Brangūs broliai,
Mylimi sūnūs ir mylimos dukterys,
Sveikinu ir teikiu apaštališkąjį palaiminimą!

ĮŽANGA

1. Atpirkėjo Motina užima išganymo plane apibrėžtą vietą, nes, „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. Taigi jūs esate įsūniai;  Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’“ (Gal 4, 4–6).

Šiais apaštalo Pauliaus žodžiais, kuriais Vatikano II Susirinkimas pradeda savo svarstymus apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją [1], ir aš norėčiau pradėti savuosius Marijos vaidmens Kristaus slėpinyje ir jos veiklaus bei pavyzdinio dalyvavimo Bažnyčios gyvenime apmąstymus. Juk šiais žodžiais sykiu švenčiama Tėvo meilė, Sūnaus misija, Šventosios Dvasios dovana, moteris, iš kurios „laiko pilnatvės“ slėpinyje [2] gimė Atpirkėjas, mūsų dieviškoji įsūnystė.

Ši „pilnatvė“ žymi amžinybėje nuskirtą momentą, kai Tėvas atsiuntė savo Sūnų, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Ji nurodo palaimingą momentą, kai Žodis, buvęs pas Dievą, „tapo kūnu“, „gyveno tarp mūsų“ (plg. Jn 1, 1–14) ir pasidarė mūsų broliu. Ji reiškia momentą, kai Šventoji Dvasia, apdovanojusi Mariją iš Nazareto malonės pilnatve, jos nepalytėtose įsčiose pradėjo žmogiškąją Kristaus prigimtį. Ji apibrėžia momentą, kai, amžinybei įžengus į laiką, pats laikas tapo išganytas ir, prisipildęs Kristaus slėpinio, galutinai virto „išganymo laiku“. Galiausiai ji žymi slėpiningą Bažnyčios kelionės pradžią. Liturgijoje Bažnyčia iš tiesų sveikina Mariją iš Nazareto kaip savo pradžią [3], nes laiko savo iškiliausiojo nario nekaltąjį prasidėjimą Velykų išganingosios malonės provaizdžiu, bet pirmiausia dėl to, kad yra įsitikinusi, jog Kristus ir Marija – tas, kuris yra jos Viešpats ir Valdovas, ir toji, kuri, ištardama pirmąjį Naujosios Sandoros fiat, yra Bažnyčios, kaip sužadėtinės ir motinos, pirmavaizdis – Įsikūnijimo slėpinyje neatskiriamai susiję. 

2. Palaikoma Kristaus buvimo (žr. Mt 28, 20), Bažnyčia keliauja per laiko tėkmę amžių pabaigos link, eidama pasitikti ateinančio Viešpaties; tačiau šioje kelionėje – ir tai noriu iškart pabrėžti – ji seka Švenčiausiąja Mergele Marija, kuri „žengė tikėjimo taku ir ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus“ [4].

Šiuos talpius ir išraiškius žodžius paėmiau iš konstitucijos Lumen gentium; šio dokumento pabaigoje pateikta įspūdinga Bažnyčios mokymo apie Kristaus Motiną, kurią ji gerbia kaip savo mylimiausią Motiną bei kaip tikėjimo, vilties ir gailestingumo pavyzdį, sintezė.

Netrukus po Susirinkimo mano didis pirmtakas Paulius VI panoro vėl grįžti prie Švenčiausiosios Mergelės temos. Savo enciklikoje Christi Matri, vėliau apaštališkuosiuose laiškuose Signum magnum ir Marialis cultus [5] jis išdėstė Kristaus Motinai Bažnyčioje rodomos nepakartojamos pagarbos principus ir kriterijus, taip pat tikėjimo dvasią atitinkančias įvairias maldingumo Marijai formas – liturgines, liaudiškąsias, asmenines.

3. Aplinkybė, pastūmėjusi mane dabar imtis šios temos, yra besiartinantys 2000-ieji metai, Jėzaus Kristaus gimimo dutūkstantųjų metinių Jubiliejus, kreipiantis mūsų žvilgsnį ir į jo žemiškąją Motiną. Pastaraisiais metais pasigirdo daugybė balsų, raginančių pasinaudoti gera proga ir prieš šį iškilmingą minėjimą surengti panašų Marijos gimimo Jubiliejų.

Iš tiesų, net ir neįstengdama chronologiškai tiksliai nustatyti Marijos gimimo datos, Bažnyčia visuomet suvokė, kad išganymo istorijos horizonte Marija pasirodė prieš Kristų [6]. Faktas tai, kad, priartėjus „laiko pilnatvei“, išganingam Emanuelio atėjimui, ta, kuriai nuo amžinybės buvo skirta tapti jo Motina, jau gyveno žemėje. Tai, kad ji „ankstesnė“ už Kristaus atėjimą, kiekvienais metais atspindi Advento liturgija. Vadinasi, jei metus, skiriančius mus nuo antrojo tūkstantmečio po Kristaus gimimo pabaigos ir trečiojo tūkstantmečio pradžios, prilygintume šiam senam istoriniam Išganytojo laukimui, būtų visiškai suprantama, kodėl būtent šiuo laikotarpiu trokštame specialiai nukreipti savo žvilgsnį į tą, kuri adventinio laukimo „naktį“ suspindo it tikra „ryto žvaigždė“ (Stella matutina). Iš tikrųjų, kaip ši žvaigždė sulig „aušra“ sušvinta prieš saulėtekį, taip ir nekaltai prasidėjusi Marija pasirodė prieš Išganytojo, „teisingumo saulės“, atėjimą į žmonių giminės istoriją [7].

Jos gyvenimas Izraelyje buvo toks nekrintantis į akis, kad amžininkų liko beveik nepastebėtas, tačiau skaisčiai švytėjo priešais Amžinąjį, kuris šią niekam nežinomą „Siono dukterį“ (plg. Sof 3,14; Zch 2,14) susiejo su išganymo planu, aprėpiančiu visą žmonijos istoriją. Tad mes, krikščionys, žinantys, kad Švenčiausiosios Trejybės apvaizdingas planas yra pagrindinė Apreiškimo ir tikėjimo tikrovė, pagrįstai jaučiame poreikį pabrėžti nepakartojamą Kristaus Motinos dalyvavimą istorijoje, ypač šiais paskutiniaisiais antrojo tūkstantmečio metais.

4. Vatikano II Susirinkimas mus tam rengia savo mokymu apie Dievo Motiną  Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje. Juk jei tiesa, kad „žmogaus slėpinys, – kaip teigia Susirinkimas [8], – tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“, tai šį principą ypatingu būdu derėtų taikyti šiai išskirtinei „žmonių giminės dukteriai“, šiai nepaprastai „moteriai“, tapusiai Kristaus Motina. Tiktai Kristaus slėpinyje visiškai sušvinta jos slėpinys. Bažnyčia tai stengėsi suprasti nuo pat pradžių: Įsikūnijimo slėpinys padėjo jai vis geriau perprasti bei paaiškinti įsikūnijusio Žodžio Motinos slėpinį. Šiuo požiūriu lemiamai svarbus buvo Efezo Susirinkimas (431 m.), kuriame, dideliam krikščionių džiaugsmui, tiesa apie dieviškąją Marijos motinystę buvo iškilmingai patvirtinta kaip Bažnyčios tikėjimo tiesa. Marija yra Dievo Motina (gr. Theotokos), nes, tarpininkaujant Šventajai Dvasiai, savo nekaltosiose įsčiose pradėjo  ir pagimdė Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, tos pačios prigimties su Tėvu [9]. Dievo Sūnus, gimęs iš Mergelės Marijos, „tikrai tapo vienu iš mūsų“ [10], jis tapo žmogumi. Tad per Kristaus slėpinį jo Motinos slėpinys pilnatviškai suspindo Bažnyčios tikėjimo horizonte. Savo ruožtu Marijos dieviškosios motinystės dogma Efezo Susirinkimui buvo ir Bažnyčiai yra savotiškas antspaudas, patvirtinantis Įsikūnijimo dogmą, pasak kurios, Žodis, išlaikydamas savo asmens vienybę, tikrai prisiima žmogiškąją prigimtį jos nepanaikindamas.

5. Pateikdamas Mariją Kristaus slėpinyje, Vatikano II Susirinkimas rado būdą nuodugniau pažinti Bažnyčios slėpinį. Juk Marija, kaip Kristaus Motina, ypatingu būdu susijusi su Bažnyčia, „kurią Viešpats įsteigė kaip savo kūną“ [11]. Susirinkimo tekstas reikšmingai priartina šią tiesą apie Bažnyčią, kaip Kristaus kūną (remdamasis šventojo Pauliaus laiškų mokymu), prie tiesos, kad Dievo Sūnus, „veikiant Šventajai Dvasiai, gimė iš Mergelės Marijos“. Įsikūnijimo tikrovė, taip sakant, pratęsiama Bažnyčios, Kristaus Kūno, slėpinyje. Įsikūnijimo tikrovės neįmanoma mąstyti be Marijos, įsikūnijusio Žodžio Motinos.

Tačiau dabartiniuose apmąstymuose pirmiausia norėčiau priminti „tikėjimo taką“, kuriuo „žengė palaimintoji Mergelė“, ištikimai laikydamasi vienybės su Kristumi [12]. Tad šis „dvigubas ryšys“, jungiantis Dievo Motiną su Kristumi ir Bažnyčia, turi istorinę reikšmę. Čia turima galvoje ne tik Švenčiausiosios Motinos istorija, jos asmeninis tikėjimo kelias ar „geresnioji dalis“ Išganymo slėpinyje, bet ir visos Dievo tautos, visų žengiančių tuo pačiu tikėjimo taku istorija.

Susirinkimas tai išreiškia kitoje vietoje, kur kalbama, jog Marija „užima pirmąją vietą“ ir „tikėjimu, meile ir tobula vienybe su Kristumi“ yra „Bažnyčios provaizdis“ [13]. Jos kaip provaizdžio ar modelio „pirmoji vieta“ susijusi su giliausiu Bažnyčios slėpiniu, Bažnyčios, kuri savo išganomąją misiją vykdo ir atlieka vienydama savyje, kaip ir Marija, motinos ir mergelės savybes. Ji yra mergelė, „kuri nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos“, ir „taip pat tampa motina, nes <...> gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus " [14].

6. Visa tai vyksta rutuliojantis dideliam istoriniam procesui – savotiškai kelionei. Tikėjimo kelionė žymi vidinę istoriją, kitaip tariant, sielų istoriją. Kartu tai istorija žmonių, pavaldžių žemiškajam laikinumui bei istoriniam matmeniui. Tolesniuose apmąstymuose norėtume daugiausia dėmesio skirti dabartiniam laikotarpiui, kuris kaip toks dar nėra istorija, tačiau be paliovos ją formuoja, ypač Išganymo istorijos požiūriu. Čia atsiveria begalinė erdvė, kurioje Švenčiausioji Mergelė Marija ir toliau eina pirma Dievo tautos. Jos išskirtinė „tikėjimo kelionė“ nuolatos susijusi su Bažnyčia, su kiekvienu paskirai ir su bendruomene, su tautomis ir nacijomis ir tam tikra prasme su visa žmonija. Tiesą sakant, sunku aprėpti ir išmatuoti jos ribas.

Susirinkimas pabrėžia, kad Dievo Motina jau yra eschatologinis Bažnyčios atbaigimas: „Palaimintojoje Mergelėje Bažnyčia jau pasiekė tobulybę, kurioje ji yra be dėmės ir raukšlės (plg. Ef 5, 27)“; sykiu jis pažymi, jog „tikintieji dar tebesistengia apgalėdami nuodėmę augti šventumu. Todėl jie kelia savo akis į Mariją, šviečiančią visai išrinktųjų bendruomenei dorybių pavyzdžiu“ [15]. Dievo Sūnaus Motina nebeina tikėjimo keliu: išaukštinta danguje šalia savo Sūnaus, Marija jau peržengė slenkstį, skyrusį tikėjimą nuo regėjimo „akis į akį“ (1 Kor 13, 12). Vis dėlto šioje eschatologinėje atbaigoje Marija nesiliauja buvusi „Jūros žvaigžde“ (Maris stella) [16] visiems, kurie dar eina tikėjimo keliu. Įvairiose savo žemiškosios egzistencijos vietose jie kelia į ją savo akis dėl to, kad „pagimdė Sūnų, Dievo skirtą būti pirmgimiu iš daugelio brolių (Rom 8, 29)“ [17], ir „motinos meile“ prisideda prie tikinčiųjų „gimimo ir auklėjimo“ [18].

I. MARIJA KRISTAUS SLĖPINYJE

1. Malonėmis apdovanotoji

7. „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje“ (Ef 1, 3). Šie Laiško efeziečiams žodžiai atskleidžia amžinąjį Dievo Tėvo planą išganyti žmogų Kristuje. Tai visuotinis planas, apimantis visus žmones, sukurtus pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Kaip visi „nuo pat pradžių“ yra aprėpti Dievo kuriamojo darbo, taip visi yra amžinai įtraukti į dieviškąjį išganymo planą, kuris bus visiškai apreikštas „laiko pilnatvėje“ sulig Kristaus atėjimu. Juk, kaip toliau rašoma tame pačiame laiške, Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, mus išsirinko „jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš meilės, palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1, 4–7).

Dieviškasis išganymo planas, kuris mums buvo pilnatviškai apreikštas Kristaus atėjimu, yra amžinas. Remiantis Pauliaus minėtojo ir kitų laiškų mokymu (plg. Kol 1, 12–14; Rom 3, 24; Gal 3, 13; 2 Kor 5, 18–29), jis taip pat amžinai susijęs su Kristumi. Šis planas apima visą žmoniją, bet nepakartojamą vietą rezervuoja „moteriai“, Motinai To, kuriam Tėvas patikėjo išganymo darbą [19]. Vatikano II Susirinkimo žodžiais, ji jau pranašiškai pavaizduota „nuodėmėn įpuolusiems pirmiesiems tėvams duotu pažadu, jog žaltys bus nugalėtas (plg. Pr 3, 15)“; „panašiai ją išreiškia Mergelė, pradėsianti ir pagimdysianti sūnų, kuris vadinsis Emanueliu“ pagal Izaijo pranašystę (plg. 7, 14) [20]. Tad Senasis Testamentas rengia „laiko pilnatvei“, kai Dievas atsiųs savo Sūnų, „gimusį iš moters, <...> kad įgytume įsūnystę“ (Gal 4, 4–5). Dievo Sūnaus atėjimas į pasaulį aprašytas pirmuosiuose Evangelijos pagal šv. Luką ir šv. Matą skyriuose.

8. Marija galutinai įtraukiama į Kristaus slėpinį per Angelo apreiškimą. Tai įvyko Nazarete konkrečiomis istorinėmis Izraelio tautos, kuriai pirmiausia galiojo Dievo pažadai, aplinkybėmis. Dievo pasiuntinys tarė Mergelei: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28). Marija „sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas“ (Lk 1, 29), ką galėjo reikšti tie nepaprasti žodžiai ir ypač posakis „malonėmis apdovanotoji“ (gr. kecharitomene) [21].

Norėdami kartu su Marija apmąstyti šiuos žodžius, o ypač posakį „malonėmis apdovanotoji“, reikšmingą atitikmenį galime rasti jau minėtoje Laiško efeziečiams ištraukoje. Jei po dangiškojo pasiuntinio apreiškimo Nazareto Mergelė sveikinama kaip „labiausiai palaiminta iš visų moterų“ (plg. Lk 1, 42), taip yra tik dėl palaiminimo, kurį mums Dievas Tėvas suteikė „Kristuje <...> danguje“. Šis dvasinis palaiminimas skirtas visiems žmonėms ir pasižymi pilnatve bei visuotinumu („visokeriopa dvasios palaima“), kylančiais iš meilės, Šventojoje Dvasioje vienijančios su Tėvu tos pačios prigimties Sūnų. Sykiu tai palaiminimas, per Jėzų Kristų išpiltas visiems žmonėms žmonijos istorijoje iki pačios jos pabaigos. Tačiau ši malonė ypatingu ir išskirtiniu būdu susijusi su Marija: juk Elzbieta ją pasveikino kaip „labiausiai palaimintą iš visų moterų“.

Vadinasi, šio dvigubo sveikinimo pagrindas tas, kad „Siono dukters“ sieloje tam tikra prasme pasireiškė visa „malonės kilnumo šlovė“, kuria Tėvas „apipylė mus dėl Mylimojo“. Iš tiesų, Dievo pasiuntinys sveikindamas vadina Mariją „malonėmis apdovanotąja“ taip, tarsi tai būtų jos tikrasis vardas. Jis kreipiasi į ją ne vardu, būdingu žemiškajai tvarkai: Miryam (Marija), bet nauju vardu: „malonėmis apdovanotoji“. Ką reiškia šis vardas? Kodėl arkangelas taip vadina Nazareto Mergelę?

Biblijos kalba, „malonė“ reiškia ypatingą dovaną, kuri, remiantis Naujuoju Testamentu, kyla iš paties Dievo, kuris yra meilė (plg. 1 Jn 4, 8), trinitarinio gyvenimo. Šios meilės vaisius yra išsirinkimas, apie kurį kalbama Laiške efeziečiams. Dievo atžvilgiu šis išsirinkimas yra amžinasis troškimas išgelbėti žmogų leidžiant jam dalyvauti dieviškajame gyvenime (plg. 2 Pt 1, 4) per Kristų: tai išganymas dalyvaujant antgamtiniame gyvenime. Ši amžina dovana, ši žmogaus išsirinkimo Dievo malonė yra tartum šventumo daigas ar versmė, ištrykštanti dvasioje kaip paties Dievo dovana, gaivinanti ir šventinanti malone išrinktuosius. Taip tikrove tampa minėtasis žmogaus palaiminimas „visokeriopa dvasios palaima“, tai, ką reiškia būti įsūniais Kristaus, kuris nuo amžinybės yra Tėvo „mylimiausiasis Sūnus“.

Kai skaitome, kad angelas kreipiasi į Mariją kaip į „malonėmis apdovanotąją“, Evangelijos kontekstas, kupinas senųjų apreiškimų ir pažadų, leidžia mums suprasti, jog šis palaiminimas nepakartojamas tarp „visokeriopos palaimos Kristuje“. Kristaus slėpinyje ji egzistavo jau „prieš pasaulio sutvėrimą“, ji yra ta, kurią Tėvas „išsirinko“ kaip savo Sūnaus gimdytoją per Įsikūnijimą, o kartu su Tėvu ją išsirinko ir Sūnus, nuo amžių patikėdamas ją šventumo Dvasiai. Marija ypatingu ir išskirtiniu būdu suvienyta su Kristumi ir amžinai mylima šiame „mylimiausiajame Sūnuje“, tos pačios prigimties su Tėvu, kuriame susitelkusi visa „malonės kilnumo šlovė“. Sykiu ji yra ir lieka tobulai atvira šiai „dovanai iš aukštybių“ (plg. Jok 1, 17). Kaip moko Susirinkimas, Marija „užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo“ [22].

9. Nors pasveikinimas ir vardas „malonėmis apdovanotoji“ visa tai ir žymi, angelo Apreiškimo kontekste viena ir kita pirmiausia susiję su Marijos, kaip Dievo Sūnaus Gimdytojos, išrinkimu. Tačiau malonių pilnatvė sykiu žymi visas antgamtines dovanas, kuriomis Marija apdovanota todėl, kad ji išrinkta ir skirta būti Kristaus Motina. Jei šis išrinkimas esmingai svarbus Dievo išganomajam planui žmonijos atžvilgiu įgyvendinti, jei amžinasis išrinkimas Kristuje ir pašaukimas į įsūnystės kilnumą susiję su visais žmonėmis, tai Marijos išrinkimas yra visiškai išskirtinis ir nepakartojamas. Iš to kyla jos vietos Kristaus slėpinyje nepakartojamumas.

Dieviškasis pasiuntinys jau taria: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1, 30–32). Ir kai Mergelė, sumišusi dėl tokio nepaprasto sveikinimo, klausia: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“, angelas patvirtina ir paaiškina ankstesnius žodžius. Gabrielius jai sako: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35).

Tad angelo Apreiškimas yra Įsikūnijimo slėpinio apreiškimas jo žemiškojo įgyvendinimo pradžioje. Dievo savęs ir savo gyvenimo išganomasis dovanojimas tam tikra būdu visai kūrinijai ir tiesiogiai žmogui pasiekia vieną  aukščiausių Įsikūnijimo slėpinio viršūnių. Tai išties didžiausia malonės dovana žmogaus ir visatos istorijoje. Marija yra „malonėmis apdovanotoji“, nes Žodžio Įsikūnijimas, hipostazinė Dievo Sūnaus vienybė su žmogiška prigimtimi, įvyksta ir tampa tikrove tiktai per ją. Susirinkimo žodžiais tariant, Marija yra „Dievo Sūnaus Gimdytoja ir kartu numylėtoji Tėvo duktė ir Šventosios Dvasios buveinė. Šia ypatingos malonės dovana ji toli pranoksta visus kitus kūrinius tiek danguje, tiek ir žemėje“ [23].

10. Laiške efeziečiams, kalbant apie „malonės kilnumo šlovę“, kuria Dievas Tėvas „apipylė mus dėl Mylimojo“, priduriama: „kuriame mes turime atpirkimą jo krauju“ (Ef 1, 7). Remiantis iškilmingai Bažnyčios dokumentuose suformuluotu mokymu, šią „malonės kilnumo šlovę“, būdingą Dievo Gimdytojai, rodo tai, kad ji buvo „iškiliausiu būdu išganyta“ [24]. Dėl mylimojo Sūnaus malonių gausos, atperkamųjų nuopelnų to, kuris panoro tapti jos Sūnumi, Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės paveldo [25]. Vadinasi, nuo pirmosios savo prasidėjimo, t.y. savo gyvenimo, akimirkos ji priklauso Kristui, dalyvauja jo išganingoje bei pašvenčiamoje malonėje bei meilėje, trykštančioje iš „Mylimojo“, amžinojo Tėvo Sūnaus, kuris per Įsikūnijimą tapo jos tikruoju Sūnumi. Štai kodėl Šventosios Dvasios galia malonės, t.y. dalyvavimo dieviškoje prigimtyje, tvarkoje Marija gauna gyvenimą iš to, kuriam ji pati žemiškojoje tvarkoje jį suteikė kaip motina. Liturgijoje ji nesvyruojant vadinama „Sutvėrėjo motina“ [26] ir sveikinama žodžiais, kuriuos Dantė Alighieri įdėjo į šventojo Bernardo lūpas: „Tavo Sūnaus Duktė“ [27]. Ir kadangi Marija gauna tokią šio „naujojo gyvenimo“ pilnatvę, kuri atitinka Sūnaus meilę savo Motinai – ir, vadinasi, dieviškosios motinystės kilnumą, – apreiškiantis angelas vadina ją „malonėmis apdovanotąja“.

11. Švenčiausiosios Trejybės išganomajame plane Įsikūnijimo slėpinys yra nepralenkiamas pažado, Dievo duoto žmonėms po gimtosios nuodėmės, po pirmojo nusidėjimo, kurio padariniai persekioja juos per visą istoriją žemėje (plg. Pr 3, 15), išpildymas. Štai į pasaulį ateina Sūnus, moters ainis, iš šaknų išrausiantis nuodėmės blogį: jis trupins žalčio galvą. Kaip byloja protoevangelijos žodžiai, moters Sūnaus pergalė nebus pasiekta be įnirtingos kovos, truksiančios visą žmonijos istoriją. Nuo pradžių pranašaujamas „priešiškumas“ patvirtinamas Apreiškime Jonui, Bažnyčios ir pasaulio pabaigos knygoje, kur pasirodo didingas ženklas: „moteris, apsisiautusi saule“ (Apr 12, 1).

Marija, įsikūnijusio Žodžio Motina, yra pačiame šio priešiškumo, kovos, ženklinančios žmonijos žemiškąją istoriją ir pačią išganymo istoriją, centre. Tokioje vietoje Marijai, priklausančiai prie „Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių“, kaip jokiam kitam žmogui, būdinga „malonės kilnumo šlovė“, kuria Tėvas „apipylė mus dėl Mylimojo“, ir ši malonė lemia visos jos egzistencijos nusakomą didybę ir nepaprastą grožį. Todėl Marija Dievui ir visai žmonijai lieka nekintančiu ir neliečiamu Dievo išsirinkimo, apie kurį kalbama Pauliaus laiške, ženklu: „mus išsirinkdamas jame [Kristuje] prieš pasaulio sutvėrimą <...> jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 4–5). Šis išsirinkimas galingesnis už bet kurią blogio ir nuodėmės patirtį, už visą „priešiškumą“, ženklinantį žmogaus istoriją. Šioje istorijoje Marija yra tikros vilties ženklas.

2. Laiminga įtikėjusi

12. Papasakojęs apie angelo Apreiškimą, evangelistas Lukas, sekdamas Nazareto Mergelės pėdomis, atveda mus į „Judėjos kalnyno miestą“ (Lk 1, 39). Pasak tyrinėtojų, šis miestas, įsikūręs kalnuose netoli Jeruzalės, turėtų būti dabartinis Ain Karimas. Marija „skubiai“ iškeliavo aplankyti savo giminaitės Elzbietos. Šio apsilankymo priežastis buvo ta, kad Gabrielius per Apreiškimą paminėjo, jog Elzbieta, kuri, sulaukusi senyvo amžiaus, Dievo galybe savo įsčiose pradėjo sūnų nuo savo vyro Zacharijo: „Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 36–37). Dieviškasis pasiuntinys nurodė tai, kas nutiko Elzbietai, kad atsakytų į Marijos klausimą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34). Lygiai kaip Elzbietai ir dar įstabiau tai įvyks per „Aukščiausiojo galybę“.

Akinama meilės Marija leidžiasi į savo giminaitės namus. Marijai įžengus ir pasveikinus Elzbietą, pastaroji pajunta savo įsčiose šoktelint kūdikį ir pasidaro „kupina Šventosios Dvasios“. Ji balsiai sušunka: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ (Lk 1, 40–42). Šis džiugus Elzbietos sušukimas ar sveikinimas kaip angelo sveikinimo tąsa vėliau tapo maldos „Sveika Marija“ (Ave Maria), vienos dažniausių Bažnyčioje, dalimi. Dar reikšmingesni tolesnio Elzbietos klausimo žodžiai: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Elzbieta liudija Marijai: ji pripažįsta ir skelbia, kad prieš ją stovi Viešpaties Motina, Mesijo Motina. Sūnus, kurį Elzbieta nešioja savyje, taip pat dalyvauja šiame liudijime: „Šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1, 44). Šis kūdikis – tai būsimasis Krikštytojas, Jordane nurodysiantis  Jėzų kaip Mesiją.

Elzbietos sveikinime visi žodžiai kupini prasmės, tačiau tai, ką ji pasako pabaigoje, ypač svarbu: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45) [28]. Šiuos žodžius galima sugretinti su titulu „malonėmis apdovanotoji“, kurį ištarė angelas ją pasveikindamas. Ir vienais, ir kitais žodžiais perteikiamas pagrindinis mariologinis turinys, t.y. tiesa apie Mariją, kurios buvimas Kristaus slėpinyje tapo veiksmingas, nes ji „įtikėjo“. Angelo skelbtoji malonės pilnatvė reiškia paties Dievo dovaną;  Marijos tikėjimas, Elzbietos skelbiamas per apsilankymą, rodo, kaip Nazareto Mergelė atsiliepė į šią dovaną.

13. Susirinkimo žodžiais, „apreiškiančiam Dievui privalomas „tikėjimo klusnumas“ (Rom 16, 26; plg. Rom 1, 5; 2 Kor 10, 5–6), kuriuo žmogus laisvai visą save atiduoda Dievui“ [29]. Tokia tikėjimo samprata Marijoje tobulai įgyvendinta. „Lemiamas“ momentas buvo Apreiškimas, ir Elzbietos žodžiai: „Laiminga įtikėjusi“ pirmiausia susiję būtent su šiuo momentu [30].

Per Apreiškimą Marija iš tiesų atidavė visą save Dievui, parodydama „tikėjimo klusnumą“ tam, kuris su ja kalbėjo per savo pasiuntinį, ir visiškai jam paklusdama „protu ir valia“ [31]. Vadinasi, ji atsakė visu savo žmogiškuoju, moteriškuoju „aš“. Šį tikėjimo atsaką lydėjo tobulas bendradarbiavimas su „ateinančia ir padedančia Dievo malone“ ir tobulas atsivėrimas Šventajai Dvasiai, nuolat tobulinančiai „tikėjimą savo dovanomis“ [32].

Angelo Marijai perduotas gyvojo Dievo žodis buvo susijęs su ja pačia: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų“ (Lk 1, 31). Pritarusi šiai žiniai Marija turėjo tapti „Viešpaties Motina“ ir joje turėjo įvykti Įsikūnijimo slėpinys: „Gailestingasis Tėvas norėjo, kad iš anksto paskirtoji Motina pareikštų savo sutikimą prieš Sūnui įsikūnijant“ [33]. Ir Marija, išklausiusi visų pasiuntinio žodžių, sutinka. Ji sako: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man taip, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Šis Marijos „fiat“ („tebūna man taip...“) žmogiškuoju lygmeniu buvo esmingas, kad būtų įgyvendintas dieviškasis slėpinys. Tai visiškai dera su Sūnaus žodžiais, kuriuos, pasak Laiško žydams, jis ištaręs Tėvui ateidamas į pasaulį: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. <...> Štai ateinu <...> vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7). Įsikūnijimo slėpinys išsipildė, kai Marija ištarė savo „fiat“: „Tebūna man taip, kaip tu pasakei!“, atverdama galimybę, kiek tai nuo jos priklausė dieviškajame plane, Sūnaus troškimui tapti tikrove.

Marija ištarė šį „fiat“ kupina tikėjimo. Kupina tikėjimo ji visiškai atsidavė Dievui ir „visiškai pasišventė kaip Viešpaties tarnaitė savo Sūnaus asmeniui ir darbui“ [34]. O tą Sūnų, kaip moko Bažnyčios tėvai, ji anksčiau negu įsčiose pajuto savo dvasioje būtent tikėjimu! [35]. Vadinasi, teisingai Elzbieta sveikina Mariją: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. Šie žodžiai jau buvo išsipildę: Nazareto Marija sustoja prie Elzbietos ir Zacharijo namų slenksčio kaip Dievo Sūnaus motina. Koks džiaugsmingas Elzbietos atradimas: „Mano Viešpaties motina aplanko mane!“

14. Taigi Marijos tikėjimą galima palyginti su Abraomo, kurį apaštalas vadina „mūsų tikėjimo tėvu“ (plg. Rom 4, 12), tikėjimu. Išganomojoje Dievo apreiškimo tvarkoje Abraomo tikėjimas žymi Senosios Sandoros pradžią; Marijos tikėjimas per angelo apreiškimą pradeda Naująją Sandorą. Kaip „nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4, 18), taip Marija, per angelo apreiškimą prasitarusi apie savo nekaltybę („Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“), įtikėjo, jog per Aukščiausiojo galybę, per Šventąją Dvasią, ji taps Dievo Sūnaus Motina, kaip jai apreiškė angelas: „Tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35).

Tačiau Elzbietos žodžiai: „Laiminga įtikėjusi“ nėra susiję vien su apibrėžtu Apreiškimo momentu. Žinoma, tai Kristaus laukiančios Marijos tikėjimo kulminacinis taškas, tačiau sykiu tai ir visos jos „kelionės Dievop“, viso jos tikėjimo kelio išeities taškas ir pradžia. Ir šiame kelyje iškiliai ir herojiškai – ir vis su didesniu tikėjimo heroizmu – išsipildys išpažintasis „klusnumas“ dieviškojo apreiškimo žodžiams. Šis Marijos „tikėjimo klusnumas“ per visą jos kelionę bus stebinamai panašus į Abraomo tikėjimą. Marija, kaip ir Dievo tautos patriarchas, „tikėjo, nesant jokios vilties,“ per visą savo sūniškojo ir motiniškojo „fiat“ kelionę. Kai kuriais šios kelionės tarpsniais malonė, suteikta „įtikėjusiajai“, bus itin akivaizdi. Tikėti, vadinasi, „atsiduoti“ pačiai gyvojo Dievo Žodžio tiesai, žinant ir nuolankiai pripažįstant, „kokie neištiriami Jo sprendimai ir nesusekami Jo keliai“ (Rom 11, 33). Marija, amžinąja Aukščiausiojo valia esanti pačiame, galima sakyti, Dievo „nesusekamų kelių“ ir „neištiriamų sprendimų“ centre, nusilenkia jiems supama tikėjimo nežinomybės, atvira širdimi iki galo priimdama visa, kas numatyta dieviškajame plane.

15. Kai Marija per Apreiškimą girdi apie Sūnų, kurio Gimdytoja ji taps ir kurį „pavadins Jėzumi“ (Išganytoju), ji kartu sužino, jog „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą“ ir „jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 32–33). Į tai krypo visa Izraelio viltis. Pažadėtasis Mesijas turi būti „didis“, ir dangiškasis pasiuntinys skelbia, jog jis „bus didis“, didis, nes vadinsis Aukščiausiojo Sūnumi ir gaus Dovydo palikimą. Vadinasi, jis turi tapti karaliumi ir karaliauti „Jokūbo namuose“. Marija užaugo tokio savo tautos lūkesčio aplinkoje. Ar ji Apreiškimo momentu galėjo suvokti pirmapradišką angelo žodžių prasmę? Ir kaip reikėjo suprasti šį „karaliavimą“, kuriam „nebus galo“?

Nors tą akimirką tikėjimu ji ir galėjo pasijusti „Mesijo–Karaliaus“ motina, vis dėlto ji atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Marija nuo pat pradžių pirmiausia išpažino „tikėjimo klusnumą, atiduodama save tai prasmei, kurią Apreiškimo žodžiams suteikė tas, iš kurio jie kilo, – Dievas.

16. Šiame „tikėjimo klusnumo“ kelyje Marija netrukus išgirsta Jeruzalės šventykloje Simeono ištartus žodžius. Jau ėjo keturiasdešimta diena po Jėzaus gimimo, kai Marija ir Juozapas, laikydamiesi Mozės įstatymų, „nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui“ (Lk 2, 22). Jėzus gimė didžiausio skurdo sąlygomis. Iš Luko sužinome, kad, atkeliavusi su Juozapu į Betliejų, kur romėnų valdžios įsakymu buvo surašomi gyventojai, ir neradusi „vietos užeigoje“, Marija pagimdė Sūnų tvarte ir „paguldė ėdžiose“ (plg. Lk 2, 7).

Teisus ir dievobaimingas žmogus, vardu Simeonas, pasirodo Marijos tikėjimo „kelionės“ pradžioje. Šventosios Dvasios įkvėpti jo žodžiai (žr. Lk 2, 25–27) patvirtina Apreiškimo tiesą. Skaitome, kad jis „paėmė į rankas“ kūdikį, kuriam, kaip nurodė angelas, „buvo duotas Jėzaus vardas“ (žr. Lk 2, 21). Simeono žodžiai dera su šio vardo, reiškiančio Išganytoją: „Dievas yra išgelbėjimas“, reikšme. Kreipdamasis į Viešpatį, jis taria: „Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 30–32). Sykiu Simeonas kreipiasi į Mariją: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, <...> kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“, ir taikydamas tiesiai Marijai priduria: „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 34–35). Simeono žodžiai naujaip nušvietė Marijos iš angelo išgirstą žinią: Jėzus yra Išganytojas, „šviesa“ žmonėms apšviesti. Argi ne tai tam tikru būdu paaiškėjo Kalėdų naktį piemenims atėjus į tvartą (plg. Lk 2, 8–20)? Argi ne tai turėjo dar aiškiau parodyti iš Rytų šalies atkeliavę išminčiai (plg. Mt 2, 1-12)? Tačiau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų Marijos Sūnus, o kartu su juo ir jo Motina, patys patirs ir kitų  Simeono žodžių tiesą: „Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34). Tai, ką pasakė Simeonas, Marijai buvo lyg antras apreiškimas, atskleidžiantis konkretų istorinį matmenį, ženklinsiantį jos Sūnaus misiją: nesupratimą ir kančią. Tokia žinia, viena vertus, patvirtina jos tikėjimą dieviškųjų išganymo pažadų išpildymu, tačiau, kita vertus, jai praneša, kad Marijai teks įgyvendinti tikėjimo klusnumą kenčiant šalia kenčiančio Išganytojo, ir jos motinystė bus slėpininga ir skausminga. Juk, iš tiesų, išminčiams apsilankius ir pagarbinus („parpuolę ant žemės, jį pagarbino“), įteikus dovanų (plg. Mt 2,11), Marija su kūdikiu, rūpestingai globojami Juozapo, turėjo bėgti į Egiptą, nes Erodas ieškojo kūdikio, „norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). Ir jiems teko pasilikti Egipte „iki Erodo mirties“ (Mt 2, 15).

17. Po Erodo mirties Šventajai šeimai grįžus į Nazaretą, prasideda ilgas paslėptojo gyvenimo laikotarpis. „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45), kasdien gyvena šiais žodžiais. Sūnus, kurį ji pavadino Jėzumi, kasdien šalia jos; tad bendraudama su juo ji tikrai vadina jį šiuo vardu, kuris, beje, neturėjo kelti jokio nusistebėjimo, nes jau seniai buvo vartojamas Izraelyje. Tačiau Marija žino, kad tą, kuris vadinasi Jėzumi, angelas pavadino „Aukščiausiojo Sūnumi“ (Lk 1, 32). Taip pat ji žino, jog pradėjo jį ir pagimdė „nepažindama vyro“, nužengus Šventajai Dvasiai, per Aukščiausiojo galybę, kuri pridengė ją savo šešėliu (Lk 1, 35) taip, kaip Mozės ir patriarchų laikais debesys gaubdavo Dievo buvimą (žr. Iš 24, 16; 40, 34–35; 1 Kor, 10–12). Tad Marija žino, kad Sūnus, kurį ji pagimdė būdama mergelė, būtent ir yra tas „Šventasis“, „Dievo Sūnus“, apie kurį jai kalbėjo angelas.

Jėzaus paslėptojo gyvenimo Nazarete metais ir Marijos gyvenimas „su Kristumi paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3) per tikėjimą. Juk tikėjimas yra sąlytis su Dievo slėpiniu. Marija nuolatos, kasdien susiliečia su neišreiškiamu žmogumi tapusio Dievo slėpiniu, pranokstančiu viską, kas buvo apreikšta Senojoje Sandoroje. Nuo Apreiškimo momento Mergelės ir Motinos Marijos dvasia buvo įvesdinta į radikalią apreiškimo „naujybę“, dovanotą paties Dievo, ir suvokė slėpinį. Ji yra pirmoji iš „mažutėlių“, apie kuriuos Jėzus vieną dieną pasakys: „Tėve <...> paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25). Ir iš tikrųjų „niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas“ (Mt 11, 27). Tokiu atveju kaip gi Marija gali „pažinti Sūnų“? Ji jo nepažįsta taip, kaip Tėvas, tačiau ji yra pirmoji iš tų, kuriems Tėvas „panoro jį apreikšti“ (plg. Mt 11, 26–27; 1 Kor 2, 11). Vis dėlto, jei nuo Apreiškimo momento Sūnus, apie kurį viską žino tik Tėvas, buvo apreikštas kaip tas, kurį Tėvas kuria amžinajame „šiandien“ (plg. Ps 2, 7), tai Marija, jo Motina, sueina į sąlytį su savo Sūnaus tiesa tik tikėdama ir per tikėjimą! Tad ji palaiminta, nes „įtikėjo“ ir tiki kasdien, nepaisydama išbandymų ir sunkumų Jėzaus vaikystės laikotarpiu, vėliau paslėptojo gyvenimo metais Nazarete, kur „jis buvo jiems klusnus“ (Lk 2, 51): klusnus Marijai, taip pat Juozapui, nes pastarasis atstojo jam tėvą žmonių akivaizdoje. Štai kodėl Marijos sūnus žmonių buvo laikomas „dailidės sūnumi“ (Mt 13, 55).

Vadinasi, šio Sūnaus Motina, neužmiršdama to, ką pasakė angelas Apreiškimo metu, ir vėlesnių įvykių, nešiojasi savyje radikalią tikėjimo „naujybę“, Naujosios Sandoros pradžią. Štai Evangelijos, t.y. Gerosios Naujienos, džiaugsmingosios naujienos pradžia. Tačiau šioje pradžioje nesunku įžiūrėti tam tikrą širdies skausmą, susijusį su savotiška „tikėjimo naktimi“ – tariant šv. Kryžiaus Jono žodžiais, – kuri yra tartum „šydas“, per kurį reikia artintis prie Neregimojo ir artimai gyventi su slėpiniu [36]. Iš tiesų, būtent taip Marija daugelį metų gyveno šalia savo Sūnaus slėpinio ir žengė savo tikėjimo taku, kai „Jėzus augo išmintimi <...> ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). Dievo palankumas jam žmogaus akims darėsi vis aiškiau įžvelgiamas. Pirmoji iš tų žmonių, kuriems buvo leista pažinti Kristų, buvo Marija, gyvenusi su Juozapu tame pačiame Nazareto name.

Tačiau, kai Jėzus, būdamas 12 metų, buvo rastas šventykloje ir į motinos klausimą: „Vaikeli, kam mums taip padarei?“ atsakė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“, evangelistas priduria: „Bet jie [Juozapas ir Marija] nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 48–50). Jėzus suvokė, jog „niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas“ (Mt 11, 27); vadinasi, ir net ta, kuriai giliau buvo apreikštas jo dieviškosios sūnystės slėpinys, jo Motina, gyveno šio slėpinio artybėje tik per tikėjimą. Gyvendama šalia savo Sūnaus po vienu stogu ir, kaip pabrėžia Susirinkimas, ištikimai išlaikydama „vienybę su Sūnumi“, ji „žengė savo tikėjimo taku“ [37]. Ir Kristaus viešojo gyvenimo metais (plg. Mk 3, 21–35) diena iš dienos pildėsi palaiminimas, Elzbietos ištartas apsilankymo metu: „Laiminga įtikėjusi“.

18. Šis palaiminimas įgyja prasmės pilnatvę Marijai stovint savo Sūnaus kryžiaus papėdėje (Jn 19, 25). Susirinkimas teigia, kad tai įvyko „ne be Dievo plano“: Marija „skaudžiai kentėjo drauge su savo Viengimiu ir motinos širdimi jungėsi su jo auka, meilingai sutikdama, kad būtų aukojama jo pagimdytoji atnaša“ ir „ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus“ [38] – vienybę per tikėjimą, per tą patį tikėjimą, su kuriuo ji priėmė angelo apreiškimo žodžius. Tada ji taip pat išgirdo: „Jisai bus didis <...>. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“ (Lk 1, 32–33).

O dabar, stovėdama kryžiaus papėdėje, Marija yra, žmogaus akimis, visiško šių žodžių paneigimo liudininkė. Jos Sūnus merdėja ant šio medinio kryžiaus kaip pasmerktasis. „Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras <...> paniekintas, ir mes jį laikėme nieku“: jis buvo beveik sunaikintas (Iz 53, 3–5). Koks didis ir didvyriškas buvo tikėjimo klusnumas, Marijos parodytas Dievo „neištiriamų sprendimų“ akivaizdoje. Ji  visą save atidavė Dievui, „protu ir valia“visiškai paklusdama [39]  tam, kurio „keliai nesusekami“ (plg. Rom 11, 33). Koks galingas buvo malonės poveikis jos sieloje, kokia skvarbi Šventosios Dvasios, jos šviesos ir galybės įtaka!

Per tokį tikėjimą Marija tobulai susivienija su Kristumi jam save apiplėšiant. Iš tiesų, Jėzus Kristus, „turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones“: būtent Golgotoje „jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 5–8). Stovėdama prie kryžiaus papėdėje, Marija per tikėjimą dalyvauja jaudinančiame šio savęs apiplėšimo slėpinyje. Tai neabejotinai yra giliausia žmonijos istorijoje tikėjimo „kenozė“. Per tikėjimą Motina dalyvauja savo Sūnaus mirtyje, jo atperkamojoje mirtyje. Tačiau skirtingai negu mokinių, kurie pabėgo, jos tikėjimas buvo šviesesnis. Kryžiumi Golgotoje Jėzus iš Nazareto galutinai patvirtino, jog yra Simeono išpranašautas „prieštaravimo ženklas“. Kartu išsipildė ir jo Marijai skirti žodžiai: „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ [40].

19. Taip, tikrai „laiminga įtikėjusi“! Čia, kryžiaus papėdėje, žodžiai, Elzbietos ištarti po angelo apreiškimo, atrodo ypač iškalbingi, ir jose slypinti jėga nenugalima. Šis tikėjimo palaiminimas spindėdamas ir praplėsdamas horizontus ima sklisti nuo kryžiaus, taip sakant, iš Atpirkimo slėpinio šerdies. Jis grįžta į „pradžią“ ir, dalyvaudamas Kristaus – naujojo Adomo – aukoje, tam tikra prasme virsta neklusnumo ir netikėjimo, slypėjusių pirmųjų tėvų nuodėmėje, priešingybe. To moko Bažnyčios tėvai, ypač šventasis Ireniejus, cituojamas konstitucijoje Lumen gentium: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai Mergelė Marija atrišo tikėjimu“ [41]. Lygindami su Ieva, Bažnyčios tėvai, kaip primena Susirinkimas, Mariją vadina „gyvųjų motina“ ir dažnai tvirtina: „Mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“ [42].

Vadinasi, posakį „laiminga įtikėjusi“ pagrįstai galima laikyti raktu, atveriančiu mums giliausią Marijos tiesą, tos, kurią angelas pasveikino kaip „malonėmis apdovanotąją“. Kaip „malonėmis apdovanotoji“ ji amžinai glūdėjo Kristaus slėpinyje, tačiau per tikėjimą tapo to slėpinio dalininke visos savo žemiškosios kelionės metu: ji „žengė tikėjimo taku“ ir sykiu diskretiškai, bet tiesiai ir veiksmingai perteikinėjo žmonėms Kristaus slėpinį. Ji tai tebedaro ir šiandien. Tad per Sūnaus slėpinį nušvinta ir Motinos slėpinys.

3. Štai tavo motina

20. Evangelijoje pagal Luką pateikiamas epizodas, kai, kreipdamasi į Jėzų, „viena moteris iš minios garsiai sušuko“: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai“ (Lk 11, 27). Šiais žodžiais Marijai reiškiama pagarba kaip Jėzaus motinai pagal kūną. Ši moteris tikriausiai asmeniškai nepažinojo Jėzaus motinos; juk Jėzui pradėjus savo mesijinę veiklą, Marija jo nelydėjo, bet toliau gyveno Nazarete. Galima sakyti, kad šios nepažįstamos moters žodžiai tam tikra prasme iškėlė Mariją iš slaptybės.

Šie žodžiai bent akimirksniui minioje leido nušvisti Jėzaus vaikystės evangelijai. Tai evangelija, kur Marija veikia kaip motina, pradedanti Jėzų savo įsčiose, jį pagimdanti ir motiniškai žindanti: žindanti motina, apie kurią užsimena moteris iš minios.  Šios motinystės dėka Jėzus – Aukščiausiojo Sūnus (plg. Lk 1, 32) – yra tikras žmogaus sūnus. Kaip ir visi žmonės, jis yra „kūnas“: jis yra „Žodis, kuris tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Jis yra Marijos kūnas ir kraujas [43].

Jėzus labai įsidėmėtinai atsiliepia į palaiminimą, nepažįstamos moters ištartą jo motinos pagal kūną atžvilgiu: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28). Jis nori nukreipti dėmesį nuo motinystės, suprastos vien kaip kūno ryšys, ir atgręžti į slėpiningus dvasinius saitus, besiformuojančius klausantis ir laikantis Dievo žodžio.

Tokia pati kreiptis į dvasinių vertybių sritį dar ryškesnė kitame sinoptikų užrašytame Jėzaus atsakyme. Kai Jėzui pranešama, kad jo „motina ir broliai stovi lauke“ ir nori su juo pasimatyti, jis atsako: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 20–21). Jis tai pasako „apžvelgęs aplink sėdinčius“ Evangelijoje pagal Morkų (3, 34) arba „ištiesęs ranką į mokinius“ Evangelijoje pagal Matą (12, 49).

Šie posakiai atrodo derantys su tai, ką Jėzus, būdamas dvylikos metų, atsakė Marijai ir Juozapui, kai šie po trijų dienų surado jį Jeruzalės šventykloje.

Dabar Jėzus, palikęs Nazaretą ir pradėjęs savo viešąjį gyvenimą visoje Palestinoje, visiškai ir išskirtinai panirsta „savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Jis skelbia Karalystę: „Dievo Karalystę“ ir „Tėvo reikalus“, taip pat suteikiančius naują matmenį bei naują prasmę viskam, kas žmogiška, ir, vadinasi, bet kuriam žmogiškajam saitui, neišleidžiant iš akių kiekvienam žmogui keliamo tikslo ir pareigos. Vadovaujantis tokiu nauju matmeniu net „broliškumo“ saitai savo prasme ima skirtis nuo „brolystės pagal kūną“, kurią lemia kilmė iš tų pačių tėvų. Ir net „motinystė“ Dievo karalystės perspektyvoje paties Dievo tėvystės požiūriu įgyja kitą prasmę. Luko perteikiamais žodžiais, Jėzus kaip tik moko šios naujos motinystės prasmės.

Ar tuo jis atsitolina nuo savo motinos pagal kūną? Ar jis nori palikti ją slaptumo šešėlyje, kurį ji pati pasirinko? Tenkinantis pirmąja šių žodžių reikšme, gali atrodyti, kad taip ir yra, bet būtina pabrėžti, jog naujoji, kitoji motinystė, apie kurią Jėzus kalba savo mokiniams, kaip tik pirmiausia tinka Marijai. Argi Marija nėra pirmoji iš tų, „kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“? Ir ar tada Jėzaus palaiminimas, ištartas atsiliepiant į nepažįstamos moters žodžius, pirmiausia neskiriamas jai? Marija tikrai verta palaiminimo, nes tapo Jėzaus motina pagal kūną („Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai“), bet ypač todėl, kad nuo pat angelo apreiškimo momento priėmė Dievo žodį, įtikėjo, pakluso Dievui, „įsidėmėjo“ žodžius bei „svarstė juos savo širdyje“ (Lk 1, 38. 45; 2, 19. 51) ir vykdė juos visą gyvenimą. Vadinasi, galime tvirtinti, kad Jėzaus palaiminimas neprieštarauja, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, palaiminimui, ištartam nepažįstamos moters, bet abu susijungia asmenyje Motinos–Mergelės, telaikančios save „Viešpaties tarnaite“ (Lk 1, 38). Jei tiesa, kad „palaiminta“ ją vadins „visos kartos“ (Lk 1, 48), tai galima sakyti, jog ši nežinoma moteris buvo pirmoji, kuri pati to nenujausdama patvirtino šią pranašingą Marijos Magnificat eilutę ir pradėjo amžių Magnificat.

Jei Marija per tikėjimą tapo motina Sūnaus, dovanoto jai Tėvo Šventosios Dvasios galia, visiškai išlaikant jos nekaltybę, tai, kupina to paties tikėjimo, ji atrado ir pripažino kitą motinystės matmenį, Jėzaus apreikštą savo mesijinės veiklos metu. Galima sakyti, jog šis motinystės matmuo nebuvo svetimas Marijai nuo pat pradžių, t.y. nuo Sūnaus prasidėjimo ir gimimo. Nuo tada ji buvo „įtikėjusi“. Tačiau juo labiau jos akims bei dvasiai aiškėjo Sūnaus misija, juo labiau kaskart ji pati kaip motina atsivėrė šiai „naujajai“ motinystei, kuri turėjo būti jos „dalis“ šalia Sūnaus. Argi ji iš pat pradžių nesakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38)? Tikėdama Marija toliau klausėsi šių žodžių bei juos svarstė, ir jai vis aiškesnė darėsi paties gyvojo Dievo meilė, „kuri pranoksta pažinimą“ (Ef 3, 19). Tad Marija kaip Motina tam tikra prasme tapo pirmąja savo Sūnaus „mokine“, kuriai savo „sek paskui mane“ jis ištarė anksčiau negu apaštalams ar kam kitam (plg. Jn 1, 43).

21. Šiuo požiūriu itin iškalbingas Evangelijos pagal Joną pasakojimas, kuriame Marija vaizduojama Kanos vestuvėse. Čia Marija pasirodo kaip Jėzaus Motina jo viešojo gyvenimo pradžioje: „Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai“ (Jn 2, 1–2). Iš pasakojimo galėtume spręsti, kad Jėzus ir jo mokiniai buvo pakviesti kartu su Marija, nes ji dėl kažkurios priežasties ten dalyvavo: Sūnus atrodo pakviestas dėl Motinos. Žinome, kaip kokie įvykiai išsirutuliojo iš šio pakvietimo, tai Jėzaus daromų „ženklų pradžia“ – vanduo paverčiamas vynu, tai, kas verčia evangelistą pasakyti: Jėzus „parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį“ (Jn 2, 11).

Marija dalyvauja Galilėjos Kanoje kaip Jėzaus Motina ir reikšmingai prisideda prie „pradžios ženklų“, parodančių jos Sūnaus, kaip Mesijo, galią: „Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: ‘Jie nebeturi vyno’. Jėzus atsakė: ‘O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda’“ (Jn 2, 3–4). Evangelijoje pagal Joną ši „valanda“ reiškia Tėvo nustatytą laiką, kai Sūnus atliks savo darbą ir bus išaukštintas (plg. Jn 7, 30; 8, 20; 12, 23. 27; 13, 1; 17, 1; 19, 27). Nors Jėzaus atsakymas atrodo kaip atsisakymas (ypač labiau turint galvoje tvirtą konstatavimą: „Dar neatėjo mano valanda“), Marija vis dėlto kreipiasi į tarnus ir jiems taria: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Tada Jėzus liepia tarnams pripilti indus vandens, ir vanduo virsta vynu, geresniu už pateiktąjį vestuvių pokylio pradžioje.

Koks gilus Jėzaus ir jo Motinos tarpusavio supratimas! Kaip įsiskverbti į jų artimos dvasinės vienybės slėpinį? Tačiau pats faktas iškalbingas. Šis įvykis tikrai išryškina naują Marijos motinystės matmenį ir naują prasmę. Marijos motinystė turi reikšmę, kurios neperteikia vien sinoptikų užrašyti Jėzaus žodžiai ir įvairūs epizodai (Lk 11, 27–28 ir Lk 8, 19–21; Mt 12, 46–50; Mt 3, 31–35). Tuose tekstuose Jėzus nori priešpriešinti motinystę, kylančią iš gimimo fakto, „motinystei“ (kaip ir „broliškumui“), kuriai būdingas Dievo karalystės matmuo, Dievo tėvystės išganingasis spindesys. Joniškajame Kanos įvykio aprašyme, priešingai, konkrečiai ryškėja naujoji motinystė pagal dvasią, ne pagal kūną, t.y. Marijos rūpinimasis žmonėmis, tai, kad ji gręžiasi į visus jų poreikius ir vargus. Galilėjos Kanoje parodytas tik vienas konkretus žmonių skurdo aspektas, iš pirmo žvilgsnio menkas ir visai nesvarbus („Jie nebeturi vyno“). Tačiau tam tenka simbolinė vertė: atsigręžti į žmogaus vargus sykiu reiškia įtraukti juos į Kristaus mesijinės veiklos ir išganomosios galios spindesio sritį. Tai – tarpininkavimas: Marija stovi tarp savo Sūnaus ir žmonių, kamuojamų skurdo, nepriteklių ir kančių. Ji atsistoja „tarp“ jų, tai yra tarpininkauja ne kaip pašalietė, bet kaip Motina, žinodama, jog kaip tokia gali pateikti Sūnui žmonių poreikius ir net „turi teisę“ tai daryti. Vadinasi, jos tarpininkavimas yra užtariamojo pobūdžio: Marija užtaria žmones. Ir ne tik užtaria, kaip Motina ji taip pat trokšta, kad pasireikštų jos Sūnaus mesijinė galia, t.y. jo išganomoji jėga, skirta padėti žmonėms nelaimėse, išvaduoti juos iš blogio, įvairia našta bei įvairiomis formomis slegiančio jų gyvenimą. Kaip tik tai skelbė pranašas Izaijas apie Mesiją savo garsiajame tekste, kuriuo rėmėsi Jėzus, kalbėdamas savo tėvynainiams iš Nazareto: „Nešti gerąją naujieną vargdieniams, <...> skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo“ (Lk 4, 18).

Kitas esminis Marijos motiniškojo vaidmens elementas perteiktas žodžiuose tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Kristaus Motina pasirodo žmonėms kaip Sūnaus valios skelbėja, parodydama, ką reikia daryti, kad galėtų pasireikšti Mesijo išganymo galia. Kanoje dėl Marijos užtarimo bei tarnų klusnumo Jėzus pradėjo „savo valandą“. Kanoje Marija pasirodo kaip įtikėjusi Jėzų: jos tikėjimas lėmė pirmąjį „ženklą“ ir padėjo pažadinti mokinių tikėjimą.

22. Tad galime teigti, kad šiame Evangelijos pagal Joną pasakojime randame tarsi pirmąją tiesos apie motinišką Marijos rūpinimąsi apraišką. Ši tiesa išreikšta ir neseniai įvykusio Susirinkimo mokyme. Svarbu pažymėti, kad Marijos motiniškas vaidmuo siejamas su Kristaus tarpininkavimu. Tad skaitome: „Marijos motiniškas vaidmuo žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią“, nes tėra „Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5). Marijos motiniškasis tarpininkavimas Dievo valia plaukia iš „Kristaus nuopelnų pertekliaus, remiasi jo tarpininkavimu, nuo kurio visiškai priklauso ir iš kurio semiasi visą savo galią“ [44]. Būtent šia prasme Kanos Galilėjoje įvykis iškyla priešais mus tartum pirmoji žinia apie Marijos tarpininkavimą, visiškai orientuotą į Kristų ir skirtą apreikšti jo išganomąją galią.

Iš Jono teksto akivaizdu, kad kalbama apie motinišką tarpininkavimą. Susirinkimo žodžiais, Marija malonės plotmėje tapo mūsų motina. Ši motinystė „malonės plotmėje“ kyla iš jos pačios dieviškosios motinystės, nes Dievo valia tapusi Atpirkėjo motina, jo maitintoja, ji buvo „kitus didžiadvasiškumu pralenkianti padėjėja ir nuolanki Viešpaties tarnaitė“, kuri „ypatingu būdu savo klusnumu, tikėjimu, viltimi, ugninga meile bendradarbiavo su Atpirkėju, vykdančiu savo uždavinį – atkurti antgamtinį sielų gyvenimą“ [45]. Ir „ši Marijos motinystė malonės plane <...> nepaliaujamai tęsiasi, iki visi išrinktieji bus galutinai atbaigti“ [46].

23. Evangelijos pagal Joną pasakojime apie Kanos įvykį matome Marijos motinišką rūpinimąsi Kristaus mesijinės veiklos pradžioje, tuo tarpu kitame tos pačios Evangelijos pasakojime šios motinystės vieta malonės išganomojoje tvarkoje patvirtinama aukščiausiuoju jos momentu, t.y. Kristaus kryžiaus aukos, jo velykinio slėpinio metu. Jono pasakojimas yra glaustas: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Klopo žmona Marija ir Marija Magdalena. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: ‘Moterie, štai tavo sūnus!’ Paskui tarė mokiniui: ‘Štai tavo motina!’ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 25–27).

Šiame epizode neabejotinai įžiūrime nepakartojamą Sūnaus rūpinimąsi savo Motina, kurią jis paliko tokiame sielvarte. Tačiau Kristaus „Kryžiaus testamentas“ daugiau pasako apie tokio rūpinimosi prasmę. Jėzus pabrėžia naują Motinos ir Sūnaus ryšį, kurio visą tiesą ir tikrovę jis iškilmingai patvirtina. Galima pasakyti: jau anksčiau paskelbta Marijos motinystė žmonių atžvilgiu dabar aiškiai išreiškiama ir įtvirtinama: ji kyla iš pilnatviško Atpirkėjo velykinio slėpinio atlikimo. Kristaus Motina, stovinti visus žmones aprėpiančio slėpinio tiesioginio spindesio zonoje, atiduodama žmonėms – visiems ir kiekvienam – kaip motina. Žmogus, stovintis kryžiaus papėdėje, yra Jonas, „mylimiausias mokinys“ [47]. Tačiau kalbama ne vien apie jį. Remdamasis Tradicija, Susirinkimas nesvyruodamas vadina Mariją „Kristaus ir žmonių Motina“: juk „ ji sujungta su visais išganymo reikalingais žmonėmis ir net yra tikra Kristaus ‘narių motina <...>, savo meile padėdama Bažnyčioje gimti tikintiesiems“ [48]

Ši „nauja Marijos motinystė“, kilusi iš tikėjimo, yra vaisius „naujosios“ meilės, galutinai joje subrendusios kryžiaus papėdėje, dalyvaujant atperkamojoje Sūnaus meilėje.

24. Tad atsiduriame pačiame pažado, įtraukto į protoevangeliją, išsipildymo centre: Moters ainija sutrupins žalčio galvą (plg. Pr 3, 15). Iš tikrųjų, savo atperkamąja mirtimi Jėzus Kristus iš pagrindų nugalėjo  nuodėmės ir mirties blogį. Reikšminga tai, kad, kreipdamasis į savo Motiną nuo kryžiaus, jis vadina ją „moterimi“ tardamas: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Tokiu pat žodžiu jis kreipėsi į ją ir Kanoje (Jn 2, 4). Neabejotina, jog kaip tiktai čia, Golgotoje, šiuo žodžiu pasiekiamos Marijos slėpinio gelmės ir pabrėžiama nepakartojama vieta, kurią ji užima visoje išganymo santvarkoje? Susirinkimo žodžiais tariant, su Marija, „prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka, kuomet Dievo Sūnus priima iš jos žmogiškąją prigimtį, idant savo kūno slėpiniais išlaisvintų žmogų iš nuodėmės“ [49].

Žodžiai, Jėzaus ištarti nuo kryžiaus, liudija, kad Kristaus Motinos motinystė „naujaip“ tęsiama Bažnyčioje ir per Bažnyčią, simbolizuojamą Jono. Tad ta, kuri kaip „malonėmis apdovanotoji“ buvo įvesdinta į Kristaus slėpinį, kad būtų jo Motina, t.y. šventąja Dievo Gimdytoja, išlieka Bažnyčios slėpinyje kaip „moteris“, išganymo istorijos pradžioje minima Pradžios knygoje (3, 15) ir pabaigoje – Apreiškimo Jonui knygoje (12, 1). Pagal amžinąjį Apvaizdos planą Marijos dieviškoji motinystė turėtų išsilieti Bažnyčioje; apie tai užsimenama Tradicijos ištarmėse, kuriose Marijos motinystė Bažnyčios atžvilgiu laikoma jos motinystės Dievo Sūnaus atžvilgiu atspindžiu ir tąsa [50].

Pasak Susirinkimo, pats Bažnyčios atsiradimo ir jos visiško pasirodymo pasaulyje momentas leidžia įžiūrėti šią Marijos motinystės tąsą: „Kadangi Dievas panoro, kad žmonių išganymo sakramentas būtų iškilmingai apreikštas ne anksčiau, negu bus išlieta Kristaus pažadėtoji Šventoji Dvasia, matome, kad apaštalai prieš Sekmines „ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“ (Apd 1, 14). Marija taip pat maldomis prašė dovanoti Dvasią, kuri jau apreiškimo metu buvo pridengusi ją savo šešėliu“ [51].

Vadinasi, malonės santvarkoje, įgyvendintoje Šventosios Dvasios veikimu, Žodžio įsikūnijimo momentą nepakartojamai atitinka Bažnyčios gimimo momentas. Asmuo, vienijantis šiuos du momentus, yra Marija: Marija Nazarete ir Marija Jeruzalės aukštutiniame kambaryje. Šiais abiem atvejais jos diskretiškas, bet esminis dalyvavimas nurodo „gimimo iš Dvasios“ kelią. Taigi ta, kuri dalyvauja Kristaus slėpinyje kaip Motina, – Sūnaus valia ir Šventosios Dvasios veikimu – dalyvauja ir Bažnyčios slėpinyje. Bažnyčioje ji toliau tęsia savo motinystę, ir tai liudija ant kryžiaus ištarti žodžiai: „Moterie, štai tavo sūnus!“; „Štai tavo motina!“

II. DIEVO MOTINA KELIAUJANČIOS BAŽNYČIOS CENTRE

1. Bažnyčia – Dievo tauta, esanti visose žemės tautose

25. Bažnyčia, „pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę“ [52], „skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis (plg. 1 Kor 11, 26)“ [53]. „Lygiai kaip kūniškasis Izraelis, keliaująs per dykumą, jau buvo vadinamas Dievo Bažnyčia (2 Ezd 13, 1; plg. Sk 20, 6; Įst 23, 1 tt.), taip ir naujasis Izraelis <...> yra vadinamas Kristaus Bažnyčia (plg. Mt 16, 18), nes įsigijo ją savo krauju (plg. Apd 20, 28), pripildė savo Dvasios, aprūpino tinkamomis regimosios ir socialinės vienybės priemonėmis. Dievas sušaukė sambūrį tų, kurie tikėdami žvelgia į Kristų kaip išganymo nešėją ir vienybės bei taikos pradmenį, ir sudarė iš jų Bažnyčią, kad visiems ir kiekvienam ji būtų regimas šios išganingos vienybės sakramentas“ [54].

Vatikano II Susirinkimas kalba apie keliaujančią Bažnyčią, lygindamas ją su per dykumą keliaujančio Senosios Sandoros Izraeliu. Ši kelionė reiškiasi išorėje ir regima laike ir erdvėje, kur ji istoriškai vyksta. Juk Bažnyčia skirta „paplisti po visus kraštus, ji įžengia žmonijos istorijon, drauge peržengdama laiko ir tautų ribas“ [55]. Tačiau ta kelionė savo esminiu pobūdžiu yra vidinė: turima galvoje kelionė tikėjimu, „prikeltojo Kristaus galia“ [56], kelionė Šventojoje Dvasioje, kuri Bažnyčiai dovanota kaip neregimas Globėjas (parakletos) (plg. Jn 14, 26; 15, 26; 16, 7). „Žengdama per gundymus ir išmėginimus Bažnyčia Viešpaties pažadėtosios Dievo malonės dėka yra stiprinama, kad <...> Šventosios Dvasios veikimu nesiliautų atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks laidos nepažįstančią šviesą“ [57].

Būtent šioje Bažnyčios kelionėje per erdvę bei laiką ir dar labiau per žmonių sielų istoriją Marija dalyvauja kaip „laiminga įtikėjusi“, kaip žengiančioji tikėjimo taku, kaip kokia kita būtybė dalyvaudama Kristaus slėpinyje. Susirinkimas taip pat teigia, kad Marija, „taip giliai įžengusi į išganymo istoriją, tartum sujungia ir atspindi savyje didžiausias tikėjimo tiesas“ [58]. Tarp visų tikinčiųjų ji yra tarsi „veidrodis“, kuriame geriausiai ir ryškiausiai atsispindi „įstabūs Dievo darbai“ (Apd 2, 11).

26. Bažnyčia, Kristaus įsteigta ant apaštalų pamato, visiškai suvokė šiuos įstabius Dievo darbus Sekminių dieną, kai susirinkusieji aukštutiniame kambaryje, „pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 4). Nuo tada taip pat prasideda ir Bažnyčios tikėjimo kelias, Bažnyčios kelionė per žmonių ir tautų istoriją. Žinome, kad šios kelionės pradžioje dalyvauja Marija, ją matome tarp apaštalų aukštutiniame kambaryje, prašančią „dovanoti Dvasią“ [59].

Marijos tikėjimo kelias tam tikra prasme ilgesnis. Šventoji Dvasia jau buvo pridengusi ją savo šešėliu. Ji tapo jos ištikima sužadėtine per apreiškimą, nes priėmė gyvojo Dievo Žodį, „protu ir valia“ visiškai pakluso „atsiskleidžiančiam Dievui“ „noromis pritardama jo apreiškimui“ ir visą save atidavė jam dėl „tikėjimo klusnumo“ [60]; todėl ji ir atsako angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man taip, kaip tu pasakei!“ Vadinasi, Marijos, kurią matome besimeldžiančią aukštutiniame kambaryje, tikėjimo kelias ilgesnis už kitų čia susirinkusiųjų: Marija už juos „pirmesnė“, „užima pirmąją vietą“ [61]: Sekminių momentą Jeruzalėje parengė ne tik Kryžius, bet ir angelo apreiškimo Nazarete momentas. Aukštutiniame kambaryje Marijos kelias įsilieja į Bažnyčios tikėjimo kelią. Kaip?

Iš tų, kurie karštai meldėsi aukštutiniame kambaryje ir rengėsi keliauti į „platų pasaulį“, gavę Šventosios Dvasios dovaną, kai kurie buvo Jėzaus pašaukti jo misijos Izraelyje pradžioje. Vienuolika iš jų tapo apaštalais, ir jiems Jėzus patikėjo užduotį, kurią pats buvo gavęs iš Tėvo. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21), – pasakė jis apaštalams po Prisikėlimo. Praėjus keturiasdešimčiai dienų, prieš grįždamas pas Tėvą, Jėzus dar pridūrė: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais <...> lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Ši apaštalų misija prasideda nuo tada, kai jie išeina iš Jeruzalės aukštutinio kambario. Tad Bažnyčia gimsta ir auga Petrui ir kitiems apaštalams liudijant nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų (plg. Apd 2, 31–34; 3, 15–18; 4, 10–12; 5, 30–32).

Marija tiesiogiai negavo šios apaštališkosios misijos. Ji nebuvo tarp tų, kuriuos Jėzus pasiuntė padaryti jo mokiniais „visų tautų žmones“ (Mt 28, 19), patikėdamas jiems šią užduotį. Bet ji buvo aukštutiniame kambaryje, kur apaštalai rengėsi prisiimti šią užduotį atėjus Tiesos Dvasiai: ji buvo su jais. Tarp jų Marija „atsidėjo maldai“ kaip „Jėzaus motina“ (plg. Apd 1, 13–14), t.y. kaip nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus motina. Ir pirmoji grupė tų, kurie „tikėdami žvelgia į Kristų kaip išganymo nešėją“ [62], gerai žinojo, kad Jėzus buvo Marijos Sūnus, kad ji buvo jo Motina ir kaip tokia nuo pat pradėjimo ir gimimo momento buvo nepakartojama Jėzaus slėpinio liudytoja, slėpinio, jų akims atsiskleidusio ir pasitvirtinusio per Kryžių ir Prisikėlimą. Tad Bažnyčia nuo pat pirmojo akimirksnio „žvelgė“ į Mariją per Jėzų lygiai taip pat, kaip „žvelgė“ į Jėzų per Mariją. Ano meto ir visų laikų Bažnyčiai ji yra nepakartojama Jėzaus vaikystės ir jo paslėptojo gyvenimo Nazarete, kai ji „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19; Lk 2, 51), liudytoja.

Ano meto ir visų laikų Bažnyčiai Marija buvo ir išlieka pirmiausia ta, kuri yra „laiminga įtikėjusi“: ji įtikėjo pirmoji. Nuo apreiškimo ir pradėjimo momento, nuo Jėzaus gimimo Betliejuje akimirkos Marija, motiniškai žengdama tikėjimo taku, sekė Jėzaus pėdomis. Ji sekė paslėptojo gyvenimo Nazarete metais, jam palikus namus bei pradėjus Izraelyje „veikti ir mokyti“ (plg. Apd 1, 1) ir ypač per tragiškus Golgotos įvykius. Ir dabar, kai Bažnyčios aušros laiku Marija drauge su apaštalais yra Jeruzalės aukštutiniame kambaryje, jos tikėjimas, gimęs iš angelo apreiškimo žodžių, pasitvirtina. Angelas tarė jai: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis <...>; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“. Neseni Kalvarijos įvykiai buvo aptemdę šį pažadą, tačiau net ir kryžiaus papėdėje Marijos tikėjimas nesusilpnėjo. Ji išliko panaši į Abraomą, kuris, „nematydamas jokios vilties“, „patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18). Ir štai po Prisikėlimo viltis parodė savo tikrąjį veidą, ir pažadas ėmė virsti tikrove. Iš tiesų, prieš grįždamas pas Tėvą, Jėzus tarė apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones <...>. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20). Taip kalbėjo tas, kuris savo Prisikėlimu apsireiškė kaip mirties nugalėtojas, kaip tas, kurio karaliavimui, pasak angelo, „nebus galo“.

27. Gimstant Bažnyčiai, ilgos tikėjimo kelionės, prasidėjusios Sekminių dieną Jeruzalėje, pradžioje Marija buvo su tais, kurie sudarė „naujojo Izraelio“ užuomazgą. Ji buvo tarp jų kaip išskirtinė Kristaus slėpinio liudytoja. Bažnyčia drauge su ja atsideda maldai, sykiu „kontempliuodama“ Mariją, „ žmogumi tapusio Žodžio šviesoje“. Ir taip bus visada. Iš tiesų Bažnyčia, giliau prasiskverbdama „į gilųjį Įsikūnijimo slėpinį“, giliai mini ir gerbia Kristaus Motiną [63]. Marija neatsiejama nuo Kristaus slėpinio ir nuo Bažnyčios slėpinio nuo pat jo pradžios – jo gimimo. To, kas Bažnyčia yra nuo pradžių ir kuo turi nuolatos tapti iš kartos į kartą visoms tautoms, pagrindas yra ta, kurį įtikėjo, „jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Kaip tik šis Marijos tikėjimas, ženklinantis naujosios ir amžinosios Dievo Sandoros su žmonija Jėzuje Kristuje pradžią, šis didvyriškas tikėjimas, „pirmesnis“ už Bažnyčios apaštališkąjį liudijimą, ir išlieka jos širdyje kaip ypatingas Dievo apreiškimo paveldas. Visi iš kartos į kartą dalyvaujantys šiame slėpiningame pavelde, priimdami Bažnyčios apaštališkąjį liudijimą, tam tikra prasme turi Marijos tikėjimo dalį.

Elzbietos žodžiai „laiminga įtikėjusi“ tebelydi Mergelę per Sekmines; jie ją lydi amžių raidoje visur, kur Bažnyčios apaštališkojo liudijimo ir darbo dėka plinta Kristaus išganingojo slėpinio pažinimas. Tad pildosi Magnificat žodžiai: „Palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas! (Lk 1,48–49). Juk iš Kristaus slėpinio pažinimo kyla jo Motinos aukštinimas kaip ypatingos pagarbos Dievo Gimdytojai forma. Tačiau ši pagarba visuomet apima jos tikėjimo palaiminimą, nes, Elzbietos žodžiais tariant, Nazareto Mergelė tapo laiminga tik per šį tikėjimą. Įvairių tautų ir kraštų žmonės, kurie tikėdami priima Kristaus, įsikūnijusio Žodžio ir pasaulio Atpirkėjo, slėpinį, ne tik su pagarba gręžiasi į Mariją ir pasitikėdami glaudžiasi prie jos kaip prie jo Motinos, bet ir ieško jos tikėjime paspirties savo tikėjimui. Būtent toks gyvas dalyvavimas Marijos tikėjime lemia jos ypatingą vietą Bažnyčios kaip naujosios Dievo tautos žemiškojoje kelionėje.

28. Susirinkimo žodžiais, Marija, „taip giliai įžengusi į išganymo istoriją, <...> būdama minima ir gerbiama, veda tikinčiuosius į savo Sūnų bei jo auką ir meilę Tėvui“ [64]. Štai kodėl Marijos tikėjimas, veikiant Bažnyčios apaštališkajam liudijimui, tam tikru būdu nuolatos tampa keliaujančios Dievo tautos, asmenų ir bendruomenių, sluoksnių ir sambūrių, galiausiai Bažnyčioje egzistuojančių įvairių grupių, tikėjimu. Šis tikėjimas, perteikiamas sykiu protu ir širdimi, be paliovos įgyjamas ar atnaujinamas malda: „Savo apaštalavimo darbe Bažnyčia pagrįstai žvelgia į pagimdžiusiąją Kristų, kuris buvo Šventosios Dvasios pradėtas ir gimė iš Mergelės, idant per Bažnyčią gimtų ir augtų tikinčiųjų širdyse“ [65].

Šiandien, kai, dalyvaudami šioje tikėjimo kelionėje, artinamės prie antrojo krikščionybės tūkstantmečio pabaigos, Bažnyčia, remdamasi Vatikano II Susirinkimo mokymu, atkreipia mūsų dėmesį į save kaip į „vieną Dievo tautą, iš visų tautų imančią piliečius“, ir į tiesą, jog „visi po pasaulį išsibarstę tikintieji bendrauja vieni su kitais Šventojoje Dvasioje“ [66]. Tad galime teigti, kad šioje vienybėje ir toliau tikrove tampa Sekminių slėpinys. Viešpaties apaštalai ir mokiniai visose žemės tautose „ištvermingai ir vieningai“ atsideda maldai kartu su „Jėzaus motina Marija“ (plg. Apd 1, 14). Iš kartos į kartą būdami Karalystės, kuri ne iš šio pasaulio [67], ženklas, jie suvokia, jog šiame pasaulyje turi susiburti apie Karalių, kuriam tautos duotos kaip paveldas (plg. Ps 2, 8) ir kuriam Tėvas davė „jo tėvo Dovydo sostą“, kad „jis karaliautų Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebūtų galo“.

Šiuo laukimo laikotarpiu per tą patį tikėjimą, kuris padarė ją „laimingą“, ypač nuo angelo apreiškimo momento, Marija dalyvauja Bažnyčios, įvedančios jos Sūnaus karalystę į pasaulį [68], misijoje ir veikloje. Šis Marijos buvimas per visą Bažnyčios istoriją reiškėsi ir dabar tebesireiškia daugybe formų. Ji veikia daugybe būdų: per paskirų tikinčiųjų tikėjimą ir maldingumą, per krikščioniškųjų šeimų arba „namų bažnyčių“, parapijų ir misionierių bendruomenių, pašvęstojo gyvenimo institutų, vyskupijų tradicijas, per traukos bei spindesio jėgą garsių šventovių, kur ne tik pavieniai žmonės arba vietinės grupės, bet ir kartais ištisos nacijos bei žemynai ieško susitikimo su Viešpaties Motina, su ta, kuri „laiminga“, nes įtikėjo, kuri yra pirmoji iš tikinčiųjų, ir todėl tapo Emanuelio Motina. Tuo garsėja Palestinos žemė, dvasinė visų krikščionių tėvynė, nes yra pasaulio Išganytojo ir jo Motinos tėvynė. Tuo garsėja nesuskaičiuojamos šventovės, kurias krikščionio tikėjimas amžių raidoje pastatydino Romoje ir visame pasaulyje. Tuo garsūs tokie centrai kaip Gvadelupa, Lurdas, Fatima ir kiti, išsibarstę po įvairias šalis, tarp kurių negaliu nepaminėti Jasnaja Gūra mano gimtojoje žemėje. Galima galbūt net kalbėti apie tikrą marijiškojo tikėjimo ir maldingumo „geografiją“, apimančią visas Dievo tautos ypatingos piligrimystės vietoves, į kurias leidžiamasi trokštant susitikti su Dievo Gimdytoja ir jos motiniškojo buvimo spindesyje sustiprinti savo tikėjimą. Iš tiesų, Marijos tikėjimu nuo angelo apreiškimo iki kryžiaus papėdės žmonijoje atveriama vidinė erdvė, kurią amžinasis Tėvas gali pripildyti „įvairiais dvasios palaiminimais“: tai „Naujosios ir Amžinosios Sandoros“ erdvė [69], ir toliau egzistuojanti Bažnyčioje, kuri Jėzuje Kristuje yra „artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas“ [70].

Tikėjimu, kurį Marija išpažino per apreiškimą kaip „Viešpaties tarnaitė“ ir kuriuo ji be paliovos „eina pirma“ Dievo tautos jos žemiškojoje kelionėje, Bažnyčia „nepaliaujamai siekia vėl sutelkti visą žmoniją <...> aplink galvą – Kristų jo Dvasios vienybėje“ [71].

2. Bažnyčios kelionė ir visų krikščionių vienybė

29. „Dvasia visus Kristaus mokinius skatina trokšti ir veikti, Kristaus nustatytu būdu siekiant visų taikaus susijungimo į vieną kaimenę, vadovaujamą vieno ganytojo“ [72]. Bažnyčios kelionę, ypač mūsų epochoje, ženklinta ekumenizmas: krikščionys ieško būdų atkurti vienybę, kurios Kristus meldė Tėvo savo mokiniams savo kančios išvakarėse: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Tad Kristaus mokinių vienybė yra svarbus ženklas, žadinantis pasaulio tikėjimą, tuo tarpu jų pasidalijimas – papiktinimas [73].

Ekumeninis sąjūdis, pagrįstas aiškiu ir paplitusiu būtinybės pasiekti visų krikščionių vienybę suvokimu, Katalikų Bažnyčioje iškiliausiai išreikštas Vatikano II Susirinkimo žodžiais, jog krikščionims, kiekvienam asmeniškai ir kiekvienai jų bendruomenei, privalu stiprinti „tikėjimo klusnumą“, kurio pirmutinis ir šviesiausias pavyzdys yra Marija. Kadangi „ji šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties bei paguodos ženklas“, „Šventąjį Sinodą labai džiugina ir guodžia tai, kad ir tarp atsiskyrusiųjų brolių netrūksta tokių, kurie teikia deramą garbę Viešpaties ir Išganytojo Motinai. Tai ypač pasakytina apie rytiečius“ [74].

30. Krikščionys žino, kad jų vienybė tikrai bus atkurta tada, kai remsis jų tikėjimo vienybe. Jie privalo įveikti nemenkus doktrininius nesutarimus dėl Bažnyčios slėpinio bei tarnybos, taip pat dėl Marijos vaidmens išganymo vyksme [75]. Dialogai, Katalikų Bažnyčios pradėti su Vakarų Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendrijomis [76], vis labiau telkiasi į šiuos du vienas nuo kito neatsiejamus išganymo slėpinio aspektus. Jei žmogumi tapusio Žodžio slėpinys praskleidžia mums dieviškosios motinystės slėpinį ir savo ruožtu įsimąstymas į Dievo Gimdytoją leidžia mums geriau suprasti Įsikūnijimo slėpinį, tai tą patį reikia pasakyti ir apie Bažnyčios slėpinį bei Marijos vaidmenį išganymo vyksme. Gilindamiesi į vieną ir kitą, aiškindami vieną kito šviesoje, krikščionys, trokštantys daryti tai, ką sako jiems Jėzus, – kaip jiems pataria jų Motina (plg. Jn 2, 5), – galės sykiu žengti „tikėjimo taku“, kurio kelrodė žvaigždė visuomet yra Marija ir kuris turi atvesti į vienybę, norėtąją jų vienatinio Viešpaties ir taip trokštamą įdėmiai besiklausančiųjų, ką šiandien „Dvasia skelbia Bažnyčioms“(Apr 2, 7, 11, 17).

Gera žinia, kad šios Bažnyčios ir bažnytinės bendrijos sutinka su Katalikų Bažnyčia pamatiniais krikščionių tikėjimo klausimais, įskaitant tai, kas susiję su Mergele Marija. Jos pripažįsta ją Viešpaties Motina ir mano, jog tai yra mūsų tikėjimo į Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, dalis. Jos žvelgia į ją, kryžiaus papėdėje kaip sūnų gaunančią mylimąjį mokinį, kuris savo ruožtu gauna ją kaip motiną.

Kodėl tada visiems drauge nelaikyti jos mūsų visų bendra Motina, besimeldžiančia už Dievo šeimos vienybę ir einančią visų tikėjimo liudytojų, tikinčių vienatinį Viešpatį, Dievo Sūnų, pradėtą nekaltosiose įsčiose Šventosios Dvasios veikimu, ilgos procesijos priešakyje?

31. Norėčiau pabrėžti, kaip labai Katalikų Bažnyčią, ortodoksų Bažnyčią ir senąsias Rytų Bažnyčias vienija meilė ir pagarba Dievo Gimdytojai. Ne tik Rytuose sušauktuose visuotiniuose Susirinkimuose buvo nustatytos pagrindinės krikščionių tikėjimo dogmos apie Trejybę ir apie kūną iš Mergelės Marijos priėmusį Dievo Žodį [77], bet ir liturginiame kulte Marija, amžinoji Mergelė, Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, „Rytuose aukštinama gražiausiais himnais“ [78].

Mūsų šių Bažnyčių broliai patyrė įvairiausių permainų, tačiau jų istoriją, net ženklinamą kruvinų persekiojimų, visada gaivino didelis troškimas krikščioniškai įsipareigoti ir apaštalauti. Tai ištikimybės Viešpačiui istorija, autentiška „tikėjimo kelionė“ erdvėje ir laike, kelionė, kurios metu Rytų krikščionys be galo pasitikėdami visuomet gręžiasi į Dievo Gimdytoją, aukštindami ją savo himnais ir šaukdamiesi jos nuolatine malda. Sunkiais ir kankinamais savo krikščioniškojo gyvenimo momentais jie bėga jos prieglobstin [79], žinodami susilauksią galingos pagalbos. Bažnyčios, pripažįstančios Efezo Susirinkimo mokymą, skelbia Mergelę „tikra Dievo Gimdytoja“, nes „mūsų Viešpats Jėzus Kristus, <...> kaip Dievas pagimdytas Tėvo prieš amžius, šiomis mums ir mūsų išganymui likusiomis dienomis gimė kaip žmogus iš Mergelės Marijos, Dievo Motinos“ [80]. Graikų tėvai ir bizantiškoji tradicija, kontempliuodami Mergelę žmogumi tapusio Žodžio šviesoje, stengėsi prasiskverbti į ryšio, jungiančio Mariją kaip Dievo Motiną su Kristumi ir Bažnyčia, gelmę: Mergelė nuolatos dalyvauja visoje išganymo slėpinio tikrovėje.

Koptų ir etiopų tradicijas į šią Marijos slėpinio kontempliaciją įvesdino šv. Kirilas Aleksandrietis, ir šios savo ruožtu aukštino ją gausiais poetiniais kūriniais [81]. Poezijos genijus šventasis Efremas Sirijietis, vadintas „Šventosios Dvasios citra“, nepaliaudamas kūrė Marijai himnus, kurių pėdsakas ir šiandien juntamas visoje sirų Bažnyčios tradicijoje [82]. Savo pagiriamajame himne Theotokos šventasis Grigalius Narekietis, vienas didžiausių Armėnijos pasididžiavimų, galingu poetiniu įkvėpimu pagilino įvairius Įsikūnijimo slėpinio aspektus, kurių kiekvienas jam davė progą apdainuoti bei aukštinti Mergelės Marijos, žmogumi tapusio Žodžio Motinos, nepaprastą kilnumą ir įstabų grožį [83].

Tad nestebina, kad Marija užima privilegijuotą vietą senųjų Rytų Bažnyčių kulte, kupiname nesuskaičiuojamos gausybės jai skirtų švenčių ir himnų.

32. Bizantiškoje liturgijoje visomis dieviškosios liturgijos valandomis Motinos aukštinimą lydi Sūnaus aukštinimas ir šlovinimas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje keliamas į Tėvą. Šventojo Jono Auksaburnio anaforoje, arba Eucharistinėje maldoje, iškart po epiklezės susirinkusi bendruomenė taip giesme aukština Dievo Motiną: „Teisinga vadinti tave palaimintąja, o Theotokos, amžinai palaimintąja, amžinai nekaltąja ir mūsų Dievo Motina. Tave, kuri esi garbingesnė už cherubinus ir nepalyginti šlovingesnė už serafimus, Tave, kuri, neprarasdama nekaltybės, pagimdei Dievo Žodį, Tave, kuri tikrai esi Dievo Motina, Tave mes aukštiname“.

Šie Marijos aukštinimai visuose eucharistinės liturgijos šventimuose ugdė tikinčiųjų tikėjimą, maldingumą ir maldą. Amžių raidoje jie persunkė visą jų dvasingumą, skatindami gilų maldingumą „Švenčiausiajai Dievo Motinai“.

33. Šiemet švenčiamos Nikėjos Susirinkimo (787 m.) 1200-osios metinės. Šis susirinkimas užbaigė ginčą dėl šventųjų atvaizdų kulto ir paskelbė, kad, laikantis Šventųjų tėvų mokymo ir Bažnyčios visuotinės tradicijos, tikintiesiems, kad aukštintų, bažnyčiose, namuose arba gatvėse šalia kryžiaus galima išstatyti Dievo Motinos, angelų ir šventųjų atvaizdus [84]. Šio papročio laikytasi tiek Rytuose, tiek Vakaruose: Mergelės atvaizdams būdavo skiriamos garbingos vietos bažnyčiose ir namuose. Marija buvo vaizduojama kaip Dievo sostas, laikantis Viešpatį ir duodantis jį žmonėms (Theotokos), kaip kelias, vedantis ir nukreipiantis į Kristų (Odigitria), kaip meldžianti Užtarėja ir Dievo buvimo ženklas tikinčiųjų kelyje iki Viešpaties dienos (Deesis), kaip globėja, apglobianti savo apsiaustu tautą (Pokrov), kaip gailestinga švelnioji Mergelė (Eleousa). Paprastai  ji vaizduojama su savo Sūnumi, kūdikėliu Jėzumi, kurį laiko ant rankų: būtent ryšys su Sūnumi aukština Motiną. Kartais ji būna jį švelniai apkabinusi (Glygophilousa), kartais iškiliai panirusi į kontempliaciją to, kuris yra istorijos Viešpats (plg. Apr 5, 9–14) [85].

Dera dar priminti Vladimiro Mergelės ikoną, nuolatos lydėjusią tikėjimo keliu žengiančią senosios Rusios tautą. Artėja pirmasis šių kilnių žemių – tikinčiųjų, mąstytojų ir šventųjų – atsivertimo į krikščionybę tūkstantmetis. Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ikonos buvo pagerbiamos įvairiais titulais: jos liudija tikėjimą ir maldos dvasią žmonių, juntančių Dievo Motinos buvimą ir globą. Šiose ikonose Mergelė spindi tarsi dieviško grožio atvaizdas, amžinosios Išminties buveinė, besimeldžiančio žmogaus pavyzdys, kontempliacijos provaizdis, šlovės ikona: ta, kuri ne žemiškajame gyvenime tikėjimu pasiekė aukščiausią pažinimą, nes turėjo dvasinį žinojimą, neprieinamą žmogaus protui. Norėčiau priminti ir Mergelės, aukštutiniame kambaryje uolia malda laukiančios su apaštalais Šventosios Dvasios, ikoną: argi ji negalėtų tapti vilties ženklu visiems, kurie brolišku dialogu trokšta pagilinti savo tikėjimo klusnumą.

34. Tokie aukštinimo turtai, įvairiomis formomis sukaupti didžiojoje Bažnyčios tradicijoje, galėtų padėti mums paskubinti dieną, kai Bažnyčia imtų kvėpuoti „abiem plaučiais“, Rytų ir Vakarų. Daug kartų esu pabrėžęs, jog šiandien to reikia kaip niekada. Tai bus veiksminga paspirtis vykstančiam Katalikų Bažnyčios ir Vakarų Bažnyčių bei bažnytinių bendrijų dialogui [86]. Tai taip pat atvers kelią keliaujančiajai Bažnyčiai, kad ji tobuliau įgyvendintų savo Magnificat.

3. Keliaujančiosios Bažnyčios Magnificat

35. Tad dabartiniame savo kelionės etape Bažnyčia ieško vienybės su Kristų tikinčiaisiais, kad įrodytų klusnumą savo Viešpačiui, prieš savo kančią prašiusio tokios vienybės: ji „tęsia maldininkės kelionę, skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis“ [87]. „Žengdama per gundymus ir išmėginimus Bažnyčia Viešpaties pažadėtosios Dievo malonės dėka yra stiprinama, kad dėl kūno silpnybės neprarastų tobulos ištikimybės, bet išliktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir Šventosios Dvasios veikimu nesiliautų atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks laidos nepažįstančią šviesą“ [88].

Mergelė Motina nuolatos lydi šią Dievo tautos tikėjimo kelionę į šviesą. Tai ypatingu būdu išryškina himnas „Magnificat“, kuris, kylantis iš Marijos tikėjimo gelmių per apsilankymą pas Elzbietą, per amžius nepaliaujamai aidi Bažnyčios širdyje. Jis kasdien kartojamas mišparų liturgijoje ir daugelyje kitų asmeninio bei bendruomeninio maldingumo aktų.

„Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Visagalis,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą,
kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams –
Abraomui ir jo palikuonims per amžius“
(Lk 1, 46–55).

36. Elzbietai pasveikinus iš Nazareto atvykusią savo jauną giminaitę, Marija jai atsako „Magnifica“t žodžiais. Sveikindama Mariją, Elzbieta iš pradžių ją pavadina „palaiminta“ dėl „įsčių vaisiaus“, paskui „laiminga“ dėl jos tikėjimo (plg. Lk 1,42–45). Šie du palaiminimai tiesiogiai siejosi su apreiškimo momentu. Dabar, per apsilankymą, Elzbietai pasveikinimu paliudijus šį iškiliausią momentą, Marija dar labiau įsisąmonina savo tikėjimą ir suteikia jam naują išraišką. Tai, kas per apreiškimą slypėjo „tikėjimo klusnumo“ gelmėse, dabar išsiveržia tartum skaisti, gaivinanti dvasios liepsna. Žodžiai, Marijos ištarti prie Elzbietos namų slenksčio, yra įkvėptas tikėjimo išpažinimas, kuriame atsakas į apreiškimo žodį išreiškiamas visos jos esybės dvasiniu ir poetiniu kilimu Dievo link. Šie iškilūs posakiai, labai paprasti ir sykiu visiškai įkvėpti Izraelio tautos šventųjų tekstų [89], atspindi Marijos asmeninę patirtį, jos širdies ekstazę. Juose suspindi Dievo slėpinys, jo neapsakomo šventumo šlovė, amžinoji meilė, kaip neatšaukiama dovana, įžengianti į žmonijos istoriją.

Marija pirmoji dalyvauja šiame naujame Dievo apsireiškime ir paties Dievo „savęs dovanojime“. Štai kodėl ji sušunka: „Didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!“ Šie jos žodžiai atspindi sunkiai išreiškiamą dvasios džiaugsmą: „Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“, nes „tiesa ir apie Dievą, ir apie žmogaus išganymą visa savo gelme mums sušvinta Kristuje, kuris yra viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“ [90]. Apimta širdies džiaugsmo, Marija išpažįsta įžengusi į patį šios Kristaus pilnatvės centrą. Ji suvokia, kad per ją išsipildo protėviams duotas pažadas, pirmiausia „Abraomui ir jo palikuonims per amžius“; vadinasi, į ją, kaip Kristaus Motiną, orientuojama visa išganymo santvarka, kurioje „amžius po amžiaus“ regimas Sandoros Dievas, „prisimenantis savo gailestingumą“.

37. Bažnyčia, kuri nuo savo žemiškosios kelionės pradžios eina Dievo Gimdytojos keliu, nuolat kartoja Magnificat žodžius. Iš pačių Mergelės tikėjimo per apreiškimą ir apsilankymą gelmių ji semia tiesą apie Sandoros Dievą, Dievą, kuris visagalis ir daro „didžių dalykų“ žmogui: „Šventas yra jo vardas“. Giesmėje Magnificat Bažnyčia įžiūri visišką pergalę prieš nuodėmę, ženklinančią vyro ir moters žemiškosios istorijos pradžią, netikėjimo ir „mažatikystės“ Dievo atžvilgiu nuodėmę. Priešingai įtarumui, kurį Ievos širdyje pasėjo „melo tėvas“, Marija, tradicijos dažnai vadinama „naująja Ieva“ [91], tikrąja „gyvųjų Motina“ [92], galingai skelbia nepridengtą tiesą apie šventą ir visagalį Dievą,kuris nuo pradžių yra visų dovanų versmė ir „daro didžius dalykus“. Kurdamas Dievas dovanoja egzistenciją visai tikrovei. Kurdamas žmogų, jis dovanoja jam savo paveikslo ir panašumo kilnumą, nepakartojamai išskirdamas jį iš kitų žemės kūrinių. Ir, nepaisydamas žmogaus nuodėmės, jis nepaliauja norėjęs dovanoti ir dovanoja save Sūnuje; jis „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Marija pirmoji patiria šią įstabią tiesą, kurią galutinai įgyvendins jos Sūnus savo veiksmais bei mokymu (plg. Apd 1, 1), galiausiai savo kryžiumi ir prisikėlimu.

Bažnyčia, kuri, nepaisydama „gundymų ir išmėginimų“, nesiliauja su Marija kartojusi Magnificat žodžius, „yra stiprinama“ taip nepaprastai kukliai paskelbtos tiesos apie Dievą galios ir sykiu akinama šios tiesos apie Dievą trokšta apšviesti sunkius ir kartais painius žmonių žemiškosios egzistencijos kelius. Baigiantis antrajam krikščionybės tūkstantmečiui Bažnyčiai reikia iš naujo ištikimai įsipareigoti savo misijai. Sekant tuo, kuris apie save pasakė: „[Dievas] patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Bažnyčia visuomet stengėsi ir dabar tebesistengia tą misiją įgyvendinti.

Ta pirmiausia vargdieniams skirta Bažnyčios meilė yra įstabiai įrašyta Marijos Magnificat. Sandoros Dievas, apdainuojamas Nazareto Mergelės džiaugsmo kupina širdimi, kartu yra tas, kuris „numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius <...>, alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia <...>, išsklaido išdidžios širdies žmones ir yra maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso“. Mariją giliai ženklina „Jahvės vargdienių“, kurie, psalmių maldos žodžiais, laukė iš Dievo savo išganymo ir juo visiškai pasitikėjo (plg. Ps 25; 31; 35; 55), dvasia. Ji iš tiesų skelbia išganymo slėpinio pradžią, „vargdienių Mesijo“ atėjimą (plg. Iz 11, 4; 61, 1). Semdama iš Marijos širdies, iš jos tikėjimo, išreikšto Magnificat žodžiais, gelmės, Bažnyčia vis aiškiau suvokia, jog tiesos apie Dievą, kuris gelbsti ir yra visų dovanų šaltinis, neįmanoma atskirti nuo jo pirmiausia vargdieniams ir mažiesiems skirtos meilės, kurią, apdainuojamą Magnificat, vėliau žodžiais ir darbais išreiškė Jėzus.

Tad Bažnyčia gerai žino – o mūsų epochoje tas suvokimas ypač gyvas, – kad ne tik negalima atskirti šių dviejų Magnificat turinio elementų, bet ir būtina rūpestingai išlaikyti svarbą, kuri gyvojo Dievo žodžiuose priskiriama „vargdieniams“ ir „pirmenybės teikimui vargdieniams“. Čia galvoje turimos temos ir problemos, organiškai susijusios su krikščioniškąja laisvės ir išlaisvinimo prasme. „Visiškai priklausydama nuo Dievo ir savo tikėjimu visiškai į jį atsigręžusi, Marija šalia savo Sūnaus yra pati tobuliausia laisvės ir žmonijos bei visatos išlaisvinimo ikona. Todėl į Mariją, savo Motiną ir pavyzdį, Bažnyčia turi kreipti savo žvilgsnį, norėdama suvokti visą savo misijos prasmę“ [93].

III. MOTINIŠKAS TARPININKAVIMAS

1. Marija – Viešpaties tarnaitė

38. Bažnyčia žino ir drauge su šventuoju Pauliumi moko, kad mes turime tik vieną tarpininką: „Vienas yra Dievas ir Dievo žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 5–6). „Marijos motiniškas vaidmuo žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią“ [94]: tai tarpininkavimas Kristuje.

Bažnyčia žino ir moko, kad „visa Švenčiausiosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai kyla <...> iš laisvo Dievo noro ir plaukia iš Kristaus nuopelnų pertekliaus, grindžiama jo tarpininkavimu, nuo kurio visiškai priklauso ir iš kurio semiasi visą savo galią. Tai jokiu būdu netrukdo, bet padeda tikintiesiems tiesiogiai vienytis su Kristumi“ [95]. Ši išganomoji įtaka palaikoma Šventosios Dvasios, kuri pridengė Mergelę Mariją savo šešėliu bei davė pradžią jos dieviškajai motinystei ir dabar be paliovos stiprina jos rūpinimąsi savo dieviškojo Sūnaus broliais.

Iš tiesų Marijos tarpininkavimas artimai susijęs su jos motinyste, jam būdingas ypatingas motiniškumas, išskiriantis ją iš kitų kūrinių, kurie skirtingai, bet visuomet pavaldžiai dalyvauja vienatiniame Kristaus tarpininkavime, nors Marijos tarpininkavimas irgi turi jame dalį [96]. Iš tiesų, „joks kūrinys niekada negali būti laikomas lygus įsikūnijusiam Žodžiui ir Atpirkėjui“, tačiau „vienatinis Atpirkėjo tarpininkavimas ne išskiria, bet skatina įvairių kūrinių bendradarbiavimą, kylantį iš vieno šaltinio“, ir taip „vienas Dievo gerumas skirtingais būdais yra tikrai paskleistas kūriniuose“ [97].

Vatikano II Susirinkimo mokymas pateikia tiesą apie Marijos tarpininkavimą kaip dalyvavimą viename šaltinyje, kuris yra paties Kristaus tarpininkavimas. Iš tiesų teigiama: „Tokį priklausomą Marijos vaidmenį Bažnyčia nedvejodama pripažįsta, nuolat patiria ir diegia į tikinčiųjų širdį, idant remdamiesi jos motiniška globa šie artimiau laikytųsi Tarpininko ir Išganytojo“ [98]. Šis Marijos vaidmuo sykiu yra ypatingas ir nepaprastas. Jis kyla iš jos dieviškosios motinystės ir gali būti tikėjimu suprastas bei išgyvenamas tiktai remiantis pilnatviška šios motinystės tiesa. Dieviškojo išrinkimo dėka būdama Sūnaus, tos pačios prigimties su Tėvu, Gimdytoja, Marija ypatingu būdu bendradarbiavo su Atpirkėju ir todėl “malonės plotmėje tapo mūsų motina“ [99]. Šis vaidmuo yra jos dalyvavimo Kristaus ir Bažnyčios išganingajame slėpinyje realus matmuo.

39. Kaip tik šiuo požiūriu reikia dar kartą apsvarstyti pagrindinį išganymo plotmės įvykį, tai yra Žodžio Įsikūnijimą Apreiškimo momentu. Reikšminga, kad Marija, dieviškojo pasiuntinio žodžiuose atpažinusi Aukščiausiojo valią ir paklusdama jo galiai, taria: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Pirmasis paklusimo vienatiniam tarpininkavimui „tarp Dievo ir žmonių“ – Jėzaus Kristaus tarpininkavimui – momentas yra tai, kad Nazareto Mergelė prisiima motinystę. Marija pritaria Dievo pasirinkimui, kuriuo ji išrinkta Šventosios Dvasios veikimu tapti Dievo Sūnaus Motina. Galima pasakyti, jog šis sutikimas prisiimti motinystę yra visiško atsidavimo Dievui nekaltybėje vaisius. Marija sutiko būti Dievo Sūnaus Motina, skatinama sužadėtiniškos meilės, visiškai „pašvenčiančios“ žmogų Dievui. Dėl šios meilės Marija visada troško būti „pašvęsta Dievui“ gyvendama nekaltybėje. Žodžiai „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ pažymi tai, kad nuo pat pradžių ji priėmė ir suvokė savo motinystę kaip visišką atsidavimą Aukščiausiojo išganomajam planui. Ir visas jos motiniškas dalyvavimas Jėzaus Kristaus, savo Sūnaus, gyvenime iki galo atitiko jos pašaukimą nekaltybei.

Marijos motinystė, iš pagrindų persiėmusi sužadėtiniška „Viešpaties tarnaitės“ dvasia, yra pirmutinis ir pagrindinis tarpininkavimo, kurį Bažnyčia pripažįsta, skelbia [100] ir nuolat „diegia į tikinčiųjų širdį“, nes į tai deda dideles viltis, matmuo. Iš tiesų reikia pripažinti, jog pirmiausia pats Dievas, amžinasis Tėvas, patikėjo save Nazareto Mergelei, Įsikūnijimo slėpinyje atiduodamas jai savo Sūnų. Šis išrinkimas aukščiausiajam Dievo Sūnaus Motinos vaidmeniui ir kilnumui ontologijos požiūriu priklauso pačiai dviejų prigimčių vienybės Žodžio asmenyje tikrovei (hipostatinė vienybė). Šis pamatinis buvimo Dievo Sūnaus Motina faktas nuo pat pradžių reiškia visišką atsivėrimą Kristaus asmeniui, visam jo darbui ir misijai. Žodžiai „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ liudija šį Marijos dvasios atvirumą, Marijos, tobulai vienijančios savyje nekaltybei ir motinystei būdingą meilę, kurios yra tartum sulydytos į viena.

Štai kodėl Marija ne tik tapo žmogaus Sūnaus motina, jį maitinusia, bet ir „ypatingu būdu <...> bendradarbiavo“ [101] su Mesiju, su Atpirkėju. Kaip jau esu minėjęs, ji „žengė tikėjimo taku“ ir šioje kelionėje ligi kryžiaus papėdės savo darbais bei kančiomis motiniškai dalyvavo Išganytojo misijoje. Taip Marijai bendradarbiaujant su Sūnumi Atpirkėju, vykdančiu savo užduotį, pati Marijos motinystė nepakartojamai persimainė, vis labiau persiimdama „ugninga meile“ visiems, kuriems buvo skirta Kristaus misija. Šia „ugninga meile“, kuri, vienydamasi su Kristumi, siekė „atkurti antgamtinį sielų gyvenimą“ [102], Marija visiškai asmeniškai įžengė į vienatinį tarpininkavimą „tarp Dievo ir žmonių“, į žmogaus Jėzaus Kristaus tarpininkavimą. Marija pirmoji patyrė šio vienatinio tarpininkavimo antgamtinius padarinius – jau per apreiškimą ji buvo pasveikinta kaip „malonėmis apdovanotoji“ – ir, reikia pasakyti, jog dėl šios malonės ir antgamtinio gyvenimo pilnatvės ji buvo ypač parengta bendradarbiauti su Kristumi, vienatiniu žmonijos išganymo tarpininku. O toks bendradarbiavimas būtent ir yra jos tarpininkavimas, pavaldus Kristaus tarpininkavimui.

Marijos tarpininkavimas yra ypatingas ir nepaprastas, pagrįstas „malonės pilnatve“, pasireiškiančia visišku „Viešpaties tarnaitės“ atsidavimu. Atsiliepdamas į šį vidinį savo Motinos atsidavimą, Jėzus Kristus vis labiau ją rengė tapti žmonių „motina malonės plotmėje“. Tai netiesiogiai patvirtina kai kurios sinoptikų (plg. Lk 11, 28; 8, 20–21; Mk 3, 32–35; Mt 12, 47–50), ypač Evangelijos pagal Joną (plg. 2,1–12; 19, 25–27), minimos detalės, kurias jau iškėliau aikštėn. Šiuo požiūriu labai iškalbingi Jėzaus ant kryžiaus Marijai ir Jonui ištarti žodžiai.

40. Po prisikėlimo ir įžengimo į dangų įvykių Marija drauge su apaštalais aukštutiniame kambaryje laukė Sekminių kaip išaukštintojo Viešpaties Motina. Ji buvo ne tik ta, kuri „žengė savo tikėjimo taku ir ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus“, bet ir „Viešpaties tarnaitė“, savo Sūnaus patikėta gimstančiai Bažnyčiai kaip motina: „Štai tavo motina“. Šitaip ėmė plėtotis ypatingas ryšys tarp šios Motinos ir Bažnyčios. Gimstanti Bažnyčia iš tiesų buvo jos Sūnaus kryžiaus ir prisikėlimo vaisius. Marija, kuri iš pat pradžių visą save atidavė savo Sūnui ir jo darbui, negalėjo nedovanoti Bažnyčiai savo motiniško atsidavimo. Sūnui išėjus, jos motinystė liko Bažnyčioje kaip motiniškas tarpininkavimas: užtardama visus savo vaikus, Motina prisideda prie savo Sūnaus, pasaulio Atpirkėjo, išganomojo darbo. Susirinkimas teigia: „Marijos motinystė malonės plane <...> nepaliaujamai tęsiasi, iki visi išrinktieji bus galutinai atbaigti“ [103]. Per atperkamąją savo Sūnaus mirtį Viešpaties tarnaitės motiniškas tarpininkavimas tapo visuotinis, nes Atpirkimas apima visus žmones. Taip nepakartojamai veiksmingai reiškiasi vienatinis ir visuotinis Kristaus tarpininkavimas „tarp Dievo ir žmonių“. Marija subordinuotai bendradarbiauja visuotiniame Atpirkėjo, vienatinio tarpininko, tarpininkavime. Tai aiškiai parodo cituotoji Susirinkimo frazė.

“Paimta į dangų – skaitome toliau, – ji nesiliovė eiti šių išganymą teikiančių pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo išganymo dovanas“ [104]. Būtent tokiu „užtarimu“, pirmą kartą pasireiškusiu Galilėjos Kanoje, Marijos tarpininkavimas tęsėsi Bažnyčios ir pasaulio istorijoje. Toliau apie Mariją teigiama: „Savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę“ [105]. Taip Marijos motinystė be paliovos išlieka Bažnyčioje kaip užtariamasis tarpininkavimas, ir Bažnyčia išreiškia tikėjimą šia tiesa, vadindama Mariją „Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais“ [106].

41. Savo tarpininkavimu, subordinuotu Atpirkėjo tarpininkavimui, Marija ypatingu būdu prisideda prie žemėje keliaujančios Bažnyčios vienybės su eschatologine ir dangiškąja šventųjų bendruomenės tikrove, nes ji jau buvo „paimta į dangų“ [107]. Paėmimo į dangų tiesą, suformuluotą Pijaus XII, patvirtino Vatikano II Susirinkimas, taip išreiškęs Bažnyčios tikėjimą: „Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį (plg. Apr 19, 16) ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją“ [108]. Šiuo mokymu Pijus XII pratęsė Tradiciją, kuri Rytų ir Vakarų Bažnyčios istorijoje reiškėsi daugybe pavidalų.

Paėmimo į dangų slėpiniu Marijoje galutinai tapo tikrove visi Kristaus, pasaulio Atpirkėjo ir prisikėlusio Viešpaties, vienatinio tarpininkavimo padariniai: „Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę: pirma Kristus, po jo priklausantys Kristui jo atėjimo metu“ (1 Kor 15, 22–23). Paėmimo į dangų slėpinyje reiškiasi Bažnyčios tikėjimas, anot kurio, Marija yra „glaudžiu ir neišardomu ryšiu“ suvienyta su Kristumi, nes jei, kaip Motina ir Mergelė, ji nepakartojamu būdu buvo suvienyta su juo jo pirmojo atėjimo metu, tai, nepaliaujamai bendradarbiaudama su juo, ji bus suvienyta su juo laukiant antrojo atėjimo; „dėl savo Sūnaus nuopelnų kilnesniu būdu atpirkta“ [109], ji taip pat atliks ypatingą motinišką gailestingumo tarpininkės vaidmenį galutinio atėjimo metu, kai visi tie, kurie priklauso Kristui, bus atgaivinti ir „kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 26) [110].

Su „prakilniosios Siono dukters“ [111] išaukštinimu Paėmimo į dangų slėpinyje susijęs jos amžinosios garbės slėpinys. Juk Kristaus Motina išaukštinta kaip „visatos Karalienė“ [112]. Ta, kuri per apreiškimą pareiškė esanti „Viešpaties tarnaitė“, visą savo žemiškąjį gyvenimą išliko ištikima tam, kas išreiškiama šiuo vardu. Taip ji patvirtino, kad yra tikra „mokinė“ Kristaus, kuris tvirtai pabrėždavo savo misijos tarnaujamąjį pobūdį: žmogaus Sūnus „atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Štai kodėl Marija tapo pirmoji iš tų, kurie tarnaudami Kristui kituose nuolankumu ir kantrumu vedė savo brolius pas Karalių, kuriam tarnauti reiškia viešpatauti [113], ir ji visiškai pasiekė Kristaus mokiniams būdingą „karališkosios laisvės būklę“: tarnauti – tai viešpatauti!

“Kristus, tapęs klusnus iki mirties ir todėl Tėvo išaukštintas (plg. Fil 2, 8–9), įžengė į savo karalystės garbę. Visa jam pavesta, iki pats save ir visą kūriniją paves Tėvui, idant Dievas būtų viskas visame kame (plg. 1 Kor 15, 27–28)“ [114]. Marija, Viešpaties tarnaitė, yra šios savo Sūnaus karalystės dalininkė [115]. Tarnystė nesiliauja buvusi jos karališkoji garbė: paimta į dangų, ji nenutraukia savo išganomosios „tarnystės“, kuria reiškiasi motiniškas tarpininkavimas, „iki visi išrinktieji bus galutinai atbaigti“ [116]. Taigi ta, kuri žemėje „ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus“, ir toliau lieka suvienyta su juo dabar, nuolat yra su juo vienybėje, tuo tarpu kai visa jam pavesta, iki pats save ir visą kūriniją paves Tėvui“. Tad į dangų imamą Mariją tartum gaubia visa šventųjų bendrystės tikrovė, ir jos vienybė su Sūnumi garbėje visiškai atsigręžusi į galutinę Karalystės pilnatvę, kai „Dievas bus viskas visame kame“.

Net ir tada Marijos motiniškas tarpininkavimas nesiliauja buvęs subordinuotas vienatiniam Tarpininkui, iki galutinai ateis „amžių pilnatvė“, tai yra iki „visa, kas yra danguje ir žemėje“, bus „iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje“ (Ef 1, 10).

2. Marija Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio gyvenime

42. Vatikano II Susirinkimas, remdamasis Tradicija, iš naujo išryškino Kristaus Motinos vaidmenį Bažnyčios gyvenime. „Dieviškosios motinystės dovana <...>, kuri ją vienija su Sūnumi Atpirkėju, ir savo ypatingomis malonėmis bei pareigomis palaimintoji Mergelė taip pat glaudžiai susijungusi su Bažnyčia; <...> meile ir tobula vienybe su Kristumi Dievo Gimdytoja yra Bažnyčios provaizdis“ [117]. Kaip jau pažymėjome, Marija nuo pat pradžių lieka su apaštalais laukti Sekminių dienos, ir kaip „laiminga įtikėjusi“ iš kartos į kartą esti tikėjimo taku žengiančioje Bažnyčioje kaip neapgaunančios vilties pavyzdys (plg. Rom 5, 5).

Marija patikėjo, jog išsipildys tai, kas Viešpaties jai pasakyta. Kaip Mergelė, ji įtikėjo, kad savo įsčiose pradės ir pagimdys sūnų, „Šventąjį“, vertą „Dievo Sūnaus“–„Jėzaus“ (Dievas, kuris gelbėja) vardo. Kaip „Viešpaties tarnaitė“, ji liko tobulai ištikima šio Sūnaus asmeniui bei misijai. Kaip Motina, „būdama tikinti ir klusni, Marija pagimdė žemėje patį Tėvo Sūnų, nepažinusi vyro, pridengta Šventosios Dvasios šešėlio“ [118].

Dėl to „Bažnyčia pelnytai ją gerbia specialiu kultu. Jau nuo seniausių laikų palaimintajai Mergelei reiškiama pagarba kaip ‘Dievo Gimdytojai’, kurios prieglobstin pavojų ir reikmės slegiami tikintieji visada bėga savo maldomis“ [119]. Tas kultas visiškai nepakartojamas: jis apima ir išreiškia artimą ryšį, jungiantį Kristaus Motiną ir Bažnyčią“ [120]. Marija, kaip Mergelė ir Motina, Bažnyčiai yra „nuolatinis pavyzdys“. Tad galima sakyti, jog pirmiausia šiuo aspektu, būtent kaip pavyzdys ar veikiau kaip „tipas“, Marija, dalyvaudama Kristaus slėpinyje, nuolatos dalyvauja ir Bažnyčios slėpinyje. Mat Bažnyčia irgi vadinama „motina ir mergele“, ir šie vardai pagrįsti bibliniu bei teologiniu požiūriu [121].

43. Bažnyčia pati „tampa motina, <...> su tikėjimu priimdama Dievo žodį“ [122]. Kaip Marija, kuri „pirmoji“ įtikėjo, priimdama Dievo žodį per apreiškimą ir išlikdama jam ištikima per visus savo išbandymus iki pat kryžiaus, taip ir Bažnyčia tampa motina, kai, su tikėjimu priimdama Dievo žodį, „mokymu ir krikštu“ „gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus“ [123]. Šį „motinišką“ Bažnyčios pobūdį ypač gyvai išreiškė tautų apaštalas, rašęs: „Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). Šie šventojo Pauliaus žodžiai įsidėmėtinai liudija, jog ankstyvoji Bažnyčia savo apaštalavimo tarnybą tarp žmonių suvokė kaip buvimą motina. Tokia savimonė leido ir tebeleidžia Bažnyčiai žvelgti į savo gyvenimo ir misijos slėpinį vadovaujantis Sūnaus, „pirmgimio iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29), Motinos pavyzdžiu.

Galima sakyti, jog Bažnyčia iš Marijos mokosi motinystės: „kontempliuodama paslėptąjį Marijos šventumą, sekdama jos meile, ištikimai vykdydama Tėvo valią“, [124] ji įžiūri savo pašaukimo motiniškąjį matmenį, esmingai susijusį su jos sakramentine prigimtimi. Marija yra artimos vienybės su Dievu ženklas ir priemonė dėl savo motinystės, nes, Dvasios gaivinama, ji „gimdo“ žmonių giminės sūnus bei dukteris naujam gyvenimui Kristuje. Juk kaip Marija tarnauja Įsikūnijimo slėpiniui, taip Bažnyčia malonės dėka tarnauja įsūnystės slėpiniui.

Kartu Bažnyčia, sekdama Marijos pavyzdžiu, irgi išlieka mergelė, ištikima savo Sužadėtiniui: „Ji taip pat yra mergelė, kuri nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos“ [125]. Bažnyčia tikrai yra Kristaus Sužadėtinė, kaip liudija Pauliaus laiškai (plg. Ef 5, 21–23; 2 Kor 11, 2) bei vardas, kuriuo ją vadina Jonas: „Avinėlio sužadėtinė“ (Apr 21, 9). Jei Bažnyčia, kaip Sužadėtinė, laikosi Kristui duotosios priesaikos, tai ta ištikimybė, tapusi sutuoktuvių įvaizdžiu apaštalo mokyme (plg. Ef 5,23–33), turi ir kitą vertę: tai visiško atsidavimo Dievui gyvenant celibate „dėl dangaus Karalystės“, t. y. Dievui pašvęstosios nekaltybės, pavyzdys (plg. Mt 19, 11–12; 2 Kor 11, 2). Būtent tokia nekaltybė, kurios pavyzdys – Nazareto Mergelė, yra ypatingo dvasinio vaisingumo šaltinis: tai motinystės Šventojoje Dvasioje šaltinis.

Tačiau Bažnyčia taip pat sergėja iš Kristaus gautąjį tikėjimą: sekdama Marija, kuri saugojo ir svarstė savo širdyje (žr. Lk 2, 19, 51) visa, kas buvo susiję su jos dieviškuoju Sūnumi, ji stengiasi saugoti Dievo žodį, įžvalgiai ir apdairiai tirti jo turtus, kad galėtų jį visais amžiais ištikimai liudytų visiems žmonėms [126].

44. Dėl šio Marijos kaip pavyzdžio pobūdžio Bažnyčia artimai susijusi su Marija ir stengiasi būti panaši į ją: „sekdama savo Viešpaties Motina, Šventosios Dvasios dėka mergelės skaistumu išlaiko nepažeistą tikėjimą, gają viltį, nuoširdžią meilę“ [127]. Tad Marija esti Bažnyčios slėpinyje kaip pavyzdys. Tačiau Bažnyčios slėpinio esmė – gimdyti žmones naujam ir nemirtingam gyvenimui: tai motinystė Šventojoje Dvasioje. Vadinasi, Marija Bažnyčiai yra daugiau negu tik pavyzdys ir tipas. Juk Marija motinos meile prisideda prie Motinos Bažnyčios sūnų ir dukterų „gimimo ir auklėjimo“. Bažnyčios motinystė tampa tikrove ne tik sekant Dievo Motinos pavyzdžiu, bet ir su ja „bendradarbiaujant“. Bažnyčia gausiai semiasi iš šio bendradarbiavimo su Marija, t.y. iš jos motiniško tarpininkavimo, būdingo Marijai ta prasme, kad ji jau žemėje prisidėjo prie Bažnyčios sūnų bei dukterų gimimo ir auklėjimo, kaip Motina Sūnaus, kuriam Dievas paskyrė būti „pirmgimiu iš daugelio brolių“ [128].

Vatikano II Susirinkimo teigimu, ji prisidėjo motinos meile [129]. Čia glūdi tikroji reikšmė to, ką Jėzus pasakė savo Motinai kryžiaus valandą: „Moterie, štai tavo Sūnus“, po to mokiniui: „Štai tavo Motina“ (Jn 19, 26–27). Šie žodžiai apibrėžia Marijos vietą Kristaus mokinių gyvenime ir išreiškia – kaip minėjau – naują Atpirkėjo Motinos motinystę, dvasinę motinystę, gimusią pasaulio Atpirkėjo Velykų slėpinio gelmėse. Tai motinystė malonės plotmėje, nes meldžia dovanoti Šventąją Dvasią, pažadinančią gyvenimui naujus Dievo vaikus, atpirktus per Kristaus auką, Dvasią, kurią Marija, kaip ir Bažnyčia, gavo Sekminių dieną.

Krikščionių tautos ši motinystė ypač juntama ir išgyvenama per Eucharistiją, liturginį Atpirkėjo slėpinio šventimą, kuriame dalyvauja Kristus su savo tikruoju kūnu, gimusiu iš Mergelės Marijos.

Krikščionių tautos maldingumas tikrai visada artimai susijęs su Švenčiausiosios Mergelės gerbimu ir Eucharistijos kultu; tai galima matyti tiek Vakarų, tiek Rytų liturgijoje, vienuolijų šeimų tradicijoje, šiuolaikinių, įskaitant net jaunimo, sąjūdžių dvasingume ir Marijos šventovių pastoracinėje praktikoje. Marija veda tikinčiuosius į Eucharistiją.

45. Motinystė iš prigimties susijusi su asmeniu. Ji visuomet lemia visiškai nepakartojamą dviejų asmenų ryšį: motinos su vaiku ir vaiko su motina. Net jei moteris yra daugelio vaikų motina, jos asmeninis ryšys su kiekvienu iš jų esmingai apibūdina motinystę. Juk kiekvieno vaiko gimimas visiškai nepakartojamas, ir tai galioja tiek motinai, tiek vaikui. Kiekvienas vaikas nepakartojamai supamas motiniškos meilės, kuria remiasi jo žmogiškasis auklėjimas ir branda.

Galima teigti, jog motinystė „malonės plotmėje“ panaši į tai, kas „prigimties plotmėje“ ženklina motinos ir jos vaiko vienybę. Tokioje šviesoje lengviau suprasti, kodėl Kristus savo Golgotos testamente vienaskaita išreiškia naująją savo Motinos motinystę, paminėdamas tik vieną žmogų: „Štai tavo sūnus“.

Be to, tais pačiais žodžiais iki galo nurodomas marijiškojo matmens Kristaus mokinių gyvenime motyvas – ne tik Jono, kuris tą valandą drauge su Mokytojo Motina stovėjo prie kryžiaus, bet ir kiekvieno Kristaus mokinio, kiekvieno krikščionio gyvenime. Atpirkėjas patiki savo Motiną mokiniui ir kartu palieka ją jam kaip motiną. Marijos motinystė, kuri tampa žmogaus paveldu, yra dovana, Kristaus asmeniškai dovanojama kiekvienam žmogui. Atpirkėjas patiki Jonui Mariją, nes Marijai patiki Joną. Kryžiaus papėdėje prasideda tas ypatingas žmogaus savęs patikėjimas Kristaus Motinai, kuris Bažnyčios istorijoje buvo praktikuojamas ir reiškiamas įvairiais būdais. Kai tas pats apaštalas ir evangelistas, persakęs Jėzaus nuo kryžiaus savo Motinai ir jam ištartus žodžius, priduria: „Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 27), tai  tuo nori pasakyti, kad mokiniui buvo paskirtas sūnaus vaidmuo ir kad jis prisiima globoti savo mylimiausio Mokytojo Motiną. Kadangi jam Marija kaip motina buvo duota asmeniškai, šie žodžiai, nors ir netiesiogiai, žymi artimą vaiko ryšį su motina. Visa tai slypi posakyje „savęs patikėjimas“. Savęs patikėjimas yra atsakas į asmens meilę, ypač motinos meilę.

Kristaus mokinio gyvenimo marijiškasis matmuo ypatingu būdu reiškiasi būtent šiuo sūniškuoju savęs Dievo Motinai patikėjimu, kuriam pradžią davė Atpirkėjo testamentas Golgotoje. Sūniškai patikėdamas save Marijai, krikščionis, kaip ir apaštalas Jonas, „pasiima pas save“ [130 ] Kristaus Motiną ir įsileidžia ją į visą savo vidinį gyvenimą, t.y. savo žmogiškąjį ir krikščioniškąjį „aš“: „Jis pasiėmė ją pas save“. Taip jis trokšta patekti į „motinos meilės“ veikimo zoną, meilės, kuria Atpirkėjo Motina „rūpinasi savo Sūnaus broliais“ [131], „prie kurių gimimo ir auklėjimo ji prisideda“ [132] pagal malonės dovaną, kiekvienam suteiktą Kristaus Dvasios veikimu. Taip Dvasioje įgyvendinama motinystė, kryžiaus papėdėje ir aukštutiniame kambaryje tapusi Marijos užduotimi.

46. Šis sūniškasis ryšys, šis sūnaus savęs patikėjimas savo motinai ne tik turi pradžią Kristuje, bet, galima sakyti, galiausiai yra į jį orientuotas. Marija visiems žmonėms be paliovos kartoja tai, ką pasakė Galilėjos Kanoje: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Juk būtent jis, Kristus, yra vienatinis Dievo ir žmonių tarpininkas, jis yra „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6), jį Tėvas atidavė pasauliui, kad žmogus „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Nazareto Mergelė tapo pirmąja šios Tėvo išganomosios meilės „liudytoja“ bei trokšta visur ir visada išlikti jo nuolankia tarnaite. Kiekvienam krikščioniui, kiekvienam žmogui Marija yra ta, kuri pirmoji „įtikėjo“ ir būtent šiuo savo kaip sužadėtinės ir motinos tikėjimu ji trokšta paveikti visus, kurie patiki jai save kaip sūnūs. Ir juo atkakliau jos sūnūs to laikysis ir eis ta linkme, juo labiau Marija priartins juos prie „nesuvokiamų Kristaus turtų“ (Ef 3, 8), ir tuo geriau jie išvys visą žmogaus kilnumą ir galutinę savo pašaukimą prasmę, nes „Kristus <...> pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus“ [133].

Šis krikščioniškojo gyvenimo marijiškasis matmuo pasidaro ypač svarbus kalbant apie moterį ir jos padėtį. Juk moteriškumas ypač susijęs su Atpirkėjo Motina. Šią temą galėsime plačiau panagrinėti kita proga. Čia tik norėčiau pabrėžti, jog Nazareto Marijos asmenybė parodo, kas yra moteris, tuo, kad Dievas per iškilų savo Sūnaus tapimo žmogumi įvykį patikėjo save laisvai ir veikliai moters tarnystei. Vadinasi, galima teigti, kad moterys, žvelgdamos į Mariją, gali įminti paslaptį, kaip oriai įgyvendinti savo moteriškumą ir pasiekti savo tikrąją pažangą. Marijos šviesoje Bažnyčia įžiūri moters veide grožio atšvaitus, tartum veidrodyje atspindinčius kilniausius žmogaus širdies jausmus: meilės žadinamą atsidavimo pilnatvę, jėgą, gebančią pakelti sunkiausias kančias, begalinę ištikimybę, nenuilstamą veiklumą, gebėjimą skvarbią intuiciją derinti su palaikymo bei padrąsinimo žodžiais.

47. Susirinkimo metu Paulius VI iškilmingai paskelbė, kad Marija yra Bažnyčios Motina, „tai yra visos Dievo tautos, tikinčiųjų ir ganytojų, Motina“ [134]. Vėliau, 1968 metais, Tikėjimo išpažinime, žinomo „Dievo tautos Credo“ vardu, jis dar kartą galingai patvirtino: „Tikime, kad Švenčiausioji Dievo Motina, naujoji Ieva, Bažnyčios Motina, danguje toliau motiniškai rūpinasi Kristaus nariais, prisidėdama prie atpirktųjų sielų gimimo ir dieviškojo gyvenimo plėtotės“ [135].

Susirinkimo mokymas pabrėžė, jog tiesa apie Švenčiausiąją Mergelę, Kristaus Motiną, labai padeda gilinti tiesą apie Bažnyčią. Tardamas žodį apie konstituciją Lumen gentium, kurią patvirtino Susirinkimas, Paulius VI pareiškė: „Tikrosios katalikiškosios doktrinos apie palaimintąją Mergelę Mariją pažinimas visada bus Kristaus ir Bažnyčios slėpinio tikslaus supratimo raktas“ [136]. Marija esti Bažnyčioje kaip Kristaus Motina ir sykiu kaip Motina, kurią Kristus per Atpirkimo slėpinį patikėjo žmonijai per apaštalo Jono asmenį. Štai kodėl Marija savo nauja motinyste Dvasioje apglėbia visus ir kiekvieną Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Šia prasme Marija, Bažnyčios Motina, yra ir jos pavyzdys. Juk Bažnyčia, kaip pageidauja ir prašo Paulius VI, „privalo perimti iš Mergelės, Dievo Motinos, autentiškiausią tobulo sekimo Kristumi formą“ [137].

Šis ypatingas ryšys, vienijantis Kristaus Motiną ir Bažnyčią, padeda dar aiškiau išryškinti slėpinį „moters“, nuo pirmųjų Pradžios knygos puslapių ligi Apreiškimo lydinčios Dievo išganomojo plano žmonijai apreiškimą. Marija, būdama Bažnyčioje kaip Atpirkėjo Motina, motiniškai dalyvauja visą žmonijos istoriją trunkančioje „žūtbūtinėje kovoje su tamsos galybėmis“ [138]. Remiantis Bažnyčios tapatinimu su „moterimi, apsisiautusia saule“ [139] (Apr 12, 1), galima teigti, kad „palaimintojoje Mergelėje Bažnyčia jau pasiekė tobulybę, kurioje ji yra be dėmės ir raukšlės“. Štai kodėl krikščionys, savo žemiškosios kelionės metu su tikėjimu keldami akis į Mariją, stengiasi „augti šventumu“ [140]. Marija, prakilnioji Siono Duktė, padeda visiems savo vaikams, kad ir kur jie gyventų ir kas tokie būtų, atrasti Kristuje į Tėvo namus vedantį kelią.

Tad Bažnyčia visą savo gyvenimą su Dievo Motina išlaiko ryšį, įtraukiantį į Išganymo slėpinį praeitį, dabartį ir ateitį, ir gerbia ją kaip dvasinę žmonijos Motiną ir tą, kuri mums išprašo malonių.

3. Marijos metų esmė

48. Būtent ypatingas žmonijos ryšys su šia Motina paskatino mane, baigiantis antrajam tūkstantmečiui nuo Kristaus gimimo, paskelbti Bažnyčioje Marijos metus. Tokios iniciatyvos jau būta praeityje, kai popiežius Pijus XII 1954 metus paskelbė Marijos metais, norėdamas iškelti aikštėn išskirtinį Kristaus Motinos šventumą, išreikštą jos Nekaltojo prasidėjimo (apibrėžto lygiai prieš šimtmetį) ir Paėmimo į dangų slėpiniuose [141].

Dabar, vadovaudamasis Vatikano II Susirinkimo gairėmis, norėčiau pabrėžti ypatingą Dievo Motinos dalyvavimą Kristaus ir jo Bažnyčios slėpinyje. Tai pamatinis matmuo, plaukiantis iš daugiau negu prieš dvidešimt metų pasibaigusio Susirinkimo mariologijos. 1985 metų nepaprastasis Vyskupų sinodas visus mus paragino ištikimai laikytis Susirinkimo mokymo ir gairių. Galima teigti, jog Susirinkime ir Sinode yra tai, ką Šventoji Dvasia trokšta „pasakyti Bažnyčiai“ dabartiniu istorijos etapu.

Šiomis aplinkybėmis Marijos metai turi paskatinti iš naujo ir giliai perskaityti tai, ką Susirinkimas yra pasakęs apie palaimintąją Mergelę Mariją, Dievo Motiną, Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje; tam buvo skirta ir ši enciklika. Čia kalbama ne tik apie tikėjimo doktriną, bet ir apie tikėjimo gyvenimą ir, vadinasi, autentišką „marijiškąjį dvasingumą“, besiremiantį Tradicija ir ypač dvasingumu, kurio siekti mus ragina Susirinkimas [142]. Be to, marijiškasis dvasingumas, ne mažiau negu atitinkamas maldingumas, asmenų bei įvairių krikščioniškųjų bendruomenių, gyvenančių tarp visos žemės tautų, istorinėje patirtyje atranda turtingą šaltinį. Šia proga norėčiau iš daugybės šio dvasingumo liudytojų bei mokytojų paminėti šventąjį Louis-Marie Grignion de Montfort’ą [143], siūliusį krikščionims pasiaukojimą Kristui per Marijos rankas kaip veiksmingą priemonę ištikimai laikytis krikšto pažadų. Su malonumu konstatuoju, kad mūsų epochai irgi netrūksta naujų šio dvasingumo bei maldingumo apraiškų.

Tad yra patikimų atspirties taškų, kurių turėtume laikytis švęsdami šiuos Marijos metus.

49. Marijos metai prasidės Sekminių iškilme birželio 7 dieną. Svarbu ne tik priminti, jog Marija „pirmiau“ už Viešpatį Kristų įžengė į žmonijos istoriją, bet ir Marijos šviesoje pabrėžti, kad, įvykus Įsikūnijimo slėpiniui, žmonijos istorija įžengė į „laiko pilnatvę“, ir Bažnyčia yra šios pilnatvės ženklas. Kaip Dievo tauta, Bažnyčia visose tautose nuo Sekminių dienos žengia tikėjimo taku į amžinybę. Kristaus Motina, kuri dalyvavo „Bažnyčios laiko“ pradžioje, kai, laukdama Šventosios Dvasios, atsidėjo maldai su savo Sūnaus apaštalais ir mokiniais, be perstojo užima „pirmąją vietą“ Bažnyčios kelionėje per žmonijos istoriją. Ji taip pat yra ta, kuri, kaip „Viešpaties tarnaitė“, nepaliaujamai prisideda prie Kristaus, jos Sūnaus, atlikto išganymo darbo.

Tad šiais Marijos metais Bažnyčia pašaukta ne tik prisiminti visa, kas jos praeityje liudija ypatingą, motinišką Dievo Motinos bendradarbiavimą, kuriuo ji Viešpatyje Kristuje prisideda prie išganymo darbo, bet ir tiesti ateičiai tokio bendradarbiavimo kelius, nes antro krikščioniškojo tūkstantmečio pabaiga atveria naują perspektyvą.

50. Kaip minėjau, netgi tarp atsiskyrusiųjų brolių, ypač tarp Rytų krikščionių, netrūksta gerbiančių bei aukštinančių Viešpaties Motiną. Tad marijiškoji šviesa apšviečia ekumenizmą. Dar trokštu priminti, kad kaip tik Marijos metais sukaks tūkstantis metų nuo šventojo Vladimiro, didžiojo Kijevo kunigaikščio, krikšto (988 m.), davusio pradžią krikščionybei to meto Rusios teritorijoje ir vėliau kitose Rytų Europos žemėse; būtent šiuo keliu evangelizacinių pastangų dėka krikščionybė paplito už Europos iki šiaurinių Azijos sričių. Tad trokštame, ypač šiais Marijos metais, malda vienytis su visais ortodoksais ir katalikais, švenčiančiais šio krikšto tūkstantmetį, bei dar kartą pakartoti ir patvirtinti Susirinkimo žodžius: mus „labai džiugina ir guodžia tai, kad <...> [rytiečiai] su didžiu užsidegimu ir pamaldžia dvasia“ buriasi „gerbti Dievo Gimdytojos – amžinosios Mergelės“ [144]. Nors tebejuntame keliais dešimtmečiais vėliau (1054 m.) užklupusio skausmingo pasidalijimo padarinius, vis dėlto galime sakyti, jog Kristaus Motinos akivaizdoje jaučiamės esą tikri broliai ir seserys, priklausantys mesijinei Tautai, pašauktai sukurti žemėje vieną Dievo šeimą. Šių metų pradžioje esu pasakęs: „Trokštame dar kartą patvirtinti visuotinį visų šios žemės sūnų bei dukterų paveldą“ [145].

Be to, skelbdamas Marijos metus, aš patikslinau, kad jie baigsis kitų metų Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilme, idant išryškėtų Apreiškimo Jonui knygoje minimas „didingas ženklas, pasirodęs danguje“. Taip sykiu norime atsiliepti į Susirinkimo, atsigręžiančio į Mariją kaip į „tikros vilties bei paguodos ženklą“ „keliaujančiajai Dievo tautai“, kvietimą. Susirinkimas taip ragina: „Visi Kristaus tikintieji tegul karštai prašo Dievo ir žmonių Motiną, kad ji, savo maldomis padėjusi gimstančiai Bažnyčiai ir dabar išaukštinta danguje virš visų palaimintųjų ir angelų, visų šventųjų bendrystėje užtartų mus savo Sūnui, iki visos tautų šeimos – ir krikščioniškomis vadinamos, ir dar nepažįstančios savo Išganytojo – taikoje ir santarvėje laimingai susiburs į vieną Dievo tautą švenčiausiosios ir nedaliosios Trejybės garbei“ [146].

PABAIGA

51. Kasdienių Liturginių valandų pabaigoje Bažnyčia į Mariją kreipiasi ir taip:

„Maloningoji Atpirkėjo Motina, visuomet atviri Dangaus vartai ir Jūrų žvaigžde! Ateik į pagalbą klumpančiai, bet pakilti besistengiančiai tautai. Viso pasaulio nuostabai Tu pagimdei tą, kuris Tave sukūrė!“

„Viso pasaulio nuostabai!“ Šie antifonos žodžiai išreiškia tikėjimo kupiną nuostabą, lydinčią Marijos dieviškosios motinystės slėpinį. Tam tikra prasme ji kyla iš visos kūrinijos ir tiesiogiai iš visos Dievo tautos, Bažnyčios širdies. Kokia stebėtina gelme Dievas, visko Kūrėjas ir Viešpats, apsireiškė žmogui! [147] Kaip aiškiai jis įveikė visas begalinio „atstumo“, skiriančio Kūrėją nuo kūrinio, erdves! Jis neišreiškiamas ir neišmatuojamas, tačiau labiau neišreiškiamas ir neišmatuojamas jis yra įsikūnijusiame Žodyje, kuris tapo žmogumi, gimdamas iš Nazareto Mergelės.

Jis amžinai norėjo padaryti žmones savo dieviškosios prigimties dailininkais (plg. 2 Pt 1, 4), todėl numatė žmogaus „sudievinimą“ ir jo istorinėmis sąlygomis, idant net po nuodėmės būtų pasirengęs brangia kaina atkurti amžinąjį savo meilės planą, „sužmogindamas“ Sūnų, kuris tos pačios prigimties kaip ir jis. Tokia dovana negali nekelti visos kūrinijos, ir pirmiausia žmogaus, nuostabos, žmogaus, tapusio dalininku Šventojoje Dvasioje: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).

Šio slėpinio, šios tikėjimo kupinos nuostabos centre stovi Marija. Švenčiausioji Atpirkėjo Motina pirmoji tai patyrė: „Viso pasaulio nuostabai Tu pagimdei tą, kuris Tave sukūrė!“

52. Šios liturginės antifonos žodžiais taip pat išreikšta ir „didžiosios pervartos“, kurią žmogui lėmė Įsikūnijimo slėpinys, tiesa. Ši pervarta apima visą žmogaus istoriją nuo pradžios, apreikštos mums pirmuosiuose Pradžios knygos skyriuose, iki jos pabaigos, iki pasaulio pabaigos, kurios „nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 13) Jėzus mums neapreiškė. Tai nenutrūkstama ir nepaliaujama pervarta nuopuolį keičiant pakilimu, nuodėmingą žmogų – į malonės kupiną bei teisingą. Liturgija, ypač advento metu, išreiškia pačią šios pervartos esmę ir pagauna šį nuolatinį „čia ir dabar“ sušukdama: „Ateik į pagalbą klumpančiai, bet pakilti besistengiančiai tautai“.

Šie žodžiai svarbūs kiekvienam žmogui, bendruomenėms, tautoms ir nacijoms, kartoms ir žmonijos istorijos epochoms, mūsų epochai ir šiems besibaigiančio tūkstantmečio metams: „Ateik į pagalbą klumpančiai <...> tautai“.

Šis prašymas adresuotas Marijai, „maloningajai Atpirkėjo Motinai“, jis adresuotas Kristui, kuris per Mariją įžengė į žmonijos istoriją. Metų metais ši antifona keliama į Mariją, prisimenant momentą, kai ši esminė istorinė pervarta buvo neatšaukiamai įvykdyta; tai pervarta iš „nuopuolio“ į „pakilimą“.

Žmonija padarė įstabių atradimų ir pasiekė nepaprastų rezultatų mokslo bei technikos srityse; ji atliko didelių darbų žengdama pažangos ir civilizacijos keliu ir net, galima sakyti, pastaruoju metu įstengė paspartinti istorijos tėkmę. Tačiau pamatinė pervarta, laikytina „pirmaprade“, nuolatos lydi keliaujantį žmogų per visus istorijos įvykius, lydi visus ir kiekvieną. Tai pervarta iš „nuopuolio“ į „pakilimą“, iš mirties į gyvenimą. Tai taip pat nesiliaujantis iššūkis žmonių sąžinei, visai istorinei žmogaus sąmonei: iššūkis, kurio esmė – „nesuklupti“ žygiuojant visuomet senais ir visuomet naujais keliais ir suklupus „pakilti“.

Su visa žmonija artėdama prie antrojo tūkstantmečio pabaigos, Bažnyčia su visa tikinčiųjų bendrija ir vienydamasi su visais geros valios žmonėmis savo ruožtu priima didį iššūkį, išreikštą antifonos žodžiais apie „klumpančią ir besistengiančią pakilti tautą“, bei gręžiasi į Atpirkėją ir jo Motiną tardama: „Ateik į pagalbą!“ Juk – ir tai liudija ši malda – Bažnyčia regi palaimintąją Dievo Motiną išganomajame Kristaus ir savo pačios slėpinyje; regi ją giliai įsišaknijusią žmonijos istorijoje, amžinajame žmogaus pašaukime, atitinkančiame planą, kurį Dievas savo Apvaizda jam paskyrė nuo amžių; regi jos motinišką buvimą ir pagalbą sprendžiant daugybę sudėtingų problemų, šiandien lydinčių paskirų žmonių, šeimų ir tautų gyvenimą; regi ją padedančią krikščionių tautai nepaliaujamoje gėrio kovoje su blogiu, idant ji „nesukluptų“ ar, jei suklupo, „pakiltų“.

Iš visos širdies viliuosi, kad šios enciklikos apmąstymai taip pat padės atnaujinti šią viziją visų tikinčiųjų širdyse.

Kaip Romos vyskupas, siunčiu visiems, kuriems skirti šie apmąstymai, ramybės pabučiavimą, kurį palydžiu savo sveikinimu bei palaiminimu mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Amen.

Roma, prie Šventojo Petro, 1987 m. kovo 25 d., Viešpaties Apreiškimo iškilmė, devintieji mano pontifikato metai.

JONAS PAULIUS II