ĮVADAS

Garbingieji Broliai,
brangieji Sūnūs ir Dukterys,
sveikinu ir laiminu Jus!

1. Mano pirmtako Leono XIII enciklikos, prasidedančios žodžiais Rerum novarum [1], paskelbimo šimtmetis atkreipia dėmesį į šios enciklikos svarbą dabartinei Bažnyčiai ir mano pontifikatui. Iš tikrųjų tos enciklikos datą nuo keturiasdešimtųjų ir iki devyniasdešimtųjų metinių garbingai pažymėdavo iškilmingi popiežių dokumentai. Taigi galima pasakyti, kad jos istorinį kelią žymėjo kiti raštai, kurie ją primindavo ir kartu aktualindavo [2].

Pratęsdamas šią tradiciją enciklikos šimtmečio proga, prašomas daugelio vyskupų, bažnytinių institucijų, mokslinio tyrimo centrų, rangovų ir dirbančiųjų, kurie kreipėsi į mane savo vardu arba kaip įvairių bendrijų nariai, pirmiausia trokštu grąžinti visos Bažnyčios dėkingumo skolą didžiajam popiežiui Leonui XIII ir jo „nemirtingajam Dokumentui“ [3]. Taip pat noriu pabrėžti, kad gyvybingosios sultys, trykštančios iš šio šaltinio, ilgainiui ne tik neišseko, bet, atvirkščiai, pasidarė dar vaisingesnės. Tai liudija įvairi veikla prieš šių sukaktuvių minėjimą, jų metu bei tie sumanymai, kurie bus įgyvendinti ateityje – tai Vyskupų Konferencijų, tarptautinių organizacijų, universitetų ir akademinių institutų, profesinių draugijų ir kitų institucijų bei asmenų veikla daugelyje pasaulio šalių.

2. Šio minėjimo rėmuose dabartinė enciklika turi būti dėkojimas Dievui, iš kurio ateina „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana“ (Jok 1, 17), dėkojimas už tai, kad leido pasinaudoti dokumentu, išleistu prieš šimtą metų prie šv. Petro sosto, kad padarytų tiek gero Bažnyčiai ir pasauliui ir uždegtų tiek šviesulių. Noriu čia įamžinti Leono XIII encikliką, o kartu ir kitas mano Pirmtakų enciklikas bei dokumentus, dėl kurių Leono XIII enciklika tebėra aktuali, daro didelį poveikį ir kuri buvo pavadinta Bažnyčios „visuomenine doktrina“, „visuomeniniu mokymu“, taip pat „Mokančiąja Bažnyčia“.

Apie svarbią šio mokymo reikšmę byloja dvi enciklikos, kurias paskelbiau ankstesniais savo pontifikato metais: Laborem exercens apie žmogaus darbą ir Sollicitudo rei socialis apie aktualias žmonių ir tautų vystymosi problemas [4].

3. Dabar noriu pasiūlyti „iš naujo paskaityti“ popiežiaus Leono XIII encikliką ir paraginti „pažvelgti atgal“, tai yra įsigilinti į jos tekstą, kad suvoktume, kokie svarbūs pagrindiniai jos principai, liečiantys darbininkų problemą. Siūlau taip pat „apsižvalgyti aplinkui“, įvertinti „naujas aplinkybes“, kuriomis mes gyvename, kurios – galiu pasakyti – labai skiriasi nuo „naujų aplinkybių“, kurios susiklostė paskutiniaisiais praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Pagaliau raginu „pažvelgti į ateitį“, kurioje jau regime trečiąjį krikščioniškosios eros tūkstantmetį, kupiną nežinomybės, bet taip pat daug žadantį. Ta nežinomybė ir tos viltys žadina mūsų vaizduotę ir kūrybinę mintį, ir kartu moko mus, kad, būdami Kristaus, „vienintelio Mokytojo“ (žr. Mt 23, 8) mokiniai, jaučiame šventą pareigą rodyti kelią, skelbti tiesą ir teikti gyvenimą, „kuriuo yra Jis pats“ (žr. Jn 14, 6).

Šitaip bus ne tik patvirtinta enciklikos mokymo stabili vertė, bet ir atsiskleis tikroji Bažnyčios Tradicijos reikšmė. Bažnyčios, kuri – visuomet gyva ir dinamiška – stovi ant mūsų tėvų padėto pamato tikėjime, ypač ant to, kurį Apaštalai perdavė Bažnyčiai [5] Jėzaus Kristaus vardu ir vietoj kurio „niekas negali dėti kito“ (žr. 1 Kor 3, 11).

Leoną XIII vertė prabilti tai, kad jis suprato savo kaip Petro įpėdinio misiją. Tuo pačiu supratimu šiandien vadovaujasi jo įpėdiniai. Kaip Leoną XIII ir kitus prieš jį ir po jo buvusius popiežius taip ir mane įkvepia Evangelijos „Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu“, apie kurį Kristus sako, kad jis „panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13, 52). Lobynas yra didžiulė Bažnyčios Tradicijos srovė. Ta srovė neša „senus daiktus“, perimtus ir perduotus nuo pradžios, ir leidžia iššifruoti „naujus daiktus“, tarp kurių gyvena Bažnyčia ir pasaulis.

Tokie „daiktai“, kurie patekę į Tradicijos srovę tampa „senais“ ir teikia progų bei medžiagos Tradicijos ir tikėjimo praturtinimui, yra ir vaisinga veikla tų milijonų žmonių, kurie dėl Bažnyčios mokslo įtaikos stengiasi semtis iš jo įkvėpimo ir užsiangažuoti pasaulyje. Veikdami individualiai ar susivieniję į įvairias grupes, draugijas ir organizacijas, jie tartum įsijungė į didžiulį judėjimą, ginantį žmogaus asmenybę ir saugantį jo garbę, ir istorinių įvykių metu prisidėjo prie teisingesnės visuomenės kūrimo ar bent protestavo prieš neteisingumą ir bandė jį apriboti.

Šios enciklikos tikslas – išryškinti aktualius tuos Leono XIII suformuluotus principus, kurie yra Bažnyčios paveldėjimas ir – atsižvelgiant į Mokomosios Valdžios autoritetą – turi įpareigojančią galią. Tačiau ganytojo rūpestis skatina mane taip pat apsvarstyti kai kuriuos naujausios istorijos faktus. Nereikia priminti, kaip svarbu ganytojui kruopščiai išanalizuoti vykstančius pasikeitimus, kad atpažintų naujus evangelizacijos poreikius. Tačiau tokia analizė nėra tikslas formuluoti galutinius įvertinimus, nes pagal savo pobūdį tai jau ne Magistro kompetencija.

Garbingiesiems Episkopato broliams, kunigams ir vienuoliams, Katalikų Bažnyčios tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms enciklikos Rerum novarum šimtųjų metinių proga.

I. BŪDINGI ENCIKLIKOS RERUM NOVARUM BRUOŽAI

4. Praėjusio amžiaus gale Bažnyčia buvo liudininkė, kaip jau anksčiau prasidėjęs procesas įžengė į itin sudėtingą fazę. Šiame procese buvo tokie lemiami veiksniai – radikalūs pasikeitimai politinėje, ūkinėje, visuomeninėje, taip pat ir mokslo bei technikos srityse; kartu plito ir įvairių dominuojančių ideologijų įtaka. Dėl šių pasikeitimų, ypač politikoje, atsirado nauja visuomenės ir valstybės, o vėliau ir valdžios koncepcija. Tradicinė visuomenė iro, ir pradėjo formuotis kita, gaivinama naujų laisvių viltimi, bet kuriai taip pat ėmė grėsti naujos neteisingumo ir pavergimo formos.

Ūkinėje srityje, kur buvo panaudoti ir pritaikyti tiksliųjų mokslų atradimai, pamažu formavosi nauja vartojimo reikmenų gamybos struktūra. Atsirado nauja nuosavybės forma – kapitalas, nauja darbo forma – samdomasis darbas. Jam būdinga siekimas tik didinti darbo našumą ir pelną, nepaisant tokių veiksnių, kaip dirbančiųjų lytis, amžius ar šeimos padėtis.

Taigi darbas virto preke, kurią buvo galima laisvai pirkti ir parduoti turguje, kurios kainą lėmė pasiūlos ir paklausos dėsniai, nepriklausomai nuo pragyvenimo minimumo, būtino asmens ir jo šeimos išlaikymui. Darbininkas nebuvo garantuotas, ar pavyks parduoti savo „prekę“, jam nuolat grėsė nedarbas, o trūkstant visuomeninės globos jį persekiojo bado mirties šmėkla.

Dėl šių pasikeitimų kaltas „visuomenės pasidalijimas į dvi klases, kurias vieną nuo kitos skyrė gili praraja“ [6]. Toje situacijoje vyko labai ryškūs pokyčiai politikoje. Pagal tuo metu dominuojančią politinę teoriją, naudojantis tam tikromis teisėmis ar, priešingai, visiškai nesikišant, norėta suteikti visišką ekonominę laisvę. Tuo pat metu organizuotai, o ne kartą ir impulsyviai formavosi kita nuosavybės ir ūkinio gyvenimo koncepcija, kurios pagrindą sudarė nauja politinio ir visuomeninio gyvenimo sistema.

Kulminaciniu to konflikto momentu, kai daugelyje šalių išryškėjo didžiulis visuomenės materialinės padėties skirtumas ir vadinamųjų „socialistinių“ koncepcijų skatinamos revoliucijos pavojus, Leonas XIII paskelbė Dokumentą, kuriame svarstė, kaip spręsti „darbininkų problemas“. Dar prieš šiai enciklikai pasirodant buvo paskelbta keletas kitų dokumentų, pirmiausiai tie, kuriuose aptariami politinio pobūdžio klausimai, o kiti kiek vėliau [7]. Šia proga ypač tinka prisiminti encikliką Libertas praestantissimum, kuri atkreipė dėmesį į tai, kad žmogaus laisvė iš esmės susijusi su tiesa: ji yra labai svarbi, nes laisvė be tiesos taptų savivale ir pagaliau taptų priklausoma nuo žemiausių aistrų ir susinaikintų. Iš kurgi kyla tas visas blogis, prieš kurį pasisako enciklika Rerum novarum, jeigu ne iš laisvės, ūkinėje ir visuomeninėje veikloje atitrūkusia nuo tiesos apie žmogų?

Popiežius sėmėsi įkvėpimo ir iš savo pirmtakų mokymo, taip pat iš vyskupų rašytų dokumentų, iš pasauliečių mokslinių laimėjimų, iš katalikų draugijų ir judėjimų patirties ir iš konkrečios visuomeninės veiklos XIX a. antroje pusėje Bažnyčios gyvenime.

5. „Nauji daiktai“, kuriuos turėjo galvoje Leonas XIII, anaiptol nebuvo pozityvūs. Pirmajame enciklikos skyriuje jie piešiami labai tamsiomis spalvomis: „Naujenybių troškimas, kuris kartą sužadintas jau seniai reiškiasi valstybių gyvenime, pagaliau atvedė prie to, kad pakeitimų siekimas iš politinės srities savaime yra persimetęs į jai giminingą ekonominę sritį.

Pramonės pakilimas ir technikos pažanga, visuomeninių santykių tarp gamintojų ir darbininkų pasikeitimas, mažumos rankose turto per gausus sutelkimas, daugumos neturtas, darbininkų didesnis savimi pasitikėjimas bei organizuotumas, be to, dar dorovės nuosmukis – visa tai iš tikrųjų sukėlė kovą [8].

Popiežius, o drauge su juo Bažnyčia, kaip ir pasaulietiškoji aplinka, atsidūrė prieš sukiršintą visuomenę; tas visuomenės konfliktas tuo labiau buvo negailestingas ir nežmoniškas, nes nepaisė jokių normų ir taisyklių. Tai buvo konfliktas tarp kapitalo ir darbo arba kaip jis vadinamas enciklikoje – „darbininkų klausimas“. Popiežius nepraleido progos pasisakyti dėl šio ginčo, kuris buvo toks ryškus, ir tokį jis tada pavaizdavo.

Skaitant encikliką, ateina į galvą pirmieji samprotavimai apie dabartį. Popiežius neabejojo, kad turi pasisakyti dėl konflikto, kuris supriešpriešina žmones, versdamas juos kovoti „kaip vilkai“ – vienas kad pragyventų, kitas dėl turto, pasisakyti visa savo valdžios – „apaštališkos valdžios“ [9] – galia ar dėl pasiuntinybės, kurią gavo iš paties Jėzaus Kristaus, pavedusio jam „ganyti avis“ (žr. Jn 21, 15–17) bei „surišti ir atrišti“ žemėje dėl dangaus karalystės (žr. Mt 16, 19). Leono XIII projektas neabejotinai buvo grąžinti taiką: šių dienų skaitytojas negali nepastebėti, kad popiežius ryžtingai smerkia klasių kovą [10]. Tačiau popiežius puikiai suvokė, kad taikos pagrindas yra teisingumas: esminis enciklikos turinys – pagrindinių teisingumo reikalavimų skelbimas tuometinėje ūkinėje ir visuomeninėje situacijoje [11].

Taigi Leonas XIII, eidamas savo pirmtakų pėdomis, davė Bažnyčiai tvirtą elgesio pavyzdį. Bažnyčia pasisakė dėl tam tikrų žmogaus situacijų – individualių ir bendruomeninių, tautinių ir tarptautinių, ir taip formuoja savo mokymą, tikrą doktrininį corpus, kuris leidžia analizuoti visuomeninius reiškinius, pasisakyti tuo klausimu ir parodyti tinkamas problemų sprendimo kryptis.

Leono XIII laikais tokia Bažnyčios teisės ir pareigos koncepcija anaiptol nebuvo visuotinai priimta. Daugiau įtakos turėjo dvejopa tendencija: viena skirta šiam pasauliui ir materialiam gyvenimui, kuriam tikėjimas nereikalingas, ir kita, besirūpinanti tik antgamtiniu gyvenimu, tačiau nenušviečianti ir neformuojanti žmogaus buvimo šioje žemėje. Popiežiaus pozicija, išreikšta enciklikoje Rerum novarum, tartum suteikė Bažnyčiai „pilietinį įteisinimą“ nepastovioje visuomeninio gyvenimo realybėje; vėliau tos teisės dar turėjo būti patvirtintos.

Taigi visuomenės mokslo mokymas ir propagavimas įeina į Bažnyčios evangelizavimo misiją ir sudaro esminę krikščioniškojo skelbimo dalį, nes nurodo tiesioginę šių mokslų įtaką visuomenės gyvenimui, ir kasdienis darbas bei kova už teisingumą tampa Išganytojo Kristaus liudijimo dalimi. Ši doktrina taip pat yra vienybės ir taikos pagrindas, padedantis spręsti konfliktus, kurie neišvengiamai iškyla visuomeninėje – ūkinėje srityje. Vadovaujantis šia doktrina, įmanoma išgyventi naujas situacijas, nepažeminant transcendentinės žmogaus asmenybės orumo nei savyje, nei priešininkuose, ir pasirinkti teisingus sprendimus.

Toks Bažnyčios dalyvavimo principas leidžia man šiandien, po šimto metų, prisidėti prie „visuomeninio krikščioniškojo mokslo“ formavimosi proceso. „Naujoji evangelizacija“, kurios nedelsiant reikia dabartiniam pasauliui ir kurios būtinumą esu pabrėžęs daug kartų, turi atlikti vieną iš esminių dalykų – skelbti visuomeninį Bažnyčios mokslą, kuris gali šiandien, kaip ir Leono XIII laikais, nurodyti teisingą kelią ir kelti didžiuosius dabartinės epochos šūkius tuo metu, kai ideologijos pasidaro nebepatikimos. Kaip ir anuomet, dabar reikia pakartoti, kad be Evangelijos negalima teisingai išspręsti „socialinio klausimo“ ir kad „nauji daiktai“ gali joje surasti erdvės tiesai ir tinkamą moralinį pagrindą.

6. Turėdamas tikslą nušviesti konfliktą tarp darbo ir kapitalo, Leonas XIII apibrėžė pagrindines darbininkų teises. Todėl popiežiaus Leono XIII tekste pagrindinė nuostata – tai darbininko orumas ir tuo pačiu požiūriu darbo garbingumas, juk dirbti – tai reiškia „gaminti įvairių gyvenimui reikalingų dalykų, labiausiai gi sau pačiam išlaikyti būtinų“ [12]. Anot popiežiaus, darbas yra „asmeninis“, nes jį atliekančioji jėga glaudžiai susijusi su asmeniu, yra dirbančiojo nuosava ir jo paties naudai prigimties duota [13].

Taip suprastas darbas yra kiekvieno žmogaus pašaukimas; maža to, savo darbu žmogus išreiškia ir realizuoja save. Kartu darbas turi ir visuomeninę reikšmę, turint omenyje jo vidinį ryšį ir su šeima, ir su bendru gėriu, nes „be jokios abejonės galima tvirtinti, jog valstybės turtingumas pareina ne nuo ko kito, kaip darbininkų darbo“ [14]. Šią temą esu iškėlęs ir išplėtojęs enciklikoje Laborem exercens [15].

Kitas svarbus principas, be abejonės, yra teisė į „privatinę nuosavybę“ [16]. Kokia svarbi ši tema, liudija ir tai, kad šis klausimas enciklikoje užima daug vietos. Gerai suvokdamas, kad privatinė nuosavybė nėra absoliuti vertybė, popiežius aiškiai pasisako, jog būtinas komplementas, taip pat visuotinis žemės gėrybių paskirstymas [17].

Antra vertus, kalbėdamas apie privatinę nuosavybę, popiežius iš tiesų pirmiausia turėjo galvoje žemės nuosavybę [18]. Tačiau tai nereiškia, kad šiandien nebeaktualūs čia cituojami privatinės nuosavybės saugojimo argumentai arba patvirtinta teisė turėti tai, kas būtina savo asmenybės išvystymui ir šeimai – nepaisant to, kokias konkrečias formas ta teisė gali įgauti. Tenka tai dar kartą pabrėžti tiek regint pasikeitimus, vykstančius mūsų akyse tose sistemose, kur dominuoja kolektyvinė gamybos priemonių nuosavybė, tiek ir matant didėjantį skurdą arba, tiksliau sakant, privatinės nuosavybės atėmimą įvairiose pasaulio šalyse, net ir ten, kur pripažįstama teisė į privatinę nuosavybę. Dėl minėtų pasikeitimų ir egzistuojančio skurdo būtina plačiau išnagrinėti tą problemą, kuriai bus skirta speciali šio Dokumento dalis.

7. Drauge su nuosavybės teise Leono XIII enciklika patvirtina ir kitas būtinas, žmogaus asmenybei būdingas teises. Pagal tai, kokią reikšmę joms teikia popiežius ir kiek vietos skirta enciklikoje, svarbiausios yra „prigimtinės žmogaus teisės“ kurti privačias draugijas, pirmiausia teisė kurti profesines, įmonių ir darbininkų ar pačių darbininkų sąjungas [19]. Čia aiškiai matomos priežastys, kodėl bažnyčia gina ir aprobuoja kūrimą tų draugijų, kurios dažniausiai vadinamos profesinėmis sąjungomis; tai daroma anaiptol ne dėl ideologinių požiūrių ar dėl nuolaidų mąstymui klasinėmis kategorijomis, o tik todėl, kad čia turima galvoje prigimtinės žmogaus asmens teisės, kurios padeda asmeniui integruotis į politinę visuomenę. Iš tikrųjų valstybė negali „jų uždrausti“, nes „Valstybė gi sukurta tąjai teisei saugoti, o ne naikinti“. Jei valstybė uždraustų piliečių susivienijimus, prieštarautų pati sau [20].

Kartu su šia teise, kurią – tai būtina pabrėžti – popiežius aiškiai pripažįsta darbininkams ar, jo žodžiais tariant, „proletariatui“, aiškiai palaikomos ir teisės dirbti ribotas darbo valandas, naudotis priklausančiu poilsiu, skirtingai vertinti vaikus ir moteris  [21], kai skiriama darbo rūšis ir jo laikas.

Geriau suprasime popiežiaus griežtus formulavimus, jei atkreipsime dėmesį į tai, ką mums byloja istorija apie teisiniu požiūriu nereguliuojamą darbo procesą, kai nenumatomos jokios garantijos nei dėl darbo valandų, nei higieninių aplinkos sąlygų, taip pat nepaisant kandidatų į darbą amžiaus ir lyties. „Nei teisingumas, nei žmogiškumas, – rašo jis, – neleidžia reikalauti dirbti tiek, jog persidirbimas sužlugdytų žmogaus dvasią, o perilsimas palaužtų jo kūną“. Susiedamas sutartimi, kuri deda pastangas suteikti teisinę galią pobūdžio „darbo santykiams“, dar tiksliau tvirtina: „Kiekvienoje tarp darbdavių ir darbininkų sudaromoje sutartyje visados yra rašyta ar nerašyta sąlyga, kuri užtikrina abiejų rūšių, būtent, kūno ir sielos poilsį“, trunkantį tiek „laiko, kiek tai reikalinga išeikvotoms jėgoms atstatyti“. O po to baigia: „Kitaip tokia sutartis būtų nedora“ [22].

8. Po to popiežius kalba apie darbininko, kaip asmens, kitas teises. Tai yra teisė gauti „teisingą atlyginimą“, kuris negali priklausyti nuo „laisvo šalių susitarimo“, kad darbdavys, „atiduodamas sutartą užmokestį“, laikytų atlikęs savo pareigą ir „daugiau nieko neprivalo“ [23]. Tada buvo teigiama, kad valstybė neprivalo kištis į tų sutarčių sudarymą, kad ji turinti reikalauti, jog būtų laikomasi jose aiškiai nusakytos sąlygos. Tokia darbininkų ir darbdavių santykių koncepcija, kuri yra grynai pragmatiška ir atsiradusi dėl ryškaus individualizmo, enciklikoje griežtai kritikuojama, kaip priešinga dvejopai darbo prigimčiai, darbo, kuris pripažįstamas kaip asmeninis ir būtinas. Jeigu asmeninis darbas suprantamas kaip kiekvienam priklausanti teisė disponuoti savo gabumais ir jėgomis, tai darbas kaip būtinybė reiškia kiekvieno rimtą pareigą išsaugoti gyvybę. „Iš čia savaime, – baigia popiežius, – kyla teisė rūpintis tuo, kas reikalinga gyvybei. Beturtis padaro tai tik gaudamas atlyginimą už darbą“ [24].

Darbininkas turi gauti tokį atlyginimą, kurio pakaktų, kad galėtų padoriai išsilaikyti. „Jeigu darbininkas, būtinybės verčiamas ar didesnio pikto vengdamas, noromis nenoromis sutinka su menkesnėmis sąlygomis, kurias jam nustato darbdavys ar darbų vedėjas, tai čia yra jėgai nusilenkimas, o tai prieštarauja teisingumui“ [25].

Duok, Dieve, kad tų žodžių, kurie buvo parašyti vadinamojo „nežaboto kapitalizmo“ klestėjimo laikotarpiu, nereikėtų taip griežtai pakartoti ir šiandien. Deja, dar ir dabar tarp darbdavių ir darbininkų nuolat sudaromos tokios sutartys, kuriose nesilaikoma net elementariausių teisingumo principų, pavyzdžiui, dėl nepilnamečių įdarbinimo, moterų darbo, darbo valandų, higieninių sąlygų patalpose ir teisingo atlyginimo. Tai vyksta nepaisant tarptautinių Deklaracijų ir Konvencijų bei valstybės vidaus įstatymų tuo klausimu [26]. Popiežius laikė, kad valstybės valdžios „griežta pareiga“ rūpintis darbininkų gerove, nes priešingu atveju pažeidžiamas teisingumas, maža to, jis nedvejodamas ragino laikytis „paskirstymo teisingumo“... [27]

9. Prie šių teisių Leonas XIII priduria dar vieną, taip pat susijusią su darbininkų padėtimi. Suprasdamas kaip tai svarbu, noriu čia ją priminti. Turima omenyje teisė laisvai atlikti religines pareigas. Apie tai popiežius svarsto kitų darbininkų teisių kontekste, nepaisydamas to, kad ir jo laikais yra visuotinė tendencija  tam tikrus klausimus vertinti kaip privačias problemas. Jis tvirtina, jog būtinas šventadienių poilsis, kad žmogus galėtų galvoti apie dangų ir kaip pridera garbintų Viešpatį Dievą [28]. Tos įstatyme numatytos teisės niekas negali iš žmogaus atimti. „Niekas  negali be kaltės įžeisti žmogaus, kurį pats Dievas labai gerbia“, todėl valstybė turi užtikrinti darbininkui galimybę naudotis ta laisve [29].

Šis aiškus tvirtinimas – tai užuomazga to religinės laisvės principo, kurio vėliau buvo laikomasi skelbiant daugelį iškilmingų deklaracijų ir tarptautinių Konvencijų [30], taip pat Susirinkimo Deklaracijose ir daug kartų kartotame mano mokyme [31]. Ryšium su tuo turime savęs paklausti, ar galiojančios teisinės sistemos, taip pat ir išsivysčiusios pramonės visuomenėse įsigalėjusi praktika iš tikrųjų šiandien leidžia laisvai pasinaudoti ta svarbiausia šventadienio poilsio teise?

10. Kitas įsimintinas teiginys, labai pamokantis mūsų laikams, yra santykių tarp valstybės ir piliečių koncepcija. Enciklikoje Rerum novarum kritiškai vertinamos dvi visuomeninės-ekonominės sistemos: socializmas ir liberalizmas. Socialistų nuostatos svarstomos pirmoje dalyje, kurioje patvirtinama teisė į privatinę nuosavybę. Liberalizmas atskirai nesvarstomas, bet – verta įsidėmėti – jis kritikuojamas tada, kai aptariamos valstybės pareigos [32]. Ji negali „rūpintis tik viena piliečių dalimi“, būtent tais, kurie yra turtingi ir gyvena pasiturinčiai, „apleidžiant kitus“, kurie neabejotinai sudaro visuomenės daugumą; priešingu atveju bus pažeistas teisingumo principas, kuris reikalauja atiduoti kiekvienam tai, kas jam priklauso: „Saugant atskirų asmenų teises, ypač atsižvelgtina į žemesniųjų ir vargingųjų reikalus. Turtingieji, gyvenantys pertekliuje, mažiau reikalingi valstybės globos, nes jie turi savų apsisaugojimo priemonių, vargingųjų gi minios, kurios savų priemonių neturi, labiausiai remiasi valstybės globa. Todėl valstybė privalo ypač globoti darbininkiją ir ja rūpintis, nes ji daugiausia skursta “ [33].

Cituotieji tekstai ir šiandien yra vertingi, ypač kad pasaulyje yra daug naujų skurdo formų, taip pat ir todėl, kad žmonių požiūriai nesutampa su tam tikros valstybės koncepcija ar konkrečia politine teorija. Popiežius pabrėžia elementarų kiekvienos sveikos politinės organizacijos principą: kuo individai yra silpnesni kurioje nors visuomenėje, tuo labiau jais reikia domėtis ir rūpintis, jiems ypač reikalinga valdžios pagalba.

Taigi principas, kurį šiandien vadiname solidarumo principu ir kurio aktualumą kiekvienoje tautoje ir tarptautiniu mastu priminiau enciklikoje Sollicitudo rei socialis [34], yra vienas iš pagrindinių krikščioniškųjų visuomeninių ir politinių organizacijų principų. Šį principą ne kartą minėjo Leonas XIII, vadindamas jį – panašiai kaip ir graikų filosofijoje – „bičiuliškumu“; Pijus XI čia vartoja ne mažiau taiklų apibrėžimą: „visuomeninė meilė“, o Paulius VI, įjungdamas į šią sąvoką įvairias dabartines socialines problemas, kalba apie „meilės civilizaciją“ [35].

11. Dar ir dar kartą skaitydami encikliką dabartinėmis sąlygomis, galime deramai įvertinti nuolatinį Bažnyčios dėmesį ir rūpinimąsi tais žmonėmis, kuriuos ypač pamilo Viešpats Jėzus. Šis Dokumentas – geriausias įrodymas, kad Bažnyčioje egzistuoja vadinamasis „pasirinkimo pirmumas vargšų naudai“ ir jį esu apibūdinęs kaip „specialią pirmumo formą, praktikuojant krikščioniškąją meilę“ [36]. Todėl enciklika apie „darbininkų problemas“ yra enciklika apie varginguosius ir apie sunkias sąlygas, kuriomis gyvena daugybė žmonių vykstant naujam ir dažnai staigiam industrializacijos procesui. Ir šiandien įvairiose šalyse panašūs ūkinių, visuomeninių ir politinių permainų procesai sukelia tą patį blogį.

Apeliuodamas į valstybę, kad ji, vadovaudamasi teisingumo principu, pagerintų neturtingų žmonių gyvenimo sąlygas, Leonas XIII tai daro įsitikinęs, jog valstybės pareiga rūpintis bendra gerove ir žiūrėti, kad visose visuomeninio gyvenimo srityse, neišskiriant ūkio, gerbiant kiekvienos srities pagrįstą autonomiją, būtų siekiama šios gerovės. Tačiau, popiežiaus nuomone, tai nereiškia, jog visas visuomenines problemas turėtų spręsti valstybė. Atvirkščiai, jis ne kartą yra pabrėžęs, jog būtina apriboti valstybės kišimąsi ir jos instrumentalinį pobūdį, nes asmuo, šeima ir visuomenė yra pirmesni už valstybę, ir valstybė egzistuoja tam, kad gintų jų teises ar bent jų neslopintų [37].

Nesunku pastebėti, kokie aktualūs šie svarstymai. Prie šios svarbios apribojimų problemos, susijusios su valstybės prigimtimi, dar grįšime; čia išvardyti punktai, kaip ir daugelis kitų enciklikos nurodymų, yra glaudžiai susiję su visuomeniniu mokymu, kurį tęsia Bažnyčia, taip pat su sveika privatinės nuosavybės, darbo, ūkinio proceso, valstybės ir pirmiausia paties žmogaus koncepcijomis. Kitas šio Dokumento temas aptarsime vėliau, apžvelgdami kai kuriuos šių dienų aspektus. Tačiau jau dabar turime aiškiai įsisąmoninti, kad enciklikos ir apskritai viso visuomeninio Bažnyčios mokymo tema ir tam tikra prasme pagrindinė mintis yra teisinga žmogaus asmenybės, jo nepakartojamos vertės koncepcija, nes žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas nori dėl jo paties“ [38]. Dievas sukūrė jį pagal savo paveikslą ir panašumą (žr. Pr 1, 26), apdovanodamas nepalyginama garbe, kurią ne kartą pabrėžia enciklika. Taigi iš tikrųjų be tų teisių, kurias žmogus įgyja savo darbu, yra ir tokių teisių, kurios visai nesusijusios su jo veikla, bet yra kilusios iš pagrindinės jo asmens vertės.

II. „NAUJI DAIKTAI“ MŪSŲ LAIKAIS

12. Rerum novarum metinės nebūtų tinkamai paminėtos, jei šios enciklikos nesusietume su šiomis dienomis. Pagaliau pats Dokumento turinys skatina mus svarstyti jį tuo požiūriu, kaip jame apibūdinama istorinė situacija ir tie numatymai, kurie, įvykiams toliau plėtojantis, pasirodė nuostabiai tikslūs.

Ypač tai patvirtino 1989 metų paskutiniųjų ir 1990 metų pirmųjų mėnesių įvykiai. Šiuos įvykius ir radikalias permainas, kurios vyko po jų, galime suprasti tik fone ankstesnių situacijų, kurios tam tikra prasme yra konkretus bei pamokantis ir Leono XIII numatymų įgyvendinimas, ir kaskart didesnį nerimą keliantys ženklai, kuriuos pastebėjo jo įpėdiniai. Popiežius matė negatyvius padarinius – politinius, visuomeninius ir ūkinius – tos visuomeninės santvarkos, kurią siūlė „socializmas“, tada egzistavęs kaip visuomenės filosofija ir daugiau ar mažiau organizuotas judėjimas. Galime tik stebėtis, kad popiežius pirmiausia kritikuoja „socialistų“ siūlomą „darbininkų problemos“ sprendimą, kai socialistai dar neturėjo galingos valstybės, kaip tai įvyko vėliau, disponuojančios visomis priemonėmis. Tačiau jis teisingai įvertino pavojų, kurį kėlė mases viliojantis siūlymas – paprastas ir radikalus – išspręsti tuometinę darbininkų problemą. Koks tas vertinimas teisingas, ypač aiškiai matome, svarstydami proletariato patirtas baisias neteisybes neseniai supramonintuose kraštuose.

Čia reikia pabrėžti du dalykus: viena, didžiulį popiežiaus įžvalgumą vertinant realią proletariato padėtį – vyrų, moterų ir vaikų; antra, ne mažesnį sugebėjimą pamatyti visą blogį, kurį turėjo sukelti sprendimai, tariamai turintys pakeisti vargingųjų ir turtingųjų padėtį, o realiai skriaudžiantys tuos, kuriems buvo žadama pagalba. Taigi vaistai pasirodė blogesni už pačią ligą. Apibūdindamas to laikotarpio socializmą, siekiantį panaikinti privatinę nuosavybę, Leonas XIII atskleidė jo esmę.

Verta dar kartą atidžiai perskaityti jo žodžius: „Socialistai gi, kurstydami neturtingųjų pavydą turtingiesiems, mano, kad tiems blogumams pašalinti esą reikalinga panaikinti privati gėrybių nuosavybė padarius jas visų nuosavybe...

Privačią nuosavybę pakeitus bendra, esą galima pagydyti dabartines socialines žaizdas ir pasiekti lygų gėrybių bei jų naudojimo paskirstymą. Tačiau ši jų pažiūra ne tik kad yra netinkama išspręsti socialinei įtampai, bet ir patiems darbininkams nenaudinga. Be to, ji labai neteisinga, nes pažeidžia teisėtus savininkus, iškreipia valstybės pareigas ir iš vidaus sukrečia valstybes“ [39]. Neįmanoma geriau parodyti tą žalą, kurią turėjo padaryti šios rūšies socializmas, tapęs valstybine sistema, vėliau žinomas „realaus socializmo“ vardu.

13. Giliau apmąstydami dabartį ir susiedami su tuo, kas buvo pasakyta enciklikose Laborem exercens ir Sollicitudo rei socialis, turime pridurti, kad pagrindinė socializmo klaida yra antropologinio pobūdžio. Atskirą žmogų socializmas vertina kaip paprastą elementą ir visuomenės organizmo ląstelę, todėl individo gerovė visiškai priklauso nuo to, kaip veikia visuomeninis-ekonominis mechanizmas; antra vertus, socializmas tvirtina, kad galima garantuoti individui gerovę, visai nepaisant jo paties savarankiško pasirinkimo ir nepriklausomai nuo jo paties prisiimtos individualios ir ypatingos atsakomybės už gėrį ar blogį. Vadinasi, žmogus sutapatinamas su tam tikro kolektyvo visuomeniniais santykiais ir tuo pat metu jis sunyksta kaip asmenybė, kuri, imdamasi savarankiškų moralinių sprendimų, kuria visuomeninę tvarką. Tos klaidingos asmens koncepcijos rezultatas yra deformuota teisė, nustatanti žmogaus laisvės ribas, taip pat nepripažįstanti privatinės nuosavybės. Žmogus, netekęs visko, ką galėtų „pavadinti savu“, netekęs galimybės uždirbti pragyvenimui iš savo verslo, pasidaro priklausomas nuo visuomenės ir nuo tų, kurie ją kontroliuoja, todėl jam sunku išlaikyti savo orumą, ir keliai į autentiškos žmonių bendrijos kūrimą uždaromi.

Iš krikščioniškosios asmenybės koncepcijos būtinai išplaukia tam tikros visuomenės vizija. Pagal Rerum novarum ir visą visuomeninį Bažnyčios mokymą, visuomeninę žmogaus prigimtį išreiškia ne tik valstybė, bet ir įvairios tarpinės grupės, pradedant šeima ir baigiant ūkinėmis, visuomeninėmis, politinėmis ir kultūrinėmis bendrijomis, kurios, kaip tos pačios žmogaus prigimties išraiška, turi – visuomet bendros gerovės rėmuose – savo autonomiją. Šitai pavadinau visuomenės „subjektyvumu“, kurį drauge su individo subjektyvumu sunaikino „realusis socializmas“ [40].

Jei toliau paklausime, iš kur kyla ta klaidinga asmenybės prigimties ir visuomenės „subjektyvumo“ koncepcija, turėsime atsakyti, kad pirmasis jos šaltinis yra ateizmas. Atsiliepdamas į Dievo kvietimą, glūdintį pačioje daiktų egzistencijoje, žmogus įsisąmonina savo transcendentalumą. Žmogus pats privalo duoti tą atsakymą, kuris yra jo žmogiškumo viršūnė, ir joks visuomeninis mechanizmas ar kolektyvinis subjektas negali jo pakeisti. Dievo neigimas atima iš asmenybės pagrindą, todėl susiformuoja tokia visuomeninė tvarka, kurioje asmenybės garbingumas ir atsakingumas yra ignoruojami.

Ateizmas, apie kurį kalbame, kartu yra glaudžiai susijęs su švietimo racionalizmu, kuris žmogaus ir visuomenės realybę supranta mechaniškai. Vadinasi, paneigiama svarbiausia žmogaus didybės intuicija, jo transcendencija ir įtampa pasaulio dalykų akivaizdoje, nes savo širdyje jis trokšta gėrio pilnatvės, bet pats nesugeba jos pasiekti; o pirmiausia paneigiama iš čia išplaukianti išganymo būtinybė.

14. Tos ateistinės šaknys nulemia taip pat ir socializmui tam tikrų veiklos priemonių pasirinkimą, kurias smerkia Rerum novarum. Turime galvoje klasių kovą. Iš tikrųjų popiežius nesmerkia visų visuomeninių konfliktų formų: Bažnyčia supranta, kad visuomenėje neišvengiami konfliktai tarp įvairių visuomenės grupių ir kad krikščionio pozicija turi būti ryžtinga ir logiška. Enciklika Laborem exercens vienareikšmiškai pripažino, kad tokio konflikto, kuris reiškia „kovą dėl visuomeninio teisingumo“ [41], poveikis yra teigiamas. Jau enciklikoje Quadragesimo anno parašyta: „Klasių kova, jei laisva nuo nedraugiškų žygių ir abišalės neapykantos, pamažu virsta tam tikromis padoriomis rungtynėmis, paremtomis teisingumu“[42].

Tai, kas klasių kovoje smerkiama, veikiau yra idėja tokio konflikto, kuris nepaiso jokios etikos ar teisės, kuris pažeidžia kito žmogaus asmenybės orumą, o kartu nebegerbia ir savęs; konfliktui stiprėjant, nebeįmanoma protingai susitarti, nes jo tikslas yra ne bendra visuomenės gerovė, o nauda tam tikros visuomenės grupės, kuri savo interesus laiko svarbesniais už bendrą visuomenės gerovę ir stengiasi sunaikinti visa, kas jai prieštarauja. Žodžiu, tai yra „totalinio karo“ doktrina, perkelta į vidinių konfliktų tarp visuomenės grupių plotmę to „totalinio karo“, kurį tos epochos militarizmas ir imperializmas vykdė ir tarptautinių santykių srityje. Doktriną, siekiančią tam tikros pusiausvyros tarp įvairių tautų interesų, pakeitė doktrina, siekianti beatodairiško savo pranašumo, norinti jėga sunaikinti besipriešinančius, naudodama tam įvairias priemones, neišskiriant melo, civilinių gyventojų terorizavimo, masinio naikinimo ginklų (kurie kaip tik anais metais pradėti projektuoti). Marksistinė klasių kova ir militarizmas turi tas pačias šaknis: ateizmas ir žmogaus asmenybės niekinimas, suteikiant pirmumą jėgai prieš teisingumą ir teisę.

15. Enciklika Rerum novarum pasisako prieš gamybos priemonių suvalstybinimą, nes tai kiekvieną pilietį paverstų vienu valstybinės mašinos sraigteliu. Taip pat griežtai kritikuojama valstybės visiško nesidomėjimo ūkine sritimi ir nesikišimo į ją koncepcija. Be abejonės, yra ir tokių autonominių ūkio sričių, į kurias valstybė neprivalo kištis. Tačiau jos pareiga apibrėžti teisines ūkinių santykių vystymosi ribas ir taip sudaryti sąlygas laisvai ekonomikai, kuri yra tam tikras lygybės pagrindas, jog nė viena iš šalių negalėtų būti tiek stipresnė už kitą, kad praktiškai ją pavergtų [43].

Toje srityje enciklika Rerum novarum rodo kelią tokioms reformoms, kurios atgaivintų laisvo žmogaus pagarbą darbui. Šios reformos reikalauja, kad visuomenė ir valstybė pirmiausia imtųsi atsakomybės apsaugoti darbininką nuo jam gresiančio nedarbo. Istoriškai tai galima realizuoti dviem būdais, kurių rezultatai panašūs: tokia ūkine politika, kuri garantuotų augimo pusiausvyrą ir sudarytų sąlygas visus aprūpinti darbu, arba sudarant sąlygas bedarbiams persikvalifikuoti ir taip iš krizės paliestų sričių perkelti darbininkus į kitas, besivystančias.

Be to, visuomenė ir valstybė turi garantuoti tokį atlyginimą, kurio užtektų darbininkui ir jo šeimai pragyventi, be to, leistų jam turėti tam tikrų santaupų. Todėl privalu rūpintis dirbančiųjų gabumų ir talentų puoselėjimu, kad jie dirbtų vis geriau ir produktyviau; bet reikalingas ir akylumas bei atitinkami įstatymai, kad būtų pašalintas gėdingas išnaudojimas, pirmiausia silpniausiųjų darbininkų, imigrantų ar žemiausių visuomenės sluoksnių. Šioje srityje labai svarbus vaidmuo tenka profesinėms sąjungoms, kurios, sudarydamos sutartis, nustato, koks gali būti mažiausias atlyginimas ir kokios turi būti darbo sąlygos.

Pagaliau reikia garantuoti „žmonišką“ darbo ir poilsio laiką, taip pat ir teisę asmenybei laisvai reikštis darbovietėje, be to, jokiu būdu negali būti pažeista darbininko sąžinės laisvė ar jo orumas. Čia pravartu priminti profesinių sąjungų vaidmenį – jos turi būti ne tik priemonė deryboms vesti, bet ir „vieta“, kur darbininkai galėtų pareikšti savo nuomonę. Šios sąjungos ugdo autentišką darbo kultūrą ir padeda darbininkams aktyviai dalyvauti įmonės gyvenime [44].

Siekdama šių tikslų, valstybė turi prisidėti ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Netiesiogiai laikydamasi pagalbos principo  turi sudaryti sąlygas, kurios skatintų laisvą ūkinę veiklą, todėl atsirastų daugiau darbo vietų ir išteklių šaltinių. Tiesiogiai, pagal solidarumo principą, gindama silpnesnį apribotų autonomiją tų, kurie nustato darbo sąlygas, ir kiekvienu atveju garantuotų minimalias lėšas bedarbių išlaikymui [45].

Enciklika ir su ja susijęs visuomenės mokslas turėjo įtakos įvairiems pasikeitimams, kurie vyko XIX ir XX amžių sandūroje. Ta įtaka pasireiškė daugeliu reformų įvairiose srityse: visuomeninės globos, pensijų, draudimo ligos ar nelaimingo atsitikimo atvejais, labiau gerbiant darbo žmonių teises [46].

16. Iš dalies šias reformas vykdė valstybė, bet prie jų realizavimo daug prisidėjo Darbininkų Akcija. Atsiradusi kaip sąmoninga moralinė reakcija prieš neteisingumą ir skriaudas, Akcija išvystė plačią profsąjunginę ir reformistinę veiklą, laisvą nuo ideologinių svaičiojimų, artimesnę kasdieniams darbo žmonių poreikiams; šioje srityje jos veikla dažnai siejosi su krikščionių pastangomis pagerinti dirbančiųjų gyvenimo sąlygas.

Vėliau šiame judėjime ėmė dominuoti marksistinė ideologija, prieš kurią pasisakė enciklika Rerum novarum.

Tos reformos buvo ir laisvo visuomenės organizavimosi proceso rezultatas; jo dėka atsirado veiksmingi solidarumo mechanizmai, skatinantys tokią ekonomiką, kur labiau gerbiama žmogaus asmenybė. Čia reikia priminti įvairią daugelio krikščionių veiklą, kuriant gamybos kooperaciją, vartotojų kooperaciją, kredito kooperaciją, plėtojant liaudies švietimą ir profesinį mokymą, kuriant darbininkų dalyvavimo įmonių ir kompanijų veikloje eksperimentines formas.

Taigi, žvelgdami į praeitį, turime dėkoti Dievui už tai, kad didžioji enciklika rado atgarsį žmonių širdyse ir skatino veikti artimo naudai. Tačiau reikia pripažinti, kad toli numatančius enciklikos raginimus anų laikų žmonės ne iki galo suprato, ir tai buvo didelių nelaimių priežastis.

17. Skaitydami encikliką popiežiaus Leono XIII [47] plataus mokymo kontekste, matome, kad joje nurodytos klaidos ūkinėje-visuomeninėje srityje padariniai dar liūdnesni. Ta klaida, kaip jau minėjome, yra koncepcija tokios žmogaus laisvės, kuri nepaiso tiesos, o kartu ir pareigos gerbti kitų žmonių teises. Tokios laisvės esmė – tai savimeilė, kuri nesidrovi niekinti Dievą ir artimą, savimeilė, kuri pripažįsta tik savo naudą ir nepaklūsta jokiems teisingumo reikalavimams [48].

Liūdniausi šios klaidos padariniai – tai tragiški karai, kurie sukrėtė Europą ir pasaulį tarp 1914 ir 1945 metų. Tų karų priežastis – militarizmas ir agresyvus nacionalizmas bei su juo susijusios totalitarizmo formos, taip pat klasių kova, vidiniai ir ideologiniai konfliktai. Be baisios neapykantos ir skriaudų krūvio, padidėjusio dėl atskirų valstybių neteisingų tarptautinių ir vidinių santykių, nebūtų kilę tokie žiaurūs karai, į kuriuos įsitraukė didžiosios šalys: šių karų metu buvo pažeidinėjamos švenčiausios žmogaus teisės, sudaromi ir realizuojami ištisų tautų ir visuomenės grupių naikinimo planai. Čia prisiminkime žydų tautą, kurios baisus likimas tapo simboliu aberacijos, galinčios ištikti žmogų, kai jis nusigręžia nuo Dievo.

Tačiau neapykanta ir neteisingumas užvaldo tautas ir stumia jas veikti tik tada, kai jas organizuojant ir įgaliojant nugali ideologija, kuri pagrįsta neapykanta, o ne žmogaus teisėmis [49]. Enciklika Rerum novarum pasisakė prieš neapykantos ideologiją ir nurodė kelią, kaip vadovaujantis teisingumu pašalinti prievartą ir skriaudas. Šių baisių įvykių atminimas turėjo įtakos visų žmonių veiklai, o ypač tautų vadovams mūsų laikais, kai naujos neteisybės vėl kursto neapykantą ir kai atsiranda naujos ideologijos, toleruojančios prievartą.

18. Tiesa, kad nuo 1945 metų Europoje ginklai tyli, tačiau negalima pamiršti, kad tikroji taika niekada nebuvo karinės pergalės rezultatas, nes ji pašalina karo priežastis ir sutaiko tautas. Tuo tarpu jau daug metų Europoje ir pasaulyje esanti situacija veikiau yra karo nebuvimas negu tikra taika. Pusė kontinento pateko į komunistinės diktatūros valdžią, o antroji pusė, kuriai gresia tas pats pavojus, organizavo gynybos prieš jį sistemą. Daugelis tautų, netekusios apsisprendimo teisės, atsidūrė tos imperijos gniaužtuose, kur norima sunaikinti jų istorinę atmintį ir pakirsti šimtametės jų kultūros šaknis. Dėl to prievartinio padalijimo daugybė žmonių turėjo palikti savo gimtinę ir yra prievarta deportuoti.

Beprotiškos ginklavimosi varžybos suryja atsargas, reikalingas ūkio vystymui viduje ir pagalbai labiausiai nuskurdintiems kraštams. Technologinė ir mokslinė pažanga, turinti prisidėti prie žmogaus gerovės, verčiama tarnauti karo reikalams: mokslas ir technika panaudojami vis tobulesnių ir galingesnių ginklų gamybai, tuo pat metu reikalaujant, kad ideologija, kuri yra išsigimusi filosofija, moksliškai pateisintų naują karą. Karas ne tik laukiamas, ne tik jam pasirengta, bet daugelyje pasaulio šalių iš tikrųjų vyksta mūšiai, liejasi kraujas. Bažnyčios dokumentuose smerkiama blokų ir imperijų logika, o enciklikoje Sollicitudo rei socialis [50] teigiama, kad ginčai ir konfliktai, kylantieji Trečiojo Pasaulio šalyse, yra sąmoningai kurstomi ir naudojami pakenkti priešininkams.

Ekstremistinės grupės, mėginančios tuos ginčus spręsti ginklu, lengvai gauna karinę ir politinę paramą, ginklų ir karinį parengimą, o tie, kurie stengiasi rasti taikius ir humaniškus sprendimus, gerbdami teisingus visų suinteresuotų pusių interesus, yra vieniši ir dažnai tampa priešo aukomis. Laikinoji taika, prasidėjusi po Antrojo pasaulinio karo, taip pat buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kad militarizuojamos Trečiojo Pasaulio šalys, jose vyksta brolžudiški karai, plinta terorizmas ir vis barbariškesnės tampa politinės-militaristinės kovos priemonės. Visame pasaulyje kilo atominio karo pavojus, karo, žmonijos sunaikinimo grėsmė. Mokslas, pajungtas militaristiniams tikslams, į ideologijos kurstomos neapykantos rankas atiduoda lemtingus instrumentus. Tačiau karas gali baigtis ne vienų pergale, o kitų pralaimėjimu, bet žmonijos savižudybe. Taigi reikia atsisakyti į karą stumiančios logikos ir pačios koncepcijos, pagal kurią kova, kai siekiama sunaikinti priešą, interesų priešingybė ir karas – tai istorijos vystymosi ir pažangos veiksniai [51]. Sąmoningai atsisakius tos koncepcijos, neabejotinai bus palaužta ir „totalinio karo“ logika, ir „klasių kovos“ logika.

19. Tačiau ši situacija po Antrojo pasaulinio karo tik pradedama suvokti, nes dėmesį prikausto komunistinio totalitarizmo plitimas didesnėje Europos dalyje ir kitose pasaulio šalyse. Karas, turėjęs grąžinti laisvę ir atstatyti tautų teises, pasibaigė, nepasiekęs tų tikslų; maža to, situacija daugeliui tautų, ypač labiausiai nukentėjusioms, susiklostė visai priešinga tiems tikslams. Galima sakyti, kad dėl situacijos jos patyrė įvairiopą reakciją.

Po karinių sunaikinimų kai kuriose šalyse ir srityse stengtasi konstruktyviai atkurti demokratinę visuomenę, kuri vadovautųsi visuomeniniu teisingumu, kurio nesilaiko revoliucinis komunizmas, išnaudojantis ir engiantis daugybę žmonių. Tie mėginimai dažniausiai būna pastangos išlaikyti laisvosios rinkos mechanizmus – pinigų stabilumą ir tvirtus visuomeninius santykius – garantuoti natūralią ūkio plėtotę, kuri leistų žmonėms savo darbu kurti geresnę ateitį sau ir savo vaikams. Tuo pat metu šios šalys rūpinasi, kad rinkos mechanizmai nebūtų vienintelis visuomenės gyvenimo pagrindas, ir siekia, kad jais užsiimtų visuomeninė kontrolė, kuri turi realizuoti žemės gėrybių visuotinės paskirties principą. Palyginti didelės darbo galimybės, solidi visuomeninio aprūpinimo sistema ir profesinis pasirengimas, laisvė jungtis į draugijas, veiksminga profesinių sąjungų veikla, aprūpinimas nedarbo atveju, priemonės, kurios garantuoja teisę dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nulemia, kad darbas nustoja būti „preke“, ir garantuoja, kad jis bus gerai atliktas.

Yra ir kitų visuomeninių jėgų ir idėjinių srovių, kurios pasisako prieš marksizmą, kuria „tautinio saugumo“ sistemas, numatančias smulkmenišką visos visuomenės kontrolę, kad neįsiskverbtų marksizmas. Labai vertindamos ir didindamos valstybės galią, jos turi saugoti visuomenę nuo komunizmo, tačiau taip veikdamos labai rizikuoja sunaikinti tą laisvę ir tas žmogaus asmenybės vertybes, dėl kurių reikia priešintis komunizmui.

Dar vienas praktinis atsakymas komunizmui – tai gerovės visuomenė arba vartotojų visuomenė. Ji nori suduoti smūgį marksizmui grynai materialinėje srityje, parodydama, kad laisvos rinkos visuomenė gali geriau patenkinti materialinius žmogaus poreikius, bet visai nekalba apie dvasines vertybes.

Jeigu tiesa, kad tas visuomenės modelis, išryškindamas marksizmo nesėkmes, kuriant naują ir geresnę visuomenę, tuo pat metu nepripažindamas, kad moralė, teisė, kultūra ir religija yra vertybės ir turi turėti autonomiją, susisieja su marksizmu savo pastangomis nukreipti žmogų tik į ekonominę sritį ir materialinių poreikių tenkinimą.

20. Tuo pat laikotarpiu vyko spartus dekolonizacijos procesas, ir daugelis šalių gavo arba atgavo nepriklausomybę ir laisvo apsisprendimo teisę. Tačiau formaliai atgavusios suverenitetą dažniausiai tos valstybės tik pradeda kurti autentišką nepriklausomybę. Svarbiausios ūkio sritys realiai yra didžiųjų užsienio įmonių rankose, o šios įmonės nenori prisidėti prie šių šalių vystymosi, net politiką kontroliuoja svetimos jėgos, kai valstybės teritorijoje gyvena įvairios gentys, dar nesusijungusios į vieną tautinę bendriją. Be to, trūksta kompetentingų žmonių, kurie galėtų profesionaliai, sąžiningai ir teisingai valdyti valstybę, taip pat trūksta žmonių, mokančių naudingai ir atsakingai vadovauti ūkiui. Esant tokiai situacijai, daug kas mano, kad trumpesnis tautos ir valstybės kūrimo kelias galėtų būti marksizmas, ir dėl to atsiranda įvairios specifinio tautinio pobūdžio socializmo atmainos. Todėl daugelyje skirtingų ideologijų į teisingus nacionalinio išsivadavimo reikalavimus įsipina įvairios nacionalizmo ir militarizmo formos, senos liaudies tradicijos, kurios neretai sutampa su krikščioniškuoju visuomeniniu mokslu, taip pat ir marksizmo-leninizmo sąvokos.

21. Pagaliau negalima pamiršti, kad po Antrojo pasaulinio karo kaip reakcija prieš žiaurumą buvo giliau suvoktos žmogaus teisės, ir tai atsispindėjo įvairiuose Tarptautiniuose dokumentuose [52] ir, galima sakyti, buvo sukurtos naujos „tautų teisės“, ir čia labai svarus Apaštalų sosto indėlis. Šio proceso atramos tašku tapo Jungtinių Tautų Sąjunga. Buvo pabrėžta ne tik individo, bet ir tautų teisė, kartu naujai suvokta, jog būtina atstatyti rimtai pažeistą pusiausvyrą tarp įvairių geografinių pasaulio rajonų, todėl socialinės problemos tam tikra prasme iš tautinių tapo tarptautinėmis [53].

Su pasitenkinimu konstatuodami šio proceso pažangą, negalime nutylėti to fakto, kad įvairios politinės veiklos, kurios tikslas remti vystymąsi, galutinis balansas ne visuomet yra pozityvus. Be to, Jungtinių Tautų Organizacijai iki šiol nepavyko rasti veiksmingų priemonių, kurios padėtų išvengti karo sprendžiant tarptautinius konfliktus. Atrodo, jog tai yra neatidėliotina problema, kurią tarptautinė bendrija dar turi išspręsti.

III. 1989 METAI

22. Esant pasaulyje minėtai situacijai, kuri buvo plačiau nušviesta enciklikoje Sollicitudo rei socialis, galime įvertinti netikėtus ir viltingus paskutiniųjų metų įvykius. Neabejotina, kad kulminacinis taškas – 1989 metų įvykiai Vidurio ir Rytų Europoje, bet jie palietė ir platesnius geografinius horizontus. Devintojo dešimtmečio laikotarpiu kai kuriose Lotynų Amerikos, taip pat Afrikos ir Azijos šalyse palaipsniui žlugo diktatorių valdžios; kitos šalys pradeda sunkią, bet vaisingą kovą dėl teisingesnių politinės valdžios formų, kurios leistų savo piliečiams aktyviai dalyvauti krašto gyvenime. Svarbus ir net lemiamas to proceso faktorius buvo Bažnyčios veikla, ginant ir stiprinant žmogaus teises: toje labai ideologizuotoje aplinkoje, kur priklausymas tam tikrai grupei buvo vertinamas labiau už visuotinę žmogaus garbę, Bažnyčia paprastai ir tvirtai skelbė, kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo asmeninių įsitikinimų, turi savyje Dievo atvaizdą, todėl nusipelno pagarbos. Tokioms pažiūroms dažniausiai pritarė dauguma tautų, o tai skatino ieškoti tokių kovos būdų ir politinių sprendimų, kurie nepažeistų asmenybės orumo.

Šiame istoriniame procese išryškėjo naujos demokratijos formos, kurių nors ir trapios politinės bei visuomeninės struktūros leidžia tikėtis permainų, tačiau jas slegia didžiulės neteisingumo ir skriaudų skolos, taip pat sugriautas ūkis ir gilūs visuomeniniai konfliktai. Kartu su Bažnyčia dėkodamas Dievui už tą liudijimą, ne kartą didvyrišką, kurį tomis ir sunkiomis sąlygomis teikė daugelis ganytojų, krikščioniškos bendrijos ir atskiri tikintieji bei kiti geros valios žmonės, meldžiuosi, kad Jis laimintų visas pastangas sukurti geresnę ateitį. Už tai yra atsakingi ne tik atskirų šalių piliečiai, bet ir visi krikščionys bei geros valios žmonės. Reikia pasakyti, kad sunkias tų šalių problemas galima išspręsti per dialogą ir solidarumą, o ne kova ar karu, norint sunaikinti priešą.

23. Iš daugelio prievartinės sistemos žlugimo priežasčių kai kurias ypač verta prisiminti. Lemiantis veiksnys, davęs pradžią permainoms, be abejo, buvo darbo teisių pažeidimas. Negalima pamiršti, kad norėjusios išsaugoti valdžią ar, tiesą sakant, darbininkų diktatūrą, santvarkos krizė prasidėjo didele protesto akcija, kuri Lenkijoje buvo vadinama Solidarumo judėjimu. Darbininkų minioms neteko reikšmės ideologija, kuri norėjo kalbėti jų vardu; turėdami savo sunkaus darbo ir priespaudos patirtį, jie atrado ar iš naujo suvokė visuomeninio Bažnyčios mokslo požiūrius ir principus.

Verta pabrėžti ir tą faktą, kad beveik visur to „bloko“ ar imperijos žlugimą skatina taikinga kova, kurioje naudojami tik tiesos ir teisingumo ginklai. Jeigu marksizmas teigė, jog aštrėjančius visuomeninius prieštaravimus galima išspręsti tik žiauriame mūšyje, tai kova, kuri nulėmė marksizmo žlugimą, kantriai ieško įvairių kelių deryboms ir liudija tiesą, kreipiasi į priešininko sąžinę ir stengiasi pažadinti dialogui žmogiškąjį orumą.

Atrodė, kad europietišką tvarką, kuri išryškėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir buvo patvirtinta Jaltos sutartimi, galėjo suardyti tik karas. Tačiau žmonių, kurie nenaudojo prievartos, bet nuosekliai atsitraukdami prieš valdžios galybę visuomet mokėjo veiksmingai liudyti tiesą, pastangomis jo buvo išvengta. Toks principas nuginklavo priešą, nes smurtas visuomet teisinasi melu, prisidengus kurios nors teisės gynimo formomis ar atsakymu į kieno nors grasinimus [54]. Nepaliauju dėkoti Dievui, kad sustiprino žmonių širdis to sunkaus išbandymo metu, ir prašau Jo, kad tuo pavyzdžiu būtų sekama kitose vietose ir esant kitoms aplinkybėms, kad žmonės mokėtų kovoti už teisybę, nesigriebdami smurto, vidaus ginčuose atsisakytų klasių kovos, o iškilus tarptautiniams konfliktams – karo.

24. Antrasis krizės veiksnys, be abejonės, ūkinės sistemos nelankstumas, ir tai ne tik techninė problema, o veikiau žmogaus teisių į iniciatyvą, nuosavybę ir ekonominę laisvę pažeidimo rezultatas. Šiuo aspektu reikia vertinti ir kultūrinį bei tautinį lygį; negalima suprasti žmogaus, analizuojant tik jo ūkinį aktyvumą ar apibūdinti jį pagal klasinę priklausomybę. Žmogų geriau pažįstame, vertindami jį kultūros, kalbos, istorijos, pagrindinių egzistencijos faktų – gimimo, meilės, darbo, mirties – požiūriu. Kiekvienos kultūros ašis yra žmogaus pažiūra į didžiausią paslaptį – Dievo paslaptį. Visų tautų kultūros yra iš esmės skirtingi atsakymai į asmenybės egzistencijos prasmės klausimą, o kur šio klausimo vengiama, sunyksta tautų kultūra ir moralė. Todėl kova dėl darbo apsaugos spontaniškai sutapo su kova dėl kultūros ir tautų teisių.

Tačiau tikroji tų „naujų daiktų“ priežastis yra dvasinė tuštuma, kuri atsirado dėl ateizmo, palikusio jaunąją kartą be kelrodžio; tiesa, neretai jaunoji karta, nuolat ieškodama savo tapatybės ir gyvenimo prasmės, iš naujo atrasdavo savo tautų religines šaknis ir patį Kristų, kaip adekvatų egzistencinį atsakymą į gėrio, tiesos ir gyvenimo troškimą, glūdintį kiekvieno žmogaus širdyje. Tie ieškojimai sėmėsi energijos iš liudijimo tų žmonių, kurie sunkiomis sąlygomis ir persekiojami liko ištikimi Dievui. Marksistai pranašavo, kad su šaknimis išraus iš žmogaus širdies Dievo poreikį, bet realybė parodė, kad to nepavyks padaryti jos neprievartaujant.

25. 1989 metų įvykiai – tai valios dialogo ir evangelinės dvasios pergalė rungiantis su priešininkais, nesilaikančiais moralės principų: tai įspėjimas tiems, kurie dėl politinio realizmo nori išguiti iš politinės arenos teisę ir moralę. Be abejonės, kova, nulėmusi 1989 metų permainas, reikalavo greitos orientacijos, santūrumo, kantrybės ir pasiaukojimo. Tam tikra prasme ji vyko su pasitikėjimu ir tikriausiai būtų buvusi neįmanoma be visiško pasitikėjimo Dievu, kuris yra istorijos Viešpats ir pats formuoja žmogaus sielą. Jungdamas savo kančias dėl tiesos ir laisvės su Kristaus kančia ant Kryžiaus, žmogus gali padaryti taikos stebuklą, nes sugeba pastebėti kartais labai siaurą takelį tarp silpnadvasiškumo, kuris lenkiasi blogiui, ir smurto, kuris nori nugalėti blogį, o iš tikrųjų jį didina.

Tačiau negalima nutylėti daugybės sąlygų, kuriomis atskiras žmogus tampa laisvas: nors tos sąlygos turi įtakos laisvei, tačiau galutinai jos nenulemia; jos gali apsunkinti arba palengvinti ja naudotis, bet negali jos sunaikinti. Laisvei sukurto žmogaus prigimties ne tik neleistina niekinti etiniu požiūriu, bet to negalima daryti praktiškai. Kur visuomenės organizacija riboja piliečiams priklausančią laisvę ar tiesiog ją panaikina, ten visuomeninis gyvenimas ilgainiui išblėsta ar apmiršta.

Be to, sukurtas laisvei žmogus turi savyje žaizdą gimtosios nuodėmės, kuri nuolatos traukia į blogį ir reikalauja atpirkimo. Šis mokymas yra ne tik sudedamoji krikščioniškojo Atpirkimo dalis, bet turi ir svarbią hermeneutinę reikšmę, nes padeda suprasti realų žmogų. Žmogus siekia gėrio, bet gali pasiduoti blogiui; sugeba atsisakyti asmeninės naudos, bet tebėra prie jos prisirišęs. Kuo labiau atsižvelgsime į tą faktą ir asmeninės naudos nepriešpriešinsime su visos visuomenės interesais, o veikiau ieškosime būdų vaisingai juos suderinti, tuo geresnė bus visuomeninė tvarka. Iš tikrųjų ten, kur individuali nauda neigiama prievartos būdu, atsiranda paini biurokratinės kontrolės sistema, kuri žlugdo žmogaus iniciatyvą ir kūrybinius sugebėjimus. Kai žmonės tvirtina žiną tobulos visuomenės organizavimo paslaptį, kuri pašalintų blogį, jie mano, jog gali naudoti visas priemones, net ir prievartą ar melą, kad tik realizuotų tą tobulą visuomenę. Tada politika tampa „pasaulietine religija“, kuri žadina žmonėms viltį, kad žemėje kuriamas rojus. Tačiau jokios politinės visuomeninės organizacijos, kuriančios savo autonomiją ir teises, negalima painioti su Dievo Karalyste. Evangelijos palyginimas apie gerą sėklą ir rauges (plg. Mt 13, 24–30. 36–43) moko mus, kad tik Dievas gali atskirti tuos, kurie priklauso Karalystei, nuo tų, kurie priklauso Šėtonui, ir kad toks teismas bus laikui atėjus. Reikšdamas savo teisę teisti jau dabar, žmogus iškelia save į Dievo vietą ir bando Jo kantrybę.

Per Kristaus auką ant Kryžiaus Dievo Karalystė nugalėjo visiems laikams, tačiau krikščionis privalo priešintis pagundoms ir blogio jėgoms. Tik istorijos pabaigoje Viešpats savo šlovėje grįš įvykdyti paskutinį teismą (plg. Mt 25, 31) ir sukurs naują dangų ir naują žemę (plg. 2 Pt 3, 13; Apr 21, 1), tačiau kol dar neatėjo toji valanda, žmogaus širdyje nuolat vyksta kova tarp gėrio ir blogio.

Šventojo Rašto mokymas apie Dievo Karalystę neatitrūkęs nuo laikinųjų bendrijų gyvenimo – sutinkamai su šiuo apibrėžimu jos egzistuoja laike, todėl yra netobulos ir laikinos. Dievo Karalystė, būdama pasaulyje, bet nebūdama iš pasaulio, nušviečia žmonių visuomeninę santvarką, o malonė prasiskverbia į ją ir gaivina. Šitaip galima geriau suprasti žmogaus vertos visuomenės poreikį taisyti nukrypimus, skatinti drąsiai tarnauti gėriui. Šią veiklą nušviesti Evangelijos dvasia – kartu su visais geros valios žmonėmis – yra pašaukti krikščionys, o ypatingu būdu – šventieji [56].

26. 1989 metų įvykiai, kurie pirmiausia palietė Rytų ir Vidurio Europos šalis, yra universalūs, nes teigiami ar neigiami jų rezultatai daro įtaką visai žmonijai. Tie rezultatai nėra nei nevalingi, nei lemtingi, jie veikiau sudaro progas, kuriose žmogaus laisvė gali sąveikauti su gailestinguoju Dievu, veikiančiu istorijoje.

Pirmasis rezultatas – tai kai kuriose šalyse tarp Bažnyčios ir darbininkų judėjimo užsimezgęs geranoriškumas, skatinamas etinės ir aiškiai krikščioniškos reakcijos į visuotinį neteisingumą. Maždaug šimtą metų vyravo įsitikinimas, jog proletariatas, norėdamas veiksmingai kovoti su priespauda, turi gerai suvokti materialistinę ir ekonominę teorijas, todėl iš dalies darbininkų judėjimui didžiulę įtaką darė marksizmas.

Prasidėjus marksizmo krizei, ėmė ryškėti spontaniškos darbininkų sąmoningumo formos, bylojančios apie jų troškimą teisingumo, ir norą, kad pagal visuomeninį Bažnyčios mokymą darbas būtų pripažintas garbingu [57]. Darbininkų judėjimas jungėsi su švietėjišku darbininkų ir geros valios žmonių judėjimu, siekiančiu išlaisvinti žmogaus asmenybę ir aprobuoti jos teises; šis judėjimas vyksta daugelyje šalių, jis nėra opozicija Katalikų Bažnyčiai ir vertina ją palankiai.

Marksizmo krizė dar nėra pasaulio išvadavimas iš priespaudos ir neteisingumo, iš kurių, vertinant pragmatiškai, marksizmas sėmėsi sau peno. Tiems, kurie šiandien ieško naujos autentiškos išlaisvinimo teorijos ir praktikos, Bažnyčia ne tik siūlo savo visuomeninę doktriną ir apskritai mokymą apie Kristaus atpirktą žmogaus asmenį, bet ir teikia konkrečią pagalbą, mažinant skriaudas ir lengvinant kančias.

Dar netolimoje praeityje nuoširdus troškimas būti skriaudžiamųjų pusėje ir nelikti istorinių įvykių nuošalyje kai kuriuos tikinčiuosius skatino ieškoti įvairių neįmanomų kompromisų tarp marksizmo ir krikščionybės. Dabartis, atmesdama visa, kas tuose bandymuose buvo pasmerkta nepasisekimui, linkusi patvirtinti visišką žmogaus išvadavimą, kaip autentiškos teologijos vertybę [58]. Tuo požiūriu nagrinėjami 1989 metų įvykiai yra svarbūs tiek Vidurio ir Rytų Europai, tiek vadinamosioms Trečiojo Pasaulio šalims, ieškančioms savo vystymosi kelių.

27. Kitas rezultatas svarbus Europos tautoms. Komunizmo dominavimo metais ir dar anksčiau šalyse ir tautose susikaupė daug individualių ir visuomeninių neteisybių; susikaupė daug neapykantos ir skriaudų. Iškilęs pavojus, kad, žlugus diktatūrai, jų vėl padaugės ir sukels rimtų konfliktų iki kraujo praliejimo, jeigu pritruks moralinių ir sąmoningų pastangų bei tiesos liudijimų, kaip tai vyko praeityje. Tenka palinkėti, kad neapykanta ir smurtas netriumfuotų pirmiausia širdyse tų, kurie kovoja už teisingumą, ir kad visi būtų persiėmę taikos ir atleidimo dvasia.

Tačiau reikia imtis konkrečios veiklos ir kurti arba stiprinti tarptautines struktūras, kurios, iškilus konfliktams tarp tautų, galėtų įsikišti ir siūlyti teisingus sprendimus, garantuojančius kiekvienos tautos teises, siekti teisingo supratimo ir taikingos sistemos, gerbiančios kitų teises. Visa tai būtina Europos tautoms, kurias sieja bendri kultūros saitai ir tūkstantmetė istorija. Reikia milžiniškų pastangų, kad moraliniu ir ūkiniu požiūriu būtų atstatytos valstybės, išsivadavusios iš komunizmo. Čia labai ilgai buvo deformuoti net elementariausi ūkiniai santykiai, su ūkiniu gyvenimu susijusios tokios svarbiausios dorybės, kaip nuoširdumas, ištikimumas, darbštumas buvo išrautos su šaknimis. Reikia kantriai materialiai ir moraliai atkurti tuos kraštus, nes tautos, išsekintos ilgai trukusių išsižadėjimų, iš vadovų reikalauja neatidėliojamų ir akivaizdžių rezultatų: socialinės gerovės ir teisingų norų patenkinimo.

Marksizmo žlugimas sukėlė daug toli siekiančių padarinių, susijusių su Žemės rutulio padalijimu į atsiskyrusius nuo kitų ir pavydžiai konkuruojančius pasaulius. Aiškiau parodė realią tautų savitarpio priklausomybę ir kad žmonių darbas savo prigimtimi turi tautas vienyti, o ne jas skirti. Juk taika ir gerovė yra gėris, kuris priklauso visai žmonijai, ir negalima jomis deramai ir nuolat naudotis, jeigu tai pasiekta ir laimėta kitų žmonių ir tautų lėšomis, pažeidžiant jų teises ar neleidžiant joms naudotis gerovės šaltiniais.

28. Kai kuriose Europos šalyse iš esmės tik dabar prasideda tikrasis pokario laikotarpis. Dėl sukolektyvinto ūkio radikalaus pertvarkymo kyla daug problemų, todėl būtinas pasiaukojimas, prilygstantis tam, kurio reikėjo atsikuriančioms Vakarų Europos šalims po Antrojo pasaulinio karo. Esant sunkiai dabartinei padėčiai, kitos šalys turi solidariai remti buvusias komunistines valstybes. Suprantama, pirmiausia jos pačios turi rūpintis savo šalių vystymusi, tačiau, kad jos galėtų tai racionaliai daryti, reikalinga kitų šalių pagalba. Galų gale didžiausi sunkumai ir trūkumai yra rezultatas to istorinio proceso, kuriame šios šalys dažnai buvo objektas, o ne subjektas, todėl jos pateko į šią situaciją ne dėl laisvo pasirinkimo ar padarytų klaidų, o dėl primestos prievartos tragiškų istorinių įvykių metu, todėl negalėjo pasirinkti ūkinio ir pilietinio vystymosi kelio.

Teisingumas reikalauja, kad pagalbą teiktų kitos šalys, ypač Europos, kurios dalyvavo toje pačioje istorijoje ir yra už ją atsakingos. Tačiau tai naudinga ir Europai ir tarnauja jos bendrai gerovei. Juk Europa negalės išsaugoti taikos, jeigu kylantys įvairūs konfliktai, kaip praeities padarinys, stiprės dėl ūkinio chaoso, dvasinio nepasitenkinimo ir nevilties.

Tačiau šie reikalai negali silpninti pagalbos Trečiojo pasaulio šalims, kurios dažnai dar labiau vargsta ir skursta [59]. Ūkiniam ir bendram vystymuisi būtinos specialios pastangos panaudoti atsargas, kurių apskritai pasaulyje netrūksta, ir tuo pat metu tikrinti kainų ir prioritetų skalę, kuria remiasi ūkiniai ir politiniai sprendimai. Milžiniškos atsargos pasidarys prieinamos, kai bus likviduotos didžiosios karinės struktūros, sukurtos tam atvejui, jei kiltų konfliktas tarp Rytų ir Vakarų. Tos atsargos galėtų būti dar didesnės, jeigu pavyktų rasti veiksmingų būdų spręsti konfliktus taikiai, o paskui kontroliuoti ir mažinti ginklavimąsi taip pat ir Trečiojo pasaulio šalyse, taikant atitinkamas priemones ginklų prekybai [60]. Tačiau pirmiausia turės pasikeisti mąstymo būdas, kai neturtingieji – žmonės ir tautos – laikomi našta, įkyriais prašytojais, norinčiais naudotis tuo, ką sukūrė kiti. Vargšai reikalauja teisės kartu naudotis materialinėmis gėrybėmis ir nori, kad būtų panaudoti jų sugebėjimai, kuriant teisingesnį ir laimingesnį pasaulį visiems. Parama vargšams – tai svarbi galimybė visos žmonijos moraliniam, kultūriniam ir ūkiniam vystymuisi.

29. Vystymąsi reikia suprasti ne vien tik ūkine, bet ir integraline žmogiška prasme [61]. Jo tikslas nėra tik suvienodinti visų tautų gyvenimo lygį su tuo, kurį šiandien yra pasiekusios turtingiausios šalys, bet solidariai dirbti ir konkrečiai prisidėti prie kiekvienos asmenybės orumo stiprinimo, jos kūrybinių sugebėjimų ugdymo, noro atsiliepti į pašaukimo balsą, taigi į joje slypintį Dievo kvietimą. Vystymosi viršūnė – tai galimybė naudotis teise ir pareiga ieškoti Dievo, pažinti jį ir gyventi vadovaujantis tuo pažinimu [62]. Totalitarinėse ir autokratinėse santvarkose pirmenybė teikiama jėgai, o ne protui. Žmogus buvo verčiamas priimti jėga skiepijamą pasaulėžiūrą, negalėjo jos susidaryti savo pastangomis, laisvai. To principo reikia atsisakyti ir visiškai pripažinti žmogaus sąžinės teisę, saistomą tik tiesos, – ar tai būtų prigimtinė, ar apreikštoji. Tos teisės pripažinimas – tai svarbiausias teisingos laisvos politinės santvarkos pagrindas [63]. Tą principą reikia patvirtinti dėl kelių priežasčių:

>a) todėl, kad įvairiomis formomis pasireiškiantis totalitarizmas ir autokratija dar nėra visiškai nugalėti, ir net yra pavojaus, kad vėl gali atgyti: taigi reikia visų šalių sutelkto bendradarbiavimo ir solidarumo;

b) todėl, kad išsivysčiusiose šalyse kartais perdėtai propaguojamos grynai utilitarinės vertybės, žadinančios instinktus ir netramdomą norą tuojau pat patenkinti visus poreikius, o tai trukdo pažinti ir gerbti žmogaus egzistencijos tikrųjų vertybių hierarchiją;

c) todėl, kad kai kuriose šalyse atsiranda naujos religinio fundamentalizmo formos, kurios slaptai ar net atvirai neleidžia religinėms mažumoms iki galo pasinaudoti joms priklausančiomis pilietinėmis ar religinėmis teisėmis, trukdo joms dalyvauti kultūriniame gyvenime, riboja Bažnyčios teises skelbti Evangeliją ir klausančiųjų teisę tą skelbimą priimti ir grįžti prie Kristaus. Jokia tikra pažanga neįmanoma, jei negerbiama prigimtinė ir pirmoji žmogaus teisė pažinti tiesą ir ja vadovautis gyvenime. Su šia teise siejasi kitos, pritaikydamos ir pagilindamos ją, būtent, teisė atrasti ir priimti Jėzų Kristų, kuris yra tikrasis žmogaus gėris [64]

IV. PRIVATINĖ NUOSAVYBĖ IR VISUOTINĖ GĖRYBIŲ PASKIRTIS

30. Enciklikoje Rerum novarum Leonas XIII, pateikdamas įvairių argumentų prieš to meto socializmą, tvirtino, kad nuosavybės teisė yra prigimtinė [65]. Tą teisę, būtiną asmenybės laisvei ir jos ugdymui, Bažnyčia visą laiką gynė ir gina iki šios dienos. Tačiau Bažnyčia moko, kad gėrybių nuosavybės teisė nėra absoliuti, kad ji, kaip žmonių teisė, savo prigimtimi yra ribota.

Skelbdamas teisę į privatinę nuosavybę, popiežius aiškiai patvirtino, kad laisvas naudojimasis gėrybėmis jau iš pradžių yra palenktas visuotinei visų sukurtųjų gėrybių paskirčiai, o tai atitinka ir Jėzaus Kristaus valią, apreikštą Evangelijoje: „Turtuoliams primenama <...> turtinguosius turi gąsdinti nepaprasti Jėzaus Kristaus grasinimai, kad pagaliau kada nors Dievui Teisėjui turės griežčiausiai atsiskaityti, kaip naudojo laikinąsias gėrybes“, o cituodamas šv. Tomą Akvinietį, pridūrė: „Kai klausiama, kaip reikia naudoti turtus, Bažnyčia nedvejodama atsako: šiuo požiūriu išorinius daiktus žmogus privalo laikyti ne savais, o bendrais“, nes „Kristaus teisė ir nuomonė yra svarbesnė už žmonių teisę ir nuomonę“ [66].

Leono XIII įpėdiniai pakartojo tą dvejopą tvirtinimą: privatinė nuosavybė yra būtina, todėl teisinga, tačiau tuo pat metu yra ribota [67]. Vatikano II Susirinkimas tą tradicinį mokymą dar kartą perteikė šiais žodžiais: „Žmogus, naudodamasis tomis gėrybėmis, išorinius daiktus, kuriuos turi, privalo laikyti ne tik savo, bet ir bendra visų žmonių nuosavybe ta prasme, kad ne tik jam, bet ir kitiems tie daiktai būtų naudingi“. Ir toliau: „Privatinė nuosavybė arba tam tikras disponavimas išorinėmis gėrybėmis suteikia kiekvienam būtiną erdvę asmeninei ir šeiminei nepriklausomybei, ir tenka ją vertinti kaip žmogiškosios laisvės išplėtimą... Pati privatinė nuosavybė savo prigimtimi yra ir socialinio pobūdžio, kuri remiasi visuotine gėrybių paskirtimi [68]. Šia doktrina rėmiausi pirmiausia savo kalboje III Vyskupų konferencijoje Lotynų Amerikoje Puebloje, o vėliau enciklikose Laborem exercens ir Sollicitudo rei socialis [69].

31. Iš naujo skatinant mokymą apie nuosavybės teisę ir visuotinę gėrybių paskirtį mūsų laikų požiūriu, galima paklausti, iš kur atsirado gėrybės, kurios palaiko žmogaus gyvybę, tenkina jo poreikius ir yra jo teisių esmė.

Pirmasis šaltinis viso to, kas gera, yra pats Dievas, kuris sukūrė žemę ir žmogų, žmogui atidavė žemę, kad savo darbu padarytų ją vaisingą ir džiaugtųsi jos vaisiais (žr. Pr 1, 28–29). Dievas atidavė žemę visai žmonių giminei, kad išlaikytų visus savo narius, nieko neišskirdama ir niekam neteikdama pirmumo. Tai sudaro visuotinės žemės gėrybių paskirties pagrindą. Savo derlingumu ir dosnumu tenkindama žmonių poreikius, žemė yra pirmoji dovana, kurią Dievas davė žmogui, kad palaikytų jo gyvybę. Žemė neduoda vaisių, jei Dievo dovaną gavęs žmogus jos tinkamai neįvertina, tai yra nesiima darbo: tik per darbą savo sumanumu ir būdamas laisvas žmogus sugeba viešpatauti žemėje ir joje gyventi. Šitokiu būdu jis pasisavina sau dalį žemės, įsigydamas ją savo darbu. Čia yra privačios nuosavybės pradžia. Tačiau aišku, kad jis negali trukdyti kitiems žmonėms turėti dalį Dievo dovanos, ir privalo bendrai su jais įsisavinti žemę.

Praeityje, kiekvienos žmonių visuomenės pradžioje, visuomet bendrai veikė tie du veiksniai – darbas ir žemė; tačiau jų santykis ne visuomet buvo toks pat. Seniau natūralus žemės derlingumas iš tikrųjų buvo pagrindinis turtas, o darbas tarsi papildė jį ir jam padėjo. Mūsų laikais žmogaus, kuriančio materialines ir nematerialines gėrybes, darbo reikšmė daug didesnė; kaskart aiškiau matome, kaip vieno žmogaus darbas natūraliai susipina su kitų žmonių darbu. Šiandien labiau negu kada nors dirbti – reiškia dirbti su kitais ir dirbti kitiems, – kitaip sakant, dirbti ką nors kam nors. Kuo labiau žmogus sugeba pažinti gamybos galimybes ir kuo geriau žino, kokie poreikiai to žmogaus, kuriam dirbama, tuo vaisingesnis ir produktyvesnis yra jo darbas.

32. Tačiau yra ir kita nuosavybės forma, kuri ypač mūsų laikais tampa ne mažiau reikšminga už žemės nuosavybę: tai yra žinių, technikos ir sugebėjimų nuosavybė. Supramonintų kraštų turtingumas daug labiau remiasi šio tipo nuosavybe negu natūraliomis atsargomis.

Anksčiau minėjome, kad žmogus dirba su kitais žmonėmis, dalyvaudamas „visuomeniniame darbe“, kuris apima kaskart platesnį ratą. Jeigu kas nors gamina kokį nors daiktą, tai šita daro ne tik dėl savo naudos, bet ir tam, kad kiti galėtų tuo daiktu naudotis, už teisingą kainą, nustatytą laisvu susitarimu, abiem pusėms sutinkant. Taigi kaip tik sugebėjimas laiku sužinoti, kokie kitų žmonių poreikiai ir kokia gamyba geriausiai sugeba labiausiai tuos poreikius patenkinti, yra svarbus dabartinės visuomenės turtų šaltinis. Pagaliau yra daug gėrybių, kurių negali sukurti vienas žmogus, kurias kurti turi kartu daug žmonių, siekdami vieno tikslo. Tokių pastangų organizavimas, jų laiko planavimas ir rūpinimasis, kas iš tikrųjų tiktų tam, kam turi tarnauti, taip pat neišvengiama rizika – irgi šiandieninės visuomenės turtų šaltinis. Vadinasi, kaskart akivaizdesnis ir lemiamas disciplinuoto ir kūrybiško žmonių darbo vaidmuo ir kaip esminė to darbo dalis – sugebėjimas imtis iniciatyvos ir verslų [70].

Tas procesas, kuris konkrečiai ir aiškiai byloja apie asmenį, apie tiesą, kurią nuolat patvirtina krikščionybė, vertas dėmesio ir palankumo. Iš tikrųjų pagrindinis žmogaus turtas yra žemė ir pats žmogus. Būtent, jo sumanumu atskleidžiamos žemės produktyvumo galimybės, randami būdai, kaip patenkinti žmogaus poreikius. Tai jo drausmingas darbas ir bendradarbiavimas su kitais leidžia kurti vis gausesnes ir vertas pasitikėjimo darbo bendrijas, kurios turi pakeisti natūralią ir visuomeninę aplinką. Tas procesas reikalauja tokių svarbių dorybių, kaip sąžiningumas, darbštumas, išmintingumas imantis pagrįstos rizikos, patikimumas ir ištikimumas tarpusavio santykiuose, atkaklumas įgyvendinant sunkius ir skausmingus sprendimus, būtinus bendram įmonės darbui, užkertant kelią galimoms katastrofoms.

Dabartinėje įmonių ekonomikoje glūdi pozityvūs aspektai, kurių šaknys – asmenybės laisvė, pasireiškianti daugelyje sričių, tarp jų – ūkinėje srityje. Ekonomika yra viena iš įvairiopos žmogaus veiklos sričių ir panašiai kaip kiekvienoje veiklos srityje čia pripažįstama teisė į laisvę bei pareiga tinkamai ja naudotis. Tačiau čia reikia pabrėžti specifinį skirtumą tarp šių dabartinės visuomenės tendencijų ir tų tendencijų, kurios pasireiškė visuomenėje praeityje ir net visai neseniai. Seniau lemiantis gamybos veiksnys buvo žemė, o vėliau juo tapo kapitalas, suprantamas kaip aprūpinimas mašinomis, ir geri darbininkai kaip įrankiai, o šiandien lemiamas veiksnys vis labiau tampa pats žmogus, tai yra jo gabumai, išsimokslinimas, sugebėjimas dalyvauti darnioje organizacijoje, mokėjimas nujausti ir patenkinti kitų žmonių poreikius.

33. Tačiau reikia numatyti ir parodyti tuos pavojus ir problemas, susijusius su šiuo procesu. Iš tikrųjų daug, gal net dauguma žmonių neturi tokių priemonių, kurios leistų jiems tinkamai įsigilinti į vidinę įmonės sistemą, kurioje svarbiausia yra darbas. Jie neturi galimybės įgyti svarbiausių žinių, kurios leistų pasireikšti jų kūrybiniams gabumams ir ugdyti savo gabumus. Jie negali užmegzti pažinčių ir tokių abipusių ryšių, kurie leistų džiaugtis pripažinimu ir išryškintų jų privalumus. Trumpai sakant, jie yra jeigu ne išnaudojami, tai dažnai paliekami nuošalyje, ir ūkis plėtojamas, galima sakyti, per jų galvas, net jeigu tiesiog ir neriboja jau ir taip siauros erdvės jų ūkinei veiklai, iš kurios jie gyvena. Neišlaikydami naujų prekių gamybos būdų ir poreikių patenkinimo konkurencijos, su kuria anksčiau galėjo susidoroti tradicinėmis organizacinėmis formomis, viliojami jiems nepasiekiamų turtų spindesio, kartu būtinybės verčiami, tie žmonės užplūsta Trečiojo pasaulio miestus, dažnai kultūriniu požiūriu išrauti iš savo aplinkos, bauginami laikinumo, negalėdami integruotis. Nevertinamos jų realios žmogiškos galimybės, dažnai mėginama išbraukti juos iš istorijos, taikomos įvairios priverstinės demografinės kontrolės formos, prieštaraujančios žmogaus orumui.

Tiesa, daugelis žmonių nėra visuomenės žeminami, bet gyvena tokiomis sąlygomis, kurios verčia juos be paliovos kovoti, kad būtų patenkinti jų pagrindiniai poreikiai, taigi esant tokiai situacijai, kai vadovaujamasi pirmykščio „negailestingojo“ kapitalizmo principais ir kai pasireiškia niūriausi pirmosios industrializacijos fazės reiškiniai. Kitais atvejais pagrindinis ūkinio proceso elementas tebėra žemė, bet tie, kurie ją dirba, nėra jos savininkai ir gyvena beveik feodalinėmis sąlygomis [71]. Panašiomis sąlygomis dar aiškiau negu Rerum novarum enciklikos laikais galima kalbėti apie nežmonišką išnaudojimą. Nepaisant didelių pasikeitimų, kurie įvyko labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse, anaiptol neišnyko humanitarinio pobūdžio kapitalizmo trūkumai, kai daiktai yra svarbesni už žmones; priešingai, neturtingieji dabar kenčia ne tik dėl materialinių gėrybių trūkumo, bet taip pat dėl menkų žinių ir sugebėjimų, nes tai neleidžia jiems išsiveržti iš žeminančios priklausomybės.

Deja, tokiomis sąlygomis gyvena dauguma Trečiojo pasaulio šalių gyventojų. Tačiau klystume, jei „Trečiąjį pasaulį“ suprastume vien geografine prasme. Kai kuriuose jo rajonuose ir kai kuriose visuomenės grupėse vystosi procesai, siekiant geriau panaudoti ir materialines atsargas, ir „žmonių rezervus“.

Dar neseniai buvo manoma, jog neturtingos šalys gali vystytis tik atsiskyrusios nuo pasaulinės rinkos ir pasitikėdamos tik savo jėgomis. Pastarųjų metų patirtis parodė, jog tos šalys, kurios pasirinko izoliaciją, nustojo vystytis arba atsiliko, o tos, kurios įsijungė į bendrą tarpusavio ūkinių ryšių sistemą tarptautiniu mastu, tuomet pažengė į priekį. Todėl atrodo, kad didžiausia problema – turėti lygias galimybes dalyvauti tarptautinėje rinkoje, kuri remiasi ne vienpusiška gamtinių atsargų eksploatacija, bet geresniu žmogaus galimybių panaudojimu [72].

Trečiajame pasaulyje vykstantys reiškiniai būdingi ir išsivysčiusioms šalims, kur dėl nuolat kintančių gamybos būdų ir gėrybių vartojimo devalvuojami jau įgyti sugebėjimai ir patikrintas profesinis pasirengimas, verčiama nuolat kelti kvalifikaciją ir prisitaikyti prie pasikeitimų. Tie, kurie nesugeba žengti kartu su nuolatine pažanga, lengvai gali atsidurti nuošalyje, o kartu su jais seni žmonės, jaunuomenė, nesugebanti įsijungti į visuomeninį gyvenimą, ir apskritai silpniausieji bei vadinamasis Ketvirtasis pasaulis. Tokiomis sąlygomis ir moters padėtis anaiptol nėra lengva.

34. Atrodo, kad ir atskirose tautose, ir tarptautiniuose santykiuose laisvoji rinka yra veiksmingiausia priemonė panaudoti atsargas ir patenkinti poreikius. Tačiau tai liečia tik tuos poreikius, už kurių patenkinimą galima atsilyginti, tai yra tuos, kurie turi perkamąją galią, ir tas atsargas, kurias galima parduoti arba kurios gali įgyti tam tikrą kainą. Tačiau yra daug žmogaus poreikių, kurių negalima įgyti rinkoje. Vadovaujantis teisingumu ir tiesa, negalima leisti, kad būtų nepatenkinti svarbiausi žmogaus poreikiai ir taip skurdinama žmogaus būtis. Būtina žmonėms padėti įgyti žinių, kad jie galėtų įsijungti į tarpusavio ryšių sistemą, įgyti reikalingų įgūdžių, kurie padėtų geriau panaudoti savo gabumus ir galimybes. Už mainų lygiavertiškumo logiką ir už įvairias su tuo susijusias teisingumo formas svarbiau tai, kas priklauso žmogui tik todėl, kad jis yra žmogus, atsižvelgiant į jo taurų garbingumą. Tai, kas priklauso žmogui, turi garantuoti galimybę pragyventi ir aktyviai prisidėti prie bendros žmonijos gerovės.

Trečiojo pasaulio sąlygomis tebėra reikšmingi, o kai kuriais atvejais dar pasiekiami tie tikslai, kurie minimi enciklikoje Rerum novarum, kad žmogaus darbas ir pats žmogus nebūtų nuvertint iki paprastos prekės lygio: pakankamas atlygis šeimai išlaikyti; senų žmonių ir bedarbių visuomeninis aprūpinimas; gera darbo apsauga.

35. Čia atsiveria didelės galimybės angažuotis ir kovoti už teisybę profesinėms sąjungoms ir kitoms dirbančiųjų organizacijoms, ginančioms darbo žmones ir saugančioms jų asmenybę, tuo pat metu dirbti svarbų kultūrinį darbą. Reikia sudaryti galimybę darbininkams aktyviai ir garbingai dalyvauti tautos gyvenime ir remti jos vystymosi procesą.

Ta prasme teisingai galime kalbėti apie kovą su tokia ekonomine santvarka, kurioje kapitalas ir žemės dirbimo priemonių nuosavybė absoliučiai nulemia darbo žmogaus laisvę ir asmeninį gyvenimą [73]. Kovojant prieš tą sistemą alternatyvus modelis yra ne socializmo sistema, kuri, kaip paaiškėjo, iš tikrųjų yra valstybinis kapitalizmas, o visuomenė, kurioje vyrauja laisvas darbas, verslumas ir dalyvavimas įmonės valdyme. Tokia visuomenė neprieštarauja laisvai rinkai, bet reikalauja, kad visuomenė ir valstybė kontroliuotų, kaip tenkinami visos visuomenės poreikiai.

Bažnyčia pripažįsta pozityvų pelno vaidmenį, kaip kriterijų, kad įmonė gerai veikia: jei įmonė pelninga, vadinasi, gamyba buvo tinkama, o tam tikri žmonių poreikiai – patenkinti. Tačiau pelnas nėra vienintelis rodiklis, jog įmonės gerai dirba. Gali būti ir taip, jog, nepaisant gerų ekonominių rodiklių, žmonės, esantys vertingiausias įmonės turtas, yra niekinami, pažeidžiamas jų orumas. Tai neleistina ne tik moraliniu požiūriu, bet tai neigiamai veikia ir ūkinę įmonės veiklą. Tuo tarpu įmonė nesuinteresuota vien tik gauti pelną; jos tikslas – pačios įmonės egzistavimas kaip žmonių bendrijos, kuri įvairiais būdais stengiasi patenkinti svarbiausius savo poreikius ir sudaro ypatingą grupę, tarnaujančią visai visuomenei. Pelnas nėra ir vienintelis įmonės gyvenimo reguliuotojas: šalia jo reikia atkreipti dėmesį į žmogiškuosius  ir moralinius veiksnius, kurie ilgainiui pasirodo esą tokie pat būtini įmonės gyvenimui.

Įsitikinome, kad nepriimtinas teiginys, jog, pralaimėjus socializmui, kapitalizmas liko vienintelis ūkio organizavimo modelis. Būtina panaikinti barjerus ir monopolijas, kurios daugeliui tautų neleidžia įsijungti į bendrą vystymosi procesą, ir visiems – individams ir tautoms – sudaryti sąlygas prisidėti prie to vystymosi. Šiam tikslui pasiekti reikalinga visos tarptautinės bendrijos planinga ir atsakinga veikla. Stipresnės tautos turi padėti silpnesnėms įsijungti į tarptautinį gyvenimą, o silpnesnės tautos turi sumaniai naudotis ta proga, didelėmis pastangomis ir pasiaukojimu garantuoti politinės ir ūkinės situacijos stabilumą, galvodamos apie ateitį, rūpintis savo darbininkų kvalifikacija, kurti kompetentingas ir savo atsakomybę suvokiančias įmones [74].

Pastangas, kurių dabar imamasi toje srityje, labai apsunkina tai, kad pačios skurdžiausios valstybės yra daug įsiskolinusios užsieniui. Be abejonės, principas, kad skolos turi būti išmokėtos, yra teisingas; tačiau reikalauti išmokėjimo, primetant politinius sprendimus, kurie pasmerktų ištisas tautas badui ir nevilčiai, yra negarbinga. Negalima reikalauti, kad turimos skolos būtų apmokėtos pernelyg skaudžių atsižadėjimų kaina. Tokiomis sąlygomis tenka ieškoti būdų – ir tai kai kada jau daroma – skolą sumažinti, atidėti ar net panaikinti, gerbiant svarbiausią tautų teisę egzistuoti ir progresuoti.

36. Dabar tenka atkreipti dėmesį į specifines problemas ir kliūtis labiausiai išsivysčiusiose ūkinėse struktūrose ir susijusias su būdingais jų bruožais. Ankstesnėse vystymosi fazėse žmogus visada gyveno verčiamas būtinybės: jo poreikiai buvo nedideli, tam tikra prasme priklausė nuo jo fizinės prigimties, ir jo ūkinė veikla apsiribojo tų poreikių  tenkinimu. Tačiau aišku, kad šiandien svarbiausia problema – ne tik suteikti žmogui tam tikrą kiekį gėrybių, bet ir patenkinti reikalavimus kokybei: gaminamų ir vartojamų prekių, paslaugų, kuriomis naudojamės, natūralios aplinkos ir apskritai gyvenimo kokybei.

Nuolatinis siekimas turėti geresnes ir patogesnes gyvenimo sąlygas ir daugiau išteklių yra pagrįstas; tačiau sunku nepabrėžti su tuo vystymosi etapu susijusių naujų pareigų ir pavojų. Naujų poreikių atsiradimo ir jų apibrėžimo būdas vienaip ar kitaip parodo, ar teisinga žmogaus koncepcija ir jo tikrasis gėris. Per sprendimus dėl gamybos ir vartojimo atsiskleidžia tam tikra kultūra kaip bendra gyvenimo koncepcija. Čia kaip tik turime konsumizmo faktą. Apibūdinant naujus poreikius ir naujus būdus juos patenkinti, būtina vadovautis vientisa žmogaus vizija, kuri apima visas jo egzistavimo priemones ir kuri materialines priemones ir instinktus palenkia vidinėms ir dvasinėms. Jei tiesiogiai remiamės tik jo instinktais ir įvairiais būdais ignoruojame laisvą ir sąmoningą jo asmenybės prigimtį, tai gali skatinti vartotojiškus įpročius ir gyvenimo stilius, objektyviai netinkamus arba kenkiančius tiek fizinei, tiek dvasinei sveikatai. Pačioje ūkinėje sistemoje nėra kriterijų, kurie leistų tiksliai atskirti naujas ir tobulesnes žmogaus poreikių patenkinimo formas nuo dirbtinai sukurtų poreikių, trukdančių formuotis subrendusiai asmenybei. Todėl čia nedelsiant reikalingas didelis kultūrinis ir auklėjamasis darbas rengiant vartotojus, sugebančius atsakingai naudotis pasirinkimo teise, ugdant ir gamintojų, ir ypač visuomeninės informacijos srities specialistų atsakomybės jausmą; aišku, jog čia būtina ir visuomeninės valdžios intervencija.

Ryškus pavyzdys, kaip dėl netinkamo ir nekontroliuojamo vartojimo nukenčia žmogaus sveikata ir orumas, yra narkomanija. Jos plitimas – rimtas signalas, jog visuomeninėje sistemoje yra nukrypimų, skatinančių materialistinį, tam tikra prasme destruktyvų žmogaus poreikių aiškinimą. Prieinama iki to, kad laisvo ūkio kūrybinės galimybės realizuojamos vienpusiškai ir netinkamai. Narkotikai, taip pat pornografija ir kitos vartojimo formos, pasinaudojant individų silpnumu, gali užpildyti dvasinę tuštumą, kuri atsiranda žmoguje.

Troškimas gyventi geriau nėra blogas, bet netikęs toks gyvenimo stilius, kai svarbiau turėti, negu būti, kai norima daugiau turėti ne tam, kad labiau būtume, bet kad patirtume gyvenime kuo daugiau malonumų [75]. Todėl reikia kurti tokį gyvenimo stilių, kad, pasirenkant vartojimo formą, santaupas ir investicijas, lemiamas dalykas būtų tiesos, gėrio ir grožio ieškojimas bei žmonių bendrija, siekianti bendro vystymosi. Šiame kontekste negaliu apsiriboti tik primindamas gailestingumo pareigą arba pareigą šelpti tuo, kas „atlieka“, o kartais net tuo, kas „reikalinga“, kad duotume vargšui tai, kas jam būtina. Turiu galvoje tai, kad, nutardami įdėti tokį, o ne kitokį kapitalą ir tam tikroje, o ne kitoje gamybos srityje, visuomet išreiškiame savo moralinį ir kultūrinį pasirinkimą. Kai, susidarius tam tikroms ekonominėms sąlygoms ir būtinam politiniam stabilumui, nutariame investuoti kapitalą, įvertindami kokios nors visuomenės darbą, tai taip pat išreiškiame žmogaus nuoširdumą ir pasitikėjimą Apvaizda, o tuo atsiskleidžia nusprendusio tai padaryti žmogiški bruožai.

37. Be vartojimo problemos, kelia nerimą glaudžiai su ja susijusi ekologinė problema. Žmogus, kuris labiau trokšta turėti ir naudotis, negu būti ir tobulėti, be saiko ir netvarkingai naudoja žemės atsargas, sudarydamas pavojų ir savo gyvenimui. Beprasmiškame gamtinės aplinkos naikinime glūdi antropologinė klaida, deja, plačiai paplitusi mūsų laikais. Žmogus, kuris suvokia savo sugebėjimą pertvarkyti pasaulį ir tam tikra prasme savo darbu jį kurti, pamiršta, kad visada tai vyksta, remiantis pirmąja dovana, iš pradžių gauta iš Dievo – Jo sukurtais daiktais. Žmogus mano, kad gali savavališkai valdyti žemę, besąlygiškai primesdamas jai savo valią, tarsi ji pati nesiformuotų ir neturėtų ankstesnės, Dievui jai duotos paskirties, kurią žmogus, be abejo, gali vystyti, bet kurios negali švaistyti. Užuot bendravęs su Dievu kūrybos darbe, žmogus užima Dievo vietą ir galų gale sulaukia pasipriešinimo iš gamtos, kurią jis veikiau terorizuoja, negu valdo [76].

Čia pirmiausia matome visišką žmogaus požiūrio skurdumą ar veikiau menkumą, labiau trokštančio turėti daiktus, negu linkusį sieti juos su tiesa, žmogaus nesidomėjimą tauriomis estetinėmis vertybėmis, kurios gimsta iš žavėjimosi būtimi ir grožiu, leisdamos regimuose daiktuose matyti juos sukūrusio neregimojo Dievo liudijimą. Dabartinė žmonija turi įsisąmoninti savo pareigas ir uždavinius, kurie tenka jai prieš būsimąsias kartas.

38. Be iracionalaus gamtinės aplinkos naikinimo čia tenka priminti ir tai, kad dar didesnį pavojų kelia žmogiškosios aplinkos naikinimas, o tam toli gražu neskiriama pakankamai dėmesio. Tuo metu, kai teisingai, nors dar per mažai, rūpinamasi išsaugoti įvairias žvėrių rūšis, kurioms gresia išnykimas, suprantant, kad visos jos reikalingos bendrai pusiausvyrai palaikyti, tai pernelyg mažai reikšmės teikiama tikrosios „žmogaus ekologijos“ moralinių sąlygų apsaugai. Dievas davė žmogui ne tik žemę, kad ja naudotųsi ir saugotų tas iš pat pradžių numatytas gėrybes, dėl kurių ta žemė jam buvo duota, bet žmogus taip pat yra gauta iš Dievo dovana pats sau, todėl turi vertinti tą gamtinę ir moralinę struktūrą, kuri jam buvo suteikta. Šiame kontekste tenka priminti svarbias dabartinės urbanizacijos problemas, būtinumą tokios urbanistikos, kuriai rūpėtų asmenybės gyvenimas ir kuri pakankamai domėtųsi „visuomenės darbo ekologija“.

Žmogus gauna iš Dievo savo tikrąjį orumą, o kartu ir sugebėjimą pakilti aukščiau visokios visuomeninės santvarkos, siekiant tiesos ir gėrio. Tačiau jis taip pat priklauso nuo visuomeninės struktūros, kurioje gyvena, gauto išauklėjimo ir aplinkos. Šie elementai gali palengvinti arba apsunkinti gyvenimą vadovaujantis tiesa. Todėl nutarimai, kurie formuoja tam tikrą žmogaus aplinką, gali sudaryti specifines nuodėmės struktūras, trukdančias realizuoti žmogiškąsias vertybes tiems, kuriuos įvairiais būdais tos struktūros slegia. Ardyti tokias struktūras ir keisti jas labiau autentiškomis bendro gyvenimo formomis yra uždavinys, reikalaujantis drąsos ir kantrybės [77].

39. Pirmoji ir pagrindinė „žmogaus ekologijos“ ląstelė yra šeima, kurioje žmogus susiformuoja pirmąjį ir lemiamą požiūrį į tiesą ir gėrį, kur mokosi mylėti ir priimti kitų meilę, taigi konkrečiai suvokti, ką reiškia būti asmenybe. Čia turima galvoje šeima, besiremianti* [*eis.katalikai.lt redakcija] santuoka, kur vyro ir moters abipusis pasiaukojimas sukuria tokią gyvenamąją aplinką, kurioje gimęs vaikas gali ugdyti savo galimybes, suvokti savo orumą ir pasirengti savo vienintelei ir nepakartojamai paskirčiai. Tačiau dažnai atsitinka, kad, nenorėdamas kurti autentiškų sąlygų žmogaus gimimui, žmogus linkęs vertinti patį save ir savo gyvenimą veikiau kaip kompleksą pojūčių, kuriuos tenka patirti, negu kaip veiklą, kuria reikia užsiimti. Dėl šios priežasties žmogui trūksta laisvės, o to rezultatas – nenoras susijungti nuolatiniais ryšiais su kitu asmeniu ir gimdyti vaikus arba polinkis vertinti juos kaip vieną iš daugelio „daiktų“, kuriuos galima turėti arba jų neturėti savo nuožiūra, ir kurie konkuruoja su kitomis galimybėmis.

Reikia iš naujo atrasti, kad šeima – tai gyvenimo sanctuarium. Juk iš tikrųjų ji yra šventa: tai vieta, kur gyvybė, Dievo dovana, gali būti tinkamai priimta ir saugoma nuo dažnų pavojų, su kuriais ji susiduria, taip pat čia ji gali vystytis laikantis tikrai žmogiškų reikalavimų. Priešingai vadinamajai mirties kultūrai šeima yra gyvenimo kultūros institucija.

Atrodo, kad žmogaus protas šioje srityje yra labiau linkęs riboti ar naikinti gyvybės šaltinius, net iki pasaulyje paplitusio negimusios gyvybės žudymo, negu saugoti gyvybę ir sudaryti jai tinkamas sąlygas. Enciklikoje Sollicitudo rei socialis buvo pasmerktos nuolat pasikartojančios kampanijos prieš natūralų gyventojų prieaugį, iškraipytai suprantant demografinę problemą ir visiškai negerbiant „suinteresuotų asmenų, vyrų ir moterų, laisvo apsisprendimo“, dažnai šie žmonės pasiduoda „nepakeliamiems spaudimams <...>, kad jie tarnautų šiai naujai priespaudos formai“ [78]. Tai politika, kuri, naudodamasi nauja technika, taip išplečia savo įtakos ribas, kad, panašiai kaip „cheminis karas“ gali sunaikinti milijonus beginklių žmogiškų būtybių.

Ta kritika yra skirta ne tiek konkrečioms ūkinėms sistemoms, kiek tam tikrai etinei-kultūrinei sistemai. Juk ūkis yra tik sudėtingos žmogaus veiklos aspektas ir matas. Tačiau jeigu jis suabsoliutinamas, o prekių gamyba bei jų vartojimas galų gale atsiduria visuomeninio gyvenimo centre, ir tampa jam vieninteliu, nepaklūstančiu jokiai kitai vertybei, tai priežasties reikia ieškoti ne tik ir ne tiek pačioje ūkinėje sistemoje, nes pagrindinė to priežastis, kad visa ūkinė-kultūrinė sistema, nevertindama etikos ir religijos, susilpnėjo ir jau tenkinasi tik tuo, kad kuria gėrybes ir teikia paslaugas [79].

Visa tai susumavus, galima pasakyti, kad ūkinė laisvė yra tik vienas žmogaus laisvės elementas. Kai ta ūkinė laisvė pasidaro savarankiška, vadinasi, kai žmogus vertinamas labiau kaip gamintojas ar gėrybių vartotojas, o ne kaip subjektas, kuris gamina ir vartoja tik tam, kad gyventų, tada laisvė praranda būtiną ryšį su asmeniu ir galų gale atskiria jį nuo visuomenės ir prislegia [80].

40. Valstybės pareiga taip pat apginti ir garantuoti tokį visuotinį gėrį kaip žmogiškoji aplinka ir gamtinė aplinka, kurių nepadės išsaugoti veikiantys paprasti rinkos mechanizmai. Kaip senojo kapitalizmo laikais valstybės pareiga buvo ginti pagrindines darbo teises, taip dabar naujojo kapitalizmo, valstybės ir visos visuomenės pareiga apsaugoti kolektyvines gėrybes, kurios, beje, yra tarp kitų ribų, žyminčių vienintelę erdvę, kurioje žmogus įteisintu būdu gali realizuoti savo individualius tikslus.

Yra ir naujų rinkos apribojimų: kolektyviniai ir kokybės poreikiai, kurių neįmanoma patenkinti, tarpininkaujant rinkos mechanizmams. Yra svarbūs žmonių reikalavimai, kurie nepaklūsta rinkos logikai. Yra gėrybių, kurių dėl jų prigimties negalima ir nedera parduoti ar pirkti. Be abejonės, rinkos mechanizmai teikia tam tikrą naudą: leidžia geriau sunaudoti atsargas; sudaro sąlygas lengviau pasikeisti gaminiais, o ypač svarbu, kad interesų centre atsiduria žmogaus asmens valia ir pomėgiai, suteikiant galimybę kontrakto sudarymo metu susidurti su kito asmens valia ir pomėgiais. Tačiau su tuo susiję pavojai vertinti rinką iš „stabmeldystės“ pozicijų, nekreipiant dėmesio į tas gėrybes, kurios dėl savo prigimties negali būti įprastomis prekėmis.

41. Marksizmas kritikavo kapitalistinę buržuazinę visuomenę ir kaltino ją, kad žmogaus egzistencijos pagrindu tapo prekė ir pasireiškė žmonių susvetimėjimas. Tas kaltinimas neabejotinai remiasi klaidinga ir neveiksminga susvetimėjimo koncepcija, iškeliant ją vienintelę gamybos ir nuosavybės santykiuose arba pripažįstant jos materialistinį pagrindą; maža to, neigiant rinkos santykių pozityvumą ir teisėtumą toje srityje, kuri yra jiems būdinga. Taigi galų gale tvirtinama, kad susvetimėjimo galima išvengti tik kolektyvinio tipo visuomenėje. Tačiau socialistinių šalių karti istorinė patirtis įrodė, kad kolektyvizmas nepanaikina susvetimėjimo, o veikiau jį sustiprina dėl būtinų daiktų trūkumo ir ūkinio neproduktyvumo.

Tačiau istorinė Vakarų patirtis patvirtina, kad net tada, jeigu marksistinė susvetimėjimo analizė ir jos supratimas yra neteisingi, toks susvetimėjimas, susijęs su tikros egzistavimo prasmės praradimu, pastebimas ir dabartinėje Vakarų visuomenėje. Tas susvetimėjimas pasireiškia ir vartojimo srityje, kur žmogus įsipainiojęs į klastingų ir tariamų malonumų tinklą tada, kai jam reikalinga pagalba, kad galėtų autentiškai ir konkrečiai realizuoti savo asmenybę. Susvetimėjimas pasireiškia ir darbo srityje, kai jis organizuojamas tik stengiantis gaminti kuo daugiau produkcijos ir gauti maksimalų pelną, nesirūpinant, kaip darbininkas galės realizuoti save kaip žmogus. Tai priklausys nuo to, ar jis galės vis aktyviau dalyvauti autentiškoje ir draugiškoje bendrijoje, ar taps dar labiau vienišas tuose sudėtinguose santykiuose, kurie susiklostė dėl beatodairiškos konkurencijos ir susvetimėjimo, kai darbininkas vertinamas kaip priemonė, o ne kaip tikslas.

Tenka pažvelgti į susvetimėjimą krikščionybės požiūriu, pažymint, kad susvetimėjimo esmė – pasikeitęs ir tikslų ir priemonių santykis: žmogus, nesuvokdamas nei savo paties, nei artimo asmens orumo ir didybės, neturi galimybės iki galo išgyventi savo žmogiškumą ir užmegzti tuos solidarumo ir bendrumo su kitais žmonėmis ryšius, dėl kurių buvo Dievo sukurtas. Juk žmogus, laisvai aukodamasis, iš tikrųjų tampa savimi [81]; tas savęs atidavimas yra galimas dėl svarbiausio žmogaus asmenybės transcendentinio sugebėjimo. Žmogus negali aukotis dėl kažko, kas yra grynai žmogiškas sumanymas, abstrakčiam idealui ar apgaulingai utopijai. Būdamas asmuo, gali save dovanoti kitam asmeniui ar kitiems asmenims, ar pagaliau Dievui, nes Dievas yra jo egzistencijos kaltininkas ir tik Jis gali visiškai priimti tą dovaną [82]. Todėl susvetimėjęs yra toks žmogus, kuris nenori atsiskleisti, nenori savęs padovanoti nei sudaryti tikrą žmonių bendriją, siekiančią savo galutinės paskirties – Dievo. Susvetimėjusi yra visuomenė, kuri per visuomenines organizacijas, gamybą ir vartojimą trukdo ir tą dovaną atiduoti, ir siekti žmonių solidarumo.

Vakarų visuomenėje buvo panaikintas išnaudojimas, bent jau tos jo formos, kurias analizavo ir aprašė Marx. Tačiau nebuvo įveiktas susvetimėjimas, pasireiškiantis įvairiomis išnaudojimo formomis, kai žmonės pasinaudoja vienas kitu kaskart rafinuotesniais būdais tenkindami savo privačius ir antraeilius poreikius, nepastebėdami svarbiausių ir tikrų poreikių, neieškodami būdų, kaip patenkinti kitų poreikius [83]. Žmogus, kuris rūpinasi beveik tik tuo arba daugiausia tuo, kad galėtų turėti ir vartoti, jau nepajėgia valdyti savo instinktų ir aistrų ir, paklusdamas tiesai, padaryti juos priklausomus nuo savęs; toks žmogus jau nebegali būti laisvas: klusnumas tiesai apie Dievą ir žmogų yra pirmoji laisvės sąlyga, leidžianti žmogui sureguliuoti savo poreikius, savo troškimus pagal tam tikrą hierarchiją, kad turimi daiktai padėtų jam tobulėti. Tačiau tam tobulėjimui gali trukdyti visuomeninių informacijos priemonių manipuliacijos, kai organizuotai ir atkakliai peršamos naujos mados ir požiūriai, ir pasidaro sunku kritiškai analizuoti prielaidas, kuriomis tie požiūriai remiasi.

42. Dabar grįžkime prie pirmosios dalies klausimo: ar galima pasakyti, kad komunizmo pralaimėjimas reiškia kapitalizmo kaip visuomeninės sistemos pergalę ir kad jo turi siekti tie kraštai, kuriuose vyksta visuomenės ir ūkio pertvarka? Ar tai tas modelis, kurį reikia propaguoti Trečiojo pasaulio šalyse, ieškant tinkamo ūkinio ir politinio vystymosi kelio?

Atsakyti iš tikrųjų sunku. Jeigu „kapitalizmo“ vardu vadinama ekonominė sistema, kuri pripažįsta verslų, rinkos, privatinės nuosavybės pagrindinį ir pozityvų vaidmenį, taip pat atsakomybę už gamybos priemones bei laisvą žmogaus iniciatyvą ūkinėje veikloje, tai į anksčiau pateiktą klausimą tikriausiai reikėtų atsakyti teigiamai, nors gal tikslesni būtų išsireiškimai „verslų ekonomika“, „rinkos ekonomika“ ar paprasčiausiai „laisvoji ekonomika“. Bet jei „kapitalizmas“ suprantamas kaip sistema, kurioje ūkinės laisvės neriboja teisinė sistema, tarnaujanti integralinei žmogaus laisvei ir laikoma ypatingu matu tos laisvės, kuri pirmiausia yra etinio ir religinio pobūdžio, tai tokiu atveju atsakymas neabejotinai ginčytinas.

Marksistinė koncepcija pralaimėjo, bet, kaip ir anksčiau, pasitaiko išnaudojimo faktų, ypač Trečiajame pasaulyje, taip pat pastebimas žmonių susvetimėjimas, ypač labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o prieš jį griežtai pasisako Bažnyčia. Daugybė žmonių kaip ir anksčiau gyvena labai skurdžiai materialiniu ir moraliniu požiūriu. Žlugus komunistinei sistemai, daugelyje šalių neabejotinai išnyko viena iš kliūčių, neleidusi veiksmingai ir realiai spręsti tų problemų, tačiau to nepakanka, kad jas būtų galima iki galo išspręsti. Tiesą sakant, yra pavojus, kad gali paplisti radikaliosios ideologijos kapitalizmas, kuris net nemėgina nagrinėti tų problemų, laikydamas a priori pasmerktus nepasisekimui visus būdus joms išspręsti, aklai tikintis, kad jos išnyks laisvosios rinkos sąlygomis.

43. Bažnyčia nesiūlo jokių modelių. Realūs ir tikrai veiksmingi modeliai gali gimti tik esant skirtingoms istorinėms situacijoms, sutelkus pastangas visų tų, kurie atsakingai kelia konkrečias tarpusavyje susijusias problemas visais ūkiniais, politiniais ir kultūriniais aspektais [84]. Toms pastangoms kaip būtiną svarbiausią idėją Bažnyčia pateikia savo visuomeninį mokymą, kuris, kaip jau minėjome, pripažįsta pozityvų rinkos ir verslų pobūdį, bet kartu nurodo, kad jie turi tarnauti bendram gėriui. Ji taip pat pripažįsta, jog darbo žmonės turi teisę rūpintis savo orumu ir ieškoti galimybių dalyvauti įvairiose įmonės veiklos srityse, kad ir dirbdami kartu su kitais, ir kitų vadovaujami, tam tikra prasme galėtų „dirbti sau“ [85], vadovaudamiesi savo protu ir laisve.

Integralinis asmenybės vystymasis darbe nekelia prieštaravimų, o veikiau skatina darbo našumą, daro jį sėkmingesnį, nors gali susilpninti tvirtą valdymo sistemą. Įmonės negalima laikyti tik „kapitalo sąjunga“, tuo pat metu ji yra ir „asmenybių sąjunga“, kurioje įvairiais būdais ir įvairiose srityse yra atsakingi ir tie, kurie įdeda būtiną įmonės veiklai kapitalą, kaip ir ties, kurie prie tos veiklos prisideda savo darbu. Šiems tikslams pasiekti reikalingas ir aktyvus darbininkų profsąjungų judėjimas, kurio tikslas išlaisvinti žmogaus asmenybę ir sudaryti sąlygas jam kilti tarnyboje.

Šių dienų „naujų daiktų“ šviesoje buvo išnagrinėtas ryšys tarp individualios arba privačios nuosavybės ir visuotinės gėrybių paskirties. Žmogus savo protu ir būdamas laisvas realizuoja pats save ir kartu šio pasaulio dalykus vertina kaip daiktus ir įrankius ir juos pasisavina. Šioje veikloje glūdi teisių į iniciatyvą ir privačią nuosavybę pagrindai. Savo darbu žmogus angažuojasi ne tik sau pačiam, bet kitiems, ir su kitais; veikdamas kartu, kiekvienas dalyvauja kito darbe ir prisideda prie kito gerovės. Žmogus dirba, kad galėtų patenkinti poreikius tiek savo šeimos, tiek bendrijos, kuriai priklauso, pagaliau tautos ir visos žmonijos [86]. Be to, dalyvauja kitų tos pačios įmonės darbininkų veikloje, taip pat tiekėjų darbe; o vartoja kartu su klientais, kurie yra įsijungę į pamažu ilgėjančią solidarumo grandinę. Gamybos priemonių nuosavybė tiek pramonėje, tiek žemės ūkyje yra teisinga tada, kai tarnauja naudingam darbui; tačiau negali būti įteisinta, kai nėra produktyvi arba kai trukdo kitų darbui ar kai gauna pelną, kurio šaltinis yra ne globalinis darbo ir visuomeninio turto gausinimas, o eksploatacija, niekšiškas išnaudojimas, spekuliacija ir darbo pasaulio solidarumo griovimas [87]. Tokia nuosavybė negali būti pateisinta, ir tai yra piktnaudžiavimas ir Dievo akivaizdoje, ir žmonių.

Pareiga pačiam savo triūsu uždirbti sau duoną suteikia ir teisę į darbą. Visuomenė, kurioje sistemingai paminama toji teisė, kurioje ūkinės politikos priemonės negarantuoja normalių sąlygų gauti darbą, negali būti priimtina etiniu požiūriu, ji negali būti taikos laidas visuomenėje [88]. Taigi kaip asmenybė visiškai save realizuoja nesuinteresuotai aukodamasi, taip ir nuosavybė yra normaliai pateisinama, kai ji tinkamu būdu ir metu duoda galimybę visuotiniam darbui ir žmogiškam tobulėjimui.

V. VALSTYBĖ IR KULTŪRA

44. Leonas XIII suprato, kad normaliai žmonių veiklai – ir dvasinei, ir materialinei, nes viena ir antra yra būtina, – plėtoti būtinai reikalinga protinga valstybės teorija [89]. Todėl viename enciklikos Rerum novarum punkte jis pristato visuomenės organizaciją, grindžiamą trimis valdžiomis – įstatymų leidimo, vykdomosios ir teisingumo, – o anais laikais Bažnyčios mokyme tai buvo nauja [90]. Tokia tvarka atspindi realistinę visuomeninės žmogaus prigimties viziją, kuri reikalauja atitinkamų įstatymų leidimo visų laisvei išsaugoti. Todėl  nurodoma, kad kiekvieną valdžią vienodai vertintų kitos valdžios ir kitos kompetentingos organizacijos, kurios išlaikytų ją tinkamose ribose. Čia yra „teisinės valstybės“ esmė – joje aukščiausioji valdžia priklauso įstatymams, o ne žmonių savivalei.

Dabartiniais laikais šiai koncepcijai prieštarauja totalitarizmas, kurio marksistinė-lenininė kryptis laikosi nuomonės, kad kai kurie žmonės, geriau pažindami visuomenės vystymosi dėsnius, ypatingą klasinę poziciją ar ryšius su giliausia kolektyvine patirtimi, neklysta, todėl gali reikšti teisę į absoliučią valdžią. Tenka pridurti, kad totalitarizmas gimsta iš objektyvios tiesos neigimo: jeigu neegzistuoja transcendentinė tiesa, kuriai paklusdamas žmogus įgauna visišką savo tapatybę, tai negalioja ir jokie teisiniai principai, garantuojantys teisingus žmonių santykius.  Iš tikrųjų tų principų klasinė, grupinė ar tautinė nauda neišvengiamai priešpriešina vienus kitiems. Jeigu nepripažįstama transcendentinė tiesa, triumfuoja valdžios jėga ir kiekvienas stengiasi maksimaliai pasinaudoti jam prieinamomis priemonėmis, norėdamas gauti daugiau asmeninės naudos ar primesdamas savo požiūrius ir nekreipdamas dėmesio į kitų teises. Tada žmogus gerbiamas tik tiek, kiek jis naudingas siekiant egoistinių tikslų. Taigi dabartinis totalitarizmas atsiranda paneigus transcendentinį žmogaus asmenybės orumą; juk žmogus yra matomas neregimojo Dievo paveikslas, todėl savo prigimtimi jis yra teisių subjektas ir tų teisių niekas negali pažeisti: nei individas ar grupė, nei klasė, tauta ar valstybė. To negali daryti net visuomenės dauguma jos mažumos atžvilgiu, nustumdama tą mažumą į nuošalį, engdama, išnaudodama ar mėgindama ją sunaikinti [91].

45. Totalitarizmo kultūra ir praktika taip pat neigia Bažnyčią. Valstybė, taip pat ir partija, manančios, kad istorijoje jos gali įgyvendinti absoliutų gėrį ir kurios save iškelia aukščiau visų vertybių, netoleruos kitokio, objektyvaus gėrio ir blogio kriterijaus, negu valdančiųjų valia, nes atitinkamomis aplinkybėmis tie kriterijai gali sudaryti pagrindą pasmerkti valstybės ar partijos elgesį. Todėl totalitarizmas stengiasi sunaikinti Bažnyčią arba bent padaryti ją priklausomą ir paversti savo ideologiniu aparatu [92].

Totalitarinė valstybė taip pat trokšta pajungti tautą, visuomenę, šeimą, religines bendrijas ir atskirus asmenis. Gindama nuosavybės laisvę, Bažnyčia kartu gina žmogaus asmenybę, kuri privalo Dievo klausyti labiau negu žmonių (Apd 5, 29), šeimą, įvairias visuomenines organizacijas ir tautas, nes jos visos turi teisę į savo autonomiją ir suverenumą.

46. Bažnyčia vertina demokratiją kaip sistemą, kuri garantuoja piliečiams teisę dalyvauti politinėje veikloje, ir pavaldiniams laiduoja galimybę rinkti ir kontroliuoti savo vadovus, taip pat – kai to reikia – taikiu būdu juos pakeisti kitais [93]. Tačiau demokratija negali remti mažos grupelės vadeivų, kurie dėl savo asmeninės naudos ar ideologinių tikslų savinasi valdžią valstybėje.

Tikroji demokratija yra įmanoma tik teisinėje valstybėje ir besiremianti teisinga žmogaus asmenybės koncepcija. Jai reikia būtinų sąlygų, kad galėtų tobulėti tiek atskiros asmenybės, auklėjamos ir formuojamos tikrųjų idealų dvasia, ir visuomenės „subjektai“, per dalyvavimą įmonės valdyme bei bendros atsakomybės struktūras. Dabar įprasta tvirtinti, jog filosofija ir pažiūros, atitinkančios demokratines politikos formas, yra agnosticizmas ir skeptiškasis reliatyvizmas, bet tie, kurie įsitikinę, jog žino tiesą ir ryžtingai jos siekia, demokratiniu požiūriu nėra verti pasitikėjimo, nes nesutinka su teigiančiais, kad teisingai nusprendžia dauguma, arba su tuo, kad tiesa nesikeičia priklausomai nuo kintančios politinės pusiausvyros. Ryšium su tuo reikia pažymėti, kad esant situacijai, kai nežinoma galutinė tiesa, kuri galėtų būti politinės veiklos vadovas ir suteiktų jai kryptį, lengva manipuliuoti idėjomis ir įsitikinimais dėl tų tikslų, kuriuos sau kelia valdžia. Istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai virsta aiškiu ar paslėptu totalitarizmu.

Bažnyčia mato ir tą pavojų, keliamą fanatizmo ar fundamentalizmo tų žmonių, kurie ideologijos, laikančios save moksline ar religine, vardu jaučiasi turintys teisę primesti kitiems savo tiesos ir gėrio koncepciją. Krikščioniškoji tiesa nepriklauso tai kategorijai. Nebūdamas ideologija, krikščioniškasis tikėjimas nelaiko, kad į griežtą schemą galima įsprausti tokią įvairią visuomeninę-politinę tikrovę, ir pripažįsta, kad žmogaus gyvenimas istorijoje realizuojamas įvairiais būdais, kurie anaiptol nėra tobuli. Taigi Bažnyčios metodas yra laisvės gerbimas, be išlygų pripažįstant žmogaus asmenybės transcendentinį orumą [94].

Tačiau laisvė yra visiškai vertinga tik priėmus tiesą: pasaulyje be tiesos laisvė praranda savo turinį, o žmogus tampa akivaizdžių ar slaptų aistrų ir sąlygų auka. Krikščionis pažįsta laisvę (plg. Jn 8, 31–32) ir tarnauja jai pagal savo prigimtį ir pašaukimą, dovanodamas kitiems tiesą, kurią pats pripažino. Kalbėdamasis su kitais žmonėmis, įžvelgia kiekvieną tiesos dalelę, esančią konkrečiame gyvenime ir atskirų asmenų bei tautų kultūroje ir nuolat patvirtina tai, ką pažino tikėjimo dėka ir pasikliaudamas protu [95].

47. Žlugus totalitarinei komunistinei bei daugeliui kitų totalitarinių santvarkų ir vadinamųjų „tautinio saugumo“ sistemų, dabar aiškiai dominuoja – tiesa, ne be prieštaravimų – demokratijos idealas, susijęs su rūpinimusi žmogaus teisėmis ir jų gynimu. Taigi tautos, reformuojančios savo sistemas, turi padėti tikrus ir tvirtus pagrindus demokratijai, pripažindamos tas teises [96]. Iš pagrindinių teisių pirmiausia reikia paminėti teisę gyventi, kurios neatskiriama dalis – teisė augti po motinos širdimi nuo pradėjimo momento, teisė gyventi darnioje šeimoje ir tokioje moralinėje aplinkoje, kur palankios sąlygos asmenybės ugdymui; teisė lavinti protą ir pažinti laisvę ieškant tiesos ir suvokiant ją,  teisė dirbti gerinant žemės gėrybes ir ieškant priemonių, kaip prasimaitinti pačiam ir išlaikyt savo artimuosius; teisė laisvai kurti šeimą, gimdyti ir auklėti vaikus, jaučiant atsakomybę už lytinį gyvenimą. Tų teisių sintezę tam tikra prasme sudaro religinė laisvė, suprantama kaip teisė gyventi pagal savo tikėjimą ir transcendentinį asmenybės orumą [97].

Ir tose šalyse, kur tvarkomasi pagal demokratinę sistemą, į tas teises taip pat ne visada atsižvelgiama. Tai susiję ne tik su pasipiktinimą keliančiais abortais, bet ir su įvairiais demokratinių sistemų krizės aspektais, nes, atrodo, kad kartais nesugebama priimti tokių nutarimų, kurie neprieštarautų tikrajam gėriui. Kartais į visuomenės reikalavimus atsižvelgiama ne vadovaujantis teisingumo ir moralės kriterijais, o veikiau atsižvelgiant į rinkiminę ar finansinę galią tuos reikalavimus keliančių grupių. Toks politinės moralės principų laužymas ilgainiui sukelia bodėjimąsi ir apatiją, todėl susilpnėja politinis angažavimasis ir pilietiškumas tų žmonių, kurie jaučiasi įskaudinti ir apgauti. Todėl rečiau privati nauda derinama su bendru gėriu, kuris nėra paprasta privačių naudų suma, bet reikalauja jas įvertinti ir sutaikyti, laikantis teisingos vertybių hierarchijos ir galutinai atsiskaitant, tinkamai suvokiant asmens orumą ir teises [98].

Bažnyčia gerbia teisingą demokratinę tvarką ir neremia vienokio ar kitokio institucinio pobūdžio ar konstitucinio sprendimo. Indėlis, kurį įdeda, – tai toks asmenybės orumo supratimas, kurio visą pilnatvę išreiškia Įsikūnijusio Žodžio paslaptis [99].

48. Tokie bendri svarstymai taip pat išryškina valstybės vaidmenį ūkinėje srityje. Ūkinė veikla, ypač rinkos srityje, negali vykti institucinėje, teisinėje ir politinėje tuštumoje. Priešingai, ūkinė veikla leidžia tvirčiau jaustis, nes garantuojama individuali laisvė ir privati nuosavybė, be to, pinigų stabilumas ir gerai veikiančios viešosios tarnybos. Taigi svarbiausias valstybės uždavinys – garantuoti, kad žmogus, kuris dirba ir kuria, galėtų naudotis savo darbo vaisiais, vadinasi, turėtų akstiną atlikti tą darbą kuo geriau ir sąžiningiau. Saugumo pojūčio nebuvimas, klestinti viešosios valdžios korupcija, gausėjantys nederami pelno šaltiniai, siekimas lengvai pasipelnyti užsiimant nelegalia veikla ar paprasčiausia spekuliacija yra viena iš didžiausių kliūčių ūkiui plėtoti ir tvarkai palaikyti.

Kita valstybės funkcija yra saugoti žmonių teises ūkinėje srityje ir jomis vadovautis, tačiau čia didžiausia atsakomybė tenka ne valstybei, o atskiriems žmonėms ir įvairioms grupėms bei sąjungoms, iš kurių susideda visuomenė. Valstybė negalėtų tiesiogiai visiems piliečiams garantuoti teisės  į darbą be griežtos disciplinos visame ūkiniame gyvenime ir nevaržydama laisvos individų iniciatyvos, tačiau tai nereiškia, kad ji toje srityje neturi jokios kompetencijos, kaip teigė visiško taisyklių panaikinimo ūkinėje srityje šalininkai. Maža to, valstybės pareiga yra remti įmonių veiklą, sudarant sąlygas, kurios garantuotų teisę į darbą, skatintų ten, kur toji veikla nepakankama, ar suteiktų paramą krizės metu.

Valstybė taip pat turi teisę įsikišti, jei ypatinga situacija dėl monopolio egzistavimo stabdo vystymąsi arba sudaro jam kliūčių. Tačiau be vystymosi derinimo ir vadovavimo jam, išskirtiniais atvejais valstybė gali vykdyti pavaduojamąją funkciją, tai yra tada, kai pernelyg silpni ar tik susikūrę visuomeniniai sektoriai ar įmonių organizacijos nepajėgia vykdyti savo uždavinių. Tos pavaduojamosios intervencijos, kurios pateisinamos skubiu poreikiu, susijusiu su bendru gėriu, turi pagal galimybes trukti ribotą laiką, kad iš minėtųjų sektorių ir įmonių organizacijų visam laikui nebūtų atimtos joms būdingos kompetencijos, pakenkiant ir ūkinei, ir pilietinei laisvei.

Pastaraisiais metais buvome liudininkai labai išsiplėtusios tokio pobūdžio intervencijos, kuri sudarė sąlygas susikurti tam tikra prasme naujo tipo valstybei – „gerbūvio valstybei“. Tas vystymasis kai kuriose valstybėse turėjo tikslą patenkinti daugelį poreikių, išspręsti neturto ir žmogui nederamo skurdo problemą. Tačiau neišvengta ir perdėjimų bei piktnaudžiavimų, dėl kurių, ypač pastaraisiais metais, „gerbūvio valstybė“ susilaukė griežtos kritikos ir buvo praminta „globos valstybe“. Globos valstybės neveiklumas ir trūkumai kyla dėl neteisingai suprastų valstybei būdingų uždavinių. Ir toje srityje turi būti laikomasi pagalbos principo, pagal kurį labiau išsivysčiusi visuomenė neturi kištis į žemesnio lygio visuomenės vidinį gyvenimą ir menkinti jos kompetenciją, o veikiau turi remti ją esant būtinybei ir padėti derinti jos veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla, siekiant bendros gerovės [100].

Tiesiogiai kišantis ir atleidžiant visuomenę nuo atsakomybės, globos valstybės žmonės tampa vangūs, o pernelyg išpūstose viešosiose struktūrose, kurioms išlaikyti reikia didelių išlaidų, dominuoja biurokratinė logika, o ne rūpinimasis žmonėmis. Iš tikrųjų atrodo, jog geriau žino ir gali kaip geriau patenkinti savo poreikius tas, kuris yra arčiau jų ir kuris labiau panašus į varguolį. Be to, dažnai kai kuriems poreikiams patenkinti reikia ne materialinės pagalbos, o tokios, kuri atitiktų kitokio pobūdžio žmonių poreikius. Čia reikėtų pagalvoti apie išeivių, emigrantų, senų ar sergančių žmonių padėtį ir apie daugelį kitų asmenų, kuriems reikalinga globa, pavyzdžiui, narkomanams; tiems žmonėms vaisingai padėti gali tik tas, kuris juos ne tik gydys, bet nuoširdžiai ir broliškai parems.

49. Bažnyčia, ištikima savo Įkūrėjo Kristaus liepimams, visada stengiasi teikti materialinę paramą vargšui, nežemindama jo ir nedarydama globos objektu, bet padėdama jam išeiti iš keblios padėties, saugodama jo asmens orumą. Čia reikia pažymėti, kad, dėkui Dievui, veikli meilė Bažnyčioje niekad neužgeso, maža to, dabar ji stiprėja ir pasireiškia įvairiais viltį žadinančiais būdais. Ryšium su tuo, ypač verta prisiminti savanorišką veiklą. Bažnyčia ją remia, plėtoja ir visus skatina remti šią iniciatyvą ir prie jos prisidėti.

Norint pakeisti dabar paplitusį individualistinį mąstymo būdą, reikia solidarumo ir meilės. To solidarumo pradžia šeimoje, kai sutuoktiniai remia vienas kitą, taip pat kai viena karta rūpinasi kita. Šitaip šeima tampa darbo ir solidarumo bendrija. Tačiau pasitaiko, kad šeima, pasiryžusi iki galo atlikti savo pašaukimą, nesulaukia būtinos paramos iš valstybės ir negali vykdyti savo pasiryžimo. Šalia pagalbos šeimai skubiai spręstinas klausimas – yra parama toms politinėms struktūroms, kurios tiesiogiai rūpinasi šeima ir padeda jai lėšomis ir veiksmingomis priemonėmis vaikų auklėjimui ir pagyvenusių žmonių globai, kad nereikėtų atskirti jų nuo šeimos ir taip stiprinti ryšius tarp kartų [101].

Ne tik šeima, bet ir kitos visuomeninės bendrijos atlieka svarbų vaidmenį ir išjudina tam tikrą solidarumo sistemą. Jos bręsta kaip tikros asmenų bendrijos ir stiprina visuomenę, saugodamos ją nuo degradacijos, tokios kaip masinis anonimiškumas ir beasmeniškumas, deja, dar dažni šių dienų visuomenėje. Žmogaus asmenybė tobulėja ir „subjektų visuomenė“ auga tada, kai jų santykiai būna labai įvairūs. Dabar dažnai individas dūsta tarp dviejų polių – valstybės ir rinkos. Kartais atrodo, tarsi jis egzistuotų tik kaip prekių gamintojas ir pirkėjas arba kaip valstybės administracijos objektas, visai pamirštant, kad nei rinka, nei valstybė nėra bendro žmonių gyvenimo tikslas, nes individas pats yra ypatinga vertybė, kuriai privalo tarnauti rinka ir valstybė. Žmogus pirmiausia yra asmuo, kuris ieško tiesos, stengiasi ja vadovautis gyvendamas ir ją stiprinti per dialogą, kuris vyksta tarp senosios ir būsimosios kartų [102].

50. Tas atviras ir kiekvienoje kartoje atsinaujinantis tiesos ieškojimas būdingas tautos kultūrai. Tiesa, kad jaunimas priešinasi, paveldėdamas jam perduodamas vertybes. Priešinasi, bet nereikia suprasti, kad jas menkina ar iš anksto paneigia, ne, veikiau patikrina jas savo gyvenime ir nustato jų egzistencinį tikrumą, puoselėdamas tas vertybes, suaktualindamas ir suteikdamas joms asmeninį pobūdį, atskirdamas tai, kas tradicijoje yra vertinga, nuo veidmainystės ir klaidų bei pasenusių formų, kurias galima pakeisti kitomis, labiau pritaikytomis laikui.

Šia proga tenka priminti, kad ir evangelizacija įsijungia į tautų kultūrą, remdama tiesos siekimą, ją apvalydama ir praturtindama [103]. Tačiau jeigu kuri nors kultūra užsisklendžia savyje ir yra linkusi griežtai laikytis pasenusių papročių, nesutinka ką nors keisti ir netikslina tiesos apie žmogų, tai jai gresia silpnėjimas ir smukimas.

51. Visa žmogaus veikla vyksta tam tikroje apibrėžtoje kultūroje, ir jos veikia viena kitą. Iš tikrųjų prie kultūros plėtojimo turi visapusiškai prisidėti žmogus, kuris čia išreiškia savo kūrybinius gabumus, parodo sumanumą, pasaulio ir žmonių pažinimą. Į šią veiklą įeina ir asmeninis pasišventimas, sugebėjimas susivaldyti, solidarumas ir darbas bendram gėriui. Todėl pirmasis ir svarbiausias yra tas darbas, kuris vyksta žmogaus širdyje, o kokiu būdu jis angažuojasi savo ateities kūrimui, priklauso nuo to, kaip jis supranta save ir savo paskirtį. Kaip tik tai sričiai priklauso specifinis ir esminis Bažnyčios indėlis į tikrąją kultūrą. Bažnyčia ugdo tokias žmogaus pažiūras, kurios padeda plėtoti taikos kultūrą, ir priešinasi toms, kurioms vyraujant žmogus paliekamas minioje, nepaisoma jo iniciatyvos ir laisvės vaidmens, o jo didybe laikoma sugebėjimas kovoti ir kariauti. Bažnyčia tam pasitarnauja skelbdama tiesą apie sukūrimą pasaulio, kurį Dievas atidavė į žmonių rankas, kad padarytų jį derlingą ir tobulintų savo darbu, taip pat skelbdama tiesą apie Atpirkimą, per kurį Dievo Sūnus išganė ir suvienijo visus žmones, padarė juos atsakingus vienas už kitą. Šventasis Raštas nuolat mums byloja apie veiklų angažavimąsi broliams ir reikalauja visų žmonių bendradarbiavimo.

Tas reikalavimas nesibaigia šeima, tauta ar valstybe, bet tam tikra prasme apima visą žmoniją, todėl niekas negali likti ne jautrus ar abejingas kitų žmonijos šeimos narių likimui. Nė vienas žmogus negali tvirtinti, kad nėra atsakingas už savo brolio likimą (žr. Pr 4, 9; Lk 10, 29–37; Mt 25, 31–46)! Dėmesingas ir nuoširdus rūpinimasis į sunkią padėtį patekusiu artimu dabar yra lengvesnis ir dėl naujų informacijos priemonių, kurios žmones suartino, ir šiandien tai ypač svarbu, kai ieškoma priemonių, kaip taikiu būdu spręsti tarptautinius konfliktus. Lengva pastebėti, kad dėl siaubingų naikinimo priemonių, kurios prieinamos net vidutinėms ir mažoms valstybėms, ir vis glaudesnių ryšių tarp visos žemės tautų, sunku ar tiesiog praktiškai neįmanoma lokalizuoti konflikto padarinius.

52. Popiežius Benediktas XV ir jo įpėdiniai puikiai suprato tą pavojų [104]. Ryšium su neseniai vykusiu tragišku karu Persų įlankoje kartoju šūkį: „Daugiau niekada tenebūnie karo!“ Taip! Tegu daugiau niekada nebūna karo, kuris nekaltiems atima gyvybę, kuris moko žudyti ir taip pat griauna gyvenimą tų, kurie žudo, kuris palieka skriaudas ir neapykantą, ir dar labiau apsunkina karo sukeltų problemų sprendimą! Jeigu kai kuriose valstybėse pagaliau atėjo laikas, kai asmeninį kerštą pakeitė įstatymai, tai jau pats metas, kad panaši pažanga įvyktų ir tarptautiniu mastu. Galų gale nereikia pamiršti, kad, apskritai, karo priežastys yra tikros ir rimtos: patirtas neteisingumas, nusivylimas teisingais siekimais, skurdas ir išnaudojimas, kuris veda žmones į neviltį, jie nemato realios galimybės pagerinti gyvenimo sąlygas taikiu būdu.

Todėl kitas taikos vardas yra vystymasis [105]. Kaip egzistuoja bendra atsakomybė, kad būtų išvengta karo, taip yra ir bendra atsakomybė remti vystymąsi. Kaip nepriklausomai atskirose valstybėse galima ir reikia kurti visuomeninę ekonomiką, kuri turės taip vadovauti rinkos veiklai, kad tai būtų naudinga bendrai gerovei, panašiai neišvengiama atitinkama intervencija ir tarptautinėje srityje. Todėl reikia milžiniškų pastangų, kad būtų pasiektas abipusis supratimas, pažinimas ir sąžinės jautrumas. Reikia sau palinkėti tokios kultūros, kuri labiau tikėtų neturtingo žmogaus galimybėmis, taip pat jo sugebėjimu darbu pagerinti savo padėtį, įdedant pozityvų indėlį į ūkio gerovę. Norint tai įgyvendinti neturtingiesiems individams ar tautoms turi būti realiai garantuotos tinkamos sąlygos. Sudaryti tokias sąlygas – pasaulinio bendradarbiavimo uždavinys vystymuisi, kuris reikalauja, kad labiau išsivysčiusios ūkinės sistemos tam skirtų dalį turimų pajamų ir valdžios [106].

Dėl to įprastas gyvenimo būdas gali smarkiai keistis, o tai būtina, norint riboti gamtos išteklių ir žmonių resursų eikvojimą, kad jų pakaktų visoms tautoms ir visiems žmonėms žemėje. Negana to, reikia įvertinti naujas materialines gėrybes ir dvasines vertybes, kurios yra dabar žeminamų tautų darbo ir kultūros vaisius, o tai praturtins visas pasaulio tautas.

VI. ŽMOGUS YRA BAŽNYČIOS KELIAS

53. Leonas XIII taip rašė apie proletariato skurdą: „Šio dalyko imamės su pasitikėjimu ir pilna savo teise <...>, tylėdami nusikalstume savo pareigoms“ [107]. Per paskutinįjį šimtmetį Bažnyčia pasisakė daug kartų, iš arti stebėdama, kaip nepaliaujamai didėja socialinė problema, ir darė tai anaiptol ne todėl, kad atgautų turėtas privilegijas ar primestų kokią nors savo koncepciją. Tai darydama ji vadovavosi tik rūpesčiu žmogumi ir atsakomybe už jį, kurį jai patikėjo pats Kristus, tą žmogų, kurio, kaip teigia II Vatikano Susirinkimas, Dievas norėjo – kaip vienintelio kūrinio – dėl paties žmogaus, kuriam numatė savo planą, būtent: troškimą leisti jam dalyvauti amžinajame išganyme. Čia turima omenyje ne „abstraktus“, bet realus, „konkretus“ ir „istorijos“ žmogus, t. y. kiekvienas žmogus, nes Atpirkimo Paslaptis lietė kiekvieną, ir per tą paslaptį Kristus amžiams susivienijo su kiekvienu [108]. Todėl Bažnyčia negali apleisti žmogaus: „tas žmogus yra pirmasis kelias, kuriuo turi žengti Bažnyčia, vykdydama savo pasiuntinybę <...>, kelias, pažymėtas paties Kristaus, kelias, kuris nuolat veda per Įsikūnijimo ir Atpirkimo Paslaptis“ [109].

Tai yra vienintelis įkvėpimo šaltinis, iš kurio semiasi Bažnyčios visuomeninis mokymas. Jeigu Bažnyčia tą mokymą plėtojo pamažu ir sistemingai, ypač pradedant data, kurios sukaktį minime, tai todėl, kad visos Bažnyčios doktrinos paveldo centre yra žmogus su savo konkrečia nusidėjėlio ir teisiojo realybe.

54. Visuomeninis mokslas dabar ypač domisi žmogumi ir jo sudėtingais santykiais, kurie būdingi dabartinėms visuomenėms. Humanistiniai mokslai ir filosofija padeda išaiškinti, koks svarbiausias žmogaus vaidmuo visuomenėje, ir padeda jam geriau suprasti patį save kaip „visuomeninę būtybę“. Tačiau tik tikėjimas iki galo apreiškia jam tikrąją jo tapatybę, ir kaip tik iš jos išauga visuomeninis Bažnyčios mokymas, kuris, pasinaudodamas filosofijos ir gamtos mokslo laimėjimais, trokšta lydėti žmogų kelyje į išganymą.

Encikliką Rerum novarum galime laikyti svarbia XIX amžiaus pabaigos visuomeninei–ekonominei analizei, tačiau jos ypatinga vertė ta, kad ji yra Bažnyčios Mokomosios Valdžios Dokumentas, taigi neatskiriama evangelizacijos dalis, panašiai kaip ir daugelis kitų to pobūdžio dokumentų. Iš to išplaukia, kad visuomeninis mokslas pats savaime yra evangelizacijos įrankis: kaip toks, jis kiekvienam žmogui skelbia Dievą ir išganymo paslaptį Kristuje ir kartu apreiškia žmogui jį patį. Toje šviesoje – ir tik toje – sprendžiamos kitos problemos – kiekvieno žmogaus teisė, ypač „proletariato“, šeima ir auklėjimas, valstybės pareigos, tautinės ir tarptautinės visuomeninės struktūros, ūkinis gyvenimas, kultūra, karas ir taika, pagarba gyvybei nuo pradėjimo momento iki pat mirties.

55. „Sugebėjimą suprasti žmogų“ Bažnyčia gauna iš Dievo. „Kad būtų galima pažinti žmogų, tikrąjį žmogų, vientisą žmogų, reikia pažinti Dievą“, – sakė Paulius VI, cituodamas žodžius šv. Kotrynos Sienietės, kuri tą pačią mintį išreiškė maldoje: „Tavyje, amžinasis Dieve, aš pažinsiu save“ [110].

Krikščioniškoji antropologija iš esmės yra viena iš teologijos sričių; kartu visuomeninės Bažnyčios mokymas, rūpindamasis žmogumi, domėdamasis juo pačiu, jo elgesiu pasaulyje, „priklauso <...> teologijos <...> sričiai, labiausiai moralinės teologijos“ [111]. Taigi aiškindami žmonių gyvenimo problemas ir tas problemas spręsdami, turime atsižvelgti į jų teologinius matmenis. Čia turime pabrėžti, kad tai lygiai svarbu ir dėl „ateistinio“ sprendimo, kuris atima iš žmogaus vieną iš pagrindinių jo matmenų, būtent, dvasinį matmenį, ir permisyvinių bei vartotojiškų sprendimų, kurie įvairiais argumentais bando įtikinti žmogų, kad jis yra nepriklausomas nuo visų įstatymų ir Dievo, tuo pasmerkdami žmogų egoizmui, kuris kenkia jam pačiam ir kitiems.

Skelbdama žmogui Dieviškąjį išganymą, teikdama ir perduodama jam Dievo gyvenimą per sakramentus, suteikdama jo gyvenimui kryptį Dievo ir artimo meilės įsakymais, Bažnyčia prisideda prie žmogaus sutaurinimo. Bažnyčia niekada negali liautis vykdyti savo religinės ir transcendentinės misijos žmogaus gėriui, nors žino, kad šioje veikloje yra daug sunkumų ir kliūčių. Todėl ji vis naujomis jėgomis ir naujais metodais imasi evangelizacijos, kurios tikslas – visapusiškas žmogaus vystymasis. Taip pat ir šiandien, trečiojo tūkstantmečio išvakarėse, Bažnyčia lieka „transcendentinio žmogaus asmens ženklas ir apsauga“ [112], tuo ji nuo pat savo egzistavimo pradžios stengėsi būti, lydėdama žmogų per visą istoriją. Enciklika Rerum novarum iškalbingai šitai liudija.

56. Minimos enciklikos šimtųjų metinių proga trokštu padėkoti visiems, kurie stengėsi studijuoti, stiprinti ir platinti krikščioniškąjį visuomeninį mokymą. Šiam darbui reikalingas ir vietinių Bažnyčių bendradarbiavimas, todėl linkiu, kad tų metinių minėjimas iš naujo paskatintų studijuoti, platinti ir pritaikyti visuomeninį Bažnyčios mokymą įvairioje aplinkoje.

Ypač trokštu, kad jis būtų platinamas ir įgyvendinamas kraštuose, kurie, žlugus socializmui, susiduria su dideliais atsikūrimo sunkumais. Gresia pavojus ir Vakarų kraštams, kurie, socializmo žlugimą laikydami visiška savo ūkinės sistemos pergale, nesistengia jos tobulinti. Tuo metu Trečiojo pasaulio šalys dėl menko išsivystymo yra tragiškesnėje padėtyje, negu kada nors, ir ta padėtis kasdien blogėja.

Leonas XIII, išdėstęs darbininkų problemos sprendimo principus ir nurodymus, atkakliai reikalauja: „Kiekvienas, kurį tai liečia, teatlieka savo pareigą ir tai neatidėliodamas, kad tokia pikto daugybė dėl pavėlavimo nepasidarytų dar labiau nepagydoma“. Ir čia pat priduria: „Dėl Bažnyčios, tai ji niekados nesiliaus savo dariusi“ [113].

57. Bažnyčia yra tos nuomonės, kad visuomeniniai Evangelijos nurodymai turi būti vertinami ne kaip teorija, o pirmiausia kaip veiklos pagrindas ir skatinimas veikti. Tų nurodymų paveikti kai kurie pirmieji krikščionys išdalijo savo gėrybes vargšams, liudydami, kad net skirtingos visuomeninės kilmės žmonės gali taikiai ir draugiškai gyventi. Per visus amžius, semdamiesi stiprybės iš Evangelijos, vienuoliai dirbo žemę, vienuoliai ir vienuolės steigė ligonines ir prieglaudas vargšams, religinių brolijų nariai bei įvairių luomų vyrai ir moterys teikė pagalbą varguoliams ir visuomenės paniekintiesiems, įsitikinę, kad Kristaus žodžiai „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40), neturi likti maldingu linkėjimu, bet privalo skatinti konkrečiai veikti.

Šiandien labiau negu kada nors Bažnyčia yra liudininkė, kad jos veikimo nurodymai yra patikimesni ne dėl glaustumo ir vidinės logikos, o dėl liudijimo veikla. Tai suvokdama, ji pirmiausia pasirenka vargšų reikalus, ir tas pasirinkimas nėra išimtinis ir nediskriminuoja kitų grupių. Pasirenkamas ne tik materialinis skurdas, nes aišku, kad ypač dabartinėje visuomenėje yra daug ne tik ekonominio bet ir kultūrinio bei religinio skurdo. Bažnyčios veiklai vadovaujanti ir sudaranti nuolatinę jos tradiciją meilė vargšams verčia ją atsigręžti į pasaulį, kur, nepaisant ekonominės ir techninės pažangos, tebėra begalinio skurdo pavojus. Vakarų kraštuose egzistuoja įvairios skurdo grupės: atstumtieji, esantys už visuomenės ribų, seni ir ligoti žmonės, vartojimo aukos ir – dar labiau – daugybė pabėgėlių ir emigrantų; besivystančiuose kraštuose gali prasidėti rimta krizė, kurios galima išvengti tik laiku imantis koordinuotos tarptautinės veiklos.

58. Konkretus meilės pasireiškimas žmogui, o ypač vargšui, kuriame Bažnyčia mato Kristų, yra teisingumo stiprinimas. Visiškas teisingumas bus galimas tik tada, kai paramos prašantis nebus vertinamas kaip rūpestį keliantis akiplėša ar kaip našta, o bus reali proga daryti gera dėl paties gėrio, galimybė laimėti didesnį turtą. Tik šitai suvokus, galima drąsiai rizikuoti ir vykdyti permainas, kurios siejasi su kiekvienu tikru bandymu padėti kitam žmogui. Svarbu kitam ne tik duoti tai, ko trūksta, bet padėti įsijungti į civilizacijos ir ūkinio vystymosi procesą ištisoms tautoms, kurios yra iš to proceso išjungtos arba paliktos nuošalyje. Tai bus įmanoma padaryti ne tik panaudojant tas gėrybes, kurių yra perteklius, kurių pasaulyje gaminama gausiai, bet ir keičiant gyvenimo stilių, gamybos ir vartojimo modelius, stiprinant valdžios struktūras, kuriomis šiandien remiasi visuomenė. Tai nereiškia, kad reikia panaikinti visuomenines organizacijas, kurios gerai išlaikė egzaminą, bet kreipti jas taip, kad jos veiktų tinkamai suprastai visos žmonijos šeimos gerovei. Dabar vyksta pasaulinio masto ūkinis tarpusavio priklausomybės procesas. To reiškinio nederėtų laikyti neigiamu, nes dėl jo gali atsirasti geresnės galimybės pasiekti gerovę. Tačiau vis labiau jaučiama būtinybė, kad tokiu mastu, kaip plečiasi tarptautiniu pasidaręs ūkis, susikurtų ir sėkmingai veiktų tarptautiniai kontrolės ir vadovavimo organai, kurių dėka ūkis tarnautų bendrai gerovei. Atskiros valstybės, nors ir labai galingos, jau nepajėgia to padaryti. To tikslo siekiant, reikalingas labai harmoningas didžiųjų valstybių bendradarbiavimas ir visos didžiosios žmonijos šeimos interesų lygiateisis atstovavimas tarptautinėse institucijose. Taip pat būtina, kad tos institucijos, vertindamos savo sprendimų rezultatus, skirtų tinkamą dėmesį ir toms tautoms bei šalims, kurios dar nėra labai reikšmingos tarptautinėje rinkoje, bet skaudžiai kenčia dėl trūkumų ir labiausiai reikalingos pagalbos, kad galėtų toliau vystytis. Be abejonės, toje srityje dar daug reikia padaryti.

59. Vadinasi, kad įsiviešpatautų teisingumas ir kad žmonės, kurie stengiasi tą teisingumą įgyvendinti, pasiektų tikslą, būtina malonės dovana, kurią teikia Dievas. Dėl jos ir dėl laisvo žmonių bendradarbiavimo galima yra ši Dievo buvimo istorijoje paslaptis – Apvaizda.

Tai, ką iš naujo patyrėme sekdami Kristų, turime perduoti kitiems žmonėms, kurie turi konkrečių sunkumų, problemų, išgyvena pergales, kad tikėjimo šviesa apšviestų juos ir jie taptų žmoniškesni. Juk tikėjimas ne tik padeda rasti sprendimus, bet ir parengia žmogų iškentėti kančią taip, kad nepražūtų ir nepamirštų savo garbingumo ir pašaukimo.

Būdingas Bažnyčios doktrinos bruožas – interdisciplinarinis jos pobūdis. Kad būtų geriau įjungta į  įvairų ir nuolat kintantį visuomeninį, ūkinį ir politinį kontekstą vienintelė tiesa apie žmogų, ši doktrina pradeda dialogą su įvairiomis disciplinomis, kurios rūpinasi žmogumi, perima jų laimėjimus ir nurodo didesnes perspektyvas tarnauti žmogaus asmenybei, pažintai ir pamiltai jos pašaukimo pilnatvėje.

Be interdisciplinarinio matmens, visuomeninė doktrina taip pat turi prisiminti savo praktinį ir tam tikra prasme tiriamąjį matmenį. Ji yra lokalizuota toje vietoje, kur susiduria krikščioniškas gyvenimas ir sąžinė su pasaulio gyvenimu, ir pasireiškia atskirų individų, šeimos, kultūros ir visuomenės, politikos ir valstybės veikėjų pastangomis: jie stengiasi surasti šiai doktrinai istorinę formą ir ją pritaikyti.

60. Nurodydamas socialinės problemos sprendimo principus, Leonas XIII rašė: „Visi apskritai, kuriuos tai liečia ir kurie to siekia, privalo atitinkamai bendradarbiauti“ [114]. Jis buvo įsitikinęs, kad šios svarbios problemos, iškilusios pramoninėje visuomenėje, galėjo būti išspręstos tik bendradarbiaujant visoms suinteresuotoms jėgoms. Šitas tvirtinimas liko pastovus visuomeninio Bažnyčios mokymo elementas, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių ir Jonas XXIII savo encikliką apie taiką taip pat skyrė „visiems geros valios žmonėms“.

Tačiau Leonas XIII su skausmu tvirtina, kad dabartinės ideologijos, ypač liberalizmas ir marksizmas, atmetė tokį bendradarbiavimą. Nuo anų laikų daug kas pasikeitė, ypač pastaraisiais metais. Dabartinis pasaulis kaskart tvirčiau įsisąmonina, jog svarbių tautinių ir tarptautinių klausimų sprendimas yra ne tik ūkinės gamybos arba teisinės ar visuomeninės organizacijos problema, kad reikia taip pat remtis tam tikromis etinėmis–religinėmis vertybėmis, taip pat keisti mąstymo būdą, elgesį ir struktūras. Bažnyčia jaučiasi yapč atsakinga už tą paskutiniąją sritį ir, kaip parašiau enciklikoje Sollicitudo rei socialis, yra pagrįstos vilties, kad didelė grupė žmonių, nepripažįstančių jokios religijos, galės prisidėti, sudarant etinius pagrindus visuomeninėms problemoms spręsti [115].

Tame pačiame dokumente paskelbiau kreipimąsi į krikščioniškąsias Bažnyčias ir didžiųjų pasaulio religijų išpažinėjus, kad kartu, bendrai liudytume Dievo sukurto žmogaus garbingumą [116]. Esu tikras, kad religijos vaidmuo, sudarant tvirtą taiką ir kuriant žmogaus vertą visuomenę, yra svarbus šiandien ir toks jis bus ateityje.

Antra vertus, reikia tikėtis, kad dialogui ir bendradarbiavimui bus pasiruošę visi geros valios žmonės, ypač tie asmenys ir grupės, kurie konkrečiai atsakingi už politinius, ūkinius ir visuomeninius reikalus tiek šalyje, tiek tarptautiniu mastu.

61. Pramoninės visuomenės pradžioje „beveik vergijos jungas“ privertė mano Pirmtaką tarti žodį žmogui ginti. Tuo metu priimtam įsipareigojimui Bažnyčia liko ištikima per tą šimtą metų, praėjusių nuo to laiko. Iš tikrųjų per audringą klasių kovos laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo ji gynė žmogų nuo visų ekonominių ir despotiškų totalitarinių sistemų, po Antrojo pasaulinio karo savo pasisakymuose svarbiausią vietą skyrė žmogaus garbingumui, pabrėždama visuotinę materialinių gėrybių paskirtį, reikalaudama sukurti tokią visuomeninę sistemą, kurioje nėra priespaudos, kurioje viešpatauja bendradarbiavimas ir solidarumas. Taip pat nuolat pabrėždavo, kad tiek asmenybei, tiek visuomenei reikia ne tik tų gėrybių, bet ir dvasinių bei religinių vertybių. Be to, kaskart geriau suprasdama, kad pernelyg daug žmonių gyvena ne Vakarų pasaulio gerovės sąlygomis, o patiria besivystančių šalių skurdą, ir dar šiandien velka „beveik vergijos jungą“, Bažnyčia jaučiasi visą laiką įpareigota vienareikšmiai ir atvirai smerkti tą situaciją, nors žino, kad tas jos reikalavimas ne visuomet ir ne visų bus palankiai priimtas.

Šimtą metų nuo enciklikos Rerum novarum paskelbimo Bažnyčia kaip ir anksčiau stovi „naujų daiktų“ ir naujų kvietimų akivaizdoje. Vadinasi, tas šimtmetis turi sustiprinti visų geros valios žmonių, o ypač tikinčiųjų pastangas.

62. Šios enciklikos tikslas buvo pažvelgti į praeitį, bet pirmiausia rūpintis ateitimi. Kaip ir Rerum novarum, ši enciklika tarsi stovi ant slenksčio naujo šimtmečio ir, Dievui padedant, trokšta būti pasirengusi jį pasitikti.

Tikrų ir amžinų „naujų daiktų“ šaltinis kiekvienu atveju yra begalinė Dievo galybė, kuri teigia: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5). Tais žodžiais kreipiamasi iki laikų pabaigos, kai Kristus „perduos karalystę Dievui Tėvui <...>, kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 24. 28). Tačiau krikščionis gerai žino, kad „nauja“, kurio pilnatvės laukiame Viešpaties sugrįžimo momentu, yra pasaulyje nuo pat sukūrimo, o ypač nuo to laiko, kai Jėzuje Kristuje Dievas tapo žmogumi, su Juo ir per Jį sukūrė „naują kūrinį“ (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).

Baigdamas dar kartą dėkoju Visagaliui Dievui, kuris suteikė savo Bažnyčiai šviesos ir stiprybės, kad ji galėtų lydėti žmogų žemės kelionėje į amžinąją paskirtį. Taip pat ir trečiajame tūkstantmetyje Bažnyčia liks tam ištikima, ir žmogus bus jos kelias. Bažnyčia gerai supranta, kad žengia į priekį ne viena, o su Kristumi, savo Viešpačiu. Tai Jis padarė žmogų savo keliu ir veda žmogų net ir tada, kai šis to nesupranta.

Tegu Marija, Atpirkėjo Motina, kuri yra prie Kristaus Jo kelyje į žmones ir su žmonėmis ir eina pirma Bažnyčios maldingoje tikėjimo kelionėje, lydi savo motinišku užtarimu žmoniją, skubančią į jau netolimą naują tūkstantmetį, ištikima Tam, kuris buvo, yra ir bus tas pats per amžius (plg. Žyd 13, 8), – Jėzui Kristui, mūsų Viešpačiui. Jo vardu visus iš širdies laiminu.

Parašyta Romoje, prie šv. Petro, 1991 metų gegužės mėnesį, šv. Juozapo Darbininko dieną, tryliktaisiais mano pontifikato metais.

JONAS PAULIUS II