ĮVADAS

1. Pašvęstasis gyvenimas, giliai suleidęs šaknis į Viešpaties Kristaus gyvenimo pavyzdžius ir mokymą, yra Dievo Tėvo dovana, per Šventąją Dvasią suteikta Jo Bažnyčiai. Evangelinių patarimų išpažinimo dėka būdingi Jėzaus – skaistaus, beturčio ir paklusnaus – bruožai lieka pasaulyje savitai ir tvariai „regimi“, o tikinčiųjų žvilgsnis krypsta į paslaptį Dievo karalystės, kuri jau veikia žemėje, bet galutinai bus atbaigta danguje.

Ištisus šimtmečius nestigo vyrų ir moterų, kurie, paklusę Tėvo kvietimui ir Šventosios Dvasios raginimui, pasirinko šį ypatingą sekimo Kristumi kelią, kad Kristui atsiduotų „nepadalyta širdimi“ (plg. 1 Kor 7, 34). Jie, kaip ir Apaštalai, viską paliko, kad būtų su Juo ir tarnautų Dievui ir broliams. Daugeliu savo dvasinio ir apaštalinio gyvenimo charizmų, kurias jiems teikė Šventoji Dvasia, jie pagelbėjo atskleisti Bažnyčios paslaptį bei misiją ir taip prisidėjo prie visuomenės atnaujinimo.

Dėkokime už pašvęstojo gyvenimo malonę

2. Pašvęstojo gyvenimo vaidmuo Bažnyčioje nepaprastai svarbus, todėl nusprendžiau sukviesti Sinodą, kad geriau apmąstytume šio gyvenimo reikšmę ir perspektyvas naujajam tūkstantmečiui artėjant. Norėjau, kad šalia Tėvų būtų ir gausus būrys pašvęstųjų asmenų, kurie galėtų prisidėti prie to bendro apmąstymo.

Mes visi suvokiame, koks turtas ir dovana Bažnyčios bendruomenei yra pašvęstasis gyvenimas su savo charizmomis ir institucijomis. Visi dėkokime Dievui už kontempliacijai ir apaštalavimo darbams atsidėjusius Ordinus ir Vienuolinius institutus, už Apaštalinio gyvenimo draugijas, Pasauliečių institutus bei kitas pašvęstųjų grupes ir visus tuos, kurie savo širdies slaptoje atsiduoda Dievui ypatingu pašventimu.

Sinode buvo galima pamatyti, kaip plačiai pašvęstasis gyvenimas pasklidęs visų žemės dalių Bažnyčiose. Jis skatina ir lydi evangelizavimo plėtojimą visuose pasaulio regionuose, kuriuose ne tik dėkingai priimami kitų kraštų institutai, bet ir steigiami nauji, pasižymintys formų bei išraiškos priemonių įvairove.

Taigi nors kai kuriuose žemės kraštuose pašvęstojo gyvenimo institutai gyvena sunkius laikus, kituose jie nepaprastai klesti ir rodo, kad visiškas atsidavimas Dievui Kristuje suderinamas su kiekvienos tautos kultūra ir istorija. Jis tarpsta ne vien Katalikų Bažnyčioje ir sudaro esminį jos tapatumo bruožą, taip pat atsiranda ir atgimsta iš Reformos gimusiose Bažnyčiose bei bendruomenėse kaip bendras malonės visiems Kristaus mokiniams ženklas. To reiškinio suvokimas skatina ekumenizmą, kuris diegia vis didesnį krikščionių vienybės troškimą, „kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21).

Pašvęstasis gyvenimas – dovana Bažnyčiai

3. Visuotinis pašvęstojo gyvenimo buvimas ir evangelinis jo liudijimo pobūdis aiškina – jei kam nors to reikia, – kad toks gyvenimas nėra izoliuotas ir antraeilis reiškinys. Jis svarbus visai Bažnyčiai. Vyskupai Sinode ne kartą yra tai patvirtinę: De re nostra agitur – „tai liečia mus“ [1]. Iš tikrųjų, pašvęstasis gyvenimas glūdi pačioje Bažnyčios širdyje kaip svarbiausias jos pasiuntinybės elementas, kadangi „ryškiai atskleidžia bei rodo krikščioniškojo pašaukimo gelmes“ [2] ir visos Bažnyčios – Sužieduotinės siekimą susivienyti su savo vieninteliu Sužieduotiniu [3]. Sinodo Tėvai ne kartą sakė, kad Dievui paaukotas gyvenimas ne tik praeityje gelbėjo ir rėmė Bažnyčią, bet ir dabar yra bei ateityje bus brangi ir būtina dovana Dievo Tautai, nes glaudžiai siejasi su jos gyvenimu, šventumu ir pasiuntinybe [4].

Sunkumai, su kuriais nemaža institutų susiduria viename kitame pasaulio krašte, neturi kelti abejonių dėl to, kad evangelinių patarimų išpažinimas yra esminė Bažnyčios gyvenimo dalis ir skatina ją būti vis ištikimesnę Evangelijai [5]. Ateityje gali atsirasti įvairiausių naujų pašvęstojo gyvenimo formų, bet to pasirinkimo, kuris pasireiškia radikaliu savęs atidavimu iš meilės Viešpačiui Jėzui, o Jame ir kiekvienam žmonijos nariui, esmė nepasikeis. Krikščionių tauta ir toliau gali remtis tuo įsitikinimu, kuris amžių būvyje įkvėpdavo daugybę tikinčiųjų, ir žinoti, jog tų kilnių sielų įnašu gali naudotis keliaudama į savo dangiškąją tėvynę.

Sinodo vaisiai

4. Patenkindamas Bendrosios Vyskupų Sinodo Generalinės Asamblėjos, susirinkusios apmąstyti temą „Pašvęstasis gyvenimas ir jo misija Bažnyčioje ir pasaulyje“, pageidavimą, norėčiau šioje Apaštalinėje adhortacijoje aptarti Sinodo svarstymo vaisius [6] ir visiems tikintiesiems – vyskupams, kunigams, diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir pasauliečiams, – taip pat tiems, kurie norėtų manęs paklausyti, parodyti stebuklus, kuriuos ir šiandien Viešpats trokšta daryti per šį Dievui paaukotą gyvenimą.

Sinodas, įvykęs po pasauliečiams ir kunigams skirtų Sinodų, papildo ciklą svarstymų apie ypatingus bruožus tų gyvenimo luomų, kurių Viešpats Jėzus norėjo savo Bažnyčiai. Vatikano II Susirinkimas atskleidė didžiąją bažnytinės bendrystės tikrovę, jungiančią visas dovanas, skirtas Kristaus Kūno ugdymui ir Bažnyčios misijai pasaulyje. Tačiau pastaraisiais metais prireikė geriau išaiškinti įvairių gyvenimo luomų tapatumą, jų pašaukimą ir specifinę užduotį Bažnyčioje.

Bažnyčios vienybė nėra vienodumas. Tai Šventosios Dvasios dovana, pasireiškianti charizmų ir gyvenimo formų įvairove. Jos bus juo naudingesnės Bažnyčiai ir jos misijai, juo labiau bus gerbiamas jų tapatumas. Kiekviena Šventosios Dvasios dovana iš tiesų duodama tam, kad, skatindama broliškumą bei misijos vystymąsi, neštų vaisių Viešpačiui [7].

Šventosios Dvasios veikimas įvairiose pašvęstojo gyvenimo formose

5. Kaip su dėkingumu Šventajai Dvasiai nepaminėti daugybės istorinių pašvęstojo gyvenimo formų, kurias Ji pažadino ir kurios vis dar egzistuoja Bažnyčioje? Tai tartum šakotas medis [8], suleidęs šaknis į Evangeliją ir duodantis gausių vaisių kiekvienu Bažnyčios gyvenimo laikotarpiu. Koks nuostabus turtingumas! Baigiantis Sinodui aš pats pajutau, jog būtina pabrėžti šį tvarų Bažnyčios istorijos elementą: būrį steigėjų, šventų vyrų ir moterų, kurie su evangeliniu radikalumu pasirinko Kristų, broliškai tarnaudami patiems vargingiausiems ir labiausiai apleistiems [9]. Toks tarnavimas aiškiausiai rodo, kai Dievui paaukotas gyvenimas išreiškia meilės įsakymo vienovę, neatsiejamą Dievo meilės ir artimo meilės ryšį.

Sinodas priminė šį nepaliaujamą Šventosios Dvasios veikimą, kuris amžiams bėgant evangelinių patarimų praktikos lobius gausina įvairiomis charizmomis, o Kristaus paslaptį vis iš naujo padaro Bažnyčioje ir pasaulyje, laike ir erdvėje esančią.

Monastinis gyvenimas Rytuose ir Vakaruose

6. Sinodo Tėvai, Rytų Katalikų Bažnyčių ir kitų Rytų Bažnyčių atstovai savo kalbose pabrėžė evangelines vertybes monastinio gyvenimo [10], kuris užsimezgė jau pačioje krikščionybės pradžioje ir iki šiol klesti Rytuose, ypač Ortodoksų Bažnyčiose.

Jau pirmaisiais Bažnyčios amžiais buvo vyrų ir moterų, kurie, suvokę pašaukimą sekti tarno išvaizdą prisiėmusiu Įsikūnijusiu Žodžiu, nuėjo paskui Jį ir, pasirinkę monastinį gyvenimą, ypatingai ir radikaliai vykdė iš Krikšto išplaukiančio dalyvavimo Jo velykinėje mirties ir prisikėlimo paslaptyje reikalavimus. Taip tapę Kryžiaus nešėjais (staurophoroi) ir įsipareigoję būti Dvasios nešėjais (pneumatophoroi), tikrai dvasingi vyrai ir moterys šlovinimu bei užtarimu, asketiniais patarimais bei meilės darbais slapta kaip mielės veikė istoriją.

Rytų monachizmas, kuris, laukiant galutinio Dievo regėjimo, stengiasi pakeisti pasaulį ir gyvenimą, nepaprastai vertina atsivertimą, savęs išsižadėjimą ir širdies atgailą, vidinės taikos, hesychia, ieškojimą, nuolatinę maldą, pasninką ir budėjimus, dvasinę kovą ir tylėjimą, velykinį džiaugsmą dėl Viešpaties buvimo su mumis iki galutinio Jo sugrįžimo, savęs ir savo turtų atsisakymą, išgyvenamą šventoje cenobitų bendruomenėje arba eremitų vienatvėje [11].

Ir Vakaruose jau nuo pirmųjų Bažnyčios amžių buvo praktikuojamas monastinis gyvenimas ir atsirado labai įvairių tiek cenobitų, tiek eremitų tradicijos formų. Dabartinė, ypač šv. Benediktu besiremianti Vakarų monachizmo forma naudojasi paveldu daugelio vyrų ir moterų, kurie paliko pasaulį, ieškojo Dievo ir Jam atsidavė, „nieko nevertindami labiau už Kristaus meilę“ [12]. Ir šių dienų vienuoliai evangeliniu įsipareigojimu keisti papročius, paklusnumu, ištverme, uoliu Dievo žodžio apmąstymu (lectio divina), liturgijos šventimu ir malda stengiasi darniai jungti vidinį gyvenimą su darbu. Vienuolynai buvo ir dabar tebėra Bažnyčios širdyje ir pasaulyje iškalbingi vienybės ženklai, svetingi namai ieškantiems Dievo ir dvasinių dalykų, tikėjimo mokyklos, tikri studijų, dialogo ir kultūros centrai, tarnaujantys bažnytinio gyvenimo ugdymui ir žemiškojo miesto – laukiant dangiškojo – kūrimui.

Mergelių, atsiskyrėlių ir našlių luomai

7. Džiaugsmą ir viltį žadina tai, kad šiandien vėl atgyja senovinis Dievui pasiaukojusių mergelių luomas, kuris krikščionių bendruomenėse egzistavo jau nuo Apaštalų laikų [13]. Diecezijos vyskupo pašvęstos, jos savitai jungiasi su Bažnyčia ir jai tarnauja, pasilikdamos gyventi pasaulyje. Gyvendamos paskirai ar bendruomenėse, jos yra ypatingas eschatologinis dangiškosios Sužieduotinės ir būsimojo gyvenimo, Bažnyčiai galutinai pasiekus meilės Kristui–Sužieduotiniui pilnatvę, paveikslas.

Atsiskyrėliai ir atsiskyrėlės, priklausantys senoviniams Ordinams arba institutams, taip pat tiesiogiai pavaldūs vyskupui, savo vidiniu ir išoriniu atsiskyrimu nuo pasaulio liudija šio laiko praeinamybę, pasninku ir atgaila įrodo, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet ir Dievo žodžiu (plg. Mt 4, 4). Toks gyvenimas „dykumoje“ ragina žmones ir visą Bažnyčios bendruomenę niekada nepamesti iš akių paties aukščiausio pašaukimo – visada būti su Viešpačiu.

Šiandien sugrįžta ir nuo apaštalų laikų praktikuotas našlių [14] – vyrų ir moterų – pašventimas (plg. 1 Tim 5, 5.9–10; 1 Kor 7, 8). Tie asmenys amžinaisiais skaistumo įžadais, Dievo karalystės ženklu, pašvenčia savo būvį ir atsiduoda maldai bei tarnavimui Bažnyčiai.

Visiškai kontempliacijai atsidavę institutai

8. Vien kontempliacijai atsidavę vyrų ar moterų. institutai yra Bažnyčios garbė ir dangaus malonių šaltiniai. Jų. nariai savo gyvenimu ir pasiuntinybe seka ant kalno besimeldžiančiu Kristumi, liudija Dievo viešpatavimą istorijoje, iš anksto skelbia būsimą garbę.

Vienatvėje ir tyloje, klausydamiesi Dievo žodžio, švęsdami liturgiją, jie asmenine askeze, malda, apsimarinimu ir broliškos meilės bendryste visą savo gyvenimą ir veiklą nukreipia į Dievo kontempliavimą. Taip jie bažnytinei bendruomenei ypatingai liudija Bažnyčios meilę savo Viešpačiui ir paslaptingu apaštališku vaisingumu padeda augti Dievo Tautai [15].

Taigi galima pagrįstai linkėti, kad įvairios kontempliatyvaus gyvenimo formos vis labiau plistų jaunose Bažnyčiose kaip visiško įsišaknijimo Evangelijoje išraiška, ypač tuose pasaulio regionuose, kur labiau įsigalėjusios kitos religijos. Tai įrodys krikščionių askezės ir mistikos gyvybingumą ir bus naudinga tarpreliginiam dialogui [16].

Vienuolinis apaštalavimui atsidėjęs gyvenimas

9. Vakaruose jau daugel amžių klesti įvairios kitokios vienuolinio gyvenimo formos, kurias pasirinkę gausybė žmonių atsisako pasaulio, pasiaukoja Dievui vieša evangelinių patarimų profesija ir su savo specifine charizma bei nuolatinio bendruomeninio gyvenimo rėmuose [17] įvairiai apaštalaudami tarnauja Dievo Tautai. Tokios yra reguliariųjų kanauninkų šeimos, elgetaujantieji Ordinai, reguliarieji kunigai ir ypač vyrų bei moterų vienuolinės kongregacijos, atsidėjusios apaštalavimo ir misionieriškai veiklai bei kitokiems darbams, kuriems juos skatina krikščioniškoji meilė.

Tai puikus ir įvairus liudijimas, atspindintis daugybę Dievo dovanų, suteiktų steigėjams ir steigėjoms, kurie, atviri Šventajai Dvasiai, mokėjo aiškinti laiko ženklus ir protingai atsiliepti į naujus reikalavimus. Eidami jų pėdomis, kiti stengėsi žodžiais ir darbais įkūnyti Evangeliją savo gyvenimu ir savo laikui rodyti gyvą Jėzaus, tobuliausio Pašvęstojo ir Tėvo Siųstojo, buvimą. Vienuoliai ir vienuolės privalo nuolat sekti Viešpaties Kristaus pavyzdžiu ir malda palaikyti su juo glaudžią vidinę vienybę (plg. Fil 2, 5–11), kad visas jų gyvenimas būtų kupinas apaštalinės dvasios ir visa apaštalavimo veikla būtų susieta su kontempliacija [18].

Pasauliečių institutai

10. Šventoji Dvasia, nuostabi įvairiausių charizmų kūrėja, mūsų laikais pažadino naujas pašvęstojo gyvenimo formas, tartum norėtų pagal dieviškąjį planą atitikti naujuosius reikalavimus, su kuriais Bažnyčia šiandien susiduria atlikdama savo misiją pasaulyje.

Pirmiausia pagalvoju apie Pasauliečių institutus, kurių nariai trokšta savo pasiaukojimą Dievui išgyventi pasaulyje, laikydamiesi evangelinių patarimų pasaulietiškose struktūrose, ir būti tartum išminties raugu ir malonės liudytojais kultūriniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime. Būdinga savo pasaulietiškumo ir Pašventimo sinteze jie trokšta įlieti visuomenei naujos Kristaus karalystės energijos ir palaiminimų galia perkeisti pasaulį iš vidaus. Nors jie visiškai priklauso Dievui ir yra pasiaukoję Jam tarnauti, jų veikla normaliomis pasaulio aplinkybėmis – Šventajai Dvasiai veikiant – pasaulio tikrovę gaivina Evangelijos dvasia. Todėl pasauliečių institutai, kiekvienas pagal savitą charakterį, užtikrina Bažnyčiai veiksmingą buvimą visuomenėje [19].

Labai svarbias funkcijas atlieka kunigų pasauliečių institutai, kurių nariai, priklausantys diecezijos presbiterijai, taip pat ir inkardinuoti į savąjį institutą, savaip atsiduoda Kristui, laikydamiesi evangelinių patarimų pagal atitinkamą charizmą. Dvasinės jų institutų vertybės padeda jiems intensyviai išgyventi būdingą kunigystės dvasingumą ir būti konfratrams vienybės ir apaštalinio uolumo skatintojais.

Apaštalinio gyvenimo draugijos

11. Ypatingo dėmesio vertos ir vyrų bei moterų Apaštalinio gyvenimo draugijos arba bendruomenės, kurios savitu būdu siekia tam tikro apaštalavimo arba misionieriškų tikslų. Daugelis jų su oficialiai Bažnyčios pripažintais įžadais sieja ir evangelinius patarimus. Vis dėlto ir tuo atveju ypatingas jų pašventimas atskiria juos tiek nuo Vienuolinių, tiek nuo Pasauliečių institutų. Reikia išsaugoti ir remti šią specifinę gyvenimo formą, kuri pastaraisiais šimtmečiais davė tiek daug šventumo ir apaštalavimo vaisių, ypač labdaros ir misionieriško Evangelijos platinimo srityse [20].

Naujos pašvęstojo gyvenimo formos

12. Amžina Bažnyčios jaunystė akivaizdi ir šiandien: paskutiniais dešimtmečiais, po Vatikano II Susirinkimo, pasirodė naujų ir atnaujintų pašvęstojo gyvenimo formų. Daugeliu atvejų tai institutai, panašūs į jau esančius, bet atsiradę iš naujų dvasinių ir apaštalavimo impulsų. Jų gyvybingumą turi gerai apsvarstyti Bažnyčios Vyresnybė, nes jos pareiga tiek kompetentingai ištirti jų autentiškumą, tiek žiūrėti, kad būtų išvengta nereikalingo analogiškų institutų dauginimo ir kenksmingo skaidymosi į mažas grupeles. Yra ir originalių mėginimų ieškoti savo tapatumo Bažnyčioje, tačiau jiems reikia oficialaus Apaštalų Sosto pripažinimo, nes tik jis galutinai viską sprendžia [21].

Tos naujos pašvęstojo gyvenimo formos, kurios prisijungia prie senųjų, liudija, kad visiškas atsidavimas Viešpačiui, apaštalinis bendruomenės idealas bei steigėjų charizmos patraukia ir dabartines kartas ir yra Šventosios Dvasios dovanų papildomumo ženklas.

Vis dėlto Šventoji Dvasia, skatindama naujoves, sau neprieštarauja. Tai įrodo faktas, jog naujos pašvęstojo gyvenimo formos anksčiau buvusiųjų nenustelbia. Tokioje jų įvairovėje galima išsaugoti esminę vienybę, nes jų visų pašaukimas tas pats: ieškant tobulos meilės sekti paskui skaistų, beturtį ir paklusnų Jėzų. Toks pašaukimas, glūdintis visose jau esamose formose, reikalingas ir naujoms siūlomoms formoms.

Apaštalinės adhortacijos tikslas

13. Primindamas Sinodo darbo vaisius, norėčiau šia Apaštaline adhortacija kreiptis į visą Bažnyčią ir pasiūlyti ne vien pašvęstiesiems asmenims, bet ir Ganytojams bei tikintiesiems, skatinančio susitikimo rezultatus, kurių išsiskleidimą Šventoji Dvasia saugo savo tiesos ir meilės dovanomis.

Tais atsinaujinimo metais pašvęstasis gyvenimas, kaip ir kitos Bažnyčios gyvenimo formos, yra perėjęs opų ir sunkų periodą. Jis buvo kupinas vilties, bandymų ir naujų siūlymų atgaivinti evangelinių patarimų praktiką. Bet tai buvo ir įtampos bei sunkumų metas, ir netgi labai kilnūs sumanymai ne visada davė pozityvių rezultatų.

Tačiau sunkumai negali priversti nusivilti. Veikiau reikia naujai ir ryžtingai įsipareigoti, nes Bažnyčiai reikalingas dvasinis ir apaštalinis atnaujinto ir atgaivinto pašvęstojo gyvenimo įnašas. Šia posinodine adhortacija norėčiau kreiptis į religines bendruomenes ir pašvęstuosius asmenis ta pačia dvasia, kuri įkvėpė Jeruzalės Susirinkimo laišką, siųstą Antiochijos krikščionims. Tikiuosi, kad pasikartos anuo metu užrašyta patirtis: „Antiochiečiai, perskaitę jį, apsidžiaugė paguodos žodžiais“ (Apd 15, 31). Ir ne vien tai: manau, nudžiuginsiu visą Dievo Tautą, kuri, geriau pažinusi pašvęstąjį gyvenimą, galės sąmoningiau dėkoti Visagaliui už šią didžią dovaną.

Nuoširdžiai atviras Sinodo Tėvams, atidžiai klausiausi jų svarbių pasisakymų įtempto šios Asamblėjos darbo metu, visą laiką tame darbe dalyvaudamas. Taip pat stengiausi pateikti visai Dievo Tautai nuoseklią katechezę apie Bažnyčios pašvęstąjį gyvenimą. Vėl jai pasiūliau Vatikano II Susirinkimo tekstuose glūdintį mokymą, kuris buvo ryškus išeities taškas tolesniam doktrinos plėtojimui ir Sinodo apmąstymams jo intensyvaus darbo savaitėmis [22].

Tikėdamasis, kad Bažnyčios vaikai, ypač pašvęstieji asmenys, su nuoširdžiu atsidavimu priims šią adhortaciją, linkiu, kad ir toliau būtų mąstoma gilinantis į tą didžią pašvęstojo gyvenimo – su jo trilype pašventimo, bendrystės ir misijos dimensiją – dovaną, o pašvęstieji ir pašvęstosios, visiškai pritardami Bažnyčiai ir jos mokymui, rastų joje paskatą dvasiškai ir apaštališkai atsiliepti į pasitaikančius iššūkius.

I SKYRIUS
CONFESSIO TRINITATIS
PRIE KRISTOLOGINIŲ TRINITARINIŲ PAŠVĘSTOJO GYVENIMO IŠTAKŲ

Atsimainiusio Kristaus paveikslas

14. Evangelinių Dievui paaukoto gyvenimo pamatų reikia ieškoti ypatingame ryšyje, kurį Jėzus, gyvendamas žemėje, užmezgė su kai kuriais mokiniais, ragindamas juos ne tik priimti į savo gyvenimą Dievo karalystę, bet ir visą gyvenimą tam paskirti visko atsisakant ir iš arčiau sekant Jo gyvenimo forma.

Toks per visą istoriją pakrikštytiesiems siūlomas gyvenimas „pagal Kristų“ įmanomas tik paremiant jį specialiu pašaukimu ir ypatinga Šventosios Dvasios dovana. Krikšto pašventimas čia veda prie radikalaus sutikimo sekti paskui Kristų laikantis evangelinių patarimų, iš kurių svarbiausias – šventais įžadais pasižadėtas skaistumas dėl Dievo karalystės [23]. Tas ypatingas „sekimas Kristumi“, kuriam pradžią duoda Tėvas, yra iš esmės kristologinis ir pneumatologinis. Jis nepaprastai gyvai išreiškia trinitarinį krikščioniškojo gyvenimo charakterį, tartum pralenkdamas jo eschatologinį realizavimą, kurio siekia visa Bažnyčia [24].

Evangelijoje yra daug Kristaus žodžių ir veiksmų, nušviečiančių to ypatingo pašaukimo prasmę. Vis dėlto, norint pamatyti visus esminius jo bruožus, reikia įsižiūrėti į spinduliuojantį Kristaus veidą Atsimainymo paslaptyje.

Šiuo „atvaizdu“ remiasi visa senovinė dvasinė tradicija, kontempliatyvųjį gyvenimą siedama su Jėzaus malda „ant kalno“ [25]. Ją galima tam tikru būdu susieti ir su „aktyviąja“ pašvęstojo gyvenimo dimensija, kadangi Atsimainymas yra ne vien tik Kristaus šlovės apsireiškimas, jis rengia susitikimui su Kryžiumi. Tai „kopimas į kalną“ ir „nusileidimas nuo kalno“: mokiniai, kurie džiaugėsi Mokytojo artumu, vienai akimirkai apimti trinitarinio gyvenimo, šventųjų bendravimo spindesio tartum pagauti į amžinybės horizontą, tuoj pat buvo sugrąžinti į kasdieninį gyvenimą ir matė „tik vieną Jėzų“, pažemintą žmogiškoje prigimtyje, raginantį juos grįžti į slėnį, ten drauge su Juo vargti vykdant Dievo planą ir drąsiai įžengti į Kryžiaus kelią.

„Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje“

15. Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su Juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam bekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite Jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūpsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“ (Mt 17, 1–9).

Atsimainymo epizodas yra lemtingasis Jėzaus tarnystės momentas. Tai apreiškimas, kuris mokinių širdyse stiprina tikėjimą, rengia juos Kryžiaus dramai ir iš anksto skelbia Prisikėlimo garbę. Tą paslaptį nuolat išgyvena Bažnyčia, Tauta, keliaujanti į eschatologinį susitikimą su savo Viešpačiu. Kaip tie trys išrinkti Apaštalai, taip ir Bažnyčia kontempliuoja atsimainiusį Kristaus veidą, kad sutvirtintų savo tikėjimą ir vėliau nepalūžtų regėdama jo sužalotą veidą ant kryžiaus. Ir vienu, ir kitu atveju ji yra Sužieduotinė, stovinti prieš Sužieduotinį, dalyvaujanti Jo paslaptyje, Jo šviesos nušviesta.

Ta šviesa pasiekia visus Bažnyčios vaikus, nes visi vienodai šaukiami sekti paskui Kristų ir Jam patikėti galutinę savo gyvenimo prasmę, kad galėtų su Apaštalu tarti: „Man gyvenimas – tai Kristus“ (Fil 1, 21). Vis dėlto iš įsikūnijusio Žodžio sklindančią šviesą ypač patiria tie, kurie yra pašaukti pašvęstajam gyvenimui. Evangelinių patarimų profesija padaro juos ženklu ir pranašyste brolių bendruomenei ir pasauliui. Todėl sužavėto Petro žodžiai „Viešpatie, gera mums čia būti!“ (Mt 17, 4) randa juose ypatingą atgarsį. Tie žodžiai išreiškia visą krikščioniškojo gyvenimo kristocentrinę įtampą. Tačiau iškalbingiausiai rodo visišką ir besąlygišką atsidavimą, kuris sudaro vidinę pašaukimo pašvęstajam gyvenimui dinamiką: „Kaip gražu likti su tavimi, atsiduoti tau, visą savo gyvenimą sukaupti apie tave!“ Iš tiesų tie, kurie yra gavę šios nepaprastos meilės bendrystės su Kristumi malonę, jaučiasi tartum Jo spindesio pakerėti: Jis yra „už visus žmonių vaikus išvaizdesnis“ (Ps 45[44], 3), Neprilygstamasis.

„Šitas yra mano mylimasis Sūnus: klausykite Jo“

16. Trys sužavėti mokiniai girdi Tėvo raginimą klausyti Kristaus, visiškai Juo pasitikėti, laikyti Jį savo gyvenimo centru. Iš aukštybių aidintis balsas naujai atskleidžia esmę kvietimo, kuriuo Jėzus kreipėsi į juos viešojo gyvenimo pradžioje, ragindamas sekti paskui Jį, išplėšdamas juos iš jų paprasto gyvenimo ir leisdamas glaudžiai su Juo bendrauti. Kaip tik iš tos ypatingos artimumo malonės pašvęstajame gyvenime iškyla galimybė ir reikalavimas visiškai save atiduoti per evangelinių patarimų profesiją. Tai ne tiek atsižadėjimas, kiek Bažnyčioje išgyvenamas ypatingas Kristaus paslapties priėmimas.

Vieningame krikščioniškajame gyvenime įvairūs pašaukimai yra tartum vienintelės „Bažnyčios veide atsispindinčios“ [26] Kristaus šviesos spinduliai. Pasauliečiai dėl savo pasaulietiško pašaukimo prigimties Įsikūnijusio Žodžio paslaptį išgyvena kaip paslaptį To, kuris yra pasaulio Alfa ir Omega, visų sukurtų dalykų vertės pagrindas ir matas. Įšventintieji tarnai savo ruožtu yra gyvieji paveikslai Kristaus, galvos ir ganytojo, kuris savo tautą, belaukiančią Jo sugrįžimo, veda laike tarp „jau ir dar ne“. Pašvęstajam gyvenimui pavesta užduotis priminti žmogumi tapusį Dievo Sūnų kaip eschatologinį tikslą, kurio visa kas siekia, spindesį, prieš kurį visa kas nublanksta, begalinį grožį, kuris vienintelis gali visiškai patenkinti žmogaus širdį. Taigi pašvęstajame gyvenime reikia ne vien tik iš visos širdies sekti Kristumi, mylint Jį „labiau negu tėvą ir motiną, sūnų ar dukterį“ (plg. Mt 10, 37), nes to reikalaujama iš kiekvieno mokinio; reikia tai išgyventi ir išreikšti atsidavimu, kuris visą būtį padaro „panašią“ į Kristų, ir didžiausiomis pastangomis, kurios, kiek tai įmanoma laike ir pagal įvairias charizmas, iš anksto skelbia eschatologinį tobulumą.

Per patarimų profesiją pašvęstasis ne tik Kristų pasirenka savo gyvenimo prasme, bet ir stengiasi kuo geriausiai savyje atkurti „gyvenimo formą, kurią Dievo Sūnus pasirinko ateidamas į pasaulį“ [27]. Laikydamasis skaistumo, jis prisiima skaisčią Kristaus meilę ir pasauliui išpažįsta Jį kaip vienatinį Tėvui lygų Sūnų (plg. Jn 10, 30; 14, 11); sekdamas Jo neturtu, išpažįsta Sūnų, kuris viską gauna iš Tėvo ir su meile Jam viską grąžina (plg. Jn 17, 7.10); aukodamas savo laisvę, jungiasi su Jo sūniško klusnumo paslaptimi, išpažįsta Jį kaip be galo mylimą ir mylintį, kaip Tą, kuris yra pamėgęs vien Tėvo, su kuriuo yra tobulai susivienijęs ir nuo kurio visiškai priklauso, valią (plg. Jn 4, 34).

Dėl tokio „supanašinančio“ sutapimo su Kristaus paslaptimi pašvęstasis gyvenimas ypatingai realizuoja tą confessio Trinitatis, kuris apibūdina visą krikščioniškąjį gyvenimą, su nuostaba pripažįsta kilnią Dievo, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, grožybę ir džiugiai liudija Jo maloningą palankumą kiekvienam žmogui.

I. ŠVENČIAUSIOSIOS TREJYBĖS ŠLOVEI

A Patre ad Patrem: Dievo iniciatyva

17. Viešpaties Jėzaus šlovės kontempliavimas Atsimainymo paveiksle pašvęstiems asmenims visų pirma apreiškia Tėvą, kiekvieno gėrio kūrėją ir davėją, kuris vieną savo kūrinį patraukia prie savęs (plg. Jn 6, 44) ypatinga meile ir numatydamas jam ypatingą misiją. „Šitas yra mano mylimasis Sūnus <...> Klausykite Jo!“ (Mt 17, 5). Paklusdamas tam raginimui, kurį lydi vidinis susižavėjimas, pašauktasis pasiveda Dievo, kuris jį kviečia vien tik Jam tarnauti, meilei ir visiškai pasiaukoja Jam bei jo išganymo planui (plg. 1 Kor 7, 32–34).

Tokia yra pašaukimo pašvęstajam gyvenimui esmė: tai iniciatyva vien tik Tėvo (plg. Jn 15, 16), kuris iš savo pasirinktųjų laukia atsakymo, išreiškiamo visišku ir išskirtiniu atsidavimu Jam [28]. Tos veltui gaunamos Dievo meilės dovanos patyrimas yra toks gilus ir stiprus, kad žmogus jaučiasi turįs atsiliepti besąlygiškai Jam atiduodamas savo gyvenimą ir viską – dabartį ir ateitį – sudėdamas į Jo rankas. Kaip tik dėl to ir galime, sekdami šv. Tomu, pašvęstojo asmens tapatumą įžiūrėti aukoje, kuri yra tartum autentiška deginamoji auka [29].

Per Filium: Kristaus pėdomis

18. Sūnus, kelias, vedantis pas Tėvą (plg. Jn 14, 6), kviečia prie savęs visus, kuriuos Tėvas yra Jam davęs (plg. Jn 17, 9), kad eidami paskui Jį suvoktų savo gyvenimo kryptį. Tačiau kai kuriuos – būtent pašvęstuosius – Jis ragina sekti Juo visiškai, vadinasi, viską paliekant (plg. Mt 19, 27), kad galėtų su Juo glaudžiai bendrauti [30] ir sekti paskui Jį visur, kuri tik Jisai eis (plg. Apr 14, 4).

Jėzaus, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15) ir Tėvo šlovės atšvaitas (plg. Žyd 1, 3), žvilgsnyje (plg. Mk 10, 21) pastebime amžinosios ir begalinės, būties šaknis siekiančios meilės gelmę [31]. Žmogus, kuris leidžiasi Jo pavergiamas, negali visko nepalikti ir nesekti paskui Jį (plg. Mk 1, 16–20; 2, 14; 10, 21. 28). Kaip Paulius, jis viską laiko „nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus <...> pažinimo didybe“ ir Jo akivaizdoje nesvyruodamas viską laiko „sąšlavomis, kad tik laimėtų Kristų.“ (Fil 3, 8). Jis trokšta tapti panašus į Kristų, įsisavinti Jo jausmus ir gyvenimo būdą. Tas visko atsisakymas ir sekimas Viešpačiu (plg. Lk 18, 28) yra visiems pašauktiesiems ir visiems laikams tinkama programa.

Evangeliniai patarimai, per kuriuos Kristus kviečia kai kuriuos dalytis Jo – skaistaus, beturčio ir paklusnaus –patirtimi, reikalauja iš juos pasirenkančiojo aiškaus troškimo visiškai supanašėti su Kristumi ir tą troškimą parodo. Gyvendami „klusniai, be jokios nuosavybės ir skaisčiai“ [32], pašvęstieji išpažįsta, kad Jėzus yra Pavyzdys, kurio kiekviena dorybė yra tobula. Jo – skaistaus, neturtingo ir paklusnaus – gyvenimo būdas iš tikrųjų yra radikaliausias būdas išgyventi Evangelijai šioje žemėje. Galima sakyti, kad tai dieviškas būdas, nes Jis pats, Žmogus – Dievas, pasirinko jį sau kaip Vienatinio Sūnaus ryšio su Tėvu ir Šventąja Dvasia išraišką. Todėl krikščioniškoji tradicija visada kalba apie objektyvų pašvęstojo gyvenimo pranašumą.

Taip pat negalima neigti, kad patarimų praktika yra ir nepaprastai gilus bei vaisingas dalyvavimas Kristaus misijoje. Jo modelis yra Marija iš Nazareto, pirmoji mokinė, sutikusi tarnauti Dievo sumanymui, visiškai Jam save atiduodama. Kiekviena pasiuntinybė prasideda nuo nusiteikimo, kurį išreiškė Marija Apreiškimo metu: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

In Spiritu: Šventosios Dvasios pašvęsti

19. „Skaistus debesis apsiautė juos“ (Mt 17, 5). Įžymi dvasinė Atsimainymo interpretacija šį debesį laiko Šventosios Dvasios atvaizdu [33].

Kaip visas krikščioniškasis gyvenimas, taip ir pašaukimas pašvęstajam gyvenimui glaudžiai susijęs su Šventosios Dvasios veikimu. Tai Ji per ištisus tūkstantmečius skatina vis naujus žmones pajusti tokio svarbaus pasirinkimo žavesį. Šventosios Dvasios paveikti, jie tartum išgyvena pranašo Jeremijo patirtį: „Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, – aš leidausi suvedžiojamas“ (Jer 20, 7). Tai Dvasia sužadina troškimą tobuliau atsiliepti; Ji ugdo tokį troškimą, brandina pozityvų atsakymą ir palaiko ištikimą jo vykdymą; Ji formuoja ir modeliuoja pašauktųjų dvasią, daro juos panašius į skaistų, beturtį ir paklusnų Kristų bei skatina imtis Jo misijos. Leisdami Dvasiai vadovauti jų nuolatiniam apsivalymo darbui, jie diena iš dienos vis labiau tampa asmenimis, suformuotais pagal Kristaus pavyzdį, ir pratęsia istorijoje ypatingą prisikėlusiojo Viešpaties buvimą.

Bažnyčios Tėvai labai įžvalgiai suvokė šį dvasinį kelią ir pavadino jį philocalia, tai yra dieviškojo grožio, kuris yra dieviškojo gerumo spinduliavimas, meile. Asmuo, kurį Šventosios Dvasios galia palengva veda į visišką supanašėjimą su Kristumi, atspindi tos nepasiekiamos šviesos atšvaitą ir, keliaudamas žemėje, siekia šio neišsemiamo šviesos šaltinio. Taip pašvęstasis gyvenimas tampa nepaprastai stipria Bažnyčios – Sužieduotinės išraiška. Bažnyčios, kuri, Šventosios Dvasios vedama, atkuria savyje Sužieduotinio bruožus ir pasirodo prieš Jį be „jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventa ir nesutepta“ (Ef 5, 27).

Ta pati Dvasia, iš istorijos toli gražu neatimdama Tėvo pasišauktų asmenų, skiria juos tarnauti broliams, kaip dera jų luomui, ir nurodo jiems konkrečius, Bažnyčios ir pasaulio reikmes atitinkančius uždavinius, kuriuos jie atlieka vadovaudamiesi savitomis įvairių institutų charizmomis. Iš čia ir daugybė pašvęstojo gyvenimo formų, kad Bažnyčia „būtų pasipuošusi įvairiomis savo vaikų dovanomis kaip sužadėtinė jaunikiui“ (Apr 21, 2)“ [34] ir būtų įvairiais būdais praturtinta, idant galėtų pasaulyje vykdyti savo misiją.

Evangeliniai patarimai – Švenčiausiosios Trejybės dovana

20. Taigi evangeliniai patarimai pirmiausia yra Švenčiausiosios Trejybės dovana. Pašvęstasis gyvenimas skelbia tai, ką Tėvas Dvasioje per Sūnų atlieka savo meile, gerumu ir gražumu. „Vienuolinis luomas <...> liudija, kad Dievo karalystė yra virš visų žemiškųjų dalykų ir jos reikalavimai yra visų svarbiausi. Jis taip pat visiems žmonėms įrodo nepaprastą valdančiojo Kristaus galios didybę ir nuostabiai veikiančią Bažnyčioje begalinę Šventosios Dvasios jėgą“ [35].

Pirmoji pašvęstojo gyvenimo užduotis – akivaizdžiai rodyti stebuklus, kuriuos Dievas padaro trapioje pašauktųjų žmogystėje. Tuos stebuklus jie liudija ne tiek žodžiais, kiek įtikinamąja perkeistos būties kalba, kuri gali paveikti pasaulį. Į žmonių nustebimą jie atsiliepia skelbdami malonės stebuklus, kuriuos Viešpats padaro tuose, kuriuos myli. Pašvęstasis asmuo, kuris leidžiasi Dvasios vedamas iki tobulumo viršūnių, gali sušukti: „Regiu Tavo malonės gražumą, jos švytėjimas kelia man nuostabą, jos šviesa atsispindi manyje; žaviuosi neapsakomu jos žėrėjimu; galvodamas apie save, nepaprastai stebiuosi; matau, koks buvau ir koks esu tapęs. O stebukle! Štai stoviu kupinas pagarbos sau ir droviuosi, tartum stovėčiau prieš tave; nežinau, ką turiu daryti, nes man nedrąsu; nežinau, kur atsisėsti, prie ko prieiti, kur galėtų pailsėti sąnariai, kurie priklauso tau; kokiems darbams, kokiems užmojams panaudoti tuos nuostabius dieviškus stebuklus“ [36]. Taigi pašvęstasis gyvenimas tampa vienu iš konkrečių pėdsakų, kuriuos Švenčiausioji Trejybė palieka istorijoje, kad žmonės žavėtųsi dieviškuoju grožiu ir jo ilgėtųsi.

Patarimuose atsispindi trinitarinis gyvenimas

21. Evangelinių patarimų ryšys su Švenčiausiąja ir šventinančiąja Trejybe atskleidžia jų giliausią prasmę. Jie iš tiesų išreiškia Sūnaus meilę Tėvui Šventosios Dvasios vienybėje. Juos praktikuodamas, pašvęstasis asmuo nepaprastai intensyviai išgyvena trinitarinį ir kristologinį viso krikščioniškojo gyvenimo charakterį.

Celibate gyvenančiųjų ir mergelių skaistumas, kaip atsidavimo Dievui nepadalyta širdimi išraiška (plg. 1 Kor 7, 32–34), yra atspindys begalinės meilės, kuri jungia tris dieviškuosius Asmenis paslaptingose trinitarinio gyvenimo gelmėse; tai meilė, kurią įsikūnijęs Žodis liudija savo gyvenimo paaukojimu ir kuri, „išlieta mumyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5), verčia atsiliepti didžiausia meile Dievui ir broliams.

Neturtas rodo, kad Dievas yra vienintelis tikras žmogaus turtas. Išgyvenamas sekant Kristumi, kuris „būdamas turtingas <...> tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9), jis tampa visiško savęs atidavimo išraiška. Būtent to atsidavimo, kuris vyksta tarp trijų dieviškųjų Asmenų. Tai dovana, persiliejanti į kūriniją ir visiškai atsiskleidžianti Žodžio Įsikūnijime ir Jo atperkamojoje mirtyje.

Paklusnumas, praktikuojamas sekant Kristumi, kurio maistas – vykdyti Tėvo valią (plg. Jn 4, 34), rodo išlaisvinamąjį gražumą tos sūniškos, ne vergiškos priklausomybės, kuri suvokia savo atsakingumą, kurią gaivina abipusis pasitikėjimas ir kuri istorijoje atspindi trijų dieviškųjų Asmenų meilės darną.

Taigi pašvęstasis gyvenimas pašauktas nuolat didinti evangelinių patarimų dovaną vis nuoširdesne ir tvirtesne trinitarinėje dimensijoje išgyvenama meile: meile Kristui, kuris šaukia prie savęs; meile Šventajai Dvasiai, kuri nuteikia žmogaus dvasią priimti jos įkvėpimus; meile Tėvui, pirmai pašvęstojo gyvenimo pradžiai ir aukščiausiam tikslui [37]. Taip jis tampa Trejybės išpažinimu ir ženklu, nes Jos paslaptis dovanota Bažnyčiai kaip kiekvienos krikščioniškojo gyvenimo formos modelis ir šaltinis.

Pats broliškas gyvenimas, kai pašvęstieji asmenys stengiasi gyventi Kristuje būdami „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32), taip pat yra iškalbingas trinitarinio tikėjimo išpažinimas. Tuo išpažįstamas Tėvas, kuris nori, kad visi žmonės sudarytų vieną šeimą; įsikūnijęs Sūnus, kuris vienija atpirktuosius ir rodo kelią savo pavyzdžiu, malda, žodžiais ir ypač savo mirtimi, visos suskilusios ir pasklidusios žmonijos susitaikymo šaltiniu; Šventoji Dvasia, pagrindinė Bažnyčios vienybės priežastis, nuolat žadinanti Bažnyčioje dvasines šeimas ir broliškas bendruomenes.

Kaip Kristus pašvęsti Dievo karalystei

22. Pašvęstasis gyvenimas, Šventajai Dvasiai skatinant, „ištikimiau atkuria ir nuolatos vaizduoja Bažnyčioje“ [38] Jėzaus, tobuliausio pašvęstojo ir Tėvo karalystės skelbėjo, gyvenimo formą, kurią Jis siūlo Juo sekantiems mokiniams (plg. Mt 4, 18–22; Mk 1, 16–20; Lk 5, 10–11; Jn 15, 16). Jėzaus pašventimas atskleidžia, kad Tėvas yra kiekvieno šventumo versmė, pirminis pašvęstojo gyvenimo šaltinis. O Jėzus yra Tas, kurį „Dievas patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38), „kurį tėvas pašventino ir pasiuntė pasaulin“ (Jn 10, 36). Priimdamas Tėvo pašventinimą, Sūnus savo ruožtu pasiaukoja Jam už žmoniją (plg. Jn 17, 19): Jo skaistus, klusnus ir neturtingas gyvenimas išreiškia sūnišką ir visišką atsidavimą Tėvo planui (plg. Jn 10, 30; 14, 11). Jo tobula auka pašvenčia kiekvieną Jo žemiškojo gyvenimo įvykį.

Jis tobulai klusnus ir nužengė iš dangaus vykdyti ne savo, bet To, kuris Jį siuntė, valios (plg. Jn 6, 38; Žyd 10, 5.7).

Savo buvimą ir veiklą Jis sudėjo į Tėvo rankas (plg. Lk 2, 49). Būdamas klusnus Sūnus, tampa tarnu: „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą <...> tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 7–8). Klusnus Tėvui, nors aprobuoja ir gina santuokinio gyvenimo kilnumą ir šventumą, pasirenka skaistaus gyvenimo formą ir taip apreiškia didžią skaistumo vertę bei nuostabų jo vaisingumą. Visišką Jo atsidavimą Tėvo planui parodo ir žemiškųjų turtų atsisakymas. „Būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Jo neturto gelmę atskleidžia tobulas visko, ką turi, paaukojimas Tėvui.

Taigi pašvęstasis gyvenimas iš tikrųjų yra gyvoji Jėzaus, įsikūnijusio Žodžio, gyvenimo ir veikimo, santykio su Tėvu ir su broliais atmintis. Tai gyvoji Išganytojo gyvenimo ir naujienos tradicija.

II. TARP VELYKŲ IR IŠSIPILDYMO

Nuo Taboro iki Kalvarijos

23. Spindulingas Atsimainymo įvykis rengia tragiškam, bet ne mažiau garbingam Kalvarijos įvykiui. Petras, Jokūbas ir Jonas kontempliuoja Viešpatį Jėzų, Mozę ir Eliją, su kuriais – pasak evangelisto Luko – Jėzus kalbasi „apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Taigi apaštalai žvelgė į Jėzų, kuris jau mąstė apie savo Kryžių (plg. Lk 9, 43–45). Čia aiškiausiai atsiskleidžia Jo skaisti meilė Tėvui ir visiems žmonėms; Jo neturtas taps visišku apiplėšimu, Jo klusnumas – savo gyvybės paaukojimu.

Mokiniai ir mokinės yra raginami kontempliuoti Jėzų, iškeltą ant kryžiaus, nuo kurio „Žodis, atėjęs iš tylos“ [39], savo tylėjimu ir vienatve pranašiškai patvirtina absoliučią Dievo transcendenciją, absoliutų Jo buvimą už visų sukurtų dalykų ribų, savo kūne nugali mūsų nuodėmę ir traukia prie savęs kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį, duodamas kiekvienam naująjį prisikėlimo gyvenimą (plg. Jn 12, 32; 19, 34.37).

Nukryžiuoto Kristaus kontempliavimas įkvepia visus pašaukimus; juo drauge su pagrindine Šventosios Dvasios dovana prasideda visos dovanos, ypač pašvęstojo gyvenimo dovana.

Po Marijos, Jėzaus Motinos, tą dovaną gavo Jonas, mokinys, kurį Jėzus mylėjo, liudytojas, kuris drauge su Marija stovėjo kryžiaus papėdėje (plg. Jn 19, 26–27). Jo apsisprendimas visa apimančiam pašventimui yra vaisius dieviškosios meilės, kuri jį persmelkia, palaiko, pripildo širdį. Jonas šalia Marijos yra vienas pirmųjų iš ilgos voros vyrų ir moterų, kurie nuo pat Bažnyčios istorijos pradžios iki galo, Dievo meilės paliesti, jaučiasi pašaukti sekti paskui paaukotą ir gyvąjį Avinėlį visur, kur tik Jis eis (plg. Apr 14, 1–5) [40].

Velykinė pašvęstojo gyvenimo dimensija

24. Pašvęstasis asmuo įvairiose Šventosios Dvasios istorijoje pažadintose gyvenimo formose juo betarpiškiau ir giliau patiria Dievo-Meilės tiesą, juo arčiau prieina prie kryžiaus. Tas, kuris mirdamas žmonių akims pasirodė sudarkytas ir negražus, toks, prieš kurį žmonės užsidengia veidą (plg. Iz 53, 2–3), kaip tik ant kryžiaus parodė visą Dievo meilės gražumą ir galybę. Šv. Augustinas gieda apie Jį taip: „Gražus yra Dievas, Žodis pas Dievą <...>. Gražus danguje, gražus žemėje; gražus motinos įsčiose, gražus gimdytojų glėbyje, gražus stebukluose, gražus kančioje; gražus kviesdamas į gyvenimą, gražus nebijodamas mirties; gražus atiduodamas gyvenimą ir gražus vėl jį atsiimdamas; gražus ant kryžiaus, gražus kape, gražus danguje. Klausykitės tos giesmės ir supraskite ją, o kūno silpnybė teneuždengia jūsų akims Jo grožio spindėjimo“ [41].

Pašvęstasis gyvenimas atspindi šį meilės švytėjimą, nes savo ištikimybe Kryžiaus paslapčiai išpažįsta, jog tiki Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meile ir ja gyvena. Taigi jis padeda Bažnyčiai suvokti, kad Kryžius yra Dievo meilės perteklius, išsiliejantis į šį pasaulį, didis Kristaus išganomojo buvimo ženklas, ypač sunkumuose ir išmėginimuose. Nepaliaujamai ir su nepaprasta drąsa jį liudija daugybė pašvęstųjų asmenų, kurie neretai gyvena sunkiomis sąlygomis ir patiria persekiojimus net iki kankinystės. Jų ištikimybę vienintelei Meilei išreiškia ir grūdina paslėptojo gyvenimo nuolankumas, kančia, kurią jie prisiima, kad savo kūne papildytų, „ko dar trūksta Kristaus vargams“ (Kol 1, 24), tyli auka, atsidavimas šventai Dievo valiai, giedra ištikimybė silpstant jėgoms ir menkėjant svarbai. Iš ištikimybės Dievui išplaukia ir atsidavimas artimui, kurį pašvęstieji išgyvena savo auka nuolat užtardami brolius, nesavanaudiškai tarnaudami vargšams ir ligoniams, dalydamiesi su kitais jų sunkumais, uoliai prisiimdami Bažnyčios rūpesčius ir išmėginimus.

Kristaus liudytojai pasaulyje

25. Iš velykinės paslapties išplaukia visą Bažnyčios gyvenimą apibūdinantis misionieriškumas, kurį savaip realizuoja pašvęstasis gyvenimas. Be charizmų, būdingų institutams, kurie yra atsidėję misijoms ad gentes arba įsipareigoję grynai apaštalavimui, galima sakyti, jog kiekvienos pašvęstojo gyvenimo formos pagrindas yra misionieriškumas. Pašvęstasis, kuris gyvena vien tik atsidavęs Tėvui (plg. Lk 2, 49; Jn 4, 34), Kristaus pagautas (plg. Jn 15, 16; Gal 1, 15–16), Šventosios Dvasios gaivinamas (plg. Lk 24, 49; Apd 1, 8; 2, 4), veiksmingai bendradarbiauja Viešpaties Jėzaus misijoje (plg. Jn 20, 21), nepaprastai daug prisidėdamas prie pasaulio atnaujinimo.

Pirmoji misionieriška pašvęstųjų asmenų užduotis liečia juos pačius, ir jie atlieka ją atverdami savo širdis Kristaus veikimui. Jų liudijimas padeda visai Bažnyčiai atsiminti, kad visų svarbiausia yra nesavanaudiškas tarnavimas Dievui, kuris tapo įmanomas dėl Kristaus malonės, tikinčiajam teikiamos per Šventąją Dvasią. Taip pasauliui skelbiama taika, kuri ateina iš Tėvo, pasiaukojimas, kurį paliudijo Sūnus, džiaugsmas, kuris yra Šventosios Dvasios vaisius.

Pašvęstieji asmenys pirmiausia bus misionieriai, kai vis geriau suvoks, jog yra Dievo pasirinkti ir pašaukti ir privalo Jam paskirti savo gyvenimą bei paaukoti visa, kas jie yra ir ką turi, nugalėdami kliūtis, kurios galėtų. sutrukdyti atsiliepti Dievui visa savo meile. Taip jie galės tapti tikru Kristaus ženklu pasaulyje. 0 jų gyvenimo stilius turi rodyti jų išpažįstamą idealą ir būti gyvu Dievo ženklu bei iškalbingu, nors ir tyliu, Evangelijos skelbimu.

Visada, bet ypač nūdienos kultūroje, tokioje sekuliarizuotoje, tačiau jautrioje laiko ženklams, Bažnyčia turi stengtis rodyti savo buvimą kasdieniniame gyvenime. Ji turi teisę laukti svaraus įnašo iš pašvęstųjų asmenų, kurie yra pašaukti kiekvienoje situacijoje konkrečiai liudyti savo priklausomybę Kristui.

Abitas yra pašventimo, neturto ir priklausymo tam tikrai vienuolinei šeimai ženklas, todėl drauge su Sinodo Tėvais karštai raginu vienuolius ir vienuoles vilkėti savo abitu, patogiai pritaikytu laiko ir vietos sąlygoms [42]. Kur dėl teisėtų apaštalavimo reikalavimų tatai būtina, jie gali pagal savo instituto normas rengtis paprastais ir padoriais drabužiais su savo simboliu, kad būtų matomas jų pašventimas.

Institutai, kurie nuo pat pradžių.abito neturėjo arba pagal dabar galiojančias konstitucijas neturi, tegu žiūri, kad jų narių apranga būtų paprasta, ori ir atitiktų jų pašaukimo prigimtį [43].

Eschatologinė pašvęstojo gyvenimo dimensija

26. Kadangi dabartinės apaštalavimo problemos atrodo vis labiau neatidėliotinos, o įsipareigojus rūpintis šio gyvenimo reikalais, gali prireikti jiems skirti vis daugiau dėmesio, būtina priminti eschatologinę pašvęstojo gyvenimo prigimtį.

„Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21): vienintelis Karalystės lobis skatina trokšti, laukti, įsipareigoti ir liudyti. Pirmykštėje Bažnyčioje Viešpaties sugrįžimo buvo laukiama nepaprastai intensyviai. Bažnyčia visada palaikė šią viltį, ji ir toliau ragina tikinčiuosius nepamesti iš akių išganymo, kuris jau artėja, nes „šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 31; plg. 1 Pt 1, 3–6) [44].

Toje perspektyvoje galima geriau suprasti pašvęstojo gyvenimo, kaip eschatologinio ženklo, vaidmenį. Iš tikrųjų nuolat egzistuoja doktrina, kuri pašvęstąjį gyvenimą laiko išankstiniu būsimosios Karalystės skelbimu. Vatikano II Susirinkimas vėl priminė tą mokymą tvirtindamas, jog pašventimas ryškiau „skelbia busimąjį prisikėlimą ir Dangaus karalystės garbę“ [45]. Pirmiausia tai rodo pasirinkimas skaistumo, kurį tradicija visada laiko išankstiniu galutinio pasaulio skelbimu. To pasaulio, kuris jau dabar veikia ir keičia visą žmogų.

Asmenys, kurie savo gyvenimą yra atidavę Kristui, negali gyventi nenorėdami su Juo susitikti, kad pagaliau visada būtų su Juo. Iš čia karštas troškimas „pilti į Židinį, kuris liepsnoja juose, o toji ugnis yra ne kas kita, kaip tik Šventoji Dvasia“ [46]. Tai laukimas ir troškimas, kuriuos palaiko Viešpaties laisvai teikiamos dovanos trokštantiems to, kas yra aukštybėse (plg. Kol 3, 1).

Į savo Viešpatį įsižiūrėjęs, pašvęstasis asmuo prisimena, kad „čia mes neturime išliekančio miesto“ (Žyd 13, 14), nes „mūsų tėvynė danguje“ (Fil 3, 20). Vienintelis būtinas dalykas – ieškoti „Dievo karalystės ir Jo teisybės“ (Mt 6, 33), nuolatos maldaujant Viešpaties atėjimo.

Aktyvus laukimas: įsipareigojimas ir budrumas

27. „Ateik, Viešpatie, Jėzau!“ (Apr 22, 20). Tas laukimas jokiu būdu nėra inertiškas: nors nukreiptas į būsimąją Karalystę, jis pasireiškia darbu ir misija, kad Karalystė jau dabar atsirastų atnaujinant Palaiminimų dvasią, kuri net žmonių visuomenėje gali pažadinti veiksmingą teisingumo, taikos, solidarumo ir atleidimo siekimą.

Tai aiškiai rodo pašvęstojo gyvenimo, kuris visada davė gausių vaisių ir pasauliui, istorija. Pašvęstieji asmenys savo charizmomis tampa Šventosios Dvasios ženklais, rodančiais naują, krikščioniškojo tikėjimo ir vilties apšviestą ateitį. Eschatologinė įtampa pavirsta misija, kad Karalystė vis labiau plistų čia ir dabar. Su maldavimu „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ jungiasi ir kitas: „Teateinie Tavo karalystė"(Mt 6, 10).

Kas budriai laukia Kristaus pažadų išsipildymo, gali sužadinti ir savo brolių ir seserų, neretai nusivylusių ir pesimistiškai žvelgiančių į ateitį, viltį. Jo viltis pagrįsta Dievo pažadu, glūdinčiu apreikštame Žodyje: žmonių istorija keliauja naujo dangaus ir naujos žemės link (plg. Apr 21, 1) Ten Viešpats „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).

Pašvęstasis gyvenimas tarnauja tam galutiniam dieviškosios garbės apsireiškimui, kai kiekvienas kūnas išvys Dievo išganymą (plg. Lk 3, 6; Iz 40, 5). Krikščioniškieji Rytai pabrėžia šią dimensiją, vadindami vienuolius Dievo angelais žemėje, skelbiančiais pasaulio atnaujinimą Kristuje. Vakaruose monachizmas laikomas priminimu ir laukimu: Dievo stebuklų priminimu ir galutinio vilties išsipildymo laukimu. Monachizmas ir kontempliatyvusis gyvenimas nuolat primena, kad Dievo primatas žmogaus būčiai yra kupinas prasmės ir džiaugsmo, nes žmogus sukurtas Dievo ir nenurims, kol neras Jame ramybės [47].

Mergelė Marija – pašventimo ir sekimo Kristumi modelis

28. Marija nuo pat savo nekalto prasidėjimo tobuliausiai atspindi Dievo grožį: „Visa graži“ yra titulas, kuriuo Bažnyčia jos šaukiasi. „Kiekvieno tikinčiojo santykis su Švenčiausiąja Marija, kuris priklauso nuo jo susivienijimo su Kristumi, dar aiškesnis pašvęstųjų asmenų gyvenime <...>. Visi pašvęstojo gyvenimo institutai yra įsitikinę, kad Marijos buvimas nepaprastai svarbus tiek kiekvieno pašvęstojo dvasiniam gyvenimui, tiek visos bendruomenės glaudumui, vienybei ir pažangai“ [48].

Marija iš tiesų yra kilnus tobulo pašventimo, kurį išreiškia visiškas priklausymas Dievui ir besąlygiškas Jam atsidavimas, pavyzdys. Pasirinkta Viešpaties, kuris panoro Joje įvykdyti Įsikūnijimo paslaptį, primena pašvęstiesiems Dievo iniciatyvos pirmumą. O pritarusi dieviškajam Žodžiui, kuris Joje tapo kūnu, Marija yra ir žmogiško malonės priėmimo modelis.

Drauge su Juozapu nuošaliai gyvenusi paslėptą gyvenimą Nazarete greta Jėzaus, buvusi prie Sūnaus svarbiausiais Jo gyvenimo momentais, Mergelė yra besąlygiško sekimo ir uolaus tarnavimo mokytoja. Joje, „Šventosios Dvasios šventovėje“ [49], sušvyti visas naujojo kūrinio žavesys. Pašvęstasis gyvenimas žvelgia į Ją kaip į kilniausią pasiaukojimo Tėvui, vienybės su Sūnumi ir klusnumo Dvasiai pavyzdį ir suvokia, kad priglusti „prie skaistaus ir neturtingo“ [50] Kristaus gyvenimo reiškia sekti ir Marijos gyvenimo pavyzdžiu.

Be to, Mergelė pašvęstajam asmeniui yra ir visiškai ypatinga Motina. Iš tiesų, jeigu naujoji Kalvarijoje Marijai pavesta motinystė yra dovana visiems krikščionims, ji itin reikšminga tam, kas savo gyvenimą visiškai paaukojo Kristui. „Štai tavo Motina!“ (Jn 19, 27): Jėzaus žodžiai „mokiniui, kurį jis mylėjo“ (Jn 19, 26), yra nepaprastai svarbūs pašvęstojo asmens gyvenimui. Jis raginamas drauge su Jonu priimti pas save Švenčiausiąją Mergelę (plg. Jn 19, 27), mylėti Ją ir radikaliai ja sekti pagal savojo pašaukimo prigimtį, o iš Jos patirti ypatingą motinišką meilę.

Mergelė jam perduoda tą meilę, kurios dėka jis gali kasdien savo gyvenimą aukoti Kristui, bendradarbiaudamas su Juo pasaulio išganymui. Todėl sūniškas santykis su Marija yra geriausias ištikimybės gautam pašaukimui būdas ir veiksmingiausia pagalba tai ištikimybei ugdyti ir ją tobulai išgyventi [51].

III. BAŽNYČIOJE IR BAŽNYČIAI

„Gera mums čia būti“: pašvęstasis gyvenimas Bažnyčios paslaptyje

29. Atsimainymo scenoje Petras apaštalų vardu sušunka: „Gera mums čia būti!“ (Mt 17, 4). Kristaus šlovės patyrimas, nors ir žavi jam protą ir širdį, neatplėšia jo nuo kitų, bet, atvirkščiai, dar glaudžiau jungia su mokinių „mes“.

Ši „mes“ dimensija skatina mus pamąstyti, kokią vietą pašvęstasis gyvenimas užima Bažnyčios paslaptyje. Teologinė refleksija apie pašvęstojo gyvenimo prigimtį pastaraisiais metais pagilino naujas, Vatikano II Susirinkimo nurodytas, perspektyvas. Paaiškėjo, kad evangelinių patarimų profesija neginčijamai priklauso Bažnyčios gyvenimui ir šventumui [52]. Vadinasi, pašvęstasis gyvenimas, nuo pat pradžių Bažnyčioje egzistuojantis, visada joje išliks kaip neatskiriama ir ją apibūdinanti dalis, kadangi išreiškia pačią jos esmę.

Aišku, kad taip yra dėl to, jog evangeliniai patarimai glaudžiai susiję su Kristaus paslaptimi ir turi tam tikru būdu įkūnyti tą gyvenimo formą, kurią Jis sau parinko, ir rodo, kad tai yra absoliuti ir eschatologinė vertybė. Jėzus, ragindamas kai kuriuos žmones viską palikti ir sekti paskui Jį, pats davė pradžią tokiam gyvenimo būdui, kuris, Šventajai Dvasiai veikiant, istorijoje palaipsniui išsivystė įvairiomis pašvęstojo gyvenimo formomis. Vien tik iš įšventintųjų tarnų ir pasauliečių sudarytos Bažnyčios koncepcija neatitiktų savo dieviškojo steigėjo intencijų, kurias galima įžiūrėti Evangelijose ir kituose Naujojo Testamento raštuose.

Naujas ir specialus pašventimas

30. Bažnyčios tradicija vienuolinę profesiją laiko ypatingu ir vaisingu Krikšto pašventimo pagilinimu, kadangi per ją glaudi jau krikštu pradėta vienybė su Kristumi pavirsta supanašėjimo su Juo dovana, kurią aiškiau išreiškia ir realizuoja evangelinių patarimų išpažinimas [53].

Tačiau šis naujas pašventimas skiriasi nuo pirmojo ir nėra būtina jo pasekmė [54]. Iš tikrųjų kiekvienas atgimusis Kristuje yra pašauktas, Šventosios Dvasios dovanai remiant, gyventi skaisčiai pagal savo luomo reikalavimus, klausyti Dievo ir Bažnyčios, protingai atsisakyti medžiaginių gėrybių, nes visi pašaukti šventumui, kuris yra tobula meilė [55]. Tačiau krikštas savaime neragina laikytis celibato arba mergystės, atsisakyti nuosavybės, paklusti vyresniajam evangelinių patarimų forma. Dėl to šių patarimų profesiją nulemia ypatinga Dievo dovana, kuri teikiama ne visiems, ir Jėzus tai pabrėžia kalbėdamas apie laisvai prisiimamą celibatą (plg. Mt 19, 10–12).

Tą pašaukimą atitinka ypatinga Šventosios Dvasios dovana, padedanti pašauktajam atitikti savo pašaukimą ir misiją. Todėl, kaip rodo Rytų ir Vakarų liturgijos, monastinės arba vienuolinės profesijos ir mergelių pašventimo apeigose Bažnyčia prašo išrinktiesiems asmenims Šventosios Dvasios dovanos ir jų auką jungia su Kristaus auka [56].

Evangelinių patarimų profesija yra ir Sutvirtinimo sakramento malonės išplėtimas, tačiau pranoksta normalius Sutvirtinimo pašventimo reikalavimus, nes čia suteikiama ypatinga Šventosios Dvasios dovana, kuri atveria žmogų naujoms šventumo ir apaštalavimo galimybėms bei vaisiams. Tai aiškiai rodo pašvęstojo gyvenimo istorija.

Iš patirties žinome, kad kunigams evangelinių patarimų profesija Šventimų sakramentą padaro nepaprastai vaisingą, nes reikalauja dar labiau priklausyti Kristui. Evangelinių patarimų profesija duoda kunigams itin geras sąlygas atgaivinti savyje Kristaus paslapties pilnatvę, nes jiems padeda savojo instituto dvasingumas ir atitinkamos charizmos apaštalinė dimensija. Taigi presbiterio pašaukimas kunigystei ir pašvęstajam gyvenimui susilieja į glaudžią ir dinamišką vienybę.

Neįkainojamą vertę Bažnyčios gyvenimui turi vienuoliai kunigai, atsidėję kontempliacijai. Ypač švęsdami Eucharistiją jie atlieka Bažnyčios ir Bažnyčiai aktą, kuriame susivieniję su Kristumi aukoja Tėvui ir save viso pasaulio išganymui [57].

Įvairių krikščioniškojo gyvenimo luomų ryšiai

31. Pagal Viešpaties Jėzaus planą Bažnyčios gyvenimą sudaro įvairios gyvenimo formos, kurių tarpusavio santykiai verti dėmesio.

Visi tikintieji, atgimę Kristuje, turi tą patį orumą; visi yra pašaukti šventumui; visi, kiekvienas pagal savo pa–šaukimą ir iš Šventosios Dvasios gautą dovaną (plg. Rom 12, 3–8) [58], bendradarbiauja kurdami vienintelį Kristaus Kūną. Vienodas visų Bažnyčios narių orumas yra Šventosios Dvasios darbas ir yra paremtas Krikštu ir Sutvirtinimu bei sustiprintas Eucharistija. Tačiau Šventoji Dvasia kuria ir formų įvairovę. Ji kuria Bažnyčią kaip organišką vienybę, sudarytą iš įvairių pašaukimų, charizmų ir tarnysčių [59].

Pašaukimai pasaulietiškam gyvenimui, įšventintųjų tarnystei ir pašvęstajam gyvenimui gali būti laikomi pavyzdiniais, kadangi paskiri pašaukimai tai vienu, tai kitu aspektu – atskirai ar drauge – iš jų kyla arba jais remiasi pagal Šventosios Dvasios dovanos didumą. Be to, jie vienas kitam tarnauja tiek ugdydami Kristaus Kūną istorijoje, tiek vykdydami Jo misiją pasaulyje. Visi Bažnyčios nariai yra Krikštu ir Sutvirtinimu pašvęsti, bet įšventintųjų tarnystė ir pašvęstasis gyvenimas turi savo skirtingus pašaukimus ir ypatingą pašventimo formą, atitinkančią jų savitą misiją.

Pasauliečiams, kurie skirti „ieškoti Dievo karalystės rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal dieviškąjį planą“ [60], tinkamas misijos pagrindas yra krikšto ir sutvirtinimo pašventimas, bendras visiems Dievo Tautos nariams. Įšventintieji tarnai, be to pagrindinio pašventimo, gauna ir Šventimus, kad galėtų laike tęsti apaštalų tarnystę. Pašvęstieji asmenys, pasirenkantys evangelinius patarimus, gauna naują ir specialų pašventimą, kuris, nors ir nebūdamas sakramentinis, įpareigoja juos – skaistumu, neturtu ir klusnumu – pasirinkti Jėzaus gyvenimo formą, kurią Jis siūlo savo mokiniams. Nors tos skirtingos pašventimo kategorijos rodo vienintelę Kristaus paslaptį, pasauliečių savita, tegu ir ne išskirtinė, žymė yra pasaulietiškumas, ganytojų – tarnavimas, pašvęstųjų – ypatingas supanašėjimas su skaisčiu, beturčiu, klusniu Kristumi.

Ypatinga pašvęstojo gyvenimo vertė

32. Toje darnioje dovanų visumoje kiekvienam pagrindinių gyvenimo luomų pavesta pareiga savaip išreikšti vieną ar kitą vienintelės Kristaus paslapties dimensiją. Jei evangelinį skelbimą garsinant laikinųjų realybių sferoje ypatingą misiją turi pasaulietiškas gyvenimas, tai bažnytinėje bendruomenėje nepamainomą tarnybą atlieka tie, kurie yra gavę Kunigystės šventimus, ypač vyskupai. Jų pareiga vadovauti Dievo Tautai skelbiant Žodį, teikiant sakramentus, šventąja galia tarnaujant Bažnyčios bendruomenei, kuri yra organiška, hierarchiškai sutvarkyta bendruomenė [61].

Tačiau norint parodyti Bažnyčios šventumą, objektyviai pirmenybę reikia teikti pašvęstajam gyvenimui, kuris atspindi Kristaus gyvenimo būdą. Štai kodėl per jį taip nepaprastai gausiai reiškiasi evangeliniai lobiai ir geriausiai realizuojamas Bažnyčios tikslas – žmonijos pašventinimas. Pašvęstasis gyvenimas skelbia ir tam tikru būdu iš anksto praneša būsimąjį metą, kai Dangaus karalystė, kuri jau dabar yra kaip gemalas ir paslaptis, pasieks savo pilnatvę [62], o prisikėlimo vaikai nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai (plg. Mt 22, 30).

Bažnyčia nuolat moko, kad tobulas skaistumas dėl Dangaus karalystės [63] yra nepaprastai vertingas ir teisingai laikomas viso pašvęstojo gyvenimo „vartais“ [64]. Bažnyčia labai gerbia ir pašaukimą santuokai, nes sutuoktiniai yra „motinos Bažnyčios vaisingumo liudytojai ir bendradarbiai, kaip ženklas dalyvavimo toje meilėje, kuria Kristus mylėjo savo Sužadėtinę ir atidavė už ją save“ [65].

Toje visam pašvęstajam gyvenimui bendroje perspektyvoje yra skirtingų kelių, bet jie visi vienas kitą papildo. Vienuoliai ir vienuolės, visiškai atsidavę kontempliacijai, yra ypatingas ant kalno besimeldžiančio Kristaus atvaizdas [66]. Pašvęstieji aktyvaus gyvenimo asmenys rodo Jį „skelbiantį minioms Dievo karalystę arba gydantį ligonius bei sužeistuosius ir atvedantį į gerą kelią nusidėjėlius, arba laiminantį vaikus ir visiems darantį gera“ [67].

Dievo karalystės atėjimui nepaprastai pasitarnauja pašvęstieji asmenys iš Pasauliečių institutų, kurie savaip jungia pašventimo ir pasaulietiškumo vertybes. Savo pašventimą, išgyvendami pasaulyje ir remdamiesi pasauliu [68], jie „stengiasi viską persmelkti Evangelijos dvasia, kad sustiprintų ir ugdytų Kristaus Kūną“ [69]. Tam tikslui jie dalyvauja Bažnyčios evangelizavimo funkcijoje asmeniškai liudydami krikščioniškąjį gyvenimą, stengdamiesi laikinąją tikrovę tvarkyti pagal Dievo planą, bendradarbiauti su bažnytine bendruomene pagal jiems būdingą pasaulietiško gyvenimo stilių [70].

Liudyti Palaiminimų Evangeliją

33. Ypatingas pašvęstojo gyvenimo uždavinys – stengtis, kad pakrikštytieji išsaugotų gyvą pagrindinių Evangelijos vertybių suvokimą, ir liudyti „aiškiai ir savitai, kad pasaulis negali būti perkeistas ir Dievui paaukotas be Palaiminimų dvasios“ [71]. Taigi pašvęstasis gyvenimas nuolat Dievo Tautai primena, jog reikia gyvenimo šventumu atsiliepti į Šventosios Dvasios širdyse išlietą Dievo meilę (plg. Rom 5, 5) ir savo elgesiu atspindėti sakramentinį pašventimą, Dievo įvykdytą per Krikštą, Sutvirtinimą ir Šventimus. Iš tikrųjų sakramentais perduotas šventumas turi pereiti į kasdieninio gyvenimo šventumą. Pašvęstasis gyvenimas savo buvimu Bažnyčioje tarnauja kiekvieno tikinčiojo, pasauliečio ar dvasininko, gyvenimo pašventimui.

Beje, nereikia pamiršti, kad pašvęstiesiems kitų pašaukimų liudijimas padeda be atotrūkio dalyvauti įvairiose tarnavimo Kristaus ir Bažnyčios paslaptims dimensijose. Šitaip praturtinta pašvęstojo gyvenimo misija tampa iškalbingesnė ir veiksmingesnė: įsižiūrėjęs į būsimąją ramybę, pašvęstasis gyvenimas broliams ir seserims rodo tikslą – galutinę laimę šalia Dievo.

Gyvasis Bažnyčios–Sužieduotinės atvaizdas

34. Pašvęstajame gyvenime ypač ryški sužieduotuvių prasmė. Tai rodo, kad Bažnyčia privalo gyventi visiškai ir išskirtinai atsidavusi savo Sužieduotiniui, iš kurio gauna visokį gėrį. Toje sutuoktuvinėje dimensijoje, būdingoje kiekvienam pašvęstajam gyvenimui, ypač moteris atranda save, tartum atskleisdama ypatingą savo ryšio su Viešpačiu vertę.

Šiuo atžvilgiu labai įtaigus yra vienas Naujojo Testamento puslapis, kuris rodo Mariją ir Apaštalus, susirinkusius vakarienbutyje, laukiančius Šventosios Dvasios ir atsidėjusius maldai (plg. Apd 1, 13–14). Čia galime įžiūrėti gyvą Bažnyčios–Sužieduotinės, laukiančios savo sužieduotinio ir pasirengusios priimti jo dovanas, įvaizdį. Petras ir kiti apaštalai ypač atskleidžia vaisingumo dimensiją, pasireiškiančią bažnytine tarnyste, Šventosios Dvasios įrankį, – kuri gimdo naujus vaikus Žodžio skelbimu, sakramentų teikimu ir pastoraciniu rūpesčiu. Marija įkūnija gyvą Sužieduotinės pasirengimą priimti dieviškąjį gyvenimą, kuris dėl nepadalytos mergaitiškos meilės gali būti Bažnyčioje vaisingas.

Pašvęstasis gyvenimas visada vadovavosi Marijos – Mergelės sužieduotinės – pavyzdžiu. Iš tos skaisčios meilės atsiranda ypatingas vaisingumas, kuris širdyse gimdo ir ugdo dieviškąjį gyvenimą [72]. Pašvęstasis asmuo Marijos, Naujosios Ievos, pavyzdžiu išreiškia savo dvasinį vaisingumą, priimdamas Žodį, idant savo besąlygišku atsidavimu ir gyvu liudijimu bendradarbiautų kuriant naująją žmoniją. Taigi Bažnyčia iki galo apreiškia savo motiniškumą tiek perduodama Petrui pavestą Dievo veikimą, tiek Marijos pavyzdžiu atsakingai priimdama Dievo dovaną. Krikščionių tauta savo ruožtu įšventintųjų tarnavime randa išganymo priemones, o pašvęstame gyvenime – paskatą tobulai atsiliepti meile per įvairias labdaros formas [73].

IV. ŠVENTOSIOS DVASIOS VEDAMI

„Perkeistas“ gyvenimas: kvietimas į šventumą

35. „Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūpsti, labai išsigandę“ (Mt 17, 6). Sinoptikai, aprašydami Atsimainymo epizodą, kad ir šiek tiek pakeitę detales, aiškiai rodo mokinius apėmusios baimės prasmę. Nors juos sužavėjo atsimainiusio Kristaus veidas, bet ir apėmė siaubas matant neprilygstamą Dievo didybę. Žmogus, regėdamas Dievo šlovę, visada apčiuopiamai pajunta savo menkumą ir išsigąsta. Tokia baimė yra išganinga. Primena žmogui Dievo tobulumą ir drauge primygtinai jį ragina siekti „šventumo“.

Visi Bažnyčios vaikai, Tėvo šaukiami „klausyti“ Kristaus, negali nepajusti nepaprasto reikalavimo atsiversti ir būti šventi. Tačiau Sinode buvo pabrėžta, jog pašvęstajam gyvenimui pirmiausia to ir reikia. Iš tiesų, pašvęstųjų asmenų pašaukimas visų pirma ieškoti Dangaus karalystės yra ypatingas raginimas visiškai atsiversti, savęs atsižadėti ir gyventi vien tik Viešpačiui, kad Dievas būtų viskas visuose. Pašaukti kontempliuoti ir liudyti atsimainiusį Kristaus veidą, pašvęstieji šaukiami ir gyventi „perkeistą“ gyvenimą.

Čia svarbūs II Ypatingosios Sinodo Asamblėjos Baigiamosios ataskaitos žodžiai: „Šventieji ir šventosios visada buvo atsinaujinimo šaltiniai ir pradžia pačiomis sunkiausiomis Bažnyčios istorijos aplinkybėmis. Šiandien esame ypač reikalingi šventųjų ir turime ištvermingai jų iš Dievo maldauti. Pašvęstojo gyvenimo institutai per evangelinių patarimų profesija turi suvokti savo ypatingą misiją šių dienų Bažnyčioje, o mes turime jiems padėti šią misiją atlikti“ [74].

Panašiai kalbėjo ir IX Sinodo Asamblėjos Tėvai. Jie sakė: „Per visą Bažnyčios istoriją pašvęstasis gyvenimas buvo gyvas Šventosios Dvasios veikimo ženklas, tartum privilegijuota absoliučios meilės Dievui ir artimui terpė, dieviškojo plano visą žmoniją padaryti civilizacijoje gyvenančia Dievo vaikų šeima liudytojas“ [75].

Evangelinių patarimų profesija Bažnyčiai visada buvo ypatingas kelias į šventumą. Posakiai, kuriais ji apibūdinama: tarnavimo Viešpačiui mokykla, meilės ir šventumo mokykla, tobulumo kelias arba luomas – rodo tiek šiai evangelinio gyvenimo formai būdingą priemonių veiksmingumą ir turtingumą, tiek ypatingą ją padariusiųjų įsipareigojimą [76]. Neatsitiktinai daugybė pašvęstųjų per visus amžius iškalbingai liudijo šventumą ir nepaprastai kilniai bei uoliai atliko evangelizavimo ir tarnavimo darbus.

Ištikimybė charizmai

36. Kai kurie elementai, kurie sekant Kristumi ir Jį mylint prisideda prie pašvęstojo gyvenimo augimo, šiandien verti ypatingo dėmesio.

Pirmiausia reikalinga ištikimybė steigimo charizmai ir jos suformuotam dvasiniam kiekvieno instituto paveldui. Būtent toje ištikimybėje steigėjo ar steigėjos įkvėpimui, Šventosios Dvasios dovanai, lengviausiai atskleidžiami ir uoliausiai išgyvenami pašvęstojo gyvenimo elementai.

Kiekvienos charizmos pradžioje matyti trilypis siekis: pirmiausia Tėvo, trokštant sūniškai vykdyti Jo valią nuolatiniu atsivertimu, kur paklusnumas yra laisvės šaltinis, skaistumas išreiškia kiekviena baigtine meile nepatenkintos širdies ilgesį, o neturtas malšina tą teisybės alkį ir troškulį, kurį Dievas pažadėjo pasotinti (plg. Mt 5, 6). Toje perspektyvoje kiekvieno instituto charizma turi skatinti pašvęstąjį asmenį visiškai atsiduoti Dievui, kalbėti su Dievu arba apie Dievą, – kaip sakoma apie šv. Domininką [77], – kad visomis aplinkybėmis patirtų, koksai Dievas geras (plg. Ps 39[33], 9).

Pašvęstojo gyvenimo charizmos kreipia ir į Sūnų bei ragina užmegzti su Juo glaudžią ir džiugią bendrystę, iš Jo mokantis kilniai tarnauti Dievui ir broliams. Taip „nuolat Kristaus perkeičiamas žvilgis išmoks nusigręžti nuo išorės dalykų, nuo juslių suirutės, nuo to, kas trukdo žmogui lengvai pasiduoti Šventosios Dvasios veikimui“ [78], ir padės žmogui drauge su Kristumi vykdyti Jo misiją, drauge su Juo dirbti ir kentėti plečiant Jo Karalystę.

Pagaliau kiekviena charizma kreipia ir į Šventąją Dvasią, kadangi nuteikia asmenį leistis Jos vedamam ir palaikomam tiek žengiant savu dvasiniu keliu, tiek bendrame gyvenime ir apaštalinėje veikloje, kad gyventų pasirengęs tarnavimui, kuris turi įkvėpti kiekvieną tikro krikščionio pasirinkimą.

Tas trilypis santykis, nors ir su specifiniais įvairių gyvenimo modelių bruožais, išryškėja kiekvienoje steigimo charizmoje vien dėl to, kad joje dominuoja „nuoširdus sielos troškimas supanašėti su Kristumi ir liudyti kurį nors jo paslapties aspektą“ [79], specifinį aspektą, skirtą įsikūnyti ir plėtotis gryniausia instituto tradicija pagal jo regulas, konstitucijas ir nuostatus [80].

Kūrybiška ištikimybė

37. Taigi institutai raginami drąsiai tęsti steigėjo ar steigėjos sumanymą ir sekti jų šventumu, taip atsiliepiant į nūdienos pasaulyje pasireiškiančius laiko ženklus [81]. Tas raginimas pirmiausia yra kvietimas ištvermingai žengti šventumo keliu, nepaisant medžiaginių ir dvasinių sunkumų, kurių nuolat pasitaiko kasdieniniame gyvenime. Bet tai ir raginimas kruopščiai didinti savo darbo kompetentingumą, ugdyti veiklią ištikimybę savo misijai, jei būtina, jos formas pritaikant prie naujų situacijų ir įvairių poreikių, visiškai paklūstant dieviškajam įkvėpimui ir bažnytiniam supratimui. Be to, reikia tvirtai įsitikinti, jog siekimas vis labiau supanašėti su Viešpačiu yra kiekvieno atnaujinimo, kuris nori likti ištikimas pirmykščiam įkvėpimui, laidas [82].

Tad kiekvienam institutui šiandien būtinai reikia naujai apmąstyti regulą, nes joje ir konstitucijose sukaupti visi sekimo kelio, kurį apibūdina specifinė Bažnyčios patvirtinta charizma, nurodymai. Padidėjęs dėmesys regulai bus pašvęstiesiems asmenims saugus kriterijus ieškant tinkamų formų liudijimui, kuris padės atitikti laiko reikalavimus nenutolstant nuo pradinio įkvėpimo.

Malda ir askezė: dvasinė kova

38. Pašaukimą šventumui galima priimti ir ugdyti vien tik tyloje adoruojant begalinę Dievo transcendenciją: „Turime pripažinti, kad mums visiems reikia tos adoruojamojo buvimo kupinos tylos: teologijai, kad galėtų išskleisti savo išmintį ir dvasingumą; maldai, kad niekada nepamirštų, jog regėti Dievą – tai nulipti nuo kalno veidu, taip spindinčiu, kad reikia jį pridengti nuometu (plg. Iš 34, 33) <...>; žmogaus įsipareigojimui, kad atsisakytų noro kovoti be meilės ir atleidimo <...>. Visiems, tikintiesiems ir netikintiesiems, reikia mokytis tylėjimo, kuris leidžia kalbėti Kitam, kada ir kaip Jis nori, o mums suprasti Jo žodžius“ [83]. Konkrečiai tam reikia didelės ištikimybės liturginei ir asmeninei maldai, minties maldai ir kontempliacijai, eucharistinei adoracijai, kas mėnesį atliekamoms rekolekcijoms ir dvasinėms pratyboms skirtam laikui.

Taip pat reikia iš naujo atrasti asketines priemones, tipiškas dvasinei Bažnyčios ir savo instituto tradicijai. Jos visada buvo ir yra galinga paspirtis autentiškai siekiant šventumo. Askezė, padedanti valdyti ir koreguoti nuodėmės sužeistas žmogaus prigimties tendencijas, pašvęstajam asmeniui tikrai būtina, kad jis liktų ištikimas savo pašaukimui – eiti paskui Jėzų Kryžiaus keliu.

Būtina ir pažinti bei nugalėti kai kurias pagundas, kurias velnio gudrybė rodo kaip gėrį. Pavyzdžiui, leistinas reikalavimas pažinti nūdienos visuomenę, kad būtų įmanu atsakyti į jos iššūkius, gali paskatinti pasiduoti trumpalaikei madai, sumenkinti dvasinį uolumą arba nusivilti. Dingstis geriau formuoti savo dvasią galėtų paskatinti pašvęstuosius asmenis jaustis pranašesniais už kitus tikinčiuosius, o pagrįstas ir būtinas noras kelti kvalifikaciją gali pavirsti perdėtu siekimu tobulinti savo kompetenciją taip, lyg apaštalinės tarnystės kokybė labiau priklausytų nuo žmogiškų priemonių negu nuo Dievo. Girtinas troškimas priartėti prie mūsų meto vyrų ir moterų, tikinčių ir netikinčių, beturčių ir turtingų, gali paskatinti prisitaikyti prie pasaulietiško gyvenimo stiliaus arba žmogiškąsias vertybes iškelti grynai horizontalia prasme. Remiant leistinus savo tautos ar kultūros siekius, galima susidurti su kai kuriomis nacionalizmo formomis arba perimti kai kuriuos papročių elementus, kurie turėtų būti Evangelijos apvalyti ir sukilninti.

Taigi, siekiant šventumo, reikia ryžtis dvasios kovai. Tai reikalavimas, į kurį šiandien ne visada deramai atsižvelgiama. Tradicija šią dvasios kovą dažnai vaizduoja kaip paslaptingą Jokūbo kovą su Dievu, kad gautų Jo palaiminimą ir galėtų Jį regėti (plg. Pr 32, 23–31). Šitą biblinės istorijos pradžios įvykį pašvęstieji asmenys gali laikyti asketinio įsipareigojimo, kuris jiems būtinas norint išplėsti širdį ir atverti ją Viešpačiui ir broliams, simboliu.

Siekti šventumo

39. Atnaujintas pašvęstųjų asmenų siekimas šiandien labiau negu kada nors reikalingas kiekvieno krikščionio tobulumo siekimui remti ir sutvirtinti. „Todėl būtina paskatinti kiekvieną tikintįjį tikrai ilgėtis šventumo, tvirtai trokšti atsivertimo ir asmeninio atsinaujinimo nusiteikus vis karštesnei maldai ir solidarumui su artimu, ypač pačiu vargingiausiu“ [84].

Pašvęstieji asmenys, pagilinę savo draugystę su Dievu, gali padėti broliams ir seserims organizuodami dvasi–nes priemones, maldos mokyklas, dvasines pratybas ir rekolekcijas, susikaupimo vienatvėje dienas, dvasinius pokalbius ir dvasinį vadovavimą. Tai padeda žmonėms tobulinti savo maldą, o paskui geriau pažinti Dievo valią savo gyvenime ir imtis drąsių, kartais net didvyriškų žygių, kurių iš jų reikalauja tikėjimas. Pašvęstieji „dėl savo gyvenimo prigimties yra glaudžiai susiję su Dievo – Absoliuto ištroškusios ir šventumui pašauktos Bažnyčios dinamiška veikla. Jie yra to šventumo liudytojai“ [85]. Tai, kad visi yra pašaukti tapti šventais, ypatingai turi skatinti tokį gyvenimo būdą pasirinkusius, kurie privalo kitiems tą poreikį priminti.

„Kelkitės, nebijokite“: atnaujintas pasitikėjimas

40. „Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: <Kelkitės, nebijokite!>“ (Mt 17, 7). Kaip tie trys Atsimainymo epizodo apaštalai, taip ir pašvęstieji iš patirties žino, kad jų gyvenimą ne visada nušviečia juntamas uolumas, kuris verčia sušukti: „Gera mums čia būti!“ (Mt 17, 7). Vis dėlto tai yra gyvenimas, kurį „palietė“ Kristaus ranka, kuris išgirdo Jo balsą, kurį palaiko Jo malonė.

"Kelkitės, nebijokite!“ Tas Mokytojo padrąsinimas skirtas kiekvienam krikščioniui. Bet dar labiau tam, kas yra pašauktas „viską palikti“, taigi dėl Kristaus „viskuo rizikuoti“. Ypač tai galioja tada, kai su Mokytoju nusileidus nuo „kalno“ reikia eiti keliu, kuris nuo Taboro veda į Kalvariją.

Sakydamas, kad Mozė ir Elijas kalbėjo su Kristumi apie Jo velykinę paslaptį, Lukas reikšmingai pavartojo žodį „gyvenimo pabaiga“ (exodos): „kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). „Egzodas“ – pagrindinis Apreiškimo žodis, kuriuo remiasi visa išganymo istorija ir kuris išreiškia giliąją velykinės paslapties reikšmę. Tai ypač brangi tema pašvęstojo gyvenimo dvasingumui ir labai gerai rodo jo prasmę. Joje neišvengiamai glūdi tai, kas priklauso mysterium Crucis. Bet tas įpareigojantis „išėjimo kelias“, regimas iš Taboro kalno perspektyvos, atrodo kaip kelias tarp dviejų šviesų: išankstinės Atsimainymo ir galutinės Prisikėlimo šviesos.

Pašaukimas pašvęstajam gyvenimui – viso krikščioniškojo gyvenimo perspektyvoje – nepaisant jo atsižadėjimų ir išmėginimų, netgi per juos, yra „šviesos“ kelias, kurį saugo Atpirkėjo žvilgsnis: „Kelkitės, nebijokite“.

II SKYRIUS
SIGNUM FRATERNITATIS
PAŠVĘSTASIS GYVENIMAS – BENDRYSTĖS BAŽNYČIOJE ŽENKLAS

1. PASTOVIOS VERTYBĖS

Švenčiausiosios Trejybės pavyzdžiu

41. Viešpats Jėzus, gyvendamas žemėje, pasišaukė tuos, kuriuos pats norėjo, kad būtų su juo ir kad juos parengtų gyventi taip, kaip Jis gyveno Tėvui ir iš Jo gautai misijai (plg. Mk 3, 13–15). Taip jis įsteigė naują šeimą, kurios nariais istorijoje turėtų tapti visi, pasirengusieji „vykdyti Dievo valią“ (plg. Mk 3, 32–35). Jėzui įžengus į dangų ir Šventajai Dvasiai veikiant, apie apaštalus susikūrė broliška bendruomenė, sutartinai šlovinanti Dievą ir konkrečiai patirianti vienybę (plg. Apd 2, 42–47; 4, 32–35). Tokios bendruomenės gyvenimas, o dar labiau Dvylikos išgyvenamo visiško susivienijimo su Kristumi patirtis, visada buvo pavyzdys, kuriuo Bažnyčia rėmėsi, norėdama atgaivinti pirmykštį uolumą ir vėl su atnaujinta evangeline energija žengti savo keliu per istoriją [86].

Bažnyčia tikrai iš esmės yra bendrystės paslaptis, „Tauta, suburta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje“ [87]. Broliškas gyvenimas turi atspindėti tos paslapties gilumą ir turtingumą, kurdamas žmogišką terpę, kurioje galėtų gyventi Švenčiausioji Trejybė, skleidžianti istorijoje dovanas, būdingas Trijų dieviškųjų Asmenų bendrystei. Bažnyčios gyvenime yra daug vietų ir būdų broliškai vienybei išreikšti. Neabejotinas pašvęstojo gyvenimo nuopelnas tas, kad jis veiksmingai palaikė Bažnyčioje gyvą broliškumo, kaip Trejybės išpažinimo, poreikį. Nuolat skatindamas brolišką meilę, bendro gyvenimo forma jis rodo, kad dalyvavimas trinitarinėje bendrystėje gali pakeisti žmonių tarpusavio santykius ir sukurti naują solidarumo tipą. Taip jis atskleidžia žmonėms tiek broliškos bendrystės grožį, tiek kelius, kurie į ją veda. Pašvęstieji asmenys tikrai gyvena „Dievui“ ir „Dievu“ ir būtent dėl to gali liudyti sutaikinantį malonės veikimą, kuris nugali skiriančias jėgas, glūdinčias kiekvieno žmogaus širdyje ir visuomeniniuose santykiuose.

Broliškas gyvenimas meilėje

42. Broliškas gyvenimas, kaip bendras gyvenimas meilėje, yra iškalbingas bažnytinės bendrystės ženklas. Jį ypač rūpestingai puoselėja Vienuoliniai institutai ir Apaštalinio gyvenimo draugijos, kuriems bendruomeninis gyvenimas itin reikšmingas [88]. Tačiau broliška bendrystė nėra svetima ir Pasauliečių institutams bei individualioms pašvęstojo gyvenimo formoms. Eremitai savo vienatvėje ne tik nepasitraukia iš bažnytinės bendrystės, bet ir jai tarnauja savo specifine kontempliatyvumo charizma; pašvęstosios mergelės savo pašventimą realizuoja pasaulyje, savitais bendrystės ryšiais susijusios su daline ir visuotine Bažnyčia. Tas pat pasakytina ir apie pašvęstąsias našles bei našlius.

Visi tie asmenys, būdami evangeliniai žmonės, įsipareigoja gyventi pagal Viešpaties „naująjį įstatymą“, mylėdami vienas kitą taip, kaip Jis juos mylėjo (plg. Jn 13, 34). Meilė privertė Kristų atsiduoti iki pačios didžiausios Kryžiaus aukos. Ir tarp Jo mokinių nėra tikros vienybės be šios nesavanaudiškos tarpusavio meilės, kuri reikalauja tarnauti kitiems netausojant jėgų, be išlygų priimti kitą tokį, koks jis yra, ir, jo „neteisiant“ (plg. Mt 7, 1–2), mokėti atleisti net „septyniasdešimt kartų po septynis“ (Mt 18, 22). Pašvęstiesiems asmenims, kurie per tą Šventosios Dvasios į širdis išlietą meilę (plg. Rom 5, 5) yra „viena širdis ir viena siela“ (Apd 4, 32), atsiranda vidinis poreikis viską turėti bendra: medžiagines gėrybes, dvasinę patirtį, apaštalavimo idealus ir gailestingosios meilės tarnystę. „Bendruomeniniame gyvenime Šventosios Dvasios jėga, kurios gauna vienas, pereina ir į visus. Kiekvienas ne tik pats naudojasi savo dovana, bet ir daugina ją, perduodamas kitiems, ir džiaugiasi kitiems teikiamų dovanų vaisiais taip kaip savais“ [89].

Bendruomenės gyvenimas privalo apčiuopiamai parodyti, kad broliška vienybė, prieš būdama tam tikra misija, yra teologinė terpė, kurioje galima patirti mistinį prisikėlusiojo Viešpaties buvimą (plg. Mt 18, 20) [90]. Tai įvyksta per bendruomenę sudarančiųjų tarpusavio meilę, tą meilę, kurią maitina Žodis ir Eucharistija, apvalo Susitaikinimo sakramentas, palaiko maldavimas vienybės, ypatingos Šventosios Dvasios dovanos tiems, kurie atidžiai klausosi Evangelijos. Tai Ji, Dvasia, įveda sielą į bendrystę su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi (plg. 1 Jn 1, 3), į bendrystę, kuri yra broliško gyvenimo šaltinis. Pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms Dvasia padeda atlikti jų tarnavimo Bažnyčiai ir visai žmonijai misiją pagal savo pirmykštį įkvėpimą.

Čia ypatingą reikšmę turi „Kapitulos“ (arba analogiški susirinkimai), tiek dalinės, tiek generalinės, kurios kviečiamos tam, kad kiekvienas institutas pagal savo konstitucijų normas ir Šventosios Dvasios padedamas rinktų vyresniuosius ar vyresniąsias ir surastų būdų savai charizmai bei savam dvasiniam paveldui įvairiomis istorinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis išsaugoti ir suaktualinti [91].

Vyresnybės uždaviniai

43. Pašvęstajam gyvenimui vyresniųjų, net ir vietinių, funkcijos visada buvo labai svarbios, tiek jo dvasiniam gyvenimui, tiek misijai. Pastaraisiais ieškojimų ir pokyčių metais kartais pasireikšdavo poreikis šią tarnystę patikrinti. Tačiau reikia pripažinti, jog vyresnysis negali nepaisyti savo pareigos – būti pirmu bendruomenės atsakinguoju, vedančiu brolius ir seseris dvasiniu ir apaštalavimo keliu.

Labai individualizmo paveiktoje aplinkoje nėra lengva pripažinti ir paremti funkciją, kurią vyresnybė atlieka visų naudai. Vis dėlto reikia patvirtinti šios pareigos svarbą, nes ji būtina broliškai vienybei stiprinti ir pasižadėtam paklusnumui išlaikyti. Nors valdymas pirmiausia turi būti broliškas ir dvasinis ir nors vyresnysis, ieškodamas problemos sprendimo, turi mokėti į šį procesą įtraukti ir brolius ar seseris, negalima pamiršti, jog paskutinis žodis priklauso vyresniajam ir jis turi žiūrėti, kad priimti nutarimai būtų vykdomi [92].

Senesnių asmenų vaidmuo

44. Rūpintis senais ir ligotais bendruomenės nariais broliškam gyvenimui ypač svarbu mūsų laikais, kai pašvęstųjų asmenų sulaukusių jau senyvo amžiaus, kai kuriuose pasaulio regionuose vis daugėja. Rūpestingas dėmesys, kurio jie yra nusipelnę, nėra vien tik meilės ir dėkingumo pareiga. Jis išreiškia ir suvokimą, kad jų liudijimas itin svarbus Bažnyčiai ir institutams, o jų misija reikšminga ir nuopelninga, nors dėl amžiaus ar sveikatos jie turi atsiakyti savo specifinės veiklos. Jie tikrai gali labai pasitarnauti bendruomenei savo išmintimi ir patyrimu, jei tik ji bus jiems atidi ir mokės jų klausyti.

Apaštalinė misija, iš tikrųjų, pirmiau negu veikla, yra visiško maldos ir atgailos gaivinamo atsidavimo Viešpaties valiai liudijimas. Bet yra ir daug kitų galimybių seniems asmenims išgyventi savo pašaukimą: tai ištverminga malda, kantrus susitaikymas su savo padėtimi, pasirengimas būti dvasios vadovais, nuodėmklausiais, maldos mokytojais [93].

Apaštalų bendruomenės pavyzdžiu

45. Dvasiniame pašvęstųjų asmenų kelyje svarbiausias vaidmuo tenka broliškam gyvenimui, kadangi jis padeda tiek atsinaujinti, tiek deramai atlikti savo misiją pasaulyje. Tai įrodo broliško gyvenimo pagrindą sudarantys teologiniai motyvai ir patvirtina pati patirtis. Todėl raginu pašvęstuosius ir pašvęstąsias rūpestingai jį puoselėti sekant pirmaisiais Jeruzalės krikščionimis, kurie uoliai klausėsi Apaštalų mokymo, bendrai meldėsi, dalyvavo Eucharistijoje, dalijosi prigimties ir malonės dovanomis (plg. Apd 2, 42–47). Ypač raginu vienuolius, vienuoles ir Apaštalinio gyvenimo draugijų narius gyventi be jokių išlygų mylint vieniems kitus ir tai išreikšti kiekvienam institutui savitu būdu, kad kiekviena bendruomenė būtų šviesus Naujosios Jeruzalės, „Dievo padangtės tarp žmonių“, ženklas (Apr 21, 3).

Visa Bažnyčia daug laukia iš „džiaugsmo ir Šventosios Dvasios“ (Apd 13, 52) sklidinų bendruomenių liudijimo. Ji nori kaip pavyzdį pasauliui rodyti bendruomenes, kuriose tarpusavio dėmesys padeda įveikti vienatvę, bendravimas skatina visus jausti bendrą atsakomybę, atleidimas gydo žaizdas, stiprina kiekvieno asmens vienybės siekimą. Tokioje bendruomenėje charizma vadovauja energijos panaudojimui, palaiko ištikimybę, o visų bendrą apaštalavimą kreipia vienintelės misijos link. Kad Bažnyčia galėtų nūdienos žmonijai parodyti savo tikrąjį veidą, jai būtinai reikia tokių broliškų bendruomenių, kurios pačiu savo buvimu prisidėtų prie naujosios evangelizacijos, konkrečiai rodydamos „naujojo įstatymo“ vaisius.

Sentire cum Ecclesia

46. Svarbų pašvęstajam gyvenimui pavestą uždavinį nurodo Vatikano II Susirinkimo labai siūloma doktrina apie Bažnyčią–bendruomenę. Reikalaujama, kad pašvęstieji tikrai mokėtų gyventi bendruomenėje ir jos dvasingumu [94] kaip „liudytojai ir kūrėjai to «bendrystės plano», kuris pagal Dievo sumanymą yra žmogaus istorijos viršūnė“ [95]. Bažnytinės bendrystės nuovoka, išsiskleisdama į bendrystės dvasingumą, remia mąstymo, kalbėjimo ir veikimo būdą, kuris padeda Bažnyčiai augti gilyn ir platyn. Bendruomeninis gyvenimas „tampa pasauliui ženklu ir traukos jėga, kuri veda į tikėjimą Kristumi. <...> Taip bendrystė atsiveria misijai ir pati tampa misija“. Taigi galima sakyti, kad „bendrystė gimdo bendrystę ir iš esmės pasireiškia kaip misionieriška bendrystė“ [96].

Steigėjai ir steigėjos visada turi gyvą Bažnyčios suvokimą, kuris pasireiškia jų dalyvavimu visose Bažnyčios gyvenimo dimensijose ir skubiu paklusnumu ganytojams, ypač Romos popiežiui. Toje meilės Šventajai Bažnyčiai, kuri yra „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), perspektyvoje gerai suprantamas Pranciškaus Asyžiečio atsidavimas „Jo Malonybei Popiežiui“ [97], veiklus dukteriškas Kotrynos Sienietės rūpinimasis tuo, kurį ji vadina „maloniuoju Kristumi žemėje“ [98], Ignaco Lojolos apaštališkas klusnumas ir sentire cum Ecclesia“ [99], džiugus Jėzaus Teresės tikėjimo išpažinimas: „Esu Bažnyčios duktė“ [100]. Taip pat galima suprasti Lisieux Teresės ilgesį: „Bažnyčios, mano motinos, širdyje aš būsiu meilė“ [101]. Tokie liudijimai rodo visišką bažnytinį bendrumą, kurį šventieji ir šventosios, steigėjai ir steigėjos drauge išgyveno skirtingais ir dažnai labai sunkiais laikotarpiais. Tai pavyzdžiai, kuriais pašvęstieji turi nuolat remtis, kad galėtų atsispirti šiandien labai aktyvioms išcentrinėms ir skaldančioms jėgoms.

Vienas šią bažnytinę bendrystę apibūdinančių aspektų yra proto ir širdies pritarimas vyskupų mokymui, kurį lojaliai išgyvena ir Dievo Tautai aiškiai liudija visi pašvęstieji asmenys, ypač tie, kurie atsidėję teologiniams nagrinėjimams ir mokymui per spaudą, katechezę ar visuomeninio bendravimo priemones [102]. Kadangi pašvęstieji Bažnyčioje turi ypatingą vietą, jų elgesys šiuo požiūriu labai svarbus visai Dievo Tautai. Iš jų sūniškos meilės liudijimo semiasi jėgų ir veiksmingumo jos apaštalavimas, kuris pranašiškos visų pakrikštytųjų misijos rėmuose pasireiškia ypatingu bendradarbiavimu su hierarchija [103]. Taip pašvęstieji savo gausiomis charizmomis padeda Bažnyčiai kaskart realizuoti savąją „glaudžios jungties su Dievu ir visos žmonijos vienybės“ [104] sakramento prigimtį.

Brolybė visuotinėje Bažnyčioje

47. Pašvęstieji asmenys pašaukti būti visuotinės Bažnyčios misionieriškos bendrystės fermentu, nes Šventoji Dvasia yra davusi įvairiems institutams gausių dovanų viso mistinio kūno, kurio statymui jie turi tarnauti, labui (plg. 1 Kor 12, 4–11). Svarbu, kad, pasak Apaštalo, „aukštesnioji dovana“ (plg. 1 Kor 12, 31), „didžiausias“ (1 Kor 13, 13) dalykas yra meilė, kuri derina visus skirtingumus ir apaštalaujant visiems teikia jėgų tarpusavio paramai. Kaip tik to ir siekia ypatingas visų pašvęstojo gyvenimo formų ir Apaštalinio gyvenimo bendruomenių bendrystės ryšys su vienybei ir visuotinei misijai tarnaujančiu Petro Įpėdiniu. Dvasingumo istorija plačiai atskleidžia tą ryšį ir rodo apvaizdingą jo funkciją, garantuojančią tiek pašvęstajam gyvenimui būdingą tapatumą, tiek misionierišką Evangelijos ekspansiją. Smarkus evangelinės naujienos išplitimas, tvirtas Bažnyčios įsišaknijimas daugelyje pasaulio regionų, krikščionybės pavasaris, kuris šiandien skleidžiasi jaunose Bažnyčiose, pasak Sinodo Tėvų, būtų neįmanomas be pašvęstojo gyvenimo institutų ir Apaštalinio gyvenimo draugijų įnašo. Per ištisus amžius jie palaikė tvirtą vienybę su Petro Įpėdiniais, kurie visada patirdavo jų pasirengimą kilniai, prireikus net didvyriškai, vykdyti savo misiją.

Taip pasireiškia visuotinumo ir bendrystės charakteris, būdingas pašvęstojo gyvenimo institutams ir Apaštalinio gyvenimo draugijoms. Dėl savo ypatingo, dieceziją pranokstančio ryšio su Petro tarnyste jie palaiko įvairių dalinių Bažnyčių bendradarbiavimą [105] ir gali veiksmingai remti „pasidalijimą dovanomis“, šitaip prisidėdami prie Evangelijos inkultūracijos, kuri išgrynina, įvertina ir ištobulina visų tautų kultūrų turtus [106]. Ir šiandien pašaukimų pašvęstajam gyvenimui gausa jaunose Bažnyčiose rodo, kad pašvęstasis gyvenimas yra pajėgus katalikiškosios vienybės rėmuose išreikšti įvairių tautų ir kultūrų siekius.

Pašvęstasis gyvenimas ir dalinės Bažnyčios

48. Svarbus vaidmuo pašvęstiesiems asmenims tenka ir dalinėse Bažnyčiose. Tą aspektą, pirmiausia aptartą Susirinkimo mokymo apie Bažnyčią, kaip bendruomenę bei paslaptį, ir apie dalines Bažnyčias, kaip Dievo Tautos dalį, kurioje „tikrai yra ir veikia viena, šventa katalikiškoji, apaštališkoji Kristaus Bažnyčia“ [107], pagilino ir sistemingai aprašė vėlesni dokumentai. Iš tų tekstų aiškiai matyti pagrindinė pašvęstųjų asmenų bendradarbiavimo su vyskupais reikšmė darniai diecezijos pastoracijos eigai. Pašvęstojo gyvenimo charizmos gali labai daug prisidėti prie meilės ugdymo dalinėse Bažnyčiose.

Įvairios evangelinių patarimų išgyvenimo formos yra steigėjų gautų dvasios dovanų išraiška ir vaisiai ir sudaro „Dvasios patirtį, kurią jie perduoda savo mokiniams, kad ja gyventų, ją saugotų, gilintų ir nuolat plėstų drauge su nuolat augančiu Kristaus Kūnu“ [108]. Kiekvieno instituto specifinis charakteris formuoja savitą šventumo siekimo ir apaštalavimo stilių, kuriantį tam tikrą objektyvių elementų apibūdinamą tradiciją [109]. Todėl Bažnyčia rūpinasi, kad institutai augtų ir vystytųsi pagal steigėjų dvasią ir jų sveikas tradicijas [110].

Taigi paskiriems institutams pripažįstama teisėta autonomija, kurios dėka jie gali turėti savą discipliną ir išsaugoti nepaliestą dvasinį bei apaštalinį paveldą. Vietos ordinarų pareiga – saugoti ir globoti šią autonomiją [111]. Vadinasi, vyskupai turi pripažinti ir gerbti pašvęstojo gyvenimo charizmas ir palikti joms deramą vietą diecezinės pastoracijos planuose. Jie privalo ypač rūpintis diecezinio pavaldumo institutais, kurie pavesti ypatingai vietos vyskupo globai. Diecezija, likusi be pašvęstojo gyvenimo, ne tik prarastų nemaža dvasinių dovanų, Dievo ieškojimui skirtų vietų, specifinių apaštalavimo priemonių ir sielovados formų, bet ir galėtų netekti misionieriškos dvasios, kuri būdinga daugeliui institutų [112]. Todėl reikia deramai įvertinti pašvęstojo gyvenimo dovaną, kurią Šventoji Dvasia teikia dalinei Bažnyčiai, priimti ją didžiadvasiškai ir su dėkingumu.

Vaisingas ir darnus bažnytinis bendravimas

49. Vyskupas yra visos dalinės Bažnyčios tėvas ir ganytojas. Jis turi atpažinti ir gerbti įvairias charizmas, jas remti ir koordinuoti. Todėl privalo su pastoracine meile pašvęstojo gyvenimo charizmas priimti kaip dovaną ne tik institutams, bet ir visai Bažnyčiai. Taigi tegu stengiasi remti pašvęstuosius asmenis ir jiems padėti, kad jie, ištikimi steigimo charizmai, kartu su visa Bažnyčia atsivertų dvasinėms ir pastoracinėms, mūsų laiką atitinkančioms perspektyvoms. Pašvęstieji asmenys savo ruožtu tegu, kiek leidžia jėgos ir charizma, dosniai bendradarbiauja su daline Bažnyčia, drauge su vyskupu darbuojasi evangelizavimo, katechezės, parapijų gyvenimo srityse.

Verta atsiminti, kad institutai, derindami tarnavimą visuotinei Bažnyčiai su tarnavimu dalinei ir norėdami pateisinti nutarimus, prieštaraujančius sveiko Bažnyčios gyvenimo reikalaujamai organiškai vienybei, negali remtis nei teisėta autonomija, nei egzempcijos teise, kurią daugelis turi [113]. Taigi pastoraciniai pašvęstųjų asmenų sumanymai turi būti tvirtinami ir realizuojami įvairių institutų vyresniesiems nuoširdžiai ir atvirai tariantis su vyskupu. Ypatingas vyskupų dėmesys institutų pašaukimams ir misijoms, o institutų pagarba vyskupų tarnystei ir pasirengimas skubiai vykdyti jų pastoracinius, diecezijos gyvenimą liečiančius nurodymus yra dvi glaudžiai susijusios bažnytinės meilės formos. Meilės, kuri visus įpareigoja tarnauti charizminei ir drauge hierarchiškai sutvarkytai, organiškai visos Dievo Tautos vienybei.

Nuolatinis meilės gaivinamas dialogas

50. Norint geriau vieniems kitus pažinti ir pastoracijos srityje veiksmingai bendradarbiauti, būtinai reikia nuolatinio pašvęstojo gyvenimo institutų ir Apaštalinio gyvenimo draugijų vyresniųjų dialogo su vyskupais. Per tuos reguliarius kontaktus vyresnieji ir vyresniosios gali vyskupus informuoti apie savo sumanymus, kuriuos nori vykdyti jų diecezijose, ir dėl jų susitarti. Taip pat aukštesnių vyresniųjų Konferencijų deleguoti asmenys turėtų būti kviečiami dalyvauti Vyskupų Konferencijų susirinkimuose, o Vyskupų Konferencijų delegatus nustatytu būdu kviesti į aukštesnių vyresniųjų Konferencijas. Čia gali būti labai naudinga – kur lig šiolei to dar nėra – tautiniu lygmeniu sudaryti ir remti mišrias vyskupų ir aukštesnių vyresniųjų komisijas [114], kurios sutartinai tirtų visus dominančias problemas. Norint geriau vieniems kitus pažinti, reikėtų į diecezijos presbiterių teologinių studijų planą įtraukti pašvęstojo gyvenimo teologiją ir dvasingumą, o formuojant pašvęstuosius asmenis, numatyti atitinkamą dalinės Bažnyčios teologijos bei diecezinės kunigijos dvasingumo nagrinėjimą [115].

Pagaliau guodžia mintis, kad Sinode buvo ne tik daug kalbama apie vienybės doktriną, bet ir pasidžiaugta abipusio pasitikėjimo ir atvirumo kupinu dialogu tarp vyskupų ir Sinode dalyvaujančių vienuolių. Tai sukėlė troškimą, kad ir po Sinodo „tokia dvasinė vienybės ir bendradarbiavimo patirtis išplistų visoje Bažnyčioje“ [116]. Aš taip pat karštai trokštu, kad visi ugdytų vienybės suvokimą ir dvasingumą.

Brolybė suskilusiame ir neteisingame pasaulyje

51. Bažnyčia paveda pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms ypatingą pareigą ugdyti vienybės dvasią pirmiausia savo viduje, o paskui ir visoje Bažnyčios bendruomenėje bei už jos ribų, nuolat palaikant meilės dialogą, ypač ten, kur pasaulis šiandien draskomas etninės neapykantos ir beprotiškų žudynių. Gyvendamos įvairiose mūsų planetos visuomenėse – dažnai kamuojamose priešiškų aistrų ir interesų, trokštančiose vienybės, bet nežinančiose, kaip jos pasiekti, – pašvęstojo gyvenimo bendruomenės, kuriose kaip broliai ir seserys susitinka įvairaus amžiaus, kalbų ir kultūrų žmonės, turi būti nuolat įmanomo dialogo ir skirtingumus suderinančios vienybės ženklai.

Pašvęstojo gyvenimo bendruomenės siunčiamos savo gyvenimu liudyti krikščioniškosios brolybės vertę ir Gerosios Naujienos, kuri visus laiko Dievo vaikais ir ragina kitiems, ypač patiems menkiausiems, su meile aukotis, perkeičiančią jėgą [117]. Tos bendruomenės yra vilties ir Palaiminimų atskleidimo vietos, kuriose meilė, semdamasi jėgos iš maldos – vienybės šaltinio, turi tapti gyvenimo dėsniu ir džiaugsmo versme.

Šioje epochoje, kurią apibūdina pasaulinės reikšmės problemos ir drauge grįžimas prie nacionalizmo stabų, tenka, ypač tarptautiniams institutams, užduotis – išsaugoti ir liudyti tautų, rasių ir kultūrų vienybės suvokimą. Broliškumo atmosferoje atvirumas pasaulinės reikšmės problemoms nenustelbs savitų turtų, o kokių nors savitumų pabrėžimas nekurstys tarpusavio konfliktų ir nepakenks vienybei. Tarptautiniai institutai gali tai veiksmingai atlikti – kūrybingai atsiliepti į inkultūracijos iššūkius ir drauge išsaugoti savo tapatumą.

Įvairių institutų vienybė

52. Bažnytinės vienybės suvokimas palaiko ir stiprina įvairių pašvęstojo gyvenimo institutų ir Apaštalinio gyvenimo draugijų bendradarbiavimą. Asmenys, kuriuos jungia bendras įsipareigojimas sekti Kristumi ir įkvepia ta pati Dvasia, kaip vienintelio Vynmedžio šakelės aiškiai rodo meilės Evangelijos pilnatvę. Jie yra šaukiami tam, kad, prisiminę dvasinę draugystę, kuri jungė žemėje įvairius steigėjus ir steigėjas, išreikštų – likdami ištikimi savo instituto charizmai – pavyzdingą brolybę, galinčią paskatinti ir kitus Bažnyčios bendruomenės narius kasdien liudyti Evangeliją.

Visuomet aktualūs šv. Bernardo žodžiai apie įvairius vienuolinius Ordinus: „Aš jais visais žaviuosi. Įžadais esu jų vieno narys, bet meile – visų. Mes visi esame vieni kitų reikalingi: dvasinio gėrio, kurio neturiu, gaunu iš kitų <...>. Šioje tremtyje Bažnyčia dar keliauja ir, jei galima taip sakyti, yra daugeriopa. Tai dauguma vienybėje ir vienybė daugumoje. Visi mūsų skirtingumai, kurie rodo Dievo dovanų gausą, išliks ir vieninteliuose Dievo namuose, kuriuose yra daug buveinių. Dabar skiriasi malonės, tenai skirsis garbė. Vienija – tiek čia, tiek ten – ta pati meilė“ [118].

Koordinavimo struktūros

53. Kuriant vienybę, nemaža gali prisidėti aukštesnių vyresniųjų Konferencijos ir pasauliečių institutų Konferencijos. Tų struktūrų, kurių veikimą pagyvino ir nustatė Vatikano II Susirinkimas [119] bei vėlesni dokumentai [120], pagrindinis tikslas – remti pašvęstąjį gyvenimą, įjungtą į bendrą Bažnyčios misiją.

Tomis struktūromis institutai išreiškia savo vienybę ir ieško priemonių jai sustiprinti, gerbdami ir vertindami įvairias charizmas, kurios atspindi Bažnyčios paslaptį ir įvairiopą Dievo išmintį [121]. Raginu pašvęstojo gyvenimo institutus bendradarbiauti, ypač tuose kraštuose, kur dėl ypatingų sunkumų gali pasireikšti didelė pagunda užsisklęsti savyje, pakenkiant pačiam pašvęstajam gyvenimui ir Bažnyčiai. Atvirkščiai, reikia, kad vieni kitiems padėtų dabartiniuose gyvenimo sunkumuose suvokti Dievo planus ir geriau juos atitikti apaštalavimo sumanymais [122]. Toje mūsų laiko iššūkiams atviroje vienybės perspektyvoje vyresnieji ir vyresniosios, „veikdami išvien su vyskupais“, tegu stengiasi „pasinaudoti geriausių institutų bendradarbių veikla ir, juos pasitelkus, ne tik padėti peržengti pasitaikančias ribas, bet ir kurti tinkamą pašvęstojo gyvenimo formavimo stilių“ [123].

Raginu aukštesnių vyresniųjų Konferencijas ir pasauliečių institutų Konferencijas dažnai ir reguliariai susitikinėti su Vienuolijų ir pasauliečių institutų Kongregacija ir tuo įrodyti savo vienybę su Šventuoju Sostu. Taip pat turi būti užmegzti aktyvūs ir pasitikėjimu pagrįsti santykiai su atskirų kraštų Vyskupų. Konferencijomis. Pagal Mutuae relationes dvasią tokie santykiai turėtų būti pastovūs, kad būtų galima nuolat ir laiku derinti vis iškylančius sumanymus. Jei visa tai bus realizuojama ištvermingai ir ištikimai pritariant Mokymo nurodymams, ryšių ir vienybės palaikymo struktūros nepaprastai padės ieškoti sprendimų ir išvengti nesusipratimų bei įtampos tiek teorinėje, tiek praktinėje plotmėje [124]. Tai bus paskata ne tik vienuolijų ir vyskupų vienybei stiprėti, bet ir dalinių Bažnyčių misijai plėtotis.

Vienybė ir bendradarbiavimas su pasauliečiais

54. Vienas doktrinos apie Bažnyčią kaip bendruomenę vaisių yra tas, jog šiais metais buvo suvokta: įvairūs jos nariai gali ir turi suvienyti jėgas bendradarbiaudami ir dalydamiesi dovanomis, kad galėtų veiksmingiau dalyvauti Bažnyčios misijoje. Tai ne tik padės, darniai panaudojus įvairias dovanas, veiksmingiau atsiliepti į didžiuosius mūsų meto iššūkius, bet ir rišliau bei visapusiškiau parodys pačią Bažnyčią.

Monastinių ir kontempliatyviųjų institutų santykiai su pasauliečiais yra labiau dvasiniai, o apaštalavimui įsipareigojusių institutų ryšiai pasireiškia ir pastoraciniu bendradarbiavimu. Pasauliečių institutų nariai, tiek pasauliečiai, tiek dvasininkai, susitinka su kitais tikinčiaisiais paprastame kasdieniniame gyvenime. Šiandien nemaža institutų dėl visai naujų situacijų įsitikino, jos savo charizma gali dalytis su pasauliečiais. Todėl pastarieji yra raginami intensyviau dalyvauti institutų dvasiniame gyvenime ir misijoje. Galima sakyti, kad, paremtas istorine įvairių pasauliečių Ordinų ar tretininkų patirtimi, prasidėjo naujas vilčių kupinas pašvęstųjų asmenų ryšių su pasauliečiais istorijos tarpsnis.

Siekiant atnaujinto dvasinio ir apaštalinio aktyvumo

55. Tas naujas vienybės ir bendradarbiavimo formas verta skatinti dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia jos gali skleisti veiksmingą dvasingumą ir už instituto ribų, iš to institutas gaus naujos energijos ir galės užtikrinti Bažnyčiai tam tikrą savo tarnavimo formų tęstinumą. Kita pozityvi pasekmė – lengvesnė pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių sąveika vykdant misiją: pašvęstųjų šventumo pavyzdžiai gali padėti pasauliečiams patirti evangelinių patarimų dvasią ir juos paskatinti taip pat gyventi palaiminimų dvasia bei ją liudyti, siekiant pasaulio perkeitimo Dievo norimu būdu [125].

Pasauliečių dalyvavimas neretai visai nelauktai ir vaisingai atskleidžia kai kuriuos charizmos aspektus ir ragina dvasingiau ją interpretuoti bei ieškoti joje naujų apaštalavimo paskatų. Nesvarbu, kokiai veiklai ar tarnybai įsi–pareigoję, pašvęstieji tegu prisimena, kad jie pirmiausia turi būti dvasinio gyvenimo žinovai, ir tegu tam ugdo „savo brangiausią dovaną – dvasią“ [126]. O pasauliečiai tegu vienuolinėms šeimoms pasitarnauja brangiu savo pasaulietiškumo ir specifinės tarnybos įnašu.

Savanoriai ir asocijuoti pasauliečiai

56. Ypatingą pasauliečių dalijimąsi pašvęstojo gyvenimo turtais išreiškia pasauliečiai, kurie priklauso institutams nauja vadinamųjų asocijuotų narių forma, arba asmenys, kurie dėl įvairių kultūrinių poreikių tam tikrą laiką dalyvauja instituto bendruomeniniame gyvenime ir jo kontempliacinėje arba apaštalavimo veikloje. Tik reikia žiūrėti, kad instituto vidinis gyvenimas dėl to nenukentėtų [127].

Derėtų labai gerbti savanorius, kurie siekia pašvęstojo gyvenimo lobių;tačiau reikia rūpintis jų formavimu, kad būtų ne vien kompetentingi žinovai, bet ir visada savo veiklą grįstų antgamtiniais motyvais, o vykdydami savo planus, visada suvoktų bendruomenės ir Bažnyčios gyvenimo esmę [128]. Taip pat reikia atsiminti, kad sumanymai, kuriuose pasauliečiai dalyvauja ir apie kuriuos sprendžia, o jie laikomi tam tikro instituto veikla, turi realizuoti institutų tikslus ir institutai turi būti už juos atsakingi. Todėl jei vadovauja pasauliečiai, jie privalo apie savo veiklą informuoti kompetentingus instituto vyresniuosius ar vyresniąsias. Visa tai turi tvirtinti ir reguliuoti specialūs aukštesnių vyresniųjų aprobuoti atskirų institutų nuostatai, kuriuose yra numatomos atitinkamos instituto, bendruomenės, asocijuotų narių ir savanorių kompetencijos.

Pašvęstieji asmenys, savo vyresniųjų deleguoti, tačiau jiems pavaldūs, gali tam tikru būdu bendradarbiauti su pasauliečiais, ypač organizacijose ar institucijose, kurios rūpinasi iš visuomenės išstumtaisiais ir kurių tikslas –lengvinti žmonių vargą. Toks bendradarbiavimas, jeigu jį įkvepia ir palaiko tikra krikščioniška dvasia ir jeigu jis atitinka pašvęstojo gyvenimo charakterį, gali spinduliuoti Evangelijos šviesa pačiose tamsiausiose žmonių gyvenimo situacijose.

Pastaraisiais metais nemaža pašvęstųjų įstojo į įvairius mūsų laikais susikūrusius bažnytinius judėjimus. Ta patirtis naudinga jų dvasiniam atsinaujinimui. Vis dėlto negalima neigti, kad kai kuriais atvejais iš to gali rastis neramumo ir sumišimo asmeniniu ar bendruomeniniu lygmeniu, ypač jeigu tos patirtys kertasi su instituto bendro gyvenimo ir dvasingumo reikalavimais. Todėl reikia žiūrėti, kad, priklausant bažnytiniams judėjimams, būtų gerbiama savojo instituto charizma ir disciplina [129], kad tam pritartų vyresnieji ir būtų stropiai laikomasi jų nutarimų.

Pašvęstosios moters orumas ir jos vaidmuo

57. Bažnyčia atskleidžia įvairius savo dvasinius turtus, kai, pranokdama bet kokią diskriminaciją, priima kaip tikrą palaimą Dievo dovanas, kurias Jis teikia tiek vyrams, tiek moterims, ir vertina visiškai vienodą jų orumą. Pašvęstosios moterys yra pašauktos ypatingu būdu ir visišku bei džiugiu atsidavimu būti Dievo meilės žmonijai ženklu ir savitai liudyti Bažnyčios, mergelės, sužadėtinės ir motinos, paslaptį [130]. Ta misija aiškiai pasirodė Sinode, kuriame dalyvavo daug moterų, buvo girdimas jų balsas, visi jų klausėsi ir jas vertino. Jų įnašo dėka iškilo daug Bažnyčios gyvenimui ir jos evangelizacijos misijai naudingų nurodymų. Reikia pripažinti, kad nemaža yra ir pagrįstų reikalavimų, liečiančių moters dalyvavimą įvairiose socialinio ir Bažnyčios gyvenimo srityse. Be to, naujasis moters sąmoningumas padeda ir vyrams peržiūrėti savo minties schemas, savimonę, vietą istorijoje bei jos interpretavimą, socialinio, politinio, ekonominio, religinio, bažnytinio gyvenimo organizavimą.

Bažnyčia, kuri iš Kristaus gavo žinią apie išlaisvinimą, privalo jį pranašiškai ginti, formuodama Viešpaties intencijas atitinkantį mąstymą ir elgseną. Čia pašvęstoji moteris, remdamasi savąja Bažnyčios ir Bažnyčios moters patirtimi, gali padėti išnykti kai kuriems neobjektyviems požiūriams, nepakankamai pripažįstantiems jos orumą, specifinį įnašą į Bažnyčios gyvenimą ir pastoracinę bei misionierišką Bažnyčios veiklą. Todėl pašvęstoji moteris pagrįstai nori, kad jos tapatumas, sugebėjimai, misija ir atsakomybė būtų aiškiau pripažįstami tiek Bažnyčioje, tiek kasdieniniame gyvenime.

Naujosios evangelizacijos, kaip ir visų kitų misionieriškos veiklos formų, ateitis yra nesuvokiama be naujo moterų, ypač pašvęstųjų moterų, įnašo.

Naujos buvimo ir veiklos perspektyvos

58. Vis dėlto reikia neatidėliotinai imtis konkrečių žygių ir atverti moterims galimybę dalyvauti įvairiose veiklos srityse ir įvairiais lygmenimis, taip pat priimant sprendimus, ypač liečiančius jų gyvenimą.

Be to, pašvęstųjų moterų formavimas, neatsilikdamas nuo vyrų formavimo, turi atitikti naujus poreikius ir joms turi būti skiriama pakankamai laiko bei galimybių sistemingai lavintis visose srityse, nuo teologinės-pastoracinės iki profesinės. Visada svarbus pastoracinis ir katechetinis formavimas ypatingą reikšmę įgijo prasidėjus naujajai evangelizacijai, kuri ir iš moterų reikalauja naujų dalyvavimo formų.

Galima tikėtis, kad formavimo pagilinimas ne tik padės pašvęstosioms moterims geriau suprasti savas dovanas, bet ir paskatins būtiną tarpusavio bendravimą pačioje Bažnyčioje. Taip pat ir teologinėje, kultūrinėje bei dvasinėje srityje daug laukiama iš moters talentų, turint omeny ne tik pašvęstojo moters gyvenimo specifiką, bet ir tikėjimo su visomis jo išraiškomis išmanymą. Beje, kaip labai dvasingumo istorija turi būti dėkinga šventosioms Jėzaus Teresei ir Kotrynai Sienietei – pirmoms įžymioms moterims, kurioms buvo suteiktas Bažnyčios Mokytojo titulas – ir daugeliui kitų mistikių, kurios gilinosi į Dievo paslaptį ir Jo veikimą, pasireiškiantį tikinčiam žmogui! Daug Bažnyčia tikisi iš savito pašvęstųjų moterų įnašo tobulinant doktriną, papročius, šeimos ir socialinį gyvenimą ir ypač tai, kas išaukština moters orumą bei pagarbą žmogaus gyvybei [131]. Tikrai – „moterų mąstymo ir veiklos sferos yra ypatingos, galbūt lemiamos: joms tenka būti «naujojo feminizmo» atstovėmis. To feminizmo, kuris nepasiduoda «vyriškumo » pagundai, moka suvokti ir išreikšti tikrąjį moteriškumo genijų visose visuomenės sugyvenimo apraiškose ir darbuojasi, kad būtų panaikintos bet kokios diskriminacijos, smurto ir išnaudojimo formos“ [132].

Galima tikėtis, kad, labiau gerbiant moters misiją, ir pašvęstąjį gyvenimą pasirinkusios moterys vis geriau suvoks savo vaidmenį bei uoliau atsidės Dievo karalystės reikalams. Tai galės pasireikšti įvairiais darbais, įsipareigojimu evangelizavimui, auklėjimo veikla, dalyvavimu formuojant būsimus kunigus ir pašvęstuosius asmenis, įkvepiant bažnytines bendruomenes, dvasiškai vadovaujant, ginant pagrindines gyvenimo ir taikos vertybes. Trokštu dar kartą išreikšti Bažnyčios nuostabą ir dėkingumą pašvęstosioms moterims už jų.ypatingą gebėjimą pasiaukoti. Bažnyčia jas palaiko, kad jos galėtų iki galo ir džiugiai išgyventi savo pašaukimą ir suvoktų raginimą atsidėti kilniam uždaviniui – padėti ugdyti šių dienų moterį.

II. ŠVENTOSIOS DVASIOS VEIKIMO TĘSTINUMAS: IŠTIKIMYBĖ NAUJOVĖJE

Klauzūrinės vienuolės

59. Ypatingo dėmesio vertas monastinis moterų gyvenimas ir vienuolių klauzūra dėl bažnytinės bendruomenės nepaprastos pagarbos šios rūšies gyvenimui, išskirtinės Bažnyčios-Sužieduotinės vienybės su savo už viską labiau mylimu Viešpačiu ženklui. Klauzūrinių vienuolių, labiausiai atsidėjusių maldai, askezei ir uoliam rūpinimuisi dvasinio gyvenimo pažanga, gyvenimas tikrai yra „ne kas kita, kaip siekimas Dangiškosios Jeruzalės, išankstinis apreiškimas Eschatologinės Bažnyčios, kuri nuolat turi ir kontempliuoja Dievą“ [133]. To pašaukimo ir bažnytinės misijos šviesoje klauzūra atitinka būti su Viešpačiu reikalavimą, kuris jai svarbiausias. Pasirinkdamos tam tikrą erdvę savo gyvenimo vieta, klauzūrinės vienuolės dalyvauja Kristaus susinaikinime per radikalų neturtą, dėl kurio atsisako ne tik daiktų, bet ir „erdvės“, kontaktų ir daugelio sukurtųjų vertybių. Tas ypatingas būdas paaukoti „kūną“ leidžia joms jautriau išgyventi eucharistinę paslaptį. Drauge su Jėzumi jos aukojasi dėl pasaulio išganymo. Jų auka yra ne tik atnaša ir atsiteisimas, bet ir padėka Tėvui, dalyvaujant mylimojo Sūnaus padėkoje.

Toje dvasinėje įtampoje įsišaknijusi klauzūra yra ne tik nepaprastai vertinga asketikos priemonė, bet ir būdas išgyventi Kristaus Velykoms [134]. Per „mirties“ patirtį ji tampa „gyvenimo“ gausa ir džiugiai apreiškia bei iš anksto skelbia tiek paskiro žmogaus, tiek visos žmonijos gyvenimą vien tik Dievui Kristuje Jėzuje (plg. Rom 6, 19). Taigi klauzūra primena širdies celę, kur kiekvienas šaukiamas gyventi vienybėje su Viešpačiu. Priimta kaip dovana ir pasirinkta kaip laisvas meilės atsakas, ji yra dvasinės vienybės su Dievu ir broliais bei seserimis vieta, kuri erdvės ir kontaktų apribojimu prisideda prie vidinio evangelinių vertybių išgyvenimo (plg. Jn 13, 34; Mt 5, 3.8).

Klauzūrinės bendruomenės kaip miestai ant kalno ir žibintai žibintuve (plg. Mt 5, 14–15) savo paprastu gyvenimu aiškiai vaizduoja tikslą, kurio link keliauja visa Bažnyčios bendruomenė, „veržli veikti ir atsidėjusi mąstymui“ [135], žygiuojanti laiko keliais įsmeigusi akis į būsimą visa ko susivienijimą Kristuje, kai Bažnyčia „pasirodys su savo Sužieduotiniu šlovės apsupta (plg. Kol 3, 1–4)“ [136] ir Kristus „perduos Karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas <...>, kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 24.28).

Taigi trokštu toms brangiausioms seserims išreikšti savo dėkingumą ir padrąsinti jas ištikimai saugoti klauzūrinį gyvenimą, atitinkantį jų charizmą. Dėl jų pavyzdžio tos rūšies gyvenimui ir toliau nestinga daugelio pašaukimų, nes tokio per kontempliaciją visiškai Dievui atiduoto „Sužadėtinių“ gyvenimo radikalumas patraukia. Kaip grynos meilės, kuri vertingesnė už bet kokį darbą, išraiška, kontempliatyvusis gyvenimas yra nepaprastai veiksminga priemonė apaštalavimui ir misijai [137].

Sinodo Tėvai labai pritarė klauzūros vertybėms ir drauge nagrinėjo klausimus, kurie vienur kitur keliami dėl konkrečių nuostatų. Buvo svarstomi Sinodo nurodymai šiuo požiūriu ir ypač siūlymai praplėsti aukštesnių vyresniųjų galią leidžiant nesilaikyti klauzūros, kai to reikalauja teisėtos ir rimtos priežastys“ [138]. Tie svarstymai buvo derinami su jau vykstančiu, Vatikano II Susirinkimo pradėtu atnaujinimu [139]. Taigi klauzūra įvairiomis formomis ir laipsniais – nuo popiežinės ir konstitucinės klauzūros iki monastinės – geriau atitiks kontempliatyviųjų institutų ir vienuolynų tradicijų įvairovę.

Be to, Sinodas pabrėžė, kad reikia remti vienuolynų sąjungas ir federacijas, kurias steigti jau siūlė Pijus XII ir Visuotinis Vatikano II Susirinkimas [140]. Ypač jų reikia ten, kur nėra kitų. veiksmingų koordinavimo ir pagalbos formų kontempliatyvaus gyvenimo vertybėms saugoti ir globoti. Tokios struktūros, išskyrus visada teisėtą vienuolynų autonomiją, gali tikrai padėti tinkamai spręsti bendras problemas, tokias kaip deramas atnaujinimas, pradinis ir nuolatinis formavimas, ekonominė tarpusavio pagalba ir net pačių vienuolynų reorganizavimas.

Vienuoliai broliai

60. Pagal tradicinę Bažnyčios doktriną pašvęstasis gyvenimas iš prigimties nėra nei pasaulietiškas, nei kunigiškas [141]. „Pasauliečių pašventimas“ – tiek vyrų, tiek moterų – yra visiškai skirtingas evangelinių patarimų įsižadėjimo būdas [142], todėl ir žmogui, ir Bažnyčiai jis turi savitą vertę, visai nepriklausomą nuo šventimų tarnystės.

Vadovaudamasis Vatikano II Susirinkimo mokymu [143], Sinodas išreiškė didžią pagarbą pašvęstajam gyvenimui, kur vienuoliai broliai tiek bendruomenėje, tiek už jos ribų visokeriopai vertingai patarnauja, dalyvaudami Evangelijos skelbimo misijoje ir Evangeliją su meile liudydami kasdieniniame gyvenime. Kai kurie tų patarnavimų gali būti laikomi teisėtos vyresnybės pavestais bažnytiniais patarnavimais. Bet tam reikia tinkamo ir integralaus žmogiško, dvasinio, teologinio, pastoracinio ir profesinio suformavimo.

Pagal galiojančią terminologiją institutai, kurie steigėjo sprendimu arba iš teisėtos tradicijos nesieja savo charakterio ir tikslų su kunigiškąja tarnyste, vadinami Pasauliečių institutais [144]. Tačiau Sinodas parodė, kad ši terminologija ne visiškai išreiškia ypatingą tokių vienuolinių institutų narių pašaukimą. Jie, nors ir atlikdami daug patarnavimų, kuriuos atlieka ir tikintieji pasauliečiai, daro tai kaip pašvęstieji ir šitaip išreiškia visišką atsidavimą Kristui ir Bažnyčiai pagal savo specifinę charizmą.

Todėl Sinodo Tėvai, norėdami išvengti dviprasmybės ir painiojimo su pasaulietišku tikinčiųjų pasauliečių charakteriu [145], pasiūlė titulą – Vienuoliniai brolių institutai [146]. Siūlymas prasmingas, ypač pripažįstant, jog žodis „brolis“ primena ir turtingą dvasingumą. „Tie vienuoliai yra pašaukti būti Kristaus broliais, glaudžiai suvienytais su Juo, «daugelio brolių pirmgimiu» (Rom 8, 29); kad būtų vieni kitiems broliai, vieni kitus mylėtų ir drauge tarnautų Bažnyčios labui; kad būtų broliai kiekvienam žmogui ir liudytų Kristaus meilę visiems, ypač patiems mažiausiems ir vargingiausiems; broliai, kad realizuotų dar didesnę brolybę Bažnyčioje“ [147].

Savitai išgyvendami šį krikščioniškojo ir drauge pašvęstojo gyvenimo aspektą, „vienuoliai broliai“ veiksmingai primena vienuoliams kunigams esminę brolybės Kristuje – jungiančios juos tarp savęs ir su kiekvienu vyru bei moterimi – dimensiją ir visiems skelbia Viešpaties žodžius: „Jūs visi esate broliai“ (Mt 23, 8). Tiems Vienuoliniams brolių institutams netrukdoma, Generalinei Kapitulai nutarus, kai kuriuos narius įšventinti kunigais, kad jie galėtų vienuolinei bendruomenei teikti kunigo patarnavimus [148]. Vis dėlto Vatikano II Susirinkimas aiškiai tam neragina, nes trokšta, kad Brolių institutai liktų ištikimi savo pašaukimui ir misijai. Tai galioja ir paskyrimui vyresniuoju, nes savitai atspindi paties instituto prigimtį.

Kitoks yra brolių pašaukimas institutuose, kurie vadinami „kunigiškais“, nes pagal steigėjo sumanymą arba dėl galiojančios tradicijos juose numatomi šventimai, jiems vadovauja kunigai, ir tokius juos pripažįsta Bažnyčios Vyresnybė [149]. Tuose institutuose kunigų tarnystė yra vienas jų charizmos elementų ir apibūdina jų prigimtį, tikslą ir dvasią. Broliai skirtingai dalyvauja instituto misijoje, tiek darbuodamiesi pačioje bendruomenėje, tiek apaštalavimo darbuose bendradarbiaudami su atliekančiais kunigiškąją tarnystę.

Mišrieji institutai

61. Kai kurie vienuoliniai institutai, pagal steigėjo sumanymą turėję būti visiškai lygių brolių bendruomenės, laikui bėgant įgavo kitokią išvaizdą. Jie, vadinami „mišriaisiais“, turi labiau įsigilinti į savo steigėjo charizmą ir jos šviesoje nuspręsti, ar įmanoma grįžti prie pirmykščio sumanymo.

Sinodo Tėvai išreiškė pageidavimą, kad tokie institutai visiems savo nariams – kunigams ir nekunigams – pripažintų lygias teises ir pareigas, išskyrus tas, kurios kyla iš Kunigystės šventimų [150]. Sudaryta speciali komisija su tuo susijusiai problemai ištirti ir išspręsti, bet jos sprendimo dar reikia palaukti, o tada pasielgti taip, kaip ji autoritetingai nurodys.

Naujos evangelinio gyvenimo formos

62. Šventoji Dvasia, kuri įvairiais laikais yra pažadinusi daug pašvęstojo gyvenimo formų, ir dabar globoja Bažnyčią tiek skatindama jau gyvuojančius institutus atnaujinti ištikimybę savo pirminei charizmai, tiek teikdama mūsų laikų vyrams ir moterims naujų charizmų, kad steigtų nūdienos iššūkius atitinkančius institutus. Tokio dieviškojo dalyvavimo ženklas yra vadinamieji nauji steiginiai, kurių bruožai šiek tiek skiriasi nuo tradicinių.

Naujosios bendruomenės savitos tuo, kad jas sudaro vyrų ir moterų, dvasininkų ir pasauliečių, susituokusiųjų ir viengungių grupės, kurių gyvenimo stilių nustato viena ar kita tradicinė forma arba dabarties visuomenės reikalavimai. Jų įsipareigojimas gyventi pagal Evangeliją pasireiškia įvairiomis formomis, nors bendra kryptis yra intensyvus bendruomeninio gyvenimo, neturto ir maldos siekimas. Joms vadovauja kompetentingi dvasininkai ir pasauliečiai, o apaštalavimo tikslus nurodo naujoji evangelizacija.

Jei, viena vertus, reikia džiaugtis Šventosios Dvasios veikimu, antra vertus, būtina skirti charizmas. Pagrindinis principas sprendžiant apie pašvęstąjį gyvenimą – ištirti, ar naujųjų bendruomenių specifiniai bruožai ir formos atitinka esminius teologinius ir kanoninius pašvęstajam gyvenimui būdingus bruožus [151]. Skirti reikia tiek vietiniu, tiek visuotiniu lygmeniu, visiems paklūstant vienintelei Šventajai Dvasiai. Diecezijoje vyskupas tegu ištiria tokių bendruomenių steigėjų gyvenimą ir ortodoksiškumą, jautrumą Bažnyčios reikalams, formavimo metodus ir įsijungimo į bendruomenę būdus; tegu išmintingai įvertina galimas silpnybes ir kantriai laukia pasirodant vaisių (plg. Mt 7, 16), kad galėtų pripažinti charizmos autentiškumą [152]. Ypatinga jo užduotis – pasinaudojant aiškiais kriterijais nustatyti, ar šventimų prašantys nariai jiems tinkami [153].

Dėl to paties skyrimo principo negalima specifinei pašvęstojo gyvenimo kategorijai priskirti, nors ir pagirtinų, tokių gyvenimo formų, kai susituokę krikščionys įsijungia į bažnytines draugijas ar judėjimus ir, siekdami savo jau Santuokos sakramentu „pašvęstos“ meilės tobulumo [154], įžadu patvirtina savo santuokinio gyvenimo skaistumą ir, neapleisdami pareigų savo vaikams, pasižada neturtą ir paklusnumą [155]. Nors būtinai reikia įsigilinti į tokios patirties prigimtį, tai nė kiek nemenkina šio ypatingo pašventimo kelio vertės, nes tikriausiai čia veikia Šventoji Dvasia, kuri nepaprastai gausiai dalija savo dovanas ir įkvėpimus.

Dėl dovanų ir novatoriškų iniciatyvų gausumo atrodo, kad dera sukurti Komisiją naujų pašventimo formų klausimams tirti. Jos tikslas būtų nustatyti autentiškumo kriterijus, padedančius skirti ir spręsti [156]. Tarp kitų uždavinių tokia komisija, atsižvelgdama į pastarųjų dešimtmečių patirtį, turėtų nustatyti, kokias naujas pašventimo formas Bažnyčios Vyresnybė su pastoracine išmintimi ir visų naudai gali oficialiai pripažinti ir siūlyti tobulesnio gyvenimo trokštantiems krikščionims.

Tos naujosios evangelinio gyvenimo draugijos nėra iki šiol egzistavusių ir toliau užimančių svarbią, tradicijos joms skirtą vietą, institucijų alternatyvos. Naujosios formos taip pat yra Šventosios Dvasios dovanos, kad Bažnyčia galėtų sekti paskui savo Viešpatį su nesilpstančiu uolumu ir atidžiai įsiklausydama į Dievo kvietimą, kuris pasireiškia per laiko ženklus. Taip ji įvairiausiomis šventumo ir tarnysčių formomis pasauliui rodo, kad yra „ženklas bei priemonė glaudžiai jungčiai su Dievu ir visos žmonių giminės vienybei“ [157]. Senuosius institutus, tarp kurių yra nemaža perėjusių sunkiausius, ištisus šimtmečius kentėtus išmėginimus, gali praturtinti dialogas ir dalijimasis dovanomis su naujomis, mūsų dienomis atsiradusiomis institucijomis.

Taigi įvairių pašvęstojo gyvenimo institucijų, nuo pačių seniausių iki pačių naujausių, gyvybingumas, taip pat naujųjų bendruomenių energija stiprins ištikimybę Šventajai Dvasiai, kuri yra bendrystės ir amžino gyvenimo naujumo šaltinis.

III. ŽVELGIANT Į ATEITĮ

Sunkumai ir perspektyvos

63. Dabartinės visuomeninės permainos ir pašaukimų skaičiaus mažėjimas kai kuriuose kraštuose sudaro pašvęstajam gyvenimui nemaža sunkumų. Daugelio institutų apaštalavimo veikla ir pats jų buvimas kai kuriose dalinėse Bažnyčiose patiria didelį pavojų. Kaip ir kitais istorijos laikotarpiais, šiandien yra institutų, kuriems gresia pavojus išnykti. Visuotinė Bažnyčia jiems nepaprastai dėkinga už tai, kad savo liudijimu ir tarnavimu jie prisidėjo prie jos augimo [158]. Dabartiniai sunkumai nenaikina nei jų nuopelnų, nei subrendusių darbo vaisių.

Kitiems institutams iškyla darbų reorganizavimo problema. Tas uždavinys, nelengvas ir neretai skaudus, reikalauja studijų ir gebėjimo skirti pasinaudojant kai kuriais kriterijais. Pavyzdžiui, reikia išsaugoti savo charizmos esmę; skatinti brolišką gyvenimą; atsižvelgti į Bažnyčios – tiek visuotinės, tiek dalinės – poreikius; rūpintis tuo, nuo ko pasaulis nusigręžia; kilniai ir narsiai, nors ir labai ribotai, atsiliepti į naujų formų neturto poreikius, ypač labiausiai apleistose vietose [159].

Dėl įvairių iš personalo ir veiklos mažėjimo iškylančių sunkumų jokiu būdu negalima prarasti pasitikėjimo evangeline pašvęstojo gyvenimo galia. Bažnyčioje jis visada aktualus ir veiklus. Nors kai kurie institutai neturi galimybės išlikti, pašvęstasis gyvenimas ir toliau skatins tikinčiuosius mylėti Dievą ir artimą. Todėl būtina skirti tam tikro instituto arba pašvęstojo gyvenimo formos istoriją nuo pašvęstojo gyvenimo bažnytinės misijos. Pirmoji keičiantis situacijoms gali keistis, antroji skirta išlikti.

Tai liečia tiek kontempliatyvaus pobūdžio, tiek ir atsidėjusį apaštalavimo darbams pašvęstąjį gyvenimą. Vis naujo Šventosios Dvasios veikimo dėka jis skirtas ir toliau šviesiai liudyti neišskiriamą Dievo ir artimo meilės vienybę kaip gyvą – ir žmogiško, ir socialinio – Dievo meilės vaisingumo priminimą. Į naujas nepritekliaus situacijas turi giedrai žiūrėti tas, kas žino, jog iš kiekvieno reikalaujama ne tiek sėkmės, kiek ištikimybės. Labiausiai reikia saugotis pašvęstojo gyvenimo žlugimo ne dėl skaičiaus mažėjimo, o dėl dvasinio prisirišimo prie Viešpaties ir savo pašaukimo bei misijos menkėjimo. Kas ištikimai jų laikosi, tas labai aiškiai net ir pasauliui liudija, jog tvirtai pasitiki istorijos Viešpačiu, kurio rankose yra laikai ir žmonių, institucijų bei tautų likimai, taigi ir istorinės Jo dovanų realizavimo formos. Skaudžios krizių situacijos įpareigoja pašvęstuosius tvirtai skelbti tikėjimą Kristaus mirtimi ir prisikėlimu ir taip tapti regimu parėjimo iš mirties į gyvenimą ženklu.

Naujas pašaukimų pastoracijos užmojis

64. Pašvęstojo gyvenimo misija ir institutų gyvybingumas, aišku, priklauso nuo ištikimybės, su kuria pašvęstieji realizuoja savo pašaukimą, bet jų ateitis priklausys ir nuo to, kiek kitų vyrų ir moterų kilniai atsilieps į Viešpaties kvietimą. Pašaukimų problema yra tikras iššūkis institutams, bet ji svarbi ir visai Bažnyčiai. Pašaukimų pastoracijai skiriama apsčiai dvasinių ir medžiaginių išteklių, tačiau rezultatai ne visada atitinka lūkesčius ir pastangas. Pasitaiko, kad daug pašaukimų pašvęstajam gyvenimui atsiranda jaunose ir totalitarinių režimų persekiojamos Bažnyčiose, bet maža jų kraštuose, kuriuose iš tradicijos pašaukimų buvo gausu, net misionieriškų.

Ta sunki situacija yra išmėginimas pašvęstiesiems, kurie kartais patys save klausia: argi mes jau nebesugebame pažadinti naujų pašaukimų? Reikia pasitikėti Viešpačiu Jėzumi, kuris ir toliau kviečia eiti paskui jį, ir pasivesti Šventajai Dvasiai, pašvęstojo gyvenimo charizmų kūrėjai ir įkvėpėjai. Džiaugdamiesi Kristaus Sužieduotinę atnaujinančios Šventosios Dvasios veikimu, kurio dėka pašvęstasis gyvenimas daugelyje kraštų klesti, turime atkakliai melsti pjūties Viešpatį siųsti darbininkų savo Bažnyčiai, kad ji galėtų patenkinti svarbius naujosios evangelizacijos poreikius (plg. Mt 9, 37–38). Taip pat, skatinant melsti pašaukimu, svarbu aiškiu skelbimu ir atitinkama katecheze stengtis, kad pašvęstajam gyvenimui pašauktieji atsilieptų į savo pašaukimą laisvai, skubiai ir dosniai, nes tai daro pašaukimo malonę veiksmingą.

Jėzaus kvietimas „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 39) ir šiandien tebėra pašaukimų pastoracijai „aukso taisyklė“. Reikia steigėjų pavyzdžiu parodyti Viešpaties Jėzaus asmens žavesį ir visiško atsidavimo Evangelijai gražumą. Svarbiausia visų pašvęstųjų pareiga – drąsiai žodžiais bei pavyzdžiu diegti Kristaus sekimo idealą ir toliau paremti atsiliepimą Šventosios Dvasios raginimui pašauktųjų širdyse.

Po pirmojo susitikimo su Viešpačiu entuziazmo turi ateiti kantrių kasdieninių pastangų metas, kuris pašaukimą paverčia draugystės su Viešpačiu istorija. Todėl pašaukimų pastoracijai reikia tinkamų priemonių, tokių kaip dvasinis vadovavimas, kurios remtų asmeninį meilės atsaką Viešpačiui, nes tai esminė sąlyga tapti Jo Karalystės mokiniais ir apaštalais. Be to, jei pašaukimų suklestėjimas, pastebimas įvairiose pasaulio dalyse, pateisina optimizmą ir viltis, jų menkumas kituose regionuose neturi nei nuvilti, nei gundyti ieškoti lengvų ir supaprastintų verbavimo formų. Pašaukimų skatinimo pareiga turi būti atliekama taip, kad vis labiau pasireikštų kaip sutartinis visos Bažnyčios įsipareigojimas [160]. Todėl tam reikia gyvo ganytojų, vienuolių, šeimų ir auklėtojų bendradarbiavimo, atitinkančio tarnystę, kuri yra sudėtinė kiekvienos dalinės bažnyčios pastoracijos dalis. Taigi kiekvienoje diecezijoje turėtų būti bendra struktūra, koordinuojanti veiklą ir pajėgas, ne trukdanti, o atvirkščiai, skatinanti kiekvieno instituto pastangas pašaukimų srityje [161].

Toks veiklus Apvaizdos palaikomas visos Dievo Tautos bendradarbiavimas galės padauginti dieviškąsias dovanas. Krikščionių solidarumas dosniai rems pašaukimų formavimo poreikius ekonomiškai skurdžiausiuose kraštuose. Tose tautose pašaukimų rėmimo darbą tegu atlieka įvairūs institutai drauge su vietinėmis Bažnyčiomis, uoliai ir ilgesniam laikui įsijungdami į jų pastoraciją [162]. Geriausias būdas prisidėti prie Šventosios Dvasios veikimo kaip tik ir bus – pačias geriausias jėgas dosniai skirti pašaukimų, skatinimo veiklai, ypač rūpinantis jaunimo pastoracija.

Pradinio formavimo tikslas

65. Ypatingą dėmesį Sinodo Asamblėja skyrė Viešpačiui pasiaukoti ketinančiųjų formavimui [163], nes laiko jį nepaprastai svarbiu. Pagrindinis formavimo tikslas – parengti asmenį visiškai save paaukoti Dievui sekant Kristumi ir tarnauti misijai. Tarti „taip“ Viešpačiui pakvietus ir pačiam rūpintis savo pašaukimo ugdymu yra būtina kiekvieno pašauktojo pareiga, ir jis privalo atverti savo gyvenimą Šventosios Dvasios veikimui. Taip pat jis turi didžiadvasiškai pereiti formavimo kelią, patikliai priimdamas pagalbą tų, kuriuos jam siunčia Viešpats ir Bažnyčia [164].

Tad formavimas privalo siekti pačias asmens gelmes, kad kiekvienas jo poelgis ir gestas svarbiausiais momentais ir paprasčiausiomis aplinkybėmis galėtų atskleisti visišką ir džiugią priklausomybę Dievui [165]. Kadangi pašvęstojo gyvenimo tikslas yra sutapti su Viešpačiu Jėzumi ir Jo pilnutine auka [166], formavimas privalo padėti to tikslo siekti. Tai turi būti Kristaus jausmų savo Tėvui asimiliavimas.

Jei šitoks yra pašvęstojo gyvenimo tikslas, tai prie jo vedantis veikimo būdas turi turėti pilnutinumo charakterį. Jis turi formuoti visą asmenį [167], visus jo individualybės, elgesio ir intencijų aspektus. Aišku, kad dėl savo siekimo perkeisti visą asmenį formavimas niekada nesibaigia. Tad pašvęstiesiems turi būti sudaromos palankios sąlygos nuolat ugdyti ištikimybę savo instituto charizmai ir misijai.

Formavimas, kad būtų visapusiškas, turi apimti visas krikščioniškojo gyvenimo ir pašvęstojo gyvenimo sritis. Tai turi būti žmogiškas, kultūrinis, dvasinis ir pastoracinis ugdymas, daugiausia dėmesio skiriant darniam tų aspektų sujungimui. Pradiniam formavimui, kuris laikomas evoliuciniu procesu, apimančiu visus asmeninio brendimo laipsnius – nuo psichologinio ir dvasinio iki teologinio ir pastoracinio, – reikia skirti pakankamai laiko. Kalbant apie pašaukimus kunigystei, formavimą reikia jungti ir derinti su specifine studijų programa, kaip dalį platesnio formavimo vyksmo.

Formuotojų darbas

66. Dievas Tėvas, nuolat dovanojantis Kristų ir Šventąją Dvasią, yra tobuliausias Jam pasiaukojusiųjų formuotojas. Tačiau šiam darbui Jis pasitelkia žmones ir tiems, kuriuos myli, duoda vyresnių brolių ir seserų. Taigi formavimas yra dalyvavimas Tėvo, kuris per Šventąją Dvasią įspaudžia į jaunuolių širdis Sūnaus jausmus, veikloje. Todėl formuotojai ir formuotojos turi būti prityrę Dievo ieškotojai, kad galėtų vadovauti ir kitiems, tuo keliu einantiems. Atidžiai sekdami malonės veikimą, jie turi nurodyti kliūtis, nors ir nelabai aiškias, bet ypač atskleisti sekimo Viešpačiu grožį ir charizmos, per kurią jis vyksta, vertybę. Su dvasinės išminties šviesa jungiasi ir tos žmogiškos priemonės, kurios gali padėti pažinti pašaukimą ir formuoti naują žmogų, kad jis taptų iš tiesų laisvas. Pagrindinė formavimo priemonė yra asmeniniai pokalbiai, vykstantys reguliariai ir dažnai, nes jų veiksmingumas nepamainomas ir išmėgintas.

Kadangi tos pareigos labai opios, tikrai neparastai svarbu formuoti tinkamus formuotojus, kad jų tarnavimas atitiktų visos Bažnyčios gyvenimą. Taip pat reikia kurti atitinkamas formuotojų ugdymo struktūras, jeigu galima, tose vietose, kur įmanomas ryšys su kultūra, kurioje bus vykdoma pastoracinė tarnyba. Toje formavimo veikloje labiau įsitvirtinę institutai per kai kuriuos geriausius savo narius tegu padeda vėliau įsteigtiems institutams [168].

Bendruomeninis ir apaštalinis formavimas

67. Kadangi formavimas turi būti ir bendruomeninis, tinkamiausia jam vieta yra Vienuolinių institutų arba Apaštalinio gyvenimo draugijų bendruomenės. Jose pratinama prie bendro gyvenimo vargų ir džiaugsmų. Broliškoje bendruomenėje kiekvienas išmoksta gyventi su tuo, kurį Dievas pastatė šalia jo, ir sutikti tiek su jo teigiamais bruožais, tiek su skirtingumu ir ribotumu. Ypač jis mokosi dalytis gautomis dovanomis su visais, nes „kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7) [169]. 0 bendruomeninis gyvenimas nuo pat pirmo formavimo etapo privalo rodyti esminę misionierišką pašventimo dimensiją. Todėl pradinio formavimo metu pašvęstojo gyvenimo institutuose naudinga pradėti nuo konkrečios patirties, protingai vadovaujant formuotojui arba formuotojai, kad per dialogą su aplinkos kultūra būtų išugdytas apaštališkas nusiteikimas, mokėjimas prisitaikyti, iniciatyvos dvasia.

Jeigu svarbu, kad pašvęstasis asmuo palengva išsiugdytų evangelišką gebėjimą kritiškai vertinti tiek savos kultūros, tiek tos, su kuria teks vėliau susidurti, vertybes ir nevertybes, lygiai tiek pat svarbu, kad jis išmoktų sunkaus gyvenimo vieningumo, Dievo meilės jungimo su brolių ir seserų meile meno ir drauge patirtų, jog malda yra apaštalavimo siela, o apaštalavimas gaivina ir skatina maldą.

Išsamaus ir atnaujinto ratio būtinumas

68. Aiškus formavimo periodas, kuris trunka iki amžinosios profesijos, patartinas ne tik moterų, bet ir vyrų – vienuolių brolių – institutams. Iš esmės tai galioja ir klauzūrinėms bendruomenėms, kurios privalo sudaryti atitinkamą autentiško formavimo kontempliatyviam gyvenimui ir jo ypatingai misijai Bažnyčioje programą.

Sinodo Tėvai karštai ragino visus pašvęstojo gyvenimo institutus ir Apaštalinio gyvenimo draugijas pirmiausia sudaryti ratio institutionis, tai yra steigėjo charizmą atitinkantį formavimo planą, kuriame būtų aiškia ir gyva forma nurodytas kelias instituto dvasingumui pasiekti. Ratio šiandien tikrai būtinas: viena vertus, jis nurodo, kokiu būdu dera perteikti instituto dvasią, kad naujosios kartos jį teisingai išgyventų įvairiose kultūrose ir geografinėse srityse. Antra vertus, aiškina pašvęstiesiems asmenims priemones tam išgyventi įvairiais gyvenimo tarpsniais, siekiant visiško tikėjimo į Jėzų Kristų brandumo.

Tad jeigu tiesa, kad pašvęstojo gyvenimo atnaujinimas pirmiausia priklauso nuo formavimo, lygiai taip pat tiesa, kad formavimo veiksmingumas priklauso nuo dvasinės ir pedagoginės išminties kupino metodo, kuris trokštančiajam pasiaukoti Viešpačiui padeda palengva įgauti Jo jausmus. Formavimas yra gyvybinis procesas, per kurį žmogus savo būties gelmėse atsigręžia į Dievo žodį ir išmoksta ieškoti Dievo ženklų pasaulio tikrovėje. Tam tikro vis didėjančio religinių vertybių šalinimo iš kultūros epochoje tas formavimas yra dvigubai svarbus: jo dėka pašvęstasis asmuo ne tik gali ir toliau tikėjimo akimis „matyti“ Dievą pasaulyje, neigiančiame Jo buvimą, bet ir, liudydamas savo charizmą, padaryti Jo buvimą tam tikru būdu „juntamą“.

Nuolatinis formavimas

69. Nuolatinis formavimas tiek apaštalinio, tiek kontempliatyvaus gyvenimo institutams yra esminis vienuolinio pašventimo reikalavimas. Formavimo procesas, kaip jau sakyta, nesibaigia pradine faze, kadangi dėl žmogiško ribotumo pašvęstasis asmuo niekad negalės laikyti baigtu kūrimo to naujojo žmogaus, kuris kiekvienoje situacijoje patiria savyje paties Kristaus jausmus. Taigi pradinį formavimą turi sutvirtinti nuolatinis formavimas, kurdamas žmogaus nusiteikimą leistis formuojamam kiekvieną savo gyvenimo dieną [170].

Labai svarbu, kad kiekvienas institutas kaip dalį ratio institutionis numatytų kuo tikslesnį ir sistemingesnį nuolatinio formavimo planą, kurio svarbiausias tikslas būtų pateikti pašvęstajam asmeniui visą jo gyvenimą apimančią programą. Niekas negali vengti pareigos atsidėti žmogiškam ir religiniam savęs ugdymui; taip pat nė vienas negali pasitikėti vien tik savimi ir pats vadovauti savo gyvenimui. Jokioje gyvenimo fazėje žmogus negali jaustis toks saugus ir uolus, kad jam nebereikėtų stengtis išsaugoti ištikimybę, taip pat nėra tokio amžiaus, kuris leistų manyti, jog brendimo procesas jau yra baigtas.

Ištikimybės raida

70. Yra tokia dvasios jaunystė, kuri su metais nesibaigia: ji išlieka dėl to, kad žmogus kiekvienu savo gyvenimo tarpsniu randa vis naujas pareigas, specifinį gyvenimo, tarnavimo ir mylėjimo būdą [171].

Pirmi pašvęstojo gyvenimo visiško įsijungimo į apaštalavimo veiklą metai yra iš esmės kritiški, nes tai perėjimas iš gyvenimo, kuriam vadovavo kiti, į visiškai atsakingo už savo veiklą žmogaus situaciją. Svarbu, kad jaunus pašvęstuosius remtų ir lydėtų brolis ar sesuo ir padėtų išgyventi savo jaunatvišką ir kupiną entuziazmo meilę Kristui.

Kitoje fazėje gali atsirasti pripratimo rizika ir iš to kylanti pagunda nusivilti dėl menkų rezultatų. Todėl būtina vidutinio amžiaus pašvęstiesiems padėti dar kartą Evangelijos ir charizminio įkvėpimo šviesoje pažvelgti į savo pradinį pasirinkimą, nepainiojant tobulo atsidavimo su tobulais rezultatais, ir patirti naują polėkį bei rasti naujų motyvų eiti savo pasirinktu keliu. Tai esminių dalykų ieškojimo metas.

Brandaus amžiaus fazėje drauge su asmeniniu augimu gali atsirasti ir tam tikro individualizmo, baiminimosi neprisitaikyti prie laiko dvasios, tam tikro sustabarėjimo, užsidarymo savyje, suglebimo apraiškų. Nuolatinio formavimo tikslas – ne tik padėti pakelti dvasinio ir apaštalavimo gyvenimo lygį, bet ir atskleisti tos gyvenimo fazės savitumą. Išgryninus kai kuriuos asmens aspektus, pasiaukojimas Dievui tikrai tampa tyresnis ir kilnesnis, o brolius ar seseris praturtina dar didesne ramybe ir santūrumu, skaidrumu ir malonės gausa. Tai dvasinės tėvystės ir motinystės dovana ir patyrimas.

Senyvas amžius atneša naujų problemų, kurios turi būti sprendžiamos pasitelkus rimtą dvasinės paramos programą. Tolydus pasitraukimas iš veiklaus gyvenimo, kartais liga ir priverstinis neveiklumas leidžia labai aukšto lygio formavimą. Skaudūs momentai senam pašvęstam žmogui dažnai sudaro progą velykinei patirčiai [172] supanašėjant su nukryžiuotuoju Kristumi, kuris visame kame vykdo Tėvo valią, net atiduodamas į Jo rankas savo dvasią. Toks supanašėjimas yra būdas naujai išgyventi pašventimą, kuris jau nesisieja su vadovavimu arba apaštalavimo sėkmingumu.

Kai pagaliau ateina laikas susivienyti su paskutine Viešpaties kančios valanda, pašvęstasis žmogus žino, kad Tėvas dabar jau užbaigia jame seniai pradėtą formavimą. Taigi mirtis bus laukta ir jai pasiruošta kaip aukščiausiam meilės ir atsidavimo aktui.

Beje, nepriklausomai nuo įvairių gyvenimo fazių, kiekvienu gyvenimo tarpsniu gali pasitaikyti kritiškų situacijų dėl išorinių faktorių – pareigų ar darbo pakeitimo, darbe atsirandančių sunkumų ar apaštalavimo nesėkmingumo, nesupratimo, atstūmimo ir t.t. – arba dėl asmeniškesnių faktorių – fizinės ar psichinės ligos, dvasinės sausros ar kovų, asmeninių santykių problemų, stiprių pagundų, tikėjimo ar tapatumo krizių, savo nereikšmingumo pajutimo ir kt. Kai ištikimybė darosi sunkesnė, reikia žmogui tiek asmeniniu, tiek bendruomeniniu lygmeniu padėti didesniu pasitikėjimu ir didesne meile. Taigi pirmiausia reikia nuoširdžių. santykių su vyresniuoju; turėtų labai pagelbėti kompetentinga brolio ar sesers parama, nes jų rūpestingumas ir atsidavimas galėtų atskleisti prasmę sandoros, kurią sudarė pats Dievas ir kurios neketina nutraukti. Išmėginimus patiriantis žmogus tokį apvalymą ir apnuoginimą gali laikyti esminiais sekimo nukryžiuotuoju Kristumi aktais. Pats išmėginimas tada atrodys kaip apvaizdingas formavimo įrankis Tėvo rankose, kaip kova, ne tik psichologinė, vedama su savimi ir su savo silpnybėmis, bet ir religinė, kasdien paženklinta Dievo buvimu ir Kryžiaus galia!

Nuolatinio formavimo dimensijos

71. Jei formavimo subjektas yra žmogus kiekvienoje savo gyvenimo fazėje, tai formavimo tikslas yra visas žmogus, pašauktas ieškoti Dievo ir Jį mylėti „visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5), o artimą – kaip save patį (plg. Kun 19, 18; Mt 22, 37–39). Dievo ir brolių meilė – galinga jėga, kuri gali nepaliaujamai gaivinti einant augimo ir ištikimybės keliu.

Gyvenimas Dvasioje aiškiai yra svarbiausias. Pašvęstasis jame atranda savo tapatumą ir giedrumą, tampa atidesnis kasdieniniam Dievo Žodžio raginimui ir leidžiasi skatinamas savojo instituto pirminio įkvėpimo. Šventosios Dvasios vadovaujamas, tvirtai laikosi maldos, tylėjimo, vienatvės valandų ir atkakliai meldžia iš aukštybių išminties dovanos kiekvienos dienos darbams (plg. Išm 9, 10).

Žmogiškumo ir broliškumo dimensija reikalauja pažinti save ir savo ribas, kad tai padėtų ir paremtų siekiant visiško išlaisvinimo. Ypač kasdien būtina vidinė pašvęstojo asmens laisvė, jo jausminis vientisumas, gebėjimas bendrauti su visais, labiausiai su sava bendruomene, dvasios giedra ir jautrus dėmesys kenčiantiems, tiesos meilė, žodžių ir darbų sutapimas.

Apaštalinė dimensija atveria pašvęstojo žmogaus protą ir širdį ir ragina jį nuolatinėms operatyvioms pastangoms, kurios rodo jo meilę Kristui ir skatina veikti (plg. 2 Kor 5, 14). Praktiškai tai yra apaštalinės veiklos metodų ir tikslų sudabartinimas ištikimai laikantis steigėjų dvasios ir tikslų, tolydžio bręstančių tradicijų, nuolat stebint besikeičiančias istorines, kultūrines, bendras ir vietines darbo aplinkos sąlygas.

Kultūrinė ir profesinė dimensija, paremta tvirtu teologiniu formavimu, kuris padeda skirti, reikalauja nuolatinio atnaujinimo ir ypatingo dėmesio įvairioms sritims, į kurias nukreipia kiekviena charizma. Taigi reikia proto atvirumo ir kuo didesnio lankstumo, kad tarnavimas būtų suprantamas ir vykdomas atsižvelgiant į laiko poreikius ir naudojantis kultūros pažangos parūpintomis priemonėmis.Pagaliau charizminė dimensija sukaupia visas kitas, tartum kurdama sintezę, kuri reikalauja įvairių, ne tik apaštalinių, bet ir asketinių bei mistinių, savo ypatingo pašventimo komponentų tobulinimo. Kiekvienas narys privalo uoliai studijuoti instituto, kuriam priklauso, dvasią ir misiją, kad galėtų asmeniniu ir bendruomeniniu lygmeniu geriau visa tai asimiliuoti [173].

III SKYRIUS
SERVITIUM CARITATIS
PAŠVĘSTASIS GYVENIMAS – DIEVO MEILĖS APSIREIŠKIMAS PASAULYJE

Pašvęstieji misijai

72. Kaip Jėzus, mylimas Sūnus, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), taip ir tie, kuriuos Jėzus šaukia eiti paskui Jį, yra pašvenčiami ir siunčiami į pasaulį, kad sektų Jo pavyzdžiu ir tęstų Jo misiją. Iš esmės tai galioja kiekvienam mokiniui, bet ypač svarbu tiems, kurie būdinga pašvęstojo gyvenimo forma šaukiami sekti paskui Kristų „iš arčiau“ ir Jį laikyti savo gyvenimo „viskuo“. Jų pašaukimas apima pareigą visiškai atsidėti misijai; o visas pašvęstasis gyvenimas, veikiant Šventajai Dvasiai, kuri yra kiekvieno pašaukimo ir kiekvienos charizmos šaltinis, tampa misija taip, kaip buvo misija visas Jėzaus gyvenimas. Evangelinių patarimų profesija, kuri padaro žmogų visiškai laisvą dėl Evangelijos, ir čia rodo savo svarbą. Tad misija yra kiekvienam institutui esminė; ir ne tik visiems aktyvaus apaštalavimo, bet ir kontempliatyvaus gyvenimo institutams.

Taigi misija, prieš pasireikšdama išorine veikla, asmeniniu liudijimu patį Kristų padaro pasaulyje esantį. Tai iššūkis pašvęstajam gyvenimui, tai jo svarbiausias uždavinys! Kuo labiau žmogus supanašėja su Kristumi, tuo labiau leidžia Kristui būti ir veikti pasaulyje žmonių išganymui.

Vadinasi, galima sakyti, jog pašvęstasis asmuo vykdo „misiją“ pačiu savo pašventimu, kurį liudija pagal savo instituto planą. Kai steigimo charizma numato pastoracinę veiklą, darosi aišku, kad vienodai būtini tiek asmeninis liudijimas, tiek apaštalavimas ir darbai, skirti žmonijos pažangai: ir viena, ir kita yra Kristaus, kuris buvo pašventintas Tėvo garbei ir siųstas pasaulin brolių ir seserų išganymui, buvimo ženklas [174].

Be to, vienuolinis gyvenimas dalyvauja Kristaus misijoje ir kitu savitu būdu: brolišku gyvenimu bendruomenėje misijos dėlei. Todėl vienuolinis gyvenimas bus tuo labiau apaštalinis, kuo broliškesnis bus bendruomeninis gyvenimas, kuo uolesnis įsijungimas į specifinę instituto misiją.

Tarnauti Dievui ir žmogui

73. Pašvęstasis gyvenimas turi pranašišką uždavinį priminti Dievo skirtą žmonėms planą ir jam tarnauti. Tai skelbia Raštai ir matyti atidžiai stebint apvaizdingo Dievo veikimo istorijoje ženklus. Šis planas skirtas žmonijos gelbėjimui ir sutaikinimui (plg. Kol 2, 20–22). Norėdami deramai atlikti tą tarnybą, pašvęstieji privalo giliai pajusti Dievą ir pastebėti savo laiko iššūkius, su Šventosios Dvasios pagalba suvokdami gilią teologinę jų prasmę. Juk istoriniuose įvykiuose dažnai slypi Dievo raginimas darbuotis pagal Jo planus, aktyviai ir veiksmingai įsijungiant į mūsų meto įvykius [175].

Susirinkimas primena, jog laiko ženklai skirtini pasiremiant Evangelija, kad būtų galima „atsakyti į amžinai žmonių keliamus dabartinio ir būsimojo gyvenimo prasmės bei jų tarpusavio ryšio klausimus“ [176]. Taigi reikia atverti sielą vidiniams Šventosios Dvasios, kuri ragina atskleisti gilią Apvaizdos planų prasmę, nurodymams. Ji skatina pašvęstąjį gyvenimą ieškoti tinkamų būdų naujoms nūdienos problemoms spręsti. Tik žmonės, pratę visame kame pirmiausia ieškoti Dievo valios, mokės ištikimai Dievo nurodymus atskleisti ir drąsiai juos vykdyti, šią veiklą derindami tiek su pirmine charizma, tiek su konkrečios istorinės situacijos reikalavimais.

Susidurdami su daugeliu problemų ir poreikių, kurie kartais, regis, sudaro pavojų pašvęstajam gyvenimui ir net gali jį iškreipti, pašauktieji neturi teisės atsisakyti širdimi ir malda apimti visus pasaulio reikalus ir uoliai darbuotis srityse, kurias nurodo jų steigėjų charizma. Savaime aišku, jų atsidavimui turi vadovauti antgamtinis skyrimas, pajėgus atskirti, kas ateina iš Šventosios Dvasios ir kas yra Jai priešinga (plg. Gal 5, 16–17.22; 1 Jn 4, 6). Ištikimybė regulai ir konstitucijoms išsaugo visišką vienybę su Bažnyčia [177].

Taigi pašvęstasis gyvenimas nesiriboja vien laiko ženklų atpažinimu, jis sudaro ir vykdo naujus evangelizavimo projektus, pritaikytus nūdienos situacijoms. Visa tai daro tikrai tikėdamas, jog Šventoji Dvasia net ir sunkiausiems klausimams gali pasiūlyti tinkamus atsakymus. Čia gera būtų priminti tai, ko mokė didieji apaštalavimo veikėjai: reikia pasitikėti Dievu taip, lyg viskas priklausytų tik nuo Jo, ir dirbti taip, lyg viskas priklausytų tik nuo mūsų.

Bendradarbiavimas Bažnyčioje ir apaštalinis dvasingumas

74. Visa tai turi būti daroma bendrai ir tariantis su kitais Bažnyčios komponentais. Misijos iššūkiai yra tokie, kad negalima į juos veiksmingai atsakyti nebendradarbiaujant su kitais Bažnyčią sudarančiais nariais tiek skiriant, tiek veikiant. Pavieniams asmenims sunku rasti deramus atsakymus; tačiau jie gali išplaukti iš kontaktų ir dialogo. Itin operatyvi įvairių charizmų vienybė gali ne tik praturtinti, bet ir misiją padaryti veiksmingesnę. Pastarųjų metų patirtis patvirtina, jog „dialogas yra naujas meilės vardas“ [178], visų pirma bažnytinis dialogas; jis padeda matyti tikras problemų dimensijas ir jas spręsti tikintis didesnės sėkmės. Pašvęstasis gyvenimas, vien dėl to, kad puoselėja broliško gyvenimo vertybes, atrodo kaip patirtis, ypač palanki dialogui, todėl gali sukurti tarpusavio sutarimo nuotaiką. Tada įvairūs bažnytinio gyvenimo veiksniai, jausdami, kad jie vertinami tokie, kokie yra, su didesniu įsitikinimu kurs bažnytinę bendruomenę, tarnaujančią didžiajai visuotinei misijai.

Institutai, užsiangažavę vienai ar kitai apaštalavimo formai, be to, dar privalo ugdyti tvirtą veiklos dvasingumą, matyti Dievą visuose dalykuose ir visus dalykus Dieve. Taigi „reikia žinoti, jog kaip gerai sutvarkytas gyvenimas siekia pereiti iš aktyvaus gyvenimo į kontempliatyvų, taip ir siela dažniausiai naudingai grįžta iš kontempliatyvaus gyvenimo į aktyvų, kad aktyvų gyvenimą ištobulintų tuo, ką kontempliatyvusis įžiebė mintyse. Todėl aktyvus gyvenimas turi pavirsti kontempliatyviu, kad tai, ką vidumi regėjome per kontempliaciją, geriau pereitų į veiklos gyvenimą“ [179]. Pats Jėzus tobulai parodė, kaip galima vienybę su Tėvu suderinti su intensyvia veikla. Nesant nepaliaujamo tos vienybės siekimo, nuolat tyko vidinės krizės, blaškymosi, nusivylimo pavojus. Glaudi kontempliacijos ir veiklos vienybė leidžia šiandien, kaip ir vakar, imtis pačios sunkiausios misijos.

I. MEILĖ IKI GALO

Mylėti Kristaus širdimi

75. „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarieniaujant <...> Jėzus pakyla nuo stalo <...> ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs“ (Jn 13, 1–2.4–5).

Mazgodamas kojas, Jėzus parodė didžią Dievo meilę žmogui: per Jį pats Dievas patarnauja žmonėms! Drauge Jis apreiškia krikščioniškojo gyvenimo prasmę, juo labiau pašvęstojo gyvenimo, kuris yra pasiaukojančios meilės gyvenimas, konkretus ir didžiadvasiškas tarnavimas. Sekdamas Žmogaus Sūnaus, kuris „atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28), pavyzdžiu, pašvęstasis gyvenimas, bent pačiais geriausiais savo ilgos istorijos laikotarpiais, pasižymėjo tuo „kojų plovimu“, vadinasi, tarnavimu patiems neturtingiausiems ir vargingiausiems. Viena vertus, jis kontempliuoja kilnią Žodžio, esančio Tėvo prieglobstyje, paslaptį (plg. Jn 1, 1), antra vertus, seka tuo pačiu Žodžiu, kuris tapo kūnu (plg. Jn 1, 14) ir nusižemino, kad nuolankiai tarnautų žmonėms. Tie, kurie seka paskui Kristų evangelinių patarimų keliu, ir šiandien ketina eiti ten, kur ėjo Kristus, daryti tai, ką Jis darė.

Jis ir toliau kviečia naujus mokinius, vyrus ir moteris, kad Šventosios Dvasios išliejimu (plg. Rom 5, 5) perduotų jiems dieviškąją agape, savąjį mylėjimo būdą, ir kad juos paskatintų tarnauti kitiems nuolankiai save dovanojant ir be jokių išskaičiavimų. Petrą, kuris Atsimainymo šviesos sužavėtas sušunka: „Viešpatie, gera mums čia būti!“ (Mt 17, 4), ragina grįžti į pasaulio kelius ir tarnauti Dievo karalystei: „Nulipk, Petrai; norėjai pasilsėti ant kalno: nulipk, skelbk Dievo žodį patogia ir nepatogia proga, bark, ragink, drąsink su visu savo kantrumu ir gebėjimu mokyti. Dirbk, vark, sutik su sielvartais, vargais, kad per gerų darbų tyrumą ir grožį galėtum meile pasiekti tai, ką vaizdavo Viešpaties rūbo švytėjimas“ [180]. Įsižiūrėjimas į Viešpaties veidą nesilpnina apaštalo troškimo tarnauti žmogui; atvirkščiai, jį stiprina, apdovanoja nauju gebėjimu paveikti istoriją, išvaduoti nuo to, kas ją bjauroja.

Dieviškojo grožio ieškojimas verčia pašvęstuosius rūpintis deformuotu dieviškuoju atvaizdu brolių ir seserų veiduose; bado išsekintuose, politinių pažadų apviltuose, pažemintuose veiduose tų, kurie mato, kaip niekinama jų kultūra; kasdieninės aklos prievartos išgąsdintuose veiduose, baugščiuose vaikų, užgauliojamų ir niekinamų moterų veiduose, veiduose nuvargusių, deramai nepriimamų migrantų, veiduose senių, neturinčių jokių oraus gyvenimo galimybių [181]. Pašvęstasis gyvenimas savo darbais iškalbingai rodo, jog dieviškoji meilė yra nesavanaudiškos ir veiklios meilės pagrindas bei akstinas. Tuo įsitikinęs, šv. Vincentas Paulietis Gailestingosios Meilės Dukterims davė tokią gyvenimo programą: „Draugijos dvasią sudaro atsidavimas Dievui, kad galėtumėte mylėti mūsų Viešpatį ir jam tarnauti materialiai ir dvasiškai skurstančiuose tiek jų, tiek kitų namuose, auklėti neturtingas mergaites, vaikus ir apskritai visus, kuriuos Dieviškoji Apvaizda jums atsiųs“ [182].

Iš visų galimų meilės būdų šiandien meilę „iki galo“ geriausiai parodo uolus Jėzaus Kristaus skelbimas Jo dar nepažįstantiems, Jį pamiršusiems ir ypač beturčiams.

Ypatingas pašvęstojo gyvenimo įnašas į evangelizaciją

76. Ypatingas pašvęstųjų įnašas į evangelizaciją pirmiausia yra liudyti gyvenimą, visiškai atiduotą Dievui ir broliams, sekant Išganytoju, kuris dėl meilės žmogui tapo tarnu. Išganymo darbe viskas randasi iš dalyvavimo dieviškoje agape. Pašvęstieji asmenys savo pašventimu ir visišku atsidavimu akivaizdžiai rodo meilės kupiną ir išganingą Tėvo pašvęsto ir misijai pasiųsto Kristaus buvimą [183]. Tie, kurie leidžiasi Jo pagaunami (plg. Fil 3, 12), sutinka tam tikru būdu pratęsti Jo žmogiškumą [184]. Pašvęstasis gyvenimas iškalbingai byloja, kad juo labiau gyvenama Kristumi, juo geriau galima Jam tarnauti kituose, išeinant į misijos frontą ir nebijant pačios didžiausios rizikos [185].

Pirmoji evangelizacija – skelbti Kristų tautoms

77. Kas myli Dievą, visų Tėvą, negali nemylėti žmonių, kuriuos laiko savo broliais ir seserimis. Būtent dėl to jis negali būti abejingas žinodamas, kad dauguma jų visiškai nepatiria Dievo meilės Kristuje. Paklusnumas Kristaus įsakymui pažadina misionierišką uolumą misijai ad gentes. Kiekvienas sąmoningas krikščionis čia vienijasi su Bažnyčia, kuri yra iš esmės misionieriška. Šį poreikį labiausiai suvokia tiek kontempliatyvaus, tiek aktyvaus gyvenimo institutų nariai [186]. Pašvęstųjų asmenų užduotis – rodyti nekrikščionims Kristų [187], skaistų, beturtį, klusnų, atsidėjusį maldai ir misijai [188]. Dėl didesnės ištikimybės savo charizmai ir glaudesnio atsidavimo Dievui [189] jie negali nejausti, jog privalo ypatingai bendradarbiauti misijinėje Bažnyčios veikloje. Tiek daug kartų išreikštas Lisieux Teresės ilgesys – „mylėti Tave ir stengtis, kad ir Tu būtum mylimas“, karštas šv. Pranciškaus Ksavero troškimas, kad „įgyjantys išmanymą suvoktų, jog mūsų Viešpats Dievas pareikalaus iš jų ataskaitos už gautus talentus, ir pasinaudoję dvasinėmis pratybomis bei priemonėmis, kurios padeda sielos gelmėje suvokti Dievo valią ir taikytis labiau prie jos negu prie savo polinkių, galėtų tarti: „Viešpatie, ką nori, kad daryčiau? Siųsk mane, kur panorėsi“ [190], ir kiti panašūs daugybės šventų sielų liudijimai rodo nesilpstančią misionierišką įtampą, kuri pašvęstąjį gyvenimą išskiria iš kitų ir jį apibūdina.

Visuose žemės kraštuose esantys

78. „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14): kiekvieno instituto nariai turėtų drauge su apaštalu tai kartoti, nes pašvęstojo gyvenimo pareiga – darbuotis kiekvienoje žemės kertelėje ir tvirtinti bei plėsti Dievo karalystę, skelbiant Evangeliją visur, net pačiuose atokiausiuose regionuose [191]. Misijų istorija rodo didžiulį institutų įnašą į tautų evangelizavimą: nuo pačių seniausių monastinių šeimų iki naujausių draugijų, ypač skirtų misijoms ad gentes, nuo aktyvaus gyvenimo institutų iki atsidėjusių kontempliacijai [192], visose tose bendruomenėse gausybė žmonių panaudoja savo energiją tai „svarbiausiai esminei ir niekada nesibaigiančiai Bažnyčios veiklai“ [193], nes ji skirta vis didėjančiam skaičiui tų, kurie nepažįsta Kristaus.

Ir šiandien tai pareigai primygtinai šaukiami pašvęstojo gyvenimo institutai ir Apaštalinio gyvenimo draugijos: jie privalo kuo aktyviau prisidėti prie Kristaus Evangelijos skelbimo. Taip pat jaunose Bažnyčiose atsirandantys ir veikiantys institutai turi atsiverti misijoms tarp nekrikščionių savo tėvynėje ir už jos ribų. Nepaisant savaime suprantamų sunkumų, kuriuos neretai tenka patirti, dera priminti visiems, jog kaip „tikėjimas stiprėja dalijamas“ [194], taip ir misijos stiprina pašvęstąjį gyvenimą, sužadina naują entuziazmą ir naujus motyvus, pagyvina jo ištikimybę. Misijinė veikla savo ruožtu atveria plačias perspektyvas įvairioms pašvęstojo gyvenimo formoms.

Misija ad gentes pašvęstosioms moterims, vienuoliams broliams ir Pasauliečių institutų nariams sudaro specialias, nepaprastas galimybes įsijungti į itin veiksmingą apaštalavimo veiklą. Pastarieji, būdami įvairiose tipiško pasaulietiško pašaukimo vietose, gali atlikti nepaprastai vertingą aplinkos, struktūrų ir sugyvenimą reguliuojančių įstatymų evangelizavimo darbą. Be to, jie gali liudyti evangelines vertybes šalia žmonių, kurie dar nepažįsta Jėzaus, ir tuo būdu specifiškai prisidėti prie misijinės veiklos.

Reikia pabrėžti, jog tuose kraštuose, kuriuose įsišaknijusios nekrikščioniškos religijos, pašvęstasis gyvenimas tiek savo auklėjamąja, labdaros ir kultūrine veikla, tiek kontempliatyvaus gyvenimo ženklu yra nepaprastai svarbus. Todėl reikia paraginti ypač jaunas Bažnyčias steigti naujas kontempliacijai atsidėjusias bendruomenes, kadangi „kontempliatyvus gyvenimas priklauso prie pilnutinės Bažnyčios būties“ [195]. Taip pat tinkamomis priemonėmis tolygiai paskirstyti įvairių formų pašvęstąjį gyvenimą, kad būtų naujai skatinamas evangelizavimas siunčiant tiek misionierius ir misionieres, tiek būtiną paramą pašvęstojo gyvenimo institutams vargingesnėse diecezijose [196].

Kristaus skelbimas ir inkultūracija

79. Kristaus skelbimas yra „pirmoji nuolatinė Bažnyčios misija“ [197], o jos tikslas – atsivertimas, tai yra visiškas ir nuoširdus prigludimas prie Kristaus ir Jo Evangelįjos [198]. Į misijinės veiklos sritį įeina ir inkultūracijos procesas bei tarpreliginis dialogas. Inkultūracijos iššūkį pašvęstieji priima kaip kvietimą vaisingai bendradarbiaujant maloningai suartėti su įvairiomis kultūromis. Tam reikia rimto asmeninio pasirengimo, brandžių skyrimo talentų, ištikimo būtinų doktrininės ortodoksijos kriterijų laikymosi, autentiškumo ir vienybės su Bažnyčia [199]. Steigėjų charizmos palaikomi, pašvęstieji asmenys gebėjo suartėti su skirtingomis kultūromis, vadovaudamiesi Jėzaus, „kuris apiplėšė pats save priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7), pavyzdžiu, ir kantriu bei drąsiu dialogu užmezgė naudingus kontaktus su įvairiomis tautomis, visiems nurodydami išganymo kelią. Ir šiandien daugelis tų asmenų moka ieškoti ir rasti paskirų žmonių ir ištisų tautų istorijose pėdsakus Dievo, kuris visą žmoniją veda Jo atperkančiosios valios ženklų atpažinimo link. Toks ieškojimas naudingas ir patiems pašvęstiesiems: įvairiose visuomenėse slypinčios vertybės gali juos skatinti giliau išgyventi kontempliaciją ir maldą, uoliau rūpintis bendruomene ir svetingumu, jautriau domėtis asmens orumu ir gerbti gamtą.

Autentiškai inkultūracijai reikalinga laikysena, panaši į Viešpaties, kai Jis įsikūnijo ir atėjo pas mus su meile ir nuolankumu. Ta prasme pašvęstasis gyvenimas padaro žmogų tikrai tinkamą atlikti sudėtingą ir sunkų inkultūracijos darbą, nes pratina jį atsiplėšti nuo medžiaginių dalykų, vadinasi, ir nuo daugelio savo kultūros aspektų. Taip nusiteikę, tirdami kultūras ir stengdamiesi jas suprasti, pašvęstieji gali geriau atskirti jose slypinčias vertybes ir suvokti būdus, kaip jas priimti ir, savos charizmos padedamiems, pagerinti [200]. Tačiau reikia nepamiršti, jog daugelyje kultūrų religija yra taip glaudžiai su jomis susijusi, kad sudaro transcendentinę pačių kultūrų dimensiją. Tuo atveju tikrai inkultūracijai būtinai reikalingas rimtas ir atviras dialogas, „kuris neprieštarauja „misijai ad gentes ir neatleidžia nuo evangelizavimo“ [201].

Pašvęstojo gyvenimo inkultūracija

80. Pašvęstasis gyvenimas, evangelinių vertybių nešėjas, ten, kur jis yra autentiškai išgyvenamas, taip pat gali prisidėti prie inkultūracijos veiklos. Kaip Dievo ir Karalystės primato ženklas, jis tampa iššūkiu, kuris per dialogą gali sukrėsti žmogaus sąmonę. Jei pašvęstasis gyvenimas nestokoja jam būdingos pranašiškos jėgos, kultūroje jis tampa evangeliniu raugu, kuris gali ją išgryninti ir perkeisti. Kaip rodo daugelio įvairių epochų šventųjų istorijos, jie mokėjo pasinerti į savąjį laiką jame nepaskęsdami ir rodyti savo kartoms naujus kelius. Evangelinis gyvenimo stilius gali labai padėti kurti naująjį kultūros modelį. Steigėjai ir steigėjos, kurių buvo nemaža, suvokė savo gyvenamojo meto poreikius ir, nepaisydami visų ribotumų, kuriuos patys matė, gebėjo tuos poreikius patenkinti tokiu būdu, kuris tapo novatorišku kultūriniu siūlymu.

Vienuolinių institutų ir Apaštalinio gyvenimo draugijų bendruomenės gali pateikti konkrečių ir svarbių kultūrinių siūlymų, liudydami evangelinį gyvenimo stilių: tarpusavio sugyvenimą esant skirtingiems, valdymo, dalijimosi medžiaginėmis ir dvasinėmis gėrybėmis, internacionalumo, tarpkongregacinio bendradarbiavimo, mokėjimo įsiklausyti į mūsų laikų vyrų ir moterų reikalavimus, būdą. Sekančiųjų Kristumi iš arčiau mąstymas ir elgesys kuria tikrąją santykio kultūrą, atskleidžia tai, kas yra nežmoniška, liudija, kad tik vienas Dievas duoda vertybėms jėgos ir pilnatvės. Tikra inkultūracija savo ruožtu padės pašvęstiesiems asmenims evangelinį radikalumą išgyventi pagal savo instituto charizmą ir tautos, su kuria sueina į kontaktą, genijų. Tas vaisingas santykis sukurs gyvenimo stilių ir pastoracinius metodus, kurie galės tapti tikru turtu visam institutui, jei nenutols nuo steigėjo charizmos ir vienijančio Šventosios Dvasios veikimo. Šiam procesui, kurį sudaro skyrimas ir drąsa, dialogas ir evangelinis raginimas, elgesio teisingumą garantuoja Šventasis Sostas, kuris vertina veiklą ir tikrina, ar ji atitinka inkultūraciją [202]. Tai pareiga „sunki ir opi, nes su ja siejasi Bažnyčios ištikimybės Evangelijai ir apaštalinei tradicijai nuolat besikeičiančiose kultūrose klausimas“ [203].

Naujoji evangelizacija

81. Norint deramai pasitikti didžiuosius iššūkius, kurių naujoji evangelizacija susilaukia iš dabartinės istorijos, visų pirma reikia, kad pašvęstasis gyvenimas nuolat domėtųsi nurodymais, slypinčiais apreikštame Žodyje ir laiko ženkluose [204]. Didžiųjų evangelizuotojų, kurie prieš tai patys buvo uolūs evangelizuojamieji, gyvenimas rodo, kad, einant į nūdienos pasaulį, reikia žmonių, su meile atsidavusių Viešpačiui ir Jo Evangelijai. „Pašvęstieji asmenys yra pašaukti atskleisti savievangelizacijos ir liudijimo, vidinio atsinaujinimo ir apaštališko užsidegimo, buvimo ir veiklos vienovę ir parodyti, jog dinamizmo šaltinis visada yra iš tų dviejų. elementų. pirmasis“ [205].

Naujoji evangelizacija, kaip ir įprastinė, bus veiksminga, jei mokės nuo stogų skelbti tai, ką pirmiau bus tylomis išgyvenusi su Viešpačiu. Tam reikalingos stiprios, šventųjų uolumo kupinos asmenybės. Naujajai evangelizacijai reikia, kad pašvęstieji tikrai suvoktų mūsų laiko iššūkių teologinę prasmę. Tuos iššūkius reikia tirti atidžiai ir visiems bendrai, turint omeny misijos atnaujinimą. Drąsa skelbiant Viešpatį turi jungtis su pasitikėjimu Dievo Apvaizda, kuri veikia pasaulyje ir „didesniam Bažnyčios labui pasinaudoja viskuo, net žmogiškomis nesėkmėmis“ [206].

Svarbūs vaisingo institutų įsijungimo į naująją evangelizaciją elementai: ištikimybė steigėjo charizmai, vienybė su tais, kurie Bažnyčioje yra įsipareigoję tai pačiai veiklai, ypač su ganytojais, ir bendradarbiavimas su visais geros valios žmonėmis. Čia reikia aiškiai skirti, ko Šventoji Dvasia laukia iš kiekvieno instituto tiek tuose kraštuose, kur šiuo metu didelė pažanga nenumatoma, tiek kituose, kur jaučiamas guodžiantis atgimimas. Tegu kiekvienoje vietoje ir bet kokioje situacijoje pašvęstieji asmenys būna uolūs Viešpaties Jėzaus skelbėjai, greitai ir su evangeline išmintimi atsiliepiantys į klausimus, kuriuos šiandien kelia nerimaujanti žmogaus širdis ir jo svarbūs poreikiai.

Ypatinga vargšų meilė ir teisingumo rėmimas

82. Pradėdamas savo tarnystę, Jėzus Nazareto sinagogoje skelbia, jog Dvasia Jį pašventė, kad neštų gerąją naujieną vargdieniams, skelbtų belaisviams išvadavimą, grąžintų akliesiems regėjimą, vaduotų prislėgtuosius ir skelbtų Viešpaties malonės metus (plg.Lk 4, 16–19). Bažnyčia, perimdama Viešpaties misiją, skelbia Evangeliją kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, įsipareigodama juos visokeriopai išvaduoti. Tačiau su ypatingu dėmesiu, tikrai „ypatingu palankumu“ ji krypsta į tuos, kurie silpniausi ir dėl to vargingiausi. Įvairiausių neturto dimensijų „vargšai“ yra slegiamieji, atstumtieji, pasenę, ligoniai ir maži, tie, kurie visuomenėje laikomi „paskutiniais“, tad su jais ir elgiamasi kaip su tokiais.

Dėmesys vargšams įtrauktas į meilės, išgyvenamos pagal Kristų, dinamiką. To reikalaujama iš visų Kristaus mokinių. Bet tie, kurie nori sekti Kristumi iš arčiau ir elgtis taip kaip Jis, negali nesijausti tam įpareigoti ypatingu būdu. Jų meilės Kristui atsako nuoširdumas ragina juos gyventi taip, kaip gyvena beturčiai, ir jais rūpintis. Todėl kiekvienas institutas pagal savo specifinę charizmą turi sutikti su kuklaus ir griežto tiek asmeninio, tiek bendruomeninio gyvenimo stiliumi. To išgyvenamo liudijimo sustiprinti pašvęstieji gali, jų pasirinktą gyvenimą atitinkančiais būdais ir likdami laisvi nuo politinių ideologijų, demaskuoti neteisingą elgesį su daugeliu Dievo sūnų bei dukterų ir įsipareigoti remti teisingumą visuomenėje, kurioje darbuojasi [207]. Taigi ir dabartinėmis aplinkybėmis dėl gausybės pašvęstųjų asmenų liudijimo atsinaujins pasiaukojimas steigėjų, kurie savo gyvenimą skyrė tarnauti Viešpačiui, esančiam vargšuose. Kristus iš tiesų"žemėje yra savo vargšuose <...>. Kaip Dievas turtingas, kaip žmogus – beturtis. Tas pats žmogus jau turtingas įžengia į dangų ir atsisėda Tėvo dešinėje, tuo tarpu čia Jis visada yra vargšas, alksta, trokšta, yra nuogas“ [208].

Evangelija veiksminga per meilę, kuri yra Bažnyčios garbė ir jos ištikimybės Viešpačiui ženklas. Tai įrodo visa pašvęstojo gyvenimo istorija, kurią galima laikyti gyvąja Jėzaus žodžių „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ egzegeze. Daugelis institutų, ypač naujaisiais laikais, atsirado būtent tam, kad patenkintų vienokius ar kitokius vargšų poreikius. Tačiau, nors tokio tikslo ir neturėtų, dėmesys vargšams ir rūpinimasis jais, palankumas jiems ir svetingumas visada natūraliai siejasi su įvairiomis pašvęstojo gyvenimo, netgi kontempliatyviojo, formomis. Argi galėtų būti kitaip, kai Kristus, su kuriuo susitinkame kontempliuodami, yra tas pats, kuris gyvena ir kenčia vargšuose? Ta prasme pašvęstojo gyvenimo istorija pilna nuostabių, kartais net genialių, pavyzdžių. Paulinas Nolietis, savo turtus išdalijęs vargšams, kad galėtų visiškai atsiduoti Dievui, savo vienuolyno celes įtaisė virš neturtėlių prieglaudos. Jį džiugino mintis apie „pasidalijimą dovanomis“, apie tai, kad jo globojamieji savo maldomis stiprina jo namų, atsidavusių tik Dievo šlovinimui, „pamatus“ [209]. 0 šv. Vincentas Paulietis mėgo sakyti, kad nutraukus maldą tada, kai reikia padėti į bėdą patekusiam vargšui, malda nenutrūksta, nes „Dievas paliekamas dėl Dievo“ [210].

Patarnauti vargšams yra evangelizavimo aktas ir drauge evangeliškumo žymė bei nuolatinė paskata pašvęstajam gyvenimui, nes – kaip sako šv. Grigalius Didysis – „kai meilė meilingai nusileidžia, kad patenkintų pačius menkiausius artimo poreikius, ji pakyla į pačias aukščiausias viršūnes. 0 kai maloningai pasilenkia prie paties sunkiausio vargo – su didžiausia jėga išsiveržia į aukštumas“ [211].

Ligonių globa

83. Sekdami garbinga tradicija, daugelis pašvęstųjų asmenų, ypač moterų, apaštalauja sveikatos apsaugos tarnyboje pagal savo instituto charizmą. Ištisus amžius nestigo pašvęstųjų asmenų, savo gyvenimą aukojančių sergantiems užkrečiamosiomis ligomis ir rodančių, kad didvyriškas pasiaukojimas yra pranašiškas pašvęstojo gyvenimo bruožas.

Bažnyčia su nuostaba ir dėkingumu žvelgia į daugelį pašvęstųjų asmenų, kurie, slaugydami ligonius ir kenčiančiuosius, reikšmingai prisideda prie jos misijos. Jie tęsia Kristaus, kuris „vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas“ (Apd 10, 38), gailestingumo darbus. Eidami Jo, sielas ir kūnus gydančio dieviškojo Samariečio [212], pėdomis ir sekdami savo steigėjų pavyzdžiu, pašvęstieji pagal savojo instituto charizmą ir toliau tegu liudija meilę ligoniams, pasiaukodami jiems su nuoširdžia užuojauta ir pakantumu. Tegu labiausiai rūpinasi pačiais neturtingiausiais ir apleistais ligoniais, seneliais, neįgalinčiaisiais, atstumtaisiais, mirštančiaisiais, narkotikų ir naujų užkrečiamųjų ligų aukomis. Tegu padeda ligoniams savo kančias aukoti drauge su visų visų išganymui nukryžiuotu ir išaukštintu Kristumi [213], taip pat tegu žadina jiems supratimą, kad jie savo malda ir žodžio bei elgesio liudijimu yra aktyvūs pastorcijos veikėjai kaip tik dėl ypatingos kryžiaus charizmos [214].

Be to, Bažnyčia primena pašvęstiesiems ir pašvęstosioms, kad savo misijos ribose jie privalo evangelizuoti sveikatos apsaugos aplinką, kurioje dirba, stengdamiesi evangelinėmis vertybėmis nušviesti mūsų. meto žmonių gyvenimo, kentėjimo ir mirties prasmę. Jų.pareiga – atsidėti medicinos humanizavimui, gilinimuisi į bioetikos, kuri privalo tarnauti Gyvybės Evangelijai, esmę. Todėl, visiškai atitikdami moralinį Bažnyčios mokymą [215], turi pirmiausia skatinti pagarbą žmogaus asmeniui ir gyvenimui nuo pat jo prasidėjimo momento iki pabaigos ir tam tikslui steigti formavimo centrus [216] bei broliškai bendradarbiauti su bažnytinėmis sveikatos apsaugos struktūromis.

II. PRANAŠIŠKAS LIUDIJIMAS DIDŽIŲJŲ IŠŠŪKIŲ AKIVAIZDOJE

Pašvęstojo gyvenimo pranašiškumas

84. Sinodo Tėvai primygtinai pabrėžė pranašišką pašvęstojo gyvenimo charakterį, tą ypatingą formą dalyvavimo pranašiškoje Kristaus funkcijoje, kuri yra Šventosios Dvasios perduota visai Dievo Tautai. Tai pranašiškumas, būdingas pašvęstajam gyvenimui dėl jo radikalaus sekimo Kristumi ir iš to išplaukiančio bei jį apibūdinančio atsidavimo misijai. Ženklo funkciją, kurią pašvęstajam gyvenimui priskiria Vatikano II Susirinkimas [217], išreiškia pranašiškas Dievo ir Evangelijos vertybių primato krikščioniškajame gyvenime liudijimas. Dėl to primato niekas negali būti svarbiau už asmeninę meilę Kristui ir vargšams, kuriuose Jis gyvena [218].

Patristinė tradicija vienuolinio monastinio gyvenimo modeliu laiko Eliją, drąsų pranašą ir Dievo draugą [219]. Jis gyveno Dievo akivaizdoje ir tyloje kontempliavo Jo atėjimą, užtarė tautą ir drąsiai skelbė Dievo valią, gynė Dievo teises ir saugojo vargšus nuo šio pasaulio galingųjų (plg. 1 Kar 18–19). Bažnyčios istorijoje šalia kitų krikščionių nestigo ir Dievui pasiaukojusių vyrų bei moterų, kurie dėl ypatingos Dvasios dovanos buvo tikri pranašai ir kalbėjo Dievo vardu visiems, net Bažnyčios ganytojams. Tikro pranašiškumo pradžia yra Dievas, draugystė su Juo, atidus Jo žodžių klausymas įvairiomis istorijos aplinkybėmis. Pranašas jaučia širdyje karštą meilę Dievui ir, išgirdęs maldos dialoge Jo balsą, skelbia Jį savo gyvenimu, žodžiais bei darbais ir tampa Dievo šaukliu, priešindamasis blogiui ir nuodėmei. Pranašiškam liudijimui reikia nuolatinio uolaus Dievo valios ieškojimo, kilnios ir nepaliaujamos bendrystės su Bažnyčia, dvasinio skyrimo ir tiesos meilės. Tas liudijimas pasireiškia atskleidžiant viską, kas priešinga Dievo valiai, ir ieškant naujų kelių Evangelijai istorijoje įgyvendinti, turint omeny Dievo karalystę [220].

Pašvęstojo gyvenimo svarba nūdienos pasauliui

85. Mūsų pasaulyje, kuriame Dievo pėdsakai dažnai atrodo nusitrynę, reikia labai tvirto pranašiško pašvęstųjų liudijimo. Jis visų pirma skelbia Dievo ir būsimojo pasaulio gėrio primatą, kurį išreiškia sekimas Kristumi, skaisčiu, beturčiu ir klusniu, visiškai atsidavusiu Dievo garbei ir brolių bei seserų meilei. Pats broliškas gyvenimas yra veikli pranašystė visuomenei, kuri, kartais pati to nesuvokdama, nepaprastai ilgisi beribio broliškumo. Pašvęstieji asmenys turi tai liudyti su drąsa pranašo, kuris nebijo net rizikuoti gyvybe.

Vidinė pranašiško įsitikinimo galia išplaukia iš skelbimo ir gyvenimo sutapimo. Pašvęstieji asmenys bus ištikimi savo misijai Bažnyčioje ir pasaulyje, jei galės nuolat save matyti Dievo Žodžio šviesoje [221]. Tada jie gebės kitus tikinčiuosius praturtinti gautomis charizminėmis gėrybėmis, patys būdami atidūs kitų bažnytinių sferų iššūkiams. Iš tokio pasidalijimo dovanomis, kurį saugo visiškas sutarimas su Bažnyčios mokymu ir drausme, sušvytės veikimas Šventosios Dvasios, kuri Bažnyčią „jungia į vieną Dievui tarnaujančią bendruomenę, moko ir tvarko įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis“ [222].

Ištikimybė iki kankinystės

86. Mūsų šimtmečiu, kaip ir kitais istorijos laikotarpiais, pašvęstieji vyrai ir moterys liudija Kristų Viešpatį, aukodami savo gyvybę. Tūkstančiai tų, kurie totalitarinių. režimų ar smurtininkų grupių. yra persekiojami ir uždaryti katakombose, kuriems trukdoma misionieriška veikla, vargšų, ligonių ir atstumtųjų globa, savo pašventimą išgyvendavo ir išgyvena ilgai ir didvyriškai kentėdami, neretai net išliedami savo kraują, visiškai sutapę su nukryžiuotuoju Viešpačiu. Bažnyčia kai kurių iš jų šventumą yra oficialiai pripažinusi ir gerbia juos kaip Kristaus kankinius. Savo pavyzdžiu jie mums rodo kelią, užtarimu remia mūsų ištikimybę, laukia mūsų apsupti garbės.

Labai trokštame, kad daugelio liudytojų prisiminimas išliktų Bažnyčioje kaip kulto ir sekimo paskata. Tegu pašvęstojo gyvenimo institutai ir Apaštalinio gyvenimo draugijos prie tos veiklos prisideda rinkdami vardus ir liudijimus visų pašvęstųjų asmenų, kurie gali būti įrašyti į dvidešimtojo amžiaus martirologiją [223].

Didieji pašvęstojo gyvenimo iššūkiai

87. Pranašiškoji pašvęstojo gyvenimo pareiga išprovokuoja tris pagrindinius iššūkius pačiai Bažnyčiai: tai amžini iššūkiai, nūdienos visuomenėje įgiję naujas formas ir galbūt radikalesni, bent kai kuriose pasaulio dalyse. Jie tiesiogiai susiję su evangeliniais skaistumo, neturto ir klusnumo patarimais ir skatina Bažnyčią, o ypač pašvęstuosius asmenis, atskleisti ir liudyti jų didelę antropologinę reikšmę. Tų patarimų pasirinkimas, anaiptol nenuvertindamas autentiškų žmogiškųjų vertybių, jas permaino. Evangeliniai patarimai neneigia nei seksualumo vertybės, nei teisėto noro turėti medžiaginių gėrybių, nei savarankiško sprendimo apie save. Tie polinkiai, kylantys iš žmogaus prigimties, savaime yra geri. Tačiau žmogus, dėl gimtosios nuodėmės nusilpęs, rizikuoja jais nederamai naudotis. Skaistumo, neturto ir klusnumo įžadai saugo nuo lengvabūdiškos pažiūros į gimtosios nuodėmės padarytas žaizdas ir nors pripažįsta sukurtųjų gėrybių vertę, bet jas sureliatyvina ir rodo, jog absoliutus gėris yra Dievas. Taigi tie, kurie pasirenka evangelinius patarimus, patys siekdami šventumo, galima sakyti, siūlo „dvasinę terapiją“ žmonijai, kad ji atsisakytų kūrinių stabmeldystės ir tam tikru būdu rodytų gyvąjį Dievą. Pašvęstasis gyvenimas, ypač sunkiais laikais, yra palaima tiek žmonių, tiek pačios Bažnyčios gyvenimui.

Pašvęsto skaistumo iššūkis

88. Pirmasis iššūkis yra hedonistinė kultūra, kuri seksualumą atleidžia nuo visų objektyvių moralės normų, laikydama jį vien tik žaidimu arba preke ir, visuomeninių bendravimo priemonių padedama, paverčia jį tam tikra instinktų stabmeldyste. Viso to pasekmės akivaizdžios: tai visokiausi piktnaudžiavimai, kuriuos lydi begalinės paskirų asmenų ir šeimų psichinės ir moralinės kančios. Pašvęstasis gyvenimas į tai pirmiausia atsiliepia džiugia tobulo skaistumo praktika, žmogiškame trapume slypinčios Dievo meilės galybės liudijimu. Pašvęstasis asmuo rodo, kad tai, kas atrodo neįtikima, Viešpaties Jėzaus malone tampa įmanoma ir tikrai išlaisvina. Taip, Kristuje galima mylėti Dievą visa širdimi ir, iškeliant tą meilę virš kiekvienos kitos meilės, su Dievo laisve taip pat mylėti kiekvieną kūrinį! Šis liudijimas šiandien labiau negu kada nors reikalingas dėl to, kad pasaulis taip menkai tai supranta. Jis kreipiasi į kiekvieną žmogų – į jaunuolius, sužadėtinius, sutuoktinius, krikščioniškas šeimas – ir rodo, jog Dievo meilės galia geba padaryti didžius dalykus žmogiškoje meilėje. Tai liudijimas, kuris atitinka ir vis labiau pasigendamą vidinį žmogiškų santykių skaidrumą.

Pašvęstasis gyvenimas privalo šių dienų pasauliui parodyti skaistumą, išgyvenamą vyrų ir moterų, kurie pasižymi pusiausvyra, susivaldymu, ryžtingumu, psichiniu ir emociniu brandumu [224]. To liudijimo dėka žmogaus meilė randa tvirtą atramos tašką, kurį pašvęstasis pasiekia kontempliuodamas Kristuje apsireiškusią trinitarinę meilę. Kaip tik dėl to, kad pasineria šioje paslaptyje, jis jaučiasi pajėgus tai radikaliai ir visuotinei meilei, kuri jam duoda jėgų valdytis ir laikytis drausmės, kad nepatektų jausmų ir instinktų vergovėn. Pašvęstas skaistumas pasireiškia kaip džiaugsmo ir laisvės patirtis. Tikėjimas prisikėlusiuoju Viešpačiu, naujojo dangaus bei naujosios žemės (plg. Apr 21, 1) laukimo apšviestas, yra vertinga paskata ugdyti skaistumą, būtiną ir kitiems gyvenimo luomams.

Neturto iššūkis

89. Kitas iššūkis šiandien yra nuosavybės ištroškęs materializmas, kuris nekreipia dėmesio į pačių silpniausių žmonių poreikius ir kančias ir visiškai nejaučia pareigos rūpintis gamtos turtų pusiausvyros išsaugojimu. Pašvęstojo gyvenimo atsakas jam yra evangelinio neturto profesija, išgyvenama įvairiai ir dažnai lydima aktyvaus įsipareigojimo remti solidarumą ir meilę.

Kaip daug institutų rūpinasi auklėjimu, mokymu ir profesiniu ugdymu, kad jauni ir jau nebejauni žmonės galėtų tapti savo ateities kūrėjais! Kaip daug pašvęstųjų asmenų savęs netausoja ir visas jėgas skiria šio pasaulio mažiausiems! Kiek jų ugdo būsimus auklėtojus ir socialinio gyvenimo atsakinguosius, kad jie įsipareigotų šalinti priespaudos struktūras ir remti solidarumo su vargšais projektus! Jie grumiasi su badu ir jo priežastimis, įkvepia savanorių veiklą ir humanitarines organizacijas, o viešoms ir privačioms institucijoms primena, kad reikia teisingai skirstyti tarptautinę pagalbą. Tautos iš tiesų turi būti didžiai dėkingos tiems sumaniems veikėjams ir veikėjoms, kurie nenuilsdami kilniai prisidėjo ir prisideda prie pasaulio sužmoginimo.

Evangelinis neturtas ir tarnavimas skurstantiems

90. Prieš tapdamas tarnavimu vargšams, evangelinis neturtas savaime yra vertybė, kadangi primena pirmąjį Palaiminimą sekant beturčiu Kristumi [225]. Svarbiausia jo prasmė – liudyti Dievą, tikrąjį žmogaus širdies turtą. Tačiau kaip tik dėl to jis galingai priešinasi stabmeldiškam Mamonos kultui ir yra pranašiškas kreipimasis į visuomenę, kuri daugelyje kraštų gyvena pertekliuje ir rizikuoja prarasti saiko nuovoką bei nematyti daiktų prasmės. Todėl – šiandien labiau negu kituomet – jo šauksmas susilaukia dėmesio ir iš tų, kurie, žinodami planetos resursus, ragina gerbti ir saugoti kūriniją mažinant vartojimą, išlaikant saiką, deramai apribojant savo troškimus.

Taigi iš pašvęstųjų asmenų reikalaujama naujo ir ryžtingo atsižadėjimo ir saikingumo liudijimo broliško gyvenimo stiliumi, laikantis paprastumo ir svetingumo kriterijų, kad būtų pavyzdys tiems, kurie abejingi artimo poreikiams. Toks liudijimas eina lygia greta su išskirtine meile vargšams ir ypatingu būdu pasireiškia pasirenkant pačių vargingiausiųjų gyvenimo sąlygas. Nemaža bendruomenių gyvena tarp neturtingųjų ir atstumtųjų, dalijasi jų gyvenimu ir patiria tas pačias kančias, problemas ir pavojus.

Daug evangelinio solidarumo ir didvyriško pasiaukojimo istorijos puslapių yra prirašę pašvęstieji šiais nepaprastų pokyčių ir didžių neteisybių, vilčių ir nusivylimų, svarbių laimėjimų ir skaudžių pralaimėjimų metais. Ne mažiau svarbius puslapius užpildė ir dar užpildo gausybė pašvęstųjų, kurie iki galo išgyvena savąją „Dieve su Kristumi paslaptį“ (Kol 3, 3) pasaulio išganymui, nesavanaudiškai aukodami savo gyvenimą mažai žinomiems ir dar mažiau pripažįstamiems reikalams. Šiomis įvairiomis ir papildomomis formomis pašvęstasis gyvenimas dalyvauja radikaliausiame Viešpaties prisiimtame neturte ir atlieka specifinį vaidmenį išganingoje Jo įsikūnijimo ir atperkančios mirties paslaptyje [226].

Klusnios laisvės iššūkis

91. Trečiojo iššūkio sulaukiama iš laisvės koncepcijų, kurios tą esminę žmogaus prerogatyvą atskiria nuo jos konstitucinio ryšio su tiesa ir moralės norma [227]. Laisvės kultūra iš tikrųjų yra autentiška vertybė, glaudžiai susijusi su pagarba žmogaus asmeniui. Tačiau kas nemato, prie kokio baisaus neteisingumo ir net prievartos priveda netinkamas atskirų žmonių ir tautų naudojimasis laisve?

Tokioje situacijoje veiksmingas atsakas yra pašvęstajam gyvenimui būdingas klusnumas. Jis nepaprastai gyvai atkuria Kristaus klusnumą Tėvui ir, tiesiogiai kilęs iš Jo paslapties, liudija, kad klusnumas neprieštarauja laisvei. Sūnaus elgsena rodo, jog žmogaus laisvės paslaptis yra klusnumo Tėvo valiai kelias, o klusnumo paslaptis – tolydaus tikros laisvės išsikovojimo kelias. Būtent tą paslaptį pašvęstasis išreiškia šiuo konkrečiu įžadu. Juo nori patvirtinti, jog suvokia savo sūnišką santykį su Tėvu ir trokšta Tėvo valią vykdyti kaip kasdienį maistą (plg. Jn 4, 3), laiko ją savo uola, savo džiaugsmu, skydu ir tvirtove (plg. Ps 18/17/,3). Tuo įrodo, jog tiesą apie save vis geriau sužino jungdamasis su savo būties šaltiniu, ir skelbia labiausiai guodžiančią žinią: „Kas myli Tavo įstatymą, atranda ramybę ir niekada nesugniūžta“ (Ps 119/118/, 165).

Drauge vykdyti Tėvo valią

92. Tas pašvęstųjų liudijimas vienuoliniame gyvenime įgyja ypatingą prasmę ir dėl jam būdingos bendruomeninės dimensijos. Broliškas gyvenimas yra privilegijuota vieta Dievo valios suvokimui bei priėmimui ir gyvenimui proto ir širdies vienybėje. Meilės gaivinamas klusnumas vienija instituto narius tuo pačiu liudijimu ir ta pačia misija, nepaisant dovanų skirtingumo ir gerbiant kiekvieną asmenį. Šventosios Dvasios gaivinamoje brolybėje vieni su kitais veda vaisingą dialogą, siekdami suprasti Tėvo valią, ir visi pripažįsta, jog vadovaujantysis išreiškia Dievo tėvystę, o valdžią yra gavęs iš Dievo, kad tarnautų skyrimui ir vienybei [228].

Be to, bendruomeninis gyvenimas yra Bažnyčiai ir pasauliui ypatingas ženklas ryšio, kuris randasi iš vienodo pašaukimo ir bendro noro jam paklusti, nepaisant rasės ir kilmės, kalbos ir kultūros skirtumų. Prieš nesantaikos ir skaldymo dvasią vyresnybė ir klusnumas švyti kaip ženklas vienintelės iš Dievo kilusios tėvystės, iš Šventosios Dvasios gimusios brolybės, vidinės laisvės to, kuris pasitiki Dievu, nepaisydamas žmogiškų Jam atstovaujančiųjų ribotumų. Per šį klusnumą, kurį kai kas priima kaip gyvenimo taisyklę, patiriamas ir visiems skelbiamas Jėzaus žadėtas palaiminimas tiems, „kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28). Tas, kas paklūsta, yra tikras, jog iš tiesų dalyvauja misijoje, seka paskui Viešpatį, o ne pataikauja savo įnoriams ar lūkesčiams. Taigi jis gali jausti, kad Šventoji Dvasia jį veda, o Viešpaties ranka net ir didžiausiuose sunkumuose palaiko (plg. Apd 20, 22).

Ryžtingas įsipareigojimas ugdyti dvasinį gyvenimą

93. Vienas dažniausiai Sinode reiškiamų rūpesčių buvo pašvęstasis gyvenimas, kuris turėtų semtis jėgų iš tvirto ir gilaus dvasingumo šaltinių. Tai tikrai pagrindinis reikalavimas, pati pašvęstojo gyvenimo esmė, kadangi tas, kas pasižada laikytis evangelinių patarimų kaip kiekvienas pakrikštytasis ir dar dėl rimtesnių motyvų, privalo iš visų jėgų stengtis tobulinti meilę [229]. Tą pareigą primena gausūs pavyzdžiai šventų steigėjų ir pašvęstųjų asmenų, kurie liudijo ištikimybę Kristui net iki kankinystės.

Siekti šventumo – kiekvieno pašvęstojo gyvenimo programos sintezė, turint omeny ir jo atnaujinimą prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio. Tos programos išeities taškas – viską palikti dėl Kristaus (plg. Mt 4, 18–22; 19, 21.27; Lk 5, 11), branginant Jį labiau už visa kita, kad būtų galima iki galo dalyvauti Jo velykinėje paslaptyje.

Tai gerai supratęs, šventasis Paulius sušuko: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. <...> Trokštu pažinti Jį, Jo prisikėlimo galybę“ (Fil 3, 8.10). Toks yra kelias, kuriuo nuo pat pradžių ėjo apaštalai, ir tai liudija tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionių tradicija. „Tie, kurie dabar seka paskui Jėzų dėl Jo viską palikę, primena apaštalus, kurie, atsiliepę į Jo kvietimą, viso kito atsisakė. Todėl pagal tradiciją įprasta sakyti, jog vienuolinis gyvenimas yra apostolica vivendi forma“ [230]. Ta pati tradicija išryškino ypatingą pašvęstojo gyvenimo sandoros su Dievu ir sutuoktuvinės sandoros su Kristumi dimensiją. Šventasis Paulius tai puikiai išreiškė savo pavyzdžiu (plg. 1 Kor 7, 7) ir mokymu, Šventajai Dvasiai vadovaujant (plg. 1 Kor 7, 40).

Galima sakyti, dvasinis gyvenimas, kaip gyvenimas Kristuje, gyvenimas pagal Dvasią, atrodo lyg vis didėjančios ištikimybės kelias, kuriame pašvęstajam asmeniui vadovauja Šventoji Dvasia ir daro jį panašų į Kristų visiškoje meilės ir tarnavimo Bažnyčiai vienybėje.

Visi tie įvairiose pašvęstojo gyvenimo formose glūdintys elementai kuria savitą dvasingumą, tai yra konkretų santykio su Dievu ir aplinka planą, kurį apibūdina ypatingi dvasingumo akcentai ir veiklos būdai, rodantys ir ryškinantys čia vieną, čia kitą vienintelės Kristaus paslapties aspektą. Pripažindama kokią nors pašvęstojo gyvenimo formą, Bažnyčia laiduoja, kad jos dvasinėje ir apaštalinėje charizmoje yra visi objektyvūs elementai, būtini pasiekti asmeniniam ir bendruomeniniam tobulumui.

Taigi dvasinis gyvenimas pirmiausia turi rasti sau vietą pašvęstojo gyvenimo šeimų programose, kad kiekvienas institutas ir kiekviena bendruomenė būtų tartum tikro evangelinio dvasingumo mokykla. Nuo to svarbiausio individualiai ir bendruomeniškai puoselėjamo pasirinkimo priklauso apaštalavimo vaisingumas, meilės vargšams kilnumas, gebėjimas žadinti pašaukimus naujose kartose. Pašvęstojo gyvenimo dvasinės savybės gali sukrėsti absoliučių vertybių ištroškusius mūsų meto žmones ir tapti patraukliu liudijimu.

Įsiklausę į Dievo žodį

94. Dievo žodis yra svarbiausias kiekvieno krikščioniškojo dvasingumo šaltinis. Jis stiprina asmeninį santykį su gyvuoju Dievu ir Jo išganančiąja bei pašventinančiąja valia. Todėl lectio divina nuo pat pašvęstojo gyvenimo institutų, ypač monachizmo, atsiradimo buvo nepaprastai vertinama. Jos dėka Dievo žodis įėjo į gyvenimą ir apšvietė jį išminties šviesa, Šventosios Dvasios dovana. Kadangi visas Šventasis Raštas yra „naudingas mokyti“ (2 Tim 3, 16) ir „grynas ir neišsemiamas dvasinio gyvenimo šaltinis“ [231], didžiai gerbtini yra Naujojo Testamento raštai, ypač Evangelijos, nes jos – „viso Šventojo Rašto širdis“ [232]. Todėl dera pašvęstiesiems asmenims uoliai apmąstyti Evangelijų tekstus ir kitus Naujojo Testamento raštus, kurie primena Kristaus ir Mergelės Marijos žodžius bei poelgius ir apostolica vivendi formą. Jais nuolat vadovavosi steigėjai ir steigėjos, priimdami pašaukimą ir aiškindamiesi savojo instituto charizmą bei misiją.

Labai vertingas yra bendruomeninis Biblijos apmąstymas. Vykdomas atsižvelgiant į bendruomenės galimybes ir aplinkybes, jis padeda džiugiai dalytis iš Dievo žodžio pasisemtomis gėrybėmis, kurių dėka broliai ir seserys drauge auga ir tobulina savo dvasinį gyvenimą. Dera tokią praktiką siūlyti ir kitiems Dievo Tautos nariams, kunigams ir pasauliečiams, steigiant savąją charizmą atitinkančius maldos, dvasingumo ir su malda sujungto Šventojo Rašto mokyklas, nes per Šventąjį Raštą Dievas „kreipiasi į žmones kaip į draugus (plg.Iš 33, 11; Jn 15, 14–15) ir su jais kalbasi (plg. Bar 3, 38), kviesdamas su Juo bendrauti“ [233].

Apmąstant Dievo žodį ir ypač Kristaus paslaptis, atsiranda – kaip moko dvasinė tradicija – kontempliacijos intensyvumas ir apaštalavimo veiklos įkarštis. Vienuoliniame tiek kontempliatyviame, tiek apaštalavimo gyvenime visada svarbios buvo maldos vyrų ir moterų, kurie kaip autentiški Dievo valios aiškintojai ir vykdytojai nuveikdavo didžius darbus. Iš bendravimo su Dievo žodžiu jie gaudavo šviesos, reikalingos individualiam ir bendruomeniniam skyrimui, kuris jiems padėdavo laiko ženkluose įžiūrėti Viešpaties kelius. Taip jie įgydavo tam tikrą antgamtinį instinktą, kuris jiems padėdavo neprisitaikyti prie amžiaus mąstysenos, bet savo mąstyseną atnaujinti, „kad galėtų suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).

Vienybėje su Kristumi

95. Pagrindinė priemonė veiksmingai vienybei su Viešpačiu stiprinti yra, be abejo, šventoji liturgija, ypač Eucharistinė auka ir Valandų liturgija.

Visų pirma Eucharistija, kurioje „glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų Velykinis Avinėlis ir Gyvoji duona. Joje Kristus Šventosios Dvasios gaivinamu ir gaivinančiu savo Kūnu teikia žmonėms gyvenimą“ [234]. Ji yra Bažnyčios, drauge ir pašvęstojo gyvenimo širdis. Kaipgi asmuo, pašauktas evangelinių patarimų profesijos pasirinkti Kristų vieninteliu gyvenimo tikslu, galėtų netrokšti vis labiau su Juo susivienyti, kasdien dalyvaudamas Sakramente, kuris Jį padaro esantį, aukoje, kuri sudabartina Golgotos meilės auką, puotoje, kuri maitina ir palaiko keliaujančiąją Dievo Tautą? Eucharistija dėl savo prigimties yra pašvęstojo, asmeninio ir bendruomeninio, gyvenimo centras. Tai kasdieninis kelionės maistas ir instituto bei paskiro jo nario šventumo šaltinis. Joje kiekvienas pašvęstasis yra šaukiamas išgyventi velykinę Kristaus paslaptį ir vienytis su Juo aukodamas savo gyvenimą Tėvui per Šventąją Dvasią. Uolus ir ilgas Eucharistijoje esančio Kristaus adoravimas tam tikru būdu atgaivina Petro patirtį Atsimainymo metu: „Gera mums čia būti“. Švenčiant Viešpaties Kūno ir Kraujo paslaptį, tvirtėja ir auga Dievui savo gyvenimą paaukojusiųjų vienybė ir meilė.

Šalia Eucharistijos ir glaudžiai su ja susijusi Valandų liturgija, pagal savojo instituto charakterį atliekama su bendruomene arba paskirai ir vienybėje su Bažnyčios malda, išreiškia pašvęstiesiems asmenims būdingą šlovinimo ir užtarimo pašaukimą.

Su Eucharistija glaudžiai susijusi ir nuolatinio atsivertimo bei būtino apsivalymo pareiga, kurią pašvęstieji asmenys atlieka per Susitaikinimo sakramentą. Dažnai susitikdami su Dievo gailestingumu, jie apvalo ir atnaujina savo širdį, o nuolankiai prisipažindami nusidėję, nuskaidrina savo santykį su Dievu; džiugus sakramentinio atleidimo patyrimas, išgyvenamas su broliais ir seserimis, širdį padaro malonią ir ragina vis labiau ugdyti ištikimybę.

Tvirta parama pažangai keliaujant evangeliniais keliais, ypač formavimo periodu ir tam tikrais gyvenimo momentais, yra dvasinis vadovavimas, kuris padeda žmogui didžiadvasiškai atsiliepti į Šventosios Dvasios paskatas ir ryžtingai siekti šventumo.

Pagaliau raginu visus pašvęstuosius pagal savo tradiciją kasdien vis atnaujinti dvasinę vienybę su Mergele Marija, peržvelgiant su Ja Sūnaus paslaptis, ypač kalbant Šventąjį Rožinį.

III. KAI KURIE MISIJOS AREOPAGAI

Dalyvavimas auklėjimo srityje

96. Bažnyčia visuomet suprato, kad auklėjimas yra esminis jos misijos elementas. Jos vidinis mokytojas yra Šventoji Dvasia, kuri įsismelkia į pačias slapčiausias žmogaus širdies gelmes ir pažįsta slėpiningą istorijos dinamizmą. Visa Bažnyčia yra Šventosios Dvasios gaivinama ir su Ja atlieka savo auklėjamąjį darbą. Vis dėlto specifinė šios srities pareiga Bažnyčioje tenka pašvęstiesiems asmenims, pašauktiems auklėjant radikaliai liudyti Dievo karalystės lobius, kurie siūlomi kiekvienam žmogui, belaukiant galutinio susitikimo su istorijos Viešpačiu. Dėl savo specialaus pašventimo, ypatingų Šventosios Dvasios dovanų, uolaus Dievo žodžio klausymo ir skyrimo, dėl gausaus per ilgą laiką institutuose sukaupto auklėjimo tradicijos paveldo, gilaus dvasinės tiesos pažinimo (plg. Ef l,17) pašvęstieji gali itin veiksmingai darbuotis auklėjimo srityje ir savo ypatingu įnašu prisidėti prie kitų auklėtojų veiklos.

Tokia charizma apdovanoti, jie gali kurti evangelinės laisvės ir meilės kupiną aplinką ir jaunimui padėti, Šventajai Dvasiai vadovaujant, ugdyti savo žmogiškumą [235]. Taip auklėjimo bendruomenė tampa vienybės patirtimi ir malonės vieta, kur pedagoginis planas padeda harmoningai derinti dieviškumą su žmogiškumu, Evangeliją su kultūra, tikėjimą su gyvenimu.

Bažnyčios istorijoje nuo seniausių laikų iki mūsų dienų gausu nuostabių pavyzdžių, rodančių, kaip pašvęstieji siekė ir siekia šventumo pedagoginiu darbu ir šventumą laiko auklėjimo tikslu. Daugelis jų auklėdami tikrai pasiekė meilės tobulumą. Tai viena brangiausių dovanų, kurias pašvęstieji asmenys gali šiandien pasiūlyti jaunimui, auklėdami jį ir mylėdami pagal išmintingą šventojo Jono Bosko patarimą: „Jaunimas turi būti ne tik mylimas, jis turi ir žinoti, kad yra mylimas“ [236].

Būtinybė atnaujinti įsipareigojimą auklėjimo srityje

97. Tegu pašvęstieji su švelnia pagarba ir misionieriška drąsa rodo, kad tikėjimas į Jėzų Kristų nušviečia visą auklėjimą ne kenkdamas žmogiškosioms vertybėms, bet atvirkščiai, jas sutvirtindamas ir išaukštindamas. Taip jie bus Įsikūnijimo galybės ir Šventosios Dvasios jėgos liudytojai ir įrankiai. Ta jų pareiga yra viena reikšmingiausių išraiškų tos motinystės, kuria Bažnyčia Marijos pavyzdžiu apglėbia visus savo vaikus [237].

Todėl Sinodas primygtinai ragino pašvęstuosius naujai įsipareigojus imtis, kur tai įmanoma, auklėjimo darbo įvairių tipų ir lygių mokyklose, universitetuose ir institutuose [238]. Prisijungdamas prie Sinodo nurodymų, karštai skatinu auklėjimo institutų narius, kad būtų ištikimi savo pirminei charizmai bei tradicijai, žinodami, jog ypatinga meilė vargšams pasireiškia pasirenkant veiklą, tinkamiausią žmonių išvadavimui iš paties didžiausio vargo, kurį sukelia kultūrinio ir religinio ugdymo stygius.

Kadangi katalikiškų ir bažnytinių universitetų bei fakultetų vaidmuo auklėjimo ir evangelizavimo darbe labai svarbus, tegu jiems vadovaujantys institutai suvokia savo atsakomybę ir stengiasi, kad, palaikydami gyvus ryšius su esama kultūra, jie išsaugotų ypatingą katalikišką charakterį ir visada liktų iki galo ištikimi Bažnyčios mokymui. Be to, tegu šių institutų ir draugijų nariai būna pasirengę dalyvauti valstybinėse auklėjimo struktūrose, jei aplinkybės to pareikalautų. Tokiam darbui ypač kviečiami Pasauliečių institutų nariai, nes tai specifinis jų pašaukimas.

Evangelizuoti kultūrą

98. Pašvęstojo gyvenimo institutai visada turėjo daug įtakos kultūros formavimui ir perdavimui. Taip buvo viduramžiais, kai vienuolynuose buvo galima susipažinti su praeities kultūros lobiais ir kurti naują humanitarinę ar krikščioniškąją kultūrą. Tas pat įvykdavo kaskart, kai Evangelijos šviesa pasiekdavo naujas tautas. Daugelis pašvęstųjų diegė kultūrą arba tyrinėjo vietines kultūras ir jas gynė. Poreikis prisidėti prie kultūros rėmimo ir prie kultūros ir tikėjimo dialogo šių dienų Bažnyčioje labai ryškus [239].

Pašvęstieji negali nejausti šio reikalo svarbos. Ir jie raginami Dievo žodį skelbti metodais, labiausiai atitinkančiais įvairių žmonių grupių ir daugelio profesinių terpių poreikius, kad Kristaus šviesa įsiskverbtų į kiekvieną žmonių gyvenimo sritį ir išganymo fermentas iš vidaus perkeistų socialinį gyvenimą, padėdamas įsitvirtinti evangelinių vertybių persunktai kultūrai [240]. Taip pat ir tokiu įsipareigojimu pašvęstasis gyvenimas galės prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio naujai atitikti Dievo troškimus, nes ir Dievas eina prie žmonių, kurie sąmoningai ar nesąmoningai ieško Tiesos ir Gyvenimo (plg. Apd 17, 27).

Tačiau, tarnaujant kitiems, ir pačiam pašvęstajam gyvenimui reikia atnaujinti meilę kultūriniam aktyvumui, reikia studijuoti, nes tai yra integralaus ugdymo priemonė, o susiduriant su skirtingomis kultūromis, nepaprastai aktuali askezės praktika. Įsipareigojimo studijuoti menkėjimas gali atsiliepti ir apaštalavimui: to pasekmės gali būti nušalinimo ir atsilikimo jausmas arba veiklos paviršutiniškumas ir neapdairumas. Kadangi paskirų institutų charizmos ir realios galimybės skirtingos, studijos negali apsiriboti vien pradiniu ugdymu arba akademinių titulų ar profesinės kompetencijos siekimu. Veikiau jos išreiškia niekad nepasotinamą troškimą vis labiau pažinti Dievą, šviesos bedugnę ir kiekvienos žmogiškos tiesos šaltinį. Todėl toks įsipareigojimas nekelia pavojaus, kad pašvęstasis asmuo užsisklęs abstrakčiame intelektualizme ar pasitenkinime savimi; atvirkščiai, skatina bendrauti, dalytis, ugdyti gebėjimą spręsti, kontempliuoti ir melstis, nuolat ieškoti Dievo ir Jo veikimo sudėtingoje šio pasaulio tikrovėje.

Pašvęstasis asmuo, leisdamas Šventajai Dvasiai jį formuoti, išmoksta praplėsti siaurus žmogiškų norų horizontus ir drauge suvokti giliąsias kiekvieno žmogaus ir jo istorijos dimensijas, nepaisydamas labiausiai krintančių į akis, bet dažniausiai antraeilių aspektų. Šiandien galima laukti iššūkių iš įvairių kultūrų: tai naujos sritys arba tokios, kuriose pašvęstasis gyvenimas dalyvauja iš tradicijos. Reikia palaikyti su jomis vaisingus kontaktus nusiteikus kritiškai, bet ir nuoširdžiai domintis tais, kurie susiduria su tipiškais intelektualinio pobūdžio sunkumais, ypač tada, kai negirdėtoms mūsų meto problemoms spręsti tenka ieškoti naujų analizių ir sintezių formų [241]. Rimtas ir veiksmingas naujų sričių, kuriose formuojama ir perteikiama kultūra, evangelizavimas negali vykti be aktyvaus tose srityse veikiančių pasauliečių bendradarbiavimo.

Visuomeninio bendravimo sferoje

99. Kaip praeityje pašvęstieji asmenys mokėjo evangelizavimui išnaudoti visas galimybes, genialiai įveikdami sunkumus, taip ir šiandien iš jų laukiama, kad naujai liudytų Evangeliją per visuomeninio bendravimo priemones. Tos priemonės savo galingiausia technologija gali apimti visą pasaulį ir pasiekti visus žemės kampelius. Pašvęstieji asmenys, ypač toje srityje dirbantys pagal savo instituto charizmą, privalo gerai pažinti tų priemonių kalbą, kad veiksmingai skelbtų Kristų šių dienų žmogui, išreikšdami žmogaus „džiaugsmus ir viltis, liūdesius ir sielvartus“ [242], ir taip prisidėtų prie kūrimo naujos visuomenės, kurioje visi galėtų jaustis broliai ir seserys, keliaujantys pas Tėvą.

Tačiau dėl ypatingo tų priemonių poveikio reikia apdairiai ir tinkamai jomis naudotis. Problemų, kurios pa–švęstajam gyvenimui gali iš to kilti, nereikia slėpti, jas dera protingai išnagrinėti [243]. Bažnyčios atsakas pirmiausia yra auklėjimas: ji stengiasi mokyti korektiškai suvokti slaptus mechanizmus, atidžiai etikos požiūriu vertinti programas ir tinkamai naudotis perdavimo priemonėmis [244]. Prie tos auklėjimo užduoties, skirtos išmintingiems priėmėjams ir prityrusiems perdavėjams ugdyti, pašvęstieji turi prisidėti liudydami visos regimos tikrovės reliatyvumą, padėdami broliams ją įvertinti pagal Dievo sumanymą, bet drauge ir išsivaduoti iš per didelio susižavėjimo pasauliu, kurio pavidalas praeina (1 Kor 7, 31).

Kiekvieną pastangą šioje naujoje apaštalavimo srityje reikia remti, kad Kristaus Evangelija būtų skelbiama ir tomis moderniomis priemonėmis. Tegu įvairūs institutai būna pasirengę bendradarbiauti, skirdami jėgas, priemones ir žmones visuomeninio bendravimo sumanymams realizuoti. Tegu pašvęstieji asmenys, ypač Pasauliečių institutų nariai, talkina – kiek to reikės pastoracijai – gerinant valstybinių ar privačių visuomeninio bendravimo priemonių atsakingųjų, ir operatorių religinį išprusimą, kad, viena vertus, būtų galima išvengti žalos, kurią sukelia netinkamas naudojimasis visuomeninio bendravimo priemonėmis, antra vertus, pakiltų programų lygis, suderinus jas su moralės reikalavimais ir praturtinus humanitarinėmis bei krikščioniškosiomis vertybėmis.

IV. DIALOGAS SU VISAIS

Tarnaujant krikščionių vienybei

100. Kristaus maldą prieš Kančią, kad visi mokiniai būtų viena (plg. Jn 17, 21–23), pratęsia Bažnyčios malda ir veikla. Kaip pašvęstieji galėtų nepastebėti, jog tai iššūkis jiems? Sinodas labai aiškiai nurodė, kad vis dar opi Kristų tikinčiųjų susiskaidymo žaizda ir būtinai reikia melstis ir dirbti stengiantis sugrąžinti visų krikščionių vienybę. Pašvęstųjų jautrumą ekumenizmui stiprina ir tai, kad kitose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse klesti monachizmas – pavyzdžiui, Rytų Bažnyčiose – arba evangelinių patarimų įžadai, kaip anglikonų bendruomenėje arba reformatų bendruomenėse.

Sinodas atskleidė gilų Dievui paaukoto gyvenimo ryšį su ekumenizmu ir intensyvesnių liudijimų šioje srityje poreikį. Kadangi ekumenizmo siela yra malda ir atsivertimas [245], be jokios abejonės, Dievui paaukoto gyvenimo institutų ir Apaštalinio gyvenimo draugijų ypatinga pareiga – atsidėti jų puoselėjimui. Todėl svarbu, kad pašvęstųjų gyvenime daugiau vietos rastų ekumeninė malda ir autentiškas evangelinis liudijimas, idant Šventosios Dvasios galia būtų galima nugriauti susiskaidymo ir priešiškumo sienas.

Ekumeninio dialogo formos

101. Bendra lectio divina ieškant tiesos, bendra malda, kurioje dalyvauja Viešpats (plg. Mt 18, 20), draugiškas ir meilės kupinas dialogas, kuris leidžia pajusti, kaip gera broliams būti drauge (plg. Ps 133/132/), nuoširdus svetingumas broliams ir seserims iš įvairių krikščioniškųjų konfesijų, susipažinimas ir pasikeitimas dovanomis, bendradarbiavimas tarnavimo ir liudijimo iniciatyvose yra tam tikros ekumeninio dialogo formos, mūsų bendram Tėvui mielos jo apraiškos ir noro drauge keliauti tobulos vienybės link ženklai [246]. Žinios apie kitų krikščionių istoriją, doktriną ir liturgiją, labdaros ir apaštalavimo veikla taip pat padidins ekumeninių pastangų veiksmingumą [247].

Norėčiau padrąsinti institutus, kurie dėl savo pradinės charizmos ar vėlesnio pašaukimo yra atsidėję krikščionių vienybės rėmimui ir dėl to imasi atitinkamų studijų bei konkrečios veiklos. Iš tikrųjų nė vienas pašvęstojo gyvenimo institutas negali jaustis atleistas nuo tos pareigos. Kreipiuosi ir į Rytų Katalikų Bažnyčias linkėdamas, kad per vyrų ir moterų monachizmą, kurio klestėjimas yra nuolat meldžiama malonė, jos galėtų džiaugtis vienybe su Ortodoksų Bažnyčiomis, puoselėdamos meilės dialogą ir pasidalijimą bendru dvasingumu, pirmajame tūkstantmetyje dar nepadalytos Bažnyčios paveldu. Dvasinį maldos, širdies atsivertimo ir meilės ekumenizmą ypač pavedu kontempliatyvaus gyvenimo vienuolynams. Todėl skatinu juos būti visur, kur gyvena įvairių konfesijų krikščionys, kad jų visiškas atsidėjimas tam, ko „reikia tik vieno“ (plg. Lk 10, 42), Dievo garbinimui ir užtarimui dėl pasaulio išganymo – drauge su evangelinio gyvenimo liudijimu pagal savas charizmas – visiems būtų paskata Trejybės pavyzdžiu gyventi toje vienybėje, kurios Kristus troško ir meldė Tėvą visiems savo mokiniams.

Tarpreliginis dialogas

102. Nuo to laiko, kai „tarpreliginis dialogas tapo Bažnyčios evangelizavimo misijos dalimi“ [248], pašvęstojo gyvenimo institutai negali atsisakyti dalyvauti ir toje veikloje pagal savo charizmą ir Bažnyčios Vyresnybės nurodymus. Pirmoji evangelizavimo forma – kitų religijų broliams ir seserims liudyti neturtingą, nuolankų ir skaistų gyvenimą, persmelktą broliškos meilės visiems. Taip pat dvasios laisvė, būdinga pašvęstajam gyvenimui, padės tam „gyvenimo dialogui“ [249], kuris įgyvendina pagrindinį misijos ir Kristaus Evangelijos skelbimo modelį. Stengdamiesi vieni kitus pažinti, vieni kitus gerbdami ir mylėdami, vienuoliniai institutai galės drauge su kitų religijų vienuolynais kurti deramas dialogo formas, kupinas širdingo draugiškumo ir abipusio nuoširdumo.

Kita bendradarbiavimo su skirtingų religinių tradicijų vyrais ir moterimis terpė yra bendras rūpinimasis žmogaus gyvybe, kuris nuo užuojautos fizinei ir dvasinei kančiai eina iki įsipareigojimo išsaugoti teisingumą, taiką ir kūriniją. Tuose sektoriuose ypač aktyvaus gyvenimo institutai mokės ieškoti ryšio su kitų religijų nariais tame „veiklos dialoge“ [250], kuris taiso kelią gilesniam sutarimui.

Svarbi veiklaus susitikimo su kitų religinių tradicijų nariais sritis yra pastangos remti moters orumą. Siekiant vyro ir moters lygybės bei tinkamo savitarpiškumo, labiau gali pasitarnauti pašvęstosios moterys [251].

Šitie ir kiti pašvęstųjų asmenų uždaviniai remiant tarpreliginį dialogą reikalauja deramo pasirengimo pradinio ir nuolatinio formavimo metu, taip pat ir pasinėrus į studijas bei tyrinėjimus [252], nes toje opioje srityje reikia nuodugnaus krikščionybės ir kitų religijų pažinimo, tvirto tikėjimo ir dvasinio bei žmogiško brandumo.

Dvasingumo atsakas ieškantiems to, kas šventa, ir išsiilgusiems Dievo

103. Vyrai ir moterys, pasirinkę pašvęstąjį gyvenimą, dėl savo pasirinkimo prigimties yra ypatingi pašnekovai ieškant Dievo, kuris visad gyvas žmogaus širdyje ir skatina ieškoti įvairių askezės ir dvasingumo formų. Toks ieškojimas šiandien daugelyje kraštų primygtinai iškyla kaip atkirtis kultūroms, kurios siekia jeigu ir ne visai paneigti, tai bent nustumti į šalį religinę gyvenimo dimensiją.

Pašvęstieji asmenys, nuosekliai ir nuoširdžiai išgyvendami laisvai prisiimtus įsipareigojimus, gali atsiliepti į savo bendraamžių lūkesčius ir išvaduoti juos iš labiausiai iliuzinių ir dažnai išganingą Kristaus įsikūnijimą neigiančių sprendimų (plg. 1 Jn 4, 2–3), pavyzdžiui, tokių, kokius siūlo sektos. Praktikuodami asmeninę ir bendruomeninę askezę, kuri apvalo ir perkeičia visą būvį, priešindamiesi egocentrizmui ir juslingumui, jie liudija autentišką Dievo ieškojimą ir perspėja, kad tai nebūtų painiojama su paiku savęs ieškojimu arba pabėgimu į gnozę. Kiekvienas pašvęstasis asmuo privalo ugdyti vidinį žmogų, kuris nesišalina istorijos ir neužsisklendžia savyje. Paklusniai klausydamasis Žodžio, kurį saugo ir interpretuoja Bažnyčia, jis rodo, jog už viską labiau mylimame Kristuje ir Trinitarinėje paslaptyje randa gilaus žmogaus lūkesčio siekinį ir kiekvieno nuoširdžiai transcendencijai atviro religinio ieškojimo tikslą.

Todėl pašvęstieji privalo svetingai priimti ir dvasiškai lydėti tuos, kurie, Dievo troškulio skatinami ir norėdami išgyventi tikėjimo reikalavimus, į juos kreipiasi [253].

PABAIGA

Beribis nesavanaudiškumas

104. Nemaža yra tokių, kurie šiandien sutrikę klausia: kam reikalingas Dievui paaukotas gyvenimas? Kam rinktis tokį gyvenimą, kai yra tiek svarbių reikalų labdaros, evangelizavimo srityse, kuriuos galima atlikti ir neprisiimant ypatingų pašvęstojo gyvenimo įsipareigojimų? Galbūt pašvęstasis gyvenimas yra tik „švaistymas“ žmogaus energijos, kurią, vadovaujantis veiksmingumo kriterijais, būtų galima panaudoti didesniam žmonijos ir Bažnyčios labui?

Tokie klausimai dažniau skamba mūsų laikais, nes juos kelia utilitaristinė ir technokratinė kultūra, kuri daiktus ir asmenis vertina pagal jų tiesioginį „funkcionalumą“. Bet juos galėjai girdėti visada, ir iškalbingai tai parodė evangelinis Jėzaus patepimo Betanijoje epizodas: „Paėmus svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais“ (Jn 12, 3). Judui, kurio pareiga buvo rūpintis vargšais ir kuris susijaudino dėl tokio eikvojimo, Jėzus atsakė: „Palik ją ramybėje!“ (Jn 12, 7).

Tas atsakymas visada galioja tiems, kurie, nors ir geranoriškai, abejoja pašvęstojo gyvenimo aktualumu. Ar nereikėtų savo gyvenimu veiksmingiau ir protingiau prisidėti prie visuomenės pagerinimo? Štai Jėzaus atsakymas: „Palik ją ramybėje!"

Kam suteikta neįkainojama sekimo Jėzumi Kristumi iš arčiau dovana, tas aiškiai mato, kad galima ir reikia Jį mylėti nepadalyta širdimi, kad galima Jam atiduoti visą savo gyvenimą, o ne vien tik kai kuriuos darbus, kai kuriuos momentus, kai kokią veiklą. Brangūs tepalai, išlieti kaip grynas meilės aktas ne dėl kokių nors „utilitarinių“ išskaičiavimų, yra ženklas nesavanaudiškumo pertekliaus, kurį išreiškia gyvenimas, sunaudotas Viešpačiui mylėti ir tarnauti, atsiduoti Jo asmeniui ir Jo mistiniam kūnui. Tačiau iš to be atodairos „išlieto“ gyvenimo sklinda kvapas, kuris pripildo visą namą. Dievo namus, Bažnyčią, šiandien ne mažiau kaip vakar vertingai puošia pašvęstasis gyvenimas.

Kas žmonių akims gali atrodyti kaip „švaistymas“, tam, kuris visa savo širdimi susižavėjo Viešpaties grožiu ir gerumu, yra akivaizdus meilės atsakas, džiugus dėkingumas už tai, kad jam leidžiama ypatingu būdu pažinti Sūnų ir dalytis Jo dieviškąja misija pasaulyje.

„Jei koks nors Dievo vaikas pažintų dieviškąją meilę ir paragautų Dievo nesukurto, Dievo įsikūnijusio, Dievo kentėjusio, kuris yra pats aukščiausias gėris, jis atiduotų viską, atsisakytų ne tik pačių kilniausių kūrinių, bet ir savęs, ir visu savimi mylėtų šitą meilės Dievą, kol pats pavirstų Dievu-Žmogumi, kuris didžiausias Mylimasis“ [254].

Pašvęstasis gyvenimas, tarnaujantis Dievo karalystei

105. „Kuo pavirstų pasaulis, jei jame nebūtų vienuolių?“ [255] Atmetus paviršutiniškus funkcionalumo vertinimus, Dievui paaukotas gyvenimas yra svarbus tuo, kad tai beribis nesavanaudiškumas ir meilė, netgi pasaulyje, kuris rizikuoja uždusti efemeriškumo spąstuose. „Be to konkretaus ženklo visą Bažnyčią įkvepianti meilė galėtų užšalti, išganingas Evangelijos paradoksas galėtų prarasti aštrumą, tikėjimo ‘druska’ netekti sūrumo pasaulyje, kuris vis labiau pasiduoda sekuliarizacijai“ [256]. Bažnyčios gyvenimui reikia žmonių, kurie galėtų visiškai atsiduoti Dievui ir kitiems iš meilės Dievui.

Bažnyčia negali atsisakyti pašvęstojo gyvenimo, nes jis iškalbingai išreiškia jos vidinę „sužadėtinės“ esmę. Iš jo Evangelijos skelbimas visam pasauliui gauna naują polėkį ir naujųjėgų. Tikrai reikia žmonių, kurie rodytų tėvišką Dievo ir motinišką Bažnyčios veidą, kurie visą savo gyvenimą skirtų tam, kad kiti turėtų gyvenimą ir viltį. Bažnyčiai reikia pašvęstųjų asmenų, kurie, prieš įsipareigodami tarnauti vienam ar kitam reikalui, leistųsi Dievo malonės perkeičiami ir patys visiškai prisitaikytų prie Evangelijos.

Bažnyčia laiko savo rankose tą didžiąją dovaną ir su dėkingumu ją remia pagarba, malda, aiškiu raginimu ją priimti. Svarbu, kad vyskupai, kunigai ir diakonai, įsitikinę tokio gyvenimo evangeliniu tobulumu, stengtųsi atskleisti ir ugdyti pašaukimų daigus pamokslais, skyrimu ir išmintingu dvasiniu vadovavimu. Visus tikinčiuosius raginu nuolat melstis už pašvęstuosius asmenis, kad jų uolumas ir gebėjimas mylėti tolydžio augtų ir skleistų nūdienos visuomenėje mielą Kristaus kvapą (plg. 2 Kor 2, 15). Visa krikščionių bendruomenė – ganytojai, pasauliečiai ir pašvęstieji – yra atsakingi už pašvęstąjį gyvenimą, už naujų pašaukimų priėmimą ir rėmimą [257].

Jaunimui

106. Jums, jaunuoliai, sakau: jei išgirsite Viešpaties kvietimą, neatsisakykite jo! Verčiau drąsiai ženkite į didžiuosius šventumo kelius, kuriuos žymūs šventieji ir šventosios praskynė eidami paskui Kristų. Būkite ištikimi tipiškiems savo amžiaus lūkesčiams, bet nedvejodami sutikite su Dievo skirtu jums planu, jei Jis pakvies jus siekti šventumo pašvęstame gyvenime. Žavėkitės visais Dievo darbais pasaulyje, bet mokėkite pažvelgti ir į tikrovę, kuriai skirta niekada neišnykti.

Trečiasis tūkstantmetis laukia tikėjimo ir sumanymų įnašo iš pašvęstojo jaunimo būrių, kad gyvenimas taptų giedresnis ir galėtų priimti Dievą, o Jame ir visus Jo sūnus bei dukteris.

Šeimoms

107. Kreipiuosi į jus, krikščioniškosios šeimos. Jūs, tėvai, dėkokite Dievui, kai Jis pašaukia kurį nors jūsų vaiką pašvęstajam gyvenimui. Turi būti – ir visada buvo – didelė garbė, kai Viešpats pažvelgia į šeimą ir, iš jos ką nors pasirinkęs, pakviečia eiti evangelinių patarimų keliu! Trokškite atiduoti Viešpačiui kurį nors savo vaiką, kad didėtų pasaulyje Dievo meilė. Ar gali būti santuokinio gyvenimo vaisius, gražesnis už tokį?

Nereikia pamiršti, kad jeigu tėvai negyvena evangelinėmis vertybėmis, tai ir jaunuolis ar jaunuolė sunkiai suvoks pašaukimą, supras būtinumą aukotis, įvertins siektino tikslo grožį. Juk šeimoje vaikai pirmiausia patiria evangelines vertybes, meilę, su kuria atsiduodama Dievui ir kitiems. Taigi jie turi būti auklėjami taip, kad galėtų atsakingai naudotis laisve, kad būtų pasirengę gyventi pagal savo pašaukimą, pasirinkę aukščiausias dvasines vertybes.

Todėl prašau jus, krikščioniškosios šeimos, suvienytos malda ir sakramentiniu gyvenimu, būkite terpės, atviros priimti pašaukimams.

Geros valios vyrams ir moterims

108. Visus vyrus ir moteris, kurie klausys mano balso, trokštu pakviesti ieškoti tikrojo ir gyvojo Dievo einant keliais, kuriuos praskynė pašvęstasis gyvenimas. Pašvęstieji asmenys liudija, jog „kas seka tobulu žmogumi, Kristumi, ir pats tampa labiau žmogus“ [258]. Kiek daug jų, kaip gerieji samariečiai, lenkėsi ir dabar tebesilenkia prie brolių ir seserų, kuriuos randa savo kelyje, žaizdų!

Įsižiūrėkite į tuos Kristaus visiškai užvaldytus žmones, kurie, save sutramdę, Dievo malonės ir meilės remiami, tapo priešnuodžiu troškimui turėti, naudotis malonumais, valdyti. Nepamirškite charizmų, kurios modeliavo nuostabius „Dievo ieškotojus“ ir žmonijos geradarius, atvėrusius saugius kelius tiems, kurie tyra širdimi ieško Dievo. Pažiūrėkite, kiek yra tame gyvenime išaugusių šventųjų, pažiūrėkite, kiek gero – tiek vakar, tiek šiandien – daro tie, kurie yra atsidavę Dievui! Argi mūsų pasauliui nereikia džiugių maloniosios Dievo meilės galybės liudytojų ir pranašų? Argi nereikia vyrų ir moterų, kurie savo gyvenimu ir veikla mokėtų sėti taikos ir brolybės sėklą? [259]

Pašvęstiesiems asmenims

109. Ypač į jus, pašvęstieji vyrai ir moterys, su pasitikėjimu kreipiuosi šios adhortacijos pabaigoje: išgyvenkite iki galo savo atsidavimo Dievui pilnatvę, kad nestigtų pasaulyje dieviškojo grožio spindulių žmogaus gyvenimo keliui apšviesti. Krikščionys, pasinėrę šio pasaulio reikaluose ir rūpesčiuose, bet taip pat pašaukti į šventumą, turi rasti jumyse tyras širdis, kurios tikėjimu „regi“ Dievą; Šventosios Dvasios veikimui klusnius žmones, kurie keliauja ištikimi savo pašaukimo charizmai ir misijai.

Jūs gerai žinote, jog įžengėte į nuolatinio atsivertimo, visiško atsidavimo Dievo ir brolių meilei kelią, kad vis geriau liudytumėte malonę, kuri perkeičia krikščionių gyvenimą. Pasaulis ir Bažnyčia ieško autentiškų Kristaus liudytojų. Pašvęstasis gyvenimas yra dovana, kurią Dievas duoda, kad visų akims rodytų, jog „reikia tik vieno“ (plg. Lk 10, 42). Gyvenimu, darbais ir žodžiais liudyti Kristų yra ypatinga pašvęstojo gyvenimo misija Bažnyčioje ir pasaulyje.

Jūs žinote, kuo įtikėjote (plg. 2 Tim 1, 12): atiduokite Jam viską! Jaunimo apgauti negalima: jus matydami, jie nori matyti tai, ko nepamatys kitur. Jūs turite milžinišką uždavinį rytojui: ypač jauni pašvęstieji, liudydami savo pašventimą, gali paskatinti bendraamžius atnaujinti savo gyvenimą [260]. Karšta meilė Jėzui Kristui yra stipri traukianti jėga kitiems jaunuoliams, kuriuos Jis savo gerumu kviečia Juo sekti iš arčiau ir amžinai. Mūsų bendraamžiai nori matyti pašvęstųjų asmenų džiaugsmą, kuris kyla iš buvimo su Viešpačiu.

Pašvęstieji žmonės, seni ir jauni, ištikimai laikykitės savo įsipareigojimo Dievui, vieni kitus skatinkite ir remkite! Nors kartais susiduriate su sunkumais ir nors pagarba pašvęstajam gyvenimui kai kuriose viešosios opinijos sferose yra sumažėjusi, jūs privalote iš naujo raginti mūsų laikų vyrus ir moteris žvelgti aukštyn, nesileisti pavergiamiems kasdienybės reikalų, o žavėtis Dievu ir Jo Sūnaus Evangelija. Nepamirškite, kad jūs nepaprasčiausiu būdu galite ir privalote pasakyti ne tik, kad esate Kristaus, bet ir kad patys „esate tapę Kristumi!“ [261]

Žvelgiant į ateitį

110. Jūs turite ne tik prisiminti ir pasakoti garbingą istoriją, bet ir privalote kurti didžiąją istoriją! Žvelkite į ateitį, kur Šventoji Dvasia jus kreipia, kad per jus padarytų didžių dalykų.

Paverskite savo gyvenimą uoliu Kristaus laukimu, eidami Jo pasitikti, kaip išmintingos mergaitės ėjo pasitikti Sužadėtinio. Būkite visada pasirengę, ištikimi Kristui, Bažnyčiai, savo institutui ir mūsų meto žmogui [262]. Tada Kristus jus diena iš dienos atnaujins, kad su Jo dvasia galėtumėte kurti broliškas bendruomenes, drauge su juo mazgoti kojas vargšams ir nepamainomai prisidėti prie pasaulio perkeitimo.

Tegu žmonių rankoms pavestas šis mūsų pasaulis, artėdamas prie naujojo tūkstantmečio, darosi vis žmoniškesnis ir teisingesnis, kad būtų ženklas ir skelbimas būsimojo pasaulio, kuriame Jis – nuolankus ir pašlovintas, neturtingas ir išaukštintas Viešpats – drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia bus pilnutinis ir tvarus džiaugsmas mums ir mūsų broliams bei seserims.

Malda į Švenčiausiąją Trejybę

111. 0 Švenčiausioji Trejybe, palaimintoji ir laiminančioji, laimink savo sūnus ir dukteris, kuriuos pašaukei išpažinti Tavo meilės, Tavo gailestingojo gerumo ir Tavo grožio didybės.

Šventasis Tėve, pašventink sūnus ir dukteris, kurie pasiaukojo Tau, Tavo vardo garbei. Lydėk juos savo galybe, kad galėtų liudyti, jog Tu esi visa ko Pradžia, vienintelis meilės ir laisvės šaltinis. Dėkojame Tau už pašvęstojo gyvenimo dovaną, to gyvenimo, kuris tikėjime ieško Tavęs ir, vykdydamas savo visuotinę misiją, visus ragina keliauti pas Tave.

Jėzau Išganytojau, Įsikūnijęs Žodi, Tu pavedei savo gyvenimo kelią tiems, kuriuos pasišaukei. Trauk ir toliau prie savęs žmones, kad būtų mūsų laiko žmonijai, Tavo gailestingumo nešėjai, Tavo sugrįžimo liudytojai, gyvi būsimojo prisikėlimo ženklai. Tegu jokie išmėginimai jų neatitraukia nuo Tavęs ir Tavo meilės!

Šventoji Dvasia, į širdis išlietoji Meile, kuri teiki protams malonę ir juos įkvepi, Amžinasis gyvybės šaltini, kuris užbaigsi Kristaus misiją gausiomis charizmomis, meldžiame Tave už visus pašvęstuosius. Pripildyk jų širdis nuoširdaus įsitikinimo, kad jie skirti mylėti, garbinti ir tarnauti. Leisk jiems patirti Tavo draugystę, duok jiems gausiai Tavo džiaugsmo ir paguodos, padėk nugalėti sunkumus ir su pasitikėjimu keltis parpuolus, padaryk juos dieviškojo grožio paveikslais. Duok jiems drąsos pasitikti mūsų meto iššūkius ir malonę nešti žmonėms mūsų Viešpaties Jėzaus palaimą ir žmogystę (plg. Tit 3, 4).

Kreipimasis į Mergelę Mariją

112. Marija, Tu esi paveikslas Bažnyčios – Sužadėtinės be dėmės ir raukšlės, kuri sekdama Tavimi „mergelės neliečiamybe išsaugo tvirtą tikėjimą, neblėstančią viltį ir nuoširdžią meilę“ [263]. Padėk pašvęstiesiems siekti amžinos ir vienintelės palaimos.

Tau, Apreiškimo Mergele, juos pavedame, kad mokėtų pastebėti visus žmonių poreikius ir jiems pagelbėti, o ypač – nešti jiems Jėzų. Mokyk juos skelbti didžius dalykus, kuriuos Viešpats daro pasaulyje, kad visos tautos šlovintų Jo vardą. Remk juos, besidarbuojančius varguolių, alkstančių, vilties netekusių, pačių paskučiausių ir visų, kurie tyra širdimi ieško Tavo Sūnaus, labui.

Savo malda kreipiamės su pasitikėjimu į Tave, o Motina, kuri trokšti savo sūnų bei dukterų dvasinio ir apaštalinio atsinaujinimo, meile ir visišku atsidavimu atsiliepiant Kristui. Tu, kuri vykdei Tėvo valią skubiai paklusdama, drąsi neturtėlė, malonioji mergelė, išmelsk iš savo dieviškojo Sūnaus, kad tie, kurie gavo pašvęstojo gyvenimo malonę sekti Tavo Sūnumi iš arčiau, mokėtų Jį liudyti savo perkeistu buvimu, džiugiai keliaudami su visais kitais broliais bei seserimis į dangiškąją tėvynę ir šviesą, kuri niekada neužges.

Prašome Tave, kad visų ir visur būtų garbinamas, laiminamas ir mylimas Aukščiausiasis visa ko Viešpats – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Iš Romos, pas Šventąjį Petrą, kovo 25 dieną, per Viešpaties Apreiškimo šventę, 1996, aštuonioliktaisiais mano pontifikato metais.

JONAS PAULIUS II