Apaštališkasis paraginimas REDEMPTORIS CUSTOS apie šv. Juozapo asmenį ir misiją Kristaus ir Bažnyčios gyvenime

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė Birutė Demkutė, išleido „Katalikų pasaulis”, 1999.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 879
AUTORIUS: Popiežius JONAS PAULIUS II
ORIGINALO PAVADINIMAS: ESORTAZIONE APOSTOLICA REDEMPTORIS CUSTOS DEL SANTO PADRE GIOVANNI PAOLO II SULLA FIGURA E LA MISSIONE DI SAN GIUSEPPE NELLA VITA DI CRISTO E DELLA CHIESA
DATA: 1989-08-15
PIRMINIS ŠALTINIS: Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II Apaštalinė adhortacija REDEMPTORIS CUSTOS apie šv. Juozapo asmenį ir misiją Kristaus ir Bažnyčios gyvenime. Vilnius: Leidykla „Katalikų pasaulis”, 1999.
BIBLIJOS NUORODA: Mt 1, 24
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
KNYGELĖ: Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II Apaštalinė adhortacija REDEMPTORIS CUSTOS apie šv. Juozapo asmenį ir misiją Kristaus ir Bažnyčios gyvenime. Vilnius: Leidykla „Katalikų pasaulis”, 1999. – 35[3] p. 
SKIRSNIAI

Šventasis Tėvas JONAS PAULIUS II

Apaštališkasis paraginimas
REDEMPTORIS CUSTOS
apie šv. Juozapo asmenį ir misiją Kristaus ir Bažnyčios gyvenime

Vyskupams, kunigams ir diakonams, vienuoliams ir vienuolėms, visiems tikintiesiams

1989 m. rugpjūčio 15 d.

ĮVADAS

1. Pašauktas būti Atpirkėjo Globėju, „Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save[1].

Vadovaudamiesi Evangelija, Bažnyčios Tėvai jau pirmaisiais amžiais sakė, jog šventasis Juozapas, kaip meilingai rūpinosi Marija ir džiugiai auklėjo Jėzų Kristų [2], taip saugoja ir globoja mistinį jo kūną Bažnyčią, kurios atvaizdas ir pavyzdys yra Švenčiausioji Mergelė.

Minint popiežiaus Leono XIII enciklikos Quamquam Pluries [3] šimtąsias metines, pritardamas daugelį amžių trunkančiai pagarbai Šventajam Juozapui, trokštu, brangūs broliai ir seserys, pasiūlyti jums kai kurias mintis apie tą, kuriam Dievas „pavedė saugoti savo pačius brangiausius turtus“ [4]. Su džiaugsmu atlieku šią pastoracinę pareigą, kad augtų visų žmonių. pamaldumas visuotinės Bažnyčios Globėjui ir meilė Atpirkėjui, kuriam jis pavyzdingai tarnavo.

Tada visa krikščioniškoji tauta ne tik karščiau kreipsis į Šventąjį Juozapą ir su pasitikėjimu šauksis jo globos, bet ir visada turės prieš akis jo nuolankų, brandų tarnavimą ir „dalyvavimą“ išganymo ekonomijoje [5].

Manau, kad toks Marijos Sužadėtinio misijos apmąstymas padės su visa žmonija į ateitį keliaujančiai Bažnyčiai vis iš naujo atrasti savo vietą atpirkimo plane, kurio pagrindas yra Įsikūnijimo paslaptis.

Būtent toje paslaptyje Juozapas iš Nazareto „dalyvavo“ kaip joks kitas žmogus, išskyrus Mariją, Įsikūnijusio Žodžio Motiną. Dalyvavo joje kartu su Marija, įtrauktas į tą patį išganingąjį įvykį, kad saugotų meilę, kurios galia amžinasis Tėvas „iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jo įsūniais“ [6].

I
EVANGELIJŲ RĖMAI

Santuoka su Marija

2. „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą; nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ [7].

Tuose žodžiuose glūdi pats biblinės tiesos apie šventąjį Juozapą branduolys, jo gyvenimo momentas, kurį daugiausia aprašinėja Bažnyčios Tėvai.

Evangelistas Matas aiškina tos akimirkos reikšmę ir pasakoja, kaip Juozapas ją išgyveno. Vis dėlto, norint iki galo suvokti jos turinį ir kontekstą, svarbu prisiminti ir lygiagretų fragmentą iš Evangelijos pagal Luką. Matas rašo: „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo Motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia[8]. Apie Marijos nėštumo „Šventosios Dvasios veikimu“ pradžią plačiau ir aiškiau skaitome ten, kur Lukas rašo apie Jėzaus gimimo apreiškimą. „Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinosi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija“ [9]. Angelo žodžiai: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ [10] sujaudino Mariją ir paskatino susimąstyti. Tada angelas nuramino Mergelę ir apreiškė jai ypatingą Dievo sumanymą: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sunų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą“ [11].

Evangelistas ką tik buvo pasakęs, jog apreiškimas įvyko Marijai jau esant sužadėtai „su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų“. Tų „jungtuvių“ savitumas buvo paaiškintas netiesiogiai, kai Marija, išgirdusi, ką pasiuntinys pasakė apie sūnaus gimimą, paklausė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?[12]. Ji išgirdo atsakymą: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ [13]. Marija, nors jau „sužadėta“ su vyru, liks mergelė, nes apreiškimo metu pradėtas kūdikis yra pradėtas Šventosios Dvasios veikimu.

Čia Luko tekstas sutampa su Mato tekstu [14] ir padeda suprasti tai, ką skaitome. Tvirtinimas, kad po sutuoktuvių su Juozapu Marija „Šventosios Dvasios veikimu tapo nėščia“, atitinka visą apreiškimo turinį ir ypač paskutinius Marijos ištartus žodžius: „tebūna man, kaip tu pasakei[15]. Pagal aiškų Dievo planą Marija, slenkant dienoms ir savaitėms, pasirodo žmonėms ir Juozapui „nėščia“, ta, kuri turi gimdyti ir nešioja savyje motinystės paslaptį.

3. Aplinkybėms taip susiklosčius, „Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti[16]. Jis nežinojo, kaip elgtis „stebuklingos“ Marijos motinystės akivaizdoje. Žinoma, ieškojo atsakymo į tą nerimą keliantį klausimą, bet ypač stengėsi surasti išeitį iš tos jam sunkios padėties. „Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ [17].

Mato tekstas apie „apreiškimą“ yra analogiškas Luko tekstui. Dieviškasis pasiuntinys įveda Juozapą į Marijos motinystės paslaptį. Ta, kuri pagal įstatymą yra jo „žmona“, pasilikdama mergelė taps motina Šventosios Dvasios galia. Ir kai Marijos įsčiose išnešiotas sūnus ateis į pasaulį, jis turės būti pavadintas Jėzumi. Tai izraelitams žinomas vardas, dažnai duodamas sūnums. Tačiau šiuo atveju tai bus Sūnus, kuris – pagal Dievo pažadą – visiškai išreikš šio vardo prasmę: Jėzus – Yehošsua’, reiškia: Dievas išgelbsti.

Pasiuntinys kreipėsi į Juozapą kaip į „Marijos vyrą“, į tą, kuris, laikui atėjus, turės duoti vardą Sūnui, gimsiančiam iš jo sužadėtinės, Mergelės iš Nazareto. Taigi kreipiasi į Juozapą, pavesdamas jam Marijos Sūnaus žemiškojo tėvo pareigas.

„Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ [18]. Jis parsivedė ją su jos motinystės paslaptimi, parsivedė su Sūnumi, kuris ateis į pasaulį Šventosios Dvasios veikimu: taip įrodė savo valios nusiteikimą, kaip ir Marija, paklusdamas tam, ko Dievas reikalavo per savo pasiuntinį.

II
DIEVO PASLAPTIES SAUGOTOJAS

4. Kai netrukus po apreiškimo Marija nuvyko į Zacharijo namus aplankyti savo giminaitės Elzbietos, ją pasveikinusi išgirdo žodžius, kuriuos Elzbieta ištarė „kupina Šventosios Dvasios“ [19]. Be tų žodžių, kurie buvo panašūs į apreiškimo angelo pasveikinimą, Elzbieta dar pasakė: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta[20]. Tie žodžiai buvo Redemptoris Mater enciklikos, kuria norėjau pagilinti Vatikano II Susirinkimo mokymą, pagrindinė mintis: „Švenčiausioji Mergelė žengė tikėjimo taku ir ištikimai laikėsi savo vienybės su Sūnumi iki kryžiaus“ [21]. Ji „eina pirma tų“ [22], kurie tikėdami seka paskui Kristų.

Taigi tos kelionės pradžioje Marijos tikėjimas susitinka su Juozapo tikėjimu. Tai, ką šventoji Elzbieta pasakė apie Atpirkėjo Motiną: „Laiminga įtikėjusi“, galima tam tikra prasme priskirti ir Juozapui, nes jis teigiamai atsakė į Dievo Žodį, kuris jam buvo tartas lemiamu momentu. Iš tikrųjų Juozapas neatsakė į angelo „apreiškimą“ kaip Marija, bet „padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“. Tai, ką jis padarė, yra gryniausias „tikėjimo klusnumas“ [23].

Galima sakyti, jog tai, ką padarė Juozapas, jį visai savitai sujungė su Marijos tikėjimu: jis priėmė kaip iš Dievo ateinančią tiesą tai, ką ji jau buvo priėmusi per apreiškimą. Susirinkimas moko: „Apreiškiančiam Dievui dera ‘tikėjimo klusnumas’, kuriuo žmogus save laisvai paveda Dievui, teikdamas apreiškiančiam Dievui ‘visišką proto ir valios paklusnumą’ ir laisvai pritardamas jo duotam apreiškimui“ [24]. Čia pacituotas sakinys apie pačią tikėjimo esmę tobulai dera Juozapui iš Nazareto.

5. Todėl jis tapo ypatingu „nuo amžių uždengtos Dieve“ [25] paslapties saugotoju, kaip ir Marija tuo lemiamu momentu, kurį Apaštalas pavadino „laikų pilnatve“, kai „Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters... jog atpirktų esančius įstatymo valdžioje“, kad jie „įgytų įsūnystę“ [26]. „Gerasis ir išmintingasis Dievas – sako Susirinkimas – panoro apreikšti save patį ir paskelbti savo valios paslaptį [27], kad žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje galėtų prieiti prie Tėvo ir tapti dieviškosios prigimties dalininkais“ [28], [29].

Juozapas kartu su Marija yra pirmasis tos dieviškos paslapties saugotojas. Kartu su Marija – ir per Mariją – jis dalyvauja tame aukščiausiame Dievo apsireiškimo Kristuje tarpsnyje ir dalyvauja nuo pat pradžių, Turint prieš akis abiejų evangelistų, Mato ir Luko, tekstus, galima pasakyti, jog Juozapas buvo pirmasis Dievo Motinos tikėjimo bendras ir palaikė savo sužadėtinės tikėjimą dieviškuoju apreiškimu. Jis pirmas buvo Dievo nusiųstas į „tikėjimo kelią“, kuriuo Marija – ypač Kalvarijoje ir per Sekmines – nueis tobulai [30].

6. Juozapo kelias, jo tikėjimo kelionė baigsis anksčiau, tai yra pirmiau negu Marija stos Kryžiaus papėdėje Golgotoje ir pirmiau negu ji – Kristui sugrįžus pas Tėvą – bus Sekminių vakarienbuty tą dieną, kai pasauliui pasirodys Bažnyčia, gimusi tiesos Dvasios galia. Tačiau Juozapas eina tikėjimo keliu ta pačia linkme ir yra visiškai atsidavęs tai paslapčiai, kurios pirmuoju saugotoju tapo kartu su Marija. Įsikūnijimas ir atpirkimas sudaro organišką ir neišskiriamą vienybę, kurioje „apreiškimo tvarka pasireiškia tikrovėje darbais ir žodžiais, labai susijusiais tarpusavyje“ [31]. Dėl tos vienybės popiežius Jonas XXIII, kuris buvo labai pamaldus šventajam Juozapui, nurodė, jog į Romos Mišių Kanoną, amžinąjį atpirkimo priminimą, jo vardas būtų įrašytas šalia Marijos, pirma apaštalų, popiežių ir kankinių [32].

Tėvystės tarnystė

7. Kaip matyti iš evangelinių tekstų, juridinis Juozapo tėvystės pagrindas yra santuoka su Marija. Norėdamas užtikrinti Jėzui tėvo globą, Dievas Marijos vyru parinko Juozapą. Taigi Juozapo tėvystė – santykis, per kurį jis yra kiek tik įmanoma artimas Kristui, kiekvieno išrinkimo ir išankstinio paskyrimo tikslas [33] – įsigaliojo per santuoką su Marija, tai yra per šeimą.

Evangelistai, nors aiškiai teigia, jog Jėzus buvo pradėtas Šventosios Dvasios veikimu ir šioje santuokoje buvo išsaugotas nekaltumas [34], vadina Juozapą Marijos vyru, o Mariją – Juozapo žmona [35].

Ir Bažnyčiai, nors svarbu išpažinti mergaitišką Jėzaus pradėjimą, lygiai taip svarbu ginti Marijos ir Juozapo santuoką, nes juridiškai nuo jos priklauso Juozapo tėvystė. Todėl aišku, dėl ko protėviai buvo parinkti iš Juozapo genealogijos. „Kodėl – klausia šv. Augustinas – jis neturėtų būti Juozapo? Argi Juozapas nebuvo Marijos vyras? (...) Raštas, remdamasis angelo autoritetu, tvirtina, jog jis buvo jos vyras. Nebijok, sakė, parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Jam buvo liepta duoti vardą vaikeliui, nors ir gimusiam ne iš jo sėklos. Ji, sakė angelas, pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą. Raštai žino, kad Jėzus yra gimęs ne iš Juozapo sėklos, nes jam, susirūpinusiam dėl prasidėjimo, buvo pasakyta: iš Šventosios Dvasios. Ir vis dėlto tėvo autoritetas jam nebuvo atimtas, nes buvo pavesta duoti vardą kūdikiui. Pagaliau ir pati Marija, nors ir žinojo, kad Kristų pradėjo ne iš santuokinio susivienijimo su juo, vis dėlto vadino jį Kristaus tėvu[36].

Dėl juos jungusio santuokinio ryšio Marijos sūnus yra ir Juozapo sūnus: „Dėl tos ištikimos santuokos abu buvo vadinami Kristaus tėvais; ne tik ji motina, bet ir jis tėvu, nes buvo jo motinos vyras, taigi abu pagal dvasią, ne pagal kūną[37]. Tokioje šeimoje nestigo nė vieno ją sudarančio elemento: „Tie Kristaus tėvai realizavo visus santuokos gėrius: palikuonį, ištikimybę, sakramentą. Žinome palikuonį, patį Viešpatį Jėzų; ištikimybę, nes nebuvo jokio svetimavimo; sakramentą, nes nebuvo jokio atsiskyrimo“ [38].

Analizuodamas santuokos prigimtį, tiek šv. Augustinas, tiek šv. Tomas, visuomet mato ją kaip „nedalomą sielų, vienybę“, „širdžių vienybę“, „sutarimą“ [39]. Tai elementuose, kurie šioje santuokoje buvo pavyzdingi. Išganymo istorijos viršūnėje, kai Dievas apreiškė savo meilę žmonijai dovanodamas jai Žodį, Marijos ir Juozapo santuoka visiškai laisvai“ įkūnijo „santuokinį savęs dovanojimą“, priimdama ir išreikšdama tokią meilę [40]. „Tame didžiame visko atnaujinimo Kristuje darbe santuoka, irgi išgryninta ir atnaujinta, atgimsta, tampa naujos Sandoros sakramentu. Ji, šeima, prie Naujojo Testamento slenksčio kaip ir Senojo pradžioje, yra pora. Tačiau kaip Adomo ir Ievos pora buvo pasaulį apėmusio blogio šaltinis, taip Juozapo ir Marijos – viršūnė, iš kurios po visą žemę pasklido šventumas. Išganytojas pradėjo išganymo darbą ta skaisčia ir šventa sąjunga, kurioje pasireiškė jo visagalė valia išgryninti ir pašventinti šeimą, meilės šventovę ir gyvenimo lopšį“ [41].

Ir šiandien kiek galime čia atrasti pamokymų šeimai! Kadangi „meilė tobulai apibūdina šeimos esmę ir uždavinius“, ir „šeimos misija yra saugoti, išreikšti ir perduoti meilę, kuri yra gyvas atspindys Dievo meilės žmonijai bei Viešpaties Kristaus meilės Bažnyčiai, jo sužadėtinei“ [42], visos krikščioniškos šeimos privalo sekti ta Šventąja šeima, pirmykšte „Namų bažnyčia“ [43]. „Pagal stebuklingą Dievo planą šioje šeimoje ilgus metus gyveno nežinomas Dievo Sūnus: taigi ji yra visų krikščioniškų šeimų modelis ir pavyzdys“ [44].

8. Šventąjį Juozapą Dievas pašaukė tarnauti Jėzui ir jo misijai savo tėvyste: būtent taip laikų pilnatvėje jis bendradarbiavo didžiojoje atpirkimo paslaptyje ir iš tikrųjų buvo „išganymo tarnas“ [45]. Jo tėvystė konkrečiai pasireiškė tuo, kad jis „savo gyvenimą pavertė tarnavimu, auka įsikūnijimo paslapčiai ir su ja susijusiai atperkamajai misijai; naudojosi juridine galia Šventojoje šeimoje tam, kad visiškai atiduotų jai save, savo gyvenimą, savo darbą; kad savo žmogišką pašaukimą namų meilei paverstų antžmogišku savęs, savo širdies ir kiekvienos galios paaukojimu, su meile tarnaudamas Mesijui, gimusiam jo namuose“ [46].

Liturgijoje prisimenant, kad Dievas „Šventojo Juozapo ištikimai globai patikėjo žmonijos atpirkimo daigus“ [47], dar patikslinama, jog jį, „kaip ištikimą ir išmintingą tarną, Dievas paskyrė Šventosios šeimos galva, kad su tėviška meile globotų jo vienatinį Sūnų“ [48]. Leonas XIII pabrėžė tos misijos kilnumą: „Jis visus žavi savo didžiu kilnumu, nes, Dievui paliepus, buvo Dievo Sūnaus globėju, o žmonių akyse jo tėvu. Taigi Dievo Žodis buvo patikėtas Juozapui, kad klausytų jo, gerbtų ir godotų, kaip vaikai turi gerbti tėvą“ [49].

Negali būti, kad tokio kilnaus uždavinio neatitiktų tam reikalingos ypatybės, ir turime pripažinti, jog Juozapas, „gavęs ypatingą Dangaus dovaną“, mylėjo Jėzų „visa ta natūralia meile, su visu meilingu rūpestingumu, kokią tik tėvo širdis gali pažinti“ [60].

Suteikdamas Jėzaus tėvo galią, Dievas davė Juozapui ir atitinkamą meilę, tokią meilę, kurios šaltinis yra Dievas, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ [61].

Evangelijose yra aiškiai parodytos Juozapo tėviškos pareigos Jėzui. Išganymas, kuris ateina per Jėzaus žmogišką, prigimtį, realizuojasi kasdieniškais šeimos gyvenimo veiksmais su įsikūnijimo tvarkai prideramu „palankumu“. Evangelistai rūpestingai stengiasi parodyti, kad Jėzaus gyvenime niekas nebuvo palikta atsitiktinumui, bet viskas vyko pagal Dievo nustatytą planą. Dažnai kartojama formulė „Kad išsipildytų...“ ir aprašyto įvykio sutarimas su Senojo Testamento tekstu turėjo pabrėžti plano, kuris turėjo būti atbaigtas Kristuje, vienybę ir tęstinumą.

Įsikūnijus Senojo Testamento „pažadai“ ir „simboliai“ tapo „tikrove“: vietos, asmenys, įvykiai ir ritualai rutuliojasi pagal tikslius dieviškus nurodymus, angelo perduotus Dievo balsui nepaprastai jautriems kūriniams. Marija yra nuolanki Dievo tarnaitė, nuo amžių parengta Dievo Motinos pareigoms; Juozapą Dievas išsirinko, kad būtų „Viešpaties gimimo globėjas“ [52], kuriam pavesta „tvarkingai“ įvesti Dievo Sūnų į pasaulį, pagerbiant ir Dievo nurodymus, ir žmonių įstatymus. Jam buvo patikėtas saugoti visas vadinamasis „privatus“ arba „slaptas“ Jėzaus gyvenimas.

Gyventojų surašymas

9. Nuvykęs į Betliejų gyventojų surašymui, paklusdamas teisėtai valdžiai, Juozapas atliko svarbią ir reikšmingą pareigą. Į imperijos žmonių sąrašą oficialiai įrašė „Jėzaus, Juozapo iš Nazareto sūnaus“ [53], vardą. Toks įrašymas aiškiai rodo, jog Jėzus priklauso žmonijai kaip žmogus tarp žmonių, šio pasaulio pilietis, pavaldus civiliniams įstatymams bei institucijoms, o kartu ir „pasaulio Išganytojas“. Origenas gerai aprašo šio reikšmingo istorinio fakto teologinę prasmę: „Kadangi pirmasis visos žemės surašymas vyko prie ciesoriaus Augusto, o tarp kitų žmonių ir Juozapas vyko užsirašyti su Marija, savo žmona, kuri buvo nėščia, ir kadangi Jėzus gimė anksčiau negu baigėsi surašymas, tas faktas, jog į visos žemės aprašymą turėjo būti įrašytas ir Kristus, tam, kuris atidžiai apie tai mąsto, atrodo tikra paslaptis. Taigi su visais įregistruotas, visus galėjo pašventinti, su visa žeme įrašytas į sąrašą, žemei paaukojo savo bendrystę ir po šio aprašymo visus žemės gyventojus įrašė į gyvųjų knygą, kad tie, kurie jį įtikėjo, vėliau būtų įrašyti danguje su šventaisiais to, kuriam garbė ir viešpatavimas per amžius. Amen“ [64].

Gimimas Betliejuje

10. Kaip saugotojas paslapties, „nuo amžių paslėptos Dieve“ ir „laikų pilnatvei atėjus“ pradėjusios jo akyse realizuotis, Juozapas kartu su Marija Betliejaus naktį yra Dievo Sūnaus atėjimo į šį pasaulį privilegijuotas liudininkas. Lukas rašo taip: „Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ [55].

Juozapas buvo liudininkas žmogaus gimimo žeminančiomis aplinkybėmis, to pirmojo pranešimo apie „apiplėšimą“ [56], kurį Kristus laisvai prisiėmė dėl nuodėmių atleidimo. Jis buvo ir pagarbinimo liudininkas [6]“, kai piemenys, angelui pranešus tą didžią džiugią naujieną, atskubėjo į vietą, kur gimė Jėzus; vėliau ir liudininkas pagarbos, kurią Jėzui pareiškė iš Rytų atvykę Išminčiai [69].

Apipjaustymas

11. Kadangi sūnaus apipjaustymas buvo pirmoji religinė tėvo pareiga, Juozapas šiuo ritualu [59] vykdo savo teisę-pareigą Jėzui.

Įsitikinimas, kad Senojo Testamento apeigos yra tikrovės šešėlis [60], atskleidžia, kodėl Jėzus jų nevengia. Kaip kitos apeigos, taip ir apipjaustymas, yra Jėzaus „atbaigtas“. Dievo sandora su Abraomu, kurios ženklas apipjaustymas [61], per Jėzų pasiekė savo tikslą, galutinį veiksmingumą ir buvo tobulai įvykdyta, nes Jėzus yra visų senovinių pažadų „taip“ [62].

Vardas

12. Kūdikį apipjaustant, Juozapas davė jam ir vardą – Jėzus. Tai vienintelis vardas, kuriuo galime būti išgelbėti [63]; „apreiškimo“ Juozapui metu buvo apreikšta šio vardo prasmė: jam „tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ [64]. Duodamas vardą, Juozapas patvirtina savo tėvystės teisėtumą ir, ištardamas šį vardą, paskelbia Išganytojo misiją.

Jėzaus paaukojimas šventykloje

13. Tas ritualas, kurį aprašo Lukas [65], reiškia pirmagimio išpirkimą ir paaiškina vėlesnį dvylikamečio Jėzaus pasilikimą šventykloje.

Pirmagimio išpirka yra dar viena tėvo pareiga, kurią atliko Juozapas. Pirmagimis atstovauja Sandoros tautai, išpirktai iš vergovės, kad priklausytų Dievui. Ir šia prasme Jėzus, kuris yra tikra išpirkos „kaina“ [66], ne tik įvykdo Senojo Testamento ritualą, bet ir jį pranoksta, nes yra ne atpirkimo reikalingas, o jo kūrėjas.

Evangelistas sako, kad „kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama“ [67], ir ypač tuo, ką sakė Simeonas savo giesmėje Dievui, vadindamas Jėzų „išgelbėjimu, kurį Dievas prirengė visų tautų akivaizdoje“, „Šviesa pagonims apšviesti ir Izraelio tautos garbe“, o toliau ir „prieštaravimo ženklu“ [68].

Bėgimas į Egiptą

14. Evangelistas Lukas rašo, kad po paaukojimo šventykloje „atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo“ [69].

Tačiau pagal Mato tekstą, prieš grįžtant į Galilėją, buvo labai svarbus įvykis, ir Dievo apvaizda vėl kreipėsi į Juozapą. Skaitome: „Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: ‘Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti’“ [70]. Atvykus Išminčiams iš Rytų, Erodas sužinojo apie „Žydų karaliaus“ [71] gimimą. Kai Išminčiai iškeliavo, jis liepė išžudyti „Betliejuje ir jo apylinkėse visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius“ [72]. Visus išžudydamas, jis norėjo nužudyti tą gimusį „Žydų karalių“, apie kurį sužinojo, išminčiams viešint jo rūmuose. Juozapas, išgirdęs sapne pranešimą, „nakčia... pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų. Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: ‘Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų’“ [73].

Taigi Jėzus iš Betliejaus į Nazaretą grįžo per Egiptą. Kaip Izraelis išėjo „iš vergovės“, kad pradėtų Senąją Sandorą, taip Juozapas, Dievo apvaizdos paslapties saugotojas ir bendradarbis, tremtyje saugojo tą, kuris įkūnys Naująją Sandorą.

Jėzus pasilieka šventykloje

15. Po apreiškimo Juozapas kartu su Marija tam tikra prasme atsidūrė pačioje gelmėje paslapties, nuo amžių paslėptos Dieve, kuri tapo kūnu: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų[74]. Jis gyveno tarp žmonių, o jo buveinė – Šventoji Nazareto šeima, viena iš daugelio to Galilėjos miestelio šeimų, viena iš daugelio Izraelio šeimų. Ten Jėzus „augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo“ [76]. Evangelijos keliais žodžiais nusako ilgą „slaptogyvenimo laikotarpį, kai Jėzus ruošėsi savo misijai. Tik vienas momentas yra iškeltas iš „slaptumo“ ir aprašytas Luko evangelijoje: Velykos Jeruzalėje, kai Jėzui buvo dvylika metų.

Jėzus dalyvavo toje šventėje kaip jaunas maldininkas kartu su Marija ir Juozapu. Ir štai: iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo“ [76]. Kitą dieną jie pradėjo ieškoti jo „tarp giminių bei pažįstamų“. Po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais“ [77]. Marija paklausė: „Vaikeli, kam mums taip padarei? Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs[78]. Jėzus atsakė taip, kad jie abu „nesuprato jo žodžių“. Jis pasakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?[79].

Šį atsakymą išgirdo Juozapas, apie kurį Marija ką tik buvo pasakiusi „tavo tėvas“. Iš tikrųjų visi kalbėjo ir manė, kad „Jėzus yra Juozapo sūnus“ [80]. Tačiau Jėzaus atsakymas šventykloje „menamo tėvo“ sąmonėje turėjo atnaujinti tai, ką jis buvo girdėjęs naktį prieš dvylika metų: „Juozapai... nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“. Jau tada jis suprato, kad yra Dievo paslapties saugotojas, o dvylikametis Jėzus aiškiai priminė tą paslaptį: „Turiu būti savo Tėvo reikaluose“.

Jėzaus auginimas ir auklėjimas Nazarete

16. Jėzus augo „išmintimi, metais ir malone“ [81] šventoje šeimoje, prižiūrimas Juozapo, kurio kilni užduotis buvo Jėzų „auginti“, tai yra maitinti, rengti ir mokyti Įstatymo bei amato, nes tokia buvo tėvo pareiga.

Eucharistinėje aukoje Bažnyčia visų pirma primena šlovingąją nepalytėtąją Mergelę Mariją, taip pat šventąjį Juozapą [82], nes jis „maitino tą, kurį tikintieji turi valgyti kaip amžinojo gyvenimo duoną“ [83].

O Jėzus „buvo jiems klusnus“ [84], su pagarba atsiliepdamas į savo „tėvų“ rūpestingumą. Tuo jis norėjo pašventinti šeimos ir darbo, kurį atlikdavo šalia Juozapo, pareigas.

III
TEISUS ŽMOGUS – SUTUOKTINIS

17. Per visą savo gyvenimą, kuris buvo tikėjimo kelionė, Juozapas, kaip ir Marija, buvo ištikimas iki Dievo pašaukimo pabaigos. Ji savo gyvenime iki galo įvykdė tą pirmąjį fiat, ištartą apreiškimo akimirką, o Juozapas – kaip jau buvo sakyta – savo „apreiškimo“ metu neištarė nė žodžio: jis tik visai paprastai „padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta“ [85]. Ir tas pirmasis „padarė tapo Juozapo kelio pradžia. Evangelijos neprimena nė vieno žodžio, jo ištarto tame kelyje. Tačiau Juozapo tylėjimas yra nepaprastai iškalbingas: jo dėka galima tikrai suprasti Evangelijose išreikšto apie jį sprendimo tiesą: „teisus“ [86].

Reikia mokėti suprasti šią tiesą, nes joje glūdi vienas iš svarbiausių žmogaus ir jo pašaukimo patvirtinimų. Per kartų kartas Bažnyčia vis aiškiau ir sąmoningiau suvokia tokį tvirtinimą, tartum atrasdama to įžymaus žmogaus lobyne „naujų ir senų daiktų“ [87].

18. „Teisusis“ Nazareto vyras pirmiausia apibūdinamas kaip sutuoktinis. Evangelijos kalba apie Mariją kaip apie „mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas“ [88]. Prieš atsiskleidžiant „nuo amžių uždengtai“ [89] paslapčiai, Evangelijos mums rodo vyro ir žmonos paveikslą. Pagal žydų tautos paprotį, santuoka vykdavo dviem etapais: pirmiau būdavo atliekama juridinė santuoka (tikroji santuoka), ir tik po tam tikro laiko vyras parsivesdavo žmoną į savo namus. Taigi dar negyvenęs su Marija, Juozapas jau buvo jos „vyras“; tuo tarpu Marija širdies gilumoje troško visiškai atsiduoti vien tik Dievui. Kyla klausimas, kaip toks troškimas galėjo būti suderintas su „vedybomis“. Atsakymą duoda tolesnė išganymo įvykių eiga, taigi ypatingas paties Dievo veikimas. Per apreiškimą Marija sužino, kad savo troškimą likti nekalta ir atsiduoti vien tik Dievui turi realizuoti tapdama Dievo Sūnaus motina. Motinystė Šventosios Dvasios veikimu yra tas atsidavimo būdas, kurio Dievas laukia iš Mergelės, Juozapo „sužadėtinės“. Marija ištaria savo fiat.

Tai, kad ji yra Juozapo „sužadėtinė“, yra Dievo planas. Šį faktą nurodo abu cituoti evangelistai, bet ypač Matas. Labai reikšmingi Juozapui pasakyti žodžiai: „Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ [90]. Jie atskleidžia Juozapo žmonos paslaptį. Marija savo motinystėje yra mergelė. Joje „Aukščiausiojo Sūnus“ prisiėmė žmogaus kūną ir tapo „Žmogaus sūnumi“.

Angelo žodžiais kreipdamasis į Juozapą, Dievas kreipiasi į Jį kaip į Nazareto Mergelės vyrą. Tai, kas įvyko joje Šventosios Dvasios veikimu, kartu išreiškia ir ypatingą santuokinio ryšio, kuris jau buvo tarp Juozapo ir Marijos, patvirtinimą. Pasiuntinys Juozapui aiškiai pasakė: „nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos“. Taigi tai, kas įvyko anksčiau – jo vedybos su Marija – buvo įvykę Dievo valia, taigi liko išsaugota. Savo dieviškoje motinystėje Marija ir toliau turi gyventi kaip „mergelė, vyro žmona“ [91].

19. Naktį „apreiškimo“ žodžiuose Juozapas išgirsta ne tik dievišką tiesą apie nepaprastą savo žmonos pašaukimą, bet ir tiesą apie savo pašaukimą. Tas „teisus“ žmogus, pačių kilniausių išrinktosios tautos tradicijų dvasia mylėjęs Nazareto Mergelę ir prie jos prisirišęs santuokine meile, Dievo vėl buvo pašauktas tai meilei.

„Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo pasakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ [92]; Jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“. Ar iš tų posakių nereikia padaryti išvados, kad ir jo, vyro, meilę atnaujino Šventoji Dvasia? Ar neatrodo, kad Dievo meilė... žmogaus širdyje išlieta Šventosios Dvasios [93], tobuliausiai suformuoja kiekvieną žmogišką meilę? Ji suformuoja – ir visai ypatingu būdu – santuokinę sutuoktinių meilę, pagilindama juose visa tai, kas yra žmogiškai kilnu ir gražu, kas pažymėta išskirtiniu atsidavimu, asmenų sąjunga ir tikra bendryste Trejybinės paslapties pavyzdžiu.

„Juozapas... parsivedė žmoną pas save, jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė sūnų“ [94]. Tie žodžiai nurodo kitą santuokinį artumą. To artumo gelmė, dvasinis vienybės ir ryšio tarp asmenų, – vyro ir moters – intensyvumas galiausiai kyla iš Dvasios, kuri teikia gyvybę [95]. Juozapas, paklusnus Dvasiai, joje surado meilės, savo santuokinės vyro meilės, šaltinį, ir ši meilė buvo didesnė už tą, kurios „teisus vyras“ galėjo laukti iš savo žmogiškos širdies.

20. Liturgijoje Marija gerbiama kaip „santuokinės ir skaisčios meilės ryšiais suvienyta su teisiuoju vyru Juozapu“ [96]. Tai dvi meilės, kurios kartu išreiškia Bažnyčios, mergelės ir sužadėtinės paslaptį. Marijos ir Juozapo santuoka yra jos simbolis. „Skaistybė ir celibatas dėl Dievo karalystės ne tik neprieštarauja santuokos garbingumui, bet jį liudija ir patvirtina. Santuoka ir skaistybė – tai du būdai išreikšti ir išgyventi vienintelę Dievo Sandoros su savo tauta paslaptį“ [97], kuri yra meilės tarp Dievo ir žmonių bendrystė.

Visiškai atsiduodamas, Juozapas išreiškė savo kilnią meilę Dievo Motinai, tą meilę paversdamas „santuokiniu savęs dovanojimu“. Nors ir buvo nutaręs pasitraukti, kad netrukdytų Dievo planui, kuris pradėjo joje realizuotis, angelui aiškiai įsakius, pasiėmė ją pas save ir gerbė jos išskirtinę priklausomybę Dievui.

Beje, iš santuokos su Marija kyla ypatingas Juozapo kilnumas ir jo teisė į Jėzų. „Dievo Motinos kilnumas tikrai yra toks didis, kad negali būti nieko už jį kilnesnio; tačiau kadangi Švenčiausioji Mergelė ir Juozapas buvo sujungti santuokos ryšiu, nėra abejonės, kad prie to nepaprasto kilnumo, kuriuo Dievo Motina toli pralenkia visus kūrinius, jis priartėjo kaip niekas kitas. Ir kadangi santuoka yra pati didžiausia draugystė ir vienybė, su kuria susijęs pasidalijimas gėriais, Dievas, duodamas Mergelei Juozapą vyru, davė jį ne tik kaip gyvenimo draugą, mergystės liudininką ir garbės saugotoją, bet ir tam, kad per santuokos sutartį ir jis dalyvautų jos kilnioje didybėje“ [98].

21. Toks meilės ryšys sudarė šventosios šeimos gyvenimą pirmiausia Betliejaus neturte, vėliau tremtyje Egipte ir pagaliau Nazareto nameliuose. Bažnyčia labai gerbia tą šeimą ir siūlo ją kaip pavyzdį visoms šeimoms. Tiesiogiai įtraukta į išganymo paslaptį, Nazareto šeima ir pati yra ypatinga paslaptis. O tai paslapčiai – kaip ir įsikūnijime – priklauso tikra tėvystė: žmogiška Dievo Sūnaus šeimos forma, tikra žmonių šeima, dieviškosios paslapties suformuota. Joje Juozapas yra tėvas jo tėvystė nėra biologinė, tačiau ji yra ne „tariama“ ar vien „pavaduojamoji“, bet tikra žmogiška tėvystė, tėvo misija šeimoje. Joje yra hipostatinės vienybės rezultatas: dieviškojo Žodžio-Sūnaus Asmens vienybėn prisiimta žmogiška prigimtis; Jėzus Kristus.

Kartu su žmogiška prigimtimi Kristus „prisiėmė“ visa tai, kas žmogiška, ypač šeimą, kaip pirmąją savo gyvenimo žemėje aplinką. Tame kontekste yra „prisiimta“ ir žmogiškoji Juozapo tėvystė.

Tuo pagrindu savo tikrą reikšmę įgyja Marijos žodžiai, tarti dvylikamečiui Jėzui šventykloje: „Tavo tėvas ir aš... ieškome tavęs“. Tai nėra tik paprasta frazė: Jėzaus Motinos žodžiai nurodo visą įsikūnijimo realumą, kuris priklauso Nazareto Šeimos paslapčiai. Juozapas, kuris nuo pat pradžių „tikėjimo klusnumu“ sutiko būti žmogiškuoju Jėzaus tėvu, tikėjime žmogui atsiduodančios Šventosios Dvasios apšviestas, tikrai vis labiau suvokė neapsakomą tos savo tėvystės dovaną.

IV
DARBAS – MEILĖS IŠRAIŠKA

22. Tos meilės Nazareto šeimos gyvenime kasdieninė išraiška buvo darbas. Evangelijos tekstas nurodo, koks buvo tas darbas, kuriuo Juozapas stengėsi išmaitinti savo šeimą: jis buvo dailidė. Sis paprastas žodis apgobia visą Juozapo gyvenimą. Jėzui tai buvo slapto gyvenimo metas, apie kurį pasakoja evangelistas po įvykio šventykloje: „Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus“ [99]. „Klusnumu“, Jėzaus klusnumu Nazareto namuose laikomas ir jo darbas šalia Juozapo. Tas, kuris laikomas „dailidės sūnumi“, mokėsi darbo iš savo menamo „tėvo“. Kaip išganymo ir šventumo tvarkoje Nazareto šeima yra pavyzdys ir modelis žmonių šeimoms, taip pavyzdys yra ir Jėzaus darbas šalia Juozapo, dailidės. Mūsų laikais Bažnyčia tai išryškino liturginiame Šv. Juozapo Darbininko minėjime gegužės pirmąją dieną. Žmogaus darbas, ypač rankų darbas, Evangelijos labai pabrėžiamas. Kartu su Dievo Sūnaus žmogiškumu jis yra priimtas į įsikūnijimo paslaptį ir ypatingu būdu atpirktas. Savo varstotu, prie kurio dirbo kartu su Jėzumi, Juozapas žmogaus darbą priartino prie atpirkimo paslapties.

23. Jėzui – žmogui – augant „išmintimi, metais ir malone“, svarbi buvo ir darbštumo dorybė, nes „darbas yra žmogaus gėris“, kuris „pertvarko gamtą“ ir žmogų „tam tikra prasme daro žmogiškesnį“ [100].

Darbo reikšmė žmogaus gyvenime didelė, todėl reikia pažinti ir suvokti jo esmę, kad būtų galima „padėti visiems žmonėms per darbą artėti prie Dievo – Kūrėjo ir Atpirkėjo, dalyvauti jo plane gelbėti žmogų ir pasaulį, padėti pagilinti savo bičiulystę su Kristumi, gyvai tikėjimu dalyvauti jo trejopoje – Kunigo, Pranašo ir Valdovo – misijoje“ [101].

24. Pagaliau reikia pašventinti kasdienį gyvenimą, ir to kiekvienas privalo siekti pagal savo padėtį bei tobulinti pagal visiems tinkamą modelį: „Šventasis Juozapas yra nuolankiųjų, kuriuos krikščionybė išaukština, pavyzdys; Šventasis Juozapas įrodo, jog norint būti gerais ir tikrais Kristaus sekėjais, nereikia ‘didelių dalykų’, reikia tik paprastų, žmogiškų, bet tikrų, veiksmingų dorybių“ [102].

V
VIDINIO GYVENIMO PRIMATAS

25. Dailidės darbą Nazareto namelyje gaubia tyla, kuri lydi visa, kas susiję su Juozapo asmeniu. Tačiau tai tyla, kuri ypatingu būdu atskleidžia to žmogaus vidų. Evangelijose kalbama tik apie tai, ką Juozapas „darė“; vis dėlto jo tylos apgobtuose „veiksmuose“ galima atskleisti gilios kontempliacijos dvasią. Juozapas kasdien susidurdavo su „nuo amžių uždengta“ paslaptimi, kuri „apsigyveno“ po jo stogu. Todėl, pavyzdžiui, ir Jėzaus Teresė, didžioji kontempliatyvinio Karmelio reformatorė, pradėjo šventojo Juozapo kulto Vakarų krikščionybėje atnaujinimą.

26. Totalinę Juozapo auką, viso gyvenimo paaukojimą į jo namus įžengusio Mesijo reikalams, atitinka „jo neįžvelgiamas vidinis gyvenimas, kuriame jis išgirsdavo ypatingiausius įsakymus ir paskatas; iš kurio kilojo logika ir jėga, būdinga paprastoms ir skaidrioms sieloms, didieji sprendimai, prireikus dieviškiesiems planams skubiai atiduoti savo laisvę, teisėtą žmogišką pašaukimą, santuokinę laimę, prisiimant šeimos padėtį, atsakomybę ir naštą, bet dėl neprilygstamos skaisčios meilės atsisakant natūralios santuokinės, šeimą kuriančios ir ją remiančios meilės“ [103].

Tas paklusnumas Dievui, ryžtingas atsidavimas jam tarnauti, yra ne kas kita, kaip pamaldumas, viena iš religijos dorybės išraiškų [104].

27. Juozapo ir Jėzaus gyvenimo vienybė skatina dar patyrinėti įsikūnijimo paslapties aspektą – Kristaus žmogiškumą, kaip veiksmingą priemonę pašventinti žmones: „Dėl Kristaus dieviškumo žmogiški Kristaus veiksmai buvo išganingi ir suteikė mums malonę ne tik dėl nuopelno, bet ir dėl tikro poveikio“ [105].

Iš tų veiksmų evangelistai labiausiai vertino susijusius su velykine paslaptimi, tačiau pabrėžė ir fizinio kontakto su Jėzumi svarbą gydant [106] bei į o poveikį Jonui Krikštytojui, kai abu dar buvo motinos įsčiose.

Apaštalai – kaip matėme – liudydami nepamiršo papasakoti apie Jėzaus gimimą, apipjaustymą, paaukojimą šventykloje, pabėgimą į Egiptą ir slaptą gyvenimą Nazarete dėl malonės „paslapties“, glūdinčios tuose „veiksmuose“, išganinguose, nes kylančiuose iš to paties meilės šaltinio – Kristaus dieviškumo. Nors ta meilė dėl jo žmogiškumo sklido į visus žmones, bet pirmiausia pasiekė tuos, kurie Dievo valia buvo jam artimiausi: jo motiną Mariją ir menamą tėvą, Juozapą [108].

Kadangi „tėviška“ Juozapo meilė negalėjo nedaryti įtakos „sūniškai“ Jėzaus meilei, ir atvirkščiai, „sūniška“ Jėzaus meilė negalėjo neveikti „tėviškos“ Juozapo meilės, kaip įsiskverbti į to nepaprasčiausio santykio gelmę? Todėl labiausiai dieviškosios meilės impulsams jautrios sielos Juozapą laiko nuostabiu vidinio gyvenimo pavyzdžiu.

Be to, aiškią įtampą tarp aktyvaus ir kontempliatyvaus gyvenimo jis idealiai įveikia, o tai yra įmanoma tik tam, kas pajėgia tobulai mylėti. Prisiminę žinomą skirtumą tarp tiesos meilės (caritas veritatis) ir meilės reikalavimo (necessitas caritatis) [109], galime sakyti, jog Juozapas patyrė ne tik tiesos meilę, tai yra gryną dieviškosios Tiesos, kuri spinduliavo iš Kristaus žmogiškumo, kontempliacijos meilę, bet ir meilės reikalavimą, tai yra gryną tarnavimo, kurio reikalavo to žmogiškumo globa ir išsiskleidimas, meilę.

VI
MŪSŲ LAIKŲ BAŽNYČIOS GLOBĖJAS

28. Sunkiu Bažnyčiai metu popiežius Pijus IX, norėdamas pavesti ją ypatingai šventojo patriarcho Juozapo globai, paskelbė jį Katalikų Bažnyčios Globėju“ [110]. Popiežius žinojo, kad tai nėra netikėtas poelgis, nes dėl nepaprasto kilnumo, kuriuo Dievas apdovanojo tą savo ištikimiausią tarną, „Bažnyčia po Švenčiausiosios Mergelės, jo sužadėtinės, visada labai gerbė ir šlovino šventąjį Juozapą ir varguose labiausiai į jį kreipėsi“ [111].

Dėl ko toks pasitikėjimas? Leonas XIII aiškina taip: „Priežastys, dėl kurių šventasis Juozapas turi būti laikomas ypatingu Bažnyčios globėju, o Bažnyčia dažniausiai atsiduoda jo globai ir apsaugai, yra tai, kad jis yra Marijos sužadėtinis ir pasirinktas Jėzaus tėvas... Juozapas buvo teisėtas ir natūralus dieviškosios Šeimos gynėjas ir galva... Taigi labiausiai pridera, kad šventasis Juozapas, kuris visada šventai globojo Nazareto šeimą, savo dangiškąja globa taip pat saugotų ir gintų Kristaus bažnyčią“ [112].

29. Tos globos reikia šauktis, ir ji yra visada būtina Bažnyčiai ne tik tam, kad gintų ją nuo pavojų, bet dar labiau tam, kad paremtų naują pasaulio evangelizaciją bei pakartotinę evangelizaciją tose „šalyse ir tautose – rašiau savo Apaštalinėje adhortacijoje Christifideles laici – kuriose religija ir krikščioniškasis gyvenimas klestėjo“ ir kurios dabar „patiria sunkius išmėginimus“ [113]. Norint nešti pirmąją žinią apie Kristų arba grąžinti ją ten, kur jos nepaisoma ar ji yra pamiršta, Bažnyčiai būtinai reikia ypatingos Jėgos iš aukštybių“ [114], tikros Viešpaties Dvasios dovanos ir Dievo šventųjų užtarimo bei pavyzdžio.

30. Bažnyčia pasitiki ne tik tikra Juozapo globa, bet ir ypatingu pavyzdžiu, kuris pranoksta paprasto gyvenimo būsenas ir siūlosi visai krikščionių Bendruomenei su visomis jos tikinčiųjų sąlygomis ir pareigomis.

Kaip yra pasakyta Vatikano II Konstitucijoje apie Apreiškimą, pagrindinis visos Bažnyčios nusiteikimas turi būti toks, kad „su pagarba klausytų. Dievo Žodžio“ [115], absoliutus pasiryžimas ištikimai tarnauti išganingajai Jėzuje apreikštai Dievo valiai. Jau žmogaus atpirkimo pradžioje randame įkūnytą paklusnumo pavyzdį, po Marijos – Juozapą, kuris pasižymėjo ištikimu Dievo įsakymų vykdymu.

Paulius VI ragino šauktis jo pagalbos taip, „kaip Bažnyčia pastaraisiais laikais yra pratusi daryti, visų pirma spontaniškai teologiškai apmąstydama dieviškosios ir žmogiškosios veiklos ryšį didžiajame atpirkimo darbe, kuriame pirmoji, tai yra dieviškoji veikla yra tobula, o antroji, žmogiškoji, tai yra mūsų, yra nepajėgi [116] ir niekada negali būti atleista nuo nuolankaus, bet apriboto ir sutaurinančio bendradarbiavimo. Be to, Bažnyčia jo globos šaukiasi su giliu tikriausiu troškimu atgaivinti savo pasaulietišką gyvenimą tikromis evangelinėmis dorybėmis, kurios spinduliuoja iš Šventojo Juozapo“ [117].

31. Bažnyčia tuos reikalavimus paverčia malda. Prisimindama, jog Dievas mūsų atpirkimo daigus pavedė rūpestingai šventojo Juozapo globai, prašo Dievą, kad leistų jai ištikimai bendradarbiauti išganymo veikloje, suteiktų jai tą pačią ištikimybę ir širdies tyrumą, su kuriais Juozapas tarnavo Įsikūnijusiam Žodžiui, idant sekdama Šventuoju ir jo užtariama prieš Dievą, keliautų šventumo ir teisumo keliais [118].

Dar prieš šimtą metų popiežius Leonas XIII ragino katalikus melsti šventojo Juozapo, visos Bažnyčios Globėjo, užtarimo. Enciklika Quamquam Pluries remiasi ta „tėviška meile“, kurią Juozapas Jautė vaikeliui Jėzui“, ir jam, „rūpestingam dieviškosios Šeimos globėjui“, paveda „Jėzaus Kristaus krauju įsigytą brangųjį paveldą“. Nuo tada Bažnyčia – kaip priminiau iš pradžių – meldžia Šventojo Juozapo užtarimo „dėl tos šventos meilės, kuri jungė jį su Nekaltąja Mergele, Dievo Gimdytoja“ ir paveda jam visus savo rūpesčius ir reikalus, kurie vargina žmoniją.

Ir šiandien dėl daugelio priežasčių turime taip pat jam melstis: „Mylimasis tėve, padėk mums išvengti visokių klaidų ir nupuolimų... stiprink mus kovoje su tamsos galybėmis, ir kaip anuomet išgelbėjai Kūdikėlį Jėzų iš gresiančiojo gyvybei pavojaus, taip ir dabar gink šventąją Dievo Bažnyčią nuo priešo žabangų ir visokių nelaimių.“ [119]. Ir šiandien dėl daugelio priežasčių turime pavesti šventajam Juozapui kiekvieną žmogų.

32. Karštai linkiu, kad šis Juozapo priminimas atnaujintų ir mūsų maldą, kuriai prieš šimtą metų ragino mano Pirmtakas. Iš tikrųjų ta malda ir pats Juozapo asmuo vėl yra aktualūs mūsų laikų Bažnyčiai, belaukiančiai naujojo krikščionybės tūkstantmečio.

Vatikano II Susirinkimas vėl atnaujino jautrumą „Visiems didiesiems Dievo dalykams“, tai „išganymo ekonomijai“, kurios ypatingas tarnas buvo Juozapas. Pavedu jus globai to, kuriam pats Dievas „pavedė saugoti savo pačius brangiausius turtus“ [120] ir iš kurio mokomės tarnauti „išganymo ekonomijai“. Tegu Šventasis Juozapas būna visiems ypatingas mokytojas tarnaujant išganingajai Kristaus misijai. Tai užduotis, kuri Bažnyčioje pridera kiekvienam ir visiems: sutuoktiniams ir gimdytojams, tiems, kurie gyvena iš savo rankų ar bet kokio kito darbo, kontempliatyviam gyvenimui pašauktiesiems ir pašauktiems apaštalavimui.

Teisusis vyras, kuriame buvo sukauptas visas Senosios Sandoros paveldas, yra įvestas ir į naujos, amžinos Sandoros Jėzuje Kristuje „pradžią“. Tegu jis nurodo tos išganingosios Sandoros kelius prie artėjančio tūkstantmečio slenksčio, tūkstantmečio, kuriame turi išlikti ir toliau bręsti laikų pilnatvė“, neapsakomos Žodžio įsikūnijimo paslapties savybė.

Tegu Šventajam Juozapui užtariant, Bažnyčią, pasaulį ir kiekvieną iš mūsų laimina Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Roma, prie Šv. Petro kapo, rugpjūčio 15 d., Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmė, 1989, vienuolikti mano pontifikato metai.

JONAS PAULIUS II

IŠNAŠOS

[1] Mt 1, 24.

[2] plg. Šv. Irenėjus. Adversus haereses, IV, 23, 1: S.Ch. 100/2, 692–694.

[3] Leonas XIII. Quamquam Pluries, 1889 rugp. 15: Leonis XIII P. M. Acta, IX (1890) 175–182.

[4] S. Rituum Congreg. Quemadmodum Deus, 1870 gruodžio 8: Pii IX P.M. Acta, pars I, vol. V, 282; Pii IX Inclytum Patriarcham, 1871 liepos 7: cit. 331–335.

[5] plg. S. Ioannis Chrysostomi. In Matth. Hom., V, 3; PG 57, 57s.; Bažnyčios Mokytojai ir Popiežiai dėl to paties vardo Juozapo iš Nazareto prototipu laikė Egipto Juozapą, apibūdindami pačių brangiausių Dievo Tėvo turtų, Įsikūnijusio Žodžio ir jo Švč. Motinos globėjo tarnystę ir jo didybę: plg. Šv. Bernardas. Super „Missus est“ Hom., II, 16, S.Bernardi Opera, Ed.Cist., IV, 33 s; Leonis XII. Quamquam Pluries, 1889 rugp. 15: cit. 179.

[6] Ef 1, 5.

[7] Mt 1, 20–21.

[8] Mt 1, 18.

[9] Lk 1, 26–27.

[10] Ten pat, 1, 28.

[11] Ten pat, 1, 30–32.

[12] Ten pat, 1, 24.

[13] Ten pat, 1, 35.

[14] Mt 1, 18.

[15] Lk 1, 38.

[16] Mt 1, 19.

[17] Ten pat, 1, 20–21.

[18] Ten pat, 1, 24.

[19] Lk 1, 41.

[20] Ten pat, 1, 45.

[21] Lumen Oentium, 58.

[22] plg. Ten pat, 63.

[23] Rom 1, 5; 16, 26; 2 Kor 10, 5–6.

[24] Dei Verbum, 5.

[25] plg.Ef 3, 9.

[26] plg.Gal 4, 4–5.

[27] plg.Ef 1, 9.

[28] plg. Ten pat, 2, 18; 2 Pt 1, 4.

[29] Dei Verbum, 2.

[30] plg. Lumen Gentium, 63.

[31] Dei Verbum, 2.

[32] plg. S. Rituum Congreg. Novis hisce temporibus, 1962 lapkr. 13: AAS 54 (1962) 873.

[33] plg. Rom 8, 29 s.

[34] plg. Mt 1, 18–24; Lk 1, 26–34.

[35] plg. Mt 1, 16. 18–20. 24; Lk 1, 27; 2, 5.

[36] šv. Augustinas. Sermo 51, 10, 16: PL 38, 342.

[37] Eiusdem. De nuptiis et concupiscentia, I, 11, 12: PL 44, 421; plg. Eiusdem. De consensu evangelistarum, II, 1, 2: PL 34, 1071; Eiusdem. Contra Faustum, 111, 2: PL 42, 214.

[38] šv. Augustinas. De nuptiis et concupiscentia, 1, 11, 13: PL 44, 421; plg. Eiusdem. Contra Iulianum, V, 12, 46: PL 44, 810.

[39] plg. Eiusdem. Contra Faustum, XXIII,8: PL 42, 470 s.; Eiusdem. De consensu evangelistarum, II, 1, 3: PL 34, 1072; Eiusdem. Sermo 51, 13, 21; PL 38, 344 s.; S. Thomae. Summa Theologiae, III, q. 29, a. 2 in conclus.

[40] plg. Insegnamenti di Giovanni Paolo II. III,1 (1980) 88–92. 148–152. 428–431.

[41] Paulius VI. Allocutio ad Motum „Equipes Notre-Dame“, 7, 1970 geg. 4: Insegnamenti di Paolo VI, VIII (1970) 428. Laudes Familiae Nazarethanae, quae domesticae communitatis perfectum habendum est exemplar, similes inveniuntur, v.g., apud Leonas XIII. Neminem Fugit, 1892 birž. 14: Leonis XIII P. M. Acta, XII (1892) 149 s.; apud Benediktas XV. Bonum Sane, 1920 liepos 25: AAS 12 (1920) 313–317.

[42] Jonas Paulius II. Familiaris Consortio, 17.

[43] Ten pat, 49; plg. Lumen Gentium, 11; Apostolicam Actuositatem, 11.

[44] Jonas Paulius II. Familiaris Consortio, 86.

[45] plg. S. Ioannis Chrysostomi. In Matth. Hom., V, 3: PG 57, 57 s.

[46] Insegnamenti di Paolo VI, IV (1966) 110.

[47] Missale Romanum, Collecta „in Sollemnitate S. loseph Sponsi B.V.M.“.

[48] Ten pat, Praefatio „in Sollemnitate S.Ioseph Sponsi B.V.M.“.

[49] Leonas XIII. Quamquam Pluries, 1889 rugp. 15: Leonis XIII P.M. Acta, IX (1890) 178.

[50] Pijus XII. Nuntius radiophonicus ad alumnos transmissus in Scholis Catholicis Foederatarum Americae Civitatum discentes, 1958 vasario 19: AAS 50 (1958) 174.

[51] Ef 3, 15.

[52] Origenas. Hom. XIII in Lucam, 7: S.Ch. 87, 214.

[53] plg. Jn 1, 45.

[54] Origenas. Hom. XI in Lucam, 6: S.Ch. 87, 194 ir 196.

[55] Lk 2, 6–7.

[56] plg. Fil 2, 5–8.

[57] plg. Lk 2, 15–16.

[58] plg. Mt 2, 11.

[59] plg. Lk 2, 21.

[60] plg. Žyd 9, 9 s.; 10, 1.

[61] plg. Pr 17, 13.

[62] plg. 2 Kor 1, 20.

[63] plg. Apd 4, 12.

[64] Mt 1, 21.

[65] Lk 2, 22 s.

[66] plg. 1 Kor 6, 20; 7, 23; 1 Pt 1, 19.

[67] Lk 2, 33.

[68] plg. Ten pat, 2, 30–34.

[69] Ten pat, 2, 39–40.

[70] Mt 2, 13.

[71] plg. Ten pat, 2, 2.

[72] Ten pat, 2, 16.

[73] Mt 2, 14–15; plg. Oz 11, 1.

[74] Jn 1, 14.

[75] Lk 2, 40.

[76] Ten pat, 2, 43

[77] Ten pat, 2, 46–47.

[78] Ten pat, 2, 48.

[79] Lk 2, 49–50.

[80] Ten pat, 3, 32.

[81] Ten pat 2, 52.

[82] plg. Missale Romanum, „Prex Eucharistica I“.

[83] S.Rituum Congreg. Quemadmodum Deus, die 8 dec. 1870; Pii IX P.M. Acta, pars I, vol. V, 282.

[84] Lk 2, 51.

[85] Mt 1, 24.

[86] Ten pat, 1, 19.

[87] Ten pat, 13, 52.

[88] Lk 1, 27.

[89] Ef 3, 9.

[90] Mt 1, 20.

[91] plg. Lk 1, 27.

[92] Mt 1, 24.

[93] plg. Rom 5, 5.

[94] Mt 1, 24–25.

[95] Jn 6, 63.

[96] Collectio Missarum de Beata Maria Virgine, I, „Sancta Maria de Nazareth“, Praefatio.

[97] Jonas Paulius II. Familiaris Consortio, 16.

[98] Leonas XIII. Quamquam Pluries, die 15 aug. 1889: Leonis XIII P.M. Acta, IX (1890) 177 s.

[99] Lk 2, 51.

[100] Jonas Paulius II. Laborem Exercens, 9.

[101] Ten pat, 24. Hac recentiore aetate Summi Pontifices assidue S.Ioseph tamquam operariorum opificumque „exemplum“ exhibuerunt; cfr. v.g., Leonas XIII. Quamquam Pluries, die 15 aug. 1889: Leonis XIII P.M. Acta, IX (1890) 180; Benediktas XV. Bonum Sane, die 25 iul. 1920: AAS 12 (1920) 314–316; Pijus XII. Allocutio, die 11 mar. 1945: AAS 37 (1945) 72; Eiusdem. Allocutio, die maii 1955: AAS 47 (1955) 406; Jonas XXIII. Nuntius radiophonicus, die 1 maii 1960: AAS 52 (1960) 398.

[102] Insegnamenti di Paolo VI, VII (1969) 1268.

[103] Insegnamenti di Paolo VI, VII (1969) 1268.

[104] plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theohgiae, II-IIae, q. 82, a.3, ad 2.

[105] Ten pat, q.8, a.1, ad 1.

[106] plg. ex. gr., Mk 1, 41.

[107] plg. Lk 1, 41–44.

[108] plg. Pijus XII. Haurietis Aąuas, III, die 15 maii 1956: AAS 48 (1956)329 s.

[109] plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, II–IIae, q. 182, a. 1, ad 3.

[110] S. Rituum Congreg. Quemadmodum Deus, die 8 dec. 1870: Pii IX P.M. Acta, pars I, vio. V, 283.

[111] Ten pat, 282 s.

[112] Leonas XIII. Quamquam Pluries, die 15 aug. 1889: Leonis XIII P.M. Acta, IX (1890) 177–179.

[113] Jonas Paulius II. Christifideles Laici, 34.

[114] plg. Lk 24, 49; Apd 1, 8.

[115] Dei Verbum, 1.

[116] plg. Jn 15, 5.

[117] Insegnamenti di Paolo VI, VII (1969) 1268.

[118] plg. Missale Romanum, Collecta; Super oblata „In Sollemnitate S.Ioseph Sponsi B.M.V.“; Post communio „in Missa votiva S.Ioseph“.

[119] plg. Leonas XIII. Oratio ad Sanctum Iosephum, quae proxime sequitur textum ipsius Epist. Enc. Quamquam Pluries, die 15 aug. 1889: Leonis XIII P.M. Acta, IX (1890) 183.

[120] S. Rituum Congreg. Quemadmodum Deus, die 8 dec. 1870: Pii IX P.M. Acta, pars I, vol. V, 282.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 879
Adresas: http://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/ap-paraginimai/1989-08-15_redemptoris-custos
Paskelbta: 2017-03-07 12:18:37 | Patikslinta 2017-03-21 17:20:09.