1. Su dideliu džiaugsmu sveikinu jus, mielosios šeimos, atvykusias iš įvairiausių pasaulio šalių! Taip pat sveikinu tas šeimas, kurios visose šalyse vienijasi su mumis per radiją bei televiziją ir taip dalyvauja šiame Šeimų jubiliejuje.

Dėkoju Popiežiškosios šeimos tarybos prezidentui kardinolui Alfonso Lopez Trujillo už jo kreipimąsi į mane jūsų vardu. Taip pat sveikinu čia esančius kitus kardinolus ir mano brolius vyskupus, šiame šventiškame susitikime dalyvaujančius kunigus ir pašvęstojo gyvenimo institutų narius.

Neseniai patyriau piligrimystės į Nazaretą, vietą, kur Žodis tapo kūnu, džiaugsmą. Per šią kelionę visus jus nešiojausi savo širdyje, karštai melsdamasis už jus Šventajai Šeimai, kuri yra iškiliausias visų šeimų pavyzdys.

Šį vakarą norime atgaivinti būtent dvasinę Nazareto namų aplinką. Didelė erdvė tarp bazilikos ir Berninio kolonados, kur esame susirinkę, yra mums tartum namas, didžiulis namas po atviru dangumi. Susirinkę kaip tikra šeima, „vienas kūnas ir viena siela“ (plg. Apd 4, 32), galime pajusti bei perimti saldžią ir intymią dvasią kuklių namų, kur melsdamiesi bei dirbdami gyveno Marija ir Juozapas, ir Jėzus „buvo jiems klusnus“ (Lk 2, 51), pamažu vis labiau įsitraukdamas į bendrą gyvenimą.

2. Turėdami prieš akis Šventąją Šeimą, jūs, krikščionys sutuoktiniai, akinami savęs paklausti, kokias užduotis Kristus skiria jums įgyvendinant jūsų nuostabų bei reiklų pašaukimą.

Jūsų Jubiliejaus tema – Vaikai – šeimos ir visuomenės pavasaris – gali pasiūlyti šiuo požiūriu kai kurių reikšmingų minčių. Argi patys vaikai savotiškai nuolatos „neegzaminuoja“ savo tėvų? Jie tai daro ne tik savo dažnais „kodėl“, bet ir savo kartais besišypsančiais, kartais liūdnais veidais. Atrodo, tartum į jų visą egzistenciją būtų įrašytas įvairiausiais būdais, net kaprizais, reiškiamas klausimas: mama, tėti, ar mylite mane? Ar aš tikrai esu jums dovana? Ar priimate mane tokį, koks esu? Ar visada stengiatės daryti tai, kas tikrai man geriausia? Šito klausiama galbūt daugiau akimis negu žodžiais, tačiau tai primena tėvams jų didelę atsakomybę ir savotiškai yra jiems Dievo balso aidas.

3. Vaikai yra „pavasaris“: ką reiškia ši jūsų Jubiliejui pasirinkta metafora?

Ji atgręžia mus į pavasario laikotarpiui būdingą gyvybės, spalvų, šviesos ir dainos horizontą. Vaikams visa tai būdinga iš prigimties. Jie yra nuolatos žydinti viltis, kaskart nauja užduotis, be paliovos atsiverianti ateitis. Jie yra santuokinės meilės, kurią jie išreiškia bei stiprina, žiedas. Gimdami jie neša gyvybės naujieną, kuri galiausiai kyla iš paties gyvybės Autoriaus. Kaip negalintys patys savimi pasirūpinti, ypač pirmuoju gyvenimo tarpsniu, jie natūraliai apeliuoja į mūsų solidarumą.

Neatsitiktinai Jėzus kvietė savo mokinius turėti vaiko širdį (plg. Mk 10, 13–16). Šiandien, mielosios šeimos, jūs norite padėkoti už vaikų dovaną ir sykiu priimti naujieną, Dievo jums siunčiamą per jų egzistenciją.

4. Deja, vaikų padėtis pasaulyje, kaip gerai žinome, ne visada yra tokia, kokia turėtų būti. Daugelyje regionų, ir – paradoksalu – būtent labiau pasiturinčiose šalyse, sprendimas turėti vaikų daromas labai dvejojant; toks svyravimas toli nuo apdairumo, kurio reikalauja atsakingas gyvybės perdavimas. Galima sakyti, jog kartais vaikai laikomi labiau grėsme negu dovana.

O ką tada būtų galima pasakyti apie liūdną prievartaujamų bei išnaudojamų vaikų vaizdą, į kurį atkreipiau dėmesį Laiške vaikams?

Tačiau jūs šį vakarą čia susirinkote liudyti pasitikėjimo Dievu grįsto įsitikinimo, jog tokią tendenciją galima pakeisti. Jūs susirinkote į „vilties šventę“, persiėmę šios pamatinės krikščioniškosios dorybės veikliu „realizmu“.

5. Vaikų padėtis tikrai yra iššūkis visai visuomenei, iššūkis tiesiogiai šeimoms. Niekas geriau už jus, brangieji tėvai, nežino, kaip esmingai svarbu, kad vaikai galėtų jumis pasitikėti, jumis abiem – tėvu ir motina, – papildančiais vienas kitą savo dovanomis. Remti tendencijas, aptemdančias šią elementarią tiesą ir net reikalaujančias teisinio savęs pripažinimo, civilizuotai visuomenei tikrai nėra žingsnis pažangos linkme.

Argi vaikai jau nėra perdėm sunkiai baudžiami skyrybų rykštės? Kaip liūdna vaikui būti priverstam dalyti savo meilę tarp nesutariančių tėvų! Kokiai daugybei vaikų tenka visados nešioti tėvų ištuokos sukeltos kančios psichologinį randą.

6. Matydama tiek daug suirusių šeimų, Bažnyčia jaučiasi pašaukta ne skelbti griežtą, nešališką nuosprendį, bet, priešingai, apšviesti tokios daugybės žmogiškųjų tragedijų gelmes Dievo žodžio šviesa, lydima jo gailestingumo liudijimo. Vadovaudamasi būtent tokia dvasia, šeimos pastoracija turėtų imtis išsiskyrusių ir antrą kartą susituokusių tikinčiųjų problemos. Jie nėra pašalinti iš bendruomenės; priešingai, jie kviečiami dalytis jos gyvenimu dalyvaujant augimo Evangelijos reikalavimų dvasia kelionėje. Bažnyčia, neslėpdama nuo jų tiesos apie jų padėties objektyvią moralinę netvarką ir iš to kylančius padarinius sakramentinės praktikos atžvilgiu, nori parodyti jiems visą savo motinišką artumą.

Būkite tikri, krikščionys sutuoktiniai: Santuokos sakramentas garantuoja jums malonę, būtiną norint išlaikyti abipusę meilę, kurios jūsų vaikams reikia kaip duonos.

Šiandien, prašydami apstaus jubiliejinio gailestingumo, jūs kviečiami paklausti savęs dėl šios gilios jūsų bendrystės.

7. Sykiu negalite išvengti esminio klausimo dėl savo kaip mokytojų misijos. Suteikę gyvybę savo vaikams, taip pat privalote, gerbdami visas jų teises, jų amžių atitinkančiu būdu juos lydėti, padėti jiems pasirinkti gaires bei priimti gyvenimo sprendimus.

Mūsų laikais vaikų teisės pripažįstamos neabejotinai geriau, bet praktinis šių teisių neigimas, besireiškiantis daugybe baisių kėsinimųsi į jų orumą, tebėra širdgėlos priežastis. Būtina budriai stebėti, kad vaiko gerovei visada būtų teikiama pirmenybė, pradedant nuo to laiko, kai trokštama turėti vaiką. Tendencija taikyti morališkai nepriimtinas reprodukcines praktikas atskleidžia absurdišką „teisės į vaiką“ mąstyseną, pakeitusią tinkamą „vaiko teisės“ visiškai žmogiškai gimti bei augti pripažinimą. Kokia skirtinga ir skatintina, kita vertus, yra įvaikinimo praktika! Tai tikras gailestingosios meilės, pirmiau paisančios ne tėvų poreikių, bet vaiko gerovės, aktas.

8. Brangieji bičiuliai, visomis išgalėmis ginkime šeimos vertybę ir pagarbą žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo momento. Šios vertybės priklauso pamatinei dialogo bei žmonių bendro gyvenimo „gramatikai“. Karštai viliuosi, kad vyriausybės ir nacionaliniai parlamentai, tarptautinės organizacijos ir pirmiausia Jungtinių Tautų Organizacija neišleis iš akių šios tiesos. Visų geros valios žmonių, tikinčių šiomis vertybėmis, prašau veiksmingai suvienyti savo jėgas, kad tos vertybės įsivyrautų gyvenimo praktikoje, kultūros tendencijose ir žiniasklaidoje, politiniuose sprendimuose ir tautų įstatymuose.

9. Jūsų, mielosios mamos, giliai savyje nešiojančios nenugalimą instinktą ginti gyvybę, nuoširdžiai prašau: visada būkite gyvybės, o ne mirties šaltinis!

Jums, mamos ir tėčiai, sakau: jūs buvote pašaukti iškiliai misijai – bendradarbiauti su Kūrėju perduodant gyvybę (Laiškas šeimoms, 8); nebijokite gyvybės! Kartu skelbkite šeimos ir gyvybės vertybes. Be jų nėra žmogaus vertos ateities!

Tegu nuostabus jūsų degančių deglų šioje aikštėje vaizdas ilgai jus lydi kaip ženklas To, kuris yra šviesa ir kviečia jus savo liudijimu rodyti kelią trečiojo tūkstantmečio takais žengiančiai žmonijai!