Mylimieji Sūnūs ir Dukterys!

Norime šiandien paliesti temą, kuriai skirta šią savaitę paskelbtoji Humanae Vitae enciklika – apie gimimų reguliavimą. Mes manome, kad šio popiežiaus dokumento tekstas jums žinomas, bent savo esminiu turiniu.

Jis apima ne tik negatyvinio moralinio įstatymo paskelbimą, t. y. atmetimą bet kokio veiksmo, kuriuo siekiama padaryti negalimą gimdymą (Nr. 14), bet ir kuris pirmiausia pateikia pozityvų santuokinės moralės išdėstymą, kad ji galėtų įvykdyti savo meilės ir vaisingumo uždavinį, kad apimtų visą žmogų ir jo paskirtį – ne tik gamtinę ir žemišką, bet taipogi antgamtinę ir amžinąją žmogaus būtį (Nr. 7). Mes siekėme aiškiai apibrėžti pagrindinę temą apie žmogaus asmeninį, santuokinį, šeimyninį ir socialinį gyvenimą, bet ne iki galo išnagrinėti problemas, su kuriomis žmogui tenka susidurti santuokos, šeimos ir papročių kilnumo srityje. Šia milžiniška sritimi Bažnyčios mokymas galės ir turės užsiimti ateities organiškais ir sintetiniais išdėstymais.

Ši enciklika atsako į klausimus, abejones ir nuomones kurios, kaip kiekvienam žinoma, pastaruoju metu buvo labai gausiai ir gyvai diskutuojamos ir kuriomis domėtis mums ir mūsų mokymo ir pastoracijos uždaviniams yra labai svarbu. Mes dabar čia nenorime apie tą dokumentą kalbėti, kadangi ši komplikuota ir sunki tema, mūsų manymu, negali būti gvildenama šitokios populiarios ir paprastos savaitinės kalbos apimtyje. Be to, jau yra apie šią encikliką pasirodę darbų besidomintiems šia tema; tokių darbų ir daugiau pasirodys (plg. pvz., Martelet C. Amour conjugal et renouveau cinciliaire).

Jums mes norėjome tarti tik keletą žodžių ne tiek apie patį dokumentą, o daugiau apie jausmus, kurių kupina buvo mūsų dvasia per ilgą laiką tą dokumentą rengiant.

Pirmiausias išgyvenimas buvo labai didelis atsakomybės jausmas. Šis jausmas mus vedė į tos problemos gelmes ir valdė per visus ketverius šios enciklikos studijų ir apdorojimo metus. Galime prisipažinti, kad šis jausmas mums net sukėlė nemaža dvasinės kančios. Dar niekada mums nebuvo tekę taip pajusti mūsų pareigų sunkumo, kaip šiuo atveju. Mes studijavome, skaitėme ir diskutavome, kiek išgalėjome; taip pat daug meldėmės. Kai kurios šios problemos aplinkybės jums žinomos: mums reikėjo duoti atsakymą Bažnyčiai ir visai žmonijai; mums reikėjo su mūsų apaštalinio uždavinio įpareigojimu, bet taip pat ir su laisve apsvarstyti visų amžių, taip pat ir naujausių laikų, ir mūsų trijų netiesioginių Pirmtakų tradiciją. Mes buvome įpareigoti perimti mūsų pačių paskelbtą Susirinkimo mokslą. Mes stengėmės ligi galimybių ribos perimti, tiesa, tik patariamojo pobūdžio duomenis, kuriuos mums pateikė garbingojo popiežiaus Jono sudarytoji ir mūsų pačių praplėstoji Komisija, o kartu išlaikyti protingą santūrumą. Mes žinojome, kokie karšti debatai vyko dėl šios temos, kiek daug aistrų ten pasireiškė, kiek daug autoritetų juose dalyvavo. Mes priėmėme ir garsius viešosios nuomonės bei spaudos balsus, bet girdėjome ir tylesniuosius, giliai į mūsų tėvišką ir ganytojišką sirdį įsiskverbusius tiekos daugelio žmonių, ypač taip gerbtinų moterų, balsus, kurie mums bylojo apie šios sunkios problemos bėdas ir apie dar sunkesnę jos patirtį. Mes persiskaitėme mokslinius pranešimus apie susirūpinimą keliančias žmonijos augimo problemas, drauge ir gausias ekspertų studijas bei valdžių programas. Iš įvairių sluoksnių mes gavome publikacijų, kurių vienos nagrinėjo specialius mokslinius šios problemos aspektus, kitos realistinius daugelio rimtų sociologinių faktų duomenis, vėl kitos – tokius nepermaldaujamus šiandienos pakitimus, kurie skverbiasi į moderniojo gyvenimo sritį...

Kaip dažnai mums atrodė, kad tokia dokumentų masė baigia mus užslėgti, kaip dažnai, žmogiškai kalbant, konstatavome savo menko asmens netesėjimą milžiniškai apaštalinei pareigai – tarti sprendimą dėl šios problemos. Kaip dažnai drebėjome dvejopos galimybės akivaizdoje: duoti sprendimą, kuris lengvai atitiktų vyraujančią nuomonę, ar sprendimą, kuris šiandienės visuomenės nenoriai būtų priimtas, ar dėl grynos savivalės sutuoktinių gyvenimui būtų per sunkus.

Turėjome daug specialių pasitarimų su labai aukštų dorinių, mokslinių ir pastoracinių kvalifikacijų asmenimis. Mes šaukėmės Šventosios Dvasios šviesos ir lenkėme savo sąžinę visiškai ir laisvai paklusti tiesos balsui, kad išreikštume dieviškąją normą, kuri, mūsų manymu, išplaukia iš tikrosios žmogiškosios meilės vidinių reikalavimų, iš esminės santuokos struktūros, iš esminio sutuoktinių orumo, iš jų uždavinių kilnumo, taip pat iš krikščioniškos santuokos šventumo. Mes permąstėme pastoviuosius tradicinius Bažnyčioje galiojančio mokslo elementus, ypač neseniai pasibaigusio Susirinkimo mokymą, ir apsvarstėme vienokio ar kitokio sprendimo pasėkmes. Ir mums nebeliko jokios abejonės dėl mūsų pareigos išreikšti sprendimą, paskelbiant šią encikliką.

Kitas jausmas, kuris mus prie šio darbo visąlaik lydėjo, yra meilė ir pastoracinis atjautimas žmonių, kurie yra pašaukti savo asmenybės tobulumo siekti santuokos gyvenime ir šeimoje. Mums malonu buvo perimti Susirinkimo dokumentuose išreikštą asmenybės supratimą santuokos bendruomenėje, tuo suteikiant meilei, iš kurios ji kyla ir kuri ją maitina, tą dominuojančią reikšmę, kuri jai priklauso subjektyviame santuokos vertinime. Mes taipogi priėmėme visas rekomendacijas, kurios buvo pasiūlytos leistinumo ribose, kad būtų lengviau laikytis naujai patvirtintos normos.

Dėstydami mokslą mes pasinaudojome kai kuriomis praktiškomis pastoracinio pobūdžio rekomendacijomis. Mes su pagarba pripažinome mokslininkų vaidmenį tęsiant studijas apie biologinius pradėjimo procesus, apie dorą gydomųjų priemonių panaudojimą ir apie su tuo susijusią dorinę normą. Lygiai taip pat išlieka nepaliesta sutuoktinių asmeninė atsakomybė, tad ir jų laisvė dieviškojo plano tarnyboje, kaip jų pačių ir jų vaikų labui ją skelbia Bažnyčios mokymas. Mes nurodėme į aukštesniuosius motyvus, kurie lemia Bažnyčios mokslą ir praktiką: ji nori žmonėms padėti apginti savo orumą; nori suprasti jų sunkenybes ir juos paremti; nori juos auklėti budraus atsakingumo jausmui, tvirto, nesudrumsto susitvardymo jausmui, vyriškam supratimui apie didžias, bendras gyvenimo pareigas, aukoms, kurios neatskiriamai siejasi su dorybės praktikavimu ir su vaisingos ir laimingos šeimos kūrimu.

Pagaliau sunkų šio dokumento sudarymą lydėjo vilties jausmas. Viltis, kad jis dėl savo žmogiškos tiesos tarytum savaime bus gerai priimtas, nepaisant įvairiausių nuomonių, kurios šiandien taip labai paplitusios, nepaisant sunkenybių, kurias reiškia išdėstytas kelias norintiems ištikimai juo eiti, ir nemažiau tiems, kurie turi jo dorai mokyti, kur jie, savaime aišku, nuolat reikalingi gyvojo Dievo pagalbos. Viltis, kad ypač mokslininkai šiame dokumente mokės užtikti tikrąją giją, siejančią dokumentą su krikščioniškojo gyvenimo samprata, ir mus įgalina perimti Apaštalo žodį: „Nors autem sensum Christi habemus“ – „Mes irgi turime Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 16). Pagaliau viltis, jog krikščionys sutuoktiniai supras, jog mūsų žodis, nors ir koks griežtas ir sunkus gali atrodyti, siekia tikrai atskleisti jūsų meilę, pašauktą išskaidrėti, sekant Kristaus meile savo mistinei sužadėtinei Bažnyčiai. Ir taip jie sugebės visų pirma iš jos prisitaikyti sau kiekvieną praktišką paskatinimą, galintį paremti šeimą jos reikaluose, jai padėti pilnai pražysti ir pasiekti dabartiniam metui deramo dvasingumo, kuris bus tobulumo šaltinis visuomenėje (Plg. Apostolicam actuositatem, 11; Gaudium et Spes, 48).

Kaip matote, Mylimieji, čia yra ypatinga problema, paliečianti pačią jautriausią žmogiškos būties sferą. Kaip mes stengėmės ją studijuoti ir su tiesa bei meile išdėstyti, kaip ši tema iš mūsų mokymo ir mūsų ganytojiško rūpesčio reikalauja, taip mes prašome jus visus – ar tas klausimas jus tiesiogiai liečia, ar ne – apsvarstyti ją plačiuose ir spindulinguose krikščioniškojo gyvenimo rėmuose su reikiama pagarba.

Telydi tam jus apaštalinis mūsų palaiminimas.