Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tema „Šventosios Dvasios misija – šventinti“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 684
AUTORIUS: Popiežius JONAS PAULIUS II
ORIGINALO PAVADINIMAS: GIOVANNI PAOLO II UDIENZA GENERALE Mercoledì, 22 luglio 1998
DATA: 1998-07-22
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 16 (64), 1998, p. 2–3.
SERIJA: Didysis Krikščionybės jubiliejus
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 16 (64), 1998, p. 2–3.
SKIRSNIAI

Popiežius JONAS PAULIUS II

Bendrosios audiencijos katechezė Šventosios Dvasios misija – šventinti

1998 m. liepos 22 d.

1. Velykų dienos vakarą Jėzus „kvėpė“ į mokinius ir perdavė jiems Šventąją Dvasią (plg. Jn 20, 21–22). Šis jo veiksmas primena žmogaus sukūrimą, kuris Pradžios knygoje aprašomas kaip „gyvybės alsavimo“ perdavimas (Pr 2, 7). Šventoji Dvasia yra tartum „alsavimas“ Prisikėlusiojo, įkvepiančio naują gyvybę Bažnyčiai, kurią įkūnija pirmieji mokiniai. Aiškiausias šios naujos gyvybės ženklas yra galia atleisti nuodėmes. Juk Jėzus sako: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“ (Jn 20, 22–23). Kur išliejama „šventumo Dvasia“ (Rom 1, 4), ten sunaikinama tai, kas priešinga šventumui, tai yra nuodėmė. Pasak Kristaus, Šventoji Dvasia yra tas, kuris „ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16, 8).

Dvasia įgalina mus suvokti savo nuodėmę, tačiau sykiu ji yra tas, kuris nuodėmę atleidžia. Šv. Tomas šiuo atžvilgiu sako: „Kadangi Šventoji Dvasia pagrindžia mūsų draugystę su Dievu, normalu, kad Dievas per ją atleidžia mums nuodėmes“ (Contr. gent. 4, 21, 11).

2. Viešpaties Dvasia ne tik naikina nuodėmę, bet ir pašventina bei sudievina žmogų. Pasak šv. Pauliaus, Dievas mus „kaip pirmienas išrinko išganymui Dvasios pašventinimu ir tiesos tikėjimu“ (plg. 2 Tes 2, 13).

Išsamiau panagrinėkime, kas yra šis „pašventinimas–sudievinimas“.

Šventoji Dvasia yra „Asmuo–Meilė“, „Asmuo–Dovana“ (Dominum et vivificantem, 10). Ši Tėvo dovanota, Sūnaus priimta bei atsakyta Meilė suteikiama išganytajam žmogui, kuris per tai tampa „nauju žmogumi“ (Ef 4, 24), „nauju kūriniu“ (Gal 6, 15). Mes, krikščionys, esame ne tik apvalomi nuo nuodėmės; mes taip pat atgimstame ir esame pašventinami. Mes gauname naują gyvenimą, nes tapome „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Tai malonės gyvenimas, laisvai duota dovana, kuria Dievas mus padaro savo trejybiško gyvenimo dalyvius.

Santykio su pakrikštytaisiais atžvilgiu trijų dieviškųjų Asmenų nevalia nei atskirti – nes kiekvienas iš trijų Asmenų visada veikia bendrystėje su kitais dviem, – nei painioti, nes kiekvienas iš jų apsireiškia kaip Asmuo.

Apmąstant malonę, svarbu nesuvokti jos kaip „daikto“. Ji „pirmiausia yra dovana Šventosios Dvasios, kuri mus nuteisina ir pašventina“ (KBK, 2003). Ji yra dovana Šventosios Dvasios, darančios mus panašius į Sūnų ir įtraukiančios mus į sūnystės santykį su Tėvu; per Kristų galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje (plg. Ef 2, 18).

3. Šventosios Dvasios buvimas tikrai ir vidujai perkeičia žmogų: tai mus šventus daranti ir sudievinanti malonė, pakelianti mūsų būtį bei veikimą ir įgalinanti mus gyventi santykyje su Švenčiausiąja Trejybe. Tai vyksta per dieviškąsias tikėjimo, vilties ir meilės dorybes, „kurios parengia žmogaus galias dalyvauti dieviškojoje prigimtyje“ (KBK, 1812). Tad tikėdamas žmogus žvelgia į Dievą, brolius ir seseris, taip pat istoriją ne tik iš proto, bet ir iš dieviškojo Apreiškimo perspektyvos. Vildamasis jis žvelgia į ateitį su pasitikėjimu bei veikliu tikrumu, su viltimi nematant jokios vilties (plg. Rom 4, 18), jo žvilgsnis tvirtai nukreiptas į amžinosios palaimos bei galutinio išsipildymo Dievo karalystėje tikslą. Mylėdamas mokinys daro viską, kad mylėtų Dievą iš visos širdies ir kitus taip, kaip mus mylėjo Viešpats, tai yra iki visiško savęs atidavimo.

4. Atskiras tikintysis visada pašventinamas per jo įtraukimą į Bažnyčią. „Kiekvienas Dievo vaikas Kristuje ir per Kristų yra susietas nuostabiais saitais su visų kitų brolių krikščionių gyvenimu antgamtinėje mistinio Kristaus kūno vienybėje tartum viename mistiniame asmenyje“ (Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Indulgentarium doctrina, 5; KBK, 1474).

Tai šventųjų bendravimo slėpinys. Amžini meilės saitai vienija visus „šventuosius“: ir tuos, kurie jau yra pasiekę dangiškąją tėvynę ar skatinami skaistykloje, ir tuos, kurie dar yra piligrimai žemėje. Tarp jų taip pat vyksta vaisingi gėrybių mainai taip, kad vieno šventumas duoda naudą visiems kitiems. Šv. Tomas rašo: „Kas gyvena meilėje, tas turi dalį visame gėryje, kuris daromas pasaulyje“ (In symb. apost). Ir kitur: „Vieno darbas atliekamas per kito meilę, per kurią visi esame viena Kristuje“ (In IV sent. d. 20, a. 2, q. 3 ad 1).

5. Susirinkimas priminė, kad „visi tikintieji, koks bebūtų jų luomas ar padėtis, yra pašaukti į krikščioniškojo gyvenimo pilnatvę, į tobulą meilę“ (Lumen gentium, 40). Konkretus kiekvieno tikinčiojo kelias į šventumą yra ištikimybės Dievo valiai, išreikštai jo žodžiu, įsakymais bei Šventosios Dvasios paskatomis, kelias. Kaip Marijai ir visiems šventiesiems, taip ir mums tobula meilė yra pasitikėjimo kupinas savęs atidavimas į Tėvo rankas Jėzaus pavyzdžiu. Dar kartą reikėtų pasakyti: tai galima tiktai dėl Šventosios Dvasios, kuri ir sunkiausiomis akimirkomis leidžia mums su Jėzumi kartoti: „Štai ateinu <...> vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7)

6. Šį šventumą savita forma atspindi vienuolių gyvenimas, kur pašventinimas krikštu išgyvenamas įsipareigojimu radikaliai sekti Viešpačiu per evangelinius skaistybės, neturto ir paklusnumo patarimus. „Kaip visas krikščioniškasis gyvenimas, taip ir pašaukimas pašvęstajam gyvenimui glaudžiai susijęs su Šventosios Dvasios veikimu. Tai ji per ištisus tūkstantmečius skatina vis naujus žmones pajusti tokio svarbaus pasirinkimo žavesį. <...> Tai Dvasia sužadina troškimą tobuliau atsiliepti; ji ugdo tokį troškimą, brandina pozityvų atsakymą ir palaiko ištikimą jo vykdymą; ji formuoja ir modeliuoja pašauktųjų dvasią, daro juos panašius į skaistų, beturtį ir paklusnų Kristų bei skatina imtis jo misijos“ (Apaštališkasis paraginimas Vita consecrata, 19).

Iškili Šventosios Dvasios įgalinto šventumo apraiška yra kankinystė – aukščiausias liudijimas krauju dėl Kristaus. Tačiau reikšminga ir vaisinga liudijimo forma jau yra kasdien sąmoningai gyvenamas krikščioniškasis gyvenimas, pasižymintis radikalia ištikimybe meilės įsakymui.