Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Pranašas Jona: viltis ir malda“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
malda, viltis
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 888
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Aula Paolo VI Mercoledì, 18 gennaio 2017 La Speranza cristiana - 7. Giona: speranza e preghiera
DATA: 2017-01-18
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (442), 2017, p. 4.
BIBLIJOS NUORODA: Jon
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (442), 2017, p. 4.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 7. Pranašas Jona: viltis ir malda

2017 m. sausio 18 d.

Šventajame Rašte tarp Izraelio pranašų išsiskiria kiek neįprasta figūra – pranašas, norintis pabėgti nuo jį šaukiančio Viešpaties, atsisakantis tarnauti Dievo išganymo planui. Tai pranašas Jona, kurio istorija papasakota mažoje knygoje, sudarytoje tik iš keturių skyrių. Ši istorija – savotiška parabolė, didis pamokymas apie atleidžiančio Dievo gailestingumą.

Jona yra pranašas, kuris „išeina“, jis yra taip pat pabėgantis pranašas! Tai pranašas, kuris „išeina“. Dievas siunčia jį į periferijas, į Ninevę, kad atverstų to didelio miesto gyventojus. Tačiau Ninevė izraelitui, tokiam kaip Jona, reiškė grėsmingą tikrovę, priešą, pavojingą pačiai Jeruzalei, taigi reiškė miestą, su kuriuo reikia kovoti, jam tikrai nereikia linkėti išgelbėjimo. Todėl, kai Dievas siunčia Joną pamokslauti į tą miestą, pranašas, žinantis apie Viešpaties gerumą ir troškimą atleisti, bando išsisukti iš šios užduoties ir pabėga.

Bėgdamas pranašas susiduria su pagonimis jūreiviais laive, į kurį jis įsėda norėdamas nusišalinti nuo Dievo ir jam patikėtos misijos. Jis pabėga toli, nes Ninevė buvo dabartinio Irako teritorijoje, o jis bėgo link Ispanijos, tai buvo iš tikrųjų pabėgimas. Tų pagonių, taip pat vėlesnis Ninevės gyventojų elgesys leidžia mums šiandien šiek tiek pamąstyti apie viltį, kuri pavojaus ir mirties akivaizdoje reiškiasi malda.

Keliaujant jūra kyla baisi audra, o Jona nusileidžia į laivo triumą ir ten užmiega. Gresiant pražūčiai jūreiviai „kiekvienas šaukėsi savo dievo“ (Jon 1, 5). Laivo kapitonas pažadino Joną sakydamas: „Kas gi tau, miegaliau? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal tas Dievas pagalvos apie mus ir mes nežūsime“ (Jon 1, 6).

Tų „pagonių“ reakcija buvo teisinga mirties pavojaus akivaizdoje; būtent tuomet žmogus iki galo išgyvena savo trapumą ir išgelbėjimo poreikį.

Instinktyvi baimė susidūrus su mirtimi atskleidžia būtinybę sudėti viltį į gyvybės Dievą. „Gal tas Dievas pagalvos apie mus ir mes nežūsime“: tai vilties žodžiai, tampantys malda, tai nerimastingas maldavimas, kylantis iš žmogaus lūpų tiesiogiai gresiant mirčiai.

Mes pernelyg lengvai paniekiname galimybę kreiptis į Dievą esant reikalui, tarsi tai būtų savanaudiška ir todėl netobula malda. Tačiau Dievas pažįsta mūsų silpnumą ir žino, kad jį prisimename prašydami pagalbos, tad Dievas palankiai atsiliepia su švelnia tėviška šypsena.

Kai Jona, suvokęs savo atsakomybę, leidžiasi įmetamas į jūrą, idant išgelbėtų savo bendrakeleivius, audra aprimsta. Tiesioginė mirties grėsmė nulėmė tai, kad pagonys ėmė melstis, o pranašas, nepaisydamas visko, pakluso pašaukimui tarnauti kitiems, sutikdamas dėl jų pasiaukoti. Dabar jis veda išgelbėtuosius, kad jie pripažintų tikrąjį Viešpatį ir atiduotų jam garbę. Jūreiviai, kurie iš išgąsčio meldėsi savo dievybėms, dabar su tikra Viešpaties baime pripažįsta tikrąjį Dievą, aukoja aukas ir duoda įžadus. Viltis, skatinusi juos melstis, kad nenumirtų, pasirodo dar galingesnė ir veda į tikrovę, kuri smarkiai pranoksta tai, kuo jie vylėsi: jie ne tik nepražūva audros metu, bet ir atsiveria bei pripažįsta tikrąjį ir vienintelį dangaus ir žemės Viešpatį.

Po to ir Ninevės gyventojai, iškilus sunaikinimo grėsmei, melsis vildamiesi Dievo atleidimu. Jie atliks atgailą, šauksis Viešpaties ir atsivers į jį, pradėdami nuo karaliaus, kuris – kaip laivo kapitonas – išreikš viltį sakydamas: „Kas žino? Rasi Dievas pasigailės ir atleis, rasi sulaikys savo degantį įniršį, ir mes nežūsime“ (Jon 3, 9). Juos, panašiai kaip ir laivo ekipažą per audrą, mirties akivaizda ir po to sekęs išgelbėjimas nuvedė į tiesą. Taigi Dievo gailestingume, o dar labiau Velykų slėpinio šviesoje mirtis gali tapti, panašiai kaip šv. Pranciškui Asyžiečiui, „mūsų sese mirtimi“; ji gali kiekvienam žmogui, kiekvienam iš mūsų sudaryti nuostabią progą pažinti viltį ir sutikti Viešpatį. Tegu Viešpats mums leidžia suprasti tą maldos ir vilties ryšį. Malda veda mus pirmyn viltimi, o kai užeina tamsa, reikia daugiau maldos! Tuomet bus daugiau vilties. Dėkoju.