1. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘Ateik!’ Ir kas girdi, teatsiliepia: ‘Ateik!’ Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apr 22, 17). Šie Apreiškimo knygos žodžiai skamba mano mintyse, kai prisimenu, kaip prieš keturiasdešimt metų, tiksliau 1963 m. gruodžio 4 d., mano garbingasis pirmtakas popiežius Paulius VI paskelbė konstituciją apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium. Iš tikrųjų – kas yra liturgija, jei ne sutartinis Šventosios Dvasios ir Sužadėtinės, šventosios Bažnyčios balsas, šaukiantis Viešpačiui Jėzui: „Ateik“? Kas kita yra liturgija, jei ne tas tyras ir amžinas „gyvojo vandens“ šaltinis, kuriame kiekvienas trokštantis gali laisvai gauti Dievo dovaną (plg. Jn 4, 10)?

Iš tikrųjų konstitucijoje apie šventąją liturgiją, kuri buvo Vatikano II Susirinkimo, „didžiulės malonės, praturtinusios Bažnyčią XX amžiuje“ [1], pirmasis vaisius, Šventoji Dvasia kalbėjo Bažnyčiai nepaliaujamai vesdama Viešpaties mokinius „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Šio įvykio keturiasdešimtųjų metinių šventimas yra laiminga proga iš naujo atrasti Susirinkimo tėvų norėtas liturginio atnaujinimo temas, patikrinti jo priėmimą ir pažvelgti į ateitį.

Žvilgsnis į Susirinkimo konstituciją

2. Iš laiko perspektyvos žvelgiant į atneštus vaisius, galima vis aiškiau matyti Sacrosanctum Consilium svarbą. Joje aiškiai nubrėžti principai, sudarantys Bažnyčios liturginės praktikos principus, įkvepiančius sveiką atsinaujinimą bėgant laikui [2]. Susirinkimo tėvai nagrinėjo liturgiją, žvelgdami į išganymo istoriją, kurios tikslas yra žmogaus atpirkimas ir tobulas Dievo pašlovinimas. Atpirkimo įžanga yra nuostabūs Dievo darbai Senajame Testamente, o galutinai atpirkimą įvykdė Viešpats Kristus, ypač per savo palaimintosios kančios, mirties, prisikėlimo ir šlovingo žengimo į dangų Velykų slėpinį [3]. Tačiau jį reikia ne tik skelbti, bet ir sudabartinti, ir tai įvyksta „auka ir sakramentais, apie kuriuos sukasi visas liturginis gyvenimas“ [4]. Kristus ypatingu būdu tampa esamas liturginiais veiksmais, susiedamas Bažnyčią su savimi. Todėl kiekvienas liturginis šventimas yra Kunigo Kristaus ir jo mistinio Kūno darbas, „viešas, tobulas garbinimas“ [5], kuriame dalyvaujama, iš anksto skonėjantis dangiškosios Jeruzalės liturgija [6]. Taigi „liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“ [7].

3. Susirinkimo liturginė perspektyva neapribota vidine Bažnyčios aplinka, bet yra atvira visos žmonijos horizontui. Kristus, šlovindamas Tėvą, vienijasi su visa žmonių bendrija ir atlieka tai unikaliu būdu „savo Bažnyčioje, kuri ne tik Eucharistijos pamaldomis, bet ir kitais būdais, ypač Dievo tarnybos malda, be paliovos garbina Viešpatį ir prašo visam pasauliui išganymo“ [8].

Žvelgiant iš Sacrosanctum Concilium perspektyvos, liturginis Bažnyčios gyvenimas įgyja kosminę ir visuotinę apimtį, giliai paženklindamas žmogaus laiką ir erdvę. Tuo pačiu požiūriu galima suvokti tą atnaujintą dėmesį, kurį konstitucija skiria liturginiams metams, keliui, kuriuo Bažnyčia primena Kristaus Velykų slėpinį ir iš naujo jį išgyvena [9].

Jei liturgija yra visa tai, tuomet Susirinkimas pagrįstai tvirtina, jog kiekvienas liturginis veiksmas „yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui“ [10]. Tuo pat metu Susirinkimas pripažįsta, jog „šventoji liturgija neapima viso Bažnyčios veikimo“ [11]. Viena vertus, liturgija apima Evangelijos skelbimą, kita vertus, ji ragina liudyti krikščionybę istorijoje. Slėpinys, pateikiamas per skelbimą ir katechezę, priimamas tikėjimu ir švenčiamas liturgijoje, turėtų formuoti tikinčiųjų, pašauktų būti jos šaukliais pasaulyje, visą gyvenimą [12].

4. Žvelgiant į įvairias liturginiame šventime apimamas tikroves, konstitucija skiria ypatingą dėmesį bažnytinės muzikos svarbai. Susirinkimas išaukština ją, nurodydamas, jog jos tikslas yra „šlovinti Dievą ir šventinti žmones“ [13]. Bažnytinė muzika yra privilegijuota priemonė, padedanti tikintiesiems aktyviai dalyvauti šventajame vyksme, kaip to pageidavo mano garbingasis pirmtakas šv. Pijus X savo laiške Motu proprio „Tra le sollecitudini“, – šiemet minimas šio dokumento šimtmetis. Būtent ši sukaktis neseniai suteikė man progą patvirtinti, kad pagal Sacrosanctum Concilium nurodymus [14] muzikos vaidmuo liturginėse apeigose turi būti išlaikytas ir net padidėti atsižvelgiant į pačios liturgijos pobūdį, taip pat mūsų laikų specifiką ir įvairių pasaulio regionų muzikines tradicijas.

5. Kita vaisingų pokyčių tema, kurią nagrinėjo Susirinkimo konstitucija, yra bažnytinio meno sritis. Susirinkimas pateikia aiškias nuorodas, kad dievogarba gali spindėti taip pat bažnytinio meno puošnumu bei grožiu ir kad šiam menui mūsų dienomis ir toliau tenka svarbi vieta. Siekiant šio tikslo, dera numatyti kvalifikuotų menininkų ir amatininkų ugdymą, kad jie užsiimtų liturgijai skirtų pastatų statyba ir puošyba [15]. Remiantis šiomis kryptimis, išryškėja požiūris į meną ir ypač į bažnytinį meną, kuris linksta „tam tikru būdu žmogiškais kūriniais išreikšti begalinį Dievo grožį“ [16].

Nuo atsinaujinimo į gilinimą

6. Iš keturiasdešimties metų perspektyvos dera patikrinti įveiktą kelią. Jau kitomis progomis aš siūliau tam tikrą sąžinės tyrimą apmąstant Vatikano II Susirinkimo priėmimą [17]. Tokiame tyrime negali būti praleistas liturginis – sakramentinis gyvenimas. „Ar liturgija išgyvenama kaip bažnytinio gyvenimo ‘šaltinis ir viršūnė’ pagal Sacrosanctum Concilium mokymą?“ [18]. Ar liturginės reformos iš naujo atskleista Dievo žodžio vertė pozityviai priimama mūsų apeigų? Kiek liturgija įžengia į konkrečią tikinčiųjų gyvenseną ir kiek ji atspindi atskirų bendruomenių ritmą? Ar ji suvokiama kaip šventumo priemonė, vidinė apaštališkojo dinamizmo ir Bažnyčios misijos jėga?

7. Susirinkimo įgyvendintas liturgijos atnaujinimas akivaizdžiausiai reiškiasi liturginių knygų publikavimu. Pasibaigus pradiniam periodui, kai atnaujinti tekstai buvo laipsniškai įterpiami į liturgines apeigas, tapo būtina dar nuodugniau įsigilinti į jų perteikiamus turtus bei potencialą. Toks gilinimasis turi įgyvendinti visiškos ištikimybės Šventajam Raštui ir tradicijai principą, ypač autoritetingai paaiškintą Vatikano II Susirinkimo, kurio mokymai buvo patvirtinti ir išplėtoti vėlesniais Magisteriumo dokumentais. Tokia ištikimybė pirmiausia įpareigoja visus tuos, kurie, drauge su vyskupo tarnyba, turi pareigą „krikščionių tikėjimo kultu garbinti dieviškąją Didenybę ir tvarkyti tą kultą pagal Viešpaties įsakymus ir Bažnyčios įstatymus“ [19]; tuo pat metu tai apima visą bažnytinę bendruomenę „pagal užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą“ [20].

Šiuo požiūriu labiau negu bet kada būtina puoselėti liturginį gyvenimą mūsų bendruomenėse, tinkamai ugdant tarnautojus ir visus tikinčiuosius, atsižvelgiant į Susirinkimo siektą visapusišką, sąmoningą ir aktyvų dalyvavimą liturginėse apeigose [21].

8. Todėl būtina įgyvendinti liturginę pastoraciją laikantis visiškos ištikimybės naujiesiems ordines. Jais atnaujintas dėmesys Dievo žodžiui remiantis Susirinkimo raginimu pasitelkti „gausesnių, įvairesnių ir tinkamesnių Šventojo Rašto skaitinių“ [22]. Pavyzdžiui, naujuosiuose lekcionaruose pateikiamas platus Rašto ištraukų pasirinkimas, sudarantis neišsemiamą šaltinį, iš kurio gali pasisemti Dievo tauta. Iš tikrųjų nevalia pamiršti, kad „klausantis Dievo žodžio, Bažnyčia statydinasi ir auga; taip pat negalime pamiršti nuostabių Dievo darbų, įvykdytų išganymo istorijoje, slėpiningų tiesų, išreiškiamų liturginių apeigų ženklais [23]. Celebruojant Dievo žodis įgyja pilnutinę prasmę, stimuliuodamas krikščioniškąjį gyvenimą nuolat atsinaujinti, nes „tai, kas girdima liturginiame vyksme, vėliau įgyvendinama gyvenime“ [24].

9. Kristaus prisikėlimas išskirtinai atmenamas sekmadienį – Viešpaties dieną. Prisikėlimas yra liturginio gyvenimo centras, nes „sekmadienis yra visų liturginių metų pagrindas ir branduolys“ [25]. Pastoracijos srityje dėta ženklių pastangų siekiant iš naujo atskleisti sekmadienio vertę. Tačiau svarbu pabrėžti, kad „sekmadienio dvasiniai ir pastoraciniai turtai, tradicijos patikėti Bažnyčiai, yra tikrai dideli. Sekmadienis – imant visą jo reikšmių bei sąsajų visumą – yra savotiška krikščioniškojo gyvenimo sintezė ir sąlyga, kad jis bus gyvenamas teisingai“ [26].

10. Liturgijos šventimas maitina dvasinį tikinčiųjų gyvenimą. Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte mano paskelbtas iš liturgijos kylantis principas: „reikia pirmiausia maldos menu pasižyminčios krikščionybės“ [27] turi būti įgyvendinamas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium pranašiškai aiškina šią būtinybę ir ragina krikščionių bendruomenę intensyvinti maldos gyvenimą ne tik per liturgiją, bet taip pat per „maldingas pratybas“, jei jos harmoningai dera su liturgija, tarsi kyla iš jos ir veda į ją [28]. Šių dešimtmečių pastoracinė patirtis patvirtino šią intuiciją. Šia prasme brangų įnašą padarė Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacija, paskelbdama „Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovą“ [29]. Aš pats paskelbdamas apaštališkąjį laišką Rosarium Virginis Mariae [30] ir Rožinio metus troškau aiškiai pabrėžti kontempliatyvius turtus tos maldos, kurią seniai įtvirtino Dievo tauta; aš pasiūliau iš naujo atrasti ją kaip privilegijuotą būdą kontempliuoti Kristaus veidą Marijos mokykloje.

Perspektyvos

11. Žvelgdami į ateitį galime išskirti keletą iššūkių, į kuriuos turi atsiliepti liturgija. Per tuos keturiasdešimt metų visuomenė patyrė gilių pokyčių, o kai kurie iš jų buvo stiprus išbandymas bažnytiniam įsipareigojimui. Susiduriame su pasauliu, kuriame Evangelijos ženklai yra blukinami, taip pat regionuose su sena krikščionybės tradicija. Atėjo laikas naujajai evangelizacijai. Liturgija tiesiogiai patiria šį iššūkį.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad labai sekuliarizuotoje visuomenėje liturgija yra menkai reikšminga. Tačiau faktas tas, kad nepaisant sekuliarizacijos mūsų laikais iš naujo daugybe formų išnyra dvasingumo poreikis. Kaip galėtume neįžvelgti, jog tai įrodo žmogaus viduje esantį neišnaikinamą Dievo troškimą? Yra klausimų, į kuriuos galima rasti atsakymą tiktai per asmeninį ryšį su Kristumi. Tik per artimumą su juo kiekvienas gyvenimas įgyja prasmę ir galima patirti tokį džiaugsmą, dėl kurio apaštalas Petras ant Atsimainymo kalno sušuko: „Mokytojau, gera mums čia būti“ (Lk 9, 33).

12. Patiriant susitikimo su Dievu ilgesį, liturgija pateikia giliausią ir veiksmingiausią atsakymą. Ji tai įvykdo ypač Eucharistijoje, kurioje mums duota vienytis su Kristaus auka ir maitintis jo Kūnu ir Krauju. Tačiau ganytojams dera tai atlikti taip, kad slėpinio prasmė persmelktų sąmonę, iš naujo atrandant ir praktikuojant „mistagoginį“ meną, taip brangintą Bažnyčios tėvų [31]. Ganytojams tenka užduotis puoselėti deramo vertumo apeigas atsižvelgiant į įvairias žmonių kategorijas: vaikus, jaunimą, suaugusius, senelius ir neįgaliuosius. Mūsų susirinkimuose visi turi jaustis gerai ir alsuoti pirmųjų tikinčiųjų bendruomenės atmosfera: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42).

13. Mūsų bendruomenėse su didesniu atsidavimu kultivuotinas aspektas – tylos patirtis. Mums reikia to, „kad galėtume priimti savo širdyse visą Šventosios Dvasios balso atgarsį ir dar glaudžiau suvienytume asmeninę maldą su Dievo žodžiu ir viešuoju Bažnyčios balsu“ [32]. Visuomenėje, kurioje vis labiau vyrauja šėlsmas, sklinda gandai ir blaško efemeriškumas, gyvybiškai būtina iš naujo rasti tylos vertę. Neatsitiktinai šalia krikščioniškojo kulto plinta meditacijos praktikos, kuriose sureikšminamas susitelkimas. Kodėl, pasitelkus pedagoginę drąsą, nesiimti ugdyti tylą apsiribojant krikščioniškąja patirtimi? Prieš mūsų akis turi iškilti Jėzaus, kuris „atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“ (Mk 1, 35), pavyzdys. Tarp įvairių momentų ir ženklų liturgijai nedera nepaisyti tylos.

14. Liturginė pastoracinė programa per įvairių apeigų šventimą turi diegti skonėjimąsi malda. Tai bus daroma atsižvelgiant į individualių tikinčiųjų gebėjimus, amžių bei išsilavinimą; tačiau nebus pasitenkinama „minimumu“. Bažnyčios pedagogika privalo „išdrįsti“. Svarbu įvesdinti tikinčiuosius į Valandų liturgijos šventimą, kuris, „kaip vieša Bažnyčios malda, yra maldingumo šaltinis ir asmeninės maldos penas“ [33]. Tai nėra individualus ar privatus veiksmas, jis „priklauso visam Bažnyčios kūnui. <...> Jei tikintieji sukviečiami Valandų liturgijai ir jeigu jie susirenka, suvienydami savo širdis ir balsus, jie išreiškia Bažnyčią, švenčiančią Kristaus slėpinį“ [34]. Privilegijuotas dėmesys liturginei maldai nesukelia įtampos asmeninės maldos atžvilgiu, veikiau pastarąją suponuoja ir jos reikalauja [35], derinant tai su kitomis bendruomeninės maldos formomis, ypač tomis, kurias pripažįsta ir rekomenduoja bažnytinė vyresnybė [36].

15. Ugdyti maldos gyvenimą ir ypač puoselėti liturginį gyvenimą yra nepamainoma ganytojų užduotis. Ji apima tyrimo ir vadovavimo pareigą. To nereikia suvokti, kaip griežto nelankstumo nuostatos, priešingos krikščionio dvasios poreikiui atsiduoti Dievo Dvasios, užtariančios mumyse ir mus „neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26), veikimui. Ganytojams vadovaujant įgyvendinamas „laidavimo“ principas, numatytas Dievo plane Bažnyčiai, kuriai vadovauja ir padeda Šventoji Dvasia. Per šiuos dešimtmečius įgyvendintas liturgijos atnaujinimas parodė, kaip įmanoma suderinti normatyvumą, garantuojantį liturgijai tapatybę bei puošnumą, su kūrybingumo ir pritaikymo erdve, suartinančiai ją su įvairių regionų, situacijų bei kultūrų raiška. Negerbiant liturginių normų kartais galima prieiti iki rimtų piktnaudžiavimų, metančių šešėlį ant slėpinio tiesos ir sukeliančių sumaištį bei įtampas Dievo tautoje [37]. Tokie piktnaudžiavimai neturi nieko bendro su autentiška Susirinkimo dvasia ir privalo būti ganytojų koreguojami pasitelkiant apdairumo ir tvirtumo nuostatą.

Išvados

16. Bažnyčios gyvenime konstitucijos apie liturgiją paskelbimas ženklino labai svarbų liturgijos ugdymo ir raidos etapą. Dvasios dvelksmu gaivinama Bažnyčia išgyvena savo misiją, būdama „tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ [38]; liturgijoje ji randa aukščiausią savo slėpinio ir tikrovės išraišką.

Viešpatyje Jėzuje ir jo Dvasioje visas krikščioniškasis gyvenimas tampa „gyva, šventa, Dievui patinkančia auka“, tikru „dvasiniu garbinimu“ (Rom 12, 1). Išties didis yra liturgijoje įgyvendinamas slėpinys. Žemei jis atveria dangaus spindesį, o tikinčiųjų bendruomenė ugdoma darnoje su dangiškosios Jeruzalės šlovės giesme: Sanctus, Sanctus, Sanctus, Dominus Deus Sabaoth. Pleni sunt caeli et terra gloria tua. Hosanna in excelsis!

Šio tūkstantmečio pradžioje besiplėtojantis „liturginis dvasingumas“ leidžia suvokti Kristų kaip pirmąjį „liturgą“, kuris nepaliaujamai veikia Bažnyčioje bei pasaulyje ir nuolat švenčiamo Velykų slėpinio galia vienija Bažnyčią su savimi Tėvo šlovei Šventosios Dvasios vienybėje.

Šiuo visiems iš širdies teikiu savo palaiminimą.

Iš Vatikano 2003 m. gruodžio 4 d., dvidešimt šeštaisiais pontifikato metais

JONAS PAULIUS II