ĮŽANGA

1. Kristų tikintieji pasauliečiai (Christifideles laici), „kurių pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir pasaulyje prabėgus dvidešimt metų po Vatikano II Susirinkimo“ buvo 1987 m. Vyskupų Sinodo tema, yra sudedamoji dalis Dievo Tautos, pavaizduotos šv. Mato evangelijos palyginime apie vynuogyno darbininkus: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną“ (Mt 20, 1–2).

Evangelijos palyginimas mūsų žvilgsniui atveria erdvų Viešpaties vynuogyną ir daugybę žmonių, vyrų ir moterų, Dievo pašauktų ir pasiųstų ten dirbti. Vynuogynas yra visas pasaulis (plg. Mt 13, 38), kuris turi būti perkeistas pagal Dievo planą, turint prieš akis galutinį Dievo karalystės atėjimą.

Eikite ir jūs į mano vynuogyną

2. „Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną’“ (Mt 20, 3–4).

„Eikite ir jūs į mano vynuogyną“ – šis Viešpaties Jėzaus kreipimasis nuo tos dienos nepaliaujamai aidi per visą istoriją. Jis skirtas kiekvienam žmogui, kuris ateina į pasaulį.

Mūsų laikais, drauge su Vatikano II Susirinkimu patyrusiais naują Sekminių Dvasios dvelkimą, Bažnyčia gyviau įsisąmonino savo misijinę prigimtį ir dar kartą įsiklausė, ką sako Viešpats, kuris ją siunčia į pasaulį kaip „visuotinį išganymo sakramentą“ [1].

Eikite ir jūs. Šis kreipimasis liečia ne tik vyskupus, kunigus, vienuolius ir vienuoles, bet visus – ir pasauliečius, kuriuos Dievas kviečia asmeniškai, pavesdamas jiems misiją Bažnyčioje ir pasaulyje. Šv. Grigalius Didysis tai primena, komentuodamas palyginimą apie vynuogyno darbininkus: „Pasižiūrėkite, mieliausi broliai, kaip gyvenate, ir patikrinkite, ar jau esate Viešpaties darbininkai. Tegu kiekvienas įvertina tai, ką daro, ir nutaria, ar jau dirba Viešpaties vynuogyne“ [2].

Apie pasauliečių veiklos prigimtį, kilnumą, dvasingumą, misiją ir atsakomybę ypač puikiai kalbama turtingiausiame Susirinkimo doktrininiame, dvasiniame ir pastoraciniame palikime. Susirinkimo Tėvai, atkartodami Kristaus kreipimąsi, pašaukė visus pasauliečius, vyrus ir moteris, į darbą Jo vynuogyne. „Šventasis Susirinkimas karštai ragina Viešpatyje visus pasauliečius noriai, ryžtingai ir pakilia širdimi išgirsti Kristaus balsą, primygtinai kviečiantį ypač šiuo metu, ir paklusti Šventosios Dvasios įkvėpimui. Jaunesnieji težino, kad šis kvietimas ypač skirtas jiems, ir tepriima jį džiaugsmingai ir didžiadvasiškai. Pats Viešpats per Šv. Susirinkimą pakartotinai kviečia visus pasauliečius vis glaudžiau su juo jungtis ir, laikant sava tai, kas yra jo (plg. Fil 2, 5), prisidėti prie jo išganomosios misijos. Jis iš naujo siunčia juos į visus miestus ir vietoves, kur pats nori ateiti (plg. Lk 10, 1).“ [3]

Eikite ir jūs į mano vynuogyną. Tie žodžiai dvasiniu aidu dar kartą atsiliepė Vyskupų Sinode, vykusiame Romoje 1987 spalio 1–30 dieną. Eidami Susirinkimo nužymėtu keliu, atviri asmeninės ir visos Bažnyčios bendruomeninės patirties šviesai, praturtinti ankstesniųjų Sinodų, šio Sinodo Tėvai išsamiai ir plačiai apmąstė pasauliečių pašaukimą ir misiją Bažnyčioje ir pasaulyje, prabėgus dvidešimt metų po Vatikano II Susirinkimo.

Tarp Sinodo dalyvių netrūko kompetentingų pasauliečių atstovų, vyrų ir moterų, įdėjusių svarų indėlį į jo darbą. Tai buvo oficialiai pripažinta homilijoje, pasakytoje užbaigiant posėdžius: „Dėkojame už tai, kad Sinodo metu galėjome ne tik džiaugtis pasauliečių stebėtojų (auditores ir auditrices) buvimu, bet ir klausytis diskusijoje dalyvaujančių laikato atstovų iš visų šalių, iš įvairių kraštų. Tai leido mums pasinaudoti jų patirtimi, patarimais ir pasiūlymais, kilusiais iš atsidavimo bendram reikalui“ [4].

Žvelgdami į laikotarpį po Susirinkimo, Sinodo Tėvai galėjo konstatuoti, kad Šventoji Dvasia be paliovos gaivino Bažnyčios jaunystę, daugeliui pasauliečių žadindama naujas šventumo ir dalyvavimo energijas. Be kita ko, tai liudija naujas kunigų, vienuolių ir pasauliečių bendradarbiavimo stilius, aktyvus pasauliečių dalyvavimas liturgijoje, Dievo žodžio skelbime ir katekezėje, įvairių tarnybų arba užduočių patikėjimas pasauliečiams, pasauliečių dvasingumo ir angažavimosi grupių, susivienijimų ir sąjūdžių suklestėjimas, platesnis ir reikšmingesnis moterų dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir visuomenės raidoje.

Drauge Sinodas pabrėžė sunkenybes ir pavojus, kurių nestigo pasauliečių kelyje po Susirinkimo. Pirmiausia čia reikia priminti dvi pagundas, kurioms pasauliečiai ne visada mokėjo pasipriešinti: pagunda taip smarkiai įsitraukti į Bažnyčios tarnybas bei uždavinius, kad praktiškai veikiant dažnai likdavo apleistos specifinės profesinės, visuomeninės, ekonominės, kultūrinės ir politinės srities pareigos, taip pat pagunda neleistinai atskirti tikėjimą nuo gyvenimo, Evangelijos priėmimą – nuo konkrečių veiksmų laikinosios ir žemiškosios tikrovės srityje.

Dirbdamas Sinodas nuolat rėmėsi Vatikano II Susirinkimu, kurio mokymas apie pasauliečius po dvidešimt metų pasirodė nuostabiai aktualus, o kartais tiesiog pranašiškas. Tas mokymas gali apšviesti ir įkvėpti atsakymus, kurių šiandien reikalauja naujos problemos. Sinodo Tėvų priimtas iššūkis iš esmės reikalavo nubrėžti konkrečius kelius, kuriais puikią Susirinkimo laikato „teoriją“ būtų galima perkelti į autentiško Bažnyčios gyvenimo „praktiką“. Taip pat esama problemų, kurias, atsižvelgiant į tam tikrą jų naujumą, galima pavadinti „posusirinkiminėmis“, bent jau chronologine prasme. Sinodo Tėvai savo diskusijose bei apmąstymuose taip pat ir joms pagrįstai skyrė ypatingą dėmesį. Iš jų reikia priminti pasauliečiams pavedamų arba galimų pavesti bažnytinių tarnybų bei pareigų klausimą, naujų sąjūdžių, atsirandančių greta kitų pasauliečių susivienijimų, plėtrą ir augimą, taip pat moterų vietą ir vaidmenį tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje.

Užbaigdami labai sąžiningai, kompetentingai ir didžiadvasiškai atliktus darbus, Tėvai man pareiškė linkėjimą, o drauge ir prašymą, kad deramu metu Visuotinei Bažnyčiai pateikčiau baigiamąjį dokumentą apie tikinčiuosius pasauliečius [5].

Šis posinodinis apaštališkasis paraginimas turi tikslą suteikti ypatingą vertę visam Sinodo darbų lobiui – nuo Lineamenta iki Instrumentum laboris, nuo įžanginio pranešimo iki paskirų vyskupų bei pasauliečių kalbų ir pranešimų, apibendrinančių plenarines diskusijas, nuo darbo grupių diskusijų ir pranešimų iki „propositiones“ ir baigiamojo Kreipimosi. Todėl šis dokumentas, galutinį pavidalą įgavęs bendradarbiaujant Sinodo Generalinio sekretoriato tarybai ir pačiam Sekretoriatui, nėra kažkas šalia Sinodo, jis yra tiksli ir nuosekli jo išraiška, kolektyvinio darbo vaisius.

Šio paraginimo tikslas – pažadinti ir atgaivinti visų pasauliečių ir kiekvieno atskirai supratimą apie jų dovanas ir atsakomybę Bažnyčios komunijoje ir misijoje.

Skubūs šiuolaikinio pasaulio reikalai: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?“

3. Pagrindinė šio Sinodo reikšmė, o drauge neįkainojamas ir geidžiamas jo vaisius yra tai, kad pasauliečiai priima Kristaus kvietimą dirbti jo vynuogyne, šiuo puikiu ir dramatišku istorijos momentu, trečiojo tūkstantmečio prieangyje, gyvai, sąmoningai ir atsakingai įsijungti į Bažnyčios misiją.

Ir Bažnyčios, ir visuomenės, politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo naujos situacijos šiandien ypač galingai reikalauja pasauliečių įsitraukimo. Pasyvumas, kuris niekada nebuvo priimtinas, šiandien vis labiau virsta kalte. Niekam nedera likti neveikliam.

Grįžkime prie Evangelijos palyginimo žodžių: „Išėjęs apie vienuoliktą jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie sako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė.’ Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną.’“ (Mt 20, 6–7).

Nėra vietos neveiklumui, nes pernelyg daug darbo Viešpaties vynuogyne laukia visų. Šeimininkas dar atkakliau pakartoja kvietimą: „Eikite ir jūs į vynuogyną.“

Viešpaties balsas tikrai skamba kiekvieno krikščionio sielos gelmėje, krikščionio, per tikėjimą ir krikščioniškosios iniciacijos sakramentus tapusio panašiu į Jėzų Kristų, tapusio gyvu Bažnyčios nariu ir aktyviu jos išganingosios misijos subjektu. Tas pats balsas sklinda ir Bažnyčios bei žmonijos istorijoje. Susirinkimas mums primena: „Dievo tauta, tikėdama, jog jai vadovauja žemę pripildanti Viešpaties Dvasia, stengiasi įvykiuose, reikalavimuose ir troškimuose suvokti, kur juose yra tikri Dievo pasireiškimo ar jo sprendimų ženklai. Juk tikėjimas nušviečia visa naujaip ir parodo Dievo ketinimus viso žmogaus pašaukimo atžvilgiu; tuo būdu jis rodo žmogaus protui kelią į tikrai žmogišką problemų sprendimą“ [6].

Tad reikia pažvelgti tam mūsų pasauliui į veidą, pažvelgti į jo vertybes ir problemas, nerimą ir viltis, pergales ir pralaimėjimus; pasauliui, kurio ūkinė, visuomeninė, politinė ir kultūrinė situacija daug sunkesnė, negu parodyta pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes [7]. Bet būtent jis yra vynuogynas, jis yra laukas, kuriame pasauliečiai turi įvykdyti savo misiją. Jėzus trokšta, kad jie, kaip ir visi jo mokiniai, būtų žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 3–14). O kokia yra dabartinė išvaizda žemės ir pasaulio, kuriems krikščionys turėtų būti „druska“ ir „šviesa“?

Šiuolaikinis pasaulis pasižymi didele situacijų ir problemų įvairove ir kinta kaskart vis greičiau. Todėl reikia sergėtis skubotų apibendrinimų ir supaprastinimų. Juo labiau galima pastebėti būdingas šiuolaikinės visuomenės tendencijas. Kaip evangelinėje dirvoje auga ir raugės, ir geri javai, taip ir istorijoje, kurioje žmonės kasdien – dažnai labai prieštaringai – naudojasi laisve, reiškiasi, kartais labai susipynę, gėris ir blogis, neteisybė ir teisingumas, vargas ir viltis.

Sekuliarizmas ir religijos poreikis

4. Kaipgi nepaminėti įvairių formų religinio abejingumo ir ateizmo, ypač šiandien bene labiausiai paplitusio sekuliarizmo sklidimo? Žmogus, apsvaigintas stebuklingų nepaliaujamos mokslinės techninės pažangos laimėjimų ir ypač sužavėtas seniausios, bet nuolat naujos pagundos prilygti Dievui (Pr 3, 5) naudojantis beribe laisve, pakerta savo širdyje esančias religingumo šaknis: užmiršta Dievą, teigia, kad šis neturi jo gyvenimui jokios reikšmės, atmeta jį, savo garbinimo objektu darydamas įvairiausius „dievaičius“.

Sekuliarizmo reiškinys šiandien yra tikrai rimtas reikalas. Jis liečia ne tik individus, bet tam tikra prasme ir ištisas bendruomenes. Jau Susirinkimas atkreipė dėmesį į tai, kad „vis gausesni būriai praktiškai atsitraukia nuo religijos“ [8]. Ne kartą ir pats esu priminęs apie nukrikščionėjimo reiškinį, kuris pasirodo senų krikščioniškų tradicijų tautose ir reikalauja neatidėliotinos naujosios evangelizacijos.

Tačiau religiniai siekiai ir poreikiai negali visiškai išblėsti. Jei žmogus turi drąsos sau kelti esminius klausimus apie savo egzistenciją, ypač klausti apie gyvenimo, kančios ir mirties prasmę, tai jo sąžinė turi atsakyti šv. Augustino tiesos šūksniu: „Sau sukūrei mus, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje“ [9]. Todėl ir šiuolaikinis pasaulis kaskart plačiau ir gyviau liudija apie atvirumą dvasinei ir transcendentinei gyvenimo sampratai, apie grįžimą prie religinių ieškojimų, atnaujinto sacrum ir maldos vertės pajutimo, poreikio laisvai išpažinti Viešpaties vardą.

Žmogaus asmuo: pamintas ir išaukštintas kilnumas

5. Pamąstykime apie įvairiopą prievartą, kuri šiandien ištinka žmogaus asmenį. Jei žmogiškoji būtybė nėra pripažįstama ir mylima pagal jos, Dievo gyvojo atvaizdo, kilnumą (plg. Pr 1, 26), jai ima grėsti labiausiai žeminantys ir išsigimę „pavertimo įrankiu“ veiksmai, pavergiantys ją stipresniajam. „Stipresnysis“ gali turėti įvairius vardus: ideologija, ekonominė valdžia, nežmoniška politinė sistema, technokratija, masinio informavimo priemonių agresyvumas. Šitaip vėl susiduriame su daugeliu žmonių, su mūsų broliais ir seserimis, iš kurių perdėta tolerancija arba akivaizdžiai neteisingi įstatymai atima pagrindines teises: teisę į gyvybę ir kūno neliečiamybę, teisę į pastogę ir darbą, į šeimos kūrimą ir atsakingą tėvystę, teisę dalyvauti viešajame ir politiniame gyvenime, naudotis sąžinės laisve ir laisvai išpažinti religiją. Kas gi galėtų suskaičiuoti negimusius, motinos įsčiose nužudytus vaikus, pamestus ir tėvų engiamus vaikus, meilės ir deramos priežiūros neturinčius vaikus? Kai kuriuose kraštuose daugybė žmonių gyvena be pastogės ir darbo, be lėšų, galinčių garantuoti žmogaus vertą gyvenimą ar bent elementarias buities sąlygas. Šiandien įprastu dalyku tampa stulbinantys skurdo – tiek moralinio, tiek materialinio – ir vargo telkiniai, supantys didžiąsias metropolijas ir nešantys mirtį ištisoms žmonių grupėms.

Tačiau asmens šventumo sunaikinti neįmanoma, kad ir kiek jis būtų niekinamas ir prievartaujamas. Giliai įsišaknijęs Dieve, Kūrėjuje ir Tėve, asmens šventumas pasirodo vis iš naujo.

Būtent todėl regime, kaip šiandien plinta ir vis tvirtėja kiekvienos žmogiškos būtybės asmeninio kilnumo jausmas. Geradarė srovė apima ir perskverbia visas pasaulio tautas, jos vis geriau įsisąmonina žmogaus kilnumą. Jis – ne „daiktas“ arba „objektas“, kuriuo galima naudotis, bet visada ir tik „subjektas“, turintis sąžinę ir laisvę, pašauktas atsakingam gyvenimui visuomenėje ir istorijoje, palenktas dvasinėms ir religinėms vertybėms.

Sakoma, kad mūsų epocha yra „humanizmų“ epocha. Kai kurie jų remiasi ateistinėmis ir sekuliaristinėmis prielaidomis ir paradoksaliai kreipia žmogaus pažeminimo ir sunaikinimo link; kiti iškelia žmogų ant pjedestalo ir įgauna tikros stabmeldybės bruožų; yra ir tokių, kurie, atitikdami tiesą, pripažįsta žmogaus didybę ir skurdą, atskleisdami, palaikydami ir ugdydami visą jo kilnumą.

Tų humanistinių srovių apraiška ir vaisius yra didėjantis dalyvavimo poreikis. Tai vienas būdingiausių šiuolaikinės žmonijos bruožų, tikras „laiko ženklas“, vis ryškėjantis gyvenimo terpėse ir srityse, ypač tarp moterų ir jaunimo, ne tik šeimoje ir mokykloje, bet ir kultūroje, ūkyje, visuomenėje ir politikoje. Būti protagonistais ir tam tikru laipsniu naujos humanistinės kultūros kūrėjais tapo tiek visuotiniu, tiek individualiu reikalavimu [10].

Konfliktai ir taika

6. Negalima nutylėti kito šiuolaikinei žmonijai tipiško reiškinio. Galbūt kaip niekada istorijoje, žmonija kasdien ir giliai žeidžiama ir vedama iš pusiausvyros intensyvaus konfliktiškumo. Šis įvairiopas reiškinys neturi nieko bendra su teisėtu idėjų bei veiksmų pliuralizmu ir iškyla skausminguose asmenų, grupių, sričių, tautų ir valstybių blokų susidūrimuose. Tie susidūrimai įgauna prievartos, terorizmo ir karo pavidalą. Tam tikra dalis šiuolaikinės žmonijos, norėdama įrodyti savo „visagalybę“, kartoja beprotišką Babelio bokšto patirtį (Pr 11, 1–9), bet daro tai daug didesniu mastu, sėdama sumaištį, kovą, nesantaiką ir priespaudą. Tai dramatiškai sukrečia ir skaldo žmonijos šeimą.

Antra vertus, niekas neįstengia nuslopinti individų ir tautų siekio įgyvendinti neįkainojamą gėrybę – taiką su teisingumu. Evangelinis palaiminimas „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9) šiuolaikiniuose žmonėse randa naują ir iškalbingą atgarsį: ištisos tautos šiandien gyvena, kenčia ir veikia taikos ir teisingumo vardan. Kaskart daugiau asmenų ir grupių renkasi visuomeninio įsipareigojimo kelią, kad taikos troškimas būtų patenkintas. Čia sutinkame daug pasauliečių, tauriai atsidėjusių visuomeniam ir politiniam gyvenimui, įvairiopai veikiančių tiek institucijose, tiek savanoriškai, taip pat tarnaujančių mažiausiems.

Jėzus Kristus – žmonijos viltis

7. Štai koks didelis, vargingas laukas plyti prieš darbininkus, „Šeimininko“ pasiųstus dirbti vynuogyne.

Tai Bažnyčios, mūsų visų veiklos laukas: ganytojų ir tikinčiųjų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių. Čia išvardytos situacijos Bažnyčią liečia tiesiogiai, iš dalies sąlygoja jos veiksmus, tačiau jų nesustabdo, juo labiau nesunaikina, nes Šventoji Dvasia, Bažnyčios siela, remia jos misiją.

Bažnyčia žino, jog į visas žmonijos pastangas pasiekti vienybę ir dalyvavimą, kad ir kokie būtų sunkumai, vėlavimai, kliūtys, kilę iš žmonių silpnumo, nuodėmės ir Piktojo veikimo, bus atsakyta Jėzaus Kristaus, žmogaus ir pasaulio Atpirkėjo, išganingu veiksmu.

Bažnyčia žino, kad Kristus ją siuntė kaip „giliausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės ženklą bei įrankį“ [11]. Todėl žmonija, nieko nepaisydama, gali ir turi turėti viltį. Gyvoji Evangelija Jėzuje Kristuje yra linksmoji naujiena, kurią Bažnyčia skelbia kasdien ir liudija visiems žmonėms. Šiame skelbime ir liudijime pasauliečių vaidmuo savitas ir nepakeičiamas; per juos Kristaus Bažnyčia įvairiausiose pasaulio srityse reiškiasi kaip vilties ir meilės ženklas bei versmė.

I SKYRIUS
AŠ ESU VYNMEDIS, O JŪS ŠAKELĖS
Katalikų pasauliečių kilnumas Bažnyčioje–Slėpinyje

Vynuogyno slėpinys

8. Vynuogyno įvaizdis Biblijoje vartojamas daugeliu būdų ir daugeliu prasmių. Pirmiausia jis išreiškia Dievo tautos slėpinį. Toje tam tikra prasme vidujausioje perspektyvoje pasauliečiai yra ne tik darbininkai, triūsiantys vynuogyne, bet ir organiška jo dalis: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5), – sako Jėzus.

Jau Senojo Testamento pranašai vynuogyną supranta kaip išrinktosios tautos simbolį. Izraelis yra Dievo vynuogynas, Viešpaties darbas, jo širdies džiaugsmas: „Buvau tave pasodinęs it rinktinį vynmedį“ (Jer 2, 21); „Tavo motina buvo kaip vynmedis vynuogyne, pasodintas prie vandens, vaisingas ir šakotas nuo vandenų gausos“ (Ez 19, 10); „Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko iš jos akmenis ir apsodino rinktinėmis vynuogėmis“ (Iz 5, 1–2).

Jėzus grįžta prie vynuogyno simbolio, norėdamas parodyti kai kuriuos Dievo karalystės atžvilgius: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį“ (Mk 12, 1; plg. Mt 21, 28).

Drauge su evangelistu Jonu gilindamiesi į vynuogyno slėpinį, aptinkame, kad jis vaizduoja ne tik Dievo tautą, bet ir patį Jėzų. Tai Jėzus yra vynmedis, o mes, jo mokiniai, esame šakelės. Jis yra „tikrasis vynmedis“, duodantis gyvybę savo šakoms (plg. Jn 15, 1).

Vatikano II Susirinkimas, minėdamas biblinius tekstus, nušviečiančius Bažnyčios slėpinį, dar kartą atkreipia dėmesį į vynmedžio ir šakelės įvaizdį: „Tikrasis vynmedis – Kristus, teikiantis gyvybę ir vaisingumą šakelėms, t. y. mums, kurie per Bažnyčią pasiliekame jame, ir be jo mes nieko negalime padaryti (plg. Jn 15, 1–5)“ [12]. Tad pati Bažnyčia yra evangelinis vynuogynas. Ji yra slėpinys, nes Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilė bei gyvenimas yra visiškai nesavanaudė dovana tiems, kurie gimė iš vandens ir Dvasios (plg. Jn 3, 5) ir tapo pašaukti išgyventi komuniją su pačiu Dievu, išreikšti ją ir perteikti istorijoje (misija): „Tai dienai atėjus, jūs suprasite, – sako Jėzus, – kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje ir aš jumyse“ (Jn 14, 20).

Tik Bažnyčios kaip komunijos [communio] slėpinyje pasireiškia pasauliečių tapatybė, jų autentiškas kilnumas. Tik turint prieš akis šį kilnumą galima apibrėžti jų pašaukimą ir misiją Bažnyčioje ir pasaulyje.

Kas yra pasauliečiai?

9. Sinodo Tėvai teisingai konstatavo, kad pasauliečių pašaukimą ir misiją reikia tiksliai apibrėžti, remiantis atidžia Vatikano II Susirinkimo mokymo analize, atsižvelgiant į naujausius Magisteriumo dokumentus bei Šventosios Dvasios vadovaujamos Bažnyčios gyvenimo patirtį [13].

Atsakydamas į klausimą, kas yra pasauliečiai, Susirinkimas atsitraukė nuo ankstesnių, dažniausiai negatyvių apibrėžimų. Priėmęs griežtai pozityvų požiūrio tašką, jis visiškai įsitikinęs pareiškė, kad jie yra visateisiai Bažnyčios nariai, aprėpti jos slėpinio ir apdovanoti savitu pašaukimu, kurio tikslas yra ypatingu būdu „rūpinantis laikinaisiais dalykais ir tvarkant juos pagal Dievo valią ieškoti Dievo karalystės“ [14]. „Pasauliečių vardu čia suprantami, – skaitome konstitucijoje Lumen gentium, – visi tikintieji, išskyrus kunigystės narius ir Bažnyčios pripažintą vienuolių luomą. Tai tikintieji, krikšto dėka sujungti su Kristumi ir įjungti į Dievo tautą ir savo būdu tapę Kristaus kunigiškos, pranašiškos ir karališkos tarnystės dalyviais, vykdą visų krikščionių misiją, Bažnyčioje ir pasaulyje įnešdami savąją dalį.“ [15]

Jau Pijus XII yra pasakęs, kad „tikinčiųjų, tiksliau – pasauliečių, vieta – pirmose Bažnyčios eilėse. Jiems Bažnyčia yra žmonių bendruomenės gyvybinis pagrindas. Kaip tik todėl jie, ir pirmiausia jie, turi kuo aiškiau įsisąmoninti ne tik priklausą Bažnyčiai, bet ir patys esą Bažnyčia, tai yra bendrija tikinčiųjų, kurie gyvena žemėje vadovaujami bendros galvos – Popiežiaus ir vyskupų, esančių vienybėje su juo. Jie yra Bažnyčia“ [16].

Pagal biblinį vynuogyno įvaizdį tikintieji, kaip ir visi kiti Bažnyčios nariai, yra šakelės, pasiliekančios Kristuje, tikrajame vynmedyje, kuris daro jas gyvas ir gaivinančias.

Įaugimas į Kristų per tikėjimą ir krikščioniškosios iniciacijos sakramentus pradeda naują žmogaus krikščionišką būvį, įtraukiantį jį į Bažnyčios slėpinį, formuojantį jo vidinį veidą, grindžiantį visus pašaukimus, duodantį pradžią krikščioniško pasauliečių gyvenimo dinamizmui. Jėzuje Kristuje, mirusiame ir prisikėlusiame, pakrikštytasis tampa „nauju kūriniu“ (plg. Gal 6, 15; 2 Kor 5, 17), apvalytu nuo nuodėmės ir atgaivintu malonės.

Todėl, norėdami apibrėžti pasauliečio pavidalą, turime išsamiai aptarti slėpiningus turtus, kuriais Dievas per krikštą apdovanoja krikščionį.

Krikštas ir krikščioniškasis naujumas

10. Neperdėsime tvirtindami, kad visõs pasauliečio kataliko egzistencijos tikslas – pažinti radikalų krikščioniškąjį naujumą, kylantį iš krikšto, tikėjimo sakramento, idant galėtų vykdyti savo gyvenimo pareigas, atitinkančias iš Dievo gautą pašaukimą. O dabar konkrečiau ir iš arčiau pažvelkime į tris pagrindinius to krikščioniškojo naujumo aspektus, padedančius mums apibrėžti pasauliečio „pavidalą”: krikštas atgimdo mus Dievo vaikų gyvenimui; jis jungia su Jėzumi Kristumi ir Jo Kūnu – Bažnyčia; jis patepa Šventojoje Dvasioje, kiekvieną iš mūsų darydamas dvasine šventove.

Sūnūs Sūnuje

11. Prisiminkime, ką Jėzus sako Nikodemui: „Iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5). Tad šventasis krikštas yra naujasis gimimas, atgimimas.

Būtent šį krikšto dovanos atžvilgį turi galvoje apaštalas Petras, iškilmingai tardamas: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nevystančiam, nesuteptam palikimui“ (1 Pt 1, 3–4). Toliau Petras krikščionimis vadina tuos, kurie yra „atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu“ (1 Pt 1, 23).

Šventuoju krikštu tampame Dievo vaikais jo vienatiniame Sūnuje Jėzuje Kristuje. Kiekvienas krikščionis, apmazgotas šventosios versmės vandeniu, girdi žodžius, kadaise nuskambėjusius Jordano pakrantėje: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22). Tada jis žino, kad yra sujungtas su mylimuoju Sūnumi, pats tapdamas įsūniu (plg. Gal 4, 4–7) ir Kristaus broliu. Šitaip kiekvieno žmogaus istorijoje įvyksta už amžius ankstesnis Tėvo sumanymas: „Kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29).

Kaip tik Šventoji Dvasia suteikia krikštytiesiems Dievo vaikų padėtį ir drauge juos daro Kristaus Kūno nariais. Šv. Paulius tai primena Korinto krikščionims: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13); todėl jis gali pasauliečiams pasakyti: „Jūs esate Kristaus Kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12, 27); „O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią“ (Gal 4, 6; plg. Rom 8, 15–16).

Vienas kūnas Kristuje

12. Kaip atgimusieji „sūnūs Sūnuje“, krikštytieji, kaip moko Florencijos Susirinkimas, neatšaukiamai yra „Kristaus nariai ir Bažnyčios Kūno nariai“ [17].

Krikštas išreiškia ir mistiškai, bet realiai įgyvendina įkūnijimą į nukryžiuotą ir garbingą Jėzaus kūną. Šiuo sakramentu Jėzus žmogų panardina savo mirtyje, kad panardintų jį ir savo prisikėlime (plg. Rom 6, 3–5), išvaduoja jį iš „senojo žmogaus“ ir apvelka „nauju žmogumi“, kitaip sakant, pačiu savimi: „Ir visi, – skelbia šv. Paulius, – kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 27; plg. Ef 4, 22–24; Kol 3, 9–10). Tad „mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje“ (Rom 12, 5).

Pauliaus žodžiuose girdime tikslų paties Jėzaus mokymo aidą. Jėzus paskelbė savo mokinių jungties su savimi ir tarpusavyje slėpinį kaip paslaptingos komunijos, jungiančios Tėvą su Sūnumi ir Sūnų su Tėvu meilės ryšiu Šventojoje Dvasioje, atspindį ir tąsą (plg. Jn 17, 21). Apie tą pačią vienybę kalba Jėzus, vaizduodamas vynmedį ir jo šakeles: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5); šis įvaizdis nušviečia ne tik gilų mokinių ryšį su Jėzumi, bet ir gyvybinę pačių mokinių – vieno Vynmedžio atžalų – komuniją.

Gývos ir šveñtos Dvasios buveinės

13. Kitokią simboliką vartoja apaštalas Petras. Krikštytuosius jis lygina su gyvaisiais akmenimis, kurie ant Kristaus, „kertinio akmens“, dedami į „dvasinius namus“ (1 Pt 2, 5t.). Čia patiriame dar vieną krikščioniškojo naujumo atžvilgį, išreikštą Vatikano II Susirinkimo žodžiais: „Pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu yra pašventinami, kad būtų dvasinė buveinė“ [18].

Šventoji Dvasia „patepa“ krikštytąjį, pažymi jį savo neišdildomu antspaudu (plg. 2 Kor 1, 21–22) ir daro jį dvasine šventove. Tai reiškia, kad žmogų, sujungtą su Kristumi ir suformuotą pagal jo pavidalą, Dvasia pripildo švento Dievo buvimo.

Po dvasinio „patepimo“ krikščionis savo būdu gali pakartoti Jėzaus žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19; plg. Iz 61, 1–2) Šitaip per krikštą ir sutvirtinimą krikštytasis dalyvauja paties Jėzaus Kristaus, Mesijo ir Išganytojo, misijoje.

Kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios Jėzaus Kristaus tarnybos dalyviai

14. Kreipdamasis į krikštytuosius lyg į „naujagimius“, apaštalas Petras sako: „Ženkite prie jo, gyvo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. <...> Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, išrinktoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 4–5.9).

Čia turime reikalą su dar vienu krikšto atžvilgiu: pasauliečiai jiems būdingu mastu įtraukiami į trejopą Jėzaus Kristaus tarnybą – kunigišką, pranašišką ir karališką. Gyvojoje Bažnyčios tradicijoje tai visada buvo atmenama. Tai liudija kad ir šv. Augustino komentaras 26 psalmei: Dovydas „buvo pateptas karaliumi. Anuomet būdavo patepami tik karaliai ir kunigai. Šiais dvejopais asmenimis buvo pranašiškai vaizduojamas vienatinis būsimasis kunigas ir karalius – Kristus (Kristaus vardas kilęs iš krizmos). Patepta buvo ne tik jo galva, bet ir kūnas, kitaip sakant, mes visi <...>. Tad patepimas liečia visus krikščionis. O iš pradžių, Senojo Testamento laikais, jis lietė tik dvejopus asmenis. Tad akivaizdu, kad visi esame Kristaus kūnas, nes visi esame patepti. Jame esame atiduoti Kristui, kaip ir patys esame Kristus. Mat tam tikru laipsniu esame visas Kristus – galva ir kūnas“ [19].

Pradėdamas savo popiežiškąją tarnybą, būdamas ištikimas Vatikano II Susirinkimo mokymui [20], norėjau pabrėžti visos Dievo tautos kunigišką, pranašišką ir karališką kilnumą. Todėl kalbėjau: „Gimęs iš Mergelės Marijos, kaip manyta, dailidės sūnus, gyvojo Dievo Sūnus, kaip išpažino Petras, atėjo, kad visus mus padarytų karaliais ir kunigais. Vatikano II Susirinkimas mums iš naujo priminė tos valdžios slėpinį. Kristaus Kunigo, Pranašo–Mokytojo ir Karaliaus misija tęsiasi Bažnyčioje. Visi – visa Dievo tauta – esame tos trejopos misijos dalyviai“ [21].

Šis paraginimas turi paskatinti pasauliečius su išmanymu ir meile dar kartą perskaityti, permąstyti ir prisiimti turtingą ir vaisingą Susirinkimo mokymą apie jų dalyvavimą trejopoje Kristaus tarnyboje [22]. Dabar pasistengsime trumpai išdėstyti esminius to mokymo elementus.

Pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigiškoje tarnyboje, dėl kurios Jėzus pats save paaukojo ant kryžiaus ir be paliovos aukojasi švenčiant Eucharistiją Tėvo garbei ir žmonijos išganymui. Krikštytieji kaip Kristaus nariai jungiasi su juo toje aukoje, atnašaudami save pačius ir visus savo darbus (plg. Rom 12, 1–2). Štai ką apie juos sako Susirinkimas: „Visi jų darbai, maldos ir apaštalavimo užmojai, jų santuokinis bei šeimos gyvenimas, kasdienis darbas, dvasios ir kūno poilsis, jei Dvasioje atliekamas, dargi gyvenimo sunkenybės, jei kantriai pakeliamos, tampa „dvasinėmis aukomis, priimtinomis Dievui per Jėzų Kristų“ (plg. 1 Pt 2, 5). Eucharistijos šventime jos pamaldžiai aukojamos Tėvui su Viešpaties kūno aukojimu. Tuo būdu ir pasauliečiai, visame pasaulyje dalyvaudami eucharistiniame garbinime, pašventina patį pasaulį“ [23].

Kristus „ir savo gyvenimo liudijimu, ir žodžio galia paskelbė Tėvo karalystę“ [24]. Dalyvavimas jo pranašiškoje tarnyboje pasauliečius įgalina ir įpareigoja su tikėjimu priimti Evangeliją ir skelbti ją žodžiu bei darbu, drąsiai ir ryžtingai atskleidžiant visokias pikto apraiškas. Sujungti su Kristumi, „didžiu pranašu“ (plg. Lk 7, 16), Šventojoje Dvasioje paskirti prisikėlusio Kristaus liudytojais, tikintieji dalyvauja tiek Bažnyčios antgamtiniame tikėjimo supratime, kuriame „ji negali klysti“ [25], tiek žodžio malonėje (plg. Apd 2, 17–18; Apr 19, 10). Jie turi stengtis, kad Evangelijos naujumas ir galia švytėtų jų kasdieniame šeimos ir visuomenės gyvenime, taip pat privalo tarp šiuolaikinio meto prieštaravimų išreikšti būsimosios garbės viltį „pačia pasaulietiško gyvenimo sąranga“ [26].

Priklausydami Kristui, Visatos Valdovui ir Karaliui, pasauliečiai dalyvauja jo karališkoje tarnyboje ir yra jo pašaukti tarnauti Dievo karalystei bei jos plėtimui istorijoje. Šie žmonės savo krikščioniškąjį karališkumą pirmiausia patiria per dvasinę kovą prieš nuodėmės karaliavimą savyje (plg. Rom 6, 12) ir per savęs atidavimą, meile ir teisingumu tarnaujant Jėzui, esančiam visuose broliuose, ypač mažiausiuose (plg. Mt 25, 40).

Tačiau ypatingu būdu pasauliečiai pašaukti grąžinti kūrinijai visą jos pirmapradį vertingumą. Savo veikla, pagrįsta malonės gyvenimu, palenkdami kūriniją tikrajam žmogaus gėriui, jie dalyvauja toje valdžioje, kurios pagrindu prisikėlęs Jėzus pašaukia visus dalykus prie savęs ir pajungia juos, kaip ir save patį, Tėvui, kad Dievas būtų visa visame kame (plg. Jn 12, 32; 1 Kor 15, 28).

Pasauliečių dalyvavimas trejopoje Kristaus – Kunigo, Pranašo ir Karaliaus – tarnyboje prasideda krikšto patepimu, plėtojasi sutvirtinimu, o atbaigą ir galingą atramą randa Eucharistijoje. Šis dalyvavimas yra paskirų pasauliečių dalyvavimas, kiek jie kuria vieną Viešpaties Kūną. Juk Jėzus savo dovanomis turtina Bažnyčią, kaip savo paties Kūną ir Sužadėtinę. Tad paskiri žmonės dalyvauja trejopoje Kristaus tarnyboje kaip Bažnyčios nariai. Tai aiškiai tvirtina apaštalas Petras, krikštytuosius vadindamas „išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, įsigytąja liaudimi“ (1 Pt 2, 9). Pasauliečių dalyvavimas trejopoje Kristaus tarnyboje, kaip kylantis iš priklausymo bažnytinei komunijai, turi būti patiriamas ir įgyvendinamas komunijoje ir komunijai. Šv. Augustinas sako: „Kaip dėl mistinės krizmos [chrisma] visi vadinamės krikščionimis [christiani], taip visi vadinamės kunigais, kadangi visi esame vienintelio Kunigo nariai“ [27].

Pasauliečiai ir pasaulietiškas pobūdis

15. Visų Kristuje krikštytųjų, visų Dievo tautos narių lygybės pagrindas ir laidas yra krikščioniškasis naujumas: „Bendras narių kilnumas jų atgimimo Kristuje dėka, bendra įsūnystės malonė, bendras pašaukimas į tobulumą, vienas išganymas, viena viltis bei nepadalijama meilė“ [28]. Bendro krikšto kilnumo galia pasauliečiai drauge su kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis yra atsakingi už Bažnyčios misiją.

Tačiau iš krikšto kylantis visiems bendras kilnumas pasauliečių atžvilgiu turi savitą bruožą, kuris juos skiria, bet neatriboja nuo kunigų ir abiejų lyčių vienuolių. Anot Vatikano II Susirinkimo, „pasauliečiams yra savas ir būdingas pasaulietiškas pobūdis“ [29].

Norint išsamiai, adekvačiai ir tiksliai suprasti pasauliečio bažnytinę padėtį, reikia giliai išsiaiškinti „pasaulietiško pobūdžio“ teologinę reikšmę, kaip ją nušviečia Dievo išganymo planas ir Bažnyčios slėpinys.

Pasak Pauliaus VI, „Bažnyčia turi autentišką pasaulietišką matmenį, glaudžiai sujungtą su jos prigimtimi ir misija. Jis kyla iš Įsikūnijusio Žodžio slėpinio ir Bažnyčios narių gyvenime realizuojamas įvairiais būdais“ [30].

Iš tiesų Bažnyčia, nors ir būdama ne iš pasaulio (plg. Jn 17, 16), gyvena pasaulyje ir pagal gautąjį įgaliojimą jame tęsia atperkamąjį Jėzaus Kristaus darbą, kuris, „būdamas savaime skirtas žmonėms išganyti, taip pat apima ir visos laikinosios tikrovės atnaujinimą“ [31].

Be abejo, pasaulietiškame Bažnyčios matmenyje dalyvauja visi jos nariai. Tačiau tas dalyvavimas turi įvairius pavidalus. Pasauliečių dalyvavimas realizacijos ir funkcijos atžvilgiu, Susirinkimo žodžiais tariant, turi „savą būdą“. Tas savitumas apibrėžiamas kaip „pasaulietiškas pobūdis“ [32].

Iš tikro Susirinkimas pasauliečių luomą parodo kaip vietą, kurioje juos pasiekia Dievo kreipimasis: „Ten juos Dievas šaukia“ [33]. Toji „vieta“ apibūdinama dinamiškais terminais: pasauliečiai „gyvena pasaulyje, t. y. atlieka visas ir paskiras pareigas ir darbus įprastinėmis šeimos bei socialinio gyvenimo sąlygomis, iš kurių tarsi nuausta jų visa būtis“ [34]. Tai žmonės, kurie gyvena paprastą pasaulio gyvenimą, mokosi, dirba, palaiko įvairius tarpusavio ryšius – bičiuliškus, visuomeninius, profesinius, kultūrinius ir t. t. Susirinkimas jų luomą traktuoja ne kaip paprastą išorinį, aplinkybių sąlygotą faktą, bet kaip tikrovę, kuri visą prasmę įgauna Jėzuje Kristuje [35]. Maža to, jis teigia, kad pats Įsikūnijęs Žodis „norėjo būti žmonių sąjungos dalyvis. <...> Žmonių reikalus, visų pirma šeimos reikalus, iš kurių gimsta socialiniai santykiai, jis pašventė, laisvai paklusdamas savo tėvynės įstatymams. Jis norėjo pasirinkti savo laikotarpio ir savo šalies darbininko gyvenimą“ [36].

Šitaip pasaulis tampa lauku ir įrankiu pasauliečių pašaukimui įgyvendinti, kadangi yra paskirtas šlovinti Dievą Tėvą Kristuje. Tik šiame kontekste Susirinkimas gali nurodyti pasauliečiams skirto Dievo pašaukimo tikrąją ir savitą prasmę. Jie neturi atsisakyti savo vietos pasaulyje. „Kiekvienas iš jūsų, broliai, – sako apaštalas Paulius, – koksai buvo pašauktas, toks ir tepasilieka prieš Dievą“ (1 Kor 7, 24). Mat krikštas ne atplėšia pasauliečius nuo pasaulio, bet patiki jiems pašaukimą, tiesiogiai susijusį su jų padėtimi pasaulyje, nes „ten juos Dievas šaukia, kad savas pareigas eidami, Evangelijos dvasios vedami būtų lyg raugas pasaulio pašventimui iš vidaus ir visų pirma savo gyvenimo liudijimu, spinduliuodami tikėjimu, viltimi ir meile, Kristų apreikštų kitiems“ [37]. Todėl buvimas ir veikla pasaulyje pasauliečiams turi ne tik antropologinę ir sociologinę, bet ir griežtai teologinę bei bažnytinę prasmę. Juk gyvendami pasaulyje jie girdi balsą Dievo, apreiškiančio jiems savo sumanymą ir ypatingą pašaukimą „rūpintis laikinaisiais dalykais ir, tvarkant juos pagal Dievo valią, ieškoti Dievo karalystės“ [38].

Turėdami tai prieš akis, Sinodo Tėvai pareiškė: „Pasaulietiškas laikato pobūdis turi ne tik sociologinę, bet pirmiausia teologinę prasmę. Pasaulietiškumas gali būti suprastas tik atsižvelgiant į Dievo kuriamąjį ir atperkamąjį veikimą. Jis patikėjo pasaulį žmonėms, kad jie dalyvautų kūrimo darbe, vaduotų kūriniją iš nuodėmės poveikio ir patys siektų šventumo santuoka, celibato pasirinkimu, šeimos, profesiniu gyvenimu, taip pat įvairiopomis visuomeninės veiklos formomis“ [39].

Pasauliečių vieta Bažnyčioje radikaliai apibrėžiama krikščioniškuoju naujumu, o jos skiriamasis bruožas yra pasaulietiškas pobūdis [40].

Evangeliniai druskos, šviesos ir raugo įvaizdžiai, tinkantys visiems be išimties Jėzaus mokiniams, pasauliečiams dera ypatingu būdu. Jie nuostabiai reikšmingi, kadangi išreiškia ne tik pasauliečių gilų įsiskverbimą ir pilnutinį dalyvavimą žemėje, pasaulyje, žmonių visuomenėje, bet ir to įsiskverbimo bei dalyvavimo naujumą ir originalumą, jų tikslą – skleisti išganingąją Evangeliją.

Pašaukti šventumui

16. Visas pasauliečių katalikų kilnumas teatsiskleidžia svarstant pirmą ir pagrindinį pašaukimą, kurį Tėvas Jėzuje Kristuje per Šventąją Dvasią skiria kiekvienam iš jų. Tai pašaukimas šventumui, t. y. tobulumui meilėje. Šventasis geriausiai liudija kilnumą, kurį gauna Kristaus mokinys.

Vatikano II Susirinkimas apie visuotinį pašaukimą šventumui kalba nepaprastai aiškiai. Galima sakyti, kad Susirinkimas, sušauktas evangeliškai atnaujinti krikščionių gyvenimą, laikė tai svarbiausia užduotimi visiems Bažnyčios sūnums ir dukterims [41]. Pašaukimas šventumui nėra paprastas moralinis priesakas, tai – neišvengiamas Bažnyčios slėpinio reikalavimas. Juk Bažnyčia yra rinktinis vynuogynas, kurio ataugos gyvuoja ir auga misdamos šventomis ir pašventinančiomis paties Kristaus sultimis; ji yra mistinis kūnas, o jo nariai dalyvauja šventume Galvos, kuri yra Kristus; ji yra šventoji Viešpaties Jėzaus sužadėtinė, už kurią jis atidavė pats save, idant ją pašventintų (plg. Ef 5, 25 t.). Dvasia, pašventinusi žmogiškąją Jėzaus prigimtį Mergelės Marijos įsčiose (plg. Lk 1, 35), yra ta pati Dvasia, kuri gyvena ir veikia Bažnyčioje, teikdama jai žmogumi tapusio Dievo Sūnaus šventumą.

Šiandien būtina, kad visi krikščionys skubiai pasuktų evangelinio atsinaujinimo keliu, kilniadvasiškai atsiliepdami į apaštalo raginimą „tapti šventais visu savo elgesiu“ (plg. 1 Pt 1, 15). Prabėgus dvidešimt metų po Vatikano II Susirinkimo, reikalo skubumą tinkamai pabrėžė 1985 m. nepaprastasis Sinodas: „Kadangi Bažnyčia yra slėpinys Kristuje, ji turi būti laikoma šventumo ženklu ir įrankiu <...>. Visos Bažnyčios istorijos būvyje, sunkiausiomis aplinkybėmis, šventosios ir šventieji visada būdavo atsinaujinimo šaltinis ir pradžia. Todėl šiandien mums skubiai reikia šventųjų; turime uoliai melsti, kad Dievas mums jų duotų“ [42].

Visi tikintieji kaip Bažnyčios nariai gauna ir tarsi pasidalija visuotinį pašaukimą šventumui. Tuo pačiu pagrindu, be jokio skirtumo nuo kitų Bažnyčios narių, jis liečia ir pasauliečius: „Visi tikintieji, kad ir koks būtų jų luomas ar padėtis, yra pašaukti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvei, meilės tobulumui“ [43]; „visi tikintieji yra kviečiami ir turi siekti šventumo ir savo luomo tobulumo“ [44].

Pašaukimas šventumui kyla iš krikšto ir atnaujinamas kitais sakramentais, ypač Eucharistija. Krikščionys, apvilkti Jėzumi Kristumi ir pagirdyti jo Dvasia, yra „šventieji“, taigi įgalioti ir įpareigoti savo būties šventumą atskleisti visos veiklos šventumu. Apaštalas Paulius ragina visus krikščionis gyventi, „kaip pridera šventiesiems“ (Ef 5, 3).

Gyvenimas pagal Dvasią, kuri duoda šventumo vaisių (Rom 6, 22; Gal 5, 22), visus krikštytuosius drauge ir kiekvieną atskirai ragina ir iš jų reikalauja, kad, sekdami Jėzumi Kristumi, priimtų jo palaiminimus, apmąstytų Dievo žodį, sąmoningai ir aktyviai dalyvautų sakramentiniame ir liturginiame Bažnyčios gyvenime, neužmirštų asmens, šeimos ir bendruomenės maldų, praktikuotų meilę visose gyvenimo situacijose ir tarnautų broliams, ypač mažiausiems, skurstantiems ir kenčiantiems.

Šventėti gyvenant pasaulyje

17. Pasauliečių pašaukimas šventumui reiškia kvietimą gyventi pagal Dvasią, įsijungus į laikinąją tikrovę ir dalyvaujant žemiškoje veikloje. Apaštalas dar kartą primena: „Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui“ (Kol 3, 17). Susirinkimas, siedamas tuos žodžius su pasauliečiais, kategoriškai tvirtina: „Nei šeimos rūpesčiai, nei kiti pasaulietiniai reikalai neturi būti atsieti nuo jų dvasinio gyvenimo“ [45]. Savo ruožtu Sinodo Tėvai apie tai sako: „Didžiulę reikšmę turi tikinčiųjų pasauliečių gyvenimo vientisumas. Jie turi siekti šventumo įprastinėmis profesinio gyvenimo sąlygomis. Todėl, atsiliepdami į savo pašaukimą, savo kasdienius užsiėmimus jie turi laikyti proga priartėti prie Dievo, vykdyti jo valią ir tarnauti kitiems žmonėms, vesdami juos į komuniją su Dievu Kristuje“ [46].

Pašaukimą šventumui pasauliečiai turi suprasti ir patirti ne tik kaip reikalavimą ir kategorišką pareigą, bet dar labiau kaip ryškų atgimdžiusio juos savo šventajam gyvenimui Tėvo begalinės meilės ženklą. Taip suprastas pašaukimas yra esminis ir neatskiriamas naujo gyvenimo, gauto per krikštą, dėmuo, vadinasi, ir jų kilnumą kuriantis elementas. Drauge pašaukimas šventumui glaudžiai susijęs su pasauliečiams Bažnyčioje ir pasaulyje patikėta misija ir atsakomybe. Išties jau pats patirtas šventumas, kylantis iš dalyvavimo Bažnyčios šventumo gyvenime, yra pirmas ir pamatinis indėlis į Bažnyčios kaip „šventųjų bendravimo“ statybą. Tikėjimo apšviestas žvilgsnis džiaugiasi, regėdamas tokią gausybę pasauliečių, vyrų ir moterų, dažnai nepastebėtų ar net nesuprastų, kurie, būdami svetimi šio pasaulio didžiūnams, bet artimi juos mylinčiam Tėvui, įprastiniame gyvenime, tarp kasdienių užsiėmimų, nepailsdami triūsia Viešpaties vynuogyne, nuolankiai, bet Dievo malonės stiprinami plečia istorijoje Dievo karalystę.

Negana to, šventumas yra pagrindinė prielaida ir būtina sąlyga, kad Bažnyčia galėtų įgyvendinti savo išganingąją misiją. Būtent šventumas yra jos apaštališko ryžto ir misijinio įkarščio slaptinga versmė ir neklaidingas matas. Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, tik tada tampa Dvasioje vaisinga Motina, kai atsiduoda Kristaus meilei ir į ją atsako.

Dar kartą grįžkime prie biblinio vynuogyno įvaizdžio. Atžalų sužydėjimas ir suvešėjimas priklauso nuo to, kaip tvirtai jos įaugusios į vynmedį. „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15, 4–5).

Čia reikia priminti, kad Sinodo metu įvyko iškilminga kelių pasauliečių moterų ir vyrų beatifikacija ir kanonizacija. Juose visa Dievo tauta, ypač pasauliečiai, dabar gali rasti naujus šventumo pavyzdžius ir naują didvyriškųjų dorybių liudijimą bendromis ir įprastinėmis žmogiškosios egzistencijos sąlygomis. Pasak Sinodo Tėvų, „vietinės Bažnyčios, ypač jaunos Bažnyčios, su deramu atidumu turi atpažinti tarp savo narių tuos žmones, kurie minėtomis sąlygomis (kasdieniame gyvenime arba santuokoje) paliudijo šventumą ir gali būti pavyzdys kitiems, o paskui, jei yra įvykdytos reikalingos sąlygos, kreiptis su prašymu juos beatifikuoti bei kanonizuoti“ [47].

Baigiant šiuos apmąstymus, kurių tikslas buvo apibrėžti, kokia pasauliečių padėtis Bažnyčioje, iš lūpų veržiasi garsusis šv. Leono Didžiojo paraginimas: Agnosce, o Christiane, dignitatem tuam! [48] – [Pažink, krikščioni, savo kilnumą!] Taip pat ragina šv. Maksimas, Tūro vyskupas, kreipdamasis į tuos, kurie gavo šventojo krikšto patepimą: „Paisykite garbės, kurią gavote su šiuo slėpiniu!“ [49] Tegu visi krikštytieji dar kartą pasiklauso šv. Augustino žodžių: „Džiaukimės ir dėkokime: tapome ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi <...>. Stebėkitės ir guoskitės: tapome Kristumi!“ [50]

Krikščioniškasis kilnumas, visų Bažnyčios narių lygybės šaltinis, garantuoja ir stiprina komunijos ir brolybės dvasią, o drauge yra pasauliečių apaštališko ir misijinio dinamizmo paslaptis ir jėgos šaltinis. Tai įpareigojantis kilnumas, Dievo pakviestų dirbti jo vynuogyne darbininkų kilnumas: „Taigi visus pasauliečius, – sako Susirinkimas, – įpareigoja kilni pareiga – darbuotis, kad dieviškasis išganymo planas vis labiau pasiektų visų laikų žmones visoje žemėje“ [51].

II SKYRIUS
VIENO VYNMEDŽIO ŠAKELĖS
Katalikų pasauliečių dalyvavimas Bažnyčioje–Komunijoje

Bažnyčios–Komunijos slėpinys

18. Dar kartą paklausykime, ką sako Jėzus: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. <...> Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 1. 4).

Šie paprasti žodžiai mums atskleidžia slėpiningą komuniją, jungiančią Viešpatį Jėzų ir jo mokinius, Kristų ir krikštytuosius. Tai gyva ir gaivinanti komunija, dėl kurios krikščionys nebepriklauso sau, bet yra Kristaus nuosavybė, kaip į vynmedį įskiepytos šakelės.

Krikščionių komunijos su Jėzumi pavyzdys, šaltinis ir tikslas – Sūnaus komunija su Tėvu Šventosios Dvasios dovanoje. Sujungti su Sūnumi Šventosios Dvasios meilėje, krikščionys drauge sujungti ir su Tėvu.

Jėzus tęsia: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5). Iš krikščionių komunijos su Kristumi kyla krikščionių tarpusavio komunija, nes jie visi yra vieno Vynmedžio, paties Kristaus atžalos. Šią brolišką komuniją Viešpats Jėzus nurodo kaip nuostabų atspindį ir slėpiningą dalyvavimą vidiniame Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilės gyvenime. Tos komunijos jis prašo ir savo maldoje: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21).

Būtent ši komunija yra pats Bažnyčios slėpinys. Tai primena Vatikano II Susirinkimas, cituodamas garsius šv. Kiprijono žodžius: „Visa Bažnyčia stovi prieš mus, kaip ‘Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybe suvienyta tauta’“ [52]. Bažnyčios–Komunijos slėpinį primena Pauliaus sveikinimo žodžiai, kuriuos dažnai girdime šv. Mišių pradžioje iš kunigo lūpų: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Kor 13, 13).

Ankstesniame skyriuje stengėmės apibrėžti pasauliečio „pavidalą“ jo kilnumo atžvilgiu. Dabar mums reikia susimąstyti apie jo misiją ir atsakomybę Bažnyčioje ir pasaulyje. Tačiau šias sąvokas deramai suprasti įmanoma tik atsižvelgiant į Bažnyčios–Komunijos tikrovę.

Susirinkimas ir komunijos ekleziologija

19. Tai centrinė Bažnyčios savivokos idėja, kurią išreiškė Vatikano II Susirinkimas ir po dvidešimt metų priminė 1985 m. įvykęs nepaprastasis Sinodas: „Komunijos (communio) ekleziologija yra centrinė ir pamatinė Susirinkimo dokumentų idėja. Koinonia – communio sąvoka, pagrįsta Šventuoju Raštu, buvo labai gerbiama senovės Bažnyčioje ir iki šiandien tebegerbiama Rytų Bažnyčioje. Todėl Vatikano II Susirinkimas daug padarė, kad Bažnyčia būtų ryškiau suprasta kaip komunija ir konkrečiau kaip komunija įgyvendinta.

Ką gi išreiškia nepaprastai turiningas žodis communio? Pagrindinė prasmė – komunija su Dievu per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje. Ši komunija įvyksta per Dievo žodį ir sakramentus. Krikštas yra Bažnyčios komunijos vartai ir pamatas, Eucharistija – viso krikščioniško gyvenimo šaltinis ir viršūnė (plg. „Lumen gentium“, 11). Komunija su Kristaus Kūnu Eucharistijoje reiškia ir įgyvendina arba kuria vidinę visų tikinčiųjų bendravimą Kristaus Kūne, kuris yra Bažnyčia (plg. 1 Kor 10, 16 t.) [53].

Tuoj po Susirinkimo, kalbėdamas tikintiesiems, Paulius VI pasakė: „Bažnyčia yra komunija. Ką šiuo atveju reiškia komunijos sąvoka? Atsakymo reikia ieškoti katekizmo skyriuje apie sanctorum communio, arba šventųjų bendravimą. Bažnyčia kaip tik yra šventųjų bendravimas. Šventųjų bendravimas reiškia dvejopą gyvybinį dalyvavimą: krikščionių įsikūnijimą į Kristaus gyvenimą ir tos pačios meilės apytaką tarp visų krikščionių šiame pasaulyje ir aname. Tai vienybė su Kristumi ir Kristuje ir vienybė tarp visų krikščionių Bažnyčioje“ [54].

Bibliniai įvaizdžiai, kuriais Susirinkimas mus veda į Bažnyčios slėpinio svarstymą, nušviečia Bažnyčios–Komunijos tikrovę, atskleisdami neatskiriamą krikščionių komunijos su Kristumi ir tarpusavyje matmenį. Tai avidės, kaimenės, vynmedžio, dvasinės statybos ir šventojo miesto įvaizdžiai [55], tačiau pirmiausia – kūno įvaizdis, perimtas iš Pauliaus mokymo. Jis daugel kartų pasirodo Susirinkimo puslapiuose, stebindamas nepraeinančiu gaivumu [56]. Toliau, aptardamas visą išganymo istoriją, Susirinkimas Bažnyčią apibūdina kaip Dievo tautą : „Dievui patiko pašventinti ir išgelbėti žmones ne pavieniui, be jokio tarpusavio sąryšio, bet jis panorėjo sudaryti tautą, kuri jį tikrai teisingai išpažintų ir šventai tarnautų“ [57]. Jo mokymo turinys stebinančiai jautriai buvo aprėptas vienu iš pirmų konstitucijos Lumen gentium sakinių: „Bažnyčia Kristuje yra giliausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės tarsi sakramentas arba ženklas bei įrankis“ [58].

Bažnyčios–Komunijos tikrovė neatskiriamai susijusi su tuo „slėpiniu“, kuris yra Dievo planas išganyti žmoniją. Maža to, ji yra pats jo centras. Būtent todėl teisingai suprasta bažnytinės komunijos sąvoka negali būti apribota paprasta sociologine ir psichologine interpretacija. Bažnyčia–Komunija – tai „nauja“ tauta, „misijinė“ tauta, kuri „turi galvą – Kristų <...>. Ši tauta turi Dievo vaikų garbę ir laisvę <...>. Jos įstatymas – naujas priesakas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo <...>. Pagaliau jos tikslas – Dievo karalystė <...>. Ji Kristaus įkurta gyvenimo, tiesos ir meilės bendravimui“ [59]. Naujos Tautos narių vienybę – pirmiausia vienybę su Kristumi – lemia ne „kūno“ ir „kraujo“, o „dvasios“ ryšiai, tiksliau – Šventosios Dvasios ryšiai, kuriuos visi krikštytieji gauna kaip dovaną (plg. Jl 3, 1).

Dvasia, nuo amžių jungianti vieną nedaliąją Trejybę, kuri „atėjus laiko pilnatvei“ (plg. Gal 4, 4) Dievo Sūnų visiems laikams suvienijo su žmogaus kūnu, ta pati Dvasia per visas krikščionių kartas yra nuolatinis ir neišsenkantis komunijos Bažnyčioje ir Bažnyčios komunijos šaltinis.

Organiška komunija: įvairovė ir papildomumas

20. Bažnytinė komunija, kalbant dar tiksliau, yra organiška komunija, analogiška gyvo ir veiklaus kūno komunijai. Mat ji pasižymi įvairiopų pašaukimų ir luomų, slėpinių, charizmų ir užduočių sugyvenimu; visa tai, nors ir skirtinga, vīena kķta papildo. Dėl tos įvairovės ir papildomumo kiekvienas pasaulietis turi santykį su visu kūnu ir pats įdeda į jį savo indėlį.

Mistinio Kristaus kūno organiškai komunijai ypatingą dėmesį skiria apaštalas Paulius. Šio turtingo mokymo glaustą interpretaciją galime rasti Susirinkimo puslapiuose. Konstitucijoje „Lumen gentium“ skaitome: Jėzus Kristus, „duodamas savo Dvasią, paslaptingai padarė sau kūną iš savo brolių, surinktų iš visų tautų. Tame kūne Kristaus gyvybė liejasi į tikinčiuosius <...>. Kaip visi žmogaus kūno sąnariai, nors jų yra daug, sudaro vieną kūną, taip ir tikintieji Kristuje (plg. 1 Kor 12, 12). Taip pat Kristaus kūno statyboje turi reikšmės sąnarių ir pareigų įvairumas. Viena yra Dvasia, kuri Bažnyčiai dalija savo dovanas pagal savo lobius bei tarnavimo pareigas (plg. 1 Kor 12, 1–11). Tarp šitų dovanų pirma vieta tenka apaštalų malonei, kurios valdžiai pati Dvasia pajungia net charizmininkus (plg. 1 Kor 14). Ta pati Dvasia, vienydama kūną savimi bei savo galia ir viduju sąnarių sujungimu, gimdo meilę tarp tikinčiųjų ir ją ugdo. Taigi jei kenčia vienas sąnarys, tai kenčia ir visi sąnariai su juo drauge; jei vienas sąnarys yra šlovinamas, su juo džiaugiasi ir visi sąnariai (plg. 1 Kor 12, 26)“ [60].

Visada viena ir ta pati dvasia yra Bažnyčios ir Bažnyčioje vienybės ir įvairovės dinaminis pagrindas. Konstitucijoje Lumen gentium toliau skaitome: „O kad nepaliaujamai atsinaujintume jame [Kristuje] (plg. Ef 4, 23), jis davė mums savo Dvasios, kuri būdama ta pati galvoje ir sąnariuose, taip visą kūną gaivina, vienija ir judina, kad Bažnyčios Tėvai jos veiklą galėjo prilyginti uždaviniui, kurį žmogaus kūne atlieka gyvybės pradmuo, arba siela“ [61]. Kitoje vietoje Susirinkimo žodžiai ypač turiningi ir labai padeda suprasti organiškumą, būdingą bažnytinei komunijai, taip pat jos nepaliaujamo brendimo į tobulą komuniją atžvilgiu: „Dvasia Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse gyvena kaip šventovėje (plg. 1 Kor 3, 16; 6, 19) ir juose meldžiasi bei liudija apie įvaikystę (plg. Gal 4, 6; Rom 8, 15. 16. 26). Ji veda Bažnyčią į tiesos pažinimo pilnatvę (plg. Jn 16, 13) ir vienija bendrumu [in communione] ir tarnavimu, aprūpina įvairiomis dovanomis, hierarchinėmis bei charizminėmis, kuriomis vadovauja jai ir ją puošia savo vaisiais (plg. Ef 4, 11–12; 1 Kor 12, 4; Gal 5, 22). Ji Evangelijos jėga išlaiko Bažnyčią jauną ir veda į tobulą vienybę su savo Sužadėtiniu. Būtent Dvasia ir Sužadėtinė (Bažnyčia) sako Viešpačiui Jėzui: ‘Ateik!’ (plg. Apr 22, 17)“ [62].

Tad bažnytinė komunija yra dovana, didi Šventosios Dvasios dovana. Pasauliečiai turi tą dovaną dėkingai priimti ir visą gyvenimą į ją žiūrėti su giliu atsakomybės jausmu. Tą nuostatą jie konkrečiai išreiškia dalyvaudami Bažnyčios gyvenime ir misijoje įvairiomis bei viena kitą papildančiomis tarnybomis ir charizmomis.

„Pasaulietis katalikas niekad negali užsidaryti savyje, dvasiškai izoliuotis nuo bendruomenės; jis turi gyventi palaikydamas nepaliaujamą kontaktą su kitais, stipriai jausdamas brolišką ryšį, kupiną džiaugsmo, kuris kyla iš bendro kilnumo, ir atsimindamas bendrą atsakomybę, kad paveldėtas lobis duotų vaisių. Viešpaties Dvasia pasaulietį, kaip ir kitus krikštytuosius, apdovanoja gausiomis charizmomis, ragina jį įvairioms tarnyboms ir užduotims, primena jam, kaip ir kitiems jo atžvilgiu, kad visa tai, kas jį išskiria, yra ne didesnė garbė, o jam būdingas gebėjimas tarnauti <...>. Šitaip tad pasauliečio charizmos, tarnybos, funkcijos ir pareigos egzistuoja komunijoje ir komunijai. Tai papildomas lobis, skirtas tarnauti visų labui, išmintingai vadovaujant ganytojams.“ [63]

Tarnybos ir charizmos – Šventõsios Dvasios dóvanos Bažnyčiai

21. Vatikano II Susirinkimas apibūdina tarnybas ir charizmas kaip Šventosios Dvasios dovanas, skirtas Kristaus Kūnui ugdyti ir jo misijai pasaulyje vykdyti [64]. Ta pati Dvasia, kuri vadovauja Bažnyčiai ir ją veda, įvairias hierarchines ir charizmines dovanas suteikia visiems krikštytiesiems, kiekvieną jų kviesdama jam būdingu būdu aktyviai veikti ir dalytis atsakomybe.

Dabar apsvarstykime tarnybas ir charizmas jų tiesioginio ryšio su pasauliečiais ir jų dalyvavimo Bažnyčioje–Komunijoje atžvilgiu.

Tarnybos, pareigos ir funkcijos

Visos Bažnyčioje esančios ir vykdomos tarnybos, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja  Gerojo ganytojo, už avis guldančio gyvybę (plg. Jn 10, 11), ir nuolankiojo tarno, patį save aukojančio, kad visus išgelbėtų (plg. Mk 10, 45), – Jėzaus Kristaus tarnyboje. Paulius labai aiškiai kalba apie apaštalinių Bažnyčių tarnybinę sąrangą. Pirmame laiške korintiečiams jis rašo: „Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje, pirmiausia, apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais“ (1 Kor 12, 28). Savo ruožtu Laiške efeziečiams skaitome: „Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą <...>. Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui, kol mes visi kaip vienas tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 7. 11–13; plg. Rom 12, 4–8). Šie ir kiti Naujojo Testamento tekstai liudija, kad tiek bažnytinės tarnybos, tiek dovanos ir užduotys yra įvairiopos ir skirtingos.

Tarnybos, kylančios iš šventimų

22. Pirmiausia Bažnyčioje egzistuoja sakramentinės tarnybos, t. y. tos, kurios kyla iš kunigystės sakramento. Viešpats Jėzus apaštalus pasirinko ir paskyrė būti Naujosios Sandoros tautos želmenimis ir naujos hierarchijos pradmenimis [65], skirdamas jiems užduotį mokyti visas tautas (plg. Mt 28, 19) bei ugdyti kunigiškąją tautą ir jai vadovauti. Apaštališkoji misija, kurią Viešpats Jėzus be paliovos paveda savo tautos ganytojams, yra tikra tarnyba, Naujajame Testamente apibūdinama reikšmingu „diakonijos“ vardu. Nenutrūkstamoje apaštalų įpėdinystėje kunigai šventimų akimirką iš prisikėlusio Kristaus gauna Šventosios Dvasios charizmą, o drauge su ja – valdžią ir šventą galią veikti in persona Christi Capitis (Kristaus kaip Galvos vardu) [66], kad skelbdami Evangeliją ir teikdami sakramentus tarnautų Bažnyčiai ir ją vienytų Šventojoje Dvasioje.

Sakramentinės tarnybos yra malonė ne tik tiems, kurie jas vykdo, bet pirmiausia visai Bažnyčiai. Jomis reiškiasi ir yra įgyvendinamas ypatingas dalyvavimo Jėzaus Kristaus kunigystėje tipas, nuo visų tikinčiųjų dalyvavimo joje krikštu ir sutvirtinimu besiskiriąs ne tik laipsniu, bet ir pačia esme. Antra vertus, kaip primena Vatikano II Susirinkimas, ministerinė kunigystė iš esmės nukreipta į karališkąją visų tikinčiųjų kunigystę ir skirta jai [67].

Todėl, siekdami laiduoti ir ugdyti komuniją Bažnyčioje, ypač įvairių, viena kitą papildančių tarnybų srityje, kunigai turi traktuoti savo pareigas ne kitaip, kaip tik tarnavimą visai Dievo tautai (plg. Žyd 5, 1), o pasauliečiai kunigų tarnybą turi pripažinti savo gyvenimui ir savo dalyvavimui Bažnyčios misijoje būtinu elementu [68].

Pasauliečių tarnybos, pareigos ir funkcijos

23. Išganomąją Bažnyčios misiją pasaulyje įgyvendina ne tik tie, kurie tai daro šventimų galia, bet ir visi pasauliečiai. Krikšto ir savito pašaukimo galia jie kiekvienas savo mastu dalyvauja kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje Kristaus tarnyboje.

Todėl ganytojai privalo pripažinti ir remti plėtotę tų tarnybų, pareigų ir funkcijų, kurias, remdamiesi krikšto, sutvirtinimo, o daugeliu atvejų ir santuokos sakramentiniu pagrindu, vykdo pasauliečiai katalikai.

Ganytojai, visada vadovaudamiesi Bažnyčios nauda ir prisitaikydami prie bendrosios teisės nuostatų, reikalui esant gali pavesti pasauliečiams apibrėžtas funkcijas, nors ir susietas su ganytojo pareigomis, bet nereikalaujančias šventimų. Kanonų teisės kodekse pasakyta: „Kai verčia Bažnyčios poreikis, trūkstant dvasininkų, taip pat ir pasauliečiai, nors ir nebūdami lektoriais arba akolitais, juos pavaduodami gali atlikti tam tikras pareigas, būtent: eiti Žodžio tarnybą, vadovauti liturginėms maldoms, teikti krikštą, taip pat dalyti šventąją Komuniją pagal teisės nuostatus“ [69].

Tačiau pats tų užduočių vykdymas pasauliečio nepaverčia ganytoju, nes ši tarnyba kyla ne iš užduočių vykdymo, bet iš kunigystės sakramento. Tik kunigystės šventimai lemia, kad sakramentinė tarnyba yra dalyvavimo Kristaus – Galvos ir Ganytojo – tarnyboje ir jo amžinojoje kunigystėje ypatinga forma [70]. Vykdyti kai kurias funkcijas pavaduojant ganytoją įgalina tiesiogiai ir formaliai iš paties ganytojo gautas oficialus įgaliojimas, o konkrečiai jos įgyvendinamos vadovaujant bažnytinei valdžiai [71].

Pastarasis Sinodas atskleidė plačią ir reikšmingą krikštytųjų tarnybų, pareigų ir funkcijų Bažnyčioje situacijos panoramą. Tėvai didžiai įvertino pasauliečių vyrų ir moterų indėlį į evangelizacijos darbą, į laikinosios tikrovės pašventinimą ir atgaivinimą krikščioniškąja dvasia, taip pat jų kilnų ryžtą pavaduoti ganytojus išimtinėse situacijose ir nuolat to reikalaujančiomis aplinkybėmis [72].

Susirinkimo paskelbtas liturginis atsinaujinimas padėjo pasauliečiams gyviau įsisąmoninti savo vaidmenį vykdant ir parengiant liturgines funkcijas, jie noriai ėmėsi su tuo susijusių pareigų. Juk liturgija yra šventosios apeigos, atliekamos ne vieno kunigo, bet viso tikinčiųjų būrio. Tad natūralu, kad pasauliečiai gali atlikti veiksmus, kurie nėra griežta sakramentinės tarnybos prerogatyva [73]. Kitas žingsnis – pasauliečių perėjimas nuo faktinio liturginių funkcijų vykdymo prie angažavimosi Žodžio skelbimui ir pastoracijos darbui – įvyko jau spontaniškai [74].

Tačiau, be pozityvių įvertinimų, Sinodo diskusijose netrūko ir kritinių pastabų, liečiančių nekritišką švaistymąsi terminu „tarnyba“, visuotinės ir hierarchinės kunigystės painiojimą arba sulyginimą, tam tikrų bažnytinių nuostatų ir normų nepaisymą, pernelyg laisvą „pavadavimo“ interpretaciją, pasauliečių „klerikalizavimą“. Taip pat atkreiptas dėmesys į riziką Bažnyčioje de facto sukurti tarnybų struktūrą, lygiagrečią tai, kuri pagrįsta kunigystės sakramentu.

Sinodo Tėvai išreiškė įsitikinimą, kad, norint išvengti panašių situacijų, reikia aiškiai ir tiksliai, vartojant tikslią terminiją [75], apibrėžti Bažnyčios misijos vienybę, kurioje dalyvauja visi krikštytieji, taip pat esminį skirtumą tarp ganytojo tarnybos, kylančios iš kunigystės sakramento, ir kitų rūšių tarnybų, pareigų ir funkcijų, vykdomų Bažnyčioje krikšto ir sutvirtinimo galia.

Tad pirmiausia reikia, kad ganytojai itin rūpestingai pasauliečiams aiškintų, jog jiems patikėtos tarnybos, pareigos ir funkcijos grindžiamos krikštu. Maža to, ganytojai privalo būti budrūs, kad neįvestų „išimtinių situacijų“ arba „pavadavimo būtinybės situacijų“ ten, kur nėra tam objektyvaus pagrindo arba kur galima to išvengti racionaliau planuojant sielovados darbą.

Pasauliečiai gali vykdyti įvairias tarnybas, pareigas ir funkcijas, jiems derančias liturgijoje, tikėjimo perdavime ir sielovadinėse Bažnyčios struktūrose, bet jos turi būti suderintos su jų savitu pasaulietišku pašaukimu, kitokiu negu pašaukimas sakramentinei tarnybai. Tai primena paraginimas Evangelii nuntiandi, dideliu mastu paakinęs pasauliečius įvairiopai bendradarbiauti

Bažnyčios gyvenime ir evangelizavimo misijoje: „Tikrasis jų evangelinio aktyvumo laukas yra plati ir labai sudėtinga politikos, visuomenės gyvenimo, ūkio sritis; toliau – kultūros, mokslo ir meno, tarptautinių santykių, masinio informavimo priemonių sritis; čia šliejasi kai kurios ypač atviros evangelizacijai sritys, būtent, meilė, šeima, vaikų ir jaunimo auklėjimas, profesinis darbas, žmonių kentėjimai. Juo daugiau bus pasauliečių, persisunkusių evangeline dvasia, atsakingų už tuos reikalus ir jiems aiškiai atsidėjusių, juo kompetentingiau pajėgs juos remti ir juo sąmoningiau suvoks pareigą angažuoti visas savo krikščioniškas jėgas, kurios dažnai lieka paslėptos, juo labiau tie reikalai tarnaus Dievo karalystės kūrimui ir išganymo Jėzuje Kristuje teikimui, nieko neprarasdami ir nemenkindami humanistinio efektyvumo“ [76].

Sinodo Tėvai daug dėmesio skyrė lektorato ir akolitato pareigoms. Lotynų Bažnyčioje tos pareigos kadaise buvo tik etapai kelyje į sakramentinę kunigystę. Dabar Pauliaus VI motu proprio Ministeria quaedam (1972.VIII.15) pagrindu jos turi autonomiją bei pastovumą ir gali būti patikėtos taip pat pasauliečiams, bet tik vyrams. Tai patvirtina naujasis Kanonų teisės kodeksas [77]. Sinodo Tėvai išreiškė pageidavimą, kad motu proprio Ministeria quaedam būtų peržiūrėtas, atsižvelgiant į vietinių Bažnyčių poreikius, ir pirmiausia būtų nurodyti kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti parenkami pasauliečiai kandidatai tam tikroms tarnyboms vykdyti“ [78].

Ryšium su tuo buvo sudaryta speciali komisija, turinti ne tik įvykdyti Sinodo Tėvų pageidavimą, bet pirmiausia išsamiai išanalizuoti įvairiausias teologines, liturgines, teisines, pastoracines problemas, susijusias su šiandien pasauliečiams patikimų tarnybų suklestėjimu.

Kol komisija baigs darbą, visos vietinės Bažnyčios, rūpindamosi, kad bažnytinė praktika patikėti pasauliečiams tam tikras pareigas būtų vykdoma tvarkingai ir teiktų pageidaujamų vaisių, turi tiksliai laikytis teologinių principų, kuriuos čia esame aptarę, pirmiausia atsimindamos esminį skirtumą tarp sakramentinės kunigystės ir visuotinės kunigystės bei iš to išplaukiantį skirtumą tarp tarnybų, kylančių, viena vertus, iš kunigo šventimų ir, antra vertus, iš krikšto ir sutvirtinimo.

Charizmos

24. Šventoji Dvasia, Bažnyčiai–Komunijai patikinti įvairias tarnybas, drauge ją praturtina ypatingomis dovanomis ir paskatomis, kurias vadiname charizmomis. Jos gali įgauti įvairiausias formas, tai išreikšdamos tobuliausią jų teikėjos Dvasios laisvę, tai kaip atsakas į įvairius poreikius, kylančius Bažnyčios istorijoje. Apie tų dovanų įvairovę liudija jas aprašantys ir klasifikuojantys Naujojo Testamento tekstai: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą“ (1 Kor 12, 7–10; plg. Rom 12, 4–6.28–21; 1 Pt 4, 10–11).

Charizmos, tiek ypatingos, tiek paprastos ir kuklios, jose esančios Šventosios Dvasios dėka nuolat tiesiogiai arba netiesiogiai veikia Bažnyčios labui, nukreiptos Bažnyčios statybai, žmonių gerovei ir pasaulio poreikiams patenkinti.

Ir mūsų laikais regime tarp pasauliečių moterų ir vyrų klestint įvairias charizmas. Nors jas gauna paskiri asmenys, gali jose dalyvauti ir kiti; šitaip jos pratęsiamos laike kaip brangus ir gyvas paveldas, tarp žmonių kuriantis ypatingą dvasinę giminystę. Kaip tik kalbėdamas apie pasauliečių apaštalavimą, Vatikano II Susirinkimas sako: „Šiam apaštalavimui Šventoji Dvasia, kuri pašventina Dievo tautą per kunigų tarnystę ir sakramentus, tikintiesiems duoda dar ir ypatingų dovanų (plg. 1 Kor 12, 7), dalydama kiekvienam atskirai, kaip jai patinka (1 Kor 12, 11), kad, patarnaudami vieni kitiems pagal kiekvieno gautąją malonę, ir patys būtų kaip geri daugeriopos Dievo malonės dalytojai (plg. 1 Pt 4, 10) visam kūnui auginti meilėje (plg. Ef 4, 16)“ [79].

Pagal pirmapradžio dosnumo, iš kurio ir kyla, logiką, Šventosios Dvasios dovanos visus, kurie jas gauna, anot Susirinkimo, įpareigoja jas vartoti visos Bažnyčios statybai [80].

Charizmas turi priimti su dėkingumu tiek tie, kurie jas gauna, tiek visi Bažnyčios nariai. Juk per jas ypač gausiai reiškiasi malonė, garantuojanti apaštališką gyvybingumą ir šventumą visam Kristaus Kūnui, su sąlyga, kad jos tikrai kyla iš Dvasios ir vartojamos tikrai pagal jos įkvėpimą. Todėl visada reikia stengtis charizmą tiksliai atpažinti. Juk praktiškai, pasak Sinodo Tėvų, „Šventosios Dvasios, dvelkiančios ten, kur ji nori, veikimą ne visada lengva atpažinti ir priimti. Žinome, kad Dievas veikia visuose krikščionyse, ir suvokiame, kokią didelę naudą charizmos teikia tiek atskiriems žmonėms, tiek visai krikščionių bendrijai. Tačiau drauge atsimename, kokia galinga yra nuodėmė, kuri stengiasi į tikinčiųjų ir bendrijos gyvenimą įterpti nerimą ir sumaištį“ [81].

Todėl jokia charizma neatpalaiduoja nuo pareigos išlaikyti ryšį su Bažnyčios Ganytojais ir būti jiems klusniam. Susirinkimas aiškiai sako, kad „sprendimas dėl charizmų autentiškumo bei tvarkingo naudojimo priklauso tiems, kurie Bažnyčiai vadovauja ir kuriems ypač dera neužgesinti Dvasios, bet visa ištirti ir, kas gera, palaikyti (plg. 1 Tes 5, 12.19–21)“ [82] taip, kad visos charizmos, skirtingos ir viena kitą papildančios, bendradarbiautų bendram labui [83].

Pasauliečių dalyvavimas Bažnyčios gyvenime

25. Pasauliečiai Bažnyčios gyvenime dalyvauja ne tik įgyvendindami savo užduotis bei charizmas, bet ir daugeliu kitų būdų.

Tas dalyvavimas pirmiausia pasireiškia dalinių Bažnyčių – vyskupijų – gyvenime ir misijoje. Jose „tikrai yra ir veikia viena, šventa, visuotinė, apaštalinė Kristaus Bažnyčia“ [84].

Dalinės Bažnyčios ir visuotinė Bažnyčia

Norėdami tinkamai dalyvauti Bažnyčios gyvenime, tikintieji turi aiškiai suvokti, kas yra dalinė Bažnyčia, autentiškai susijusi su visuotine Bažnyčia. Dalinė Bažnyčia nėra paprasta dalelė, atsiradusi dėl kokio nors visuotinės Bažnyčios susmulkinimo, o visuotinė Bažnyčia nėra paprastas dalinių Bažnyčių rinkinys; jas taip jungia gyvas, esminis ir pastovus ryšys, kad visuotinė Bažnyčia gyvuoja ir pasirodo dalinėse Bažnyčiose. Todėl Susirinkimas kalba apie dalines Bažnyčias kaip bendrijas, suformuotas visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu: „iš jų yra sudaryta viena bei vienintelė Katalikų Bažnyčia“ [85].

Kviesdamas tikinčiuosius aktyviai dalyvauti savo dalinės Bažnyčios gyvenime, Susirinkimas juos ragina  kuo labiau savyje plėtoti ir „katalikiškumo“ dvasią. „[Pasauliečiai] nuolatos tesijaučia priklausą vyskupijai, – skaitome Dekrete apie pasauliečių apaštalavimą, – kurios ląstelė yra parapija, ir visada tebūnie pasiruošę savo ganytojo kviečiami prisidėti ir prie vyskupijos užmojų. Negana to, kad galėtų atsiliepti į miestų ir kaimų regionų poreikius, teneapriboja savo veiklos parapijos arba vyskupijos sienomis, bet teišplečia ją į tarpparapinę, tarpdiecezinę, valstybinę ir tarptautinę sritį, juo labiau, kad nuolat dažnėjantis gyventojų kilnojimasis, auganti tarpusavio priklausomybė ir susisiekimo lengvumas šiandien jau nebeleidžia jokiai visuomenės daliai likti užsisklendusiai nuo kitų. Taip jie tesirūpina po visą pasaulį pasklidusios Dievo tautos reikalais.“ [86]

Todėl Sinodas paragino paremti vyskupijų sielovados tarybų kūrimą. Jos, reikalui esant, vykdo patariamųjų organų funkciją. Iš esmės čia kalbama apie pagrindinę vyskupijos lygmens bendradarbiavimo, dialogo ir susiorientavimo formą. Pasauliečių dalyvavimas tose tarybose leis išplėsti konsultacijų ratą, o bendradarbiavimo, kartais turinčio ir sprendžiamąjį pobūdį, principas bus taikomas plačiau ir drąsiau [87].

Pasauliečių dalyvavimas vyskupijų sinoduose, taip pat daliniuose, provinciniuose arba plenariniuose susirinkimuose, numatytas Kanonų teisės kodekse [88]. Jis gali sustiprinti dalinės Bažnyčios komuniją ir misijos įgyvendinimą tiek Bažnyčios viduje, tiek santykiuose su kitomis dalinėmis Bažnyčiomis, priklausančiomis tai pačiai bažnytinei provincijai arba vyskupų konferencijai.

Vyskupų konferencija turi parinkti krašto ar regiono mastu tinkamiausius metodus patariamajai funkcijai ir kitoms pasauliečių vyrų ir moterų bendradarbiavimo formoms plėtoti, kad, deramai įvertinant bendras problemas, aiškiai išryškėtų visų bažnytinė komunija [89].

Parapija

26. Nors bažnytinė komunija visada turi visuotinį matmenį, aiškiausiai ir labiausiai tiesiogiai ji išreiškiama parapijos gyvenimu. Parapija yra tarsi galutinis Bažnyčios įvietinimas, tam tikra prasme tai pati Bažnyčia, apsigyvenusi tarp savo sūnų ir dukterų [90].

Visi privalome per tikėjimą atskleisti tikrąjį parapijos veidą, kitaip sakant, joje gyvuojančios ir veikiančios Bažnyčios slėpinį. Nors kartais stokodama žmonių ir lėšų, kai kada išsklaidyta didžiuliuose plotuose arba prapuolusi perpildytuose, chaoso kupinuose didžiųjų metropolijų kvartaluose, ji niekada nėra paprasta struktūra, teritorija, pastatas, bet greičiau tai „Dievo šeima, kaip brolija, gaivinama vienybės dvasios“ [91], „broliški ir svetingi šeimos namai“ [92], „tikinčiųjų bendruomenė“ [93]. Juk parapija stovi ant teologinės tikrovės pamato, nes yra eucharistinė bendruomenė [94], arba bendruomenė, galinti švęsti Eucharistiją. Ši galia kyla iš to, kad parapija yra tikėjimo bendruomenė bei organiška bendruomenė, t.y., sudaryta iš pašventintų kunigų ir kitų krikščionių, o klebonas, reprezentuojantis vyskupijos vyskupą [95], yra hierarchinė grandis, jungianti parapiją su visa daline Bažnyčia.

Akivaizdu, jog Bažnyčios uždaviniai šiuolaikiniame pasaulyje pernelyg dideli, kad parapija viena galėtų su jais susidoroti. Todėl Kanonų teisės kodeksas numato įvairias toje pačioje srityje esančių parapijų bendradarbiavimo formas [96], o vyskupams nurodo rūpintis visais tikinčiaisiais, taip pat ir tais, kurių nepasiekia įprastinė sielovada [97]. Tiesą sakant, kad Evangelijos žodis ir malonė galėtų pasiekti šiuolaikinius žmones, gyvenančius tokiomis skirtingomis sąlygomis, reikia daugelio buvimo ir veiklos formų. Esama daugelio religinio poveikio ir aplinkos apaštalavimo rūšių kultūros, visuomenės, auklėjimo, profesijos ir kitose srityse, kurioms parapija negali būti nei centras, nei pradinis taškas. Bet ir dabar parapija gyvena naują, viltingą tarpsnį. Savo popiežiavimo pradžioje kalbėdamas Romos dvasininkijai, Paulius VI pasakė: „Paprasčiausiai esu tikras, kad toji labai sena ir garbinga struktūra – parapija vykdo nepakeičiamą ir labai aktualią misiją. Tai ji surenka krikščionis į pirminę bendruomenę, ji parengia ir sutelkia žmones įprastinei liturginio gyvenimo raiškai; ji palaiko ir gaivina šiuolaikinių žmonių tikėjimą, ji garantuoja išganingo Kristaus mokymo dėstymą moksleiviams; ji ragina pajusti ir praktikuoti nuolankią meilę, pasireiškiančią gerais ir broliškais darbais“ [98].

Savo ruožtu Sinodo Tėvai atidžiai išanalizavo daugelio parapijų dabartinę situaciją. Jie paragino ryžtingiau atnaujinti parapijas : „Daugelis parapijų tiek urbanizuotuose rajonuose, tiek misijų kraštuose neįstengia iki galo išplėtoti savo veiklos dėl materialinių išteklių arba kunigų trūkumo, dėl per didelės teritorijos arba kai kurių krikščionių (pvz., pabėgėlių ir emigrantų) ypatingos situacijos. Kad visos tos parapijos galėtų sudaryti tikrai krikščioniškas bendruomenes, vietos vadovybė turi pasirūpinti: a) tiek lanksčiu, kiek leidžia Kanonų teisės kodeksas, parapinių struktūrų pritaikymu, pirmiausia skatinant pasauliečių dalyvavimą sielovadinėje atsakomybėje; b) nedidelių bazinių bažnytinių bendruomenių, dar vadinamų gyvosiomis bendruomenėmis, kūrimu; jose tikintieji gali vienas kitam perteikti Dievo Žodį, tarnauti kitiems ir praktikuoti meilę. Tos draugijos yra tikra bažnytinės komunijos išraiška ir evangelizacijos židiniai, veikiantys drauge su savo ganytojais“ [99]. Norint atnaujinti parapijas ir padidinti jų įtaką, privalu remti įvairias, taip pat ir institucines, tos pačios teritorijos parapijų bendradarbiavimo formas.

Apaštališkas įsipareigojimas parapijoje

27. Dabar būtina atidžiau apmąstyti pasauliečių komuniją ir dalyvavimą parapijos gyvenime. Pirmiausia atkreipsime visų pasauliečių vyrų ir moterų dėmesį į labai teisingus, įsidėmėtinus ir skatinančius Susirinkimo žodžius, užrašytus Dekrete apie pasauliečių apaštalavimą: „Bažnytinėse bendruomenėse jų veikla tokia reikalinga, kad be jos net ganytojų apaštalavimas negali pasiekti savo galutinio tikslo“ [100]. Žinoma, šį radikalų teiginį reikia suvokti atsižvelgiant į „komunijos ekleziologiją“, anot kurios, visos tarnybos ir charizmos, skirtingos ir drauge viena kitą papildančios, yra savaip būtinos.

Pasauliečiai turi vis tvirčiau įsitikinti apaštališko įsipareigojimo savo parapijose reikšmingumu. Susirinkimas labai autoritetingai tvirtina: „Parapija teikia ryškų bendruomeninio apaštalavimo pavyzdį, kad ir kokios būtų žmonių skirtybės, visa suimdama į viena ir jungdama į Bažnyčios visumą. Pasauliečiai teįpranta veikti parapijoje, palaikydami glaudų ryšį su savo kunigais; teiškelia jie bažnytinėje bendruomenėje savo ir pasaulio problemas bei žmonių išganymo klausimus, kad būtų svarstomi ir sprendžiami bendromis pastangomis; pagal išgales teprisideda prie kiekvieno savo bažnytinės šeimos apaštalavimo ir misionieriavimo užmojo“ [101].

Susirinkimo postulatas, liečiantis bendrą sielovados problemų aptarimą ir sprendimą, turi būti atitinkamai ir sistemiškai įgyvendintas platesniu, stipresniu ir ryžtingesniu parapijos sielovados tarybų vertinimu; tai pagrįstai pabrėžė Sinodo Tėvai [102].

Dabarties sąlygomis pasauliečiai gali ir privalo daug padaryti plėtodami savo parapijose autentišką bažnytinę komuniją ir žadindami pakilią misionierystę tarp netikinčiųjų ir tikinčių, bet metusių arba apleidusių krikščioniško gyvenimo praktiką.

Būdama Bažnyčia, įsikūrusi tarp žmonių, parapija gyvena ir veikia giliai įsitraukusi į žmonių bendruomenes, solidari su jų siekiais ir dramomis. Gana dažnai, ypač kai kuriuose kraštuose ir terpėse, pasitaiko žiaurių dezintegracijos ir dehumanizacijos procesų. Žmogus ten jaučiasi pamestas ir praradęs kryptį, bet jo širdis vis labiau trokšta patirti ir skleisti broliškesnes ir žmoniškesnes bendro gyvenimo formas. Parapija gali patenkinti tą troškimą, jei aktyviai dalyvaujant pasauliečiams lieka ištikima savo primykščiam pašaukimui ir misijai – būti pasaulyje tikinčiųjų komunijos „vieta“, o drauge ir visų žmonių pašaukimo gyventi komunijoje „ženklu“ ir „įrankiu“; žodžiu, ji turi tapti visiems atvirais ir visiems tarnaujančiais namais, arba, kaip sakydavo popiežius Jonas XXIII, sodybos šuliniu, prie kurio visi ateina numalšinti troškulio.

Pasauliečių dalyvavimo Bažnyčios gyvenime formos

28. Pasauliečiai drauge su kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis sudaro vieną Dievo tautą ir Kristaus kūną.

Tai, kad krikščionys yra Bažnyčios „nariai“, visai nemenkina to, kad kiekvienas jų yra „vienintelė ir nepakartojama“ būtybė; atvirkščiai, tai garantuoja ir pagilina asmeninio unikalumo ir nepakartojamumo, kaip visos Bažnyčios turtingumo ir įvairovės versmės, prasmę. Juk Dievas Jėzuje Kristuje kiekvieną šaukia jo vardu. Jo kreipimasis: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną“ skirtas kiekvienam asmeniškai. Jis skamba: „Eik ir tu į mano vynuogyną!“

Šitaip kiekvienas, kaip vienintelis ir nepakartojamas, su savo „būti“ ir „veikti“ atsiduoda bažnytinės komunijos ugdymo tarnybai, o drauge pats kaip nuosavybę gauna bendrą visos Bažnyčios turtą. „Šventųjų bendravimas“, kurį išpažįstame Credo, remiasi tuo, kad visų gėris tampa kiekvieno gėriu, o kiekvieno gėris tampa visų gėriu. „Šventojoje Bažnyčioje, – sako šv. Grigalius Didysis, – kiekvienas remia visus ir visi yra parama kiekvienam.“ [103]

Asmeninio dalyvavimo būdai

Būtina, kad kiekvienas pasaulietis katalikas visada būtų gyvai įsisąmoninęs esąs Bažnyčios narys arba asmuo, kuriam visų labui pavesta savita, nepakeičiama ir griežtai asmeninė užduotis. Šio teiginio fone Susirinkimo žodžiai apie absoliutų individualaus apaštalavimo būtinumą pasirodo kaip labai reikšmingi: „Apaštalavimas pavieniui, gausiai besiliejantis iš tikrai krikščioniško gyvenimo (plg. Jn 4, 14), yra visokio pasauliečių apaštalavimo, net grupinio, pradžia ir sąlyga, ir niekas negali jo atstoti. Šios rūšies apaštalavimui, visada ir visur vaisingam, o kai kuriomis aplinkybėmis vieninteliam tinkamam ir galimam, pašaukti ir įpareigoti be išimties visi pasauliečiai, net tie, kurie neturi progos ar galimybės veikti draugijose“ [104]. Individualiame apaštalavime slypi didžiuliai turtai, kuriuos būtina atskleisti, kad išaugtų pasauliečių misijų energija. Būtent šio apaštalavimo būdo dėka Evangelijos spinduliavimas nepaprastai išplečiamas, nes pasiekia kiekvieną vietovę ir terpę, su kuriomis kasdien susiliečia konkretus pasauliečių gyvenimas. Antra vertus, kalbame apie nuolatinį, sujungtą su nuoseklia asmeninio gyvenimo ir tikėjimo derme ir ypač išraiškingą spinduliavimą, nes pasauliečiai katalikai, visiškai dalydamiesi su kitais gyvenimo ir darbo sąlygomis, vargais ir viltimis, gali pasiekti savo kaimynų, bičiulių ir bendradarbių širdis ir atverti jas visiems tikrovės matmenims, visai egzistencijos prasmei. O tai yra komunija su Dievu ir su žmonėmis.

Jungtinio dalyvavimo būdai

29. Bažnytinė komunija, esanti ir veikianti paskirų asmenų darbuose, savitai pasireiškia jungtinėje katalikų pasauliečių veikloje, t.y. tokioje, kurioje solidariai ir atsakingai jie dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir misijoje.

Naujausiaisiais laikais pasauliečių katalikų organizavimasis atgijo ir įgavo itin diferencijuotą pobūdį. Nors tikinčiųjų susivienijimai visada vienaip ar kitaip reiškėsi Bažnyčios istorijoje – apie tai lig šiol liudija įvairios brolijos, tretieji ordinai ir draugijos, – naujausiaisiais laikais toji sritis itin pagyvėjo, kai atsirado ir išsiplėtė gausūs ir labai įvairūs junginiai: draugijos, grupės, bendruomenės ir sąjūdžiai. Galime tiesiog kalbėti apie naują pasauliečių katalikų susivienijimų epochą.

Iš tiesų „šalia tradicinių susivienijimų, o kartais tiesiog iš jų šaknų išaugo nauji sąjūdžiai ir draugijos su savitu pobūdžiu ir tikslais; didelis turtas ir gausūs ištekliai, kuriais Šventoji Dvasia gaivina Bažnyčią, taip pat didelis pasauliečių kilniaširdiškumas ir organizaciniai sugebėjimai“ [105].

Pasauliečių susivienijimai dažnai tarpusavyje skiriasi organizavimo, auklėjimo krypties ir būdų bei veiklos srities atžvilgiu. Tačiau visuotinai ir giliai sutampa juos gaivinantis tikslas – atsakingai dalyvauti Kristaus Evangeliją kaip žmonių vilties ir visuomenės atsinaujinimo versmę skelbiančios Bažnyčios misijoje.

Pasauliečių susivienijimai, siekiantys dvasinių ir apaštališkų tikslų, turi daugelį motyvų ir patenkina daugelį poreikių. Tuo pasireiškia žmogaus visuomeninė prigimtis ir įgyvendinamas poreikis didinti jo veiklos apimtį ir veiksmingumą. „Kultūrinė“ įtaka, visų kitų aplinkos ir visuomenės pokyčių versmė, akstinas, vaisius ir ženklas, gali atsirasti ne tiek dėl paskirų žmonių, kiek dėl „visuomeninio subjekto“, t. y. kokios nors grupės, bendrijos, susivienijimo ar sąjūdžio veiklos. Tai ypač tinka pliuralistinei ir susisluoksniavusiai visuomenei (su tokiomis susiduriame visame pasaulyje) arba ypač sudėtingoms ir sunkioms situacijoms.
Antra vertus, įvairūs jungtinės pasauliečių veiklos būdai, ypač sekuliarizuotame pasaulyje, daugeliui žmonių nepaprastai padeda krikščioniškai gyventi pagal Evangelijos reikalavimus ir įsipareigoti misijoms bei apaštalavimui.Tačiau, be šių motyvų, pasauliečių jungimąsi grindžia ir implikuoja teologinis motyvas – Vatikano II Susirinkimo aiškiai pripažintas ekleziologinis principas, jungtiniame apaštalavime matantis Bažnyčios komunijos ir vienybės su Kristumi ženklą [106].

Tai „ženklas“, įvairių rūšių susivienijimuose turintis pasireikšti per „komuniją“ tiek vidaus, tiek išorės santykiuose platesniame krikščionių bendrijos kontekste. Būtent tas ekleziologinis principas, viena vertus, aiškina pasauliečių turimą „teisę“ jungtis, antra vertus, nurodo reikalą turėti kriterijus, nustatančius tų junginių bažnytinį autentiškumą.

Pirmo svarbumo reikalas yra pripažinti tikinčiųjų laisvę jungtis Bažnyčioje. Ta laisvė yra autentiška teisė, o ne kokia nors vadovybės nuolaida. Ji kyla iš krikšto kaip sakramento, šaukiančio pasauliečius aktyviai dalyvauti Bažnyčios komunijoje ir misijoje. Susirinkimas kalba apie tai labai raiškiai: „Palaikydami reikiamus santykius su bažnytine vyresnybe, pasauliečiai turi teisę steigti sąjungas, jas tvarkyti ir joms priklausyti“ [107]. Tą teisę garantuoja ir naujojo Kodekso nurodymai: „Tikintieji, siekdami meilės, maldingumo arba krikščioniškojo pašaukimo pasaulyje gaivinimo tikslų, turi teisę steigti sąjungas ir joms vadovauti, taip pat šaukti susirinkimus tiems tikslams bendrai pasiekti“ [108].

Taigi tai yra Bažnyčios vadovybės pripažinta ir garantuota laisvė, o ja galima naudotis visada ir vien Bažnyčios komunijoje. Todėl pasauliečių teisė jungtis lieka esmiškai susieta su komunijos gyvenimu ir pačios Bažnyčios misija.

Pasauliečių susivienijimų bažnytiškumo kriterijai

30. Pasauliečių susivienijimams įvertinti ir pripažinti būtina turėti aiškius ir tikslius kriterijus, apibūdinamus ir kaip „bažnytinio pobūdžio kriterijai“, bet ši būtinybė suvokiama tik Bažnyčios komunijos ir misijos gerovės perspektyvoje, todėl nedera jų laikyti laisvės jungtis apribojimu.

Visų be išimties pasauliečių susivienijimų Bažnyčioje pobūdžiui apibrėžti būtina priimti šiuos pagrindinius kriterijus:

– Pirmenybė teikiama kiekvieno krikščionio pašaukimui į šventumą, pasireiškiantį „malonės vaisiais, kuriuos Dvasia teikia tikintiesiems“ [109] ir besiremiantį krikščioniško gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulumo siekiu [110].

Atsižvelgdami į šį principą, visi be išimties pasauliečių susivienijimai stengiasi kuo geriau atlikti Bažnyčioje šventumo įrankių vaidmenį ir „padeda savo nariams ugdyti ir iškelti glaudesnę jų gyvenimo praktikos ir tikėjimo vienovę“ [111].

– Prisiimama atsakomybė išpažinti katalikų tikėjimą. Ji pasireiškia tuo, kad tiesa apie Kristų, Bažnyčią ir žmogų priimama ir skelbiama remiantis Bažnyčios Magisteriumo autentiška interpretacija. Vadinasi, kiekviena pasauliečius telkianti draugija turi būti vieta, kurioje skelbiamas tikėjimas, priartinama prie tikėjimo, auklėjama tikėjimu, išlaikant visą jo turinį.

– Liudijama patvari ir autentiška komunija, sūniškai žvelgiant į popiežių, kuris yra nuolatinė ir regima Visuotinės Bažnyčios vienybės versmė [112], ir vyskupą, „vienybės ryšį ir pagrindą savo dalinėse Bažnyčiose“ [113], drauge išlaikant visų apaštalavimo Bažnyčioje formų pagarbą viena kitai ir deramą koordinaciją [114]. Komunija su popiežiumi ir vyskupu turi pasireikšti lojaliu pasirengimu priimti jų mokymą ir sielovadinius nurodymus. Antra vertus, bažnytinės komunijos principas reikalauja pripažinti teisėtą pasauliečių susivienijimų formų įvairovę, drauge rūpinantis, kad ją gaivintų nuolatinis pasirengimas tarpusavyje bendradarbiauti.

– Sutinkama su apaštališkuoju Bažnyčios tikslu ir dalyvaujama jo įgyvendinime. Tas tikslas – „evangelizuoti žmones, šventinti juos ir krikščioniškai formuoti jų sąmonę, kad Evangelijos dvasia jie galėtų persunkti įvairias bendruomenes ir įvairiopą aplinką“ [115]. Šis tikslas reikalauja, kad pasauliečių susivienijimai, visi kartu ir kiekvienas atskirai, gilintų savo misijų įsipareigojimą ir vis labiau taptų naujosios evangelizacijos subjektais.

– Atsakingai dalyvaujama žmonių visuomenėje. Remiantis socialiniu Bažnyčios mokymu, tai reiškia tarnauti integraliam žmogaus orumui.

Iš to plaukia, kad pasauliečių susivienijimai, gyvai liudydami visuomenėje dalyvavimą ir solidarumą, stiprina joje teisingumo ir brolybės principus.

Čia pateikti pagrindiniai kriterijai verifikuojami konkrečiais rezultatais, lydinčiais įvairių pasaulietinių draugijų gyvenimą ir veiklą. Tai maldos, kontempliacijos, liturginio ir sakramentinio gyvenimo pomėgio atgaivinimas, pastangos gausinti pašaukimus krikščioniškai santuokai, sakramentinei kunigystei bei vienuoliniam gyvenimui, pasirengimas dalyvauti tiek vietinėse, tiek krašto, tiek tarptautinėse Bažnyčios iniciatyvose ir veiksmuose, įsitraukimas į katekezę ir pedagoginiai sugebėjimai auklėti krikščionis, skatinimas krikščioniškai reikštis įvairiose visuomenės srityse bei dalyvavimas karitatyvinių, kultūrinių ir dvasinių darbų organizavime ir vadovybėje, atsižadėjimo dvasia ir grįžimas prie evangelinio neturto kaip didžiadvasės meilės visiems žmonėms šaltinio, atsivertimas į krikščioniško gyvenimo kelią arba grįžimas į krikštytųjų bendriją tų, kurie kadaise „atsitraukė“.

Ganytojų tarnavimas komunijai

31. Bažnyčios ganytojai, kad ir susidurdami su galimais ir suprantamais sunkumais, susijusiais su esamų susivienijimų veikla arba naujų atsiradimu, negali vengti tarnybos, kylančios iš jų autoriteto, ne tik Bažnyčios, bet ir pačių pasauliečių susivienijimų labui. Šia prasme įvertinimo procesą turi lydėti vadovavimas ir ypač padrąsinimas pasauliečių susivienijimams plėtotis Bažnyčios komunijoje ir misijoje.

Ypač rekomenduotina, kad kai kurie nauji susivienijimai ir sąjūdžiai, atsižvelgus į jų tautinį arba tarptautinį mastą, būtų kompetentingos bažnytinės vadovybės oficialiai pripažinti ir aiškiai patvirtinti. Susirinkimas sako: „Pasauliečių apaštalavimo santykiai su hierarchija gali būti įvairūs, priklausomai nuo apaštalavimo formų ir objektų. <...> Kai kurias pasauliečių apaštalavimo formas hierarchija vienu ar kitu būdu pabrėžtinai pripažįsta. Be to, kai Bažnyčios bendrasis gėris to reikalauja, bažnytinė vyresnybė gali pasirinkti kai kurias apaštalavimo formas bei užmojus, tiesiogiai siekiančius dvasinio tikslo, ir juos specialiai remti, prisiimdama už juos ypatingą atsakomybę“ [116].

Iš įvairių pasauliečių apaštalavimo formų, turinčių ypatingą santykį su hierarchija, Sinodo Tėvai pirmiausia išskyrė Katalikų Veikimo sąjūdžius ir draugijas. Jame "pasauliečiai laisvai pasirinkę jungiasi į organišką ir patvarią struktūrą, kad, veikiami Šventosios Dvasios, drauge su vyskupu ir kunigais savo pašaukimui deramu būdu,  vartodami specifinį metodą, ištikimai ir aktyviai tarnautų visos krikščionių bendruomenės tvirtėjimui, sielovados projektams ir visų gyvenimo sričių gaivinimui Evangelijos dvasia“ [117].

Popiežinė pasauliečių taryba įgaliota sudaryti Apaštalų Sosto oficialiai pripažintų susivienijimų sąrašą ir drauge su Krikščionių vienybės sekretoriatu nustatyti pagrindines sąlygas patvirtinti ekumeniniams susivienijimams, kurių daugumą sudarytų katalikai, o mažumą – nekatalikai, ir pagrindą, kuriuo remiantis reikėtų duoti neigiamą atsakymą [118].

Visi, tiek ganytojai, tiek tikintieji, turime pareigą plėtoti ir stiprinti įvairių pasauliečių susivienijimų broliškus ryšius ir santykius, pagrįstus pagarba, nuoširdumu ir bendradarbiavimu.Tik šitaip visa gausybė dovanų ir charizmų, kuriomis Dievas mus apdovanoja, galės būti vaisingai ir tvarkingai pasitelkta bendrų namų statybai. „Kad solidariai statytume bendrus namus, reikia visiškai atmesti antagonizmo ir ginčų dvasią, verčiau lenktyniauti abipuse pagarba (plg. Rom 12, 10), prielankumu, noru pirmiems pradėti bendradarbiauti kantriai ir toliaregiškai, pasiryžus aukoms, kurių tam gali prireikti.“ [119]

Dar kartą įsiklausykime į Jėzaus žodžius: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5), dėkodami Dievui už didžią bažnytinės komunijos dovaną, laike atspindinčią amžiną ir neišsakomą triasmenio Dievo meilę. Šios dovanos įsisąmoninimas turi jungtis su stipriu atsakomybės jausmu. Juk tai dovana, kuri įpareigoja, gyvenant augančioje komunijoje, gausinti ją kaip evangelinius talentus.

Atsakingas santykis su komunijos dovana pirmiausia pasireiškia uolia pastanga įveikti kiekvieną susiskaldymo ir prieštaros pagundą, pavojingą krikščionių gyvenimui ir apaštališkam įsipareigojmui. Su skausmu ir nusistebėjimu apaštalas Paulius sako: „Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: ‘Aš esu Pauliaus’, ‘aš – Apolo’, ‘aš – Kefo’, ‘o aš – Kristaus’. Argi Kristus padalytas?“ (1 Kor 1, 12–13); šie žodžiai nepaliauja skambėję kaip priekaištas dėl Kristaus kūno draskymo. Tad jus visus tepasiekia primygtinis apaštalo kreipimasis: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10).

Šitaip bažnytinės komunijos gyvenimas tampa ženklu pasauliui ir patrauklia galia, vedančia į tikėjimą Kristumi: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, kad tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21).Taip ši komunija atsiveria misijų veiklai, negana to, pati tampa misija.

III SKYRIUS
PASKYRIAU JUS TAM, KAD EITUMĖTE IR DUOTUMĖTE VAISIŲ
Bendra pasauliečių atsakomybė Bažnyčioje–Misijoje

Misijinė komunija

32. Biblinis vynmedžio ir šakelių įvaizdis, prie kurio mums dabar reikia grįžti, mūsų samprotavimus tiesiogiai ir natūraliai kreipia vaisingumo ir gyvybės temos link. Iš vynmedžio išaugančios, iš jo gyvybę gaunančios atžalos turi vesti vaisius. „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“ (Jn 15, 5). Duoti vaisius – tai esminis krikščioniško ir bažnytinio gyvenimo reikalavimas. Kas neduoda vaisių, tas neišsilaiko komunijoje: „Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis [t.y. Tėvas] išpjauna“ (Jn 15, 2).

Absoliučiai būtina vaisingumo sąlyga yra komunija su Jėzumi; iš jos plaukia komunija tarp krikščionių: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). O puikiausias vaisius, kurį gali duoti vynmedžio atžalos, yra komunija su kitais, Kristaus ir jo Dvasios dovana.

Komunija gimdo komuniją ir pačia savo esme įgauna misijinės komunijos pavidalą. Juk Jėzus sako savo mokiniams: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15, 16).

Komunija ir misija tarpusavyje glaudžiai susijusios, viena kitą perskverbia ir implikuoja taip giliai, kad komunija yra misijos versmė ir drauge vaisius: komunija yra misijinė, o misija tarnauja komunijai. Visada viena ta pati Dvasia telkia ir vienija Bažnyčią ir siunčia ją skelbti Evangelijos „ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). O Bažnyčia suvokia, kad kaip dovana gauta komunija turi visuotinę paskirtį. Tad gavusi Dvasios dovaną, kuri išlieja tikinčiųjų širdyse Jėzaus Kristaus meilę, tą nuostabią galią, garantuojančią vidinę vienybę ir išorinį augimą, Bažnyčia jaučiasi skolinga visai žmonijai ir kiekvienam žmogui.

Bažnyčios misija plaukia iš pačios jos prigimties, gautos iš Kristaus, kuris jai skyrė būti „visos žmonijos vienybės <...> ženklu bei įrankiu“ [120]. Tos misijos tikslas – kad visi žmonės pažintų ir patirtų naują komuniją, į pasaulio istoriją įžengusią per žmogumi tapusį Dievo Sūnų. Šia prasme evangelisto Jono liudijimas apibrėžia galutinę palaimą teikiantį tikslą, kurio siekia visa Bažnyčios misija: „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“ (1 Jn 1, 3).

Didelę atsakomybės už Bažnyčios misiją dalį Dievas patiki pasauliečiams, esantiems komunijoje su visais kitais Dievo tautos nariais. Tai puikiai suvokė Vatikano II Susirinkimo Tėvai: „Ganytojai puikiai žino, kiek gera daro pasauliečiai visos Bažnyčios labui. Jie taip pat žino, kad yra Kristaus pašaukti ne patys vieni pasiimti visą Bažnyčios misiją pasaulyje, bet jų šlovinga pareiga yra taip ganyti tikinčiuosius ir jų tarnystes ir charizmas taip traktuoti, kad visi, kiekvienas savo būdu, vieningai bendradarbiautų bendram labui“ [121]. Toks Susirinkimo Tėvų įsitikinimas visiškai aiškiai ir dar tvirčiau buvo pakartotas Sinodo metu.

Skelbti Evangeliją

33. Kaip Bažnyčios nariai, pasauliečiai turi Evangelijos skelbėjų pašaukimą ir misiją. Šiai misijai juos įgalioja ir įpareigoja krikščioniškosios iniciacijos sakramentai.

Perskaitykime aiškius ir turiningus Vatikano II Susirinkimo žodžius: „Kaip Kristaus – kunigo, pranašo ir karaliaus – pareigų dalininkai, pasauliečiai veikliai dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir veikloje.<...> Stiprindamiesi veikliu dalyvavimu savo bendruomenės liturginiame gyvenime, jie uoliai įsitraukia į apaštališkuosius jos darbus; jie atveda į Bažnyčią atokiau esančius žmones; jie stropiai bendradarbiauja perduodant Dievo žodį, ypač aiškindami katekizmą; savo patirtimi jie prisideda prie sėkmingesnės sielovados, taip pat prie geresnio Bažnyčios turto administravimo“ [122].

Visa Bažnyčios misija telkiasi ir plėtojasi būtent evangelizacijoje, nes ji yra malonė ir mandatas, kurį Kristus jai patikėjo jos istorinio kelio pradžioje: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15); „Ir štai esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). „Pareigą evangelizuoti, – rašo Paulius VI, – reikia laikyti malone ir tikruoju Bažnyčios pašaukimu; ji išreiškia giliausią jos tapatybę.“ [123]

Evangelizacijos dėka galima statyti ir formuoti Bažnyčią kaip tikėjimo bendruomenę, tiksliau – kaip tikėjimo, išpažįstamo priimant Dievo žodį, švenčiamo sakramentuose ir išgyvenamo meilėje, krikščionių moralinio gyvenimo šerdyje, bendruomenę. Iš esmės „geroji naujiena“ turi tikslą atversti žmogaus širdį ir sielą ir asmeniškai jį sujungti su Viešpačiu ir Išganytoju Jėzumi Kristumi; ji parengia krikštui ir Eucharistijai, sustiprina tiek pasiryžimą gyventi naują gyvenimą pagal Dvasią, tiek jo laikymąsi.

Jėzaus įsakymas „eikite ir skelbkite Evangeliją“ visą laiką tikrai lieka toks pat svarbus ir įsakmus. Tačiau dabartinė ne tik pasaulio, bet ir įvairių Bažnyčios dalių padėtis besąlygiškai reikalauja į Kristaus žodį atsakyti ryžtingesniu ir didžiadvasiškesniu klusnumu. Kiekvienas mokinys yra pašauktas asmeniškai. Niekam nevalia vengti asmeniško atsako: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

Atėjo naujosios evangelizacijos metas

34.  Ištisos šalys ir tautos, kuriose religija ir krikščioniškasis gyvenimas klestėjo ir davė pradžią gyvo ir dinamiško tikėjimo bendruomenėms, šiandien dėl plintančio indiferentizmo, sekuliarizmo ir ateizmo patiria sunkių išmėginimų, o kartais ir radikalių pokyčių. Pirmiausia galvoje turime šalis ir tautas, priklausančias vadinamajam Pirmajam pasauliui. Jame medžiaginė gerovė ir konsumpcionizmas, kad ir sumišę su gąsdinančio vargo ir skurdo situacijomis, įkvepia ir palaiko principą „gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų“. Religinis indiferentizmas ir visiškas ryšio su Dievu nebuvimas net rimčiausių gyvenimo problemų akivaizdoje yra nemažiau neraminantys ir destruktyvūs reiškiniai negu atviras ateizmas. Net jei krikščionių tikėjimas išliko kai kuriose tradicijose ir apeigose, jis palengva netenka vietos tokiais svarbiausiais žmogaus egzistencijos momentais, kaip gimimas, kentėjimas ir mirtis. Galų gale šių paslapčių ir klausimų akivaizdoje stovintį ir atsakymų nerandantį šiuolaikinį žmogų apima neviltis ir net pagunda pašalinti tų problemų šaltinį, užbaigiant žmogaus gyvenimą.

Kitose srityse ir tautose krikščioniškos maldingumo ir liaudies religingumo tradicijos tebėra gyvos. Tačiau šiandien gresia pavojus, kad tas dvasinis ir moralinis paveldas bus iššvaistytas veikiant įvairiems procesams, iš kurių išsiskiria sekuliarizacija ir sektų augimas. Tik nauja evangelizacija gali garantuoti, kad suklestės  tyras ir gilus tikėjimas, pajėgus toms tradicijoms suteikti jėgų vesti į autentišką laisvę.

Visur matyti akivaizdus poreikis atkurti žmonių visuomenės krikščionišką audinį. Tačiau tai neįmanoma, neatkūrus šalių ir tautų bažnytinių bendruomenių krikščioniško audinio. Šį Bažnyčios uždavinį pasauliečiai visiškai prisiima dalyvavimo pranašiškoje Kristaus tarnyboje pagrindu. Jiems, be kita ko, dera liudyti, kad krikščionių tikėjimas duoda vienintelį išsamų, visų daugiau ar mažiau sąmoningai priimamą ir trokštamą atsakymą į problemas ir viltis, kurias gyvenimas kelia kiekvienam žmogui ir kiekvienai visuomenei. Pasauliečiai gali vykdyti šią užduotį su sąlyga, jei pajėgs įveikti nedermę tarp Evangelijos ir savo gyvenimo, visai savo veiklai šeimoje, darbe ir visuomenėje suteikdami darną, būdingą gyvenimui, kuris semiasi iš Evangelijos įkvėpimo ir jėgų visiškai saviraiškai.

Norėčiau dar kartą karštai kreiptis į visus šiuolaikinius žmones žodžiais, kuriais pažymėjau savo ganytojo tarnybos pradžią: „Nebijokite! Atverkite, plačiai atverkite duris Kristui! Atverkite jo išganingai galiai valstybių, ekonominių, politinių sistemų sienas, plačias kultūros, civilizacijos, pažangos erdves! Nebijokite! Kristus žino, „kas yra žmoguje“. Jis vienas! O šiandien žmogus taip dažnai nežino, kas jame yra, kas yra jo proto ir širdies gelmėje. Taip dažnai jis netikras dėl savo gyvenimo žemėje prasmės. Jį drasko netikrumas, peraugąs į neviltį. Tad leiskite – prašau, nuolankiai ir su viltimi maldauju – leiskite Kristui prabilti į žmogų. Tik jis turi gyvenimo, taip, amžinojo gyvenimo žodžius.“ [124]

Durų atvėrimas Kristui, jo priėmimas į savo žmogiškumo sritį ne tik nekelia žmogui grėsmės, bet ir yra vienintelis kelias, vedantis prie žmogaus pripažinimo jo tiesos visumoje ir jo vertės iškėlimo.

Evangelijos ir kasdienio gyvenimo sintezė bus puikiausias ir įtikinamiausias pasauliečių liudijimas, kad ne baimė, o Kristaus ieškojimas ir buvimas su juo sąlygoja gyvenimo stilių ir žmogaus augimą, naujus egzistencijos būdus, labiau atitinkančius žmogaus kilnumą.

Dievas myli žmogų! Tai paprasta, bet jaudinanti Žinia, kurią Bažnyčia skolinga žmogui. Kiekvienas krikščionis gali ir privalo žodžiu ir gyvenimu skelbti: Dievas tave myli, Kristus atėjo dėl tavęs, Kristus tau yra „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6).

Naujoji evangelizacija, nukreipta ne tik į asmenis, bet ir ištisas žmonių grupes, gyvenančias įvairiose situacijose, aplinkose ir kultūrose, turi tikslą formuoti brandžią bažnytinę komuniją, kurioje tikėjimas reikštųsi ir būtų įgyvendinamas visa savo pirmykšte reikšme, kaip ryšys su Kristaus asmeniu ir jo Evangelija, kaip susitikimas ir sakramentinė komunija su Kristumi, kaip gyvenimas meilės ir tarnybos dvasia.

Prie tokių bažnytinių bendruomenių formavimo tikintieji prisideda ne tik aktyviai ir atsakingai dalyvaudami bendruomenės gyvenime, taigi teikdami nepakeičiamą liudijimą, bet ir noriai įsitraukdami į misijų darbą tarp tų, kurie dar netiki arba negyvena pagal tikėjimą, gautą su krikštu.

Naujoms kartoms pasauliečiai turi pasiūlyti vertingą ir būtiną indėlį sisteminės katekezės pavidalu. Sinodo Tėvai išreiškė dėkingumą už kateketų darbą, pripažindami, kad pastarieji „užima labai atsakingą vietą bažnytinių bendruomenių gaivinime“ [125]. Žinoma, krikščionys tėvai yra pirmi ir nepamainomi savo vaikų katechetai. Šią galią jiems duoda santuokos sakramentas.

Tačiau visi turime įsisąmoninti, kad kiekvienas krikštytasis turi „teisę“ gauti tikėjimo mokslą, auklėjimą ir paramą tikėjimui bei krikščioniškam gyvenimui.

Eikite į visą pasaulį

35. Bažnyčia, jusdama ir išgyvendama stiprų naujosios evangelizacijos poreikį, negali vengti nuolatinės misijos – nešti Evangeliją žmonėms, milijonams vyrų ir moterų, iki šiol nežinantiems apie Kristų, žmogaus Atpirkėją. Būtent tai yra savitas misijų uždavinys, kurį Jėzus davė ir kasdien iš naujo duoda savo Bažnyčiai.

Pasauliečiai šioje srityje neapvylė ir jų indėlis šiandien atrodo vis būtinesnis ir vertingesnis. Viešpaties Jėzaus paraginimas „Eikite į visą pasaulį“ nuolat pasiekia daugel didžiadvasių pasauliečių, pasirengusių palikti savo gyvenimo aplinką, savo darbą, sritį ar tėvynę ir nors ribotam laikui išvykti į misijų kraštus. Taip pat krikščionių sutuoktinių poros, sekdamos Akvilu su Priskile (plg. Apd 18; Rom 16, 3), uoliai darbuojasi misijų kraštuose ir šitaip teikia stiprinantį karštos Kristaus ir Bažnyčios meilės liudijimą. Tikri misionieriai yra pasauliečiai, dėl įvairių priežasčių gyvenantys srityse ir kraštuose, kur Bažnyčia dar nėra įsitvirtinusi, ir ten liudijantys savo tikėjimą.

Tačiau dabar misijų problema yra tokia plati ir rimta, kad tik visi Bažnyčios nariai – ir pavieniai asmenys, ir bendruomenės – tikrai solidariai ėmęsi atsakomybės gali suteikti viltį, jog ji bus sėkmingai išspręsta. Vatikano II Susirinkimo žodžiai, skirti dalinėms Bažnyčioms, iki šiol išlaikė vertę, negana to, būtent šiandien jiems reikia platesnio ir ryžtingesnio atsako: „Kadangi dalinė Bažnyčia turi ištikimai atstovauti visuotinei Bažnyčiai, ji privalo gerai atsiminti, jog yra pasiųsta ir pas tuos, kurie netiki Kristaus“ [126].

Šiandien Bažnyčia turi žengti didelį žingsnį pirmyn evangelizacijos keliu. Ji turi įžengti į naują misijų veiklumo istorijos tarpsnį. Pasaulyje, kuris dėl įveikiamų atstumų vis mažėja, Bažnyčios bendruomenės turi palaikyti tarpusavio ryšį, viena kitą remti ir dalytis ištekliais, drauge atsidėti vienai bendrai misijai – skelbti Evangeliją ir gyvenimą pagal jos nurodymus. „Vadinamosioms jaunoms Bažnyčioms, – tokia Sinodo Tėvų nuomonė, – reikia jėgos, būdingos senoms Bažnyčioms, o šioms savo ruožtu reikia jaunų Bažnyčių liudijimo ir įkarščio; šitaip įvairios Bažnyčios drauge semiasi iš savo išteklių.“ [127]

Esminis ir neišvengiamas plantatio Ecclesiae reikalavimas, šiuo nauju tarpsniu pasireiškiantis jaunose Bažnyčiose, yra ne tik vietinės dvasininkijos, bet ir nemažiau brandaus ir atsakingo laikato rengimas [128]. Šitaip pačios evangelizuotosios bendruomenės patraukia naujų pasaulio kraštų link, kad įvykdytų savo misijų pašaukimą skelbti Kristaus Evangeliją ir ją liudyti.

Pasauliečiai asmeniniu pavyzdžiu ir veikla gali prisidėti prie santykių tarp skirtingų religijų išpažinėjų pagerinimo. Tai pagrįstai pabrėžė Sinodo Tėvai: „Šiandien Bažnyčia gyvena tarp įvairias religijas išpažįstančių žmonių <...>. Visi tikintieji, ypač tie pasauliečiai, kurie arba tėvynėje, arba išeivijoje gyvena tarp tautų, išpažįstančių kitokią religiją negu jie, turi būti tiems žmonėms Viešpaties Dievo ir jo Bažnyčios ženklas tokiu būdu, kuris atitiktų tos vietovės sąlygas. Religijų dialogas yra pirmutinės svarbos, kai jis žadina meilę ir tarpusavio pagarbą, pašalina ar bent susilpnina skirtingų religijų išpažinėjų išankstinius nusistatymus, stiprina tautų vienybę ir bičiulystę“ [129].

Pasauliui evangelizuoti pirmiausia reikalingi evangelizuotojai. Todėl visi, pradedant krikščionių šeimomis, turime jaustis atsakingi už sąlygų, palankių prabusti ir subręsti ypatingiems kunigų misionierių pašaukimams, sudarymą. Niekada neturi būti pamirštama privilegijuota priemonė – malda; anot paties Jėzaus žodžių: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 37–38).

Gyventi Evangelija, tarnaujant žmogui ir visuomenei

36. Bažnyčia, Šventosios Dvasios galia priimanti ir skelbianti Evangeliją, tampa evangelizuota ir evangelizuojančia bendruomene ir todėl yra žmonių tarnautoja. Bažnyčioje pasauliečiai dalyvauja tarnavimo žmogui ir visuomenei misijoje. Žinoma, galutinis Bažnyčios tikslas yra Dievo karalystė, o Bažnyčia yra jos „daigas ir pradžia žemėje“ [130], taigi ji visiškai pašvęsta Tėvo garbei. Tačiau Karalystė yra visiško žmonių išvadavimo ir visa apimančio išganymo šaltinis, tad su jais Bažnyčia keliauja ir gyvena, tikrai ir giliai solidari su jų istorija.

Šitaip vykdydama gautąją užduotį, Bažnyčia apreiškia pasauliui Kristuje spindinčią Dievo paslaptį, o drauge apreiškia žmogui jį patį, parodo jam jo egzistencijos prasmę, atveria jį visai tiesai apie tai, kas jis yra ir kokia jo paskirtis [131]. Iš šios perspektyvos aiškėja, kad Bažnyčia dėl pačios evangelizavimo misijos pašaukta tarnauti žmogui. Toji tarnyba pirmiausia kyla iš nuostabaus ir didžiai jaudinančio fakto, kad „Dievo Sūnus savo įsikūnijimu tam tikru būdu prisijungė prie kiekvieno žmogaus likimo“ [132].

Todėl žmogus „yra pirmasis ir pagrindinis kelias, kuriuo privalo žengti Bažnyčia, vykdydama savo pašaukimą. Tai paties Kristaus nurodytas kelias, nenuklystamai vedantis per atpirkimo ir įsikūnijimo paslaptį“ [133].

Vatikano II Susirinkimas savo dokumentuose apie tai kalba daugelį kartų ir labai tvirtai. Štai iškilus konstitucijos Gaudium et spes tekstas: „Bažnyčia, siekdama savo išganingo tikslo, ne tik dalyvauja su žmogumi dieviškajame gyvenime, bet taip pat tarsi atspindi visam pasauliui jo šviesą, ypač skaidrindama ir aukštindama asmens orumą. Ji tuo būdu stiprina visuomenės organizmą ir praturtina kasdienę žmonių kūrybą gilesne prasme ir reikšme. Todėl Bažnyčia tiki, jog per atskirus narius ir per visą savo bendruomenę ji gali daug padėti žmonijos šeimai ir jos istorijai tapti humaniškesnei“ [134].

Šioje veikloje žmonijos šeimos labui, už kurią atsakinga visa Bažnyčia, ypatinga vieta tenka pasauliečiams, nes, turėdami „pasaulietišką pobūdį“, jie įpareigoti savitomis ir nepakeičiamomis priemonėmis laikinąją tikrovę gaivinti krikščioniška dvasia.

Skleisti pagarbą žmogaus asmens kilnumui

37. Įsisąmoninti nepažeidžiamą kiekvieno žmogaus asmens kilnumą ir kitus tuo įsąmoninti – esminis, o kartais centrinis ir vienijantis tarnybos žmonijos šeimai uždavinys; tai tarnybai pašaukta Bažnyčia, o joje – pasauliečiai katalikai.

Iš visų kūrinių tik žmogus yra „asmuo“, sąmoningas ir laisvas subjektas, todėl jis yra visa ko, kas žemėje egzistuoja, „centras ir aukščiausioji viršūnė“ [135].

Asmens kilnumas yra didžiausias žmogaus gėris, kurio dėka jis viršija visas medžiaginio pasaulio vertybes. Jėzaus žodžiai: „Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36) apima aiškų ir įkvepiantį antropologinio pobūdžio teiginį: žmogaus vertė kyla ne iš to, ką jis „turi“ – nors ir visą pasaulį, – bet iš to, kas jis „yra“. Tad reikšminga ne tiek šio pasaulio gėrybės, kiek asmens gėris, kuris yra pats asmuo.

Visas žmogaus asmens kilnumo grožis pasireiškia tada, kai atsižvelgiama į jo kilmę ir paskirtį. Dievo sukurtas kaip jo atvaizdas ir į jį panašus, atpirktas švenčiausiuoju Kristaus krauju, žmogus tapo pašauktas būti „sūnumi Sūnuje“, gyva Šventosios Dvasios šventove, ir yra paskirtas amžinai gyventi palaiminga komunija su Dievu. Todėl bet kokia prievarta žmogaus asmens kilnumui šaukiasi keršto Dievo akivaizdoje ir įžeidžia žmogaus Kūrėją.

Dėl savo asmeninio kilnumo žmogiškoji būtybė visada yra vertybė savaime ir sau ir turi būti suprantama ir traktuojama kaip tokia, bet niekad – kaip vartojimui skirtas objektas, įrankis arba daiktas.

Asmens kilnumas yra visų žmonių lygybės pagrindas. Todėl visiškai neleistina jokia diskriminacija, deja, ir toliau dalijanti bei žeminanti žmonių šeimą: tiek rasinė ir ekonominė, tiek visuomeninė ir kultūrinė, politinė ir ūkinė. Bet kokia diskriminacija yra neleistinas neteisingumas ne tiek dėl visuomenėje keliamų įtampų ir konfliktų, kiek dėl to, kad paniekina žmogaus asmens kilnumą, kilnumą ne tik to, kuris neteisingumą kenčia, bet dar labiau to, kuris neteisingumą vykdo.

Kaip visų žmonių lygybės pagrindas, asmens kilnumas drauge yra jų tarpusavio dalyvavimo ir solidarumo šaltinis, nes dialogas ir komunija remiasi pirmiausia tuo, kas žmonės „yra“, ir tik paskui tuo, ką jie „turi“.

Asmens kilnumas yra nesunaikinama kiekvienos žmogiškosios būtybės savastis. Iš šio teiginio plaukia kiekvieno žmogaus unikalumas ir nepakartojamumas, todėl svarbu suvokti visą jo stulbinančią jėgą. Vadinasi, individo jokiu būdu negalima redukuoti į tai, kas galėtų jį sutraiškyti ir ištirpdyti kolektyvo, institucijos, struktūros arba sistemos anonimiškume. Individualiai traktuojamas asmuo nėra skaičius, grandinės grandis ar sistemos dalis. Radikaliausiai ir iškiliausiai kiekvienos žmogiškos būtybės vertę patvirtino Dievo Sūnus, įsikūnydamas moters įsčiose. Be paliovos mums tai primena krikščioniška Kalėdų šventė [136].

Gerbti neatimamą teisę gyventi

38. Tikras asmens kilnumo pripažinimas reikalauja gerbti, ginti ir skleisti žmogaus asmens teises. Kalbame apie prigimtines, visuotines ir nepažeidžiamas teises; niekas, joks žmogus, grupė, valdžia ar valstybė negali jų pakeisti, juo labiau panaikinti, nes jos kyla iš paties Dievo.

Asmens neliečiamumas, atspindintis absoliutų paties Dievo neliečiamumą, pirmiausia ir esmiškai reiškiasi žmogaus gyvybės neliečiamumu. Visuotinai paplitę pasisakymai už tokias žmonių teises, kaip, pvz., teisė į gydymą, būstą, darbą, šeimą ir kultūrą, nors ir pagrįsti, vis dėlto yra melagingi ir iliuziški, jei ko ryžtingiausiai negina teisės gyventi – pirmos ir pagrindinės teisės, visų kitų asmens teisių sąlygos.

Bažnyčia niekad nėra pasidavusi, regėdama visų rūšių pažeidimus, nukreiptus prieš kiekvieno žmogaus turimą teisę gyventi, nesvarbu, ar jie kiltų iš paskirų individų, ar iš pačios valdžios. Žmogiškoji būtybė šią teisę turi visais savo vystymosi tarpsniais, nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties, ir visomis sąlygomis, taigi nepriklausomai nuo to, ar yra sveika, ar serga, veiksni ar luoša, turtinga ar beturtė. Vatikano II Susirinkimas sako aiškiai ir tiesiai: „Visi dalykai, priešingi pačiai gyvybei – žmogžudystės, genocidas, abortas, eutanazija ir laisva savižudybė; visi dalykai, pažeidžiantys žmogaus asmens neliečiamumą – nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas įkalinimas, deportacijos, vergovė, prostitucija, moterų ir jaunuolių prekyba; įvairios nežmoniškos darbo sąlygos, kuriomis darbininkai traktuojami kaip gryni pelno įrankiai, o ne laisvi ir atsakingi asmenys; visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi; žalodami žmogiškąją civilizaciją, jie labiau suteršia tuos, kurie juos vykdo, negu tuos, kurie dėl to kenčia. Visi šie dalykai griežčiausiai prieštarauja Kūrėjo garbei“ [137].

Nors dėl pačios savo misijos ir atsakomybės visi žmonės pašaukti pripažindami kiekvienos žmogiškos būtybės asmens kilnumą ginti jos teisę gyventi, kai kurie pasauliečiai tam kviečiami ypatingu pagrindu, kaip antai tėvai, auklėtojai, sveikatos apsaugos darbininkai, ekonominės ir politinės valdžios atstovai.

Didžiadvasiškai ir su meile priimdama kiekvieną žmogišką gyvybę, ypač silpną ir ligotą, Bažnyčia įgyvendina esminį savo misijos matmenį, juo būtinesnį, juo labiau įsiviešpatauja „mirties kultūra“. Juk Bažnyčia tvirtai tiki, kad „žmogaus gyvybė, nors silpna ir kenčianti, visada yra nuostabi Dievo gerumo dovana. Prieš pasaulį temdantį pesimizmą ir egoizmą Bažnyčia stoja gyvybės pusėje: kiekviename žmogaus gyvenime ji moka atskleisti spindesį to „Taip“, to „Amen“, kuris yra pats Kristus (plg. 2 Kor 1, 19; Apr 3, 14). Tam pasaulį užtvindančiam ir slegiančiam „Ne“ ji priešina gyvą „Taip“, šitaip gindama žmogų ir pasaulį nuo tų, kurie rezga pinkles gyvybei ir ją žudo“ [138]. Būtent pasauliečiams, kurie ar dėl pašaukimo, ar dėl profesijos tiesiogiai dalyvauja gyvybės priėmime, dera rūpintis, kad Bažnyčios „Taip“ žmogaus gyvybei būtų konkretus ir veiksmingas.

Didžiulė biologijos ir medicinos pažanga, lydima stebinančios technologijos galios, šiandien sukūrė naujas galimybes ir naują atsakomybę už žmogaus gyvybę. Žmogus šiandien gali ne tik „stebėti“, bet ir manipuliuoti žmogiškąja gyvybe nuo jos pradžios ir pirmų vystymosi tarpsnių.

Žmonijos sąžinė negali šalintis ar nepaisyti gigantiškos technologijos galios plėtros; technologijos galimybės valdyti gyvybės tęsimo mechanizmus ir pirmas žmogaus gyvenimo fazes vis didėja. Šiandien labiau negu kada nors ir šioje srityje žmogų gelbsti tik išmintis; ja remdamasis jis galėtų savo mokslinius tyrimus ir praktinius veiksmus tvarkyti protingai ir su meile, tausodamas ir net gerbdamas kiekvienos žmogiškos būtybės asmeninį kilnumą nuo pirmos egzistavimo akimirkos. Šitaip būna tuomet, kai mokslas ir technika atsideda gyvybės gynimui ir ligų gydymui garbingomis priemonėmis, pradedant ankstyviausiais vaisiaus gyvavimo tarpsniais, savo garbingumo vardan atmesdami kišimąsi, sukeliantį genetinio paveldo pokyčius individams ir ištisoms žmonių kartoms [139].

Pasauliečiai, įvairiais būdais ir mastais įsitraukę į mokslo, technikos, medicinos darbą, taip pat į visuomeninę, įstatymų leidybos ar ūkinę veiklą, turi drąsiai priimti naujų bioetikos problemų iššūkius. Anot Sinodo Tėvų, „krikščionys neturi tapti mokslo ir technologijos laimėjimų vergais, jie turi atsakingai juos valdyti. <...> Anų moralinių iššūkių potencialus šaltinis yra naujos didžiulės technologinės galimybės, grasinančios ne tik pagrindinėms žmogaus teisėms, bet ir pačiai žmonių giminės biologinei esmei. Tokioje perspektyvoje svarbiausia, kad pasauliečiai krikščionys, padedami visos Bažnyčios, prisiimtų užduotį grąžinti kultūrai autentiško humanizmo principus, idant žmogaus teisių skleidimas ir gynimas galėtų remtis dinamišku ir patikimu pačios jų esmės pamatu, žmonėms apreikštu skelbiant Evangeliją“ [140].

Šiandien visi turi stengtis išlikti kuo budresni valdžios, ypač technologinės valdžios, koncentracijos atžvilgiu. Šis reiškinys palankus manipuliacijoms, susijusioms ne tik su biologine žmogaus esme, bet ir su žmonių sąžinėmis ir gyvenimo modeliais, šitaip stiprindamas diskriminaciją ir ištisų tautų marginalizaciją.

Laisvė šauktis Viešpaties vardo

39. Pagarba asmens kilnumui, kurią lydi žmogaus teisių gynimas ir diegimas, reikalauja pripažinti žmogaus religinį matmenį. Tas reikalavimas nėra paprasčiausias „konfesinis“ reikalas, jis giliai įaugęs į pačią žmogaus tikrovę. Santykis su Dievu iš tiesų yra pačios žmogaus būties ir egzistencijos konstituojantis elementas. Juk Dieve „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Nors ir ne visi tiki tą tiesą, įsitikinusieji ja turi teisę, kad būtų deramai gerbiamas jų tikėjimas ir iš jo plaukiantys apsisprendimai tiek individualiame, tiek visuomeniniame gyvenime. Būtent tuo grindžiama teisė į sąžinės laisvę ir religijos laisvę. Jos tikras pripažinimas yra viena iš didžiausių gėrybių ir svarbiausių pareigų kiekvienai tautai, siekiančiai tikrai apsaugoti asmens ir visuomenės gerovę. „Religijos laisvė, kiekvieno žmogaus kilnumo neišvengiamas reikalavimas, yra kertinis žmogaus teisių statinio akmuo, todėl ji – būtinas asmens ir visos visuomenės gerovės, lygiai kaip ir kiekvieno saviraiškos veiksnys. Vadinasi, individų ir bendruomenių teisė išpažinti ir praktikuoti savo religiją yra esminė žmonių taikaus sambūvio sąlyga. <...> Pilietinė ir visuomeninė teisė į religijos laisvę, liesdama giliausią dvasios sritį, pasirodo kaip kitų pagrindinių teisių atskaitos taškas ir tam tikra prasme tampa jų matu.“ [141]

Sinodas neužmiršo daugelio brolių ir seserų, kuriems dar neleidžiama naudotis šia teise. Dėl išpažįstamo tikėjimo jie patiria nemalonumus, marginalizaciją, kentėjimus ir persekiojimus, o kartais ir mirtį. Daugelis jų – tai mūsų broliai ir seserys pasauliečiai. Evangelijos skelbimas ir krikščionių tikėjimo liudijimas kentėjimais ir kankinyste yra Kristaus mokinių apaštalavimo viršūnė, nes meilė Viešpačiui Jėzui iki pat gyvybės aukos – tai ypatingo vaisingumo versmė Bažnyčios statybai. Šitaip mistinis vynmedis liudija savo suvešėjimą. Šv. Augustinas sako: „Tasai vynmedis vis vien, kaip buvo skelbta pranašų ir paties Viešpaties, po visą pasaulį išskleidė vaisiais apkibusias atžalas ir juo labiau vešėjo, juo labiau buvo laistomas kankinių kraujo gausa“ [142].

Visa Bažnyčia didžiai dėkinga už tokį pavyzdį ir dovaną. Šie jos vaikai skatina atnaujinti švento ir apaštališko gyvenimo protrūkį. Todėl Sinodo Tėvai pripažino ypatingą pareigą „padėkoti tiems pasauliečiams, kurie gyvena kaip nepavargstantys tikėjimo liudytojai, nepalaužiamai besilaikantys vienybės su Apaštalų Sostu, nepaisydami laisvės apribojimų ir kunigų tarnybos stokos. Rizikuodami viskuo, net gyvybe, pasauliečiai šitaip paliudija vieną svarbiausių Bažnyčios savybių: Dievo Bažnyčia gimsta iš Dievo malonės, prakilniausiai pasireiškiančios kankinystėje“ [143].

Tai, ką iki šiol esame pasakę apie pagarbą asmens kilnumui ir žmogaus teisių pripažinimą, neabejotinai liečia kiekvieno krikščionio, kiekvieno žmogaus atsakomybę. Tačiau iškart reikia pabrėžti, kad šiandien ši problema įgavo pasaulinį mastą. Ji liečia ištisas žmonių grupes, negana to, ištisas tautas. Iš jų jėga atimama galimybė naudotis pagrindinėmis teisėmis. Su tuo susijusios kraštų, priklausančių įvairiems „pasauliams“, vystymosi disproporcijos yra atvirai atskleistos neseniai paskelbtoje enciklikoje Sollicitudo rei socialis.

Pagarba žmogaus asmeniui peržengia individualaus moralumo sritį. Ji traktuojama kaip pagrindinis kriterijus, kaip esminė atrama pačios visuomenės struktūrai, jei visos jos tikslas yra asmuo.

Šitaip glaudžiai sujungta su atsakomybe už tarnavimą asmeniui, atsakomybė už tarnavimą visuomenei pasireiškia kaip bendra užduotis krikščioniška dvasia gaivinti laikinąją tikrovę, ir pasauliečiai tam pašaukti pagal jų savitą ir ypatingą pobūdį.

Šeima – pirmas visuomeninio įsipareigojimo laukas

40. Žmogaus asmuo turi įgimtą ir struktūrinį visuomeninį matmenį, nes pačioje gelmėje yra pašauktas bendrai su kitais gyventi ir save kitiems dovanoti: „Dievas, kuris tėviškai rūpinasi visais, norėjo, kad visi žmonės sudarytų vieną šeimą ir broliškai traktuotų vieni kitus“ [144]. Tad visuomenė, žmogaus visuomeninės prigimties vaisius ir ženklas, visą savo tiesą atskleidžia asmenų bendruomenėje.

Asmenį ir visuomenę jungia tarpusavio priklausomybės ir abipusiškumo ryšys. Visa, kas daroma asmens labui, drauge tarnauja visuomenei, o visa, kas daroma visuomenės labui, išeina į naudą asmeniui. Todėl pasauliečių apaštališkas įsipareigojimas veikti dėl laikinosios tikrovės visada ir neatskiriamai reiškia tarnybą atskiram žmogui su jo unikalumu ir nepakartojamumu bei tarnybą visiems žmonėms.

Pamatinė ir pirmapradė asmens visuomeninio matmens apraiška yra santuoka ir šeima. „Dievas sukūrė žmogų ne vieną, nes nuo pat pradžių kaip ‘vyrą ir moterį sukūrė juos’ (Pr 1, 27), ir ši sąjunga sudarė pirmą asmenų bendravimo formą.“ [145] Jėzus santuokai ir šeimai grąžino visą joms deramą orumą ir nesuardomumą (plg. Mt 19, 3–9). Šventasis Paulius parodė gilų santuokos ryšį su Kristaus ir Bažnyčios slėpiniu (plg. Ef 5, 22; 6, 4; Kol 3, 18–21; 1 Pt 3, 1–7).

Santuoka ir šeima yra pirmas pasauliečių visuomeninio įsipareigojimo laukas. Tos srities uždavinius tinkamai įvykdyti galima tik įsitikinus vienintele ir nepakeičiama šeimos verte visuomenės ir pačios Bažnyčios vystymuisi.

Šeima yra gyvybės ir meilės lopšys, kuriame žmogus „gimsta“ ir „auga“, ji – pagrindinė visuomenės ląstelė. Šią bendruomenę reikia apgaubti ypatinga globa, ypač tada, kai žmonių egoizmas, prieš gimdymą nukreiptos kampanijos totalitarinė politika, taip pat vargas ir materialinis, kultūrinis bei moralinis skurdas arba hedonistinė ir vartotojo mąstysena naikina gyvybės šaltinį, o ideologijos ir įvairios sistemos drauge su įvairiomis abejingumo ir priešiškumo formomis puola šeimai būdingą auklėjimo funkciją.

Todėl neatidėliojant reikia pradėti plačią, gilią ir sistemingą veiklą, remiamą ne tik kultūrinėmis, bet ir ekonominėmis bei teisinėmis priemonėmis, kad šeimai būtų garantuotos sąlygos pagal jos pašaukimą būti pirma žmogaus ir visuomenės „humanizacijos“ vieta.

Pimoji apaštališka pasauliečių užduotis yra rūpintis, kad šeima įsisąmonintų savo tapatybę, tai, kad ji yra pirma ir pamatinė visuomenės ląstelė, bei savitą vaidmenį visuomenėje, ir stengtis, kad ji pati taptų vis aktyvesniu ir atsakingesniu savo vystymosi ir dalyvavimo visuomenės gyvenime veiksniu. Tad šeima gali ir turi iš visų, pradedant valstybės valdžia, reikalauti pagarbos toms teisėms, kurios, saugodamos šeimą, saugo visuomenę.

Tai, ką parašiau apaštališkojo paraginimo Familiaris consortio skyriuje apie dalyvavimą visuomenės raidoje [146] ir kas rašoma „Šeimos teisių chartijoje“, Apaštalų Sosto paskelbtoje 1980 m. Vyskupų Sinodui paprašius, sudaro išsamią ir organišką veiksmų programą visiems pasauliečiams, kurie įvairiais atžvilgiais suinteresuoti ginti šeimos vertybes ir ugdyti jautrumą jos poreikiams. Tą programą reikia juo labiau greit ir ryžtingai įgyvendinti, kadangi šeimos patvarumui ir vaisingumui gresia vis didesnis pavojus, o pastangos ją nustumti į paribį ir sunaikinti jos visuomeninę reikšmę stiprėja ir nuoseklėja.

Patirtis rodo, kad civilizacija ir tautų tvirtumas priklauso nuo jų šeimų būklės. Todėl apaštališkas įsipareigojimas šeimai yra visuomeniškai labai reikšmingas. Savo ruožtu Bažnyčia yra tuo giliai įsitikinusi, nes gerai žino, kad „žmonijos ateitis ateina per šeimą“ [147].

Artimo meilė – solidarumo siela ir pagrindas

41. Tarnavimas visuomenei reiškiasi ir realizuojasi daugeliu įvairių pavidalų: kaip laisva ir neformali veikla ir kaip institucinė veikla, kaip pagalba pavieniams žmonėms ir pagalba įvairioms žmonių grupėms ir bendruomenėms.

Visa Bažnyčia tiesiogiai pašaukta meilės tarnybai: „Kaip savo pradžioje jungdama „agapę“ su Eucharistine Vakariene šventoji Bažnyčia parodė, kad apie Kristų susibūrusią ją vienija meilės ryšys, taip ir visais laikais ji atpažįstama iš to meilės ženklo ir, džiaugdamasi kitų užmojais, meilės darbus laiko savo neatimama pareiga ir teise. Todėl ji ypač brangina gailiaširdystę beturčiams bei ligoniams ir vadinamąją karitatyvinę bei savitarpio pagalbos veiklą įvairiopam žmonių vargui palengvinti“ [148]. Artimo meilė, pasireiškianti seniausiais ir visad naujais gailestingumo darbais kūnui ir sielai, yra labiausiai tiesioginė, visuotinė ir kasdienė savitos pasauliečių užduoties krikščioniška dvasia gaivinti laikinąją tikrovę forma.

Praktikuodami artimo meilę pasauliečiai patiria ir išreiškia dalyvavimą karališkojoje Jėzaus Kristaus tarnyboje, vadinasi Žmogaus Sūnaus, atėjusio „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mk 10, 45), valdžioje. Tą karališkumą jie patiria ir išreiškia paprasčiausiu būdu, įmanomu visiems ir visada. Drauge tai prakilniausias būdas, nes meilė yra didžiausia dovana, Šventosios Dvasios teikiama Bažnyčios statybai (plg. 1 Kor 13, 13) ir žmonijos gerovei. Mat meilė gaivina ir remia veiklų solidarumą, jautrų žmogaus poreikių visumai.

Tokia meilė, praktikuojama ne tik pavienių individų, bet ir solidariai grupių bei bendruomenių, yra ir visada bus reikalinga. Niekas negali ir niekas negalės jos atstoti, net jokios institucijos ir viešosios iniciatyvos, kurios juk negaili pastangų patenkinti – mūsų laikais kokybės ir apimties atžvilgiu dažnai užgauliai – žmonių poreikus. Paradoksalu, bet ta meilė tampa juo reikalingesnė, juo labiau institucijos, plėtodamos savo sudėtingą organizacinę sandarą, skelbiasi norinčios apimti visas prieinamas gyvenimo sritis ir galų gale pačios tampa beasmenio funkcionalizmo, biurokratijos augimo, neteisingų privačių interesų, lengvai visą instituciją apimančio neveiklumo aukomis.

Kaip tik tokiame kontekste labiausiai organizuotose visuomenėse visokeriopų patarnavimų ir darbų pavidalu randasi ir sklinda naujos volontariato formos. Volontariatą, suvoktą tikroviškai, kaip nesuinteresuotą tarnavimą žmonėms, ypač labiausiai stokojantiems ir visuomeninės globos struktūrų pamirštiems, reikia apibūdinti kaip svarbią apaštalavimo išraišką. Jame pasauliečiai vyrai ir moterys turi svarbiausią vietą.

Politinio gyvenimo adresatai ir dalyviai

42. Asmeniui rodoma ir jam tarnaujanti meilė niekada negali būti atplėšta nuo teisingumo. Ir viena, ir kitas savaip reikalauja visiškai ir tikrai pripažinti teises asmens, kuriam skirta visuomenė su savo struktūromis ir institucijomis [149].

Norėdami, kaip minėta, gaivinti laikinąją tikrovę krikščioniška dvasia, tarnaudami asmeniui ir visuomenei, pasauliečiai negali atsisakyti dalyvauti politikoje, kitaip tariant įvairiarūšėje ūkio, visuomenės ir įstatymų leidybos veikloje, organiškai ugdančioje bendrąjį gėrį. Sinodo Tėvai daugelį kartų patvirtino, kad teisė ir pareiga dalyvauti politikoje liečia visus ir kiekvieną; tokio dalyvavimo pavidalai, sritys, užduotys ir atsakomybė gali labai skirtis ir vienas kitą papildyti. Nei kaltinimai karjerizmu, valdžios kultu ir korupcija, dažnai adresuojami žmonėms, priklausantiems vyriausybei, parlamentui, valdančiajai klasei ar politinei partijai, nei gana paplitusi pažiūra, kad politika kelia neišvengiamą pavojų moralei, nepateisina krikščionių skepticizmo ir nedalyvavimo viešuosiuose reikaluose.

Atvirkščiai, Vatikano II Susirinkimas apie tai kalba labai reikšmingai: „Bažnyčia giria ir aukština darbą pasišventusiųjų viešojo labo tarnybai ir jos sunkumams“ [150].

Pagrindinis kriterijus, ar politika nukreipta asmens ir visuomenės labui, yra bendrojo gėrio – visų žmonių ir viso žmogaus gėrio – siekis. Tas gėris skirtas ir garantuotas paskirų ar susivienijusių asmenų laisvam ir atsakingam priėmimui: „Politinė bendruomenė, – skaitome konstitucijoje Gaudium et spes, – egzistuoja bendram labui, iš kurio įgyja visišką pateisinimą ir prasmę ir gauna pirminę ir tiesioginę teisę. Tuo būdu bendras labas apima visų socialinio gyvenimo sąlygų sumą, kurios dėka atskiri asmenys, šeimos ir grupės gali geriau ir greičiau pasiekti savo tobulumą“ [151].

Negana to, politika, nukreipta į asmenį ir visuomenę, kaip nuolatinę veiksmų kryptį priima teisingumo gynimą ir skleidimą, suprantamą kaip “dorybę“, kuria visi turi būti auklėjami, ir kaip moralinę „jėgą“, kuri, grindžiama žmogaus asmens kilnumu, palaiko įsipareigojimą kiekvieno ir visų teisėms bei pareigoms.

Politinę valdžią reikia grįsti tarnavimo dvasia, nes tik pastaroji, sujungta su būtina kompetencija ir sėkminga veikla, leidžia spręsti, ar politikų veiksmai yra aiškūs ir tyri, atitinkantys tai, ko žmonės iš jų teisėtai reikalauja. Tai skatina atvirai kovoti ir ryžtingai nugalėti tokias pagundas, kaip nesąžiningumas, melavimas, nedidelės grupės turtėjimas ar šalininkų įgijimas visuomenės turto sąskaita, dviprasmiškų arba neleistinų priemonių vartojimas siekiant bet kokia kaina įgyti, išlaikyti ar susitiprinti valdžią.

Pasauliečiai katalikai, įsitraukę į politiką, be abejo, turi gerbti teisingai suprastą žemiškosios tikrovės autonomiją, kaip rašoma konstitucijoje Gaudium et spes: „Didžiai svarbus dalykas, ypač tuose kraštuose, kur gyvuoja pliuralistinė visuomenė, nustatyti teisingą santykį tarp politinės bendruomenės ir Bažnyčios, kad krikščionių, tiek atskirai, tiek kolektyviai savo vardu, kaip krikščioniška sąžine besivadovaujančių piliečių veikimas būtų aiškiai atskiriamas nuo to, kas daroma Bažnyčios vardu drauge su ganytojais. Bažnyčia savo uždavinio ir kompetencijos srityje jokiu būdu negali būti maišoma su politine bendruomene. Ji negali būti susijusi su jokia politine sistema ir yra žmogaus asmens transcendencijos ženklas ir apsauga“ [152]. Drauge pasauliečiai turi neatidėliojamą ir atsakingą pareigą liudyti žmogiškas ir evangelines vertybes, vidujai susijusias su politine veikla, t.y., laisvę, teisingumą, solidarumą, ištikimą ir nesuinteresuotą atsidavimą bendrosios gerovės reikalui, paprastą gyvenimo būdą, pirmenybę vargšams ir mažiausiems atiduodančią meilę. To dėlei pasauliečiai turi būti vis labiau gaivinami tikro dalyvavimo Bažnyčios gyvenime ir apšviečiami jos socialinio mokymo. Vykdant šią užduotį, juos lydės ir pagalbą teiks artumas krikščionių bendruomenėms ir jų ganytojams [153].

Tikrojo žmogaus vystymosi nusistačiusios siekti politikos stilius ir priemonė yra solidarumas. Jis skatina aktyviai ir atsakingai dalyvauti politiniame gyvenime piliečius – visus ir kiekvieną atskirai, – taip pat įvairias grupes, profesines sąjungas ir partijas. Visi drauge ir kiekvienas atskirai esame politikos adresatai ir dalyviai. Šioje srityje solidarumas, kaip esu sakęs enciklikoje Sollicitudo rei socialis, yra kai kas daugiau negu „vien neapibrėžta užuojauta ar paviršutiniškas susigraudinimas dėl blogio, liečiančio daugelį asmenų, artimų ar tolimų. Atvirkščiai, tai tvirtas ir pastovus nusistatymas dirbti dėl bendrojo gėrio, t.y. dėl visų ir kiekvieno gėrio, nes iš tiesų visi esame atsakingi už visus“ [154].

Šiandien politinis solidarumas, peržengdamas atskirų valstybių ar blokų sienas, turi apimti visus žemynus, visą pasaulį.

Visų taip geidžiamas, bet dar nesubrendęs solidarios politikos vaisius yra taika. Pasauliečiai negali žiūrėti abejingai, pasyviai ar atsajai į nieką, kas prieštarauja taikai arba kelia pavojų, nesvarbu ar tai būtų prievarta, karas, kankinimai ir terorizmas, koncentracijos stovyklos ar politikos militarizacija, ginklavimosi varžybos ir branduolinė grėsmė. Atvirkščiai, būdami Jėzaus Kristaus, „Taikos kunigaikščio“ (Iz 9, 5), „mūsų sutaikinimo“ (Ef 2, 14), mokiniai, pasauliečiai turi tapti taikdariais (Mt 5, 9), tiek atversdami „širdis“, tiek stiprindami nepaneigiamą taikos pamatą – tiesą, laisvę, teisingumą ir meilę [155].

Bendradarbiaudami su visais, kuriems iš tikro rūpi taikos reikalas, ir naudodamiesi specialių valstybinių ir tarptautinių institucijų pagalba, pasauliečiai turi plėtoti auklybą, siekiančią įveikti įsiviešpatavusią egoizmo, neapykantos, keršto ir priešiškumo kultūrą, o drauge ugdyti visų pakopų solidarumą. Juk solidarumas yra „kelias į taiką, o drauge ir į vystymąsi “ [156]. Tai turėdami mintyje, Sinodo Tėvai paragino krikščionis atmesti visų pavidalų neleistiną prievartą, remti dialogo ir taikos nuostatą ir įsitraukti į teisingos visuomeninės ir tarptautinės tvarkos įvedimą [157].

Žmogus – ekonominio–socialinio gyvenimo centras

43. Tarnaudami visuomenei, pasauliečiai susiduria su esminiu dalyku – ekonominiu–socialiniu klausimu, kurio sprendimą teikia darbo organizavimas.

Kokios svarbios šiandien šios problemos jų raidos fone ir kaip jos spręstinos pagal Bažnyčios socialinį mokymą, neseniai buvo priminta enciklikoje Sollicitudo rei socialis. Ją primygtinai siūlome visų, pirmiausia pasauliečių, dėmesiui.

Vienas iš Bažnyčios socialinio mokymo pagrindų yra visuotinės gėrybių paskirties principas. Pagal Dievo sumanymą žemės ištekliai atiduoti visiems žmonėms ir kiekvienam atskirai kaip priemonė plėtoti tikrai žmogišką gyvenimą. Šiai paskirčiai tarnauja privati nuosavybė, būtent šiuo tikslu turinti vidinę visuomeninę funkciją. Kalbant konkrečiai, vyro ir moters darbas yra labiausiai paplitęs ir tiesioginis ūkio vystymosi įrankis. Jis yra kiekvieno žmogaus teisė ir drauge pareiga.

Visa tai tiesiogiai susiję su pasauliečių katalikų misija. Vatikano II Susirinkimas bendriausiais bruožais apibūdina jų dalyvavimo ir veiklos kriterijų ir tikslą: „Ekonominiame–socialiniame gyvenime taip pat turi būti gerbiamas ir skatinamas žmogaus asmens vertingumas, jo pilnutinis pašaukimas ir visos visuomenės gerovė. Žmogus yra viso ekonominio–socialinio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas“ [158].

Atsižvelgdami į radikalius pokyčius, vykstančius ūkio ir darbo pasaulyje, pasauliečiai turi įsitraukti į labai rimtų didėjančio nedarbo problemų sprendimą, kovoti, kad kuo greičiau būtų padarytas galas gausioms neteisybėms, kylančioms iš netinkamo darbo organizavimo, rūpintis, kad darbo vieta taptų bendruomene asmenų, kurių subjektiškumas ir teisė dalyvauti yra gerbiami, kovoti už naujo solidarumo tarp bendro darbo dalyvių plėtojimą ir naujo tipo įmonių kūrimą, prekybos ir finansų sistemų peržiūrėjimą, taip pat technologijos mainų sistemos pakeitimą.

Siekdami šio tikslo, pasauliečiai turi atlikti savo darbą su profesine kompetencija, sąžiningumu ir krikščioniška dvasia, kaip asmeninio šventėjimo kelią [159] traktuodami jį Susirinkimo raginimu: „Darbu žmogus paprastai palaiko savo ir artimųjų gyvybę, bendrauja su broliais ir jiems tarnauja. Darbe žmogus gali parodyti tikrą meilę ir prisidėti prie Dievo kūrinių tobulinimo. Be to, mes tikime, jog aukodami darbą Dievui, žmonės jungiasi su Jėzaus Kristaus išganančiuoju darbu. Jėzus Kristus suteikė darbui šlovingą vertę, pats savo rankomis darbuodamasis Nazarete“ [160].

Ekonominio–socialinio gyvenimo ir darbo problemų kontekste šiandien dar aštriau iškyla vadinamasis ekologinis klausimas. Dievas tikrai davė žmogui uždavinį „viešpatauti“ kūrinijoje ir „įdirbti“ pasaulio „sodą“. Tačiau žmogus tą užduotį turi vykdyti gerbdamas Dievo paveikslą, kuriuo yra paženklintas, vadinasi, veikti protingai ir su meile. Tai reiškia, kad žmogus turi jausti atsakomybę už dovanas, kurias yra gavęs ir gauna iš Dievo. Žmogaus rankose yra dovana, kurią, pagal galimybes pagerintą, jis turi perduoti ateinančioms kartoms, nes šioms irgi skirtos Viešpaties dovanos. „Kūrėjo žmogui suteiktas viešpatavimas nėra absoliuti valdžia ir negalima kalbėti apie laisvę ‘naudoti ir piktnaudoti’ arba tvarkyti daiktus kaip patinka. Apribojimas, nuo pradžių nustatytas paties Kūrėjo ir simboliškai išreikštas draudimu ‘valgyti nuo medžio’ (Pr 2, 16–17), rodo, kad santykiaudami su regimąja gamta esame palenkti ne tik biologiniams, bet ir moraliniams įstatymams, kurių negalima nebaudžiamai pažeisti. Teisinga vystymosi samprata negali atitrūkti nuo šių samprotavimų, susijusių su gamtos elementų naudojimu, išteklių atnaujinimu ir nežabotos industrializacijos padariniais, nes šie samprotavimai mūsų sąžinę iš naujo grąžina prie moralinio matmens vystymosi.“ [161]

Evangelizuoti žmogaus kultūrą ir kultūras

44. Tarnyba žmogui ir žmonių visuomenei reiškiasi ir yra įgyvendinama kultūros kūrimu ir perteikimu. Ypač mūsų laikais tai yra viena svarbiausių žmonių bendro gyvenimo ir visuomenės vystymosi užduočių. Sekdami Susirinkimo mokymu, „kultūra“ laikome visus dalykus, „kuriais žmogus išugdo ir išskleidžia daugeriopus savo kūno ir sielos sugebėjimus. Kultūra apima pasaulį, kurį žmogus stengiasi užvaldyti savo pažinimu ir darbu, taip pat socialinį gyvenimą tiek šeimoje, tiek visoje visuomenėje, kurį papročių ir institucijų pažanga padaro žmoniškesnį; pagaliau kultūra – tai tie kūriniai, kuriais žmogus amžių būvyje išreiškia, perduoda ir išlaiko didžius savo dvasios išgyvenimus ir troškimus, kad pasitarnautų daugelio ir visos žmonijos labui“ [162]. Taip suprastą kultūrą reikia laikyti bendru kiekvienos tautos gėriu, jos kilnumo, laisvės ir kūrybingumo išraiška, jos istorinio kelio liudytoja. Be kita ko, tik kultūroje ir per kultūrą krikščionių tikėjimas tampa istoriniu ir kuria istoriją.

Regėdama vystantis kultūrą, pasižyminčią atitrūkimu ne tik nuo krikščionių tikėjimo, bet ir nuo žmogiškų vertybių [163], arba tam tikrą mokslinę ir techninę kultūrą, nepajėgiančią atsakyti į žmonių širdyse liepsnojančius klausimus apie tiesą ir gėrį, Bažnyčia gerai supranta skubų sielovadinį reikalą kultūrai skirti ypatingą dėmesį.

Todėl Bažnyčia ragina pasauliečius su drąsa ir intelektualiu kūrybingumu būti tokiose privilegijuotose kultūros vietose, kaip mokyklos ir universitetai, mokslo ir technikos tyrimų centrai, meno kūrybos ir humanitarinio mąstymo sluoksniai. Ten būti reikia ne tik tam, kad pripažintume ir, jei prireiks, apvalytume kritiškai įvertintus esamos kultūros elementus, bet ir tam, kad juos sukilnintume savitais Evangelijos ir krikščionių tikėjimo turtais. Tai, ką Vatikano II Susirinkimas yra pasakęs apie Evangelijos ir kultūros santykį, yra nuolatinė istorinė tikrovė ir drauge itin aktualus ir svarbus veikimo idealas; tai svarbi programa, patikėta visos Bažnyčios sielovadinei atsakomybei, o Bažnyčioje – savitai pasauliečių atsakomybei: „Kristaus geroji naujiena nuolat atnaujina puolusio žmogaus gyvenimą ir kultūrą; ji nuolat kovoja ir atmeta klaidas ir blogį, išplaukiančius iš nuolatinės nuodėmės grėsmės. Ji be pertraukos švarina ir kelia tautų papročius. <...> Tuo būdu Bažnyčia, vykdydama savo uždavinį, kartu skatina ir remia žmogiškąją ir pilietinę kultūrą. Savo veikla, įskaitant liturgiją, ji auklėja žmoguje vidinę laisvę“ [164].

Čia verta dar kartą įsiklausyti į itin reikšmingus Pauliaus VI paraginimo Evangelii nuntiandi žodžius: „Bažnyčia evangelizuoja skelbiamosios Žinios dieviškąja galia (plg. Rom 1, 16; 1 Kor 1, 18; 2, 4) stengdamasi drauge pakeisti individualią ir kolektyvią žmonių sąžinę, jų veiklą, gyvenimą ir konkrečią aplinką. Pakeisti žmonijos sluoksnius Bažnyčiai reiškia ne tik skelbti Evangeliją kuo tolimesniuose žemės kraštuose ir kuo didesnėms žmonių minioms, bet ir Evangelijos galia siekti ir tarsi griauti vertinimo kriterijus, vertybių hierarchijas, mąstymo nuostatas ir įpročius, veiklos akstinus ir žmonių gyvenimo modelius, nesuderinamus su Dievo žodžiu ir išganymo planu. Visa tai galima išreikšti taip: žmogaus kultūrą ir kultūras reikia evangelizuoti, bet ne išoriškai, tarsi pridedant kokį papuošalą ar spalvą, o iš vidaus, iš gyvybinio centro ir pačių gyvenimo šaknų. <...> Evangelijos ir kultūros atotrūkis, be abejo, yra mūsų laikų drama, kaip buvo drama ir kitais laikais. Todėl reikia iš visų jėgų ir visomis priemonėmis rūpestingai evangelizuoti kultūrą, teisingiau kultūras“ [165].

Ypač privilegijuotas kultūros kūrimo ir perteikimo kelias šiandien yra masinio informavimo priemonės [166]. Dėl paspartėjusios techninės raidos ir jos įtakos, apėmusios visą planetą ir formuojančios mąstyseną bei papročius, masinio informavimo priemonės brėžia naują Bažnyčios misijos ribą. Šioje srityje tiek asmeniškai, tiek bendruomenių iniciatyvų ir institucijų pavedimu veikiančių pasauliečių profesinė atsakomybė turi būti visiškai pripažinta ir remiama deramai parinktomis medžiaginėmis, intelektinėmis ir sielovadinėmis priemonėmis.

Perduodant ir priimant informaciją šiomis priemonėmis, reikia uoliai rūpintis, viena vertus, tiesos meilės gaivinamo kritinio jausmo ugdymu, antra vertus, laisvės ir pagarbos asmens kilnumui gynimu; taip pat reikia remti autentišką kraštų kultūrą, ryžtingai ir drąsiai priešinantis visų pavidalų monopolizavimui ir manipuliavimui.

Tačiau pasauliečių sielovadinė atsakomybė nesibaigia šiais gynybos veiksmais. Visuose pasaulio keliuose, tad ir didžiosiose jo arterijose – spaudoje, kine, radijuje, televizijoje, teatre, turi būti skelbiamas išganingas Evangelijos žodis.

IV SKYRIUS
VIEŠPATIES VYNUOGYNO DARBININKAI
Geri įvairiopos Dievo malonės tvarkytojai

Pašaukimų įvairovė

45. Evangelijos palyginimo „šeimininkas“ darbininkus į savo vynuogyną kviečia įvairiu dienos metu: vienus labai anksti, kitus apie devintą ryto, dar kitus apie vidudienį ir trečią, paskutinius apie penktą valandą (plg. Mt 20, 1 ir t.). Šv. Grigalius Didysis, komentuodamas šį Evangelijos tekstą, dienos metą lygina su žmogaus amžiumi. „Galima tarti, kad vis kitoks dienos metas nurodo vis kitokį žmogaus amžių. Šitaip ankstus metas, – rašo Grigalius, – būtų vaikystė. Trečia valanda – augimo metai: saulė kyla dangumi aukštyn, kaip įkarštis gyventi. Šešta valanda reiškia jaunystę: saulė pakyla į dangaus vidurį, o žmogus pasiekia didžiausią jėgą. Devinta valanda – senatvės pradžia, nes kaip saulė linksta į vakarą, taip žmogus netenka jaunatviško įkarščio. O vienuolikta valanda – labai senų žmonių metas. <...> Vadinasi, tai, kad darbininkai kviečiami į vynuogyną skirtingu dienos metu, turi reikšti, kad vieni pasiekia šventą gyvenimą jau vaikystėje, kiti – jaunystėje, treti – kaip subrendę žmonės arba senoliai.“ [167]

Šv. Grigaliaus Didžiojo komentarą galima sėkmingai pritaikyti stebinančiai pašaukimų įvairovei Bažnyčioje, kurioje dirbti, kad priartintų Dievo karalystės atėjimą, pašaukti visi ir kiekvienas pagal savo pašaukimą, luomą, charizmą ir tarnybą. Toji įvairovė priklauso ne tik nuo Bažnyčios narių amžiaus, bet ir nuo lyties, savybių, taip pat pašaukimo rūšies ir gyvenimo situacijos. Būtent ši įvairovė Bažnyčios turtą daro gyvesnį ir konkretesnį.

Jaunimas, vaikai ir senimas

Jaunimas – Bažnyčios viltis

46. Sinodas ypatingą dėmesį skyrė jaunimui. Taip darydamas jis elgėsi labai teisingai. Daugelyje kraštų jaunimas sudaro pusę gyventojų, o dažnai – atsižvelgiant į skaičius – ir pusę Dievo tautos, gyvenančios tuose kraštuose. Jau vien šiuo atžvilgiu tai ypatinga galybė ir didis iššūkis Bažnyčios ateičiai. Išties Bažnyčia jame įžvelgia savo tolesnį kelią į ateitį, tos džiaugsmingos jaunystės, kuria ją nuolat turtina Kristaus Dvasia, atspindį ir priminimą. Būtent todėl Susirinkimas jaunimą pavadino „Bažnyčios viltimi“ [168].

1985 m. kovo 31 d. laiške pasaulio jaunimui skaitome: „Bažnyčia regi jaunuolius – maža to, Bažnyčia ypatingu būdu jaunuoliuose regi save pačią – visuose Jumyse ir kiekviename bei kiekvienoje iš Jūsų. Taip buvo nuo pradžios, nuo apaštalų laikų. Konkrečiai tai gali paliudyti šv. Jono Pirmo laiško žodžiai: „Ir jums, jaunuoliai, rašau, nes jūs nugalėjote piktąjį. Parašiau jums, vaikeliai, nes jūs pažįstate Tėvą. <...> Jums, jaunuoliai, tai parašiau, nes jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis...“ (1 Jn 2, 13–14). <...> Mūsų kartoje, baigiantis antram tūkstantmečiui po Kristaus, Bažnyčia taip pat regi save jaunuoliuose“ [169].

Bažnyčia negali jaunimo laikyti tiesiog savo sielovadinio rūpesčio objektu. Juk iš tikrųjų jis yra – ir reikia nuolat skatinti, kad būtų – veiklus subjektas, aktyvus evangelizacijos dalyvis ir visuomenės atsinaujinimo kūrėjas [170]. Jaunystė dažnai yra savojo „aš“ intensyvaus atradimo ir „gyvenimo planų“ metas, tai augimo tarpsnis, turintis būti augimu „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52).

Kaip yra pasakę Sinodo Tėvai, „jaunimas jautriai atsiliepia į tokias vertybes, kaip teisingumas, neprievarta ir taika. Jaunuolių širdys atviros brolybei, draugystei ir solidarumui. Juos labai sutelkia visa, kas susiję su gyvenimo kokybe ir gamtos apsauga. Tačiau jie kupini ir nerimo, pasaulyje vyraujančių nusivylimų, rūpesčių ir baimių, maža to, jų tyko jų amžiui būdingos pagundos“ [171].

Bažnyčią turi gaivinti meilė, kurią, kaip pasakoja Evangelija, Jėzus parodė jaunuoliui: „Jėzus meiliai pažvelgė į jį“ (Mk 10, 21). Todėl ji nepaliauja skelbti Jėzų Kristų ir jo Evangeliją, nurodydama, kad pastaroji yra vienintelis ir išsamus atsakymas į nekompromisinius jaunimo siekius bei patrauklus iššūkis asmeniškai sekti Kristumi: „Ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). Joje glūdi kvietimas dalyvauti sūniškoje Jėzaus meilėje Tėvui ir jo žmonijos išganymo misijoje.

Bažnyčia turi daug ką pasakyti jaunimui, jaunimas – Bažnyčiai. Abipusis dialogas, turintis vykti nuoširdumo, atvirumo ir drąsos atmosferoje, palengvins kartų susitikimą ir mainus, o Bažnyčiai ir visuomenei tai bus turtingumo ir jaunystės šaltinis. Kreipimesi į jaunimą Susirinkimas sako: „Bažnyčia žiūri į jus pasitikėdama ir mylėdama <...>. Ji yra tikroji pasaulio jaunystė <...>, įsižiūrėkite į ją ir atrasite joje Kristaus veidą“ [172].

Vaikai ir Dangaus karalystė

47. Viešpats Jėzus rodo vaikams jautrią ir dosnią meilę. Jis teikia jiems palaiminimą ir labiau negu kam kitam garantuoja vietą Dangaus karalystėje (plg. Mt 19, 13–15; Mk 10, 14). Jis ypač išaukština veiklų vaidmenį, kurį vaikai turi Dievo karalystėje: jie iškalbingai simbolizuoja ir puikiai vaizduoja moralinių ir dvasinių sąlygų įeiti į Dievo karalystę įvykdymą ir gyvenimą visiškai pasitikint Dievu: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima“ (Mt 18, 3–5; plg. Lk 9, 48).

Vaikai mums primena, kad Bažnyčios misijų vaisingumas ne iš žmonių priemonių ir nuopelnų gyvybės semiasi, bet yra visiškai nesavanaudė Dievo dovana. Vaikų gyvenime aptinkamas nekaltumas ir malonė, taip pat jų patiriami neteisingi kentėjimai Kristaus kryžiaus galia tampa dvasinio turto versme jiems ir visai Bažnyčiai. Visi turime tai įsisąmoninti su gyvu dėkingumu.

Taip pat reikia prisiminti, kad vaikystės laikotarpis teikia vertingų galimybių veiklai, prisidedančiai tiek prie Bažnyčios statymo, tiek prie visuomenės humanizacijos. Susirinkimas pabrėžia geradarišką ir kūrybišką vaikų gyvenimą šeimoje, „namų Bažnyčioje“: „Vaikai, kaip gyvi šeimos nariai, savo ruožtu prisidės prie tėvų šventumo“ [173]. Tą pat apie vaikus reikia pakartoti, turint galvoje dalinę ir visuotinę Bažnyčią. Jau XV a. Jonas Gersonas, teologas ir auklėtojas, tai pabrėžė, sakydamas, kad „vaikai ir paaugliai tikrai nėra paniekintina Bažnyčios dalis“ [174].

Senimas ir išminties dovana

48. Senesniesiems, dažnai ir neteisingai laikomiems nereikalingais, net nepakeliama našta, noriu pasakyti, kad Bažnyčia prašo ir laukia, kad jie tęstų savo apaštalavimo ir misijų darbą, kuris jų amžiaus sulaukus ne tik įmanomas ir reikalingas, bet dėl paties jų amžiaus tarsi įgyja specifinį ir originalų matmenį. Biblija paprastai vaizduoja seną žmogų kaip išminties ir Dievo baimės įkūnijimą (plg. Sir 25, 4–6). Šia prasme senatvės „dovaną“ būtų galima apibrėžti kaip tikėjimo tradicijos liudytojo (plg. Ps 44, 2; Iš 12, 26–27), gyvenimo mokytojo (plg. Sir 6, 34; 8, 11–12), meilės skleidėjo buvimą Bažnyčioje ir visuomenėje.

Šiandien daugelyje kraštų gausėja senų žmonių ir leidžiasi pensijos amžiaus slenkstis. Tai jiems atskleidžia naujas galimybes tęsti apaštalavimo darbą, kurio jie turi drąsiai imtis, tvirtai įveikdami pagundą nostalgiškai užsisklęsti nebegrįšiančios praeities atsiminimuose arba atsisakyti įsipareigojimų dabarčiai dėl naujų pasaulyje pasitaikančių sunkumų. Atvirkščiai, jie turi kaskart aiškiau įsisąmoninti, kad jų vaidmuo Bažnyčioje ir visuomenėje dėl senyvo amžiaus nesibaigia, tik įgauna naują pavidalą. Psalmininkas sako: „Jis vaisių duos net senatvėj, žaliuos, bus sultingas. Visiems jisai skelbs: ‘Koks Viešpats teisingas’“ (Ps 92, 15–16). Čia noriu pakartoti tai, ką esu pasakęs per Senesniųjų žmonių jubiliejų: „Įžengimą į vadinamąjį „trečiąjį amžių“ reikia pripažinti privilegija ne tik dėl to, kad ne visiems tenka laimė peržengti tą slenkstį, bet pirmiausia dėl to, kad tai laikas, kai galima geriau permąstyti ir įvertinti praeitį, giliau pažinti ir išgyventi Velykų paslaptį, tapti Bažnyčioje pavyzdžiu visai Dievo tautai <...>. Nepaisydami to, kad tenka spręsti daugelį sudėtingų problemų ir pamažu menksta jūsų jėgos, kad socialinės organizacijos nepakankamai efektyvios, kad įstatymų leidyba vėluoja, kad egoistiškai nusiteikusi visuomenės dalis jūsų nesupranta, neturite savęs laikyti žmonėmis, gyvuojančiais Bažnyčios paribyje, pasyviu per greit gyvenančio pasaulio elementu. Laikykite save veikliais subjektais, gyvenančiais dvasiniu ir žmogišku požiūriu vaisingą gyvenimo tarpsnį. Dar turite atlikti savo misiją, dar turite ką duoti. Pagal Dievo planą kiekviena žmogiška būtybė yra gyvenimas, nuolat augantis nuo pirmos buvimo kibirkštėlės iki paskutinio atodūsio“ [175].

Moterys ir vyrai

49. Sinodo Tėvai, ypatingą dėmesį skirdami moters padėčiai ir vaidmeniui, prieš akis turėjo dvi intencijas: pirma, pripažinti ir patvirtinti – o drauge paraginti tam ir kitus – nepakeičiamą moters indėlį į Bažnyčios statybą ir visuomenės raidą, antra, tiksliai ištirti moterų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime ir misijoje.

Primindami Jono XXIII poziciją – tai, kad moterys vis labiau įsisąmonina savo kilnumą ir reiškiasi viešoje gyvenimo srityje, jis laikė mūsų laikų ženklu [176], – Sinodo Tėvai daugel kartų ir ryžtingai patvirtino, jog tuo atveju, kai moteris turi kęsti įvairių rūšių diskriminaciją ir taikstytis su paribio pozicija tik todėl, kad yra moteris, būtina ginti ir stiprinti moters asmens kilnumą, taigi jos lygybę su vyru.

Tai – visų Bažnyčios narių ir visuomenės uždavinys, ypač – pačių moterų. Jos turi jaustis įsipareigojusios ir pašauktos veikti pirmoje gretoje. Įvairiose pasaulio šalyse ir sluoksniuose reikia dar daug padaryti, kad būtų pašalinta neteisinga ir pražūtinga nuostata žmogiškąją būtybę traktuoti kaip daiktą, kaip perkamą–parduodamą objektą, tarnaujantį egoistiniams interesams ir pasitenkinimui. Pirma tokios mąstysenos auka būna moteris. Pripažinti moters asmens kilnumą – pirmas žingsnis garantuojant jos visišką dalyvavimą tiek Bažnyčios, tiek visuomenės ar socialiniame gyvenime. Reikia tvirčiau atsakyti į paraginime „Familiaris consortio“ išsakytą kreipimąsi, minintį įvairiopas moterų diskriminacijos formas: „Labai prašau plėtoti stipresnę ir sėkmingesnę specialiąją sielovadą, kad tos diskriminacijos būtų galutinai įveiktos ir būtų visuotinai gerbiamas Dievo paveikslas, švytintis kiekviename be išimties žmoguje“ [177]. Tęsdami šią mintį, Sinodo Tėvai pareiškė: „Bažnyčia, išreikšdama savo misiją, turi tvirtai priešintis visų pavidalų moters diskriminacijai ir jos kilnumo pažeidimams“ [178]. Be to, „moters kilnumą, kuriam labai gresia viešoji nuomonė, reikia atkurti remiantis efektyvia pagarba žmogaus asmens teisėms ir įgyvendinant Bažnyčios mokymą“ [179].

Reikia atkreipti ypatingą dėmesį į klausimą, kurį labai pabrėžė Susirinkimas, būtent, kad moterys turi aktyviai ir atsakingai dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir misijoje: „Kadangi mūsų dienomis vis aktyviau visame visuomenės gyvenime reiškiasi moterys, labai svarbu, kad jos plačiau dalyvautų įvairiose Bažnyčios apaštalavimo srityse“ [180].

Supratimas, kad moteris su jai būdingais sugebėjimais ir uždaviniais turi savitą pašaukimą, po Susirinkimo augo ir gilėjo, semdamasis įkvėpimo iš Evangelijos ir Bažnyčios istorijos. Juk Evangelija, tiek Jėzaus Kristaus žodžiai, tiek pavyzdžiai, tikinčiajam likdami galutiniu ir lemiamu atskaitos tašku, yra vaisingiausia naujumo versmė ir dabartiniu istorijos momentu. Nors ir nepašauktos Dvylikai būdingai apaštališkai tarnybai, tiksliau kunigystės luomui, moterys lydi tarnaujantį Jėzų ir remia apaštalų būrį (plg. Lk 8, 2–3), stovi kryžiaus papėdėje (plg. Lk 23, 49), dalyvauja Jėzaus laidotuvėse (plg. Lk 23, 55); auštant Velykų rytui jos gauna ir perduoda žinią apie prisikėlimą (plg. Lk 24, 1–10), o Paskutinės vakarienės menėje meldžiasi su apaštalais, laukdamos Šventosios Dvasios (plg. Apd 1, 14).

Evangelijai ištikima ankstyvoji Bažnyčia atsitraukia nuo tuometinės kultūros įpročių ir kviečia moterį imtis užduočių, susijusių su evangelizavimu. Laiškuose apaštalas Paulius mini – ir vardais – daug moterų, atliekančių įvairias funkcijas pirmosiose bažnytinėse bendruomenėse (plg. Rom 16, 1–15; Fil 4, 2–3; Kol 4, 15 ir 1 Kor 11, 5; 1 Tim 5, 16). „Apaštalų liudijimas, – sako Paulius VI, – sudaro Bažnyčios pamatą, o moterų liudijimas labai prisideda prie krikščionių bendruomenių tikėjimo palaikymo.“ [181]

Kaip iš pradžių, taip ir tolesnėje raidoje Bažnyčioje visada buvo moterų, kurios įvairiais, daugiau ar mažiau regimais būdais kartais atlikdavo joje sprendžiamąjį vaidmenį ir vykdydavo iškilias užduotis. Jų veiklos istorija – tai neįprasto darbštumo, dažnai nuolankiai ir slaptomis dirbto, bet dėl to ne mažiau lemtingo Bažnyčios brandai ir šventumui darbo istorija. Būtina šią istoriją be paliovos tęsti. Maža to, reikia, kad ji plistų ir stiprėtų, lydima vis gilesnio ir platesnio moters asmens kilnumo ir jos pašaukimo įsisąmoninimo, regint skubų „naujosios evangelizacijos“ ir visuomenės santykių „humanizavimo“ poreikį.

Tęsdami Evangelijos ir Bažnyčios istorijos žinią atspindintį Vatikano II Susirinkimo mokymą, Sinodo Tėvai, be kita ko, suformulavo labai tikslų nurodymą: „Bažnyčia savo ir savo misijos labui privalo pripažinti visus moterų ir vyrų talentus ir juos pritaikyti praktiškai“ [182]. Be to, „dabartinis Sinodas skelbia, kad Bažnyčiai, siekiančiai sėkmingiau vykdyti savo misiją, reikia pripažinti ir panaudoti visus moterų ir vyrų talentus, patyrimus ir gebėjimus (plg. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Instrukcija dėl krikščionių laisvės ir išvadavimo, 72)“ [183].

Antropologiniai ir teologiniai pagrindai

50. Sąlyga, kad moteriai bus garantuota derama vieta Bažnyčioje ir visuomenėje, yra įžvalgesnė ir tikslesnė vyro ir moters būvio antropologinių pagrindų analizė. Ji skirta patikslinti moters asmeninį tapatumą, atsižvelgiant į skirtingumo ir abipusio papildomumo santykį vyro atžvilgiu, turint galvoje ne tik jos vaidmenis ir funkcijas, bet ir gilesnius dalykus, tai, kas liečia asmens sandarą ir jo reikšmę. Gyvai tą poreikį pajuto ir išreiškė Sinodo Tėvai, teigdami, kad „norint išspręsti problemas, susijusias su abiejų lyčių reikšme ir kilnumu, reikia atlikti gilesnes antropologinių ir teologinių pagrindų studijas“ [184].

Svarstydama antropologinius ir teologinius moters būvio pagrindus, Bažnyčia dalyvauja istoriniame moters augimo procese, aprėpiančiame įvairių sąjūdžių veiklą, ir, pasiekdama pačias jos asmeninės būties šaknis, į tą procesą įdeda vertingiausią indėlį. Bet pirma ir svarbiausia priežastis, verčianti Bažnyčią priimti tokią poziciją, yra klusnumas Dievui, sukūrusiam žmogų „pagal savo paveikslą“ kaip „vyrą ir moterį“ (plg. Pr 1, 27). Drauge Bažnyčia priima Jo kvietimą pažinti Kūrėjo planą, gėrėtis juo ir pagal jį gyventi. Šis planas „nuo pradžios“ ir visiems laikams įbrėžtas į pačią žmogaus asmens – vyro ir moters – esmę, vadinasi, į esmingiausius jo sandaros elementus ir giliausią jos dinamiką. Būtent šis išminties ir meilės kupinas planas reikalauja suvokti visą jo turinio turtingumą, kuris „nuo pradžios“ palengva apsireiškia ir įsigyvena visoje išganymo istorijoje ir pasiekia viršūnę, „atėjus laiko pilnatvei“, kai „Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4). Ši „pilnatvė“ išlieka istorijos būvyje: Bažnyčia savo tikėjimo ir daugelio moterų krikščionių gyvenimo dėka be paliovos skaito – ir turi tai daryti visą laiką – Dievo planą, liečiantį moterį. Negalima pamiršti ir įvairių mokslo apie žmogų šakų bei įvairių kultūrų indėlio. Tinkamai suprastos, jos gali padėti suvokti ir apibrėžti vertybes ir reikalavimus, tiek priklausančius tam, kas moteryje esmiška ir nekintama, tiek tam, kas susiję su kultūrų istorine evoliucija. Juk Vatikano II Susirinkimas primena, jog „Bažnyčia tvirtina, kad už visų kitėjimų esama daug dalykų, nesikeičiančių ir savo galutinį pagrindą turinčių Kristuje, kuris tas pats vakar, šiandien ir per amžius (plg. Žyd 13, 8)“ [185].

Antropologiniai ir teologiniai moters asmens kilnumo pagrindai aptarti Apaštališkajame laiške apie moters kilnumą ir pašaukimą. Šiame dokumente pradedami, tęsiami ir tikslinami svarstymai „kūno teologijos“ tema. Jiems skirtas ir ilgas trečiadienio katekezių ciklas. Drauge šitaip tesimas pažadas, išsakytas enciklikoje „Redemptoris Mater“ [186], ir atsiliepiama į Sinodo Tėvų pageidavimą.

Visi vyrai ir moterys, ypač tie, kurių darbo sritis – mokslai apie žmogų ir įvairios teologijos šakos, skaitydami laišką Mulieris dignitatem – taip pat ir dėl jo biblinės–teologinės meditacijos pobūdžio – gali pajusti raginimą tęsti kritines studijas, idant, kaip pagrindą imdami vyro ir moters asmens kilnumą ir jų tarpusavio santykį, giliau pažintų vyriškumui ir moteriškumui būdingas vertybes ir dovanas ne tik visuomeninio, bet pirmiausia krikščioniško ir bažnytinio gyvenimo kontekste.

Moteriškumo antropologinių ir teologinių pagrindų apmąstymas turi atskleisti ir paaiškinti krikščionišką atsakymą į dažną, o kartais ir aštrų klausimą dėl „erdvės“, kurią moteris gali ir turi užimti Bažnyčioje ir visuomenėje.

Iš Bažnyčiai norminių Kristaus žodžių ir veiksmų labai aišku, kad nėra jokios diskriminacijos santykio su Kristumi plotmėje; joje „nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Jos nėra nė dalyvavimo Bažnyčios gyvenime ir šventume plotmėje, kaip puikiai liudija Joelio pranašystė, išsipildžiusi Sekminių dieną: „Aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet Jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus“ (Jl 3, 1; plg. Apd 2, 17). Apaštališkajame laiške apie moters kilnumą ir pašaukimą skaitome: „Abu, tiek moteris, tiek vyras <...> vienodu mastu pajėgia priimti dieviškosios tiesos ir meilės dovaną Šventojoje Dvasioje. Abu patiria jos išganingus ir pašventinančius ‘apsilankymus’“ [187].

Misija Bažnyčioje ir pasaulyje

51. Kalbant apie dalyvavimą Bažnyčios apaštališkoje misijoje, nėra abejonių, kad krikšto ir sutvirtinimo galia moteris, kaip ir vyras, gauna dalį trejopoje Jėzaus Kristaus – Kunigo, Pranašo ir Karaliaus – tarnyboje, tad gauna įgaliojimus ir tampa įtraukta į pagrindinį Bažnyčios apaštalavimą – evangelizaciją. Antra vertus, moteris pašaukta apaštalaudama naudotis jai būdingomis „dovanomis”: pirmiausia – paties savo asmens kilnumo dovana, paskui – dovanomis, susijusiomis su jos kaip moters pašaukimu.

Dalyvaudama Bažnyčios gyvenime ir misijoje, moteris negali gauti kunigo šventimų, todėl negali vykdyti funkcijų, kylančių iš sakramentinės kunigystės. Tokios tvarkos šaltinį Bažnyčia visada matė laisvame ir suvereniame Jėzaus Kristaus sprendime. Būti savo apaštalais jis pašaukė tik vyrus [188]. Tokią tvarką galėtų paaiškinti Kristaus Sužadėtinio santykis su Bažnyčia Sužadėtine [189]. Čia kalbame apie funkciją, o ne apie kilnumą ar šventumą. Pirmiausia reikia pasakyti, kad „nors Bažnyčios sandara ir yra ‘hierarchinė’, toji sandara visiškai skirta Kristaus narių šventumui“ [190].

Tačiau, kaip yra pasakęs Paulius VI, nors ir „negalime pakeisti mūsų Viešpaties nutarimo nei kreipimosi, kurį jis skyrė moterims, turime pripažinti ir remti jų vaidmenį evangelizacijos misijoje ir krikščionių bendruomenės gyvenime“ [191].

Absoliučiai būtina pereiti nuo moters aktyvaus ir atsakingo dalyvavimo Bažnyčioje teorinio pripažinimo prie praktinio įgyvendinimo. Tokią reikšmę turi ir šis Paraginimas, kuriame, kreipiantis į pasauliečius katalikus, apgalvotai ir daugelį kartų tikslinama, kad kalbama apie „vyrus ir moteris“. Taip pat ir naujajame Kanonų teisės kodekse pateikta daug įvairių nuostatų dėl moterų dalyvavimo Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Tos nuostatos turi būti visuotinai žinomos ir greičiau bei ryžtingiau įgyvendinamos, atsižvelgiant į skirtingą įvairių kultūrų jautrumą ir sielovados poreikius.

Pavyzdžiui, reikia permąstyti klausimą dėl moterų dalyvavimo vyskupijų ir parapijų sielovados tarybose, vyskupijų bei daliniuose sinoduose. Apie tai Sinodo Tėvai sako: „Moterys turi dalyvauti Bažnyčios gyvenime be jokios diskriminacijos ir konsultacijų bei sprendimų rengimo procese“ [192]. Be to, „moterys, kurios, perteikdamos tikėjimą ir eidamos įvairias tarnybas Bažnyčioje, jau užima iškilią vietą, turi būti įtrauktos į sielovadinių dokumentų ir misijų iniciatyvų rengimą ir pripažintos Bažnyčios misijos bendradarbėmis šeimoje, profesijų pasaulyje ir visuomenėje“ [193].

Labiau specifinėse evangelizacijos ir katekizacijos srityse reikia energingiau remti ypatingą moterų vaidmenį perteikiant tikėjimą ne tik šeimoje, bet ir kitose vietose, susijusiose su auklėjimu, plačiau kalbant, visur, kur tai susiję su Dievo Žodžio priėmimu, supratimu ir perdavimu, taip pat su studijomis, tyrimais ir teologijos dėstymu.

Labiau įtraukta į evangelizacijos darbą, moteris gyviau jaus savo pačios evangelizavimo reikalą. Šitaip apšviestomis tikėjimo akimis (Ef 1, 18) moteris gali atskirti tai, kas iš tikro dera su jos asmens kilnumu ir pašaukimu, nuo to, kas, nors ir prisidengdamas anuo „kilnumu“ arba „laisvės“ ir „pažangos“ vardu, atima iš jos vertybes stiprinančio asmens vaidmenį, maža to, paverčia atsakinga už asmenų, grupių ir visuomenės moralinį smukimą. Toks „atpažinimas“ yra skubi ir neatšaukiama istorinė būtinybė, o drauge – kaip galimybė ir reikalavimas – moters krikščionės dalyvavimo Kristaus ir jo Bažnyčios pranašiškojoje tarnyboje išvada. Toks „atpažinimas“, kurį daugelį kartų mini apaštalas Paulius, nėra tik tikrovės ir įvykių įvertinimas tikėjimo šviesoje. Jis prilygsta konkrečiam apsisprendimui ir įsipareigojimui veikti ne tik Bažnyčioje, bet ir žmonių visuomenėje.

Galima sakyti, kad visos šiuolaikinio pasaulio problemos, apie kurias kalbama Susirinkimo konstitucijos „Gaudium et spes“ antroje dalyje ir kurių laikas neišsprendė ir nesušvelnino, reikalauja moterų dalyvavimo ir įsipareigojimo, konkrečiai to, kas yra būdingas ir nepakeičiamas jų indėlis.

Ypatingo visų dėmesio vertos dvi moterų atliekamos iškilios užduotys.

Pirma – suteikti tikrą kilnumą santuokos ir motinystės gyvenimui. Šiandien moteriai atsiveria naujos galimybės giliau suvokti ir geriau įgyvendinti žmogiškas ir krikščioniškas vertybes, priklausančias santuokos gyvenimui ir motinystės patirčiai. Jos supratingumas, meilė ir ryžtingumas gali padėti vyrui ir tėvui įveikti nuolatinio arba beveik nuolatinio nusišalinimo įprotį, negana to, užmegzti naujus prasmingus asmenų komunijos santykius.

Kita moters užduotis – laiduoti kultūros moralinį matmenį, tai, kas ją daro vertą žmogaus, gyvenančio asmeninį ir visuomeninį gyvenimą. Vatikano II Susirinkimas įžiūri ryšį tarp kultūros moralinio matmens ir pasauliečių dalyvavimo karališkojoje Kristaus misijoje: „Ten, kur papročiai skatina nuodėmę, pasauliečiai privalo bendromis jėgomis taisyti pasaulio sąlygas ir institucijas, kad jos būtų suderintos su teisingumo normomis ir tuo būdu pasitarnautų, o ne kenktų dorybių praktikai. Taip veikdami jie praturtins moralinėmis vertybėmis žmogiškąją kultūrą bei veiklą“ [194].

Moters vaidmuo institucijų, nuo kurių priklauso žmogiškosioms vertybėms derančios pirmenybės politinėse bendrijose apsauga, veikloje darosi kaskart aktyvesnis ir atsakingesnis, todėl aukščiau pateikti Susirinkimo žodžiai nurodo svarbias moterų apaštalavimo sritis: visuose tų bendrijų gyvenimo matmenyse, pradedant socialiniu–ekonominiu, baigiant socialiniu–politiniu, turi būti gerbiamas ir palaikomas moters asmens kilnumas ir jos savitas pašaukimas. Tai liečia ne tik individų, bet ir bendrijos sferą, ne tik formas, paliktas atskirų asmenų atsakingai laisvei, bet ir formų, garantuotų teisingos pilietinės teisės, sritį.

“Negera vyrui būti vienam; padarysiu jam tinkamą pagalbą“ (Pr 2, 18). Galėtume pasakyti, kad šitaip Dievas Kūrėjas patikėjo moteriai žmogų. Jį patikėjo, žinoma, visiems žmonėms, bet moteriai – ypatingu būdu, nes ji dėl savitos motinystės patirties turi ypatingą jautrumą žmogui ir viskam, kas sudaro jo tikrąjį gėrį, pradedant pagrindine vertybe – gyvybe. Tikrai didelės moters galimybės ir didelė atsakomybė šioje srityje tokiais laikais, kai mokslo ir technikos raida ne visada įkvėpiama ir seikėjama tikros išminties, o tai gresia neišvengiama žmogaus gyvenimo „dehumanizacija“ ypač tada, kai jam reikia didesnės meilės ir kilniaširdiškesnio priėmimo.

Moters tarnavimas Bažnyčiai ir visuomenei savo talentais drauge yra jos saviraiškos kelias – į jį šiandien pagrįstai kreipiamas ypatingas dėmesys – ir originalus indėlis, praturtinantis bažnytinę komuniją ir skatinantis Dievo tautos apaštališką dinamiškumą.

Šioje perspektyvoje drauge su moters vaidmeniu reikia apsvarstyti ir vyro vaidmenį.

Vyrų ir moterų bendrabūvis ir bendradarbiavimas

52. Sinodo auloje netrūko balsų, būgštaujančių, kad sutelkus per daug dėmesio į moters būvį ir vaidmenį, galima neleistinai užmiršti klausimus, susijusius su vyro asmeniu. Iš tikrųjų daugelyje Bažnyčios gyvenimo sričių visiškai arba iš dalies stinga vyrų dalyvavimo; jie atsisako jiems būdingos bažnytinės atsakomybės ir užkrauna ją moterims. Tai ir dalyvavimas bažnyčioje atliekamoje liturginėje maldoje, ir auklėjimas, pirmiausia savo ir kitų vaikų katekizacija, dalyvavimas religiniuose ir kultūriniuose susitikimuose, bendradarbiavimas su karitatyvinėmis ir misijų iniciatyvomis.

Tad ryškėja skubus sielovadinis poreikis koordinuoti vyrų ir moterų dalyvavimą, kad pasauliečiai išganingoje Bažnyčios misijoje dalyvautų pilniau, harmoningiau ir turtingiau.

Vyrų ir moterų bendro dalyvavimo ir bendradarbiavimo reikalavimas paaiškinamas ne tik poreikiu Bažnyčios sielovados veiklai suteikti didesnę reikšmę ir sėkmę, juo labiau ne paprasta sociologine žmonių bendrabūvio, natūraliai apimančio tiek vyrą, tiek moterį, prielaida. Pagrindinis motyvas greičiau būtų pirmapradis planas Kūrėjo, „nuo pradžios“ panorėjusio, kad žmogus būtų „dviejų vienybė“ ir kad vyras ir moteris sudarytų pirmą asmenų bendruomenę, iš kurios auga visos kitos bendruomenės ir kuri yra „ženklas“ tarpasmenės meilės komunijos, sudarančios vieno Triasmenio Dievo slėpiningą vidinį gyvenimą.

Kaip tik todėl paprasčiausias ir labiausiai paplitęs, o drauge pagrindinis būdas garantuoti vyrų ir moterų harmoningą dalyvavimą Bažnyčios gyvenime ir misijoje – tai krikščioniškos santuokos ir šeimos užduočių ir pareigų vykdymas; santuokoje ir šeimoje reiškiasi ir perteikiamos įvairios meilės ir gyvybės formos: santuokinė, tėviška, motiniška, sūniška ir broliška. Paraginime Familiaris consortio skaitome: „Kadangi krikščionių šeima yra bendruomenė, kurios ryšius atnaujino Kristus, tikėjimas ir sakramentai, jos dalyvavimas Bažnyčios misijoje turi vykti bendruomeniniu būdu: sutuoktiniai kaip pora, tėvai ir vaikai kaip šeima turi bendrai išgyventi savo tarnavimą Bažnyčiai ir pasauliui. <...> Krikščionių šeima kuria Dievo karalystę istorijoje per pačią kasdienę tikrovę, apibrėžiamą ir sąlygojamą jos gyvenimo sąlygų: tad per santuokos ir šeimos meilę, patiriamą kaip ypatingą vertybių lobį ir totalumo, išskirtinumo, ištikimumo bei vaisingumo reikalavimus, reiškiasi ir įgyvendinamas krikščionių šeimos dalyvavimas Kristaus ir jo Bažnyčios pranašiškojoje, kunigiškojoje ir karališkojoje misijoje“ [195].

Sinodo Tėvai šiame kontekste priminė, kokią reikšmę Bažnyčioje ir visuomenėje turi turėti santuokos sakramentas, kad galėtų apšviesti ir įkvėpti visus vyro ir moters santykius. Todėl jie pabrėžė „skubią būtinybę kiekvienam krikščioniui išgyventi ir skelbti vilties žinią, glūdinčią ryšyje tarp vyro ir moters. Santuokos sakramentas, tą ryšį pašventinantis santuokos pavidalu ir parodantis jį kaip Kristaus ryšio su savo Bažnyčia ženklą, duoda Bažnyčios gyvenimui labai reikšmingą pamokymą; tas pamokymas Bažnyčiai tarpininkaujant turi pasiekti šiuolaikinį pasaulį, ir visi santykiai tarp vyro ir moters turi semtis iš jo įkvėpimo. O Bažnyčia tais lobiais turi naudotis vis geriau“ [196]. Sinodo Tėvai visai teisingai pareiškė, kad „reikia grąžinti deramą pagarbą tiek mergystei, tiek motinystei“ [197], dar kartą pabrėždami reikalą gyvojoje Bažnyčios komunijoje plėtoti nuolat ją ugdančius įvairius vienas kitą papildančius pašaukimus.

Ligoniai ir kenčiantieji

53. Žmogus, kad ir pašauktas džiaugsmui, kasdieniame gyvenime patiria visokiausių kentėjimų ir skausmų. Vyrams ir moterims, varginamiems įvairių kentėjimų ir skausmų, Sinodo Tėvai savo Kreipimesi skyrė šiuos žodžius: „Jūs visi, apleisti ir nustumti į mūsų vartotojų visuomenės paribį, ligoniai, luoši, beturčiai, alkstantys, emigrantai, pabėgėliai ir kaliniai, bedarbiai, sģniai, pamesti vaikai ir vienišieji, jūs, karo ir visokios prievartos aukos, gimstančios mūsų visa leidžiančioje visuomenėje, Bažnyčia dalyvauja jūsų kentėjime, vedančiame pas Viešpatį, įtraukiantį jus į savo išganingą Kančią ir leidžiantį jums gyventi savo Prisikėlimo šviesoje. Tikimės, kad jūsų liudijimas pamokys visą pasaulį, kas yra meilė. Padarysime visa, ką galime, kad rastumėte jums tinkamą vietą Bažnyčioje ir visuomenėje“ [198].

Beribiame žmonių kančios pasaulyje kreipiame dėmesį į visus, varginamus įvairių ligų. Juk liga yra dažniausia ir labiausiai paplitusi žmonių kentėjimo forma.

Viešpats kreipiasi į visus ir kiekvieną: ligoniai irgi pasiųsti dirbti vynuogyne. Našta, slegianti kūną ir atimanti dvasios giedrumą, jokiu būdu negali atleisti nuo to darbo, ji šaukia sergančius veikliai patirti žmogaus ir krikščionio pašaukimą bei dalyvauti Dievo karalystės augime nauju, dar vertingesniu būdu. Apaštalo Pauliaus žodžiai, turintys tapti jų gyvenimo programa, yra šviesa, leidžianti regėti, kad tokia situacija irgi yra malonė: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24). Būtent šis atradimas paskatino Paulių džiaugtis: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus“ (Kol 1, 24). Panašiai kaip jis, daugelis ligonių gali gyventi „didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu“ (1 Tes 1, 6) ir būti Kristaus prisikėlimo liudytojais. Invalidų atstovas Sinodo auloje pasakė: „Labai svarbu parodyti faktą, kad sergantys, kenčiantys ir seni krikščionys Dievo pašaukti ne tik savo skausmą jungti su Kristaus kančia, bet jau dabar patys justi ir kitiems perduoti atnaujinimo galią ir prisikėlusio Kristaus džiaugsmą (plg. 2 Kor 4, 10–11; 1 Pt 4, 13; Rom 8, 18)“ [199].

Savo ruožtu Bažnyčia, kaip rašoma apaštališkajame laiške Salvifici doloris, „išauganti iš atpirkimo Kristaus Kryžiumi slėpinio, turi ypatingu būdu ieškoti žmogaus jo kentėjimo kelyje. Tokiame susitikime žmogus tampa „Bažnyčios keliu“, o tai vienas iš svarbiausių kelių“ [200]. Kenčiantis žmogus yra Bažnyčios kelias, nes pirmiausia jis yra paties Kristaus, gailestingojo Samariečio, kelias; pastarasis „nepraeina kita kelio puse“, bet „pasigaili, prieina prie jo, aptvarsto žaizdas <...> ir slaugo jį“ (plg. Lk 10, 32.34).

Šimtmetis po šimtmečio krikščionių bendrija, atskleisdama ir perduodama gydančią ir guodžiančią Jėzaus Kristaus meilę, vis iš naujo tarp daugybės sergančių ir kenčiančių rašo Evangelijos palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Ji tai daro vienuolių gyvenimo, skirto tarnauti ligoniams, liudijimu ir nenuilstamu visų sveikatos apsaugos darbininkų triūsu. Ir šiandien katalikų ligoninėse ir globos namuose personalas sudarytas daugiausia arba vien iš pasauliečių, vyrų ir moterų. Būtent jie – gydytojai, slaugytojai, sanitarai, visas personalas ir savanoriai pagalbininkai – pašaukti meile sergantiems ir kenčiantiems būti gyvu Kristaus ir jo Bažnyčios paveikslu.

Atnaujintoji sielovada

54. Reikia, kad neįkainojamas paveldas, kurį Bažnyčia gavo iš Jėzaus Kristaus, „kūno ir sielos gydytojo“ [201], ne tik nebūtų sumenkintas, bet būtų turtinamas ir gausinamas su nauju įkarščiu imantis sielovados, skirtos ligoniams ir kenčiantiems ir vykdomos drauge su jais. Tai turi būti veikla, įgalinanti ir sukurianti sąlygas sutelkti dėmesį į žmogų, į buvimą šalia jo ir su juo, į jo išklausymą, dialogą ir užuojautą bei konkrečią pagalbą tais atvejais, kai dėl ligos ir kančių būna sunkiai mėginamas ne tik jo pasitikėjimas gyvenimu, bet ir pats tikėjimas Dievu ir jo tėviška meile. Toji atnaujintoji sielovada aiškiausiai reiškiasi sakramentų šventimu su ligoniais ir ligoniams; tai pastiprinimas kenčiantiems ir silpniems, viltis neviltyje, susitikimo ir šventės vieta.

Ši atnaujinta ir suintensyvinta sielovados veikla negali neįtraukti koordinuotu būdu visų bažnytinės bendruomenės dalių. Vienas jos tikslų – ligonį, invalidą ar kenčiantį žmogų traktuoti ne kaip pasyvų Bažnyčios meilės ir tarnybos objektą, bet kaip veiklų ir atsakingą evangelizacijos darbo ir išganymo subjektą. Turėdama tai prieš akis, Bažnyčia turi ir nori skelbti gerąją naujieną visuomenėse ir kultūrose, kurios, praradusios žmogaus kančios prasmę, „cenzūruoja“ visa, kas byloja apie šią sunkią gyvenimo tikrovę. Geroji naujiena sako, kad kentėjimas žmogui bei pačiai visuomenei gali turėti ir pozityvią reikšmę, nes gali tapti dalyvavimo išganingame Kristaus kentėjime ir jo prisikėlimo džiaugsme forma, taigi Bažnyčią pašventinančia ir ugdančia galia.

Tos gerosios naujienos skelbimas tampa įtikinantis tada, kai nesiriboja tik žodžiais, bet  per liudijimą gyvenimu pasiekia ir tuos, kurie su meile atsideda ligonių, invalidų ir kenčiančiųjų globai, kurie vis sąmoningiau ir atsakingiau suvokia savo vietą ir vaidmenį Bažnyčioje ir Bažnyčiai.

Idant neišmatuojamame žmonių skausmo pasaulyje suklestėtų ir duotų vaisių „meilės civilizacija“, gali prisidėti pakartotinis apaštališkojo laiško „Salvifici doloris“ perskaitymas ir permąstymas. Jo pabaigą dabar norėčiau priminti: „Todėl reikia, kad Kalvarijoje, po Kryžiumi, atsidurtų visi, kurie tiki Kristų, ypač tie, kurie kenčia dėl savo tikėjimo į Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusįjį, kad jų kentėjimų auka pagreitintų paties Išganytojo maldos už visų vienybę (plg. Jn 17, 11. 21–22) išsipildymą. Teateina ten ir geros valios žmonės, kad meilėje galėtų rasti savo kentėjimo išganingą prasmę ir teisingą atsaką į visus savo klausimus. Juk ant Kryžiaus yra „žmogaus Atpirkėjas“, Skausmų vyras, prisiėmęs fizines ir moralines visų laikų žmonių kančias. Drauge su Marija, Kristaus Motina, stovinčia po kryžiumi (plg. Jn 19, 25), sustojame prie visų šiuolaikinio žmogaus kryžių. <...> Prašome visų, kurie kenčiate, remti mus. Tai jūsų, silpnųjų, prašome tapti stiprybės versme Bažnyčiai ir žmonijai. Baisiame gėrio ir blogio jėgų susirėmime, kurį regime mūsų šiuolaikiniame pasaulyje, tegu persveria jūsų kentėjimas, sujungtas su Kristaus Kryžiumi“ [202].

Luomai ir pašaukimai

55. Vynuogyne triūsiantys darbininkai yra Dievo tautos nariai: kunigai, vienuoliai ir vienuolės, pasauliečiai. Jie visi yra Bažnyčios komunijos ir jos išganymo misijos objektas ir subjektas. Skirtingomis ir viena kitą papildančiomis charizmomis ir tarnybomis kiekvienas atskirai ir visi drauge dirbame viename ir bendrame Viešpaties vynuogyne.

Jau būties plotmėje, t.y., anksčiau negu veikimo plotmėje, krikščionys yra vieno vynmedžio – Kristaus šakelės, gyvi nariai vieno Viešpaties Kūno, pastatydinto Šventosios Dvasios galia. Būties plotmė apima ne tik malonės ir šventumo gyvenimą, pirmą ir apsčiausią šventosios Motinos Bažnyčios apaštalavimo ir misijų vaisingumo šaltinį, bet ir įvairius gyvenimo luomus, būdingus kunigams, diakonams, vienuoliams, vienuolėms, pasaulietinių institutų nariams ir pasauliečiams.

Bažnyčioje–Komunijoje įvairūs gyvenimo luomai yra glaudžiai susiję, net vienas į kitą nukreipti. Visi turi vieną ir tą pačią giliausią prasmę: kiekvienas luomas yra atskiras būdas gyventi pagal tą patį krikščionio kilnumą ir visuotinį pašaukimą šventumui, besiremiantį tobula meile. Tai skirtingi ir vienas kitą papildantys būdai, vadinasi, kiekvienas jų turi savą, savitą ir nepakartojamą veidą, o drauge kiekvienas turi ryšį su kitais ir kitiems tarnauja.

Šitaip pasaulietinis gyvenimo luomas pasižymi savitu pasaulietišku pobūdžiu, o Bažnyčioje jis tarnauja savo būdu liudydamas ir primindamas kunigams, vienuoliams ir vienuolėms žemiškosios ir laikinosios tikrovės reikšmę Dievo išganymo plane. Ministerinė kunigystė savo ruožtu yra Kristaus Atpirkėjo sakramentinio buvimo įvairiais laikais ir įvairiose vietose nuolatinė garantija. Vienuolių luomas liudija eschatologinę Bažnyčios prigimtį, jos nukreiptumą į Dievo karalystę, kurią vaizduoja, tam tikru būdu anticipuoja ir iš anksto skanauja skaistumo, neturto ir klusnumo įžadais.

Visi tie gyvenimo luomai, tiek drauge, tiek atskirai, tarnauja Bažnyčios augimui ir yra įvairovė, giliai sujungta Bažnyčios „komunijos slėpinyje“ ir dinamiškai koordinuota jo vienintelės misijos vykdyme.

Gyvenimo luomų įvairovėje ir pašaukimų gausoje Bažnyčia kaip vienas ir išliekantis slėpinys atskleidžia ir išgyvena begalinį Jėzaus Kristaus slėpinio turtingumą. Šventieji Tėvai mėgdavo Bažnyčią lyginti su pieva, kupina stebinančiai įvairių žolių, augalų, gėlių ir vaisių. Šv. Ambraziejus sako: „Laukai duoda įvairių vaisių, bet geresnė tokia lanka, kurioje auga ir vaisiai, ir gėlės. Štai šventosios Bažnyčios lankoje veši ir viena, ir kita. Gali joje pamatyti ir mergystės žiedus, ana našlystė oriai auga kaip slėnio šilas, kitur turtingi Bažnyčios palaimintų santuokų laukai didžiąsias pasaulio klėtis pripildo gausaus derliaus, o Viešpaties Jėzaus spaudyklas – vešių vynuogių; tai krikščioniškų santuokų apstus vaisius“ [203].

Įvairūs pasauliečių pašaukimai

56. Turtinga Bažnyčios įvairovė kaskart išreiškiama kiekviename iš gyvenimo luomų. Štai pasauliečių gyvenimo luome esama įvairių „pašaukimų“, t.y. atskirų pasauliečių įvairių dvasinių ir apaštalinių kelių. Iš „visuotinio“ pasauliečių pašaukimo auga „specifiniai“ pašaukimai. Šioje vietoje verta priminti ir dvasines patirtis, subrendusias Bažnyčioje palyginti neseniai, suklestėjus įvairiems pasauliečių institutams, kurie pasauliečiams, o ir kunigams sudaro galimybę prisiimti evangelinius neturto, skaistumo ir klusnumo patarimus įžadais ar pasižadėjimais, visiškai išlaikant pasauliečių ar dvasininkų luomą [204]. Sinodo Tėvai yra pasakę: „Šventoji Dvasia pažadina ir kitų pasiaukojimo [Dievui] formų žmonėms, nepaliekantiems pasauliečių luomo“ [205].

Pabaigoje galime pateikti puikų šv. Pranciškaus Salezo, didžio pasauliečių dvasingumo skatintojo, tekstą [206]. Kalbėdamas apie maldingumą, kitaip tariant, apie krikščioniškojo tobulumo siekimą arba „gyvenimą pagal Dvasią“, jis paprastais žodžiais nurodo visų krikščionių pašaukimą šventumui, o drauge ir savitas formas tam pašaukimui įgyvendinti: „Kurdamas pasaulį Dievas įsakė augalams duoti vaisių, „kiekvienam pagal savo rūšį“ (Pr 1, 11). Panašiai ir krikščionims, gyviesiems savo Bažnyčios augalams, jis įsako duoti maldingumo vaisius, atitinkančius kiekvieno luomą ir pašaukimą. Vienokios maldingumo pratybos yra didžiūno, kitokios – amatininko ar tarno, dar kitokios – kunigaikščio, našlės, merginos ar ištekėjusios moters. To negana. Dar reikia, kad kiekvienas atskirai maldingumo lavybas pritaikytų prie savo jėgų, darbų ir pareigų. <...> Būtų klaida prieš tikybą, tiesiog erezija, jei kas stengtųsi maldingą gyvenimą pašalinti iš kareivinių, amatininkų dirbtuvių, kunigaikščių rūmų, šeimų. Pripažįstu, Filotėja, kad aniems pašaukimams netinka grynai kontempliacinis atsiskyrėlių ir vienuolynų maldingumas, bet yra ir kitokių maldingumo rūšių, kurios tinka tobulinti žmonėms, dirbantiems pasauliečio darbus. <...> O mes, kad ir kur būtume, galime ir turime savo gyvenimą kuo labiausiai ištobulinti“ [207].

Tokiu pat požiūriu šią problemą aptaria Vatikano II Susirinkimas: „Šiam pasauliečių dvasiniam gyvenimui savitą pobūdį privalo suteikti santuoka ir šeima, celibatas arba našlystė, liga, profesinė ir visuomeninė veikla. Tad tenesiliauja jie nuolatos ugdę šias sąlygas atitinkančias įgimtas savybes bei talentus ir tesinaudoja Šventosios Dvasios jiems suteiktomis dovanomis“ [208].

Tai, kas liečia dvasinius pašaukimus, tam tikra prasme dar labiau susiję su įvairiausiais būdais, kuriais visi drauge ir kiekvienas atskirai Bažnyčios nariai yra Viešpaties vynuogyno darbininkai, ugdantys mistinį Kristaus Kūną. Iš tiesų kiekvienas kaip vienintelis ir nepakartojamas asmuo yra pašauktas vardu įdėti savo indėlį Dievo karalystės atėjimui. Joks talentas, net menkiausias, negali būti užkastas ir likti be naudos (plg. Mt 25, 24–27).

Apaštalas Petras mus ragina: „Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone“ (1 Pt 4, 10).

V SKYRIUS
KAD DUOTUMĖTE DAR DAUGIAU VAISIŲ
Katalikų pasauliečių ugdymas

Nepaliaujamai bręsti

57. Evangelinis vynmedžio ir jo šakelių įvaizdis mums parodo dar vieną esminį pasauliečių gyvenimo ir misijos atžvilgį – pašaukimą nuolat augti, bręsti ir duoti vis gausesnių vaisių.

Dievas Tėvas kaip rūpestingas šeimininkas rūpinasi savo vynuogynu. Karšta malda prašo Izraelis tos globėjiškos artumos: „Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki, pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki ir aplankyk šitą vynmedžių sodą. Globok jį – tavo rankų sodintą, atžalą – tavo užsiaugintą“ (Ps 80, 15–16). Jėzus apie Tėvą sako: „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“ (Jn 15, 1–2).

Šakelių gyvybingumas priklauso nuo to, ar tvirtai jos įaugusios į vynmedį – Jėzų Kristų: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15, 5).

Žmogus su savo laisve yra Dievo pašauktas augti, bręsti ir duoti vaisių. Jis negali atmesti to pašaukimo, negali vengti asmeninės atsakomybės. Būtent tą sunkią ir prakilnią atsakomybę nurodo pagaunantys ir gąsdinantys Jėzaus žodžiai: „Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs“ (Jn 15, 6).

Kviečiančio Dievo ir asmens, į kurio atsakomybę kreipiamasi, dialogas numato integralaus ir nuolatinio pasauliečių ugdymo galimybę. Jai Sinodo Tėvai skyrė didelę savo darbo dalį. Pirmiausia, apibrėžę krikščioniškąjį ugdymą kaip „nuolatinį asmeninės brandos ir panašėjimo į Kristų procesą, atitinkantį Tėvo valią, vadovaujamą Šventosios Dvasios“, jie aiškiai pareiškė, kad „pasauliečių ugdyba turi tapti vienu iš prioritetinių vyskupijos uždavinių ir įeiti į sielovados programas taip, kad visos bendruomenės (kunigų, pasauliečių ir vienuolių) jėgos susijungtų dėl šio tikslo“ [209].

Atrasti savo pašaukimą bei misiją ir jais gyventi

58. Pasauliečių ugdymu labiausiai siekiama, kad jie kaskart kuo geriau atskleistų savo pačių pašaukimą ir, vykdydami savo misiją, vis tvirčiau ryžtųsi juo gyventi.

Tai mane Dievas šaukia, mane siunčia dirbti savo vynuogyne; mane šaukia ir siunčia, idant darbuočiausi dėl jo karalystės atėjimo istorijon. Tas asmeninis pašaukimas ir misija apibrėžia kiekvieno pasauliečio kilnumą ir atsakomybę, aplink juos kristalizuojasi visa ugdymo veikla. Juk jos tikslas – padėti džiaugsmingai ir dėkingai atpažinti šį kilnumą bei ištikimai ir kilniaširdiškai prisiimti šią atsakomybę.

Išties Dievas nuo amžių mąstė apie mus ir pamilo kaip vienatinius ir nepakartojamus asmenis, kiekvieną šaukdamas jo vardu kaip gerasis Ganytojas, kuris „šaukia savąsias avis vardais“ (Jn 10, 3). Tačiau amžinasis Dievo planas kiekvienam mūsų apsireiškia tik palengva, istoriškai kintančio mūsų gyvenimo ir jo įvykių raidoje, galima sakyti – žingsnis po žingsnio.

Konkreti Viešpaties valia, liečianti mūsų gyvenimą, atpažįstama atidžiai ir pasirengus ją vykdyti įsiklausant į Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą, sūniškai ir ištvermingai meldžiantis, naudojantis išmintingu ir rūpestingu dvasiniu vadovavimu, su tikėjimu įžvelgiant gautus talentus ir dovanas, taip pat visuomenines ir istorines situacijas, kuriose gyvename.

Negana to, kiekvieno pasauliečio gyvenime būna ypač svarbių ir lemiamų momentų, kuriais atpažįstamas Dievo pašaukimas ir prisiimama Dievo patikėta misija. Tokiems momentams priklauso brendimo ir jaunystės metai. Tačiau negalima užmiršti, kad Viešpats, kaip ir anas vynuogyno šeimininkas, kviečia – t. y., apreiškia savo konkrečią ir griežtai apibrėžtą valią – kiekvienu gyvenimo metu. Todėl budėjimas, t. y., atidus Dievo balso klausymasis, yra pamatinė ir nepaliaujama Kristaus mokinio nuostata.

Kalbama ne tik apie tai, kad reikia žinoti, ko Dievas nori iš kiekvieno įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Reikia dar ir vykdyti tai, ko Dievas nori. Tai mums primena Jėzaus Motinos Marijos žodžiai, pasakyti tarnams Kanoje: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Kad ištikimai elgtumės pagal Dievo valią, turime turėti tam gebėjimą ir jį nuolat ugdyti. Žinoma, padedami Dievo malonės, kurios niekad nestinga, kaip sako šv. Leonas Didysis: „Kas davė kilnumą, duos ir jėgos!“ [210], bei kiekvienam laisvai ir atsakingai bendradarbiaujant.

Visų pasauliečių ir visų krikščionių nuolat laukia puiki ir įpareigojanti užduotis – vis geriau pažinti tikėjimo ir krikšto turtą ir gyventi augančioje pilnatvėje. Apaštalas Petras, kalbėdamas apie gimimą ir augimą kaip apie du krikščioniškojo gyvenimo tarpsnius, mus ragina: „Lyg naujagimiai trokškite dvasinio neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui“ (1 Pt 2, 2).

Integralus ugdymas gyvenimui vienybėje

59. Savo pašaukimo ir misijos atradimas ir įgyvendinimas iš pasauliečių reikalauja, kad jie būtų išugdyti tai vienybei, kuri ženklina pačią jų, kaip Bažnyčios narių ir žmonių visuomenės piliečių, egzistenciją.

Jų gyvenime negali būti dviejų lygiagrečių srovių: vienos – vadinamojo „dvasinio“ gyvenimo, turinčio savas vertybes ir reikalavimus, ir antros – vadinamojo „pasaulietinio“ gyvenimo, apimančio šeimą, darbą, visuomenės santykius, politinius ir kultūrinius įsipareigojimus. Šakelė, įskiepyta į vynmedį, kuris yra Kristus, duoda vaisių visose veiklos ir buvimo srityse. Juk visas pasaulietinio gyvenimo sritis aprėpia Dievo planas, pagal kurį jos yra „istorinė vieta“ apsireikšti ir veikti Jėzaus Kristaus meilei, skirtai Tėvo garbei ir tarnavimui broliams. Kiekviena veikla, kiekviena situacija, kiekviena konkreti įsipareigojimo forma, pvz., profesinė kompetencija ir solidarumas darbo vietoje, meilė, atsidavimas, dalyvavimas vaikų auklėjime šeimoje, visuomeninė ir politinė tarnyba, tiesos gynimas kultūroje, – visa tai yra apvaizdos teikiamos galimybės „tikėjimo, vilties ir meilės pratyboms“ [211].

Tokiam vieningam gyvenimui Vatikano II Susirinkimas pašaukė visus pasauliečius, smarkiai peikdamas gilų lūžį tarp tikėjimo ir gyvenimo, Evangelijos ir kultūros: „Susirinkimas ragina krikščionis, abiejų bendruomenių – Bažnyčios ir valstybės – piliečius, kad jie stengtųsi uoliai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaudamiesi Evangelijos dvasia. Klysta tie, kurie, žinodami, jog neturime žemėje pasiliekančios būstinės, o siekiame būsimosios, mano, kad galime nepaisyti žemiškųjų uždavinių. Jie nepastebi, kad tikėjimas dar labiau įpareigoja juos darbuotis pagal kiekvieno pašaukimą. <...> Prie žymesniųjų mūsų laikotarpio klaidų reikia priskirti ir tą prarają tarp daugelio žmonių išpažįstamo tikėjimo bei jų kasdienio gyvenimo“ [212]. Todėl galėjau teigti, kad tikėjimas, netampantis kultūra, „nėra tikėjimas, priimtas iki galo, visiškai permąstytas, išgyventas su derama ištikimybe“ [213].

Ugdymo aspektai

60. Gyvenimo sintezė apima įvairiopus ir suderintus integralaus pasauliečių ugdymo aspektus.

Nėra abejonės, kad kiekvieno žmogaus, pašaukto be paliovos stiprinti savo vienybę su Kristumi, ištikimumą Tėvo valiai ir atsidavimą broliams su meile ir teisingumu, gyvenime ypatinga vieta turi tekti dvasiniam ugdymui. Susirinkimas sako: „Toks glaudžios vienybės gyvenimas su Kristumi Bažnyčioje palaikomas visiems tikintiesiems bendromis dvasinėmis priemonėmis, ypač veikliu dalyvavimu šventojoje liturgijoje. Pasauliečiai tas priemones turi taip panaudoti, kad, deramai atlikdami pasaulietines savo pareigas įprastinėmis gyvenimo aplinkybėmis, ne atskirtų nuo savo gyvenimo vienybę su Kristumi, bet sutvirtėtų joje, dirbdami savo darbą pagal Dievo valią“ [214].

Šiandien kaskart labiau justi skubus pasauliečių doktrininio ugdymo poreikis, ne tik dėl natūralaus jų tikėjimo gilinimo proceso, bet ir dėl reikalo „pagrįsti juose esančią viltį“ rimtų ir sudėtingų pasaulio problemų akivaizdoje. Vadinasi, besąlygiškai būtina sisteminga katekezė, pritaikyta įvairiam amžiui ir skirtingoms gyvenimo aplinkybėms, taip pat ryžtingesnė krikščionių kultūrinė įtaka, kaip atsakymas į amžinuosius klausimus, kylančius žmogui ir šiuolaikinei visuomenei.

Pasauliečiai, ypač įvairiais būdais įsitraukę į visuomeninę ir politinę veiklą, privalo geriau pažinti Bažnyčios socialinį mokslą. Sinodo Tėvai tai yra pabrėžę daugelį kartų. Kalbėdami apie pasauliečių politinį įsipareigojimą, Sinodo Tėvai pareiškė štai ką: „Idant pasauliečiai galėtų politikoje aktyviai įgyvendinti tą kilnų pasiryžimą (t. y., pasiryžimą stengtis, kad žmogiškosios ir krikščioniškosios vertybės būtų visuotinai pripažintos ir gerbiamos), neužtenka juos tam raginti; reikia jiems garantuoti jų visuomeninės sąmonės reikiamą ugdymą, ypač kreipiant dėmesį į Bažnyčios socialinį mokslą, teikiantį apmąstymo
principus, vertinimo kriterijus ir veiklos gaires (plg. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Instrukcija dėl krikščionių laisvės ir išvadavimo, 72). Tas mokslas turi patekti į bendrosios katekezės programas, specializuotą mokymą, į mokyklas ir universtitetus. Reikia atsiminti, kad Bažnyčios socialinis mokslas yra dinamiškas, prisitaikantis prie savitų vietos ir laiko sąlygų. Ganytojai turi teisę ir pareigą skelbti moralinius principus, liečiančius visuomenės santvarką. Savo ruožtu visi krikščionys turi pareigą ginti žmogaus teises. Vis dėlto politinių partijų gyvenime aktyviai dalyvauti gali tik pasauliečiai“ [215].

Integralaus ir vientiso pasauliečių ugdymo kontekste jų misijų ir apaštalavimo veiklai ypač svarbu, kad jie stiprintų savyje žmogiškąsias vertybes. Tuo klausimu Susirinkimas sako: „Drauge tegul jie didžiai vertina profesinę patirtį, šeimos nario ir piliečio sąmoningumą bei tokias visuomeninio gyvenimo dorybes, kaip sąžiningumas, teisingumo dvasia, nuoširdumas, mandagumas, dvasios tvirtumas, be kurių neįmanomas nė tikras krikščioniškas gyvenimas“ [216]. Pasauliečius, siekiančius tos organiškos gyvenimo sintezės, kuri drauge išreiškia jų egzistencijos vienybę ir yra jų misijos sėkmingumo sąlyga, ves ir palaikys Šventoji Dvasia – gyvenimo vienybės ir pilnatvės Dvasia.

Dievo–Auklėtojo bendradarbiai

61. Kokiose vietose ir kokiomis priemonėmis vyksta pasauliečių ugdymas? Kokių asmenų ir bendruomenių užduotis – integraliai ir vieningai ugdyti pasauliečius?

Kadangi žmogaus auklėjimas neatskiriamai susijęs su tėvyste ir motinyste, krikščioniškojo ugdymo šaknys ir jėga kyla iš Dievo Tėvo, kuris myli ir auklėja savo vaikus. Taip, Dievas yra pirmas didysis savo Tautos auklėtojas. Apie tai kalba gražūs Mozės giesmės žodžiai: „Jis rado jį dykumoje – tyruose vaitojančios dykumos. Apglėbė jį, rūpinosi juo, sergėjo jį kaip savo akies lėliukę. Kaip erelis skatina savo jauniklius, plazdendamas virš lizdo, taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį, nešė pirmyn ant savo sparnų. Vienas Viešpats jį tevedė, su juo nebuvo jokio svetimo dievo“ (Įst 32, 10–12; plg. 8, 5).

Dievo auklyba apsireiškia ir randa atbaigą Mokytojuje Jėzuje, o kiekvieno žmogaus širdį pasiekia Šventosios Dvasios dinamiškos artumos dėka. Šioje auklyboje dalyvauti Motina Bažnyčia pašaukta tiek kaip tokia, tiek ir atskirose savo srityse ar gyvenimo apraiškose. Šitaip pasauliečiai ugdomi Bažnyčios dėka ir Bažnyčioje; tai vyksta visų jos narių – kunigų, vienuolių ir pačių pasauliečių  – tarpusavio komunijos ir bendradarbiavimo pagrindu. Taigi visi bažnytinės bendruomenės nariai, būdami labai įvairūs, toje plotmėje gauna iš Šventosios Dvasios vaisingumo dovaną ir aktyviai su ja bendradarbiauja. Metodijus Olimpietis rašė: „Tobulesnieji ne tokius tobulus <...> nešioja ir formuoja nelygu motinos įsčiose, kad būtų pradėti ir pagimdyti dorybių didingumui ir grožiui“ [217], kaip tai atsitiko šv. Pauliaus atveju: jis į Bažnyčią įžengė vedamas tobulesnių krikščionių (per Ananiją), paskui pats pasiekė tobulumą ir tapo daugelio sūnų ir dukterų dvasiniu tėvu.

Auklėtoja pirmiausia yra Visuotinė Bažnyčia, kurioje Popiežius yra pirmutinis katalikų pasauliečių auklėtojas. Jam, kaip Petro įpėdiniui, priklauso tarnyba „stiprinti brolių tikėjimą“, mokant visus tikinčiuosius esminių krikščioniškojo ir bažnytinio pašaukimo bei misijos elementų. Visi jo žodžiai, ne tik ištarti, bet ir glūdintys Apaštalų Sosto dikasterijų dokumentuose, pasauliečių turi būti išklausomi noriai ir su meile.

Viena Visuotinė Bažnyčia įvairiose pasaulio dalyse egzistuoja dalinėmis Bažnyčiomis. Kiekvienoje jų už tai, kas susiję su pasauliečiais, atsako vyskupas; jis turi rūpintis jų ugdymu, skelbdamas Žodį, švęsdamas Eucharistiją ir sakramentus bei vadovaudamas jų krikščioniškam gyvenimui.

Dalinėje Bažnyčioje arba vyskupijoje yra ir veikia parapija. Jai tenka esminis tiesioginio ir asmeninio pasauliečių ugdymo uždavinys. Parapijai lengviau užmegzti ryšį su paskirais asmenimis ir asmenų grupėmis, todėl ji pašaukta auklėti savo narius Dievo žodžio klausymu, liturginiu ir asmeniniu dialogu su Dievu, broliška meile ir labiau tiesioginiu bei konkretesniu Bažnyčios komunijos ir misijinės atsakomybės priartinimu.

Kai kuriose parapijose, ypač didelėse arba išsklaidytose, krikščionis ugdyti labai padeda mažosios bažnytinės bendruomenės, per kurias visur galingai prasiskverbia bažnytinės komunijos ir misijos sąmonė ir patirtis. Be to, Sinodo Tėvai nurodė, kad kita pagalbos forma gali būti katekumenato pavidalą turinti krikštytų asmenų katekezė; ji naudojasi kai kuriais „Suaugusiųjų krikščioniškosios iniciacijos apeigų“ elementais, padedančiais atskleisti ir išgyventi didžiulius ir nepaprastus turtus bei atsakomybę, kylančius iš gautojo krikšto [218].

Vyskupijoje ir parapijoje pasauliečių gaunamam ugdymui, ypač komunijos ir misijos įsisąmoninimui, labai svarbi įvairių Bažnyčios narių savitarpio pagalba. Toji pagalba išreiškia ir įgyvendina Bažnyčios, Motinos ir Auklėtojos, slėpinį. Kunigai, vienuoliai ir vienuolės turi remti pasauliečių ugdymą. Todėl Sinodo Tėvai paragino kunigus ir kandidatus kunigystei „uoliai rengtis sumaniai veikti pasauliečių pašaukimo ir misijos labui“ [219]. Pasauliečiai savo ruožtu gali ir turi remti kunigus ir vienuolius jų dvasinės ir sielovadinės tarnybos kelyje.

Kitos auklėjimo vietos

62. Taip pat ir krikščioniška šeima, „namų Bažnyčia“, yra natūrali ir pagrindinė tikėjimo mokykla. Tėvas ir motina santuokos sakramentu gauna malonę ir užduotį krikščioniškai auklėti vaikus, kuriems liudija ir perduoda tiek žmogiškąsias, tiek religines vertybes. Vaikai jau tardami pirmus žodžius pratinasi garbinti Dievą, kurio artumą junta kaip mylinčio ir globojančio Tėvo artumą, o su pirmais meilės gestais mokosi atsiverti kitiems ir savęs dovanojime aptinka žmogaus gyvenimo prasmę. Tikrai krikščioniškos šeimos kasdieniame gyvenime vaikai gauna pirmą „Bažnyčios patirtį“, vėliau pasitvirtinančią ir gilėjančią jiems laipsniškai aktyviai ir atsakingai įsijungiant į platesnės bažnytinės bendruomenės ir pasaulietinės visuomenės gyvenimą. Juo geriau krikščionys sutuoktiniai ir tėvai yra įsisąmoninę, kad jų „namų Bažnyčia“ dalyvauja Visuotinės Bažnyčios gyvenime ir misijoje, juo labiau jų vaikai galės būti ugdomi „Bažnyčios prasme“ ir jaus, koks gražus dalykas – atiduoti jėgas Dievo karalystės tarnybai.

Svarbi ugdymo vieta yra ir katalikų mokyklos bei universitetai, taip pat vis labiau savo veiklą plečiantys dvasinio atsinaujinimo centrai. Kaip yra nurodę Sinodo Tėvai, dabartiniame istoriniame ir visuomeniniame kontekste, pasižyminčiame dideliais kultūriniais pokyčiais, jau nebepakanka tegul ir visada reikalingo bei nepakeičiamo krikščionių tėvų dalyvavimo mokyklos gyvenime. Reikia rengti katalikus pasauliečius, atsidedančius auklėjimui kaip jų tikrai ir savai bažnytinei misijai. Taip pat reikia kurti ir plėtoti „auklėjimo bendruomenes“, sudarytas iš tėvų, mokytojų, kunigų, abiejų lyčių vienuolių ir jaunimo atstovų. Norėdami, kad mokykla deramai vykdytų savo ugdymo funkciją, pasauliečiai privalo tvirtai reikalauti iš visų ir visiems tikros auklėjimo laisvės, garantuotos ir tinkamais pilietiniais įstatymais [220].

Sinodo Tėvai pripažinimo ir padrąsinimo žodžius skyrė visems pasauliečiams, vyrams ir moterims, kurie su pilietine ir krikščioniška dvasia dirba auklėjimo darbą mokyklose ir ugdymo įstaigose. Taip pat jie atkreipė dėmesį į skubų poreikį, kad katalikiškų ir nekatalikiškų mokyklų mokytojai ir dėstytojai tikrai liudytų Evangeliją savo gyvenimo pavyzdžiu, profesine kompetencija bei sąžiningumu ir krikščioniškos dvasios įkvėptu mokymu, suprantama, išlaikydami mokslo ir įvairių jo sričių autonomiją. Nepaprastai svarbu, kad moksliniai ir techniniai tyrimai, vykdomi pasauliečių, remtųsi tarnavimo žmogui kriterijumi, tarnavimo, atsižvelgiančio į visą jo vertybių ir reikalavimų apimtį. Šioje srityje Bažnyčia pasauliečiams patiki užduotį visiems parodyti tikėjimo ir mokslo, Evangelijos ir žmogaus kultūros vidinį ryšį [221].

“Sinodas, – rašoma vienoje iš Propositiones, – apeliuoja į katalikų mokyklų ir universitetų pranašišką vaidmenį ir reiškia pagarbą mokytojų ir dėstytojų, šiandien daugiausia pasauliečių, darbui; jie pasiaukojamai rūpinasi, kad katalikiškos įstaigos ugdytų vyrus ir moteris, savo gyvenime įkūnijančius „naują įsakymą“. Kunigų, pasauliečių bei abiejų lyčių vienuolių bendras buvimas besimokantiems rodo gyvą Bažnyčios atvaizdą ir padeda pažinti jos lobius (plg. Katalikiškojo Auklėjimo Kongregacija. Pasaulietis auklėtojas – tikėjimo liudytojas mokykloje).“ [222]

Pasauliečių ugdyme savo vietą turi ir grupės, draugijos bei sąjūdžiai. Kiekvienas tų susivienijimų savais būdais įgalina į apaštališko gyvenimo patirtį giliai įskiepytą ugdymą, o drauge duoda progą ugdymą, kurį jų nariai yra gavę iš kitų asmenų bei bendrijų, integruoti, sukonkretinti ir geriau apibrėžti.

Ugdymas kaip bendra visų dovana visiems

63. Ugdymas nėra privilegija, rezervuota tik kai kuriems žmonėms. Tai visų teisė ir pareiga. Todėl Sinodo Tėvai pasakė, kad „ugdymo galimybę reikia garantuoti visiems, ypač beturčiams, kurie patys gali būti ugdymo šaltinis visiems“. Be to, „ugdymas turi naudotis tinkamais būdais, kiekvienam padedančiais visiškai įgyvendinti žmogaus ir krikščionio pašaukimą“ [223].

Atsižvelgiant į realią poveikio galią ir sielovados sėkmingumą, reikia rūpintis auklėtojų ugdymu, be kita ko, organizuojant atitinkamus kursus ir specialias mokyklas. Ugdymas tų, kurie savo ruožtu užsiims katalikų pasauliečių ugdymu, yra pagrindinė sąlyga garantuoti plačios apimties ugdymą, galinti aprėpti visus katalikus pasauliečius.

Dirbant ugdymo darbą ypač reikia atsižvelgti į vietinę kultūrą, kaip yra aiškiai nurodę Sinodo Tėvai: „Krikščionių ugdymas turi aukščiausiu laipsniu atsižvelgti į konkrečios srities kultūrą; ji įdeda savo indėlį į ugdymą ir padeda įvertinti vertybes, tiek glūdinčias toje kultūrinėje tradicijoje, tiek siūlomas šiuolaikinės kultūros. Taip pat reikia pripažinti deramą reikšmę įvairioms kultūroms, jei tokios koegzistuotų toje pačioje tautoje ar tame pačiame krašte. Bažnyčia, žmonių Motina ir Mokytoja, visokeriopai stengsis, kur tai būtina, išgelbėti tarp didžiųjų tautų gyvenančių mažumų kultūrą“ [224].

Kai kurie įsitikinimai ugdymo darbe pasirodo itin būtini ir vaisingi. Pirmiausia – įsitikinimas, kad tikrą ir sėkmingą ugdymą galima garantuoti tik tada, kai kiekvienas imsis atsakomybės už savo ugdymą ir ją stiprins. Ši atsakomybė iš esmės įgyja „saviugdos“ pavidalą.

Be to, svarbus yra įsitikinimas, kad kiekvienas mūsų yra ugdymo tikslas, o drauge pradinis taškas. Juo geriau esame išugdyti, juo labiau suvokiame būtinumą tęsti ir gilinti ugdymą ir juo labiau esame tinkami ugdyti kitus.

Ypač svarbu suvokti, kad ugdymas, besiremiantis protingu žmogaus mokslų priemonių ir metodų vartojimu, yra juo sėkmingesnis, juo labiau pasiveda Dievo veikimui. Juk tik ta šakelė, kuri nesibijo būti apvalyta šeimininko, duoda gausių vaisių sau ir kitiems.

Kreipimasis ir malda

64. Baigdamas šį posinodinį dokumentą, noriu dar kartą pakartoti „šeimininko“ iš Evangelijos kreipimąsi: Eikite ir jūs į mano vynuogyną. Galima pasakyti, kad Sinodo, skirto pasauliečių pašaukimui ir misijai, reikšmę apima šis Viešpaties Jėzaus kreipimasis, skirtas visiems žmonėms, ypač katalikams pasauliečiams, vyrams ir moterims.

Sinodo darbai kiekvienam dalyviui buvo didelė dvasinė patirtis. Buvo patirta Bažnyčia, kuri su Šventosios Dvasios šviesa ir galia atpažįsta ir priima atnaujintą savo Viešpaties kvietimą, idant parodytų pasauliui savo komunijos slėpinį ir savo išganingos misijos energiją, specialiai atsižvelgdama į pasauliečių vietą ir vaidmenį. Šis Paraginimas turi prisidėti prie Sinodo vaisių pagausinimo visose po pasaulį pasklidusiose Bažnyčiose. Tie vaisiai pasireikš tuo, kad visa Dievo tauta ir pasauliečiai joje sėkmingai priims Jėzaus kvietimą.

Tad kreipiuosi į visus ir kiekvieną atskirai, į ganytojus ir tikinčiuosius, karštai ragindamas nepailstamai budėti, maža to, į savo protus, širdis ir gyvenimus vis tvirčiau diegti bažnytinę savimonę, vadinasi, įsisąmoninimą, kad esame Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai ir kad dalyvaujame jo komunijos slėpinyje bei jo apaštališkoje ir misijinėje galioje.

Ypač svarbu, kad visi krikščionys įsisąmonintų nepaprastą kilnumą, kurį gavo su šventuoju krikštu, įsisąmonintų, jog malone tapome pašaukti būti mylimais Tėvo vaikais, jog esame Jėzaus Kristaus Kūno ir jo Bažnyčios nariai, šve¹tos Šventosios Dvasios buveinės. Dar kartą su jauduliu ir dėkingumu įsiklausykime į evangelisto Jono žodžius: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“ (1 Jn 3, 1).

Tas „krikščioniškasis naujumas“, duotas nariams Bažnyčios, iš kurios gauna pradžią visų dalyvavimas kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje Kristaus tarnyboje bei pašaukimas šventumui meilėje, katalikų pasauliečių atveju reiškiasi ir yra įgyvendinamas pagal jų „pasaulietišką pobūdį“, kuris yra jų „savita ypatybė“.

Bažnytinė savimonė junta ne tik bendrą krikščionių kilnumą, bet ir priklausymą Bažnyčios–Komunijos slėpiniui, kuris yra pagrindinis ir lemiamas Bažnyčios gyvenimo ir misijos atžvilgis. Karšta Jėzaus malda Paskutinėje vakarienėje: Ut unum sint! visiems ir kiekvienam turi tapti kasdiene reiklia ir neatšaukiama gyvenimo ir veiklos programa.

Gyvas bažnytinės komunijos jutimas, būdamas Šventosios Dvasios dovana, reikalaujančia ir mūsų laisvės atsako, duos savo vertingą vaisių. To vaisiaus pavidalas – harmoningas pripažinimas „vienoje visuotinėje“ Bažnyčioje, kad pašaukimų ir gyvenimo sąlygų, charizmų, tarnybų, užduočių ir atsakomybių įvairovė yra vertybė, didesniu įsitikinimu ir ryžtu paremtas pasauliečių grupių, susivienijimų ir sąjūdžių bendradarbiavimas solidariai įgyvendinant išganingą Bažnyčios misiją. Jau pati savaime toji komunija yra pirmas didelis Kristaus Išganytojo buvimo pasaulyje ženklas. Drauge ji paakina ir stiprina tiesioginę Bažnyčios apaštalavimo ir misijų veiklą.

Trečio tūkstantmečio prieangyje visa Bažnyčia, ganytojai ir tikintieji, turi geriau įsisąmoninti savo atsakomybę už paklusimą Kristaus įsakymui: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15) ir su nauju polėkiu atgaivinti savo misijų veiklą. Bažnyčiai patikėta didi, reikalaujanti įsipareigojimo, puiki pasauliui tokios reikalingos naujosios evangelizacijos užduotis. Pasauliečiai turi jaustis esą veiklūs ir atsakingi šio darbo dalyviai, pašaukti skelbti Evangeliją ir gyvenimą pagal ją, tarnaudami asmens ir visuomenės vertybėms ir poreikiams.

Vyskupų Sinodas, įvykęs Marijos Metų spalio mėnesį, savo darbą ypatingu būdu patikėjo Švenčiausiosios Mergelės, Atpirkėjo Motinos, užtarimui. Dabar jos užtarimui patikiu ir Sinodo vaisių dvasinį sėkmingumą. Baigdamas šį posinodinį dokumentą, kreipiuosi į Švenčiausiąją Mergelę, jungdamasis su Tėvais ir pasauliečiais, taip pat su visais kitais Dievo tautos nariais. Mano kreipimasis virsta malda.

Švenčiausioji Mergele,
Kristaus Motina, Bažnyčios Motina,
džiaugdamiesi ir stebėdamiesi
giedame su Tavimi Magnificat,
Tavo meilės ir padėkos giesmę.

Drauge su Tavimi
dėkojame Dievui,
„maloningam iš kartos į kartą“,
už katalikų pasauliečių nuostabų pašaukimą
ir už tai, kad pavedė jiems
daugeriopą misiją,
pašaukdamas juos vardais
gyventi su juo
meilės ir šventumo komunijoje,
broliškai susijungus
į didžiąją Dievo vaikų šeimą,
ir siuntė juos
savo gyvenimu visam pasauliui
spinduliuoti Kristaus šviesą
ir nešti Dvasios ugnį.

Magnificat giedanti Mergele,
pripildyk jų širdis dėkingumo ir įkarščio
šiam pašaukimui ir šiai misijai.

Nuolanki ir kilniadvase „Viešpaties Tarnaite“,
išmokyk mus atsiduoti taip, kaip Tu,
Dievo tarnybai ir pasaulio išganymui.
Atverk mūsų širdis neužmatomoms
Dievo karalystės erdvėms
ir Evangelijos skelbimui visai kūrinijai.
Tavo motiniška širdis pažįsta
didžius ir gausius blogio pavojus,
kurie slegia mūsų laikų vyrus ir moteris,
bet ji žino taip pat
apie daugelį gerų užmojų,
apie didelį vertybių troškulį
ir vis gausėjančius išganymo vaisius.

Drąsioji Mergele,
įkvėpk mums dvasios jėgų
ir pasitikėjimą Dievu,
kad mokėtume įveikti
visas kliūtis mūsų misijai.
Išmokyk mus žvelgti į pasaulio tikrovę,
gyvai juntant
krikščionišką atsakomybę
ir džiaugsmingą viltį,
kad ateina Dievo karalystė,
naujas dangus ir nauja žemė.

Tu Vakarienės menėje
su apaštalais melsdamasi
laukei Sekminių Dvasios.
Melsk jos naujo išliejimo
visiems pasauliečiams,
vyrams ir moterims,
kad jie visiškai atitiktų savo pašaukimą
ir savo misiją, pakviesti
kaip tikrojo vynmedžio šakelės
duoti gausių vaisių
pasaulio gyvybei.

Mergele Motina,
vesk mus ir stiprink,
kad visada gyventume
kaip tikri Tavo Sūnaus Bažnyčios sūnūs ir dukterys
ir prisidėtume prie tiesos ir meilės civilizacijos
įtvirtinimo žemėje
pagal Dievo valią ir jo garbei.

Amen.

Roma, prie šv. Petro kapo, 1988 metų gruodžio 30 diena, Jėzaus, Marijos ir Juozapo Šventosios Šeimos iškilmė, vienuolikti mano popiežiavimo metai.

JONAS PAULIUS II