Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Vilties tikslas – rojus“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1052
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 25 ottobre 2017 La Speranza cristiana - 38. Il paradiso, meta della nostra speranza
DATA: 2017-10-25
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 1 (501), 2017, p. 7.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 1 (501), 2017, p. 7.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 38. Vilties tikslas – rojus

2017 m. spalio 25 d.

Tai paskutinė katechezė krikščioniškosios vilties tema, kuri lydėjo mus nuo liturginių metų pradžios. Pabaigoje kalbėsiu apie rojų – mūsų vilties tikslą.

„Rojus“ yra vienas iš paskutinių Jėzaus nuo kryžiaus ištartų žodžių, skirtų gerajam nusikaltėliui. Stabtelėkime trumpam apmąstydami šią sceną. Ant kryžiaus Jėzus nėra vienas. Šalia jo dešinėje ir kairėje yra du nusikaltėliai. Kas nors, praeidamas pro tris kryžius, iškeltus ant Golgotos kalno, galėjo su palengvėjimu atsidusti – galiausiai įvykdytas teisingumas tokius žmones pasmerkiant mirčiai.

Šalia Jėzaus yra nusikaltėlis, pripažįstantis savo kaltę: jis pripažįsta nusipelnęs tos baisios kankynės. Mes vadiname jį „geruoju nusikaltėliu“. Prieštaraudamas kitam jis sako: „Mes gavome, ko nusipelnėme“ (plg. Lk 23, 41).

Kalvarijoje tą tragišką ir šventą penktadienį Jėzus pasiekia savo įsikūnijimo ir solidarumo su nusidėjėliais galutinį tikslą. Čia išsipildo tai, ką pranašas Izaijas pasakė apie Kenčiantį Tarną: „jis buvo priskirtas prie nusidėjėlių“ (plg. Iz 53, 12; Lk 22, 37).

Ten, Kalvarijoje, vyksta paskutinis Jėzaus susitikimas su nusidėjėliu, kad jam taip pat būtų atverti Karalystės vartai. Įdomu tai, kad žodis „rojus“ čia pasirodo vienintelį kartą evangelijose. Jėzus jį žada „vargšei sielai“, tam, kuris nuo kryžiaus medžio turėjo drąsos išsakyti nuolankiausią prašymą: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę“ (Lk 23, 42). Jis neturėjo jokių gerų darbų, kuriuos galėtų parodyti, neturėjo nieko; tačiau save patikėjo Jėzui, kurį atpažino esant nekaltą, gerą, tokį skirtingą nuo savęs (41 eil.). Šių nuolankios atgailos žodžių pakako paliesti Jėzaus širdį.

Gerasis nusikaltėlis mums primena, kokia tikroji mūsų būklė Dievo atžvilgiu: kad esame jo vaikai, jis jaučia mums užuojautą ir kiekvieną kartą nuginkluojamas, kai pareiškiame, jog ilgimės jo meilės. Daugybėje ligoninių palatų ar kalėjimų kamerų šis stebuklas pasikartojo nesuskaičiuojamą daugybę kartų: kad ir kokį blogą gyvenimą būtų nugyvenęs žmogus, nėra tokio, kuris beviltiškoje situacijoje negalėtų šauktis malonės. Mes visi stojame į Dievo akivaizdą tuščiomis rankomis, panašūs į muitininką, kuris palyginime vaizduojamas atokiai stovintis šventykloje ir besimeldžiantis (Lk 18, 13). Kiekvieną kartą, kai žmogus, darydamas paskutinę savo gyvenimo sąžinės sąskaitą, suvokia, kad jo kaltės smarkiai viršija gerus darbus, jis turi ne nusivilti, bet patikėti save Dievo gailestingumui. Tai teikia mums vilties, tai atveria mūsų širdis!

Dievas yra Tėvas, jis iki paskutinio momento laukia mūsų grįžimo. Kai sūnus palaidūnas grįžta ir pradeda išpažinti savo nuodėmes, tėvas savo apkabinimu užčiaupia jo burną (plg. Lk 15, 20). Toks yra Dievas: štai kaip jis mus myli!

Rojus nėra pasakų vieta, juolab ne užkerėtas sodas. Rojus yra apsikabinimas su Dievu, begaline Meile, o ten įžengiame dėka Jėzaus, kuris mirė už mus ant kryžiaus. Kur yra Jėzus, ten gailestingumas ir laimė; be jo viešpatauja šaltis ir tamsa. Mirties valandą krikščionis kartoja Jėzui: „Prisimink mane.“ Net jeigu nebūtų nė vieno žmogaus, kuris mus atsimintų, Jėzus vis tiek yra ten, šalia mūsų. Jis nori mus nuvesti į pačią gražiausią vietą, kokia tik yra. Jis nori mus ten nuvesti su tuo mažu ar gausiu mūsų gyvenime buvusiu gėriu, kad niekas nebūtų prarasta iš to, kas jau atpirkta. Į Tėvo namus jis atsineš ir visa tai, kam dar reikia atpirkimo: viso gyvenimo trūkumus ir klaidas. Tai yra mūsų egzistencijos tikslas: kad visa būtų atbaigta ir perkeista į meilę.

Jei tai tikime, mirtis mūsų nebegąsdina, galime tikėtis palikti šį pasaulį taikingai, su dideliu pasitikėjimu. Kas sutiko Jėzų, daugiau nieko nebebijo. Mes taip pat galime kartoti senelio Simeono žodžius; jis buvo palaimintas sutikti Kristų pabaigoje gyvenimo, praleisto laukiant šio įvykio: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą“ (Lk 2, 29–30). Pagaliau vienu akimirksniu mums nieko nebereikės; mes regėsime nebe mįslingu pavidalu. Mes nebeverksime tuščiai, nes visa praėjo, net pranašystės, net pažinimas. Tačiau meilė nepraėjo, ji liko. Nes „meilė niekada nesibaigia“ (plg. 1 Kor 13, 8).