(Vigilijoje popiežius kalbėjo spontaniškai, nutoldamas nuo iš anksto parengto kalbos teksto.)

Brangūs Broliai ir Seserys, brangiosios Šeimos!

Dėkoju visiems pasidalijusiems su mumis savo liudijimais ir visiems pradžiuginusiems mus savo menu, grožiu, kuris yra Dievo savybė. Grožis artina prie Dievo. Prie Dievo artina ir tiesos liudijimas, nes Dievas yra ir tiesa. Jis yra grožis ir tiesa. Liudijimas, kuriuo norima padėti kitiems, yra geras dalykas, visa, kas yra tiesa ir gražu, artina mus prie Dievo, nes Dievas yra gėris, Dievas yra grožis, Dievas yra tiesa.

Dėkoju jums. Tiems, kurie kalbėjo, ir visiems dalyviams, kurių buvimas čia savaime yra liudijimas. Tikras liudijimas, kad šeimos gyvenimas yra vertingas ir kad visuomenė stiprėja ir gerėja, auga grožiu ir tiesa, kai auga ant šeimos pamato.

Vienas jaunuolis kartą manęs paklausė: „Tėve, ką Dievas veikė prieš sukurdamas pasaulį?“ Kaip žinote, jaunuoliai užduoda sunkių klausimų! Patikėkit, man buvo nelengva į jį atsakyti. Pasakiau jam tai, ką ketinu pasakyti jums dabar. Prieš sukurdamas pasaulį, Dievas mylėjo, nes Dievas yra meilė. Meilė, kurią turėjo savyje, meilė tarp Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje buvo tokia didelė, tokia besiliejanti per kraštus – nesu tikras, ar tai teologiškai tikslu, bet jūs suprasite, ką sakau, – ta meilė buvo tokia didelė, kad Dievas negalėjo būti savanaudis. Jis turėjo išeiti iš savęs, kad turėtų ką nors mylėti už savęs. Tad Dievas sukūrė pasaulį. Dievas sukūrė šį nuostabų pasaulį, kuriame gyvename ir kurį, kadangi nesame pernelyg protingi, dabar griauname. Tačiau gražiausias Dievo sukurtas dalykas – taip mums sako Biblija – buvo šeima. Jis sukūrė vyrą ir moterį. Ir davė jiems viską. Patikėjo jiems pasaulį: „Aukite, dauginkitės, dirbkite žemę, padarykite ją vaisingą, leiskite jai augti.“ Visą meilę, kurią sudėjo į šį įstabų kūrinį, jis patikėjo šeimai.

Grįžkime šiek tiek atgal. Visą meilę, kurią Dievas turi savyje, visą grožį, kurį Dievas turi savyje, visą tiesą, kurią Dievas turi savyje, jis patiki šeimai. Šeima iš tikrųjų yra šeima tada, kai geba ištiesti rankas ir priimti visa, kas yra meilė. Žinoma, rojaus sodas jau seniai praeityje; gyvenimas kupinas problemų; vyrai ir moterys – dėl velnio vilionių – susiskaldė. Ir visa ta Dievo dovanota meilė praktiškai pražuvo. Netrukus buvo įvykdytas pirmas nusikaltimas, pirmoji brolžudystė. Brolis žudo brolį – karas. Dievo meilė, grožis bei tiesa ir, kita vertus, karo destrukcija: tarp šių dviejų tikrovių esame ir šiandien. Turime rinktis, apsispręsti, kuriuo keliu pasukti.

Bet grįžkime į praeitį. Kai vyras ir jo žmona nuėjo klystkeliu ir nutolo nuo Dievo, Dievas jų vienų nepaliko. Tokia didelė buvo jo meilė. Jo meilė buvo tokia didelė, kad jis ėjo greta žmogaus, lydėjo savo tautą, kol atėjo tinkamas metas ir jis iškiliausiu būdu parodė savo meilę – atsiuntė savo Sūnų. O kur jis atsiuntė savo Sūnų? Į rūmus, į miestą, valdininkų pastatą? Jis atsiuntė jį į šeimą. Dievas į pasaulį atėjo per šeimą. Jis tai galėjo padaryti todėl, kad tos šeimos širdis buvo atvira meilei, kad tos šeimos durys buvo atvertos. Pagalvokime apie Mariją, jauną moterį. Ji tuo negalėjo patikėti: „Kaip tai gali būti?“ Bet sulaukusi paaiškinimo, pakluso. Prisiminkime Juozapą, taip svajojusį sukurti šeimą: ir štai staigmena, kurios jis nesupranta. Bet priima tai, paklūsta. Ir dėl šios moters, Marijos, ir šio vyro, Juozapo, meilės kupino klusnumo turime šeimą, į kurią ateina Dievas. Dievas visada beldžiasi į mūsų širdžių duris. Jam patinka tai daryti. Jis išeina iš savo vidaus. Bet ar žinote, ką jis labiausiai mėgsta? Belstis į šeimų duris. Ir regėti vieningas šeimas, mylinčias šeimas, savo vaikus auginančias, ugdančias ir jiems augti padedančias šeimas, gerumo, tiesos ir grožio visuomenę statydinančias šeimas.

Švenčiame šeimų festivalį. Šeima turi dieviškąją tapatybės kortelę. Ar suprantate, ką turiu galvoje? Dievas davė šeimai tapatybės kortelę, kad šeimos galėtų būti mūsų pasaulyje ta vieta, kur jo tiesa, meilė ir grožis galėtų ir toliau leisti šaknis bei augti. Kai kurie iš jūsų man galbūt pasakys: „Tėve, gali taip kalbėti, nes esi nevedęs!“ Tikrai, šeimose yra daug sunkumų. Šeimose ginčijamės, kartais svaidomės indais. Šeimose vaikai kelia galvos skausmą. Neduok Dieve, negerai atsiliepti apie anytą! Šeimos visada turi savo kryžių. Visada. Nes Dievo meilė, Dievo Sūnus, prašė sekti paskui šiuo keliu. Tačiau šeimose kryžių lydi ir prisikėlimas, nes Dievo Sūnus veda mus ir tenai. Tad šeima – jei nesupyksite už posakį – yra vilties, gyvenimo vilties ir prisikėlimo cechas, nes Dievas pats atvėrė šį kelią. Be to, yra vaikų. Vaikai yra sunkus darbas. Kai buvome vaikai, buvome sunkus darbas. Kartais grįžęs į namus matau, kad kai kurie mano darbuotojai ateina pajuodusiais paakiais. Namie vieno ar dviejų mėnesių kūdikis. Klausiu: „Ar pamiegojot?“ Atsako: „Ne, vaikas verkė visą naktį.“ Šeimose yra sunkumų, bet tie sunkumai įveikiami meile. Neapykanta neįmanoma įveikti nė vieno sunkumo. Meilė yra šventė, meilė yra džiaugsmas, meilė yra ištvermė.

Nenoriu toliau kalbėti, nes tai per ilgai užtruks, bet dėl šeimos norėčiau pabrėžti du dalykus. Prašau apie juos pagalvoti. Turime ypač rūpintis vaikais ir seneliais. Vaikai ir jaunuoliai yra ateitis, yra mūsų stiprybė, verčia mus judėti į priekį. Į juos dedame savo viltis. Seneliai – šeimos atmintis. Iš jų gavome tikėjimą, jie perdavė tikėjimą mums. Rūpintis seneliais ir vaikais yra meilės ženklas – nesu tikras, ar didžiausias, bet, pasakyčiau, jog šeimai yra daugiausia žadantis, nes žada ateitį. Tauta, negebanti rūpintis vaikais ir garbaus amžiaus žmonėmis, yra tauta be ateities, nes stokoja jėgos ir atminties žengti pirmyn. Šeima yra gražus, bet sunkaus darbo reikalaujantis dalykas; ji sukelia problemų. Šeimoje pasitaiko kivirčų. Vyras ginčijasi su žmona, jie vienas kitą supykdo, vaikai susipyksta su tėvais. Norėčiau duoti nedidelį patarimą: niekada neužbaikite dienos šeimoje nesusitaikę. Šeimoje diena neturi baigtis kivirču. Telaimina jus Dievas. Tesuteikia jums Dievas jėgų. Teįkvepia jus Dievas žengti pirmyn. Rūpinkimės šeima. Ginkime šeimą, nes ant kortos yra mūsų ateitis. Dėkoju. Telaimina jus Dievas, ir prašau: melskitės už mane.