Brangūs jaunuoliai!

Pasiekėme paskutinį mūsų piligriminės kelionės į Krokuvą etapą. Kitų metų liepą ten drauge švęsime 31-ąją Pasaulio jaunimo dieną. Mūsų ilgame ir reikliame kelyje esame vedami Jėzaus žodžių iš Kalno pamokslo. Šią kelionę pradėjome 2014 metais kartu apmąstydami pirmąjį iš palaiminimų: „Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3). 2015 metų tema buvo: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Kitais metais mus turėtų įkvėpti žodžiai: „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).

1. Gailestingumo jubiliejus

Šia tema Pasaulio jaunimo diena 2016 m. Krokuvoje įsitraukia į Šventuosius Gailestingumo metus, tapdama tikru jaunimo jubiliejumi pasauliniu lygmeniu. Tarptautinis jaunimo susitikimas su Jubiliejaus metais sutampa ne pirmą kartą. Juk būtent Šventaisiais Atpirkimo metais (1983–1984 m.) šventasis Jonas Paulius II viso pasaulio jaunuolius pirmąkart sukvietė susitikti Verbų sekmadienį. Vėliau daugiau nei du milijonai jaunuolių iš maždaug 165 šalių į 15-ąją Pasaulio jaunimo dieną Romoje susirinko per Didįjį 2000-ųjų metų jubiliejų. Esu tikras, kad jaunimo Jubiliejus Krokuvoje, kaip ir tais abiem ankstesniais kartais, taps viena reikšmingiausių Šventųjų metų akimirkų.

Kai kurie iš jūsų galbūt paklaus: kokia proga šie Jubiliejaus metai švenčiami Bažnyčioje? Biblinis Kun 25 tekstas padeda mums suprasti, ką Izraelio tautai reiškė „Jubiliejaus metai“. Kas penkiasdešimt metų hebrajai išgirsdavo sugaudžiant ragą (jobel), sukviečiantį (jobil) juos švęsti šventųjų metų kaip visų susitaikymo (jobal) laiko. Šiuo laikotarpiu dovanojimo dvasia reikėdavo atkurti gerus santykius su Dievu, artimu ir kūrinija. Todėl skatinta, be kita ko, atleisti nuo skolų, suteikti ypatingą pagalbą patekusiems į vargą, pagerinti asmenų tarpusavio santykius ir paleisti į laisvę vergus.

Jėzus Kristus atėjo skelbti ir įgyvendinti Viešpaties malonės amžino meto nešdamas vargdieniams Gerąją Naujieną, belaisviams išvadavimą, akliesiems regėjimą ir prislėgtiesiems laisvę (plg. Lk 4, 18–19). Jame ir ypač jo Velykų slėpinyje tobulai įgyvendinama giliausioji Jubiliejaus prasmė. Bažnyčia, Kristaus vardu paskelbdama Jubiliejaus metus, visus mus kviečia išgyventi ypatingą malonės laiką. Pati Bažnyčia yra pašaukta apsčiai pasiūlyti Dievo artumo ženklų, širdyse žadinti gebėjimą įžvelgti esminius dalykus. Šie Šventieji Gailestingumo metai pirmiausia yra „metas Bažnyčiai iš naujo atrasti savo užduoties, Viešpaties jai patikėtos Velykų dieną, – užduoties būti Tėvo gailestingumo ženklu ir įrankiu prasmę“ (Homilija per Dievo Gailestingumo sekmadienio Pirmąją vakarinę, 2015 m. balandžio 11 d.).

2. Gailestingi kaip Tėvas

Šio ypatingo Jubiliejaus šūkis yra: „Gailestingi kaip Tėvas“ (plg. Misericordiae Vultus, 13). Juo nusakyta ir artimiausios Pasaulio jaunimo dienos tema. Pamėginkime geriau suprasti, ką reiškia dieviškasis gailestingumas.

Senajame Testamente, kalbant apie gailestingumą, vartojamos įvairios sąvokos. Reikšmingiausios iš jų yra hesed ir rahamim. Pirmąja, Dievui taikoma sąvoka išreiškiama jo nenuilstama ištikimybė Sandorai su savo tauta, kurią jis myli ir kuriai vis atleidžia. Antroji, rahamim, kurią galima versti žodžiu „viduriai“, pirmiausia kreipia į motinos įsčias. Ji Dievo meilę savo tautai leidžia suprasti kaip motinos meilę savo vaikui. Būtent taip tai pateikia pranašas Izaijas: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49, 15). Tokia meilė neišvengiamai verčia padaryti savyje erdvės kitiems, išvien su artimu jausti, kentėti ir džiaugtis.

Biblinė gailestingumo sąvoka taip pat apima konkrečią meilę, kuri yra ištikima, dovanojama ir galinti atleisti. Vienoje Ozėjo knygos vietoje Dievo meilė nusakoma labai gražiai, lyginant ją su tėvo meile savo vaikui: „Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų. Kuo daugiau juos šaukiau, tuo labiau jie traukėsi nuo manęs <...>. Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankose juos nešiojau, tačiau jie nepripažino, kad aš jais rūpinausi. Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“ (Oz 11, 1–4). Nepaisydama vaiko netikusio elgesio, verto bausmės, tėvo meilė yra ištikima ir visada atleidžianti besigailinčiam vaikui. Taigi matome, kad gailestingumas visada apima atleidimą. Jis yra „ne abstrakti idėja, bet konkreti tikrovė, per kurią jis apreiškia savo meilę, panašią į meilę tėvo ir motinos, kuriems labai rūpi jų vaikas. <...> Ji kyla iš pačių gelmių kaip natūralus švelnumo ir atjautos, atlaidumo ir atleidimo kupinas jausmas“ (Misericordiae Vultus, 6).

Naujajame Testamente dieviškasis gailestingumas (eleos) laikomas darbo, kurio Tėvo vardu atlikti į pasaulį atėjo Kristus (plg. Mt 9, 13), santrauka. Viešpaties gailestingumas pirmiausia reiškiasi tada, kai jis pasilenkia prie žmogiškojo vargo ir rodo atjautą tam, kuriam reikia supratimo, išgydymo ir atleidimo. Jėzuje apie gailestingumą kalba viskas. Taip, jis pats yra gailestingumas.

Luko evangelijos 15-ajame skyriuje randame tris palyginimus apie gailestingumą – apie paklydusią avelę, apie pamestą drachmą ir palyginimą, kuris žinomas kaip palyginimas apie „sūnų palaidūną“. Šiuose trijuose palyginimuose mus pritrenkia Dievo džiaugsmas, kurį jis jaučia suradęs nusidėjėlį ir jam atleisdamas. Taip, Dievas džiaugiasi atleisdamas! Tai – visos Evangelijos santrauka. „Kiekvienas iš mūsų yra ta paklydusi avis, ta pamesta drachma, kiekvienas iš mūsų yra tas sūnus, pražudęs savo laisvę vaikydamasis stabų, laimės miražų ir viską praradęs. Tačiau Dievas mūsų neužmiršta, Tėvas mūsų niekada neapleidžia. Jis yra kantrus Tėvas, visada mūsų laukia! Jis gerbia mūsų laisvę, tačiau visada lieka ištikimas. O kai pas jį sugrįžtame, priima mus į savo namus kaip vaikus, nes niekada, nė akimirkos, nepaliovė mūsų laukęs. Ir savo širdyje švenčia dėl kiekvieno sugrįžusio vaiko. Švenčia, nes džiaugiasi. Dievas šitaip džiaugiasi, kai vienas iš mūsų, nusidėjėlių, prie jo artinasi ir prašo atleidimo“ (Viešpaties Angelo malda, 2013 m. rugsėjo 15 d.).

Dievo gailestingumas yra labai konkretus ir visi yra pašaukti asmeniškai tai patirti. Kai būdamas septyniolikos metų vieną kartą norėjau išeiti su draugais, nutariau pirma aplankyti bažnyčią. Ten sutikau kunigą, kuris man sužadino tokį didelį pasitikėjimą, kad pajutau troškimą atverti širdį per išpažintį. Tas susitikimas pakeitė mano gyvenimą! Aš patyriau, jog tada, kai nuolankiai ir nuoširdžiai atveriame širdį, galime labai konkrečiai kontempliuoti Dievo gailestingumą. Buvau tikras – per to kunigo asmenį Dievas manęs jau laukė man dar nežengus pirmo žingsnio bažnyčios link. Mes ieškome Dievo, tačiau jis visada yra pirmesnis, visada mūsų ieško ir suranda pirmas. Galimas daiktas, kad kurio nors iš jūsų širdį kas nors slegia, ir galvojate: padariau tą, padariau aną... Nesibaiminkit! Jis laukia jūsų! Jis yra Tėvas ir visada laukia mūsų! Kaip puiku Sutaikinimo sakramente būti gailestingai apkabintam Tėvo, atrasti klausyklą kaip gailestingumo vietą, būti palytėtam visada mums atleidžiančio Viešpaties gailestingosios meilės!

O tu, mielas jaunuoli, miela jaunuole, ar kada nors pajutai į save nukreiptą begalinės meilės kupiną žvilgsnį – meilės, kuri, nepaisydama tavo nuodėmių, ribotumų ir suklydimų, ir toliau tavimi pasitiki bei žvelgia į tave sklidina vilties? Ar suvoki, koks vertingas esi Dievui, iš meilės davusiam tau viską? Šventasis Paulius mus moko: „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Bet ar iš tikrųjų suvokiame šių žodžių galią?

Žinau, koks brangus jums visiems yra šventojo Jono Pauliaus II dovanotas Pasaulio jaunimo dienų kryžius, nuo 1984 m. lydintis visus jūsų pasaulinius susitikimus. Kiek daug permainų, kiek daug tikrų atsivertimų gausybės jaunuolių gyvenime lėmė susitikimas su šiuo paprastu kryžiumi! Galbūt net klausėte: iš kur šio kryžiaus tokia nepaprasta galia? Atsakymas yra toks: kryžius yra iškalbingiausias Dievo gailestingumo ženklas! Jis mums liudija, kad Dievo meilės žmonijai matas yra besaikė meilė! Kryžius leidžia palytėti Dievo gailestingumą ir būti patiems palytėtiems jo gailestingumo! Čia norėčiau priminti epizodą apie du nusikaltėlius, nukryžiuotus šalia Kristaus. Vienas iš jų buvo arogantiškas, nepripažino esąs nusidėjėlis, šaipėsi iš Viešpaties. Kitas, priešingai, prisipažįsta, kad suklydo, kreipiasi į Viešpatį ir sako jam: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ Jėzus, kupinas begalinio gailestingumo, pažvelgia į jį ir taria: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“ (plg. Lk 23, 32. 39–43). Su katruo iš šių dviejų mes tapatinamės? Su tuo, kuris arogantiškas ir nepripažįsta suklydęs? Ar su kitu, kuris pripažįsta, jog jam reikia dieviškojo gailestingumo, ir iš visos širdies to meldžia? Viešpatyje, atidavusiame savo gyvybę už mus ant kryžiaus, visada surasime besąlyginę meilę, laikančią mūsų gyvenimą gėriu ir vis teikiančią mums galimybę pradėti iš naujo.

3. Nepaprastas džiaugsmas būti Dievo gailestingumo įrankiu

Dievo žodis mus moko: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35). Kaip tik todėl penktajame palaiminime giriami gailestingieji. Žinome, kad Viešpats mus pamilo pirmas. Bet tikrai palaimingi ir laimingi esame tik tada, kai įsitraukiame į dieviškąją dovanojimo, neužtarnaujamos meilės logiką, kai atrandame, kad Dievas mus be galo pamilo, kad padarytų mus gebančius be saiko mylėti taip, kaip jis. Šventasis Jonas sako: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. <...> Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 4, 7–11).

Labai glaustai paaiškinęs, kaip Dievas rodo mums savo gailestingumą, dabar norėčiau jums pasiūlyti, kaip mes konkrečiai galėtume būti šio gailestingumo savo artimui įrankiais.

Į galvą ateina palaimintojo Petro Jurgio Frasačio pavyzdys. Jis yra pasakęs: „Jėzus per Komuniją aplanko mane kasdien, aš jam už tai atlyginu man įmanomu varganu būdu – lankydamas vargšus.“ Petras Jurgis buvo jaunuolis, žinojęs, ką reiškia turėti gailestingą širdį, atjaučiančią labiausiai vargstančiuosius. Jiems dovanodavo daug daugiau nei materialius daiktus, dovanodavo save, skirdavo jiems savo laiką, žodžius ir gebėjimą klausytis. Tarnavo vargšams labai diskretiškai, niekada to nedemonstruodamas. Tikrai gyveno Evangelija, sakančia: „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 3–4). Tik pagalvokit, dieną prieš mirtį sunkiai sirgdamas jis nurodė, kaip padėti jo draugams, kurie stokoja. Jį laidojant jo šeimos narius bei draugus nustebino gausybė atėjusių nepažįstamų vargšų, kuriais jaunasis Petras Jurgis rūpinosi ir kuriems buvo padėjęs.

Palaiminimus visada mėgstu sieti su Mato evangelijos 25-uoju skyriumi, kur Jėzus vardija gailestingumo darbus ir sako, jog kada nors būsime pagal juos teisiami. Todėl kviečiu jus iš naujo atrasti gailestingumo darbus kūnui: išalkusius pavalgydinti, ištroškusius pagirdyti, nuogus aprengti, keleivius priglausti, ligonius aplankyti, kalinius sušelpti, mirusius palaidoti. Taip pat neužmirškime gailestingumo darbų sielai: nemokančius pamokyti, abejojantiems patarti, nuliūdusius paguosti, pikta darančius sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius. Kaip matote, gailestingumas nėra nei „geruoliškumas“, nei vien sentimentalumas. Per tai patikrinamas mūsų buvimo Kristaus mokiniais, mūsų kaip krikščionių įtikimumo šiandieniame pasaulyje autentiškumas.

Jums, jaunieji bičiuliai, kurie pageidaujate konkretumo, norėčiau pasiūlyti per pirmus septynis 2016 metų mėnesius pasirinkti vieną kas mėnesį praktikuotiną gailestingumo darbą kūnui ir sielai. Tegu jus įkvepia šventosios Faustinos, mūsų laikų nuolankiosios Dievo Gailestingumo apaštalės, malda:

„Padėk man, Viešpatie, kad mano akys būtų gailestingos, kad niekuomet nieko neįtarinėčiau ir neteisčiau pagal išorę, bet įžvelgčiau artimo sielos grožį ir jam padėčiau.

Padėk man, Viešpatie, kad mano klausa būtų gailestinga, atidi artimo poreikiams, neabejinga jo skausmams ir aimanoms.

Padėk man, Viešpatie, kad mano kalba būtų gailestinga, kad niekuomet blogai nešnekėčiau apie artimą, bet kiekvienam atrasčiau paguodos ir atleidimo žodį.

Padėk man, Viešpatie, kad mano rankos būtų gailestingos ir pasirengusios geriems darbams <...>.

Padėk man, Viešpatie, kad mano kojos būtų gailestingos, kad įveikdama savąjį nuovargį galėčiau skubėti padėti artimui. <...>

Padėk man, Viešpatie, kad mano širdis būtų gailestinga, kad būčiau jautri visoms artimo kančioms“ (Dienoraštis, 163).

Tad dieviškojo gailestingumo žinia yra labai konkreti ir reikli gyvenimo programa, nes apima darbus. Vienas iš akivaizdžiausių, bet galbūt ir sunkiausių gailestingumo darbų yra atleisti mane įžeidusiajam, man bloga padariusiajam, būtent tiems, kuriuos laikome priešais. „Kaip sunku atrodo tiek kartų atleisti! Vis dėlto atleidimas yra įrankis, įduotas į mūsų trapias rankas širdies giedrumui pasiekti. Pagiežos, tūžmasties, smurto ir keršto atsisakymas yra laimingo gyvenimo sąlyga“ (Misericordiae Vultus, 9).

Daug mano sutiktų jaunų žmonių sako man, kad labai kenčia dėl taip susiskaldžiusio pasaulio, kuriame konfliktuoja įvairių grupių šalininkai, kuriame yra tiek daug karų ir net žmonių, savo religija pateisinančių smurtą. Turime prašyti Viešpaties, kad jis dovanotų mums malonę būti gailestingiems tam, kuris daro bloga. Lygiai kaip Jėzus, kuris ant kryžiaus meldėsi už jį nukryžiavusiuosius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34). Vienintelis būdas blogiui nugalėti yra gailestingumas. Teisingumas, tiesa, labai būtinas, bet jo vieno nepakanka. Teisingumas ir gailestingumas turi eiti išvien. Kaip trokštu, kad visi bendra, iš mūsų širdžių gelmių kylančia malda išvien prašytume, jog Viešpats mūsų ir viso pasaulio pasigailėtų!

4. Krokuva laukia mūsų

Iki mūsų susitikimo Lenkijoje liko vos keli mėnesiai. Krokuva, šventojo Jono Pauliaus II ir šventosios Faustinos Kovalskos miestas, laukia mūsų išskėstomis rankomis ir atvira širdimi. Tikiu, jog būtent Dievo apvaizda lėmė, kad jaunimo Jubiliejų švęstume būtent ten, kur gyveno abu mūsų dienų didieji gailestingumo apaštalai. Jonas Paulius II suvokė, jog šis laikas yra gailestingumo metas. Savo pontifikato pradžioje parašė encikliką Dives in misericordia. Šventaisiais 2000-aisiais metais šventąja paskelbė seserį Faustiną ir įsteigė Dievo Gailestingumo šventę antrą sekmadienį po Velykų. 2002-aisiais metais asmeniškai pašventino Krokuvoje Gailestingojo Jėzaus šventovę ir pasaulį patikėjo dieviškajam gailestingumui trokšdamas, kad ta žinia pasiektų visus žemės gyventojus ir širdis pripildytų vilties: „Šią Dievo malonės kibirkštį turime įpūsti ir šią gailestingumo ugnį perduoti pasauliui. Dievo gailestingume pasaulis suras taiką, o žmogus – laimę!“ (Pamokslas per Dievo Gailestingumo šventovės Krokuvoje pašventinimą, 2002 m. rugpjūčio 17 d.).

Brangūs jaunuoliai, gailestingasis Jėzus, Krokuvos šventovėje pavaizduotas jam dedikuotame Dievo tautos gerbiamame paveiksle, laukia jūsų. Jis jumis pasitiki ir deda į jus viltis! Kiekvienam ir kiekvienai jis turi pasakyti tiek daug svarbių dalykų... Nebijokite pažvelgti į jo begalinės meilės sklidinas akis ir atsiverkite jo gailestingam žvilgsniui, pasirengusiam atleisti jūsų nuodėmes. Tas žvilgsnis perkeis jūsų gyvenimą ir užgydys jūsų sielos žaizdas, numaldys jūsų jaunų širdžių juntamą troškulį – meilės, taikos, džiaugsmo ir tikrosios laimės troškulį. Ateikite pas jį ir nebijokite! Ateikite ir iš širdies gelmių ištarkite: „Jėzau, pasitikiu tavimi!“ Leiskitės būti palytėti jo begalinio gailestingumo, kad ir patys darbais, žodžiais ir malda taptumėte gailestingumo apaštalais egoizmo, neapykantos ir didžiulės nevilties sužeistame pasaulyje.

Neškite Kristaus gailestingosios meilės, apie kurią kalbėjo šventasis Jonas Paulius II, liepsną į savo kasdienio gyvenimo aplinką ir ligi žemės pakraščių. Šioje misijoje lydėsiu jus savo palinkėjimais bei maldomis. Šioje paskutinėje dvasinio pasirengimo artėjančiai Pasaulio jaunimo dienai Krokuvoje kelionės atkarpoje visus jus patikiu Mergelei Marijai, Gailestingumo Motinai, ir iš visos širdies laiminu.

Vatikanas, 2015 m. rugpjūčio 15 d., Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė

PRANCIŠKUS