Šiandien tęsiame apmąstymus Dekalogo tema ir įdėmiau apžvelgsime stabmeldystės temą; apie tai kalbėjome praėjusią savaitę. Dabar vėl grįžkime prie šios temos, nes ji svarbi. Pradėkime nuo aiškaus stabo, aukso veršio, kuris aprašomas Išėjimo knygoje (32, 1–8) – ką tik girdėjome šią ištrauką. Šis epizodas turi apibrėžtą kontekstą: tai dykuma, kur žmonės laukia Mozės, užkopusio ant kalno gauti Dievo nurodymų.

Kas yra dykuma? Tai vieta, kur vyrauja stygius ir netikrumas – dykumoje nieko nėra, čia trūksta vandens, trūksta maisto, trūksta priedangos. Dykuma vaizduoja žmogaus gyvenimą, kuriam būdingas netikrumas, kai nėra jokių nepažeidžiamų garantijų. Šis netikrumas sukelia žmogaus pirminį nerimą, apie kurį Jėzus užsimena Evangelijoje: „Ką valgysime? Ką gersime? Kuo vilkėsime?“ (plg. Mt 6, 31). Tai pirminis nerimastavimas. Ir dykuma sukelia šį nerimą.

Dykumoje įvyksta tai, kas paskatina stabmeldystę: „Mozė uždelsė nulipti nuo kalno“ (Iš 32, 1). Jis ten užtruko 40 dienų, ir žmonės ėmė nekantrauti. Trūko atramos taško: Mozės – vedlio, viršininko, patikinančio vadovo; tai tapo nepakeliama. Taip žmonės šaukėsi regimo dievaičio – tai spąstai, į kuriuos jie papuolė norėdami su kažkuo tapatintis ir rasti orientyrą. Taigi jie sakė Aaronui: „Padirbk mums dievą, kuris mus vestų“ (1 eil.); „Padaryk mums vadovą, duok mums vedlį.“ Žmogaus prigimtis, bėgdama nuo netikrumo – netikrumas yra dykuma, siekia susikurti „savadarbę religiją“. Jei Dievas nepasirodo, pasidarysime jį savo nuožiūra. „Stabo akivaizdoje išvengiama rizikos išgirsti pašaukimą atsisakyti susikurto saugumo, nes: „Burnas jie turi, bet nekalba, turi akis, bet nemato“ (Ps 115, 5) (Enciklika Lumen fidei, 13).

Aaronas neįstengia atsispirti žmonių prašymui ir padaro aukso veršį. Veršis senovės Artimuosiuose Rytuose turėjo dvejopą prasmę: viena vertus, jis vaizdavo vaisingumą ir gausumą, o kita vertus – energiją ir jėgą. Bet pirmiausia jis buvo iš aukso, taigi simbolizavo turtą, sėkmę, galią ir pinigus. Tai didieji stabai: sėkmė, galia ir pinigai. Šios pagundos egzistavo visada! Štai kas yra aukso veršis: jis simbolizuoja visus troškimus, suteikiančius laisvės iliuziją, tačiau iš tikro pavergiančius, nes stabas visuomet pavergia. Jis patraukia savo žavesiu, ir tu pasiduodi traukai; tai žavesys gyvatės, žiūrinčios į mažą paukštelį – paukštelis neįstengia pajudėti ir gyvatė jį pačiumpa. Aaronas neįstengė pasipriešinti.

Tačiau visų pirma tai kyla iš negebėjimo pasitikėti Dievu, juo grįsti savo saugumo užtikrinimą ir leisti jam suteikti tikrą gelmę mūsų širdžių troškimams. Tai taip pat leidžia mums įveikti silpnumą, netikrumą ir nesaugumą. Atrama į Dievą padaro mus stiprius silpnybėje, netikrume, taip pat nesaugume. Be Dievui teikiamos pirmenybės galima lengvai įkliūti į stabmeldystę ir kliautis menkais patikinimais. Tačiau tai yra pagunda, apie kurią visada skaitome Biblijoje. Įdėmiai pasvarstykime: Dievui nereikėjo didelių pastangų išlaisvinant žmones iš Egipto: jis tai įvykdė galybės ir meilės ženklais. Tačiau didysis Dievo darbas buvo išnaikinti Egiptą iš žmonių širdžių, tai yra iš jų širdžių pašalinti stabmeldystę. Dievas tęsia savo darbą šalindamas ją iš mūsų širdžių. Tai didis Dievo darbas: pašalinti „tą Egiptą“, kurį nešiojamės savyje ir kuris yra potraukis į stabmeldystę.

Kai priimame Jėzaus Kristaus Dievą, kuris buvo turtingas ir dėl mūsų tapo vargdieniu (plg. 2 Kor 8, 9), suvokiame, jog atpažinti savo silpnumą nėra žmogiškojo gyvenimo nelaimė, bet būtina sąlyga atsiverti Tam, kuris iš tikrųjų stiprus. Taip Dievo išganymas įžengia pro silpnumo vartus (plg. 2 Kor 12, 10). Dėl savo nepakankamumo žmogus atsiveria Dievo tėvystei. Žmogaus laisvė kyla iš to, kad tikrajam Dievui leidžiama būti Viešpačiu. Tai leidžia priimti savo trapumą ir iš širdies atmesti stabus.

Mes, krikščionys, atkreipiame savo žvilgsnį į nukryžiuotąjį Kristų (Jn 19, 37), kuris buvo silpnas, paniekintas ir iš jo buvo viskas išplėšta. Tačiau jame buvo apreikštas tikrojo Dievo veidas: tai meilės šlovė, o ne žibanti apgavystė. Izaijas sako: „Mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 5). Mes esame išgydyti silpnumu žmogaus, kuris buvo Dievas, jo žaizdomis. Per mūsų silpnumą galime atsiverti Dievo išgelbėjimui. Mūsų išgydymas kyla iš To, kuris tapo vargšu, priėmė žlugimą, kuris iki pačių gelmių persiėmė mūsų netikrumu, idant pripildytų jį meilės ir jėgos. Jis ateina apreikšti mums Dievo tėvystės. Kristuje mūsų trapumas nebėra prakeikimas, bet susitikimo su Tėvu vieta ir iš aukštybių kylančios naujos stiprybės versmė.