Vyskupams,
kunigams ir diakonams,
vienuoliams ir vienuolėms,
visiems tikintiesiems pasauliečiams

l. Artėjant trečiajam naujosios eros tūkstantmečiui, atmintyje iškyla apaštalo Pauliaus žodžiai: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4). Laiko pilnatvė reiškia Žodžio, vienos prigimties su Tėvu Sūnaus, Įsikūnijimo paslaptį ir pasaulio Atpirkimo paslaptį. Šiais žodžiais šventasis Paulius pabrėžia, kad Dievo Sūnus gimė iš moters, gimė pavaldus Įstatymui ir atėjo į pasaulį išganyti esančių Įstatymo valdžioje, kad jie įgytų įsūnystę. Apaštalas tęsia: „O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve!“. Jis daro tikrai paguodžiančią išvadą: „Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas“ (Gal 4, 6–7 ).

Šiame Pauliaus pateiktame Įsikūnijimo paslapties apmąstyme apreikšta Trejybės paslaptis ir Sūnaus misijos tęstinumas Šventosios Dvasios pasiuntinybėje. Dievo Sūnaus Įsikūnijimas, jo pradėjimas ir gimimas yra Šventosios Dvasios atsiuntimo prielaida. Šventojo Pauliaus tekste atsiskleidžia išganingo Įsikūnijimo paslapties pilnatvė.

I skyrius
„JĖZUS KRISTUS YRA TAS PATS VAKAR IR ŠIANDIEN...“ (Žyd 13, 8)

2. Lukas savo Evangelijoje glaustai aprašė Jėzaus gimimo aplinkybes: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. <...> Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 1. 3–7 ).

Taip išsipildė angelo Gabrieliaus Apreiškimas. Jis sakė Nazareto mergelei: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28). Išgirdusi šiuos žodžius, Marija sumišo, ir todėl dieviškasis Pasiuntinys paskubėjo pridurti: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. <...> Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 30–32.35). Marijos atsakymas angelui buvo paprastas: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Niekada žmonijos istorijoje vieno žmogaus sutikimas nebuvo toks svarbus kaip tada (1).

3. Jonas savo Evangelijos prologe vienu sakiniu išreiškia visą Įsikūnijimo paslapties gylį. Jis rašo: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Jonui Jėzaus pradėjimas ir gimimas reiškia amžinojo vienos prigimties su Tėvu Žodžio Įsikūnijimą.

Evangelistas kalba apie Žodį, kuris pradžioje buvo pas Dievą, per kurį visa sukurta, kuriame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa (plg. Jn 1, 1–4 ). Apie viengimį Sūnų, Dievą, gimusį iš Dievo, apaštalas Paulius rašo, kad jis yra „visos tvarinijos pirmgimis“ (Kol 1, 15). Dievas kuria pasaulį per Žodį. Žodis yra amžinoji Išmintis, Mintis ir realus Dievo Atvaizdas, „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3). Jis, amžinai Tėvo gimdytas ir amžinai Jo mylėtas, kaip Dievas iš Dievo ir Šviesa iš Šviesos, yra visų Dievo laike sukurtų dalykų pradžia ir pirmavaizdis.

Tai, kad amžinasis Žodis laikų pilnatvėje prisiėmė kūrinio būseną, suteikia dviejų tūkstančių metų senumo įvykiui Betliejuje nepakartojamą kosminę vertę. Žodžio dėka kūrinių pasaulis atsiskleidžia kaip „kosmosas“ – tai yra kaip tvarkinga visata. Tai Žodis įsikūnydamas atnaujina kosminę kūrinijos tvarką. Laiške efeziečiams kalbama apie išankstinį Dievo sumanymą „amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10).

4. Pasaulio Išganytojas Jėzus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, ir neduota po dangumi žmonėms kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti (plg. Apd 4, 12). Laiške efeziečiams skaitome: Jame „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa. Jis dosniai apdovanojo mus savo malone su įvairiopa išmintimi ir sumanumu, paskelbdamas mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame, amžių pilnatvei atėjus“ (Ef 1, 7–10 ). Taigi Kristus, Tėvo prigimtį turintis Sūnus, yra tas, kuris apreiškia Dievo sumanymą apie visą kūriniją ir ypatingu būdu – apie žmogų. Kaip įtaigiai sako Vatikano II Susirinkimas, Jis „pilnutinai atskleidžia, koks privalo būti žmogus ir koks yra jo aukščiausias pašaukimas“ [2]. Tą pašaukimą Kristus parodo apreikšdamas Tėvo ir Jo meilės paslaptį. „Neregimojo Dievo atvaizdas“, Kristus, yra tobulas žmogus, atitaisęs nuodėmės sudarkytą Adomo sūnų panašumą į Dievą. Jo laisvoje nuo bet kokios nuodėmės ir įjungtoje į dievišką Žodžio Asmenį žmogiškoje prigimtyje kiekvieno žmogaus prigimčiai suteikiamas aukščiausias kilnumas: „Įsikūnydamas Dievo Sūnus tam tikru būdu susijungė su kiekvienu žmogumi, jis dirbo žmogaus rankomis, mąstė žmogaus protu, veikė žmogaus valia, mylėjo žmogaus širdimi. Gimdamas iš Mergelės Marijos, jis tikrai tapo vienu iš mūsų, panašus į mus viskuo, išskyrus nuodėmę“ [3].

5. Dievo Sūnaus „tapimas vienu iš mūsų“ įvyko be galo nuolankiai, tad nenuostabu, jog pasaulietinė istoriografija, besidominti triukšmingais įvykiais ir įspūdingesniais asmenimis, jam paskyrė tik trumpas, nors ir reikšmingas, užuominas. Pavyzdžiui, Kristus minimas „Judėjų senovėje“, 93–94 metais istoriko Juozapo Flavijaus sudarytame veikale [4], o ypač Tacito „Analuose“, surašytuose 115–120 metais. Pasakodamas apie 64 metų Romos gaisrą, dėl kurio Neronas neteisingai apkaltino krikščionis, istorikas aiškiai mini Kristų, „imperatoriaus Tiberijaus laikais nuteistą prokuratoriaus Poncijaus Piloto“ [5]. Taip pat Svetonijus imperatoriaus Klaudijaus biografijoje, parašytoje apie 121 metus, mums praneša apie žydų ištrėmimą iš Romos, nes jie „dėl tokio Kresto kėlė nuolatinę sumaištį“ [6]. Daugelis tyrinėtojų mano, jog čia kalbama apie Jėzų Kristų, dėl kurio ginčijosi ir pykosi Romos žydai. Svarbus greito krikščionybės plitimo paliudijimas yra Bitinijos valdytojo Plinijaus Jaunesniojo pranešimas imperatoriui Trajanui, kuriame kalbama, jog daugybė žmonių „nustatytą dieną, prieš aušrą, renkasi giedoti himno Kristui tartum Dievui“ [7].

Tačiau didis įvykis, apie kurį istorikai nekrikščionys tik užsimena, visiškai atsiskleidžia Naujojo Testamento tekstuose, kurie, nors yra tikėjimo dokumentai, savo visuma patikimi ir kaip istorinis liudijimas. Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, taip pat yra Viešpats ir kosmoso bei istorijos, jos „Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“ (Apr 21, 6). Jame Tėvas tarė galutinį žodį apie žmogų ir jo istoriją. Tai aiškiai ir įtaigiai pasakyta Laiške žydams: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2 ).

6. Jėzus gimė išrinktoje tautoje, ištesėdamas Abraomui duotą ir nuolat pranašų primintą pažadą. Pranašai kalbėjo Dievo vardu ir už Jį. Senojo Testamento economia – Dievo plano įgyvendinimas – iš esmės skelbia ir rengia Jėzaus, pasaulio Išganytojo, ir jo mesijinės karalystės atėjimą. Senosios Sandoros knygos nuolat liudija rūpestingą dievišką pedagogiją [8]. Kristuje ši pedagogija pasiekia savo tikslą: Jėzus nekalba „Dievo vardu“, kaip pranašai. Pats Dievas kalba kūnu tapusiame Žodyje. Čia mes matome esminį krikščionybės skirtumą nuo kitų religijų, kuriose iš pat pradžių pasireiškė žmogiškas Dievo ieškojimas. Krikščionybėje išeities taškas yra Žodžio Įsikūnijimas. Čia ne tik žmogus ieško Dievo, bet Įsikūnijęs Dievas ateina kalbėti apie save žmogui ir parodyti jam kelio į save. Tai skelbia Jono Evangelija: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Taigi Įsikūnijęs Žodis išpildo visose religijose gyvą žmonijos troškimą. Šis išpildymas yra Dievo darbas, pranokstantis visus žmogaus lūkesčius. Tai malonės paslaptis.

Kristuje religija jau nėra „Dievo ieškojimas apgraibomis“ (plg. Apd 17, 27), bet tikėjimo atsakymas Apsireiškiančiam Dievui: atsakymas, kuriuo žmogus kreipiasi į Dievą kaip į savo Kūrėją ir Tėvą. Šį atsakymą padarė įmanomą vienintelis Žmogus, Tėvo prigimtį turinti Žodis, kuriuo Dievas kreipiasi į kiekvieną žmogų ir kuriame kiekvienam žmogui suteikta galimybė atsiliepti Dievui. Negana to, šiame Žmoguje Dievui atsiliepia visa kūrinija. Jėzus Kristus yra nauja visa ko pradžia: jis visa surenka ir grąžina Kūrėjui, kuris tai sukūrė. Taip Kristus išpildo visų pasaulio religijų troškimą ir siekį, todėl Jis yra jų vienintelis ir galutinis. Kaip Kristuje Dievas kalba žmonijai apie save, taip visa žmonija ir kūrinija Kristuje kreipiasi į Dievą ir dar daugiau – jam save atiduoda. Tokiu būdu viskas sugrįžta į savo pradžią. Jėzus Kristus yra visa ko galva (plg. Ef 1, 10) ir kartu visko išsipildymas Dievuje: išsipildymas, kuris yra Dievo šlovė. Kristumi paremta religija yra Dievo šlovės religija, teigianti naują, Dievo šlovę garbinantį gyvenimą (plg. Ef 1, 12). Iš tiesų, visa kūrinija yra Dievo šlovės apsireiškimas, o ypač žmogus (vivens homo), pašauktas gyvenimo pilnatvei Dievuje, yra Dievo šlovės epifanija.

7. Jėzuje Kristuje Dievas ne tik kalba žmogui, bet ir jo ieško. Dievo Sūnaus Įsikūnijimas liudija, kad Dievas ieško žmogaus. Apie tą ieškojimą Jėzus kalba kaip apie pražuvusios avies suradimą (plg. Lk 15, 1–7 ). Jis prasideda Dievo širdyje, o jo kulminacija – Žodžio Įsikūnijimas. Dievas ieško pagal savo paveikslą ir panašumą sukurto žmogaus, nes Žodyje jį amžinai myli ir Kristuje nori iškelti į įsūnio kilnumą. Taigi Dievas ieško žmogaus, kuris yra išskirtinė jo nuosavybė, kitaip negu visa kita kūrinija. Žmogus priklauso Dievui dėl Jo mylinčio pasirinkimo: Dievas ieško žmogaus savo tėviškos širdies skatinamas.

Kodėl jo ieško? Kadangi žmogus nuo Dievo atsitolino ir, kaip Adomas, pasislėpė tarp žemiškojo rojaus medžių (plg. Pr 3, 8–10 ). Žmogus leidosi Dievo priešo suviliojamas (plg. Pr 3, 13). Šėtonas žmogų apgavo, įtikino, kad jis pats yra lygus Dievui, gali pažinti gėrį ir blogį, neatsižvelgdamas į Dievo valią valdyti pasaulį pagal savo nuožiūrą (plg. Pr 3, 5). Per Sūnų ieškodamas žmogaus, Dievas nori jį paskatinti mesti blogio kelius, kuriais eidamas jis vis labiau tolsta. „Paskatinti mesti“ tuos kelius – tai parodyti žmogui, kad jis eina klystkeliu, tai nugalėti žmogaus istorijoje įsigalėjusį blogį. Atpirkimas yra blogio nugalėjimas. Atpirkimas įvyksta Kristaus aukoje, kurios dėka žmogus atsiteisia už nuodėmę ir yra sutaikinamas su Dievu. Kaip tik dėl šios tobulos atperkamosios aukos Dievo Sūnus tapo žmogumi, Mergelės įsčiose prisiimdamas kūną ir sielą. Įsikūnijimo religija yra pasaulio Atpirkimo per Jėzaus Kristaus auką, kuri reiškia blogio, nuodėmės ir pačios mirties nugalėjimą, religija. Kristus, prisiimdamas mirtį ant kryžiaus, kartu apreiškia gyvenimą ir jį suteikia, nes prisikelia ir mirtis jam nebeturi galios.

8. Iš atperkančio Įsikūnijimo paslapties išaugusi religija yra religija, skatinanti „buvimą Dievuje“, dalyvavimą jo gyvenime. Apie tai kalba šventasis Paulius pradžioj cituotoje pastraipoje: „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6). Žmogus šaukia kaip Kristus, kuris, ypač Getsemanėje ir ant kryžiaus, siuntė Dievui „savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu ir ašaromis“ (Žyd 5, 7): žmogus šaukiasi Dievo, kaip šaukė Kristus, ir tokiu būdu liudija savo dalį įsūnystėje, suteiktoje per Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia, kurią Tėvas siuntė Sūnaus vardu, teikia žmogui dalyvavimą Dievo vidiniame gyvenime. Ji daro žmogų panašų į Kristų ir suteikia jam įsūnystę bei įpėdinystę Sūnaus dalyje (plg. Gal 4, 7). Tai ir yra „buvimo Dievo vidiniame gyvenime“ religija, kuriai pradžią duoda Dievo Sūnaus Įsikūnijimas. Šventoji Dvasia, kuri pažįsta Dievo gelmes (1 Kor 2, 10), įveda mus, žmones, į tas gelmes Kristaus aukos dėka.

II skyrius
2000 METŲ JUBILIEJUS

9. Šventasis Paulius, kalbėdamas apie Dievo Sūnaus gimimą, sutapatina jį su „laiko pilnatve“ (plg. Gal 4, 4). Iš tikrųjų laikas pasiekė savo pilnatvę Įsikūnijimu, kuriuo pats Dievas įžengė į žmogaus istoriją. Amžinybė įžengė į laiką – ar gali būti didesnis „išsipildymas"? Ar įmanomas koks kitas „išsipildymas"? Kai kas kalbėjo apie paslaptingus kosminius ciklus, kuriuose pasaulio ir žmogaus istorija kartojasi. Žmogus iš žemės ateina ir į ją sugrįžta (plg. Pr 3, 19). Tai betarpiškai patiriama realybė. Bet žmoguje glūdi nenykstantis amžino gyvenimo troškimas. Kaip mes turime įsivaizduoti gyvenimą po mirties? Kai kas mąstė apie įvairias reinkarnacijos formas: priklausomai nuo to, kaip nugyveno savo gyvenimą, žmogus patirtų naują – geresnę ar blogesnę – būtį, iki pasiektų tobulą apsivalymą. Šis kai kurioms Rytų religijoms būdingas tikėjimas liudija, kad žmogus nesitaiko su mirties neišvengiamumu. Jis įsitikinęs dvasine ir nemirtinga savo prigimtimi.

Krikščionių Apreiškimas atmeta reinkarnaciją ir kalba apie žmogaus pašaukimą pilnatvei, kuri pasiekiama jo vieninteliame žemiškame gyvenime. Šią savo paskirties pilnatvę žmogus pasiekia nuoširdžiu pasiaukojimu, kuris įmanomas tik susitinkant su Dievu. Dievuje žmogus suranda savo pilnatvę – šią tiesą apreiškė Kristus. Žmogus pasiekia savo pilnatvę Dievuje, kuris per savo Amžinąjį Sūnų atėjo jo ieškoti. Dievo atėjimo į žemę dėka pasaulio sukūrimu pradėtas žmogiškasis laikas pasiekė savo pilnatvę. „Laiko pilnatvė“ iš tikrųjų yra amžinybė, o tiksliau – Tas, kuris yra amžinas, – Dievas. Įeiti į laiko pilnatvę reiškia pasiekti laiko pabaigą, peržengti jo ribas ir rasti pilnatvę Dievo amžinybėje.

10. Krikščionybėje laikas yra esmingai svarbus. Laike sukuriamas pasaulis, jame vyksta išganymo istorija, kurios kulminacija yra Įsikūnijimo „laiko pilnatvė“ ir kurios horizontas yra garbingas Dievo Sūnaus sugrįžimas laikų pabaigoje. Jėzuje Kristuje, Įsikūnijusiame Žodyje, laikas tampa amžino Dievo matu. Kristaus atėjimu prasideda „dienų pabaiga“ (plg. Žyd 1, 2), „valanda paskutinė“ (1 Jn 2, 18), prasideda Bažnyčios laikas, kuris tęsis iki Kristaus Antrojo atėjimo.

Kadangi Dievas susijęs su laiku, būtina jį pašventinti. Tai daroma, pavyzdžiui, Dievui pašvenčiant atskiras dienas ar savaites, kaip buvo jau Senosios Sandoros religijoje ir yra krikščionybėje, nors nauju būdu. Velykų vigilijos liturgijoje celebrantas, laimindamas prisikėlusį Kristų simbolizuojančią žvakę, skelbia: „Kristus vakar ir šiandien, pradžia ir pabaiga, Alfa ir Omega. Jo yra laikai ir amžiai. Jam garbė ir valdžia per amžių amžius“. Šiuos žodžius taria žvakėje įrašydamas einamųjų metų skaičių. Aišku, ką ši apeiga reiškia – ji parodo, kad Kristus yra laiko Viešpats, jo pradžia ir pabaiga; Kristaus Įsikūnijimas ir Prisikėlimas apima kiekvienus metus, kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką, jiems suteikdamas „laiko pilnatvę“. Todėl ir Bažnyčia gyvena bei švenčia liturgiją per visus metus. Tad saulės metai yra atausti liturginiais metais, kurie prasideda pirmuoju advento sekmadieniu ir baigiasi Kristaus, visatos Karaliaus bei Viešpaties, švente ir atspindi visą Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptį. Kiekvienas sekmadienis primena Viešpaties Prisikėlimą.

11. Toks laiko šventinimas paaiškina Jubiliejų paprotį, prasidedantį Senajame Testamente ir gyvuojantį Bažnyčios istorijoje. Jėzus iš Nazareto vieną dieną, atėjęs į savo miesto sinagogą, atsistojo skaityti (plg. Lk 4, 16–30 ). Jam padavė pranašo Izaijo knygą, ir jis perskaitė šią vietą: „Viešpaties Dievo Dvasia su manim, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams. Paskelbti Viešpaties malonės metų“ (Iz 61, 1–2 ).

Pranašas kalbėjo apie Mesiją. „Šiandien, – pridūrė Jėzus, – išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Jėzus leido suprasti, kad jis yra Pranašo skelbtasis Mesijas ir jame prasidėjo taip ilgai lauktas „laikas": atėjo išganymo diena, „laiko pilnatvė“. Visi Jubiliejai primena tą „laiką“ ir mesijinę pasiuntinystę Jėzaus, kuris atėjo „pateptas“ Šventosios Dvasios ir siųstas Tėvo. Jis skelbia gerąją naujieną vargdieniams. Jis neša laisvę belaisviams, vaduoja prislėgtuosius, grąžina regėjimą akliesiems (plg. Mt 11, 4–5 ; Lk 7, 22). Šitaip jis apreiškia „Viešpaties malonės metus“, kuriuos skelbia ne tik žodžiu, bet ir darbais. Jubiliejus, „Viešpaties malonės metai“, yra ne vien laiko sukakties pasikartojimas, o būdingas visai Jėzaus veiklai.

12. Taigi Jėzaus žodžiai ir darbai atbaigia visą Senojo Testamento Jubiliejų tradiciją. Žinome, kad Jubiliejus buvo ypatingu būdu Dievui pašvęstas laikas. Pagal Mozės įstatymą jis būdavo minimas kas septyneri metai: tai buvo „šabo metai“, kuriais reikėdavo duoti pailsėti žemei ir paleisti vergus. Vergų paleidimas buvo pareiga, tiksliai nusakyta Išėjimo (Iš 23, 10–11 ), Kunigų (Kun 25, 1–28 ), Pakartoto Įstatymo (Įst 15, 1–6 ) knygose – taigi visame bibliniame įstatyme. Šabo metais buvo privalu ne tik paleisti vergus, bet ir nubraukti visas skolas. Visa tai turėjo būti daroma Dievo garbei. Reikalavimai, privalomi šabo metais, buvo įpareigojantys ir jubiliejaus metais, švenčiamais kas penkiasdešimt metų. Bet jubiliejaus metais šabo metų papročiai būdavo praplėsti ir itin iškilmingi. Kunigų knygoje skaitome: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą“ (Kun 25, 10). Viena svarbiausių jubiliejaus metų pasekmių buvo visų nelaisvų gyventojų išlaisvinimas. Ta proga kiekvienas izraelitas atgaudavo savo tėvų žemę, kurią galėjo būti pardavęs ar praradęs patekdamas į vergiją. Žemė priklausė Dievui, todėl jos praradimas nebuvo galutinis. Lygiai taip pat izraelitai negalėjo visą laiką pasilikti vergijoje, nes Dievas, išvaduodamas iš Egipto vergijos, juos „atpirko“, „įgijo“, „išganė“ sau, kaip ypatingą savo nuosavybę.

13. Jubiliejaus metų priesakai daugiausia liko kaip idealas, veikiau viltis nei konkretus faktas. Todėl jie tapo prophetia futuri – ateities pranašyste, numatančia tikrą išlaisvinimą, kurį iškovos Mesijas. Tų metų juridinėse normose buvo užuomazga konkrečios socialinės doktrinos, kuri pilnutiniau atsiskleidė Naujajame Testamente. Jubiliejaus metai turėjo sugrąžinti Izraelio vaikams lygybę, atverti naujas galimybes šeimoms, praradusioms nuosavybę ar netgi asmeninę laisvę. Turtingiesiems jubiliejaus metai primindavo, jog ateis laikas, kada vergai izraelitai vėl taps lygūs su jais ir atgaus savo teises. Įstatymo nurodytu laiku turėjo būti skelbiami jubiliejaus metai, siekiant pagelbėti stokojantiems. Tam reikėjo teisingos valdžios. Pagal Izraelio įstatymą teisingumas pirmiausia buvo suprantamas kaip silpnųjų apsauga, ir tuo turėjo rūpintis karalius. Psalmininkas sako: „Juk jis gelbsti beturtį, kai jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda. Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais, – gelbės beturčių gyvastį“ (Ps 72, 12–13 ). Šios tradicijos pagrindai buvo griežtai teologiniai, susieti su sukūrimo ir Dievo Apvaizdos teologija. Buvo paplitęs įsitikinimas, kad tik Dievui, kaip Kūrėjui, priklauso „dominium altum“, tai yra viešpatystė visai kūrinijai ir – ypatingu būdu – žemei (plg. Kun 25, 23). Jei savo Apvaizda Dievas dovanojo žemę žmonėms, vadinasi, ją dovanojo visiems. Todėl kūrinijos turtai buvo bendra visos žmonijos nuosavybė. Kas tuos turtus valdė kaip savo nuosavybę, iš tikrųjų buvo tik prievaizdas, valdytojas, turėjęs veikti Dievo, kuris vienintelis buvo tikras savininkas, vardu. Dievo valia sukurtos gėrybės turėjo teisingai tarnauti visiems. Jubiliejaus metai turėjo atkurti šį socialinį teisingumą. Taigi Bažnyčios socialinis mokymas kyla ir iš jubiliejaus metų. Itin išsiplėtojęs pastarajame šimtmetyje, pradedant enciklika Rerum novarum, jis visada buvo Magisteriumo dalis.

14. Verta pabrėžti, ką Izaijas išsako žodžiais: „Paskelbti Viešpaties malonės metų“. Bažnyčiai Jubiliejus yra būtent „malonės metai“, nuodėmių ir bausmių už nuodėmes atleidimo, besikivirčijančių susitaikymo, gausių atsivertimų, sakramentinės ir nesakramentinės atgailos metai. Jubiliejaus metų tradicija susieta su platesniu nei kitu metu atlaidų suteikimu. Šalia Įsikūnijimo paslaptį mininčių Jubiliejų, kurie švenčiami kas šimtas, penkiasdešimt ir dvidešimt penkeri metai, yra ir Jubiliejai, minintys Atpirkimą: Kristaus kryžių, jo mirtį ant Golgotos ir prisikėlimą. Bažnyčia tomis dienomis skelbia „Viešpaties malonės metus“ ir stengiasi, kad visi tikintieji galėtų tomis malonėmis pasinaudoti. Todėl Jubiliejai švenčiami ne tik „in Urbe“ (Romos mieste), bet ir „extra Urbem“ (už miesto): tradiciškai „extra Urbem“ Jubiliejus vykdavo po Jubiliejaus „in Urbe“.

15. Atskirų asmenų gyvenime Jubiliejai susiję su gimimo data, bet švenčiamos taip pat ir Krikšto, Sutvirtinimo, Pirmosios Komunijos, kunigystės, vyskupų šventimų ar santuokos metinės. Kai kurios iš jų gali būti švenčiamos ir pasaulietiškai, bet krikščionys joms visada suteikia religinį pobūdį. Krikščionių akimis žiūrint, kiekvienas Jubiliejus yra ypatingi malonės, suteiktos konkrečiam sakramentą gavusiam asmeniui, metai – ar tai būtų „sidabrinis“ santuokos, ar kunigystės dvidešimtpenkmetis, ar „auksinis“ jos penkiasdešimtmetis, ar „deimantinis“ šešiasdešimtmetis. Tas pat tinka ne tik asmenų, bet ir bendruomenių ar institucijų jubiliejams. Todėl švenčiamas miesto įkūrimo šimtmetis ar tūkstantmetis. Bažnyčiose švenčiami parapijų ir vyskupijų jubiliejai. Visi šie asmeniniai ar bendruomeniniai jubiliejai jų gyvenime yra svarbūs ir reikšmingi.

Šiame kontekste du tūkstančiai metų nuo Kristaus gimimo (nesiginčijant dėl datos tikslumo) yra ypatingai didis Jubiliejus ne tik krikščionims, bet ir visai žmonijai, turint omenyje krikščionybės vaidmenį pastaraisiais dviem tūkstantmečiais. Reikšmingas faktas, kad metai beveik visur skaičiuojami nuo Kristaus atėjimo į pasaulį. Atėjimo, kuris tapo labiausiai paplitusio kalendoriaus pagrindu. Ar tai neliudija neprilygstamos Jėzaus iš Nazareto gimimo įtakos žmonijos istorijai?

16. Žodis „Jubiliejus“ reiškia džiaugsmą; šventasis Jonas sako, kad Dievo atėjimas yra regimas, girdimas ir apčiuopiamas įvykis (plg. 1 Jn 1, 1). Todėl dera, kad džiaugsmas dėl šio atėjimo būtų išreikštas. Jis parodys, kaip Bažnyčia džiaugiasi Išganymu. Bažnyčia visus kviečia džiaugtis ir nori sudaryti sąlygas, kad išganymo atgaivą patirtų kiekvienas žmogus. Todėl 2000 metai bus švenčiami kaip Didysis Jubiliejus.

Savo turiniu šis Didysis Jubiliejus bus toks kaip ir kiti. Bet kartu jis bus kitoks ir didingesnis už kitus. Bažnyčia gerbia laiką: valandas, dienas, metus ir amžius. Ji eina kartu su žmogumi, visiems liudydama, jog šie metai paženklinti Dievo buvimo ir išganingo jo veikimo. Todėl Bažnyčia džiaugiasi, dėkoja, atsiprašo ir meldžia istorijos ir žmonių sąžinių Viešpatį.

Vienas karščiausių Bažnyčios maldavimų naujojo tūkstantmečio išvakarėse yra prašymas, kad krikščionių vienybė augtų iki visiško susivienijimo. Trokštu, kad Jubiliejus taptų proga bendradarbiauti tose srityse, kurios mus vienija, o jų yra daug daugiau nei tų, kurios skiria. Būtų labai naudinga, kad rengiantis švęsti Jubiliejų, pagarbiai atsižvelgiant į atskirų Bažnyčių ir bendruomenių programas, jose atsispindėtų ekumeniniai nutarimai. Tuomet Jubiliejus daug įtaigiau liudytų pasauliui visų Kristaus mokinių norą siekti visiškos vienybės ir jų tikėjimą, kad „Dievui viskas įmanoma“.

III skyrius
PASIRENGIMAS DIDŽIAJAM JUBILIEJUI

17. Bažnyčios istorijoje kiekvieną Jubiliejų parengia Dievo Apvaizda. Tai pasakytina ir apie Didijį 2000 metų Jubiliejų. Tikėdami tuo, su dėkingumu ir atsakomybe žvelgiame į žmonijos istorijos įvykius po Kristaus gimimo, o ypač – nuo tūkstantųjų iki dutūkstantųjų metų. Bet ypatingai, tikėjimo kupinu žvilgsniu, žvelgiame į mūsų amžių, jame ieškodami ne tik žmonijos istorijos, bet ir Dievo veikimo toje istorijoje liudijimų.

18. Iš tokios perspektyvos žvelgiant galima teigti, kad Vatikano II Susirinkimas buvo Apvaizdos parengtas įvykis, kuriuo Bažnyčia pradėjo pasirengimą Antrojo tūkstantmečio Jubiliejui. Susirinkimas buvo panašus į ankstesnius ir kartu kitoks; tai buvo Susirinkimas, kuris apmąstė Kristaus ir Jo Bažnyčios paslaptį ir kartu atsivėrė pasauliui. Šis atsivėrimas buvo evangelinis atsakymas į pasaulyje vykstančius pasikeitimus ir skausmingą dvidešimtojo amžiaus patirtį – Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, koncentracijos stovyklas ir siaubingas žudynes. Ta patirtis dar labiau liudija, jog pasauliui reikia apsivalymo ir atsivertimo.

Dažnai manoma, kad Vatikano II Susirinkimas paženklino naują Bažnyčios gyvenimo epochą. Tai tiesa, bet kartu negalima nepastebėti, kad Susirinkimo Tėvai daug ką perėmė iš praeities palikimo, ypač iš Pijaus XII minčių. Bažnyčios istorijoje „sena“ ir „nauja“ visada glaudžiai suaugę. „Nauja“ auga iš „seno“, „sena“ geriau atsiskleidžia ir pasireiškia „naujame“. Taip atsitiko ir su Vatikano II Susirinkimu bei jo popiežių veikla, pradedant Jonu XXIII, tęsiant Paulium VI ir Jonu Paulium I iki dabartinio popiežiaus.

Popiežių veikla Susirinkime ir vėliau – jų mokymas ir darbai – be abejonės, labai prisidėjo prie naujojo krikščionybės pavasario, kurį Didysis Jubiliejus paryškins, jei tik krikščionys bus nuolankūs Šventosios Dvasios veikimui.

19. Nors ne taip rūsčiai kaip Jonas Krikštytojas, prie Jordano upės raginęs atgailauti ir atsiversti (plg. Lk 3, 1–7 ), Vatikano II Susirinkimas, kaip ir šis pranašas, skelbė mūsų dienų žmonėms Kristų – „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes“ (plg. Jn 1, 29), žmogaus Atpirkėją, istorijos Viešpatį. Norėdama būti visiškai ištikima savo Mokytojui, Bažnyčia Susirinkime ieškojo savo tapatumo ir iš naujo atrado savo, kaip Kristaus Kūno ir jo Sužadėtinės, paslaptį. Nuolankiai klausydamasi Dievo Žodžio, Bažnyčia vėl patvirtino savo visuotinį pašaukimą būti šventa; parengė „savo gyvenimo šaltinio ir aukščiausio taško“ – liturgijos reformą; paragino atnaujinti įvairias savo gyvenimo sritis visuotinėje ir vietinėse Bažnyčiose; įsipareigojo skatinti įvairiopą krikščionių pašaukimą – pasauliečių, vienuolių, diakonų, kunigų ir vyskupų; iš naujo atrado geriausią vyskupų, kartu ir Petro Įpėdinio, ganytojiškos tarnystės išraišką – vyskupų kolegialumą. Remdamasis šiuo giliu atsinaujinimu, Susirinkimas atsivėrė kitų konfesijų krikščionims, įvairių religijų išpažinėjams, visiems mūsų dienų žmonėms. Joks ankstesnis Susirinkimas taip aiškiai neprabilo apie krikščionių vienybę, dialogą su nekrikščioniškomis religijomis, ypatingą Senosios Sandoros su Izraeliu reikšmę, žmogaus sąžinės kilnumą, religinės laisvės principą, įvairias kultūrines tradicijas, kur Bažnyčia vykdo savo misijinę pasiuntinystę, apie socialinės komunikacijos priemones.

20. Be galo turtingas Susirinkimo nutarimų turinys ir naujas, anksčiau negirdėtas tonas, kuriuo jie pateikti kaip skelbiantys naują epochą. Susirinkimo Tėvai kalbėjo Evangelijos, Kalno pamokslo ir Palaiminimų kalba. Susirinkimo dokumentuose Dievas iškyla kaip absoliutus visa ko Viešpats, bet ir kaip tas, kuris patvirtina tikrą žemiškosios realybės autonomiją.

Todėl geriausias pasirengimas antrojo tūkstantmečio pabaigai yra naujas įsipareigojimas kiek įmanoma ištikimiau įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo mokymą kiekvieno tikinčiojo ir visos Bažnyčios gyvenime. Su šiuo Susirinkimu prasidėjo tiesioginis pasirengimas Didžiajam 2000 metų Jubiliejui plačiąja šio žodžio prasme. Ieškodami kokio nors atitikmens liturgijoje, galime pasakyti, kad Advento liturgija yra artimiausias Susirinkimo dvasiai laikas. Adventas parengia mus susitikimui su Tuo, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis (plg. Apr 4, 8).

21. Rengiantis 2000 metų Jubiliejui, po Vatikano II Susirinkimo vyko daug Sinodų: visuotiniai ir žemynų, teritoriniai, tautiniai ir dieceziniai. Visų jų pagrindinė tema yra evangelizacija, tiksliau – naujoji evangelizacija, kuriai pagrindus padėjo 1975 metais, po Generalinės Vyskupų Sinodo Asamblėjos, paskelbta Pauliaus VI Apaštalinė adhortacija Evangelii nuntiandi. Šie Sinodai patys savaime jau yra naujosios evangelizacijos dalis: jie įkvėpti Vatikano II Susirinkimo Bažnyčios vizijos; jie atveria plačias galimybes pasauliečių veiklai ir aptaria ypatingą jų atsakomybę už Bažnyčią; tie Sinodai išreiškia galią, kurią Kristus suteikė visai Dievo Tautai, padarydamas ją savosios mesijinės, pranašiškos, kunigiškos ir karališkos misijos dalininke. Apie tai labai aiškiai kalba antrojo Dogminės konstitucijos Lumen gentium skyriaus teiginiai. Taigi pasirengimas 2000 metų Jubiliejui vyksta visoje Bažnyčioje, kurią gaivina naujas išganingos, iš Kristaus gautos pasiuntinybės supratimas. Šis supratimas labai akivaizdžiai atsiskleidžia posinodinėse adhortacijose apie pasauliečių misiją, kunigų rengimą, katechezę, atgailos ir susitaikinimo vertę, Bažnyčios ir žmonijos gyvenimą, kaip ir toje, kuri bus apie Dievui pašvęstą gyvenimą.

22. Artėjantis Didysis 2000 metų Jubiliejus kelia konkrečius uždavinius ir uždeda ypatingą atsakomybę Romos vyskupo tarnystei. Viena ar kita prasme Jubiliejaus parengimui yra nusipelnę visi šio besibaigiančio šimtmečio popiežiai. Šventasis Pijus X, paskelbęs visa ko atnaujinimo Kristuje programą, bandė atitolinti tragiškus amžiaus pradžios tarptautinio gyvenimo įvykius. Bažnyčia gerai suprato, jog turi ryžtingai įtvirtinti ir ginti taiką bei teisingumą pasaulyje, kuris ėjo priešinga linkme. Labai aktyviai ir kiekvienas savaip darbavosi popiežiai iki Susirinkimo: Benediktas XV išgyveno Pirmojo pasaulinio karo tragediją; Pijus XI turėjo atlaikyti grėsmę totalitarinių ir žmogaus laisvės negerbiančių režimų Vokietijoje, Rusijoje, Italijoje, Ispanijoje, o dar anksčiau ir Meksikoje. Pijus XII protestavo prieš didžiausią Antrojo pasaulinio karo neteisybę – panieką žmogaus orumui. Žlugus ankstesnėms politinėms sistemoms, jis pateikė šviesias naujos pasaulinės tvarkos gaires.

Per visą amžių, sekdami Leonu XIII, popiežiai nuolat tobulino katalikišką socialinę doktriną, pabrėžė teisingumo principų svarbą darbo ir kapitalo santykiuose. Pakanka prisiminti Pijaus XI encikliką Quadragesimo anno, daugelį Pijaus XII kalbų, Jono XXIII enciklikas Mater et Magistra ir Pacem in terris, Pauliaus VI encikliką Populorum progressio ir Apaštalinį laišką Octogesima adveniens. Prie šio klausimo esu pakartotinai sugrįžęs ir aš, skirdamas encikliką Laborem exercens žmogaus darbo svarbai, o Centesimus annus – norėdamas priminti Rerum novarum mokymo aktualumą. Anksčiau, enciklikoje Sollicitudo rei socialis, nuosekliai išdėsčiau Bažnyčios socialinį mokymą Rytų ir Vakarų blokų priešpriešos ir branduolinio karo pavojaus kontekste. Šiame tekste susijungė dvi Bažnyčios socialinio mokymo temos – žmogaus orumo ir teisių apsauga teisinguose darbo ir kapitalo santykiuose bei taikos įtvirtinimas. Taikos palaikymui tarnauja popiežių kasmetiniai sausio l dienos kreipimaisi, pradėti skelbti 1968, Pauliaus VI pontifikato metais.

23. Jau pirmajame savo pontifikato dokumente atvirai ir aiškiai kalbėjau apie Didįjį Jubiliejų ir raginau jo laukiant išgyventi „naująjį adventą“ [9]. Prie šios temos sugrįždavau daugelį kartų, o enciklikoje Dominum et vivificantem ją nuosekliai apmąsčiau [10]. Taigi pasirengimas 2000 metams tapo tartum mano pontifikato hermeneutiniu „raktu“. Be abejonės, nenorima pasiduoti naujam milenarizmui, kaip atsitiko daugeliui pirmojo tūkstantmečio pabaigoje; iš tikrųjų norima pažadinti ypatingą jautrumą viskam, ką per charizmas visos bendruomenės labui Dvasia kalba Bažnyčiai ir Bažnyčioms (plg. Apr 2, 7 ir toliau) bei atskiriems asmenims. Noriu pabrėžti, ką, atsižvelgdama į kultūras, civilizacijas ir sveikas tradicijas, Dvasia įkvepia įvairioms bendruomenėms, pradedant pačia mažiausia – šeima – ir baigiant didžiausiomis – tautomis ir tarptautinėmis organizacijomis. Žmonija, kaip labai vaizdžiai pasakė apaštalas Paulius Laiške romiečiams, nepaisant išorinio vaizdo, tebelaukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai, ir tarytum gimdyvė gyvena viltimi (plg. Rom 8, 19–22 ).

24. Įgyvendinant Vatikano II Susirinkimo nutarimus, svarbios tapo popiežiaus kelionės. Jonas XXIII joms davė pradžią, pačiose Susirinkimo išvakarėse aplankydamas Loretą ir Asyžių (1926), jas intensyviai tęsė Paulius VI, kuris, aplankęs Šventąją žemę (1964), atliko kitas dideles apaštalines keliones ir galėjo betarpiškai bendrauti su žmonėmis įvairiose šalyse bei žemynuose.

Šis pontifikatas dar labiau išplėtė kelionių programą, kuri prasidėjo apsilankymu Meksikoje 1979 metais, Puebloje vykusios III Generalinės Lotynų Amerikos šalių Vyskupų Konferencijos proga. Tais pačiais metais įvyko kelionė į Lenkiją, skirta 900-osioms šventojo vyskupo ir kankinio Stanislovo mirties metinėms.

Gerai žinomi vėlesni tokių kelionių etapai. Apaštalinės kelionės tapo sistemingos, jos apėmė visų žemynų vietines Bažnyčias. Ypatingas dėmesys jose skiriamas ekumeniniam bendravimui su įvairių konfesijų krikščionimis. Šiuo atžvilgiu labai svarbios kelionės į Turkiją (1979), Vokietiją (1980), Velsą Škotijoje (1982), Šveicariją (l984), Skandinavijos šalis (1989) ir visiškai neseniai į Baltijos valstybes (1993). Šiuo metu itin karštai trokštamas kelionių tikslas, be Sarajevo Bosnijoje ir Hercegovinoje, yra Artimieji Rytai: Libanas, Jeruzalė ir Šventoji žemė. Būtų labai reikšminga, jei 2000 metų proga būtų galima aplankyti visas vietas, buvusias Senosios Sandoros Dievo Tautos kelyje, pradedant Abraomo ir Mozės vietomis, nuo Egipto ir Sinajaus kalno iki Damasko – miesto, kuris tapo šventojo Pauliaus atsivertimo liudininku.

25. 2000 metams turi pasirengti atskiros Bažnyčios, kurios savo Jubiliejais švenčia reikšmingus įvairių tautų išganymo etapus. Labai didžiais vietiniais Jubiliejais tapo Rusijos Krikšto tūkstantmetis 1988 metais [11] ir penkių šimtų metų sukaktis nuo Amerikos žemyno evangelizacijos pradžios (1492). Šalia šių itin reikšmingų įvykių verta paminėti ir kitus, tegul ir ne tokios visuotinės svarbos, pavyzdžiui: Lenkijos Krikšto tūkstantmetį (1966), Vengrijos Krikšto tūkstantmetį (1968), Lietuvos Krikšto šešių šimtų metų jubiliejų (1987). Netrukus minėsime 1500 metų nuo Frankų karaliaus Chlodvigo Krikšto (496) ir 1400 metų sukaktį nuo anglosaksų tautų Krikštą pradėjusio šventojo Augustino atvykimo į Kenterberį (597).

Kalbant apie Azijos žemyną, Jubiliejus primins apaštalą Tomą, pasak tradicijos, dar krikščioniškosios eros pradžioje skelbusį Evangeliją Indijoje, į kurią tik apie 1500 metus atvyko misionieriai iš Portugalijos. Šiemet sukanka septyni šimtai metų nuo Kinijos evangelizacijos pradžios (1294), taip pat rengiamasi paminėti misijinį darbą Filipinuose bei Manilos metropolijos įkūrimą (1595) ir keturis šimtus metų nuo pirmųjų Japonijos kankinių mirties (1597).

Afrikoje, kur pirmasis Evangelijos skelbimas irgi siekia apaštalų laikus, kartu su 1650 metų sukaktimi nuo pirmojo Etiopų vyskupo, šventojo Frumencijaus konsekracijos (apie 340) ir su penkių šimtų metų sukaktimi nuo Angolos evangelizacijos pradžios senojoje Kongo karalystėje (1491), Kamerūno, Dramblio Kaulo Kranto, Burundžio, Burkina Faso tautos savo ruožtu švenčia šimto metų sukaktis nuo pirmųjų misionierių atvykimo. Kitos Afrikos tautos tokias metines neseniai paminėjo.

Ar galima nutylėti Rytų Bažnyčias, kurių senieji Patriarchai taip artimai susiję su apaštalų palikimu ir kurių garbingos teologinės, liturginės ir dvasinės tradicijos yra didis visos krikščionybės turtas? Šių Bažnyčių ir iš jų kilusių bendruomenių sukaktys primena Kristaus kelią per šimtmečius ir veda į Didįjį antrojo tūkstantmečio pabaigos Jubiliejų.

Šioje šviesoje visa krikščionybės istorija atrodo tartum upė, į kurią vandenis neša gausūs intakai. 2000 metai ragina mus su nauja ištikimybe ir didesne vienybe susitikti ant šios didžiulės upės krantų: Apreiškimo, krikščionybės ir Bažnyčios upės, prasidedančios prieš du tūkstančius metų Nazarete ir Betliejuje ir tekančios per žmonijos istoriją. Iš tiesų ši „upė“ ir į ją tekantys „upeliai“, psalmės žodžiais tariant, „linksmina Dievo miestą“ (plg. Ps 46, 5).

26. Pasirengimo 2000 metams perspektyvoje iškyla taip pat ir šio šimtmečio pabaigos Šventieji metai. Dar gyvas popiežiaus Pauliaus VI 1975 metais paskelbtų Šventųjų metų prisiminimas; po to, 1983 metais, buvo švenčiami Atpirkimo metai. Bene didžiausio atgarsio susilaukė 1986/87 – Marijos metai, kurių karštai laukė ir kuriuos giliai išgyveno vietinės Bažnyčios, o ypač – viso pasaulio Marijos šventovės. Tais metais paskelbta enciklika Redemptoris Mater priminė Vatikano II Susirinkimo mokymą apie Dievo Motinos dalyvavimą Kristaus ir Bažnyčios paslaptyje: prieš du tūkstančius metų Dievo Sūnus Šventosios Dvasios veikimu tapo žmogumi ir gimė iš Nekaltosios Mergelės Marijos. Marijos metai buvo tartum Jubiliejaus pranašystė. Juose buvo daug to, kas pilnutinai pasireikš 2000 metais.

27. Sunku nepastebėti, kad Marijos metai buvo švenčiami prieš pat 1989 metų įvykius, kurie stebina savo užmoju ir tempu. Devintasis dešimtmetis pasižymėjo didėjančiu „šaltojo karo“ pavojumi; 1989 metai atnešė taikią atomazgą. Tų metų šviesoje turime pripažinti tikrai pranašišką enciklikos Rerum novarum reikšmę: ką popiežius Leonas XIII parašė apie komunizmą, visiškai patvirtino 1989 metų įvykiai – tai aš pabrėžiau enciklikoje Centesimus annus [12]. Juose buvo galima pastebėti motinišką Apvaizdos ranką: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį...?“ (Iz 49, 15).

Deja, po 1989 metų iškilo nauji pavojai ir grėsmės. Po komunizmo žlugimo buvusio Rytų bloko šalyse atsirado didelė nacionalizmo grėsmė – tai paliudija Balkanų ir gretimų regionų įvykiai. Šitai ragina Europos valstybes atlikti rimtą sąžinės sąskaitą ir pripažinti ekonomikos bei politikos klaidas, istorines kaltes prieš tautas, kurių teises nuolat pažeidinėjo šio ir praėjusio šimtmečio imperializmas.

28. Šiemet Marijos metus tartum pratęsia Šeimos metai, kurių turinys glaudžiai susijęs su Įsikūnijimo paslaptimi ir žmogaus istorija. Galima puoselėti viltį, kad Nazarete pradėti Šeimos metai, kaip ir Marijos metai, taps reikšmingu pasirengimo Didžiajam Jubiliejui etapu.

Todėl aš parašiau Laišką šeimoms, kuriame norėjau priminti Bažnyčios mokymo apie šeimą esmę ir įnešti šį mokymą į šeimos židinį. Bažnyčia Vatikano II Susirinkime vienu iš savo tikslų pripažino santuokos ir šeimos kilnumo įvertinimą ir iškėlimą [13]. Šeimos metai turi įgyvendinti Susirinkimo mintis. Todėl kiekviena šeima turi savaip dalyvauti pasirengime Didžiajam Jubiliejui. Argi ne per šeimą – Nazareto šeimą – Dievo Sūnus panorėjo įžengti į žmonijos istoriją?

IV skyrius
TIESIOGINIS PASIRENGIMAS

29. Apžvelgus šią plačią panoramą, kyla klausimas: ar galima numatyti konkrečią tiesioginio pasirengimo Didžiajam Jubiliejui iniciatyvų programą? Kas pasakyta aukščiau, iš tiesų jau yra tokios programos užuomazga.

Kad smulkesnė „ad hoc“ iniciatyvų programa nebūtų dirbtinė ir sunkiai pritaikoma įvairiomis sąlygomis gyvenančiose vietinėse Bažnyčiose, tokią programą reikia sudaryti plačiai pasitarus. Todėl norėjau išklausyti Vyskupų Konferencijų Pirmininkų ir ypač Kardinolų nuomonės.

Esu dėkingas Kardinolų Kolegijos nariams, kurie, 1994 metų birželio 13–14 dienomis susirinkę į neeilinę Konsistoriją, parengė nemaža pasiūlymų ir davė naudingų nurodymų. Taip pat dėkoju broliams Vyskupams, kurie įvairiais būdais pateikė vertingų pasiūlymų, ir, rašydamas šį Apaštalinį laišką, į juos atsižvelgiu.

30. Pirmasis patarimas, kilęs per konsultacijas, susijęs su pasirengimo laiku. Iki 2000 metų lieka nedaug laiko, todėl atrodė verta jį padalyti į du periodus, tiesioginiam pasirengimui paliekant paskutinius trejus metu. Manėme, kad per ilgesnį laikotarpį susikaupusi patirtis sumažins dvasinę įtampą.

Todėl nusprendėme, artėjant šiai istorinei datai, pirmajame periode atkreipti tikinčiųjų dėmesį į bendras temas, kad antrajame periode galėtume tiesiogiai pasirengti trečiajam, skirtam Kristaus Išganytojo paslapčių šventimui.

a) Pirmasis periodas

31. Taigi pirmasis periodas bus ikiparengiamasis: jo tikslas – paskatinti krikščionis geriau suvokti 2000 metų Jubiliejaus reikšmę ir jo svarbą žmonijos istorijoje. Kaip Kristaus gimimo paminėjimas, Jubiliejus yra kristologinis.

Kadangi krikščionių tikėjimo pagrindą sudaro žodis ir sakramentas, svarbu šios sukakties metu derinti paminėjimą ir šventimą; neapsiriboti vien idėjomis, bet parodyti jų išganomąją vertę švenčiant sakramentus. Jubiliejaus šventimas turi sustiprinti mūsų dienų krikščionių tikėjimą Kristuje apsireiškusiu Dievu, palaikyti į amžinąjį gyvenimą nukreiptą viltį, atgaivinti uoliu tarnavimu broliams ir seserims pasireiškiančią meilę.

Pirmajame periode (nuo 1994 iki 1996 m.) Apaštalų Sostas per specialiai tam sukurtą Komitetą visai Bažnyčiai pasiūlys kai kurias bendras apmąstymų temas ir veikimo gaires. Panašios Komisijos vietinėse Bažnyčiose rūpinsis atkreipti tikinčiųjų dėmesį į Jubiliejų. Taip bus tęsiami anksčiau pradėti pasirengimo darbai bei išryškinti svarbiausi Jubiliejaus bruožai.

32. Jubiliejus visada yra ypatingos malonės laikas, „Viešpaties palaiminta diena“ – todėl, kaip jau buvo pabrėžta, šis įvykis yra džiaugsmingas. 2000 metų Jubiliejus turi tapti didžia šlovinimo ir padėkos malda – padėkos už Dievo Sūnaus Įsikūnijimo ir Išganymo dovaną. Jubiliejaus metais tikintieji vėl su tikėjimo nuostaba žvelgs į meilę Tėvo, kuris atidavė savo Sūnų, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Jie nuoširdžiai dalyvaus padėkoje už dovaną Bažnyčios, kurią Kristus įkūrė „kaip giliausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės įrankį, arba tarsi sakramentą ar ženklą“ [14]. Jų padėka apims ir šventumo vaisius, subrendusius gyvenime daugelio įvairių kartų ir laikų žmonių, be išlygų priėmusių Išganymo dovaną.

Tačiau kiekvieno Jubiliejaus džiaugsmas ypatingu būdu yra nuodėmių atleidimo, atsivertimo džiaugsmas. Todėl dera vėl priminti 1984 metų Vyskupų Sinodo temą – atgailą ir susitaikinimą [15]. Šis Sinodas buvo labai svarbus posusirinkiminės Bažnyčios istorijoje. Jis iškėlė visada aktualų klausimą – atsivertimo (metanaoia), kuris yra būtina tiek atskirų asmenų, tiek bendruomenių susitaikinimo su Dievu sąlyga.

33. Todėl visai teisinga, kad, artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai, Bažnyčia giliau suvoktų nuodėmingumą savo vaikų, kurie istorijos amžiais buvo nutolę nuo Kristaus ir jo Evangelijos dvasios ir, užuot liudiję pasauliui tikėjimo vertybių įkvėptą gyvenimą, rodė papiktinantį ir priešingą krikščioniškam liudijimui gyvenimo ir galvosenos pavyzdį.

Bažnyčia, nors ir būdama šventa per jos įkūnijimą Kristuje, nesiliauja atgailauti: ji prieš Dievą ir žmones pripažįsta savais vaikais nusidėjėlius. Lumen gentium sako: „Bažnyčia, savo prieglobstyje apglėbusi nusidėjėlius, šventa ir drauge nuolat apvalytina, visuomet yra atsidėjusi atgailai ir atsinaujinimui“ [16].

2000 metų Jubiliejaus Šventosios durys simboliškai turės būti platesnės už ankstesnių metų duris, nes žmonija žengs ne tik į naują amžių, bet ir į naują tūkstantmetį. Dera, kad Bažnyčia eitų šiuo keliu gerai įsisąmoninusi, kuo ji gyveno pastarąjį tūkstantį metų. Ji negali peržengti naujojo tūkstantmečio slenksčio neragindama savo vaikų atgaila apsivalyti nuo praeities klaidų, neištikimybės, netikslumų, nerangumo. Pripažinti vakardienos netobulumus – tai paliudyti savo nuoširdumą ir drąsą bei sutvirtinti tikėjimą, tai pasirengti nūdienos pagundoms ir sunkumams.

34. Didžiausios atgailos ir atsivertimo reikalauja nuodėmės, kurios tiesiogiai buvo nukreiptos prieš Dievo trokštą savo Tautos vienybę. Besibaigiančiame tūkstantmetyje net labiau nei pirmajame bažnytinis bendrumas „ne be abiejų šalių kaltės“ [17] patyrė skaudesnes žaizdas. Jos aiškiai prieštarauja Kristaus valiai ir piktina pasaulį [18]. Tų praeities nuodėmių svoris tebejaučiamas, jos tebegundo. Būtina jas išpažinti ir šauktis Kristaus atleidimo.

Šio tūkstantmečio pabaigoje Bažnyčia dar karščiau turi melsti Šventąją Dvasią krikščionių vienybės malonės. Tai yra pagrindinė, svarbiausia Evangelijos liudijimo pasaulyje užduotis. Po Vatikano II Susirinkimo buvo daug nuoširdžių ir įpareigojančių ekumeninių iniciatyvų: galima teigti, kad ekumeninį pobūdį įgavo visa Apaštalų Sosto ir vietinių Bažnyčių veikla. Popiežinė krikščionių vienybės Taryba tapo viena pagrindinių visiškos vienybės skatintojų.

Tačiau visi suvokiame, kad negalime pasiekti to tikslo vien žmogiškomis pastangomis, nors jos ir būtinos. Galutinė vienybė yra Šventosios Dvasios dovana. Iš mūsų reikalaujama priimti tą dovaną be lengvabūdiškų tiesos liudijimo nuolaidų ir nuoširdžiai vykdyti Susirinkimo bei Šventojo Sosto nutarimus, kuriuos palankiai vertina ir krikščionys, neturintys visiško bendrumo su Katalikų Bažnyčia.

Toks yra vienas krikščionių uždavinių žengiant į 2000 metus. Artėjimas prie antrojo tūkstantmečio pabaigos iš visų reikalauja sąžinės sąskaitos ir deramų ekumeninių iniciatyvų – tuomet galėsime švęsti Didįjį Jubiliejų jei ne visai susivieniję, tai bent labiau įveikę antrojo tūkstantmečio susiskaldymą. Visiems akivaizdu, jog tai pareikalaus didelių pastangų. Ne tik būtina tęsti dialogą apie doktriną, bet pirmiausia įsipareigoti ekumeninei maldai. Po Susirinkimo ji labai suaktyvėjo, bet reikia, kad ta malda plistų, apimdama vis daugiau krikščionių, ir skambėtų kartu su Kristaus maldavimu kančios išvakarėse: „Tėve, tegul visi bus viena!“ (Jn 17, 21).

35. Kitas skausmingas Bažnyčios istorijos tarpsnis, prie kurio jos vaikai turi sugrįžti su atgailos sugrudinta širdimi, yra nepakantumas ir net smurtas tiesos tarnystėje – ypač kai kuriais amžiais.

Tiesa, korektiškas istorinis vertinimas turi atsižvelgti į laiko kultūrines sąlygas, kurių paveiktas ne vienas nuoširdžiai tikėjo, kad, užgniaužiant ar bent apribojant kitų nuomonę, pasitarnaujama tiesai. Nepakantumo priežastys yra įvairialypės. Jis žadino aistras, nuo kurių galėjo atsiriboti tik išties laisvos ir Dievo kupinos sielos. Bet lengvinančios aplinkybės neišvaduoja Bažnyčios nuo pareigos nuoširdžiai apgailėti silpnumą tų jos vaikų, kurie sutepė Bažnyčios veidą ir neleido jame pilnutinai atsispindėti nukryžiuoto Viešpaties paveikslui, liudijančiam kantrią ir nuolankiai švelnią meilę. Iš tų skausmingų praeities klaidų iškyla pamoka ateičiai – kiekvienas krikščionis turi tvirtai laikytis Susirinkimo principo: „Tiesa įdiegiama tik pačios tiesos jėga, kuri švelniai, bet kartu ir ryžtingai palenkia protus“ [19].

36. Daugelis Kardinolų ir Vyskupų išreiškė troškimą, kad būtų ištirta šiuolaikinės Bažnyčios sąžinė. Prie naujojo tūkstantmečio slenksčio krikščionys turi nuolankiai stoti prieš Viešpatį ir apsvarstyti savo atsakomybę už mūsų laikų blogį. Juk mūsų dienomis šalia šviesos pakanka ir šešėlių.

Kaip, pavyzdžiui, galima nutylėti religinį abejingumą, dėl kurio daugelis žmonių gyvena, lyg Dievo visai nebūtų, arba pasitenkina neapibrėžtu religingumu, kuris nekelia tiesos klausimo ir nereikalauja nuoseklumo. Čia reikia paminėti ir daugelio prarastą antgamtinę žmogaus gyvenimo prasmę, ir etinę painiavą netgi pagrindiniuose – gyvybės ir šeimos – dalykuose. Bažnyčios vaikai turi paklausti savęs, kiek juos pačius paveikė sekuliarizmas bei etinis reliatyvizmas. Kiek jie atsakingi už plintantį netikėjimą – atsakingi, nes dėl „savo religinio, moralinio ir visuomeninio gyvenimo trūkumų“ [20] nepaliudijo tikrojo Dievo veido.

Tiesa ir tai, kad daugelio krikščionių dvasinis gyvenimas pasižymi netikrumu, nepasitikėjimu, apimančiu ne tik moralinį gyvenimą, bet taip pat ir maldą, ir teologinį tikėjimo grynumą. Tas tikėjimas, susidūręs su modernia kultūra, kartais yra klaidinamas teologinių nuomonių, kurioms plisti padeda paklusnumo Bažnyčios mokymui krizė.

Žvelgdami į mūsų laikų Bažnyčią, negalime neapgailėti, jog daugelis krikščionių nesugebėjo ar net nepanorėjo įžvelgti žmogaus teisių pažeidinėjimo totalitarinėse valstybėse. Negalima neapverkti fakto, jog daug krikščionių prisidėjo ir prisideda prie neteisingumo ir socialinės priespaudos. Būtina paklausti, kiek jų tikrai yra susipažinę su socialiniu Bažnyčios mokymu ir nuosekliai jo laikosi.

Sąžinės sąskaita turi apimti ir Susirinkimo – tos didžios Šventosios Dvasios dovanos Bažnyčiai – suvokimą bei įgyvendinimą. Ar Dievo žodis labiau tapo teologijos siela ir viso krikščioniško gyvenimo įkvėpėju – kaip to reikalavo Dei Verbum? Ar liturgija yra Bažnyčios gyvenimo „šaltinis ir kulminacija“, kaip moko Sacrosanctum Concilium? Ar visuotinėje Bažnyčioje ir vietinėse Bažnyčiose stiprėja bendrumas, kurį nurodo Lumen gentium, ar daugiau dėmesio skiriama charizmoms, tarnystėms, įvairioms Dievo Tautos aktyvumo formoms, vengiant pigaus demokratizmo ir sociologizavimo, kurie neatspindi tikrosios Vatikano II dvasios ir Bažnyčios katalikiškos vizijos? Reikia klausti ir apie Bažnyčios santykių su pasauliu pobūdį. Gaudium et spes davė atviro, pagarbaus ir nuoširdaus dialogo gaires, kartu reikalaudama atidaus apsisprendimo ir drąsaus tiesos liudijimo. Tos gairės tebegalioja ir reikalauja didesnio įsipareigojimo.

37. Pirmojo tūkstantmečio Bažnyčia gimė iš kankinių kraujo: „Sanguis martyrum – semen christianorum“ [21]. Su Konstantinu Didžiuoju susiję įvykiai nebūtų garantavę Bažnyčios išsiplėtimo pirmajame tūkstantmetyje, jei nebūtų buvę pirmųjų krikščionių kankinių pasėtos sėklos ir jų šventumo lobyno. Antrojo tūkstantmečio pabaigoje Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia. Tikinčiųjų – kunigų, vienuolių ir pasauliečių – persekiojimai įvairiose pasaulio šalyse atnešė gausią kankinių sėją. Kristaus liudijimas iki kraujo išliejimo tapo bendru katalikų, stačiatikių, anglikonų ir protestantų paveldu, kaip pabrėžė popiežius Paulius VI Ugandos kankinių kanonizacijos pamoksle [22].

To liudijimo negalima pamiršti. Pirmųjų amžių Bažnyčia, nors ir patirdama rimtų organizacinių sunkumų, sugebėjo kankinių liudijimus įamžinti atitinkamuose martirologuose. Amžiams bėgant, jie buvo nuolat papildomi, ir Bažnyčios šventaisiais ir palaimintaisiais buvo paskelbti ne tik kankiniai, bet ir tikėjimo mokytojai, misionieriai, išpažinėjai, vyskupai, kunigai, mergelės, sutuoktiniai, našlės ir vaikai.

Mūsų amžiuje vėl atsirado kankinių – tai dažnai neįvardyti, beveik „nežinomi kariai“, kovoję už didį Dievo reikalą. Kiek įmanoma, jų liudijimas Bažnyčioje neturi būti prarastas. Kaip pasiūlė Konsistorija, vietinėms Bažnyčioms dera padaryti viską, kad kankiniai nebūtų pamiršti, – būtina surinkti visą įmanomą dokumentaciją. Tai bus iškalbingas ekumeninis liudijimas. Šventųjų, kankinių ekumenizmas labai įtikinamas. Communio sanctorum balsas yra garsesnis už susiskaldymų keliamą triukšmą. Pirmųjų šimtmečių martyrologium buvo šventųjų kulto pagrindas. Skelbdama ir gerbdama savo sūnų ir dukterų šventumą, Bažnyčia aukštino Dievo garbę; gerbdama kankinius, ji gerbė Kristų, jų kankinystės ir šventumo šaltinį. Vėliau susiklostė kanonizacijos praktika, iki šiol gyvuojanti Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčiose. Tos kanonizacijos liudija gyvumą vietinių Bažnyčių, kurių skaičius nuo pirmųjų krikščionybės amžių labai išaugo. Ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio didžiausia pagarba, kurią visos Bažnyčios gali rodyti Kristui, – tai skelbti Visagalio Atpirkėjo buvimą tikėjimo, vilties ir meilės vaisiais, subrandintais vyrų ir moterų, priklausančių skirtingoms rasėms ir tautoms ir sekusių Kristumi įvairiomis krikščioniškojo pašaukimo formomis.

Apaštalų Sostas trečiojo tūkstantmečio perspektyvoje turės atnaujinti visuotinės Bažnyčios martirologus, didžiausią dėmesį skirdamas šventumui tų, kurie mūsų laikais pilnutinai gyveno Kristaus tiesa. Ypač reikia skatinti pripažinimą herojiškų dorybių tų vyrų ir moterų, kurie Santuokoje įgyvendino savo krikščioniškąjį pašaukimą: tvirtai tikėdami, kad ir šioje būsenoje šventumo vaisiai yra gausūs, turime pasirinkti tinkamiausius būdus, kaip tuos vaisius surasti ir juos pateikti Visuotinei Bažnyčiai bei naujoms sutuoktinių kartoms.

38. Kardinolai ir Vyskupai pabrėžė ir kitą būtinybę – žemynų Vyskupų Sinodų, kurie būtų rengiami pagal jau įvykusių Europos ir Afrikos Sinodų pavyzdį. Paskutinė Generalinė Lotynų Amerikos Vyskupų Konferencija kartu su Šiaurės Amerikos vyskupais nutarė surengti Amerikų Sinodą, kuris, turėdamas omenyje didžiulius skirtumus tarp Šiaurės ir Pietų, svarstys naujosios evangelizacijos, teisingumo, tarptautinių ekonominių santykių problemas.

Kitas ketinimas surengti žemyno Sinodą susijęs su Azija, kurioje krikščionybė susitinka su seniausiomis vietinėmis kultūromis ir religijomis. Evangelizacija čia patiria stiprų iššūkį, nes budizmas ir induizmas yra soteriologinės religijos. Tad būtina Didžiojo Jubiliejaus proga iškelti ir pagilinti tiesą apie Kristų kaip vienintelį Tarpininką tarp Dievo ir žmonių bei vienintelį pasaulio Išganytoją, nepanašų į kūrėjus kitų didžiųjų religijų, kuriose yra Bažnyčios nuoširdžiai gerbiamos tiesos apraiškos, kadangi jose atsispindi visus žmones apšviečianti tiesa [23]. 2000 metais turi su nauja jėga nuskambėti tiesos skelbimas: „Ecce natus est nobis salvator mundi“.

Regioninis Sinodas galėtų būti naudingas taip pat ir Okeanijai. Šiame kontinente gyvena aborigenų gentys, savitu būdu mums primenančios žmonių giminės priešistorę. Tokiame Sinode šalia kitų problemų turėtų iškilti svarbi krikščionybės susitikimo su seniausiomis ir, pabrėžtina, monoteizmo paženklintomis, religingumo formomis.

b) Antrasis periodas

39. Po tokio plataus įvado galima pereiti prie antrojo – tiesioginio pasirengimo periodo. Jis truks trejus metus, nuo 1997 iki 1999 metų. Tokio į Kristų, Dievu tapusį žmogų, sutelkto trimečio struktūra gali būti tik teologinė, tai yra trinitarinė.

Pirmieji metai: Jėzus Kristus

40. Pirmieji – 1997 metai bus skirti Kristaus, Tėvo Žodžio, kuris Šventosios Dvasios veikimu tapo žmogumi, apmąstymui. Todėl būtina pabrėžti kristologinį Jubiliejaus, kuriuo švenčiamas Dievo Sūnaus įsikūnijimas, pobūdį. Kardinolai ir Vyskupai šiems metams pasiūlė temą: „Jėzus Kristus, vienintelis pasaulio Išganytojas, vakar, šiandien ir visada“ (plg. Žyd 13, 8).

Konsistorija pasiūlė išryškinti tokius kristologinius aspektus: Jėzus Kristus Išganytojas ir Evangelizuotojas, ypač remiantis ketvirtuoju Luko Evangelijos skyriumi, kur susipina Evangeliją skelbti pasiųsto Kristaus ir Jubiliejaus temos; Įsikūnijimo paslaptis ir gimimas iš Mergelės Marijos; tikėjimo į Kristų būtinybė išganymui. Norėdami giliau pažinti Kristų, krikščionys ypač tais metais su nauju susidomėjimu turi grįžti prie Šventojo Rašto – „tiek per Dievo žodžiu praturtintą liturgiją, tiek per maldingą skaitymą ar specialiai tam pritaikytus renginius ir kitokias priemones“ [24]. Iš tiesų apreikštame tekste pats dangiškasis Tėvas mus pasitinka ir su mumis kalbasi, atskleisdamas savo viengimio Sūnaus prigimtį ir savąjį žmonijos išganymo sumanymą [25].

41. Minėtoji sakramentinė aktualizacija šiais metais visų pirma turėtų iškelti Krikštą kaip krikščioniškosios būties pagrindą pagal Apaštalo žodžius: „Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 27). Katalikų Bažnyčios Katekizmas savo ruožtu primena, kad „Krikštas yra visų krikščionių, net tų, kurie neturi pilnutinio bendrumo su Katalikų Bažnyčia, vienybės pagrindas“ [26]. Būtent ekumeniniu atžvilgiu tai bus labai svarbūs metai, proga kartu atsigręžti į Kristų, Vienintelį Viešpatį, ir įsipareigoti tapti viena Jame – taip kaip Jis to meldė Tėvą. Kristaus, Dievo Žodžio, ir tikėjimo iškėlimas turėtų pažadinti kitų konfesijų krikščionių susidomėjimą ir palankumą.

42. Jubiliejus yra krikščioniško tikėjimo ir liudijimo atnaujinimas, ir visa turėtų būti tam pajungta. Todėl būtina įkvėpti visiems tikintiesiems tikrą šventumo troškimą, gilų atsivertimo ir asmeninio atsinaujinimo troškimą, vis karščiau meldžiantis ir vienijantis.

Taigi pirmieji metai bus gera proga pagilinti katechezę pradine to žodžio prasme – kaip „Apaštalų mokymą“ (Apd 2, 42) apie Jėzaus Kristaus asmenį ir Išganymo paslaptį. Labai naudingas turėtų būti gilinimasis į Katalikų Bažnyčios Katekizmą, kuris „ištikimai ir nuosekliai pateikia Šventojo Rašto, gyvos Bažnyčios tradicijos ir autentiško Magisteriumo mokymą bei dvasinį Bažnyčios Tėvų ir Šventųjų palikimą, padėdamas geriau pažinti krikščioniškąją paslaptį bei gaivinti Dievo Tautos tikėjimą“ [27]. Būtina taip pat tikinčiuosius supažindinti su klaidingomis nuomonėmis apie Kristaus asmenį ir išsiaiškinti prieštaravimus prieš Jį ir Bažnyčią.

43. Švenčiausiosios Mergelės buvimas, jaučiamas visu pasirengimo laikotarpiu, itin bus pabrėžtas šiais metais, kurie išryškins jos dieviškąją Motinystę. Tai jos įsčiose Žodis tapo kūnu! Negalima iškelti Kristaus kaip visa ko centro, nepripažįstant Švenčiausiosios Jo Motinos vaidmens. Jos kultas, jei yra deramai nušviestas, jokiu būdu negali užstoti ar pažeminti „Kristaus, vienintelio tarpininko, kilnumo ir nepakartojamumo“ [28]. Iš tikrųjų, Marija visą laiką mus kreipia į dieviškąjį savo Sūnų ir iškyla prieš visus tikinčiuosius kaip išgyvento tikėjimo pavyzdys. „Bažnyčia, nuosekliai ją apmąstydama ir kontempliuodama žmogumi tapusio Žodžio šviesoje, pagarbiai ir vis giliau žvelgia į Įsikūnijimo paslaptį ir auga ištikimybe savo Sužadėtiniui“ [29].

Antrieji metai: Šventoji Dvasia

44. 1998-ieji, antrieji tiesioginio pasirengimo periodo metai, ypatingu būdu bus skirti Šventajai Dvasiai ir pašvenčiančiam Jos buvimui Kristaus mokinių Bendruomenėje. „Didysis, antrąjį tūkstantmetį užbaigiantis Jubiliejus, – rašiau enciklikoje Dominum et vivificantem, – <...> turės pneumatologinį pobūdį, nes Įsikūnijimo paslaptis įvyko ‘Šventosios Dvasios veikimu’. Čia veikė ta Dvasia, kuri, būdama vienos prigimties su Tėvu ir Sūnumi, absoliučioje vieno ir triasmenio Dievo paslaptyje yra Asmuo-meilė, nesukurta dovana, amžinas kiekvieno iš kuriančios Dievo valios kylančio augimo šaltinis, maloningo Dievo atsivėrimo tiesioginė pradžia ir tam tikra prasme – subjektas. Įsikūnijimas yra šio augimo, šio dieviško atsivėrimo kulminacija“ [30].

Bažnyčia gali rengtis naujajam tūkstantmečiui tik Šventojoje Dvasioje. Tai, kas laiko pilnatvėje įvyko Šventosios Dvasios veikimu, tik per Ją gali dabar iškilti iš Bažnyčios atminties“ [31].

Iš tiesų Šventoji Dvasia visų laikų ir visų vietų Bažnyčioje unikalų Kristaus žmonėms atneštą Apreiškimą daro gyvą ir suaktyvina kiekvieno dvasioje: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).

45. Todėl vienas iš svarbiausių pasirengimo Jubiliejui įsipareigojimų yra Šventosios Dvasios buvimo ir veikimo pažinimas – Dvasios, kuri veikia Bažnyčioje tiek sakramentiškai, pirmiausia per Sutvirtinimą, tiek per daugybę charizmų, uždavinių ir tarnysčių, kurias Ji pažadina Bažnyčios gerovei: „Visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri Bažnyčios gerovei dalija įvairias savo dovanas, kaip jai patinka (1 Kor 12, 1–11 ). Iš šių dovanų pirmiausia paminėtina malonė Apaštalams, kurių autoritetui ta pati Dvasia pajungia charizmomis apdovanotus žmones (plg. 1 Kor 14). Ir ta pati Dvasia energingai skatina tikinčiųjų tarpusavio meilę“ [32].

Ir mūsų laikais Šventoji Dvasia yra pagrindinis evangelizacijos veiksnys. Todėl būtina pažinti Šventąją Dvasią, kuri istorijos amžiais, veikdama žmonių širdyse, kuria Dievo karalystę, rengia jos visišką apsireiškimą Jėzuje Kristuje ir daigina žmogiškosios patirties gelmėse daigus galutinio išganymo, kuris ateis laikų pabaigoje.

46. Iš tokios, eschatologinės perspektyvos žiūrint, tikintieji bus raginami atrasti teologinę vilties dorybę, apie kurią jau girdėjo, kai buvo skelbiamas „Evangelijos tiesos žodis“ (Kol 1, 5). Esminė vilties dorybė, viena vertus, skatina krikščionį neišleisti iš akių galutinio tikslo, suteikiančio vertę visam jo buvimui, o kita vertus, duoda tvirtą ir gilų pagrindą kasdieniam įsipareigojimui keisti realybę pagal Dievo sumanymą.

Apaštalas Paulius primena: „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 22–24 ). Krikščionys kviečiami rengtis Didžiajam Jubiliejui su atnaujinta viltimi dėl galutinio atėjimo Dievo karalystės, kurią jie diena po dienos turi kurti savo širdies gelmėse krikščioniškoje bendruomenėje ir socialinėje aplinkoje – taigi ir pasaulio istorijoje.

Būtina įvertinti ir giliau apmąstyti šio šimtmečio pabaigos vilties ženklus: pilietinėje srityje – mokslo, technikos ir pirmiausia medicinos pasiekimus, tarnaujančius žmogui ir jo gyvybei, išaugusį ekologinį sąmoningumą, pastangas atkurti pažeidinėjamą taiką ir teisingumą, įvairių tautų, ypač tų, kurios susietos sudėtingais pasaulio Šiaurės ir Pietų ryšiais, susitaikymo ir solidarumo siekius; bažnytinėje srityje – atidesnį įsiklausymą į Dvasios balsą per atsivėrimą charizmoms ir pasauliečių pripažinimą bei skatinimą, nuoširdų pasiaukojimą visų krikščionių vienybei, vis platesnį dialogą su kitomis religijomis ir šiuolaikine kultūra.

47. Antraisiais pasirengimo metais tikintieji turės apmąstyti vertę vidinės Bažnyčios vienybės, kuriai turi tarnauti įvairios Dvasios pažadintos dovanos ir charizmos. Tuo tikslu naudinga įsigilinti į Vatikano II Susirinkimo mokymą apie Bažnyčią – pirmiausia į Dogminę konstituciją Lumen gentium. Šis svarbus dokumentas įtaigiai pabrėžia, kad Kristaus kūno vienybės pagrindas yra Šventosios Dvasios veikimas ir kad tą vienybę užtikrina apaštalinė tarnystė, o ją palaiko tarpusavio meilė (plg. 1 Kor 13, 1–8 ). Toks katechetinis tikėjimo pagilinimas žadins tikintiesiems brandesnį atsakomybės supratimą ir padės įvertinti bažnytinį nuolankumą [33].

48. Marija, Šventosios Dvasios veikimu savo įsčiose pradėjusi Įsikūnijusį Žodį ir visą gyvenimą likusi nuolanki vidiniam Šventosios Dvasios veikimui, šiais metais bus apmąstyta kaip Dvasios balsui nuolanki, tylos ir įsiklausymo, vilties moteris, kuri, kaip Abraomas, sugebėjo priimti Dievo valią ir „patikėjo viltimi, nematydama jokios vilties“ (plg. Rom 4, 18). Ji pilnutinai išreiškė Jahvės vargdienių troškimą ir nušvito pavyzdžiu tiems, kurie iš visos širdies pasitiki tuo, ką Dievas yra pažadėjęs.

Tretieji metai: Dievas Tėvas

49. 1999 metai, tretieji ir paskutiniai pasirengimo metai, turės nukreipti tikinčiųjų žvilgsnius ten, kur žvelgė Kristus: „į Tėvą, kuris yra danguje“ (plg. Mt 5, 45), kuris Jį pasiuntė ir pas kurį Jis sugrįžo (plg. Jn 16, 28). „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Visas krikščionio gyvenimas yra tartum ilga maldinga kelionė į Tėvo namus – Tėvo, kurio besąlyginę meilę kiekvienam žmogui, o ypač „sūnui palaidūnui“, kasdien vis giliau pažįstame (plg. Lk 15, 11–32 ). Tokia kelionė vyksta kiekvieno žmogaus sielos gelmėse, tikinčiųjų bendruomenėse, o per jas – ir visoje žmonijoje.

Taigi į Kristaus asmenį sutelktas Jubiliejus tampa iškiliu Tėvo pašlovinimu: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 3–4 ).

50. Šiais trečiaisiais metais „kelionė pas Tėvą“ per Jėzų, žmonijos Išganytoją, turi skatinti visus nuoširdžiai atsiversti. Atsivertimas apima tiek „neigiamą“ aspektą – tai yra išsivadavimą iš nuodėmės, tiek „teigiamą“ – gėrio pasirinkimą, pripažinimą etinių vertybių, kurias išreiškia prigimtinis įstatymas ir patvirtina bei pagilina Evangelija. Todėl bus intensyviai švenčiamas Atgailos sakramentas pačia giliausia prasme. Krikščioniškoji meilė ypač reikalauja skelbti atsivertimą dabartinėje visuomenėje, praradusioje etinius žmogaus būties pagrindus.

Todėl šiais metais dera iškelti teologinę meilės dorybę ir prisiminti apibendrinantį Pirmojo Jono laiško tvirtinimą: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Dievo ir žmonių meilė yra tikinčiojo moralinio gyvenimo vardiklis. Ta meilė kyla iš Dievo ir pas Dievą sugrįžta.

51. Prisimindami, kad Jėzus atėjo „skelbti Evangelijos vargdieniams“ (Mt 11, 5; Lk 7, 22), turime pabrėžti ypatingą Bažnyčios rūpinimąsi vargšais ir atstumtaisiais. Įsipareigojimas taikai ir teisingumui yra esminė pasirengimo Jubiliejui dalis, nes mūsų pasaulį drumsčia gausybė konfliktų ir netoleruotina socialinė ir ekonominė nelygybė. Kunigų knygos dvasia (Kun 25, 8–28 ) krikščionys turės prabilti visų pasaulio vargdienių balsu ir Jubiliejaus proga pasiūlyti sumažinti ar net visiškai nubraukti daugelio tautų pečius slegiančias tarptautines skolas. Jubiliejus turės paskatinti susimąstyti apie tokius iššūkius mūsų laikui kaip, pavyzdžiui, įvairių kultūrų dialogo sunkumai ir problemos, susijusios su moters teisėmis, parama šeimai ir santuokai.

52. Prisimenant, kad „Kristus <...> Tėvo ir jo meilės paslapties apreiškime rodo, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas“ [34], trečiaisiais pasirengimo metais būtina įsipareigoti priešintis sekuliarizmui ir tęsti dialogą su didžiosiomis pasaulio religijomis.

Priešinimasis sekuliarizmui reiškia esminį civilizacijos krizės apmąstymą – krizės, kuri labiau regima technologiškai pažangiame Vakarų pasaulyje ir pasireiškia vidiniu skurdu bei nusigręžimu nuo Dievo. Šiai civilizacijos krizei būtina priešpriešinti visuotinėmis, pilnutinai Kristuje atsiskleidžiančiomis, taikos, solidarumo, laisvės ir teisingumo vertybėmis pagrįstą meilės civilizaciją.

53. Dutūkstantųjų metų išvakarės bus didi proga religijų dialogui, paremtam aiškiomis, Vatikano II Susirinkimo Deklaracijos apie Bažnyčios santykius su nekrikščioniškomis religijomis Nostrae aetate nubrėžtomis gairėmis. Šiame dialoge ypatingas vaidmuo teks žydams ir musulmonams. Jei Dievas panorės, šiuos siekius galėtų įtvirtinti bendri susitikimai, surengti itin reikšmingose didžiosioms monoteistinėms religijoms vietose.

Svarstoma, kaip būtų galima parengti istorinius susitikimus didžiai simbolinėse vietose – Betliejuje, Jeruzalėje ir ant Sinajaus kalno. Tokie susitikimai turėtų suaktyvinti dialogą su žydais ir islamo išpažinėjais. Reikia apsvarstyti susitikimų su kitų didžiųjų religijų atstovais galimybes ir numatyti tam deramas vietas. Tačiau būtina stengtis nesukelti pavojingų nesusipratimų ir išvengti sinkretizmo ir lengvabūdiško irenizmo pavojaus..

54. Švenčiausioji Marija, Tėvo išrinktoji duktė, dalyvaus tuose renginiuose kaip tobulos Dievo ir artimo meilės pavyzdys tikintiesiems. Kaip ji pati sako Magnificat giesmėje, didžių dalykų padarė jai Visagalis, ir šventas yra Jo vardas (Lk 1, 49). Tėvas išrinko Mariją nepakartojamai misijai išganymo istorijoje. Jis ją išrinko lauktojo Išganytojo Motina. Mergelė į Dievo pašaukimą atsiliepė su visišku atsidavimu: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38). Nazarete prasidėjusi ir Jeruzalėje, kryžiaus papėdėje, pilnutinai išgyventa Jos motinystė šiais metais taps raginimu Dievo vaikams sugrįžti į Tėvo namus. Jos motiniškas balsas bylos: „Darykite, ką Kristus jums lieps“ (plg. Jn 2, 5).

c) Šventės išvakarėse

55. Didysis Jubiliejus tuo pačiu metu bus švenčiamas Romoje, Jeruzalėje ir viso pasaulio vietinėse Bažnyčiose. Ši šventė turės pašlovinti Trejybę, iš kurios visa pasaulyje ir istorijoje kyla ir į kurią sugrįžta. Į šią paslaptį veda treji tiesioginio pasirengimo metai: iš Kristaus ir Kristui, per Šventąją Dvasią, į Tėvą. Šia prasme Jubiliejus pabrėžia galutinį kiekvieno krikščionio ir Bažnyčios gyvenimo tikslą – vieną ir triasmenį Dievą.

Kadangi Kristus yra vienintelis kelias į Tėvą, gyvą ir išganingą Jo buvimą Bažnyčioje ir pasaulyje iškels Tarptautinis Eucharistinis kongresas, kuris didžiojo Jubiliejaus proga vyks Romoje. Dutūkstantieji metai bus pabrėžtinai eucharistiniai: Eucharistijos sakramente prieš dvidešimt amžių Marijos įsčiose įsikūnijęs Išganytojas tebėra žmonijos gerovei trykštantis dieviškosios gyvybės šaltinis.

Ekumeninę ir visuotinę Šventojo Jubiliejaus prasmę deramai galėtų pabrėžti visų krikščionių susitikimas. Tai būtų labai svarbus įvykis; todėl, norint išvengti nesusipratimų, jis turi būti atidžiai parengtas ir teisingai bei korektiškai išaiškintas ir pristatytas. Šis susitikimas turi būti pagrįstas brolišku, nuoširdžiu ir atviru bendradarbiavimu su visais kitų konfesijų ir tradicijų krikščionimis ir kitų religijų atstovais, jeigu jie panorėtų prisidėti prie bendro visų Kristaus mokinių džiaugsmo.

Kiekvienas yra mielai kviečiamas pagal savo išgales prisidėti, kad deramai būtų paminėtas 2000 metų Jubiliejus, kuris tikrai neša ypatingą Viešpaties malonę Bažnyčiai ir visai žmonijai.

V skyrius
„JĖZUS KRISTUS YRA TAS PATS... PER AMŽIUS“ (Žyd 13, 8)

56. Bažnyčia gyvuoja 2000 metų. Tartum Evangelijoje minėtas garstyčios grūdelis ji išaugo į didžiulį medį, kuris savo šakomis galėtų pridengti visą žmoniją (plg. Mt 13, 31–32 ). Vatikano II Susirinkimas Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią taip kalba apie priklausomybę Bažnyčiai ir Dievo Tautos sudėtį: „Visi žmonės yra pašaukti į naują visuotinę Dievo Tautos vienybę <...>, kuriai priklauso arba yra pavaldūs tiek tikintieji katalikai, tiek kiti tikintieji į Kristų, tiek pagaliau visi žmonės, Dievo malonės pašaukti į Išganymą“ [35]. Popiežius Paulius VI enciklikoje Ecclesiam suam apie visiems žmonėms skirtą Išganymo planą kalbėjo panaudodamas koncentrinių apskritimų vaizdinį [36].

To vaizdinio šviesoje galima geriau suprasti Evangelijos palyginimą apie raugą (plg. Mt 13, 33): Kristus, dieviškasis raugas, vis giliau skverbiasi į žmogaus gyvenimą ir visa persunkia Išganymu, kurį jis įvykdė Velykų paslaptyje. Kristus savo išganinga valdžia apima ir visą žmonijos praeitį – nuo pat protėvio Adomo [37]. Ateitis irgi jam priklauso: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Bažnyčia savo ruožtu „siekia tik vieno – Šventosios Dvasios vadovavimu tęsti paties Kristaus misiją; Kristaus, atėjusio į pasaulį liudyti tiesos, gelbėti, o ne teisti, tarnauti, o ne reikalauti tarnavimo“ [38].

57. Todėl nuo pat apaštalų laikų Bažnyčios misija be paliovos vyksta visuotinėje žmonių šeimoje. Ankstyviausioji evangelizacija apėmė visų pirma Viduržemio jūros regioną. Pirmajame tūkstantmetyje misijos iš Romos ir Konstantinopolio nešė krikščionybę į visą Europos žemyną. Tuo pat metu buvo misionieriaujama Azijos širdyje – iki pat Indijos ir Kinijos. XV amžiaus pabaigoje kartu su Amerikos atradimu prasidėjo šio didžiulio žemyno evangelizacija. Kristaus šviesai atsivėrė centrinės Afrikos pakrantės, šventasis misijų globėjas Pranciškus Ksaveras nukeliavo iki pat Japonijos. XVIII ir XIX amžių sandūroje pasaulietis Andrius Kim atnešė krikščionybę į Korėją; tada Evangelija buvo paskelbta Indokinijos pusiasalyje, Australijoje ir Ramiojo vandenyno salose.

XIX amžius buvo paženklintas labai aktyvios misionierių veiklos Afrikoje. Visi šie darbai davė išliekančių vaisių. Juos aptaria Vatikano II Susirinkimo Dekretas apie misijinę veiklą Ad gentes. Po Susirinkimo antrosios mūsų šimtmečio pusės misijų klausimą aptarė enciklika Redemptoris missio. Ir ateityje Bažnyčia bus misijinė: tai yra jos prigimties dėmuo. Didžiųjų antikrikščioniškų Europos žemyno sistemų – pirma nacizmo, o paskui ir komunizmo – žlugimas kelia neatidėliotiną uždavinį: Europos žmonėms vėl paskelbti išlaisvinančią Gerąją Naujieną [39]. Be to, pasak enciklikos Redemptoris missio, pasaulyje kartojasi Atėnų areopago, kuriame kalbėjo šventasis Paulius, situacija [40]. Šiandien gausu pačių įvairiausių „areopagų“ – tai šiuolaikinė kultūra, politika ir ekonomika. Kuo labiau Vakarai tolsta nuo savo krikščioniškųjų šaknų, tuo labiau jie tampa misijų žeme.

58. Pasaulio ir Bažnyčios ateitis priklauso jaunajai kartai, kuri gimusi šiame šimtmetyje, subręs jau ateinančiame, pirmajame naujojo tūkstantmečio amžiuje. Kristus laukia jaunųjų, kaip laukė jaunuolio, kuris Jį klausė: „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16). 1985 metų Apaštaliniame laiške Viso pasaulio jaunimui ir vėliau enciklikoje Veritatis splendor priminiau nuostabų Jėzaus atsakymą. Pasaulio jaunimas nuolat Kristaus ieško ir nuolat Jį klausinėja. Jei jaunuoliai ir jaunuolės sugebės eiti Jo rodomu keliu, galės džiaugsmingai prisidėti, kad Kristus dalyvautų ateinančio šimtmečio ir vėlesnių amžių gyvenime – iki pat laikų pabaigos. „Jėzus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“.

59. Baigiant dera prisiminti Pastoracinės konstitucijos Gaudium et spes žodžius: Bažnyčia tiki, jog Kristus, miręs už visus ir prisikėlęs iš numirusių, teikia per savo Dvasią šviesos ir jėgų, kad žmogus galėtų pasiekti savo didį pašaukimą. Ji tiki, kad neduota žmonėms kito vardo po dangumi, kurio dėka jie galėtų būti išgelbėti. Bažnyčia tiki, jog visos žmonijos istorijos raktas, centras ir tikslas gali būti atrastas jos Viešpatyje ir Mokytojuje. Be to, Bažnyčia tvirtina, kad už visų pokyčių esama daug dalykų, kurie nesikeičia ir kurie savo galutinį pagrindą turi Kristuje, kuris tas pats vakar, šiandien ir per amžius. Todėl, remdamasis Kristumi, neregimojo Dievo paveikslu, visų kūrinių pirmgimiu, Susirinkimas, siekdamas nušviesti žmogaus slėpinį ir trokšdamas bendradarbiauti sprendžiant svarbiausius mūsų laikų klausimus, nori prabilti į visus žmones“ [41].

Kviesdamas tikinčiuosius karštai melsti Viešpaties šviesos ir pagalbos jau netolimo Jubiliejaus pasirengimui, raginu garbius brolius Vyskupus ir jiems patikėtas bažnytines bendruomenes atverti širdis Šventosios Dvasios vadovavimui. Ji sustiprins ir pagilins mūsų tikėjimą ir padės atsidavusiai švęsti didį Jubiliejaus įvykį.

Šį visos Bažnyčios įsipareigojimą patikiu Marijos, Atpirkėjo Motinos, užtarimui. Ji, mylinti Motina, bus kelrodė žvaigždė į Didįjį trečiojo tūkstantmečio Jubiliejų einantiems krikščionims ir lydės juos į susitikimą su Viešpačiu. Nuolankioji Nazareto moterie, kuri prieš du tūkstančius metų padovanojai pasauliui Įsikūnijusį Žodį, vesk naujojo tūkstantmečio žmoniją link To, kuris yra „tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9).

To linkėdamas visiems suteikiu savo Palaiminimą.

Vatikane, 1994 metų lapkričio 10 dieną, septynioliktais mano pontifikato metais.

JONAS PAULIUS II