Garbingieji broliai ir brangieji sūnūs,
sveikinu ir apaštališkai laiminu jus!

PAVELDĖJIMAS

1. Baigiantis antrajam tūkstantmečiui

Žmogaus Atpirkėjas Jėzus Kristus yra visatos ir istorijos centras. Į jį krypsta ir mano mintys, ir mano širdis šį reikšmingą istorijos momentą, kurį išgyvena Bažnyčia ir visa didžioji šių laikų žmonijos šeima. Dievas savo slaptingu sprendimu po mano mylimojo Pirmtako Jono Pauliaus I pavedė man visuotinę tarnystę šv. Petro soste Romoje, o tos tarnystės laikas jau visiškai priartėjo prie dutūkstantųjų metų. Dabar dar sunku pasakyti, ką tieji metai parodys žmonijos istorijos laikrodyje, kokie jie bus atskiroms tautoms, šalims ir kontinentams, nors kai ką tikrai galime jau dabar numatyti. Dievo tautai – Bažnyčiai, kuri, nors ir netolygiai, bet vis dėlto išplitusi visoje žemėje iki pat pakraščių, – tai bus didelio jubiliejaus metai. Artėjame prie datos, kuri, priimant visas chronologinio tikslumo reikalaujamas pataisas, primins mums ir ypatingu būdu atnaujins supratimą tos pagrindinės tikėjimo tiesos, kurią išreiškė šv. Jonas savo evangelijos pradžioje: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ [1], ir „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ [2].

Taigi esame tarsi naujojo Advento laikotarpyje – laukimo laikotarpyje. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų“ [3], per Sūnų Žodį, kuris tapo žmogumi ir gimė iš Mergelės. Tame išganomajame veiksme žmogaus istorija Dievo meilės plane pasiekė savo zenitą. Dievas įėjo į tą istoriją, tapo – kaip žmogus – tos istorijos subjektu: vienas iš milijardų, bet kartu ir Vienintelis! Savo įsikūnijimu jis suformavo tokią žmogiškos būties pilnatvę, kokią buvo numatęs suteikti žmogui nuo amžių pradžios. Suformavo taip definityviai, galutinai, kaip tik jis vienas gali pagal savo amžinąją meilę ir gailestingumą, visa savo dieviška laisve, o kartu ir tuo dosnumu, kuris mums leidžia, nepaisant gimtosios nuodėmės ir visų žmonijos nuodėmių, nepaisant žmogiškųjų proto, valios ir širdies klaidžiojimų, su nuostaba kartoti šiuos žodžius: „Laiminga ta kaltė, kuri mums davė tokį galingą Atpirkėją“ [4].

2. Pirmieji naujojo pontifikato žodžiai

Taigi į šį Kristų – Atpirkėją nukrypo mano mintys ir širdis spalio 16 dieną, kai po kanoniškai pravestų rinkimų buvau klausiamas „Ar priimi?“ Tuomet atsakiau: „Tikėdamas Kristų, savo Viešpatį, ir būdamas jam klusnus, pasitikėdamas Kristaus ir Bažnyčios Motina, suprasdamas laukiančius didelius sunkumus – priimu“. Ir šiandien tąjį savo atsakymą aiškiai ir viešai pakartoju, idant jis būtų žinomas visiems be išimties, ir būtų aišku, jog toji tarnystė, kuri, priėmus išrinkimą Romos vyskupu ir apaštalo Petro Įpėdiniu, tapo mano ypatinga pareiga, – rišasi būtent su ta pirmąja ir pagrindine Įsikūnijimo tiesa.

Priėmiau ir tuos pačius vardus, kuriuos pasirinko mylimas mano Pirmtakas Jonas Paulius I. Jau rugpjūčio 26 d., kada Šventosios Kolegijos akivaizdoje jis pareiškė norą vadintis Jonu Pauliumi (o dvigubas vardas neturėjo pavyzdžio popiežių istorijoje), įžiūrėjau tame aiškų malonės ženklą naujo pontifikato keliui. Kadangi tasai pontifikatas tetruko vos 33 dienas, dera man jį ne tik pratęsti, bet tarsi pradėti nuo pradžios. Apie tai pirmiausia ir liudija tų dviejų vardų pasirinkimas. Pasirinkdamas juos tuoj po savo mylimo Pirmtako, trokštu – panašiai, kaip ir jis troško – išreikšti savo meilę tam ypatingam popiežių Jono XXIII ir Pauliaus VI palikimui, kurį, Dievui padedant, esu pasiruošęs tęsti toliau.

Per tuos du vardus ir du pontifikatus jungiuosi su visa Šventojo Sosto tradicija, su visais šio dvidešimtojo ir ankstyvesnių amžių pirmtakais, jungdamasis kaskart tolimesnėmis, bet nenutrūkstamomis grandimis su visa pasiuntinybe ir tarnyste, kuri pažymi ypatingą Apaštališkojo Sosto vietą Bažnyčioje. Jonas XXIII ir Paulius VI sudaro tą grandį, kurią betarpiškai trokštu pratęsti. Tai tarsi slenkstis, nuo kurio kartu su Jonu Pauliumi I ketinu žengti į ateitį, vadovaudamasis visišku pasitikėjimu bei klusnumu tai Dvasiai, kurią Viešpats Kristus pažadėjo ir atsiuntė savajai Bažnyčiai. Juk savo kančios išvakarėse jis kalbėjo apaštalams: „Jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“ [5]. „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“ [6]. „Kai ateis toji tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti“ [7].

3. Pasitikint tiesos ir meilės Dvasia

Tvirtai pasitikėdamas tiesos Dvasia, perimu turtingą palikimą buvusių pontifikatų, ypač praturtėjusį po II Vatikano Susirinkimo, kurį sušaukė ir pradėjo Jonas XXIII, o Paulius VI laimingai užbaigė ir ištvermingai realizavo. Pauliaus VI veiklą galėjau matyti iš arti, stebėdamasis jo gilia išmintimi bei drąsa, ištverme ir kantrumu nelengvame jo pontifikato laikotarpyje po Susirinkimo. Kaip Bažnyčios laivo vairininkas, jis išlaikė didelę ramybę ir pusiausvyrą net kritiškais momentais, kada tas laivas atrodė esąs purtomas iš vidaus, turėdamas nepajudinamą pasitikėjimą Bažnyčios vienybe. Nes tai, ką per mūsų laikų Susirinkimą „Dvasia skelbė Bažnyčiai“ ir ką toje Bažnyčioje skelbia „visoms bažnyčioms“ [8], nežiūrint staigių neramumų, negali tarnauti kam kitam, kaip tik dar brandesniam tvirtumui visos Dievo tautos, suprantančios savo išganomąją misiją.

Būtent šį mūsų dienų Bažnyčios supratimą Paulius VI padarė pirmąja tema savo svarbiausios enciklikos, prasidedančios žodžiais Ecclesiam Suam. Tebus man leista pirmiausia į ją atsiliepti ir prie jos prisijungti šiuo pirmuoju inauguraciniu dabartinio pontifikato dokumentu. Vis gilėjantis supratimas, kad Šventoji Dvasia apšviečia ir veda Bažnyčią, suvokimas jos dieviškosios paslapties, supratimas žmogiškosios pasiuntinybės ir net visų žmogiškųjų silpnybių, yra ir privalo būti pirmasis meilės šaltinis šiai Bažnyčiai; o meilė savo ruožtu vėl stiprina ir gilina sąmoningumą. Tokį neapsakomai ryškų Bažnyčios suvokimą paliko mums Paulius VI. Jo pontifikatą ne kartą paženklino kentėjimai, tačiau jis viskuo mokė mus nieko nebojant mylėti Bažnyčią, kuri, Susirinkimo žodžiais tariant, yra tarsi „giliausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės sakramentas, arba ženklas bei įrankis“ [9].

4. Remiantis pirmąja Pauliaus VI enciklika

Bažnyčios sąmoningumas privalo jungtis su visapusišku jos atsivėrimu Dievui, idant visi galėtų joje rasti tuos „nesuvokiamus Kristaus turtus“ [10], apie kuriuos kalba tautų Apaštalas. Toksai atsivėrimas organiškai susijęs su savo esmės supratimu, su įsitikinimu savąja tiesa – ta tiesa, apie kurią Kristus pasakė: „Tai ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs“ [11] – ir nulemia apaštališką Bažnyčios pasiuntinybės dinamizmą. Būtent vardan šio dinamizmo Bažnyčia, be jokių rezervų išpažindama ir skelbdama iš Kristaus gautąją tiesą, kartu pasilieka „dialoge“, kurį Paulius VI savo enciklikoje Ecclesiam Suam pavadina „išganymo dialogu“, tiksliai išskirdamas atskiras sritis, kuriose tas dialogas turėtų būti vedamas [12]. Šiandien, primindamas tą programinę Pauliaus VI pontifikato encikliką, kartu nesiliauju dėkoti Dievui, kad tasai didysis mano pirmtakas ir tikrasis tėvas, nepaisant įvairių vidinių silpnybių, kurias išgyveno Bažnyčia laikotarpyje po Susirinkimo, sugebėjo parodyti „ad extra“ – „išorėje“ jos tikrąjį veidą. Tuo būdu ir visa žmonija įvairiose savo suskaldytos egzistencijos srityse geriau įsisąmonino, kaip labai jai yra reikalinga Kristaus Bažnyčia su savo pasiuntinybė ir tarnystė. Kartais tas sąmoningumas gal pasirodė stipresnis net už įvairias kritikos kryptis, kurių atyrė Bažnyčia, jos institucijos ir formos, Bažnyčios žmonės ir jų veikla „ab intra“ – „iš vidaus“. Tasai kritiškumo išaugimas turėjo, be abejo, įvairias priežastis. Tikriausiai ne visuomet jis būdavo atitrūkęs nuo tikrosios meilės Bažnyčiai. Jame neabejotinai reiškėsi ir pastangos nugalėti vadinamą triumfalizmą, apie kurį ne kartą buvo kalbama Susirinkimo metu. Tačiau norint, kad Bažnyčia, sekdama pavyzdžiu savo Mokytojo, kuris buvo „nuolankios širdies“ [13], ir pati vadovautųsi nuolankumu, kad būtų kritiška viskam, kas sudaro jos žmogiškąjį pobūdį ir žmogiškąją veiklą, kad nesiliautų daug reikalavusi iš savęs, – kartu tasai kritiškas nusiteikimas privalo turėti nustatytas ribas. Priešingu atveju kritiškumas liautųsi buvęs kūrybingas, nebeišreikštų tiesos, meilės ir dėkingumo už malonę, kurios dalyviais bei dalininkais tampame kaip tik per Bažnyčią ir Bažnyčioje. Tada joje nebesireikštų ir nusiteikimas tarnauti, o liktų tik noras savo nuomonę primesti kitiems – ne kartą pernelyg karštai ją platinant.

Turime būti dėkingi Pauliui VI už tai, kad, gerbdamas net menkiausią tiesos trupinėlį, slypintį kurioj nors žmonių nuomonėj, kartu išlaikė ir tėvišką Laivo vairininko pusiausvyrą [14]. Bažnyčia, kuri po Jono Pauliaus I pontifikato buvo patikėta man, suprantama, nėra laisva nuo vidinių sunkumų ir įtampos, bet kartu viduje saugesnė nuo perdėto savikritiškumo, galima sakyti, „labiau kritiška įvairios neapdairios kritikos atžvilgiu“, atsparesnė visokioms „naujovėms“, labiau subrendusi „supratimo“ dvasioje, labiau sugebanti iš amžinojo lobyno iškelti „naujų ir senų daiktų“ [15], labiau susitelkusi savo pačios paslaptyje – ir todėl labiau pasiruošusi tarnauti visų išganymui. Nes Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ [16].

5. Kolegialumas ir apaštališkumas

Taigi Bažnyčia daug labiau negu atrodo yra suvienyta tarnavimo bendrumu ir apaštališkumo supratimu. Tasai susivienijimas kyla iš II Vatikano Susirinkime pabrėžto kolegialumo principo, kurį pats Viešpats Kristus įskiepijo Dvylikos apaštalų būryje, vadovaujamame Petro, ir tą kolegialumą nuolat atnaujina visame pasaulyje augančioje Kolegijoje vyskupų, kurie telkiasi apie šv. Petro Įpėdinį, būdami jam pavaldūs. Šį episkopato kolegialumo principą Susirinkimas ne tik priminė, bet ir nepaprastai atgaivino, įkurdamas pastovią Instituciją, kurią Paulius VI galutinai suformavo kaip Vyskupų Sinodą. Šio Sinodo veikla suteikė tarsi naują vertę visam Pauliaus VI ganytojavimui, o vėliau gyvu aidu nuskambėjo jau pirmose Jono Pauliaus I, o taip pat ir jo neverto Įpėdinio, pontifikato dienose.

Tasai kolegialumo principas ypač išryškėjo sunkiame laikotarpyje po Susirinkimo, kada bendra ir vieninga pozicija Vyskupų Kolegijos, ypač Sinodo metu parodžiusios savo susitelkimą apie Petro Įpėdinį, padėjo išsklaidyti abejones, o kartu universaliai nurodė tikruosius Bažnyčios atnaujinimo kelius. Iš Sinodo, be kita ko, išaugo ir tas principinis evangelizacijos impulsas, kurio išraiška tapo Pauliaus VI Apaštališkas atsišaukimas Evangelii nuntiandi [17], su dideliu džiaugsmu priimtas kaip atnaujinimas kartu apaštališkos ir ganytojiškos programos. Ta pačia kryptimi vyko – prieš nepilnus metus iki popiežiaus Pauliaus VI mirties – ir paskutinės eilinės Vyskupų Sinodo sesijos darbai, pašvęsti katekizacijai, kurios vaisiai dar laukia apibendrinančios sintezės iš Apaštalų Sosto pasisakymo.

Kada kalbama apie pastebimą pažangą įvairių formų, kuriose reiškiasi episkopato kolegialumas, negalima nepaminėti ir atskirų kraštų Vyskupų Konferencijų konsolidacijos visoje Bažnyčioje, o taip pat kitų tarptautinio ar kontinentinio pobūdžio kolegialinių struktūrų. Einant daugelio amžių Bažnyčios tradicijos pėdsakais, tenka pažymėti įvairių lokalinių sinodų veiklą. Tokia buvo Susirinkimo mintis, kurią Paulius VI nuosekliai siekė įgyvendinti, kad tos nuo amžių Bažnyčioje išbandytos struktūros, o kartu kolegialinio vyskupų bendradarbiavimo formos kaip, pvz., metropolija, nekalbant jau apie kiekvieną dieceziją atskirai, pulsuotų pilnu savo sutapimu su Bažnyčia, o kartu ir savo originalumu visuotinėje Bažnyčioje. Toji pati bendradarbiavimo ir bendros atsakomybės dvasia persidavė ir kunigams. Tai liudija daugybė po Susirinkimo susikūrusių Kunigų Tarybų. Ta dvasia perėmė ir pasauliečius, ne tik patvirtindama ankstesnes pasauliečių apaštalavimo organizacijos formas, bet ir sukurdama naujas – dažnai skirtingo profilio ir negirdėto dinamiškumo. Be to, pasauliečiai, suprantantys savo atsakingumą už Bažnyčią, noriai ėmėsi bendradarbiauti su ganytojais ar vienuolynų atstovais dieceziniuose sinoduose, taip pat atskirų parapijų ir diecezijų sielovadinėse tarybose.

Visa tai reikia aiškiai suprasti jau pačioje naujo pontifikato pradžioje, dėkojant Dievui, gyvai skatinant Brolius ir Seseris, galop dėkingai prisimenant II Vatikano Susirinkimo ir didžiųjų pirmtakų darbus, kurie davė šį naują Bažnyčios gyvenimo impulsą, o jis – jis yra galingesnis už abejonių, lūžių, krizės reiškinius.

6. Kelias į krikščionių susivienijimą

Ką galime pasakyti apie visą veikimą, kilusį iš naujos ekumeninės orientacijos? Amžinos atminties popiežius Jonas XXIII visu evangelišku aiškumu krikščionių vienybės klausimą suformulavo kaip paprastą išdavą paties mūsų Mokytojo Jėzaus Kristaus valios, kuri tiek kartų buvo išreikšta, ypač mirties išvakarėse Vakarienbutyje kalbėtos maldos žodžiais: „Tegul visi būna viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje“ [18]. Vatikano II Susirinkimas tai išreiškė savo Dekrete apie ekumenizmą. Popiežius Paulius VI, padedant Krikščionių vienybės sekretoriatui, žengė pirmuosius žingsnius šios vienybės realizavimo kely. Ar toli esame pažengę tuo keliu? Nesigilindami čia į smulkmenas, galime drąsiai sakyti, kad pasiekėme šiame kelyje tikrą ir aiškią pažangą, kad darbavomės ištvermingai ir nuosekliai, kad bendrai su mumis veikė ir kitų Bažnyčių bei krikščioniškųjų bendrijų atstovai, – už tai esame jiems nuoširdžiai dėkingi. Tikra ir tai, jog šiame naujame krikščionybės ir pasaulio istorijos etape nematome kitos galimybės Bažnyčios ekumeninei pasiuntinybei įgyvendinti kaip tik tai, kad išmintingai, sąžiningai, ištvermingai, nuolankiai ir kartu drąsiai ieškotume kelių suartėjimui ir vienybei, ką savo asmenišku pavyzdžiu parodė popiežius Paulius VI. Taigi turime tos vienybės ieškoti, nežiūrint to, kokie sunkumai bepasitaikytų tame kely ir kaip jie betrukdytų. Priešingu atveju nebūtume ištikimi Kristaus žodžiams, neįvykdytume jo testamento. Negi išdrįstume taip padaryti?

Pasitaiko žmonių, kurie, matydami iškylančius sunkumus, o taip pat neigiamai vertindami pradinių ekumeninių pastangų rezultatus, norėtų pasitraukti iš šio kelio. Kai kas net pareiškia nuomonę, kad ekumenizmas kenkia Evangelijos reikalui, sukelia tolimesnį Bažnyčios skaldymąsi, įneša painiavą į tikėjimo ir moralės dalykų supratimą, kad veda į tam tikrą indiferentizmą. Gal ir gerai, kad tokių pažiūrų šalininkai parodo mums savo nerimą, nors ir čia privalu laikytis tinkamų ribų. Suprantama, jog tasai naujas Bažnyčios gyvenimo etapas reikalauja iš mūsų ypačiai sąmoningo, gilaus ir atsakingo tikėjimo. Tikroji ekumeninė veikla – tai atsivėrimas, suartėjimas, pasiruošimas dialogui, bendras ieškojimas tiesos tikra jos evangeliškąja ir krikščioniškąja prasme, tačiau jokiu būdu tai nėra ir negali būti užtušavimas ribų tos tiesos, kurią išpažįsta ir skelbia Bažnyčia. Taigi tiems, kurie kokiais nors sumetimais norėtų atitraukti Bažnyčią nuo visuotinės krikščionių vienybės ieškojimo, reikia dar kartą pasakyti: negi galime jos neieškoti? Argi mes galime, nežiūrint viso žmogiškojo silpnumo, visų ilgais amžiais susikaupusių sunkumų, nepasitikėti mūsų Viešpaties malone, kuri pastaruoju metu mums apsireiškė Šventosios Dvasios balsu, prabilusiu Susirinkimo nutarimais? Juk tokiu atveju prieštarautume tiesai apie pačius save, kurią taip puikiai išreiškė Apaštalas: „Dievo malone aš esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia“ [19].

Kitaip reikia žiūrėti į šį klausimą, kitaip elgtis, kai turime tikslą suartėti su kitų, nekrikščioniškųjų, religijų atstovais. Tuo atveju mūsų veikla reiškiasi dialogu, susitikimais, bendra malda, atskleidimu žmogaus dvasinių lobių, kurių, kaip žinome, netrūksta ir tų religijų išpažinėjams. Juk ne kartą tvirti nekrikščioniškų religijų išpažinėjų įsitikinimai, būdami vaisius tos pačios tiesos Dvasios, kuri savo veikimu peržengia matomas mistinio Kristaus Kūno ribas, galėtų sugėdinti krikščionis, kartais pernelyg linkusius abejoti Dievo apreikštomis ir Bažnyčios skelbiamomis tiesomis, pernelyg greitai atpalaiduojančius save nuo moralinių normų ir tiesiančius etinio „permisivizmo“ kelius. Kilnu būti pasiruošusiam suprasti kiekvieną žmogų, analizuoti kiekvieną sistemą, pripažinti teisingu viską, kas teisu, – tačiau dėl to negalima pradėti mažiau vertinti savąjį tikėjimą [20] ar paneigti moralės principus, kurių stoka labai greitai pajuntama visuomenės gyvenime: visa tai dažnai duoda apverktinų vaisių.

II
ATPIRKIMO PASLAPTIS

7. Kristaus paslapties sferoje

Jeigu kelias, į kurį Susirinkimas įvedė mūsų šimtmečio Bažnyčią ir kurį savo pirmoje enciklikoje nurodė amžinos atminties popiežius Paulius VI, yra tasai kelias, kuriuo mums visiems dera eiti, – tai tame naujame etape pagrįstai gali iškilti klausimas: kaip ir kokiu būdu reikia eiti tuo keliu? Ką daryti, kad šis naujasis Bažnyčios Adventas, susijęs su artėjančia antrojo tūkstantmečio pabaiga, priartintų mus prie To, apie kurį Šventasis Raštas sako: „visados Tėvas“, Pater futuri saeculi [21]? Tai pagrindinis klausimas, kurį privalo sau statyti kiekvienas popiežius, tikėjimo ir klusnumo dvasioje priimantis Kristaus kvietimą, tiek kartų išreikštą Petrui: „Ganyk mano avinėlius“ [22], tai reiškia – būk mano avidės ganytoju; ir kitą kartą: „O tu savo ruožtu stiprink savo brolius“ [23].

Kaip tik čia, brangūs Broliai, o kartu mylimieji Sūnūs ir Dukros, siūlosi vienas principinis ir pagrindinis atsakymas: vienas dvasios posūkis, viena proto, valios ir širdies kryptis – ad Christum Redemptorem hominis, ad Christum Redemptorem mundi. Į jį kreipiame savo žvilgsnį, kartodami su šv.Petru: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ [24], nes tik jame, Dievo Sūnuje, yra mūsų išganymas. Visu taip labai – kartu su Susirinkimu – išvystytu Bažnyčios sąmoningumu, visomis to sąmoningumo pakopomis, visomis kryptimis veiklos, kuria Bažnyčia reiškiasi, atranda ir patvirtina save, – nuolat turime veržtis į Tą, „kuris yra Galva“ [25], į Tą, „iš kurio yra visa ir jame esame mes“ [26], kuris yra „kelias, tiesa“ [27], „prisikėlimas ir gyvenimas" [28], į Tą, kurį matydami, matome ir Tėvą [29], į Tą, kurio mirtis ant Kryžiaus, o paskui įžengimas į Dangų buvo reikalingas mums [30], kad ateitų pas mus Globėjas – tiesos Dvasia – ir kad nuolat mus lankytų [31]. Bažnyčia yra Kūnas to [32], „kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ [33]. „Bažnyčia Kristuje yra giliausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės tarsi sakramentas, arba ženklas bei įrankis“ [34]. Šaltinis – jis Pats! Redemptor!

Bažnyčia nuolat klausosi jo žodžių, kaskart vis naujai juos supranta, su didžiausiu pietizmu atkuria kiekvieną jo gyvenimo smulkmeną. O juk šių žodžių klausosi ne tik krikščionys. Tasai gyvenimas prabyla ir į daugybę tų žmonių, kurie kol kas dar nesugeba pasakyti su Petru: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ [35]. „Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“, prakalba į žmones ir kaip žmogus: į žmones kalba jo gyvenimas, jo žmogystė, jo ištikimybė tiesai, jo visus apimanti meilė, galop jo mirtis ant kryžiaus – stulbinanti gelmė jo kančios ir atsidavimo. Bažnyčia be paliovos išgyvena jo mirtį ant kryžiaus ir jo Prisikėlimą. Tai kasdieninio Bažnyčios gyvenimo turinys. Paties Kristaus, savo Viešpaties, parėdymu Bažnyčia nuolat švenčia Eucharistiją, atrasdama joje „gyvybės ir šventumo šaltinį“ [36], veiksmingą malonės ir susitaikymo su Dievu ženklą, amžinojo gyvenimo užtikrinimą. Bažnyčia gyvena jo paslaptimi, be atvangos semiasi iš jo stiprybės ir nuolat ieško kelių, kaip šią savo Mokytojo ir Viešpaties paslaptį priartinti žmonijai: tautoms, vis naujoms kartoms, kiekvienam žmogui, – tarsi nuolat kartotų su Apaštalu: „Buvau pasiryžęs … nežinoti nieko kito kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ [37]. Bažnyčia gyvena Atpirkimo paslaptimi, kuri tapo giliausiu Bažnyčios gyvenimo ir pasiuntinybės pagrindu.

8. Atpirkimas – naujas sukūrimas

Redemptor mundi! Jame tarsi naujai apsireiškė toji pagrindinė tiesa apie sukūrimą, kurią Pradžios knyga skelbia, tiek kartų pakartodama: „Dievas matė, kad tai buvo gera … kad buvo labai gera“ [38]. Gėris savo versmę turi Išmintyje ir Meilėje. Žmogui Dievo sukurtas regimasis pasaulis [39], kuris kartu su nuodėme „buvo pajungtas tuščioms pastangoms“ [40], Jėzuje Kristuje vėl atgauna savo pirmykštį ryšį su pačiu dieviškosios Išminties ir Meilės šaltiniu. Nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų“ [41]. Ir taip, kaip žmoguje – Adome – tasai ryšys buvo nutrauktas, taip žmoguje – Kristuje jis vėl iš naujo buvo užmegztas [42]. Argi mums, XX amžiaus žmonėms, nieko nesako savo sukrečiančiu iškalbingumu tautų Apaštalo žodžiai apie kūriniją, kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ [43] ir „laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ [44], – apie kūriniją, kuri „buvo pajungta tuštybei“? Argi milžiniška, iki šiol nematyta pažanga, pasiekta ypač šio šimtmečio bėgyje žmogui apvaldant pasaulį, kartu nėra ir iki šiol negirdėto lygio tas visapusiškas „pajungimas tuščioms pastangoms?“ Pakanka prisiminti, kad ir tokius reiškinius kaip pavojingas žmonių gyvenamos aplinkos užteršimas vietovėse su smarkiai išsivysčiusia pramone, kaip vėl ir vėl iškylantys ir atsinaujinantys kariniai konfliktai, kaip pasaulio susinaikinimo atominiu, vandeniliniu, neutroniniu ir kitokiais ginklais grėsmė, kaip stoka pagarbos negimusiai gyvybei. Juk naujosios epochos pasaulis – kosminių skrydžių, negirdėto technikos ir mokslų išsivystymo pasaulis – taip pat „tebedūsauja ir tebesikankina“ [45], nes vis dar „ilgėdamasis laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ [46].

Vatikano II Susirinkimas, įžvalgiai analizuodamas „šių dienų pasaulį“, nuolat pasiekdavo tąjį svarbiausiąjį regimosios kūrinijos tašką – žmogų, nusileisdamas taip kaip Kristus į žmonių sąžinės gelmes, paliesdamas vidinę žmogaus paslaptį, kurią biblinė ir nebiblinė kalba išreiškia žodžiu „širdis“. Kristus – pasaulio Atpirkėjas – vieninteliu ir nepakartojamu būdu pasiekė žmogaus paslaptį, įėjo į žmogaus „širdį“. Todėl Vatikano II Susirinkimas teisingai moko: „Iš tiesų tiktai įsikūnijusio Žodžio paslaptyje tikrai išaiškėja ir žmogaus paslaptis. Pirmasis žmogus Adomas buvo ano būsimojo (Rom 5, 14), būtent Viešpaties Jėzaus Kristaus įvaizdis. Kristus, galutinis Adomas, Tėvo ir jo meilės paslapties apreiškime rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas. Ir todėl suprantama, kad jame anksčiau minėtos tiesos randa savo šaltinį ir pasiekia savo aukštumas. Jis yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), tobulas žmogus, kuris Adomo vaikams atstatė dieviškąjį pašaukimą, sugriautą pirmosios nuodėmės. Kadangi jame žmogiškoji prigimtis priimta, o ne sugriauta, kartu ji ir mumyse iškelta į kilnumo aukštumas. Nes pats Dievo Sūnus savo įsikūnijimu tam tikru būdu prisijungė prie kiekvieno žmogaus likimo. Žmogiškomis rankomis dirbo darbus, žmogišku protu mąstė, žmogiška valia veikė ir žmogiška širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, iš tiesų tapo vienu iš mūsų, išskyrus nuodėmę, visais atžvilgiais į mus panašus“ [47]. Redemptor hominis!

9. Atpirkimo paslapties dieviškoji vertė

Iš naujo svarstydami didingas Susirinkimo paskelbtas mintis, nepamirškime nė valandėlei, kad Jėzus Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, pasidarė mūsų sutaikintoju su Tėvu [48]. Būtent jis ir tik jis vienas atsiteisė tai amžinajai Tėvo meilei, tam tėviškumui, kuris nuo pradžios pasireiškė pasaulio sukūrimu, žmogaus apdovanojimu visais tos kūrinijos turtais, padarant jį „ne ką menkesnį už angelus“ [49], nes žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą [50], – tačiau kartu Dievo tėviškumui ir meilei, kuriuos žmogus tarsi atstūmė, sulaužydamas pirmąją Sandorą [51] ir laužydamas tas tolimesniąsias, kurias Dievas buvo ne kartą sudaręs su žmonėmis [52]. Pasaulio atpirkimas – toji sukrečianti meilės paslaptis, kurioje tarsi naujai „pasikartoja“ sukūrimo paslaptis [53], – savo giliausia esme yra žmogaus išteisinimas vienoje žmogiškoje Širdyje – Viengimio Sūnaus Širdyje, kad ji galėtų padaryti teisias širdis daugelio žmonių, kurie tame amžinajame vienatiniame Sūnuje amžiams tapo išrinkti sūnumis [54] ir pašaukti malonei, pašaukti meilei. Kryžius ant Kalvarijos kalno, per kurį Jėzus Kristus – Žmogus, Mergelės Marijos Sūnus, Juozapo iš Nazareto Įsūnis – pasitraukia iš šio pasaulio, kartu yra naujas atsiskleidimas amžinosios tėvystės Dievo, kuris jame (Kristuje) vėl priartėja prie žmonijos, prie kiekvieno žmogaus, apdovanodamas jį tąja triskart šventa „tiesos Dvasia“ [55].

Šiame Tėvo apsireiškime ir Šventosios Dvasios išsiliejime, kurie Atpirkimo paslapčiai uždeda tarsi neišdildomą antspaudą, ir paaiškėja Kristaus kryžiaus bei mirties prasmė. Sukūrimo Dievas apsireiškia kaip atpirkimo Dievas, kaip Dievas, ištikimas pats sau [56], ištikimas savo meilei žmogui ir pasauliui, kurią parodė sutvėrimo dieną. O jo meilė nenusileidžia jo paties teisingumo reikalavimams. Todėl jis nepagailėjo savo Sūnaus, kurį „dėl mūsų padarė nuodėme" [57]. Jei „padarė nuodėme“ absoliučiai Nenuodėmingąjį, tai todėl, kad galėtų apreikšti meilę, kuri yra didesnė už visą kūriniją, kuri yra jis Pats, nes „Dievas yra Meilė“ [58]. Bet visų pirma ji yra didesnė už nuodėmę, už silpnybę, už kūrinijos „tuščias pastangas“ [59], galingesnė už mirtį – nuolat pasiruošusi pakelti, atleisti, visada pasiruošusi pasitikti sugrįžtantį sūnų palaidūną [60], nuolatos ieškanti, „kada bus apreikšti Dievo vaikai“ [61], kurie yra pašaukti į būsimą garbę [62]. Tasai meilės pasireiškimas dar vadinasi gailestingumu [63]. Tasai meilės ir gailestingumo apsireiškimas žmonijos istorijoje turi vieną pavidalą ir vieną vardą: jis vadinasi Jėzus Kristus.

10. Atpirkimo paslapties žmogiškoji vertė

Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti. Ir būtent todėl Kristus – Atpirkėjas, kaip jau buvo minėta, „tobulai apreiškia žmogų pačiam žmogui“. Tai ir yra toji – jei taip galima išsireikšti – Atpirkimo paslapties žmogiškoji vertė. Žmogus atranda joje savo tikrąją didybę, kilnumą ir savojo žmogiškumo vertę. Atpirkimo paslaptyje žmogus naujai patvirtinamas, tarsi naujai išreiškiamas – naujai sukuriamas! „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ [64]. Žmogus, kuris nori pilnai save suprasti – ne pagal kokius nors atsitiktinius, dalinius, kartais paviršutiniškus ar netgi tariamus savo paties esybės kriterijus ir mastus – privalo su savo nerimu ir netikrumu, o taip pat su savo silpnumu ir nuodėmingumu, su avo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus. Žmogus turi tarsi įeiti į jį, turi „įsisavinti“, asimiliuoti visą Įsikūnijimo ir Atpirkimo tikrovę, idant galėtų atrasti save. Jeigu žmoguje vyksta tas esminis procesas, tada jo vaisius būna ne tik Dievo garbinimas, bet ir gili nuostaba, žvelgiant į save patį. Kokią vertę Kūrėjo akyse privalo turėti žmogus, jeigu jis „nusipelnė tokio galingo Atpirkėjo“ [65], jeigu Dievas „atidavė savo vienatinį Sūnų“ tam, kad jis, žmogus, „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ [66].

Būtent toji gili nuostaba dėl žmogaus vertės bei garbingumo ir vadinasi Evangelija, arba Geroji Naujiena. Dar kitaip ji vadinasi krikščionybė. Ji nulemia Bažnyčios pasiuntinybę pasaulyje – taip pat, o gal net ypatingai – ir „šių dienų pasaulyje“. Toji nuostaba, o kartu ir įsitikinimas, tikrumas, kuris savo giliausiose šaknyse yra tikėjimo tikrumas ir kuris nepastebimai gaivina kiekvieną tikrojo humanizmo apraišką, – yra kuo tampriausiai surištas su Kristumi. Kartu jis nužymi Kristaus vietą – jo, jei taip galima išsireikšti, ypatingą teisę žmogaus ir žmonijos istorijoje. Bažnyčia, kuri nuolat kontempliuoja Kristaus paslaptį, visu tikėjimo tikrumu žino, kad per Kryžių įvykęs atpirkimas suteikė žmogui tikrąją vertę ir jo žemiškosios egzistencijos prasmę, kuri žymia dalimi buvo prarasta per nuodėmę. Todėl tad Atpirkimas įvyko Velykų paslaptyje, per kryžių ir mirtį vedančioje į prisikėlimą.

Tad pagrindinis visų epochų, o ypač mūsų epochos Bažnyčios uždavinys – kad Bažnyčia vis kreiptų žmogaus žvilgsnį, vis kreiptų visos žmonijos supratimą ir patirtį į Kristaus paslaptį, kad padėtų visiems žmonėms dalyvauti Atpirkimo gelmėj, kuri yra Jėzuje Kristuje. Tuo pačiu pasiekiame didžiausias žmogaus gelmes: žmogaus širdį, žmogaus sąžinę, jo svarbiausius reikalus.

11. Kristaus paslaptis – Bažnyčios ir krikščionybės misijos pagrindas

Vatikano II Susirinkimas atliko milžinišką darbą, suformuodamas tą pilnutinę ir visapusišką Bažnyčios savisąmonę, apie kurią rašė popiežius Paulius VI savo pirmojoje enciklikoje. Toji sąmonė – ar veikiau Bažnyčios savisąmonė – formuojama ir „dialoge“, kuris, kad taptų pokalbiu, visų pirma reikalauja atkreipti dėmesį į „kitą“, būtent į tą, su kuriuo norima kalbėtis. Formuojant Bažnyčios savisąmonę, Vatikano II Susirinkimas atliko pagrindinį darbą kaip tik tuo, kad taip taikliai ir kompetentingai leido mums pažvelgti į tuos didžiulius žmonių gyvenamus plotus, kuriuos dengia įvairių religijų „žemėlapis“. Parodė ir tai, kaip tame pasaulio religijų žemėlapyje – anksčiau nepastebėtu, o mūsų laikams būdingu sluoksniu – išryškėja ateizmas įvairiomis formomis: pirmiausia programinis, organizuotas ateizmas, būdingas kai kurioms politinėms sistemoms.

Kalbėdami apie religiją, visų pirma turime mintyje religiją, kaip visuotinį reiškinį, lydintį žmonijos istoriją nuo pat pradžios, visas nekrikščioniškas religijas ir pačią krikščionybę. Dokumentas, kurį Susirinkimas paskyrė nekrikščioniškoms religijoms, visų pirma yra kupinas giliausios pagarbos didžiosioms dvasinėms vertybėms, žinoma, duodant pirmenybę visam tam, kas dvasinga ir kas žmonijos gyvenime reiškiasi religija ir morale, spinduliuojant toliau ir į visą kultūrą. Teisingai Bažnyčios tėvai įvairiose religijose matė tarsi atspindžius vienos tiesos – „semina Verbi“ [67], liudijančius tai, kad, nors ir įvairiais keliais, tačiau tarsi viena kryptimi žengia tasai giliausias žmogaus dvasios veržlumas, kuris pasireiškia Dievo ieškojimu, o kartu ieškojimu (per veržimąsi į Dievą) ir pilnutinio žmogiškumo, pilnutinės žmogiškojo gyvenimo prasmės. Ypatingą dėmesį Susirinkimas skyrė Izraelio religijai, primindamas tą didžiulį dvasinį palikimą, kuris yra bendras ir krikščionims, ir žydams. Taip pat su pagarba pasisakė ir apie Islamo išpažinėjus, kurie savo tikėjimą mielai sieja su Abraomu [68].

Atskleidimu, kurį atliko Vatikano II Susirinkimas, Bažnyčia ir visi krikščionys galėjo pasiekti dar pilnesnį Kristaus paslapties supratimą. Tai paslaptis, „kuri buvo paslėpta amžiams“ [69] Dieve, kad apsireikštų laike, kad apsireikštų žmoguje Jėzuje Kristuje, ir kad reikštųsi nuolat, pastoviai, kiekvienu metu. Kristuje ir per Kristų Dievas žmonijai pilniausiai apsireiškė, labiausiai prie jos priartėjo – ir taip pat Kristuje ir per Kristų žmogus įgijo pilną supratimą savo garbingumo, savo išaukštinimo, paties žmogiškumo transcendentinės vertės, savo egzistencijos prasmės.

Todėl reikia, kad visi mes – Kristaus išpažinėjai – susitikume su juo ir susivienytume apie jį Patį. Tasai susivienijimas įvairiose gyvenimo, tradicijų, santvarkų, atskirų bažnytinių Bendruomenių drausmės srityje, negali įvykti be rimto darbo, siekiant labiau pažinti vieniems kitus ir pašalinti kliūtis kelyje į pilnesnę vienybę. Tačiau vienu atžvilgiu galime ir privalome jau dabar pasiekti ir pasauliui parodyti savo vienybę; skelbdami Kristaus paslaptį, atskleisdami dieviškąją ir kartu žmogiškąją Atpirkimo vertę, ištvermingai ir nenuilstamai kovodami už tą garbingumą, kurį kiekvienas žmogus pasiekė ir nuolat siekia Kristuje. Tai Dievo malonės teikiamas garbingumas, o kartu – vidinis žmogiškume glūdinčios tiesos garbingumas, kuris, visuotinėje dabartinio pasaulio sąmonėje nusipelnydamas tokio esminio išryškinimo, dar labiau paaiškėja mums šviesoje tos tikrovės, kuri yra jis – Jėzus Kristus.

Jėzus Kristus yra pastovi pradžia ir nekintantis centras misijos, kurią pats Dievas skyrė žmogui. Toje misijoje privalome visi dalyvauti, privalome sutelkti joje visas savo jėgas, nes mūsų epochos žmonijai ji atrodo esanti dar labiau reikalinga, negu kada nors anksčiau. O jeigu atrodo, kad mūsų epochoje ši misija sutinka didesnį pasipriešinimą, tai toji aplinkybė taip pat liudija, kad šioje epochoje ji labiau reikalinga, ir, nežiūrint kliūčių, labiau laukiama negu kada nors. Čia netiesiogiai liečiame dieviškosios ekonomijos paslaptį, kuri išganymą ir malonę sujungė su kryžiumi. Neveltui Kristus sakė, kad „dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ [70]. Taip pat Kristus sakė, kad „šio pasaulio vaikai apsukresni <...>, negu šviesos vaikai“ [71]. Mielai priimame tą įspėjimą, idant kaip tie „Dievo smarkuoliai“, kuriais tiek kartų stebėjomės Bažnyčios istorijoje ir tebesistebime šiandien, susijungtume tarpusavy, suprasdami didžiąją misiją: rodyti pasauliui Kristų, padėti kiekvienam žmogui atrasti save Kristuje, padėti dabartinei mūsų brolių ir seserų kartai, tautoms, santvarkoms, žmonijai, besivystančioms šalims ir „peraugusioms“ šalims, – visiems – pažinti „nesuvokiamus Kristaus turtus“ [72], nes jie yra skirti kiekvienam žmogui – jie priklauso kiekvienam asmeniui.

12. Bažnyčios misija ir žmogaus laisvė

Toje misijos vienybėje, kurią visų pirma nulemia pats Kristus, Bažnyčia ir visi krikščionys privalo surasti tai, kas juos jungia, anksčiau negu pribręs pilnutinis susijungimas. Tai vienybė apaštališka ir misijinė – misijinė ir apaštališka. Šiąja vienybe paveldime tą didžiulį žmogaus dvasios lobį, kuris reiškiasi visose religijose, kaip apie tai sako II Vatikano Susirinkimo deklaracija Nostra Aetate [73] apie Bažnyčios santykius su nekrikščioniškomis religijomis. Tuo pačiu suartėjame su visomis kultūromis, pasaulėžiūromis, su visais geros valios žmonėmis. Artinamės prie jų su ta pagarba, kuri nuo apaštalų laikų buvo būdinga misijoms ir misijonieriams. Pakanka prisiminti šv. Paulių – kad ir jo kalbą Atėnų Areopage [74]. Misijinė ir misijonieriška laikysena visada prasideda gilios pagarbos pajutimu visam tam, kas „slypi žmoguje“ [75], tam, ką jau jis pats savo dvasios gelmėse sukūrė giliausiuose ir svarbiausiuose dalykuose – pagarbos visam tam, ką žmoguje jau yra nuveikusi toji Dvasia, kuri „dvelkia ten, kur nori“ [76]. Misija niekada negali būti griovimas; ji turi būti suradimas kontaktų ir nauja kūryba – nors praktika ir ne visada atitinka tam kilniam idealui. O atsivertimas, kurio pradžia kyla iš misijos, kaip žinome, yra malonės darbas, kuriame žmogus privalo pilnutinai atrasti pats save.

Todėl mūsų epochos Bažnyčia teikia didelę reikšmę visam tam, ką Vatikano II Susirinkimas išreiškė Deklaracijoje apie religijos laisvę [77] (tiek pirmoje, tiek ir antroje to dokumento dalyje). Giliai jaučiame įpareigojantį pobūdį tos tiesos, kuri mums buvo Dievo apreikšta. Ypač jaučiame didelę atsakomybę už tą tiesą. Kristaus patvarkymu Bažnyčia yra skirta būti tos tiesos saugotoja ir mokytoja. Ji yra apdovanota ypatinga Šventosios Dvasios pagalba, kad tuo būdu galėtų tą dieviškąją tiesą ištikimai saugoti, kad galėtų neklaidingai jos mokyti [78]. Vykdydami tą pasiuntinybę, žvelgiame į patį Jėzų Kristų, į Tą, kuris yra pirmasis evangelizuotojas [79]. Taip pat žvelgiame į jo apaštalus, kankinius ir išpažinėjus. Deklaracija apie religijos laisvę įtikinančiai parodo, kaip Viešpats Kristus ir jo apaštalai, skelbdami tiesą, kuri yra ne iš žmogaus, bet iš Dievo, – „Mano mokslas ne iš manęs, bet iš to, kuris yra mane siuntęs“ [80], iš Tėvo, – veikdami visa savo dvasios jėga, kartu išlaikydavo giliausią pagarbą žmogui, jo protui ir valiai, jo sąžinei ir laisvei [81]. Tokiu būdu pats žmogaus asmenybės kilnumas tampa to skelbimo turiniu – net be žodžių, o jau vien tuo, kaip į jį žiūrima. Toksai veikimo būdas atrodo ypatingai tinkantis mūsų laikų poreikiams. Tačiau ne viskas yra tikroji žmogaus laisvė, ką įvairios sistemos, o taip pat ir atskiri žmonės laiko laisve ir propaguoja kaip laisvę. Todėl Bažnyčia, vardan savo dieviškosios misijos, stoja sargybon tos laisvės, kuri apsprendžia tikrąją žmogiškosios asmenybės vertę.

Jėzus Kristus pasitinka kiekvienos epochos žmogų – taip pat ir mūsų epochos – tais pačiais žodžiais: „Pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ [82]. Tuose žodžiuose slypi pagrindinis reikalavimas, o taip pat ir perspėjimas. Tai reikalavimas sąžiningai priimti tiesą – kaip sąlygą tikrosios laisvės. Kartu tai perspėjimas saugotis bet kurios tariamos laisvės, paviršutiniškai ir vienašališkai suprastos, neįsigilinant į visą tiesą apie žmogų ir apie pasaulį. Todėl Kristus ir šiandien, po dviejų tūkstantmečių, atsistoja mūsų tarpe kaip Tasai, kuris atneša žmogui laisvę, besiremiančią tiesa, kuris išlaisvina žmogų nuo to, kas tą laisvę apriboja, sumažina ir laužo iš pat šaknų žmogaus dvasioje, jo širdyje, jo sąžinėje. Tai puikiai patvirtino ir nuolat tebetvirtina visi tie žmonės, kurie dėka Kristaus ir Kristuje pasiekė tikrąją laisvę ir parodė ją net ir išorinės nelaisvės sąlygose.

Ir patsai Kristus – tada, kai stojo prieš Piloto tribunolą kaip kalinys, kai Pilotas klausė jį, kuo yra kaltinamas Sinedriumo atstovų, – argi neatsakė: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ [83]? Tais žodžiais, lemiamu momentu ištartais atsakant teisėjui, Kristus tarsi pakartojo kadaise pasakytus žodžius: „Pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. Argi visais amžiais ir visose kartose, pradedant nuo apaštalų laikų, Jėzus Kristus daugelį kartų nėra stovėjęs šalia žmonių, teisiamų už tiesą? Argi jis nėjo mirti su tais, kurie būdavo pasmerkiami mirčiai už tiesą? Argi jis visą laiką nesiliauja buvęs pavyzdžiu ir atstovu žmogaus, gyvenančio „dvasia ir tiesa“ [84]? Kaip nesiliauja tokiu būti Tėvo akivaizdoje, taip nesiliauja ir žmonijos istorijoje. O Bažnyčia – nepaisant viso savo žmogiškojo silpnumo, kuris įsibrauna ir į jos žmogiškąją istoriją, – nesiliauja sekusi paskui Tą, kuris pasakė: „Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“ [85].

III
ATPIRKTASAI ŽMOGUS IR JO SITUACIJA ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE

13. Kristus susivienija su kiekvienu žmogumi

Įsižiūrėdami į Kristaus paslaptį, remdamiesi patyrimu žmonių giminės, tokiu greitu tempu beaugančios, vis aiškiau suprantame, kad pagrindine visų tų kelių, kuriais, pagal popiežiaus Pauliaus VI [86] didžiąją išmintį, privalo žengti mūsų laikų Bažnyčia, yra vienut vienintelis kelias – kelias, išbandytas šimtmečių bėgyje, kuris kartu yra ir ateities kelias. Kaip tik tą kelią nurodė pats Kristus, kai jis, Dievo Sūnus, „savo įsikūnijimu tam tikru būdu prisijungė prie kiekvieno žmogaus likimo“ [87]. Tad Bažnyčia ir mato savo tą pagrindinį uždavinį: kad susivienijimas su Kristumi nepaliaujamai galėtų realizuotis ir atsinaujinti. Bažnyčia trokšta tarnauti vien tam, kad kiekvienas žmogus galėtų atrasti Kristų, kad Kristus su kiekvienu žmogumi galėtų eiti per gyvenimą galia tos tiesos apie žmogų ir pasaulį, kuri slypi Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptyje, galia tos meilės, kuri spinduliuoja iš šios paslapties. Fone bręstančių istorinių procesų, kurių ypač gausu mūsų epochos visokiose sistemose, pasaulėžiūrose, santvarkose, Jėzus Kristus tampa tarsi naujai, bet tikrai esantis, – nepaisant viso tariamo jo nebuvimo, nepaisant visų Bažnyčios buvimo ir veiklos apribojimų, – tampa esantis galia tos tiesos ir meilės, kuri pasireiškė vienintelėje ir nepakartojamoje pilnatvėje, nors jo žemiškasis gyvenimas buvo trumpas, o viešoji veikla – dar trumpesnė.

Jėzus Kristus yra pagrindinis Bažnyčios kelias. Jis pats yra mūsų kelias į Tėvo namus [88], taip pat – kelias į kiekvieną žmogų. Niekas tenesulaiko Bažnyčios žengiant tuo keliu, kuris veda nuo Kristaus į žmogų, žengiant keliu, kuriame Kristus „susivienija su kiekvienu žmogumi“. To reikalauja laikinasis ir amžinasis žmogaus labas. Bažnyčia, iš atžvilgio į Kristų, dėl tos paslapties, kuri yra tikrasis Bažnyčios gyvenimas, taip pat negali būti nejautri tam, kas tarnauja tikrajam žmogaus labui – kaip ir negali būti abejinga viskam, kas tam labui kenkia. Vatikano II Susirinkimas daug kartų išreiškė tą pagrindinį Bažnyčios rūpestį: žmonių gyvenimą žemėje padaryti vertą žmogaus [89], daryti jį kaskart žmoniškesnį [90]. Tai rūpestis paties Kristaus – gerojo visų žmonių Ganytojo. Vardan to rūpesčio, kaip skaitome Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje, „Bažnyčia savo uždavinio ir kompetencijos srityje jokiu būdu negali būti maišoma su politine bendruomene. Ji negali būti susijusi su jokia politine sistema ir yra žmogaus asmens transcendencijos ženklas ir apsauga“ [91].

Taigi čia turima mintyje žmogus visa savo tikrove – ne abstraktus žmogus, o konkretus, istorinis žmogus – „kiekvienas“ žmogus, nes juk kiekvieną apima Atpirkimo paslaptis, su kiekvienu Kristus toje paslaptyje susijungė kartą visiems laikams. Kiekvienas žmogus ateina į šį pasaulį, būdamas pradėtas savo motinos įsčiose ir gimdamas iš jos, ir būtent todėl pavedamas Bažnyčios globai. Toji globa apima visą žmogų, bet, kartu ji yra ypatingu būdu sukoncentruota į jo esmę. Tos globos objektas yra žmogus visa savo nepakartojama žmogiškąja tikrove, kurioje jis yra tarsi nepažeistas paties Dievo paveikslas ir atvaizdas [92]. Ir į tai nurodo Susirinkimas, kai, kalbėdamas apie tą panašumą, primena, „jog žmogus – vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“ [93]. Tasai žmogus, kurio Dievas „nori“, kuris nuo amžių buvo Dievo „išrinktas“, pašauktas, paskirtas malonei ir garbei, – tai „kiekvienas“ žmogus, labiausiai konkretus ir labiausiai realus: žmogus visoje pilnatvėje paslapties, kuri tapo jo dalyvavimas Jėzuje Kristuje, kuri nuolatos tampa tuo dalyvavimu kiekvieno iš tų keturių milijardų žmonių, gyvenančių mūsų planetoje, nuo tos akimirkos, kai jie pradeda būti po motinos širdimi.

14. Visi Bažnyčios keliai veda į žmogų

Bažnyčia negali atsisakyti žmogaus, kurio „likimas“ – t.y. išrinkimas ir pašaukimas, gimimas ir mirtis, išgelbėjimas ir pasmerkimas – taip tampriai ir neatsiejamai yra sujungtas su Kristumi. Juk tai liečia kiekvieną gyventoją šios planetos – šios Žemės, kurią Sutvėrėjas atidavė pirmiesiems žmonėms – vyrui ir moteriai, sakydamas: apvaldykite ją [94]. Kiekvienas žmogus – visa tąja nepakartojama tikrove būties ir veikimo, sąmonės ir valios, sąžinės ir „širdies“ – asmeniškai (kadangi jis yra „asmuo“) turi savo gyvenimo istoriją, bet ypač – savo „sielos istoriją“. Žmogus, kuris, sutinkamai su savo sielos vidiniu atsivėrimu ir kartu su tiek daug ir tokiais įvairiais kūno poreikiais savo laikinojoje egzistencijoje, savo asmeninę istoriją kuria per įvairiausius ryšius, kontaktus, sąjungas, kurie jį jungia su kitais žmonėmis, ir tai – pradedant jau nuo pirmosios jo atsiradimo akimirkos – nuo pat prasidėjimo ir gimimo. Žmogus visa savo egzistavimo ir buvimo tikrove – asmeninio ir kartu „bendruomeninio“ bei „visuomeninio“ buvimo tikrove, – savo šeimoje, taip pat įvairiose visuomenėse ir aplinkose, savo tautos ar giminės (o gal dar tik klano ar genties) ribose, – tasai žmogus yra pirmasis ir pagrindinis kelias, kuriuo privalo žengti Bažnyčia, vykdydama savo pašaukimą. Tai paties Kristaus nurodytas kelias – kelias, kuris nenuklystamai veda per Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptį.

Tąjį žmogų su visa jo gyvenimo tikrove, su jo sąžine, jo nuolat besikartojančiu nuodėmingumu, o tuo pat metu – su nuolat besireiškiančiu veržimusi į tiesą, gėrį, grožį, į teisingumą bei meilę – ir turėjo prieš akis Vatikano II Susirinkimas, kai, nusakydamas žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje, nuo išorinių tos situacijos komponentų vis grįždavo prie imanentinės tiesos apie žmogų. „Nes pačiame žmoguje tarpusavyje kovoja daugelis elementų. Viena, žmogus, kaip kūrinys, jaučiasi daugeliu atvejų apribotas, kita vertus, žmogus jaučia neribotus troškimus ir pašaukimą į aukštesnį gyvenimą. Tarp daugelio dalykų jis priverstas nuolat pasirinkti ir kai ko atsisakyti. Juoba būdamas silpnas ir nusidėjėlis, žmogus neretai daro tai, ko nenori, ir nedaro to, ką norėtų daryti. Dėl to žmogus tampa suskilęs viduje ir dėl šio skilimo gimsta daugybė įvairių nedarnumų visuomenėje“ [95].

Tasai žmogus yra Bažnyčios kelias, pagrindinis kelias visų tų kelių, kuriais privalo žengti Bažnyčia, nes žmogus – kiekvienas be išimties – buvo atpirktas Kristaus, kadangi su žmogumi – kiekvienu be išimties – Kristus yra kokiu nors būdu susivienijęs, net jeigu žmogus to ir nesuprastų: „Kristus, kuris už visus numirė ir prisikėlė iš numirusiųjų, teikia per savo Dvasią šviesos ir jėgų, kad žmogus galėtų pasiekti savo didį pašaukimą“ [96].

Kadangi tasai žmogus yra Bažnyčios kelias, jos kasdieninio gyvenimo ir patyrimo kelias, todėl mūsų epochos Bažnyčia privalo kaskart vis naujai įsisąmoninti to žmogaus situaciją, tai yra įsisąmoninti ir žmogaus galimybes, kurios įgauna vis naują kryptį. Drauge privalo suprasti gresiančius pavojus, suprasti visa tai, kas yra priešinga tam, kad žmogaus gyvenimas taptų kaskart žmoniškesnis [97], kad viskas, kas sudaro tą gyvenimą atitiktų tikrąją žmogiškąją vertę; paprasčiausiai – įsisąmoninti visa, kas yra priešinga tikrajam žmogiškumui.

15. Ko bijosi šiuolaikinis žmogus

Taigi, gyvai atsimindami tąjį paveikslą, kurį taip kruopščiai ir kompetentingai nutapė Vatikano II Susirinkimas, pasistengsime tą paveikslą dar kartą pritaikyti prie „laiko ženklų“ ir prie nuolat besikeičiančios situacijos reikalavimų.

Šių dienų žmogus jaučia nuolatinę grėsmę to, kas yra sukurta jo rankomis, o dar labiau – jo proto, jo valios. Tos įvairiapusiškos žmogaus veiklos vaisiai pernelyg greitai, ir dažniausia nenumatytu būdu, ne tik pasiduoda „alienacijai“ ta prasme, kad būna atimami iš to, kuris juos sukūrė, bet ir – bent jau dalinai, per tarpines priežastis – būna arba gali būti nukreipiami prieš patį žmogų. Atrodo, tame ir slypi pagrindinė šiuolaikinės žmogiškosios egzistencijos dramatiškumo priežastis plačiausiąja ir bendriausiąja prasme. Žmogus kaskart labiau pajunta baimę. Jis gyvena nuolatine baime, kad jo kūriniai – suprantama, ne visi, o tik kai kurie, ir tai kaip tik tie, kurie parodo daugiausia žmogiškojo išradingumo ir sumanumo, – gali būti radikaliai nukreipti prieš žmogų, gali pasidaryti priemonės ir įrankiai kokio nors neįsivaizduojamo susinaikinimo, su kuriuo palyginus atrodytų blankūs visi istorijoje žinomi kataklizmai ir katastrofos. Todėl kyla klausimas, kaip toji žmogui nuo pradžios duotoji valdžia, kuria jis turėjo apvaldyti žemę [98], atsikreipia prieš patį žmogų, sukeldama visai suprantamą nerimą, sąmoningą ar nesąmoningą baimę, pavojaus jausmą, kuris įvairiopai persiduoda šiuolaikinei žmonių giminei, pasireikšdamas įvairiais būdais.

Toji žmogaus kūrinių grėsmė pačiam žmogui yra įvairaus stiprumo ir turi įvairias kryptis. Atrodo, vis geriau suprantame, jog eksploatacija žemės – planetos, kurioje gyvename – reikalinga kažkokio racionalaus ir sąžiningo planavimo. Tuo tarpu toji eksploatacija – ne tik pramoniniais, bet ir militariniais tikslais – technikos vystymasis, nekontroliuojami visapusiško ir autentiškai humaniško planavimo, dažnai atneša natūralios žmogaus aplinkos užteršimą, atitraukia žmogų nuo gamtos. Dažnai žmogus atrodo nepastebįs savo natūralinės aplinkos kitos reikšmės, kaip tą, kuri tarnauja naudojimo ir suvartojimo tikslams. Tuo tarpu Sutvėrėjas norėjo, kad žmogus bendrautų su gamta kaip protingas ir kilnus jos „viešpats“ ir „sargas“, o ne kaip beatodairiškas „eksploatatorius“.

Technikos išbujojimas ir technikos viešpatavimo paženklintas šiuolaikinės civilizacijos vystymasis reikalingas proporcingo moralės ir etikos lygio, kuris tačiau, deja, vis dar atrodo atsiliekąs. Todėl toji, sakytume, nuostabi pažanga, kurioje taip aiškiai pasireiškia žmogaus didybė, kuri savo kūrybingumo pradais pasirodė jau Pradžios knygoje žmogaus sukūrimo aprašyme [99], šiais laikais žadina įvairiopą nerimą. Šis nerimas liečia esminį ir pagrindinį klausimą: ar toji pažanga, kurios autorius ir kūrėjas yra žmogus, padaro žmogaus gyvenimą žemėje visapusiškai „labiau žmonišką“, labiau „vertą žmogaus“? Be abejo, daugeliu atžvilgių – taip. Tačiau klausimas, vėl ir vėl grįžtantis, liečia pačią esmę: ar žmogus, kaipo toks, tos pažangos kontekste darosi geresnis, dvasiniai labiau subrendęs, labiau įsisąmoninęs savąjį žmogiškąjį orumą, labiau atsakingas, prieinamesnis kitiems – ypač tiems, kurie reikalingi pagalbos, silpniems – labiau pasiruošęs būti kitiems pavyzdžiu ir visiems padėti?

Tajį klausimą krikščionys privalo sau statyti todėl, kad Jėzus Kristus taip įvairiapusiškai padarė juos jautrius žmogaus reikalams. Tačiau drauge tą klausimą privalo sau statyti ir visi kiti žmonės, o ypač tie, kurie aktyviausiai dalyvauja šiuolaikinės pažangos procesuose. Žiūrėdami į tuos procesus ir juose dalyvaudami, negalime pasiduoti euforijai, negalime vienašališkai vien tik žavėtis mūsų laimėjimais, bet privalome ir visu kruopštumu, objektyvumu ir moralinės atsakomybės pajutimu visi statyti sau pagrindinius klausimus apie žmogaus situaciją šiandien ir tolimesnėje perspektyvoje. – Ar visi ligšioliniai ir tolimesnieji technikos laimėjimai eina drauge su etikos pažanga ir žmogaus dvasine pažanga? Ar žmogus, kaip toks, jų kontekste irgi auga ir žengia į priekį, o gal rieda atgal ir degraduoja savo žmogiškumu? Ar žmonėse, „pasaulyje žmogaus“, kuris pats savyje yra gėrio ir moralinio blogio pasaulis, auga gėrio persvara, o gal blogio? Ar žmonėse (tarp žmonių, tarp visuomenių, tautų, valstybių) auga teisingumas, solidarumas, bendruomeniška meilė, kiekvieno – tiek žmogaus, tiek ir tautos – teisių gerbimas, o gal, priešingai, bujoja įvairaus laipsnio egoizmas, ankštas nacionalizmas vietoje tikrosios meilės tėvynei, ir galop – siekimas valdyti kitus, nepaisant jų teisių ir nuopelnų, siekimas visą materialinę, techniškai-produkcinę pažangą panaudoti kitų pajungimui, vienokio ar kitokio imperializmo tikslams?

Štai pagrindiniai klausimai, kurių negali aplenkti Bažnyčia, kadangi tuos klausimus vienaip ar kitaip stato sau milijardai žmonių, gyvenančių šiuolaikiniame pasaulyje. Vystymosi ir pažangos tema nesiliaujama diskutuoti, lygiai kaip ir nesiliaujama spausdinti dienraščiuose ir publikacijose beveik visomis šiuolaikinio pasaulio kalbomis. Tačiau nepamirškime, kad šioje temoje yra ne tiktai tvirtinimas bei tikrumas, bet ir klausimas bei nerimas – tasai antrasis nemažiau svarbus už pirmąjį. Jis atitinka žmogiškojo pažinimo prigimtį, o dar labiau atitinka pagrindinį žmogaus rūpestį žmogumi, pačiu žmogaus žmogiškumu, žmogaus ateitimi žemėje. Bažnyčia, kurią gaivina eschatologinis tikėjimas, tąjį susirūpinimą žmogumi, jo žmogiškumu, žmonių ateitimi žemėje – taigi ir viso vystymosi bei pažangos kryptimi – laiko pagrindiniu savosios pasiuntinybės klausimu, neatsiejamai susijusiu su Bažnyčia. To susirūpinimo pradžią Bažnyčia atranda pačiame Jėzuje Kristuje, kaip liudija apie tai Evangelija, tad jame ir trokšta nuolat tą rūpestį ugdyti, skaitydama apie žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje iš svarbiausių mūsų dienų ženklų.

16. Pažanga ar grėsmė?

Nors mūsų laikai – mūsų kartos laikai, mūsų krikščioniškosios eros antrojo tūkstantmečio pabaigos laikai – mums atrodo didelės pažangos metas, tačiau kartu tai yra laikai visokiausių pavojų žmogui, apie kuriuos Bažnyčia privalo kalbėti visiems geros valios žmonėms – nuolat apie tai kalbėti. Nes žmogaus situacija šiuolaikiniame pasaulyje atrodo esanti nutolusi nuo objektyvių moralės reikalavimų, nutolusi nuo teisingumo reikalavimų, o tuo labiau – nuo bendruomeniškos meilės. Čia eina šneka ne apie ką kita, kaip apie tai, kas buvo išreikšta jau pirmajame Sutvėrėjo kreipimesi į žmogų, atiduodant jam žemę, kad žmogus darytų ją „panašią“ į save [100]. Tą pirmąjį kvietimą patvirtino Viešpats Kristus Atpirkimo paslaptimi. Tai išryškino ir Vatikano II Susirinkimas, paskirdamas ypatingai gražius skyrius savojo mokymo apie žmogaus „valdoviškumą“, tai yra apie žmogaus pašaukimą dalyvauti paties Kristaus (in munere regali) karališkojoje misijoje [101]. Esminė prasmė to „karališkumo“, to žmogaus „viešpatavimo“ regimajam pasauliui, kurį jam valdyti pavedė pats Sutvėrėjas, glūdi etikos pirmenybėje prieš techniką, asmens pirmavime daiktų atžvilgiu, dvasios pirmavime prieš medžiagą.

Todėl tad reikia atidžiai sekti visus visuomenės vystymosi procesus, į atskirus jo etapus žvelgiant būtent tuo požiūriu. Svarbu asmenybių bendravimas, o ne vien dauginimas daiktų, kuriais tos asmenybės naudojasi. Svarbiau yra ne tai, kad „daugiau turėti“, bet – kaip išreiškė šiuolaikinis mąstytojas ir pakartojo Susirinkimas – kad „daugiau būti“ [102]. Nes iškyla realus ir apčiuopiamas pavojus, kad, kartu su milžiniška pažanga žmogui apvaldant daiktų pasaulį, žmogus praranda esminį turinį savo viešpatavimo daiktams, įvairiais būdais palenkia jiems savo žmogiškumą, pats tampa objektu visokeriopos – dažnai betarpiškai neapčiuopiamos – munipuliacijos per visą bendruomeniško gyvenimo organizaciją, per produkcijos sistemą, per visuomeninės informacijos priemonių spaudimą. Žmogus negali atsisakyti savęs, savo tikrosios vietos regimajame pasaulyje, negali pasidaryti vergas daiktų, ekonominių santykių, produkcijos – savo paties sukurtų dalykų vergas. Grynai materialistinio profilio civilizacija – tikriausiai, ne pagal savo pradininkų norus ir mintį – atiduoda žmogų į tokią vergovę. Tasai klausimas ir yra mūsų laikų susirūpinimo žmogumi pagrindinis klausimas. Čia svarbu ne tiktai abstrakčiai atsakyti į tai, kas yra žmogus, bet svarbu ir visas gyvenimo bei civilizacijos dinamizmas, įvairių kasdieninio gyvenimo priemonių prasmė, o taip pat – principai daugelio civilizacinių, politinių, ekonominių, socialinių ir kitokių programų.

Žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje drįstame laikyti tolima nuo objektyvių moralės ir teisingumo reikalavimų, o tuo labiau – nuo bendruomeniškos meilės. Už tai kalba gerai žinomi faktai ir palyginimai, kurie jau ne kartą rado atgarsį popiežių, santarybų, sinodų pasisakymuose [103]. Žmogaus situacija mūsų epochoje, be abejo, nėra vienoda – ji labai įvairiopa. Tie įvairūs skirtumai turi savo istorines priežastis. Tačiau jie turi ir stiprų etinį atspalvį. Juk gerai žinomas faktas – konsumpcinė (vartotojiška) civilizacija, kurios šaltinis yra koks nors perteklius gėrybių, reikalingų žmogui, ištisoms visuomenėms – ir kaip tik turtingoms ir gerai išsivysčiusioms visuomenėms – tuo tarpu kai kitos visuomenės, bent jau platieji jų sluoksniai, alksta ir netgi daug žmonių kasdien miršta iš bado, dėl nepakankamos mitybos. Kartu su tuo eina ir tam tikras piktnaudžiavimas kitų laisve. Tai rišasi būtent su etiškai nekontroliuojama vartotojiška pažiūra, kartu apribojant kitų laisvę – tų, kurie patiria skaudžius nepriteklius, kurie lieka nustumti į skurdo ir išsigimimo sąlygas.

Tasai plačiai žinomas palyginimas ir priešpastatymas, kuriuo pasinaudodavo mūsų šimtmečio popiežiai savo pasisakymuose (paskiausiai – Jonas XXIII ir Paulius VI) [104] yra tarsi milžiniško masto biblinis palyginimas apie turtuolį ir Lozorių [105]. To reiškinio apimtis verčia galvoti apie struktūras ir mechanizmus, surištus su finansų, pinigų, produkcijos ir mainų sfera, o visa tai, remiant įvairiems politiniams spaudimams, ir valdo pasaulio ekonomiką. Tos struktūros ir mechanizmai pasirodo nepajėgūs panaikinti neteisingas visuomenines sistemas, paveldėtas iš praeities, nepajėgūs atliepti į mūsų skubius reikalus ir etinius imperatyvus. Laikydamos žmogų savo sukurtame įtempime, pagreitintais tempais eikvodamos materialines ir energetines atsargas, užteršdamos natūraliąją geofizinę aplinką, tos struktūros tuo pačiu nuolat didina skurdą ir jį lydinčius nusivylimą, apvylimą ir sielvartą [106].

Štai stovime akivaizdoje didelės dramos, kuriai niekas neturėtų likti abejingas. Juk tai žmogus – iš vienos pusės, besistengiantis gauti maksimumą naudos, o iš antros pusės, apmokantis skriaudų, pažeminimų duoklę. Dar labiau tą dramą užaštrina faktas, kad artimoje kaimynystėje su pažemintaisiais egzistuoja privilegijuoti, egzistuoja aukštai išsivysčiusios šalys, kurios kaupia perteklių, kur turtai, jais piktnaudžiaujant, ne kartą būna priežastis įvairių susirgimų. Infliacijos nerimas ir nedarbo rykštė – tai irgi reiškiniai tos moralinės netvarkos, kuri išryškėja šiuolaikinio pasaulio situacijoje ir kuri reikalinga drąsaus bei kūrybingo sprendimo, atitinkančio tikrąjį žmogaus orumą [107].

Tasai uždavinys yra įmanomas realizuoti. Plačiai suprastas solidarumo principas privalo įkvėpti, kaip reiktų sėkmingiau ieškoti tinkamiausių institucijų ir geriausių mechanizmų. Tai – mainų sritis, kurioje reikėtų vadovautis sveiko bendradarbiavimo įstatymais. Taip pat tai – platesnis ir labiau betarpiškas padalinimas turtų ir jų valdymo, kad ekonominiu vystymusi atsilikusios tautos galėtų ne tik patenkinti savo svarbiausius poreikius, bet ir laipsniškai bei sėkmingai vystytis.

Tuo sunkiu keliu – ekonominio gyvenimo struktūrų būtino pertvarkymo keliu – bus galima žengti pirmyn tiktai įvykus tikram pasikeitimui žmonių protuose, valioje ir širdyse. Tasai uždavinys reikalauja ryžtingo atskirų žmonių ir laisvų bei solidarių tautų įsipareigojimo. Laisvė dažnai painiojama su individualaus ar kolektyvinio intereso instinktu, arba net su instinktu kovos bei viešpatavimo, nepriklausomai nuo to ideologinio atspalvio, kuris jam suteikiamas. Tie instinktai faktiškai egzistuoja ir veikia, tačiau jokia tikrai žmoniška ekonomika nebus įmanoma, kol tie instinktai nebus pažaboti, atitinkamai nukreipti ir apvaldyti gilesnių jėgų, slypinčių žmoguje, kurios nulemia tikrąją tautų kultūrą. Iš tų šaltinių privalo išaugti pastanga, kurioje pasireikš tikroji žmogaus laisvė ir kuri sugebės tą laisvę užtikrinti ir ekonominėje srityje. Pati ekonominė pažanga, su visu tuo, kas padaro ją tikra ir teisinga, privalo nuolat būti planuojama ir realizuojama perspektyvoje visuotinio ir solidaraus vystymosi atskirų žmonių ir tautų, kaip yra įtikinamai tai pabrėžęs Paulius VI savo enciklikoje Populorum progressio. Jei to nebus, tada pati ekonominės pažangos kategorija pasidaro vyraujanti. Ji savo partikuliariniams reikalavimams pajungia žmogiškosios egzistencijos visumą ir prislegia žmogų, suskaldo visuomenes, kol galop įklimpusi paskęsta savo pačios įtampoje ir hipertrofijoje.

Kad tų problemų išsprendimas yra įmanomas, apie tai liudija tam tikri faktai ir laimėjimai, kurių čia smulkiau nenagrinėsime. Viena yra tikra: to gigantiško darbo pagrinduose reikia priimti, nustatyti ir pagilinti jausmą tos moralinės atsakomybės, kurios turi imtis žmogus – pats žmogus. Mums, krikščionims, toji atsakomybė pasidaro ypatingai raiški, kai prisimename (o tai reikia nuolat prisiminti) Paskutiniojo teismo paveikslą pagal Kristaus žodžius, užrašytus šv. Mato evangelijoje [108].

Prie to eschatologinio paveikslo reikia nuolat „priderinti“ žmogaus darbus, reikia jį nuolat daryti žmogaus veiksmų matu – tarsi pagrindine sąžinės tyrimo anketa kiekvieno iš visų. „Buvau alkanas, ir nepavalgydinote manęs … buvau nuogas, ir neaprengėte manęs; buvau ligonis ir kalinys, ir neaplankėte manęs“ [109]. Tie žodžiai tampa dar sunkesnis kaltinimas, kai pagalvojame, jog vietoje duonos ir kultūrinės paramos – naujoms, savarankiškam gyvenimui atgimstančioms tautoms ir valstybėms nekartą gausiai teikiama naujausių ginklų, naikinimo priemonių, idant jos tarnautų ginkluotuose konfliktuose ir karuose, kurie iškyla ne tiek norint apginti savo teises, jų suverenumą, kiek visokeriopo šovinizmo, imperializmo ir neokolonializmo tikslais. Visi gerai žinome, kad skurdo ir bado plotai, kurie dar egzistuoja mūsų planetoje, greitu laiku galėtų išnykti, jeigu milžiniški ginklavimosi, militarinės produkcijos biudžetai, tarnaujantys karui ir naikinimui, būtų pakeisti į maitinimo biudžetus, kurie tarnautų gyvybei.

Galbūt tie svarstymai pasiliks dalinai abstraktūs. Gal jie bus priežastis vienai „pusei“ apkaltinti kitą, pamirštant savo pačių kaltę. O gal iššauks naujus kaltinimus Bažnyčios adresu. Bažnyčia, kuri nedisponuoja jokiu ginklu, išskyrus dvasios ginklą, žodžio ir meilės ginklą, negali nevykdyti to įsakymo: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku“ [110]. Ir todėl ji nesiliauja prašiusi kiekvieną iš šalių – visus, vardan Dievo ir vardan žmogaus: Nežudykite! Neruoškite žmonėms sunaikinimo ir išnaikinimo! Pagalvokite apie kenčiančius badą ir skurdą savo brolius! Gerbkite kiekvieno orumą ir laisvę!

17. Žmogaus teisės: „raidė“ ar „dvasia“

Mūsų amžius iki šiol buvo amžius didelių žmogaus nelaimių, didelių sunaikinimų: ne tik materialinių, bet ir moralinių – gal visų pirma moralinių. Suprantama, šiuo požiūriu nelengva lyginti epochas ir amžius, nes tai ir besikeičiančių istorinių kriterijų funkcija. Tačiau, net ir netaikant tokių sulyginimų, reiktų konstatuoti, jog tai buvo amžius, kuriame žmogus žmogui pridarė begaliniai daug skriaudų ir kančių. Ar tasai procesas jau sustabdytas? Kaip bebūtų, reikia įvertinti ir su didžia viltimi ateičiai prisiminti tas didžiules pastangas, dedamas įsteigus Jungtinių Tautų Organizaciją, – pastangas pasiekti to, kad būtų nustatytos ir įtvirtintos objektyvios ir neliečiamos žmogaus teisės, įsipareigojant jas sąžiningai vykdyti. Tąjį įsipareigojimą priėmė ir ratifikavo beveik visos šiuolaikinės valstybės, o tai privalėtų garantuoti, kad žmogaus teisės, dirbant žmogaus labui, visame pasaulyje taps pagrindiniu principu.

Bažnyčiai nereikia įrodinėti, kaip labai tasai reikalas rišasi su jos pasiuntinybe šiuolaikiniame pasaulyje. Jis glūdi ir pačiuose visuomenės bei tarptautinės taikos pagrinduose, kaip yra pabrėžę Jonas XXIII, Vatikano II Susirinkimas ir Paulius VI. Taikos pagrinduose yra žmogaus nepažeidžiamų teisių gerbimas; juk taika – tai teisingumas, o karas kyla iš tų teisių pažeidimo. O jeigu žmogaus teisės yra pažeidinėjamos taikos sąlygose, – tai pasidaro ypatingai opus ir, pažangos aspektu imant, nesuprantamas kovos su žmogumi reiškinys, kurio neįmanoma suderinti su jokia programa, vadinančia save „humaniška“. O kuri programa – socialinė, ekonominė, politinė, civilizacinė – norėtų atsisakyti taip vadintis? Esame giliai įsitikinę, jog šių dienų pasaulyje nėra tokios programos, kurioje net ir priešingomis pasaulėžiūromis besiremiančioje, pirmame plane nebūtų visada žmogus.

Tad jeigu, nežiūrint jokių principų, žmogaus teisės įvairiais būdais yra pažeidinėjamos, jeigu praktikoje esame liudininkai koncentracijos stovyklų, prievartos, kankinimų, terorizmo ir įvairiausių diskriminacijų, visa tai yra išdava kitokių premisų, kurios sumažina, o dažnai net ir sužlugdo šiuolaikinėse programose ir sistemose glūdinčių humaniškų principų veiksmingumą. Siūlosi išvada, jog yra būtina tas programas ir sistemas nuolat revizuoti objektyvių ir neliečiamų žmogaus teisių požiūriu.

Tų teisių deklaracija, paskelbta Jungtinių Tautų Organizacijos, suprantama, savo tikslu turėjo ne vien atsiriboti nuo baisingų paskutiniojo pasulinio karo patyrimų, bet ir tai, kad būtų padėtas pagrindas pastoviai programų, sistemų, santvarkų revizijai būtent šiuo vienu – pagrindiniu – požiūriu: žmogaus labo – esančio visuomenėje asmens, kuris, kaip pagrindinis bendrojo labo veiksnys, privalo būti esminiu kriterijumi visų programų, sistemų ar santvarkų. Priešingu atveju žmogaus gyvenimas, net ir taikos sąlygomis, yra pasmerktas įvairioms nelaimėms, o su jomis išauga kartu ir įvairios formos prievartos, totalizmo, neokolonializmo, imperializmo, sudarančių grėsmę taikiam tautų sambūviui. Juk istorijos patirtis daug kartų patvirtino, kad su žmogaus teisių pažeidimu kartu eina pažeidimas teisių tautos, su kuria žmogus būna susijęs organiniais ryšiais – tarsi su plačia šeima.

Jau pirmojoje mūsų amžiaus pusėje, beaugant valstybiniam totalizmui, kuris, kaip žinoma, atvedė į baisingą karo katastrofą, Bažnyčia aiškiai suformulavo savo požiūrį į tas santvarkas, kurios, tariamai vardan didesnio labo, t.y. valstybės labo (o istorija parodė, jog tai buvo labas tik tam tikros partijos, sutapatinančios save su valstybe), apribodavo piliečių teises, atimdavo iš jų tas neliečiamas žmogaus teises, kurios maždaug mūsų amžiaus viduryje buvo suformuluotos tarptautiniame forume [111]. Džiaugdamasi šiuo laimėjimu kartu su visais geros valios žmonėmis – su žmonėmis, tikrai mylinčiais teisingumą ir taiką, – žinodama, jog pati „raidė“ gali irgi žudyti, nes tiktai „dvasia gaivina“ [112], Bažnyčia kartu su tais geros valios žmonėmis privalo nuolat statyti klausimą, ar žmogaus teisių deklaracija, tų teisių „raidės“ priėmimas, visur reiškia drauge ir jų „dvasios“ realizavimą. Nes yra pagrindo bijoti, jog labai dažnai esame dar toli nuo to realizavimo, o neretai visuomeninio ir viešojo gyvenimo dvasia yra tiesiog priešinga deklaruotajai žmogaus teisių raidei. Tokia padėtis yra sunkiai pakeliama žemesnėms visuomenėms ir kartu ypatingu būdu padaro atsakingais prieš šitas visuomenes, o taip pat ir prieš žmonijos istoriją, tuos, kurie tai vykdo.

Pati valstybės, kaip politinės bendruomenės, egzistavimo esminė prasmė glūdi tame, kad visa visuomenė, kurianti tą valstybę, tampa tarsi savo likimo viešpačiu ir valdovu. Tos prasmės nepaisoma tada, kai užuot vykdžius valdžią, moraliai remiamą visuomenės ar tautos, tam tikros grupuotės valdžia yra primetama visiems kitiems tos visuomenės nariams. Tie dalykai labai svarbūs mūsų epochoje, kurioje taip išaugo žmonių visuomeninis sąmoningumas, o kartu – ir poreikis piliečiams teisingai dalyvauti visuomenės politiniame gyvenime. Taigi nereikia pamiršti ir realių sąlygų, kuriose randasi atskiros tautos, taip pat nepamiršti, kad yra būtina piliečiams tikrai ir laisvai dalyvauti viešuose reikaluose [113]. Todėl tie reikalai yra esminiai paties žmogaus pažangos ir visapusiško žmonijos išsivystymo požiūriu.

Bažnyčia visada mokė pareigingumo bendram labui, tuo pačiu ji stengėsi auklėti gerus piliečius kiekvienoje valstybėje. Taip pat Bažnyčia mokė, jog svarbiausia valdžios pareiga yra rūpintis bendra visuomenės gerove – iš to ir kyla valdžios pagrindinės teisės. Tačiau būtent dėl tų objektyvių etikos principų valdžios teisės remiasi ne kuo kitu, o gerbimu objektyvių ir neliečiamų žmogaus teisių. Nes toji bendra gerovė, kuriai valstybėje tarnauja valdžia, tik tada yra pilnai realizuojama, kada visi piliečia gali būti ramūs dėl savo teisių. To nesant, prieinama prie visuomenės susiskaldymo, prie neklusnumo valdžiai arba prie situacijos, kai panaudojama priespauda, grasinimai, prievarta, teroras: tokių įrodymų pakankamai davė mūsų amžiaus totalizmai. Taigi žmogaus teisių pagrindai siekia įvairiapusiškai suprasto visuomeninio teisingumo sritį ir tampa pagrindiniu to teisingumo rodikliu pilietinių organizacijų gyvenime.

Tarp tų teisių, šalia sąžinės laisvės, teisingai yra minima religijos laisvės teisė. Vatikano II Susirinkimas, sąryšy su tuo, laikė ypatingai reikalinga šia tema paruošti plačią deklaraciją. Dokumente, pavadintame Dignitatis Humanae [114], buvo išreikštas ne tik teologinis šio klausimo požiūris, bet ir prigimties teisės požiūris, taigi – „grynai žmogiškas“, besiremiantis tomis prielaidomis, kurias diktuoja žmogaus patyrimas, protas ir žmogiškojo orumo pajutimas. Nes asmenų ir bendruomenių religinės laisvės apribojimas yra ne tik tų asmenų ir bendruomenių skaudi patirtis, bet visų pirma paliečia patį žmogaus orumą, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos ar pasaulėžiūros. Religinės laisvės apribojimas, jos pažeidimas yra priešingas žmogaus orumui, jo objektyvioms teisėms. Minėtasai Susirinkimo dokumentas aiškiai nusako, kas yra tasai religinės laisvės apribojimas ar pažeidimas. Iš tiesų čia turime reikalą su radikaliu neteisingumu atžvilgiu to, kas sudaro giliausią žmogaus esmę, kas yra tikrai žmogiška. Juk net patsai netikėjimo, bereligiškumo, ateizmo reiškinys yra suprantamas tik palyginus su religijos ir tikėjimo reiškiniu. Taigi neteisinga, net „grynai žmogiškai“ žiūrint, laikytis to požiūrio, pagal kurį tik ateizmas turi pilietines teises viešajame ir visuomeniniame gyvenime, o tikintieji žmonės tuo principu būna vos toleruojami arba traktuojami kaip „blogesnės kategorijos“ piliečiai ar net – tai irgi pasitaiko – iš viso jiems atimama pilietinės teisės.

Reikia, bent glaustai, paliesti ir tą temą, nes ir ji įeina į visumą žmogaus situacijos šiuolaikiniame pasaulyje, nes ir ji liudija apie tai, kaip tą situaciją apsunkina priešiški nusistatymai ir visokiausios neteisybės. Jei smulkiai nenagrinėjame tos srities, nors ir turėdami tam ypatingą teisę ir pareigą, tai visų pirma todėl, kad kartu su visais, kurie kenčia diskriminacijos ir persekiojimų dėl Dievo vardo sunkumus, vadovaujamės tikėjimu į Kristaus kryžiaus atperkamąją galią. Tačiau, mano pareigų, suteikta galia, visų pasaulio tikinčiųjų vardu trokštu kreiptis į tuos, nuo kurių priklauso visuomeninio ir viešojo gyvenimo organizacija, su karštu prašymu pagerbti religijos ir Bažnyčios darbo teises. Prašome ne kokios nors privilegijos, o tik pagerbti elementariausią teisę. Tos teisės įgyvendinimas yra vienas iš pagrindinių rodiklių tikrosios žmogaus pažangos bet kurioje santvarkoje, visuomenėje, sistemoje ar aplinkoje.

IV
BAŽNYČIOS PASIUNTINYBĖ IR ŽMOGAUS LIKIMAS

18. Bažnyčios rūpestis kristiškuoju žmogaus pašaukimu

Tasai prabėgomis pažvelgimas į žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje dar labiau atkreipia mūsų mintis ir širdį į Jėzų Kristų, į Atpirkimo paslaptį, kurioje žmogaus reikalai yra įrašyti su ypatinga tiesos ir meilės jėga. Kadangi Kristus „susivienija su kiekvienu žmogumi“ [115], tad Bažnyčia, įsigilindama į šią paslaptį, į jos pilnutinį ir visapusišką iškalbingumą, tuo pačiu giliausiai pergyvena savąją esmę ir savąją pasiuntinybę. Neveltui apaštalas Paulius Bažnyčią pavadino Kristaus kūnu [116]. Jeigu tasai mistinis Kristaus kūnas – kaip nuosekliai su visa bibline ir patristine tradicija moko Susirinkimas – yra Dievo tauta, tai reiškia, kad kiekvienas žmogus joje kokiu nors būdu yra paliestas to gyvybės kvapo, kuris eina iš Kristaus. Kristiškasis pergyvenimas žmogaus, jo problemų, vilčių ir kentėjimų, laimėjimų ir nupuolimų įgalina Bažnyčią – kaip kūną, kaip organizmą, kaip bendruomeninę visumą – patirti tuos dieviškuosius impulsus, tą šviesą ir dvasios galią, kurie sklinda nuo nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus, ir būtent taip gyventi savo nuosavą gyvenimą. Bažnyčia neturi kitokio gyvenimo, tik tą, kurį jai suteikia jos Viešpats ir Sužadėtinis. Būtent todėl Bažnyčia taip labai privalo būti susivienijusi su kiekvienu žmogumi, nes su juo susivienijo Kristus Atpirkimo paslaptyje.

Tasai Kristaus susivienijimas su žmogumi pats savyje yra paslaptis, iš kurios gimsta „naujas žmogus“, pašauktas dalyvauti Dievo gyvenime [117], naujai sukurtas Kristuje malonės ir tiesos pilnatvei [118]. Kristaus susivienijimas su žmogumi yra galia ir jėgos šaltinis, ką taip suprantamai savo evangelijos įžangoje pasakė šv. Jonas: Žodis „tiems, … kurie jį priėmė, davė galią tapti Dievo vaikais“ [119]. Tai galia, vidiniai pakeičianti žmogų, naujo gyvenimo pradas, kuris nenyksta ir nepraeina, bet tęsiasi iki amžinojo gyvenimo [120]. Tasai gyvenimas, Tėvo pažadėtas ir dovanotas kiekvienam žmogui Jėzuje Kristuje, amžinajame ir vienatiniame Sūnuje, įsikūnijusiame ir laikų „pilnybėje“ [121] gimusiame iš Mergelės Marijos, yra galutinis žmogaus pašaukimo įvykdymas. Tai įvykdymas to „likimo“, kurį nuo amžių žmogui paruošė Dievas. Tasai „dieviškasis likimas“ iškyla virš visų mįslių ir nežinojimų, virš „žmogiškojo likimo“ klystkelių ir vilionių šiame pasaulyje. Visa tai, nepaisant šiuolaikinio gyvenimo turtingumo, su neišvengiamu būtinumu veda prie mirties ribos ir žmogaus kūno sunykimo slenksčio, tačiau už to slenksčio mums pasirodo Kristus: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane … nemirs per amžius“ [122]. Jėzuje Kristuje – nukryžiuotame, palaidotame ir prisikėlusiame – visiems laikams sušvito žmogui viltis amžinojo gyvenimo [123], pažadas būsimojo nemarumo, į kurį žmogus eina per kūno mirtį, su visa regimąja kūrinija patirdamas tą būtinybę, kuriai yra pavaldi materija. Suprantame – ir stengiamės vis giliau suprasti – iškalbingumą tos tiesos, kurią žmogaus Atpirkėjas išreiškė sakydamas: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“ [124]. Tie žodžiai ir išreiškia aukščiausią patvirtinimą žmogaus – kūno, kurį atgaivina Dvasia!

Bažnyčia gyvena tąja realybe. Ji gyvena tąja tiesa apie žmogų, kuri leidžia jai peržengti laikinumo ribas ir su ypatinga meile bei rūpesčiu drauge galvoti apie visa tai, kas paties to laikinumo apimtyje lemia žmogaus gyvenimą, žmogaus dvasią, kurioje pasireiškia tasai amžinas nerimas, šv. Augustino žodžiais tariant: „Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol suras atilsį Tavyje“ [125]. Tame kūrybiniame nerime pulsuoja tai, kas giliausiai žmogiška: tiesos ieškojimas, nepasotinamas poreikis gėrio, laimės, laisvės alkis, grožio ilgesys, sąžinės balsas. Bažnyčia, stengdamasi žiūrėti į žmogų tarsi „paties Kristaus akimis“, vis naujai įsitikina, jog ji yra saugotoja didžiulio lobio, kurio negali išbarstyti, kurį privalo didinti. Juk Viešpats Jėzus pasakė: „Kas su manimi nekaupia, tas barsto“ [126]. Tasai žmogiškumo lobis, kurį dar padidina nesuvokiama „dieviškosios sūnystės“ paslaptis [127], malonė būti išrinktais vaikais vienatiniame Dievo Sūnuje [128], per kurį kreipiamės į Dievą „Abba, Tėve“ [129], kartu yra galinga jėga, iš vidaus labiausiai vienijanti Bažnyčią ir suteikianti prasmę visai jos veiklai. Joje Bažnyčia vienijasi su Jėzaus Kristaus Dvasia, su Šventąja Dvasia, kurią pažadėjo Atpirkėjas, kurią nuolatos teikia, kurios atsiuntimas – įvykęs Sekminių dieną – dar tebesitęsia. Ir reiškiasi žmonėse dvasios galia [130], Dvasios dovanos [131], Šventosios Dvasios vaisiai [132]. O mūsų epochos Bažnyčia, atrodytų, dar karščiau, su šventu atkaklumu kartoja: „Veni, Sancte Spiritus!“ Ateik! Aplankyk! „Nuplauk, kas netyra! Atšalusiems įliek paskatinimo! Gydyk širdžių žaizdas! Minkštink, kas kieta! Sušildyk kietas širdis! Vesk paklydusius!“. [133]

Tasai kreipimasis į Dvasią bei šaukimasis Dvasios ir yra atsakymas į visą mūsų epochos „materializmą“, kuris pagimdo visokeriopą nepasitenkinimą žmogaus širdyje. Tasai šauksmas girdisi iš visų pusių, ir atrodo, kad įvairiais būdais atneša vaisių. Ar galima sakyti, kad ne vien Bažnyčia taip šaukiasi Dvasios? Taip, galima, nes „poreikį“ visam tam, kas dvasiška, pareiškia įvairūs žmonės, ne kartą, atrodytų, stovintys už regimų Bažnyčios ribų [134]. Argi tai nėra ir liudijimas tiesos apie Bažnyčią, kurią – tą tiesą – įžvalgiai parodė Susirinkimas, savo konstitucijoje Lumen gentium mokydamas, kad Bažnyčia yra sakramentas, arba regimas ženklas susivienijimo su Dievu, o kartu ir visos žmonių giminės vieningumo? [135] Tasai kreipimasis į Dvasią ir šaukimasis Dvasios yra ne kas kita, kaip vis besiaktualizuojantis žengimas į pilnatvę Apreiškimo paslapties, kurioje Kristus, susivienijęs su Tėvu ir su kiekvienu žmogumi, nuolatos teikia mums tą dvasią, kuri leidžia mums suprasti, jog esame Dievo vaikai, ir kreipia mus į Tėvą [136]. Todėl Bažnyčia mūsų epochos – epochos, kuri ypač alksta Dvasios, nes alksta teisingumo, taikos, meilės, gerumo, tvirtumo, atsakingumo, žmogiškojo orumo, – ypatingu būdu privalo susiburti ir susivienyti apie tą Paslaptį, atrasdama joje reikalingiausią šviesą ir jėgą savajai pasiuntinybei. Nes jeigu žmogus, kaip jau sakyta, yra kasdieninio Bažnyčios gyvenimo kelias, tai toji Bažnyčia nuolatos privalo būti įsisąmoninusi kilnumą to išrinkimo būti Dievo sūnumis, kurį žmogus turi Kristuje iš Šventosios Dvasios [137], ir kilnumą tos paskirties malonei ir garbei [138], kuri yra jam skirta per viską, kas sudaro žmogaus gyvenimą šioje žemėje. Vėl ir vėl iš naujo visa tai svarstydama ir priimdama su kaskart sąmoningesniu tikėjimu, su kaskart ryžtingesne meile, Bažnyčia tuo pačiu geriau pasiruošia tarnauti žmogui, kaip yra ją kvietęs pats Viešpats Kristus, sakydamas, jog Žmogaus Sūnus „atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti" [139].Tą savo tarnystę Bažnyčia įvykdo trimis paties savo Mokytojo ir Atpirkėjo patarnavimais (in triplici munere). Tą mokslą, besiremiantį į biblinį pagrindą, Vatikano II Susirinkimas pilniau atskleidė didesnei Bažnyčios gyvenimo naudai. Nes, įsisąmonindami tą dalyvavimą trejopoje Kristaus pasiuntinybėje, trejopame jo patarnavime – kaip pranašo, kunigo ir karaliaus [140] – tuo pačiu geriau suprantame, kam privalo tarnauti visa Bažnyčia, kaip didžiulė Dievo tautos visuomenė ir šeima ant žemės, o taip pat – kokią dalį toje pasiuntinybėje ir tarnystėje privalome turėti kiekvienas iš mūsų.

19. Bažnyčia yra atsakinga už tiesą

Vatikano II Susirinkimo mokymo palaimingoje šviesoje Bažnyčia stoja prieš mūsų akis kaip visuomeninis veiksnys atsakingumo už dieviškąją tiesą. Giliai įsijausdami klausomės paties Kristaus, kuris sako: „Žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs“ [141]. Šiuose mūsų Mokytojo žodžiuose pasigirsta toji atsakomybė už apreikštąją tiesą, kuri yra paties Dievo „nuosavybė“, ir net jis, „viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis“ [142], skelbdamas ją kaip Pranašas ir Mokytojas, laiko reikalinga pabrėžti, kad skelbia būdamas ištikimas jos dieviškajam Šaltiniui. Toks pat ištikimumas yra privalomas ir Bažnyčios tikėjimui, – tiek tada, kai Bažnyčia moko, tiek ir tada, kai ji išpažįsta. Tikėjimas, kaip tam tikra antgamtinė dorybė, įskiepyta į žmogaus sielą, leidžia mums dalyvauti dieviškajame pažinime, atsiliepiant į apreikštąjį Dievo žodį. Todėl ir yra būtina, kad Bažnyčia, išpažindama tą tikėjimą ir mokydama jo, liktų kuo ištikimiausia dieviškajai tiesai [143] ir kad toji ištikimybė gyvai pasireikštų nuolankiu išmintingumu [144]. Pats Viešpats Kristus, rūpindamasis tuo ištikimumu dieviškajai tiesai, pažadėjo Bažnyčiai specialią tiesos Dvasios pagalbą, apdovanojo neklaidingumo dovana [145] tuos, kuriems buvo pavedęs skelbti ir mokyti [146] tos tiesos (kaip tai yra nusakęs I Vatikano Susirinkimas [147] ir pakartojęs Vatikano II Susirinkimas [148], taip pat visai Dievo tautai suteikė ypatingą tikėjimo malonę [149].

Tuo būdu tapome dalininkais tos Kristaus – Pranašo pasiuntinybės, per kurią kartu su Kristumi tarnaujame dieviškajai tiesai Bažnyčioje. Atsakomybė už dieviškąją tiesą reiškia ir jos pamėgimą ir siekimą taip ją pažinti, kad toji tiesa ir mums patiems, ir kitiems priartėtų su visa išganinga savo galia, visu didingumu, o kartu – visu savo gilumu ir paprastumu. Bažnyčios Šventųjų istorija liudija, kad tasai dieviškosios tiesos pamėgimas ir siekimas ją pažinti privalo eiti kartu. Daugiausia autentiškos tiesos, kuri išryškina dieviškąją tiesą, priartina pačią dieviškąją tikrovę, visada gaudavo tie, kurie artindavosi prie tos tiesos su pagarba ir meile. Visų pirma tai buvo meilė Kristui – gyvajam dieviškosios tiesos Žodžiui; toliau tai buvo meilė tos tiesos žmogiškajai išraiškai Evangelijoje, tradicijoje, teologijoje. Ir šiandien svarbiausia yra taip suprasti ir taip interpretuoti Dievo Žodį: svarbiausia yra tokia teologija. Teologija visada turėjo ir tebeturi tą didžiulę reikšmę, kad Bažnyčia – Dievo tauta – galėtų kūrybingai ir vaisingai dalyvauti Kristaus kaip Pranašo pasiuntinybėje. Todėl tad teologai, kaip Dievo tiesos tarnai, savo studijas ir darbus pašvenčiantys vis gilesniam tiesos pažinimui, niekada negali išleisti iš akių savo tarnystės Bažnyčioje prasmės, kuri išreiškiama sąvokoje „intellectus fidei“. Toji sąvoka savo prasme apima abipusį veikimą: „intellege, ut credas; crede, ut intellegas“ [150]. O šitai teisingai vykdoma tada, kai stengiamasi patarnauti Bažnyčios mokymui, kurio pareiga Bažnyčioje yra pavesta vyskupams, hierarchinio bendrumo ryšiu susijusiems su Petro Įpėdiniu; taip pat kai stengiamasi patarnauti vyskupams kaip mokytojams ir ganytojams, o kartu patarnauti ir visos Dievo tautos apaštališkiems uždaviniams.

Kaip ankstesnėse epochose, taip ir dabar – ir tuo labiau dabar – teologų ir visų Bažnyčios mokslo žmonių pašaukimas yra jungti tikėjimą su mokslu ir išmintimi, tuo būdu vis labiau juos tobulinant, kaip tai yra išreikšta šv. Alberto, Bažnyčios mokytojo, dienai skirtoje liturginėje maldoje. Tasai uždavinys šiandien nepaprastai išaugo sąryšy su pažanga žmogiškojo žinojimo, jo metodų ir laimėjimų, pasiektų žmogaus ir pasaulio pažinimu.  Tai liečia ir tiksliuosius, ir humanitarinius mokslus, ir filosofiją, kurios glaudžius ryšius su teologija mums primena II Vatikano Susirinkimo dokumentai [151]. Nuolat augant ir skaidantis žmogiškajam pažinimui, taip pat turi gilėti ir tikėjimas, atsiskleidžiant apreikštosioms paslaptims, geriau suprantant tiesą, kuria pats Dievas „dalijasi“ su žmogumi. Galima ir net reikia norėti, kad milžiniškas darbas, vedamas ta kryptimi, taikytųsi prie tam tikro metodų daugiškumo, tačiau negalima nukrypti nuo tikėjimo ir moralės mokymo esminės vienybės kaip siekiamo tikslo. Todėl toks svarbus yra glaudus teologijos bendradarbiavimas su Bažnyčios mokymu. Ir kiekvienas teologas ypatingai privalo įsisąmoninti tai, ką pats Kristus išreiškė sakydamas: „Žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs“ [152]. Todėl niekas teneskleidžia teologijos kaip savo asmeninių pažiūrų rinkinio, bet teįsisąmonina, kad reikia pasilikti ypatingoje vienybėje su tąja misija tiesos, už kurią yra atsakinga Bažnyčia.

Dalyvavimas tarnystėje paties Kristaus kaip Pranašo, esmingai formuoja visos Bažnyčios gyvenimą. Tąją tarnystę ypatingai vykdo ganytojai, kurie moko, kurie nuolat įvairiais būdais skelbia ir perduoda tikėjimo ir krikščioniškosios moralės mokslą. Tas mokymas – tiek misijinis, tiek paprastasis – Dievo tautą suburia apie Kristų, paruošia ją dalyvauti Eucharistijoje, nubrėžia sakramentinio gyvenimo kelius. Vyskupų Sinodas 1977 m. ypatingą dėmesį skyrė katekezei šiuolaikiniame pasaulyje, o to Sinodo pasitarimų, patyrimų ir sugestijų vaisius netrukus bus išreikštas – atsižvelgiant į Sinodo dalyvių pasiūlymą – atskirame popiežiškame dokumente. Katekezė iš tiesų yra šimtmečių išbandyta pagrindinė Bažnyčios veiklos forma, kurioje pasireiškia Bažnyčios pranašiškoji charizma: ir liudyti, ir mokyti. Kadangi visų pirma čia kalbame apie kunigus, tad negalima nepaminėti ir tos daugybės vienuolių brolių ir seserų, kurie iš meilės dieviškajam Mokytojui pasišvenčia kateketiniam darbui. Taip pat paminėtina tie gausūs pasauliečiai, kurie šiame darbe parodo savo tikėjimą ir apaštališką atsakomybę.

Taigi reikia vis labiau siekti to, kad įvairios katekezės formos ir įvairios jos sritys (pradedant nuo pagrindinės katekezės šeimoje – tėvų katekezės savo vaikams) liudytų apie visos Dievo tautos visuotiną dalyvavimą tarnystėje paties Kristaus, kaip Pranašo. Reikia, kad su tuo susijusi Bažnyčios atsakomybė už dieviškąją tiesą vis labiau – ir įvairiais būdais – darytųsi visuotinė. Ką jau bekalbėti apie įvairių sričių specialistus, apie humanitarinių ir gamtos mokslų atstovus, apie gydytojus, teisininkus, meno ir technikos žmones, apie įvairių kategorijų ir įvairių specialybių mokytojus! Visi jie – kaip Dievo tautos nariai – dalyvauja Kristaus pranašiškoje pasiuntinybėje ir jo tarnavime dieviškajai tiesai, kiekvienoje srityje vadovaudamiesi sąžiningu požiūriu į tiesą, auklėdami kitus tiesoje ir mokydami juos subręsti meilei ir teisingumui. Taigi atsakomybės už tiesą jausmas yra vienas iš pagrindinių taškų susitikti Bažnyčiai su kiekvienu žmogumi, o taip pat ir vienas iš pagrindinių reikalavimų, nusakančių žmogaus pašaukimą Bažnyčios bendruomenėje. Mūsų laikų Bažnyčia, vadovaudamasi atsakomybe už tiesą, privalo išlikti ištikima sau pačiai, nes į jos esmę yra įrašyta pranašiškoji pasiuntinybė, kylanti iš paties Kristaus: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu <...> Imkite Šventąją Dvasią“ [153].

20. Eucharistija ir Atgaila

Atpirkimo paslaptyje, arba paties Jėzaus Kristaus išganomajame darbe, Bažnyčia dalyvauja ne tik savo ištikimybe Žodžiui ir savo Mokytojo Evangelijai tarnavimu tiesai, – bet kartu ir kupinu vilties bei meilės atsidavimu jo veikimo išganomajai galiai, kurią jis išreiškė ir vykdo sakramentiniu būdu visų pirma Eucharistijoje [154]. Eucharistija yra centras ir viršūnė viso sakramentinio gyvenimo, kuriuo kiekvienas krikščionis patiria atpirkimo išganingąją galią, pradedant paslaptimi šv. Krikšto, kuriuo esame sujungiami su Kristumi jo mirtyje, kad galėtume tapti jo Prisikėlimo dalininkais [155], kaip moko Apaštalas. Šio mokymo šviesoje dar labiau paaiškėja, kodėl visas Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio sakramentinis gyvenimas Eucharistijoje pasiekia savo viršūnę ir savo pilnatvę. Bet šiame sakramente Kristaus noru nuolat atsinaujina paslaptis tos aukos, kurią jis įvykdė, aukodamas pats save Tėvui ant altoriaus kryžiaus – tos aukos, kurią Tėvas priėmė, beribį Sūnaus atsidavimą klusnume iki mirties [156] atlygindamas savo tėvišku atsidavimu. Tai buvo dovana naujojo nemirtingo Gyvenimo prisikėlime, nes Tėvas yra pirmasis gyvybės šaltinis ir davėjas nuo pat pradžių. Tasai naujasis gyvenimas, kuris apima nukryžiuotojo Kristaus kūno pašlovinimą, tapo veiksmingu ženklu naujo žmonijos apdovanojimo Šventąja Dvasia, per kurią dieviškasis gyvenimas, kurį Tėvas turi savyje ir kurį duoda Sūnui [157], tampa paveldėjimu ir visų žmonių, susivienijusių su Kristumi.

Eucharistija yra to susivienijimo švenčiausias Sakraments. Ją vykdydami ir kartu joje dalyvaudami, mes jungiamės su žemiškuoju ir kartu dangiškuoju Kristumi, kuris dabar užtaria mus, „stovėdamas prieš Tėvo veidą“ [158], taip pat visuomet vienijamės išganinguoju aktu jo aukos, per kurią jis mus atpirko, taip kad esame atpirkti brangia kaina [159]. O mūsų atpirkimo kainos didumas kartu liudija ir apie tą vertę, kurią žmogui pripažįsta pats Dievas, liudija apie mūsų garbingumą Kristuje. Nes tapdami „Dievo vaikais“ [160], Dievo įsūniais [161], panašiai kaip jis (Kristus) pasidarome visi „karalyste ir kunigais“, gauname „karališkąją kunigystę“ [162] – dalyvaujame tame vieninteliame ir neatšaukiamame žmogaus ir pasaulio pačiam Tėvui atidavime, kurį Kristus, „amžinasis Sūnus“ [163] ir tikrasis žmogus įvykdė kartą visiems laikams. Eucharistija yra tasai Sakramentas, kuriame pilniausiai pasireiškia mūsų naujoji būtis; joje pats Kristus be paliovos ir vis iš naujo per Šventąją Dvasią liudija mūsų dvasiai [164], kad mes kiekvienas, kaip Atpirkimo paslapties dalyvis, galime naudotis vaisiais to sūniškojo sutaikinimo su Dievu [165], kurį Kristus pats įvykdė ir nuolat tebevykdo mumyse per Bažnyčios tarnystę.

Pagrindinė tiesa – ne tiktai doktrinalinė, bet ir egzistencialinė – yra ta, kad Eucharistija stato Bažnyčią [166], Dievo tautos bendriją, kaip tikinčiųjų susibūrimą, pažymėtą tuo pačiu vienybės ženklu, kuriuo buvo paženklinti apaštalai ir pirmieji Viešpaties mokiniai. Eucharistija vis iš naujo kuria ir tą bendriją, ir tą vienybę. Tasai kūrimas ir atgimdymas visada vyksta išganingoje Kristaus aukoje tuo būdu, kad vis atnaujinama jo mirtis ant kryžiaus [167], kurios kaina mes buvome atpirkti. Todėl tad Eucharistijoje tam tikru būdu tarsi paliečiame Viešpaties Kūno ir Kraujo paslaptį, kaip tai rodo konsekracijos formulės žodžiai, kurie tos konsekracijos galia leidžia nuolat vykdyti Eucharistiją tiems, kurie Bažnyčioje yra tam pašaukti.

Bažnyčia gyvena Eucharistija, gyvena pilnatve to Sakramento, kurio nuostabą keliantis turinys ir reikšmė tiek kartų buvo reiškiama Bažnyčios mokyme nuo seniausių laikų iki pat mūsų dienų [168]. Vienok drąsiai galime sakyti, kad tasai mokymas, paremiamas teologų, gilaus tikėjimo ir maldos žmonių, asketų ir mistikų tyrinėjimo ir patirties, su visa ištikimybe eucharistinei paslapčiai, vis tarsi tebestovi ant tos paslapties slenksčio, nes neįmanoma visu pilnumu apimti ir išreikšti viską, kas tą paslaptį sudaro, kas joje išreiškiama ir vykdoma. Iš tiesų: Ineffabile Sacramentum! Pagrindinis uždavinys – ir, visų pirma, regimas malonės ženklas ir šaltinis antgamtinės galios Bažnyčios kaip Dievo tautos – tai ištverti ir nuolat pažangėti eucharistiniu gyvenimu, pamaldumu į Eucharistiją, dvasiniai bręsti Eucharistijos klimate. Tačiau savo mąstymo, praktikavimo, pergyvenimo būdu mes negalime pilnai suvokti to Sakramento – iš tiesų Švenčiausiojo – jo tikrosios reikšmės, jo svarbumo: tai ir Sakramentas – Auka, ir Sakramentas – Komunija ir Sakramentas – Buvimas. Tiesa, kad Eucharistija visada vuvo ir privalo būti kartu giliausias pasireiškimas bei vykdymas Kristaus mokinių ir išpažinėjų žmogiškosios brolybės, tačiau negalima Eucharistijos laikyti tik „proga“ pareikšti tą brolybę. Vykdant Viešpaties Kūno ir Kraujo Sakramentą, reikia išlaikyti pilnutinį tos dieviškosios paslapties didingumą, pilną prasmę to sakramentinio ženklo, kuriame tikrai esantis Kristus yra konsumuojamas, siela prisipildo malonės ir gauna būsimosios garbės užtikrinimą [169]. Iš čia išplaukia būtinumas tiksliai laikytis liturginių taisyklių ir viso to, kas liudija apie viešąją pagarbą, teikiamą pačiam Viešpačiui, – tuo labiau teikiamą, kad tame sakramentiniame ženkle jis atsiduoda mums su tokiu beribiu pasitikėjimu, tarsi nežinotų apie mūsų žmogiškąjį silpnumą, nevertumą, o taip pat – apie mūsų įpročius, rutiną ir net apie galimybę paniekinti jį. Visa Bažnyčia, o pirmiausia vyskupai ir kunigai, tegul budi, kad tasai meilės Sakramentas būtų pačiame Dievo tautos gyvenimo centre, kad visomis jam priklausančios pagarbos apraiškomis būtų stengiamasi pirmiausia rodyti Kristui meilę už meilę, kad jis tikrai pasidarytų mūsų sielos gyvybė [170]. Todėl niekada nepamirškime tų šv. Pauliaus žodžių: „Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės“ [171].

Tasai Apaštalo kreipimasis nurodo – nors tik tarpiškai – į glaudų Eucharistijos ryšį su Atgaila. Iš tiesų, jei pirmieji Kristaus mokymo žodžiai, pirmasis Evangelijos – Gerosios Naujienos – kreipinys buvo: „Atsiverskite ir tikėkite Evangeliją“ [172], tai Kančios, Kryžiaus ir Prisikėlimo Sakramentas ypatingu būdu sustiprina ir įtvirtina tą kvietimą mūsų sielose. Tuo būdu Eucharistija ir Atgaila tampa tarsi dvigubu ir kartu glaudžiai vientisu pradu mūsų išganingo evangeliškojo gyvenimo – tikrai krikščioniško gyvenimo. Kristus, kviečiantis į eucharistinę puotą, visados yra tas pats Kristus, kuris ragina atgailoti, kartodamas: „Atsiverskite!“ [173]. Be tos nuolatinės ir vis atnaujinamos pastangos atsiversti, vien tik dalyvavimas Eucharistijoje nebūtų pilnutinai išganingas. Jame išnyktų – arba bent sumenkėtų – tas ryžtingas nusiteikimas aukoti Dievui „dvasinę auką“ [174], kuria kuo esmingiausiai ir visuotiniausiai pasireiškia mūsų dalyvavimas Kristaus kunigystėje. Juk kunigystė pačiame Kristuje susijungia su jo paties auka, su jo atsidavimu Tėvui. Tasai atsidavimas – būtent todėl, kad jis beribis – pažadina mumyse, ribotuose žmonėse, poreikį kaskart vis ryžtingiau atsikreipti į Dievą, vis pilniau ir pastoviai atsiversti.

Pastaraisiais metais buvo labai veikliai išryškinta – sutinkamai su seniausiąja Bažnyčios tradicija – bendruomeninis atgailos aspektas (ypač paties Atgailos sakramento) Bažnyčios praktikoje. Tai naudingi užmojai, kurie tikrų tikriausiai patarnaus praturtinti šiuolaikinės Bažnyčios atgailos praktikas. Tačiau nereikia pamiršti, kad patsai atsivertimas yra kuo giliausias vidinis aktas, kuriame atgailojančio žmogaus negali pavaduoti kiti – negali paties žmogaus pakeisti bendruomenė. Nors broliška tikinčiųjų bendruomenė, dalyvaujanti atgailos pamaldose, ir labai padeda asmeniškai atsiversti, tačiau būtinai reikia, kad tame akte pasisakytų pats žmogus, visu savo sąžinės gilumu, visu pajutimu savo nuodėmingumo ir pasitikėjimo Dievu, stovint jo akivaizdoje taip, kaip psalmininkas, kuris sako: „Aš tau, tiktai tau esu nusidėjęs“ [175]. Taigi, ištikimai laikydamasi šimtmečių išbandytos Atgailos sakramento praktikos – praktikos individualios išpažinties su asmeniniu gailesčiu už nuodėmes ir pasiryžimu pasitaisyti, – Bažnyčia tuo saugoja žmogaus sielos ypatingą teisę. Tai teisė žmogui kuo asmeniškiausiai susitikti su nukryžiuotu ir atleidžiančiu Kristumi. Su tuo Kristumi, kuris per Susivienijimo sakramento administruotoją sako: „Tau atleidžiamos nuodėmės“ [176]; „Eik ir daugiau nebenusidėk“ [177]. Tai, kaip matome, kartu yra teisė paties Kristaus į kiekvieną iš tų, kuriuos jis atpirko, teisė susitikti su kiekvienu iš mūsų tame svarbiausiame sielos gyvenimo momente – atsivertime ir kartu atleidime. Bažnyčia, saugodama Atgailos sakramentą, ypatingu būdu tuo pareiškia savo tikėjimą, kad Atpirkimo paslaptis yra gyvybinga ir vaisinga tikrovė, kuri patvirtina vidinę tiesą apie žmogų: apima žmogaus nuodėmingumą, bet taip pat ir žmogiškosios sąžinės troškimus. „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti“ [178]. Atgailos sakramentas ir yra kelias pasotinti žmogų teisingumu, kuris eina iš paties Atpirkėjo.

Bažnyčioje, kuri visų pirma mūsų laikais ypatingu būdu susiburia apie Eucharistiją trokšdama, kad tikroji eucharistinė bendruomenė galėtų pasidaryti ženklu palaipsniui bręstančios visų krikščionių vienybės, – privalo būti gyvas poreikis tiek sakramentinės [179] atgailos, tiek ir atgailos kaip dorybės. Apie atgailos dorybę kalbėjo Paulius VI savo apaštališkoje konstitucijoje Paenitemini [180]. Vienas iš Bažnyčios uždavinių – įgyvendinti tenai išdėstytą doktriną. Taigi turėsime bendrai apsvarstyti tą reikalą, tolimesniuose darbuose jį išnagrinėti ganytojiško kolegialumo ir pagarbos visoms tradicijoms dvasioje, o taip pat – atsižvelgiant į įvairias šiuolaikinių žmonių gyvenimo aplinkybes. Tačiau suprantama, kad naujojo Advento Bažnyčia, kuri nuolat ruošiasi naujam Viešpaties atėjimui, privalo būti Eucharistijos ir Atgailos Bažnyčia. Tik šiuo savo gyvenimo ir veiklos požiūriu tai bus dieviškosios misijos Bažnyčia – Bažnyčia „in statu missionis“, kaip yra nurodęs Vatikano II Susirinkimas.

21. Krikščioniškasis pašaukimas tarnauti ir viešpatauti

Pagrindinai atkurdami paveikslą Bažnyčios kaip Dievo tautos, nurodant į trejopą paties Kristaus pasiuntinybę, kurioje dalyvaudami ir tampame Dievo tauta, Susirinkimas taip pat išryškino ir tą krikščioniškojo pašaukimo bruožą, kurį galima pavadinti „karališkuoju“. Norint pilnai atskleisti Susirinkimo mokymo turtingumą, reikėtų čia nurodyti daugelį skyrių ir paragrafų konstitucijos Lumen gentium, o taip pat ir daug kitų Susirinkimo dokumentų. Tarp visų tų nurodymų lobio visų esmingiausia atrodo tai: dalyvauti karališkoje Kristaus pasiuntinybėje reiškia surasti savyje ir kituose tą ypatingai garbingą dieviškąjį pašaukimą, kurį galima pavadinti „karališku“. Tasai garbingumas reiškiasi pasiruošimu tarnauti Kristaus pavyzdžiu: Kristus atėjo ne kad jam tarnautume, bet kad jis pats tarnautų [181]. Tad jeigu, tuo Kristaus pavyzdžiu sekant, tikrai „viešpatauti“ galima tiktai „tarnaujant“, tai ir „tarnavimas“ pareikalauja tokio dvasinio subrendimo, kurį būtent reiktų apibrėžti „viešpatavimu“. Norint tinkamai ir veiksmingai tarnauti kitiems, reikia mokėti valdyti save, reikia turėti dorybių, kurios tą „viešpatavimą"padarytų įmanomą. Mūsų dalyvavimas karališkoje Kristaus pasiuntinybėje – jo „karališkoje tarnystėje“ – yra glaudžiai susijęs su kiekviena krikščioniškosios, o kartu ir žmogiškosios, moralės sritimi.

Parodydamas pilną Dievo tautos paveikslą, primindamas mums, kokią vietą Dievo tautoje užima ne tiktai dvasininkai, bet ir pasauliečiai, ir ne tiktai hierarchijos, bet ir Dievui pašvęstojo gyvenimo institucijų atstovai, Vatikano II Susirinkimas to paveikslo nepaėmė iš kažkokios sociologinės prielaidos. Suprantama, Bažnyčia, kaip žmogiškoji visuomenė, gali būti tyrinėjama ir nusakoma tomis kategorijomis, kurias naudoja mokslai apie bet kurią žmonių visuomenę. Tačiau tokių kategorijų nepakanka. Visai Dievo tautos bendruomenei ir kiekvienam jos nariui esminga yra ne tik kažkoks specifinis „priklausymas visuomenei“, bet kiekvienam ir visiems visų būdingiausias ir ypatingas „pašaukimas“. Bažnyčia kaip Dievo tauta – pagal jau minėtąjį šv. Pauliaus mokymą, taip puikiai nusakytą Pijaus XII – kartu yra „mistinis Kristaus kūnas“ [182]. Priklausymas tam kūnui kyla iš ypatingo pašaukimo, sujungto su išganingu malonės veikimu. Todėl, norėdami suvokti Dievo tautos bendruomenę visu jos platumu ir daugeriopu įvairumu, visų pirma privalome matyti Kristų, kuris kiekvienam tos bendruomenės nariui kuriuo nors būdu sako: „Sek mane“ [183]. Tai bendruomenė mokinių ir išpažinėjų. Kiekvienas iš jų kokiu nors būdu – kartais labai aiškiai suprasdamas ir apgalvodamas, o kartais nesąmoningai ir labai nenuosekliai – seka Kristų. Tuo ir pasireiškia perdėm „asmeniškas“ vaizdas ir pobūdis šios visuomenės, kuri, nepaisant visų bendruomeninio gyvenimo trūkumų (žmogiškąja prasme) yra bendrija būtent tuo, kad visi ją kuriuo nors būdu sudaro pačiame Kristuje: bent tuo, kad nešioja savo sieloje neišdildomą krikščionio žymę.

Vatikano II Susirinkimas daug dėmesio skyrė parodyti, kokiu būdu toji „ontologinė“ mokinių ir išpažinėjų bendruomenė privalo vis labiau darytis „žmogiškai“ sąmoninga gyvenimo ir veiklos bendruomene. Susirinkimo iniciatyvos toje srityje buvo tęsiamos toliau sinodiniuose, apaštališkuose ir organizaciniuose darbuose. Tačiau nuolat privalome turėti prieš akis tą tiesą, kad kiekvienas tų darbų tiek pasitarnauja tikrajam Bažnyčios atnaujinimui, kiek prisideda nešti autentišką Kristaus šviesą [184], kiek remiasi sąmoningu supratimu pašaukimo ir atsakomybės už tą vienintelę ir nepakartojamą ypatingą malonę, kurios dėka kiekvienas krikščionis Dievo tautos bendruomenėje kuria Kristaus kūną. Tą principą, kuris yra pagrindinė regula visos krikščioniškos „praxis“ – apaštališkos ir ganytojiškos „praktikos“, vidinio ir visuomeninio gyvenimo praktikos – reikia taikyti visiems ir kiekvienam pagal atitinkamą proporciją. Ją turi sau prisitaikyti ir popiežius, ir kiekvienas vyskupas. Šiam principui privalo būti ištikimi kunigai, vienuoliai ir vienuolės. Pagal jį privalo formuoti savo gyvenimą sutuoktiniai ir tėvai, vyrai ir moterys, žmonės įvairių luomų ir profesijų – nuo aukščiausiai visuomenėje stovinčių iki tų, kurie dirba paprasčiausią darbą. Tai ir yra principas tos „karališkosios tarnystės“, kuri kiekvienam iš mūsų įsako Kristaus pavyzdžiu būti reikliam – daug reikalauti iš savęs to, kam esame pašaukti ir kuo, priimdami pašaukimą, patys įsipareigojame Dievo malonės įkvėpimui. Tokia ištikimybė pašaukimui, kurį per Kristų gavome iš Dievo, neša su savimi ir tą solidarią atsakomybę už Bažnyčią. Taip atsakingus Vatikano II Susirinkimas nori išauklėti visus krikščionis. Juk Bažnyčioje, kaip Dievo tautos bendruomenėje, vidiniai vedamoje Šventosios Dvasios veikimo, kiekvienas, kaip moko šv. Paulius, turi „savo dovaną“ [185]. Toji „dovana“, kaip asmeniškas pašaukimas ir asmeniškas dalyvavimas atperkamajame Kristaus darbe, kartu tarnauja kitiems, stato Bažnyčią ir kuria broliškas bendruomenes įvairiais žmogaus gyvenimo ant žemės laikais.

Ištikimybė pašaukimui, arba ištvermingas uolumas „karališkajai tarnystei“, turi ypatingą reikšmę tai įvairiopai kūrybai, vykdant įsipareigotus uždavinius, nuo kurių įvykdymo labiausiai priklauso mūsų artimųjų ir visos visuomenės gyvenimas. Tokia ištikimybe savajam pašaukimui privalo pasižymėti sutuoktiniai, nes tai išplaukia iš Santuokos sakramento neišardomumo. Panašia ištikimybe savo pašaukimui privalo pasižymėti kunigai, kaip tai išplaukia iš to neišdildomo ženklo, kurį Kunigystės sakramentas įspaudžia jų sielose. Priimdami šį sakramentą, mes, kunigai, Lotynų apeigų Bažnyčioje sąmoningai ir laisvai įsipareigojame gyventi nevedę iki mirties, todėl kiekvienas mūsų turi viską padaryti, kad, Dievo malonei padedant, išsaugotų dėkingumą už šią dovaną ir pasiliktų ištikimas įsipareigojimui, kurį prisiėmė visiems laikams. Taip ir sutuoktiniai iš visų jėgų turi stengtis, kad išlaikytų santuokinę vienybę, tuo savo meilės liudijimu kurdami šeimos bendruomenę ir auklėdami naują kartą žmonių, kurie pajėgtų visą savo gyvenimą pašvęsti savajam pašaukimui, arba tai „karališkajai tarnystei“, kurios puikiausią pavyzdį paliko mums Jėzus Kristus. Jo Bažnyčia, kurią sudarome mes visi, yra „žmonėms“ būtent ta prasme, kad, remdamiesi Kristaus pavyzdžiu [186] ir bendradarbiaudami su malone, kurią jis mums pelnė, galime pasiekti tąjį „viešpatavimą“, arba įgyvendinti brandų žmogiškumą kiekviename iš mūsų. Brandus žmogiškumas reiškia pilną panaudojimą laisvės kaip dovanos, kurią gavome iš Kūrėjo tada, kai jis sukūrė žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“. Kilniausias atsiliepimas į tą dovaną yra paaukojimas viso savo žmogiško asmens Kristui, sužadėtinių meilės dvasioje, o kartu su Kristumi pasiaukojimas visiems, į kuriuos Kristus nukreipia jam visiškai atsidavusius žmones – vyrus ir moteris. Štai vienuolinio gyvenimo idealas, kurį įgyvendinti imasi senos ir naujos vienuolijos ir bendruomenės, o taip pat ir evangeliniais patarimais besivadovaujančios pasauliečių institucijos.

Mūsų laikais ne kartą klaidingai galvojama, kad laisvė yra pati sau tikslas, kad žmogus laisvas tada, kada naudojasi laisve bet kuriuo sau patinkamu būdu, kad jos reikia siekti žmogaus ir visuomenės gyvenime bet kokiomis priemonėmis. Tuo tarpu laisvė didelis gėris tėra tada, kai sugebame sąmoningai pasinaudoti ja visam tam, kas yra tikrasis gėris. Kristus mus moko, kad tobuliausiai laisvę atbaigia meilė, kuri įgyvendinama aukojantis ir tarnaujant. Tokiai tad laisvei „Kristus mus išvadavo“ [187] ir nuolat tebevaduoja. Iš čia Bažnyčia nesiliauja semtis įkvėpimo, kvietimo ir impulso savo pašaukimui ir savo tarnavimui visiems žmonėms. Pilnutinė tiesa apie žmogaus laisvę yra giliai įrašyta Atpirkimo paslaptyje. Bažnyčia visu pajėgumu tarnauja žmonijai tada, kada tą tiesą išskaito ir supranta su nuolatiniu dėmesiu, karšta meile, giliu įsijautimu; kada visos bendruomenės, o kartu ir kiekvieno krikščionio ištikimumu savo pašaukimui, perkelia ją į žmonių gyvenimą, suteikdama jam realius bruožus. Tuo būdu pasitvirtina ir tai, kas aukščiau pasakyta: žmogus yra Bažnyčios kasdieninio gyvenimo kelias.

22. Mūsų pasitikėjimo Motina

Pontifikato pradžioje savo širdį ir mintis kreipdamas į žmogaus Atpirkėją, trokštu įeiti ir įsigilinti į Bažnyčios gyvenimo gyvybinį pagrindą. Jei Bažnyčia gyvena savo nuosavą gyvenimą, tai tik dėka to, kad semiasi jį iš Kristaus, kuris visados trokšta tik to, kad turėtume šio gyvenimo – ir apsčiai turėtume [188]. Kartu toji gyvenimo pilnatvė, esanti Kristuje, yra skirta ir žmogui. Todėl Bažnyčia, vienydamasi su Atpirkimo paslapties lobynu, kuo labiausiai tampa Bažnyčia gyvų žmonių – gyvų, nes juos vidiniai gaivina savo veikimu tiesos Dvasia [189], ir aplanko meilė, kurią Šventoji Dvasia išlieja mūsų širdyse [190]. Bet kurios tarnystės – apaštališkos, ganytojiškos, kunigiškos, vyskupiškos – tikslas Bažnyčioje yra išsaugoti Atpirkimo paslapties dinamišką vienybę su kiekvienu žmogumi.

Įsisąmoninę šį uždavinį, dar geriau suprantame, ką reiškia tai, kad Bažnyčia yra motina [191], o kartu ką reiškia tai, kad Bažnyčiai – ypač mūsų laikų Bažnyčiai – pačiai yra reikalinga Motina. Turime būti dėkingi II Vatikano Susirinkimo tėvams už tai, kad jie šią tiesą išreiškė konstitucijoje Lumen gentium turtingu mariologiniu mokymu [192]. Jau Paulius VI, įkvėptas to mokymo dvasios, Kristaus Motiną pradėjo vadinti „Bažnyčios Motina“ [193], ir tas susilaukė plataus atgarsio. Tad tebūna leista ir jo nevertam įpėdiniui, pradedančiam savo popiežišką tarnystę, kreiptis į tą Motiną baigiant šiuos svarstymus. Marija yra Bažnyčios Motina dėl to, kad, būdama išrinkta paties Amžinojo Tėvo [194], ypatingai veikiant meilės Dvasiai [195], davė žmogiškąją gyvybę Dievo Sūnui, iš kurio visa Dievo tauta semia malonę bei išrinkimo kilnumą, ir „kuriam ir iš kurio yra visa“ [196]. Tasai Sūnus, norėdamas išplėsti savo tikrosios Motinos motinystę – išplėsti ypatinga prasme, kuri būtų lengvai suprantama žmonių sieloms ir širdims, – nuo kryžiaus nurodė jai savo mylimąjį mokinį kaip sūnų [197]. Taip pat ir Šventoji Dvasia norėjo, kad ji pati, Viešpačiui įžengus į dangų, būtų Vakarienbutyje, melsdamasi ir laukdama kartu su apaštalais iki pat Sekminių dienos, kad Bažnyčia, išeidama į viešumą, turėjo gimti regimu būdu [198]. Ir toliau ištisos kartos mokinių, išpažinėjų, mylinčių Kristų – kaip ir apaštalas Jonas – tarsi pasiimdavo pas save [199] tą Motiną, taip nuo pradžių pasirodžiusią išganymo istorijoje ir Bažnyčios pasiuntinybėje. Tad ir mes visi, kurie sudarome dabartinę kartą mokinių, išpažinėjų ir Kristaus mylėtojų, trokštame ypatingai su ja susivienyti. Tai darome būdami ištikimi senajai tradicijai, o kartu – gerbdami ir mylėdami visų krikščioniškųjų Bendruomenių narius.

Tai darome kuo giliausiai būdami reikalingi tikėjimo, vilties ir meilės. Nes jeigu tame sunkiame ir atsakingame Bažnyčios ir žmonijos istorijos laikotarpyje įžvelgiame ypatingą poreikį atsigręžti į Kristų, kuris per Atpirkimo paslaptį yra Viešpats Bažnyčios ir Viešpats žmonijos istorijos, tai iš tiesų niekas kitas, o tik ji, sugebės mus įvesti į tos paslapties dieviškojo ir kartu žmogiškojo vertingumo supratimą. Juk pats Dievas išskirtiniu būdu įvedė Mariją į tą paslaptį. Tame ir slypi ypatingas pobūdis malonės būti Dievo Motina. Toji motinystė ne tik vienintelė ir nepakartojama visoje žmonių giminės istorijoje, bet taip ir vienintelis savo gilumu ir apimtimi dalyvavimas dieviškajame plane atpirkti žmogų per Atpirkimo paslaptį.

Toji paslaptis tam tikra prasme formavosi po širdimi Mergaitės iš Nazareto. Kai ji ištarė savo „fiat“, nuo to momento šioji – mergaitės ir kartu motinos – širdis, ypatingai veikiant Šventajai Dvasiai, nuolat dalyvauja savo Sūnaus išganomajame darbe ir savo globa apima visus, kuriuos Kristus apėmė ir dabar tebeapima savo neišsemiama meile. Todėl ir Marijos širdis turi būti motiniškai neišsemiama. Pats esmingiausias tos meilės bruožas, kurį Dievo Gimdytoja įneša į Atpirkimo paslaptį ir Bažnyčios gyvenimą, pasireiškia ypatingu artumu žmogui ir visiems jo reikalams. Tai ir yra Motinos paslaptis. Su ypatinga meile ir viltimi įsižiūrėdama į Mariją, Bažnyčia trokšta vis giliau pasisavinti šią paslaptį, nes tame kartu atpažįsta ir savo kasdieninio gyvenimo kelią – kiekvieną žmogų.

Amžinoji Tėvo meilė, pasireiškusi žmonijos istorijoje per Sūnų, kurį Tėvas davė, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ [200], priartėja prie kiekvieno iš mūsų per tąją Motiną, įgaudama kiekvienam žmogui lengvai suprantamų ir artimų bruožų. Todėl Marija ir privalo lydėti Bažnyčią visuose jos kasdieninio gyvenimo keliuose. Jai motiniškai dalyvaujant, Bažnyčia įgauna ypatingo tikrumo, kad gyvena savo Mokytojo ir Viešpaties gyvenimą, kad gyvena Atpirkimo paslaptimi visu jos gyvybingumo gilumu ir pilnumu. Tuo pat metu toji Bažnyčia, įaugusi į daugelį įvairiausių visos šiuolaikinės žmonijos gyvenimo sričių, kartu įgauna tarsi apčiuopiamą tikrumą, kad ji yra artima žmogui – kiekvienam žmogui, kad ji yra žmogaus Bažnyčia – Dievo tautos Bažnyčia.

Stovint prieš tuos uždavinius, kurie išauga Bažnyčios keliuose – tuose keliuose, kuriuos taip aiškiai yra nurodęs popiežius Paulius VI savo pontifikato pirmojoje enciklikoje, – suprasdami tų visų kelių būtinumą, o drauge ir tuos sunkumus, kurie susikaupia juose, dar labiau pajuntame, kaip yra reikalingas gilus ryšys su Kristumi. Stipriu aidu atsiliepia mumyse jo pasakytieji žodžiai: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ [201]. Taip pat pajuntame ne tiktai poreikį, bet veikiau galingą būtinumą kažkokios didžiulės stiprėjančios ir karštos maldos visoje Bažnyčioje. Tik malda gali padaryti, kad tie milžiniški uždaviniai ir besikaupiantys sunkumai pasidarytų ne krizių versme, o proga ir tarsi paskata siekti kaskart didesnių laimėjimų, Dievo tautai žengiant į Pažadėtąją žemę tuo istorijos momentu, kada artėjame prie antrojo tūkstantmečio pabaigos. Todėl tad, baigdamas šį svarstymą karštu ir nuolankiu kvietimu maldai, trokštu, kad melstumės susijungę su Marija, Jėzaus Motina [202], kaip tie apaštalai ir Viešpaties mokiniai Jeruzalės Vakarienbutyje po Dngun žengimo [203]. Visų labiausiai prašau pačią Bažnyčios Motiną, kad teiktųsi toje žmonijos naujojo Advento maldoje būti su mumis, kurie sudarome Bažnyčią arba mistinį Kūną jos Sūnaus. Tikiu, kad per tokią maldą gausime nužengiančią ant mūsų Šventąją Dvasią [204] ir tapsime Kristaus liudytojai „lig pat žemės pakraščių“ [205], panašiai kaip tie, kurie išėjo iš Jeruzalės Vakarienbučio Sekminių dieną.

Su Apaštališku Palaiminimu.

Roma, prie šv. Petro, 1979 m. kovo 4 diena, pirmasis gavėnios sekmadienis, pirmieji mano pontifikato metai.

JONAS PAULIUS II, POPIEŽIUS