Enciklika HUMANAE VITAE apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir išleido „Katalikų pasaulio“ leidykla, 1993.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 749
AUTORIUS: Popiežius PAULIUS VI
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAULUS PP. VI LITTERAE ENCYCLICAE HUMANAE VITAE Ad venerabiles Fratres Patriarchas, Archiepiscopos, Episcopos aliosque locorum Ordinarios, pacem et communionem cum Apostolica Sede habentes, ad Clerum et Christifideles totius Catholici Orbis itemque ad universos bonae volontatis homines datae: de propagatione humanae prolis recte ordinanda.
DATA: 1968-07-26
PIRMINIS ŠALTINIS: Parengta pagal tekstą: Popiežiaus Pauliaus VI enciklika „Humanae vitae“: apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę. - Vilnius: „Katalikų pasaulis“, 1993. - 45 p.
SUSIJĘ DOKUMENTAI: Humanae vitae
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1963–1978 m. (Paulius VI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
KNYGELĖ: Popiežiaus Pauliaus VI enciklika „Humanae vitae“: apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę [Su priedais]. - Vilnius: „Katalikų pasaulis“, 1993. - 45 p. 
ISBN neturi
SKIRSNIAI

Popiežius PAULIUS VI

Enciklika
HUMANAE VITAE
apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę

Garbingiesiems broliams patriarchams, vyskupams ir kitiems vietos ordinarams, esantiems taikoje ir bendrystėje su Apaštalų sostu, kunigams ir viso katalikų pasaulio žmonėms, tikintiems Kristų, taip pat visiems geros valios žmonėms

1968 m. liepos 26 d.

Garbingieji broliai ir mylimieji sūnūs,
sveikiname jus ir siunčiame apaštalinį palaiminimą!

1. Nepaprastai svarbi gyvybės perteikimo pareiga, kuria sutuoktiniai laisvai ir sąmoningai dalyvauja Kūrėjo Dievo darbe, visuomet teikia jiems didelio džiaugsmo, tačiau dažnai šį džiaugsmą lydi nemaži sunkumai ir vargas.

Šios pareigos atlikimas visais laikais sutuoktinių sąžinei keldavo sunkių klausimų. Pastaraisiais laikais visuomenės gyvenimo vystymasis atnešė tokias permainas, jog kilo naujų klausimų, kurių Bažnyčia negali ignoruoti, nes jie yra glaudžiai susiję su žmonių gyvenimu ir jų laime.

I

2. Permainos iš tikrųjų yra reikšmingos ir įvairios. Pirmiausia turimas galvoje greitas gyventojų skaičiaus augimas: daugelis baiminasi, kad žmonių skaičius auga greičiau, negu kad leidžia turimi maisto ištekliai. Ir dėl to kaskart didesnį vargą kenčia daugelis šeimų ir besivystantys kraštai. Dėl šios priežasties valstybių valdžios gali būti pastūmėtos griebtis radikalių priemonių šiam pavojui pašalinti. Beje, didesnei šeimai kaip reikiant pragyventi yra sunkiau ne tik dėl aplinkybių, priklausančių nuo darbo ir buto, bet ir dėl to, kad yra išaugę ekonominiai poreikiai; taip pat dėl to, kad vaikus reikia išauklėti ir išmokyti.

Matome taip pat, kad kai kuriais atžvilgiais yra pasikeitusios pažiūros tiek į moterį bei jos vaidmenį žmonių bendruomenėje, tiek ir į meilės vertę moterystėje bei intymiųjų vedybinių santykių svarbą meilei.

Pagaliau ypatingai reikia atkreipti dėmesį į nuostabią pažangą, kurią žmogus daro, apvaldydamas gamtos jėgas ir tikslingai jas panaudodamas. Šitai savo valdžiai žmogus dabar bando pajungti visą savo gyvenimą: ir savo kūną, ir sielos galias, ir socialinį gyvenimą, ir pačius gyvybės perteikimo dėsnius.

3. Esant tokiai padėčiai, kyla nauji klausimai. Ar nederėtų, motyvuojant dabartinėmis gyvenimo sąlygomis ir ta reikšme, kurią turi vedusiųjų meilės aktas jų santarvei ir tarpusavio ištikimybei, peržiūrėti dabar galiojančias dorines normas?

Ar nederėtų to padaryti juo labiau dėl to, kad manoma, jog šių normų laikytis gali tik labai susivaldantys žmonės, dėdami didžiausias pastangas?

Ar, pritaikius ir šiai sričiai vadinamąjį totalumo principą, negalima būtų padaryti išvadą, kad ne tokių gausių, bet protingai reguliuojamų gimimų planavimas gali paversti leistinu ir įžvalgiu gimimų reguliavimu tokį aktą, kuris fiziniu būdu padaromas nevaisingas? Ar negalima laikytis nuomonės, kad žmonių giminės plėtimas yra ne tiek atskirų aktų, kiek viso sutuoktinių gyvenimo tikslas? Dar keliama toks klausimas: kadangi šių dienų žmonių atsakingumo jausmas yra pagilėjęs, tai ar neatėjo laikas tam, kad gyvybė būtų perteikiama labiau vadovaujantis protu ir laisvu apsisprendimu negu tam tikrais biologiniais dėsningumais?

4. Be abejo, šitie klausimai pareikalavo iš Bažnyčios mokymo iš naujo dar nuodugniau apsvastyti santuokos ir dorinės doktrinos principus, pagrįstus prigimties įstatymu, kurį apšviečia ir praturtina dieviškasis Apreiškimas.

Nė vienas tikintis krikščionis neginčys, kad prigimtinio doros įstatymo aiškinimas yra vienas iš Bažnyčios mokymo uždavinių. Juk nėra abejonės, – kaip jau mūsų pirmtakai dažnai yra skelbę, [1] – kad Jėzus Kristus, padarydamas Petrą ir kitus apaštalus savo galios dalininkais ir juos siųsdamas [2] į visas tautas mokyti Jo įsakymų, paskyrė juo patikimais viso dorinio įstatymo saugotojais ir aiškintojais, vadinasi, ne tik Evangelijos, bet ir prigimtinio įstatymo. Juk ir prigimtinis įstatymas išreiškia Dievo valią, ir žmonėms reikia jo ištikimai laikytis, kad būtų išganyti [3].

Vykdydama šį uždavinį, Bažnyčia visais laikais, o ypač dažnai pastaruoju metu, skelbė atitinkamus dokumentus [4] apie santuokos prigimtį, apie deramą naudojimąsi santuokos teisėmis ir apie sutuoktinių pareigas.

5. Mes, irgi įsisąmoninę šį uždavinį, patvirtinome bei praplėtėme mūsų pirmtako Jono XXIII 1963 m. kovo mėnesį įsteigtą komisiją, į kurią įėjo ne tik daugelis mokslininkų – su šia sritimi susijusių specialybių atstovų, bet ir sutuoktinių poros. Ši komisija buvo užsibrėžusi ištirti pasiūlymus ir nuomones tais klausimais, kurie liečia santuokinį gyvenimą, o visų pirma doriniu požiūriu priimtiną gimimų reguliavimą; be to, ji turėjo savo tyrimų rezultatus taip pateikti, jog Bažnyčios mokymas galėtų duoti atsakymą, atitinkantį ne tik krikščionių, bet ir kitų pasauliečių žmonių lūkesčius [5].

Specialistų tyrimų rezultatai ir nemažo skaičiaus mūsų brolių vyskupų nuomonės bei pasiūlymai, kuriuos vieni iš jų mums atsiuntė savo iniciatyva, kiti – mūsų paprašyti, įgalino mus šią sudėtingą problemą apsvarstyti visapusiškai, dar labiau įsigilinus. Už tai mes visiems nuoširdžiai dėkojame.

6. Tačiau išvados, kurias priėjo komisija, negalėjo būti mums tikras ir galutinis sprendimas, kuris būtų mus atleidęs nuo pareigos šią svarbią problemą patiems persvarstyti. Tai reikėjo padaryti ir dėl to, kad komisijoje nebuvo visuotinio nuomonių sutikimo dėl siūlomų dorinių normų; ir kad, svarbiausia, buvo pasiūlyta tokių klausimų sprendimo priemonių ir būdų, kurie skyrėsi nuo santuokos dorinės doktrinos, nuosekliai ir pastoviai skelbiamos Bažnyčios mokymo.

Todėl mes, rūpestingai ištyrinėję, mums atsiųstus aktus, dalyką gerai apgalvoję, nuolatine malda kreipęsi į Dievą, remdamiesi Jėzaus Kristaus, mums duotu įgaliojimu, norime duoti atsakymą į šiuos svarbius klausimus.

II

7. Žmogaus gyvybės perteikimo klausimo – kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimą liečiančio klausimo – negalima svarstyti tiktai biologiniu, psichologiniu, demografiniu, socialiniu požiūriu, bet labiau reikia turėti galvoje visą žmogų ir jo paskirtį – ne tik gamtinę ir žemišką, bet taipogi antgamtinę ir amžinąją žmogaus būtį. Kadangi daugelis tų, kurie bando ginti dirbtines gimimų reguliavimo priemones, sąmoningai dangstosi sutuoktinių meilės ir tėvystės pareigų reikalavimais, tai reikia šiuos du svarbius santuokinio gyvenimo elementus tiksliau apibrėžti ir nušviesti. Tai ir padaysime, prisimindami ypač tai, ką apie šį dalyką pastarasis II Vatikano Susirinkimas yra autoritetingiausiai paskelbęs pastoracinėje konstitucijoje, prasidedančioje žodžiais Gaudium et spes.

8. Tikroji santuokinės meilės prigimtis ir jos kilnumas mums geriausiai išryškės, jegu suvoksime, kad ji kyla iš aukščiausiojo šaltinio – iš Dievo, kuris „yra Meilė“ [6] ir Tėvas, „iš kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ [7].

Santuoka anaiptol nėra nei atsitiktinumo nei aklo gamtos jėgų veikimo padarinys. Ji yra išmintingai ir apvaizdingai Kūrėjo Dievo įsteigta tam, kad žmonėse būtų realizuotas jo meilės planas. Todėl vyras ir žmona, vienas kitam atsiduodami, – šis atsidavimas yra jiems būdingas ir išskirtinis, – pasiekia tokį asmeninį bendrumą, jog vienas kitą papildo, ir, gimdydami ir auklėdami naujus žmones, tampa Dievo darbo dalyviais.

Šventojo krikšto apiplautiems žmonėms santuoka suteikia tokį kilnumą, jog tampa jiems sakramentinės malonės ženklu, nes išreiškia Kristaus ir Bažnyčios ryšį.

9. Šiuos dalykus vertinant tikrojoje šviesoje, pasidaro aišku, kokios yra santuokinės meilės ypatybės ir kokie jos reikalavimai, todėl labai svarbu visa tai teisingai suvokti.

Pirma, ši meilė yra visiškai žmogiška, vadinasi, ir juslinė, ir dvasinė. Todėl čia kalbama ne tik apie natūralų potraukį ir aistrą, bet taip pat – ir juo labiau – apie laisvos valios aktą, kuriuo siekiama to, kad meilė kasdienio gyvenimo džiaugsmuose ir skausmuose ne tik išsilaikytų, bet dar labiau sustiprėtų, kad tuo būdu vyras ir žmona taptų lyg viena širdis ir viena siela, kad jie drauge siektų žmogiškojo tobulumo.

Antra, čia kalbama apie pilnutinę meilę, apie tą ypatingą asmeninę draugystę, kurioje vyras ir žmona kilniadvasiškai visa kuo dalijasi, nesinaudoja neteisėtomis išimtimis ir neieško gerovės vien tik sau. Jei kas vyrą ar žmoną iš tikrųjų myli, tai myli ne tik už tai, ką iš jo ar jos gauna, bet vyras myli žmoną dėl jos pačios, o žmona vyrą dėl jo paties, ir jie, vienas kitam atsidavę, su džiaugsmu rūpinasi vienas kitą gausiau apdovanoti.

Be to, vyro ir žmonos meilė yra ištikima ir išimtinai jųdviejų iki gyvenimo pabaigos; taip suvokė meilę jaunasis ir jaunoji tą dieną, kada laisvai ir sąmoningai susirišo santuokos ryšiu. Nors kartais ir būna sunkumų, gresiančių moterystės ištikimybei, tačiau niekas negali tvirtinti, kad ištikimybė neįmanoma; atvirkščiai, ji visada buvo ir yra kilni ir nuopelninga. Gausūs visų laikų santuokinio gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad ištikimybė ne tik atitinka santuokos prigimtį, bet kad dar iš jos, kaip iš šaltinio, trykšta gili ir pastovi laimė.

"Sutuoktinių meilė savo esme yra skirta vaikams gimdyti ir auklėti. O vaikai yra vertingiausia santuokos dovana, kuri patiems tėvams teikia daugiausia gėrio“ [8].

10. Dėl šių priežasčių santuokinė meilė iš jų reikalauja, kad jie gerai susipažintų su sąmoningos tėvystės-motinystės pareigomis. O sąmoningą tėvystę-motinystę, kuri pagrįstai šiandien taip smarkiai propaguojama, reikia teisingai suprasti. Ją reikia apsvarstyti įvairiais, tarp savęs susijusiais atitinkamais atžvilgiais.

Jei pirmiausia svarstysime biologinius procesus, tai sąmoninga tėvystė-motinystė reikš, kad gimdytojams reikia pažinti biologinius procesus bei savo funkcijas, susijusias su šitais procesais, ir jas respektuoti, nes žmogaus protas gyvybės perteikimo galioje atranda biologinius dėsnius, kurie priklauso žmogaus, kaip asmens, sričiai [9].

Jei po to galvosime apie prigimties potraukius ir aistras, tai sąmoninga tėvystė-motinystė reikš tai, kad šiuos potraukius ir aistras reikia protu ir valia valdyti.

Jei, svarstydami toliau, atsižvelgsime į fizines, ekonomines, psichologines ir socialines sąlygas, tai sąmonigais tėvais laikysime tuos, kurie, protingai apsigalvoję ir kilnumo skatinami, nusprendžia laukti daugiau vaikų arba dėl rimtų priežas?ių pasiryžta ribotą ar neribotą laiką vaikų negimdyti, bet kartu ir laikytis dorinių įstatymų.

Ir pagaliau svarbiausia yra tai, kad čia mūsų aptariamą tėvystę-motinystę jungia intymus ryšys su vadinamąja objektyviąja Dievo nustatyta dorine tvarka, kurios aiškintoja yra teisinga sąžinė. Sąmoninga tėvystė-motinystė reikalauja, kad vyras ir žmona, nepažeisdami dalykų ir gėrybių tvarkos, pripažintų savo pareigas Dievui, sau, šeimai ir visuomenei.

Iš to išeina, kad jie, atlikdami gyvybės perteikimo pareigą, negali elgtis savivališkai, tarytum jiems būtų leistina patiems nuspręsti, kuris veiksmas doras. Atvirkščiai, jie savo veiksmus privalo suderinti su Dievo Kūrėjo planu, kurį išreiškia ir santuokos bei jos aktų esmė, ir pastoviai skelbiama Bažnyčios doktrina [10].

11. Šie aktai, kuriais vyras ir žmona intymiai ir padoriai susijungia ir kuriais perteikiama žmogaus gyvybė, yra, kaip pastarasis Susirinkimas primena, „garbingi ir kilnūs“ [11]; juos atlikti yra leistina ir tuomet, kai numatoma, kad jie bus nevaisingi dėl tokių priežasčių ,kurios nepriklauso nuo sutuoktinių valios; juk ir tokiais atvejais šitie aktai atlieka savo paskirtį: jie išreiškia ir stiprina vyro ir žmonos ryšį. Ir tikrai, kaip iš patyrimo yra žinoma, ne iš kiekvieno santuokinio akto kyla gyvybė. Mat Dievas taip išmintingai nustatė prigimties dėsnius ir vaisingumo laikotarpius, kad jau savaime susidaro tarpai tarp gimdymų. Todėl Bažnyčia, ragindama elgtis taip, kaip liepia prigimties įstatymas, kurį pastoviai aiškina jos doktrina, moko, jog kiekvienas moterystės panaudojimas turi išlikti tinkamas gyvybei perteikti [12].

12. Ši Bažnyčios mokymo dažnai skelbiama doktrina remiasi tuo, kad tarp santuokiniu aktu reiškiamos sutuoktinių vienovės ir tuo pačiu aktu reiškiamo žmonių dauginimosi yra Dievo nustatytas nesuardomas ryšys, kurio žmonės savo nuožiūra negali pažeisti.

Juk pagal savo vidinę struktūrą santuokinis aktas, sujungdamas vyrą ir žmoną glaudžiais saitais, taip pat padaro juos tinkamus pradėti naują gyvybę pagal vyro ir moters prigimtyje įdiegus dėsnius. Jeigu šios tvarkos laikomasi, būtent jeigu vyro ir žmonos vienovė nebūna atskiriama nuo dauginimosi, tai santuokos panaudojimas visiškai išsaugo tikros abipusės meilės prasmę ir savo paskirtį kilnioms tėvystės-motinystės pareigoms, kurioms žmogus yra pašauktas. Manome, kad mūsų laikų žmonės kuo geriausiai gali suprasti, kaip ši doktrina sutinka su žmogaus protu.

13. Žmonės teisingai pastebi, kad vyrui ar žmonai primestas santuokos panaudojimas, neatsižvelgiant į jo ar jos būseną ir teisėtus norus, nėra tikras meilės aktas, bet kaip tik prieštarauja tam, kas pagal dorinės tvarkos reikalavimus yra privaloma sutuoktinių santykiams. Jei giliau apie šį dalyką pagalvosime, tai lygiai taip pat pripažinsime, kad toks abipusės meilės aktas, kuris pakenkia visų Dievo Kūrėjo pagal ypatingus dėsnius įdiegtai galiai, prieštarauja tiek Jo planui, pagal kurį santuoka yra įsteigta, tiek ir Jo, žmogaus gyvybės pirmojo Davėjo, valiai. Kas naudojasi Dievo dovana, atimdamas, kad ir iš dalies, iš jos prasmę ir tikslą, tas prieštarauja vyro ir moters prigimčiai bei jų intymiai ryšiui, todėl taip pat veikia prieš Dievo planą ir šventą Jo valią. Kas naudojasi santuokinės meilės dovana, laikydamasis gimdymo dėsnių, tas neįsivaizduoja esąs gyvybės šaltinių viešpats, o kaip tik pripažįsta, kad tarnauja Kūrėjo planui. Kaip žmogus, apskritai imant, neturi neribotos valdžios savo kūnui , taip ir (dar dėl ypatingos priežasties) gimdymo galioms, nes iš jų esminių savybių sprendžiame, kad jos yra skirtos duoti naujiems žmonėms gyvybę, kuri paeina iš Dievo. „Žmogaus gyvybę visi turi laikyti šventu dalyku, – primena mūsų pirmtakas Jonas XXIII, – nes jau tam, kad ji prasidėtų, yra reikalingas Dievo Kūrėjo veikimas“ [13].

14. Remdamiesi šiais svarbiausiais žmogiškosios ir krikščioniškosios dokrinos apie santuoką principais, privalome dar kartą pastebėti, kad tiesioginis nėštumo nutraukimas, ir visų pirma tiesioginis abortas, nors jis būtų daromas ir sveikatos sumetimais, yra neleistinas būdas vaikų skaičiui riboti ir todėl šį būdą reikia visiškai atmesti [14].

Taip pat, kaip Bažnyčios mokymas yra ne kartą nurodęs, yra smerktina tiesioginė vyro ir moters sterilizacija abiem atvejais,– ir kai ji daroma visam gyvenimui ir kai ribotam laikui [15].

Lygiai neleistinas yra bet koks veiksmas, kuriuo, ar rengiantis santuokiniam aktui, ar jį atliekant, ar jį atlikus ir numatant natūralias jo pasėkmes, būtų siekiama sukliudyti pastoti; toks sukliudymas, ar jis būtų tikslas, ar priemonė šiam tikslui pasiekti, vis tiek yra neleistinas [16].

Negalima šitokių santuokinių aktų, sąmoningai padarytų nevaisingais, pateisinti argumentuojant, kad, esą, reikia rinktis blogybę, kuri atrodo mažesnė, ar kad šitokie aktai, įsiterpę tarp vaisingų ir ankstyvesnių ir būsimų aktų, esą, sudaro su anais tam tikrą vienovę, todėl ir šitokiems aktams persiduodąs bendras gerumas. Nors kartais yra leidžiama pakęsti mažesnę blogybę, norint išvengti didesnės arba pasitarnauti didesniam gėriui [17], tačiau niekados, net dėl rimčiausių priežasčių, nėra leistina daryti bloga [18], siekiant gera. Vadinasi, negalima siekti to, kas savo esme pažeidžia moralinę tvarką ir todėl daro gėdą žmogui, nors ir būtų siekiama saugoti ar kelti gerovę pavienių žmonių, šeimų ar visuomenės. Todėl visiškai klysta tie, kurie mano, kad santuokinį aktą, sąmoningai padarytą nevaisingu ir dėl to iš esmės nedorą, galima, esą, pateisinti vaisingaisiais viso santuokinio gyvenimo aktais.

15. Tačiau Bažnyčia nelaiko neleistinomis tokių gydymo priemonių, kurios reikalingos kūno ligoms gydyti, nors dėl to kiltų kliūtis gimdymui; ši kliūtis gali b?ti numatyta, bet negalima dėl kokių nors motyvų tiesiogiai siekti, kad ši kliūtis kiltų [19].

16. Betgi, kaip anksčiau nurodėme (3 straipsnyje), mūsų laikais šiai Bažnyčios doktrinai apie santuokinės dorovės nuostatus ne vienas prieštarauja; anot oponentų, proto teisė ir pareiga valdyti proto žinion atiduotas neprotingos gamtos jėgas ir jas kreipti į žmogaus labui tinkamą tikslą. Kai kas dėl šio dalyko klausia: „Argi daugeliu atvejų nėra protingiau gimimus dirbtiniu būdu reguliuoti, jeigu, taip darant, prisidedama prie šeimos ramybės bei sutarimo, o jau gimusiems vaikams išauginti užtikrinamos geresnės sąlygos?“ Į šitą klausimą reikia aiškiai atsakyti: Bažnyčia pati pirmoji pritaria tam, kad reikia pagirti ir mielai skatinti žmogaus proto panaudojimą darbe, kuris protu apdovanotą žmogų taip artimai sujungia su Kūrėju, bet ji kartu pabrėžia, jog tas darbas turi būti atliekamas taip, kad nebūtų pažeidžiama Dievo nustatyta tvarka.

Jeigu sekantis gimdymas yra atidėtinas dėl pateisinamų priežasčių, būtent dėl fizinių ar dvasinių sąlygų arba dėl išorinių aplinkybių, tai, kaip moko Bažnyčia, sutuoktiniams yra leistina atsižvelgti į gimdymo funkcijų ciklą ir vedybiniams santykiams naudoti nevaisingą metą; vadinasi, vaikų skaičių planuoti taip, kad jokiu būdu nebūtų nusikalstama doriniams principams, kuriuos čia dabar išdėstome [20].

Bažnyčia neprieštarauja sau ir savo doktrinai, tiek spręsdama, kad sutuoktiniams yra leistina atsižvelgti į nevaisingus laiko tarpus, tiek drausdama naudoti apsisaugojimo priemones, nors joms pateisinti vis būtų kartojami argumentai, atrodą tinkami ir svarūs. Iš tikrųjų šie du elgimosi būdai iš esmės skiriasi: pirmuoju būdu sutuoktiniai teisėtai pasinaudoja gamtos duota galimybe, o antruoju būdu jie užkerta kelią natūraliam gamtos procesui. Žinoma, ir pirmuoju, ir antruoju atveju sutuoktiniai nori dėl rimtų priežasčių vaikų išvengti ir yra įsitikinę, kad jų nebus, tačiau reikia pripažinti, kad tik pirmuoju atveju, dėl rimtų motyvų nenorėdami susilaukti vaikų, jie pajėgia vaisingiausias laikotarpiais susilaikyti nuo moterystės akto; o nevaisingaisiais laikotarpiais jie atlieka moterystės aktą, kad išreikštų abipusę meilę ir puoselėtų pažadėtą ištikimybę. Toks jų elgesys iš tiesų yra tikros jų meilės įrodymas.

17. Dori žmonės gali dar geriau įsitikinti, kad Bažnyčios doktrina teisinga, atkreipę dėmesį į dirbtinio gimimų reguliavimo padarinius. Visų pirma reikia pagalvoti apie tai, kad per dirbtinį reguliavimą atveriamas platus ir lengvas kelias tiek į sutuoktinių neištikimybę, tiek ir į bendrą dorovinės disciplinos pašlijimą. Nereikia ilgalaikio patyrimo, kad pažintume žmogaus silpnumą ir suprastume, jog žmonėms – o ypač jaunimui, tokiam neatspariam aistroms – yra reikalingas akstinas, padedantis laikytis doros įstatymo, ir būtų nusikaltimas nurodinėti žmonėms lengvą būdą įstatymui pažeisti. Taip pat reikia bijoti, kad vyras, įpratęs naudotis priemonėmis, kliudančiomis pastoti, gali prarasti pagarbą moteriai, ir nepaisydamas nei fizinės, nei dvasinės jos pusiausvyros, laikyti ją tik priemone savo geiduliams tenkinti, o ne gyvenimo drauge, kurią privalo gerbti ir mylėti.

Pagaliau rimtai pagalvokime, kokia galia būtų šitokiu būdu suteikta toms valstybių valdžioms, kurioms mažiausiai rūpi doriniai dėsniai. Kas galėtų sudrausti auščiausius valstybių vadovus, kurie, siekdami įveikti kilusius tautai sunkumus, imtų spręsti, kas leistina sutuoktiniams daryti, įveikiant savo šeimos sunkumus? Kas turintiems valdžią autoritetams neleistų skatinti veiksmingiausių, jų nuomone, priemonių nuo pastojimo arba kas jiems neleistų net įsakyti visiems jas vartoti, jeigu tas jiems pasirodytų reikalinga? Ir pasidarytų taip, kad žmonės, norėdami išvengti ar asmeninio, ar šeimyninio, ar visuomeninio pobūdžio sunkumų, kylančių laikantis Dievo įsakymų, leistų valdžios organams kištis į asmeniškiausias ir intymiausias vyro ir žmonos pareigas.

Kaip žmogaus gyvybės perteikimo pareiga negali būti palikta žmogaus savivalei, taip lygiai yra būtina pripažinti, kad žmogaus teisė valdyti savo kūną ir jo funkcijas siekia ligi tam tikrų ribų, kurių nevalia peržengti, kurių negalima pažeisti – nei privatiems asmenims, nei valdžią turintiems autoritetams. Šios ribos yra nustatomos dėl tos priežasties, būtent – privalomos pagarbos visam žmogaus kūnui ir natūralioms jo funkcijoms, o šitas ribas nustatome, remdamiesi anksčiau išdėstytais principais ir teisingai suprastu totalumo principu, kurį yra išaiškinęs [21] mūsų pirmtakas Pijus XII.

18. Galima numatyti, kad gal ne visi lengvai priims šią tradicinę doktriną, nes išaugus šių laikų socialinio bendravimo priemonėms, triukšmingai aidi daugelis balsų, kurie skiriasi nuo Bažnyčios balso. Tačiau tai Bažnyčios nestebina, nes ji, kaip ir jos dieviškasis Įsteigėjas, yra pastatyta „kaip ženklas, kuriam bus prieštaraujama“ [22], ir ji neatsisakys skirtos jai pareigos nuolankiai ir tvirtai skelbti visą dorinį įstatymą – ir prigimtinį, ir evangelinį.

Bažnyčia šių įstatymų nesukūrė ir savo nuožiūra nenustatinėja: ji tiktai gali šiuos įstatymus saugoti ir aiškinti. Bet ji niekada negali skelbti, jog leistina tai, kas iš tikrųjų yra neleistina ir kas savo esme prieštarauja tikram žmogaus gėriui.

Saugodama dorinį įstatymą nepaliestą, Bažnyčia gerai žinosi prisidedanti prie tikrosios žmonių kultūros kėlimo; be to, ji ragina žmogų neatsisakyti savo pareigų, pasikliovus technikos gudrybėmis; šitaip ji garantuoja vyro ir žmonos orumą. Bažnyčia, sekdama Dieviškojo Išganytojo pavyzdžiu ir elgdamasi pagal Jo mokslą, parodo, kad ji lydi žmones su nuoširdžia ir kilnia meile, stengiasi jiems žemės kelionėje padėti, idant jie, visų žmonių Tėvo, gyvojo Dievo vaikai, būtų Jo gyvenimo dalininkai [23].

III

19. Mūsų žodžiai akivaizdžiai neišreikštų Bažnyčios, visų tautų Mokytojos ir Motinos, minčių ir rūpesčių, jeigu ji, ragindama žmones laikytis santuokai skirto Dievo įstatymo, kartu nepritartų doram gimimų reguliavimui sunkiomis gyvenimo sąlygomis, kurios mūsų laikais slegia šeimas ir tautas, Bažnyčia negali su žmonėmis elgtis kitaip negu Dieviškasis Išganytojas: ji pažįsta žmonių silpnumą, gailisi minių, priima nusidėjėlius, bet ji negali nemokyti įstatymo, kuris tikrai yra žmogaus gyvenimo įstatymas – to gyvenimo, kuriame atsiskleidžia pradinė tiesa ir kuriam vadovauja Šventoji Dvasia [24].

20. Bažnyčios doktrina, aiškindama, kokiu būdu pridera reguliuoti gimimus, ir skelbianti ne savo, o Dievo įstatymą, daugeliui, be abejo, atrodo tokia, kad jos nuostatų laikytis yra sunku ar net visiškai neįmanoma. Ir iš tikrųjų, kaip visos kilnios ir naudingos gėrybės, taip ir šis įstatymas reikalauja ir iš atskiro žmogaus, ir iš šeimos, ir iš žmonių bendruomenės tvirtų pasiryžimų ir daugybės pastangų. Jo laikytis neįmanoma be padedamosios Dievo malonės, kuri gerą žmogaus valią remia ir stiprina. Kas giliau apie tai pamąstys, tas supras, kad šios pastangos kilnina žmones ir daro gera visuomenei.

21. Tam, kad sutuoktiniai galėtų doru būdu reguliuoti gimimus, reikia, kad jie pripažintų ir vertintų tikrąsias gyvenimo bei šeimos vertybes ir įprastų kaip reikiant valdyti savo aistras. Nėra abejonės, kad be griežtos savitvardos jie neįstengs protu ir laisva valia valdyti savo aistras taip, kad meilė būtų reiškiama tokiais santuokiniais aktais, kurie vyktų pagal prideramą tvarką: ypač reikalinga įprasti tvardytis susilaikymo laikotarpiais. Iš tikrųjų šitokia savitvarda, iš kurios spinduliuoja vyro ir žmonos skaistumas, jų meilei ne tik nedaro žalos, bet suteikia jai gilesnio žmogiškumo prasmę. Nors šitokia savitvarda reikalauja nuolat dėti pastangas, tačiau jos palaiminga jėga sutuoktinius visapusiškai ugdo ir praturtina dvasinėmis gėrybėmis. Savitvarda duoda šeimai ramybę, taiką ir padeda įveikti visokius sunkumus; ji įpratina vyrą ir žmoną vienas kitą gerbti ir vienas kitu rūpintis, ji padeda jiems nugalėti nesuvaldomą savimeilę, priešingą tikrajai meilei, ji paskatina juos įsisąmoninti pareigas, kurias jie turi atlikti. Pagaliau savitvarda padaro tai, kad tėvai, auklėdami savo vaikus, tampa jiems patikimais ir dideliais autoritetais; vaikai ir jaunuoliai beaugdami pažįsta, kas yra tikrosios žmogaus vertybės, ir harmoningai išugdo savo proto ir jausmų galias.

22. Šia proga mes norime priminti auklėtojams ir visiems tiems, kurių teisė ir pareiga tarnauti bendram visuomenės labui, kad reikia sukurti tokią atmosferą, kuri būtų palanki skaistumui puoselėti, kad tokiu būdu tikroji laisvė nugalėtų palaidumą ir būtų tikrai laikomasi dorinės tvarkos normų. Visi, kuriems rūpi žmonijos kult?ros pažanga ir esminių sielų vertybių išsaugojimas, turi viešai ir sutartinai pasmerkti visa, kas šių dienų socialinio bendravimo priemonėmis dirgina jausmus ir palaiko sugedusius papro?ius, taip pat visokią pornografiją – šlykščius raštus ir begėdiškus vaidinimus. Klysta tie, kurie šitokį sugedimą bando teisinti meno ir mokslo dingstimis arba argumentuodami [25], jog, esą, negalima varžyti laisvės, kuria šioje srityje naudotis galbūt leidžia valstybių valdžia.

23. Todėl tinka prabilti į tautų vyriausybes, kurių svarbiausia pareiga saugoti bendrąjį labą ir kurios tiek daug gali prisidėti prie gerų papročių išlaikymo.

– Jokiu būdu nesutikite, kad būtų sunaikinti gerieji jūsų tautos papročiai, neleiskite, kad per įstatymus brautųsi į šeimas, tas svarbiausias valstybės daleles, tokie įpročiai, kurie prieštarauja prigimtiniam ir dieviškajam įstatymui. Gyventojų skaičiaus augimo problemą valstybių valdžios gali ir privalo spręsti kitokiu būdu , būtent leisdamos įstatymus, užtikrinančius aprūpinimą šeimoms, ir išmintingai auklėdamos žmones, vadinasi, nepažeisdamos dorinių įstatymų ir nesikėsindamos į piliečių laisvę.

Mes gerai žinome, kiek daug sunkumų dėl šių dalykų kyla valstybių valdžioms, ypač besivystančiuose kraštuose. Gerai suprasdami jų rūpesčius, mes išleidome encikliką Populorum progressio. O čia mes su garbingo atminimo mūsų pirmtaku Jonu XXIII pakartojame: „Šiuos klausimus spręsdamas žmogus, negali rinktis tokių priemonių ir būdų, kurie prieštarauja jo kilnumui ir kuriuos nesidrovėdami siūlo tie, kurie patį žmogų ir jo gyvenimą supranta grynai materialistiškai. Mūsų nuomone, šį klausimą galima išspręsti tik įvykdžius šią sąlygą: vykstant ekonominei ir socialinei pažangai, privalo būti saugomos ir ugdomos tiek atskirų žmonių, tiek visos žmonijos tikrosios gėrybės ir vertybės“ [26].

Iš tikrųjų būtų didelė neteisybė suversti Dievo Apvaizdai atsakomybę už tai, kas kyla dėl valdžios nesumanios politikos, dėl nusilpusio socialinio teisingumo jausmo, dėl savanaudiško turtų kaupimo ar pagaliau dėl lepšiško apsileidimo, trukdančio imtis sunkių darbų ir žygių, kurie pakeltų tautą ir visus jos žmones į aukštesnį gyvenimo lygį [27]. O kad visi turintieji galią autoritetai, – kaip jau kai kurie sėkmingai daro, – visomis jėgomis imtųsi šio darbo! Visiems kraštams, priklausantiems didžiajai žmonių šeimai, tenestinga uolumo teikti tarpusavio pagalbą: mūsų nuomone, tai yra beveik neriboto veikimo sritis didžioms tarptautinėms institucijoms.

24. Dabar norėtume paskatinimo žodžius tarti mokslo vyrams, „kurie galės labai daug pasitarnauti santuokos bei šeimos labui ir sąžinės ramybei, jeigu, drauge su kitais tyrinėdami, imsis geriau ištirti sąlygas gimimams doru būdu reguliuoti“ [28]. Pirmiausia geistina, kaip jau anksčiau yra pageidavęs Pijus XII, kad medicina, remdamasi ištyrinėtais natūraliais ciklais, įstengtų padėti pakankamai tvirtą pagrindą gimimams doru būdu reguliuoti [29]. Taip mokslininkai, ypač katalikai, savo įnašu aiškiai įrodytų, jog tikrai yra taip, kaip moko Bažnyčia: „Dieviški gyvybės perteikimo įstatymai negali prieštarauti tam, kas palaiko tikrąją vyro ir žmonos meilę“ [30].

25. Dabar savaip kreipsiuosi į tuos mūsų sūnus ir dukteris, kuriuos Dievas yra pašaukęs jam tarnauti sutuoktinių luome. Bažnyčia, perduodama tai, ko pagal dieviškąjį įstatymą būtinai reikia laikytis, skelbia išganymą ir per sakramentus atveria malonės kelius, todėl žmogus tampa nauju kūriniu, kuris, mylėdamas ir būdamas tikrai laisvas, sutinka su didingu Kūrėjo ir Išganytojo planu ir suvokia švelnaus Kristaus jungo prasmę [31].

Jo balsui klusnūs sutuoktiniai tegul atsimena, kad jų pašaukimas į krikščionišką gyvenimą kilo iš Krikšto, o Santuokos sakramentas jį dar labiau išplėtojo ir sustiprino. Vyras ir žmona šio sakramento buvo sustiprinti ir lyg konsekruoti tam, kad ištikimai atliktų savo pareigas, kad jų pašaukimas gautų kuo tobuliausią išraišką, kad jie būtų krikščioniškumo liudytojai (tokia jų priedermė) pasaulio akivaizdoje [32]. Juk Viešpats patikėjo jiems šias pareigas, kad jie parodytų žmonėms šventumą ir kartu meilingumą to įstatymo, kuris jų abipusę meilę jų pačių pastangomis glaudžiai sujungia su Dievo, žmogaus gyvybės Davėjo, meile. Anaiptol mes nenorime nutylėti, kad krikščionims vyrams ir krikščionėms žmonoms kyla sunkumų (kartais labai didelių), nes kaip kiekvienam iš mūsų, taip ir jiems „ankšti vartai ir siauras kelias, kuris veda į gyvenimą" [33]. Tačiau ano gyvenimo viltis tarytum ryškiausia šviesa nušvies jų kelią, jeigu jie drąsiai stengsis „blaiviai, teisingai ir pamaldžiai gyventi šiame pasaulyje“ [34], gerai žinodami, kad „šio pasaulio išvaizda praeina“ [35].

Todėl sutuoktiniai noriai teprisiima jiems skirtus sunkumus, stiprinami tikėjimo ir vilties, kuri „neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ [36]. Nuolatine malda tesišaukia jie Dievo pagalbos ir ypač tegu semiasi meilę ir malonę iš amžinojo Eucharistijos šaltinio. Jeigu nuodėmės juos tebepančiotų, tegu nenusimena, bet nusižeminę, tegu nuolatos bėga į prieglobstį Dievo gailestingumo, kuris taip dosniai dalijamas Atgailos sakramente. Šitokiu būdu jie galės pasiekti santuokinį gyvenimą, atitinkantį tobulumą, apie kurį apaštalas šitaip kalba: „Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią... Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savo kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savuosius kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią… Šita paslaptis yra didelė: aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia savo vyrą“ [37].

26. Iš tų vaisių, kurie bręsta, kai stropiai stengiamasi laikytis Dievo įstatymo, vertingiausias yra tas, kad sutuoktiniai neretai noriai dalijasi savo patirtimi ir su visais kitais. Taip į plačią pasauliečių apaštalavimo sritį įeina dar vienas labai reikšmingas apaštalavimo būdas – tarnavimas lygių lygiems, kur patys sutuoktiniai imasi apaštalauti kitiems sutuoktiniams ir tampa jų vadovais. Atrodo, šiandien tai yra pats tinkamiausias apaštalavimo būdas [38].

27. Taip pat reiškiame gilią pagarbą gydytojams ir kitiems medicinos darbuotojams, kurie, atlikdami savo profesijos pareigas, labiau stengiasi laikytis pagrindinių krikščioniško pašaukimo reikalavimų negu paisyti kokios nors žmogiškos naudos. Tegu jie ištvermingai laikosi savo nusistatymo: tepritaria tokiems sprendimams, kurie derinasi su tikėjimu ir su sveiku protu, tegul siekia, kad ir kiti jų kolegos šitiems jų sprendimams pritartų bei juos gerbtų. Be to, jie privalo laikyti savo ypatinga pareiga tinkamai išsimokslinti šioje sunkioje srityje, kad galėtų šiuo klausimu besiteiraujantiems teisingai patarti, nes tokio jų patarimo visiškai pagrįstai laukiama.

28. Į jus, mylimieji sūnūs kunigai, kurių šventa pareiga būti patarėjais ir dvasiniais vadovais tiek atskirų žmonių, tiek šeimų, prabylame kupini didžiausio pasitikėjimo.

Jūsų svarbi priedermė,– ypač savo žodį taikau tiems, kurie dėsto moralinę teologiją,– pilnai ir atvirai išdėstyti Bažnyčios doktriną apie santuoką. Savo pareigas atlikdami, jūs pirmieji duokite tikro klusnumo – ir vidinio, ir išorinio – Bažnyčios mokymui pavyzdį. Juk žinote, kad mes daromės klusnūs šiam mokymui ne tiek dėl pateikiamų įrodymų, kiek dėl Šventosios Dvasios šviesos, kuria labiausiai naudojasi Bažnyčios ganytojai, aiškindami tiesą [39]. Jūs taip pat žinote, jog tam, kad būtų išlaikytas taikus sielų nusiteikimas ir krikščionių vienybė, yra nepaprastai svarbu, kad doros ir tikėjimo klausimais visi sutiktų su Bažnyčios mokymu ir vienaip kalbėtų. Todėl, pasinaudodami jaudinančiais didžiojo apaštalo Pauliaus žodžiais, iš visos širdies jus prašome: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ [40].

29. Išganingas Kristaus mokslas, nieko iš jo neatmetant, išreiškia įstabiausią meilę sieloms, o tai visada reikia jungti su tolerancija ir meile, kurios pavyzdį davė pats Viešpats, kalbėdamas žmonėms ir tarp jų veikdamas. Jis atėjo ne teisti pasaulio, bet gelbėti [41], ir nors rūsčiai pasmerkė nuodėmes, tačiau buvo kantrus ir gailestingas nusidėjėliams.

Sutuoktiniai, savųjų sunkumų slegiami, turėtų išgirsti kunigo kalboje tarytum Išganytojo balsą ir pajusti kunigo širdyje Išganytojo meilę. Kalbėkite, mylimieji sūnūs, visiškai pasitikėdami, neabejodami, kad Šventoji Dvasia, dalyvaujanti Bažnyčios mokymo darbe, skelbiant teisingą doktriną, apšviečia tikinčiųjų širdis ir paragina juos šią doktriną priimti. Išmokykite vyrus ir žmonas būtino maldos gyvenimo, tinkamai juos paveikite, kad jie dažniau su dideliu tikėjimu priiminėtų Eucharistijos ir Atgailos Sakramentus ir kad niekada nenusimintų dėl savo silpnumo.

30. O dabar, baigdami šią encikliką, su pagarba ir meile kreipiamės į jus, mylimi ir garbingi broliai, einantys vyskupų pareigas, su kuriais taip artimai dalijamės rūpesčiais dėl dvasinio Dievo tautos labo. Jus visus karštai prašome ir raginame: vadovaudami savo pagalbininkams šventame darbe – kunigams ir savo vyskupijų tikintiesiems, neatidėliodami kuo uoliausiai imkitės ginti santuoką ir puoselėti jos šventumą, kad santuokoje gyvenantieji siektų žmogiškojo ir krikščioniškojo tobulumo. Tai laikykite didžiausia ir sunkiausia šiais laikais jums pavesta pareiga. Jūs gerai žinote, kad ši pareiga reikalauja atitinkamų pastoracinių darbų suderinimo, apimančio visas žmogaus veiklos sritis – ir ekonominę, ir mokymo, ir socialinę. Jeigu visose šiose srityse bus drauge daroma didelė pažanga, tai tėvų ir vaikų gyvenimas šeimos židinyje taps ne tik įmanomas, bet ir lengvesnis, ir džiaugsmingesnis. Šventai laikantis pasauliui nustatyto Dievo plano, bus daugiau broliškos meilės žmonių visuomenės gyvenime, o tikroji taika padarys jį dar saugesnį.

31. Jus, garbingieji broliai, jus mylimieji sūnūs, ir jus, visi geros valios žmonės, ?aukiame į tikrai didį ir ugdymo, ir pažangos, ir meilės darbą, remdamiesi nesugriaunama Bažnyčios doktrina, kurią Petro įpėdinis kartu su broliais katalikų vyskupais ištikimai saugo ir aiškina. Šis iš tikrųjų didelis darbas, kaip mes esame įsitikinę, ir pasauliui, ir Bažnyčiai teikia gėrį, nes žmogus negali pasiekti tikros laimės, kad ir visomis sielos jėgomis į ją veržimasis, jeigu nesilaiko įstatymų, kurie yra Dievo ir pačios prigimties įdiegti ir kuriuos reikia sąmoningai ir su meile gerbti. Maldaujame švenčiausiąjį ir gailestingąjį Dievą, kad tokiam dideliam darbui Jis duotų visiems jums, o labiausiai sutuoktiniams, gausybę malonių, o mūsų apaštalinis palaiminimas, kurį mielai jums teikiame, tebūnie malonių laidas.

Roma, prie šv. Petro kapo, 1968 m. liepos 26 d., šv. apaštalo Jokūbo šventėje, šeštaisiais mūsų pontifikato metais

PAULIUS VI

IŠNAŠOS

[1] Plg. Pijaus IX enc. Qui pluribus, Pii IX P. M. Acta, 1, p. 9–10; Šv. Pijaus X enc. Singulari quadam, AAS, 4, 1912, p. 658; Pijaus XI enc. Casti connubii, AAS, 22, 1930, p. 579–581; Pijaus XII kalba viso pasaulio vyskupams Magnificate Dominum, AAS, 46, 1954, p. 671–672; Jono XXIII enc. Mater et Magistra, AAS, 53, 1961, p. 457.

[2] Plg. Mt 28, 18–19.

[3] Plg. Mt 7, 21.

[4] Plg. Catechismus Romanus Concilii Tridentini. II, VIII sk.; Leono XIII enc. Arcanum, Acta Leonis XIII, 2, 1880, p. 26–29; Pijaus XI enc. Divini ilius Magistri, AAS, 22, 1930, p. 58–61; enc. Casti connubii, AAS, 22, 1930, p. 545–546; Pijaus XII kalba Italijos medikų biologų šv. Luko draugijos nariams, Discorsi e Radiomessaggi di S. S. Pio XII, VI, p. 191–192; kalba Italijos katalikų akušerių draugijos suvažiavime, AAS, 43, 1951, p. 835–154; kalba draugijos, vadinamos Fronte della Famiglia, ir Gausių šeimų susivienijimo suvažiavime, AAAS., 43, 1951,p. 857–859; kalba VII viso pasaulio hematologų draugijos suvažiavime, AAS, 50, 1958, p. 734–735; Jono XXIII enc. Mater et Magistra, AAS, 53, 1961, p. 446–447; Vatikano II Susirinkimo pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, Nr. 47–52, AAS, 58, 1966, p. 1067–1074; Codex Iuris Canonici, kan. 1967, 1068, par. 1; 1076, par. 1–2.

[5] Plg. Pauliaus VI kalba Šventosios Kardinolų Kolegijos nariams, AAS, 56, 1964, p. 588; kalba komisijos, tiriančios žmonių skaičiaus, šeimos ir gimimų problemas, nariams, AAS, 57, 1965, p. 388; kalba Italijos akušerių ir ginekologų draugijos suvažiavime, AAS, 58, 1966, p. 1168.

[6] Plg. 1 Jn 4, 8.

[7] Ef 3, 15.

[8] Vatikano II Susirinkimo pastoracinė konsitucija Gaudium et spes, Nr. 50, AAS, 1966 p. 1070–1072.

[9] Plg. Šv. Tomas Akvinietis, S. Th., I–II, qu. 94, a. 2.

[10] Plg. II Vatikano pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, Nr. 50–51; AAS, 58, 1968, p. 1070–1073.

[11] Plg. Ten pat, Nr. 49, AAS, 58, 1968, p. 1070.

[12] Plg. Pijaus XI enc. Casti connubii, AAS, 22, 1930, p. 560; Pijaus XII kalba Italijos katalikų akušerių draugijos suvažiavimo dalyviams, AAS, 43, 1951, p. 843.

[13] Plg. Enc. Mater et Magistra, AAS, 53, 1961.

[14] Plg. Tridento Susirinkimo katekizmas, II d., VIII sk.; Pijaus XI enc. Casti connubii, AAS, 22, 1930, 562–564 psl.; Pijaus XII kalba Italijos medikų ir biologų šv. Luko draugijai: Discorsi e Radiomessaggi di S. S. Pio XII, VI, 191–192 psl.; Italijos katalikų akušerių draugijos suvažiavimo dalyviams, AAS, 43, 1951, p. 842–843; vadinamosios Fronte della Famiglia draugijos suvažiavimo ir vaisingų šeimų susivienijimo dalyviams, AAS, 43, 1951, p. 857–859; Jono XXIII enc. Pacem in terris, AAS, 55, 1963, p. 259–260; Vatikano II Susirinkimo pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 51, AAS, 58, 1966, p. 1072.

[15] Plg. Pijaus XI enc. Casti connubii, AAS, 22, 1930, 565 psl.; v.Of.dekr., išleistas 1940.II.22, AAS, 32, 1940, p. 73; Pijaus XII kalba Italijos katalikų akušerių draugijos suvažiavimo dalyviams, AAS, 43, 1951, p. 843–844; VII viso pasaulio hematologų draugijos suvažiavimui, AAS, 50, 1958, 734–735p.

[16] Plg. Tridento Susirinkimo katek., II d., VIII sk.; Pijaus XI enc. Casticonnubii, AAS, 22, 1930, p. 559–561; Pijaus XII kalba Italijos katalikų akušerių draugijos suvažiavimo dalyviams, AAS, 43, 1951, p. 843; kalba III tarptautiniam hematologų draugijos suvažiavimui, AAS, 50, 1953, p. 734–735; Jono XXIII enc. Mater et Magistra, AAS, 53, 1961, p. 447.

[17] Plg. Pijaus XII kalbą Italijos nacionalinio katalikų juriskonsultų draugijos suvažiavimo dalyviams, AAS, 45, 1953, p. 798–799.

[18] Plg. Rom 3, 8.

[19] Plg. Pijaus XII kalbą XVI suvažiavimo, sušaukto Italijos urologų draugijos dalyviams, AAS, 45, 1953, p. 674–675; VII viso pasaulio hematologų draugijos suvažiavimui, AAS, 50, 1958, p. 734–735.

[20] Plg. Pijaus XII kalbą Italijos akušerių draugijos suvažiavimo dalyviams, AAS, 43, 1951, p. 846.

[21] Plg. kalbą XXVI suvažiavimo, kurį sušaukė Italijos urologų draugija, dalyviams, AAS, 45, p. 674–675; Italijos sodalicijos aukų Corneae ir Italijos aklųjų susivienijimo valdytojams ir nariams, AAS, 48, p. 461–462.

[22] Lk 3, 34.

[23] Plg. Pauliaus VI enc. Populorum progressio, AAS, 59, 1967, p. 268.

[24] Rom 8.

[25] Plg. Vatikano II Susirinkimo dekretas Inter mirifica, Nr. 6, 7, AAS, 56, p. 147.

[26] Enc. Mater et Magistra, AAS, 53, 1961, p. 447.

[27] Plg. Enc. Populorum progressio, Nr. 48–55, AAS, 59, 1967, p. 281–284.

[28] Vatikano II Susirinkimo past. konstitucija Gaudium et spes, Nr. 52, AAS, 58, 1966, p. 1074.

[29] Prakalba draugijos, vad. Fronte della Famiglia, suvažiavimui ir Vaisingų šeimų asociacijai, AAS, 43, 1951, p. 959.

[30] Vatikano II Susirinkimo past. konstitucija Gaudium et spes, Nr. 51, AAS, 58, 1966, p. 1072.

[31] Plg. Mt 11, 30.

[32] Plg. Vatikano II Susirinkimo past. konstitucija Gaudium et spes, Nr. 48, AAS, 58, 1966, p.1067–1069; dogm. Konst. Lumen gentium, Nr. 35, AAS, 57, 1965, p. 40–41.

[33] Mt 7, 14; plg. Žyd.12, 11.

[34] Plg. Tit 2, 12.

[35] Plg. 1 Kor 7, 31.

[36] Rom 5, 5.

[37] Ef 5, 25. 28–29. 32–33.

[38] Plg. Vatikano II Susirinkimo dogm. konst. Lumen gentium, Nr. 35 ir 41, AAS, 57, 1965, p. 40–45; past. konst. Gaudium et spes, Nr. 48–49, AAS, 58, 1966, p. 1067-1070; dekr. Apostolicam actuositatem, Nr. 11, AAS, 58, 1966, p. 847-849.

[39] Plg. Vatikano II Susirinkimo dogm. konst. Lumen gentium Nr. 25, AAS,. 57, 1965, p. 29–31.

[40] 1 Kor 1, 10.

[41] Plg. Jn 3, 17.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 749
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/paulius_vi/enciklikos/humanae-vitae
Paskelbta: 2015-07-03 12:16:23 | Patikslinta 2018-10-31 15:28:27.