Brangūs broliai ir seserys,

Artėjant gavėniai norėčiau pasiūlyti jums keletą minčių vildamasis, kad jos padės asmeniniame ir bendruomeniniame atsivertimo kelyje. Šios įžvalgos įkvėptos šventojo Pauliaus žodžių: „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Apaštalas rašė Korinto krikščionims, drąsindamas juos būti dosnius ir padėti vargstantiems Jeruzalės tikintiesiems. Ką šie šventojo Pauliaus žodžiai reiškia mums, krikščionims, šiandien? Ką reiškia mums šiandien šis paraginimas gyventi neturte, neturte evangeline prasme?

Kristaus malonė

Šie žodžiai pirmiausia atskleidžia mums Dievo veikimo stilių. Dievas apsireiškia ne per šio pasaulio galybę ir turtą, bet per silpnybę ir neturtą. „Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu…“ Kristus, amžinasis Dievo Sūnus, galia ir šlove tolygus Tėvui, tapo vargdieniu; jis nusileido tarp mūsų ir tapo artimas kiekvienam iš mūsų; jis apiplėšė, „ištuštino“ save, idant visuose dalykuose galėtų būti panašus į mus (plg. Fil 2, 7; Žyd 4, 15). Dievo tapimas žmogumi yra didžiulis slėpinys! To priežastis yra Dievo meilė – meilė, kuri yra malonė, dosnumas, artumo troškimas, meilė, kuri nedvejoja save dovanoti ir pasiaukoti dėl mylimų kūrinių. Meilė reiškia viskuo ir visiškai dalytis su mylimuoju. Ji leidžia supanašėti, sukuria lygybę, sugriauna sienas ir panaikina atstumus. Dievas tai padarė mūsų atžvilgiu. Iš tikrųjų Jėzus „darbavosi žmogaus rankomis, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo“ (Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22).

Tapdamas vargdieniu Jėzus nesiekė neturto dėl jo paties, tačiau, kaip sako šventasis Paulius, „kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“. Tai nėra tik žodžių žaismas ar efektinga frazė. Čia apibendrinama Dievo logika, meilės logika, Įsikūnijimo ir Kryžiaus logika. Dievas nenuleido išganymo tiesiog iš dangaus, tarsi žmogus su filantropiniu pietizmu duotų išmaldą iš savo pertekliaus. Kristaus meilė yra ne tokia! Jėzus įžengė į Jordano vandenis ir buvo Jono Krikštytojo pakrikštytas ne todėl, kad jam būtų reikėję atgailos ar atsivertimo. Jis tai padarė tam, kad būtų tarp žmonių, kuriems reikia atleidimo, kad būtų tarp mūsų, nusidėjėlių, kad prisiimtų mūsų nuodėmių naštą. Tai kelias, kurį jis pasirinko mums paguosti, išgelbėti, išvaduoti iš mūsų vargo. Mus sukrečia apaštalo žodžiai, kad buvome išlaisvinti ne per Kristaus turtus, bet per jo neturtą. Vis dėlto šventasis Paulius labai gerai žino apie „nesuvokiamus Kristaus turtus“ (Ef 3, 8), to, „kurį paskyrė visatos paveldėtoju“ (Žyd 1, 2).

Taigi, kas yra tas neturtas, per kurį Jėzus mus išlaisvina ir praturtina? Tai jo būdas mus mylėti, būti mums artimam, panašiai kaip gailestingasis samarietis buvo artimas žmogui, leisgyviam paliktam šalikelėje (plg. Lk 10, 25 ir t.). Tikrą laisvę, tikrą išganymą ir tikrą laimę mums duoda jo užjaučianti, švelni ir solidari meilė. Mus praturtinantis Kristaus neturtas yra jo įsikūnijimas, prisiimant mūsų silpnybes bei nuodėmes ir perduodant begalinį Dievo gailestingumą. Kristaus neturtas yra didžiausias turtas: Jėzus turtingas dėl beribio pasitikėjimo Dievu Tėvu, dėl to, kad jis kiekvienu momentu juo pasitiki ir visuomet trokšta vykdyti Tėvo valią, siekdamas jį pašlovinti. Jis yra turtingas kaip vaikas, kuris jaučiasi mylimas ir kuris myli savo tėvus, neabejodamas jų meile ir švelnumu nė akimirką. Jėzaus turtas glūdi jo Sūnystėje, jo unikalus santykis su Tėvu yra viršiausia šio vargdienio Mesijo prerogatyva. Kai Jėzus prašo mūsų imti jo jungą, kuris „yra švelnus“, jis taip pat kviečia, kad būtume praturtinti jo „turtingu neturtu“ ir „vargdienio turtu“, tapti jo sūnystės ir brolystės Dvasios dalininkais, tapti sūnumis Sūnuje, broliais pirmagimyje Brolyje (plg. Rom 8, 29).

Sakoma, vienintelis dalykas, dėl kurio reikia liūdėti, yra tai, kad nesu šventas (Leon Bloy); galėtume taip pat sakyti, jog vienintelis tikras skurdas – negyventi kaip Dievo vaikams, Kristaus broliams ir seserims.

Mūsų liudijimas

Galėtume pagalvoti, kad šis neturto „kelias“ buvo skirtas tik Jėzui, o mes, atėję po jo, galime gelbėti pasaulį rinkdamiesi atitinkamus žmogiškuosius išteklius. Tačiau taip nėra. Kiekvienu laiku ir kiekvienoje vietoje Dievas tęsia žmonijos ir pasaulio gelbėjimą per Kristaus neturtą, Kristaus, kuris tapo vargdieniu sakramentuose, žodyje ir savo Bažnyčioje, kuri yra vargdienių tauta. Dievo turtai gali būti perduoti ne per mūsų turtingumą, bet visada ir išskirtinai tik per mūsų asmeninį ir bendruomeninį neturtą, atgaivintą Kristaus Dvasios.

Mes, krikščionys, sekdami savo Mokytoju esame kviečiami žvelgti į savo brolių neturtą, paliesti jį, prisiimti ir konkrečiai darbuotis jį lengvindami. Skurdas yra ne tas pats, kas neturtas: skurdas yra neturtas be tikėjimo, be paramos, be vilties. Galima išskirti tris skurdo tipus: medžiaginį, moralinį ir dvasinį skurdą. Medžiaginis skurdas yra tai, kas įprastai vadinama vargingumu; jį patiria žmonės, gyvenantys žmogiškojo orumo neatitinkančiomis sąlygomis: stokojantys pamatinių teisių ir būtiniausių dalykų – maisto, vandens, higienos sąlygų, darbo ir asmeninio bei kultūrinio ugdymosi galimybės. Šio skurdo akivaizdoje Bažnyčia siūlo savo tarnystę, diakonia, atsiliepdama į šiuos poreikius ir rūpindamasi žmonijos veidą darkančiomis žaizdomis. Vargšuose ir atmestuosiuose mes matome Kristaus veidą; mylėdami vargšus ir jiems padėdami, mes mylime Kristų ir jam tarnaujame. Mūsų pastangų tikslas yra taip pat užkirsti kelią kėsinimuisi į žmogiškąjį orumą, diskriminacijai ir piktnaudžiavimams pasaulyje, nes šie dalykai dažnai yra skurdo priežastis. Kai galia, prabanga ir pinigai tampa stabais, jie užgožia teisingą gėrybių paskirstymą. Todėl būtinas sąžinės atsivertimas į teisingumą, lygybę, nuosaikumą ir dalijimąsi.

Ne menkesnį susirūpinimą kelia moralinis skurdas, kurio esmė – vergavimas nedorybei ir nuodėmei. Kaip daug skausmo šeimose sukelia tai, kad vienas iš šeimos narių, dažniausiai jaunas žmogus, patenka į alkoholio, narkotikų, lošimų ar pornografijos pinkles! Kaip daug žmonių nebemato gyvenimo prasmės ar ateities perspektyvų ir prarado bet kokią viltį! Kiek daug žmonių įstumti į skurdą dėl neteisingų socialinių sąlygų, dėl bedarbystės, kuri atima jų orumą ir neleidžia uždirbti duonos, taip pat dėl nelygių galimybių įgyti išsilavinimą ar gauti sveikatos apsaugą. Tokiais atvejais moralinis skurdas gali pagrįstai būti laikomas savižudybės pradžia. Tokia skurdo forma, sukelianti taip pat finansinę griūtį, visuomet siejasi su dvasiniu skurdu, kurį patiriame nusigręždami nuo Dievo ar atmesdami jo meilę. Mūsų manymas, kad mums nereikia Dievo, kuris Kristuje mums tiesia ranką, kad galime išsigelbėti savo jėgomis, veda mus į žlugimo kelią. Vienintelis Dievas iš tikrųjų gelbsti ir išlaisvina.

Evangelija yra tikras priešnuodis prieš dvasinį skurdą: krikščionis pašauktas visur nešti ir skelbti išlaisvinančią žinią, kad yra įmanomas padarytų nuodėmių atleidimas, kad Dievas yra didesnis už mūsų nuodėmingumą, kad jis myli mus besąlygiškai, visuomet, ir kad mes sukurti bendrystei ir amžinajam gyvenimui. Viešpats prašo mus būti džiugiais gailestingumo ir vilties žinios šaukliais! Gražu patirti džiaugsmą skleidžiant šią Gerąją Naujieną, dalijantis mums patikėtu lobiu, guodžiant sudaužytas širdis ir dovanojant viltį tamsybių gaubiamiems mūsų broliams ir seserims. Tai reiškia sekti Jėzumi ir panėšėti į jį, atėjusį ieškoti vargšų ir nusidėjėlių, panašiai kaip piemuo ieško pražuvusios avies, atėjusį su visa meile. Būdami vienybėje su Jėzumi galime drąsiai atverti naujus evangelizacijos ir žmogiškosios plėtros kelius.

Brangūs broliai ir seserys, šiuo gavėnios laikotarpiu visa Bažnyčia visiems išgyvenantiems medžiaginį, moralinį ir dvasinį skurdą tebūna pasirengusi uoliai paliudyti Evangelijos žinią apie gailestingojo Tėvo, pasirengusio Kristuje apkabinti kiekvieną iš mūsų, meilę. Mes tai galime padaryti tokiu mastu, kiek sekame Kristų, tapusį vargdieniu ir praturtinusį mus per savo neturtą. Gavėnia yra tinkamas laikas atsižadėti; bus gera, jei paklausime savęs, ko galime atsisakyti, kad kitiems padėtume ir kitus praturtintume savo neturtu. Nepamirškime, tikras neturtas yra skausmingas: atsižadėjimas be atgailos aspekto būtų beprasmis. Aš nepasitikiu išmalda, kuri nieko nekainuoja ir nėra skausminga.

Tegu Šventoji Dvasia, per kurią mes, „būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime“ (2 Kor 6, 10), palaiko mūsų pasiryžimus ir padidina mūsų dėmesingumą žmogiškajam skurdui bei atsakomybę dėl jo, kad mes galėtume tapti gailestingi ir vykdyti gailestingumą. To linkėdamas aš taip pat meldžiuosi, kad kiekvienas tikintysis ir kiekviena bažnytinė bendruomenė vaisingai praeitų gavėnios kelią. Taip pat prašau jūsų melstis už mane. Tepalaimina jus Viešpats, teapsaugo Dievo Motina.

Iš Vatikano 2013 m. gruodžio 26 d.
Per Šventojo diakono ir kankinio Stepono šventę

PRANCIŠKUS