Enciklika LAUDATO SI’ apie rūpinimąsi bendraisiais namais

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Antroji popiežiaus Pranciškaus enciklika / Vertė ir skelbė BŽ, išleido KIT.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 878
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: FRANCISCI SUMMI PONTIFICIS LITTERAE ENCYCLICAE LAUDATO SI' DE COMMUNI DOMO COLENDA
DATA: 2015-05-24
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ 2015, Nr. 7 (421), p. 2–19 ir Nr. 8 (422), p. 2–27.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
© Katalikų interneto tarnyba
LEIDINIAI
TEKSTAS: biuletenyje „Bažnyčios žinios“ 2015, Nr. 7 (421), p. 2–19 ir Nr. 8 (422), p. 2–27.
KNYGELĖ: Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS. Enciklika LAUDATO SI’ apie rūpinimąsi bendraisiais namais. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2015. 160 p. 
SKIRSNIAI

Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS

Enciklika
LAUDATO SI’
apie rūpinimąsi bendraisiais namais

2015 m. gegužės 24 d.

[PRADŽIA]

1. „Laudato si’, mi’ Signore – Būk pagarbintas, mano Viešpatie!“ – giedojo šventasis Pranciškus Asyžietis. Šioje gražioje giesmėje jis primena, kad mūsų bendrieji namai taip pat yra tartum sesuo, su kuria dalijamės savo egzistencija, ir lyg graži, mus apkabinanti motina: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę Žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas ir žolę“ [1].

2. Ta sesuo dabar protestuoja dėl žalos, kurią jai darome neatsakingai naudodamiesi bei piktnaudžiaudami jai Dievo duotomis gėrybėmis. Užaugome manydami, jog esame jos savininkai ir šeimininkai, turintys teisę ją plėšti. Smurtas, glūdintis nuodėmės sužeistoje žmogaus širdyje, pasireiškia ir ligos simptomais, regimais dirvoje, vandenyje, ore ir visose gyvose būtybėse. Todėl engiama ir niokojama žemė, labiausiai apleista bei trypiama iš visų vargšų, „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22). Užmiršome, kad ir mes patys esame žemė (plg. Pr 2, 7). Planetos elementai sudaro mūsų pačių kūnus, jos oru kvėpuojame, o jos vanduo teikia mums gyvastį ir mus atgaivina.

Nesame abejingi niekam, kas priklauso šiam pasauliui

3. Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, kai pasaulis svyravo ties branduolinės krizės riba, šventasis popiežius Jonas XXIII parašė encikliką, kurioje ne tik atmetė karą, bet ir pasiūlė taiką. Savo žinią Pacem in terris jis adresavo visam „katalikiškajam pasauliui“, tačiau pridūrė: „ir visiems geros valios žmonėms“. Didėjančios pasaulinės žalos aplinkai akivaizdoje norėčiau kreiptis į kiekvieną šioje planetoje gyvenantį žmogų. Savo paraginime Evangelii gaudium kreipiausi į visus Bažnyčios narius trokšdamas paskatinti tebesitęsiantį misionieriško atsinaujinimo vyksmą. Šioje enciklikoje į dialogą dėl mūsų bendrųjų namų ketinu įsitraukti su visais.

4. Praslinkus aštuoneriems metams po Pacem in terris, 1971-aisiais, palaimintasis popiežius Paulius VI ekologinę problematiką apibūdino kaip krizę, kuri yra nekontroliuojamos žmogaus veiklos „dramatiškas padarinys“: „Beatodairiškai išnaudodamas gamtą, jis kelia grėsmę ją sunaikinti ir pats tapti šio sunaikinimo auka“ [2]. Taip pat ir kreipdamasis į Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizaciją, popiežius kalbėjo apie „tikros ekologinės katastrofos kaip pramoninės civilizacijos padarinio“ galimybę, pabrėždamas „neatidėliotiną būtinybę žmonijai radikaliai keisti savo elgesį“, nes „ypatinga mokslo pažanga, įstabiausi technikos laimėjimai, didžiausias ekonomikos augimas, jei nebus lydimi autentiškos socialinės bei moralinės pažangos, galiausiai atsigręš prieš žmogų“ [3].

5. Jonas Paulius II irgi vis daugiau dėmesio skyrė šiai temai. Savo pirmojoje enciklikoje jis sako, kad žmogus, regis, „nesupranta jokios kitos savo gamtinės aplinkos reikšmės, kaip tik tą, kuri tinka jo tiesioginiam naudojimui ir vartojimui“ [4]. Vėliau jis kvietė į pasaulinį ekologinį atsivertimą [5]. Tačiau sykiu pabrėžė, jog per menkai įsipareigojama „autentiškos žmogaus ekologijos moralinių sąlygų apsaugai“ [6]. Žmogaus aplinkos griovimas yra labai rimtas dalykas ne tik dėl to, kad Dievas patikėjo pasaulį žmogui, bet ir dėl to, jog ir pati žmogaus gyvybė yra dovana, gintina nuo įvairialypio naikinimo. Bet kuris siekis geriau rūpintis pasauliu reikalauja iš pagrindų keisti „gyvenseną, gamybos ir vartojimo būdus, įsitvirtinusias valdžios struktūras, šiandien valdančias visuomenę“ [7]. Autentiškas žmogaus vystymasis yra moralinio pobūdžio ir suponuoja visišką pagarbą žmogaus asmeniui, tačiau sykiu turi rūpintis gamtos pasauliu ir „atsižvelgti į visų būtybių prigimtį bei jų abipusišką sąryšį tvarkingoje sistemoje“ [8]. Todėl žmogaus gebėjimas keisti tikrovę privalo plėtotis remdamasis suvokimu, kad visa pirmiausia dovanota Dievo [9].

6. Mano pirmtakas Benediktas XVI atnaujino raginimą „pašalinti sutrikusio pasaulinės ekonomikos veikimo struktūrines priežastis ir pakoreguoti augimo modelius, regis, negebančius garantuoti pagarbos aplinkai“ [10]. Jis priminė, kad pasaulio nevalia analizuoti izoliavus kokį nors vieną iš jo aspektų, nes „gamtos knyga yra viena ir nedalijama“, apima aplinką, gyvenimą, lytiškumą, šeimą, socialinius ryšius ir kitus aspektus. Todėl „gamtai daroma žala artimai susijusi su kultūra, formuojančia žmonių sugyvenimą“ [11]. Popiežius Benediktas čia siūlo pripažinti, kad gamtos aplinka yra kupina žaizdų, padarytų mūsų neatsakingo elgesio. Ne be žaizdų yra ir socialinė aplinka. Tačiau visos tos žaizdos padarytos iš esmės vieno ir to paties blogio, tai yra minties, jog nėra nediskutuotinų tiesų, kuriomis vadovautųsi mūsų gyvenimas, ir todėl žmogaus laisvė neribota. Užmirštama, kad „žmogus nėra vien save kurianti laisvė. Žmogus savęs nesukuria. Jis yra dvasia ir valia, tačiau priklauso ir gamtai“ [12]. Sklidinas tėviško rūpinimosi, jis kvietė mus pripažinti, jog kūrinija žalojama tada, „kai mes esame aukščiausioji instancija, kai viskas yra tiktai mūsų nuosavybė ir skirta mums vieniems vartoti. O kūrinija eikvoti pradedama tada, kai nepripažįstame jokios aukštesnės instancijos, bet matome tiktai save“ [13].

Vienijami to paties susirūpinimo

7. Tokios popiežių ištaros atspindi nesuskaičiuojamų mokslininkų, filosofų, teologų ir organizacijų, šiose srityse praturtinusių Bažnyčios mintį, apmąstymus. Tačiau neturime iš akių išleisti ir to, kad už Katalikų Bažnyčios ribų kitos Bažnyčios ir krikščioniškosios Bendruomenės – taip pat ir kitos religijos – irgi išreiškė gilų susirūpinimą bei išplėtojo vertingų apmąstymų mums visiems rūpimais klausimais. Kaip vieną ypač reikšmingą pavyzdį norėčiau glaustai paminėti brangaus ekumeninio patriarcho Baltramiejaus, su kuriuo dalijamės visiškos bažnytinės bendrystės viltimi, indėlį.

8. Patriarchas Baltramiejus pirmiausia pabrėžė būtinybę kiekvienam gailėtis dėl būdo, kuriuo jis kenkia planetai, mat „kadangi visi darome nedidelę ekologinę žalą“, esame pašaukti pripažinti, „kad daugiau ar mažiau prisidedame prie aplinkos darkymo ir griovimo“ [14]. Šitai jis nekart tvirtai ir įtaigiai pareiškė ragindamas mus pripažinti savo nuodėmes kūrinijai: „Tai, kad žmonės naikina Dievo kūrinijos biologinę įvairovę; kad kenkia žemei prisidėdami prie klimato kaitos, atimdami iš žemės natūralias girias ar naikindami jos drėgnąsias zonas; kad teršia vandenis, dirvą, orą, – visa tai yra nuodėmė“ [15]. Mat „nusikaltimas gamtai yra nusikaltimas mums ir nuodėmė Dievui“ [16].

9. Sykiu Baltramiejus atkreipė dėmesį į ekologinių problemų etines ir dvasines šaknis, akinančias mus ieškoti sprendimų ne tik technikos srityje, bet ir žmogaus keitimosi lygmeniu, nes kitaip apsiribosime vien simptomais. Jis pasiūlė pereiti nuo vartojimo prie aukos, nuo godumo prie dosnumo, nuo eikvojimo prie gebėjimo dalytis, prie askezės, „kuri reiškia mokytis duoti, o ne tiesiog atsižadėti. Tai – meilės būdas laipsniškai pereiti nuo to, ko noriu, prie to, ko reikia Dievo pasauliui. Tai – išsilaisvinimas iš baimės, godumo ir priklausomybės“ [17]. Mes, krikščionys, be to, esame pašaukti „laikyti pasaulį bendrystės sakramentu, būdu dalytis su Dievu ir artimu pasauliniu mastu. Mūsų kukliu įsitikinimu, tai, kas dieviška ir kas žmogiška, susitinka menkiausiose Dievo kūrinijos besiūlio drabužio smulkmenose, net mažiausiose mūsų planetos dulkelėse“ [18].

Šventasis Pranciškus Asyžietis

10. Nenorėčiau toliau plėtoti šios enciklikos nepateikdamas gražaus ir motyvuojančio pavyzdžio. Jo vardą kaip gairę bei įkvėpimą pasirinkau tą akimirką, kai buvau išrinktas Romos vyskupu. Manau, kad Pranciškus yra tobulas rūpinimosi tuo, kas silpna, ir džiugiai bei autentiškai įgyvendinamos integraliosios ekologijos pavyzdys. Jis yra visų ekologijos srities tyrinėtojų bei darbuotojų šventasis globėjas, taip pat mylimas gausybės nekrikščionių. Jis rodė ypatingą dėmesį Dievo kūrinijai, taip pat didžiausiems vargšams bei paliktiesiems likimo valiai. Mylėjo ir buvo mylimas už savo džiaugsmą, dosnų atsidavimą, visa aprėpiančią širdį. Buvo mistikas ir piligrimas, gyvenęs paprastai ir įstabiai darniai su Dievu, kitais, gamta ir savimi pačiu. Galiausiai jis mums liudija, kokie neperskiriami yra tokie dalykai, kaip rūpinimasis gamta, teisingumas vargšams, įsipareigojimas visuomenei ir vidinė ramybė.

11. Jo liudijimas taip pat rodo, kad integralioji ekologija reikalauja atvirumo kategorijoms, pranokstančioms tiksliųjų mokslų ar biologijos kalbą ir susijusioms su žmogaus esme. Kaip mums nutinka, kai ką nors įsimylime, lygiai taip ir Pranciškus kaskart, kai žvelgdavo į saulę, mėnulį, mažiausius gyvūnus, pratrūkdavo giedoti į Dievo šlovinimą įtraukdamas ir kitus kūrinius. Jis bendravo su visa kūrinija ir pamokslavo net gėlėms, kviesdamas jas „šlovinti ir mylėti Viešpatį, tarsi jos būtų apdovanotos protu“ [19]. Jo reakcija pranoko intelektinį įvertinimą ar ekonominį skaičiavimą, nes kiekvieną kūrinį jis laikė seserimi, meilės saitais sujungta su juo. Todėl Pranciškus jautėsi pašauktas rūpintis viskuo, kas egzistuoja. Jo mokinys šventasis Bonaventūras pasakojo, kad jis, „laikydamas, jog visų dalykų kilmė yra bendra, jautė dar didesnę pagarbą ir kūrinius, net visiškai mažus, vadindavo broliu ar seserimi“ [20]. Tokio įsitikinimo nevalia nurašyti kaip iracionalaus romantizmo, nes jis daro poveikį mūsų pasirinkimams, kurie turi įtakos mūsų elgesiui. Jei prie gamtos ir aplinkos artinsimės be atvirumo nuostabai, jei santykiaudami su pasauliu nešnekėsime brolystės ir grožio kalba, mūsų nuostatos nesiskirs nuo šeimininko, vartotojo ar vien gamtinių išteklių naudotojo, negebančio apriboti savo tiesioginių interesų, nuostatų. Priešingai, jei jausimės artimai susiję su viskuo, kas egzistuoja, spontaniškai reikšis nuosaikumas ir rūpinimasis. Šventojo Pranciškaus neturtas ir paprastumas buvo ne vien išorinis asketizmas, bet ir kai kas radikaliau – atsisakymas paversti tikrovę tik naudotinu bei valdytinu objektu.

12. Kita vertus, šventasis Pranciškus, būdamas ištikimas Raštui, siūlo pripažinti gamtą esant nuostabia knyga, kurioje Dievas mums kalba bei perteikia kažkiek savo gražumo ir gerumo: „Iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5) ir: „... jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 20). Todėl jis reikalavo vienuolyno sode vieną dalį visada palikti nedirbamą, kad tenai augtų laukinės gėlės ir tie, kurie jomis žavėtųsi, galėtų kelti mintis į Dievą, tokio grožio Kūrėją [21]. Pasaulis yra daugiau nei spręstina problema, jis yra džiaugsmingas slėpinys, kurį kontempliuojame linksmai ir šlovindami.

Mano kreipimasis

13. Primygtinis iššūkis apsaugoti mūsų bendruosius namus apima pastangas suvienyti visą žmonių šeimą siekiant darnaus ir visapusiško vystymosi, nes žinome, kad dalykai gali keistis. Kūrėjas mūsų neapleidžia, nesitraukia nuo savo meilės plano, nesigaili mus sukūręs. Žmonija dar neprarado gebėjimo bendradarbiauti statydinant mūsų bendruosius namus. Trokštu išreikšti savo pripažinimą, tarti padrąsinimo ir padėkos žodį visiems, kurie įvairiausiose žmogaus veiklos srityse darbuojasi siekdami apsaugoti mūsų bendrus namus. Ypač dėkoju tiems, kurie nenuilstamai stengiasi pašalinti dramatiškus aplinkos griovimo padarinius pasaulio vargingiausiųjų gyvenimui. Jaunimas reikalauja iš mūsų pokyčių. Jis stebisi, kaip galima įsivaizduoti geresnės ateities kūrimą negalvojant apie ekologinę krizę ir atstumtųjų kančias.

14. Primygtinai kviečiu atnaujinti dialogą apie planetos ateities kūrimą. Reikia visus suburiančio pokalbio, kad visiems parūptų bei visus sujudintų dabartinis ekologinis iššūkis ir jo žmogiškosios šaknys. Pasaulinis ekologinis sąjūdis nuėjo ilgą bei įvykių turtingą kelią ir davė pradžią gausybei į sąžinę apeliuojančių pilietinių sambūrių. Deja, daug pastangų ieškoti konkrečių ekologinės krizės sprendimų žlunga ne tik dėl galingųjų priešiško nusistatymo, bet ir dėl kitų abejingumo. Nuostatos, užtveriančios kelius sprendimams, – būdingos ir tikintiesiems – siekia nuo problemos neigimo iki abejingumo, patogios rezignacijos ar aklo tikėjimo techniniais sprendimais. Reikia naujo visuotinio solidarumo. Pasak Pietų Afrikos vyskupų, „norint atitaisyti Dievo kūrinijai žmonių padarytą žalą, būtini visų talentai ir įsitraukimas“ [22]. Rūpindamiesi kūrinija, visi galime bendradarbiauti kaip Dievo įrankiai, kiekvienas pagal savo kultūrą bei patirtį, savo iniciatyvas ir gebėjimus.

15. Tikiuosi, kad ši enciklika, besiremianti Bažnyčios socialiniu mokymu, padės pripažinti iškilusio iššūkio didybę, primygtinumą ir grožį. Iš pradžių glaustai apžvelgsiu įvairius dabartinės ekologinės krizės aspektus pasitelkdamas šiandien geriausius mokslinių tyrimų rezultatus ir siekdamas, kad jie giliai paliestų ir padėtų konkretų pagrindą tolesniam etiniam bei dvasiniam keliui. Remdamasis tokia panorama, pateiksiu kai kurių argumentų, išplaukiančių iš judėjų ir krikščionių tradicijos, kad mūsų įsipareigojimas aplinkai taptų nuoseklesnis. Paskui pamėginsiu prasiskverbti iki dabartinės situacijos šaknų, stengdamasis apčiuopti ne tik simptomus, bet ir giliausias priežastis. Galiausiai pasiūlysiu ekologiją, kuri savo įvairiais matmenimis atsižvelgia į savitą žmogaus vietą šiame pasaulyje ir į jo santykius su aplinkine tikrove. Tokių apmąstymų šviesoje pateiksiu kelias išsamesnes gaires, kaip plėtoti dialogą ir veiklą, įtraukiančią ir kiekvieną iš mūsų, ir tarptautinę politiką. Kadangi esu įsitikinęs, jog kiekvienam pokyčiui reikia motyvacijos bei švietimo, galop iš krikščionių dvasinės patirties lobyno pasiūlysiu kelias gaires žmogui ugdyti.

16. Nors kiekvienam skyriui būdinga savo tematika bei savita metodologija, juose vis iš naujos perspektyvos grįžtama prie ankstesniuose skyriuose aptartų svarbių klausimų. Tai ypač pasakytina apie kai kurias temas, nusidriekiančias per visą encikliką. Tokios temos yra, pavyzdžiui, artimas ryšys tarp vargšų ir planetos trapumo, įsitikinimas, kad pasaulyje viskas artimai susiję, naujos paradigmos ir iš technologijos kylančių galios formų kritika, kvietimas ieškoti kitokių ekonomikos bei pažangos supratimo būdų, kiekvieno kūrinio vertingumas, žmogiškoji ekologijos prasmė, būtinybė nuoširdžiai ir sąžiningai diskutuoti, didelė tarptautinės ir vietinės politikos atsakomybė, išmetimo kultūra ir naujos gyvensenos siūlymas. Šios temos nebus užbaigtos ar paliktos, bet nuolatos tęsiamos ir praturtinamos.

Pirmas skyrius
KAS DEDASI MŪSŲ BENDRUOSIUOSE NAMUOSE

17. Žmonijos ir pasaulio situacijos teologiniai ir filosofiniai apmąstymai gali nuskambėti kaip įgrisusi bei abstrakti žinia, jei nesirems šviežia dabartinio konteksto, neturinčio pavyzdžio žmonijos istorijoje, analize. Todėl prieš susipažindami, kaip tikėjimas naujaip motyvuoja ir kokius reikalavimus kelia pasauliui, kurio dalis esame, glaustai aptarsime, kas dedasi mūsų bendruosiuose namuose.

18. Nuolat greitėjančius žmonijos ir planetos pokyčius šiandien lydi vis intensyvesni gyvenimo ir darbo ritmai; šį reiškinį kai kas vadina rapidación („greitėjimu“). Net jei kaita ir neatsiejama nuo sudėtingų sistemų dinamikos, sparta, kokią jai šiandien primeta žmogaus veikla, kontrastuoja su natūraliu biologinės evoliucijos lėtumu. Prie to dar prisideda problema, kad šios sparčios bei nuolatinės kaitos tikslai nebūtinai būna orientuoti į bendrąjį gėrį ir darnų bei visapusišką žmogiškąjį vystymąsi. Kaita yra pageidautinas dalykas, tačiau ima kelti nerimą, kai virsta pasaulio ir daugumos žmonių gyvenimo bloginimu.

19. Po iracionalaus tikėjimo žmogaus pažanga bei gebėjimais laikotarpio dalis visuomenės įžengė į didesnio suvokimo tarpsnį. Auga jautrumas aplinkai ir poreikis rūpintis gamta, gausėja sąžiningo ir skausmingo susirūpinimo dėl to, kas dedasi mūsų bendruose namuose. Apžvelgsime, nors, žinoma, ir neišsamiai, kai kuriuos šiandien mums nerimą keliančius klausimus, kurių nebegalima nutylėti. Siekiame ne surinkti informaciją ar patenkinti smalsumą, bet skausmingai suvokti, kas dedasi pasaulyje, pamėginti tai paversti asmeniška kančia ir per tai pažinti, kuo kiekvienas galime prisidėti.

I. Užterštumas ir klimato kaita

Užterštumas, atliekos ir išmetimo kultūra

20. Kai kurios užterštumo formos kenkia žmonėms kasdien. Teršalai atmosferoje įvairiopai atsiliepia sveikatai, ypač vargingiausiųjų žmonių, ir lemia milijonų žmonių per ankstyvą mirtį. Jie, pavyzdžiui, suserga dėl didelės dūmų koncentracijos ore naudojant kurą valgiui gaminti ir būstams šildyti. Prie visiems kenkiančio užterštumo taip pat prisideda transportas, pramoniniai dūmai, dirvą bei vandenį rūgštinančios medžiagos, trąšos, insekticidai, fungicidai, herbicidai ir apskritai toksiniai pesticidai. Su finansiniais interesais susijusi technologija, siūloma kaip vienintelė išeitis, nepajėgia išvysti daugialypių daiktus jungiančių saitų ir todėl kartais problemą išsprendžia taip, kad randasi kitų problemų.

21. Iš akių neišleistinas ir užterštumas, kurio šaltinis yra atliekos, įskaitant pavojingąsias įvairiose srityse. Kiekvienais metais pagaminama šimtai milijonai tonų atliekų, iš kurių daugelis mikroorganizmų neskaidomos: tai – namų ūkių ir verslo įmonių, griovimo darbų, klinikinės, elektroninės ar pramoninės atliekos, labai nuodingos ir radioaktyvios atliekos. Žemė, mūsų namai, regis, vis labiau virsta milžinišku šiukšlių sąvartynu. Daug kur planetoje pagyvenę žmonės ilgesingai prisimena ankstesnius kraštovaizdžius, dabar užtvindytus atliekomis. Pramoninės atliekos ir miestuose bei dirbamuose laukuose naudojama chemija gali kauptis vietinių gyventojų organizmuose, net jei nuodingųjų medžiagų lygis tose vietovėse žemas. Jokių priemonių dažnai nesiimama tol, kol negrįžtamai nepakenkiama žmonių sveikatai.

22. Šios problemos artimai susijusios su išmetimo kultūra, neigiamai atsiliepiančia ir atstumtiems žmonėms, ir daiktams, sparčiai virstantiems šiukšlėmis. Iškalbinga, pavyzdžiui, kad didžiuma panaudoto popieriaus dar kartą nebepanaudojama. Mums sunku natūralių ekosistemų veikimą pripažinti pavyzdiniu: augalai sintezuoja maistingąsias medžiagas, kuriomis maitinasi žolėdžiai, šie tampa maistu mėsėdžiams, kurie pagamina reikšmingą organinių atliekų kiekį, duodantį pradžią naujai augalų kartai. Pramoninė sistema, priešingai, neišrutuliojo gebėjimo gamybos ir vartojimo ciklo pabaigoje absorbuoti ir iš naujo panaudoti šiukšlių bei atliekų. Dar nepavyko įdiegti ciklinio gamybos modelio, įgalinančio laiduoti išteklius šiai ir būsimoms kartoms bei maksimaliai apriboti neatsinaujinančių išteklių naudojimą, sumažinti jų vartojimą, kuo našiau juos naudoti, panaudoti dar kartą ir perdirbti. Imtis tokio klausimo reikštų priešintis išmetimo kultūrai, kuri galiausiai kenkia visai planetai, bet pažangos šia linkme, deja, nedaug.

Klimatas kaip bendrasis gėris

23. Klimatas yra bendrasis gėris – visų ir visiems. Pasauliniu lygmeniu tai sudėtinga sistema, susijusi su daugeliu esminių žmogaus gyvenimo sąlygų. Mokslininkai gana vieningai sutaria, jog šiuo metu vykstantis klimato sistemos šilimas kelia nerimą. Pastaraisiais dešimtmečiais tokį šilimą lydėjo nuolatinis jūros vandens lygio kilimas, be to, sunku to nesieti su ekstremalių meteorologinių įvykių pagausėjimu, net jei kiekvienam konkrečiam reiškiniui neįmanoma priskirti moksliškai nustatytinos priežasties. Žmonija kviečiama suvokti būtinybę keisti gyvenimo, gamybos ir vartojimo būdus, kovoti su šilimu ar bent su žmogiškosiomis priežastimis, tai sukeliančiomis ar skatinančiomis. Tiesa, yra ir kitų veiksnių (kaip antai ugnikalnių išsiveržimai, žemės orbitos ir ašies svyravimai, Saulės ciklai), tačiau gausios mokslinės studijos rodo, kad labiau pasaulinį šilimą pastaraisiais dešimtmečiais lėmė didelė šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų (anglies dioksido, metano, azoto oksidų ir kitų) koncentracija, nulemta žmogaus veiklos. Jų koncentracija atmosferoje trukdo saulės spindulių šilumai atsispindėjus nuo žemės išsisklaidyti erdvėje. Padėtį dar sunkina vystymosi modelis, grįstas intensyviu iškastinio kuro, kuris yra pasaulinės energetinės sistemos pagrindas, naudojimu. Dar prisideda dažnėjantys dirvos naudojimo atvejai, pirmiausia miškų kirtimas, kai keičiama žemės ūkio paskirtis.

24. Kita vertus, šilimas atsiliepia anglies ciklui. Susidaręs iškreiptas ciklas dar labiau pasunkina situaciją, mažina tokius esminius išteklius kaip geriamasis vanduo, energija ir žemės ūkio produkcija karštesnėse zonose, ir lemia planetos biologinės įvairovės nykimą. Žemės ašigaliuose ir aukštikalnių lygumose tirpstant ledui kyla grėsmė išlaisvinti dar daugiau metano dujų, o sušalusios organinės medžiagos tirpimas gali pagausinti anglies dioksido. Tropinių miškų netektis savo ruožtu blogina padėtį, mat miškai švelnina klimato kaitą. Anglies dioksido tarša didina vandenynų rūgštingumą ir griauna jūros gyvūnų mitybos grandinę. Jei tokia tendencija tęsis ir toliau, šiame amžiuje galime patirti neregėtus klimato pokyčius ir pavyzdžio neturintį ekosistemų sugriovimą, lydimą rimtų padarinių mums visiems. Jūros lygio pakilimas, pavyzdžiui, gali sukelti itin grėsmingų situacijų turint galvoje, kad ketvirtis pasaulio gyventojų gyvena pajūriuose ar labai arti jūros, o didžiuma megapolių įsikūrę pakrančių zonose.

25. Klimato pokyčiai yra pasaulinė problema, turinti sunkių ekologinių, socialinių, ekonominių, distribucinių ir politinių padarinių. Tai vienas svarbiausių dabarties iššūkių žmonijai. Aštriausiai jis tikriausiai atsilieps artimiausiais dešimtmečiais besivystančiose šalyse. Daug vargšų gyvena vietovėse, kur su šilimu susiję reiškiniai itin dažni, o jų pragyvenimo lėšos labai priklauso nuo gamtinių atsargų ir to, ką teikia ekosistema, – žemdirbystės, žūklės ir miško išteklių. Jie neužsiima jokia kita ekonomine veikla ir neturi kitokių išteklių, kurie leistų jiems prisitaikyti prie klimato poveikio ar atlaikyti katastrofines situacijas, o socialinės paslaugos bei apsauga jiems prieinama labai ribotai. Klimato pokyčiai, pavyzdžiui, duoda pradžią gyvūnų bei augalų, ne visada galinčių prie jų prisitaikyti, migracijai, o tai savo ruožtu neigiamai atsiliepia vargingiausiųjų gamybiniams ištekliams ir priverčia juos migruoti išgyvenant netikrumą dėl savo ir savo vaikų ateities. Tragiškai gausėja migrantų, bėgančių nuo vargo, kurį dar labiau didina sugriauta aplinka, bet jie tarptautinių susitarimų nepripažįstami pabėgėliais, todėl velka gyvenimo naštą be jokios pagalbos ir normatyvinių aktų apsaugos. Deja, į tokias tragedijas, ir dabar vykstančias įvairiose pasaulio dalyse, žiūrima abejingai. Reagavimo stygius regint tokias mūsų brolių bei seserų dramas rodo, kad prarandamas kiekvienos pilietinės visuomenės pagrindą sudarantis atsakomybės už kitus žmones jausmas.

26. Daugeliui turinčiųjų daugiau išteklių ir ekonominės ar politinės galios, regis, pirmiausia rūpi maskuoti problemas ar slėpti jų simptomus, tiesiog stengiantis apriboti kai kuriuos neigiamus klimato kaitos padarinius. Tačiau daug simptomų liudija, kad šie padariniai darysis vis blogesni, jei ir toliau laikysimės dabartinių gamybos ir vartojimo modelių. Todėl iškilo primygtinis poreikis išrutulioti politiką, leisiančią artimiausiais metais drastiškai sumažinti anglies dioksido ir kitų itin nuodingų dujų išskyrimą, pavyzdžiui, atsisakant iškastinio kuro ir plėtojant atsinaujinančios energijos šaltinius. Pasaulyje švarios ir atsinaujinančios energijos vartojama dar nedaug. Būtina išplėtoti tinkamas kaupimo technologijas. Kai kuriose šalyse vis dėlto pasiekta reikšmingos pažangos, nors dar daug trūksta iki reikiamos proporcijos. Investuojama ir į gamybos bei transportavimo būdus, vartojančius mažiau energijos ir reikalaujančius mažiau pirminės medžiagos, taip pat į statybą bei renovavimą, gerinančius energetinį našumą. Tačiau šios geros praktikos dar toli gražu nepaplitusios.

II. Vandens klausimas

27. Kiti dabartinės situacijos indikatoriai susiję su gamtinių išteklių eikvojimu. Gerai žinome, jog išsivysčiusių šalių bei turtingesnių visuomenės sluoksnių, kur įprotis eikvoti ir išmesti pasiekė neregėtą mastą, esamas vartojimo lygis negali išlikti. Planetos išnaudojimo tam tikros maksimalios ribos jau peržengtos, o skurdo problema vis dar neišspręsta.

28. Pirmutinės svarbos klausimas yra geriamasis ir švarus vanduo, nes jis yra būtinas žmogaus gyvybei ir sausumos bei vandens ekosistemoms palaikyti. Šviežio vandens šaltiniai yra būtini sveikatos apsaugos, žemės ūkio ir pramonės sektoriui. Vandens atsargos ilgą laiką buvo santykinai pastovios, tačiau šiandien daug kur paklausa pranoksta tvarią pasiūlą, o tai turi sunkių trumpalaikių ir ilgalaikių padarinių. Didmiesčius, priklausančius nuo didelių vandens atsargų, kamuoja išteklių stygiaus laikotarpiai, o kritiniais momentais problema ne visada sprendžiama tinkamai ir nešališkai. Viešojo vandens trūkumas ypač juntamas Afrikoje, kur platiems visuomenės sluoksniams saugus geriamasis vanduo neprieinamas ar sausra apsunkina maisto auginimą. Kai kuriose šalyse yra ir vandeningų regionų, ir tokių, kur labai stinga vandens.

29. Ypač rimta problema yra kokybiško vandens prieinamumas vargšams. Dėl jo trūkumo kasdien miršta daug žmonių. Daug vargšų serga su vandeniu susijusiomis ligomis, įskaitant tas, kurias sukelia mikroorganizmai ir cheminės medžiagos. Reikšmingas vaikų kančių bei mirštamumo veiksnys yra dizenterija ir cholera, kurių priežastis – netinkama higiena bei netinkamo vandens atsargos. Daug kur, pirmiausia šalyse, kur stokojama reglamentacijos ir reikiamos kontrolės, kasybos, žemės ūkio ir pramonės veikla kelia grėsmę užteršti gruntinius vandenis. Galvoje turime ne tik gamyklines atliekas. Daug kur pasaulyje gyventojų naudojami cheminiai produktai bei dezinfekavimo priemonės ir toliau teka į upes, ežerus ir jūras.

30. Vandens atsargų kokybei nuolat prastėjant, kai kur plinta tendencija privatizuoti tuos ribotus išteklius, paverčiant juos preke, paklūstančia rinkos dėsniams. O juk prieiga prie saugaus geriamojo vandens yra esminė, pamatinė ir visuotinė žmogaus teisė, nes lemia žmogaus išgyvenimą ir todėl yra kitų žmogaus teisių vykdymo sąlyga. Šį pasaulį slegia didelė skola vargšams, stokojantiems prieigos prie geriamojo vandens, nes taip paneigiama jų teisė į gyvybę, kylanti iš jų neatimamo kilnumo. Ši skola iš dalies apmokėtina didesne ekonomine parama, skirta aprūpinti vargingiausius gyventojus švariu vandeniu ir jo valymo paslaugomis. Tačiau vanduo švaistomas ne tik išsivysčiusiose, bet ir besivystančiose šalyse, turinčiose dideles jo atsargas. Tai rodo, kad vandens problema iš dalies yra švietimo ir kultūros klausimas, nes nesuvokiamas tokio elgesio rimtumas didelės nelygybės kontekste.

31. Didesnis vandens stygius pabrangins maistą ir įvairius produktus, priklausančius nuo jo naudojimo. Kai kuriose studijose įspėjama, jog po kelių dešimtmečių, jei nebus imtasi neatidėliotinų veiksmų, gali pasijusti ūmus vandens trūkumas. Ekologiniai padariniai neigiamai atsilieps milijardams žmonių; kita vertus, galima prognozuoti, kad didelių pasaulinių korporacijų kova dėl vandens kontrolės virs vienu iš pagrindinių šio amžiaus konfliktų [23].

III. Biologinės įvairovės netektis

32. Žemės ištekliai grobiami ir dėl to, kad ekonomikos ir komercinės bei gamybinės veiklos supratimas susijęs su tiesioginiu rezultatu. Girių ir miškų praradimas sykiu reiškia ir netektį rūšių, ateityje galėjusių būti itin svarbiais ne vien mitybos, bet ir ligų gydymo bei įvairių paslaugų ištekliais. Įvairių rūšių turimi genai gali būti esmingai svarbūs ateityje atsiliepiant į kokius nors žmogiškuosius poreikius ar sprendžiant skirtingas aplinkos problemas.

33. Tačiau įvairias rūšis neužtenka laikyti vien galimais naudingais „ištekliais“ užmirštant jų, kaip tokių, pačių savaime vertę. Kiekvienais metais išnyksta tūkstančiai augalų ir gyvūnų rūšių, ir jų nebegalėsime pažinti, mūsų vaikai jų nepamatys, nes jos pražūsta amžinai. Didžiuma išnyksta dėl žmogaus veiklos. Dėl mūsų tūkstančiai rūšių nebešlovins Dievo savo egzistencija ir neperteiks mums savo žinios. Neturime tokios teisės.

34. Žinia apie kokio nors žinduolio ar paukščio išnykimą dėl jų didesnio regimumo mus galbūt sujaudina. Tačiau tam, kad ekosistemos gerai veiktų, taip pat būtini grybai, dumbliai, kirminai, vabzdžiai ir nesuskaičiuojama mikroorganizmų įvairovė. Kai kurioms mažiau gausioms rūšims, paprastai liekančioms nepastebėtomis, tenka kritiškai svarbus vaidmuo palaikant pusiausvyrą kokioje nors vietovėje. Žmogus, žinoma, turi įsikišti, kai geosistema įžengia į kritinę stadiją, tačiau šiandien tokios intervencijos į gamtą tapo vis dažnesnės. Tai sukelia nemenkų problemų, kurios verčia vėl imtis intervencijų ir žmogaus veikla su ją lydinčiomis grėsmėmis galop tampa juntama visur. Atsiranda ydingas ratas, kai žmogaus įsikišimas sprendžiant vieną sunkumą dar labiau pablogina situaciją. Pavyzdžiui, daug paukščių ir vabzdžių, nykstančių dėl technologijos sukurtų nuodingų pesticidų, yra naudingi pačiam žemės ūkiui, o jų stygių reikia kompensuoti kitu technologiniu įsikišimu, kurio padariniai tikriausiai bus neigiami. Mokslininkų ir technikų pastangos, kuriomis mėginama išspręsti žmogaus sukurtas problemas, yra pagirtinos ir kartais vertos susižavėjimo. Tačiau stebėdami pasaulį aptinkame, kad žmogaus kišimosi, dažnai finansiniais ir vartotojiškais sumetimais, mastas Žemę, kurioje gyvename, iš tikrųjų skurdina ir daro mažiau gražią, vis ribotesnę ir pilkesnę, technologijos plėtrai ir vartojimo pasiūlai tuo pat metu augant be ribų. Atrodo, lyg manytume, kad nepakartojamą ir nesugrąžinamą grožį galėtume pakeisti kitu, mūsų sukurtuoju.

35. Analizuojant kokios nors ekonominės iniciatyvos poveikį aplinkai, paprastai vertinami padariniai dirvai, vandeniui ir orui, tačiau ne visada dėmesio skiriama poveikiui biologinei įvairovei, tarsi kokios nors rūšies arba gyvūnų ar augalų grupės pražūtis būtų nesvarbus dalykas. Autostrados, naujos kultūros, tvoros, vandens užtvankos ir kiti statiniai įsiveržia į natūralius arealus ir sykiu suskaido juos taip, kad gyvūnų populiacijos nebegali nei migruoti, nei laisvai klaidžioti, todėl kai kurioms rūšims iškyla grėsmė išnykti. Viso to poveikį bent šiek tiek sušvelnina biologiniai koridoriai, tačiau tuo rūpinamasi ir tam dėmesys skiriamas tik nedaugelyje šalių. Kai kurias rūšis naudojant komerciniais sumetimais, ne visada tiriami jų dauginimosi būdai, kad būtų išvengta jų pernelyg didelio sumažėjimo bei ekosistemos išbalansavimo.

36. Rūpinantis ekosistemomis būtinas toliaregiškumas, nes siekiant vien greitos bei lengvos ekonominės naudos niekada nuoširdžiai nesidomima jų išsaugojimu. Tačiau savanaudiško aplaidumo padaroma žala būna daug didesnė nei galima ekonominė nauda. Kokios nors rūšies pražūtis ar žala jai toli pranoksta apskaičiuojamą naudą. Todėl galime tapti tylinčiais baisaus neteisingumo liudininkais, kai pretenduodami gauti reikšmingos naudos priverčiame likusią žmoniją, dabarties ir ateities, mokėti didžiulius aplinkos griovimo kaštus.

37. Kai kuriose šalyse pasiekta pažanga veiksmingai apsaugant tam tikras vietoves ir zonas – sausumoje ir vandenynuose, – kur draudžiamas bet koks žmogaus įsikišimas, galintis pakeisti jų išvaizdą ar sudarkyti pirmines struktūras. Rūpindamiesi biologine įvairove, specialistai primygtinai pabrėžia būtinybę ypatingą dėmesį skirti zonoms, turinčioms daug ir būdingų tai vietai ar retų ir mažiau saugomų rūšių. Kai kuriomis vietovėmis privalu ypatingai rūpintis dėl jų milžiniškos svarbos pasaulinei ekosistemai arba dėl jose esančių didelių vandens atsargų, garantuojančių kitas gyvybės formas.

38. Prisiminkime, pavyzdžiui, biologine įvairove išsiskiriančius planetos plaučius – Amazonės regioną ir Kongo upės baseiną arba didžiulius gruntinio vandens telkinius ir ledynus. Šių vietovių svarba visai planetai ir žmonijos ateičiai gerai žinoma. Tropinių girių ekosistemoms būdinga tokia nepaprastai sudėtinga biologinė įvairovė, kad net atrodo, jog jos neįmanoma iki galo pažinti, bet vos sudeginus ar sulyginus su žeme miško plotus žemdirbystei, po kelerių metų pražūsta nesuskaičiuojama gausybė rūšių, o tie plotai virsta sausomis dykynėmis. Vis dėlto, kalbant apie tokias vietoves, būtina subtili pusiausvyra, nes nevalia iš akių išleisti didelių tarptautinės ekonomikos interesų, kurie, prisidengiant rūpinimusi, gali kelti pavojų nacionaliniam suverenumui. Juk yra „pasiūlymų Amazonės sritį internacionalizuoti, tačiau tie pasiūlymai patenkina tik ekonominius tarptautinių korporacijų interesus“ [24]. Pagirtinos tarptautinių organų ir pilietinės visuomenės organizacijų pastangos atkreipti į tai gyventojų dėmesį ir kritiškai bendradarbiauti, kartais net taikyti teisėtus spaudimo mechanizmus, kad kiekviena vyriausybė atliktų savo nedeleguojamą pareigą išsaugoti aplinką ir savo šalies gamtinius išteklius nepasiduodama abejotiniems vietiniams ar tarptautiniams interesams.

39. Laukinė augmenija pakeičiama mišku, dažnai monokultūriniu, paprastai be tinkamo ištyrimo. O iš tikrųjų tai gali smarkiai pakenkti biologinei įvairovei, kurios pasodinta nauja rūšis nepriima. Labai daug biologinės įvairovės netenka ir drėgnosios zonos, paverstos dirbamais plotais. Kai kuriose pakrantės zonose nerimą kelia mangrovinių pelkių palaikomų ekosistemų nykimas.

40. Vandenynuose sutelkta ne tik daugiausia planetos vandens, bet ir didžioji dalis milžiniškos gyvų būtybių įvairovės; daug jų mūsų dar nepažintos ir daugeliui dėl įvairių priežasčių iškilusi grėsmė. Kita vertus, gyvybė upėse, ežeruose, jūrose ir vandenynuose maitina labai daug pasaulio gyventojų, tad jai žalą daro nekontroliuojama žūklė, drastiškai mažinanti kai kurias rūšis. Vis dėlto ir toliau plėtojama selektyvi žvejyba, kai daug to, kas pagaunama, išmetama. Ypač didelė grėsmė iškilusi jūros organizmams, kuriuos mes linkę pamiršti, kaip antai tam tikroms planktono rūšims; jos yra labai svarbi jūrų gyvūnų mitybos grandinės sudedamoji dalis ir nuo jų galiausiai priklauso rūšys, kuriomis maitinasi žmonės.

41. Tropikų ir subtropikų jūrose susiduriame su koraliniais rifais, atitinkančiais didžiules sausumos girias, nes juose glaudžiasi apie milijonas rūšių, įskaitant žuvis, krabus, moliuskus, pintis, dumblius. Daug tokių pasaulio koralinių rifų šiandien yra negyvenami arba nuolat nyksta: „Kas įstabų jūrų pasaulį pavertė negyvomis ir bespalvėmis povandeninėmis kapinėmis?“ [25]. Tokį reiškinį didele dalimi lėmė teršalai, patenkantys į jūras dėl miškų iškirtimo, monokultūrinės žemdirbystės, pramoninių atliekų ir destruktyvių žūklės metodų, ypač tokių, kai naudojami cianidas ir dinamitas. Padėtį dar labiau sunkina vandenynų temperatūros kilimas. Visa tai padeda suvokti, kad bet kuris kišimasis į gamtą gali turėti iš pirmo žvilgsnio nepastebimų padarinių ir kad tam tikros išteklių eksploatavimo formos sąlygoja naikinimą, galop pasiekiantį net vandenynų dugną.

42. Būtina daugiau investuoti į tyrimus, kurie leistų geriau suprasti ekosistemų elgseną ir tinkamai analizuoti įvairius poveikio kintamuosius, susijusius su bet kuriuo svarbiu aplinkos keitimu. Kadangi visi kūriniai tarp savęs susiję, kiekvienas jų puoselėtinas su meile ir pagarba, nes mes visi kaip kūriniai priklausome vienas nuo kito. Kiekvienas regionas atsakingas už rūpinimąsi šia šeima. Siekiant parengti apsaugos programas ir strategijas, ypatingą dėmesį skiriant nykstančioms rūšims, pirma prireiks sudaryti tikslų jose gyvenančių rūšių inventorių.

IV. Žmogaus gyvenimo kokybės blogėjimas ir socialinis smukimas

43. Atsižvelgdami į tai, kad žmogus irgi yra šio pasaulio kūrinys, turintis teisę gyventi bei būti laimingas ir išsiskiriantis ypatingu kilnumu, negalime neaptarti ir aplinkos griovimo, dabartinio plėtros modelio ir išmetimo kultūros padarinių žmogaus gyvenimui.

44. Šiandien, pavyzdžiui, regime beribį ir netvarkingą daugelio miestų augimą. Tokie miestai tampa netinkami gyventi ne tik dėl užterštumo nuodingomis medžiagomis, bet ir dėl urbanistinio chaoso, transporto problemų ir vaizdinės bei garsinės taršos. Daugelis miestų yra didžiulės neefektyvios struktūros, suvartojančios per daug vandens ir elektros. Kvartalai, net ir neseniai pastatyti, ankšti ir netvarkingi, kur trūksta žaliosios erdvės. Šios planetos gyventojams nepridera nuolat gyventi supamiems betono, asfalto, stiklo ir metalo, neturint jokio fizinio sąlyčio su gamta.

45. Kai kuriose miesto ir kaimo vietovėse dėl tam tikrų plotų privatizacijos piliečiams pasidarė sunkiau patekti į itin gražias zonas. Kitur atsirado nedaugeliui skirtų gyvenamųjų „ekologinių“ kvartalų, kur mėginama uždrausti kitiems į juos įžengti bei trikdyti dirbtinę ramybę. Dažnai gražus ir gerai prižiūrimų žaliųjų erdvių kupinas miestas aptinkamas tik keliose „saugiose“ zonose, tačiau ne mažiau regimuose rajonuose, kur gyvena visuomenės atstumtieji.

46. Tarp socialinių globalių pokyčių dėmenų taip pat minėtini kai kurių technologinių inovacijų padariniai darbui, socialinė atskirtis, nelygybė paskirstant ir vartojant energiją ir kitokias paslaugas, socialinė fragmentacija, smurto augimas ir naujų socialinio agresyvumo formų atsiradimas, prekyba narkotikais ir didėjantis narkotikų vartojimas tarp jaunimo, tapatybės praradimas. Šie ženklai, be kita ko, rodo, kad augimas pastaraisiais dviem šimtmečiais ne visais savo aspektais reiškė tikrą visapusišką pažangą ir gyvenimo kokybės pagerėjimą. Kai kurie iš šių ženklų sykiu liudija tikrą socialinį nuosmukį, tylų socialinės integracijos ir socialinės bendrystės saitų nutraukimą.

47. Šalia visa to dar paminėtina visur prasiskverbianti žiniasklaidos ir skaitmeninio pasaulio dinamika, kuri neugdo gebėjimo išmintingai gyventi, giliai mąstyti, dosniai mylėti. Tokiame kontekste iškyla pavojus, jog didžiųjų praeities išminčių išmintis bus nustelbta blaškančio informacijos triukšmo. Būtina stengtis, kad tos priemonės skatintų naują kultūrinį žmonijos vystymąsi, o ne naikintų jos brangiausius turtus. Tikroji išmintis, kuri yra apmąstymų, dialogo ir dosnaus asmenų susitikimo vaisius, neįgyjama vien kaupiant duomenis, kurie, vesdami prie persisotinimo ir painiavos, galiausiai virsta savotiškais psichikos teršalais. Sykiu pastebima tendencija realius santykius su kitais bei visus su tai susijusius iššūkius pakeisti tam tikru bendravimu per internetą. Tai leidžia atsirinkti ar nutraukti santykius savo nuožiūra, per tai randantis naujai dirbtinių emocijų rūšiai, daugiau turinčiai reikalo su prietaisais ir ekranais nei su asmenimis ir gamta. Dabartinės priemonės leidžia mums tarp savęs bendrauti ir dalytis pažinimu bei jausmais. Sykiu jos vis dėlto trukdo susiliesti su kito žmogaus nerimu, baime, džiaugsmu ir jo sudėtinga asmenine patirtimi. Todėl nestebina, kad išvien su slegiančia šių produktų pasiūla plinta didelis ir melancholiškas nepasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais ar žalingas izoliavimasis.

V. Pasaulinis neteisingumas

48. Žmogiškoji ir gamtinė aplinka blogėja drauge, todėl negalime imtis tinkamai spręsti aplinkos blogėjimo problemos, neskirdami dėmesio priežastims, susijusioms su žmogiškuoju ir socialiniu nuosmukiu. Aplinkos ir visuomenės nuosmukis ypač prislegia planetos silpniausiuosius: „Ir įprastinio gyvenimo bendroji patirtis, ir moksliniai tyrimai rodo, kad nuo visų ekologinių agresijų labiausiai kenčia vargingiausieji“ [26]. Pavyzdžiui, žuvų išteklių išeikvojimas pirmiausia neigiamai atsiliepia tiems, kurie verčiasi žvejyba ir neturi nieko, kuo tą amatą pakeisti; vandens užterštumas labiausiai prislegia vargingiausiuosius, neturinčius galimybės nusipirkti vandens buteliuose; o jūros lygio kilimas daugiausia kenkia neturtingiems pakrančių gyventojams, kurie neturi kur persikelti. Dabartinio disbalanso poveikis taip pat reiškiasi per ankstyva daugelio vargšų mirtimi, išteklių stygiaus sukeltais konfliktais ir kitomis problemomis, nesurandančiomis užtektinai vietos pasaulio darbotvarkėje [27].

49. Norėčiau atkreipti dėmesį, jog problemos, kamuojančios pirmiausia atstumtuosius, dažnai nėra suvokiamos aiškiai. Tokie atstumtieji sudaro daugumą planetos gyventojų, jų yra milijardai. Tarptautiniuose politiniuose ir ekonominiuose debatuose jie šiandien minimi, tačiau dažniau atrodo, kad jų problemų imamasi kaip priedėlio, tartum privalomo klausimo ar periferinio dalyko, jei apskritai tai nelaikoma šalutine žala. Konkrečiai įgyvendinant tai, kas nutarta, tos problemos dažnai lieka paskutinėje vietoje. Taip iš dalies yra dėl to, kad daug profesionalų, viešosios nuomonės formuotojų, komunikavimo priemonių ir galios centrų yra įsikūrę toli nuo tų žmonių, izoliuotose urbanistinėse zonose, ir stokoja tiesioginio sąlyčio su jų problemomis. Gyvena ir mąsto remdamiesi patogia padėtimi, suteikta aukšto išsivystymo lygio ir gyvenimo kokybės, nepasiekiamų didelei pasaulio gyventojų daliai. Šis fizinio sąlyčio ir susitikimo trūkumas, kartais didinamas mūsų miestų fragmentacijos, padeda nujautrinti sąžinę ir šališkose analizėse ignoruoti dalį tikrovės. Šitai kartais sugyvena su „žaliomis“ kalbomis. Tačiau šiandien negalime nepripažinti, kad tikrasis ekologinis požiūris visada virsta socialiniu požiūriu, turinčiu į diskusijas apie aplinką įtraukti teisingumą, kad būtų išgirstas ir žemės, ir vargšų šauksmas.

50. Užuot sprendę vargšų problemas ir mąstę apie kitokį pasaulį, kai kurie pasitenkina siūlymu riboti gimstamumą. Besivystančioms šalims netrūksta tarptautinio spaudimo ekonominę pagalbą susiejant su tam tikra „reprodukcinės sveikatos“ politika. Tačiau „nors ir tiesa, kad nelygus gyventojų ir išteklių pasiskirstymas trukdo plėtotis ir darniai naudotis aplinka, vis dėlto pripažintina, jog demografinis augimas visiškai suderinamas su visapusiška ir solidaria plėtra“ [28]. Kaltinti demografinį augimą, o ne kai kurių kraštutinį ir selektyvų vartotojiškumą yra vienas iš būdų, kaip negvildenti problemų. Taip bandoma tarsi įteisinti dabartinį paskirstymo modelį, kai mažuma tariasi turinti teisę vartoti tokia proporcija, kuri negali tapti visuotinė, nes planeta neįstengtų pakelti tokio vartojimo atliekų. Be to, ne paslaptis, kad išmetama apie trečdalis pagaminto maisto, o „išmestas maistas yra tartum pavogtas nuo vargšų stalo“ [29]. Bet kuriuo atveju neabejotina, jog būtina skirti dėmesio gyventojų nesubalansuotam pasiskirstymui teritorijoje tiek nacionaliniu, tiek pasauliniu mastu, nes vartojimo augimas, lydimas problemų, susijusių su aplinkos teršimu, transportu, atliekomis, išteklių praradimu ir gyvenimo kokybe, gali sukelti regionuose sudėtingų situacijų.

51. Nelygybė atsiliepia ne tik pavieniams žmonėms, bet ir ištisoms šalims, todėl privalu pagalvoti apie tarptautinių santykių etiką. Tai tikra „ekologinė skola“ – pirmiausia tarp Šiaurės ir Pietų, – susijusi su komerciniu disbalansu, turinčiu padarinių ekologijos srityje, ir su kai kurių šalių neproporcingu gamtinių išteklių naudojimu istorijos tėkmėje. Kai kurių pirminių medžiagų eksportas industrializuotos Šiaurės rinkų poreikiams patenkinti pridarė vietinės žalos – užteršė, pavyzdžiui, gyvsidabriu aukso ar sieros dioksidu vario kasyklas. Primygtinai būtina apskaičiuoti, kiek reikia visame pasaulyje aplinkos erdvės per du šimtmečius susikaupusioms dujinėms atliekoms deponuoti; ši susidariusi situacija dabar slegia visas pasaulio šalis. Šiltėjimas, sukeltas milžiniško kai kurių turtingųjų šalių vartojimo, atsiliepia neturtingiausioms vietovėms, ypač Afrikoje, kur temperatūros kilimas ir sausra turi katastrofinių padarinių žemdirbystės derliams. Be to, papildomą žalą neša kietų ir skystų nuodingųjų medžiagų eksportas į besivystančias šalis bei tarši veikla įmonių, kurios menkiau išsivysčiusiose šalyse daro tai, ko negali daryti šalyse, kraunančiose joms kapitalą: „Konstatuojame, kad būtent multinacionalinės įmonės dažnai čia elgiasi taip, kaip negalėtų elgtis išsivysčiusiose šalyse ar vadinamajame Pirmajame pasaulyje. Nutraukdamos savo veiklą ir pasitraukdamos, dažnai palieka daug žmogiškosios ir ekologinės žalos, kaip antai nedarbą, negyvus kaimus, išeikvotus gamtinius išteklius, iškirstus miškus, nuskurdintą vietinę žemdirbystę ir gyvulininkystę, išrausas, nuniokotas kalvas, užterštas upes ir menką socialinį darbą, neįstengiantį išsilaikyti“ [30].

52. Neturtingųjų šalių užsienio skola virto jų kontrolės įrankiu, tačiau to paties negalima pasakyti apie ekologinę skolą. Besivystančios tautos, jei tik turi svarbesnių biosferos išteklių, įvairiais būdais ir toliau skatina turtingesnių šalių plėtrą savo dabarties bei ateities kaina. Neturtingųjų žemė Pietuose yra derlinga ir nedaug užteršta, tačiau pasinaudoti gėrybėmis bei ištekliais savo būtiniems poreikiams patenkinti jiems neleidžia struktūriškai iškrypusi prekybos ir nuosavybės santykių sistema. Išsivysčiusios šalys privalo prisidėti prie šios skolos panaikinimo juntamai apribodamos neatsinaujinančios energijos naudojimą ir padėdamos vargingiausioms šalims skatinti darnios plėtros politiką ir programas. Neturtingi regionai ir šalys stokoja galimybių taikyti naujus poveikio aplinkai mažinimo modelius, nes yra nepasirengę plėtoti būtinų procesų ir negali padengti kaštų. Todėl privalu aiškiai suvokti, kad dėl klimato kaitos atsakomybė yra skirtinga, todėl, pasak Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų, „debatuose, kuriuose dažnai vyrauja galingesniųjų interesai, daugiau dėmesio skirtina neturtingiesiems, silpniesiems ir pažeidžiamiesiems“ [31]. Privalu stiprinti suvokimą, kad esame viena žmonių šeima. Nėra jokių politinių ar socialinių sienų, kuriomis galėtume atsitverti, ir dėl to neleistina abejingumo globalizacija.

VI. Silpnos reakcijos

53. Tokios situacijos verčia mūsų seserį žemę išvien su apleistaisiais pasaulyje dūsauti ir dejuojant prašyti, kad mes pakeistume kryptį. Niekada savo bendrų namų taip netrypėme ir nežalojome kaip per pastaruosius du šimtmečius. O juk esame pašaukti būti Dievo Tėvo įrankiai, kad mūsų planeta būtų tokia, apie kokią Jis svajojo ją kurdamas, kad ji atitiktų Jo planą, kupiną taikos, grožio ir pilnatvės. Problema ta, jog vis dar stokojame kultūros, reikalingos tokioms krizėms spręsti, todėl būtina ugdyti vadovus, kurie rodytų kelią bei mėgintų atsiliepti į dabartinės kartos poreikius, neišskirdami nė vieno ir negriaudami būsimų kartų ateities. Kol naujos galios formos, pagimdytos techninės-ekonominės paradigmos, galutinai nesugriovė ne tik politikos, bet ir laisvės bei teisingumo, būtina sukurti normų sistemą, nustatančią nepažeistinas ribas ir garantuojančią ekosistemų apsaugą.

54. Į akis krinta silpna tarptautinės politikos reakcija. Politikos nuolankumą technologijai bei finansams liudija viršūnių susitikimų aplinkos klausimais nevaisingumas. Pernelyg daug yra dalinių interesų, todėl ekonominiai interesai nesunkiai nustelbia bendrąjį gėrį ir manipuliuoja informacija taip, kad jų projektai nenukentėtų. Šiuo atžvilgiu Aparesidos dokumente reikalaujama „naudojantis gamtiniais ištekliais neleisti vyrauti ekonominių grupių interesams, neprotingai naikinantiems gyvybės šaltinius“ [32]. Ekonomikos ir technologijos sąjunga galiausiai nustums į šalį viską, kas nesusiję su tiesioginiais jų interesais. Tada būtų galima tikėtis tik paviršutiniškų deklaracijų, pavienių filantropinių veiksmų ir net pastangų parodyti jautrumo aplinkai, tačiau bet kuris socialinių organizacijų bandymas pakeisti dalykus būtų laikomas trukdžiu, paremtu romantinėmis fantazijomis, arba apeitina kliūtimi.

55. Kai kuriose šalyse pamažu reiškiasi svarbi pažanga, jos įgyvendina veiksmingesnę kontrolę ir nuoširdžiau kovoja su korupcija. Padidėjo gyventojų ekologinis jautrumas, net jei ir neužtektinai, kad būtų pakeisti vartojimo įpročiai, kurie, užuot blėsę, plinta ir plėtojasi. Paprastas pavyzdys yra didėjantis naudojimasis oro kondicionieriais ir jų galingumas: rinkos, vaikydamosi greito pelno, dar labiau skatina jų paklausą. Jei kas nors planetos visuomenę stebėtų iš šalies, tai jį toks neretai savižudiškas elgesys labai stebintų.

56. O ekonominės galios toliau teisina dabartinę pasaulinę sistemą, kurioje vyrauja spekuliacija ir finansinės naudos siekimas ignoruojant kiekvieną kontekstą ir padarinius žmogaus orumui bei aplinkai. Tai parodo, kad aplinkos niokojimas ir žmogaus bei etikos degradacija yra artimai susiję reiškiniai. Daug kas sakys, jog nesijaučia darą ką nors nemoralaus, nes nuolatinės pramogos atima drąsą pažvelgti į akis tikrovei, koks yra ribotas ir baigtinis pasaulis. Todėl šiandien „visa, kas trapu, kaip antai aplinka, lieka neapsaugota nuo sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle“ [33].

57. Nesunku numatyti, jog taip eikvojant tam tikrus išteklius atsiras situacija, palanki naujiems karams kilti dangstantis taurių tikslų gynimu. Karas visada daro didžiulę žalą aplinkai ir tautų kultūros lobiams, o branduolinių ir biologinių ginklų atveju pavojai yra milžiniški. Juk „nepaisant tarptautinių sutarčių, draudžiančių cheminius, bakteriologinius ir biologinius karus, laboratorijose ir toliau kuriami nauji puolamieji ginklai, galintys pakeisti gamtinę pusiausvyrą“ [34]. Politika privalo skirti daugiau dėmesio naujus konfliktus sukelti galinčių priežasčių numatymui bei šalinimui. Tačiau galia, sujungta su finansais, labiausiai priešinasi tokioms pastangoms, o politiniai planai stokoja plataus požiūrio. Bet kam šiandien reikalinga galia, kurią prisimins dėl jos negebėjimo veikti tada, kai buvo būtina ir skubu?

58. Kai kuriose šalyse yra teigiamų aplinkos gerinimo pavyzdžių: išvalytos kai kurios daugelį dešimtmečių buvusios užterštos upės, atkurti autochtoniniai miškai, aplinkos atnaujinimo priemonėmis pagražinti kraštovaizdžiai, pastatyta didelės estetinės vertės statinių, pasiekta pažangos gaminant švarią energiją, pagerintas viešasis transportas. Šiais veiksmais globalinės problemos neišsprendžiamos, tačiau patvirtinama, kad žmogus vis dar geba įsikišti teigiama linkme. Sukurtas mylėti žmogus, nepaisant viso jo ribotumo, visada geba parodyti dosnumo, solidarumo bei rūpinimosi gestų.

59. Sykiu plėtojasi paviršutiniška ar tariama ekologija, stiprinanti tam tikrą stingulį ir lengvabūdišką neatsakingumą. Kaip dažnai būna gilių krizių epochomis, kai reikia drąsių sprendimų, jaučiame pagundą galvoti, jog tai, kas vyksta, nėra visiškai aišku. Paviršutiniškai pažvelgus, padėtis, išskyrus kai kuriuos regimus užterštumo ir blogėjimo ženklus, neatrodo labai rimta ir susidaro įspūdis, jog planeta tokios būklės išliks dar ilgai. Tokia išsisukinėjanti nuostata leidžia išlaikyti savo gyvenimo, gamybos ir vartojimo būdus. Ir šitaip žmogus puoselėja savo savigrioviškas ydas – mėgindamas jų nematyti, stengdamasis jų nepripažinti, atidėdamas svarbius sprendimus ir elgdamasis taip, tarsi nieko bloga nevyktų.

VII. Nuomonių įvairovė

60. Galiausiai reikia pripažinti, kad dėl tokios situacijos ir jos galimų sprendimų atsirado skirtingų požiūrių bei mąstymo krypčių. Viename kraštiniame sparne bet kokia kaina palaikomas pažangos mitas ir teigiama, kad ekologinės problemos paprasčiausiai išsispręs taikant naujas technologijas be jokių etinių svarstymų ar gilių pokyčių. Kitame kraštiniame sparne laikomasi įsitikinimo, jog bet kuris žmogaus įsikišimas kelia grėsmę sugriauti pasaulinę ekosistemą, todėl būtina susiaurinti jo buvimą planetoje ir užkirsti kelią bet kokiam jo įsikišimui. Vieno sprendimo nėra, todėl tarp šių dviejų kraštutinumų būtina išrutulioti keletą galimų ateities scenarijų. Tai atvertų erdvę įvairiems požiūriams, kuriuos būtų galima įtraukti į dialogą ieškant visapusiškų atsakymų.

61. Šiais gausiais konkrečiais klausimais Bažnyčia nesiekia pateikti galutinės nuomonės suvokdama, jog turi klausytis bei skatinti sąžiningą mokslininkų diskusiją, gerbdama nuomonių įvairovę. Tačiau užtenka tik pažvelgti į tikrovę, kad išvystum, kaip smarkiai pablogėjo mūsų bendrieji namai. Viltis skatina mus pripažinti, kad visada yra išeitis, visada galime pakeisti kursą ir padaryti ką nors problemoms išspręsti. Vis dėlto negalima nematyti simptomų, liudijančių, jog dėl pokyčių ir degradacijos spartos artėjama prie lūžio taško. Tai rodo tiek regioninės gamtinės katastrofos, tiek socialinės ar taip pat finansinės krizės, nes pasaulio problemų nevalia analizuoti arba aiškinti izoliuotai. Kai kuriems regionams dabar iškilusi ypač didelė grėsmė ir net be jokių niūrių prognozių akivaizdu, kad dabartinės pasaulinės sistemos, žvelgiant iš įvairių perspektyvų, neįmanoma išlaikyti, nes nebegalvojama apie žmogaus veiklos tikslus: „Apžvelgus mūsų planetos regionus, išsyk paaiškėja, kad žmonija Dievo lūkesčius nuvylė“ [35].

Antras skyrius
KŪRINIJOS EVANGELIJA

62. Kodėl šiame dokumente, skirtame visiems geros valios žmonėms, yra skyrius apie tikinčiųjų įsitikinimus? Suvokiu, kad politikos ir mąstymo srityje kai kas griežtai atmeta mintį apie Kūrėją arba laiko ją nesvarbia, kartais net kaip iracionalų dalyką atmesdami visus turtus, kuriuos integraliajai ekologijai ir pilnatviškam žmogaus vystymuisi gali pasiūlyti religijos. Kiti religijas laiko tiesiog toleruotinomis subkultūromis. Vis dėlto mokslas ir religija, rodantys skirtingus artinimosi prie tikrovės kelius, gali įsitraukti į intensyvų ir abiem naudingą dialogą.

I. Tikėjimo siūloma šviesa

63. Atsižvelgdami į ekologinės krizės sudėtingumą ir jos gausias priežastis, turime pripažinti, kad sprendimų neįmanoma pasiekti kokiu nors vienu tikrovės aiškinimo bei keitimo būdu. Būtina pasitelkti ir įvairius tautų kultūrinius turtus, meną ir poeziją, vidinį gyvenimą ir dvasingumą. Jei tikrai norima išplėtoti ekologiją, leidžiančią atitaisyti viską, ką sugriovėme, tuomet nevalia iš akių išleisti nė vienos mokslo šakos, nė jokios išminties formos, įskaitant religinės su jai būdinga kalba. Be to, Katalikų Bažnyčia atvira dialogui su filosofine mintimi, o tai leidžia įgyvendinti įvairias tikėjimo ir proto sintezes. Kalbant apie socialinius klausimus, tai daroma plėtojant Bažnyčios socialinį mokymą, kuris dėl naujų iššūkių pašauktas darytis vis turtingesnis.

64. Kita vertus, šia enciklika irgi atsiveriama dialogui su visais siekiant išvien ieškoti išsilaisvinimo būdų. Iš pradžių norėčiau parodyti, kaip tikėjimo įsitikinimai krikščionis ir iš dalies kitus tikinčiuosius labai motyvuoja rūpintis gamta ir silpniausiais broliais bei seserimis. Jei jau vien tai, kad esi žmogus, skatina rūpintis aplinka, tai „krikščionys ypač suvokia, jog jų užduotis kūrinijoje, jų pareigos gamtai ir Kūrėjui yra jų tikėjimo dalis“ [36]. Todėl žmonijai ir pasauliui naudinga, kad mes, krikščionys, geriau pažintume ekologines pareigas, išplaukiančias iš mūsų įsitikinimų.

II. Biblijos pasakojimų išmintis

65. Nekartodami visos kūrinijos teologijos, paklauskime savęs, ką apie žmogaus santykį su pasauliu mums sako didieji Biblijos pasakojimai. Pradžios knygos pirmame pasakojime apie kuriamąjį darbą Dievo planas apima ir žmonijos sukūrimą. Sukūrus vyrą ir moterį, sakoma: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Biblija moko, kad kiekvienas žmogus sukurtas iš meilės ir sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Šia ištara paliudijamas nepaprastas kiekvieno žmogaus asmens kilnumas, tai, kad „jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai save dovanoti ir bendrauti su kitais asmenimis“ [37]. Šventasis Jonas Paulius II priminė, jog ypatinga Dievo meilė kiekvienam žmogui „suteikia jam begalinį kilnumą“ [38]. Įsipareigojantys ginti žmogaus kilnumą krikščionių tikėjime gali atrasti giliausią tokio įsipareigojimo motyvą. Kaip nuostabu tikrai žinoti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas nepražūsta beviltiškame chaose, pasaulyje, valdomame vien priežastingumo ar beprasmiškai besikartojančių ciklų! Kūrėjas kiekvienam iš mūsų gali pasakyti: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau“ (Jer 1, 5). Esame sumanyti Dievo širdyje, todėl „kiekvienas iš mūsų yra Dievo minties vaisius. Kiekvienas iš mūsų yra panorėtas, mylimas ir būtinas“ [39].

66. Pradžios knygos pasakojimuose apie sukūrimą simboline ir pasakojamąja kalba pateikiamas išmintingas mokymas apie žmogaus egzistenciją ir jos istorinę tikrovę. Šiuose pasakojimuose parodoma, kad žmogaus egzistencija remiasi trimis tarp savęs artimai susijusiais svarbiausiais santykiais: santykiu su Dievu, santykiu su artimu ir santykiu su žeme. Pasak Biblijos, šie trys gyvybiškai svarbūs santykiai suardyti – ne tik išorėje, bet ir mūsų viduje. Juos suardė nuodėmė. Darną tarp Kūrėjo, žmonijos ir visos kūrinijos sugriovė mūsų pretenzija užimti Dievo vietą, atsisakant pripažinti save esant ribotu kūriniu. Tai taip pat iškreipė priesako valdyti žemę (plg. Pr 1, 28), dirbti ją ir ja rūpintis (plg. Pr 2, 15) prigimtį. Tai lėmė, kad pirminis darnus žmogaus ir gamtos santykis virto konfliktu (plg. Pr 3, 17–19). Todėl svarbu, kad darna, Pranciškaus Asyžiečio išgyventa su visa kūrinija, būtų laikoma tokio suardymo atitaisymu. Šventasis Bonaventūras teigė, jog per tokį visuotinį susitaikinimą su visa kūrinija Pranciškus kažkaip sugrįžo į pirminio nekaltumo būklę [40]. Šiandien esame toli nuo tokio modelio: nuodėmė visu savo galingumu reiškiasi niokojančiais karais, įvairiomis smurto bei žiauraus elgesio formomis, silpniausiųjų palikimu likimo valiai, kėsinimusi į gamtą.

67. Mes nesame Dievas. Žemė jau buvo iki mūsų ir mums yra dovanota. Tai leidžia mums atsakyti į kaltinimą, metamą žydų-krikščionių mąstymui: teigiama, kad Pradžios knygos pasakojimas, kuriame kviečiama valdyti žemę (plg. Pr 1, 28), pateikdamas žmogaus kaip valdovo bei griovėjo paveikslą, skatina beatodairiškai išnaudoti gamtą. Šitaip aiškinti Bibliją neteisinga ir prieštarauja Bažnyčios supratimui. Sykiu reikia pripažinti, kad ir krikščionys kartais neteisingai aiškindavo Šventąjį Raštą, tačiau šiandien būtina tvirtai atmesti nuomonę, jog iš to, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir yra gavęs priesaką valdyti žemę, galima daryti išvadą apie absoliutų jo viešpatavimą kitiems kūriniams. Svarbu Biblijos tekstus skaityti neišleidžiant iš akių jų konteksto, taikant teisingą hermeneutiką ir neužmiršti, jog esame pakviesti „dirbti“ pasaulio sodą ir juo „rūpintis“ (plg. Pr 2, 15). „Dirbti“ reiškia arti ar purenti dirvą, o „rūpintis“ – saugoti, sergėti, prižiūrėti. Tai apima atsakingo abipusiškumo santykį tarp žmogaus ir gamtos. Kiekviena bendruomenė gali paimti iš žemės gėrybių tai, ko jai reikia pragyvenimui, tačiau sykiu privalo išsaugoti ir laiduoti jos tolesnį vaisingumą būsimoms kartoms. Galiausiai „žemė <...> yra Viešpaties“ (Ps 24, 1), Jam priklauso „žemė ir visa, kas joje“ (Įst 10, 14). Todėl Dievas atmeta bet kurią pretenziją į absoliučią nuosavybę: „Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais“ (Kun 25, 23).

68. Tokia atsakomybė už žemę, kuri yra Dievo, reiškia, kad žmogus, apdovanotas protu, privalo gerbti gamtos dėsnius ir trapią pusiausvyrą tarp šio pasaulio būtybių, nes „jis tarė, ir visa buvo sukurta. Į savo vietas viską padėjo amžių amžiams, nustatė darną, kuri niekados nesikeis“ (Ps 148, 5b–6). Todėl bibliniais įstatymais žmogui siūlomi įvairūs santykių ne tik tarp žmonių, bet ir su kitomis gyvomis būtybėmis nuostatai: „Matydamas parkritusį ant kelio savo artimo asilą ar jautį, nepraeisi pro šalį <...>. Jei, einant keliu, pasitaikytų užtikti paukščio lizdą bet kur medyje ar ant žemės su jaunikliais ar kiaušiniais, su tupinčia ant jauniklių ar kiaušinių motina, motinos drauge su jaunikliais nepaimsi“ (Įst 22, 4. 6). Vadovaujantis ta pačia dvasia, ilsėtis septintą dieną nurodoma ne tik žmonėms, bet ir jų jaučiams bei asilams (plg. 23, 12). Tai rodo, kad Biblija neduoda pagrindo despotiniam antropocentrizmui, abejingam kitiems kūriniams.

69. Žemės gėrybėmis galime atsakingai naudotis, tačiau sykiu esame pašaukti pripažinti, kad kitos gyvos būtybės irgi vertingos Dievui ir „jau pačiu savo buvimu“ „šlovina ir aukština Viešpatį“ [41], nes Viešpats džiaugiasi savo darbu (plg. Ps 104, 31). Būtent dėl savo nepakartojamo kilnumo ir dėl to, kad apdovanotas protu, žmogus pašauktas gerbti kūriniją bei jos vidinius įstatymus, nes „išmintimi Viešpats padėjo žemės pamatus“ (Pat 3, 19). Šiandien Bažnyčia supaprastintai nesako, kad kiti kūriniai visiškai pajungti žmogaus gerovei, tarsi nebūtų vertingi kaip tokie ir mes su jais galėtume elgtis taip, kaip norime. Vokietijos vyskupai moko, jog kitų kūrinių atžvilgiu „galima kalbėti apie buvimo pirmenybę prieš buvimą naudingam[42]. Katekizme labai tiesiogiai bei primygtinai aptariamas klaidingas antropocentrizmas: „Kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas. <...> Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį ir gerumą. Todėl žmogus privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai“ [43].

70. Pasakojime apie Kainą ir Abelį regime, kad pavydas pastūmėjo Kainą į didžiausią neteisingumą savo broliui. Tai savo ruožtu suardė Kaino santykį su Dievu ir su žeme, iš kurios jis buvo išvarytas. Šis tekstas apibendrinamas dramatiškame Dievo ir Kaino pokalbyje: Viešpats klausia: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ Kainas atsako, jog nežinąs, bet Dievas neatlyžta: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės! Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės“ (plg. Pr 4, 9–11). Nenoras puoselėti ir palaikyti teisingą santykį su artimu, kuriuo privalau rūpintis ir kurį privalau saugoti, suardo mano vidinį santykį su pačiu savimi, kitais, Dievu ir žeme. Kai tokie santykiai apleidžiami, kai teisingumo šalyje nebėra, iškyla pavojus, pasak Biblijos, visam gyvenimui. Būtent šito mokoma pasakojime apie Nojų, kai Dievas grasina sunaikinti žmoniją dėl jos nuolatinio negebėjimo gyventi pagal teisingumo ir taikos reikalavimus: „Aš nusprendžiau padaryti galą visiems mariesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto“ (Pr 6, 13). Šiuose tokiuose senuose pasakojimuose, kupinuose gilios simbolikos, jau glūdėjo šiandienis įsitikinimas, kad visa susiję ir kad autentiškas rūpinimasis mūsų pačių gyvenimu ir mūsų santykiais su gamta yra neatskiriamas nuo broliškumo, teisingumo ir ištikimybės kitiems.

71. Nors ir „matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje“ (Pr 6, 5) ir „gailėjosi sukūręs žmogų žemėje“ (Pr 6, 6), Dievas vis dėlto nusprendė per Nojų, išlikusį nenusižengusį ir teisingą, atverti išgelbėjimo kelią. Šitaip žmonijai buvo duota galimybė pradėti iš naujo. Tam, kad būtų viltis, užtenka vieno gero žmogaus! Biblinė tradicija aiškiai liudija, kad toks atkūrimas apima Kūrėjo ranka į gamtą įrašytų ritmų atradimą iš naujo bei pagarbą jiems. Tai, pavyzdžiui, rodo Šabo įstatymas. Septintą dieną Dievas ilsėjosi nuo visų savo darbų. Dievas nurodė Izraeliui septintą dieną švęsti kaip Šabo dieną (plg. Pr 2, 2–3; Iš 16, 23; 20, 10). Be to, buvo nustatyta, kad kas septinti metai Izraeliui ir žemei bus Šabo metai (plg. Kun 25, 1–5), kai žemei bus leidžiama visiškai pailsėti, nebus sėjama ir pjaunama, išskyrus tai, kas būtina pragyvenimui ir vaišingumui (plg. Kun 25, 4–6). Galiausiai po septynerių metų savaičių, tai yra po keturiasdešimt devynerių metų, švęstinas jubiliejus – visuotinio atleidimo ir laisvės „krašte visiems jo gyventojams“ (Kun 25, 10) metai. Tokiais įstatymais mėginta garantuoti pusiausvyrą bei teisingus žmogaus santykius su kitais ir žeme, kurioje gyvenama ir dirbama. Tačiau sykiu buvo pripažįstama, kad dovanota žemė su visais jos vaisiais priklauso visai tautai. Tiems, kurie ją dirba ir saugo, privalu dalytis jos vaisiais pirmiausia su vargšais, našlėmis, našlaičiais ir ateiviais: „Kai pjaunate savo krašto derlių, nepjausi iki pat savo lauko pakraščių nei rinksi savo derliaus likusias varpas. Savo vynuogyno plikai nenuskinsi ir savo vynuogyne nukritusių vynuogių nerankiosi, paliksi jas vargšui ir ateiviui“ (Kun 19, 9–10).

72. Psalmėse žmogus dažnai kviečiamas šlovinti Dievą Kūrėją, tą, „kuris patiesė žemę ant vandenų, nes jo ištikima meilė amžina“ (Ps 136, 6). Tačiau šlovinti kviečiami ir kiti kūriniai: „Šlovinkite jį, saule ir mėnuli, šlovinkite jį, visos mirksinčios žvaigždės! Šlovinkite jį jūs, dangaus aukštybės, ir jūs, vandenys virš dangaus skliauto! Visa tešlovina Viešpaties vardą, nes jis tarė, ir visa buvo sukurta!“ (Ps 148, 3–5). Gyvename ne tik Dievo galia, bet ir jo akivaizdoje ir su juo. Už tai jį garbiname.

73. Pranašų raštuose kviečiama sunkiomis akimirkomis iš naujo atrasti jėgų kontempliuojant galingąjį Dievą, kuris sukūrė visatą. Begalinė Dievo galia neverčia mūsų bėgti nuo jo tėviškojo švelnumo, nes Jame meilė ir galia yra viena. Iš tikrųjų kiekvienas sveikas dvasingumas akina vienu metu ir priimti dieviškąją meilę, ir, kupinam pasitikėjimo, šlovinti Viešpatį už jo begalinę galią. Biblijoje Dievas, kuris išlaisvina ir gelbėja, yra tas pats, kuris sukūrė visatą, o šie du dieviškojo veikimo būdai yra artimai ir neperskiriamai susiję: „Ai, Viešpatie Dieve! Štai! Tu padarei dangus ir žemę didžia savo galybe, savo pakelta ranka. Nėra tau negalimo dalyko! <...> Tu savąją tautą Izraelį išvedei iš Egipto ženklais ir stebuklais“ (Jer 32, 17. 21). „Viešpats – amžinasis Dievas, kūrėjas visų žemės šalių. Nepailsta jisai nei pavargsta, neištrinama jo išmintis. Jis duoda nuvargusiam jėgų, bejėgiui gyvastį atšviežina“ (Iz 40, 28b–29).

74. Babilono nelaisvės patirtis sukėlė dvasinę krizę, paskatinusią pagilinti tikėjimą į Dievą pabrėžiant jo kuriamąją visagalystę, kad tauta, atsidūrusi apgailėtinoje padėtyje, atgautų viltį. Po šimtmečių užklupo kitas išbandymų ir persekiojimų metas, Romos imperijai mėginant primesti savo absoliučią valdžią. Tada tikintieji paguodos ir vilties sėmėsi stiprindami pasitikėjimą visagaliu Dievu ir giedodami: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve!“ (Apr 15, 3). Jei Dievas sugebėjo sukurti visatą iš nieko, jis gali veikti šiame pasaulyje ir nugalėti bet kokį blogį. Vadinasi, neteisingumas nėra nenugalimas.

75. Dvasingumas, užmirštantis Dievą kaip visagalį ir Kūrėją, nepriimtinas. Kitaip galiausiai imsime garbinti kitas pasaulio galybes ar patys kėsintis užimti Dievo vietą, pretenduodami į teisę neribotai trypti jo sukurtą tikrovę. Geriausias būdas, kaip sugrąžinti žmogų į jo vietą, yra pagaliau padaryti galą jo pretenzijoms į absoliutų viešpatavimą žemei ir vėl jam atsigręžti į Tėvą Kūrėją ir vienintelį pasaulio Šeimininką, nes kitaip žmogus visada links primetinėti tikrovei savo įstatymus bei interesus.

III. Visatos slėpinys

76. Žydų-krikščionių tradicijai „kūrinija“ reiškia daugiau nei gamta, nes ji susijusi su Dievo meilės planu, kuriame kiekvienas kūrinys vertingas ir reikšmingas. Gamta dažnai suvokiama kaip sistema, kurią galima analizuoti, suprasti ir valdyti, o kūrinija suvoktina tik kaip dovana, duota visų Tėvo, kaip tikrovė, apšviesta meilės, sušaukiančios mus į visuotinę bendrystę.

77. „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs“ (Ps 33, 6). Taip mums parodoma, kad pasaulis kyla iš sprendimo, o ne iš chaoso ir atsitiktinumo, ir tai jį dar labiau išaukština. Laisvas apsisprendimas išreiškiamas kuriamuoju žodžiu. Visata atsirado ne kaip kaprizingos visagalystės, jėgos demonstravimo ar troškimo save įtvirtinti vaisius. Kūrinija yra meilės tvarkos dalis. Viso, kas sukurta, pamatinis motyvas yra Dievo meilė: „Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs“ (Išm 11, 24). Tad kiekvienas kūrinys yra Tėvo švelnumo objektas, kuriam pasaulyje paskirta tam tikra vieta. Net nereikšmingiausios būtybės trumpalaikė gyvybė yra jo meilės objektas, ir per tas kelias egzistencijos sekundes Jis apgaubia ją savo palankumu. Šventasis Bazilijus Didysis sakė, kad Kūrėjas yra „beribis gerumas“ [44], o Dantė Aligjeris kalbėjo apie „meilę, kuri judina saulę ir žvaigždes“ [45]. Todėl nuo sukurtųjų kūrinių užkopiama iki „jo meilės kupino gailestingumo“ [46].

78. Sykiu žydų-krikščionių mintis gamtą demitologizavo. Nenustodama žavėtis jos spindesiu bei didybe, nepriskyrė jai dieviškumo. Šitaip buvo dar labiau pabrėžtas mūsų įsipareigojimas jai. Gręžtis į gamtą nevalia žmogaus laisvės ir atsakomybės sąskaita, nes jis, būdamas pasaulio dalis, turi ugdyti savo gebėjimus pasauliui apsaugoti ir jo potencinėms galimybėms išskleisti. Pripažindami gamtos vertę bei trapumą ir sykiu Kūrėjo mums suteiktus gebėjimus, galėsime padaryti galą šiuolaikiniam mitui apie neribotą materialinę pažangą. Trapus pasaulis, kuriuo Dievas patikėjo žmogui rūpintis, verčia mūsų protą pažinti, kurlink turėtume kreipti ir kaip taikyti bei riboti savo galią.

79. Šioje visatoje, sudarytoje iš viena su kita bendraujančių atvirų sistemų, galime atrasti begalę santykio ir dalyvavimo formų. Tai veda prie minties, kad visuma yra atvira Dievo transcendencijai, kurioje ji rutuliojasi. Tikėjimas leidžia mums paaiškinti to, kas vyksta, reikšmę ir grožį. Žmogaus laisvė gali protingai prisidėti prie teigiamo plėtojimosi, tačiau taip pat gali pridaryti naujo blogio, sukelti naujų kančių ir sąlygoti tikrą atžangą. Tai lemia aistringą ir dramatišką žmonijos istoriją, gebančią virsti laisvės, augimo, išganymo ir meilės klestėjimu arba pasukti nuosmukio ir abipusio griovimo keliu. Todėl Bažnyčia savo veikla ne vien siekia priminti pareigą rūpintis gamta, bet ir sykiu turi „apsaugoti žmones nuo savigriovos“ [47].

80. Vis dėlto Dievas, norintis veikti drauge su mumis ir tikėtis mūsų bendradarbiavimo, geba ir iš mūsų daromų blogybių išgauti gėrio, nes „Šventoji Dvasia išsiskiria begaliniu išradingumu, būdingu Dievo protui, mokančiam išpainioti sudėtingiausius ir neperprantamiausius žmogaus reikalų mazgus“ [48]. Jis panoro save tam tikru būdu apriboti sukurdamas besivystantį pasaulį, kuriame daugelis dalykų, mūsų laikomų blogybėmis, pavojais ar kančios šaltiniais, iš tikrųjų yra gimdymo kančios, skatinančios bendradarbiauti su Kūrėju [49]. Jis yra giliausioje kiekvieno kūrinio gelmėje nevaržydamas jo autonomijos, ir tai įgalina teisėtą žemiškosios tikrovės autonomiją [50]. Jo dieviškasis buvimas, laiduojantis kiekvienos būtybės būtį ir vystymąsi, „tęsia kūrimo darbą“ [51]. Dievo Dvasia pripildė visatą potencinių galimybių, leidžiančių iš paties daiktų vidaus vis rastis kam nors, kas nauja: „Prigimtis yra ne kas kita, kaip tik daiktuose įrašytas tam tikro meno, būtent dieviškojo meno, protas, verčiantis juos judėti nustatyto tikslo link. Tarsi laivo statytojas būtų suteikęs medžiui gebėjimą savaime įgyti laivo pavidalą“ [52].

81. Nors ir suponuoja evoliucinius procesus, žmogus vis dėlto yra naujybė, iki galo nepaaiškinama remiantis kitų atvirų sistemų evoliucija. Kiekvienas iš mūsų turime asmeninę tapatybę, gebančią užmegzti dialogą su kitais ir su pačiu Dievu. Gebėjimas mąstyti, samprotauti, išradinėti, aiškinti, kurti meną ir kiti visiškai originalūs gebėjimai rodo fizinę ir biologinę plotmę pranokstantį nepakartojamumą. Kokybiškai kitokia naujybė – asmens atsiradimas materialioje visatoje – suponuoja tiesioginį Dievo veikimą, ypatingą pašaukimą į gyvenimą ir „Tu“ santykį su kitu „tu“. Remdamiesi bibliniais tekstais, asmenį laikome subjektu, kurio nevalia sumenkinti iki objekto kategorijos.

82. Tačiau taip pat klaidinga būtų manyti, jog kitas gyvas būtybes galima laikyti vien objektais, pavaldžiais despotiškai žmogaus valdžiai. Gamtos laikymas vien naudos ir interesų objektu atsiliepia skaudžiais padariniais visuomenei. Toks požiūris, sustiprintas to, kas galingesnis, savivalės, labai prisidėjo prie nelygybės, neteisingumo ir smurto daug kur žmonijoje, nes ištekliai tampa to, kuris pirmasis prie jų atkanka, arba to, kas galingesnis, nuosavybe: nugalėtojui atitenka viskas. Jėzaus siūlomas darnos, teisingumo, broliškumo ir taikos idealas tokiam modeliui prieštarauja, o jis pats apie savo meto galinguosius yra pasakęs: „Tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 25–26).

83. Visatos kelionės tikslas yra Dievo pilnatvė, jau pasiekta prisikėlusio Kristaus, kuris yra visuotinio brendimo proceso atramos taškas [53]. Šitai yra dar vienas argumentas atsisakyti žmogaus bet kokio despotiško ir neatsakingo viešpatavimo kitiems kūriniams. Kitų kūrinių galutinis tikslas nesame mes. Visi išvien su mumis ir per mus juda link bendrojo tikslo – Dievo, transcendentinės pilnatvės, kai visa apglėbs ir apšvies Kristus. Žmogus, apdovanotas protu bei meile ir traukiamas Kristaus pilnatvės, yra pašauktas visus kūrinius parvesti pas jų Kūrėją.

IV. Kiekvieno kūrinio žinia visos kūrinijos darnoje

84. Pabrėžiant, kad žmogus yra Dievo paveikslas, nevalia užmiršti, jog kiekvienas kūrinys turi paskirtį ir nėra nereikalingas. Visa materiali visata yra Dievo meilės, jo beribio švelnumo mums kalba. Dirva, vanduo, kalnai – visa yra Dievo glamonė. Asmeninės draugystės su Dievu istorija visada rutuliojasi tam tikroje geografinėje erdvėje, kuri tampa labai asmeniniu ženklu; kiekvienas atmintyje išlaiko vietas, kurias taip gera prisiminti. Kuris užaugo kalnuose ar nuo kūdikystės atsisėsdavo prie upelio atsigerti ar žaisdavo savo gyvenamojo kvartalo aikštėje, sugrįžęs į tas vietas visada jaučiasi kviečiamas atgauti savo tapatybę.

85. Dievas parašė įstabią knygą, „kurios raidės yra visatoje esančių kūrinių gausa“ [54]. Kanados vyskupai taikliai pastebėjo, jog nė vieno kūrinio nėra už Dievo tokio reiškimosi ribos: „Nuo panoraminių platybių iki mažiausios gyvybės formos gamta yra nuolatinė nuostabos ir baimingos pagarbos versmė. Be to, ji yra besitęsiantis to, kas dieviška, apsireiškimas“ [55]. Japonijos vyskupai irgi įtaigiai pareiškė: „Pajusti, kaip kiekvienas kūrinys gieda savo egzistencijos himną, reiškia džiugiai gyventi Dievo meile ir viltimi“ [56]. Toks kūrinijos kontempliavimas leidžia per kiekvieną daiktą atrasti kokį nors mokymą, kurį Dievas norėjo perteikti, nes „kontempliuoti kūriniją tikinčiajam taip pat reiškia klausytis žinios, išgirsti paradoksalų ir tylų balsą“ [57]. Galima sakyti, kad „be Apreiškimo tikrąja žodžio prasme Šventajame Rašte, Dievas taip pat save apreiškia saulės spinduliais ir nakties atėjimu“ [58]. Atkreipdamas dėmesį į tokį reiškimąsi, žmogus mokosi pažinti save per santykį su kitais kūriniais: „Save išreiškiu išreikšdamas pasaulį, o savo sakralumą tiriu dešifruodamas pasaulio sakralumą“ [59].

86. Visa visata su savo daugialypiais santykiais geriausiai liudija neišsemiamus Dievo turtus. Šventasis Tomas Akvinietis išmintingai pabrėžė, kad daugialypiškumas bei įvairovė kyla iš „pirmojo veikėjo ketinimo“, To, kuris panoro, kad „tai, ko kam nors trūksta Dievo gerumui atspindėti, būtų pasiūlyta kito“ [60], nes jo gerumo „negali tinkamai atspindėti koks nors vienas kūrinys“ [61]. Todėl turime aprėpti daugialypiais ryšiais susaistytų daiktų įvairovę [62]. Kontempliuodami kokį nors kūrinį Dievo plano visumoje, geriau suvokiame jo svarbą ir reikšmę. To mokoma Katalikų Bažnyčios katekizme: „Dievas panorėjo, kad kūriniai būtų vieni nuo kitų priklausomi. Saulė ir mėnulis, kedras ir lauko gėlė, erelis ir žvirblelis – jų nesuskaitomi skirtumai ir nevienodumas reiškia, kad jokiam kūriniui neužtenka vien jo paties. Jie egzistuoja tik priklausydami vienas nuo kito, kad papildytų vienas kitą tarnaudami vienas kitam“ [63].

87. Visame, kas egzistuoja, pastebint Dievo atspindį, širdis pajunta troškimą garbinti Dievą už visus jo kūrinius ir daryti tai išvien su jais, kaip liudija nuostabi šventojo Pranciškaus Asyžiečio giesmė:

Būk pagarbintas, mano Viešpatie, su visa savo kūrinija,
ypač su didinga sese saule,
diena tikrąja, per kurią mus apšvieti.
Ji graži, spindinti didžia šviesa
ir nešanti, Aukščiausiasis, Tavo žymę.
Būk pagarbintas, mano Viešpatie,
per brolį mėnesį, dangaus žvaigždes –
sukūrei juos ryškius ir gražius.
Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per brolį vėją,
visokį orą – debesuotą, giedrą,
nes per jį palaikai savo kūriniją.
Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per brolį vandenį,
kuris yra labai naudingas, nusižeminęs, brangus ir tyras.
Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę ugnį,
kuri apšviečia naktį,
yra graži, linksma, stipri, galinga [64].

88. Brazilijos vyskupai pabrėžė, kad visa gamta ne tik apreiškia Dievą, bet ir yra jo artumo vieta. Kiekviename kūrinyje gyvena gaivinanti Dvasia, kviečianti užmegzti santykį su Juo [65]. To artumo atradimas skatina mus ugdytis „ekologinę dorybę“ [66]. Tačiau tai teigiant neužmirština, kad egzistuoja ir begalinis atstumas, o šio pasaulio daiktai stokoja Dievo pilnatvės. Priešingu atveju, nieko gera daiktams nepadarysime, nes nepripažinsime jų tikros bei autentiškos vietos, ir galiausiai nepagrįstai iš jų reikalausime to, ko jie dėl savo menkumo negali duoti.

V. Visuotinė bendrystė

89. Šio pasaulio kūriniai nėra gėrybės be šeimininko. „Jie yra tavo, Viešpatie, tavo, kuris myli visa, kas gyva“ (Išm 11, 26). Tai verčia laikytis įsitikinimo, kad mes visi, visatos būtybės, būdami sukurti vieno ir to paties Tėvo, esame susaistyti neregimais saitais ir esame savotiška visuotinė šeima, iškili bendrystė, skatinanti šventą, meilės ir nuolankumo kupiną pagarbą. Norėčiau priminti, jog „Dievas taip artimai susivienijo su mus supančiu pasauliu, kad žemės pavertimas dykuma yra tartum visų liga, o kokios nors rūšies išmirimą galime prilyginti suluošinimui“ [67].

90. Šitai nereiškia, jog visos gyvos būtybės sulyginamos ir paneigiama žmogaus ypatinga vertė, sykiu lydima didžiulės atsakomybės. Ir tai tikrai nėra žemės sudievinimas, kuris užkirstų kelią su ja bendradarbiauti ir saugoti jos trapumą. Tokios sampratos, skatinančios nusigręžti nuo mūsų dėmesio reikalaujančios tikrovės, galiausiai sukeltų naujų disbalansų [68]. Kartais susiduriame su manija neigti bet kokį žmogaus iškilumą, ir labiau kovojama dėl kitų rūšių nei dėl kilnumo, lygia dalimi būdingo visiems žmonėms, apsaugos. Tikrai privalu rūpintis, kad su kitomis būtybėmis nebūtų neatsakingai elgiamasi, tačiau pirmiausia turėtų piktinti didžiulė nelygybė tarp mūsų pačių, nes ir toliau pakenčiame tai, kad kai kurie save laiko vertesniais už kitus. Nebepastebime, kad kai kurie yra nugrimzdę į žeminantį vargą ir neturi realių galimybių savo padėčiai pagerinti, o tuo metu kiti nežino, ką veikti su savo nuosavybe, tuščiagarbiškai demonstruodami savo tariamą pranašumą ir palikdami tiek atliekų, kurios, jei taip elgtųsi visi, sugriautų planetą. Ir toliau praktiškai leidžiame kai kuriems laikyti save labiau žmonėmis nei kiti, tarsi jie būtų gimę turėdami daugiau teisių.

91. Artimos vienybės su kitomis gamtos būtybėmis jausmas negali būti autentiškas, jei sykiu širdyje stokojama švelnumo bei atjautos kitiems žmonės ir rūpinimosi jais. Kas kovoja prieš prekybą gyvūnais, kuriems gresia išnykimas, bet lieka visiškai abejingas prekybai žmonėmis, nesidomi vargšais ar yra pasiryžęs sunaikinti jam nepatinkančius žmones, tas elgiasi akivaizdžiai nenuosekliai. Tai kelia grėsmę kovos už aplinką prasmei. Himne, kuriame garbina Dievą už kūrinius, šventasis Pranciškus neatsitiktinai priduria: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per tuos, kurie atleidžia iš meilės Tau.“ Viskas susiję. Todėl rūpinimąsi aplinka turi lydėti nuoširdi meilė žmonėms ir nuolatinis įsipareigojimas spręsti visuomenės problemas.

92. Kita vertus, kai širdis yra tikrai atvira visuotinei bendrystei, niekas, nė vienas nėra išskirtas iš tos brolystės. Vadinasi, tiesa yra ir tai, kad abejingumas ar žiaurumas šio pasaulio kitam kūriniui galiausiai visada kažkaip persiduoda mūsų elgesiui su kitais žmonėmis. Širdis yra tiktai viena, todėl tas pats niekingumas, skatinantis blogai elgtis su gyvūnu, netrukus ima reikštis santykiuose su žmonėmis. Kiekvienas blogas elgesys su kokiu nors kūriniu „prieštarauja žmogaus kilnumui“ [69]. Negalime savęs laikyti tikrai mylinčiais, jei iš savo interesų rato išskiriame dalį tikrovės: „Taika, teisingumas ir kūrinijos apsauga yra artimai tarp savęs susiję klausimai ir jų neįmanoma perskirti ir aptarinėti pavieniui, iš naujo nenupuolant į redukcionizmą“ [70]. Visa yra susiję, ir visi mes, žmonės, išvien kaip broliai ir seserys įstabiai keliaujame sujungti meilės, kurią Dievas įaudžia į kiekvieną savo kūrinį ir kuri mus švelniai vienija su sese saule, broliu mėnuliu, sese upe ir motina žeme.

VI. Bendra gėrybių paskirtis

93. Šiandien tikintieji ir netikintieji sutaria, kad žemė iš esmės yra bendras paveldas ir jos vaisiais turi naudotis visi. Tikintiesiems tai tampa ištikimybės Kūrėjui klausimu, nes Dievas pasaulį sukūrė visiems. Vadinasi, kiekvienas ekologinis požiūris įtrauktinas į socialinę perspektyvą, atsižvelgiančią į labiausiai nuskriaustųjų pagrindines teises. Privačios nuosavybės pavaldumo visuotinei gėrybių paskirčiai principas ir todėl visuotinė teisė jomis naudotis yra socialinės elgsenos „aukso taisyklė“ ir „pirmutinis visos etinės-socialinės tvarkos principas“ [71]. Krikščioniškoji tradicija teisės į privačią nuosavybę niekada nelaikė absoliučia bei neliečiama ir visada pabrėždavo bet kurios privačios nuosavybės formos socialinę funkciją. Šventasis Jonas Paulius II primygtinai priminė šį mokymą sakydamas, kad „Dievas atidavė žemę visai žmonių giminei, kad išlaikytų visus savo narius, nieko neišskirdama ir niekam neteikdama pirmumo[72]. Pasakyta įsimintinai ir tvirtai. Jis pabrėžė, kad „toks vystymasis, kai negerbiamos ir varžomos žmogaus teisės, tiek asmeninės ir visuomeninės, tiek ekonominės ir politinės, įskaitant ir nacijų bei tautų teises, išties nėra vertas žmogaus“ [73]. Jis labai nedviprasmiškai paaiškino: „Bažnyčia gina teisėtą teisę į privačią nuosavybę, tačiau ne mažiau aiškiai moko, jog privati nuosavybė visada susijusi su socialiniu įsipareigojimu, kad gėrybės tarnautų visuotinei paskirčiai, kurią joms suteikė Dievas“ [74]. Todėl „tvarkyti šią dovaną taip, kad jos vaisiais pasinaudotų tiktai keli, prieštarauja Dievo planui“ [75]. Tai verčia rimtai suabejoti neteisingais dalies žmonijos įpročiais [76].

94. Turtuoliai ir vargšai turi lygų kilnumą, nes „jų abiejų Kūrėjas yra Viešpats“ (Pat 22, 2), „padarė mažą ir didelį“ (Išm 6, 7) ir „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems“ (Mt 5, 45). Iš to išplaukia praktiniai padariniai, į kuriuos dėmesį atkreipė Paragvajaus vyskupai: „Kiekvienas campesino [valstietis] turi prigimtinę teisę turėti protingo dydžio žemės sklypą, kur pasistatytų savo namus, darbuotųsi, kad išlaikytų savo šeimą, ir saugiai gyventų. Tokią teisę būtina garantuoti, kad ji neliktų iliuzinė, bet būtų reali. Tai reiškia, kad campesino, be nuosavybės dokumento, taip pat laiduotina galimybė pasinaudoti techninio ugdymo priemonėmis, kreditais, draudimu ir rinkomis“ [77].

95. Aplinka yra kolektyvinis turtas, visos žmonijos paveldas ir visų atsakomybė. Jei kas nors turi jos dalį, tai tik tam, kad ji būtų tvarkoma taip, jog tai išeitų į naudą visiems. Jei to nedarome, savo sąžinę apsunkiname kitų egzistencijos neigimu. Todėl Naujosios Zelandijos vyskupai savęs paklausė, ką reiškia įsakymas „Nežudyk“, kai „dvidešimt procentų pasaulio gyventojų vartoja išteklius tokiu mastu, kad iš neturtingų tautų ir būsimų kartų atima tai, kas būtina jų pragyvenimui“ [78].

VII. Jėzaus žvilgsnis

96. Jėzus perima biblinį tikėjimą į Dievą Kūrėją ir pabrėžia pamatinį dalyką: Dievas yra Tėvas (plg. Mt 11, 25). Pokalbiuose su savo mokiniais Jėzus kvietė juos pažinti tėvišką Dievo santykį su visais kūriniais ir jaudinamai švelniai primindavo jiems, kad jam svarbus kiekvienas iš jų: „Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas“ (Lk 12, 6). „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“ (Mt 6, 26).

97. Viešpats galėjo kitus kviesti būti dėmesingus grožiui pasaulyje todėl, kad pats palaikė nuolatinį sąlytį su gamta ir domėjosi ja kupinas meilės bei nuostabos. Keliaudamas po kraštą, dažnai sustodavo įsižiūrėti į Tėvo pasėtą grožį ir kviesdavo mokinius įžvelgti daiktuose dieviškąją žinią: „Pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai“ (Jn 4, 35). „Su Dangaus Karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu“ (Mt 13, 31–32).

98. Jėzus gyveno visiškoje darnoje su kūrinija, ir žmonės stebėjosi: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“ (Mt 8, 27). Jis nepriminė nuo pasaulio atsiskyrusio asketo ar malonių gyvenimo dalykų priešo. Apie save yra pasakęs: „Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: Štai rijūnas ir vyno gėrėjas“ (Mt 11, 19). Buvo tolimas kūną, materiją ir šio pasaulio tikrovę niekinančiai filosofijai. Vis dėlto istorijos tėkmėje šie nesveiki dualizmai padarė žymią įtaką kai kuriems krikščionių mąstytojams ir iškreipė Evangeliją. Jėzus darbuodavosi savo rankomis kasdien prisiliesdamas prie Dievo sukurtos materijos bei kaip amatininkas teikdamas jai formą. Pažymėtina, kad didžioji jo gyvenimo dalis ir buvo skirta tam darbui, gyvenant paprastą gyvenimą, nekeliantį jokios nuostabos: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ (Mk 6, 3). Šitaip jis pašventino darbą ir suteikė jam ypatingą vertę kaip svarbiam mūsų brendimo veiksniui. Šventasis Jonas Paulius II mokė, kad „žmogus, pakeldamas darbo vargus vienybėje su už mus nukryžiuotu Viešpačiu, tam tikru būdu bendradarbiauja su Dievo Sūnumi atperkant žmogų“ [79].

99. Anot krikščioniškojo tikrovės supratimo, visa kūrinija susijusi su Kristaus slėpiniu, esančiu nuo pradžios: „Visa sukurta per jį ir jam“ (Kol 1, 16) [80]. Jono evangelijos prologe (1, 1–18) vaizduojama Kristaus kaip Dievo Žodžio (Logos) kuriamoji veikla. Tačiau tas prologas nustebina teigimu, kad tas Žodis „tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Vienas iš Trejybės Asmenų įžengė į sukurtąjį kosmosą dalydamasis jo lemtimi iki kryžiaus. Nuo pasaulio pradžios, bet ypač nuo įsikūnijimo Kristaus slėpinys slėpiningai veikia visoje gamtinėje tikrovėje, nepažeisdamas jos autonomijos.

100. Naujajame Testamente ne tik kalbama apie žemiškąjį Jėzų ir jo tokius konkrečius bei meilės kupinus santykius su pasauliu. Jis taip pat vaizduojamas prisikėlęs ir išaukštintas, esantis visoje kūrinijoje kaip visų Viešpats: „Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 19–20). Tai kreipia mūsų žvilgsnį į laikų pabaigą, kai Sūnus paklos visa Tėvui po kojų taip, kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Šitaip žvelgiant, šio pasaulio kūriniai nebeatrodo vien gamtinė tikrovė, nes juos slėpiningai gaubia ir į pilnatvę kreipia Prisikėlusysis. Tos pačios lauko gėlės ir paukščiai, kuriuos jis kupinas nuostabos kontempliavo savo žmogiškosiomis akimis, dabar yra pilni jo šviesaus artumo.

Trečias skyrius
EKOLOGINĖS KRIZĖS ŽMOGIŠKOSIOS ŠAKNYS

101. Simptomų nusakymas naudos neduos, jei nepažinsime ekologinės krizės žmogiškųjų šaknų. Egzistuoja tam tikras žmogaus gyvenimo ir veiklos supratimo būdas, kuris yra klaidingas ir taip prieštarauja tikrovei, kad net daro jai žalą. Kodėl mums nestabtelėjus ir jo neapmąsčius? Siūlau dėmesį sutelkti į vyraujančią technokratinę paradigmą ir žmogaus bei jo veiklos vietą pasaulyje.

I. Technologija: kūrybiškumas ir galia

102. Žmonija įžengė į naują epochą, kurioje technologijos galia verčia mus rinktis, kokiu keliu toliau žengti. Esame dviejų šimtmečių, išsiskiriančių milžiniškomis permainų bangomis, įpėdiniai – garo mašinos, geležinkelio, telegrafo, elektros, automobilio, lėktuvo, chemijos pramonės, šiuolaikinės medicinos, informatikos ir nesenos skaitmeninės revoliucijos, robotikos, biotechnologijos ir nanotechnologijos. Pagrįstai galima džiaugtis tokia pažanga ir jausti užsidegimą dėl didžiulių galimybių, kurias atveria šios nepaliaujamos naujovės, nes „mokslas ir technologija yra įstabus Dievo žmogui dovanoto kūrybiškumo vaisius“ [81]. Keisti gamtą pritaikant ją savo tikslams žmonijai būdinga nuo pat pradžios ir todėl technika „išreiškia žmogaus dvasios polinkį laipsniškai įveikti tam tikras materialias sąlygotybes“ [82]. Technologija padėjo įveikti nesuskaičiuojamas blogybes, kamavusias ir ribojusias žmogų. Negalime nebranginti pažangos, pirmiausia medicinos, inžinerijos ir komunikacijos srityse, ir nebūti už tai dėkingi. Ir kaip nepripažinti pastangų gausybės mokslininkų ir technikų, išplėtojusių darnų vystymąsi įgalinančių alternatyvų?

103. Tinkamai orientuoti techniniai mokslai geba ne tik pagaminti tikrai vertingų, žmogaus gyvenimo kokybę pagerinančių daiktų, pradedant namų apyvokos reikmenimis ir baigiant transporto priemonėmis, tiltais, pastatais, viešosiomis erdvėmis, bet ir kurti grožį bei įgalinti į materialų pasaulį panirusį žmogų „atlikti“ šuolį į grožio aplinką. Argi galima neigti lėktuvo ar dangoraižio grožį? Taikant naujas technines priemones, sukurta vertingų vaizduojamojo meno ir muzikos kūrinių. Gamintojui siekiant grožio, o žiūrovui grožį kontempliuojant įvyksta šuolis tam tikros tikrai žmogiškos pilnatvės link.

104. Vis dėlto negalime ignoruoti, kad branduolinė energija, biotechnologija, informatika, mūsų pačių DNR pažinimas ir kiti gebėjimai, kuriuos įgijome, suteikia mums labai didelės galios. Tiksliau, tiems, kurie tai išmano ir pirmiausia turi ekonominės galios, tai suteikia įspūdingą galią valdyti visą žmoniją ir visą pasaulį. Niekada žmonija neturėjo tiek galios savo pačios atžvilgiu ir, regint, kaip ja naudojamasi dabar, niekas negarantuoja, kad ji bus panaudota deramai. Užtenka prisiminti XX a. viduryje numestas atomines bombas, taip pat technologijas, nacizmo, komunizmo ir kitų totalitarinių režimų naudotas išnaikinant milijonus žmonių, neužmirštant, kad šiandien karuose disponuojama dar mirtinesniais įrankiais. Kieno rankose yra ta galia ar į kieno rankas gali patekti? Labai pavojinga, kad ją turi nedidelė žmonijos dalis.

105. Linkstama tikėti, jog „kiekvienas galios padidėjimas yra tiesiog pažanga, kad tai suteikia didesnį saugumą, naudą, gerovę, gyvybinę jėgą, vertybinę pilnatvę“ [83], tarsi tikrovė, gėris ir tiesa spontaniškai rastųsi iš technologijos ir ekonomikos galios. Faktas yra tai, jog „šiuolaikinis žmogus nemokomas tinkamai naudotis galia“ [84], nes milžiniško technologijos augimo nelydėjo žmogaus vystymasis atsakomybės, vertybių ir sąžinės lygmeniu. Kiekvienoje epochoje linkstama tik į menką savo paties ribų pažinimą. Todėl galimas daiktas, kad žmonija nesuvokia iškilusio iššūkio rimtumo; taigi, „žmogaus galimybės blogam naudoti savo galią nepaliaujamai didėja“, o „laisvės normų nėra, tėra tik tariami naudingumo ir saugumo poreikiai“ [85]. Žmogus nėra visiškai autonomiškas. Kai jis pasiduoda akloms pasąmonės, tiesioginių poreikių, savanaudiškumo, žiauraus smurto jėgoms, jo laisvė suserga. Šia prasme jis yra nuogas ir išstatytas savo paties nepaliaujamai didėjančios galios valiai be jokių priemonių jai kontroliuoti. Galbūt yra paviršutiniškų mechanizmų, tačiau galima konstatuoti, jog stokojama pakankamai solidžios etikos, kultūros ir dvasingumo, galinčių tikrai nustatyti ribas ir priversti skaidriai save tramdyti.

II. Technokratinės paradigmos globalizacija

106. Pagrindinė problema yra kita ir dar gilesnė, būtent tai, kaip žmonija iš tikrųjų perėmė technologiją bei jos plėtrą išvien su homogeniška ir vienamate paradigma. Tokioje paradigmoje pabrėžiama subjekto, kuris loginio racionalaus proceso metu vis geriau perpranta ir per tai įvaldo išorinį objektą, samprata. Toks subjektas skleidžiasi įtvirtindamas mokslinį metodą su jo eksperimentiniais bandymais – metodą, kuris pats savaime jau yra turėjimo, valdymo ir keitimo technika. Subjektas yra tarsi beformės tikrovės, esančios jo dispozicijoje manipuliuoti, akivaizdoje. Žmogus visada kišosi į gamtą, tačiau ilgą laiką buvo priverstas tik taikstytis, derintis prie pačių daiktų siūlomų galimybių. Pasiimdavo tik tai, ką, tarsi ištiesusi ranką, duodavo gamtinė tikrovė. Šiandien, priešingai, iš daiktų viską, kas įmanoma, siekiama išgauti žmogaus ranka, linkstančia ignoruoti ar užmiršti tikrovę to, kas yra priešais. Žmonės ir materialūs objektai daugiau nebeištiesia vieni kitiems rankos, santykiai tapo įtempti. Nuo to nesunku pereiti prie begalinės ar neribotos plėtros minties, taip patinkančios ekonomistams, finansų ir technologijos teoretikams. Ji paremta melaginga prielaida apie begalines planetos gėrybių atsargas – prielaida, skatinančia „išspausti“ iki paskutinės ribos ir dar daugiau. Klaidinga manyti, jog „egzistuoja neribotas energijos ir išteklių kiekis, kad jie iškart atsinaujina ir neigiamus manipuliavimo gamta padarinius galima sparčiai absorbuoti“ [86].

107. Todėl galima tvirtinti, kad dabartinio pasaulio daugelio sunkumų priežastis pirmiausia yra ne visada suvokiama tendencija techninių mokslų metodologiją bei tikslus padaryti supratimo paradigma, sąlygojančia žmogaus gyvenimą ir visuomenės funkcionavimą. Šio modelio taikymo visai, žmogiškajai ir socialinei, tikrovei padariniai reiškiasi aplinkos prastėjimu, tačiau tai yra tik vienas redukcionizmo, neigiamai atsiliepiančio visiems žmogaus gyvenimo ir visuomenės matmenims, ženklas. Būtina pripažinti, kad technikos produktai nėra neutralūs, nes sukuria tinklą, galiausiai lemiantį gyvensenas ir socialines galimybes pakreipiantį tam tikrų įtakingų grupių interesų linkme. Kai kurie vien dalykiški atrodantys sprendimai iš tikrųjų yra sprendimai, susiję su socialinio gyvenimo tipu, kurį ketinama plėtoti.

108. Galimybę palaikyti kitą kultūrinę paradigmą ir naudotis technika vien kaip priemone sunku įsivaizduoti, nes technokratinė paradigma šiandien taip įsivyravo, jog labai sunku jos atsisakyti ir dar sunkiau ja naudotis nepaklūstant jos logikai. Antikultūriniu reiškiniu tapo rinktis tokias gyvensenas, kai siekiama bent iš dalies nepriklausyti nuo technikos, jos kaštų bei galios globalizuoti ir paversti mus mase. Technikai išties būdinga tendencija siekti, kad nieko neliktų už geležinės logikos ribų, ir „žmogus, kuris ja naudojasi, žino, kad technikos esmė galiausia yra ne nauda ar gerovė, bet viešpatavimas – viešpatavimas kraštutine žodžio prasme“ [87]. Todėl jis „stengiasi stverti gamtos elementus išvien su žmogiškosios egzistencijos dėmenimis“ [88]. Individo gebėjimas spręsti, autentiškiausia laisvė ir alternatyvaus kūrybiškumo erdvė tada susiaurėja.

109. Technokratinė paradigma linksta pajungti sau ekonomiką ir politiką. Ekonomika priima kiekvieną technologinę pažangą tikėdamasi pelno ir nekreipdama dėmesio į galimus neigiamus padarinius žmogui. Realią ekonomiką slopina finansai. Pasaulinės finansų krizės pamokos neišmoktos ir labai lėtai mokomasi žalos aplinkai pamokų. Kai kuriuose sluoksniuose laikomasi nuomonės, kad dabartinė ekonomika ir technologija išspręs visas aplinkos problemas, lygiai kaip ir neakademine kalba tvirtinama, kad bado ir skurdo problemos pasaulyje išsispręs tiesiog augant rinkai. Tai daugiau ne ekonomikos teorijų, kurių šiandien galbūt niekas nebedrįsta ginti, bet jų diegimo į faktinę ekonomikos plėtrą klausimas. Tie, kurie žodžiais jų neskelbia, palaiko jas savo darbais vaizduodami, kad rūpinasi teisingu gamybos lygiu, geresniu turto paskirstymu, atsakingu elgesiu aplinkos ar ateities kartų teisių atžvilgiu. Bet savo elgesiu parodo, kad apsiriboja pelno maksimizavimu. Vien rinka negarantuoja žmogaus visapusiško vystymosi ir įtraukimo į visuomenę [89]. Iš tikrųjų „švaistūniškai ir vartotojiškai“ mėgaujamasi „perteklinio vystymosi padėtimi, nepriimtinai kontrastuojančia su nesibaigiančiomis nužmoginančio vargo situacijomis“ [90], o ekonominės institucijos bei socialinės programos, galinčios atverti vargšams prieigą prie bazinių išteklių, pakankamai sparčiai neįgyvendinamos. Reikiamai neatsižvelgiama į giliausias dabartinių disbalansų šaknis, susijusias su technologinio ir ekonominio augimo kryptimi, tikslais, prasme ir socialiniu kontekstu.

110. Aprėpti visumą žvilgsniu labai trukdo ir technologijai būdinga specializacija. Pažinimo fragmentacija naudinga siekiant konkretaus taikymo, tačiau neigiamai atsiliepia visumos, daiktų santykių tarp savęs, erdvaus horizonto suvokimui, kuris tampa nesvarbus. Šitai dažnai trukdo surasti tinkamus būdus sudėtingiausioms dabartinio pasaulio problemoms, pirmiausia aplinkos ir vargšų, spręsti, mat prie jų nevalia artintis vadovaujantis tik viena perspektyva ar tik vienos rūšies interesais. Mokslas, pretenduojantis pateikti didžiųjų klausimų sprendimus, neišvengiamai turi atsižvelgti į visa tai, ką pažinimas sukūrė kitose žinojimo srityse, įskaitant filosofiją ir socialinę etiką. Tačiau taip šiandien veikti sunku. Todėl neįmanoma pažinti nė tikrųjų etinių horizontų, kuriuos derėtų turėti prieš akis. Gyvenimas virsta atsidavimu technikos, laikomos pagrindine egzistencijos aiškinimo priemone, sąlygojamoms aplinkybėms. Konkrečioje tikrovėje, su kuria susiduriame, regime įvairius klaidą rodančius simptomus – prastėjančią aplinką, baimę, gyvenimo prasmės ir bendro gyvenimo stygių. Tai dar kartą paliudija, kad „tikrovė viršesnė už idėją“ [91].

111. Ekologinės kultūros nevalia susiaurinti iki sekos neatidėliotinų ir dalinių reakcijų į blogėjančios aplinkos būklės, senkančių gamtinių išteklių ir užterštumo keliamas problemas. Reikia kitokio žvilgsnio, būtinas mąstymas, politika, švietimo programa, gyvensena ir dvasingumas, įgalinantys priešintis technokratinės paradigmos plitimui. Kitaip net geriausios ekologinės iniciatyvos galiausiai liks įstrigusios toje pačioje globalizuotoje logikoje. Ieškoti vien techninių priemonių kiekvienai kylančiai aplinkos problemai spręsti reiškia atskirti vieną nuo kito iš tikrųjų susijusius dalykus ir paslėpti tikrąsias bei giliausias pasaulinės sistemos problemas.

112. Vis dėlto įmanoma iš naujo išplėsti žvilgsnį, o žmogaus laisvė geba apriboti techniką, teikti jai kryptį ir priversti ją tarnauti kitokiai, žmogiškesnei, socialesnei ir visapusiškesnei pažangai. Iš vyraujančios technokratinės paradigmos kai kuriais atvejais išsilaisvinama. Taip, pavyzdžiui, nutinka, kai smulkių gamintojų bendruomenės pasirenka mažiau teršiančias gamybos sistemas palaikydamos nevartotojišką gyvenimo, gerovės ir bendrabūvio modelį. Arba kai technika orientuojama pirmiausia į kitų žmonių konkrečių problemų sprendimą, lydimą įsipareigojimo padėti gyventi oriau ir patiriant mažiau kančių. Arba kai kūrybinė grožio paieška ir jo kontempliacija pajėgia galią, kuri paverčia objektu, įveikti savotišku išganymu, vykstančiu per grožį jį kontempliuojančiame asmenyje. Atrodo, kad į naują sintezę kviečiantis autentiškas žmogiškumas technokratinėje civilizacijoje gyvuoja tarsi nepastebimai, lyg rūkas, besismelkiantis pro uždarytas duris. Ar, nepaisant visko, tas pažadas bus tvarus, besireiškiantis kaip atkaklus to, kas autentiška, priešinimasis?

113. Kita vertus, šiandieniai žmonės, regis, netiki laiminga ateitimi; dabartinė pasaulio padėtis ir technikos galimybės jiems neduoda pagrindo aklai pasitikėti geresniu rytojumi. Jie suvokia, kad mokslo ir technikos pažanga nėra tapati žmonijos ir istorijos pažangai, ir įžvelgia, jog į laimingą ateitį veda kiti pagrindiniai keliai. Nepaisant to, technologijos siūlomų galimybių neatsisakoma. Žmonija smarkiai pasikeitė, o nuolatinių naujovių gausa skatina paviršutiniškumą, nešantį mus viena vienintele kryptimi. Pasidaro sunku sustoti, kad atgautum gyvenimo gelmę. Architektūra atspindi epochą, o milžiniški statiniai ir serijiniai namai išreiškia globalizuotos technikos, kai nuolatinę naujų produktų laviną lydi slegiantis nuobodulys, dvasią. Nesusitaikykime su tuo ir nenustokime klausinėti, koks daiktų tikslas ir prasmė. Kitaip dabartinę situaciją tik įteisinsime ir pajusime dar didesnį poreikį ieškoti surogatų, padedančių ištverti tuštumą.

114. Tai, kas vyksta, verčia neatidėliotinai plėtoti drąsią kultūrinę revoliuciją. Mokslas ir technologija nėra neutralūs, tačiau nuo proceso pradžios iki pabaigos gali apimti įvairius ketinimus bei galimybes ir įgyti įvairių pavidalų. Niekas nenori grįžti į urvus, tačiau būtina sulėtinti žingsnį ir kitaip pažvelgti į tikrovę, perimti teigiamą bei darnią pažangą ir sykiu atgauti vertybes bei didžiuosius tikslus, sugriautus nežabotos didybės manijos.

III. Krizė ir šiuolaikinio antropocentrizmo padariniai

115. Šiuolaikinis antropocentrizmas galop paradoksaliai iškėlė techninį protą aukščiau tikrovės, nes žmogus „nebesuvokia gamtos nei kaip galiojančios normos, nei kaip gyvo prieglobsčio. Jis žvelgia į ją be prielaidų, objektyviai, laiko ją erdve ir materija darbui, kuriam be atodairos viskas paskiriama nesirūpinant, kas iš to išeis“ [92]. Tada pasaulio vidinė vertė sumenksta. Jei žmogus vėl neatras savo tikrosios vietos, tuomet tinkamai nesuvoks savęs ir galiausiai ims prieštarauti savo paties tikrovei. „Dievas ne tik davė žmogui žemę, kad ja naudotųsi ir saugotų tas iš pat pradžių numatytas gėrybes, dėl kurių ta žemė jam buvo duota, bet ir dovanojo žmogui jį patį, todėl jis turi vertinti tą gamtinę ir moralinę struktūrą, kuri jam buvo suteikta“ [93].

116. Modernybę ženklino perdėtas antropocentrizmas, kuris ir šiandien kitu pavidalu kelia grėsmę bet kuriam bendram pagrindui ir mėginimui sustiprinti socialinius saitus. Todėl atėjo metas iš naujo atsigręžti į tikrovę ir jos nustatomas ribas, kurios savo ruožtu yra sveikesnio ir vaisingesnio žmogiškojo ir socialinio vystymosi galimybė. Netinkamas krikščioniškosios antropologijos pristatymas galiausiai prisidėjo prie žmogaus santykio su pasauliu klaidingo supratimo įsigalėjimo. Dažnai būdavo perteikiama prometėjiška svajonė užvaldyti pasaulį, susidarydavo įspūdis, kad rūpintis gamta yra silpnųjų reikalas. O iš tikrųjų žmogus kaip pasaulio viešpats teisingai aiškinamas tik tada, kai jis suprantamas kaip atsakingas valdytojas [94].

117. Pastangų įvertinti sprendimų žalą gamtai bei poveikį aplinkai stoka aiškiai atspindi nenorą pažinti gamtos žinią, įrašytą jos pačiose struktūrose. O nepripažįstant pačioje tikrovėje vargšų, žmogaus embrionų, neįgaliųjų – tai tik keli pavyzdžiai – svarbos, sunku išgirsti pačios gamtos šauksmus. Visa yra susiję. Jei žmogus pasiskelbia esąs autonomiškas nuo gamtos ir elgiasi kaip absoliutus valdovas, sugriūva jo egzistencijos pagrindas, nes „užuot bendradarbiavęs su Dievu kūrybos darbe, žmogus užima Dievo vietą ir galų gale sulaukia pasipriešinimo iš gamtos“ [95].

118. Tokia situacija veda į nuolatinę šizofreniją, kurios apraiškos driekiasi nuo technokratijos, nepripažįstančios gyvoms būtybėms joms būdingos vertės, aukštinimo iki reakcijos neigti bet kokią ypatingą žmogaus vertę. Tačiau atsiriboti nuo žmogiškumo neįmanoma. Be naujo žmogaus nebus naujo santykio su gamta, lygiai kaip be tinkamos antropologijos nebus ekologijos. Žmogų laikant viena iš būtybių tarp kitų, atsirandančių iš atsitiktinumų žaismo ar fizinio determinizmo, „kyla grėsmė, kad žmogaus atsakomybės jausmas išblės“ [96]. Klaidingas antropocentrizmas nebūtinai turėtų pirmą vietą užleisti „biocentrizmui“, nes tai reikštų sukelti naują disbalansą, kuris, užuot išsprendęs problemas, pridarytų dar ir kitų. Iš žmogaus nevalia reikalauti įsipareigoti pasauliui, sykiu nepripažįstant bei prideramai neįvertinant jo ypatingų gebėjimų pažinti, valios, laisvės ir atsakomybės.

119. Kritikuojant klaidingą antropocentrizmą nenustumtina į antrą vietą tarpasmeninių santykių vertė. Jei ekologinė krizė reiškia modernybės etinės, kultūrinės ir dvasinės krizės išorinę apraišką, negalime pasiduoti iliuzijai, kad savo santykį su gamta bei aplinka įstengsime išgydyti neišgydę visų svarbiausių santykių tarp žmonių. Gindama žmogaus ypatingą vertę kitų kūrinių atžvilgiu, krikščioniškoji mintis atveria erdvę branginti kiekvieną žmogiškąjį asmenį ir per tai skatina pripažinti kitą. Atvirumas kitam „tu“ išvien su gebėjimu pažinti, mylėti bei kalbėtis ir toliau yra didelis žmogaus kilnumas. Todėl, siekiant tinkamo santykio su kūrinija, nebūtina menkinti žmogaus socialinio matmens, lygiai kaip ir transcendentinio, – jo atvirumo dieviškajam „Tu“. Juk negalima siūlyti santykio su aplinka atsieti nuo santykio su kitais asmenimis ir su Dievu. Tai tebūtų ekologiniu drabužiu aprengtas romantinis individualizmas ir užsisklendimas troškiame imanentiškume.

120. Kadangi visa yra susiję, gamtos apsauga nėra suderinama ir su abortų teisinimu. Mokyti priimti silpnuosius, kurie mus kartais vargina ar erzina, praktiškai neįmanoma, jei neginamas žmogaus embrionas, net jei jo gimimas keltų nepatogumų ar sunkumų: „Praradus asmeninį ir visuomeninį jautrumą naujai gyvybei, nuvysta ir kitos visuomeniniam gyvenimui naudingos priėmimo formos“ [97].

121. Nauja sintezė, kuri įveiktų klaidingas pastarųjų šimtmečių dialektikas, dar neišrutuliota. Pati krikščionybė, išlikdama ištikima savo tapatybei ir iš Jėzaus Kristaus gautam tiesos lobiui, vis iš naujo save apmąsto bei išreiškia plėtodama dialogą su naujomis istorinėmis situacijomis ir taip išsaugo savo amžiną naujumą [98].

Praktinis reliatyvizmas

122. Klaidingas antropocentrizmas duoda pradžią klaidingai gyvensenai. Apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium atkreipiau dėmesį į praktinį reliatyvizmą, ženklinantį mūsų epochą ir „dar pavojingesnį už reliatyvizmą, susijusį su mokymu“ [99]. Padarydamas save centru, žmogus galiausiai ima teikti absoliučią pirmenybę savo atsitiktiniams interesams, o visa kita tampa santykiniu dalyku. Todėl nestebėtina, kad, visur vyraujant technokratinei paradigmai bei aukštinant neribotą žmogaus galią, įsitvirtino reliatyvizmas, kai visa, kas netarnauja saviems tiesioginiams interesams, tampa nesvarbu. Tame glūdi logika, leidžianti suprasti, kaip viena kitą stiprina įvairios nuostatos, darančios žalą aplinkai ir visuomenei.

123. Reliatyvizmo kultūra yra ta pati patologija, kuri skatina žmogų pelnytis iš kito žmogaus ir laikyti jį vien objektu, primetant jam priverstinį darbą ar pavergiant jį dėl skolos. Ta pati logika skatina seksualiai išnaudoti vaikus ar likimo valiai palikti nebenaudingus garbaus amžiaus žmones. Ir vadovaujantis būtent ta pačia logika sakoma: „Leiskime neregimoms rinkos jėgoms reguliuoti ekonomiką, jų poveikio visuomenei ir gamtai sukeliama žala yra netiesioginė.“ Jei nėra jokios objektyvios tiesos nei jokių tvirtų principų, išskyrus savo lūkesčių ir tiesioginių poreikių tenkinimą, tai kaip tada įmanoma apriboti prekybą žmonėmis, organizuotą nusikalstamumą, prekybą narkotikais, sukruvintais deimantais ir nykstančių gyvūnų kailiais? Argi ne ta pačia logika teisinamas vargšų organų įsigijimas norint juos parduoti ar panaudoti eksperimentams arba kūdikių, neatitinkančių jų tėvų lūkesčio, atsikratymas? Ir būtent ta pati „pasinaudok ir išmesk“ logika kalta dėl tokios gausybės atliekų, sąlygotų netvarkingo troškimo vartoti daugiau nei iš tikrųjų būtina. Todėl neturime manyti, kad politinių programų ar įstatymo jėgos pakaks aplinką niokojančiam elgesiui išvengti, mat jei kultūra suyra ir nebepripažįstama jokia objektyvi tiesa ar visuotinai galiojantys principai, tada įstatymai laikomi savavališkai primestu dalyku ir apeitina kliūtimi.

Būtinybė ginti darbą

124. Artinantis prie integraliosios ekologijos, apimančios ir žmogų, būtina neužmiršti darbo vertės, taip išmintingai pabrėžtos šventojo Jono Pauliaus II enciklikoje Laborem exercens. Atminkime, kad, anot Biblijos pasakojimo apie sukūrimą, Dievas apgyvendino žmogų ką tik sukurtame sode (plg. Pr 2, 15) ne tik todėl, kad žmogus juo rūpintųsi, bet ir kad jį dirbtų ir tai duotų vaisių. Šitaip darbininkai ir amatininkai „palaiko pasaulio sandarą“ (Sir 38, 34). Tinkamiausias rūpinimosi būdas – kai žmogus skatina protingą kūrinijos plėtojimąsi, nes tai reiškia būti Dievo įrankiu, padedančiu tikrove tapti potencinėms galimybėms, kurias Jis pats įrašė į daiktus: „Viešpats išželdina iš žemės vaistažoles, kurių protingas žmogus neturėtų niekinti“ (Sir 38, 4).

125. Mėginant apmąstyti, koks turėtų būti žmogaus santykis su jį supančiu pasauliu, išnyra poreikis tinkamai suprasti darbą, nes, kalbant apie žmogaus santykį su daiktais, kyla klausimas dėl žmogaus veiklos tikrovės atžvilgiu prasmės ir tikslo. Galvoje turime ne rankų darbą ar žemdirbystę, o bet kurią veiklą, susijusią su to, kas egzistuoja, keitimu, pradedant socialinės studijos rengimo ir baigiant technologinės plėtros projektu. Bet kuri darbo forma iš anksto suponuoja mintį apie santykį, kokį žmogus gali ar turi nustatyti su kitu nei jis pats. Krikščioniškasis dvasingumas išvien su nuostabos kupinu kūrinių kontempliavimu, būdingu šventajam Pranciškui Asyžiečiui, taip pat išplėtojo turtingą ir pusiausvirą darbo sampratą, kurią, pavyzdžiui, galime aptikti palaimintojo Šarlio de Fuko bei jo mokinių gyvenime.

126. Kai ko galime pasimokyti ir iš senos vienuoliškosios tradicijos. Iš pradžių ji skatino tam tikrą bėgimą iš pasaulio, mėginant atitolti nuo miestietiškos gyvensenos nuosmukio. Todėl vienuoliai ieškodavo dykumos, vedami įsitikinimo, jog tai yra tinkama vieta Dievo artumui pažinti. Vėliau šventasis Benediktas Nursietis panoro, kad jo vienuoliai gyventų bendruomenėje, derindami maldą, studijas ir rankų darbą (ora et labora). Dvasinės prasmės kupino rankų darbo įtraukimas pasirodė revoliucingas. Brandos ir pašventinimo imta ieškoti per susikaupimo ir darbo sampyną. Toks būdas gyventi darbu ugdo gebėjimą rūpintis aplinka bei ją gerbti, pripildo mūsų santykį su pasauliu sveiko saikingumo.

127. Teigiame, kad „žmogus yra viso ekonominio-visuomeninio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas“ [100]. Tačiau žmogui praradus gebėjimą kontempliuoti ir gerbti, atsiranda sąlygos darbo prasmei iškreipti [101]. Vis dėlto visada atmintina, kad žmogus sykiu „geba tapti savo materialinės gerovės, moralinės pažangos, pilnatviško savo dvasinės paskirties plėtojimo atsakingu veikėju“ [102]. Darbas turėtų būti įvairialypio asmens vystymosi aplinka, kur susipina daug gyvenimo matmenų: kūrybiškumas, ateities planai, gebėjimų ugdymas, vertybių praktikavimas, bendravimas su kitais, Dievo garbinimo nuostata. Todėl šiandienio pasaulio socialinėje tikrovėje, nepaisant ribotų verslo interesų bei abejotino ekonominio racionalumo, būtina, kad „prioritetiniu toliau būtų tikslas visiems atverti prieitį prie darbo“ [103].

128. Nuo sukūrimo esame pašaukti dirbti. Nevalia siekti žmogaus darbą vis labiau pakeisti technologiniu procesu: taip elgdamasi žmonija kenkia sau pačiai. Darbas yra būtinybė, gyvenimo prasmės šioje žemėje dalis, žmogaus brendimo, vystymosi ir savęs įgyvendinimo būdas. Šia prasme piniginė pagalba vargšams turėtų būti laikina priemonė spaudžiant poreikiui. Tikruoju tikslu visada laikytinas oraus gyvenimo įgalinimas per darbą. Tačiau ekonomikos orientacija skatino tokį technologinės pažangos tipą, kuriuo siekta sumažinti gamybos kaštus mažinant darbo vietų, pakeičiant jas mašinomis. Tai dar vienas būdas, liudijantis, kaip žmogaus veikla gali atsisukti prieš jį patį. Darbo vietų sumažėjimas „neigiamai atsiliepia ir ekonomikos plotmei, mat tada vis labiau menksta „visuomeninis kapitalas“ ir pakertami visi pasitikėjimu, patikimumu ir taisyklių laikymusi besiremiantys santykiai, būtini bet kokiam piliečių bendram gyvenimui“ [104]. Galiausiai „žmogiškoji kaina visada yra ir ekonominė kaina, o ekonominiai sutrikimai visuomet pareikalauja ir žmogiškosios kainos“ [105]. Atsisakyti investuoti į žmones dėl didesnio tiesioginio pelno yra prastas sumanymas visuomenės atžvilgiu.

129. Kad ir toliau būtų galima siūlyti užimtumą, būtina skatinti ekonomiką, palankią gamybinei įvairovei ir verslo kūrybiškumui. Pavyzdžiui, didžiulė įvairovė maisto produktų gamybos smulkių sistemų ir toliau išmaitina didžiąją pasaulio gyventojų dalį; darbuodamosi mažuose žemės sklypuose ir soduose, medžiodamos, rinkdamos miško gėrybes ir smulkiu mastu žvejodamos jos naudoja palyginti nedaug teritorijos bei vandens ir pagamina mažiau atliekų. Didelio masto ekonomika, pirmiausia žemdirbystės srityje, verčia smulkiuosius žemdirbius parduoti savo žemę ir atsisakyti savo tradicinių pasėlių. Kai kurių pastangos plėtoti įvairesnes gamybos priemones galiausiai tampa bergždžios dėl sunkumų patekti į regionines ar globalines rinkas arba todėl, kad pardavimo ir transportavimo struktūra tarnauja didžiosioms verslo įmonėms. Valdžia turi teisę ir pareigą imtis priemonių aiškiai ir tvirtai paremti smulkiuosius gamintojus ir padėti jiems diversifikuoti gamybą. Norint, kad ekonomine laisve visi galėtų veiksmingai naudotis, kartais gali prireikti apriboti tuos, kurie turi didesnius išteklius ir finansinę galią. Tiesiog deklaruoti ekonominę laisvę, kai realios sąlygos daugeliui trukdo ja realiai naudotis ir siaurina užimtumo galimybes, yra politikai garbės nedaranti demagogija. Verslininkystė, kuri yra kilnus pašaukimas, skirtas kurti gerovę ir gerinti pasaulį visiems, gali daug prisidėti prie regiono, kuriame vykdo savo veiklą, plėtros, pirmiausia tada, kai suvokia, jog darbo vietų kūrimas yra neatsiejama jos tarnavimo bendrajam gėriui dalis.

Naujos biotechnologijos

130. Iš filosofinio bei teologinio požiūrio į žmogų ir kūriniją, kokį čia mėginu pateikti, aiškiai išplaukia, kad žmogaus asmuo, apdovanotas protu ir pažinimu, nėra išorinis veiksnys, kurį būtų galima visiškai pašalinti. Nors žmogus gali kištis į augmenijos ir gyvūnijos pasaulį bei pasiimti iš jo tai, ko reikia gyvenimo reikmėms, vis dėlto Katekizme mokoma, jog eksperimentuoti su gyvūnais teisėta tik tada, kai tai „neperžengia leistinų ribų ir padeda gydyti žmogų ar gelbėti jo gyvybę“ [106]. Tvirtai primenama, kad žmogaus galia turi ribas ir kad „be reikalo gyvūnus kankinti arba atimti jiems gyvybę nesuderinama su žmogaus kilnumu“ [107]. Bet koks naudojimasis ir eksperimentavimas „reikalauja religinės pagarbos kūrinijos integralumui“ [108].

131. Man labai priimtina subalansuota šventojo Jono Pauliaus II pozicija. Jis pabrėžė mokslinės ir technologinės pažangos naudą, liudijančią „žmogaus pašaukimo atsakingai dalyvauti Dievo kuriamajame darbe kilnumą“, tačiau sykiu priminė, kad „nė vieno kišimosi į ekosistemą vienoje srityje nevalia atsieti nuo padarinių kitose srityse numatymo“ [109]. Jis pareiškė, jog Bažnyčia brangina indėlį, teikiamą „molekulinės biologijos studijų ir taikymo, taip pat kitų disciplinų, kaip antai genetikos ir jos technologinio pritaikymo žemės ūkyje bei pramonėje“ [110]. Bet jis taip pat nurodė, jog tai neturi duoti pagrindo „beatodairiškoms genetinėms manipuliacijoms“ [111], ignoruojančioms neigiamus tokio kišimosi padarinius. Negalima slopinti žmogaus kūrybiškumo. Jei reikšti savo kūrybinių gebėjimų negalima uždrausti menininkui, tai netrukdytina ir tiems, kurie apdovanoti ypatingais talentais plėtoti mokslą bei technologiją, mat Dievas jiems šiuos gebėjimus suteikė tarnauti kitiems. Sykiu nevalia užmiršti tokios žmogaus veiklos, išsiskiriančios labai rizikinga galia, padarinių, konteksto ir etinių ribų.

132. Būtent šitai turint priešais akis apmąstytinas šiandienis žmogaus kišimasis į augalijos ir gyvūnijos pasaulį, kai, siekiant išnaudoti materialioje tikrovėje glūdinčias galimybes, biotechnologijos priemonėmis daromi genetiniai pokyčiai. Tikėjimo pagarba protui verčia skirti dėmesio tam, ko patys biologijos mokslai, plėtojami nepriklausomai nuo ekonominių interesų, gali pamokyti apie biologines struktūras bei jų galimybes ir mutacijas. Bet kuriuo atveju kišimasis į gamtą leistinas, jei juo siekiama „padėti jai plėtotis pagal savo esmę, kaip Dievo panorėtam kūriniui“ [112].

133. Sunku bendrai įvertinti genetiškai modifikuotų organizmų, augalinių ir gyvūninių, plėtrą medicinos tikslais ar žemės ūkyje, nes čia vyrauja didelė įvairovė ir kiekvienas atvejis aptartinas atskirai. Kita vertus, rizika ne visada susijusi su pačia technika, bet su netinkamu ar nesaikingu taikymu. Iš tikrųjų genetines mutacijas dažnai sukelia pati gamta. Šiuolaikinis reiškinys nėra ir žmogaus sąlygotos mutacijos. Paminėti galima gyvūnų prijaukinimą, rūšių kryžminimą ir kitas senas bei visuotinai priimtas praktikas. Pravartu atminti, jog moksliniai grūdų genetinio modifikavimo tyrimai prasidėjo nuo bakterijų, natūraliai ir savaime modifikuojančių augalo genomą, stebėjimo. Vis dėlto gamtoje tokie procesai vyksta lėtu ritmu, nepalyginamu su sparta, primesta dabartinių technologijų pažangos, net jei pastaroji remiasi kelių šimtmečių mokslo vystymusi.

134. Nors ir nedisponuojame galutiniais įrodymais dėl genetiškai modifikuotų grūdų galimos žalos žmogui, o jų vartojimas kai kuriuose regionuose paskatino ekonomikos augimą, padėjusį išspręsti kai kurias problemas, vis dėlto yra reikšmingų sunkumų, kurių nevalia menkinti. Daug kur, kur tokios pasėlių kultūros imtos taikyti, derlinga žemė atsidūrė nedaugelio rankose, „pamažu išnykstant smulkiesiems gamintojams, kurie, netekę dirbamos žemės, yra priversti pasitraukti iš tiesioginės gamybos“ [113]. Silpniausieji iš jų tampa padieniais darbininkais, o daug samdomų darbininkų galiausiai persikelia į varganas miesto gyvenvietes. Tokio žemės ūkio plitimas griauna sudėtingus ekosistemų tinklus, skurdina gamybos įvairovę ir kenkia regioninės ekonomikos dabarčiai ir ateičiai. Įvairiose šalyse regima tendencija sėklų bei kitų žemei dirbti būtinų produktų gamyboje susidaryti oligopoliams, o šią priklausomybę dar labiau padidina sterilių sėklų gamyba, galop priverčianti ūkininkus pirkti jas iš didesnių gamintojų.

135. Visam tam neabejotinai būtinas nuolatinis dėmesys, lygiai kaip ir visiems su tai susijusiems etiniams aspektams. Reikia atsakingos ir plačios mokslinės ir socialinės diskusijos, kurioje būtų aptarta visa turima informacija ir dalykai pavadinti savo vardu. Kartais informacija pateikiama ne visa, bet tik ta, kuri atitinka politinius, ekonominius ar ideologinius interesus. Tai apsunkina pastangas išrutulioti subalansuotus bei protingus sprendimus įvairiais klausimais, atsižvelgiant į visus reikšmingus kintamuosius. Būtina diskusijų erdvė, kurioje visi kaip nors tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotieji (žemdirbiai, vartotojai, valdžia, mokslininkai, sėklų gamintojai, tų laukų kaimynystėje gyvenantys žmonės ir kiti) galėtų išdėstyti savo problemas ar prieiti prie išsamios ir patikimos informacijos, kuri leistų priimti sprendimus atsižvelgiant į dabarties ir ateities bendrąjį gėrį. Genetiškai modifikuotų produktų klausimas sudėtingas, reikalaujantis žvilgsnio, aprėpiančio visus jo aspektus, ir didesnių pastangų finansuoti įvairias autonominių ir tarpdalykinių tyrimų kryptis, galinčias naujaip nušviesti šias problemas.

136. Kita vertus, nerimą kelia, kad kai kurie ekologiniai sąjūdžiai, kovodami už sveiką aplinką ir pagrįstai reikalaujantys apriboti mokslinius tyrimus, tų pačių principų kartais netaiko žmogaus gyvybei. Bet kurių ribų peržengimas eksperimentuojant su gyvais žmogaus embrionais dažnai būna teisinamas. Užmirštama, jog neatimama žmogaus vertė pranoksta bet kurią jo vystymosi pakopą. Lygiai taip ir technika, jei nepripažįsta didžiųjų etinių principų, galiausiai bet kurią praktiką ima laikyti teisėta. Kaip matėme šiame skyriuje, technika, atsieta nuo etikos, vargiai įstengs pati apriboti savo galią.

Ketvirtas skyrius
INTEGRALIOJI EKOLOGIJA

137. Kadangi visa artimai tarp savęs susiję, o dabartinės problemos reikalauja, kad būtų atsižvelgiama į visus pasaulinės krizės aspektus, siūlau apmąstyti įvairius integraliosios ekologijos, aiškiai aprėpiančios žmogiškąjį ir socialinį matmenį, aspektus.

I. Aplinkos, ekonomikos ir visuomenės ekologija

138. Ekologija tiria santykius tarp gyvų būtybių ir aplinkos, kurioje jos vystosi. Ji taip pat reikalauja apmąstyti bei aptarti visuomenės gyvenimo ir išgyvenimo sąlygas sąžiningai suabejojant plėtros, gamybos ir vartojimo modeliais. Primygtinai pabrėžtina, jog visa yra susiję. Laikas ir erdvė nėra vienas nuo kito nepriklausomi, lygiai kaip neįmanoma atskirai aiškinti atomų ir subatominių dalelių. Kaip tarp savęs susiję įvairūs – fiziniai, cheminiai ir biologiniai – dėmenys, taip ir gyvų būtybių rūšys sudaro tinklą, kurio niekada iki galo nepažįstame ir nesuprantame. Su daugeliu gyvų būtybių dalijamės didele genetinės informacijos dalimi. Todėl, jei nebus įtrauktas į platesnę tikrovės viziją, fragmentiškas ir izoliuotas pažinimas gali virsti neišmanymu.

139. Kalbėdami apie „aplinką“, galvoje irgi turime ypatingą santykį – santykį tarp gamtos ir visuomenės, kuri joje gyvena. Todėl gamta negali būti laikoma kažkuo, kas atskira nuo mūsų, arba vien mūsų gyvenimo rėmais. Esame į ją įtraukti, jos dalis ir su ja sąveikaujame. Norint surasti kokios nors vietovės užterštumo priežastis, analizuotina, kaip funkcionuoja visuomenė bei jos ekonomika, kaip ji elgiasi, kaip supranta tikrovę. Turint priešais akis pokyčių mastą, neįmanoma surasti apibrėžto, nepriklausomo atsako į kiekvieną paskirą problemos dalį. Būtina ieškoti visa aprėpiančių sprendimų, atsižvelgiančių į gamtinių sistemų sąveiką tarp savęs ir su socialinėmis sistemomis. Yra ne dvi atskiros krizės, viena ekologinė, o kita socialinė, bet viena sudėtinga socialinė-ekologinė krizė. Ieškant sprendimo, kaip kovoti su skurdu, atkurti atstumtųjų orumą ir sykiu rūpintis gamta, reikia visa aprėpiančio žvilgsnio.

140. Dėl elementų, į kuriuos būtina atsižvelgti, gausos bei įvairovės, nustatant konkrečios verslo veiklos poveikį aplinkai, būtina pirmutinį vaidmenį teikti tyrinėtojams, palengvinti jų tarpusavio bendravimą ir laiduoti jiems didelę akademinę laisvę. Tokie nuolatiniai tyrimai turėtų leisti pažinti, kokie yra įvairių kūrinių tarpusavio santykiai, sujungiantys juos į didesnius vientisus darinius, kuriuos šiandien vadiname „ekosistemomis“. Jas į akiratį įtraukiame ne tik siekdami apibrėžti, kaip jomis protingai naudotis, bet ir dėl jų vidinės vertės, nepriklausomos nuo naudojimosi jomis. Kaip kiekvienas organizmas pats savaime yra geras ir nuostabus dėl to, kad yra Dievo kūrinys, lygiai tokia pati yra darni organizmų visuma, tam tikroje apibrėžtoje erdvėje funkcionuojanti kaip sistema. Net jei to sąmoningai ir nesuvokiame, nuo tokios visumos priklauso pati mūsų egzistencija. Reikia neužmiršti, kad ekosistemos prisideda prie anglies dioksido šalinimo, vandens valymo, ligų ir epidemijų kontroliavimo, dirvos sudėties, atliekų irimo ir daugybės kitų dalykų, kurių nepastebime ar apie kuriuos tiesiog nieko nežinome. Atsižvelgdami į tai, daug žmonių iš naujo ima suvokti, jog gyvename ir veikiame remdamiesi pirmiau mums dovanota, už mūsų gebėjimus bei mūsų egzistenciją ankstesne tikrove. Todėl kalbant apie „darnųjį vartojimą“ niekada nevalia iš akių išleisti kiekvienos ekosistemos gebėjimo atsinaujinti visose savo srityse ir visais savo aspektais.

141. Kita vertus, ekonominė plėtra linkusi ugdyti automatizmą bei homogenizuoti, taip siekdama supaprastinti procesus ir sumažinti kaštus. Todėl būtina ekonomikos ekologija, gebanti paskatinti plačiau žvelgti į tikrovę. Juk „aplinkos apsauga turėtų būti neatsiejama plėtros proceso dalis ir neaptarinėtina atsietai nuo jo“ [114]. Tačiau, siekiant platesnio ir visa aprėpiančio požiūrio, sykiu aktualus tampa humanizmo, atsižvelgiančio į įvairias žinojimo sritis, įskaitant ekonomikos, poreikis. Šiandien aplinkos problemų analizė neatsiejama nuo analizės žmogaus, šeimos, darbo bei miesto kontekstų ir kiekvieno asmens santykio su pačiu savimi, lemiančio tam tikrą santykių su kitais bei aplinka būdą. Tarp savęs sąveikauja ir ekosistemos, ir įvairios socialinės plotmės, ir tai dar kartą parodo, jog „visuma pranoksta dalį“ [115].

142. Jei visa yra susiję, tuomet aplinkai ir žmogaus gyvenimo kokybei atsiliepia ir visuomenės institucijų sveikata: „Kiekvienas pilietinio solidarumo ir draugystės pažeidimas daro žalą aplinkai“ [116]. Šia prasme visuomenės ekologija neišvengiamai yra institucijų ekologija ir apima įvairius matmenis, nuo pirminės socialinės grupės – šeimos laipsniškai pasiekdama vietinę, nacionalinę ir tarptautinę bendruomenes. Kiekviename socialiniame lygmenyje ir tarp jų išsirutulioja žmogiškus santykius reguliuojančios institucijos. Visa, kas jas silpnina, turi neigiamų padarinių – netenkama laisvės, padaugėja neteisingumo ir smurto. Įvairios šalys valdomos remiantis netvariomis institucinėmis sistemomis, kurios verčia kentėti gyventojus ir yra naudingos tiems, kurie iš tokios padėties pelnosi. Tiek valstybės valdymo lygmeniu, tiek pilietinės visuomenės įvairiose srityse, tiek santykiuose tarp gyventojų pernelyg dažnas įstatymus laužantis elgesys. Įstatymai gali būti sukurti geri, tačiau lieka negyva raide. Argi tada galima tikėtis, kad tikrai veiksmingi bus su aplinka susiję įstatymai bei potvarkiai? Pavyzdžiui, žinome, kad šalys, turinčios aiškius miškų apsaugos įstatymus, ir toliau nebyliai stebi jų dažną pažeidinėjimą. O štai, pavyzdžiui, narkotikų vartojimas gerovės visuomenėse lemia nuolatinę ar net didėjančią produktų iš skurdžių regionų paklausą, ten gadinančią elgseną, griaunančią gyvenimus ir galiausiai ardančią aplinką.

II. Kultūros ekologija

143. Greta gamtinio paveldo egzistuoja ir istorinis, meninis bei kultūrinis paveldas, kuriam irgi iškilusi grėsmė. Jis yra vietovės bendrosios tapatybės dalis ir pagrindas gyventi ir tinkamam miestui statydinti. Kalbama ne apie nugriovimą ir naujų, tariamai ekologiškesnių miestų, kuriuose ne visada patrauklu gyventi, pastatymą. Būtina įtraukti vietovės istoriją, kultūrą ir architektūrą, taip išsaugant originalią tapatybę. Todėl ekologija taip pat reikalauja rūpintis žmonijos kultūriniais turtais plačiąja prasme. Konkrečiau sakant, kai analizuojamos su aplinka susijusios problemos, dėmesio reikia skirti vietinei kultūrai, mokslinę-techninę kalbą įtraukiant į dialogą su liaudies kalba. O kultūra suvoktina ne kaip praeities paminklas, bet kaip gyva, dinamiška ir visų dalyvavimą aprėpianti tikrovė, kurios negalima palikti nuošalyje apmąstant žmogaus santykį su aplinka.

144. Vartotojiškas požiūris į žmogų, skatinamas dabartinės globalizuotos ekonomikos mechanizmų, linkęs kultūrą vienodinti ir silpninti milžinišką kultūrinę įvairovę, kuri yra žmonijos lobis. Todėl, siekiant visus sunkumus išspręsti vienodomis normomis ar techniniais įsikišimais, iš akių išleidžiamas vietinių problemų, reikalaujančių veiklaus gyventojų dalyvavimo, sudėtingumas. Naujus besirutuliojančius procesus ne visada įmanoma įtraukti į iš išorės nustatomus modelius; jie turi kilti iš pačios vietinės kultūros. Kaip gyvenimas ir pasaulis yra dinamiški, lygiai taip ir rūpinimasis pasauliu turi būti lankstus ir dinamiškas. Taikant vien techninius sprendimus, kyla grėsmė atsižvelgti į simptomus, neatitinkančius gilesnių problemų. Būtina paisyti tautų ir kultūrų teisių ir šitaip suvokti, kad kokios nors socialinės grupės vystymasis suponuoja istorinį procesą tam tikrame kultūriniame kontekste ir reikalauja nuolatinio vietinių socialinių veikėjų įsitraukimo, grįsto jų pačių kultūra. Net gyvenimo kokybės sąvoka negali būti primesta, bet suprantama kiekvienai žmonių grupei būdingų simbolių bei papročių aplinkoje.

145. Daug aplinkos intensyvaus išnaudojimo bei ardymo formų gali išsekinti ne tik vietinius pragyvenimo šaltinius, bet ir socialinius išteklius, įgalinusius tokį gyvenimo būdą, kuris ilgą laiką palaikė kultūrinę tapatybę ir egzistencijos bei bendro gyvenimo prasmę. Kokios nors kultūros išnykimas gali būti dar didesnė netektis nei kokios nors gyvūnų ar augalų rūšies išnykimas. Vyraujančios gyvensenos, susijusios su tam tikru gamybos būdu, primetimas gali būti ne mažiau žalingas nei ekosistemos pakitimas.

146. Todėl vietinių gyventojų bendruomenėms bei jų kultūrinėms tradicijoms skirtinas ypatingas dėmesys. Jie nėra vien mažuma tarp kitų, bet turi tapti pagrindiniai pokalbio partneriai, ypač tada, kai imamasi didelių projektų, įtraukiančių ir jų erdvę. Juk jiems žemė yra ne tik ekonominė gėrybė, tai Dievo bei protėvių, kurie joje ilsisi, dovana, šventa erdvė, su kuria jie turi sąveikauti, kad išlaikytų savo tapatybę ir vertybes. Likdami savo teritorijoje, jie ja geriausiai ir rūpinasi. Vis dėlto įvairiose pasaulio dalyse jie verčiami pasitraukti iš savo žemės, palikdami ją kasybos, žemdirbystės ar veisimo projektams, neatsižvelgiantiems į neigiamą poveikį gamtai ir kultūrai.

III. Kasdienio gyvenimo ekologija

147. Norint kalbėti apie autentišką plėtrą, būtina įsitikinti, ar žmogaus gyvenimo kokybė pagerinama visapusiškai, o tai verčia ištirti aplinką, kurioje rutuliojasi žmonių gyvenimas. Aplinka, kurioje gyvename, daro įtaką mūsų požiūriui į gyvenimą, mūsų jausenai ir veiksenai. Savo kambaryje, namie, darbo vietoje ir gyvenamajame kvartale irgi naudojamės aplinka savo tapatybei išreikšti. Stengiamės prie aplinkos prisitaikyti, o kai ji yra netvarkinga, chaotiška ar kupina vizualinės bei akustinės taršos, stimulų perteklius trukdo mūsų stengimuisi kurti visapusišką ir laimingą tapatybę.

148. Žmonių ir jų grupių, gebančių įveikti aplinkos apribojimus keičiant neigiamus sąlygų padarinius ir mokančių gyventi netvarkos bei netikrumo apsuptyje, kūrybiškumas ir dosnumas įstabūs. Pavyzdžiui, kai kuriose vietovėse, kur pastatų fasadai labai susidėvėję, yra žmonių, kurie labai oriai rūpinasi savo gyvenamųjų būstų vidumi ir yra patenkinti dėl žmonių nuoširdumo bei draugiškumo. Teigiamas socialinis gyvenimas padeda gyventojams skleisti šviesą iš pirmo žvilgsnio gyventi netinkamoje aplinkoje. Kartais tokiomis ribotomis sąlygomis pagirtiną žmogaus ekologiją plėtoja vargšai. Slogų jausmą, kurį kelia tankiai apgyvendinti gyvenamieji rajonai, atsveria artimi ir šilti žmogiški santykiai, jei susikuria bendruomenė, jei aplinkos apribojimai kiekvieno asmens viduje kompensuojami priklausymo bendrystės tinklui jausmo. Tada bet kuri vietovė nustoja būti pragaru ir tampa oraus gyvenimo aplinka.

149. Be to, įrodyta, kad kraštutinis skurdas, gyvas kai kuriose darnos, erdvės ir integracijos galimybių stokojančiose aplinkose, palieka vietos nusikalstamų organizacijų nežmoniškam elgesiui bei manipuliavimui žmonėmis. Labai nestabilių periferinių kvartalų gyventojams kasdienė grūsties ir anoniminės socialinės terpės, būdingos dideliems miestams, patirtis gali sukelti šaknų praradimo jausmą, skatinantį antisocialų ir smurtinį elgesį. Vis dėlto primygtinai pabrėžiu, kad meilė yra stipresnė. Žmonės tokiomis sąlygomis geba megzti priklausomumo ir sugyvenimo saitus, kurie grūstį paverčia bendruomenine patirtimi, sugriaunančia „aš“ sienas ir įveikiančia savanaudiškumo kliūtis. Būtent tokia bendruomeninės laimės patirtis paskatina imtis kūrybiškų pastangų pagerinti pastatą ar kvartalą [117].

150. Esant tokiam abipusiam santykiui tarp urbanistinės erdvės ir žmogiškojo elgesio, pastatų, kvartalų, viešųjų erdvių ir miestų projektuotojai turi pasitelkti įvairias disciplinas, įgalinančias suprasti vyksmus tarp žmonių, jų simbolius ir elgesį. Neužtenka siekti projekto grožio, nes dar svarbiau yra tarnauti kitokio pobūdžio grožiui – žmonių gyvenimo kokybei, jų darniam santykiui su aplinka, susitikimui ir abipusei pagalbai. Būtent todėl taip svarbu į urbanistinį planavimą įtraukti ir vietinių gyventojų požiūrį.

151. Būtina puoselėti viešąsias erdves, panoraminius vaizdus ir urbanistinius akcentus, stiprinančius bendrumo jausmą, įsišaknijimo pojūtį, „patogų jautimąsi“ mus apglėbiančiame bei vienijančiame mieste. Svarbu, kad įvairios miesto dalys būtų gerai sujungtos, o gyventojai galėtų matyti visumą, užuot užsisklendę viename kvartale ir atsisakydami patirti visą miestą kaip erdvę, kuria dalijamasi drauge su kitais. Kišantis į miesto ar kaimo kraštovaizdį visada atsižvelgtina į tai, kad įvairūs vietovės elementai sudaro visumą, kurią gyventojai suvokia kaip sąryšingą, reikšmių kupiną vaizdą. Tada kiti nustos būti svetimi ir galės būti suvokti kaip išvien statydinamo „mes“ dalis. Dėl tos pačios priežasties ir miesto, ir kaimo aplinkoje pravartu išsaugoti erdvių, kuriose būtų vengiama jas nuolat keičiančio žmogaus įsikišimo.

152. Daug kur pasaulyje, ir kaimo vietovėse, ir didmiesčiuose, labai stinga gyvenamojo ploto – taip pat ir dėl to, kad iš valstybių biudžetų galima patenkinti tik nedidelę paklausos dalį. Įgyti nuosavus namus labai sunku ne tik vargšams, bet ir nemažai visuomenės daliai. Savi namai labai svarbūs žmogaus orumui ir šeimos vystymuisi. Tai centrinis žmogaus ekologijos klausimas. Jei kur nors atsirado tokie chaotiški lūšnynai, tokius rajonus reikia urbanizuoti, o ne griauti ir šalinti iš jų gyventojus. Tokiais atvejais, kai vargšai gyvena užterštuose priemiesčiuose ar pavojinguose konglomeratuose ir prireikia juos „perkelti kitur, kad jų kančios nebedidėtų, būtina iš anksto juos tinkamai informuoti, pasiūlyti žmogaus orumą atitinkančius gyvenamuosius būstus bei tiesiogiai įtraukti į šį procesą suinteresuotuosius“ [118]. Sykiu probleminiai rajonai turėtų būti kūrybiškai integruoti į svetingą miestą. „Kokie gražūs miestai, įveikiantys liguistą nepasitikėjimą, integruojantys skirtinguosius ir tokį veiksmą paverčiantys nauju vystymosi veiksniu! Kokie gražūs miestai, kurių architektūrinis išplanavimas teikia daug erdvių, skatinančių jungtis, megzti ryšius, pripažinti kitą!“ [119].

153. Gyvenimo kokybei mieste didelę įtaką daro transportas, dažnai sukeliantis gyventojams didelių kančių. Miestuose važinėja daug automobilių su vienu ar dviem žmonėmis, todėl eismas tampa intensyvus, didėja užterštumas, sunaudojami milžiniški neatsinaujinančios energijos kiekiai, prireikia naujų gatvių bei stovėjimo aikštelių, kenkiančių urbanistiniam audiniui. Daugelis specialistų vieningai mano, jog pirmenybė teiktina viešajam transportui. Tačiau bet kurias būtinas priemones visuomenei bus sunku taikiai priimti, jei tas transportas nebus esmingai pagerintas, mat daugelyje miestų grūstis, transporto nepatogumas ar retumas ir nesaugumas neatitinka žmogaus orumo.

154. Žmogaus ypatingo kilnumo pripažinimas dažnai kertasi su chaotišku gyvenimu, žmonėms primetamu mūsų miestuose. Tačiau tai neturėtų duoti dingsties užmiršti, jog dėl apleistumo bei dėmesio stokos kenčia žmonės, gyvenantys ir kai kuriose kaimo vietovėse, kur trūksta esminių paslaugų ir darbininkai paversti beteisiais vergais, be jokių oresnio gyvenimo vilčių.

155. Žmogaus ekologija taip pat apima daug gilesnį dalyką – būtiną žmogaus gyvenimo santykį su moraliniu įstatymu, įrašytu pačioje žmogaus prigimtyje, santykį, be kurio neįmanoma sukurti oresnės aplinkos. Benediktas XVI pareiškė, kad egzistuoja ir „žmogaus ekologija“, nes „žmogus irgi turi prigimtį, kurios privalo paisyti ir kuria negali manipuliuoti, kaip nori“ [120]. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad mūsų kūnas įstato mus į tiesioginį santykį su aplinka ir kitomis gyvomis būtybėmis. Savo kūno kaip Dievo dovanos priėmimas yra būtina sąlyga kaip Tėvo dovaną ir bendrus namus priimti ir visą pasaulį. Ir priešingai, viešpatavimo savo kūnui logika virsta kartais subtilia viešpatavimo kūrinijai logika. Mokytis priimti savo kūną, rūpintis juo bei gerbti jo reikmes tikrajai žmogaus ekologijai yra esminės svarbos dalykas. Norint pažinti patį save per susitikimą su kitu, kuris skirtingas nuo manęs, taip pat būtina branginti savo kūno moteriškumą ar vyriškumą. Tada bus įmanoma džiugiai priimti savitą kito ar kitos dovaną kaip Dievo Kūrėjo darbą ir vienam kitą praturtinti. Todėl nesveika yra nuostata to, kuris siekia „panaikinti lyčių skirtumus, nes nebesugebama, kaip su tuo susidoroti“ [121].

IV. Bendrojo gėrio principas

156. Žmogaus ekologija neatsiejama nuo bendrojo gėrio sąvokos, nuo principo, kuriam socialinėje etikoje tenka esminis ir vienijantis vaidmuo. Jis yra „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams asmenims geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“ [122].

157. Bendrasis gėris numato pagarbą žmogaus asmeniui kaip tokiam su pagrindinėmis ir neatimamomis teisėmis visapusiško vystymosi atžvilgiu. Jis taip pat reikalauja socialinės gerovės bei saugumo ir įvairių tarpinių grupių vystymosi taikant subsidiarumo principą. Tarp pastarųjų kaip pirminė visuomenės ląstelė ypač išsiskiria šeima. Galiausiai bendrasis gėris reikalauja socialinės taikos, tai yra tam tikros tvarkos stabilumo ir saugumo, o to pasiekti neįmanoma ypatingo dėmesio neskiriant paskirstomajam teisingumui, kurio pažeidinėjimas visada sukelia smurtą. Visa visuomenė – o joje ypač valstybė – privalo ginti ir skatinti bendrąjį gėrį.

158. Dabartinėmis pasaulinės visuomenės sąlygomis, kai yra tiek daug neteisingumo ir vis gausėja atstumtų žmonių, iš kurių atimtos pagrindinės žmogaus teisės, bendrojo gėrio principas kaip logiška ir neišvengiama pasekmė iškart virsta raginimu solidarizuotis ir pirmenybės teikimo vargšams pasirinkimu. Toks pasirinkimas reikalauja ne tik padaryti išvadas dėl žemės gėrybių bendrosios paskirties, bet ir, kaip mėginau parodyti apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium [123], pirmiausia gilių tikėjimo įsitikinimų šviesoje apmąstyti nepaprastą vargdienio kilnumą. Užtenka pažvelgti į tikrovę, kad suprastum, jog toks pasirinkimas šiandien yra pagrindinis etinis reikalavimas siekiant veiksmingai įgyvendinti bendrąjį gėrį.

V. Teisingumas tarp kartų

159. Bendrojo gėrio sąvoka taip pat aprėpia būsimas kartas. Tarptautinės ekonominės krizės skausmingai parodė žalingus padarinius to, kai nepripažįstama mūsų ir po mūsų būsimų kartų bendra dalia. Be solidarumo tarp kartų šiandien neįmanoma kalbėti apie tvarią plėtrą. Galvodami apie tai, kokios būklės planetą paliksime būsimoms kartoms, persiimame kitokia logika, nepelnytos dovanos, kurią gavome ir perduodame, logika. Jei žemė mums dovanota, negalime vadovautis vien utilitaristiniu veiksmingumo ir našumo dėl individualios naudos kriterijumi. Čia kalbame ne apie pasirinktinę nuostatą, bet apie esminį teisingumo klausimą, nes žemė, kurią gavome, priklauso ir tiems, kurie dar bus. Portugalijos vyskupai paragino prisiimti šią teisingumo pareigą: „Aplinka yra priėmimo logikos dalis. Ji yra paskola, kurią kiekviena karta gauna ir privalo perduoti kitai kartai“ [124]. Integraliajai ekologijai būdingas toks platus požiūris.

160. Kokį pasaulį trokštame palikti tiems, kurie bus po mūsų, dabar augantiems vaikams? Šis klausimas nesusijęs vien, atskirai imant, su aplinka, nes jo negalima kelti fragmentiškai. Klausdami, kokį pasaulį norime palikti, galvoje pirmiausia turime jo bendrą kryptį, prasmę ir vertybes. Jei tas svarbus klausimas nepulsuoja, manau, mūsų ekologinės pastangos neduos reikšmingų vaisių. Tačiau jei jis keliamas drąsiai, esame priversti neišvengiamai ieškoti atsakymų į kitus, daug tiesesnius klausimus: koks mūsų kelionės šiame pasaulyje tikslas? Koks mūsų gyvenimo tikslas? Koks mūsų darbo ir pastangų tikslas? Kodėl žemei mūsų reikia? Todėl neužtenka pasakyti, kad turime rūpintis būsimomis kartomis. Privalome atsižvelgti į tai, kad ant kortos pastatytas mūsų pačių orumas. Esame tie, kurie pirmučiausia suinteresuoti palikti po mūsų ateisiančiai žmonijai gyventi tinkamą planetą. Tai reiškia dramą mums patiems, nes tai susiję su mūsų kelionės šioje žemėje prasme.

161. Į katastrofų prognozes šiandien nebegalima žvelgti paniekinamai ir ironiškai. Artimiausioms kartoms galime palikti per daug griuvėsių, dykrų ir purvo. Vartojimo, eikvojimo ir aplinkos keitimo ritmas taip pranoko planetos galimybes, kad dabartinė gyvensena, kurios nebeįmanoma palaikyti, gali baigtis tik katastrofomis – jos periodiškai ir ištinka įvairius regionus. Ar dabartinio disbalanso padarinius pavyks sušvelninti, priklauso nuo šiandienių veiksmų, pirmiausia nuo atsakomybės, uždedamos mums tų, kuriems tenka pakelti blogiausius padarinius, apmąstymo.

162. Sunkumai rimtai atsižvelgti į šį iššūkį susiję su etiniu bei kultūriniu nuosmukiu, kuris, be to, yra ir ekologinis. Postmodernaus pasaulio vyrams ir moterims gresia nuolatinis pavojus virsti dideliais individualistais, o daugelis dabartinių socialinių problemų kyla iš savanaudiškų pastangų nedelsiant patenkinti poreikius, iš šeimos ir socialinių ryšių krizės, iš sunkumų pripažinti kitą. Dažnai tėvų perdėtas ir trumparegiškas vartojimas nuskriaudžia vaikus, kuriems vis sunkiau įsigyti savo namus ir sukurti šeimą. Be to, tas negebėjimas nukreipti žvilgsnio į būsimas kartas susijęs ir su mūsų negebėjimu praplėsti savo interesų horizontą ir pagalvoti apie tuos, kurie nuo plėtros nušalinti. Pagalvokime ne tik apie būsimus, bet ir apie šiandienius vargšus, kurių gyvenimas šioje žemėje trumpas ir kurie negali laukti. Todėl, „neapsiribojant sąžiningu solidarumu tarp kartų, būtina pabrėžti primygtinį moralinį poreikį atnaujinti solidarumą kartoje“ [125].

Penktas skyrius
KAI KURIOS GAIRĖS ORIENTACIJAI IR VEIKLAI

163. Mėginau panagrinėti dabartinę žmonijos situaciją atkreipdamas dėmesį į planetos, kurioje gyvename, įtrūkius ir gilesnes žmogiškąsias aplinkos blogėjimo priežastis. Nors toks tikrovės apmąstymas jau pats savaime parodo poreikį keisti kursą ir siūlo kai kuriuos veiksmus, dabar apmesime pagrindinius dialogo maršrutus, galinčius padėti ištrūkti iš savigriovos spiralės, kuria judame vis žemyn.

I. Dialogas dėl aplinkos tarptautinėje politikoje

164. Nuo praėjusio šimtmečio vidurio, įveikiant gausybę sunkumų, ėmė vis labiau įsivyrauti tendencija suvokti planetą kaip tėvynę, o žmoniją kaip tautą, gyvenančią bendruose namuose. Tai, kad pasaulyje visa susiję, reiškia ne tik supratimą, kad žalingi gyvenimo, gamybos ir vartojimo būdai neigiamai atsiliepia visiems, bet ir pirmučiausia pastangas pasiūlyti sprendimų remiantis globaline perspektyva, o ne vien kai kurių šalių interesų gynimu. Tarpusavio priklausomybė įpareigoja mus galvoti apie vieną pasaulį, apie bendrą projektą. Tačiau tas pats intelektas, naudojamas milžiniškai technologinei plėtrai, neįstengia surasti veiksmingų tarptautinės veiklos formų rimtoms ekologinėms bei socialinėms problemoms spręsti. Norint imtis globalių problemų, kurių neįmanoma išspręsti pavienių šalių veiksmais, būtinas pasaulinis sutarimas, galintis, pavyzdžiui, suplanuoti tvarią ir diversifikuotą žemdirbystę, išrutulioti atsinaujinančias ir nedidelės taršos energijos formas, paskatinti našiau naudoti energiją, prisidėti prie tinkamesnio miškų bei jūrų išteklių naudojimo, visiems garantuoti prieigą prie geriamojo vandens.

165. Žinome, kad technologija, grįsta labai teršiančiu iškastiniu kuru – pirmiausia anglimi, bet taip pat nafta ir menkesniu mastu dujomis, – turi būti nedelsiant laipsniškai pakeista. Kol plačiai nevartojama atsinaujinanti energija, o tai jau turėtų būti pradėta daryti, leistina rinktis mažesnę blogybę ar pasitelkti laikinus sprendimus. Vis dėlto tarptautinėje bendruomenėje nepasiekta tinkamų susitarimų dėl to, kas yra atsakingas padengti didelius energetinės pervartos kaštus. Pastaraisiais dešimtmečiais aplinkos klausimai davė pradžią platiems viešiesiems debatams, kurie pilietinėje visuomenėje atvėrė erdves svarbioms bei dosnioms pastangoms. Politika ir pramonė reagavo lėtai, toli gražu ne taip, kaip to reikalauja pasauliniai iššūkiai. Šia prasme galima pasakyti: nors postindustrinės epochos žmonija galbūt bus prisimenama kaip neatsakingiausia istorijoje, puoselėtina viltis, jog XXI amžiaus žmoniją ateinančios kartos prisimins kaip tą, kuri dosniai ėmėsi savo didelės atsakomybės.

166. Pasaulinis ekologinis sąjūdis nuėjo ilgą kelią, turtingą daugelio pilietinės visuomenės organizacijų pastangų. Čia neįmanoma nei jų visų išvardyti, nei perteikti jų indėlių istorijos. Tačiau tokios pastangos lėmė, kad aplinkos klausimai vis dažniau ėmė atsidurti viešosiose darbotvarkėse ir tapo nuolatiniu kvietimu mąstyti žvelgiant toli į priekį. Vis dėlto pasaulio viršūnių susitikimai aplinkos klausimais pastaraisiais metais nepateisino lūkesčių, nes dėl politinių sprendimų stokos nebuvo tikrai reikšmingų ir veiksmingų susitarimų dėl pasaulio ekologijos.

167. Paminėtinas Pasaulio viršūnių susitikimas 1992 m. Rio de Žaneire. Ten buvo pareikšta, kad „žmonės yra pastangų siekiant tvarios plėtros centre“ [126]. Tęsiant kai kuriuos Stokholmo deklaracijos (1972 m.) nuostatus, jame, be kita ko, patvirtintas tarptautinis bendradarbiavimas rūpinantis visos žemės ekosistema, įpareigojimas aplinką teršiantiesiems prisiimti to ekonominius kaštus, pareiga įvertinti kiekvieno darbo ar projekto poveikį aplinkai. Siekiant apgręžti pasaulinio šiltėjimo tendenciją, pasiūlyta apriboti šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų koncentraciją atmosferoje. Taip pat parengta darbotvarkė su veiksmų planu bei sutartis dėl biologinės įvairovės, deklaruoti principai dėl miškų. Nors šis viršūnių susitikimas to laiko sąlygomis buvo tikrai novatoriškas bei pranašiškas, susitarimai buvo sunkiai praktiškai įgyvendinami, nes trūko tinkamų kontrolės, periodinių patikrinimų ir bausmių už susitarimų nevykdymą mechanizmų. Paskelbtieji principai ir šiandien tebelaukia veiksmingų ir lanksčių įgyvendinimo būdų.

168. Kaip teigiama patirtis paminėtina, pavyzdžiui, Bazelio konvencija dėl pavojingų atliekų su pranešimų, nustatytų lygių ir kontrolės sistema; taip pat minėtina saistanti Konvencija dėl tarptautinės prekybos augmenijos ir gyvūnijos rūšimis, kurioms gresia išnykimas, kur taip pat numatyti patikrinimai, kaip ji yra įgyvendinama. Atrodo, kad Vienos konvencija dėl ozono sluoksnio apsaugos ir jos įgyvendinimas pagal Monrealio protokolą bei jo pataisas padėjo prieiti šios problemos sprendimų priėmimo etapą.

169. O dėl biologinės įvairovės išsaugojimo ir žemės virtimo dykuma pasistūmėta į priekį nedaug. Klimato kaitos srityje pažanga apgailėtinai menka. Norint sumažinti šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų kiekį, reikia sąžiningumo, drąsos ir atsakomybės, pirmiausia galingų ir labiausiai teršiančių šalių. Rio+20 pavadinta Jungtinių Tautų konferencija dėl tvarios plėtros (Rio de Žaneiras, 2012 m.) paskelbė platų, bet neveiksmingą baigiamąjį pareiškimą. Tarptautinėse derybose neįstengta reikšmingiau pajudėti į priekį dėl pozicijos šalių, kurios pirmenybę pasaulinio bendrojo gėrio atžvilgiu teikė savo interesams. Kentėsiantys dėl padarinių to, ką mėginame nuslėpti, neužmirš šio sąžinės bei atsakomybės stygiaus. Rengiant šią encikliką, debatai tapo itin intensyvūs. Mes, tikintieji, negalime liautis meldę Dievo, kad dabartinės diskusijos duotų teigiamų vaisių ir būsimos kartos nekentėtų nuo neprotingo delsimo poveikio.

170. Kai kurios strategijos dėl aplinką teršiančių išmetamųjų dujų sumažinimo numato ekologinius kaštus internacionalizuoti. Tai kelia pavojų, jog nedaug išteklių turinčioms šalims bus užkrautos sunkios, į pramoninių šalių turimas panašios pareigos sumažinti išmetamųjų dujų kiekį. Šalims, išsiskiriančioms didžiausiu poreikiu plėtotis, tokių priemonių primetimas sudarytų sunkumų. Šitaip po rūpinimosi aplinka priedanga atsirastų dar viena neteisybė. Ir šiuo atveju, kaip visada, nukentėtų silpniausi. Kadangi klimato kaitos poveikis jausis dar ilgą laiką, net jei šiandien būtų imtasi griežtų priemonių, kai kurioms nedaug išteklių turinčioms šalims reikėtų pagalbos prisitaikyti prie padarinių, kurie jau dabar matomi ir neigiamai atsiliepia jų ekonomikai. Atsakomybė yra bendra, tačiau skirtinga jau tiesiog dėl to, kad, pasak Bolivijos vyskupų, „šalims, gaunančioms naudos iš aukšto industrializacijos lygio, kuris ir lemia milžinišką šiltnamio reiškinį sukeliančių išmetamųjų dujų kiekį, tenka didesnė atsakomybė prisidėti prie tų problemų sprendimo“ [127].

171. „Išmetamųjų dujų sertifikatų“ pirkimo ir pardavimo strategija gali duoti pradžią naujai spekuliacijos formai ir nepadėti sumažinti teršiančių išmetamųjų dujų. Ši sistema atrodo greitas ir lengvas sprendimas, sudarantis įspūdį, jog rūpinamasi aplinka, tačiau iš tikrųjų nesąlygoja radikalių pokyčių, kurių reikalauja dabartinės aplinkybės. Veikiau ji gali tapti gudrybe, leidžiančia išlaikyti kai kurių šalių ir sektorių perteklinį vartojimą.

172. Neturtingosios šalys pirmenybę turi teikti skurdo šalinimui, savo gyventojų socialinei plėtrai ir sykiu apsvarstyti papiktinantį kai kurių savo tautos privilegijuotų sluoksnių vartojimo lygį bei veiksmingiau kovoti su korupcija. Žinoma, plėtotina ir mažiau teršianti energijos gamyba, bet tam reikia planetos dabartinio teršimo sąskaita smarkiai išaugusių šalių pagalbos. Norint tiesiogiai naudotis gausia saulės energija, būtinos priemonės ir subsidijos, kad besivystančioms šalims būtų prieinamos technologijos, techninė pagalba ir finansiniai ištekliai, tačiau niekada iš akių neišleidžiant konkrečių sąlygų, nes „ne visada tinkamai įvertinama, ar įrenginiai suderinami su kontekstu, kuriam jie projektuojami“ [128]. Lyginant su klimato kaitos rizika kaštai bus nedideli. Bet kuriuo atveju tokie sprendimai pirmiausia yra etiniai, grįsti visų tautų solidarumu.

173. Neatidėliotinai būtini tarptautiniai susitarimai, kuriuos privalu įgyvendinti, nes vietinių instancijų gebėjimas veiksmingai veikti menkas. Santykiai tarp valstybių turėtų būti tokie, kad nepažeistų kiekvienos suverenumo, tačiau sykiu nustatytini suderinti būdai, kaip išvengti vietinių katastrofų, galiausiai pakenksiančių visiems. Reikia pasaulinės reguliacinės normos, nustatančios pareigas ir užkertančios kelią nepriimtiniems veiksmams, pavyzdžiui, galimybei, kad galingosios šalys arba įmonės labai teršiančiomis atliekomis bei pramonėmis atsikratytų kitose šalyse.

174. Paminėtina ir vandenynų valdymo problema. Nors yra įvairių tarptautinių ir regioninių konvencijų, fragmentacija ir griežtų reglamentacijos, kontrolės ir bausmių mechanizmų stygius galiausiai pakerta visas pastangas. Didėjanti jūrinių atliekų ir jūrinių teritorijų apsaugos už nacionalinių sienų problema ir toliau lieka ypatingas iššūkis. Galop reikia sutarties dėl valdymo režimų, skirtos visai vadinamųjų pasaulinių bendrųjų gėrybių gamai.

175. Ta pati logika, kad sunku imtis radikalių veiksmų pasaulinio šiltėjimo tendencijai sustabdyti, neleidžia įgyvendinti ir tikslo panaikinti skurdą. Reikia atsakingesnės pasaulinės reakcijos, sykiu apimančios pastangas sumažinti taršą ir plėtoti neturtingas šalis bei neturtingus regionus. XXI amžiuje, nors išlieka praeities epochai būdingas valdymas, regime silpnėjančią nacionalinių valstybių galią; tai pirmiausia vyksta dėl to, kad ekonominis-finansinis matmuo, išsiskiriantis tarptautiniu pobūdžiu, ima viršų politikos atžvilgiu. Tokiame kontekste iškyla poreikis plėtoti stipresnes ir veiksmingos sąrangos organizacijas, kurioms pagal nešališkai tarp nacionalinių vyriausybių sudarytas sutartis suteikta valdžia ir galia bausti. Kaip, tęsdamas Bažnyčios socialinio mokymo išplėtotą kryptį, pareiškė Benediktas XVI, „norint vairuoti pasaulinę ekonomiką, gydyti krizės ištiktas ekonomikas, užbėgti už akių krizės gilėjimui bei iš to išplaukiančiam disbalansui, įgyvendinti visišką nusiginklavimą, skatinti saugumą ir taiką ir reguliuoti migrantų srautus, neatidėliotinai būtina tikra politinė pasaulinė valdžia, apie kokią jau užsiminė mano pirmtakas palaimintasis popiežius Jonas XXIII“ [129]. Šiuo požiūriu skatinant tarptautines strategijas, užkertančias kelią rimtesnėms, galiausiai visiems pakenksiančioms problemoms, visiškai naują svarbą įgyja diplomatija.

II. Dialogas siekiant naujos nacionalinės ir vietinės politikos

176. Nugalėtojų ir pralaimėtojų yra ne tik tarp šalių, bet ir pačiose neturtingose šalyse, kur irgi apibrėžtina skirtinga atsakomybė. Todėl su aplinka ir ekonomine plėtra susijusių klausimų nevalia kelti priešais akis turint vien skirtumus tarp šalių, bet dėmesio būtina skirti ir nacionalinei bei vietinei politikai.

177. Dėl žmogiškų gebėjimų neatsakingo naudojimo galimybės kiekvienai valstybei tenka pareiga savo teritorijoje planuoti, koordinuoti, prižiūrėti ir bausti. Kaip visuomenė tvarko ir saugo savo tapsmą nuolatinių technologinių naujovių kontekste? Veiksmingas to veiksnys yra teisė, kuri, atsižvelgdama į bendrąjį gėrį, nustato priimtino elgesio taisykles. Ribos, kurias privalo nubrėžti sveika, brandi ir suvereni visuomenė, susijusios su numatymu ir apsauga, tinkama reglamentacija, normų taikymo priežiūra, kova su korupcija, veiksminga kontrole atsiradus nepageidaujamiems gamybos procesų padariniams ir tikslingu įsikišimu neaiškių ar potencialių pavojų akivaizdoje. Auga jurisprudencija, kuria siekiama sumažinti žalingą verslo įmonių veiklos poveikį. Tačiau politinė ir institucinė struktūra yra ne vien netikusioms praktikoms išvengti, bet ir geroms praktikoms skatinti, siekiant naujų būdų ieškoti kūrybiškumo, erdvės, kur galėtų lengviau reikštis asmeninės ir kolektyvinės iniciatyvos.

178. Į tiesioginius rezultatus dėmesį sutelkusios politikos, palaikomos vartotojiškos visuomenės, drama yra tai, jog reikalaujama augimo per trumpą laiką. Vadovaudamosi savo rinkiminiais interesais, vyriausybės vengia erzinti gyventojus priemonėmis, galinčiomis neigiamai atsiliepti vartojimo lygiui ar sukelti grėsmę užsienio investicijoms. Trumparegiška galios politika trukdo į vyriausybių viešąją darbotvarkę įtraukti ilgalaikę ekologinę programą. Užmirštama, kad „laikas pranoksta erdvę“ [130], kad esame veiksmingesni tada, kai rūpinamės procesų išjudinimu, o ne galios erdvės užvaldymu. Politikos didybė pasireiškia tada, kai sunkiomis akimirkomis veikiama vadovaujantis didžiaisiais principais ir galvojant apie ilgalaikį bendrąjį gėrį. Imtis šios pareigos tautos projekte politinei galiai sunkiai sekasi.

179. Kai kur plėtojami kooperatyvai, naudojantys atsinaujinančią energiją; ji patenkina vietinius poreikius, o pagamintas jos perteklius parduodamas. Šis paprastas pavyzdys rodo, kad, dabartinei pasaulinei tvarkai nepajėgiant imtis atsakomybės, tą padaryti gali vietinės instancijos. Jų lygmeniu išties gali rastis didesnė atsakomybė, tvirtas bendruomeninis jausmas, ypatingas gebėjimas rūpintis, dosnesnis kūrybiškumas, nuoširdi meilė savo žemei, taip pat rūpestis dėl to, kas liks vaikams ir vaikaičiams. Tokios vertybės į vietinius gyventojus suleidusios daug gilesnes šaknis. Kadangi teisė dėl korupcijos kartais pasirodo esanti nepakankama, gyventojai turėtų spausti valdžią priimant politinius sprendimus. Visuomenė per nevyriausybines organizacijas ir tarpines sąjungas turi įpareigoti valdančiuosius parengti griežtesnes normas, procedūras ir kontrolę. Piliečiams politinės galios – nacionalinės, regioninės ir municipalinės – nekontroliuojant, kelio ekologinei žalai užkirsti nepavyks. Kita vertus, vietinių bendruomenių teisiniai aktai bus veiksmingesni, jei kaimyninės bendruomenės bus sutarusios remti tokią pačią ekologinę politiką.

180. Vienodų receptų nėra, nes kiekvienos šalies ir kiekvieno regiono problemos bei ribos savitos. Tiesa ir tai, kad politinis realizmas gali reikalauti pereinamųjų priemonių bei technologijų, tačiau juos visada turi lydėti vis labiau saistančių planų bei įsipareigojimų prisiėmimas. Sykiu nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu visada lieka dar daug ką nuveikti, pavyzdžiui, energijos taupymo srityje. Tai apima energijos požiūriu maksimaliai našių pramonės gamybos būdų ir mažesnio pirminės medžiagos naudojimo skatinimą, pašalinant iš rinkos energijos suvartojimo ar užterštumo požiūriais mažiau našius produktus. Taip pat paminėtinas tinkamas transportas ar statybos ir pastatų modernizacijos technikos, siekiant sumažinti energijos suvartojimą ir taršą. Kita vertus, vietinė politika gali keisti vartojimą, plėtoti atliekų utilizacijos bei perdirbimo ekonomiką, saugoti tam tikras rūšis ir skatinti diversifikuotą žemdirbystę su pasėlių kaitaliojimu. Neturtingo regiono žemės ūkį galima pagerinti investuojant į kaimo infrastruktūrą, organizuojant vietinę ar nacionalinę rinką, drėkinimo sistemas, plėtojant tvarias žemdirbystės technikas. Galima palengvinti sąlygas kurtis įvairioms kooperacijoms ar bendruomeninėms organizacijoms, ginančioms smulkių gamintojų interesus ir apsaugančioms vietines ekosistemas nuo plėšimo. Įmanoma nuveikti tiek daug!

181. Būtinas tęstinumas, nes su klimato kaita ir aplinkos apsauga susijusios politikos neįmanoma kaitalioti sulig kiekvienu vyriausybės pasikeitimu. Rezultatams pasiekti prireiks ilgo laiko, jie pareikalaus kaštų, neduosiančių greitų vaisių, kuriuos būtų galima parodyti kokios nors vyriausybės gyvavimo laikotarpiu. Todėl, jei nebus gyventojų ir institucijų spaudimo, visada bus vengiama imtis veiksmų, juolab tada, kai rasis kitų neatidėliotinai spręstinų problemų. Kai politikas tokios atsakomybės bei ją lydinčių kaštų imasi, tai neatitinka dabartinės ekonomikos ir politikos „našumo“ ir greitų rezultatų logikos, bet jei jam užtenka drąsos tai daryti, jis iš naujo patvirtina Dievo žmogui suteiktą kilnumą ir istorijai palieka kilniadvasiškos atsakomybės liudijimą. Būtina suteikti daugiau erdvės sveikai politikai, gebančiai reformuoti institucijas, koordinuoti ir kurti geras praktikas, įgalinančias nugalėti ydingą spaudimą bei inerciją. Vis dėlto reikia pasakyti, kad ir geriausios priemonės galiausiai žlugs, jeigu stigs didelių tikslų, vertybių, humanistinio ir prasmės kupino supratimo, gebančių suteikti kiekvienai visuomenei taurią ir kilnią kryptį.

III. Dialogas ir sprendimų priėmimo procesų skaidrumas

182. Numatant verslo įmonių ir kitų projektų poveikį aplinkai, būtini skaidrūs politiniai procesai ir dialogas, tuo metu korupcija, kai mainais už tam tikras paslaugas paslepiamas kokio nors projekto tikrasis poveikis aplinkai, veda prie dviprasmiškų susitarimų, leidžiančių išvengti pareigos informuoti ir išsamiai aptarti.

183. Poveikio aplinkai tyrimai neturėtų būti atliekami jau parengus gamybos projektą ar kokią nors strategiją, planą ar programą. Tai darytina pačioje pradžioje ir tarpdisciplininiu būdu, skaidriai ir be jokio ekonominio ar politinio spaudimo. Tyrimai turėtų būti susiję su darbo sąlygų ir galimų padarinių žmonių fizinei bei psichinei sveikatai, vietinei ekonomikai, saugumui analize. Tada bus galima realistiškiau numatyti ekonominius rezultatus, atsižvelgti į galimus scenarijus ir galbūt užbėgti už akių poreikiui daugiau investuoti siekiant atitaisyti galimus nepageidaujamus padarinius. Visada būtina pasiekti sutarimą tarp įvairių socialinių veikėjų, galinčių pasiūlyti skirtingų perspektyvų, sprendimų ir alternatyvų. Tačiau debatuose pirmenybė teiktina vietos gyventojams, kurie rūpinasi savo pačių ir savo vaikų ateitimi ir gali atsižvelgti į tikslus, pranokstančius tiesioginį ekonominį interesą. Norint įgalinti visų suinteresuotų šalių apgalvotą ir aptartą strategiją, būtina atsisakyti „kišimosi“ į aplinką minties. Dalyvavimo principas reikalauja visus tinkamai informuoti, kokie yra įvairūs aspektai, pavojai bei galimybes, ir neapsiriboti pradiniu apsisprendimu dėl projekto, bet imtis nuolatinės kontrolės ir monitoringo. Mokslinės ir politinės diskusijos turi būti sąžiningos ir kupinos pagarbos tiesai, nesitenkinančios tuo, kad kas nors leidžiama ar neleidžiama įstatymo.

184. Išaiškėjus galimoms grėsmėms aplinkai, susijusioms su dabartiniu ir būsimu bendruoju gėriu, „sprendimai grįstini pasveriant kiekvienos alternatyvos riziką ir galimą naudą“ [131]. Tai ypač svarbu tada, kai dėl projekto gali išaugti gamtinių išteklių naudojimas, išmetamų kenksmingų medžiagų, atliekų, reikšmingai pakisti kraštovaizdis, saugomų rūšių buveinė ar viešoji erdvė. Kai kurie nepakankamai išanalizuoti projektai gali smarkiai pakenkti vietinei gyvenimo kokybei dėl gausybės tokių įvairių veiksnių, kaip, pavyzdžiui, nenumatytas akustinis užteršimas, vizualinės erdvės susiaurėjimas, kultūrinių vertybių netektis, branduolinės energijos naudojimo padariniai. Vartotojiška kultūra, pirmenybę teikianti trumpalaikiškumui ir privačiam interesui, gali skatinti pernelyg skubinti procedūras ar polinkį nuslėpti informaciją.

185. Norint nustatyti, ar tai prisidės prie visapusiškos plėtros, bet kurioje diskusijoje, susijusioje su verslo iniciatyva, keltini šie klausimai: koks tikslas? Koks motyvas? Kur? Kada? Kaip? Kam? Kokie pavojai? Kokie kaštai? Kas ir kaip padengs kaštus? Tokiuose tyrimuose kai kuriems klausimams teiktina pirmenybė. Pavyzdžiui, žinome, kad vandens yra ribotai ir jis būtinas, be to, prieiga prie vandens yra pamatinė teisė, lemianti kitų žmogaus teisių įgyvendinimą. Šis faktas yra neabejotinas ir svarbiausias analizuojant bet kokį poveikį kokio nors regiono aplinkai.

186. 1992 m. Rio de Žaneiro deklaracijoje teigiama, kad, „esant didelės ar nepataisomos žalos grėsmei, visiško mokslinio tikrumo stygius negali būti motyvas atidėti rentabilias priemones“ [132], galinčias užkirsti kelią aplinkos blogėjimui. Šis atsargumo principas leidžia apsaugoti silpniausiuosius, kurie turi nedaug priemonių apsiginti ir pasirūpinti nepaneigiamais įrodymais. Jei objektyvi informacija leidžia numatyti didelę ir neatitaisomą žalą, kiekvienas projektas, net jei to neįmanoma įrodyti, turi būti sustabdytas arba pakeistas. Šitaip įrodinėjimo našta panaikinama, nes tada reikia objektyviai ir neatremiamai įrodyti, kad siūloma veika nesukels didelės žalos aplinkai ar gyventojams.

187. Šitai nereiškia priešinimosi bet kurioms technologinėms naujovėms, prisidedančioms prie geresnės gyventojų gyvenimo kokybės. Tačiau kiekvienu atveju būtina tvirtai laikytis principo, kad rentabilumas negali būti vienintelis paisytinas kriterijus ir kad, atsiradus naujai reikšmingai informacijai, būtinas naujas vertinimas dalyvaujant visoms suinteresuotoms šalims. Diskusijos vaisius gali būti sprendimas nebetęsti projekto, bet lygiai taip pat ir jį modifikuoti ar parengti alternatyvų pasiūlymą.

188. Kai kuriose su aplinka susijusiose diskusijose sunku pasiekti sutarimo. Dar kartą pabrėžiu, kad Bažnyčia nepretenduoja nei spręsti mokslinių klausimų, nei užimti politikos vietos, bet kviečia įsitraukti į sąžiningus ir skaidrius debatus, kad daliniai interesai ar ideologijos nepažeistų bendrojo gėrio.

IV. Politikos ir ekonomikos dialogas žmogaus pilnatvės labui

189. Politika neturi būti pavaldi ekonomikai, o ši – technokratijos diktatui ir į našumą orientuotai paradigmai. Šiandien, turint priešais akis bendrąjį gėrį, politikai ir ekonomikai, plėtojant dialogą, būtina apsispręsti ryžtingai stoti tarnauti gyvybei, konkrečiai žmogaus gyvybei. Bankų gelbėjimas bet kuria kaina, to kaštus užkraunant gyventojams ir tvirtai neapsisprendus peržiūrėti ar reformuoti visos sistemos, dar kartą parodo absoliučią finansų viršenybę, neturinčią ateities ir galinčią po ilgo, brangaus ir tariamo atsigavimo sukelti naujų krizių. 2007–2008 m. finansinės krizės suteikė progą išplėtoti naują, etinių principų labiau paisančią ekonomiką ir naujaip reglamentuoti spekuliacinę finansinę veiklą bei virtualius turtus. Tačiau tai neprivertė pergalvoti atgyvenusių kriterijų, kurie ir toliau valdo pasaulį. Gamyba yra ne visada racionali ir dažnai susijusi su ekonominiais kintamaisiais, suteikiančiais gaminiams vertę, neatitinkančią jų realios vertės. Tai dažnai lemia kai kurių prekių perprodukciją, be reikalo apkraunančią aplinką ir sykiu padarančią žalos daugeliui regioninių ekonomikų [133]. Finansinis burbulas paprastai yra ir gamybinis burbulas. Galiausiai tai, prieš ką nesiimama ryžtingų priemonių, virsta problema realiosios ekonomikos, įgalinančios diversifikuoti bei pagerinti gamybą, tinkamesnį įmonių funkcionavimą, mažų bei vidutinių įmonių plėtrą bei kurti darbo vietas.

190. Šiame kontekste būtina prisiminti, kad „aplinkos apsaugos neįmanoma garantuoti remiantis vien išlaidų ir naudos finansiniu skaičiavimu. Aplinka yra viena iš gėrybių, kurios rinkos mechanizmas negeba tinkamai apsaugoti ar skatinti“ [134]. Ir vėl reikia vengti rinkos maginės sampratos, kai linkstama manyti, jog problemos išsisprendžia vien didėjant įmonės ar individo pelnui. Ar realu tikėtis, kad tie, kurie vaikosi kuo didesnio pelno, stabtelės pamąstyti apie paliekamus ateinančioms kartoms ekologinius padarinius? Pajamų schemoje nėra vietos pasvarstymui apie gamtos ritmus, apie jos irsmą ir atsinaujinimą, ekosistemų, kurias žmogaus įsikišimas gali smarkiai pakeisti, sudėtingumą. Be to, kai kalbama apie biologinę įvairovę, dažniausiai galvoje turimos ekonominių išteklių atsargos, kuriomis galima naudotis, dažnai neįsimąstant, kokia yra reali daiktų vertė, jų reikšmė žmogui ir kultūrai, kokie vargšų interesai ir poreikiai.

191. Kai tokie klausimai keliami, pasigirsta kaltinimai, kad siekiama iracionaliai stabdyti pažangą ir žmogaus vystymąsi. Tačiau turime suvokti – tam tikros gamybos ir vartojimo ritmo sulėtinimas gali atverti erdvę kitam pažangos ir vystymosi būdui. Pastangos tvariai naudotis gamtiniais ištekliais yra ne tuščios sąnaudos, bet investicija, vidutinės trukmės laikotarpiu galinti pasiūlyti kitokią ekonominę naudą. Jei pažvelgsime plačiau, galbūt atrasime, kad pažangesnė ir mažiau aplinką apkraunanti gamybos diversifikacija gali būti daug rentabilesnė. Būtina atverti kelią kitokioms galimybėms, negniaužiančioms žmogaus kūrybiškumo ir jo svajonės apie pažangą, bet nukreipiančioms tą energiją nauja kryptimi.

192. Pavyzdžiui, kūrybiškesnis ir tinkamiau orientuotas gamybinės plėtros būdas galėtų ištaisyti neatitikimą tarp perdėto technologinio investavimo vartojimui didinti ir menko investavimo neatidėliotinoms žmonijos problemoms spręsti, duoti pradžią protingoms ir rentabilioms pakartotinio panaudojimo formoms, pagerinti energetinį miestų našumą ir taip toliau. Gamybos diversifikacija atveria didžiausias galimybes žmogaus protui kurti ir išradinėti naujoves, sykiu saugant aplinką ir kuriant darbo vietas. Toks kūrybiškumas turėtų skatinti žmogaus kilnumo suklestėjimą, nes kilniau yra drąsiai ir atsakingai naudotis protu ieškant tvarių bei teisingų plėtros formų vadovaujantis platesniu gyvenimo kokybės supratimu. Ir priešingai, mažiau kilnu, kūrybiška ir labiau paviršutiniška yra vis iš naujo ieškoti gamtos apiplėšimo būdų siekiant naujų vartojimo ir greito pelno galimybių.

193. Bet kuriuo atveju, jei vienais atvejais tvari plėtra sąlygos naujus vystymosi būdus, tai kitais atvejais, turint prieš akis tai, jog daug metų vystymasis buvo godus ir neatsakingas, pravartu pagalvoti apie žingsnio sulėtinimą, protingai apsiribojant ir net pagrįžtant atgal, kol ne vėlu. Žinome, koks nepriimtinas elgesys yra tų, kurie vis daugiau vartoja ir niokoja, kai kiti neišgali gyventi taip, kaip reikalauja žmogaus orumas. Todėl šiandien atėjo metas susitaikyti su tam tikra recesija tam tikrose pasaulio dalyse suteikiant galimybę sveikam vystymuisi kitose. Benediktas XVI pareiškė, jog „technologiškai į priekį pažengusios visuomenės turi būti pasirengusios skatinti nuosaikias elgsenas, apribodamos savąjį energijos poreikį ir gerindamos naudojimosi energija sąlygas“ [135].

194. Norint, kad atsirastų nauji pažangos modeliai, būtina kita linkme „pakreipti globalinio vystymosi modelį“ [136], o tai reikalauja atsakingai apmąstyti „ekonomikos ir jos tikslų prasmę, siekiant pataisyti tai, kas sugedę ir iškreipta“ [137]. Neužtenka, ieškant vidurio kelio, mėginti suderinti rūpinimąsi gamta su finansiniu pelnu ar aplinkos išsaugojimą su pažanga. Šiuo atžvilgiu vidurio kelias reiškia tik katastrofos atidėjimą. Reikia tiesiog naujaip apibrėžti pažangą. Technologinė ir ekonominė plėtra, neįgalinanti geresnio pasaulio ir visais aspektais geresnės gyvenimo kokybės, nelaikytina pažanga. Kita vertus, ekonomikos plėtros kontekste reali žmogaus gyvenimo kokybė dažnai sumenksta: pablogėja aplinka, maisto produktų kokybė arba išeikvojami kokie nors ištekliai. Turint tai priešais akis, kalbos apie tvarią plėtrą neretai virsta dėmesio nukreipimu ir pateisinimo priemone, ekologinio diskurso vertybes įtraukiančia į finansų bei technokratijos logiką, o įmonės socialinę bei ekologinę atsakomybę paprastai susiaurinančia iki marketingo ir įvaizdžio kūrimo.

195. Kuo didesnio pelno principas, linkstant atsiriboti nuo bet kurių kitų svarstymų, yra iškreiptas ekonomikos supratimas: plečiantis gamybai, menkai domina tai, kad gaminama ateities išteklių ir aplinkos sveikatos sąskaita; jei miško kirtimas sąlygoja gamybos augimą, niekas neskaičiuoja nuostolio, kurį atneša teritorijos pavertimas dykuma, biologinės įvairovės sunaikinimas ir užterštumo padidėjimas. Tai reiškia, kad įmonės siekia pelno įskaičiuodamos ir padengdamos tik nykstamai menką kaštų dalį. Etine laikytina tiktai tokia elgsena, kai „ekonominiai ir socialiniai naudojimosi visuotiniais aplinkos ištekliais kaštai“ iki galo padengiami vartotojų, o ne kitų tautų ar būsimų kartų [138]. Instrumentinis racionalumas, teikiantis vien statines tikrovės analizes, atspindinčias tos valandos poreikius, veikia ir išteklius paskirstant rinkai, ir tai darant centralizuoto planavimo valstybei.

196. Koks politikos vaidmuo? Prisiminkime, kad subsidiarumo principas suteikia laisvę plėtoti turimus gebėjimus visais lygmenimis, tačiau sykiu iš galingesniųjų reikalauja didesnės atsakomybės bendrojo gėrio atžvilgiu. Šiandien kai kurie ekonomikos sektoriai galingesni nei pačios valstybės. Tačiau negalima pateisinti ekonomikos be politikos, nes ji negeba pasitelkti kitokios logikos įvairiems dabartinės krizės aspektams valdyti. Logika, nesuteikianti erdvės nuoširdžiam rūpinimuisi aplinka, nesuteikia nė vietos rūpinimuisi įtraukti silpniausiuosius, nes „vadovaujantis vyraujančiu sėkmės ir kliovimosi vien savo jėgomis modeliu, regis, beprasmiška dėti pastangas, kad atsilikusieji, silpnieji ar mažiau apdovanotieji irgi ko nors pasiektų gyvenime“ [139].

197. Reikia politikos, kuri būtų toliaregiška ir skatintų naują visapusišką požiūrį, tarpdisciplininiu dialogu aprėptų įvairius krizės aspektus. Dažnai pati politika dėl korupcijos ir nevykusios viešosios strategijos kalta, kad jos prastas vardas. Jei valstybė neatlieka savo vaidmens regione, naudos iš to gali gauti tam tikros ekonominės grupės, kurios išlaiko galią jausdamosi, jog joms leista nesilaikyti tam tikrų normų, ir tai priveda prie įvairių organizuoto nusikalstamumo formų, prekybos žmonėmis bei narkotikais ir labai sunkiai išraunamo smurto. Jei politika nepajėgia sutraukyti iškreiptos logikos, negana to, lieka įsivėlusi į nenuoseklias diskusijas, mes ir toliau nesiimsime didžiųjų žmonijos problemų. Realių pokyčių strategija reikalauja iš naujo apmąstyti procesų visumą, nes neužtenka įtraukti paviršutiniškus ekologinius samprotavimus nesuabejojant dabartinę kultūrą grindžiančia logika. Sveika politika turėtų gebėti imtis šio iššūkio.

198. Politika ir ekonomika dėl skurdo ir blogėjančios aplinkos linkusios kaltinti viena kitą. Tačiau iš jų laukiama, kad jos pripažintų savo klaidas ir surastų į bendrąjį gėrį orientuotų sąveikos formų. Vieniems rūpinantis tik ekonomine nauda, kitiems aistringai stengiantis išlaikyti ar padidinti savo galią, vienintele alternatyva lieka karas arba dviprasmiški susitarimai, kai abi šalis mažiausiai domina aplinkos apsauga ir rūpinimasis silpniausiaisiais. Ir tada galioja principas: „Vienybė pranoksta konfliktą“ [140].

V. Religijų dialogas su mokslu

199. Negalima teigti, kad empiriniai mokslai iki galo paaiškina gyvybę, giliąją visų kūrinių esmę ir tikrovės visumą. Tai reikštų nederamai peržengti jų metodologines ribas. Jei mąstymą taip apribotume, tada neatsirastų vietos estetiniam jautrumui, poezijai ir proto gebėjimui suvokti daiktų prasmę ir tikslą [141]. Trokštu priminti, kad „klasikiniai religiniai raštai gali būti reikšmingi visoms epochoms, nes turi motyvuojančios jėgos, visada atveriančios naujus horizontus <...>. Ar protinga ir išmintinga ištremti juos į tamsą vien dėl to, kad jie atsiradę religinio tikėjimo kontekste?“ [142]. Iš tikrųjų būtų pernelyg supaprastinta manyti, jog etinius principus galima pateikti grynai abstrakčiai, atsietus nuo kiekvieno konteksto; tai, kad jie pasirodo religinės kalbos pavidalu, nė kiek nesumenkina jų vertės viešuosiuose debatuose. Etiniai principai, kuriuos geba suvokti protas, gali vėl pasirodyti visiškai kitokiais drabužiais ir būti reiškiami įvairiomis kalbomis, įskaitant religinę.

200. Kita vertus, joks techninis sprendimas, siūlomas mokslo, nepajėgs išspręsti rimtų pasaulio problemų, jei žmonija nukryps nuo teisingo kelio, užmirš didžiuosius motyvus, įgalinančius bendrą gyvenimą, pasiaukojimą, gerumą. Bet kuriuo atveju tikinčiuosius būtina skatinti nuosekliai laikytis savo tikėjimo ir neprieštarauti jam savo veiksmais, primygtinai raginti atsiverti Dievo malonei ir semti iš savo giliausių įsitikinimų dėl meilės, teisingumo ir taikos. Jei neteisingas mūsų principų supratimas kartais paskatindavo pateisinti piktnaudžiavimą gamta ar žmogaus despotišką viešpatavimą kūrinijai, ar karą, neteisingumą ir smurtą, mes, kaip tikintieji, galime suvokti, jog tada būdavome neištikimi išminties lobiui, patikėtam mums saugoti. Tokį savo etinio bei dvasinio paveldo suvokimą dažnai lemdavo įvairių epochų kultūrinės ribos, tačiau būtent grįžimas prie atitinkamų savo šaltinių leidžia religijoms geriau atsiliepti į dabartinius poreikius.

201. Didžiuma planetos gyventojų laiko save tikinčiaisiais, ir tai religijas turėtų skatinti užmegzti tarpusavio dialogą, kuriuo būtų siekiama rūpintis gamta, ginti vargšus, kurti pagarbos ir brolystės tinklą. Dialogas būtinas ir tarp pačių mokslų, nes kiekvienas mokslas paprastai užsisklendžia savo paties kalboje, o dėl specializacijos linksta izoliuotis ir absoliutinti savo žinias. Tai trukdo tinkamai imtis aplinkos problemų. Lygiai taip pat būtinas atviras ir pagarbus dialogas įvairių ekologinių sąjūdžių, tarp kurių netrūksta ideologinių kovų. Ekologinės krizės rimtumas mus visus verčia galvoti apie bendrąjį gėrį ir žengti į priekį dialogo keliu, kuriam reikia kantrybės, askezės ir dosnumo niekada neužmirštant, kad „tikrovė viršesnė už idėją“ [143].

Šeštas skyrius
ŠVIETIMAS IR EKOLOGINIS DVASINGUMAS

202. Nauja linkme pasukti privalo daug dalykų, tačiau pirmiausia pasikeisti turi žmogus. Stokojama bendros kilmės, vienų nuo kitų priklausomybės ir visų bendros ateities suvokimo. Toks pamatinis suvokimas leistų plėtoti naujus įsitikinimus, naujas nuostatas bei gyvensenas. Tad iškyla didelis kultūrinis, dvasinis ir edukacinis iššūkis, aprėpsiantis ilgus atsinaujinimo procesus.

I. Kitokios gyvensenos link

203. Kadangi rinka linkusi sukurti galingą vartojimo mechanizmą savo produktams parduoti, žmogus galiausiai įsiurbiamas į nereikalingų pirkimų ir išlaidų verpetą. Nenugalimas potraukis vartoti yra subjektyvus techninės-ekonominės paradigmos atspindys. Nutinka tai, dėl ko įspėjo Romano Guardini: žmogus „priima racionalaus planavimo ir standartizuotos mašininės gamybos primetamus vartojimo daiktus bei gyvenimo formas ir tai daro daugiau ar mažiau įsitikinęs, jog elgiasi protingai ir teisingai“ [144]. Tokia paradigma priverčia žmones patikėti, kad jie yra laisvi tol, kol išlaiko tariamą laisvę vartoti, o iš tikrųjų laisva yra tik ekonominę ir finansinę galią turinti mažuma. Tokioje sumaištyje postmodernioji žmonija dar nesurado naujos savivokos, kuria galėtų vadovautis, todėl tapatybės stygių išgyvena kupina baimės. Turime per daug priemonių mažiems ir varganiems siekiams.

204. Dabartinė pasaulio situacija „kelia netikrumo ir nesaugumo jausmą, kuris savo ruožtu skatina kolektyvinio egoizmo formas“ [145]. Žmogui tampant egocentrišku ir užsisklendžiant savyje, auga ir jo godumas. Juo tuštesnė žmogaus širdis, juo labiau jam reikia pirkti, turėti ir vartoti daiktų. Tokiame kontekste, regis, neįmanoma pripažinti, kad tikrovė nustato ribas. Šiuo požiūriu neegzistuoja joks bendrasis gėris. Jei toks subjekto tipas visuomenėje įsivyrauja, normos gerbiamos tik tiek, kiek jos neprieštarauja jo asmeniniams poreikiams. Todėl galvoje turime ne tik baisių klimato reiškinių ar didelių gamtinių nelaimų galimybę, bet ir socialinių krizių sukeltas katastrofas, nes nenugalimas potraukis vartotojiškai gyvensenai, ypač tada, kai ja mėgautis gali vien nedaugelis, gali sukelti smurtą ir abipusį niokojimą.

205. Vis dėlto ne viskas prarasta, nes žmonės, gebantys nusmukti iki žemiausios ribos, nepaisydami bet kokios jiems daromos psichologinės bei socialinės įtakos, taip pat gali save įveikti, apsigręžti, apsispręsti gėrio naudai ir atgimti. Jie pajėgia sąžiningai pažvelgti į save, pasibjaurėti savimi ir pasukti nauju keliu tikrosios laisvės link. Nėra sistemų, galinčių visiškai panaikinti atvirumą gėriui, tiesai bei grožiui ir mūsų širdies gelmėje Dievo nuolat skatinamą gebėjimą atsiliepti. Kiekvieno šio pasaulio žmogaus prašau neužmiršti šito kilnumo, kurio niekas neturi teisės atimti.

206. Gyvensenos pakeitimas galėtų sąlygoti sveiką spaudimą tiems, kurie turi politinę, ekonominę ir socialinę galią. Taip elgiasi vartotojų sąjūdžiai boikotuodami tam tikrus produktus ir per tai įstengdami pakeisti įmonės elgesį, priversdami ją atsižvelgti į poveikį aplinkai ir gamybos modelius. Kai socialiniai įpročiai ima atsiliepti įmonės pelnui, ji būna priversta gaminti kitaip. Tai primena mums socialinę vartotojų atsakomybę. Pirkimas yra „ne tik ekonominis, bet ir visada moralinis veiksmas“ [146]. Todėl šiandien „aplinkos užterštumo tema kiekvieną iš mūsų daro atsakingą už savo elgesį“ [147].

207. Žemės chartija mus visus kviečia atsukti nugarą savigriovos laikotarpiui ir pradėti iš naujo, tačiau tam, kad tai galėtų tapti tikrove, dar neišsiugdėme visuotinės sąmonės. Todėl drįstu iš naujo pasiūlyti vertingą iššūkį: „Kaip niekada istorijoje, bendras likimas įpareigoja ieškoti naujos pradžios <...>. Tegu mūsų epocha bus atmenama kaip naujos pagarbos gyvybei, tvirto ryžto siekti tvarumo, intensyvesnės kovos už teisingumą ir taiką, džiugaus gyvybės aukštinimo pradžios metas“ [148].

208. Visada įmanoma išugdyti gebėjimą išeiti iš savęs kito link. Be šito nepripažįstama kito kūrinio vertė, nenorima ko nors imtis kitų naudai, stokojama gebėjimo apsiriboti siekiant nesukelti kančių ir nedaryti žalos aplinkai. Pamatinė savęs peržengimo nuostata, pralaužianti užsisklendusią sąmonę ir egocentriškumą, yra esminis veiksnys, įgalinantis visokį rūpinimąsi kitais bei aplinka ir duodantis pradžią moralinei reakcijai svarstyti kiekvienos veiklos ir kiekvieno asmeninio sprendimo poveikį išorei. Gebėdami įveikti individualizmą, galėsime veiksmingai sukurti alternatyvią gyvenseną, kuri lems reikšmingas permainas visuomenėje.

II. Mokyti sąjungos tarp žmonijos ir aplinkos

209. Ekologinės ir kultūrinės krizės rimtumo suvokimas turi pasireikšti naujais įpročiais. Daugelis suvokia, kad dabartinės pažangos ir paprastos daiktų ar pramogų sankaupos neužtenka, kad žmogaus širdis pajustų prasmę ir džiaugsmą, tačiau nepajėgūs atsisakyti to, ką jiems siūlo rinka. Šalyse, kuriose turėtų įvykti didžiausi vartojimo įpročių pokyčiai, jaunuoliai tapo jautrūs ekologijai ir yra dosnios dvasios, o kai kurie pagirtinai kovoja dėl aplinkos apsaugos, tačiau yra užaugę didžiausio vartojimo ir gerovės sąlygomis, trukdančiomis subręsti kitokiems įpročiams. Todėl atsiduriame edukacinio iššūkio akivaizdoje.

210. Ekologinis švietimas išplėtė savo tikslus. Iš pradžių daugiausia dėmesio skirta mokslinei informacijai, sąmonėjimui ir ekologinių grėsmių prevencijai, o šiandien linkstama įtraukti į instrumentiniu protu besiremiančių modernybės „mitų“ (individualizmo, begalinės pažangos, konkurencijos, vartotojiškumo, nereguliuojamos rinkos) kritiką ir stengtis atkurti įvairius ekologinės pusiausvyros lygmenis – vidinės pusiausvyros su savimi ir kitais, gamtinės pusiausvyros su visomis gyvomis būtybėmis, dvasinės darnos su Dievu. Ekologinis švietimas turėtų nuteikti šuoliui į šį Slėpinį, kuris ekologinei etikai suteikia giliausią prasmę. Kita vertus, reikia ugdytojų, gebančių išrutulioti pedagoginius ekologinės etikos diegimo būdus, veiksmingai padedančius žmonių solidarumui, atsakomybei ir atjauta grįstam rūpinimuisi augti.

211. Vis dėlto tas švietimas, pašauktas sukurti „ekologinę pilietiją“, kartais apsiriboja informavimu ir nesiekia ugdyti įpročių. Įstatymų ir taisyklių ilgainiui nepakanka žalingam elgesiui apriboti, net ir esant veiksmingai kontrolei. Kad teisinės normos padariniai būtų reikšmingi ir tvarūs, didžiuma visuomenės narių jas turėtų priimti tinkamai motyvuoti ir reaguoti remdamiesi pakitusiomis asmeninėmis nuostatomis. Vien puoselėjant tvirtas dorybes, įmanoma atsidavusiai įsipareigoti ekologijai. Jei žmogus, nors jo ekonominės sąlygos ir leidžia jam daugiau vartoti bei išleisti pinigų, užuot įjungęs šildymą šilčiau apsirengia, vadinasi, jis jau persiėmė palankiais aplinkos apsaugai įsitikinimais ir jausenomis. Labai kilnu rūpintis kūrinija nedideliais kasdieniais veiksmais ir nuostabu, kad švietimas geba tam motyvuoti, kol tai tampa gyvensenos forma. Ekologinės atsakomybės mokymas gali paskatinti įvairų elgesį, turintį tiesioginę ir svarbią įtaką rūpinimuisi aplinka, kaip antai vengimą naudoti plastiką ir popierių, vandens vartojimo mažinimą, atliekų rūšiavimą, maisto protingo kiekio paruošimą, rūpestingą atožvalgą į kitas gyvas būtybes, naudojimąsi viešuoju transportu ar važiavimą ta pačia transporto priemone keliems asmenims, medžių sodinimą, nereikalingų šviestuvų išjungimą ir taip toliau. Visa tai yra dosnaus ir kilnaus kūrybiškumo, iškeliančio aikštėn tai, kas žmoguje geriausia, dalis. Vadovavimasis svariais motyvais ką nors panaudoti dar kartą, užuot greitai išmetus, gali būti mūsų kilnumą išreiškiantis meilės aktas.

212. Nereikia manyti, kad tokios pastangos nepakeis pasaulio. Tokiais veiksmais visuomenėje skleidžiamas gėris, visada duodantis vaisių, kurių dažnai nepastebime; taip žemėje duodama pradžia kartais neregimai pasklindančiam gėriui. Be to, tokio elgesio praktikavimas atkuria mūsų kilnumo jausmą, kreipia į didesnę egzistencinę gelmę, leidžia patirti, kad šiame pasaulyje verta gyventi.

213. Edukacinės aplinkos yra įvairios: mokykla, šeima, komunikavimo priemonės, katechezė, kita. Geras mokyklinis auklėjimas vaikystėje ir paauglystėje pasėja sėklų, galinčių turėti poveikį visą gyvenimą. Tačiau aš norėčiau pabrėžti centrinę šeimos svarbą, nes ji yra „vieta, kur gyvybė, Dievo dovana, gali būti tinkamai priimta bei saugoma nuo dažnų pavojų, su kuriais ji susiduria, ir vystytis laikantis tikrai žmogiškų reikalavimų. Priešingai vadinamajai mirties kultūrai šeima yra gyvybės kultūros buveinė“ [149]. Šeimoje ugdomi pirmieji meilės ir rūpinimosi gyvybe įpročiai, pavyzdžiui, deramai naudotis daiktais, laikytis tvarkos ir švarumo, pagarbiai žvelgti į vietinę ekosistemą ir visų kūrinių apsaugą. Šeima yra visapusiško ugdymo vieta, kur skleidžiasi įvairūs, tarp savęs artimai susiję asmens brendimo aspektai. Šeimoje mokomasi prašyti leidimo neįžūliai, sakyti „ačiū“ išreiškiant nuoširdų dėkingumą už tai, kas gauta, tramdyti agresyvumą ar godumą ir atsiprašyti padarius ką nors bloga. Tokie nedideli nuoširdaus dėkingumo gestai padeda kurti bendro gyvenimo ir pagarbos aplinkai kultūrą.

214. Politikai ir įvairioms asociacijoms tenka užduotis ugdyti sąmoningumą. Lygiai kaip ir Bažnyčiai. Tokio auklėjimo srityje svarbus vaidmuo tenka visai krikščionių bendruomenei. Taip pat tikiuosi, kad mūsų seminarijose ir vienuoliškojo ugdymo namuose mokoma atsakingai apsiriboti, su dėkingumu apmąstyti Dievo pasaulį, rūpintis pažeidžiamais vargšais ir trapia aplinka. Kadangi daug pastatyta ant kortos, būtinos ne tik institucijos, turinčios galią bausti už žalą aplinkai, bet ir mūsų pastangos vienas kitą kontroliuoti ir pamokyti.

215. Šiame kontekste „iš akių nevalia išleisti ryšio tarp tinkamo estetinio auklėjimo ir sveikos aplinkos išlaikymo“ [150]. Dėmesys grožiui ir grožio meilė padeda ištrūkti iš utilitaristinio pragmatizmo. Neišmokus stabtelėti pasigėrėti ir pasižavėti grožiu, nekeista, kad kiekvienas daiktas paverčiamas naudojimosi ir neskrupulingo piktnaudžiavimo objektu. Jei trokštama gilių pokyčių, sykiu reikia atsižvelgti, kad mąstymo modeliai daro realią įtaką elgesiui. Auklėjimas bus neveiksmingas, o pastangos – bergždžios, jei nebus skleidžiamas naujas požiūris į žmogų, gyvenimą, visuomenę ir santykį su gamta. Priešingu atveju ir toliau gyvuos komunikavimo priemonių ir veiksmingų rinkos mechanizmų perteikiamas vartojimo modelis.

III. Ekologinis atsivertimas

216. Dideli krikščioniškojo dvasingumo turtai, per dvidešimt amžių sukaupti asmeninės ir bendruomeninės patirties, yra puikus indėlis, stengiantis atnaujinti žmoniją. Trokštu pateikti krikščionims kelias ekologinio dvasingumo gaires, kylančias iš mūsų tikėjimo įsitikinimų, nes tai, ko moko Evangelija, turi padarinių mūsų mąstysenai, jausenai ir gyvensenai. Galvoje labiau turiu ne idėjas, bet pirmiausia tokio dvasingumo teikiamą motyvaciją pakurstyti mūsų aistrą rūpintis pasauliu. Juk neįmanoma dideliems dalykams įsipareigoti remiantis vien mokymais, be mus gaivinančios mistikos, be „kokio nors vidinio motyvo, skatinančio, drąsinančio ir įprasminančio asmeninę bei bendruomeninę veiklą“ [151]. Turime pripažinti, kad mes, krikščionys, ne visada priimdavome ir vaisingai plėtodavome Dievo Bažnyčiai dovanotą lobį, kuriame dvasingumas nėra atsietas nuo kūno, nuo gamtos ir šio pasaulio tikrovės, bet veikiau gyvuoja su tuo ir tame, bendrystėje su viskuo, kas supa.

217. „Išorinių dykumų pasaulyje daugėja, nes didelės tapo vidinės dykumos“ [152], todėl ekologinė krizė mus šaukia į gilų vidinį atsivertimą. Vis dėlto sykiu pripažintina, jog kai kurie krikščionys, įsipareigoję ir atsidavę maldai, dangstydamiesi realizmu ir pragmatizmu pašiepia rūpinimąsi aplinka. Kiti laikosi pasyviai, nusprendžia nekeisti savo įpročių ir todėl yra nenuoseklūs. Visi jie stokoja ekologinio atsivertimo, kurio dėka visos pasekmės, kylančios iš susitikimo su Jėzumi, reiškiasi santykiuose su supančiu pasauliu. Gyventi Dievo darbų sergėtojo pašaukimu yra esminė dorybingos egzistencijos dalis, o ne koks nors pasirinktinas dalykas ar antrinis krikščioniškosios patirties aspektas.

218. Siūlydami sveiką santykį su kūrinija kaip žmogaus visapusiško atsivertimo matmenį, atminkime šventojo Pranciškaus Asyžiečio pavyzdį. Tai taip pat reikalauja pripažinti savo klaidas, nuodėmes, ydas ar aplaidumą, nuoširdžiai gailėtis ir iš vidaus pasikeisti. Australijos vyskupai taikliai išreiškė atsivertimą susitaikinimo su kūrinija prasme: „Norėdami taip susitaikinti, privalome ištirti savo gyvenimą ir pažinti, kaip Dievo kūrinijai pakenkėme savo veiksmais bei negebėjimu veikti. Turime atsiversti, nuoširdžiai pasikeisti“ [153].

219. Vis dėlto tikrai sudėtingai dabartinio pasaulio situacijai išspręsti neužtenka to, kad kiekvienas taptų geresnis. Pavieniai žmonės gali prarasti gebėjimą ir laisvę įveikti instrumentinio proto logiką ir galiausiai tapti etikos ir socialinio bei ekologinio jausmo stokojančio vartotojiškumo aukomis. Į socialines problemas atsakytina bendruomeniniais tinklais, o ne vien individualių gerų darbų suma: „Šio darbo reikalavimai tokie dideli, kad neįgyvendinami individualiomis iniciatyvomis ir individualistiškai išugdytų individų bendradarbiavimu. Prireiks sujungti jėgas ir suvienyti pastangas“ [154]. Ekologinis atsivertimas, kurio reikia ilgalaikei kaitos dinamikai sukurti, sykiu yra bendruomeninis atsivertimas.

220. Toks atsivertimas reikalauja įvairių nuostatų, kurios išvien išjudina dosnų ir švelnumo kupiną rūpinimąsi. Pirmiausia minėtini dėkingumas ir neužtarnautumas, tai yra pripažinimas, kad pasaulis yra Tėvo meilės dovana, skatinanti nesitikint atlygio elgtis pasiaukojamai ir dosniai net ir tada, kai niekas to nemato ar neįvertina: „Tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, <...> o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 3–4). Minėtinas ir meilės kupinas suvokimas, kad nesame atskirti nuo kitų kūrinių, bet su kitomis visatos būtybėmis sudarome įstabią visuotinę bendrystę. Tikintysis žvelgia į pasaulį ne iš lauko, bet iš vidaus, pažindamas saitus, kuriais Tėvas mus suvienijo su visomis būtybėmis. Be to, lavėjant ypatingiems gebėjimams, Dievo dovanotiems kiekvienam tikinčiajam, ekologinis atsivertimas verčia jį išskleisti savo kūrybiškumą bei užsidegimą spręsti pasaulio dramas, aukojant save „kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1). Savo pranašumą jis laiko ne pagrindu save aukštinti ar neatsakingai viešpatauti, bet ypatingu gebėjimu, savo ruožtu reiškiančiu didelę atsakomybę, kylančią iš jo tikėjimo.

221. Įvairūs mūsų tikėjimo įsitikinimai, išdėstyti šios enciklikos pradžioje, kaip antai suvokimas, kad kiekvienas kūrinys kažkiek atspindi Dievą ir turi perteiktiną žinią, arba tikrumas, kad Kristus prisiėmė šį materialų pasaulį ir prisikėlęs dabar gyvena kiekvienos būtybės artybėje apgaubdamas ją savo meile bei perskverbdamas savo šviesa, praturtina tokio atsivertimo prasmę. Lygiai kaip ir pripažinimas, kad Dievas sukūrė pasaulį įrašydamas jame tvarką bei dinamiką, kurių žmogus neturi teisės ignoruoti. Evangelijoje Jėzus, kalbėdamas apie žvirblius, sako: „Nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas“ (Lk 12, 6). Argi galime tada su jais blogai elgtis arba daryti jiems žalą? Visus krikščionis kviečiu išryškinti šį savo atsivertimo matmenį leidžiant gautosios malonės jėgai ir šviesai aprėpti ir santykį su kitu kūriniu bei supančiu pasauliu ir žadinti taurią brolystę su visa kūrinija – tokią brolystę, kuria taip spindinčiai gyveno šventasis Pranciškus Asyžietis.

IV. Džiaugsmas ir taika

222. Krikščioniškasis dvasingumas siūlo alternatyvų būdą, kaip suprasti gyvenimo kokybę, ir skatina pranašišką bei kontempliatyvią gyvenseną, įgalinančią giliai džiaugtis netampant apsėstu vartojimo. Svarbu paklusti senam mokymui, aptinkamam įvairiose religinėse tradicijoje ir taip pat Biblijoje. Galvoje turiu įsitikinimą, jog „mažiau yra daugiau“. Juk nuolatinis vartojimo galimybių kaupimas blaško širdį ir trukdo branginti kiekvieną daiktą bei kiekvieną akimirką. Ir priešingai, giedras žvilgsnis į bet kurią tikrovę, kad ir kokią menką, atveria mums daug daugiau supratimo ir savęs įgyvendinimo galimybių. Krikščioniškasis dvasingumas siūlo puoselėti saikingumą ir mėgautis mažu. Tai yra grįžimas prie paprastumo, leidžiančio sustoti pasiskonėti tuo, kas maža, padėkoti už galimybes, atveriamas gyvenimo neprisirišant prie to, ką turime, ir nesielvartaujant dėl to, kad ko nors neturime. Šitai reikalauja vengti dominavimo ir vien pramogų kaupimo dinamikos.

223. Laisvai ir sąmoningai praktikuojamas saikingumas išlaisvina. Tai nereiškia mažiau gyvenimo ar menko intensyvumo, visiškai priešingai. Juk tie, kurie labiau skonėjasi kiekviena akimirka ir ją geriau išgyvena, nustoja lesioti tai čia, tai ten, be paliovos vaikydamiesi to, ko neturi, ir patiria, ką reiškia branginti kiekvieną asmenį ir kiekvieną daiktą, bei mokosi prisijaukinti paprastesnę tikrovę ir ja džiaugtis. Šitaip galima sumažinti nepatenkintų poreikių, atsikratyti užgaidų ir nuobodulio. Net ir turint nedaug galima visavertiškai gyventi, ypač tada, kai gebama surasti kitus pomėgius, jausti pasitenkinimą susitinkant su broliais bei seserimis, tarnaujant, įgyvendinant savo charizmas, klausant muzikos ir grožintis menu, susiliečiant su gamta, meldžiantis. Norint būti laimingam, būtina mokėti apriboti poreikius, kurie kvaitina, pasiliekant atviram gyvenimo siūlomoms daugialypėms galimybėms.

224. Saikingumas ir nuolankumas nebuvo palankiai vertinti per pastarąjį šimtmetį. Tačiau kokios nors dorybės praktikavimui asmeniniame bei socialiniame gyvenime susilpnėjus, galop atsiranda daug disbalansų, tarp jų ir ekologinių. Todėl nebeužtenka kalbėti vien apie ekosistemų sveikumą. Būtina išdrįsti prabilti apie žmogaus gyvenimo sveikumą, poreikį skatinti ir sujungti visas didžiąsias vertybes. Nuolankumo išnykimas, kai žmogus yra perdėm užsidegęs galimybe viskam be apribojimų viešpatauti, neišvengiamai baigiasi žala visuomenei ir aplinkai. Ugdyti tokį sveiką nuolankumą ir giedrą saikingumą nėra lengva, jei tampame autonomiški, jei iš savo gyvenimo išstumiame Dievą, o jo vieton pastatome savąjį „aš“, jei tikime, kad mūsų subjektyvumas turi nuspręsti, kas gera ir kas bloga.

225. Kita vertus, joks žmogus negali ugdyti giedrą saikingumą, jei nėra susitaikęs su pačiu savimi. Teisinga dvasingumo samprata verčia plačiau suprasti taiką, kuri yra daugiau nei vien karo nebuvimas. Žmogaus vidinė taika labai susijusi su rūpinimusi ekologija ir bendruoju gėriu, nes, jei yra autentiškai išgyvenama, atspindi pusiausvirą gyvenseną, kuri su gebėjimu stebėtis veda į gyvenimo gilumą. Gamta yra kupina meilės žodžių, tačiau kaip juos išgirsti nenutrūkstamo triukšmo, nuolatinio bei nerimastingo blaškymosi ar regimybės kulto verpete? Daugelį žmonių kamuoja stiprus nestabilumo jausmas, skatinantis karštligiškai veikti, kad jaustųsi užsiėmę, nuolatinė skuba savo ruožtu verčia nepaisyti nieko, kas yra aplink. Tai atsiliepia tam, kaip elgiamės su aplinka. Integralioji ekologija reikalauja skirti laiko giedrai darnai su kūrinija atgauti, savo gyvensenai bei idealams apmąstyti, kontempliuoti Kūrėjui, kuris gyvena mumyse bei tame, kas mus supa, ir kurio „artumas ne įsivaizduotinas, bet atrastinas, atidengtinas“ [155].

226. Kalbame apie nuostatą širdies, kuri gyvena viskam skirdama giedrą dėmesį, moka išlikti dėmesinga kam nors negalvodama apie tai, kas bus po to, laiko kiekvieną akimirką pilnatviškai išgyventina Dievo dovana. Jėzus mokė tokios nuostatos kviesdamas pažiūrėti į lauko lelijas ir dangaus sparnuočius ar „meiliai“ pažvelgdamas į jį klausiantį turtingą jaunuolį (plg. Mk 10, 21). Taip, jis mokėjo būti iki galo dėmesingas kiekvienam žmogui bei kiekvienam kūriniui ir šitaip parodė, kaip įveikti nesveiką nerimastingumą, darantį mus paviršutiniškus, agresyvius ir be saiko vartojančius.

227. Tokia nuostata reiškiasi dėkojant Dievui prieš valgį ir po jo. Siūlau tikintiesiems šį brangų įprotį susigrąžinti ir nuoširdžiai praktikuoti. Ta palaiminimo akimirka, net jei ir yra trumpa, primena mums mūsų gyvenimo priklausomybę nuo Dievo, stiprina dėkingumo už kūrinijos dovanas jausmą, pripažįsta tuos, kurie savo darbu tas gėrybes suteikė, ir tvirtina solidarumą su didžiausiais vargšais.

V. Pilietinė ir politinė meilė

228. Rūpinimasis gamta neatsiejamas nuo gyvensenos, apimančios gebėjimą drauge gyventi ir puoselėti bendrystę. Jėzus priminė, kad Dievas yra mūsų bendras Tėvas ir kad dėl to esame broliai ir seserys. Broliška meilė tegali būti neužtarnauta, ji negali būti atlygis už tai, kas kito padaryta, ar avansas už tai, ko tikimės, kad bus padaryta. Todėl galima mylėti priešus. Tas pats neužtarnautumas skatina mylėti ir priimti vėją, saulę ar debesis, nors to nekontroliuojame. Todėl galime kalbėti apie visuotinę brolystę.

229. Turime vėl pajusti, kad mums reikia vienam kito, kad esame atsakingi už kitus ir pasaulį, kad verta būti geriems ir sąžiningiems. Jau per ilgai kentėme moralinį nuosmukį pašiepdami etiką, gerumą, tikėjimą, sąžiningumą; atėjo metas pripažinti, jog toks linksmas paviršutiniškumas daug naudos neatnešė. Toks socialinio gyvenimo pamatų griovimas baigiasi tarpusavio kova ginant savo interesus, lemia naujų smurto bei žiaurumo formų atsiradimą ir trukdo plėtotis tikrai rūpinimosi aplinka kultūrai.

230. Šventosios Teresės Lizjietės pavyzdys kviečia žengti mažuoju meilės keliu ir nepraleisti progos tarti švelnų žodį, nusišypsoti, padaryti kokį nors nedidelį veiksmą, sėjantį taiką ir draugystę. Integraliąją ekologiją taip pat sudaro paprasti kasdieniai veiksmai, laužantys smurto, išnaudojimo, egoizmo logiką. Priešingai, kraštutinio vartojimo pasaulis – tai piktnaudžiavimo visomis gyvenimo formomis pasaulis.

231. Meilė, kupina nedidelių rūpinimosi vienas kitu veiksmų, taip pat yra pilietinė bei politinė ir reiškiasi veikla, kuria mėginame kurti geresnį pasaulį. Meilė visuomenei ir įsipareigojimas bendrajam gėriui yra iškili meilė, kuri apima ne tik santykius tarp žmonių, bet ir „makrosantykius – visuomeninius, ekonominius ir politinius“ [156]. Todėl Bažnyčia pasauliui siūlo „meilės civilizacijos“ [157] idealą. Socialinė meilė yra autentiško vystymosi raktas: „Norint visuomenę padaryti humaniškesnę, labiau atitinkančią žmogaus kilnumą, būtina iš naujo įvertinti meilę socialiniame gyvenime – politiniu, ekonominiu, kultūriniu lygmenis, – padarant ją nuolatine ir aukščiausia veikimo norma“ [158]. Šiame kontekste socialinė meilė greta svarbių nedidelių kasdienių veiksmų verčia kurti dideles strategijas, galinčias veiksmingai sustabdyti aplinkos blogėjimą ir skatina rūpinimosi kultūrą, persmelkiančią visą visuomenę. Kiekvienam suvokiant Dievo pašaukimą išvien su kitais įsitraukti į tokią socialinę dinamiką, neužmirština, jog tai irgi yra mūsų dvasingumo dalis, tai yra meilės praktikavimas ir kad šitaip ji bręsta ir mus pašventina.

232. Ne visi esame pašaukti tiesiogiai darbuotis politikos srityje, tačiau visuomenėje gyvuoja neaprėpiama įvairovė asociacijų, veikiančių bendrojo gėrio labui, ginančių gamtinę ir urbanistinę aplinką. Jos, pavyzdžiui, rūpinasi kokia nors viešąja vieta (pastatu, fontanu, apleistu paminklu, kraštovaizdžiu, aikšte), gina, atnaujina, gerina ar gražina ką nors, kas yra visų. Šitaip užsimezga arba atsikuria saitai ir atsiranda naujas vietinis socialinis audinys. Taip bendruomenė atsikrato vartotojiško abejingumo. Šitai taip pat ugdo bendrą tapatybę, lydimą istorijos, kuri išsaugoma ir perduodama. Šitokiu būdu pasirūpinama pasauliu ir didžiausių vargšų gyvenimo kokybe solidarizuojantis ir sykiu suvokiant, kad gyvename Dievo mums patikėtuose bendruosiuose namuose. Tokie bendruomeniniai veiksmai, išreiškiantys save dovanojančią meilę, gali virsti intensyvia dvasine patirtimi.

VI. Sakramentiniai ženklai ir poilsio šventimas

233. Visata plėtojasi Dieve, kuris visa pripildo. Vadinasi, lape, take, rasoje, vargšo veide galima atrasti kontempliuotiną slėpinį [159]. Idealas yra ne vien einant iš išorės į vidų atrasti sieloje Dievo veikimą, bet ir sutikti Jį visuose daiktuose, kaip mokė šventasis Bonaventūras: „Kontempliacija yra juo iškilesnė, juo labiau žmogus savyje jaučia dieviškosios malonės veikimą ar juo labiau moka atpažinti Dievą kitame kūrinyje“ [160].

234. Šventasis Kryžiaus Jonas mokė, jog visa, kas yra gera daiktuose ir pasaulio patyrime, „be galo tobuliau yra Dieve arba, tiksliau kalbant, Jis yra kiekviename iš tų didžių dalykų, apie kuriuos kalbama“ [161]. Ne todėl, kad riboti pasaulio daiktai būtų iš tikrųjų dieviški, bet todėl, kad mistikas patiria artimą ryšį tarp Dievo ir visų būtybių ir taip „pajaučia, kad Dievas jam yra visi dalykai“ [162]. Stebėdamasis kalno didumu, negali atsieti jo nuo Dievo ir suvokia, kad tas vidinis stebėjimasis, kurį išgyvena, sietinas su Viešpačiu: „Kalnai turi viršūnes, yra aukšti, didingi, gražūs, grakštūs, žydintys ir kvapnūs. Toks, kokie šie kalnai, man yra Mylimasis. Vieniši slėniai yra ramūs, malonūs, vėsūs, ūksmingi, kupini gardaus vandens. Savo medžių įvairove ir švelnia paukščių giesme didžiai gaivina ir džiugina jusles, o savo vienišumu ir tyla teikia atgaivą ir poilsį: toks, kokie yra šie slėniai, man yra mano Mylimasis“ [163].

235. Sakramentai yra Dievo mėgstamas būdas gamtą paversti priemone antgamtiniam gyvenimui perteikti. Per liturgiją esame kviečiami apglėbti pasaulį kitu lygmeniu. Vanduo, aliejus, ugnis ir spalvos visa savo simboline galia įtraukiami į garbinimą. Laiminanti ranka yra Dievo meilės įrankis ir Kristaus, atėjusio mūsų lydėti gyvenimo kelyje, artumo atspindys. Vanduo, pilamas ant krikštijamo kūdikio, yra naujo gyvenimo ženklas. Norėdami susitikti su Dievu, nei bėgame iš pasaulio, nei neigiame gamtą. Tai ypač liudija krikščioniškųjų Rytų dvasingumas: „Grožis, kuris Rytuose yra vienas dažniausių žodžių dieviškajai darnai ir perkeistos žmonijos paveikslui išreikšti, reiškiasi visur – šventyklos forma, garsais, spalvomis, apšvietimu ir kvepalais“ [164]. Krikščionių akimis, visi kūriniai materialioje visatoje savo tikrąją prasmę suranda įsikūnijusiame Žodyje, nes Dievo Sūnus į savo asmenį įtraukė dalį materialiosios visatos, pasėdamas joje galutinio perkeitimo daigą: „Krikščionybė neatmeta materijos, kūniškumo; priešingai, suteikia tam pilnutinę vertę liturginiame akte, kuriame žmogaus kūnas parodo savo kaip Dvasios šventovės giliausią prigimtį ir susivienija su Viešpačiu Jėzumi, irgi prisiėmusiu kūną dėl pasaulio išgelbėjimo“ [165].

236. Kūrinija labiausiai išaukštinama Eucharistijoje. Malonė, linkstanti rodytis apčiuopiamai, įstabiausiai pasireiškia tada, kai pats žmogumi tapęs Dievas tampa valgiu savo kūriniams. Viešpats Įsikūnijimo slėpinio viršūnėje trokšta patekti į mūsų gelmę per materijos gabalėlį. Ne iš viršaus, bet iš vidaus, kad Jį sutikti galėtume pačiame mūsų pasaulyje. Eucharistijoje pilnatvė jau įgyvendinta, ji yra visatos gyvybės centras, meilės ir neišsemiamo gyvenimo apstus centras. Susivienijęs su Eucharistijoje esančiu įsikūnijusiu Sūnumi, Dievui dėkoja visas kosmosas. Juk Eucharistija pati savaime yra kosminis meilės aktas: „Taip, kosminis! Net ir tada, kai aukojama ant nedidelio kaimo bažnyčios altoriaus, Eucharistija visada tam tikra prasme aukojama ant pasaulio altoriaus[166]. Eucharistija sujungia dangų ir žemę, aprėpia ir persunkia visą kūniją. Pasaulis, išėjęs iš Dievo rankų, sugrįžta pas Jį per džiugų ir pilnatvišką garbinimą: eucharistinėje Duonoje „kūrinija stiebiasi sudievinimo, šventųjų jungtuvių, susivienijimo su pačiu Kūrėju link“ [167]. Todėl Eucharistija taip pat yra šviesos bei mūsų motyvacijos rūpintis aplinka versmė ir kreipia mus būti visos kūrinijos sergėtojais.

237. Sekmadienį dalyvauti Eucharistijoje yra ypač svarbu. Ši diena, lygiai kaip ir žydų Šabas, siūlosi kaip žmogaus santykio su Dievu, su savimi pačiu, su kitais ir pasauliu išgydymo diena. Sekmadienis yra prisikėlimo diena, naujosios kūrinijos „pirmoji diena“, kurios pirmienos yra prisikėlusi Viešpaties žmogystė, visos sukurtosios tikrovės galutinio perkeitimo laidas. Be to, ši diena skelbia „amžinąjį žmogaus poilsį Dieve“ [168]. Šitaip krikščioniškasis dvasingumas sujungia poilsio ir šventės vertybes. Žmogus linkęs menkinti kontempliatyvų poilsį kaip bergždžią ir nenaudingą užmiršdamas, kad taip iš visų savo atliekamų darbų atima svarbiausią dalyką – jų prasmę. Esame pašaukti į savo veiklą įtraukti imlumo ir neužtarnautumo matmenį, besiskiriantį nuo paprasčiausio neveikimo. Galvoje turima kitokia veiksena, kuri yra mūsų esmės dalis. Taip žmogaus veikla apsaugoma ne tik nuo tuščio aktyvizmo, bet ir nuo nežaboto godumo bei sąmonės užsisklendimo, skatinančio vaikytis išskirtinai asmeninės naudos. Savaitinio poilsio įstatymas įpareigoja septintą dieną susilaikyti nuo darbo, „idant tavo jautis bei asilas turėtų poilsio ir tavo vergas bei ateivis galėtų atsigauti“ ( 23, 12). Poilsis yra žvilgsnio išplėtimas, leidžiantis apsidairyti ir išvysti kitų teises. Šitaip poilsio diena, kurios centras yra Eucharistija, skleidžia šviesą visą savaitę ir skatina mus rūpintis gamta ir vargšais.

VII. Trejybė ir santykis tarp kūrinių

238. Tėvas yra galutinis visko šaltinis, meilės kupinas ir save perteikiantis visko, kas egzistuoja, pagrindas. Sūnus, jo atspindys, per kurį visa sukurta, susijungė su žeme įgydamas pavidalą Marijos įsčiose. Dvasia, begalinis meilės ryšys, glūdi visatos širdies gelmėje įkvėpdama ir skatindama naujus kelius. Pasaulį sukūrė trys Asmenys kaip vienas dieviškasis pradas, tačiau kiekvienas šį bendrą darbą atliko pagal savo asmeninę tapatybę. Todėl „kupini nuostabos kontempliuodami visatos didybę ir grožį, turime šlovinti visą Trejybę“ [169].

239. Tikėjimas į vieną Dievą, kuris yra trejybinė bendrystė, krikščionis veda prie minties, kad visai tikrovei būdingas trejybinis įspaudas. Šventasis Bonaventūras net tvirtino, kad žmogus iki nuodėmės galėjo matyti, jog kiekvienas kūrinys „liudija, kad Dievas yra trejybinis“. Trejybės atspindį buvo įmanoma įžiūrėti gamtoje, „kai žmogui ši knyga buvo suprantama, jo akys buvo neaptemusios“ [170]. Šventasis pranciškonas mokė, kad kiekvienam kūriniui būdinga trejybinė struktūra tokia reali, jog ją galima spontaniškai kontempliuoti, jei žmogaus žvilgsnis nėra ribotas, aptemdytas ir silpnas. Šitaip jis atkreipia dėmesį į iššūkį pamėginti skaityti tikrovę pasitelkus trejybinį raktą.

240. Dieviškieji Asmenys yra subsistenciniai santykiai, o pasaulis, sukurtas pagal dieviškąjį pavyzdį, yra santykių audinys. Kūriniai krypsta į Dievą, o kiekvienai gyvai būtybei savo ruožtu būdinga krypti į kitą taip, kad visatoje galime aptikti nesuskaičiuojamų pastovių, tarp savęs paslaptingai susipynusių santykių [171]. Tai ne tik skatina stebėtis daugialypiais kūrinių saitais, bet ir verčia atrasti raktą savo paties įgyvendinimui. Juk žmogus auga, bręsta ir šventėja tiek, kiek įsitraukia į santykį, kai išeina iš savęs gyventi bendrystėje su Dievu, su kitais ir su visais kūriniais. Taip jis į savo egzistenciją įsileidžia trejybinę dinamiką, Dievo jam įspaustą per sukūrimą. Visa yra susiję, ir tai kviečia mus ugdyti pasaulinio solidarumo dvasingumą, kylantį iš Trejybės slėpinio.

VIII. Visos kūrinijos Karalienė

241. Marija, motina, kuri rūpinosi Jėzumi, šiandien, kupina motiniškos meilės bei sielvarto, rūpinasi sužeistu pasauliu. Kaip perverta širdimi apraudojo Jėzaus mirtį, lygiai taip ji šiandien atjaučia kryžiuojamų vargšų ir žmogaus galios niokojamų šio pasaulio kūrinių kančias. Visiškai perkeista, ji gyvena su Jėzumi, o visi kūriniai gieda jos grožį. Ji yra Moteris, „apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Paimta į dangų, ji yra visos kūrinijos Motina ir Karalienė. Jos pašlovintame kūne, esančiame kartu su prisikėlusiu Kristumi, dalis kūrinijos pasiekė visą savo grožio pilnatvę. Ji savo širdyje ne tik svarsto visą Jėzaus gyvenimą, kurį ten rūpestingai „laikė“ (plg. Lk 2, 19. 51), bet dabar ir supranta visų dalykų prasmę. Todėl galime jos prašyti, kad padėtų žvelgti į šį pasaulį išmintingesnėmis akimis.

242. Kartu su ja šventojoje Nazareto šeimoje ryškus šventojo Juozapo asmuo. Savo darbu bei dosniu artumu jis rūpinosi Marija bei Jėzumi ir juos sergėjo, apsaugojo nuo neteisiųjų smurto išgabendamas juos į Egiptą. Evangelijoje jis iškyla kaip teisus, darbštus, tvirtas žmogus. Tačiau iš jo sklinda ir didelis švelnumas. Tai ne silpno, bet tikrai stipraus žmogaus, dėmesingo tikrovei ir pasirengusio mylėti bei nuolankiai tarnauti, bruožas. Todėl šv. Juozapas paskelbtas visuotinės Bažnyčios globėju. Jis irgi gali pamokyti, kaip rūpintis, gali motyvuoti dosniai ir švelniai darbuotis stengiantis apsaugoti šį Dievo mums patikėtą pasaulį.

IX. Anapus saulės

243. Galiausiai akis į akį susitiksime su begaliniu Dievo grožiu (plg. 1 Kor 13, 12) ir, kupini džiugaus gėrėjimosi, galėsime skaityti slėpinį visatos, kuri išvien su mumis bus begalinės pilnatvės dalininkė. Taip, keliaujame į amžinybės šabą, į naująją Jeruzalę, į bendrus dangiškuosius namus. Jėzus mums sako: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5). Amžinasis gyvenimas bus bendrai išgyvenama nuostaba, kai kiekvienas kūrinys, spindinčiai perkeistas, užims savo vietą ir turės kuo apdovanoti galutinai išlaisvintus vargšus.

244. To laukdami susivienykime rūpintis mums patikėtais šiais namais žinodami, kad tai, kas juose gera, bus paimta į dangaus šventę. Išvien su kitais kūriniais keliaukime šia žeme ieškodami Dievo, nes „jei pasaulis turi pradžią ir buvo sukurtas, tai tada ieškok to, kuris jį sukūrė, ieškok to, kuris jam davė pradžią, jo Kūrėjo“ [172]. Keliaukime giedodami! Tegu mūsų pastangos dėl šios planetos bei rūpinimasis ja niekada neatima vilties džiaugsmo!

245. Dievas, kviečiantis dosniai atsiduoti ir viską jam atiduoti, teikia mums jėgų ir šviesos, kurių reikia norint žengti į priekį. Gyvybės Dievas, kuris mus taip myli, visada lieka šio pasaulio širdyje. Jis mūsų neapleidžia, nepalieka vienų, nes galutinai susijungė su mūsų žeme, o jo meilė visada mums padeda surasti naujų kelių. Tegu Jis bus pagarbintas!

* * *

246. Po šių ilgų apmąstymų, vienu metu džiugių ir dramatiškų, siūlau dvi maldas – vieną, kuria galime dalytis su visais, kurie tiki į visagalį Dievą Kūrėją, ir antrą meldžiant, kad mes, krikščionys, priimtume įsipareigojimą kūrinijai, kurį mums kelia Jėzaus Evangelija.

Malda už mūsų žemę

Visagali Dieve, kuris esi visoje visatoje
ir pačiame mažiausiame iš Tavo kūrinių,
Tu, kuris savo švelnumu apgaubi
visa, kas egzistuoja,
įliek mums savo meilės galios,
idant rūpintumės gyvybe ir grožiu.
Pripildyk mus ramybės,
kad gyventume kaip broliai ir seserys
ir niekam nedarytume žalos.
Vargšų Dieve,
Padėk mums išvaduoti
šios žemės apleistuosius ir užmirštuosius,
kurie yra tokie vertingi Tavo akyse.
Išgydyk mūsų gyvenimą,
kad saugotume pasaulį, o ne plėštume jį,
kad sėtume grožį, o ne terštume ir niokotume.
Paliesk širdis tų, kurie siekia tik pelno
vargšų ir žemės sąskaita.
Išmokyk mus atskleisti
kiekvieno dalyko vertę,
su nuostaba kontempliuojant
ir pripažįstant, jog esame susiję
su visais kūriniais
kelyje į Tavo begalinę šviesą.
Dėkojame, kad esi su mumis kiekvieną dieną.
Prašome, palaikyk mus kovoje
dėl teisingumo, meilės ir taikos.

Krikščionių malda drauge su kūrinija

Tėve, šloviname Tave drauge su visais kūriniais,
kilusiais iš Tavo visagalės rankos.
Jie yra Tavo, pilni Tavo artumo
ir Tavo švelnumo.
Būk pašlovintas!

Jėzau, Dievo Sūnau,
per Tave visa buvo sukurta.
Marijos įsčiose priėmei žmogaus pavidalą,
tapai šios žemės dalimi
ir žvelgei į šį pasaulį žmogaus akimis.
Dabar esi gyvas kiekviename kūrinyje
savo, Prisikėlusiojo, garbėje.
Būk pašlovintas!

Šventoji Dvasia,
Tu savo šviesa kreipi šį pasaulį
į Tėvo meilę
ir lydi kūrinijos dejones;
Tu gyveni ir mūsų širdyse,
įkvėpdama daryti gera.
Būk pašlovinta!

Viešpatie Dieve, Vienintelis Trejybėje,
nuostabi begalinės meilės bendryste,
išmokyk mus kontempliuoti Tave visatos grožyje,
kur viskas mums byloja apie Tave.
Pažadink mūsų gyrių ir dėkingumą
už kiekvieną Tavo sukurtą būtybę.
Apdovanok mus malone jausti glaudų ryšį
su viskuo, kas esti.

Meilės Dieve,
parodyk mūsų vietą šiame pasaulyje,
kad būtume Tavo meilės įrankiai
visoms šios žemės būtybėms,
nes Tu nė vienos iš jų neužmiršti.
Apšviesk tuos, kuriems priklauso valdžia ir pinigai,
kad jie nenupultų į abejingumo nuodėmę,
kad mylėtų bendrąjį gėrį, padėtų vargšams
ir rūpintųsi mūsų gyvenamu pasauliu.
Vargdieniai ir žemė šaukia:
Viešpatie, apgaubk mus savo galia ir šviesa,
kad saugotume visokią gyvybę,
kad parengtume geresnę ateitį,
kad ateitų Tavo Karalystė,
teisingumo, taikos, meilės ir grožio Karalystė.
Būk pašlovintas!
Amen.

Duota Romoje, prie šventojo Petro, 2015-ųjų, trečiųjų mano pontifikato metų, gegužės 24-ąją, Sekminių iškilmės dieną.

PRANCIŠKUS

IŠNAŠOS

[1] Kūrinijos giesmė: Fonti Francescane (FF), 263.

[2] Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens (1971 05 14), 21: AAS 63 (1971), 416–417.

[3] Kreipimasis į FAO 25-ųjų įsteigimo metinių proga (1970 11 16), 4: AAS 62 (1970), 833.

[4] Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 15: AAS 71 (1979), 287.

[5] Plg. Katechezė (2001 01 17), 4: Insegnamenti 24/1 (2001), 179.

[6] Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 38: AAS 83 (1991), 841.

[7] Ten pat, 58: 863.

[8] Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 12 30), 34: AAS 80 (1988), 559.

[9] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 37: AAS 83 (1991), 840.

[10] Kalba diplomatų korpusui, akredituotam prie Šventojo Sosto (2007 01 08): AAS 99 (2007), 73.

[11] Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 51: AAS 101 (2009), 687.

[12] Kreipimasis į Vokietijos Bundestagą Berlyne (2011 09 22): AAS 103 (2011), 664.

[13] Kreipimasis į Bolcano-Bresanono vyskupijos dvasininkus (2008 08 06): AAS 100 (2008), 634.

[14] Žinia Maldos už kūrinijos apsaugą pasaulinės dienos proga (2012 09 01).

[15] Kalba Santa Barbaroje, Kalifornijoje (1997 11 08); plg. John Chryssavgis. On Earth as in Heaven: Ecological Vision and Initiatives of Ecumenical Patriarch Bartholomew. Bronx, New York, 2012.

[16] Ten pat.

[17] Paskaita Utsteino (Norvegija) vienuolyne (2003 06 23).

[18] Kalba Global Responsibility and Ecological Sustainability: Closing Remarks (1-asis Halki viršūnių susitikimas, Stambulas, 2012 06 20).

[19] Tomas Celanietis. Vita prima di San Francesco, XXIX, 81: FF, 460.

[20] Legenda Maior, VIII, 6: FF, 1145.

[21] Plg. Tomas Celanietis. Vita seconda di San Francesco, CXXIV, 165: FF, 750.

[22] Pietų Afrikos katalikų vyskupų konferencija. Pastoral Statement on the Environmental Crisis (1999 09 05).

[23] Plg. Sveikinimo žodis FAO personalui (2014 11 20): AAS 106 (2014), 985.

[24] Lotynų Amerikos ir Karibų regiono vyskupų 5-oji visuotinė konferencija. Documento di Aparecida (2007 06 29), 86.

[25] Filipinų katalikų vyskupų konferencija. Pastoracinis laiškas What is Happening to our Beautiful Land? (1988 01 29).

[26] Bolivijos vyskupų konferencija. Pastoracinis laiškas apie aplinką ir žmogiškąjį vystymąsi Bolivijoje El universo, don de Dios para la vida (2012), 17.

[27] Plg. Vokietijos vyskupų konferencija. Socialinių reikalų komisija. Der Klimawandel: Brennpunkt globaler, intergenerationeller und ökologischer Gerechtigkeit (2006 09), 28–30.

[28] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Compendio della Dottrina Sociale della Chiesa, 483.

[29] Katechezė (2013 06 05): Insegnamenti 1/1 (2013), 280.

[30] Patagonijos-Komahuės regiono (Argentina) vyskupai. Mensaje de Navidad (2009 12), 2.

[31] Jungtinių Valstijų katalikų vyskupų konferencija. Global Climate Change: A Plea for Dialogue, Prudence and the Common Good (2001 06 15).

[32] Lotynų Amerikos ir Karibų regiono vyskupų 5-oji visuotinė konferencija. Documento di Aparecida (2007 06 29), 471.

[33] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 11 24), 56: AAS 105 (2013), 1043.

[34] Jonas Paulius II. Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 12: AAS 82 (1990), 154.

[35] Jonas Paulius II. Katechezė (2001 01 17), 3: Insegnamenti 24/1 (2001), 178.

[36] Jonas Paulius II. Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 15: AAS 82 (1990), 156.

[37] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 357.

[38] Plg. Angelo malda Osnabriuke (Vokietija) kartu su neįgaliaisiais (1980 11 16): Insegnamenti 3/2 (1980), 1232.

[39] Benediktas XVI. Homilija iškilmingai pradedant Petro tarnybą (2005 04 24): AAS 97 (2005), 711.

[40] Plg. Legenda Maior, VIII, 1: FF, 1134.

[41] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2416.

[42] Vokietijos vyskupų konferencija. Zukunft der Schöpfung – Zukunft der Menschheit. Erklärung der Deutschen Bischofskonferenz zu Fragen der Umwelt und der Energieversorgung (1980), II, 2.

[43] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 339.

[44] Hom. in Hexaemeron, 1, 2, 10: PG 29, 9.

[45] Divina Commedia. Paradiso, Canto XXXIII, 145.

[46] Benediktas XVI. Katechezė (2005 11 09), 3: Insegnamenti 1 (2005), 768.

[47] Benediktas XVI. Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 51: AAS 101 (2009), 687.

[48] Jonas Paulius II. Katechezė (1991 04 24), 6: Insegnamenti 14/1 (1991), 856.

[49] Katekizme mokoma, kad Dievas norėjo sukurti pasaulį, keliaujantį savo atbaigimo link, ir kad tai lemia netobulumo ir fizinio blogio buvimą: plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 310.

[50] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 36.

[51] Tomas Akvinietis. Summa theologiae, I, q. 104, art. 1, ad 4.

[52] Tomas Akvinietis. In octo libros Physicorum Aristotelis expositio, lib. II, lectio 14.

[53] Šioje perspektyvoje ir atitinkamas Teilhard’o de Chardino indėlis; plg. Paulius VI. Kalba lankantis chemijos ir farmacijos fabrike (1966 02 24): Insegnamenti 4 (1966), 992–993; Jonas Paulius II. Laiškas kunigui George’ui Coyne’ui (1988 06 01): Insegnamenti 11/2 (1988), 1715; Benediktas XVI. Homilija Aostos katedroje (2009 07 24): Insegnamenti 5/2 (2009), 60.

[54] Jonas Paulius II. Katechezė (2002 01 30), 6: Insegnamenti 25/1 (2002), 140.

[55] Kanados katalikų vyskupų konferencija. Socialinių reikalų komisija. Pastoracinis laiškas You Love All That Exists... All Things Are Yours, God, Lover of Life (2003 10 04), 1.

[56] Japonijos katalikų vyskupų konferencija. Reverence for Life. A Message for the Twenty-First Century (2001 01 01), 89.

[57] Jonas Paulius II. Katechezė (2000 01 26), 5: Insegnamenti 23/1 (2000), 123.

[58] Jonas Paulius II. Katechezė (2000 08 02), 3: Insegnamenti 23/2 (2000), 112.

[59] Paul Ricoeur. Philosophie de la volonté. 2. Finitude et Culpabilité. Paris 2009, 216.

[60] Summa theologiae, I, q. 47, art. 1.

[61] Ten pat.

[62] Plg. ten pat, art. 2, ad. 1; art. 3.

[63] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 340.

[64] Kūrinijos giesmė: FF, 263.

[65] Plg. Brazilijos vyskupų nacionalinė konferencija. A Igreja e a questão ecológica (1992), 53–54.

[66] Ten pat, 61.

[67] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 11 24), 215: AAS 105 (2013), 1109.

[68] Benediktas XVI. Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 14: AAS 101 (2009), 650.

[69] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2418.

[70] Dominikos vyskupų konferencija. Pastoracinis laiškas Sobre la relación del hombre con la naturaleza (1987 03 15).

[71] Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 09 14), 19: AAS 73 (1981), 626.

[72] Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 31: AAS 83 (1991), 831.

[73] Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 12 30), 33: AAS 80 (1988), 557.

[74] Kreipimasis į indėnus ir campesinos, Meksika (1979 01 29), 6: AAS 71 (1979), 209.

[75] Homilija per šv. Mišias žemdirbiams Resifėje, Brazilijoje (1980 07 07), 4: AAS 72 (1980), 926.

[76] Plg. Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 8: AAS 82 (1990), 152.

[77] Paragvajaus vyskupų konferencija. Pastoracinis laiškas El campesino paraguayo y la tierra (1983 06 12), 2, 4, d.

[78] Naujosios Zelandijos vyskupų konferencija. Statement on Environmental Issues (Velingtonas, 2006 09 01).

[79] Enciklika Laborem exercens (1981 09 14), 27: AAS 73 (1981), 645.

[80] Todėl šventasis Justinas galėjo kalbėti apie „Žodžio sėklas“ pasaulyje: plg. II Apologia 8, 1–2; 13, 3–6: PG 6, 457–458; 467.

[81] Jonas Paulius II. Kreipimasis į mokslo, kultūros ir aukštesniųjų studijų atstovus Jungtinių Tautų universitete (Hirosima, 1981 02 25), 3: AAS 73 (1981), 422.

[82] Benediktas XVI. Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 69: AAS 101 (2009), 702.

[83] Romano Guardini. Das Ende der Neuzeit. Würzburg 19659, 87.

[84] Ten pat.

[85] Ten pat, 87–88.

[86] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Compendio della Dottrina Sociale della Chiesa, 462.

[87] Romano Guardini. Das Ende der Neuzeit, 63–64.

[88] Ten pat, 64.

[89] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 35: AAS 101 (2009), 671.

[90] Ten pat, 22: 657.

[91] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 11 24), 231: AAS 105 (2013), 1114.

[92] Romano Guardini. Das Ende der Neuzeit. 63.

[93] Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 38: AAS 83 (1991), 841.

[94] Plg. Deklaracija Love for Creation. An Asian Response to the Ecological Crisis. Azijos vyskupų konferencijų federacijos surengtas pokalbis (Tagaitai, 1993 01 31–02 05), 3.3.2.

[95] Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 37: AAS 83 (1991), 840.

[96] Benediktas XVI. Žinia 2010 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 2: AAS 102 (2010), 41.

[97] Benediktas XVI. Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 28: AAS 101 (2009), 663.

[98] Plg. Vincentas Lerinietis. Commonitorium primum, cap. 23: PL 50, 668: „Ut annis scilicet consolidetur, dilatetur tempore, sublimetur aetate.“

[99] 80: AAS 105 (2013), 1053.

[100] Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 63.

[101] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 37: AAS 83 (1991), 840.

[102] Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 03 26), 34: AAS 59 (1967), 274.

[103] Benediktas XVI. Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 32: AAS 101 (2009), 666.

[104] Ten pat.

[105] Ten pat.

[106] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2417.

[107] Ten pat, 2418.

[108] Ten pat, 2415.

[109] Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 6: AAS 82 (1990), 150.

[110] Kreipimasis į Popiežiškąją mokslo akademiją (1981 10 03), 3: Insegnamenti 4/2 (1981), 333.

[111] Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 7: AAS 82 (1990), 151.

[112] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Pasaulinės medikų asociacijos 35-ąją generalinę asamblėją (1983 10 29), 6: AAS 76 (1984), 394.

[113] Argentinos vyskupų socialinės pastoracijos komisija. Una tierra para todos (2005 06), 19.

[114] Rio Declaration on Environment and Development (1992 06 14), Principas Nr. 4.

[115] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 11 24), 237: AAS 105 (2013), 1116.

[116] Benediktas XVI. Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 51: AAS 101 (2009), 687.

[117] Kai kurie atkreipė dėmesį į vertybes, kuriomis paprastai gyvenama, pavyzdžiui, Lotynų Amerikos villas, chabolas ar favelas: plg. Juan Carlos Scannone SJ. „La irrupción del pobre y la lógica de la gratitud“, en: Juan Carlos Scannone e Marcelo Perine (edd.). Irrupción del pobre y quehacer filosófico. Hacia una nueva racionalidad. Buenos Aires 1993, 225–230.

[118] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Compendio della Dottrina della Chiesa, 482.

[119] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 11 24), 210: AAS 105 (2013), 1107.

[120] Kreipimasis į Vokietijos Bundestagą Berlyne (2011 09 22): AAS 103 (2011), 668.

[121] Katechezė (2015 04 15): L‘Osservatore Romano (2015 04 16), p. 8.

[122] Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 26.

[123] Plg. Nr. 186–201: AAS 105 (2013), 1098–1105.

[124] Portugalijos vyskupų konferencija. Pastoracinis laiškas Responsibilidade solidária pelo bem comum (2003 09 15), 20.

[125] Benediktas XVI. Žinia 2010 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 8: AAS 102 (2010), 45.

[126] Rio Declaration on Environment and Development (1992 06 14), Principas Nr. 1.

[127] Bolivijos vyskupų konferencija. Pastoracinis laiškas apie aplinką ir žmogaus vystymąsi Bolivijoje El Universo, don de Dios para la Vida (2012), 86.

[128] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Energia, Giustizia e Pace, IV, 1. Cittá del Vaticano 2013, 56.

[129] Benediktas XVI. Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 67: AAS 101 (2009), 700.

[130] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 11 24), 222: AAS 105 (2013), 1111.

[131] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Compendio della Dottrina della Chiesa, 469.

[132] Rio Declaration on Environment and Development (1992 06 14), Principas Nr. 15.

[133] Plg. Meksikos vyskupų konferencija. Socialinės pastoracijos komisija. Jesucristo, vida y esperanza de los indígenas y campesinos (2008 01 14).

[134] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Compendio della Dottrina della Chiesa, 470.

[135] Žinia 2010 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 9: AAS 102 (2010), 46.

[136] Ten pat.

[137] Ten pat, 5: p. 43.

[138] Benediktas XVI. Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 50: AAS 101 (2009), 686.

[139] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 11 24), 209: AAS 105 (2013), 1107.

[140] Ten pat, 228: AAS 105 (2013), 1113.

[141] Plg. encikliką Lumen fidei (2013 06 29), 34: AAS 105 (2013), 557: „Tikėjimo šviesa, susivienijusi su meilės tiesa, nėra svetima materialiam pasauliui, nes meilė visada reiškiasi kūne ir sieloje. Tikėjimo šviesa yra įkūnyta šviesa, sklindanti iš Jėzaus švytinčio gyvenimo. Ji apšviečia ir materiją, patiki save jos tvarkai, suvokia, jog joje atsiveria darnos ir vis platesnio supratimo kelias. Tad iš mokslo žvilgsnio tikėjimas gauna naudos: pirmasis kviečia mokslininką, kad jis liktų atviras visai be galo turtingai tikrovei. O tikėjimas budina kritinę sąmonę, neleisdamas tyrėjui tenkintis savo formulėmis ir padėdamas suvokti, jog gamta jas visada pranoksta. Kviesdamas stebėtis kūrinijos slėpinio akivaizdoje, tikėjimas išplečia proto horizontus, kad geriau apšviestų pasaulį, atsiveriantį moksliniam tyrimui.“

[142] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 11 24), 256: AAS 105 (2013), 1123.

[143] Ten pat, 231: p. 1114.

[144] Das Ende der Neuzeit. Würzburg 19659, 66–67.

[145] Jonas Paulius II. Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 1: AAS 82 (1990), 147.

[146] Benediktas XVI. Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 66: AAS 101 (2009), 699.

[147] Benediktas XVI. Žinia 2010 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 11: AAS 102 (2010), 48.

[148] Earth Charter (Haga, 2000 06 29).

[149] Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 39: AAS 83 (1991), 842.

[150] Jonas Paulius II. Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 14: AAS 82 (1990), 155.

[151] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 11 24), 261: AAS 105 (2013), 1124.

[152] Benediktas XVI. Homilija pradedant Petro tarnybą (2005 04 24): AAS 97 (2005), 710.

[153] Australijos katalikų vyskupų konferencija. A New Earth. The Environmental Challenge (2002).

[154] Romano Guardini. Das Ende der Neuzeit. Würzburg 19659, 72.

[155] Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 11 24), 71: AAS 105 (2013), 1050.

[156] Benediktas XVI. Enciklika Sollicitudo rei socialis (2009 06 29), 2: AAS 101 (2009), 642.

[157] Paulius VI. Žinia 1977 m. Pasaulinės taikos dienos proga: AAS 68 (1976), 709.

[158] Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Compendio della Dottrina della Chiesa, 582.

[159] Dvasinis mokytojas Ali Al-Khawwas, remdamasis savo patirtimi, irgi pabrėžė būtinybę pernelyg neatsieti pasaulio kūrinių nuo vidinės Dievo patirties. Jis teigė: „Nereikia iš anksto kritikuoti tų, kurie ekstazės ieško muzikoje ir poezijoje. Šio pasaulio kiekviename judesyje ir kiekviename garse glūdi subtili „paslaptis“. Pašvęstieji išmoksta suvokti, ką sako pučiantis vėjas, linkstantys medžiai, čiurlenantis vanduo, dūzgiančios musės, girgždančios durys, paukščių giesmė, stygų ar fleitų skambesys, ligonių dejonės, sielvartaujančiųjų aimanos“ (Eva de Vitray-Meyerovitch [ed.]. Anthologie du soufisme. Paris 1978, 200).

[160] In II Sent., 23, 2, 3.

[161] Cántico Espiritual, XIV, 5.

[162] Ten pat.

[163] Ten pat, XIV, 6–7.

[164] Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Orientale lumen (1995 05 02), 11: AAS 87 (1995), 757.

[165] Ten pat.

[166] Jonas Paulius II. Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 04 17), 8: AAS 95 (2003), 438.

[167] Benediktas XVI. Homilija per Corpus Domini šv. Mišias (2006 06 15): AAS 98 (2006), 513).

[168] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2175.

[169] Jonas Paulius II. Katechezė (2000 08 02), 4: Insegnamenti 23/2 (2000), 112.

[170] Quaest. disp. de Myst. Trinitatis, 1, 2, concl.

[171] Plg. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, I, q. 11, art. 3; q. 21, art. 1, ad 3; q. 47, art. 3.

[172] Bazilijus Didysis. Hom. in Hexaemeron, 1, 2, 6: PG 29, 8.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 878
Adresas: http://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/enciklikos/laudato-si
Paskelbta: 2017-03-03 10:57:46 | Patikslinta 2017-03-03 14:03:06.