Šiandien dar kartą grįžtu prie Bažnyčios kaip motinos įvaizdžio. Man labai patinka šis įvaizdis. Man atrodo, kad šis įvaizdis mums sako ne tik tai, kokia yra Bažnyčia, bet ir kokį veidą ji turėtų tolydžio vis labiau įgauti.

Tęsdamas tai, apie ką kalbėjau praėjusį trečiadienį, norėčiau atkreipti dėmesį į tris dalykus žvelgdamas į mūsų mamas, į visa tai, ką jos daro, ką išgyvena, ką joms tenka iškentėti dėl savo vaikų. Klausiu savęs: ką daro mama?

1. Pirmiausia ji moko vaikščioti, kaip teisingai žingsniuoti per gyvenimą, ji moka vaikus nukreipti, stengiasi visada nurodyti gerą kelią gyvenime, nukreipti vaiką teisingu keliu, kad jis augtų ir pasiektų brandą. Ji tai daro švelniai, su meile, taip pat ir tuomet, kai reikia ištiesinti mūsų kelią, kai nuo jo nuklystame arba kai pasukame į prarają vedančiu klystkeliu. Motina žino, ko reikia, kad vaikas sėkmingai eitų per gyvenimą; ji to išmoko ne iš knygų, bet iš savo širdies. Mamų universitetas yra jų širdis! Čia jos mokosi, kaip auginti vaikus.

Lygiai taip ir Bažnyčia padeda mums susiorientuoti gyvenime, pamoko, kaip teisingai elgtis. Pagalvokime apie dešimtį Dievo įsakymų: jie rodo mums kelią į brandą, nurodo mūsų elgsenos gaires. Įsakymai yra Dievo švelnumo bei meilės vaisius; Dievas mums juos davė iš meilės. Galėtumėte man sakyti: bet juk tai įsakymai! Tai draudimų „ne“ sąrašas! O aš norėčiau jus paraginti, kad juos perskaitytumėte – gal esate kiek primiršę – ir po to apmąstytumėte pozityviai. Pamatysite, jie kalba apie mūsų santykį su Dievu, su mumis pačiais ir su kitais žmonėmis; jie moko lygiai to paties, ko ir mama norėdama, kad gerai gyventume. Jie mus ragina negarbinti medžiaginių stabų, kurie mus vėliau pavergia, atsiminti Dievą, gerbti savo tėvus; jie ragina, kad būtume sąžiningi, gerbtume kitus žmones. Pabandykime pažvelgti į įsakymus taip, tarsi jie būtų mamos patarimai, kaip teisingai gyvenime elgtis. Mama niekada nemoko blogų dalykų, ji linki savo vaikui tik gero. Taip daro ir Bažnyčia.

2. Norėčiau pridurti ir antrą dalyką: kai vaikas užauga, subręsta, renkasi savo kelią, prisiima atsakomybę, keliauja savarankiškai, daro tai, ką nori, ir kartais pasitaiko nukrypimų nuo kelio, avarijų. Mama visada kiekvienoje situacijoje kantriai lydi savo vaikus. Ji vedama meilės jėgos: mama moka diskretiškai, su meile stebėti savo vaikų kelią; net kai jie klysta, ji visuomet moka juos suprasti, būti arti jų, jiems padėti. Savo gimtinėje mes sakome, jog mama moka „dar la cara“. Ką tai reiškia? Reiškia, kad mama moka imtis atsakomybės už savo vaikus, moka dėl jų „pakovoti“, yra linkusi visada juos ginti. Galvoju apie mamas, kurios kenčia dėl savo vaikų, atsidūrusių kalėjime ar sunkiose situacijose: jos neklausdamos savęs, kalti jie ar ne, ir toliau juos myli, dažnai nukenčia pažeminimus, tačiau nepabūgsta ir nesiliauja aukotis.

Tokia yra Bažnyčia, gailestinga mama, kuri supranta, visada stengiasi padėti, padrąsinti, net suklydusius ar klystančius savo vaikus, niekada neužtrenkia Namų durų; ji neteisia, bet siūlo Dievo atleidimą, su meile ragina grįžti į tiesų kelią net ir į gilią prarają įkritusius savo vaikus. Bažnyčia nebijo įžengti į mūsų naktį, kai mūsų siela, mūsų sąžinė skendi sutemose, ir dovanoti mums viltį. Nes Bažnyčia yra motina!

3. Ir paskutinė mintis. Mama moka prašyti, dėl savo vaikų belstis į visas duris; ji tai daro be išskaičiavimų, vien iš meilės. Galvoju apie tai, kaip motinos moka belstis taip pat – ir pirmiausia – į Dievo širdies duris! Jos labai daug meldžiasi už savo vaikus, ypač už pačius pažeidžiamiausius, tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos, kurie pasuko neteisingais ir pavojingais keliais. Prieš kelias savaites aukojau Mišias Romos Šv. Augustino bažnyčioje, kurioje saugomos jo motinos, šventosios Monikos, relikvijos. Kiek daug už savo sūnų meldėsi ši šventoji mama, kiek ašarų išliejo! Galvoju apie jus, brangiosios mamos: kiek jūs meldžiatės už savo vaikus nepaliaudamos! Melskitės ir toliau, patikėkite savo vaikus Dievui. Jo širdis didelė! Belskitės į Dievo širdies duris, besimelsdamos už savo vaikus.

Lygiai taip pat elgiasi ir Bažnyčia: per maldą sudeda į Viešpaties rankas visas savo vaikų situacijas. Pasitikėkime Motinos Bažnyčios maldos galia; Viešpats nelieka jai abejingas. Viešpats sugeba mus nustebinti net ir tuomet, kai visiškai to nesitikime. Motina Bažnyčia tai žino.

Šiomis mintimis šiandien norėjau su jumis pasidalyti: Bažnyčia kaip ta geroji mama, kuri rodo mums gyvenimo kelią, visada moka būti kantri, gailestinga, supratinga, kuri moka mus atiduoti į Dievo rankas.