1. Su kokiu lūkesčiu laukiau šio bičiuliško mūsų susitikimo „ad limina“ proga. Šiandien dėkoju Viešpačiui, kad atvykote, – mylima lietuvių tauta šitaip išreiškia ištikimybę Petro sostui. Kuo nuoširdžiausiai Jus sveikindamas, dėkoju brangiajam kardinolui Vincentui Sladkevičiui, Vyskupų Konferencijos pirmininkui, išreiškusiam Jūsų mintis ir išdėsčiusiam viltis tos bažnytinės bendruomenės, kurią Viešpats patikėjo Jums, ganytojams. Po neseniai praūžusių įvykių tai yra pirmasis „Petro Sosto“ aplankymas, iš pagrindų pasikeitus Lietuvos ir daugelio kitų Rytų šalių santvarkai bei visam gyvenimui, pagaliau leidus tautoms apsispręsti – atgauti taip išsvajotą laisvę. Sveiki atvykę! Jūsų asmenyje sveikinu drąsiuosius krikščioniškosios tautos atstovus, ilgai kentusius priespaudą, bet pagaliau galinčius laisvai skelbti savo tikėjimą, Kristų, pasaulio Gelbėtoją.

2. Bažnyčia, gerai suprasdama istorijos kaip pasirengimo besiartinančiai Karalystei reikšmę (plg. Gaudium et spes, 39), prisidėdama prie žmonių kovos už laisvę ir teisingumą, visados žvelgia priekin, niekados nepasitenkina tuo, kas pasiekta. Ji yra įkvėpta ir tiesiog įtaigota Kristaus meilės: „Caritas enim Christi urget nos“ (Kristaus meilė valdo mus) (2 Kor 5, 14). Vis dėlto nieko nedaroma „greitomis“, vien tik kaip „kūnas geidžia“, nerūpestingai ir nekantriai. Bažnyčia su „uolumu dėl Dievo namų“ (plg. Jn 2, 17) nesiliauja iš kartos į kartą sėjusi dvasines Evangelijos sėklas, būdama tikra, jog pagaliau jos, suleidusios šaknis, paslaptingu Dvasios veikimu duos savo vaisių. Štai kokia kiekvienos istorinės epochos Viešpaties mokinių pasiuntinybė! Štai kur svarbiausioji pareiga kiekvieno iš mūsų, vyskupo, prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio pašaukto liudyti Kristų, kuris „mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1). Gerbiamieji Broliai, Kristaus meilė verčia Jus savo šalyje sėti Tiesos sėklą, kad laisvė ir brolybė, tos didžiausios vertybės, už kurias lietuviai praeityje taip brangiai sumokėjo, Jums visiems taptų vienybės jungtimi.

3. Jūsų Tėvynė, kurią turėsiu džiaugsmo aplankyti ateinantį rugsėjį, išgyvena didžiulių ir reikšmingų visuomeninių permainų metą. Žmogaus teisės, ypač religijos laisvė, po pusšimčio sunkios priespaudos metų, ačiū Dievui, jau atgautos. Šitaip įvykiams susiklosčius, Šventasis Sostas per skirtąjį apaštalinį nuncijų galėjo visiškai atnaujinti diplomatinius santykius su vyriausybe. Be to, sukurta Vilniaus metropolinė provincija. Gavus statutą ir paskyrus generalinį sekretorių, pagyvėjo Vyskupų Konferencijos veikla. Popiežinėje šv. Kazimieros kolegijoje jau gyvena ir Romoje mokosi pirmieji kunigai bei seminaristai. Taigi dabar – atgimimo ir pavasario metas. Tai naujos kartos kūrimo, sąžinės ugdymo laikas, kad laisvės dovana, priimta evangelinės tiesos šviesoje, subręstų ir atneštų lauktųjų vaisių visose visuomeninio gyvenimo srityse. Krikščionys žino, jog jie dabar atsakingi – yra „pirmose linijose“ – ten, kur turi būti atstatyta krašto dorovė, politika ir ekonomika. Šiam svarbiam ir sunkiam uždaviniui reikia gerai parengtų ir gerai išauklėtų darbininkų. Savo šalyje, savaime suprantama, Jūs jaučiate įtampą tarp vėl iš naujo patiriamos pilietinės vienybės ir tebejuntamų netolimos praeities neišvengiamų pėdsakų. Būtina auklėti teisingumu pagrįstos ateities kūrėjus, ateities, kur piliečių tarpusavio santykiai būtų nešališki, teisiškai tvarkomi. Beje, šiandien išryškėja kitas sunkumas – būtinybė rinktis vieną iš skirtingų raidos modelių ir jį atitinkantį ekonominį sprendimą, kas, tegul ir ne visada akivaizdžiai, susiję su etiniais ir kultūriniais tikslais. Be to, didžiulių pasikeitimų apimtoje geografinėje aplinkoje, kur yra ir Jūsų kraštas, nėra taip lengva tvarkyti tarptautinius santykius. Šitokių įvykių akivaizdoje būtina, kad naujos visuomeninės jėgos veiktų labai atsakingai ir apgalvotai, nesusiviliotų vien tik medžiagine gerove. „Išsivystymas, – rašiau enciklikoje Centesimus annus, – negali būti suprastas vien tik ekonomine prasme, bet turi apimti visą žmogaus veiklą. Tai nereiškia, jog visos tautos turi susilyginti su turtingiausiomis dabarties šalimis; tačiau jos turi atkakliu darbu kurti vertingesnį gyvenimą, ugdyti kiekvieno asmens deramą orumą ir kūrybiškumą, sugebėjimą atsiliepti į savo pašaukimą ir jame glūdintį Dievo kvietimą“ (29).

4. Nūdienė Lietuvos Bažnyčia nebijo pasitikti tokių grėsmingų iššūkių, nes supranta, kad Viešpats dar ir šiandien kalba savo apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Tarp Išganytojų kviečiamų tautų yra ir Jūsų atjaunėjusi Lietuva, kuriai Bažnyčia trokšta duoti garbingą dalį, kad ji augtų kupina tikėjimo ir turtėtų žmogiškomis, evangelinėmis dorybėmis, darniai bendradarbiautų su visomis šalimis. Jūs aiškiai ir puikiai suprantate savo pašaukimą skelbti ir liudyti, kad Evangelijos žodis ir akivaizdus pavyzdys šviestų visai neramiai visuomenei. Neseniai paskebtas Jūsų ganytojiškas laiškas „Kuriant brolišką ir laisvą Lietuvą“ ryškiai parodo Jūsų, gerbiami Broliai Vyskupai, rūpestį, nes pirmieji imatės atsakomybės spręsti ir vadovauti ganytojiškai veiklai, kuri yra būdinga Jūsų pašaukimui ir Jūsų tarnystei. Šias evangelizacijos pastangas lydi aktyvi veikla gailestingos meilės baruose; šaliai išgyvenant tokias sunkias ekonomines bėdas, įvairiais būdais stengiamasi padėti žmonėms, ypač vargingiausiems. Išmintinga ir didžiadvasiška parama stokojantiems kasdien paliudija krikščioniškosios tautos evangelizacinę pasiuntinybę.

5. „Evangelizuoti, – priminiau Europos vyskupų konferencijų pirmininkams posinodiniame susitikime pernai gruodžio mėnesį, – tai būti liudytojais“, o „naujiena“, susijusi su Evangelija ir evangelizacija, nuolat įpareigoja Kristaus Liudytojus. Mūsų amžiuje Europos žemyne užderėjo gausus kankinių derlius, matyt, didžiausias po pirmųjų krikščionybės laikų. Bažnyčia bręsta šios palaimingos pjūties dėka. Lietuva, irgi patyrusi ilgą kančių ir išbandymų metą, šiandien išgyvena apaštalinį ir misionierišką pakilimą. Gerbiami Broliai Vyskupai, šiandien yra puiki proga nuodugniau įvertinti Evangelijos turtus ir iš jų pasisemti išminties, kuria kryptimi ateinančiais metais pasukti savo ganytojišką veiklą. Dabar palankus metas įsigilinti į Vatikano II Susirinkimo mokymą, kurio gaivinančiai jėgai šitiek laiko buvo trukdoma pasireikšti Jūsų bendruomenėse. Atidžiai studijuokite Susirinkimo dokumentus, juos apmąstykite ir įgyvendinkite savo Bažnyčiose. Ypač pasistenkite, kad juos pažintų ir pamiltų pasauliečiai. Nauja pasauliečių karta, išugdyta didžiųjų Susirinkimo konstitucijų dvasia, tebūna vienas iš Jūsų ganytojiškos veiklos tikslų. Ypač svarbu, kad suaugusieji ir jaunimas imtų nagrinėti dekretą dėl pasauliečių apaštalavimo. Suvoktų jo reikšmę dabartinei nelengvai krašto būklei, susietų jį su kartu vykstančiu apaštalavimu. Sutinkamai su Vatikano II Susirinkimo nurodymais kiekviena vyskupija tegu turi pasauliečių ugdymo „mokyklą“, kur bręstų savitos krikščioniškos asmenybės, sugebančios gaivinti įvairias gyvenimo sritis – šeimą, mokyklą, kultūrą, visuomenines ryšių priemones, ekonomiką. Todėl reikia skirti deramą dėmesį bažnytinių draugijų ir judėjimų, pasižyminčių tvirtu dvasiniu gyvenimu ir savo veikla tinkančių vietinei Bažnyčiai, apaštalavimo programoms.

6. Tenetrūksta išskirtinio ganytojiško rūpesčio šeimai, esminei krikščioniškos bendruomenės ir visuomenės ląstelei, – ją reikia stengtis padaryti aktyvių evangelizacijos ramsčiu. Visaip stiprinkite jos dvasinį ir moralinį gyvenimą; šiam tikslui panaudokite „Katalikų Bažnyčios katekizmą“. Ypač daug dėmesio skirkite sužadėtinių rengimui ir nuolatiniam vedusiųjų brendimui, kad jie iki galo atrastų per krikštą gautą pašaukimą ir patys imtųsi evangelizacinės veiklos. Šitaip bus galima padėti stiprius gyvybės išsaugojimo pamatus, palaikyti tvirtą sutuoktinių ir šeimos dvasingumą, kuris be jokių svyravimų užtikrina šeimos neišardomumą, sutuoktinių atsakomybę už gyvybę ir vaikų auklėjimą. Visada omenyje turėkite jaunimą, Bažnyčios ir lietuvių tautos viltį. Jei norime, kad augtų jų tikėjimas, būtina taikyti katechezę, atsižvelgiančią į skirtingas amžiaus grupes.

7. Gilintis į Susirinkimo mokymą reikia ne tik pasauliečiams, bet ir rengiantiems klierikus bei kunigus. Seminarijos gyvuos, jei bus atnaujintos pagal Vatikano II Susirinkimo nurodymus, jei bus naudojamasi pedagogine ir pastoracine patirtimi, sėkmingai pritaikyta kitose Europos šalyse. Kiekvienas Jūsų vyskupijos kunigas teugdo kilniadvasišką ganytojišką meilę, kurią nuolat tegaivina malda, tebūna bendrai rengiami planai ir vieninga veikla. Mylėkite savuosius kunigus! Būkite jiems artimi, išklausykite jų prašymų, skatinkite ir stiprinkite jų broliškumo dvasią. Tai atneš vaisių – ateities pašaukimų. Valandų liturgija, Dievo žodžio apmąstymas, pagarbus sakramentų, pirmiausia Susitaikinimo ir Eucharistijos, šventimas tebūna pirmutinė pareiga kiekvieno kunigo, pašaukti visados nuoširdžiai priimti brolius, dalyti jiems tiesos ir dieviškos meilės duoną. Savo vyskupijose skatinkite ir stiprinkite Dievui pašvęstą gyvenimą. Būtina, kad kai kurios vyrų ir moterų vienuolijos po tiek metų izoliacijos atnaujintų ryšius su kongregacijomis, kurioms jos priklauso, stengtųsi derinti savo gyvenimą pagal atitinkamus įstatus. Ypač moterų vienuolijos, susikūrusios pogrindžio laikais ir neturinčios įstatų, tegul dabar konkrečiau apibrėžia savąją charizmą.

8. Gerbiamieji Broliai, Jūsų laukia sudėtingas apaštalavimo uždavinys, tačiau kokį reikšmingą indėlį Jūsų nepaliaujamas pasišventęs darbas galės įnešti į naująją evangelizaciją! Pjūtis, kaip Jūs patys žinote, yra gausi, ir čia laukia sunkus darbas. Be to, didžiai įpareigoja ir tie Jūsų laukiantys uždaviniai. Nebijokite! Viešpats su Jumis; jis pažadėjo būti kartu „Ecce ego vobis sum omnibus diebus, usque as consummationem saeculi!“ (Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos) (Mt 28, 20). Visi vieningai ženkite priekin, – tegyvena Jumyse tvirta ir pranašiška dvasia. Teneblėsta Jumyse budrumas ir jautrumas priimtinoms naujovėms ir pavojams, neišvengiamiems kiekvienos bažnytinės bendruomenės kelyje. Kasdien būkite be išlygų pasirengę liudyti Kristų, kuris „yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Ypatingai lietuvių tautos gerbiama ir dažnai maldose minima Aušros Vartų Mergelė Marija teveda Jus ir tesaugo evangelizaciniame darbe. Teužtaria Jus šventieji globėjai.

Telydi ir testiprina palaiminimas, kurį Jums suteikiu ir kurį mielai siunčiu kunigams, pirmiesiems Jūsų talkininkams ganytojiškoje tarnystėje, visiems vienuoliams ir vienuolėms, visai lietuvių tautai.