Žinia 2016 m. Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tema „Migrantai ir pabėgėliai – iššūkis. Atsakas – gailestingumo Evangelija.“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 792
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: MESSAGGIO DEL SANTO PADRE FRANCESCO PER LA GIORNATA MONDIALE DEL MIGRANTE E DEL RIFUGIATO 2016 [17 gennaio 2016] “Migranti e rifugiati ci interpellano. La risposta del Vangelo della misericordia”
DATA: 2015-09-12
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (426), 2015, p. 7–9.
SERIJA: Pasaulinė migrantų diena
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (426), 2015, p. 7–9.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia 2016 m. Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga
„Migrantai ir pabėgėliai – iššūkis. Atsakas – gailestingumo Evangelija.“

[2016 m. sauso 17-oji]

2015 m. rugsėjo 12 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Bulėje dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo priminiau, jog „būna akimirkų, kai esame pašaukiami ypatingiau nukreipti žvilgsnį į gailestingumą ir patys tapti veiksmingais Tėvo veikimo ženklais“ (Misericordiae vultus, 3). Juk Dievo meilė trokšta pasiekti visus ir kiekvieną perkeisdama tuos, kurie leidžiasi apkabinami Tėvo ir patys tampa išskėstomis ir apkabinančiomis rankomis, kad kiekvienas žinotų, jog yra mylimas kaip vaikas, ir vienoje žmonių šeimoje jaustųsi kaip „namie“. Dievas, kaip piemuo kaimene, tėviškai rūpinasi visais, tačiau ypač jautrus yra sužeistų, pavargusių ar pasiligojusių avių poreikiams. Jėzus Kristus taip kalbėjo apie Tėvą norėdamas pasakyti, kad Jis pasilenkia padėti fizinio ar moralinio vargo kamuojamam žmogui ir kad dieviškojo gailestingumo veiksmingumas apsireiškia juo labiau, juo žmogaus būklė yra sunkesnė.

Mūsų laikais visame pasaulyje nepaliaujamai didėja migrantų srautai: pabėgėliai ir žmonės, paliekantys savo namus, kelia iššūkį paskiriems žmonėms ir bendruomenėms, jų tradicinei gyvensenai ir kartais sujaukia kultūrinį bei socialinį horizontą, su kuriuo jie susiduria. Vis dažniau smurto ir skurdo aukos palieka savo gimtąją žemę ir pakeliui į išsvajotą geresnę ateitį kenčia nuo papiktinamo prekeivių žmonėmis elgesio. Jie išgyvena piktnaudžiavimus ir negandas, patenka į įtarumo ir baimės paženklintą aplinką. Pagaliau neretai susiduria su stygiumi aiškių bei praktiškų taisyklių, reguliuojančių priėmimą ir numatančių trumpalaikę bei ilgalaikę integraciją paisant visų suinteresuotųjų teisių ir pareigų. Šiandien labiau nei anksčiau gailestingumo Evangelija budina sąžines, neleidžia įprasti prie to, kad kitas kenčia, bei nurodo atsako būdą, grįstą dieviškosiomis tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis ir besireiškiantį gailestingumo darbais dvasiai ir kūnui.

Tuo remdamasis panorau, kad 2016 m. Pasaulinė migrantų ir pabėgėlių diena būtų skirta temai „Migrantai ir pabėgėliai – iššūkis. Atsakas – gailestingumo Evangelija“. Migraciniai srautai šiandien yra struktūrinė tikrovė, ir pirmiausia kyla klausimas, kaip įveikti šį krizinį etapą suteikiant erdvės programoms, kuriomis būtų siekiama imtis migracijos priežasčių, jų sukeliamų pokyčių ir padarinių, keičiančių visuomenių bei tautų veidą. Tarptautinei bendrijai iššūkį šiandien meta milijonų vyrų bei moterų dramatiškos istorijos, kylančios iš nepriimtinų humanitarinių krizių daugelyje pasaulio sričių. Abejingumas ir tyla, kaip pašaliečiams stebint žmones, mirštančius nuo oro stygiaus, iš bado, nuo smurto ir sudužus laivui, atveria kelius bendrininkavimui. Nesvarbu, didelio masto ar ne, visada tragedija yra net ir tai, kad pražūva viena vienintelė žmogaus gyvybė.

Migrantai yra mūsų broliai ir seserys, ieškantys geresnio gyvenimo toli nuo skurdo, bado, išnaudojimo ir neteisingo planetos išteklių, į kuriuos visi turi vienodą teisę, paskirstymo. Argi ne kiekvienas žmogus trokšta pagerinti savo gyvenimo sąlygas ir pasiekti padorią bei teisėtą gerovę, kad ja būtų galima pasidalyti su artimaisiais?

Šią žmonijos istorijos akimirką, smarkiai paženklintą migracijos, ne antrinės svarbos yra tapatybės klausimas. Juk emigrantai priversti keisti tam tikrus aspektus, apbrėžiančius jų asmenį, ir to nenorėdami verčia keistis ir tuos, kurie juos priima. Kaip gyventi, kad ši kaita netaptų kliūtimi autentiškam vystymuisi, bet būtų proga autentiškai augti žmogiškuoju, socialiniu bei dvasiniu matmeniu, gerbiant ir skatinant vertybes, įgalinančias žmogų darytis vis žmogiškesnį puoselėjant teisingą santykį su Dievu, kitais ir kūrinija?

Migrantų ir pabėgėlių buvimas iš tiesų kelia rimtą iššūkį juos priimančioms įvairioms visuomenėms. Jos susiduria su naujomis situacijomis, kurios gali virsti neprognozuojamomis, jei nebus tinkamai pagrindžiamos, valdomos ir reguliuojamos. Ką daryti, kad integracija taptų abipusiu praturtinimu, atvertų bendruomenėms teigiamas perspektyvas ir užkirstų kelią diskriminacijos, rasizmo, kraštutinio nacionalizmo ar ksenofobijos grėsmei?

Bibliniame apreiškime skatinama priimti ateivį grindžiant tai tikrumu, kad per tai atveriami vartai į Dievą ir kito veide atsispindi Jėzaus Kristaus bruožai. Daug institucijų, asociacijų, sąjūdžių, įsipareigojusių grupių, diecezinių, nacionalinių ir tarptautinių organizacijų su nuostaba ir džiugesiu išgyvena susitikimo, mainų ir solidarumo šventę. Jie atpažino Jėzaus Kristaus balsą: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu“ (Apr 3, 20). Ir sykiu ne tik valstybinės politikos lygmeniu, bet ir kai kuriose parapinėse bendruomenėse, jaučiančiose grėsmę tradicinei ramybei, nepaliaujamai daugėja diskusijų dėl priėmimo sąlygų bei ribų.

Kaip tokių klausimų akivaizdoje Bažnyčios gali neįkvėpti Jėzaus Kristaus pavyzdys ir žodžiai? Evangelijos atsakas yra gailestingumas.

Gailestingumas pirmučiausia yra Sūnuje apreikšta Dievo Tėvo dovana. Dievo gailestingumas žadina džiugų dėkingumą už viltį, atvertą atpirkimo Jėzaus Kristaus krauju. Be to, maitina ir stiprina solidarumą artimo atžvilgiu kaip būtiną atsaką į neužtarnautą Dievo meilę, kuri „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5). Juk kiekvienas esame atsakingi už savo artimą: esame savo brolių ir seserų, kad ir kur jie gyventų, sergėtojai. Gerų asmeninių ryšių puoselėjimas ir gebėjimas įveikti išankstines nuostatas bei baimes yra esminiai veiksniai, leidžiantys plėtoti susitikimo kultūrą, kai žmogus nusiteikęs ne tik duoti, bet ir gauti iš kito. Juk svetingumas auga duodant ir gaunant.

Šioje perspektyvoje į migrantus žvelgtina ne vien remiantis jų taisykles atitinkančia ar neatitinkančia padėtimi, bet ir kaip į asmenis, kurie, jei paisoma jų orumo, gali prisidėti prie visų gerovės ir pažangos, ypač atsakingai prisiimdami pareigas juos priimančiųjų atžvilgiu, dėkingai gerbdami priimančiosios šalies materialinį ir dvasinį paveldą, paklusdami jos įstatymams bei atsiliepdami į jos poreikius. Vis dėlto migracijos nevalia susiaurinti iki politinio bei norminio matmens, ekonominių aspektų ir vien skirtingų kultūrų bendrabūvio toje pačioje teritorijoje. Visa tai tik papildo žmogaus asmens gynimą bei skatinimą, tautų susitikimo ir vienybės kultūrą, kurioje gailestingumo Evangelija įkvepia bei drąsina žengti keliais, atnaujinančiais ir perkeičiančiais visą žmoniją.

Bažnyčia palaiko visus, kurie stengiasi ginti kiekvieno teisę oriai gyventi, pirmiausia teisę neemigruoti ir prisidėti prie gimtosios šalies plėtros. Toks procesas turėtų pirmiausia aprėpti poreikį padėti šalims, iš kurių plūsta migrantai ir pabėgėliai. Taip patvirtinama, kad solidarumas, bendradarbiavimas, tarptautinė vienų nuo kitų priklausomybė ir teisingas žemės gėrybių paskirstymas yra pamatiniai dalykai, kad būtų galima iš esmės ir skvarbiai veikti migracinių srautų kilmės srityse, siekiant padaryti galą disbalansui, dėl kurio žmonės pavieniui ir kolektyviai palieka savo gamtinę bei kultūrinę aplinką. Bet kuriuo atveju būtina, jei įmanoma nuo pat pradžių, užkirsti kelią pabėgėlių srautams ir bėgimui iš šalies dėl skurdo, smurto ir persekiojimų.

To siekiant privalu teisingai formuoti viešąją nuomonę, taip pat užbėgti už akių nepagrįstoms baimėms bei spekuliacijoms migrantų sąskaita.

Niekas neturi likti abejingas naujoms vergovės formoms, plėtojamoms nusikalstamų organizacijų, kurios perka ir parduoda vyrus, moteris ir vaikus kaip priverstinę darbo jėgą statybos pramonei, žemės ūkui, žuvininkystei ir kitoms rinkos sritims. Kiek daug nepilnamečių prievarta įtraukti į karines grupuotes tampa vaikais kareiviais! Kiek daug asmenų tampa prekybos organais, priverstinio elgetavimo ir seksualinio išnaudojimo aukomis! Būtent nuo šių bjaurių nusikaltimų bėga mūsų laikų pabėgėliai, ieškantys Bažnyčios ir žmonių bendruomenės, kad ištiestoje jų pagalbos rankoje išvystų Viešpaties veidą, „gailestingumo Tėvą ir visokios paguodos Tėvą“ (plg. 2 Kor 1, 3).

Brangūs broliai ir seserys, migrantai ir pabėgėliai! Pačioje gailestingumo Evangelijos gilumoje susitikimas su kitu bei kito priėmimas yra susipynę su susitikimu su Dievu bei Dievo priėmimu: priimti kitą reiškia priimti patį Dievą! Nepraraskite vilties ir gyvenimo džiaugsmo, trykštančių iš Dievo gailestingumo, pasireiškiančio per jūsų sutinkamus žmones! Patikiu jus Mergelei Marijai, migrantų ir pabėgėlių Motinai, ir šventajam Juozapui, išgyvenusiems emigracijos į Egiptą kartėlį. Taip pat jų užtarimui patikiu tuos, kurie savo jėgas, laiką ir išteklius skiria pastoracinėms bei socialinėms pastangoms migracijos srityje. Visiems nuoširdžiai teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2015 m. rugsėjo 12-oji, Švč. Marijos Vardo minėjimo diena

PRANCIŠKUS