Ši audiencija vyksta dviejose vietose: mes esame aikštėje, taip pat Pauliaus VI auloje yra daugiau kaip 200 ligonių, dalyvaujančių audiencijoje per vaizdo ekraną. Mes visi drauge sudarome vieną bendruomenę. Aplodismentais pasveikinkime tuos, kurie yra auloje.

Praėjusį trečiadienį pradėjome naują katechezių ciklą apie Dievo įsakymus. Matėme, kad Viešpats Jėzus atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. Tačiau mums reikia geriau suvokti šią perspektyvą.

Biblijoje įsakymai nėra savitiksliai – jie yra santykio, ryšio dalis. Viešpats Jėzus atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. Ir tai yra Sandoros[1] tarp Dievo ir jo tautos ryšys. Išėjimo knygos 20 skyriaus pradžioje skaitome – ir tai yra svarbu: „Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius“ (1 eil.).

Atrodo, jog tai įžanga, kaip bet kuri kita, tačiau Biblijoje nėra nieko banalaus. Tekste nesakoma: „Dievas ištarė tuos įsakymus“, bet sakoma: „šiuos žodžius“. Žydų tradicija Dekalogą visuomet vadina „dešimtimi Žodžių“. Sąvoka „Dekalogas“ būtent tai ir reiškia [2]. Tačiau jie turi įstatymų formą; objektyviai tai yra įsakymai. Kodėl tuomet biblinis autorius būtent čia pavartoja sąvoką „dešimt žodžių“? Kodėl? Kodėl jis nesako „dešimt įsakymų“?

Ar yra skirtumas tarp įsakymo ir žodžio? Įsakymas – komunikavimo forma, nereikalaujanti dialogo. O žodis yra dialoginio santykio esminė priemonė. Dievas Tėvas kuria per savo žodį, o jo Sūnus yra Žodis, tapęs kūnu. Meilė maitinama žodžiais, panašiai kaip ugdymas ar bendradarbiavimas. Du žmonės, nemylintys vienas kito, negeba bendrauti. Kai kas nors kalba mūsų širdžiai, liaujasi vienatvė. Priimamas žodis, komunikuojama, o įsakymai yra Dievo žodžiai: Dievas bendrauja per tuos dešimtį žodžių, jis laukia mūsų atsako.

Vienas dalykas yra gauti įsakymą, o visiškai kitas – suvokti, kad kažkas nori su mumis kalbėtis. Dialogas yra daug daugiau negu tiesos pranešimas. Galiu jums pasakyti: „Šiandien – paskutinė pavasario diena, pavasaris šiltas, tačiau šiandien paskutinė diena.“ Tai tiesa, bet ne dialogas. Tačiau jei aš jūsų paklausčiau: „Ką manote apie šį pavasarį?“, prasidėtų dialogas. Dievo įsakymai yra dialogas. Bendravimas kyla „iš malonumo kalbėtis ir dėl to, kad konkrečiai praturtina tuos, kurie vienas kitą myli. Šio dalyko esmė yra ne daiktai, bet patys asmenys, per dialogą dovanojantys save vienas kitam“ (plg. apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 142).

Tačiau šis skirtumas nėra dirbtinis. Matėme, kas įvyko pradžioje. Gundytojas, velnias, čia nori vyrą ir moterį apgauti: įtikinti juos, kad Dievas uždraudė jiems valgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, siekdamas juos išlaikyti pavaldžius. Būtent čia yra iššūkis: ar pirmoji Dievo duota žmogui taisyklė yra priverčiančio bei uždraudžiančio despoto primetimas, ar tėčio rūpinimasis savo mažutėliais ir jų apsaugojimas nuo savigriovos? Ar tai žodis, ar įsakymas? Tragiškiausias tarp kitų žalčio Ievai sakomų melų yra kaltinimas dėl dievybės pavydo: „Betgi Dievas jums pavydi“, pasisavinančios dievybės: „Dievas nenori, kad būtumėte laisvi.“ Faktai įspūdingai liudija, kad žaltys melavo (plg. Pr 2, 16–17; 3, 4–5); jis privertė patikėti, kad meilės žodis yra įsakymas.

Žmogus atsiduria šioje kryžkelėje: ar Dievas man primeta dalykus, ar rūpinasi manimi? Ar jo įsakymai yra tik įstatymas, ar juose glūdi mane maitinantis žodis? Ar Dievas yra valdovas, ar Tėvas? Dievas yra Tėvas: niekuomet to nepamirškite. Net sunkiausiose situacijose atsiminkime, kad turime Tėvą, kuris mus visus myli. Ar mes pavaldiniai, ar vaikai? Ši mūsų viduje ir išorėje vykstanti kova yra nuolatinė: tūkstančius kartų turime rinktis tarp vergiškos mąstysenos ir suvokimo, kad esame vaikai. Įsakymai kyla iš valdovo, o žodis yra iš Tėvo.

Šventoji Dvasia yra vaikų Dvasia, ji Jėzaus Dvasia. Vergystės dvasia į Įstatymą žvelgia tik kaip į priespaudą ir dėl to kyla du tarpusavyje priešingi padariniai: arba toks gyvenimas, kurį sudaro prievolės bei pareigos, arba kyla smurtinga reakcija ir atmetimas. Visa krikščionybė yra perėjimas nuo Įstatymo raidės į gaivinančią Dvasią (plg. 2 Kor 3, 6–17). Jėzus yra Tėvo žodis, jis nėra Tėvo pasmerkimas. Jėzus su savo žodžiu atėjo gelbėti, o ne smerkti mūsų.

Galima matyti, ar vyras, moteris jau išgyveno šį perėjimą, ar dar ne. Žmonės suvokia, ar krikščionis samprotauja kaip krikščionis, ar kaip vergas. Mes patys prisimename, ar mūsų tėvai mumis tėviškai ar motiniškai rūpinosi, ar jie tik primesdavo taisykles. Dievo įsakymai yra kelionė į laisvę, tai Tėvo žodžiai, kurie mus išlaisvina šiame kelyje.

Pasauliui reikia ne legalizmo, bet rūpinimosi. Jam reikia krikščionių, turinčių vaikų širdis [3]. Jam reikia krikščionių su vaikų širdimis: nepamirškite to.