Brangūs broliai,
mylimi sūnūs ir mylimos dukterys,
sveikinu ir apaštališkai laiminu jus!

I. KAS MATO MANE, MATO IR TĖVĄ (plg. Jn 14, 9)

1. Gailestingumo apreiškimas

„Dievas apstus gailestingumo“ [1]. Tasai, kurį mums kaip Tėvą apreiškė Jėzus Kristus. Apreiškė jį ir savyje parodė jo Sūnų [2]. Įsimintina akimirka, kai Pilypas, vienas iš dvylikos apaštalų, kreipiasi į Kristų: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“, o Jėzus atsako: „ Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ [3] Tie žodžiai buvo ištarti atsisveikinimo kalboje, baigiant Paskutinę vakarienę, kuria prasidėjo anų šventųjų dienų įvykiai, turintys kartą visiems laikams patvirtinti: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ [4].

Sekdamas Vatikano II Susirinkimo mokymu ir atsiliepdamas į ypatingus mūsų laikų reikalavimus, encikliką „Redemptor hominis“ skyriau tiesai apie žmogų, tiesai, kuri visiškai ir iki galo atsiskleidžia Kristuje. Ne mažesnis šių sunkių persilaužimo laikų reikalavimas – taip pat Kristuje dar kartą atidengti veidą Tėvo, kuris yra „gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ [5]. Konstitucijoje „Gaudium et spes“ skaitome: „Kristus, galutinis Adomas, <...> rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas“, apreikšdamas Tėvą ir jo meilės slėpinį [6]. Šie žodžiai aiškiai byloja, kad žmogaus prigimties orumas tobulai atsiskleidžia tik santykyje su Dievu, ir ne vien tik abstrakčiai, bet pačiu gyvenimu. Žmogus ir jo aukščiausias pašaukimas atsiveria Kristuje Tėvo ir jo meilės slėpinio apreiškimu.

Todėl mums privalu į tą slėpinį gręžtis. Tam pritaria ir didelė Bažnyčios bei šių dienų žmogaus patirtis. To šaukiasi daugybės žmonių širdžių, jų kančios ir viltys, jų baimė ir lūkesčiai. Jei tiesa, kad kiekvienas žmogus tam tikra prasme yra Bažnyčios kelias (apie tai kalbama enciklikoje „Redemptor hominis“), tai Evangelija ir visa tradicija nurodo, jog turime įveikti šį kelią su kiekvienu žmogumi, kaip atvėrė tą kelią Kristus, atskleisdamas savyje „Tėvą ir jo meilę“ [7]. Jėzuje Kristuje eidami prie žmogaus tuo keliu, kuris besikeičiančiame laikų kontekste kartą visam laikui vienas buvo duotas Bažnyčiai, drauge išeiname pasitikti Tėvo ir jo meilės. Vatikano II Susirinkimas patvirtino šią tiesą mūsų laikams.

Kuo labiau Bažnyčios veikla krypsta į žmogų, t. y. kuo labiau ji tampa antropocentriška, tuo labiau ją reikia sustiprinti ir patobulinti teocentriškumu, t. y. nukreipti Jėzuje Kristuje į Tėvą. Nors įvairios žmonių pažiūros ir net mąstymo srovės buvo ir yra linkusios skirti ir net statyti priešpriešiais teocentrizmą ir antropocentrizmą, tačiau Bažnyčia, sekdama Kristumi, stengiasi, juos žmonių istorijoje intymiai ir darniai sujungti. Tai vienas iš svarbiausių, o gal ir pats svarbiausias pastarojo Susirinkimo siekinys. Šiame Bažnyčios veiklos etape iškeliame sau svarbiausią užduotį – įgyvendinti to didžio Susirinkimo mokymą; todėl mums to siekti reikia  tikėjimu, atviru protu bei širdimi. Jau enciklikoje „Redemptor hominis“ stengiausi parodyti, kad to Susirinkimo duota visapusiška ir gili įžvalga į Bažnyčios esmę turi mūsų mintis ir širdis plačiau atverti pačiam Kristui. Šiandien vėl noriu pabrėžti, kad atsiverti Kristui, kuris, kaip pasaulio Atpirkėjas, visapusiškai atskleidžia žmogų pačiam žmogui, neįmanoma kitaip, kaip tik vis brandžiau žvelgiant į Tėvą ir jo meilę.

2. Gailestingumo įsikūnijimas

Dievas, kuris „gyvena neprieinamoje šviesoje“ [8], prabyla žmogui viso kosmoso balsu: „Jo neregimosios ypatybės - jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ [9]. Toks netiesioginis ir netobulas pažinimas, įgyjamas protu ieškant Dievo per kūrinius regimajame pasaulyje, dar nėra „Tėvo regėjimas“. „Dievo niekas niekada nėra matęs“, - rašo šv. Jonas, pabrėždamas tą tiesą, jog „viengimis Sūnus - Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė“ [10]. Šitas apreiškimas parodo Dievą beribiame jo gyvenimo slėpinyje kaip vieną ir triasmenį, „gyvenantį neprieinamoje šviesoje“ [11]. Iš Kristaus apreiškimo Dievą pirmiausia pažįstame kaip mylintį žmones: pažįstame jo „filantropiją“ [12]. Ir čia jo „neregimosios ypatybės“ ypatingu būdu tampa regimos, nepalyginti labiau nei iš visų „jo kūrinių“. Tampa regimos Kristuje ir per Kristų, jo darbais ir žodžiais, galiausiai jo kryžiaus mirtimi ir prisikėlimu.

Tuo būdu Kristuje ir per Kristų Dievas ypač mums sušvinta savo gailestingumu: išryškėja toji Dievo savybė, kuri jau Senajame Testamente (įvairiais posakiais ir žodžiais) apibrėžiama kaip „gailestingumas“. Kristus Senojo Testamento Dievo gailestingumo tradicijai suteikė galutinę reikšmę. Ne tik apie jį kalba ir palyginimais bei pavyzdžiais aiškina, bet pirmiausia jį savyje įkūnija ir įasmenina. Juk ir jis pats yra gailestingumas! Kas jame gailestingumą mato ir jį randa, tam ypatingu būdu Dievas tampa „regimas“ kaip Tėvas, „apstus gailestingumo“ [13].

Šiandienė mąstysena, turbūt daugiau nei praeities žmonių, priešinasi Dievo gailestingumui, net mėgina pačią gailestingumo idėją išstumti iš gyvenimo ir išrauti iš žmogaus širdies. Pats žodis „gailestingumas“ bei jo sąvoka tarsi trikdytų žmogų, kuris dėl mokslo ir technikos negirdėtos plėtros labiau nei bet kada užvaldė žemę ir tapo jos viešpačiu [14]. Toksai “žemės užvaldymas“, ne kartą vienapusiškai ir paviršutiniškai suprantamas, tartum jau nebepalieka vietos gailestingumui. Tą „žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje“ galime apibūdinti Konstitucijos „Gaudium et spes“ įvado žodžiais. Ten, be kita ko, skaitome: „Ir taip jau yra, kad šiuolaikinis pasaulis pasirodo esąs drauge ir galingas, ir silpnas, sugebantis realizuoti ir geriausius, ir blogiausius dalykus; taip jam atsiveria kelias į laisvę ir priespaudą, į progresą ir atsilikimą, į brolybę ir neapykantą. Be to, žmogus dabar supranta, jog jam priklauso apvaldyti jėgas, jo paties pažadintas ir galinčias jį prislėgti arba jam tarnauti“ [15].

Šiandienio pasaulio būklė ne tik rodo geresnės žmogaus ateities žemėje viltį, bet taip pat išryškina pavojus, didesnius nei bet kada. Visomis progomis nesiliaudama tuos pavojus atskleidinėti (pvz., savo pareiškimuose ONU, UNESCO, FAO ir kitur), Bažnyčia privalo juos nagrinėti ir svarstyti iš Dievo gautoje tikėjimo šviesoje. Kristuje apreikštoji tiesa apie Dievą, kuris yra „gailestingumo Tėvas“ [16], leidžia mums jį regėti labai artimą žmogui, ypač kai žmogų ištinka kančia ar iškyla grėsmė jo egzistencijai ir orumui. Dėl šios priežasties daugybė pavienių žmonių ir ištisos grupės, esant tokiai Bažnyčios ir pasaulio situacijai, gyvo tikėjimo vedami, tarytum spontaniškai gręžiasi į Dievo gailestingumą. Be abejo, juos tam skatina pats Kristus, veikdamas savo Šventąja Dvasia žmonių širdyse. Jo atskleistas Dievo, kuris yra „gailestingumo Tėvas“, slėpinys mūsų epochoje žmogui gresiančių pavojų akivaizdoje tampa ypatingu raginimu Bažnyčiai. Šioje enciklikoje norėčiau atsiliepti į tą raginimą. Pasitelkdamas amžinąją, savo paprastumu bei gilumu nepalyginamą apreiškimo bei tikėjimo kalbą, norėčiau Dievo ir žmogaus akivaizdoje dar kartą išsakyti didžius mūsų laikų rūpesčius. Apreiškimas ir tikėjimas moko mus Dievo, „gailestingumo Tėvo“, slėpinį ne tiek atitrauktai svarstyti, kiek kreiptis į tą gailestingumą Kristaus vardu bei vienybėje su juo. Argi Kristus nesakė, kad mūsų Tėvas, „regintis slaptoje“ [17], be paliovos tarsi laukia, kad, kiekvienu atveju į jį kreipdamiesi, vis giliau pažintume jo slėpinį: Tėvo ir jo meilės slėpinį? [18]

Trokštu, kad tolesnės šios enciklikos mintys apie tėviškai gailestingos Dievo meilės slėpinį visiems būtų savos ir drauge taptų karštu Bažnyčios maldavimu gailestingumo, kurio taip reikia žmogui ir šių laikų pasauliui. Taip labai reikia, nors dažnai jis to ir nežino.

II. MESIJINĖ ŽINIA

3. Kai Kristus pradėjo veikti ir mokyti

Savo kraštiečiams, Nazareto gyventojams, Kristus primena pranašo Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ [19]. Šis šv. Luko užrašytas pareiškimas yra Kristaus pirmoji mesijinė deklaracija, po kurios eina žinomi iš Evangelijos darbai ir žodžiai. Tais darbais ir žodžiais Kristus priartina žmonėms Tėvą. Svarbu pažymėti, jog pirmiausia tai vargdieniai, neturintys lėšų pagyvenimui; tai netekusieji laisvės; aklieji, neregintys visos puikios kūrinijos; tie, kuriuos slegia sielvartas ar socialinis neteisingumas; pagaliau nusidėjėliai. Pirmiausia tiems žmonėms Mesijas tampa lengvai atpažįstamu ženklu Dievo, kuris yra meilė, tampa Tėvo ženklu. Tame regimame ženkle gali pamatyti Tėvą ir šių dienų žmonės, kaip jį matė ir anų laikų žmonės.

Kai Jonas Krikštytojas nusiuntė žmones pas Jėzų paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ [20], Jėzus atsakė, remdamasis tuo pačiu liudijimu, kuriuo pradėjo mokymą Nazarete: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“, ir pridūrė: „Palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ [21].

Savo gyvenimo būdu ir darbais Jėzus apreiškė, kaip pasaulyje, kuriame gyvename, reiškiasi Dievo meilė. Veikli meilė, kuri ieško žmogaus ir aprėpia visą jo žmogiškumą. Toji meilė labiausiai pasireiškia ten, kur susiduria su kančia, skriauda, vargu – su visa istorine žmogaus būsena, kuriai būdingas žmogaus ribotumas bei tiek fizinis, tiek moralinis trapumas. Taigi Dievo meilės reiškimosi būdas ir jo sfera Biblijos kalba vadinasi „gailestingumas“.

Kristus apreiškia Dievą, kuris yra Tėvas, kuris yra „meilė“, kaip savo pirmajame laiške nusako šv. Jonas [22]; apreiškia Dievą, „apstų gailestingumo“, kaip rašo šv. Paulius [23]. Toji tiesa labiau yra Kristaus įgyvendinta tikrenybė negu mokymo tema. Paties Kristaus supratimu, jo mesijinę pasiuntinybę tvirčiausiai ir įrodo tai, kad jis priartina žmonėms Tėvą, kuris yra meilė ir gailestingumas. Tai rodo jo žodžiai, pradžioje pasakyti Nazareto sinagogoje, o paskui savo mokiniams ir Jono Krikštytojo pasiuntiniams.

Skelbdamas, jog arti prie žmonių yra Dievas, meilės ir gailestingumo Tėvas, Jėzus gailestingumą padaro viena iš pagrindinių mokymo temų. Kaip visur, taip ir čia pirmiausia moko „palyginimais“, nes jie geriausiai išryškina dalyko esmę. Pakanka prisiminti palyginimą apie sūnų palaidūną [24] ar apie gailestingąjį samarietį [25], ar – kontrastui – palyginimą apie beširdį tarną [26]. Kristus daugybę kartų moko apie meilę bei gailestingumą, ir vis naujais aspektais. Pakanka prisiminti gerąjį ganytoją, kuris ieško paklydusios avies [27], ar moterį, kuri šluoja visą kambarį ieškodama nusimetusios drachmos [28]. Evangelistas Lukas ypač daug vietos skyrė šitoms Kristaus mokymo temoms, ir jo Evangelija ne veltui vadinama „gailestingumo evangelija“.

Kalbant apie mokymą, iškyla labai svarbi atskirų posakių ir sąvokų reikšmės problema, pirmiausia „gailestingumo“ samprata (lyginant su „meilės“ sąvoka). Tiksliai suprasti tų sąvokų turinį – tai raktas suvokti pačiai gailestingumo tikrovei, kas mums ir yra svarbiausia. Sąvokos „gailestingumas“ esmės sampratai išgvildenti skirsime tolesnį dėstymą, bet pirmiau reikia priminti, kad Kristus, apreikšdamas Dievo meilę bei gailestingumą, to paties reikalavo iš žmonių: kad ir jie savo gyvenime vadovautųsi meile bei gailestingumu. Tas reikalavimas priklauso mesijinio skelbimo esmei ir sudaro Evangelijos etoso santrauką. Mokytojas tai išreiškia įsakymu, kurį nurodo kaip „didžiausią“ [29], ir palaiminimu, Kalno pamoksle skelbdamas: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ [30].

Taigi mesijinė žinia apie gailestingumą turi ryškų dieviškąjį ir žmogiškąjį pobūdį. Kristus, kaip mesijinių pranašysčių išsipildymas, įgyvendina meilę ir ją labiausiai parodo kenčiantiems, nuskriaustiesiems ir nusidėjėliams, priartina žmonėms ir tobuliausiai parodo Tėvą, kuris yra „apstus gailestingumo“ Dievas. Pats pasidaręs žmonėms gailestingos meilės pavyzdžiu, Kristus labiau veiksmais nei žodžiais ragina į gailestingumą, kuris yra vienas iš esmingiausių evangelinio etoso dėmenų. Čia kalbama ne vien apie įsakymą ar etinį reikalavimą, bet apie svarbiausiąją sąlygą, kad Dievas galėtų savu gailestingumu apsireikšti žmogui: „Gailestingieji... susilauks gailestingumo“.

III. SENASIS TESTAMENTAS

4. „Gailestingumo“ sąvoka Senajame Testamente

“Gailestingumo“ sąvokos Senajame Testamente ilga ir turtinga raida. Turime tą istoriją paliesti, kad geriau išryškėtų Kristaus apreikštasis gailestingumas. Darbais ir įsakymais jį rodydamas, Kristus kalbėjo žmonėms, kurie ne tik žinojo, kas yra gailestingumas, bet ir, kaip Senojo Testamento Dievo tauta, sėmėsi iš savo daugiaamžės istorijos ypatingą Dievo gailestingumo patirtį. Gailestingumą buvo patyrusi ir visuomenė, ir atskiri žmonės.

Izraelis turėjo Sandorą su Dievu, nors ne kartą tai Sandorai buvo neištikimas. Kai tik suprasdavo savo neištikimybę, – per ilgą Izraelio istoriją netrūko pranašų ir kitų žmonių, tą supratimą žadinančių, – visada šaukdavosi gailestingumo. Tarp svarbesnių įvykių ir biblinių tekstų galima paminėti Teisėjų veiklos pradžią [31], Saliamono maldą šventyklos pašventinimo proga [32], pranašo Michėjo prašymą atleisti [33], Izaijo paguodos žodžius ir pažadus [34], tremtinių maldą [35], Sandoros atnaujinimą grįžus iš tremties [36].

Pranašai byloja apie gailestingumą, apeliuoja į jį dėl žmonių nuodėmių, ne kartą motyvuoja Dievo meilės vaizdais. Dievas myli Izraelį išskirtine meile, panašia į sutuoktinių meilę [37], ir todėl atleidžia jam kaltes, netgi neištikimybę bei išdavystes. Pamatęs gailestį, tikrą atsivertimą, Dievas grąžina savo tautai malonę [38]. Pranašų kalboje gailestingumas reiškia ypatingą meilės galią, kuri stipresnė už išrinktosios tautos nuodėmes bei neištikimybę.

Plačiame „visuomeniniame“ kontekste gailestingumas pasireiškia kaip apibendrinta vidinė patirtis atskirų asmenų – nusidėjusių, kenčiančių, nelaimės ištiktų. Fizinis blogis, kaip ir moralinis, t. y. nuodėmė, Izraelio sūnus bei dukteris verčia kreiptis į Dievą, maldauti jo gailestingumo. Taip jo šaukiasi Dovydas, pajutęs sunkią savo kaltę [39], panašiai gręžiasi į Dievą dėl savo baisios nelaimės maištauti pradėjęs Jobas [40]. Šaukiasi jo ir Estera, patyrusi mirtiną grėsmę savo tautai [41]. Ir daug kitų pavyzdžių randame Senojo Testamento knygose [42].

Visos tautos ir pavienių žmonių joje įvairiopo įsitikinimo Dievo gailestingumu, šimtmečiais ryškaus Senajame Testamente, versmės glūdi pirminėje išrinktosios tautos patirtyje, gautoje išvedant ją iš Egipto: Dievas išvydo savo tautos nedalią nelaisvėje, išgirdo jos šauksmą, pažino jos vargus ir nusprendė ją išvaduoti [43]. Tame išvadavimo akte pranašas įžvelgė Dievo meilę ir užuojautą [44]. Visos tautos ir kiekvieno jos nario didžioji atrama – Dievo gailestingumas, kurio galima šauktis bet kokioje bėdoje.

Žmogaus skurdas – tai kartu ir jo nuodėmingumas. Senojo Testamento tauta šį skurdą pažino jau išėjimo laikais, pasigaminusi aukso veršį. Prieš tą skaudų Sandoros pažeidimą Dievas paima viršų, Mozei iškilmingai paskelbdamas, jog jis yra „Viešpats <…> gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ [45]. To apreiškimo dėka visa išrinktoji tauta ir kiekvienas jos narys visada, po kiekvieno nusižengimo, ras jėgos ir motyvų grįžti prie Dievo, primindamas jam, ką pats apie save yra paskelbęs [46], ir prašydamas jį atleidimo.

Dievas apreiškė savo gailestingumą darbais ir žodžiais jau nuo pat išrinktosios tautos egzistavimo pradžios, ir toji tauta savo istorijos būvyje kliovėsi Dievo gailestingumu tiek paliesta nelaimių, tiek supratusi savo kaltę.

Dievo gailestingume savajai tautai reiškiasi visokie meilės atspalviai: jis jos Tėvas [47], nes Izraelis – jo pirmgimis sūnus [48], taip pat mylimasis, per pranašą duodantis jai vardą „ruhāmāh“, t. y. „pamiltoji“, nes jai parodytas gailestingumas [49].

Kai Dievas, supykęs dėl savo tautos neištikimybės, nori su ja galutinai nutraukti ryšius, tuomet švelnumas ir didžiadvasiška meilė nugali jo pyktį [50]. Lengva tad suprasti, kodėl psalmininkai, norėdami apgiedoti aukščiausiąją Viešpaties šlovę, kuria himnus Dievo meilei, švelnumui, gailestingumui ir ištikimybei [51].

Vadinasi, gailestingumas priklauso ne tik Dievo sampratai, bet sudaro viso Izraelio ir pavienių jo sūnų bei dukterų gyvenimo esmę, jų bendravimo su Dievu esmę, su juo vykstančio dialogo esmę. Pirmiausia tokia prasme įvairiausiomis formomis nusakomas gailestingumas visose Senojo Testamento knygose. Gal sunku tose knygose ieškoti grynai teorinio atsakymo į klausimą, kas yra gailestingumas kaip toks, bet jau pats tų knygų žodynas gali mums daug šia tema pasakyti [52].

Senasis Testamentas aukština Dievo gailestingumą daugeliu gretimos reikšmės posakių, kurie turi kiekvienas savą atspalvį, tačiau telkiasi apie vieną pagrindinę sąvoką: nušviečia prigimtį viršijančius Dievo gailestingumo lobius ir įvairiopai stengiasi jį priartinti prie žmonių. Senasis Testamentas drąsina šauktis Dievo gailestingumo nedalios, o pirmiausia nuodėmių prislėgtus žmones, taip pat visą Izraelį, kadaise sudariusį sandorą su Dievu; drauge skatina visiškai kliautis tuo gailestingumu: primena jį nuopuolių bei nusiminimo valandomis. Paskui dėkoja už gailestingumą ir šlovina Dievą, kad gailestingumą parodė bei įvykdė tautos ar atskirų žmonių gyvenime.

Tuo būdu gailestingumas tam tikra prasme pastatomas priešpriešiais Dievo teisingumui ir dažniausiai pasirodo ne tik už jį galingesnis, bet ir gilesnis. Jau Senasis Testamentas moko: nors teisingumas yra žmogaus tikra dorybė ir vienas iš transcendentinių Dievo tobulumų, vis dėlto meilė yra viršesnė už jį. Viršesnė ta prasme, kad pirmesnė ir esmingesnė. Galima sakyti, meilė švelnina teisingumą, o teisingumas galiausiai tarnauja meilei. Meilės pirmumas ir viršenybė teisingumo atžvilgiu (tai ryšku visame apreiškime) pasireiškia gailestingumu. Tai buvo taip aišku psalmininkams bei pranašams, kad teisingumą jie laikė išgelbėjimu, kurį teikia Dievas ir jo gailestingumas [53]. Gailestingumas skiriasi nuo teisingumo, bet jam neprieštarauja, jei mes pripažįstame, kad žmogaus istorijoje esti Dievas, – taip ir daro Senasis Testamentas, – Dievas, kuris jau kaip Kūrėjas su savo kūriniais yra susijęs ypatinga meile. Meilės esmei priklauso tai, kad ji negali nekęsti ar trokšti blogio tam, kuriam kitados save atidavė: „Nihil odisti eorum quae fecisti“ – „nesišlykšti niekuo, ką esi sukūręs“ [54]. Šie žodžiai atidengia gilųjį ryšį tarp Dievo teisingumo ir gailestingumo žmogui bei pasauliui. Jie sako, jog to ryšio gaiviųjų šaknų bei giliausiųjų priežasčių reikia ieškoti visa ko „pradžioje“ – sukūrimo slėpinyje. Senosios Sandoros įvykiai nuteikia laukti, jog bus galutinai apreikštas Dievas, kuris „yra meilė“ [55].

Su sukūrimo slėpiniu siejasi išrinkimo slėpinys, suformavęs istoriją tautos, kurios dvasios tėvas dėl savojo tikėjimo buvo Abraomas. Per Senosios ir Naujosios Sandoros laikų išrinktąją tautą išrinkimo slėpinys pasiekia kiekvieną žmogų ir visą neaprėpiamą žmonijos šeimą. „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile“ [56]. „Nors kalnai imtų kilnotis<…>, tačiau manoji meilė niekada nuo tavęs nesitrauks, manoji ramybės sandora nesusvyruos“ [57]. Toje kadaise Izraeliui pasakytoje tiesoje telpa žmonijos istorijos perspektyva, drauge laikina ir galutinė – eschatologinė [58]. Kristus apreiškia Tėvą toje pat perspektyvoje ir jau parengtiems klausytojams, kaip rodo gausūs Senojo Testamento puslapiai. Artėjant to apreiškimo finalui, dieną prieš mirtį, apaštalui Pilypui Kristus taria įsimintinus žodžius: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir <...> vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ [59]

IV. PALYGINIMAS APIE SŪNŲ PALAIDŪNĄ

5. Analogija

Prie Naujojo Testamento slenksčio, Luko evangelijoje, darniai suskamba du žodžiai, nusakantys Dievo gailestingumą, kuriuose skardžiu aidu atsiliepia visa Senojo Testamento tradicija. Iškeliami savumai, turintys ryšį su Šventojo Rašto senųjų knygų kalbėsena. Štai Marija, įžengusi į Zacharijo namus, visa širdimi garbina Viešpatį dėl jo gailestingumo, kuris iš kartos į kartą tenka Dievo šventai bijantiems žmonėms. Ir tuojau pat, šlovindama Izraelio išrinkimą, ji aukština gailestingumą, kurį visuomet atsimena Izraelį sau pasirinkęs Viešpats [60].

Paskui, gimus Jonui Krikštytojui, tuose pat namuose jo tėvas Zacharijas garbina Izraelio Dievą ir šlovina gailestingumą, kokį jis rodė protėviams, atsimindamas savo šventąją sandorą [61].

Paties Kristaus moksle tas iš Senojo Testamento paveldėtas vaizdas suprastinamas ir drauge pagilinamas. Tai geriausiai matyti palyginime apie sūnų palaidūną [62], kur nė karto nesuskamba žodis „gailestingumas“, bet parodoma pati dieviškojo gailestingumo esmė. Tam tarnauja ne žodynas, kaip Senojo Testamento knygose, bet analogija, leidžianti išsamiau pažinti patį gailestingumo slėpinį, tarsi gilią dramą, besiplėtojančią tarp Tėvo meilės ir sūnaus palaidūniškumo bei nuodėmės.

Sūnus, gavęs iš tėvo jam priklausančią palikimo dalį, paliekantis tėvą ir namus, kad tolimuose kraštuose palaidai gyvendamas viską praleistų, – tai visų laikų žmogus, pradedant tuo, kuris pirmasis prarado malonės ir pradinio teisumo paveldą. Analogija šioje vietoje labai talpi. Palyginimas bent netiesiogiai liečia kiekvieną meilės sąjungos sulaužymą, kiekvieną malonės praradimą, kiekvieną nuodėmę. Toje analogijoje mažiau ryški visos Izraelio tautos neištikimybė, negu pranašų tradicijoje, nors sūnaus palaidūno analogiją galima taikyti ir tai neištikimybei. Sūnus, „kai viską išleido, <...> pradėjo stokoti“, juoba kad toje šalyje, kurion nuvyko apleidęs tėvo namus, „kilo baisus badas“. Todėl norėjo sotintis bet kuo, net ir tuo, ką ėdė kiaulės, kurias jis apsiėmė ganyti „pas vieną šalies gyventoją“. Bet ir to niekas jam nenorėjo duoti.

Analogija aiškiai krypsta į žmogaus vidų. Paveldas, kurį sūnus gavo iš tėvo, pakankamai aprūpino jį materialinėmis gėrybėmis; betgi svarbiau už tas gėrybes buvo sūnaus orumas tėvo namuose. Ta būklė, kurioje jis atsidūrė iššvaistęs anas gėrybes, turėjo jam parodyti, ką reiškia prarasti sūnaus orumą. Anksčiau, reikalaudamas iš tėvo savosios dalies, kad ją gavęs keliautų sau, jis apie tai nemąstė. Atrodo, nesuvokia to ir dabar, kai pats sau taria: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš mirštu čia iš bado!“ Savo būklę jis matuoja prarastomis gėrybėmis, kurių nebeturi, o jo tėvo namų samdiniai turi. Tie žodžiai pirmiausia byloja apie rūpinimąsi materialinėmis gėrybėmis; vis dėlto už tų žodžių slypi pražudyto orumo drama, praūžtos sūnystės sąmonė.

Galiausiai kyla mintis: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ [63] Šitie žodžiai jau labiau atskleidžia pagrindinę problemą. Materialinis skurdas, į kurį pakliuvo sūnus palaidūnas per savo kaltę, subrandina ir pražudyto orumo pajutimą. Kai nusprendžia grįžti į gimtuosius namus ir prašyti, kad tėvas priimtų, – jau ne sūnaus, bet samdinio teisėmis, – išoriškai imant, rodos, taip daro dėl bado ir skurdo, į kurį nusmuko; vis dėlto tas motyvas kupinas gilesnės netekties suvokimo: būti samdiniu savo tėvo namuose, be abejo, didžiulis pažeminimas ir gėda. Bet sūnus palaidūnas pasiruošęs tam pažeminimui ir gėdai. Jis supranta, jog neturi jokių teisių, kaip tik būti samdiniu savo tėvo namuose. Ryžtasi grįžti, gerai suprasdamas, ką yra užsitarnavęs ir į ką dar gali turėti teisę, paisant teisingumo dėsnių. Šis palaidūno sūnaus apsisprendimas rodo, jog jis jau suvokia prarastąjį orumą – tą orumą, kuris kyla iš sūnaus glaudaus ryšio su tėvu. Su tokiais tad jausmais leidžiasi jis į kelionę.

Palyginime apie sūnų palaidūną nė karto nepaminėtas žodis „teisingumas“, kaip originalo tekste nėra žodžio „gailestingumas“. Tačiau teisingumo suderinimas su meile, pasireiškiantis gailestingumu, įrašytas į pačią evangelinio palyginimo esmę. Aiškiai parodoma, kaip meilė tampa gailestingumu tuomet, kai prireikia peržengti griežtas, bet dažnai per daug siauras teisingumo normas. Išeikvojęs visa, ką buvo iš tėvo gavęs, sūnus palaidūnas, sugrįžęs ir dirbdamas tėvo namuose samdiniu, galėtų užsidirbti pragyvenimui ir pamažu susikrauti šiokių tokių išteklių, nors tikriausiai nebe tiek, kiek yra iššvaistęs. Tai būtų teisinga. Juolab kad sūnus ne tik išeikvojo jam skirtą palikimo dalį, bet savo elgesiu labai įskaudino ir įžeidė tėvą. Tėvas iš tiesų negalėjo būti abejingas tam poelgiui, kuriuo sūnus, kaip pats pripažino, prarado savo orumą. Tėvui turėjo būti skaudu, tas poelgis turėjo jį vienaip ar kitaip trikdyti. Juk vis dėlto tai jo sūnus, ir šito ryšio niekas ir niekaip negali pakeisti ar panaikinti. Šitai jau supranta sūnus palaidūnas, ir toji tiesa aiškiai jam rodo prarastąjį orumą ir tą vietą, kuri jam begali tekti tėvo namuose.

6. Ypatinga pagarba žmogaus orumui

Mums išryškėjusi sūnaus palaidūno sielos būsena leidžia suprasti, kur yra Dievo gailestingumo esmė. Be abejo, toje paprastoje, bet gilioje analogijoje tėvo figūra rodo mums Dievą kaip Tėvą. Palyginime tėvo elgesys, visa jo laikysena, atskleidžianti jo vidinį nusiteikimą, išryškina mums tam tikrus Senojo Testamento Dievo gailestingumo vizijos bruožus visiškai naujoje sintezėje, kupinoje paprastumo ir gilumo. Palaidūno sūnaus tėvas ištikimas savo tėvystei, ištikimas tai savo meilei, kuria be paliovos mylėjo jį kaip sūnų. Tąją ištikimybę palyginime išreiškia ne tik pasiruošimas tučtuojau priimti į namus sūnų, kai tas grįžta iššvaistęs palikimą. Dar labiau ją parodo didis džiaugsmas ir dosnus grįžusio palaidūno priėmimas – toks, kad net sukelia pavydą ir įpykdo vyresnįjį brolį, kuris niekada nebuvo pasitraukęs nuo tėvo nei palikęs jo namų.

Tėvo ištikimybė pačiam sau – jau pažįstama mums iš Senojo Testamento “hesed“ sampratos – pavaizduota ypač jautriai. Skaitome, jog kai tik tėvas pamatė grįžtantį namo sūnų palaidūną, „labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ [64]. Tėvas taip daro iš begalinio jausmo, apie kurį byloja sūnui parodytas dosnumas, taip papiktinęs vyresnįjį brolį. Tėvo susijaudinimo priežasties reikia ieškoti giliau. Tėvas supranta, kad dar liko pirminis gėris: jo sūnaus žmogiškumas! Palikimas, tiesa, išeikvotas, bet žmogiškumas liko. Negana to: jis tarytum iš naujo atrastas. Tai rodo žodžiai, tėvo ištarti vyresniajam sūnui : „Reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“ [65]

Tame pačiame Luko evangelijos skyriuje skaitome palyginimą apie rastą avį [66] ir surastą drachmą [67], ir kiekvieną kartą matome tokį pat džiaugsmą, kaip sūnaus palaidūno atveju. Tėvo ištikimybė sukoncentruota į pražuvusio sūnaus žmogiškumą, jo orumą. Didžiulis džiaugsmas, jam grįžus namo, geriausiai apie tai byloja.

Toliau svarstant, galime pasakyti, jog meilė sūnui, kylanti iš pačios tėvystės esmės, tarytum įpareigoja tėvą rūpintis sūnaus orumu. Tas rūpestis – vaisius tokios meilės, apie kurią vėliau šv. Paulius rašys: „Meilė kantri, meilė maloninga, <…> neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, <…> su džiaugsmu pritaria tiesai <…>, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ [68]. Palyginimu apie sūnų palaidūną Kristaus pavaizduotas gailestingumas turi vidinę žymę meilės, kuri Naujojo Testamento kalba vadinama agape. Šitokia meilė gali pasilenkti prie kiekvieno palaidūno sūnaus, prie kiekvienos žmogiškos negandos, o labiausiai prie moralinio skurdo – prie nuodėmės. Taip elgiantis, patyrusis gailestingumą jaučiasi ne pažemintas, bet atrastas ir „įvertintas“. Tėvas džiaugiasi pirmiausia dėl to, kad jis „atsirado“, kad „atgijo“. Tasai džiaugsmas rodo nesunaikinamą gėrį: juk sūnus, netgi palaidūnas, nesiliovė būti tikras savo tėvo sūnus. Džiaugsmas rodo vėl atrastą gėrį:sūnaus palaidūno atveju toks gėris buvo grįžimas prie tiesos apie save patį.

To, ką Kristaus palyginimas sako apie tėvo ir sūnaus ryšį, neįmanoma vertinti „iš išorės“. Visokios mūsų išankstinės nuomonės gailestingumo tema dažniausiai yra paviršutiniško vertinimo vaisius. Ne kartą, taip paviršutiniškai žvelgdami, gailestingume įžiūrime nelygybę tarp to, kuris gailestingumą parodo, ir to, kuris jį patiria. Todėl linkstame manyti, kad gailestingumas pažeminąs tą žmogų, kuris jį patiria, kad pažeidžiąs žmogaus orumą. Palyginimas apie sūnų palaidūną įtikina, jog yra kitaip: gailestingumas remiasi bendro gėrio, kuris yra pats žmogus, supratimu, bendro žmogaus orumo vertinimu. Patyręs tą bendrumą, sūnus palaidūnas pamato visą tiesą apie save ir savo poelgį (toks tiesos pamatymas – tikrasis nuolankumas). Dėl šios priežasties tėvui sūnus tampa ypatingu gėriu: tėvas mato, kaip gėris realizuojasi, slaptingai vienijantis tiesai ir meilei, kuri tarsi pamiršta visą sūnaus padarytą blogį.

Palyginimas apie sūnų palaidūną paprastai, bet išsamiai nusako, ką reiškia atsivertimas. Atsivertimas yra konkrečiausia meilės ir gailestingumo išraiška žmonių pasaulyje. Tikroji gailestingumo esmė nėra tik gilus bei užjaučiantis žvilgsnis į moralinį, fizinį ar materialinį blogį. Savo esme bei tikrąja forma gailestingumas pasirodo tada, kai įvertina, iškelia aukštyn ir ištraukia gėrį iš visokiausių blogio pavidalų pasaulyje ir žmoguje. Taip suprantamas gailestingumas yra pagrindinis Kristaus mesijinio mokymo dalykas bei svarbiausia jo veiklos paskata. Taip gailestingumą suprato ir jį  įgyvendino visi jo mokiniai ir sekėjai. Gailestingumas be paliovos reiškėsi jų širdyse ir veikloje kūrybinga meile, kuri nesiduoda pikto nugalima, bet nugali pikta gerumu [69]. Reikia, kad šis tikrasis gailestingumo veidas būtų vis naujai atidengiamas. Mūsų laikams – nepaisant visokių prietarų – jis ypač reikalingas.

V. VELYKŲ SLĖPINYS

7. Kryžiumi ir prisikėlimu apreikštas gailestingumas

Kristaus mesijinis skelbimas ir visa jo veikla tarp žmonių baigiasi kryžiumi, prisikėlimu ir įžengimu į dangų. Turime gerai įsigilinti į tą finalą, kuris, Susirinkimo kalba sakant, apibrėžiamas kaip Mysterium Paschale – Velykų slėpinys, jeigu norime kaip reikiant išsakyti tiesą apie gailestingumą, kaip jis iki galo apreikštas mūsų išganymo istorijoje. Šiuos dalykus svarstant, teks dar artimiau susidurti su visu tuo, kas buvo dėstoma enciklikoje „Redemptor hominis“. Jei atpirkimo tikrovė savo žmogiškuoju charakteriu atidengia negirdėtą žmogaus didybę – kuri susilaukė tokio didžio atpirkėjo [70],– tai dieviškasis atpirkimo mastas panašiai leidžia mums labiau apčiuopiamu bei istoriniu būdu atidengti gelmes tos meilės, kuri nesusvyruoja net prieš sukrečiančią Sūnaus auką, kad būtų išlaikyta Kūrėjo ir Tėvo ištikimybė žmonėms, sukurtiems panašiais į jo paveikslą ir nuo pat „pradžios“ Sūnuje išrinktiems gauti pašvenčiamąją malonę ir amžinąją garbę.

Didžiojo penktadienio įvykiai, o prieš tai malda Getsemanės sode, iš esmės keičia visą meilės ir gailestingumo apreiškimo mesijinėje Kristaus pasiuntinybėje eigą. Tasai, kuris „vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas“ [71] „visokias ligas bei negales“ [72], pats tampa labiausiai vertas pasigailėjimo ir kelia užuojautą suimtas ir išjuoktas, pasmerktas ir nuplaktas, erškėčiais apvainikuotas, prikaltas prie kryžiaus ir ant jo baisiose kančiose atiduodąs dvasią [73]. Kaip tik jis labiausiai vertas gailestingumo ir nesulaukia jo iš žmonių, kuriems darė gera, o artimieji nepajėgia jo apginti ir išvaduoti iš persekiotojų rankų. Toje paskutinėje mesijinėje kelionėje išsipildo Kristuje pranašų žodžiai, o pirmiausia Izaijo pranašystė apie Jahvės tarną, kurio žaizdomis esame pagydyti [74].

Kaip žmogus, kuris tikrai ir baisiai kenčia, Kristus Alyvų sode ir Kalvarijos kalne kreipiasi į Tėvą – į tą Tėvą, kurio meilę žmonėms skelbė, apie kurio gailestingumą visais savo poelgiais liudijo. Bet Tėvas jo neapsaugo nuo baisios mirties ant kryžiaus. „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme“ [75],– parašys šv. Paulius, tais keliais žodžiais aprėpdamas visą kryžiaus slėpinio gilumą, o drauge ir dieviškąjį atpirkimo tikrovės platumą. Atpirkimu galutinai ir lemiamai apsireiškia Dievo šventumas, absoliuti jo tobulumo pilnatvė: teisingumo ir meilės pilnatvė, kai teisingumas yra meile pagrįstas, iš jos išauga ir jos siekia. Kristaus kančia ir mirtis, tas faktas, kad Tėvas neapsaugojo savo Sūnaus, bet „dėl mūsų pavertė jį nuodėme“ [76], absoliutų teisingumą atskleidžia per tai, kad Kristus kenčia ir miršta už žmonijos nuodėmes. Pasirodo tam tikras teisingumo „perteklius“, kai žmogaus nuodėmę kompensuoja Dievo – Žmogaus auka. Tas tikrai dieviškojo užmojo teisingumas gimsta grynai iš meilės – iš Tėvo ir Sūnaus meilės – ir subręsta vien meilėje. Dėl tos priežasties Kristaus kryžiuje apreikštas Dievo teisingumas yra „pagal Dievo mastą“, nes kyla iš meilės ir meile subrandina išganymo vaisius. Dieviškasis atpirkimas neapsiriboja pačiu nuodėmės pasmerkimu: meile jis dar labiau atgaivina žmoguje tą kuriamąją galią, kurios dėka žmogus vėl įžengia į pilnutinį gyvenimą ir iš Dievo trykštantį šventumą. Tasai atpirkimas visapusiškai ir iki galo apreiškia gailestingumą.

Velykų slėpinys yra gailestingumo apreiškimo ir įgyvendinimo viršūnė – to gailestingumo, kuris gali žmogų vėl padaryti teisų ir atkurti tą išganingąjį teisumą, kurį Dievas nuo pradžios trokšta įdiegti žmoguje, o per žmogų pasaulyje. Kenčiantis Kristus savitai prabyla į kiekvieną žmogų, ne tik į tikintįjį. Ir netikintis žmogus gali jame įžvelgti iškalbingą solidarumą su žmogaus dalia ir darnų, visa apimantį, nesuinteresuotą pasiaukojimą žmogaus reikalui: tiesai ir meilei. Dieviškasis Velykų slėpinio matmuo siekia dar giliau. Kalvarijoje pastatytas kryžius, ant kurio vyksta paskutinis Kristaus dialogas su Tėvu, iškyla iš gelmių tos meilės, kuria žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, buvo apdovanotas pagal amžinąjį Dievo planą. Dievas, kokį apreiškė Kristus, ne tik yra glaudžiai susirišęs su pasauliu kaip Kūrėjas ir pirminė gyvybės versmė. Jis yra ir Tėvas: su žmogumi, kurį jis pašaukė būčiai regimajame pasaulyje, jį vienija dar gilesnis negu sukūrimo ryšys. Tai – meilė, o ji ne tik sukuria gėrį, bet veda į dalyvavimą paties Dievo gyvenime: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios gyvenime. Kas myli, trokšta padovanoti pats save.

Kristaus Kalvarijos kryžius stovi prie kelio to „admirabile commercium“, to nuostabaus Dievo bendravimo su žmogumi kelio, kuriame drauge slypi kvietimas, kad žmogus, atiduodamas Dievui save, o savyje visą regimąjį pasaulį, dalyvautų Dievo gyvenime ir, kaip jo įvaikis, pasiektų tą tiesą ir meilę, kuri Dieve yra ir iš Dievo eina. Ir todėl žmogaus amžinojo paskyrimo Dievo įvaikiu kelyje istoriškai iškyla kryžius Kristaus, vienatinio Sūnaus, kuris kaip „Dievas iš Dievo ir šviesa iš šviesos“ [77] atėjo galutinai patvirtinti Dievo sandoros su žmonija, su kiekvienu žmogumi. Toji sandora sena kaip pats žmogus, siekianti patį sukūrimo slėpinį, vėliau daug kartų atnaujinta su viena išrinktąja tauta, dabar Kalvarijoje tampa nauja ir galutine Sandora, nesiribojančia viena Izraelio tauta, bet atvira visiems ir kiekvienam.

Ko tad mus moko Kristaus kryžius, sakytume, paskutinis jo mesijinės pasiuntinybės žodis? O iš tiesų tai dar ne paskutinis Dievo sandoros žodis: paskutinis bus tartas tą rytą, kai prie Nukryžiuotojo Kristaus kapo atėję – pirma moterys, paskui apaštalai – pamatė tą kapą tuščią ir pirmą kartą išgirdo žinią: „Prisikėlė!“, ėmė tą žinią skelbti kitiems ir tapo Prisikėlusiojo liudytojais. Bet ir šiame Dievo Sūnaus išaukštinime pasilieka kryžius. Kada tik skelbiamas Mesijas, Žmogumi tapęs Dievas Sūnus, kuris mirė ant kryžiaus, kryžius kalba ir nepaliauja kalbėjęs apie Dievą – Tėvą, beatodairiškai ištikimą savo amžinai meilei, kuria myli žmogų. Apie Dievą, kuris taip pamilo pasaulį – žmogų pasaulyje, – „jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ [78]. Įtikėti nukryžiuotąjį Sūnų – reiškia „pamatyti Tėvą“ [79], reiškia įtikėti, jog pasaulyje esama meilės, stipresnės už blogį, kuris gaubia žmogų, žmoniją, pasaulį. Įtikėti tokią meilę – reiškia įtikėti gailestingumą. Gailestingumas neatskiriamas meilės dėmuo, jos tarsi kitas vardas, o drauge tikriausias jos pasireiškimas bei realizacija prieš esantį pasaulyje blogį, kuris gundo ir siaučia žmogų, kuris skverbiasi į jo širdį ir gali jį „ pražudyti pragare“ [80].

8. Meilė stipresnė už nuodėmę

Kristaus Kalvarijos kryžius drauge rodo, su kokia baisia jėga blogis puola patį Dievo Sūnų – tą, kuris vienintelis iš visų žmonijos vaikų iš esmės buvo absoliučiai nekaltas ir laisvas nuo nuodėmės, kuris atėjo į pasaulį nepaliestas Adomo neklusnumo ir pirmosios nuodėmės paveldėjimo. Bet štai jame, Kristuje, nuodėmė pakertama jo aukos kaina, jo klusnumu „iki mirties“ [81]. Tą, kuris buvo be nuodėmės, Dievas „dėl mūsų pavertė nuodėme“ [82]. Drauge pakertama mirtis, kuri nuo žmonijos istorijos pradžios susijusi su nuodėme. Mirtis įveikiama mirtimi to, kuris buvo be nuodėmės ir kuris vienas galėjo – savo mirtimi – nugalėti mirtį [83]. Tuo būdu Kristaus kryžius, ant kurio Sūnus, esantis vienos esybės su Tėvu, visiškai atsiteisia Dievui, stipriausiai apreiškia gailestingumą, ar tikriau, meilę, kuri pasipriešina pačioms blogio šaknims žmogaus istorijoje: nuodėmei ir mirčiai.

Kryžiumi Dievas žemiausiai nusilenkia prie žmogaus, prie to, ką žmogus – sunkiausiomis ir skausmingiausiomis valandomis – vadina savo nelaiminga dalia. Kryžiumi amžinoji meilė tarytum prisiliečia prie skaudžiausių žmogaus žemiškosios egzistencijos žaizdų. Kryžiumi iki galo išsipildo mesijinė programa, kurią Kristus kadaise paskelbė Nazareto sinagogoje [84], o paskui pakartojo Jono Krikštytojo pasiuntiniams [85]. Toji programa, pažodžiui užrašyta Izaijo pranašystėje [86], įvykdoma parodant gailestingą meilę vargšams, kenčiantiems ir belaisviams, neregiams, prislėgtiems ir nusidėjėliams. Velykų slėpiniu pralaužiama riba to daugeriopo blogio, kuris žmogaus daliai tenka gyvenant žemėje. Kristaus kryžius parodo giliausias blogio šaknis – nuodėmę ir mirtį; taip jis tampa eschatologiniu ženklu. Atėjus galutiniam (eschatologiniam) išsipildymui ir pasaulio atnaujinimui, meilė visuose išrinktuosiuose nugalės tuos giliausius blogio šaltinius ir kaip prinokusį vaisių atneš gyvenimo, šventumo ir šlovingojo nemirtingumo Karalystę. Šio eschatologinio išsipildymo pagrindas jau slypi Kristaus kryžiuje, jo mirtyje. Tai, kad Kristus „buvo prikeltas trečiąją dieną“ [87], yra paskutinis mesijinės pasiuntinybės ženklas, vainikuojantis gailestingosios meilės reiškimąsi blogybių varginamame pasaulyje. Drauge tai ženklas, skelbiantis „ naują dangų ir naują žemę“ [88], kada Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ [89].

Eschatologiniame visa ko atbaigime gailestingumas pasirodys kaip meilė, tuo tarpu šiandienėje žmogaus istorijoje, kuri drauge yra nuodėmės ir mirties istorija, meilė turi virš visko reikštis ir išsipildyti kaip gailestingumas. Kristaus mesijinė programa – gailestingumo programa – tampa jo tautos, Bažnyčios, programa. Tos programos šerdis visada pasiliks kryžius, nes jame gailestingosios meilės apsireiškimas pasiekia viršūnę. Kol dar nepraėję, „kas buvo pirmiau“ [90], kryžius yra toji „vieta“, kurią galima apibūdinti dar kitais Apreiškimo Jonui žodžiais: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi „ [91]. Dievas atskleidžia savo gailestingumą ir žadindamas žmogų užjausti jo Sūnų, Nukryžiuotąjį.

Kaip Nukryžiuotasis, Kristus yra Žodis, kuris nepraeina [92], yra tasai, kuris stovi prie durų ir beldžiasi į kiekvieno žmogaus širdį [93], nepažeisdamas jo laisvės, bet stengdamasis iš tos žmogiškosios laisvės išlaisvinti meilę, kuri yra ne tik solidarumo su kenčiančiu Žmogaus Sūnumi aktas, bet ir tam tikra prasme gailestingumas, kurį mes kiekvienas parodome amžinojo Tėvo Sūnui. Argi galėjo mesijinėje Kristaus programoje, visame gailestingumo apreiškime per kryžių, būti labiau pagerbtas ir išaukštintas žmogaus orumas, kaip kad leidžiant mums, gailestingumą patiriantiems, ir patiems rodyti gailestingumą? Argi Kristus savęs nepastato žmogaus vietoje, kai sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ [94]?

Argi Kalno pamokslo žodžiai: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ [95] netampa visos Gerosios Naujienos esmė, viso jos „admirabile commercium“ kvintesencija; o tasai dėsnis ar nėra paprastas, galingas ir podraug meilus išganymo plano dėsnis?! Argi Kalno pamokslo žodžiai, nusakantys, kad žmogaus širdis geba būti gailestinga, nepraskleidžia toje pat perspektyvoje giliausio Dievo slėpinio: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, neapsakomos vienybės, kur meilė, apglėbdama teisingumą, atveria kelią gailestingumui, o gailestingumas apreiškia tobuliausią teisingumą?

Velykų slėpinys – tai Kristus nesuvokiamojo Dievo slėpinio apreiškimo viršūnėje. Tuomet iki galo išsipildo Vakarienės menėje tarti žodžiai: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ [96]. Nes Kristus, kurio Tėvas „nepagailėjo“ [97] gelbėdamas žmogų, – Kristus, kuris savo kančioje ant kryžiaus nepatyrė žmonių gailestingumo, – prisikeldamas apreiškė visą pilnatvę tos meilės, kuria Tėvas myli jį, o jame – visus žmones. Jis gi „ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ [98]. Prisikeldamas Kristus apreiškė gailestingosios meilės Dievą tuo, kad prisiėmė kryžių kaip kelią į prisikėlimą. Todėl, kai prisimename Kristaus kryžių, jo kančią ir mirtį, mūsų tikėjimas ir viltis susitelkia Prisikėlusiajame. Mūsų tikėjimas ir viltis koncentruojasi Kristuje, kuris pirmosios savaitės dienos vakarą stojo Vakarienės menės, kur buvo susirinkę apaštalai, viduryje, kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ [99].

Štai Žmogaus Sūnus, kuris prisikeldamas radikaliu būdu patyrė sau gailestingumą – už mirtį stipresnę Tėvo meilę. Drauge tasai Kristus, Dievo Sūnus, prie savo mesijinės pasiuntinybės ribos – arba jau už ribos – reiškiasi kaip neišsemiamo gailestingumo šaltinis: šaltinis tos meilės, kuri tolesnėje išganymo per Bažnyčią istorijos perspektyvoje irgi pasirodys stipresnė už nuodėmę. Velykų Kristus – galutinis gailestingumo įgyvendinimas, jo gyvasis ženklas: drauge priklausantis išganymo istorijai ir eschatologinis. Todėl ir šventoji Velykų laiko liturgija deda į mūsų lūpas psalmės žodžius: „Misericordias Domini in aeternum cantabo“ („Aš Viešpaties malones giedosiu per amžius“) [100].

9. Gailestingumo motina

Velykinė Bažnyčios giesmė yra aidas pranašiškų Marijos žodžių, pasakytų lankant Zacharijo žmoną Elzbietą: „ Jis maloningas iš kartos į kartą“ [101]. Tie žodžiai jau nuo įsikūnijimo akimirkos atveria naują išganymo istorijos perspektyvą. Po Kristaus prisikėlimo toji perspektyva bus dar kitokia istoriškai ir eschatologiškai. Nuo tų laikų naujos žmonių kartos vis ateina nesibaigiančioje žmonijos šeimoje – jos sudaro naują Dievo tautos kartą, paženklintą kryžiumi ir prisikėlimu, „užantspauduotą“ [102] Kristaus Velykų slėpinio ženklu, radikaliu apreiškimu gailestingumo, kurį skelbė Marija ant savo giminaitės namų slenksčio: „Jis maloningas iš kartos į kartą“ [103].

Marija yra drauge toji, kuri ypatingai ir išskirtinai – kaip niekas kitas – patyrė gailestingumą, o drauge kilniausiu būdu jį užtarnavo savo širdies auka ir todėl galėjo dalyvauti Dievo gailestingumą atskleidžiant. Ta auka glaudžiai susieta su jos Sūnaus kryžiumi, po kuriuo ji stovėjo Kalvarijoje. Jos auka turi savitą vietą atskleidžiant gailestingumą kaip absoliučią Dievo ištikimybę savajai meilei ir tai sandorai, kurią jis nuo amžių norėjo sudaryti ir laike sudarė su žmogumi, su tauta, su žmonija, – vieną kartą visiems amžiams atskleisdamas ją per kryžių. Niekas taip artimai, kaip Nukryžiuotojo Motina, nepatyrė kryžiaus slėpinio – to sukrečiančio įvykio, kai transcendentinis Dievo teisingumas susitiko su meile, to „bučinio“, kurį gailestingumas padovanojo teisingumui [104]. Niekas taip, kaip Marija, neaprėpė širdimi to slėpinio, to tikrai dieviškojo atpirkimo, kuris įvyko ant Kalvarijos Sūnaus mirtimi drauge su jos motiniškos širdies auka ir su jos paskutiniu „fiat“.

Marijai geriausiai pažįstamas dieviškojo gailestingumo slėpinys. Ji žino, kiek tai kainavo, kokia didelė ta kaina. Ta prasme vadiname ją gailestingumo Motina: Gailestingąja Motina ir Dievo gailestingumo Motina, ir kiekvienas iš šiųdviejų titulų turi gilią teologinę prasmę. Jie byloja apie ypatingą jos sielos, visos jos asmenybės gebėjimą – per painius Izraelio, kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos istorijos įvykius įžvelgti, kaip dalijamas gailestingumas „kartų kartoms“ [105] pagal Švenčiausiosios Trejybės amžinąjį sumanymą.

Minėtieji Dievo Motinos titulai kalba apie ją pirmiausia kaip apie Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Motiną. Kaip apie tą, kuri išskirtiniu būdu patyrė gailestingumą ir lygiai išskirtinai užsitarnauja to gailestingumo visu savo žemiškuoju gyvenimu, o ypač po Sūnaus kryžiumi; kaip apie tą, kuri savo tyliu ir drauge neprilygstamu dalyvavimu mesijinėje savo Sūnaus pasiuntinybėje ypatingu būdu pašaukta priartinti žmonėms meilę, kurios apreikšti jis buvo atėjęs. Meilę, kuri labiausiai parodoma kenčiantiems ir vargšams, belaisviams ir akliesiems, prislėgtiesiems ir nusidėjėliams, kaip pagal Izaijo pranašystę kalbėjo Kristus Nazareto sinagogoje [106] ir atsakydamas į Jono Krikštytojo pasiuntinių klausimą [107].

Tos „gailestingos“ meilės, kuri tampa akivaizdžiausia susidūrus su moraliniu bei fiziniu blogiu, dalininkė ypatingu ir išskirtinu būdu buvo Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Motina – Marija. Gailestingoji meilė ir toliau be paliovos joje ir per ją reiškiasi Bažnyčios ir žmonijos istorijoje. Tas reiškimasis nepaprastai vaisingas, nes jį palaiko ypatingas Marijos motiniškos širdies taktiškumas, jos atjauta ir galia padėti visiems, kurie mieliau priima motinos gailestingą meilę. Tai vienas didžiausių ir gaiviausių krikščionybės slėpinių, glaudžiausiai susietų su Įsikūnijimo slėpiniu.

„Ši Marijos motinystė malonės plane (kaip skelbia Vatikano II Susirinkimas) nenutrūkstamai tęsiasi nuo sutikimo, kurį ji davė apreiškimo metu tikėdama, kurį nesvyruodama išlaikė po kryžiumi, iki amžino visų išrinktųjų atbaigimo. Iš tiesų paimta į dangų, ji neatsisakė šio išganingo vaidmens, bet daugeriopai savo užtarimu tęsia toliau, parūpindama mums amžinojo išganymo dovanų. Ji su motiniška meile rūpinasi savo Sūnaus broliais, iki šiol keliaujančiais ir esančiais pavojuose bei suspaudimuose, kol bus nuvesti į laimingą tėvynę“ [108].

VI. „MALONINGAS <…> IŠ KARTOS Į KARTĄ“

10. Mūsų kartos vaizdas

Turime visišką teisę tikėti, jog ir mūsų kartai tinka Dievo Motinos žodžiai, kai ji šlovino gailestingumą, kuris  „iš kartos į kartą“ tenka šventai bijantiems Dievo. Marijos giesmės Magnificat žodžiai skelbia pranašystę, kuri liečia ne tik Izraelio praeitį, bet taip pat visą Dievo tautos ateitį. Mes, dabar gyvenantys žemėje, esame karta, kuri regi artėjant trečiąjį tūkstantmetį ir giliai jaučia istorijos lūžį.

Šiuolaikinė karta laiko privilegija, kad pažanga atveria jai dideles galimybes, kokių nesitikėta dar prieš kelias dešimtis metų. Žmogaus kūryba, jo inteligencija ir darbas padarė didelių permainų tiek gamtos mokslų bei technikos srityse, tiek ir visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Žmogus suvokė savo galią gamtai ir giliau pažino visuomeninius santykius. Jo akyse sugriuvo ar sumažėjo kliūtys ir nuotoliai, skiriantys žmones ir tautas; taip įvyko sustiprėjus universalizmo jausmui bei žmonijos vienybės sąmonei, pripažįstant tarpusavio priklausomumą ir sveiką solidarumą. Galiausiai prisidėjo noras – ir galimumas – užmegzti ryšius su broliais ir seserimis peržengiant dirbtinius geografinius padalijimus, tautų ir rasių ribas. Mūsų laikų jaunimas puikiai žino, kad mokslo ir technikos pažanga pajėgia ne tik aprūpinti naujomis materialinėmis gėrybėmis, bet drauge praplėsti dalijimąsi žiniomis. Pavyzdžiui, informatikos plėtra didina kūrybines žmogaus galimybes ir suteikia jam priėjimą prie kitų tautybių intelektualinių ir kultūrinių lobių. Naujos komunikacijos priemonės leidžia vis plačiau dalyvauti pasaulio įvykiuose ir palengvina keistis mintimis. Biologinių, psichologinių bei visuomeninių mokslų laimėjimai leidžia žmogui vis giliau įsiskverbti į savo prigimties turtus. Nors ir tiesa, kad toji pažanga pernelyg dažnai pasilieka industrializuotųjų šalių privilegija, tačiau negalima užginčyti, jog galimybė tuo naudotis visoms tautoms ir šalims nebėra gryna utopija, jeigu tik esama tikro politinio ryžto.

Šalia šios raidos – ar greičiau joje – išryškėja ir sunkumų, kurie, kaip pasirodo, sparčiai auga. Iškyla rūpesčių ir sunkumų, į kuriuos žmogus žino privaląs  principingai atsakyti. Šiuolaikinio pasaulio vaizdas turi šešėlių bei nelygumų, kurie rimtai drumsčia dalykų pusiausvyrą. Vatikano II Susirinkimo pastoracinė Konstitucija „Gaudium et spes“ ,be abejo, nėra vienintelis dokumentas, nagrinėjantis šiuolaikinės kartos gyvenimą, bet tai itin vertas dėmesio dokumentas. „Iš tikrųjų visi pusiausvyros trūkumai, dėl kurių kenčia šiuolaikinis pasaulis, – skaitome ten, – priklauso nuo daug gilesnio nedarnumo, kuris glūdi žmogaus širdyje. Nes pačiame žmoguje tarpusavyje kovoja daugelis elementų. Viena, žmogus, kaip kūrinys, jaučiasi daugeliu atvejų apribotas, kita vertus, žmogus jaučia neribotus troškimus ir pašaukimą į aukštesnį gyvenimą. Tarp daugelio interesų jis priverstas nuolat rinktis ir daugelio dalykų atsisakyti. Juoba kad, būdamas silpnas ir nusidėjėlis, žmogus neretai daro tai, ko nenori, ir nedaro to, ką norėtų daryti. Todėl žmogus tampa suskilęs viduje, ir dėl šio skilimo gimsta daugybė įvairių nedarnumų visuomenėje“ [109].

Ten pat, įvado pabaigoje, skaitome: „Šiuolaikinės pasaulio evoliucijos akivaizdoje kasdien daugėja žmonių, kurie arba kelia, arba nauju aštrumu junta fundamentalius klausimus: kas yra žmogus? kokia kentėjimų, blogio ir mirties prasmė, jeigu šie reiškiniai, nepaisant visos pažangos, dar tebeegzistuoja? kam reikalingi tie laimėjimai, pirkti tokia brangia kaina<…>?“ [110]

Ar per tuos penkiolika metų, kurie mus skiria nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos, mūsų epochai būdingų įtampų ir grėsmių vaizdas tapo mažiau grasus? Deja, netgi atvirkščiai: įtampos ir grėsmės, apie kurias Susirinkimo dokumentuose užsimenama ir kurios dar nebuvo iki galo parodžiusios viso jose slypinčio pavojaus, per tą laiką tikriau išaiškėjo, įvairiais būdais patvirtindamos anuos pavojus ir sugriaudamos ankstesnes iliuzijas.

11. Nerimo šaltiniai

Šiandienį pasaulį vis labiau slegia nerimas. Didėja egzistencinė baimė, kuri pirm visa ko yra susijusi – kaip jau minėta enciklikoje Redemptor hominis – su ginkluoto konflikto perspektyva, o jis, turint omenyje šiandienį atominį arsenalą, bent iš dalies reikštų žmonijos susinaikinimą. Susirūpinimą kelia ne tik tai, ką gali žmonės padaryti žmonėms karinės technikos priemonėmis, bet ir daugelis grėsmių, sukeltų materialistinės civilizacijos, kuri – nepaisant „humanistinių“ deklaracijų – pripažįsta daiktų pirmumą žmogaus asmens atžvilgiu. Šiuolaikinis žmogus pagrįstai baiminasi, kad pasinaudodami tos civilizacijos sukurtomis priemonėmis, vieni individai, šeimos, grupės, tautos ar valstybės gali skriausti bei engti kitus asmenis, šeimas, grupes, tautas ar valstybes. Mūsų amžiaus istorija pateikia tam pakankamai pavyzdžių. Nepaisant visų deklaracijų apie žmogaus teises, suvokiamas integraliai, t. y. apimant kūniškąją ir dvasinę egzistenciją, negalima sakyti, jog tie pavyzdžiai būtų grynai praeities dalykas.

Žmogus pagrįstai baiminasi, kad gali tapti auka priespaudos, kuri suvaržytų jo vidinę laisvę, atimtų galimybę reikšti įsitikinimus, slopintų jo tikėjimą, trukdytų eiti sąžinės nurodomu keliu. Technikos priemonės, kuriomis šiuolaikinė civilizacija disponuoja, ne tik slepia susinaikinimo galimybę karinio konflikto būdu, bet taip pat galimybę, kad bus „taikingai“ pavergti atskiri žmonės, gyvenimo sritys, visuomenės ir tautos, kurios dėl kokios nors priežasties pasidaro kliūtimi tiems, kas turi savo žinioje tas priemones ir pasiryžę jomis be skrupulų naudotis. Taip pat reikia prisiminti, kad pasaulyje dar tebeegzistuoja kankinimai, kurių valdžios organai nuolat griebiasi kaip politinio viešpatavimo ar spaudimo įrankio.

Taigi šalia biologinės grėsmės auga kita grėsmė, kuri dar labiau naikina tai, kas žmogiška, kas glaudžiausiai susieta su asmens orumu bei jo teise į tiesą ir laisvę.

O visa tai dedasi fone to gigantiško sielvarto, kai šalia visko pertekusių, sočių, turtingai ir net prabangiai gyvenančių ir lėbaujančių žmonių ir visuomenės sluoksnių, toje pačioje žmonijos šeimoje netrūksta badaujančių asmenų ir visuomenės sluoksnių. Dažnai maži vaikai miršta badu savo motinų akyse. Įvairiose pasaulio šalyse, įvairiose visuomenėse bei ekonominėse sistemose netrūksta skurdo ir atsilikimo. Tai visuotinai žinomas faktas. Nelygybė tarp žmonių ir tautų ne tik laikosi, bet dar didėja. Pasitaiko, kad visiškai greta pasiturinčių ir pertekusių, kiti gyvena skurdžiai, kenčia nepriteklius, kartais net miršta dėl maisto stokos, ir tokių yra milijonai – dešimtys, šimtai milijonų. Dėl to nerimas dar gilės. Ryškėja kažkas iš pagrindų ydinga, greičiau visa ydinga virtinė, visas ydingas mechanizmas šiandienės ekonomikos, visos materialinės civilizacijos šaknyse, ir tai tarsi neleidžia žmonijai atsiplėšti nuo taip radikaliai neteisingos būklės.

Toks šiuolaikinio pasaulio vaizdas, kuriame tiek daug fizinio ir moralinio blogio, kad pasaulis atrodo nepataisomai susipainiojęs prieštaravimuose bei įtampose, kupinas grėsmių žmogaus laisvei, sąžinei, religijai, paaiškina tą netikrumo jausmą, kuris vargina šiuolaikinį žmogų. Nerimą jaučia ne tik pažemintieji ir nuskriaustieji, bet ir besinaudojantieji turto, pažangos ir galios privilegijomis. Ir nors jau yra žmonių, kurie stengiasi atskleisti to nerimo priežastis arba ir bando joms priešintis trumpalaikėmis technikos, turto ar valdžios priemonėmis, – vis dėlto visa tai nepajėgia pašalinti nerimo žmonių širdies gilumoje. Kaip tiksliai apibūdino Vatikano II Susirinkimas, nerimas įsiskverbė į esminius visos žmogiškosios egzistencijos klausimus. Tas nerimas susijęs su žmogaus gyvenimo prasme, žmogaus ir visos žmonijos ateitimi: žmonija aiškiai reikalinga ryžtingų sprendimų.

12. Ar pakanka vien teisingumo?

Akivaizdu, kad teisingumo jausmas plačiu mastu yra atgijęs šiuolaikiniame pasaulyje. Tas jausmas labai išryškina visa, kas prieštarauja teisingumui tarp žmonių, visuomeninių grupių ar „klasių“, tarp atskirų tautų, valstybių, politinių sistemų, taip pat tarp vadinamųjų „pasaulių“. Gili bei plati srovė, prie kurios versmių šiandien žmonių sąmonė pastatė teisingumą, rodo etinį įtampų ir neramumų, kurių apstu pasaulyje, pobūdį.

Bažnyčia, kaip ir šių laikų žmonės, be paliovos karštai trokšta visokeriopo teisingumo ir nepaliauja kviesti apsvarstyti įvairius teisingumo aspektus žmonių ir visuomenių gyvenime. Tai taip pat liudija per pastarąjį šimtmetį išplėtotas katalikų socialinis mokymas. Su mokymu eina auklėjimas – žmogaus sugebėjimų ugdymas teisingumo dvasia, taip pat atskiros iniciatyvos, ypač tos dvasios įkvėpto pasauliečių apaštalavimo.

Nesunku pastebėti, jog labai dažnai programos, kurios prasideda nuo teisingumo idėjos, kurios turi tarnauti jo įgyvendinimui asmenų, žmonių, visuomenių sambūvyje, praktikoje būna iškraipytos. Nors toliau remiamasi ta pačia teisingumo idėja, patirtis liudija, kad teisingumą nugalėjo kitos, negatyvios jėgos, tokios kaip piktumas, neapykanta ar net žiaurumas. Tuomet pagrindiniu veikimo motyvu tampa noras sunaikinti priešininką, apriboti jo laisvę, primesti jam priklausomybę, o tai iš esmės prieštarauja teisingumui, kuris kaip toks kreipia į teisybę bei lygybę ginčo partnerius. Toks piktnaudžiavimas pačia teisingumo idėja ir jos iškraipymas rodo, kaip tolimi teisingumui gali tapti žmonių veiksmai, netgi pradėti teisingumo vardan. Ne veltui savo klausytojams, ištikimiems Senojo Testamento mokslui, Kristus pasmerkė nusiteikimą, išreikštą žodžiais: „Akis už akį ir dantis už dantį“ [111]. Tai buvo tų laikų teisingumo iškraipymas. Dabartinės iškraipymų formos jį pratęsia. Tariamo teisingumo motyvų (pvz., istorinių ar klasinių) vardu ne kartą žmonės skriaudžiami, žudomi, atimama jiems laisvė ir elementarios žmogiškosios teisės. Praeities ir šiandienos patirtis byloja, kad negana teisingumo, kad jis gali nukrypti į savęs neigimą bei naikinimą, jei neleis žmogaus gyvenimo savais būdais formuoti gilesnei jėgai, kuri yra meilė. Be kita ko, istorijos patirtis leido suformuluoti teigimą: „Summum ius – summa iniura“ („Aukščiausia teisė – didžiausia neteisybė“). Toks tvirtinimas nepaneigia teisingumo reikalo, nenuvertina teisingumo pagrindu kuriamos tvarkos, tiktai kitu aspektu nurodo, kaip labai reikia dar gilesnių dvasinių jėgų, kurios sąlygoja pačią teisingumo tvarką.

Turėdama prieš akis mūsų kartos gyvenimo vaizdą, Bažnyčia dalijasi su daugybe amžininkų jų nerimu. Apskritai jos negali nejaudinti daugelio pagrindinių vertybių, sudarančių ne tik krikščioniškosios moralės, bet paprasčiausios žmogiškosios dorovės, moralinės kultūros neabejotiną gėrį, smukimas. Tokio gėrio kaip pagarba žmogaus gyvybei nuo pat pirmosios akimirkos, pagarba santuokai bei jos neišardomam vienumui, pagarba šeimų pastovumui. Moralinis permisyvizmas pirmiausia atakuoja šią gyvenimo ir žmonių bendravimo sritį. Drauge su tuo pastebima tiesos žmonių tarpusavio santykiuose krizė, atsakomybės už žodį stoka, grynai utilitarinis požiūris į žmogų, prarandamas bendrosios gerovės suvokimas ir tai, kaip lengvai šio gėrio nepaisoma. Toliau – „desakralizacija“, kuri dažnai pereina į „dehumanizaciją“. Žmogus ir visuomenė, kuriems, nepaisant tikrosios dalykų būklės, jau nieko nebėra švento, moraliai smunka.

VII. DIEVO GAILESTINGUMAS BAŽNYČIOS PASIUNTINYBĖJE

Nerimastingas mūsų kartos vaizdas iškelia iš mūsų atminties žodžius, kurie po Dievo Sūnaus Įsikūnijimo nuskambėjo Marijos giesmėje Magnificat, šlovinančioje Dievo gailestingumą kartų kartoms. Imdama giliai į širdį tuos dangaus įkvėptus iškalbingus žodžius ir taikydama juos neaprėpiamos žmonijos šeimos patirčiai ir kančioms, mūsų epochos Bažnyčia turi giliau ir subtiliau suvokti reikalą visa savo veikla skelbti Dievo gailestingumą ir taip tęsti Senosios bei Naujosios Sandoros tradiciją, o pirmiausia – sekti pačiu Jėzumi Kristumi ir jo apaštalais. Bažnyčia turi liudyti Dievo gailestingumą, apreikštą Kristuje visa jo mesijine pasiuntinybe, turi išpažinti gailestingumą kaip išganingą tikėjimo tiesą, būtiną norint gyventi iš tikėjimo; paskui turi stengtis įvesti bei įgyvendinti gailestingumą trap tikinčiųjų ir, kiek įmanoma, tarp visų geros valios žmonių. Galiausiai Bažnyčia, išpažindama gailestingumą ir likdama jam ištikima, turi teisę ir pareigą šauktis Dievo gailestingumo, maldauti jo visais fizinio bei moralinio blogio atvejais ir dėl visų grėsmių, kurios temdo visą žmonijos ateities horizontą.

13. Bažnyčia išpažįsta Dievo gailestingumą ir jį skelbia

Dievo gailestingumą Bažnyčia privalo išpažinti ir skelbti tokį, kokį žinome iš apreiškimo. Ankstesniuose šio teksto fragmentuose bandžiau apytikriai nusakyti tą tiesą, taip turtingai pavaizduotą Šventajame Rašte bei šventojoje Tradicijoje. Kasdieniame Bažnyčios gyvenime Biblijos skelbiamos tiesos apie Dievo gailestingumą nepaliaujamai ataidi iš daugelio šv. Liturgijos skaitinių. Biblijos pėdomis eina autentiška tikėjimo nuojauta, kaip rodo įvairios asmeninio ir bendruomeninio maldingumo apraiškos. Sunku būtų visa tai išvardyti ir surinkti, nors dauguma tų apraiškų yra gyvai įrašyta žmonių širdyse ir sąžinėse. Kai kurie teologai tvirtina, kad gailestingumas yra Dievo savumų ir tobulumų suma; Biblija, tradicija ir visas Dievo tautos tikėjimo gyvenimas patvirtina šią nuomonę. Čia kalbama ne apie pačios Dievo esmės neišsemiamą tobulumą dievybės slėpinyje, bet apie tą tobulumą ir privalumą, kur žmogus visa savo vidine egzistencija ypač artimai ir dažnai susitinka su gyvuoju Dievu. Menant žodžius, kuriuos Kristus pasakė Pilypui [112], „Tėvo regėjimas“ – Dievo regėjimas tikėjimu, susitikimas su jo gailestingumu įgyja ypatingą vidinio paprastumo ir tiesos aspektą, kaip palyginime apie sūnų palaidūną.

„Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ [113]. Bažnyčia išpažįsta Dievo gailestingumą ir juo gyvena savo išsamia tikėjimo patirtimi ir savo mokymu: ji nuolat žvelgia į Kristų, koncentruojasi į jį, į jo gyvenimą ir Evangeliją, į jo kryžių ir prisikėlimą, į visą jo slėpinį. Visa, kas sudaro Kristaus „regėjimą“ gyvame tikėjime ir Bažnyčios mokyme, priartina mus prie „Tėvo regėjimo“ ir prie jo švento gailestingumo. Bažnyčia ypatingiau išpažįsta Dievo gailestingumą ir teikia jam garbę, kreipdamasi į Kristaus Širdį. Kai prisiartiname prie Kristaus, prie jo Širdies slėpinio, tarsi stabtelkim svarbiausiame, o drauge žmogiškai greičiausiai pasiekiamame Tėvo gailestingosios meilės apreiškimo taške, kuris sudaro Žmogaus Sūnaus mesijinės pasiuntinybės prasmė.

Bažnyčia gyvena autentišką gyvenimą, išpažindama bei skelbdama gailestingumą – nuostabiausią Kūrėjo bei Atpirkėjo savumą – ir vesdama žmones prie Išganytojo gailestingumo versmių, kurias ji saugo ir dalija. Tam daug padeda Dievo žodžių apmąstymas, o dar labiau sąmoningas ir brandus dalyvavimas Eucharistijoje bei naudojimasis Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu. Eucharistija mus visada priartina prie tos meilės, kuri galingesnė už mirtį: kiek kartų valgome tą duoną arba geriame taurę, ne tik skelbiame Atpirkėjo mirtį, bet taip pat prisimename jo prisikėlimą ir laukiame jo šlovingojo atėjimo [114]. Pačios eucharistinės apeigos, atliekamos atminimui to, kuris, eidamas savo mesijinę tarnystę, žodžiu ir kryžiumi apreiškė mums Tėvą, liudija apie tą neišsemiamą meilę, dėl kurios jis trokšta nuolat vienytis su mumis ir įeiti į mus, kviesdamas prie savęs visų žmonių širdis. Kelią į tą susitikimą ir susivienijimą – netgi tuomet, kai slegia didelės kaltės, – kiekvienam tiesia Atgailos ir Susitaikinimo sakramentas. Tame sakramente kiekvienas žmogus ypatingu būdu gali pajusti gailestingumą ir tą meilę, kuri stipresnė už nuodėmę. Apie tai jau kalbėta enciklikoje Redemptor hominis, tačiau reikės dar grįžti prie tos be galo svarbios temos.

Kaip tik todėl, kad pasaulyje, kurį Dievas taip pamilo, „jog atidavė savo viengimį Sūnų“ [115], esama nuodėmės, Dievas, kuris „yra meilė“ [116], nė negali pasireikšti kitaip, kaip gailestingumas. Gailestingumas atliepia ne tik giliausią tikrenybę tos meilės, kuri yra Dievas, bet taip pat visą vidinę  žmogaus ir pasaulio, kuris yra jo laikinoji tėvynė, tikrenybę.

Gailestingumas, kaip begalinio Dievo tobulumas, pats yra begalinis. Taipgi begalinis ir neišsemiamas yra  Tėvo pasirengimas priimti sūnus palaidūnus, grįžtančius į Tėvo namus. Nesibaigiantis yra pasirengimas ir atleidimo galia, tekanti iš neapsakomos Sūnaus aukos kainos. Jokia žmonių kaltė tos galios neviršija ir neapriboja. Apriboti ją gali tik žmogaus geros valios stoka, nenoras atsiversti ir atgailoti, atkaklus užsispyrimas ir prieštaravimas malonei bei tiesai, Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo liudijimo atmetimas.

Todėl Bažnyčia išpažįsta ir skelbia atsivertimą. Atsivertimas į Dievą visada remiasi tuo, kad žmogus įsitikina Dievo gailestingumu ir meile, kuri kantri ir maloninga [117] pagal Kūrėjo bei Tėvo mastą, – meile, kuriai „Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas“ [118], yra ištikimas iki galo sandoros su žmogumi istorijoje: iki kryžiaus – iki savo Sūnaus mirties ir prisikėlimo. Atsiverčiama į Dievą, kai „atrandamas“ Tėvas, kuris yra apstus gailestingumo.

Tikras Dievo gailestingumo, Dievo maloningos meilės pažinimas yra nuolatinis ir neišsemiamas atsivertimo šaltinis, – ne tik kaip praeinamo vidinio akto, bet kaip nuolatinio nusiteikimo, kaip sielos būsenos. Tie, kurie tokiu būdu pažįsta Dievą, tokiu būdu jį „regi“, negali gyventi kitaip, kaip tik nuolat į jį atsiversdami. Gyventi nuolat atsiverčiant – tai tikroji kiekvieno žmogaus, šios žemės keleivio (in statu viatoris) būklė. Kaip matome, Bažnyčia Dievo gailestingumą, apreikštą nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje, išpažįsta ne tik savojo mokslo žodžiu, bet dar labiau jautriausiu visos Dievo tautos gyvenimo pulsu. O tuo gyvenimo liudijimu Bažnyčia vykdo Dievo tautos pasiuntinybę, kuri yra dalyvavimas Kristaus mesijinėje tarnystėje ir jos tęsinys.

Šiandienė Bažnyčia žino, kad tik remdamasi Dievo gailestingumu galės įvykdyti Vatikano II Susirinkimo iškeltus uždavinius, visų pirma ekumenizmo užmojus, turinčius tikslą suvienyti visus Kristaus išpažinėjus. Įvairiausiomis pastangomis šia kryptimi Bažnyčia nuolankiai išpažįsta, jog tik toji meilė, kuri galingesnė už žmonių silpnumus ir susiskaldymą, gali galutinai įvykdyti aną vienybę, kurios pats Kristus meldė Tėvą ir kurios Šventoji Dvasia be paliovos už mus prašo „neišsakomais atodūsiais“ [119].

14. Bažnyčia rūpinasi vykdyti gailestingumą

Jėzus Kristus nurodė, jog žmogus ne tik paliudija ir patiria Dievo gailestingumą, bet taip pat yra liepiamas pats vykdyti gailestingumą kitiems: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ [120]. Bažnyčia šiuose žodžiuose įžvelgia kvietimą darbuotis ir todėl stengiasi vykdyti gailestingumą. Visi Kalno pamokslo palaiminimai nurodo atsivertimo, gyvenimo permainos kelią, bet palaiminimas gailestingiesiems šiuo atžvilgiu ypač iškalbus. Žmogus tiek susiliečia su gailestingąja Dievo meile, su jo gailestingumu, kiek pats viduje pasikeičia, šitaip pamildamas artimą.

Tas tikriausias evangelinis vyksmas nėra tik vienkartinis dvasinis persilaužimas, bet tam tikra gyvensena, būtina ir nuolatinė krikščioniškojo pašaukimo savybė. Ji pasireiškia tuo, kad be paliovos ir nepaisant jokių psichologinių ar socialinių sunkumų išradingai vykdoma meilė, kaip vienijanti ir varomoji jėga: gailestinga meilė, kuri savo esme yra kuriančioji meilė. Santykiuose tarp žmonių gailestingoji meilė niekada nelieka vienapusiškas aktas ar procesas. Net ir tada, kai atrodytų, jog tik viena pusė dovanoja, duoda, o kita tik gauna, ima (pvz., kai gydytojas gydo, mokytojas moko, tėvai augina ir auklėja savo vaikus, geradariai šelpia stokojančius), iš tikro drauge ir ta pirmoji pusė yra apdovanojama. Kiekvienu atveju ir duodantysis gali atsidurti vietoje to, kuris gauna, kuris apdovanojamas, kuris patiria gailestingąją meilę, patiria gailestingumą.

Nukryžiuotasis Kristus čia mums yra aukščiausias pavyzdys, įkvėpimas, raginimas. Sekdami tuo įkvepiančiu pavyzdžiu, galime nuolankiai rodyti gailestingumą kitiems, žinodami, kad Kristus priims jį kaip parodytą jam pačiam [121]. Reikia mums pagal tą pavyzdį nuolat tyrinti visus savo veiksmus ir veiksmų intencijas, jei juose gailestingumas suprantamas bei praktikuojamas vienašališkai – kaip kitiems daromas gėris. Tik tuomet gailestingumas iš tikro bus gailestingos meilės aktas, kai jį rodydami būsime giliausiai įsitikinę, jog ir mes gailestingumą gauname iš tų, kurie jį gauna iš mūsų. Jei stokojame to abipusiškumo, tuomet mūsų darbai dar nėra tikri gailestingumo aktai. Tuomet dar nepasiektas atsivertimas, kurio kelią mums nurodė Kristus savo žodžiu ir pavyzdžiu net iki kryžiaus aukos; taip pat tuomet dar visiškai nepasineriame ugningoje gailestingos meilės versmėje, kurią jis mums apreiškė.

Taigi kelias, kurį mums nurodė Kristus Kalno pamoksle gailestingųjų palaiminimu, yra kur kas turtingesnis už tai, ką paprastai žmonės mano apie gailestingumą. O jie mano, kad meilė yra vienapusiškas aktas ar procesas, kuris padaro ir palieka tam tikrą atstumą tarp gailestingumą patiriančio ir gailestingumą rodančio asmens, tarp gera darančiojo ir gėrį gaunančiojo. Todėl norima reikalauti, kad ryšiai tarp žmonių ir visuomeniniai santykiai neturėtų nieko bendro su gailestingumu, o remtųsi vien teisingumu. Tokios pažiūros į gailestingumą nepastebi to giluminio gailestingumo ir teisingumo ryšio, apie kurį kalba visa biblinė tradicija, o pirmiausia Jėzaus Kristaus mesijinė veikla. Tikras gailestingumas, galima sakyti, yra giliausias teisingumo šaltinis. Teisingumas, pats iš savęs, tetinka žmonėms būti „arbitru“, dalijantis lygiu gėrių mastu, o meilė, ir tik meilė (taip pat toji maloninga meilė, kurią vadiname „gailestingumu“), sugrąžina žmogų žmogui.

Autentiškas krikščioniškas gailestingumas tobuliausiai įgyvendina lygybę tarp žmonių ir tobuliausiai įkūnija teisingumą, nes savo srityje jis siekia to paties. Teisingumo įvedama lygybė ribojasi išorinių objektyviųjų gėrių sritimi, tuo tarpu meilė ir gailestingumas padaro, kad žmonės vieni su kitais susitinka tame pačiame gėryje, koks yra pats žmogus su savo orumu. Drauge žmonių sulyginimas per „maloningą ir kantrią“ [122] meilę nepanaikina skirtingumų: tas, kuris duoda – duoda juo dosniau, kai drauge jaučiasi apdovanojamas to, kuris priima jo dovaną; o tas, kuris moka priimti dovaną, įsitikinęs, kad priimdamas daro gera ir tarnauja kilniam orumo reikalui, – šitai žmones giliau tarpusavyje suvienija.

Šitaip gailestingumas tampa žmonių tarpusavio ryšių kūrimo būtinas veiksnys, kuo labiausiai išlaikant žmoniškumą ir broliškumą. Neįmanoma pasiekti tokį ryšį tarp žmonių, jeigu tuos santykius matuosime tik teisingumo matu. Kiekvienoje žmonių santykių srityje teisingumą turi smarkiai koreguoti toji meilė, kuri, kaip skelbia šv. Paulius, yra „maloni ir kantri“, ar, kitaip tariant, kuri pasižymi Evangelijai ir krikščionybei būdingais gailestingos meilės savumais. Dar prisiminkime, kad toji gailestinga meilė taip pat reiškia širdingą jautrumą bei švelnumą, apie kurį taip iškalbingai mums byloja palyginimas apie sūnų palaidūną [123], apie dingusią avį ar pamestą drachmą [124]. Todėl gailestinga meilė ypač palaikytina tarp artimų žmonių: tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, tarp draugų. Jos neturi pristigti auklėjimo ir sielovados veikloje.

Tai dar ne viskas. Jau popiežius Paulius VI įvairiomis progomis skelbė „meilės civilizacijos“ ugdymą [125], kaip tikslą kurlink turėtų krypti įvairiausios visuomeninės bei kultūrinės, ekonominės bei politinės pastangos. Reikia pasakyti, jog pasiekti šio tikslo nebus įmanoma, jeigu tose plačiose ir painiose žmonių sambūvio srityse mintimis ir darbais laikysimės taisyklės „akis už akį, dantis už dantį“ [126], ir nesistengsime jos iš pagrindų pakeisti bei persunkti kita dvasia. Ta kryptimi mus neabejotinai veda ir Vatikano II Susirinkimas: daugybę kartų kalbėdamas apie reikalingumą kurti žmogiškesnį pasaulį [127], jis Bažnyčios misiją šiuolaikiniame pasaulyje supranta kaip šio uždavinio įgyvendinimą. Žmonių pasaulis netaps žmoniškesnis, jeigu į plačią visuomeninių santykių sferą drauge su teisingumu neįtrauksime tos „gailestingos meilės“, kuri sudaro mesijinę Evangelijos naujieną.

Žmonių pasaulis tik tuomet galės tapti „žmoniškesnis“, kai į visus tarpusavio santykius, sudarančius jo moralinį veidą, įtrauksime taip būdingą Evangelijai atleidimo momentą. Atleidimas byloja, jog esama pasaulyje meilės, stipresnės už nuodėmę. Atleidimas taip pat yra pagrindinė susitaikinimo sąlyga – ne tik Dievo su žmogumi, bet ir žmonių tarpusavio santykių atžvilgiu. Pasaulis, kuriame būtų panaikintas atleidimas, tebūtų pasaulis šalto ir beatodairiško teisingumo, vardan kurio kiekvienas gintų savo teises nuo kitų kėsinimosi, o žmoguje glūdintis įvairiopas egoizmas paverstų žmonių gyvenimą tokia sistema, kur stipresnysis engia silpnesniuosius, – nesibaigiančios kovos vienų su kitais arena.

Todėl Bažnyčia kiekvienu istorijos tarpsniu, ir ypač šiuo, viena iš pagrindinių savo pareigų laiko skelbti ir įgyvendinti gailestingumo slėpinį, aukščiausiu laipsniu apreikštą Jėzuje Kristuje. Tas slėpinys ne tik pačiai Bažnyčiai, kaip tikinčiųjų bendruomenei, bet taip pat visiems žmonėms atskleidžia kitokį gyvenimą negu tas, kurį gali sukurti veikiamas savo galingų aistrų žmogus [128]. Dėl šio slėpinio Kristus nuolat mus moko atleisti. Kada tik kartojame jo paties išmokytą maldą, prašome: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, – tiems, kurie mums kuo nors nusikalto [129]. Sunku išsakyti, koks kilnus tas jausmas, kurį šitie žodžiai reiškia ir žadina. Kiek daug jie kiekvienam žmogui kalba apie kitą žmogų, o drauge apie jį patį! Įsisąmoninimas, jog esame vieni kitų skolininkai, eina drauge su raginimu į brolišką solidarumą, kurį šv. Paulius trumpai išreiškė žodžiais: „Nešiokite vieni kitų naštas“ [130]. Kokia gili nuolankumo pamoka žmogui čia slypi artimo ir savęs paties atžvilgiu, kokia geros valios bendrame gyvenime mokykla kiekvienai dienai ir įvairioms gyvenimo sąlygoms! Jei atmestume tą pamoką, – kas liktų iš „humanistinės“ gyvenimo bei auklėjimo programos?!

Kristus taip tvirtai reikalauja atleisti kitiems, kad Petrui, klausiančiam, kiek kartų reikia atleisti artimui, nurodo simbolinį skaičių – „septyniasdešimt septynis kartus“ [131], norėdamas tuo pasakyti, jog reikia mokėti atleisti kiekvienam kiekvieną kartą. Be abejo, tas taip dosnus atleidimo reikalavimas negriauna objektyvių teisingumo reikalavimų. Teisingai suprastas teisingumas – atleidimo tikslas. Niekur Evangelijoje nei atleidimas, nei jo šaltinis – gailestingumas, nereiškia pakantumo blogiui, papiktinimui, skriaudai ar įžeidinėjimui. Visuomet blogio bei papiktinimo atitaisymas, skriaudos atlyginimas, įžeidimo atšaukimas yra atleidimo sąlyga.

Pagrindinė teisingumo struktūra visada priklauso ir gailestingumo apimčiai. Šitai suteikia teisingumui naują reikšmę, kuri paprasčiausiai ir puikiausiai atsiskleidžia kaip atleidimas. Atleidimas rodo, kaip šalia „kompensacijos“ ar „paliaubų“ dėsnio, būdingo pačiam teisingumui, dar būtina meilė, kad žmogus reikštųsi kaip žmogus. Įvykdyti teisingumo reikalavimus – tai neatšaukiama sąlyga, kad meilė galėtų tikrai atidengti savo veidą. Kaip jau buvome atkreipę dėmesį, analizuodami palyginimą apie sūnų palaidūną, tas kuris atleidžia, ir tas, kuris gauna atleidimą, tarpusavyje susitinka viename bendrame taške: tas taškas – tai žmogui iš prigimties prideramas orumas, kurio neįmanoma prarasti, kurio atsiskleidimas ar atradimas – didžiausio džiaugsmo šaltinis [132].

Teisingai Bažnyčia viena svarbiausių savo pareigų laiko branginti autentišką atleidimą žmonių gyvenime ir poelgiuose, auklėjime ir sielovadoje. Bažnyčia brangina atleidimą, sergėdama jo šaltinį – paties Dievo gailestingumo slėpinį, apreikštą Jėzuje Kristuje.

Bažnyčios pasiuntinybės pagrindas visose srityse, apie kurias daug kalba paskutinis Susirinkimas bei visa ilgaamžė apaštalavimo patirtis, yra ne kas kita, kaip tik sėmimasis iš atpirkimo versmių [133]. Iš čia išplaukia gausūs nurodymai Bažnyčios veiklai, atskirų krikščionių, atskirų bendruomenių gyvenimui, taip pat visai didžiajai Dievo tautos bendrijai. Jie negali būti įgyvendinti kitaip, kaip tik semiantis iš Išganytojo šaltinių ir laikantis neturto dvasios, kaip ragina Viešpats savuoju pavyzdžiu ir žodžiais: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“ [134]. Tik per Evangelijos tarnų, Dievo slėpinių tvarkytojų, ir visos didžius Viešpaties darbus skelbiančios jo tautos evangelinį neturtą, ir ne kitaip, Dievas juo labiau pasirodo „apstus gailestingumo“.

VIII. MŪSŲ LAIKŲ BAŽNYČIOS MALDA

15. Bažnyčia šaukiasi Dievo gailestingumo

Bažnyčia skelbia tiesą apie Dievo gailestingumą, apreikštą Kristaus nukryžiavimu bei prisikėlimu, ir išpažįsta jį įvairiais būdais. Bažnyčia taip pat stengiasi teikti gailestingumą žmonėms per žmones, matydama čia būtiną sąlygą, kad pavyktų jos pastangos sukurti „žmoniškesnį“ šiandienos ir rytdienos pasaulį. Bet visais laikais ir bet kokiu istorijos tarpsniu – o ypač tokiomis neramiomis mūsų dienomis – Bažnyčia negali pamiršti maldos ir nesišaukti Dievo gailestingumo, kai taip yra paplitusios žmoniją slegiančios ir jai gresiančios nelaimės. Tai pagrindinė Jėzuje Kristuje gyvenančios Bažnyčios teisė ir pareiga Dievo ir žmonių atžvilgiu. Kuo labiau supasaulėjusi žmonių mąstysena praranda pačią „gailestingumo“ sampratą – kuo labiau toldama nuo Dievo ji atsitolina ir nuo gailestingumo slėpinio – tuo labiau Bažnyčia turi teisę ir pareigą „didžiu šauksmu“ maldauti Dievą gailestingumo [135]. Toks „didis šauksmas“ – tai mūsų laikų Bažnyčios atsikreipimas į Dievo gailestingumą, kurį ji skelbia ir išpažįsta įvykus nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje – Velykų slėpinyje. Tas slėpinys tobuliausiai apreiškia gailestingumą – tą meilę, kuri stipresnė už mirtį, galingesnė už nuodėmę ir visokį blogį, apreiškia meilę, kuri kelia žmogų iš didžiausių puolimų ir išvaduoja iš didžiausių grėsmių.

Šiuolaikinis žmogus jaučia jo tykančius pavojus. Kas anksčiau ta tema pasakyta, yra tik kuklus tikrovės atspindys. Šiuolaikinis žmogus dažnai nerimaudamas klausia savęs, kaip būtų galima išspręsti baisias įtampas, kurių tiek prisirinko pasaulyje ir kurios įtraukia į savo sūkurius žmones. Jeigu kartais jis nesiryžta ištarti žodžio „gailestingumas“ ir savo nureligėjusioje sąmonėje neranda kito lygiaverčio žodžio, tai juo labiau reikia, kad Bažnyčia tartų šį žodį ne tik savo vardu, bet taip pat visų šiandienos žmonių vardu.

Todėl būtina, kad visa, kas šiame dokumente gailestingumo tema pasakyta, pavirstų uolia malda: taptų gailestingumo šaukimusi atsižvelgiant į žmogaus poreikius ir jam iškylančius pavojus šiuolaikiniame pasaulyje. Tą šaukimąsi teįkvepia Dievo gailestingumo tiesa, kuri taip patraukliai išreikšta Šventajame Rašte, Tradicijoje ir autentiškame tiekos Dievo tautos kartų tikėjimo gyvenime. Kaip pranašai, atsiliepkime gyvajam Dievui, kuris negali bjaurėtis tuo, ką sukųrė [136], – Dievui, kuris ištikimas pats sau, savo tėvystei ir savo meilei. Taigi kaip pranašai, atsiliepkite tai meilei, turinčiai ir motiniškų bruožų: kaip motina ji lydi kiekvieną vaiką, kiekvieną pasiklydusią avį, nors tų paklydėlių būtų milijonai, nors neteisybė pasaulyje viršytų gerumą, nors žmonija dėl savo nuodėmių būtų verta visuotinio „tvano“, kaip anuomet Nojaus karta. Kreipkimės į tą tėviškąją meilę, kurią mums paskelbė Kristus savo mesijine veikla ir kurios aukščiausia išraiška yra jo kryžius, kančia ir prisikėlimas. Šaukimės Dievo per Kristų, prisimindami Marijos Magnificat žodžius: „Maloningas iš kartos į kartą!“ Maldaukime Dievo gailestingumo šių laikų žmonijai! Tegul Bažnyčia, trokštanti būti žmonių motina Dieve, kaip Marija, išsako ta malda visą motinišką susirūpinimą ir tą ugningą meilę, iš kurios kyla karščiausios maldos poreikis.

Maldaukime vadovaudamiesi tikėjimu, viltimi ir meile, kurią Kristus įskiepijo mūsų širdyse. Tai kartu bus meilė Dievui, kurį šiuolaikinis žmogus ne kartą atstūmė nuo savęs ir padarė sau svetimu, įvairiais būdais teigdamas, kad Dievas jam „nereikalingas“… Mylėdami Dievą ir skaudžiai atjausdami tai, kad daugybė šių laikų žmonių jį įžeidinėja ir atmeta, mes norime drauge su nukryžiuotu Kristumi šaukti: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ [137]. Tai bus ir meilė žmonėms – visiems žmonėms, be jokios išimties ir be rasių, kultūrų, kalbų, pasaulėžiūrų skirtumo – be skirstymo į draugus ir priešus. Tai meilė žmonėms ir troškimas visokio tikro gėrio kiekvienam iš jų ir kiekvienai žmonių bendruomenei, kiekvienai šeimai, tautai, kiekvienai visuomeninei grupei – jaunimui ir suaugusiems, tėvams, seneliams ir ligoniams – visiems be išimties. Ta meilė, taigi didelis rūpinimasis, kaip kiekvienam suteikti visokeriopą tikrąjį gėrį, kaip panaikinti ir atstumti visokiausią blogį.

Jei kam iš šio laiko žmonių nėra savas tas tikėjimas ir toji viltis, kuri verčia mus, Kristaus tarnus ir Dievo slėpinių tvarkytojus [138], šią istorinę valandą melsti Dievo gailestingumo žmonėms, tai ir jis tesupranta bent to susirūpinimo priežastį. Mus skatina meilė žmogui ir viskam, kas žmogiška ir kas, daugelio manymu, yra labai dideliame pavojuje. Kristaus slėpinys, atskleidžiantis mums kilnųjį žmogaus pašaukimą, paskatino mus enciklika Redemptor hominis iškelti nepaprastą žmogaus orumą. Dabar jautėme pareigą skelbti gailestingumą kaip Kristaus slėpinyje apreikštą gailestingąją Dievo meilę. Kristaus slėpinys kviečia kreiptis į tąjį gailestingumą, jo šauktis šiuo sunkiu ir neramiu Bažnyčios ir pasaulio istorijos tarpsniu, kai artinamės prie antrojo tūkstantmečio pabaigos.

Nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Jėzaus Kristaus vardu ir jo mesijinės veiklos dvasia, toliau veikiančia žmonijos istorijoje, šaukiame ir maldaujame, kad ir šiais laikais apsireikštų toji meilė, kuri yra Tėve, kad Sūnaus ir Šventosios Dvasios veikimu ji pasirodytų gyvenanti su mumis šiuolaikiniame pasaulyje ir galingesnė už blogį: už nuodėmę ir mirtį. To meldžiame, užtariant Švenčiausiajai Marijai, kuri nepaliauja skelbusi Dievo maloningumo „iš kartos į kartą“, užtariant šventiesiems, kuriuose jau išsipildė Kalno pamokslo žodžiai: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ [139].

Atsidėjusi dideliam uždaviniui – įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nutarimus, kuriuose aiškiai galime regėti naują Bažnyčios saviraišką mums tenkančioje gyventi epochoje, – Bažnyčia nuolat turi vadovautis įsitikinimu, kad šiame darbe jai nevalia apsiriboti savimi. Jos buvimo pagrindas – skelbti Dievą, skelbti Tėvą, kuris leidžia save mums „regėti“ Kristuje [140]. Kad ir kaip priešintųsi žmonijos istorija, kad ir kaip skaidytųsi mūsų dienų civilizacija, kad ir kaip žmonės neigtų Dievą, – mes dar labiau turime artintis prie to slėpinio, kuris prieš amžius buvo paslėptas Dieve, o paskui per Jėzų Kristų tapo atskleistas žmogui.

Jums visiems teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Roma, prie šv. Petro, 1980 m. lapkričio 30 diena, pirmasis advento sekmadienis, tretieji mano pontifikato metai.

JONAS PAULIUS II