Apaštališkasis laiškas, paskelbtas kaip Motu proprio AD TUENDAM FIDEM, kuriuo į Kanonų teisės kodeksą ir Rytų Bažnyčių kanonų kodeksą įterpiamos kai kurios normos

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 731
AUTORIUS: Popiežius JONAS PAULIUS II
ORIGINALO PAVADINIMAS: IOANNES PAULUS PP. II LITTERAE APOSTOLICAE MOTU PROPRIO DATAE AD TUENDAM FIDEM QUIBUS NORMAE QUAEDAM INSERUNTURIN IN CODICE IURIS CANONICI ET IN CODICE CANONUM ECCLESIARUM ORIENTALIUM
DATA: 1998-05-18
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 17 (65), 1998, p. 19–20.
SUSIJĘ DOKUMENTAI: Ad tuendam fidem
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
TEKSTAS BIULETENYJE: „Bažnyčios žinios“ Nr. 17 (65), 1998, p. 19–20.
SKIRSNIAI

Popiežius JONAS PAULIUS II

Apaštališkasis laiškas motu proprio
AD TUENDAM FIDEM,
kuriuo į Kanonų teisės kodeksą ir Rytų Bažnyčių kanonų kodeksą įterpiamos kai kurios normos

1998 m. gegužės 18 d.

Siekiant apsaugoti Katalikų Bažnyčios tikėjimą nuo klaidų, kylančių iš kai kurių tikinčiųjų, ypač atsidėjusių teologinėms disciplinoms, man, kurio pagrindinė pareiga yra stiprinti brolių tikėjimą (Lk 22, 32), atrodė būtina prie galiojančių Kanonų teisės kodekso ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekso tekstų pridurti normas, kuriomis aiškiai įpareigojama laikytis tvirtai nustatytų Bažnyčios Magisteriumo tiesų; jose taip pat užsimenama apie atitinkamas kanonines sankcijas.

1. Nuo pirmųjų amžių iki mūsų dienų Bažnyčia išpažįsta Kristaus tikėjimo ir jo atpirkimo slėpinio tiesas; šios tiesos buvo nuosekliai sugrupuotos į tikėjimo simbolius. Šiandien tikintieji juos gerai žino ir švęsdami sekmadienio bei šventadienio iškilmių Mišias bendrai išpažįsta Apaštalų tikėjimo išpažinimu ir Nikėjos – Konstantinopolio simboliu.

Nikėjos – Konstantinopolio simbolis yra įtrauktas į neseniai Tikėjimo mokslo kongregacijos parengtą Tikėjimo išpažinimą – Professio fidei [1], kurio specialiai reikalaujama iš kai kurių tikinčiųjų, užimančių pareigas, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su nuodugnesniais tikėjimo ir dorovės tiesų tyrinėjimais arba su ypatingais Bažnyčios valdymo įgaliojimais [2].

2. Professio fidei, kuris, kaip dera, prasideda Nikėjos – Konstantinopolio simboliu, be to, apima tris paragrafus, perteikiančius katalikų tikėjimo tiesas, kurias Bažnyčia, vadovaujama Šventosios Dvasios, vedančios ją „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), laikui bėgant nuodugniai tyrinėjo arba dar turės nuodugniau tyrinėti [3]. Pirmajame paragrafe teigiama: „Aš tvirtai tikiu taip pat viskuo, kas yra užrašytame arba perduotame Dievo žodyje, ir kuo Bažnyčia, tiek iškilminga ištarme, tiek ordinariniu ar visuotiniu Magisteriumu, reikalauja tikėti kaip dieviškai apreikštu dalyku“ [4]. Šis paragrafas kaip atitinkamas nurodymas yra visuotiniame Bažnyčios teisyne, Kanonų teisės kodekso 750 kan. [5] ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekso 598 kan. [6].

Trečiojoje pastraipoje teigiama: „Be to, religiniu valios ir proto palankumu aš priimu mokymą, pateikiamą tiek Romos popiežiaus, tiek Vyskupų kolegijos, vykdančių autentišką Magisteriumą net ir tuomet, kai jie neketina jo skelbti galutinai nustatančiu aktu“ [7]. Šio paragrafo atitikmuo yra Kanonų teisės kodekso 752 kan.[8] ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekso 599 kan. [9].

3. Antrajame paragrafe teigiama: „Aš tvirtai pripažįstu ir priimu doktrinos tikėjimo ir dorovės tiesas, visas ir kiekvieną jų, kurias Bažnyčia pateikia kaip galutinai nustatytas“ [10]. Tačiau Katalikų Bažnyčios kodeksuose nėra atitinkamo kanono. Šis Professio fidei paragrafas yra labai svarbus, kadangi jame nurodomos tikrai su dieviškuoju Apreiškimu susijusios tiesos. Šios tiesos, kurios, nuodugniau studijuojant katalikų doktriną, liudija ypatingą dieviškosios Dvasios įkvėpimą, kad Bažnyčia galėtų geriau suvokti vieną ar kitą tikėjimo ir dorovės tiesą, yra susijusios su Apreiškimu tiek dėl istorinių priežasčių, tiek pagal loginį nuoseklumą.

4. Būtent todėl, raginamas jau minėtos būtinybės, aš nutariau įveikti šią spragą visuotinėje Bažnyčios teisėje šitokiu būdu:

A) nuo šiol Kanonų teisės kodekso 750 kan. turės du paragrafus, pirmasis apims šiuo metu galiojančio kanono tekstą, o antrąjį sudarys naujas tekstas. Taigi visas 750 kanonas skambės taip:

750 kan. § 1. Dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu privalu tikėti tuo, kas yra užrašytame arba per Tradiciją perduotame Dievo žodyje, kaip vieninteliame Bažnyčiai patikėtame tikėjimo pavelde, kuris kartu – tiek iškilmingu Bažnyčios Magisteriumu, tiek ordinariniu ar visuotiniu Magisteriumu – Bažnyčios pateikiamas kaip Dievo apreikštas; tai išreiškiama bendru tikinčiųjų susitelkimu apie vadovaujantį šventąjį Magisteriumą. Todėl visi privalo vengti bet kurių priešingų doktrinų.

§ 2. Privalu tvirtai priimti ir laikytis kiekvieno ir visų, susijusių su tikėjimu bei dorove, doktrinos dalykų, kuriuos Bažnyčios Magisteriumas pateikia kaip galutinai nustatytus, kaip tik to, ko reikia, kad tikėjimo paveldas išliktų sveikas ir būtų ištikimai atskleidžiamas; kas atmeta šiuos dalykus, kurių dera laikytis kaip galutinai nustatytų, priešinasi Katalikų Bažnyčios mokymui.

Į Kanonų teisės kodekso 1371 kan. Nr. 1 atitinkamai turi būti įterpiami žodžiai, nurodantys į 750 kan. § 2, taigi visas 1371 kanono tekstas skamba taip:

1371 kan. – teisėtos bausmės nusipelno:

1) asmuo, kuris šalia atvejo, aptariamo 1364 kan. § 1, moko Romos popiežiaus arba visuotinio Susirinkimo pasmerktos doktrinos arba užsispyrėliškai atmeta mokymą, apie kurį kalbama 750 kan. § 2 arba 752 kan., ir, netgi Apaštalų Sosto arba ordinaro įspėtas, to neatšaukia;

2) kuris bet kuriuo kitu būdu neklauso Apaštalų Sosto, ordinaro ar vyresniojo teisėto įsakymo ar draudimo ir kuris po įspėjimo išlieka neklusnus.

B) Rytų Bažnyčių kanonų kodekso 598 kan. nuo šiol turės du paragrafus, pirmasis apims dabar galiojančio kanono tekstą, o antrajame pateikiamas naujas tekstas.

Taigi visas 598 kanonas bus toks:

598 kan. § 1. Dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu privalu tikėti tuo, kas yra užrašytame arba per Tradiciją perduotame Dievo žodyje, kaip vieninteliame Bažnyčiai patikėtame tikėjimo pavelde, kuris kartu – tiek iškilmingu Bažnyčios Magisteriumu, tiek ordinariniu ar visuotiniu Magisteriumu – Bažnyčios pateikiamas kaip Dievo apreikštas; tai išreiškiama bendru tikinčiųjų susitelkimu apie vadovaujantį šventąjį Magisteriumą. Todėl visi privalo vengti bet kurių priešingų doktrinų.

§ 2. Privalu tvirtai priimti ir laikytis kiekvieno ir visų, susijusių su tikėjimu bei dorove, doktrinos dalykų, kuriuos Bažnyčios Magisteriumas pateikia kaip galutinai nustatytus, kaip tik to, ko reikia, kad tikėjimo paveldas išliktų sveikas ir būtų ištikimai atskleidžiamas; kas atmeta šiuos dalykus, kurių dera laikytis kaip galutinai nustatytų, priešinasi Katalikų Bažnyčios mokymui.

Į Rytų Bažnyčių kanonų kodekso 1436 kan. turi būti atitinkamai įterpiami žodžiai, nurodantys į 598 kan. § 2; visas 1436 kanono tekstas bus toks:

1436 kan. § 1. Kas neigia tiesą, kuria privalu tikėti dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu, arba kas ragina abejoti ar visiškai atmeta krikščionių tikėjimą ir po teisėto įspėjimo neatsižada savo klaidos, turi būti baudžiamas didžiąja ekskomunika kaip eretikas ar apostatas; dvasininkas, be to, gali būti baudžiamas kitomis bausmėmis, neatmetant ir nušalinimo nuo pareigų.

§ 2. Be šių atvejų, tas, kuris užsispyrėliškai atmeta mokymą, galutinai nustatytą Romos popiežiaus arba Vyskupų kolegijos, vykdančių autentišką Magisteriumą, arba kuris palaiko doktriną, pasmerktą kaip klaidingą, ir gavęs teisėtą įspėjimą neatsižada klaidos, privalo būti baudžiamas atitinkama bausme.

5. Įsakau, kad visa tai, ką aš šiuo laišku, paskelbtu kaip Motu proprio, nusprendžiau, būtų įteisinta ir ratifikuota, ir nurodau įtraukti minėtuosius intarpus į Katalikų Bažnyčios visuotinį teisyną, Kanonų teisės kodeksą ir Rytų Bažnyčių teisės kodeksą nepaisant visų priešingų dalykų.

Paskelbta Romoje prie Šv. Petro 1998 m. gegužės 18 d., dvidešimtaisiais mano pontifikato metais.

IŠNAŠOS

[1] Tikėjimo mokslo kongregacija. Professio fidei et Iusiurandum fidelitatis in suscipiendo officio nomine Ecclesiae exercendo (1998 sausio 9): AAS 81 (1989), p. 105.

[2] Plg. Kanonų teisės kodeksas. 833 kan.

[3] Plg. Kanonų teisės kodeksas. 747 kan., § 1; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas. 595 kan., § 1.

[4] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium (1964 lapkričio 21), 25: AAS 57 (1965), p. 29–31; Dogminė konstitucija Dei Verbum (1965 lapkričio 18), 5: AAS 58 (1966), p. 819; Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija Donum veritatis. De ecclesiali theologi vocatione (1990 gegužės 24), 15: AAS 82 (1990), p. 1556.

[5] Kanonų teisės kodeksas. 750 kan.: Dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu privalu tikėti tuo, kas yra užrašytame arba per Tradiciją perduotame Dievo žodyje, kaip vieninteliame Bažnyčiai patikėtame tikėjimo pavelde, kuris kartu – tiek iškilmingu Bažnyčios Magisteriumu, tiek ordinariniu ar visuotiniu Magisteriumu – Bažnyčios pateikiamas kaip Dievo apreikštas; tai išreiškiama bendru tikinčiųjų susitelkimu apie vadovaujantį šventąjį Magisteriumą. Todėl visi privalo vengti bet kurių priešingų doktrinų.

[6] Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas. 598 kan.: Dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu privalu tikėti tuo, kas yra užrašytame arba per Tradiciją perduotame Dievo žodyje, kaip vieninteliame Bažnyčiai patikėtame tikėjimo pavelde, kuris kartu – tiek iškilmingu Bažnyčios Magisteriumu, tiek ordinariniu ar visuotiniu Magisteriumu – Bažnyčios pateikiamas kaip Dievo apreikštas; tai išreiškiama bendru tikinčiųjų susitelkimu apie vadovaujantį šventąjį Magisteriumą. Visi tikintys krikščionys privalo vengti bet kurių priešingų doktrinų.

[7] Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija Donum veritatis. De ecclesiali theologi vocatione (1990 gegužės 24), 15: AAS 82 (1990), p. 1557.

[8] Kanonų teisės kodeksas. 752 kan.: Doktrinai, kurią Romos popiežius arba Vyskupų kolegija, vykdydami autentišką Magisteriumą, paskelbia tikėjimo ar dorovės klausimais, – nors ir neketindami jos skelbti kaip įpareigojančios galutinai neatšaukiamu būdu, – reikia ne tikėjimo pritarimo, bet religinio proto bei valios palankumo; tikintieji privalo rūpestingai vengti visko, kas neatitinka šios doktrinos.

[9] Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas. 599 kan.: Doktrinai, kurią Romos popiežius arba Vyskupų kolegija, vykdydami autentišką Magisteriumą, paskelbia tikėjimo ar dorovės klausimais,– nors ir neketindami jos skelbti kaip įpareigojančios galutinai neatšaukiamu būdu, – reikia ne tikėjimo pritarimo, bet religinio proto bei valios palankumo; tikintieji privalo rūpestingai vengti visko, kas neatitinka šios doktrinos.

[10] Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija Donum veritatis. De ecclesiali theologi vocatione (1990 gegužės 24), 15: AAS 82 (1990), p. 1557.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 731
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/motu-proprio/1998-05-18_ad-tuendam-fidem
Paskelbta: 2015-06-22 17:58:48 | Patikslinta 2015-06-22 18:09:18.