Girdėjome pirmą Dekalogo įsakymą: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 3). Dera sutelkti dėmesį į stabmeldystės temą, kuri yra svarbi ir nūdienė.

Šis įsakymas draudžia mums dirbdintis stabus [1] ar atvaizdus [2] bet kokia forma [3]: iš tikrųjų viskas gali būti panaudota kaip stabas. Mes kalbame apie žmogiškąją tendenciją, apimančią tiek tikinčiuosius, tiek ateistus. Pavyzdžiui, mes, krikščionys, galime savęs klausti: kas iš tikrųjų yra mano Dievas? Ar tai Viena ir Trivienė Meilė, ar mano įvaizdis, mano asmeninė sėkmė, gal net Bažnyčios viduje? „Stabmeldystė nėra vien klaidingi pagonių kultai. Ji yra nuolatinė pagunda ir tikinčiam žmogui. Stabmeldystė esti tada, kai žmogus vietoj Dievo garbina ir lenkiasi kūriniui, kad ir kas jis būtų“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2113).

Kas yra „dievas“ egzistencine plotme? Tai yra tai, kas žmogaus gyvenimo centre ir nuo ko priklauso žmogaus veiksmai bei mintys [4]. Žmogus gali užaugti vadinamojoje krikščioniškoje šeimoje, bet kurioje remiamasi dalykais, svetimais Evangelijai [5]. Žmonės negali gyventi nesutelkę dėmesio į ką nors. Taigi pasaulis siūlo stabų „supermarketą“, kurį gali sudaryti objektai, vaizdai, idėjos ir vaidmenys. Pavyzdžiui, net malda. Turime melstis Dievui, mūsų Tėvui. Atsimenu, vieną dieną ėjau į parapiją Buenos Airių vyskupijoje švęsti Mišių, po to turėjau teikti Sutvirtinimą už kilometro esančioje kitoje parapijoje. Ėjau pėsčias per gražų parką. Tame parke stovėjo apie penkiasdešimt stalų, prie kiekvieno iš jų susėdę vienas priešais kitą sėdėjo po du žmones. Ką jie darė? Būrė Taro kortomis. Ten jie „meldėsi“ savo stabui. Užuot meldęsi Dievui, kuris yra ateities Apvaizda, jie atėjo iš kortų pamatyti ateitį. Tai viena iš mūsų laikų stabmeldystės formų. Klausiu jūsų: kiek iš jūsų ėjote iš kortų sužinoti savo ateities? Kiek iš jūsų, pavyzdžiui, būrėtės iš delno savo ateitį, užuot meldęsi Viešpačiui? Štai kur skirtumas: Viešpats yra gyvas; kitkas yra stabai, stabmeldystė, kuri niekam nenaudinga.

Kaip vystosi stabmeldystė? Įsakymas aprašo fazes: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo <...>. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi“ (Iš 20, 4–5).

Graikų kalbos žodis eidolon – „stabas“ kyla iš veiksmažodžio „regėti“ [6]. Stabas yra „regėjimas“, turintis tendenciją tapti fiksacija, apsėdimu. Iš tikrųjų stabas yra savęs paties projekcija į objektus ar užmojus. Šia dinamika naudojamasi, pavyzdžiui, reklamoje: nematau paties objekto, tačiau galiu suvokti šį automobilį, šį išmanųjį telefoną, šį socialinį vaidmenį – ar kitus dalykus – kaip savęs realizavimo būdą, atliepiantį esminius mano poreikius. To siekiu, apie tai kalbu ir galvoju: mintis apie to objekto įsigijimą ar to sumanymo įvykdymą, tos padėties pasiekimą atrodo tarsi nuostabus kelias į laimę, bokštas, galintis pasiekti dangų (plg. Pr 11, 1–9), ir tuomet viskas tarnauja tam tikslui.

Prieiname prie antrosios fazės: „jiems nesilenksi“. Stabams reikia garbinimo, tam tikrų ritualų. Žmogus jiems lenkiasi ir viską aukoja. Senovėje stabams aukotos žmonių aukos, tačiau taip daroma ir šiandien. Vaikai aukojami karjerai, jų nepaisoma arba tiesiog jie negimdomi. Grožis reikalauja žmogiškųjų aukų. Kiek daug valandų praleidžiama priešais veidrodį! Kiek kai kurie žmonės, kai kurios moterys išleidžia makiažui?! Tai taip pat yra stabmeldystė. Nėra bloga pasidaryti makiažą, tačiau normaliu būdu, ne taip, kad taptum dievaite. Grožis reikalauja žmogiškųjų aukų. Prestižas reikalauja nužudyti save, pražudyti savo nekaltumą ir autentiškumą. Stabai reikalauja kraujo. Pinigai pagrobia gyvenimą, o malonumas veda į vienatvę. Ekonominės struktūros aukoja žmonių gyvenimus dėl didesnės naudos. Pagalvokime apie bedarbius. Kodėl? Nes kartais įmonės ar firmos verslininkai nusprendžia atleisti žmones, kad uždirbtų daugiau pinigų. Tai pinigų stabas. Mes gyvename veidmainystėje veikdami ar kalbėdami tai, ko kiti iš mūsų laukia, nes taip mus įtaigojo savęs patvirtinimo dievaitis. Gyvenimai pražudomi, šeimos suardomos, o jauni žmonės tampa destruktyvių modelių grobiu siekiant padidinti pelną. Narkotikai taip pat yra stabai. Kiek daug jaunimo sužaloja savo sveikatą, net gyvenimą, garbindami narkotikų stabą?

Čia ateiname prie trečios, tragiškiausios fazės: „jų negarbinsi“ – sakoma, kad jiems netarnausi. Stabai pavergia. Jie žada laimę, bet jos nesuteikia, ir atsitinka taip, kad gyvename dėl to dalyko ar įvaizdžio, vizijos įtraukti į savigriovos sūkurį, laukdami rezultato, kurio niekada negauname.

Brangūs broliai ir seserys, stabai žada gyvenimą, tačiau iš tikrųjų jį atima. Tikrasis Dievas nereikalauja gyvenimo, bet dovanoja jį kaip dovaną. Tikrasis Dievas nesiūlo mūsų sėkmės projekcijos, bet moko mus mylėti. Tikrasis Dievas nereikalauja vaikų, bet dėl mūsų atiduoda savo Sūnų. Stabai projektuoja ateities hipotezes ir verčia mus niekinti dabartį. Tikrasis Dievas moko gyventi kasdienos tikrovėje, konkrečiuose dalykuose, o ne iliuzijose apie ateitį; šiandien, rytoj ir poryt žengiant į ateitį. Tai tikrojo Dievo konkretumas prieš stabų efemeriškumą. Šiandien kviečiu jus pamąstyti: kiek turiu stabų ir kuris iš jų mano mėgstamiausias? Savo stabmeldystės formų atpažinimas yra malonės pradžia, ir tai mus atveda į meilės kelią. Iš tikrųjų meilė nesuderinama su stabmeldyste. Jei kas nors tampa absoliutu ir viršija viską, tuomet tai pasidaro svarbiau už sutuoktinį, vaiką ar draugystę. Prisirišimas prie objekto ar idėjos žmogų apakina ir jis nemato meilės. Sekant stabais, vienu stabu, galima net atsižadėti tėvo, motinos, vaikų, žmonos, vyro, šeimos... pačių brangiausių dalykų. Prisirišimas prie objekto ar idėjos padaro mus aklus meilei. Įsidėmėkime tai širdimi. Stabai išplėšia iš mūsų meilę, apakina ir mes nebematome meilės, o kad iš tikrųjų mylėtume, turime būti laisvi nuo stabų.

Kas yra mano stabas? Pašalink jį ir išmesk pro langą!