Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie Dekalogą. Tema „Dešimt žodžių“ gyventi Sandora“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
Dekalogas, dialogas
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1114
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 20 giugno 2018 CATECHESI DEL SANTO PADRE Catechesi sui Comandamenti. 2:
DATA: 2018-06-20
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 11–12 (461-462), 2018, p. 5–6.
SERIJA: Katechezės apie Dekalogą
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 11–12 (461-462), 2018, p. 5–6.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Dekalogas. 2. „Dešimt žodžių“ gyventi Sandora

2018 m. birželio 20 d.

Ši audiencija vyksta dviejose vietose: mes esame aikštėje, taip pat Pauliaus VI auloje yra daugiau kaip 200 ligonių, dalyvaujančių audiencijoje per vaizdo ekraną. Mes visi drauge sudarome vieną bendruomenę. Aplodismentais pasveikinkime tuos, kurie yra auloje.

Praėjusį trečiadienį pradėjome naują katechezių ciklą apie Dievo įsakymus. Matėme, kad Viešpats Jėzus atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. Tačiau mums reikia geriau suvokti šią perspektyvą.

Biblijoje įsakymai nėra savitiksliai – jie yra santykio, ryšio dalis. Viešpats Jėzus atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. Ir tai yra Sandoros[1] tarp Dievo ir jo tautos ryšys. Išėjimo knygos 20 skyriaus pradžioje skaitome – ir tai yra svarbu: „Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius“ (1 eil.).

Atrodo, jog tai įžanga, kaip bet kuri kita, tačiau Biblijoje nėra nieko banalaus. Tekste nesakoma: „Dievas ištarė tuos įsakymus“, bet sakoma: „šiuos žodžius“. Žydų tradicija Dekalogą visuomet vadina „dešimtimi Žodžių“. Sąvoka „Dekalogas“ būtent tai ir reiškia [2]. Tačiau jie turi įstatymų formą; objektyviai tai yra įsakymai. Kodėl tuomet biblinis autorius būtent čia pavartoja sąvoką „dešimt žodžių“? Kodėl? Kodėl jis nesako „dešimt įsakymų“?

Ar yra skirtumas tarp įsakymo ir žodžio? Įsakymas – komunikavimo forma, nereikalaujanti dialogo. O žodis yra dialoginio santykio esminė priemonė. Dievas Tėvas kuria per savo žodį, o jo Sūnus yra Žodis, tapęs kūnu. Meilė maitinama žodžiais, panašiai kaip ugdymas ar bendradarbiavimas. Du žmonės, nemylintys vienas kito, negeba bendrauti. Kai kas nors kalba mūsų širdžiai, liaujasi vienatvė. Priimamas žodis, komunikuojama, o įsakymai yra Dievo žodžiai: Dievas bendrauja per tuos dešimtį žodžių, jis laukia mūsų atsako.

Vienas dalykas yra gauti įsakymą, o visiškai kitas – suvokti, kad kažkas nori su mumis kalbėtis. Dialogas yra daug daugiau negu tiesos pranešimas. Galiu jums pasakyti: „Šiandien – paskutinė pavasario diena, pavasaris šiltas, tačiau šiandien paskutinė diena.“ Tai tiesa, bet ne dialogas. Tačiau jei aš jūsų paklausčiau: „Ką manote apie šį pavasarį?“, prasidėtų dialogas. Dievo įsakymai yra dialogas. Bendravimas kyla „iš malonumo kalbėtis ir dėl to, kad konkrečiai praturtina tuos, kurie vienas kitą myli. Šio dalyko esmė yra ne daiktai, bet patys asmenys, per dialogą dovanojantys save vienas kitam“ (plg. apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 142).

Tačiau šis skirtumas nėra dirbtinis. Matėme, kas įvyko pradžioje. Gundytojas, velnias, čia nori vyrą ir moterį apgauti: įtikinti juos, kad Dievas uždraudė jiems valgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, siekdamas juos išlaikyti pavaldžius. Būtent čia yra iššūkis: ar pirmoji Dievo duota žmogui taisyklė yra priverčiančio bei uždraudžiančio despoto primetimas, ar tėčio rūpinimasis savo mažutėliais ir jų apsaugojimas nuo savigriovos? Ar tai žodis, ar įsakymas? Tragiškiausias tarp kitų žalčio Ievai sakomų melų yra kaltinimas dėl dievybės pavydo: „Betgi Dievas jums pavydi“, pasisavinančios dievybės: „Dievas nenori, kad būtumėte laisvi.“ Faktai įspūdingai liudija, kad žaltys melavo (plg. Pr 2, 16–17; 3, 4–5); jis privertė patikėti, kad meilės žodis yra įsakymas.

Žmogus atsiduria šioje kryžkelėje: ar Dievas man primeta dalykus, ar rūpinasi manimi? Ar jo įsakymai yra tik įstatymas, ar juose glūdi mane maitinantis žodis? Ar Dievas yra valdovas, ar Tėvas? Dievas yra Tėvas: niekuomet to nepamirškite. Net sunkiausiose situacijose atsiminkime, kad turime Tėvą, kuris mus visus myli. Ar mes pavaldiniai, ar vaikai? Ši mūsų viduje ir išorėje vykstanti kova yra nuolatinė: tūkstančius kartų turime rinktis tarp vergiškos mąstysenos ir suvokimo, kad esame vaikai. Įsakymai kyla iš valdovo, o žodis yra iš Tėvo.

Šventoji Dvasia yra vaikų Dvasia, ji Jėzaus Dvasia. Vergystės dvasia į Įstatymą žvelgia tik kaip į priespaudą ir dėl to kyla du tarpusavyje priešingi padariniai: arba toks gyvenimas, kurį sudaro prievolės bei pareigos, arba kyla smurtinga reakcija ir atmetimas. Visa krikščionybė yra perėjimas nuo Įstatymo raidės į gaivinančią Dvasią (plg. 2 Kor 3, 6–17). Jėzus yra Tėvo žodis, jis nėra Tėvo pasmerkimas. Jėzus su savo žodžiu atėjo gelbėti, o ne smerkti mūsų.

Galima matyti, ar vyras, moteris jau išgyveno šį perėjimą, ar dar ne. Žmonės suvokia, ar krikščionis samprotauja kaip krikščionis, ar kaip vergas. Mes patys prisimename, ar mūsų tėvai mumis tėviškai ar motiniškai rūpinosi, ar jie tik primesdavo taisykles. Dievo įsakymai yra kelionė į laisvę, tai Tėvo žodžiai, kurie mus išlaisvina šiame kelyje.

Pasauliui reikia ne legalizmo, bet rūpinimosi. Jam reikia krikščionių, turinčių vaikų širdis [3]. Jam reikia krikščionių su vaikų širdimis: nepamirškite to.

IŠNAŠOS

[1] Prieš Išėjimo knygos 20 skyrių siūloma Sandora 19 skyriuje, kur yra esminės svarbos ištara: „O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė man už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ ( 19, 5–6). Ši terminologija simboliškai apibendrinama Kun 26, 12: „Visada būsiu arti jūsų: aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta“, taip pat siejama su Mesijo, Emanuelio, vardo paskelbimu Iz 7, 14, ir tai vėliau cituoja evangelistas Matas: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23). Visa tai rodo, kad žydų – ir dar didesniu mastu krikščionių – tikėjimas esmiškai grindžiamas santykiu.

[2] Plg. taip pat 34, 28b: „Jis užrašė ant lentelių Sandoros žodžius – Dešimt įsakymų“.

[3] Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 12: „Dekalogo dovana yra pažadas ir ženklas Naujosios Sandoros, per kurią įstatymas bus dar kartą ir galutinai įrašytas žmogaus širdyje (plg. Jer 31, 31–34) vietoj nuodėmės įstatymo, sugadinusio tą širdį (plg. Jer 17, 1). Tada žmogus gaus „naują širdį“, nes jame apsigyvens „nauja dvasia“, Dievo Dvasia (plg. Ez 36, 24–28).“

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 1114
Adresas: http://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/audiencijos/2018-06-20
Paskelbta: 2018-12-17 15:56:11 | Patikslinta 2018-12-17 15:56:43.