Atiduoti visas jėgas. Apie krikščioniškąjį požiūrį į sportą ir žmogaus asmenį

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
ugdymas, žmogus
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1086
AUTORIUS: PASAULIEČIŲ, ŠEIMOS IR GYVYBĖS DIKASTERIJA
ORIGINALO PAVADINIMAS: DICASTERO PER I LAICI, LA FAMIGLIA E LA VITA. Dare il meglio di sé. Documento sulla prospettiva cristiana dello sport e della persona umana (1 giugno 2018)
DATA: 2018-06-01
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ 2018, Nr. 7 (457), p. 13–26 ir Nr. 8 (458), p. 14–23.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ 2018, Nr. 7 (457), p. 13–26 ir Nr. 8 (458), p. 14–23.
SKIRSNIAI

PASAULIEČIŲ, ŠEIMOS IR GYVYBĖS DIKASTERIJA

Atiduoti visas jėgas
Apie krikščioniškąjį požiūrį į sportą ir žmogaus asmenį

2018 m. birželio 1 d.

1 skyrius
Dokumento priežastys ir tikslas

Atiduoti visas jėgas

Atiduoti visas jėgas yra pamatinė sporto tema, sportininkams ir individualiai, ir kolektyviai visomis jėgomis stengiantis pasiekti tam tikrą sportinį rezultatą. Atidavus visas jėgas jaučiamas pasitenkinimas ir džiaugsmas dėl asmeninio pasiekimo. Būna taip, kaip ir gyvenant krikščioniškuoju tikėjimu. Kiekvienas vieną dieną norėtų pakartoti šv. Pauliaus žodžius: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7). Šiuo dokumentu siekiama padėti suvokti santykį tarp visų jėgų atidavimo sporte ir kasdienio gyvenimo krikščioniškuoju tikėjimu.

1.1. Dokumento atsiradimo motyvai

Bažnyčia kaip Dievo tauta turi turtingos bei gilios žmogiškosios patirties ir labai nuolankiai nori ja visa pasidalyti bei pasiūlyti ją sporto pasauliui. Bažnyčia artima sporto pasauliui, nes trokšta prisidėti prie autentiško ir į žmogiškumo skatinimą orientuoto sporto steigimo bei plėtojimo.

Iš tiesų, „nėra nieko tikrai žmogiško, kas nesurastų atgarsio“ Kristaus mokinių „širdyse“ [1]. Sportas yra visuotinis reiškinys, kuris mūsų laikais įgijo naujos svarbos ir surado atgarsį Dievo tautos širdyje.

Bažnyčia laiko žmogų kūno, sielos ir dvasios vienybe bei sporto srityje vengia bet kokio redukcionizmo, menkinančio žmogaus kilnumą. „Bažnyčia domisi sportu, nes jai rūpi žmogus, visas žmogus, ir pripažįsta, kad sportinė veikla daro įtaką žmogaus ugdymui, santykiams, dvasingumui“ [2].

Šiuo dokumentu siekiama glaustai pristatyti Šventojo Sosto ir Katalikų Bažnyčios požiūrį į sportą. Neseniai įsitvirtino tendencija – iš dalies dėl sporto istorijos aiškinimo būdo – manyti, kad Katalikų Bažnyčia, pirmiausia viduramžiais ir ankstyvajame moderniosios epochos periode, į sportą išskirtinai priešiškai žvelgė dėl neigiamo požiūrio į kūniškumą. Iš tiesų tai tik remiasi toje istorinėje epochoje vyravusiu klaidingu katalikiškosios nuostatos kūniškumo atžvilgiu supratimu ir išleidžiama iš akių katalikiškosios tradicijos teigiama įtaka sportui istoriniu, dvasiniu ir ugdomuoju matmeniu, laikant jį brangintinu kultūros aspektu [3].

„Krikščioniškasis požiūris į sportą, lygiai kaip ir į kitas žmogaus prigimtinių gebėjimų apraiškas, kaip antai mokslą, darbą, meną, socialinį ir politinį įsipareigojimą, yra ne atmesti ar šalintis, bet gerbti, branginti, net jei prireikia pataisyti ir sukilninti, vienu žodžiu, atpirkti“ [4]. Atpirkimo aspektas sporte esti, kai pirmenybė teikiama pagarbai žmogaus kilnumui, o sportas tarnauja visapusiškam žmogaus augimui ir vystymuisi. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „ryšys tarp Bažnyčios ir sporto yra graži tikrovė. Ji ilgainiui sustiprėjo, nes bažnytinė bendruomenė laiko sportą galinga priemone, padedančia žmogui visapusiškai augti. Juk sportinė veikla skatina sveikai nugalėti patį save bei savo savanaudiškumą, lavina pasiaukojimo dvasią ir, jei yra tinkamai organizuota, skatina lojalumą tarpasmeninių santykių plotmėje, draugystę, pagarbą taisyklėms“ [5].

Katalikų Bažnyčia šį dokumentą skiria visiems geros valios žmonėms. Bažnyčia ypač trokšta plėtoti dialogą su visais žmonėmis bei organizacijomis, įsipareigojusiais ginti sporto praktikai būdingas vertybes.

Be to, Bažnyčia šį dokumentą skiria visiems tikintiems katalikams – vyskupams ir kunigams, bet pirmiausia pasauliečiams, daugiausia įsitraukusiems į sporto pasaulį. Šiuo dokumentu norima užkalbinti visus, kurie myli bei skatina sportą, – sportininkus, mokytojus, trenerius, tėvus, tuos, kuriems sportas yra profesija ar pašaukimas.

Taip pat norime, kad šie apmąstymai pasiektų tikėjimo brolius ir seseris, jau daugiau nei penkiasdešimt metų evangelizuojančius bei skatinančius krikščioniškąsias vertybes per sportą [6].

Kaip Bažnyčiai gali nerūpėti?

Savo istorijos tėkmėje Bažnyčia rėmė grožį menuose, muzikoje ir daugelyje kitų žmogaus veiklos sričių. Pagrindinis to motyvas yra tai, jog grožis kyla iš Dievo ir todėl mums, kaip Jo mylimiems kūriniams, jis irgi kelia pasitenkinimą. Sportas mums teikia galimybę būti to grožio veikliais dalyviais ar susižavėjusiais žiūrovais. Šitaip sportas gali mums priminti, kad grožis yra vienas iš kelių sutikti Dievą.

Sporto patirties visuotinumas, komunikacinė bei simbolinė jėga, didžiulis auklėjamasis bei ugdomasis potencialas šiandien pripažinti bei akivaizdūs. Sportas dabar yra civilizacijos reiškinys, visavertiškai įsitvirtinęs šiuolaikinėje kultūroje ir persunkęs daugybės žmonių gyvenseną bei gyvenimo pasirinkimus. Šitai mus verčia atkartoti Pijaus XII retorinį klausimą: „Tad kaip Bažnyčiai gali tai nerūpėti?“ [7].

Pijus XII ir vėliau Paulius VI XX amžiuje galingai atvėrė vartus dialogui tarp Bažnyčios ir sporto pasaulio, pabrėždami aspektus, kurie sporto idealus suartina su krikščioniškuoju gyvenimu: „Fizinės pastangos, moralinės savybės, taikos meilė – šiomis trimis temomis Bažnyčios dialogas su sporto pasauliu yra nuoširdus ir šiltas. Trokštame, kad jis būtų vis platesnis ir vaisingesnis“ [8].

Pastoracijos sporto srityje svarba: iš esmės auklėjamoji užduotis

Iš dialogo tarp Bažnyčios ir sporto kilo ir tebekyla įvairių pasiūlymų dėl sporto pastoracijos, pirmiausia mokyklose, parapijose ir asociacijose. Jonas Paulius II šį procesą palaikė ir Magisteriumo lygmeniu, ir pirmąkart Šventajame Soste atidarydamas sportui skirtą tarnybą.

„Bažnyčia turi būti pirmose gretose – parengti sportininkų poreikius atitinkančią sporto pastoraciją ir pirmiausia skatinti tokį sportą, kuris kurtų sąlygas vilties kupinam gyvenimui“ [9]. Bažnyčia neapsiriboja tam tikros sporto praktikos skatinimu, bet trokšta būti pačiame sporte, kurį laiko šiuolaikiniu Pagonių kiemu ir areopagu Evangelijai skelbti.

Bažnyčios Magisteriumas nuolat primena poreikį skatinti „sportą žmogui“, gebantį suteikti gyvenimui prasmę ir pilnatvę, padėti asmeniui visapusiškai augti asmeniniu ir moraliniu, socialiniu, etiniu ir dvasiniu lygmeniu. Bažnyčios dėmesys sportui konkrečiai reiškiasi įvairialype ir plačia pastoracija, kurios išeities taškas ir tikslas yra rūpinimasis žmogumi.

1.2. Bažnyčia ir sportas ligi mūsų laikų

Dialogą su sportu Bažnyčia plėtojo nuo pirmų savo gyvavimo metų. Gerai žinoma, kad šv. Paulius aiškino pagonims krikščioniškąjį gyvenimą pasitelkdamas sportines metaforas. Viduramžiais pasauliečiai katalikai švenčių dienomis, kurių netrūko, taip pat sekmadieniais dalyvaudavo sporto žaidimuose ir veikloje. Teologinę paspirtį tokiems žaidimams suteikė Tomas Akvinietis, rašęs, kad „žaidimams“ būdinga „dorybė“, nes dorybė praktikuotina nuosaikiai. Todėl dorybingas žmogus neturi nepaliaujamai dirbti, bet privalo surasti laiko žaidimui ir pramogai. Atgimimo intelektualai humanistai, lygiai kaip ir pirmieji jėzuitai, perėmė Tomo Akviniečio mintis apie dorybę, pabrėždami būtinybę mokant skirti laiko žaidimui ir pramogai. Tai paskatino žaidimus ir sportą įtraukti į Vakarų pasaulio mokymo institucijas [10].

Be to, nuo Naujųjų laikų pradžios Bažnyčia rodė dėmesį sporto reiškiniui, teigiamai vertindama jo auklėjamąjį potencialą bei dalydamasi su juo daugeliu vertybių. Bažnyčia taip pat veikliai skatino paties sporto plėtrą organizuotais bei struktūruotais būdais.

Šiuolaikinis sportas yra pramonės revoliucijos vaisius. Ši revoliucija suteikė sportui socialines, politines bei ekonomines sąlygas plėstis ir įsitvirtinti visame pasaulyje. Sportas yra modernybės vaisius ir sykiu modernybės nešėjas.

Šiandien sportas kinta ir jaučia stiprų spaudimą keistis. Puoselėtina viltis, kad sportas mokės suvaldyti kaitą ir neplaukti tiesiog pasroviui, išsaugoti ir išlaikyti tvirtus antikiniam ir šiuolaikiniam sportui tokius brangius principus – auklėti ir skatinti žmogų.

1904 m. popiežius Pijus X atvėrė Vatikano vartus sportui priimdamas jaunųjų gimnastų renginį. To meto metraščiuose neslepiama nuostaba dėl tokio atvėrimo. Pasakojama, kad Pijus X į vieno nustebusio kurijos kunigo klausimą: „Kur einame?“ atsakė: „Į rojų, mano brangusis!“ [11].

Bet įsipareigojimą sporto pasauliui ir dialogą su juo į aukščiausią Bažnyčios bei jos hierarchijos lygmenį neabejotinai iškėlė šv. Jonas Paulius II. Pasibaigus 2000 metų jubiliejui, po susitikimo su 80 tūkst. jaunų sportininkų Romos olimpiniame stadione jis nusprendė įsteigti Bažnyčios ir sporto tarnybą. Nuo 2004 m. ji studijavo bei skatino krikščioniškąjį požiūrį į sportą, pabrėžiantį evangelizaciją ir vis žmogiškesnės, taikingesnės bei teisingesnės visuomenės kūrimą.

Ne krikščioniškasis sportas, bet krikščioniškasis požiūris į sportą

Net ir tada, kai tarptautinio ar nacionalinio pobūdžio sporto federacijos ir asociacijos kilo iš aiškiai katalikiškosios matricos, jų tikslas buvo ne sukurti skirtingą, atskirą ar sporto plėtrai alternatyvų „krikščioniškąjį“ sportą, bet pasiūlyti, kaip praktikuoti sportą remiantis krikščioniškuoju žmogaus ir visuomenės supratimu.

Toks dėmesys sportui greitai subrandino požiūrį į sportą. Viename iš savo dokumentų apie sportą Italijos vyskupų konferencija rašė: „Krikščioniškojo sporto nėra, užtat visiškai teisėtas yra krikščioniškasis požiūris į sportą. Jis ne tik suteikia jam visuotinai pripažįstamas vertybes, bet ir, negana to, siūlo naują bei nuoseklią perspektyvą, lydimą įsitikinimo, jog tai naudinga ir sportui, ir žmogui bei visuomenei“ [12].

„Krikščioniškojo tikėjimo paveldas, užuot griovęs ir nuvertinęs sporto savitumą, išlaisvina šią veiklą iš dviprasmiškumo bei nukrypimų ir prisideda prie jos pilnatviško įgyvendinimo“ [13]. Todėl krikščionybė nėra sporto „etinės kokybės ženklas“, pridurta, bet jam svetima etiketė. Krikščionybė siūlosi kaip pridėtinė vertė, gebanti padaryti sportinę veiklą pilnatvišką.

1.3. Dokumento tikslas

Bažnyčia brangina sportą kaip tokį, kaip gyvenimo areną, kur galima ugdytis susivaldymo, kuklumo, drąsos, kantrumo dorybes, susitikti su tai, kas gražu, gera ir tikra, ir liudyti gyvenimo džiaugsmą. Tokia patirtis įmanoma viso pasaulio tautų ir bendruomenių žmonėms nepriklausomai nuo sporto lygmens ar rūšies. Būtent tai daro sportą šiuolaikiniu pasaulinės reikšmės reiškiniu ir dėl to Bažnyčia juo taip gyvai domisi.

Ji trokšta garsiai kalbėti sporto naudai ir jaučiasi atsakinga už sportą bei jo apsaugą nuo to, kas jam kasdien grasina, kaip antai korupcija ir nesąžiningumas, manipuliacijos ir komercinis išnaudojimas.

„Sportas yra džiaugsmas gyventi, žaidimas, šventė ir, kaip toks, brangintinas ir kartais išlaisvintinas <...> iš technicizmo bei profesionalizmo kraštutinybių sugrąžinant jam neatlyginamumo pobūdį, gebėjimą megzti draugystės ryšius, skatinti dialogą ir atsiverti kitiems, taip išreiškiant turtingumą būties, kuri yra daug svaresnė bei vertingesnė nei turėjimas ir todėl pranoksta žiaurius gamybos bei vartojimo dėsnius ir bet kuriuos kitus grynai utilitaristinius ir hedonistinius gyvenimo motyvus“ [14]. Bažnyčios ir sporto bendradarbiavimas šiomis temomis duos didelių vaisių.

Bažnyčia trokšta tarnauti visiems, kurie veikia sporto srityje, profesionalams bei apmokamiems darbuotojams ir savanoriams, pareigūnams, treneriams, mokytojams, administratoriams, tėvams ir sportininkams.

Nusakius dialogo tarp Bažnyčios ir sporto pasaulio motyvus ir tikslą 1-ajame skyriuje, 2-ajame bus apžvelgtas sporto reiškinys nuo jo ištakų iki mūsų dienų, aptarta sporto apibrėžimas ir sporto reikšmė pasauliniame kontekste. 3-iajame skyriuje sportas bus giliau apmąstytas antropologiniu matmeniu, pirmiausia akcentuojant žmo­gaus kaip kūno, sielos ir dvasios vienybės svarbą. Tad dokumente bus kalbama apie tai, kaip sportas gali atsiliepti į galutinės gyvenimo prasmės paiešką ir skatinti žmogaus laisvę bei kūrybiškumą. Toje prasmės paieškoje sportinė praktika leidžia patirti teisingumą, pasiaukojimą, džiaugsmą, darną, drąsą, lygybę, pagarbą ir solidarumą. Krikščioniškuoju supratimu ta gilioji prasmė yra visapusiška laimė, atrandama per Dievo visa apimančios meilės bei gailestingumo patirtį, kuri išgyvenama tikinčiųjų bendruomenėje per santykį su Jėzumi Kristumi Šventojoje Dvasioje.

4-ajame skyriuje bus pateikti kai kurie iššūkiai skatinant teisingą ir pilnatviškai žmogišką sportą, kaip antai kūno menkinimas, dopingas, korupcija ir galima neigiama žiūrovų įtaka. Bažnyčia, lygiai kaip ir sporto veikėjai, atsakinga už nukrypimų bei neigiamo elgesio įvardijimą ir sporto nukreipimą žmogiškumo skatinimo keliu. Galiausiai 5-ajame skyriuje bus aptartos Bažnyčios dabartinės pastangos humanizuoti sportą šiandieniame pasaulyje. Sportas įvairioje aplinkoje yra veiksmingas auklėjimo bei vertybių ugdymo įrankis.

Daug temų, susijusių su sporto potencialiomis galimybėmis ir iššūkiais jam, šiame dokumente neaptariamos, tačiau jame ir nesiekta pateikti sporto teorijos ir praktikos išsamios visumos, bet tenorėta nusakyti ryšį tarp sporto ir tikėjimo patirties.

2 skyrius
Sporto reiškinys

Sportas yra visuotinis reiškinys. Visur ir visada žmonės gyveno bendruomenėje, mėgaudamiesi žaidimais, judėjimo praktikomis, tobulindami savo fizinius gebėjimus ir rungtyniaudami vienas su kitu. Žmogus tikriausiai visada praktikavo veiklos formas, šiandien mūsų laikomas sportinėmis. Atsižvelgiant į tai, galima sakyti, kad sportas yra žmonijos antropologinė konstanta. Žodis „sportas“ tikrai daug naujesnis: jis kyla iš seno prancūziško pasakymo desporter ar se desporter, savo ruožtu atsiradusio iš lotyniško žodžio de(s)portare – tai reiškia pramogą. Galop modernybės epochoje sudaryta santrumpa „sportas“, ir nuo tada šis terminas vartojamas nusakyti įvairialypei veiklai, taip žavinčiai daugybę žmonių – ir sportininkų, ir žiūrovų [15].

Kaip sakyta anksčiau, šiame dokumente Bažnyčia ketina išdėstyti tai, kaip supranta sportą, taip pasitarnaudama pačiam sporto sąjūdžiui. Tad ketinama atskleisti antropologinę sporto reikšmę, išryškinti iššūkius ir pastoracines galimybes. Bet pirmiausia naudinga apmąstyti patį sporto reiškinį, pradedant, pavyzdžiui, nuo to, kaip sportas radosi ir kokie yra jo pagrindiniai bruožai. Be to, svarbu suvokti daugialypius santykius tarp sporto ir platesnio socialinio konteksto, kuriame jis rutuliojasi.

2.1. Šiuolaikinio sporto atsiradimas

Visose istorinėse kultūrose būta fizinės ir su rungtyniavimu susijusios žaidybinės veiklos, kurią galima laikyti sportine veikla. Tad sportas egzistavo nuo žmonijos istorijos aušros. Bet šv. Jonas Paulius II sportą vis dėlto apibūdino kaip „vieną iš tipiškų modernybės reiškinių, savotišką laiko ženklą, gebantį paaiškinti žmonijos naujus poreikius bei lūkesčius“. Sportas – toliau sakė jis – „yra išplitęs į visus pasaulio kampelius nepaisydamas kultūrų ir tautų įvairovės“ [16]. Popiežius tuo, kas pasakyta, norėjo pabrėžti, kad sportas, būdingas visoms istorinėms epochoms, per paskutinius du amžius radikaliai pakito. Ankstesniais istoriniais laikotarpiais sportą formuodavo ir prie savęs pritaikydavo kultūra, kuriai jis priklausydavo. Šiuolaikinis sportas, priešingai, įsiskverbė į visas kultūras nepaisydamas nacionalinių sienų ir kultūrinės įvairovės. Vietinės sporto formos, žinoma, tebeegzistuoja ir sulaukia didelio populiarumo, tačiau greta jų išaugo globalinis sportas, kurį, kaip ir visuotinę kalbą, gali suprasti visi žmonės. Šiuo atžvilgiu kyla klausimas, kaip sportas tapo pasaulinės reikšmės reiškiniu.

Jau nuo XVI ir XVII a. daug Vakarų pasaulio sportinės veiklos – bet ne visa [17] – atitrūko nuo kultūrinio ir religinio konteksto, kuriame anksčiau gyvavo. Tai jokiu būdu nereiškia, kad sportas tapo atsietu ir savarankišku reiškiniu. Vis dėlto šiuo laikotarpiu galime pastebėti institucionalizacijos, profesionalizacijos ir komercializacijos pradžią [18]. Didėjanti sporto autonomija, lydima atsigręžimo į senovės Graikijos pedagoginius idealus, davė pradžią raidai, kurios metu fizinė veikla imta laikyti vis svarbesne visapusiškam žmogaus auklėjimui. Šią visapusiško auklėjimo idėją perėmė ir į ugdymo programas, labai akcentuojančias fizinį auklėjimą, perkėlė ilga įvairių pedagogų vora, nusidriekianti nuo Jano Amoso Komenskio (1592–1670) per filantropijos sąjūdžio steigėją Johaną Bernardą Bazedovą (1724–1790) iki Tomo Arnoldo (1795–1842).

Apskritai šiuolaikinis sportas gali būti kildinamas iš dviejų šaltinių – iš žaidimų ir varžybų, išsirutuliojusių anglų viešosiose mokyklose pirmoje XIX a. pusėje, ir iš judėjimo pratimų bei gimnastikos, atsiradusių iš filantropizmo pedagoginių reformų sąjūdžio ir vėliau išplėtotų Švedijoje. Kalbant apie pirmąją giją, paminėtina, jog į anglų viešųjų mokyklų mokymo programas buvo įtraukti senesni žaidimai, varžybos ir laisvalaikio veikla. Kaip esminis viešojo ugdymo dėmuo sportas laipsniškai paplito visuose britų visuomenės sluoksniuose. Didžiajai Britanijai tapus pasauline galybe, švietimo sistema buvo perkelta į visas Britų imperijos sritis. Vis dėlto reikia pasakyti, jog būta pasipriešinimo šiam procesui  – pavyzdys galėtų būti Galų sporto asociacija Airijoje.

Dar anksčiau atsirado filantropizmas, padaręs įtaką Britanijos viešųjų mokyklų sistemos reformavimui. Kita vertus, jis paplito Europos žemyne ir Skandinavijoje. Iš pradžių filantropizmas buvo pedagoginis idealas, reikalavęs visuminio požiūrio į auklėjimą. Šiuo požiūriu auklėjimas apėmė ne tik tokią fizinę veiklą kaip gimnastika, bet ir siekį skatinti žmonių lygybės pripažinimą bei ugdyti demokratines dorybes. Ši idėja įsitvirtino Švedijoje, kur gimnastika tapo neatsiejama mokyklinės sistemos dalis. Fizinis auklėjimas taip pat atliko karinio ir estetinio rengimo, sveikos gyvensenos ugdymo funkciją. Švedijos sistema svarbi tuo, kad ji turėjo didžiulės įtakos moterų sporto plėtrai [19].

XIX a. pabaigoje Pjeras de Kubertenas įvairias tradicijas sujungė ir susiejo su olimpine idėja. De Kubertenas siekė duoti pradžią pasaulinei pedagoginei programai, skirtai auklėti viso pasaulio jaunąsias kartas. Pagrindiniai tikslai buvo mokyti taikos, demokratijos, susitikimo kultūros ir žmogiškojo tobulumo paieškos. Olimpinei idėjai skleisti de Kubertenas įsteigė (arba atgaivino) olimpiadas. Pradinis olimpinių žaidynių tikslas buvo ne tik sportas ir varžybos, bet ir žmogaus kilnumo bei grožio aukštinimas. Olimpiniu šūkiu Citius, altius, fortius („Greičiau, aukščiau, tvirčiau“) – de Kuberteno perimtu iš dominikono Anri Didono [20] – žymimas ne tik fizinis, bet ir apskritai žmogiškasis meistriškumas. Todėl esmine žaidynių dalimi laikytos meno parodos, muzika ir poezija. Vis dėlto reikia priminti, kad de Kubertenui olimpizmas buvo pasaulietinė religija, nes jis tai nedviprasmiškai vadino religio athletae. Kad žaidynių aktualiu vyksmu ryžtingai pabrėžiama religinio pobūdžio ambicija, aiškiai liudija ritualizuotos atidarymo, apdovanojimų įteikimo ir uždarymo ceremonijos.

Pirmosios moderniųjų laikų olimpinės žaidynės įvyko Atėnuose 1896 metais, nors vietinių olimpinių žaidynių Graikijoje, Anglijoje ir Vokietijoje būta jau ir anksčiau. Vis dėlto tik de Kuberteno iniciatyva sulaukė tarptautinio pripažinimo ir sėkmės: nuo tos akimirkos olimpinis sportas ėmė beprecedentiškai augti. 1900 m. olimpiadų vartai atsivėrė ir moterims. Dar vienas veiksnys, galintis paaiškinti didžiulę sporto sėkmę, yra masinės žiniasklaidos atsiradimas pirmojoje XX a. pusėje. Pasitelkiant kiną, radiją, televiziją, didieji sporto įvykiai galėjo būti nesunkiai perduodami į daugybę šalių, o vėliau transliuojami pasauliniu lygmeniu. Dėl masinės žiniasklaidos ir interneto sportas šiandien yra pasaulinis reiškinys, prieinamas didžiumai tautų ir gyventojų.

Nors dažnu atveju sportas nebereiškia ambicijų būti religija ar turėti sinergetinį ryšį su menu, muzika ar poezija, vis dar išlieka pavojus, kad jis bus pasitelktas ideologiniais sumetimais. Šitas pavojus kyla iš to, kad sporte siekiama kūno tobulumo. Ypač didžiuosiuose sporto renginiuose, kaip antai olimpinėse žaidynėse ar pasaulio čempionatuose, gausi publika mato sportininkų aukšto lygio pasirodymų rezultatus. Aukšto lygio sportininko kūnas yra simbolinis ženklas, kurį galima skirtingai aiškinti ir priskirti jam įvairią prasmę. Tad sportas, ypač aukšto lygio, dažnai pasitelkiamas siekiant politinių, komercinių ar ideologinių tikslų [21]. Tokia lankstaus aiškinimo galimybė, viena vertus, daro sportą visame pasaulyje patrauklų, tačiau, kita vertus, apnuogina su sportu susijusius pavojus. Sportas yra labai išraiškingas laiko ženklas, bet sykiu sunkiai kontroliuojamas, o tai nepadeda jo suprasti. Todėl jis gali būti interpretuojamas ideologiniais arba net amoraliais ar dehumanizuojančiais sumetimais [22].

Pasak kai kurių mokslininkų, sportas gali būti palenktas ideologiniams tikslams, kai žaidimo laukas pakreipiamas į Vakarų šalių ir turtui naudingos propagandos pusę ir kai sportas tiesiog siūlosi sustiprinti egzistuojančias galios struktūras ar skatinti elito kultūrines vertybes [23]. Popiežiaus Pranciškaus apmąstymai apie globalizaciją prisideda prie pastangų spręsti šias pasaulinio sporto problemas. Aptardamas įgimtą įtampą tarp globalizacijos ir lokalizacijos, Šventasis Tėvas rašo, kad „norint nenupulti į kasdienį smulkmeniškumą, dėmesio būtina skirti ir visuotinumui. Sykiu nevalia išleisti iš akių to, kas lokalu, kas savo kojomis stovi ant žemės. <...> Mūsų modelis nėra <...> rutulys, kur kiekvienas taškas vienodai nutolęs nuo centro ir tarp dviejų taškų nėra jokio skirtumo. Tas modelis yra daugiasienis, atspindintis visų dalių, išlaikančių savo originalumą, konvergenciją. Laikantis tokio daugiasienio modelio, tiek pastoracinėje, tiek politinėje veikloje stengiamasi surinkti tai, ką kiekvienas turi geriausio“ [24]. Kalbant apie tokius pasaulinius sporto renginius kaip olimpinės žaidynės, jei, renkant žaidynių vietą ar pripažįstant sporto šakas, būtų labiau atsižvelgiama ne į Vakarų šalis ir jei jos turėtų daugiau svorio Tarptautiniame olimpiniame komitete, tai pačios olimpinės žaidynės dar veiksmingiau atliktų savo užduotį būti tikrai pasaulinėmis ir leidžiančiomis susitikti su kiekvienos šalies geriausiaisiais.

2.2. Kas yra sportas?

Sporto filosofai ir mokslininkai jau seniai mėgina pateikti tinkamą sporto apibrėžimą. Užduotis nelengva, nes ligi šiol nėra visuotinai pripažįstamo apibrėžimo. Be to, pažymėtina, kad sportas yra istorinei kaitai pavaldus reiškinys. Kas laikoma sportu šiandien, rytoj gali būti nelaikoma sportu, ir atvirkščiai. Todėl apibrėžti, kas yra sportas, sudėtinga. Vis dėlto tai nereiškia, kad negalima įvardyti kai kurių bendrų, priskiriamų sportui elementų.

Pirma, sporto sąvoka susijusi su žmogaus kūno judėjimu. Tiesa, kai kuri veikla, vadinama sportine, nenumato kūno judėjimo, bet apskritai sportas tapatinamas su veikla žmonių, kurie individualiai ar kolektyviai atlieka fizinius veiksmus ir juda.

Antra, atmintina, kad sportas yra žaidimas. Vadinasi, sportas nėra veikla, skirta ar naudinga išoriniam tikslui pasiekti, bet pats yra tikslas. Paminėti galima, pavyzdžiui, tokius vidinius tikslus kaip siekį ištobulinti judesio techniką, pagerinti savo ar pranokti priešininko rezultatą, gerai sužaisti kaip komandai siekiant laimėti varžybas. Nepaneigtina, kad šiuolaikinis sportas, pirmiausia profesionalus, palenktas tokiems išoriniams tikslams kaip, pavyzdžiui, garsinti šalį, parodyti kokios nors politinės sistemos pranašumą ar tiesiog uždirbti pinigų. Tačiau jei tokie išoriniai tikslai nustelbtų sporto vidinius tikslus, tai kalbėti reikėtų nebe apie žaidimą, bet apie darbą. Negana to, profesionalūs sportininkai nepasiektų aukšto lygio, jei profesionalumo matmens nelydėtų žaidybinis.

Trečia, sportas pavaldus taisyklėms. Vadinasi, sportinės veiklos tikslai siekiami ne bet kaip, bet būtinai laikantis žaidimo taisyklių. Taisyklės paprastai apsunkina rezultato siekimą. Plaukimo varžybose sportininkas šimto metrų distancijos negali įveikti motorine valtimi ar bėgdamas šalia baseino, bet privalo plaukti vandenyje be įrankių bei tam tikru stiliumi, pavyzdžiui, krauliu ar peteliške. Žinoma, taisyklių griežtumas gali skirtis, nelygu varžybų lygis. Sportininkas mėgėjas, įveikiantis tam tikrą atstumą triskart per savaitę, galbūt gali nusistatyti taisyklę nebėgti lėčiau nei praeitą kartą, tačiau aukšto lygio profesionalias varžybas reglamentuoja sudėtingos taisyklės, kurių laikymąsi stebi kvalifikuoti teisėjai bei arbitrai ir net specialistų komandos. Sportas be taisyklių praktiškai neįsivaizduojamas.

Ketvirtas sporto elementas yra varžybos. Galima paprieštarauti, kad sportininkas mėgėjas treniruojasi sporadiškai ir tik savo malonumui, o ne varžyboms. Tai nėra visiška tiesa, nes jis varžosi su pačiu savimi, mėgindamas geriau atlikti kurį nors judesį ar pratimą nei anksčiau, įveikti tam tikrą atstumą, nubėgti, nuplaukti ar užkopti per nustatytą laiką ir taip toliau. Beveik visada rungtyniavimo aspektas sporte išplėtotas taip labai, jog galima daryti išvadą, kad varžybos – pamatinis sporto bruožas.

Paskutinis sporto dėmuo susijęs su ankstesniais: sportas, struktūruotas kaip varžybos ir reglamentuotas taisyklių, laiduoja lygias galimybes dalyviams. Nebūtų prasmės varžytis, jei sąlygos atskiriems sportininkams ar komandoms būtų akivaizdžiai nelygios. Būtent dėl to sporto varžybos skirstomos pagal lytį, pasirengimo lygį, amžiaus ar svorio grupę, neįgalumo lygį ir taip toliau.

Susumuodami šiuos penkis elementus, galime sakyti, kad sportas yra su judėjimu susijusi individuali ar grupinė fizinė veikla, išsiskirianti žaidybiniu ir rungtyniavimo pobūdžiu, reglamentuota taisyklių sistemos, įgalinančios varžytis su kitais sąlygomis, laiduojančiomis lygias galimybes. Kaip sakyta anksčiau, šis sporto apibrėžimas nėra išsamus, nes daug aspektų neišryškinta [25]. Nepaisant to, jo gali pakakti šio dokumento tikslui.

Bet pridurtina dar kai kas. Kaip matėme, sportas nėra vien veikla, kaip tokia, bet turi ir išorinį matmenį. Šiaip ar taip, tie, kurie sporto tiesiogiai nepraktikuoja, gali juo domėtis išoriškai, jį komentuoti, dėl jo jaudintis, būti juo patenkinti ar nepatenkinti ir įvairiopai atsiliepti apie šią veiklą. Kaip sakyta, judantis žmogaus kūnas yra simbolis, atviras skirtingiems aiškinimams. Apžvelgus žaidybinį matmenį, taisyklių bei varžybų svarbą, būtina giliau aptarti šią sporto aiškinimų įvairovę. Tam tikra prasme sporto varžybas galima laikyti pasakojimu apie du ar daugiau priešininkų, kurie rungiasi vienas su kitu dėl fiktyvaus bei virtualaus prizo, stokodami gyvybiškai svarbios motyvacijos arba konkretaus ar utilitaristinio preteksto. Paisydami varžybų savitų taisyklių, priešininkai stengiasi atiduoti visas jėgas. Nepriklausomai nuo pavienių asmeninių motyvų, besirungiantieji teikia visiems, taip pat išoriniams stebėtojams, suprantamą estetinį ir meninį reginį, kurį visi gali tam tikru lygmeniu suprasti ir paaiškinti. Kaip ir meno kūrinių atveju, sportiniai pasakojimai irgi neturi aiškaus, ryškaus, vienprasmiško turinio ir todėl yra atviri įvairiems ir net priešingiems įprasminimams ar aiškinimams.

Užbaigdami šiuos apmąstymus apie sporto sąvoką galime teigti, kad, viena vertus, sportas yra savarankiškas pasaulis, kuriame išnyra žaidybinis matmuo, idealiu atveju stokojantis išorinio tikslo. Kita vertus, „sporto sistemai“ būdinga ir išorinė pusė, išoriniam stebėtojui besisiūlanti kaip pasakojimas, labai išraiškingas, bet neturintis vienprasmiško ir aiškaus turinio ir todėl atviras įvairiems aiškinimams ir vertinimams. Būtent tas interpretacinis daugialypiškumas daro sportą tokį patrauklų viso pasaulio tautoms, bet sykiu kyla grėsmė sportą pajungti jam svetimiems funkciniams ir ideologiniams tikslams.

2.3. Sporto kontekstai

Apie sportą galima dar daug pasakyti, nes jis neegzistuoja be organizuoto konteksto. Pirmiausia sportas laikytinas socialinės organizacijos forma, prasidedančia nuo grupės vaikų, susitariančių popiet susitikti kieme pažaisti futbolo ar krepšinio. Jau susitarimas susitikti nustatytą valandą tam tikroje vietoje yra organizacijos pradžia. Kalbant apie pažengusias sporto veiklos formas, yra rengiamos treniruotės, planuojamos varžybos, nustatomi ir prižiūrimi žaidimų laukai, organizuojamas transportas sportininkams ir sportinei įrangai, sušaukiami teisėjai, patvirtinami varžybų rezultatai ir taip toliau. Dideliam sporto renginiui reikia numatyti sportinio teisingumo sistemą, antidopingo kontrolę. Šitai yra sporto organizacijų – sporto draugijų, nacionalinių ir tarptautinių asociacijų užduotis. Visą šią tikrovę galima vadinti sporto sistema.

Nereikia nė sakyti, kad sporto sistema nepajėgi iš savo vidaus generuoti visus išsilaikymui būtinus išteklius. Norint padaryti ką tik minėtą veiklą galimą, sporto sistemai reikia išorinių geradarių, – pavyzdžiui, savanorių, viešųjų institucijų paramos, privačių donorų ar rėmėjų – ir pirmiausia vartotojų, įsigyjančių bilietus, komercines prekes ar televizijos sporto programų abonementus. Tik šitaip sporto sistema pajėgia gauti jai išsilaikyti reikiamų išteklių. Tokia sporto sistemos struktūrinė priklausomybė paaiškina, kodėl galiausiai būtina nuolatos skatinti išoriniams rėmėjams skirtą patrauklų sporto įvaizdį. Kitaip tariant, sporto sistema turi rūpintis, kad sporto įvaizdis visada patrauktų potencialius geradarius savo lėšomis prisidėti prie pačios sistemos palaikymo ar plėtros. Šitai verčia „pardavinėti“ sportą kaip pasiūlą, gebančią atitikti įvairius potencialių geradarių interesus. Taip sportas virsta produktu, žadančiu patenkinti įvairių subjektų, grupių ar institucijų interesus. Būtent dėl to sporto sistema gali būti lengvai ir greitai palenkta sporto vertybėms svetimiems ideologiniams, politiniams ar ekonominiams tikslams, mat kitaip ji negebėtų užsitikrinti jai išgyventi būtinų išteklių.

Kadangi sportas, kaip matėme, yra išraiškingas pasakojimas, kurio turiniui galima priskirti įvairias prasmes, sporto sistema išsiugdė didžiulį gebėjimą išnaudoti šį sporto aspektą išorinėms lėšoms generuoti, leisdama potencialiems geradariams pasinaudoti sportu savo suinteresuotai žiniai perteikti. Tai, pavyzdžiui, liudija ir sportininkams, ir sporto organizacijoms naudingos partnerystės su komercijos ir reklamos firmomis. Šiuo atveju sportas tampa priemone ekonominio pobūdžio žiniai perteikti.

Nusakytoji sporto sistemos struktūrinė priklausomybė nebūtinai yra neigiamas aspektas, nes sportas gali siekti etiškai priimtinų ar tikrai žmogiškų tikslų. Pavyzdžiui, jei viešosios institucijos ketina finansuoti sporto sistemą norėdamos pagerinti piliečių sveikatą ar skatinti jaunųjų kartų visapusišką auklėjimą, tikrai negalima teigti, kad sporto sistema klysta pateikdama sportą kaip veiklą, kuria siekiama būtent tokių tikslų. Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad tokią sporto sistemos struktūrinę priklausomybę lydi rimti pavojai. Jei, pavyzdžiui, yra galimybė sugeneruoti daug lėšų padarant sporto sistemą priklausomą nuo ekonominių ar ideologinių sistemų, pagunda taip pasielgti bus didelė, net jei tų sistemų tikslai būtų etiškai abejotini ar prieštaraujantys žmogiškumui. Visa tai bus išsamiau aptarta 4-ajame skyriuje.

3 skyrius
Sportas žmogaus labui

3.1. Kūnas, siela ir dvasia

Dažnoje istorinio pobūdžio studijoje katalikiškoji nuostata kūniškumo atžvilgiu apibūdinama kaip iš pagrindų neigiama, tačiau iš tikrųjų katalikybės teologinė ir dvasinė tradicija visada teigė, kad materialusis pasaulis (ir visa, kas egzistuoja) yra gera, nes sukurta Dievo, ir kad žmogus yra kūno, sielos ir dvasios vienybė. Pirmųjų amžių ir viduramžių teologai labai kritikavo gnostikus bei manichėjus ir pirmiausia todėl, kad šios grupės materialųjį pasaulį ir žmogaus kūną siejo su velniu. Viena iš krikščioniškųjų autorių prieštarų buvo tai, kad gnostikai ir manichėjai hebrajiškųjų raštų nepriėmė tarp krikščioniškųjų raštų ir todėl nepaisė Pradžios knygos teksto, kur sakoma, kad Dievas, sukūręs pasaulį ir žmogų, pasakė, kad visa buvo „labai gera“. Priešingai, šios grupės lipdė sudėtingas mitologines konstrukcijas, materialiojo pasaulio pradžią siedamos su „klaida“ ar „piktuoju pradu“.

Būtent dėl to materialųjį pasaulį ir žmogaus kūną jos laikė priešybe tam, kas tikrai dvasiška. 1979 m. šv. Jonas Paulius II, kreipdamasis į Italijos ir Argentinos futbolininkus, taip kalbėjo apie šiuos ginčus: „Šiuo atžvilgiu pravartu atminti, kad jau pirmaisiais amžiais krikščionių mąstytojai ryžtingai priešinosi tam tikroms anuomet madingoms ideologijoms, kurioms buvo būdinga nuvertinti kūną klaidingo dvasios išaukštinimo naudai. Remdamiesi Biblijos duomenimis, jie, priešingai, tvirtai atstovavo požiūriui, kad žmogus vieningas“ [26].

Šis požiūris į žmogų Rašte ir teologų išreiškiamas ir kaip kūno, sielos bei dvasios vienybė. Tokios žmogaus vienybės samprata suformavo krikščioniškąją nuostatą sporto atžvilgiu. Kaip ir Jonas Paulius II, Bažnyčia pagarbiai žvelgia į sportą, nes brangina „visa, kas konstruktyviai prisideda prie žmogaus, kūno ir sielos, darnaus ir visapusiško vystymosi. Tad sportas skatina tai, kas padeda lavinti, tobulinti ir stiprinti žmogaus kūną, kad jis geriau tarnautų siekiant asmens brandos“ [27].

Tokios žmogaus vienybės samprata yra ir Bažnyčios mokymo, kad sportas turi dvasinį matmenį, pagrindas. Juk šv. Jonas Paulius sportą apibūdino kaip „kūno ir dvasios gimnastikos formą“ [28]. Pasak jo, „sporto veikla aikštėn iškelia ne tik turtingas žmogaus fizines galimybes, bet ir jo intelektinius bei dvasinius gebėjimus. Tai nėra vien fizinė jėga ir raumenų veiksmingumas, bet taip pat turi sielą ir privalo parodyti visą savo veidą“ [29].

3.2. Laisvė, taisyklės, kūrybiškumas ir bendradarbiavimas

Laisvė yra Dievo dovana žmogui bei atskleidžia jo prigimties didybę. Sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą vyrai ir moterys pašaukti dalyvauti dieviškojoje kūryboje. Vis dėlto laisvė susijusi su atsakomybe, nes kiekvienas laisvas pasirinkimas daro įtaką tarpasmeniniams santykiams, bendruomenei ir kai kuriais atvejais visai kūrinijai.

Šiandien daug kas mano, kad laisvė yra daryti tai, ką nori, be jokių ribų. Tokia galvosena laisvę atskiria nuo atsakomybės ir net gali panaikinti atodairą už žmogaus veiksmų padarinius. Sportas, priešingai, mums primena, kad tikrąją laisvę lydi ir atsakomybė.

Technologija šiandien įgalina žmones daugelyje pasaulio dalių itin greitai pasinaudoti gausiomis galimybėmis. Šiame kontekste žmogui labai lengva išleisti iš akių poreikį įsipareigoti kokiam nors tikslui ir dėl jo aukotis. Sporte, priešingai, jei tokių dorybių neišsiugdysi, net negalėsi toliau sportuoti ir nustatytų tikslų nepasieksi. Krikščioniškoji laisvės samprata sportui čia tinka todėl, kad laisvė leidžia žmonėms įžvalgiai rinktis ir aukotis – net tada, kai reikia įeiti pro „ankštus vartus“ [30].

Be to, „išmetimo kultūroje“, dažnai primenamoje popiežiaus Pranciškaus, ilgalaikiai įsipareigojimai baugina. Sportas šiuo atžvilgiu mus moko, jog ilgalaikių iššūkių imtis verta. Treniruotės ir nuolatinės pastangos būti geresniam vertingos, nes didesnį gėrį galima pasiekti tik tada, kai žmogus nebėga nuo netikrumo bei iššūkių, neatsiejamų nuo atsakomybės. Negana to, didesni sunkumai, kaip antai, traumos ir priešinimasis pagundai apgaudinėti, padeda grūdinti charakterį ištvermingumu ir susivaldymu.

Šį ištvermingumo idealą primena Tarptautinio olimpinio komiteto šūkis Citius, altius, fortius [31]. Tam tikra prasme krikščioniškasis gyvenimas labiau primena maratoną nei trumpą sprintą. Jis turi daug etapų, kai kuriuos jų yra labai sunku įveikti.

Bet kodėl žmonės bėga maratonus? Iš dalies dėl to, kad mėgsta iššūkius. Pažanga žingsnis po žingsnio, kilometras po kilometro kelia pasitenkinimą, suteikiantį varžymosi džiaugsmo. Grigalius Nazianzietis ir kiti Bažnyčios tėvai lygino krikščioniškąjį gyvenimą su žaidimu. Panašiai šia tema yra kalbėjęs popiežius Pranciškus, žaidimo kategoriją susiejęs su džiaugsmu [32].

Gautus talentus kiekvienas praktikuoja savo gyvenimo kasdienybėje, apimančioje ir sportą. Žinodamas kiekvieno sporto taisyklių visumą ir trenerio nustatytą strategiją bei taktiką, aliai vienas sportininkas, pasitelkdamas savo laisvę bei kūrybiškumą, siekia tam tikrų parametrų tikslo. Šitaip sportas liudija teisingumo, kaip klusnumo taisyklėms, dorybę. Teisingumui laiduoti yra arbitrai, teisėjai, inspektoriai ir pastaraisiais metais technologinės priemonės. Be taisyklių žaidimo ir varžybų prasmė išnyksta. Futbole, pavyzdžiui, jei kamuolys nekerta vartų linijos, įvarčio nėra. Mažas milimetras tampa nepaprastai svarbus. Kai kuriais atvejais taisyklės padeda suvokti, kad teisingumas yra ne koks nors subjektyvus dalykas, bet turi ir objektyvų matmenį, patiriamą ir žaidimo forma.

Priešingai nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, sporte taisyklės kūrybiškumo neriboja, bet jį skatina. Kad pasiektų rezultatą pagal nustatytas taisykles, sportininkas privalo būti labai kūrybiškas, mėginti nustebinti priešininką naujomis technikomis bei strategijomis. Todėl kūrybiški sportininkai yra ir labiau vertinami.

Panaši analogija tinka ir laisvei. Taisyklės, kurios savo ruožtu yra tam tikros sporto šakos pradininkų kūrybiškumo vaisius, tampa objektyviomis nuo tos akimirkos, kai yra priimamos. Toks objektyvumas nepanaikina individualaus sportininko subjektyvumo, bet veikiau padeda jam praktikuojant sportą daryti pažangą laisvėje. Taisyklės yra aiškios ir apibrėžtos, tačiau jų laikydamasis sportininkas tampa laisvesnis bei kūrybiškesnis.

Žmonės sukuria įvairių sporto rūšių taisykles ir susitaria dėl jų. Dėl tų taisyklių sportas tampa dalyku, skirtingu nuo kasdienės gyvenimo veiklos. Mokslininkai pažymėjo, kad vienas iš sportą sudarančių taisyklių aspektų yra jų neatlyginamumo logika. Kaip minėta ankstesniame skyriuje, kiekvienas sportas turi savų pasiektinų tikslų. Pavyzdžiui, golfe siekiama įridenti kamuoliuką į 18 duobučių atliekant kuo mažiau smūgių. Vis dėlto golfo taisyklės draudžia padaryti tai veiksmingiausiu būdu, t. y. prieinant ir įmetant kamuoliuką į kiekvieną duobutę. Be jokios priežasties sukuriami iššūkiai ir sunkumai, neleidžiantys lengvai pasiekti tikslo. Kiekvienas žaidėjas privalo naudotis golfo lauku, pradėti nustatytu atstumu nuo kiekvienos duobutės ir vengti tvenkinių bei smėlio kliūčių. Dalyviai priima golfą sudarančias taisykles, nes jiems smagu žaisti ir įveikti iššūkius, keliamus paties žaidimo. Esminis šios minties momentas yra tai, kad sportas nebūtinai turi egzistuoti. Jį sugalvojame ir jame laisvai dalyvaujame, nes mums patinka tai praktikuoti. Tam tikru būdu sportas yra neatlyginamumo srities dalis.

Vadinasi, sportas remiasi viena pradine prielaida – bendradarbiavimu ir susitarimu dėl esminių taisyklių. Kad įgyvendintų sporto renginį, dalyviai gali įvairiai bendradarbiauti. Juk bendradarbiavimas yra varžybų išankstinė sąlyga ir pagrindas. Šiuo atžvilgiu sportas priešingas karui, kuris kyla tada, kai žmonės nebetiki bendradarbiavimo galimybe ir stokoja susitarimo dėl pagrindinių taisyklių. Sporte priešininkas yra dalyvis taisyklių reglamentuotame kontekste, o ne priešas, kurį reikia sunaikinti. Juk būtent priešininkas įgalina sportininką išgauti iš savęs tai, kas geriausia, ir todėl ta patirtis gali būti maloni bei įtraukianti. Tai primena lotyniškas žodis competio, sudarytas iš com („su“) ir petere („stengtis“). Varžybų dalyviai „kartu stengiasi“ atiduoti visas jėgas. Šiuo aspektu daug galima pasimokyti iš sportininkų, kurie po intensyvių varžybų ištiesia vienas kitam ranką ir apsikabina ar bendrauja ir bendrai vaišinasi.

Tad sportas padeda žmonėms augti, nes geba sukurti aplinką, kurioje sugyvena bei sąveikauja laisvė ir atsakomybė, kūrybiškumas ir pagarba taisyklėms, pramoga ir rimtumas. Tokia aplinka atsiranda per bendradarbiavimo ir vienas kito lydėjimo dvasią, ugdant individualius talentus bei charakterį.

Sąžiningas žaidimas

Pastaraisiais dešimtmečiais imta vis labiau suvokti sąžiningumo poreikį sporte, tai, kad žaistina „švariai“. Sportininkai, gerbiantys sąžiningą žaidimą, ne tik formaliai paiso taisyklių, bet ir laikosi teisingumo savo priešininkų atžvilgiu, kad kiekvienas varžovas galėtų laisvai įsitraukti į žaidimą. Vienas dalykas yra paisyti žaidimo taisyklių vengiant arbitro sankcijų ar diskvalifikacijos už taisyklių pažeidimą. Kitas dalykas yra gerbti priešininką ir jo laisvę nepriklausomai nuo kokių nors reglamentinių pažeidimų atgarsio. Tai taip pat apima atsisakymą taikyti paslėptas strategijas, kaip antai vartoti dopingą ar nesąžiningai naudotis pranašumais priešininko atžvilgiu. Sportas turi „būti neatsisakytina proga praktikuoti žmogiškąsias ir krikščioniškąsias solidarumo dorybes – lojalumą, deramą elgesį ir pagarbą kitiems, kurie laikytini varžovais, o ne priešininkais ar konkurentais“ [33]. Šitaip sportas gali siekti iškilesnių tikslų nei vien pergalė – stengtis ugdyti žmogų komandos draugų ir varžovų bendruomenėje.

Sąžiningas žaidimas leidžia sportui tapti galimybe ugdyti visą visuomenę, pradedant nuo tokių sporte glūdinčių vertybių bei dorybių kaip ištvermingumas, teisingumas, mandagumas, paminint kelias, nurodytas popiežiaus Benedikto XVI. „Jūsų, brangūs sportininkai, laukia užduotis, ne mažiau reikšminga visuomenėje, būtent suteikti tokioms nuostatoms bei tokiems įsitikinimams pavidalą ir įkūnyti juos ne tik sportine veikla, bet ir realiu įsipareigojimu šeimai, kultūrai ir religijai. Taip elgdamiesi labai padėsite pirmiausia jaunimui, gyvenančiam kintančioje visuomenėje, vis labiau netenkančioje vertybių ir orientyrų“ [34]. Šiuo atžvilgiu sportininkams tenka užduotis ugdyti, „nes sportas gali veiksmingai skiepyti daugiau iškilių vertybių, kaip antai: lojalumą, draugystę ir komandinę dvasią“ [35].

3.3. Individualizmas ir komanda

Sporto pasauliui labai būdingi darnūs santykiai tarp individualaus sportininko ir komandos. Tai ypač akivaizdu komandiniame sporte, tokiame kaip futbolas, regbis, tinklinis ir krepšinis bei kt. Tačiau komandinio darbo formų visada esama ir individualiose sporto šakose, pavyzdžiui, tenise ar plaukime.

Šiandien labai paplitusi individualistinė mąstysena. Individualūs interesai neretai ima viršų bendrojo gėrio atžvilgiu. Sportas – komandinės dvasios mokykla, visiems padedanti įveikti egoizmą. Čia kiekvieno sportininko individualumas susietas su komanda, vieningai siekiančia bendro tikslo.

Kreipdamasis į jaunimą Italijos sporto centro septyniasdešimtųjų metinių proga, popiežius Pranciškus sakė: „Linkiu jums pajusti komandinio žaidimo, tokio svarbaus gyvenime, skonį bei grožį. Ne – individualizmui! Ne – žaidimui vien sau. Mano tėvynėje, kai žaidėjas taip elgiasi, sakoma: Tasai trokšta praryti kamuolį pats vienas! Ne, tai – individualizmas: nerykite kamuolio, žaiskite kaip komanda, kaip ekipa. Priklausyti sporto draugijai reiškia atsisakyti bet kurios egoizmo ir atsiskyrimo formos, tai proga susitikti ir būti su kitais, padėti vienas kitam, varžytis vienam kitą gerbiant bei ugdant broliškumą“ [36].

Kiekvienas komandos dėmuo yra nepakartojamas ir savitai prisideda prie komandos pastangų. Individai nepranyksta krūvoje, nes gerbiamas kiekvieno savitumas. Kiekvienas yra nepakartojamai bei savitai svarbus ir sustiprina visą komandą. Didžią komandą sudaro didžios individualios asmenybės, žaidžiančios ne po vieną, bet drauge.

Futbolo komanda, pavyzdžiui, gali būti sudaryta iš geriausių pasaulio saugų, bet nebus didi komanda, jei neturės vartininko, gynėjų, puolėjų ir vyriausiojo trenerio, fizinio parengimo trenerio, fizioterapeuto ir t. t. Sporte kiekvieno individo dovanos ir talentai tarnauja komandai.

3.4. Pasiaukojimas

Asmenims, praktikuojantiems sportą, gerai pažįstama pasiaukojimo sąvoka. Nepriklausomai nuo pasirengimo lygio ar sportinės veiklos pobūdžio – komandinio ar individualaus, – kiekvienam sportininkui privalu paklusti drausmei ir dėmesį sutelkti į pastangas, jei jis nori išmokti ir įgyti būtinų kompetencijų bei gebėjimų. Siekti to dažnai reiškia laikytis nuolatinės ir struktūruotos treniruočių programos. Tai geriausiai pavyksta tada, kai sportininkas pripažįsta, jog jis yra projekto, pareikalausiančio tam tikro vargo, atsižadėjimo ir nuolankumo, dalis. Tai būtina todėl, kad mokymasis ir tobulėjimas sporte visada susijęs su nesėkme, nepasitenkinimu ir iššūkiu. Profesionalūs sportininkai šiuos psichologinius, fizinius ir dvasinius iššūkius dažnai patiria kaip neatsiejamą savo sportinės karjeros dalį; dar įspūdingiau yra tai, kad sportininkai mėgėjai irgi linkę priimti tokius pačius, nors ir mažesnio intensyvumo, reikalavimus, siekdami tobulėti savo pamėgtoje srityje [37]. Mėgėjai, kurie treniruojasi bėgti pusmaratonį, neįgalūs golfo žaidėjai, tobulinantys smūgį, walking foot­ball (vaikščiojamojo futbolo) futbolininkai, mėginantys įmušti kuo daugiau įvarčių savo komandos naudai, per savo patirtį suvokia, kad šios nedidelės aukos prasmingos, jei daromos iš aistros sportui. Kreipdamasis į olimpiečius šv. Jonas Paulius II pabrėžė, kad pasiaukojimo sporte vertybė galioja visiems sportininkams, nepriklausomai nuo jų pasirengimo lygio: „Neseniai vykusioje Sidnėjaus olimpiadoje žavėjomės didžiais sportininkais, kurie, kad pasiektų tų rezultatų, aukojosi diena po dienos ne vienus metus. Tokia yra sporto, pirmiausia olimpinio sporto, logika; tokia yra ir gyvenimo logika: be pasiaukojimo svarbių rezultatų nepasieksi ir autentiško pasitenkinimo nepatirsi“ [38].

Pasiaukojimo sporte patirtis gali padėti sportininkams ugdyti savo charakterį ypatingu būdu. Gali ugdyti drąsos ir nuolankumo, ištvermingumo ir tvirtumo dorybes. Bendruomeninė pasiaukojimo patirtis sporte ir tikintiesiems gali padėti geriau suvokti savo kaip Dievo vaikų pašaukimą. Pastangas palaikyti maldos gyvenimą, nuolatos artintis prie sakramentų, darbuotis dėl bendrojo gėrio dažnai lydi kliūtys ir sunkumai. Tokių iššūkių nenugalėsime be nuolatinio atkaklumo bei savidrausmės ir Dievo malonės. Pasak šv. Jono Pauliaus II, „griežta drausmė ir savitvarda, protingumas, pasiaukojimo bei atsidavimo dvasia“ [39] yra dvasinės, fizinės ir psichologinės savybės, išbandomos daugelio sporto šakų. Sporto keliami psichiniai ir fiziniai reikalavimai bei iššūkiai gali padėti sustiprinti dvasią ir savigarbą. Katalikiškasis aiškinimas apie sporto ir pasiaukojimo antropologinę vertę šaknijasi kiekvieno sportininko kasdienybėje: sportininkai suvokia, kad auka ir kančia turi perkeičiamosios galios.

Pasiaukojimas yra sporto pasaulyje gerai žinomas ir dažnai vartojamas žodis. Bažnyčia šią sąvoką irgi dažnai vartoja labai tiesmukai ir savitai. Ji žino, kad meilė Dievui ir artimui mūsų gyvenime turi kainą. Krikščionio užduotis yra prisiimti dideles ir mažas aukas bei kančias ir, palaikomam Dievo malonės, grumtis dėl Karalystės žemiškajame gyvenime ir rytojaus pasaulyje. Laikantis tokio įsitikinimo, tampa paprasčiau suprasti, ką šv. Paulius turėjo galvoje ragindamas kovoti „šauniąją tikėjimo kovą“ (1 Tim 6, 12). Visos sudedamos kilnios aukos krikščioniškajame gyvenime yra svarbios, taip pat ir tos, kurios susijusios su tariamai tokia nereikšminga žmogiškąja veikla kaip sportas.

3.5. Džiaugsmas

Nuo 1978 m. Tarptautinės fizinio lavinimo, fizinio aktyvumo ir sporto chartijos užsiimti sportu tapo visų, ne tik jaunų, sveikų ir stiprių žmonių, teise. Nepriklausomai nuo to, kas praktikuoja sportą – vaikai, pagyvenę ar neįgalūs žmonės, jis džiaugsmą teikia visiems, kurie juo užimti tarsi žaidimu.

Pradedantys sportininkai išgyvena nepasitenkinimą ir diskomfortą dėl pakartotinių nesėkmių, su kuriomis susiduriama siekiant patobulinti ir pagerinti savo sportinį lygį. Aukštesnio lygio sportininkams būtinos griežtos ir reiklios pasirengimo programos. Džiaugsmas, patiriamas praktikuojant sportą, dažnai sugyvena su sunkumais bei sunkesniais iššūkiais ir išnyra iš jų. Pasaulyje yra daug žmonių, kurie sportuoja vien dėl malonumo fiziškai judėti, dėl galimybės socializuotis, įgyti naujų kompetencijų ar patirti priklausomybės bendruomenei jausmą. Džiaugsmas tokiais atvejais kyla dėl to, kad darai, kas tau patinka ir kuo mėgaujiesi. Galiausiai džiaugsmas yra meile grįsta dovana ir tai yra tiesa visų sporto šakų atžvilgiu [40]. Šis saitas tarp džiaugsmo ir meilės sportui leidžia mums geriau suvokti ryšį tarp Dievo, meilės ir džiaugsmo mūsų kasdieniame dvasiniame gyvenime.

Kadangi didžiuma žmonių sportuoja ne naudingumo, kaip antai pinigų ar sėkmės, sumetimais, sportas tampa dar įdomesnis reiškinys. Vis dėlto profesionalių sportininkų džiaugsmo akimirkas paprastai lydi įvairios kančios bei aukos ir, vadinasi, didžiulės fizinės bei psichinės pastangos. Tai mus moko, kad tikras, gilus ir tvarus džiaugsmas dažnai atsiranda tada, kai visa savo esybe įsipareigojame tam, ką mėgstame. Tokio pomėgio objektas gali būti pats sportinis veiksmas ar komandos draugai, nes tvirti santykiai mezgami siekiant bendro tikslo. Jei džiaugsmas, susijęs su pomėgiu ir meile sportui ar komandos draugams, yra tikrovė, psichologų siejama su geriausiais rezultatais, ir akstinas sportininkams vis iš naujo dalyvauti, tai treneriams ir sporto vadovams šitai gali būti geras būdas parodyti paraleles tarp sporto praktikos ir tikėjimo gyvenimo.

Aiškinant Dievo karalystę, šiuo atžvilgiu svarbu atminti Jėzaus palyginimą apie dirvoje užkastą lobį. Jėzus pabrėžia, kad žmogus, suradęs lobį, „iš to džiaugsmo“ parduoda viską, kad nusipirktų tą dirvą (Mt 13, 44). Taip ir mums sekti Jėzumi ir skelbti, kad Dievo karalystė prisiartino, reiškia veikti kupiniems džiaugsmo, kylančio iš Dievo meilės ir malonės, ženklinančių tą Karalystę, apstumo. Sekdami Jėzumi ir darbuodamiesi dėl Dievo karalystės, susiduriame su sunkumais bei vargais ir esame kviečiami nešti savo kryžių. Vis dėlto išbandymai ir kančios negali panaikinti mūsų džiaugsmo. To nepajėgi padaryti net mirtis. Pasakęs mokiniams, kad myli juos taip, kaip Jį myli Tėvas, ir pakvietęs pasilikti Jo meilėje, Jėzus jiems tarė: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). Artindamasis prie savo kančios ir mirties, jis jiems pasakė: „Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22).

„Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų“ [41]. Popiežius Pranciškus pabrėžė džiaugsmo kaip dovanos, pasidalytinos su kitais, centriškumą tikinčiojo gyvenime. Lygiai taip sportas prasmingas tiek, kiek skatina bendro džiaugsmo erdvę. Aukos ir kančios, kurios neišvengiamai lydi treniruotes ir sporto praktiką, neneigiamos, bet sportas galiausiai yra pašauktas teikti džiaugsmą visiems tiems, kurie jį praktikuoja ir yra karšti žiūrovai, sekantys sporto įvykius visame pasaulyje.

3.6. Darna

Visų atsakingųjų sporto pasaulyje – trenerių, instruktorių ar vadovų nuolatinis prioritetas turėtų būti darnus žmogaus vystymasis. Žodžiu „darna“ žymima pusiausvyra bei gerovė, ir darnus žmogaus vystymasis yra esminis siekiant išgyventi tikrąją laimę. Šiandieniame pasaulyje daug jėgų skatina atsisakyti svarbios darnos dorybės ir rinktis nesubalansuotus modelius, orientuotus tik į vieną matmenį. Norint pateikti nerimą keliančių pavyzdžių, pakanka prisiminti kokio nors sporto komercializaciją, perdėtą priklausomybę nuo mokslinių modelių, atitrūkusių nuo etinių dalykų. Skatinant tokį sportą, kai kūnas susiaurinamas iki objekto ar žmogus laikomas preke, kyla pavojus padaryti didžiulę žalą žmonėms ir bendruomenėms.

Kita vertus, jau ilgą laiką pripažįstama, kad darnus žmogaus vystymasis, aprėpiantis fizinį, socialinį ir dvasinį matmenis, prisideda prie žmogaus psichologinės sveikatos ir geros savijautos. Esama teigiamų pavyzdžių, kai „daug žmonių jaučia poreikį surasti tinkamų fizinio lavinimosi formų, padedančių atgauti sveiką pusiausvyrą tarp psichikos ir kūno“ [42]. Atsiliepiant į esminį didesnės darnos tarp psichikos ir kūno poreikį, pastaraisiais metais atsirado daug naujų sporto formų ir skirtingų varžymosi modelių. Vatikano II Susirinkimas irgi pažymėjo, jog siekiant kurti darnią visuomenę sportas gali padėti „užmegzti ryšius tarp skirtingos padėties, tautybės arba rasės žmonių“ [43].

Aplinkose, kur žmonės nebelaikomi Dievo mylimais kūriniais, iš akių dažnai išleidžiama žmogaus dvasinio ugdymo svarba. Darna neatsiejama nuo pusiausvyros, o ši savo ruožtu susijusi su visu žmogaus gyvenimu, su moraline, fizine, socialine ir psichologine sritimis. Sportas yra vienas iš konkrečių kontekstų, kur žmogus gali ieškoti visapusiško vystymosi.

Paradoksalu, kad įsitraukdami į tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo vien fizinis matmuo – sportas, galime augti dvasiniu pažinimu ir išvysti, kaip atmetant šį mūsų būties matmenį sumenksta pats mūsų augimas, sveikata ir gera savijauta. Šiandien paplitusi tendencija ignoruoti dvasinį dėmenį ar tiesiog susiaurinti jį ligi psichologinės plotmės (tai vyrauja didelėje šiandienio pasaulio dalyje) gali padaryti žalos pirmiausia jaunuoliams ir tiems, kurie stokoja dvasinio ir religinio ugdymo. Bažnyčia šiuo atžvilgiu iš savo išminties lobyno siūlo labai reikalingą ir įtikinamą požiūrį. Esame pašaukti gyventi savo sportu Dvasioje ir su Dvasia, kad išvien su šv. Jonu Pauliumi II galėtume sakyti: „Esate tikri sportininkai, jei rengiatės ne tik treniruodami savo kūną, bet ir nuolat rūpindamiesi savo asmens dvasiniais aspektais, darniai plėtodami visus žmogiškuosius talentus[44].

3.7. Drąsa

Bažnyčia, remdamasi Tomu Akviniečiu, moko, jog drąsa yra vidurio kelias tarp bailumo ir beatodairiškumo. Bažnyčia taip pat visada primygtinai pabrėždavo, kad drąsus veiksmas visada susijęs su moralumu. Tad norint būti drąsiam, reikia daryti tai, kas teisinga, gera, užuot pasirinkus tai, kas patogu ar lengviau. Sporte to apraiška yra sąžiningas žaidimas ir žaidimo dvasia. Pastarasis posakis reiškia pagarbą priešininkams, sporto tradicijoms, taisyklėms ir reglamentams ir tada, kai nesame kontroliuojami ar matomi. Demonstruodami garbingą sportiškumą, žaidėjai daro daugiau nei reikalauja savitos žaidimo taisyklės, taip visada užsitikrindami priešininko pagarbą.

Drąsos sąvoka taip pat gali būti aiškinama kaip visiškai asmeninis pasirinkimas. Priversti, kad kas nors taptų drąsus, neįmanoma, net jei treneriai ir auklėtojai gali savo darbu prisidėti prie tos dorybės ugdymo. Juk galima įrodinėti, ar drąsa labiausiai regima iki pralaimėjimo ar pralaimint, ar pralaimėjus. Žaisti toliau ir tada, kai tavo komandai nebėra galimybių laimėti, stengtis teisingai elgtis etiškai ir fiziškai, kai smarkiai pralaimi, laikytis komandoje vieningai, kai jautiesi pralaimintis, – visa tai rodo, kad sportas kupinas didelės drąsos paženklintos elgsenos.

3.8. Lygybė ir pagarba

Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą bei panašumą ir turi teisę gyventi oriai ir būti gerbiamas. Visi turi tokią pat teisę patirti daugialypius kultūros bei sporto matmenis ir jais mėgautis. Kiekvienas turi teisę ugdyti savo individualius gebėjimus paisydamas savo ribų.

Vis dėlto tokia visų individų teisių lygybė nereiškia homogeniškumo ar panašumo. Priešingai, tai reiškia pagarbą žmogaus būvio daugialypumui ir įvairovei lyties, amžiaus, kultūrinės kilmės ir tradicijų požiūriu. Panašiai tai galioja ir sporto sričiai. Suprantama, kodėl sporte egzistuoja skirtingos amžiaus grupės arba didžiumoje šakų vyrai ir moterys vienas su kitu nesivaržo. Žmonės, kurių baziniai fiziniai gebėjimai aiškiai skiriasi nuo vidutinių, pavyzdžiui, dėl tam tikrų problemų, gali būti vertinami skirtingai.

Nepaisant viso atsižvelgimo į gausybę būvių, talentų ir gebėjimų, skirtingos sportinio lygio kategorijos neturėtų skatinti rastis slaptai klasifikacijai ar rezultatų hierarchijai ar hermetiškam dalyvių atidalijimui. Tai griautų žmogiškosios šeimos kaip pirminės vienybės suvokimą. Tai, ko šv. Paulius prašo iš krikščioniškosios bendruomenės kaip Kristaus Kūno atspindžio, turėtų būti patiriama ir sporte: „Akis negali pasakyti rankai: Man tavęs nereikia, ar galva kojoms: Man jūsų nereikia. Priešingai, tariamai silpnesnieji kūno nariai yra kur kas reikalingesni. <...> Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. Jūs esate Kristaus Kūnas ir atskiri jo nariai“ [45].

Sportas yra veikla, galinti ir turinti skatinti lygybę tarp žmonių. „Bažnyčia <...> sportą laiko auklėjimo priemone tada, kai juo skatinami iškilūs žmogiškieji bei dvasiniai idealai ir jaunuoliams visapusiškai diegiamos ištikimybės, ištvermės, draugystės, solidarumo ir taikos vertybės“ [46]. Sportas yra mūsų visuomenės sritis, kviečianti susitikti visą žmoniją ir galinti įveikti socialinę bei ekonominę, rasinę, kultūrinę ir religinę diskriminaciją.

Visi žmonės yra lygūs kilnumu, kaip sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Esame broliai ir seserys, kilę iš to paties Kūrėjo. Vis dėlto mūsų pasaulyje dar yra didelė nelygybė, ir krikščionių užduotis tokias situacijas kelti aikštėn. Sportas gali stengtis skatinti lygybę, nes „kol nebus sulygintos galimybės, įvairios agresijos ir karo formos turės derlingą dirvą augti ir anksčiau ar vėliau sukels sprogimą“ [47].

Esama daug pavyzdžių, liudijančių, kaip sportui pavyksta sukurti socialinės vienybės ir žmonių lygybės sąlygas. Daug populiarių sporto šakų kovojo su rasizmu ir skatino taiką, solidarumą bei integraciją. „Sportas gali vienyti draugystės tarp tautų bei kultūrų dvasia. Sportas yra ženklas, kad taika galima“ [48].

3.9. Solidarumas

Bažnyčios žinia mums rodo, kad tarp solidarumo ir bendrojo gėrio, tarp solidarumo ir visuotinės gėrybių paskirties, tarp solidarumo ir tautų lygybės, tarp solidarumo ir taikos pasaulyje egzistuoja gilus ryšys [49].

Solidarumas sporto komandoje kuria jos narių, drauge siekiančių bendro tikslo, vienybę. Panaši patirtis įgalina visus dalyvius išgyventi asmeninio dėmesio bei pagarbos jausmą. Tačiau solidarumas krikščioniškąja prasme pranoksta komandos narių lygmenį. Jis taip pat gali aprėpti ir parkritusį bei be pagalbos atsikelti nebepajėgiantį varžovą. Čia paspirtis ir solidarumas būtini neklausiant, ar kitą nesėkmė ištiko dėl jo paties kaltės ar tai nesėkmingų įvykių sekos rezultatas.

Sportininkams, pirmiausia garsiems, tenka neišvengiama socialinė atsakomybė. Svarbu vis geriau suvokti savo užduotį solidarumo ir to, kas matoma visuomenei, aplinkoje. „Žaidėjai, jūs atstovaujate sportui, kiekvieną sekmadienį į stadionus sutraukiančiam gausybę žmonių ir susilaukiančiam didžiulio visuomenės komunikavimo priemonių dėmesio. Todėl jums tenka ypatinga atsakomybė“ [50].

Popiežius Pranciškus kvietė sportininkus įsitraukti į žaidimą „su kitais ir su Dievu atiduodant visas jėgas, paskiriant gyvenimą tam, kas vertinga ir visada išliks. Paskirkite savo talentus žmonių tarpusavio susitikimui, draugystei, integracijai“ [51].

Šv. Jonas Paulius II sportininkus ragino „skatinti broliškesnio ir solidaresnio pasaulio statydinimą, prisidedant prie asmenų bei tautų abipusio nesupratingumo situacijos įveikimo“ [52].

Sportas visada turi eiti ranka rankon su solidarumu, nes sportas pašauktas apšviesti visuomenę savo vertybėmis ir pirmiausia skatinti vienybę tarp tautų, rasių, religijų ir kultūrų, padėdamas įveikti gausybę susiskaldymų, kurie šiandien tebekamuoja mūsų pasaulį [53].

3.10. Sportas atveria galutinės gyvenimo prasmės paieškai

Sportas aikštėn iškelia įtampą tarp jėgos ir silpnumo, nuo žmogaus egzistencijos neatsiejamą patirtį. Sportas yra plotmė, kurioje autentiškai išnyra žmogaus talentai, kūrybiškumas, tačiau sykiu patiriamas ribotumas ir baigtinumas, nes sėkmė nėra garantuota.

Kaip aiškinta skyriaus pradžioje, sporto srityje gali reikštis žmogaus laisvės tiesa ir prasmė. „Laisvė, – sako popiežius Pranciškus, – yra didis dalykas, bet ją gali prarasti“ [54]. Sportas gerbia žmogaus laisvę, nes konkrečių taisyklių apibrėžtoje erdvėje kūrybiškumui netrukdoma, negana to, jis skatinamas. Tad patirtis, kad esi laisvas, neprarandama.

Esminis santykis tarp individualios laisvės ir taisyklių priėmimo taip pat rodo, kad žmogus orientuotas gyventi bendruomenėje. Žmogus yra ne izoliuota esybė, bet „visuomeninė būtybė, todėl be santykių su kitais negali nei gyventi, nei išplėtoti savo gebėjimų“ [55]. Santykį tarp individo ir bendruomenės aiškiai parodo sporto komanda ir žiūrovai. Be to, net individualaus sporto neįmanoma praktikuoti be daugelio kitų žmonių indėlio. Būtent todėl sportas gali būti laikomas paradigma, rodančia, kaip žmogus gali tapti savimi per bendruomeninę patirtį.

Galiausiai mūsų laikais sportas galbūt yra iškalbingiausias kūno ir sielos vienybės pavyzdys. Buvo pabrėžta, kad minėtų patirčių vienašališkas aiškinimas veda prie klaidingos žmogaus sampratos. Pavyzdžiui, dėmesį skiriant vien jėgai, gali pasirodyti, kad žmogus yra nuo nieko nepriklausantis. Vienašališka laisvės sąvoka apima neatsakingo „aš“, paisančio tik savų taisyklių, idėją. Lygiai taip pat perdėtai akcentuojant pagarbą bendruomeniniam matmeniui, galima nuvertinti žmogaus kilnumą. Galiausiai apleidus kūno ir sielos vienybę, visiškai nuvertinamas kūnas arba nupuolama į pasaulietinį materializmą. Tad siekiant visapusiškai suprasti žmogaus prigimtį, atsižvelgtina į visus matmenis.

Apibendrindami galime sakyti, kad sporte žmogus ypatingu būdu patiria įtampą tarp jėgos ir silpnumo, laisvę paklusti bendrai praktikuojamoms visuotinėms taisyklėms, į bendruomenę orientuotą individualumą ir kūno bei sielos vienybę. Pasak Hanso Urso von Balthasaro, žmogaus estetinis gebėjimas yra ir esminis bruožas, skatinantis ieškoti egzistencijos galutinės prasmės [56]. Taikant šį visapusišką antropologinį požiūrį, sportas gali tapti ypatinga sritimi, leidžiančia žmogui patirti pamatinę tiesą apie save ir savo egzistencijos galutinę prasmę.

Galutinė prasmė krikščioniškuoju požiūriu

Žmogaus giliausioji tiesa apie save yra tai, kad jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 27). Nors tiesa, jog sporte glūdi paieška tam tikros laimės, kurią Vatikano II Susirinkimas apibūdino kaip „pilnatvišką ir laisvą, žmogui derantį gyvenimą“ panaudojant „savo gerovei visa, ką šiandienis pasaulis gali taip gausiai teikti“ [57], tačiau tiesa yra ir tai, kad žmogus sukurtas dar didesnei laimei. Ta laimė galima kaip Dievo malonės neužtarnauta dovana. Svarbu patikslinti, jog Dievo dovana negriauna to, kas žmogiška, bet veikiau „tobulina prigimtį“ [58] ar pakelia mus į bendrystę su Dievu, kuris yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir į bendrystę su kitais.

Vienas iš pagrindinių būdų, kuriuo patiriame Dievo malonę, yra jo gailestingumas. Savo pontifikate ir pirmiausia per Gailestingumo jubiliejinius metus popiežius Pranciškus nepaliaujamai pabrėždavo, kad Dievas nenuilstamai atleidžia. Dievas mus myli besąlygiškai. Net kai klystame ar nusidedame, Dievas yra kantrus ir visada siūlo savo atleidimą bei antrą galimybę. Dievo atleidimas – kaip ir mūsų atleidimas vienas kitam – mus gydo ir atnaujina mumyse Dievo paveikslą ir panašumą. Šv. Paulius Laiške kolosiečiams rašė: „Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3, 9). Ir korintiečiams: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18). Jei atpirkimo procesas reiškia, kad esame atnaujinami ir perkeičiami į Dievo, kuris yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, paveikslą bei panašumą, vadinasi, iš pagrindų esame santykio būtybės ir sukurti bendrystei su Dievu bei kitais.

4 skyrius
Iššūkiai Evangelijos šviesoje

4.1. Žmogiškas ir teisingas sportas

Kalbėjome apie prasmingus sporto aspektus, taip pat apie jo vaidmenį ieškant kilnumo ir tiesos. Bet kaip ir visa žmogiškoji tikrovė, sportas irgi gali būti nukreiptas prieš žmogaus kilnumą ir teises. Todėl kai mato, kad žmogaus kilnumui ir laimei iškilusi grėsmė, Bažnyčia visada kalba griežtai.

Žmogiškųjų vertybių skatinimas sporte

Dabartinės tendencijos sporte vertintinos pagal tai, kokiu mastu pripažįstamas žmogaus kilnumas ir ar tinkama pagarba rodoma kitiems, visai kūrinijai ir aplinkai. Be to, Bažnyčia pripažįsta džiaugsmo svarbą sporto veikloje ir lojalumo paženklintame žmonių bendrabūvyje. Kai sporto taisyklės nustatytos tarptautiniu lygiu, įvairių kultūrų, tautų ir religijų sportininkai turėtų mėgautis bendra lojalių ir džiugių varžybų patirtimi, galinčia prisidėti prie žmonių šeimos vienybės.

Sportuodami žmonės paprastai ir teigiamai patiria savo kūniškumą. Žaisdami komandoje, sportininkai pripažįsta, kad labiau jaučia pasitenkinimą tada, kai tarp žaidėjų užsimezga tvirti saitai ir gerai žaidžiama drauge.

Nukrypimų kritika

Šioje perspektyvoje reikėtų kritiškai vertinti kelis reiškinius ir tendencijas. Sportui tai taikytina ne mažiau nei kitoms socialinio gyvenimo sritims. Bažnyčios socialiniame mokyme primenama, kad į politiką, ekonomiką ar mokslą įsitraukę žmonės turėtų savęs klausti, ar savo veiksmais tarnauja žmogui ir teisingai socialinei tvarkai. Tokius pačius klausimus sau turėtų kelti į sporto sritį įsitraukę asmenys.

Sporto patrauklumo pagrindas yra intensyvi patirtis. Vis dėlto kaip tik dėl to sportui kyla pavojus nukrypti į žmogui netarnaujančią politiką ir praktiką. Tai galioja ir praktikuojantiems sportininkams, ir žiūrovams bei sirgaliams. Dėl didelės svarbos daugybei žmonių sportas gali virsti įrankiu, tarnaujančiu kai kuriems interesams, tam tikrai politinei linijai, galios demonstravimui, aklai finansinio pelno paieškai ar nacionalistinėms paskatoms. Tada sporto autonomijai ir jo vertybėms iškyla grėsmė. Sporto dinamiką ir pačių sportininkų patirtį galiausiai ima rikiuoti ne sportiniai, bet veikiau politiniai, ekonominiai, žiniasklaidiniai interesai. Sportas yra viena iš sudėtingos bei daugialypės visuomenės dalių ir dalyvauja jos dinamikoje: todėl dar labiau būtina rūpintis, kad jis išlaikytų savo autonomiją. Kreipdamasis į Italijos profesionalių futbolo komandų delegaciją, popiežius Pranciškus džiugiai prisiminė jaunystėje buvusias išvykas su savo šeima į futbolo stadioną bei tų dienų šventišką dvasią, ir žaidėjams bei vadovams pasakė: „Norėčiau palinkėti, kad futbolas ir kitos labai populiarios sporto šakos atgautų šventės matmenį. Futbolas šiandien daro didžiulę apyvartą per prekybą, televiziją ir t. t. Tačiau ekonominis veiksnys neturi nustelbti sportinio, nes tada rizikuojama užnuodyti viską ir tarptautiniu bei nacionaliniu, ir vietiniu lygmeniu“ [59].

Rimta grėsmė sportui kyla ir tada, kai siekiama „nugalėti bet kokia kaina“. Dėmesį sutelkiant vien į sportinę sėkmę iš asmeninių, politinių ar ekonominių sumetimų, dalyvių teisės ir gera savijauta sumenkinamos ligi nereikšmingo vaidmens. Kalbant apie santykį su kūniškumu, troškimas nuolat gerinti rezultatus bet kokia kaina daro poveikį elgesiui ir turi rimtų padarinių. Kriterijus, kuris yra nebe žmogaus kilnumas, bet našumas, gali kelti pavojų savo ir komandos draugų sveikatai. Žmogaus kilnumo ir teisių nevalia savavališkai pajungti kitiems interesams. Nepriimtina sportininkų traktuoti kaip prekės. Popiežius Pranciškus Europos olimpinio komiteto nariams pasakė: „Kai į sportą imama žvelgti vadovaujantis vien ekonominiais parametrais ar pergalės siekimu bet kokia kaina, rizikuojama sportininkus paversti preke, duodančia pelno. Patys sportininkai įžengia į sistemą, kuri juos sugniuždo, prarandama jų veiklos tikroji prasmė, žaidimo džiaugsmas, kuris patraukė juos vaikystėje ir paskatino sudėti gausybę aukų bei tapti čempionais“ [60].

Sporte būtina saugoti visuotinę teisę gyventi oriai ir laisvai. Ji pirmiausia garantuotina neturtingiesiems ir silpniesiems, ypač vaikams, turintiems teisę į savo fizinio sveikumo apsaugą. Trenerių, instruktorių ar kitų suaugusiųjų fizinis, seksualinis ar emocinis piktnaudžiavimas vaikų atžvilgiu yra jaunos būtybės, sukurtos pagal Dievo paveikslą ir panašumą, įžeidimas ir todėl tiesioginis Dievo įžeidimas. Institucijos, finansuojančios sporto jaunimui programas, įskaitant aukšto lygio, padedamos ekspertų, turėtų išrutulioti programines gaires, laiduosiančias vaikų saugumą.

Sportininkai irgi turi teisę burtis į asociacijas ir atstovauti savo interesams. Jiems nevalia trukdyti laisvai reikštis kaip piliečiams ir pagal sąžinę. Kaip asmenys jie turi visas pripažintas teises. Sporte negali būti jokios diskriminacijos dėl socialinės ar nacionalinės kilmės, lyties, tautybės, rasės, fizinio sudėjimo ar religijos. Vis dėlto sportas turėtų neapsiriboti tiesioginiu sporto įvykiu, bet jaustis atsakingas ir už tai, kas vyksta jo kontekste. Į didelių sporto įvykių rengimą ir vedimą įsitraukia daug žmonių, tad atsižvelgtina ir į jų teisėtus interesus bei gyvenimo sąlygas.

4.2. Bendra atsakomybė už gerą sportą

Sportas yra daugialypė tikrovė. Sporto kritikai neturėtų nei šio reiškinio iš pagrindų įtarinėti, nei naiviai liaupsinti jo teigiamus apsektus. Be to, svarbu mokėti skirti, kokia konkrečioje situacijoje yra kiekvienos sporto organizacijos bei agentūros reali atsakomybė. Juk atsakomybė už tai, kas vyksta, tenka ne tik dalyviams ar sportininkams, bet ir daugeliui kitų, kaip antai, šeimai, treneriams ir asistentams, medikams, vadybininkams, žiūrovams ir asmenims, įsitraukusiems į kitas sporto plotmes, įskaitant mokslininkus, politikos ir ekonomikos vadovus, žiniasklaidos atstovus.

Žiūrovai ir sirgaliai, tiesiogiai ar per žiniasklaidą dalyvaujantys sporto renginiuose, turi bendrą atsakomybę. Jie gali rodyti pagarbą abiejų komandų žaidėjams ir reikšti nepritarimą nesportiniam elgesiui. „Sąžiningas žaidimas“ privalus ir žiūrovų, palaikančių priešininkų komandą, atžvilgiu. Bet kokia žeminimo ar smurto forma sporto varžybose smerktina, todėl atsakingieji už sportą turi padaryti viską, kad užkirstų tam kelią. Esama geros praktikos, kaip sporto aplinkoje kovoti su smurtu. Pavyzdžiui, kai kurie profesionalūs klubai Europoje ir kitur rengia savanorius bendradarbiauti su sirgaliais, kad būtų užkirstas kelias nesportiniam elgesiui bei smurtiniams veiksmams, pastaraisiais metais vis dažniau pasitaikantiems per futbolo rungtynes. Čia atsakomybė, tenkanti sporto pasauliui, negali būti perkelta kitoms institucijoms.

Daug žmonių sportuoja gamtos aplinkoje. Deja, sporto veikla nepalieka tos aplinkos sveikos, bet padaro jai poveikį, dažnai ilgalaikį. Todėl sportininkams ir sporto renginių finansiniams rėmėjams tenka papildoma pareiga maksimaliai gerbti kūriniją. Tokia atsakomybė gula ant daugelio pečių – ne tik ant kiekvieno sportuojančiojo, kuriam privalu atsižvelgti į ekologinius kaštus, susijusius su jo sportine veikla, bet ir ant sporto renginių pagrindinių finansuotųjų, kurie turi įvertinti, ar renginys nekenkia ekologinei pusiausvyrai.

Be to, sporte, įtraukiančiame gyvūnus, būtina pasirūpinti garantuoti, kad elgesys su gyvūnais būtų moraliai tinkamas, o jie patys nebūtų laikomi tiesiog objektais.

Bažnyčia pabrėžia kiekvieno asmens, dalyvaujančio sporto pasaulyje, atsakomybę ir kreipiasi į kiekvieno sąžinę ragindama, kiek išgalima, skatinti žmogišką ir teisingą sportą. Tačiau nebūtų teisinga visą atsakomybę už gerą bei teisingą sportą užkrauti vien ant individualių sportininkų pečių. Nuošalyje nepaliktinos ir socialinės struktūros, darančios įtaką mūsų mąstysenai bei elgsenai. „Tokios yra žmonių jau kaip egzistuojančios atrandamos ar įsteigiamos tarptautinės ir nacionalinės institucijos bei praktikos, kurios kreipia bei organizuoja ekonominį, politinį ir socialinį gyvenimą“ [61]. Šioms struktūroms būdinga tokia poveikio galia, kad būna labai sunku išlikti ištikimam vidinėms sporto vertybėms. Vis dėlto tokios struktūros nėra neišvengiama lemtis. „Jos visada priklauso nuo žmonių, kurie jas gali keisti, atsakomybės, o ne tariamo istorinio determinizmo“ [62]. Todėl jos išlieka mūsų atsakomybės zonoje. Įvairių sporto organizacijų socialinė svarba regioniniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu yra milžiniška ir todėl tokia turėtų būti ir jų atsakomybė. Jos privalo tarnauti vidinėms sporto vertybėms ir žmogaus gėriui.

4.3. Keturi saviti vystymosi iššūkiai

Bažnyčia itin rimtais laiko ir šiame dokumente aptarti nori keturis iššūkius sportui mūsų laikais. Juos galima apibūdinti kaip nekontroliuojamo orientavimosi į rezultatą ir didelių ekonominių bei politinių interesų, susijusių su sporto varžybomis, vaisių. Daug į sporto renginius įsitraukusių subjektų – sportininkai, žiūrovai, žiniasklaida, verslininkai, politikai – reikalauja vis geresnių sportinių rezultatų ir pergalių bet kokia kaina, todėl ir taip per didelis spaudimas sporto žmonėms tampa dar didesnis, kol galop imama ieškoti visų galimų, net morališkai abejotinų, būdų rezultatams pagerinti.

Kūno pažeminimas

Sportas gali leisti teigiamai patirti savo kūniškumą, tačiau gali būti ir varžybų, kai žmogaus kūnas sumenkinamas iki objekto ar juntamas vien materialiai. Kaip, užbaigęs savo karjerą, pakomentavo vienas amerikietiškojo futbolo žaidėjas, „paradoksaliai supratau, kaip buvau atkirstas ir nutolęs nuo savo kūno. Pažinojau savo kūną nuodugniau nei didžiuma žmonių, tačiau juo naudojausi kaip mašina ir jį jąja laikiau – daiktu, kuris turi būti gerai suteptas, sočiai pamaitintas ir tinkamai prižiūrėtas tam tikram darbui atlikti“ [63]. Kai jaunuoliai ugdomi šitaip galvoti apie kūną, kyla pavojus atsiriboti nuo savo jausmų griaunant gebėjimą patirti artimumą, kuris yra svarbus jauno žmogaus vystymosi veiksnys [64]. Visa tai neigiamai atsiliepia gebėjimui fiziškai ir emociškai puoselėti meilės santykį, kuris yra santuokinio gyvenimo dovana ir malonė.

Į sportininkų „automatizacijos“ procesą dažnai būna įtraukti tėvai, treneriai ir sporto visuomenė, nes yra suinteresuoti garantuoti sėkmę ir patenkinti medalių, rekordų, stipendijų, rėmimo kontraktų ir turto troškimą. Tokio pobūdžio nukrypimų gali pasitaikyti jaunimo sporte, kuriam būdinga didelė konkurencija. Vis dažniau jaunuoliai paliekami tėvų, trenerių ir vadybininkų, suinteresuotų vien specializuotu vieno talento lavinimu, rankose. Kadangi jaunuolio kūnas nepajėgia pakelti ištisus metus vienos sporto šakos treniruočių, tokia perdėta specializacija dažnai baigiasi traumomis, sukeltomis per didelio krūvio. Elitinių gimnasčių atveju idealaus kūno prototipas ilgainiui pakito ir dabar siūlomas laibo, lytiškai nesubrendusio kūno modelis. Kai kuriuose kontekstuose tai paskatino mergaites treniruotis visą savaitę ir pernelyg daug valandų. Tokiomis sąlygomis jos dažnai baiminasi papilnėti, o tai sukelia mitybos sutrikimus, procentiškai gausesnius už vidurkį bendroje moterų populiacijoje. Šis pavyzdys rodo jaunų sportininkų tėvų vaidmens svarbą visose sporto šakose. Tėvams tenka atsakomybė parodyti savo vaikams, kad jie yra mylimi kaip tokie, o ne dėl jų pasiekimų, išvaizdos ar fizinių gebėjimų.

Sportas, neišvengiamai darantis žalą žmogaus kūnui, negali būti etiškai pateisinamas. Tik neseniai suvoktas tam tikro sporto žalingas poveikis kūnui, įskaitant smegenis, todėl nepaprastai svarbu, kad tokiais atvejais visi socialiniai subjektai šiuo atžvilgiu apsispręstų ir pirmenybę teiktų žmogaus kilnumui bei gerovei.

Dopingas

Dopingo problema griauna pamatinę sporto sampratą. Šiandien, deja, dopingo vartojimas praktikuojamas ir pavienių sportininkų, ir komandų, ir net valstybių. Dopingas kelia nemažai sudėtingų moralinių problemų, nes prieštarauja sveikatos ir sąžiningo žaidimo vertybėms. Tai – aiškiausias pavyzdys, kaip pergalės bet kokia kaina mąstysena griauna sportą, skatindama pažeisti esmines taisykles. Tokiame procese „žaidimo struktūra“ sulaužoma ir sporto, priklausančio nuo taisyklių priėmimo, vidinės vertybės pražūva. Tokiais atvejais labiau nei sportiniai gebėjimai ar treniruotės svarbesnė yra galia tų, kurie visomis įmanomomis ir neįsivaizduojamomis priemonėmis stengiasi pagerinti rezultatus. Sportininko kūnas pažeminamas ir paverčiamas objektu, priklausomu nuo medicinos veiksmingumo. Kai kuriose sporto šakose, kuriose naudojamos mechaninės priemonės (dviračių, motociklų sportas, formulė vienas), sąžiningą žaidimą griauna apgavystės ir mechaninis dopingas. Taip sukčiauti gali ne tik pavienis sportininkas, bet ir didesnė jų grupė, padedama mechanikų bei skatinama finansinių rėmėjų arba manipuliuojama didesniu mastu.

Norint kovoti su fiziniu bei mechaniniu dopingu ir palaikyti sporto varžybose sąžiningą žaidimą, neužtenka apeliuoti į sportininkų individualią moralę. Dopingo problema negali būti priskirta vien pavieniam sportininkui, kad ir kaip jis būtų šiuo atžvilgiu peiktinas. Problema sudėtingesnė. Sporto organizacijos privalo sukurti aiškias taisykles ir bazines institucines sąlygas sportininkų atsakomybei palaikyti bei motyvuoti ir pagundai griebtis dopingo susilpninti. Tokiame globalizuotame pasaulyje kaip sportas reikia konkrečių ir koordinuotų tarptautinių pastangų. Įtrauktini ir kiti subjektai, darantys reikšmingą įtaką sportui, kaip antai, žiniasklaida, finansininkai ir politikai.

Žiūrovai irgi turėtų susimąstyti, kokiu mastu jų nuolatiniai geresnių rezultatų lūkesčiai ir troškimas regėti super įspūdingus sporto įvykius skatina sporto dalyvius pasitelkti fizinį ar mechaninį dopingą.

Korupcija

Ne menkiau nei dopingas sportą gali griauti korupcija. Ji išnaudoja žaidėjus ir žiūrovus, kurie sąmoningai mulkinami ir apgaudinėjami. Korupcija susijusi ne tik su kokiu nors vienu sporto renginiu, bet yra rykštė, galinti būti paplitusi ir sporto politikoje. Sprendimus, susijusius su sporto pasauliu, tada priima išoriniai veikėjai, turintys ekonominių ar politinių interesų. Lygiai taip smerktina korupcija sporto lažybų srityje. Jei begalė sportininkų ar sporto mėgėjų apgaudinėjami vien tam, kad keletas begėdiškai praturtėtų, tai irgi kelia grėsmę sporto sveikumui. Kaip ir dopingo atveju, visi sportu suinteresuoti subjektai turi šitai suvokti. Siekdamos užkirsti kelią vertybių griovimui, sporto organizacijos privalo priimti šiuo atžvilgiu konkrečias ir skaidrias taisykles.

Sirgaliai ir žiūrovai

Sportinę veiklą ir rungtynes žiūrovai ir sirgaliai stebi kaip vieningas kūnas. Bendras jausmas, nepažįstantis kartų, lyties, rasės, religinio tikėjimo ribų, yra fantastiškas džiaugsmo ir grožio šaltinis. Sirgaliai yra vieninga bendruomenė ir tada, kai komanda laimi, ir tada, kai pralaimi. Laikydamiesi sąžiningo žaidimo principo, jie palaiko savuosius ir gerbia priešininko žaidėjus bei sirgalius ir teisėjus. Tai yra akimirkos, įvykiai, elgesys, kai galima patirti darnaus ir subalansuoto sporto džiaugsmą, jėgą ir reikšmę. Vis dėlto publikos vaidmuo sporte dviprasmiškas. Kai kada žiūrovai įžeidinėja priešingos komandos žaidėjus, sirgalius ir teisėjus. Toks elgesys gali virsti ir verbaliniu (skanduojant neapykantos kupinus šūkius), ir fiziniu smurtu. Sirgalių susirėmimai sugriauna sąžiningą žaidimą, koks turėtų vyrauti per bet kurį sporto renginį. Perdėtas tapatinimasis su kokiu nors sportininku ar kokia nors komanda, be to, gali kurstyti įtampą tarp skirtingos kultūros, tautybės ar religijos grupių. Taip pat sirgalius gali pasinaudoti sporto renginiu rasizmui ar ekstremistinei ideologijai skleisti. Žiūrovai, negerbiantys sportininkų, net užpuola juos fiziškai ar nepaliaujamai įžeidinėja ir juodina. Kartais, jei rezultatai būna prasti, nepagarbos sportininkai sulaukia ir iš jų komandą palaikančių sirgalių. Komandoms, sporto asociacijoms bei federacijoms ir mokyklose, ir profesio­naliame bei elitiniame sporte tenka pareiga laiduoti, kad žiūrovai savo elgesiu gerbtų visų sporto renginyje dalyvaujančių ar jį stebinčių žmonių kilnumą.

5 skyrius
Bažnyčios raktinis vaidmuo

Ligi šiol dokumente mėginta analizuoti bei įvertinti sportą, jo reikšmę ir įvairius matmenis krikščioniškojo požiūrio į žmogų ir visuomenę šviesoje. Aptartos sporto siūlomos didžiulės galimybės, jo keliami pavojai, grėsmės ir iššūkiai.

Bažnyčia, būdama Dievo tauta, yra susijusi su sportu ir nuoširdžiai juo domisi kaip mūsų laikų žmogiškąja tikrove. Bažnyčia, savaime suprantama, jaučia pareigą padaryti viską, ką išgali, idant garantuotų, kad sportas būtų skatinamas humaniškai ir protingai.

„Sporto pastoracija yra būtina ir neatsiejama bendruomenės įprastinės pastoracijos dalis. Tada iškart paaiškėja, kad Bažnyčios pirmutinis ir savitas tikslas negali būti sporto struktūrų kūrimas ar siūlymas; jos pareiga veikiau yra suteikti sporto praktikai prasmę, vertę ir perspektyvą kaip žmogiškajam, asmeniniam ir socialiniam faktui“ [65].

5.1. Bažnyčia sporte kaip namie

Kaip aikštėn iškelta 1-ajame skyriuje, Bažnyčia įsitraukė į empatišką santykį su šiuolaikiniu sportu, jau XX a. pradžioje apsispręsdama įsikurti šiame kontekste ir veikliai bei iniciatyviai veikti jame.

Atsakingas buvimas

Bažnyčia nebėga nuo atsakomybės skatinti sportą ir rūpintis jo likimu. Todėl Bažnyčia trokšta puoselėti dialogą su įvairiomis sporto organizacijomis bei institucijomis ir per tai prisidėti prie šiuolaikinio sporto humanizacijos. Per bendradarbiavimo partnerystes su šiais subjektais ji veikliai stengiasi pagerinti sporto praktiką, sistemas ir procesus. Be to, Bažnyčia siūlo vertybinį bei moralinį požiūrį, galintį padėti spręsti tokias sportą kamuojančias problemas kaip dopingas, korupcija, sirgalių smurtas ir karštligiška komercializacija, gniuždanti sporto dvasią.

Bažnyčia sporto sistemoje veikia organizuotai bei instituciškai, ir tai įgalina ją įvairiais būdais ir lygmenimis skleisti krikščioniškąjį požiūrį į sportą. Savo organizacinėje struktūroje Šventasis Sostas turi įvairių sektorių, skiriančių dėmesį sportui ir turinčių užduotį stebėti ir skatinti sportą instituciniu, pastoraciniu ir kultūriniu matmenimis.

Įvairiose šalyse vyskupų konferencijos, kad būtų ši veikla skatinama, artimai bendradarbiauja su sporto nacionalinėmis bei tarptautinėmis asociacijomis. Kai kuriose šalyse jau daugiau nei šimtmetį bažnytinės sporto asociacijos ir draugijos yra visapusiškai įsitraukusios į vietinio ir nacionalinio lygmens sporto renginius. Tokios organizacijos sportines grupes geba burti, jungti į tinklą bei koordinuoti ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygmeniu. Negana daugybės pasauliečių apaštalavimo, į parapijų sportines grupes, mėgėjiško sporto asociacijas yra įsitraukę ar profesionalaus sporto asociacijose ir olimpinėse žaidynėse kapelionauja daug kunigų.

Išeinančioji Bažnyčia

Sportas yra sritis, kur galima konkrečiai įgyvendinti raginimą būti išeinančiąja Bažnyčia be sienų ar ribų, bet su aikštėmis ir lauko ligoninėmis.

Labiau nei kitos sritys sportas gali įtraukti engiamus ir į paribį nustumtus žmones, imigrantus, vietinius, turtinguosius, galinguosius ir vargšus – visus jungia tas pats susidomėjimas ir kartais ta pati žaidimo erdvė. Bažnyčia tokią tikrovę laiko galimybe sutikti žmonių iš kitokios aplinkos ir kurių gyvenimo sąlygos labai skirtingos. Trokšdama priimti kiekvieną asmeniškai, Bažnyčia atsiveria pasauliui. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „Bažnyčios kelias išeiti už savo sienų ir eiti ieškoti atsidūrusiųjų tolimoje gyvenimo periferijoje. <...> ne tik, kupinai evangelinės drąsos, priimti ir integruoti tuos, kurie beldžiasi į mūsų duris, bet be išankstinių nuostatų ir baimės keliauti ieškoti toli esančiųjų dovanai dalijantis su jais tuo, ką dovanai esame gavę“ [66].

Šiuolaikinis Pagonių kiemas

Daug kur pasaulyje jau egzistuoja tradicija atverti Bažnyčios patalpas jaunimui, dažnai susirenkančiam pažaisti ir pasportuoti. Šiandienėje multikultūrinėje aplinkoje tokio pobūdžio erdvės tampa vietomis, palengvinančiomis darnius bendruomenių, kultūrų ir religijų mainus. Kaip jau minėta, Bažnyčia labai vertina tokią dinamiką, galinčią skatinti žmonių šeimos vienybę. Be to, tokios vietos, pasak popiežiaus Benedikto XVI, gali įgalinti dialogą su tais, „kuriems religija yra svetimas dalykas, kuriems Dievas nepažįstamas, tačiau jie nenorėtų likti tiesiog be Dievo, bet trokšta artintis prie Jo bent kaip prie Nepažįstamojo“ [67]. Jis kalba apie Bažnyčios užduotį tokių žmonių atžvilgiu: „Manau, kad Bažnyčia ir šiandien turėtų atverti savotišką Pagonių kiemą, kur žmonės galėtų kokiu nors būdu prisiliesti prie Dievo Jo nepažindami ir dar neprisiartinę prie Jo slėpinio, kuriam tarnauja Bažnyčios vidinis gyvenimas“ [68].

Bažnyčia turi daug galimybių įsitraukti į šiandienę sporto tikrovę. Tos galimybės ypač reikšmingos, nes dera su platesne pačios Bažnyčios misija.

5.2. Sportas Bažnyčioje kaip namie

Magisteriumo požiūris į sportą konkretizuojamas pastoracine pasiūla, kuri iš esmės reiškiasi pedagoginiu įsipareigojimu asmeniui, savo ruožtu virstančiu socialiniu įsipareigojimu bendruomenei.

Sportas kaip auklėjamoji patirtis

Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, yra svarbesnis nei sportas. Žmogus egzistuoja ne tam, kad tarnautų sportui, bet, priešingai, sportas turi tarnauti žmogaus visapusiškam vystymuisi.

Kaip minėta, žmogus yra kūno, sielos ir dvasios vienybė: tai reiškia, kad fizinė žaidimo ir sporto patirtis įtraukia ir kitus žmogaus matmenis – sielą ir dvasią bei daro jiems poveikį. Todėl sportas yra žmogaus visapusiško auklėjimo dalis. Popiežius Pranciškus ragino laikyti žaidimą ir sportą galimybe visapusiškai ugdyti žmogų per galvą, širdį ir rankas, t. y. aprėpiant tai, kas galvojama, jaučiama ir daroma. Pasak Šventojo Tėvo, formalusis auklėjimas šiandien pernelyg užsisklendęs „intelektualistiniame technicizme“ ir „proto kalboje“ [69]. Jis akina atsiverti ir įsileisti neformalųjį auklėjimą, pavyzdžiui, sportą. Anot jo, apsiriboti vien nelanksčiu formaliuoju mokymu bei auklėjimu „nėra humanizmas, o kur nėra humanizmo, ten negali įžengti Kristus!“ [70].

Sportas ir katalikiškasis auklėjimas

Kaip Bažnyčia gali pradėti integruoti fizinį aktyvumą ir sportą į organišką audinį? Kaip Bažnyčios požiūris į sportą gali pasiekti vyskupų konferencijas, vyskupijas ir parapijas? Galbūt reikia pradėti nuo apaštalavimo sporte aiškaus įsteigimo. Toks apaštalavimas padarytų Bažnyčios įsipareigojimą žmogui per sportą konkrečiai regimą ir padėtų sutelkti įvairius Bažnyčios organus vaisingoms pastangoms sporto srityje.

Nuo krikščionybės pradžios sportas buvo paveiki krikščioniškojo gyvenimo metafora: apaštalas šventasis Paulius nesvyruodamas įtraukė sportą tarp žmogiškųjų vertybių, pasitelkdamas jį kaip progą bei galimybę puoselėti dialogą su savo laiko žmonėmis. Tai mums leidžia teigti, jog sportu, žaidimu ir kitokia žaidybine veikla galima pasinaudoti padedant jaunimui giliau suprasti Raštą, Bažnyčios mokymą ir sakramentus.

Sportas, praktikuojamas gerbiant žmogaus kilnumą ir neveikiamas ekonominių, žiniasklaidinių ar politinių interesų, gali tapti gyvenimo pavyzdžiu. „Kai yra toks, – sakė popiežius Pranciškus, – sportas pranoksta grynai fizinį matmenį ir perkelia mus į dvasios ir net slėpinio areną“ [71]. Norint auklėti krikščioniškai, privalu skiepyti žmogiškąsias vertybes visais tikrovės matmenimis, įskaitant ir transcendenciją. Štai gilioji sporto prasmė – mokyti gyvenimo pilnatvės ir atverti transcendencijai.

Sportas taip pat padeda jaunuoliams ugdytis ir praktikuoti pagrindines tvirtumo, saikingumo, protingumo ir teisingumo dorybes.

Sportas kaip susitikimo ir taikos kultūros skatintojas

Migracijos, nacionalizmo ir individualios tapatybės pertekusiame pasaulyje vis daugiau žmonių sunku sugyventi su skirtingomis kultūromis bei tradicijomis. Nuolat brėžiamos ir vėl perbraižomos ribos ir sienos. Šiame kontekste reikia atsiminti, kad sportas yra vienas iš tikrovės matmenų, įgalinančių įveikti religijas ir kultūras dalijančias sienas. Visuotinės Bažnyčios pašaukimas siekti visos žmonijos vienybės sporto srityje itin reikšmingas. Šiuo atžvilgiu katalikybė eina ranka rankon su sporto dvasia. Sporto pasaulyje Bažnyčiai gali tekti reikšmingas vaidmuo padedant tiesti tiltus, atverti duris ir skatinti bendrus veiksmus veikiant visuomenėje kaip „raugui“.

Sportas kaip gailestingumo darbas

Sportas taip pat gali teikti puikią galimybę prisiartinti prie žmonių, gyvenančių paribio ar nepritekliaus sąlygomis. Daug tarptautinių sporto institucijų, privačių ir pelno nesiekiančių organizacijų skatina sportą kaip galimybę įtraukti jaunuolius bei paauglius, kurie gyvena rizikingose aplinkose, kur daug smurto ir patyčių, vartojami narkotikai ir jais prekiaujama. Daug krikščioniškųjų bendruomenių visame pasaulyje vykdo projektus bei iniciatyvas, skatinančias sporto praktiką, treniruotes ir renginius kaip priemones išgelbėti jaunuolius iš narkotikų ir smurto.

Sportas kuria integracinę kultūrą

Kadangi sportui būdingos žmogiškosios vertybės, galimybė sportuoti turėtų būti suteikta visiems, kurie nori. Tai ypač galioja neturtingiems žmonėms ar skurde gyvenantiems vaikams, fizinių ar psichinių negalių turintiems asmenims, benamiams ir pabėgėliams. Be to, daug kur pasaulyje mergaitės ir moterys neturi teisės užsiimti sportine veikla. Dalyvavimas sporte gali kiekvieną labai praturtinti. Aukšto lygio sportininkai, regėdami sportą praktikuojančius neįgalius asmenis, pavyzdžiui, turėtų atminti, kad varžymasis su priešininku ir pačiu savimi teikia tikrą džiaugsmą. Tokie pavyzdžiai padeda iš naujo atkreipti visų dėmesį į sporto humanizuojantį potencialą [72].

Parolimpinės ir ypatingųjų olimpiadų veikla regimai liudija, kad sportas gali būti puiki proga integruoti, geba įprasminti gyvenimą ir būti vilties ženklas. Svarbios iniciatyvos taip pat yra pirmos pabėgėlių olimpinės komandos atsiradimas 2016 m. ir Benamių pasaulio taurė. Iš to galime suvokti, kad sporto kuriamas gėris taip pat pasiekia evakuotus ar nepritekliaus bei skurdo sąlygomis gyvenančius žmones, suteikdamas jiems galimybę įsitraukti.

5.3. Sporto pastoracijos plotmės

Bažnyčia deda pastangas, kad sportas, kad ir kokiu lygmeniu būtų skatinamas ar praktikuojamas ir nesvarbu kokiame kontekste ar vietoje būtų organizuojamas, išliktų patirtimi, gebančia suteikti žmogaus gyvenimui prasmę bei vertę. Sportu visada siektina visapusiško žmogaus ugdymo, socialinių sąlygų pagerinimo ir reikšmingų tarpasmeninių santykių statydinimo. Štai kodėl sporto pastoracija gali būti pritaikyta įvairiai aplinkai ir skatinama daugelyje kontekstų.

Tėvai kaip pirmieji auklėtojai

Tikėjimo ir sporto srityse pirmi savo vaikų mokytojai dažnai būna tėvai. Nors tiesiogiai ir nemoko, kaip mesti kamuolį į krepšį, tėvai įrašo juos į mėgėjišką komandą, skatindami išbandyti jėgas su priešinga komanda, arba vežioja į treniruotes ar varžybas. Tarp žiūrovų jie dažnai palaiko savo sportininkus arenoje. Visi šie pavyzdžiai liudija, kad sportas gali būti santykio tarp tėvų ir vaikų šaltinis. Tas ryšys leidžia tėvams mokyti vaikus sporte glūdinčių dorybių bei vertybių. Sportas, viena vertus, gali skaldyti šeimą ar sumenkinti sekmadienio kaip Viešpaties dienos šventumą, tačiau sykiu gali ir padėti šeimai drauge su kitomis šeimomis išgyventi sekmadienio šventimą ne tik liturgijoje, bet ir bendruomenės gyvenime. Šitai nereiškia, kad sporto susitikimų nevalia rengti sekmadieniais, bet tie renginiai neturėtų užkirsti kelio šeimoms dalyvauti Mišiose ir turėtų skatinti šeimos gyvenimą bendruomenėje.

Parapijos (ir oratorijos bei jaunimo centrai)

„Gražu, kai parapijoje yra sporto grupė, o kai sporto grupės nėra, kažko trūksta“ [73]. Vis dėlto tokia sporto grupė turėtų atitikti parapijos tikslus ir būti gerai įtvirtinta auklėjimo ir parapijos plane. Parapijos sporto grupė taip pat teikia galimybę jaunuoliams dieceziniu ar nacionaliniu lygmeniu susitikti su bendraamžiais. Be to, parapijos galėtų ir turėtų skatinti sportuoti ne tik jaunimą, bet ir pagyvenusius žmones.

Bažnyčioje galiausiai turėtų atsispindėti bet kuri sveika ir autentiška žmogiškoji tikrovė. Bažnyčia turėtų žengti koja kojon su sporto pasauliu, skaityti laiko ženklus ir šioje srityje. Kunigams reikėtų pažinti sporto pasaulį bei jo tendencijas, nes tai daro įtaką jaunimo gyvenimui, ir prireikus mokėti homilijose susieti sportą ir tikėjimą.

Mokykla ir universitetas

Mokykla ir universitetas yra idealios vietos į auklėjimą, integraciją ir žmogiškąjį vystymąsi orientuotam sportui skatinti. Mokyklinę sporto veiklą orientuojant į visapusišką mokinių vystymąsi, svarbus vaidmuo per dialogą su mokytojais ir mokyklos administracija tenka tėvams ir šeimoms. Universitetai daugelyje šalių jau ėmėsi užduoties studijuoti sportą. Į auklėjimą orientuotais kursais bei programomis ugdomi ir rengiami būsimi treneriai, sporto administratoriai, sporto medikai ir vadovai. Ši sritis teikia Bažnyčiai didžiulę galimybę puoselėti dia­logą su šiandienių ir būsimų sportininkų pedagogais, galinčiais paveikti sporto raidą taip, kad jis tarnautų žmogui ir geresnės visuomenės kūrimui.

Sporto mėgėjų draugijos ir asociacijos

Treneriai ir sporto administratoriai turi didžiulę įtaką savo sportininkams, todėl pastoracinei bei auklėjamai veiklai būtina sąjunga su jais. Viena vertus, reikia pripažinti sporto draugijų bei asociacijų darbo savitumą, tačiau ne mažiau svarbu ieškoti dialogo su jomis, pirmiausia pedagoginio bei kultūrinio planavimo temomis.

Profesionalus sportas

Elitinis ir profesionalus sportas yra tarptautinė tikrovė, apimanti žaidėjus, žiūrovus ir sirgalius, sporto organizacijas, žiniasklaidą, marketingą ir net vyriausybines institucijas. Tai – didžiulio komunikacinio poveikio reiškinys, gebantis ne tik daryti įtaką jaunuoliams bei sporto mėgėjams, bet ir sąlygoti visos visuomenės gyvenseną.

Bažnyčia turėtų parengti ypatingus pastoracinius planus, skirtus lydėti žaidėjus ir kitus sportininkus, daugelis iš kurių turi didelę įtaką sporto pasauliui ir už jo ribų. Vienas iš tokio lydėjimo tikslų yra padėti tokiems sportininkams neprarasti sporto praktikos giliosios prasmės suvokimo. „Toks profesionalumo matmuo niekada neturėtų nustelbti sportininko ar komandos pradinio pašaukimo būti mėgėju[74], „diletantu“. Profesionalus sportininkas, kultivuojantis šį „mėgėjiškumo“ matmenį, duoda visuomenei naudą, kuria bendrąjį gėrį remdamasis neatlyginamumo, bedražygiškumo, grožio vertybėmis“ [75]. Bažnyčia turėtų padėti tokiems sportininkams žengti jų asmeniniu keliu, palaikydama jų kaip žmonijos ambasadorių savivoką bei ugdydama jų, kaip tokių, atsakomybę.

Pastoracinė palyda ir dvasinė globa neturėtų nutrūkti ir sportininkui užbaigus sporto karjerą. Aukšto lygio žaidėjai ir kiti sportininkai, nebeužsiimantys profesio­naliu sportu, labai dažnai įpuola į depresiją bei išgyvena tuštumą, kartais net nugrimzta į alkoholizmą ir narkomaniją. Struktūruotas pastoracinio lydėjimo planas gali padėti tokiems asmenims iš naujo ir galbūt net pirmą kartą atrasti savo tapatybę už sporto ribų. Giliąja prasme jų tapatybė bei vertė kyla iš buvimo sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą – Dievo, kuris nepaliauja jų kvietęs ir naujais būdais. Vadinasi, savo karjerą užbaigusių sportininkų pastoracija turėtų padėti jiems suvokti, kaip iš naujo panaudoti savo talentus bei dovanas tolesniame gyvenime.

Žymią profesionalaus sporto pasaulio dalį šiandien sudaro žiūrovai. Aplink žiūrovus sukasi po visą pasaulį paplitę sirgalių klubai, internetinės platformos ir komercinė veikla. Sirgaliai dažnai visiškai pasiduoda sporto aistrai, o tai veda į kraštutinumus bei degeneraciją. Bažnyčia išvien su kitų religijų vadovais gali padėti išlaikyti sportą teisingoje perspektyvoje. Nors žaidimas ir sportas, viena vertus, yra aistringai ir džiugiai praktikuotini teigiami dalykai, kita vertus, jie nėra svarbiausi gyvenime.

Žiniasklaida kaip tiltas

Žiniasklaida yra vienas iš svarbiausių Bažnyčios dialogo partnerių sporto plotmėje. Būtent žiniasklaida – pirmiausia socialinė žiniasklaida – kuria sporto įvaizdį didžiajai publikos daliai. Todėl Bažnyčia su savo milžiniška veiklia socialinės žiniasklaidos platforma gali daug prisidėti stengiantis megzti ryšius su publika bei sporto komentatoriais.

Bažnyčiai būtina tarti reikšmingą žodį apie sporto pasaulio įvykius bei problemas. Juk tikintieji retai suvokia, kad Bažnyčia priima sportą ir yra teigiamos nuomonės apie jį. Tokie pareiškimai ilgainiui padėtų priartinti prie Bažnyčios jaunesnes kartas.

Specializuoti mokslai

Bažnyčia turėtų būti atvira dialogui ir su besidarbuojančiais mokslo ir sporto medicinos srityse. Tai leistų Bažnyčiai geriau pažinti šiuolaikinio sporto tikrovę, taip pat pasiūlyti kompetentingų ir tikslių minčių. Tokia dia­lektika pirmiausia įgalintų giliau suvokti, kokia linkme kreipti sporto praktiką ir aplinką, kad tai atitiktų visam žmogui tarnaujančią kūno kultūrą. Bažnyčios dia­logas su kitais mokslais, kaip antai, kultūros ir visuomenės, gali suteikti reikšmingų įžvalgų apie sportą ir tai, kaip jis galėtų tapti naudinga veikla visą gyvenimą.

Naujos sporto vietos

Susitikti su jaunuoliais, suaugusiais ir pagyvenusiais žmonėmis, suinteresuotais geros savijautos kultūra ir atvirais holistiniam, kūno, sielos ir dvasios vienybę akcentuojančiam gyvenimo aiškinimui, taip pat galima sveikatingumo centruose ir parkuose.

Neapsiribojant tradicinėmis sporto vietomis, dėmesys taip pat skirtinas neformaliai aplinkai, kur žmonės, pirmiausia jaunuoliai, atmetantys organizuotus bei struktūruotus kontekstus, praktikuoja gatvės sportą.

Tokios aplinkos kelia pavojų, kad sportas bus praktikuojamas pavieniui ir skatins individualistines formas, nes stokos auklėjamosios ar socialinės pasiūlos. Be to, labai svarbu puoselėti dialogą su sporto žiniasklaida ir elektroniniu sportu.

5.4. Rūpinimasis sporto pastoracijos darbuotojais

Sporto pastoracija negali egzistuoti be auklėjamosios strategijos. Šitai apima veiklų įtraukimą visų, kurie įvairiais būdais pasirinko tarnauti Bažnyčiai per sportą. Bažnyčiai reikia auklėtojų, o ne paslaugų teikėjų. Sporto pastoracijoje nevalia improvizuoti, jai reikia asmenų, parengtų ir motyvuotų atrasti auklėjamąjį sporto tikslą bei skleisti krikščioniškąjį požiūrį į sportą.

Sporto pedagogai

Ugdant sportininkų elgesį, treneriams, teisėjams, mokytojams ir administratoriams tenka pamatinis vaidmuo. Siekiant skatinti žmogišką sportą, jiems skirtas dvasinis ir pastoracinis ugdymas yra neatidėliotinas. Juk daugelis jų nuolatos ieško geresnio, pilnatviškesnio ir vieningesnio plano savo sportininkams.

Bažnyčiai būtina atsiverti sporto pasaulio ugdymo institucijoms, bendradarbiauti su jomis ir skatinti ugdymo kursus pastoraciniais sporto aspektais. Į pastoracinį planą turėtų įeiti priemonės, asmenų sąveika, treneriams skirti specializuoti seminarai, apimantys vadovavimą dvasiniu ir bažnytiniu lygmeniu bei padedantys jiems būti liudytojais, „kurie skelbia Viešpatį Jėzų žodžiais ir darbais, tai yra tampa jo buvimo ir veikimo pasaulyje įrankiai“ [76].

Šeima ir tėvai

Siekiant nuoseklios ir nuolatinės pastoracijos vaikams ir jaunuoliams, pamatinis aspektas yra dialogas su šeima, ypač su tėvais. Svarbu, jog šeimos žinotų ir prisidėtų prie auklėjamųjų bei pastoracinių tikslų. Tai nereiškia, kad sportinė pasiūla turėtų būti konfesinio pobūdžio veikla, tačiau ji negali būti ir neutrali vertybiniu požiūriu. Todėl reikia organizuoti susitikimus su jaunimu bei diskusijas su tėvais, kuriuos būtina supažindinti su siekiamais tikslais ir pedagoginėmis priemonėmis ir įtraukti į procesą nepažeidžiant trenerių ir sporto administratorių vaidmens.

Savanoriai

Sportas išaugo bei išsiplėtojo savanorių strateginio indėlio dėka. Savanorystės vaidmuo yra pamatinis ir pranoksta techninės bei organizacinės kompetencijos plotmę. Savo apsisprendimu bei liudijimu jie išlaiko gyvą dovanojimosi kultūrą ir neatlyginamumą. Savanoriai padeda sportui išlikti tarnaujančiu kitiems nesusitelkiant išskirtinai į ekonominį bei organizacinį matmenį. Tokius žmones būtina palaikyti, kad jie augtų, jų motyvacija stiprėtų, o jie patys geriau integruotųsi į organizacinį sporto audinį.

Kunigai ir pašvęstieji asmenys

Kunigų ir pašvęstųjų asmenų buvimu sporto pasaulyje prisidedama prie pedagoginių planų įgyvendinimo ir dvasinio sportininkų lydėjimo. Toks vaidmuo neturėtų būti abstraktus ir „intelektualus“, atsietas nuo kasdienio gyvenimo. Sportas yra svetingas pasaulis, tačiau reikalauja pastoracijos darbuotojų, kurie veiktų apdairiai bei pagarbiai ir suvoktų sporto pasauliui būdingą dinamiką, savitus vaidmenis bei kompetencijas.

Svarbu, kad sporto pastoracija būtų įtraukta į ugdymą tų, kurie rengiasi tapti kunigais. Taip pat būtų naudinga suteikti jiems galimybę užsiimti sportine veikla studijų ir pasirengimo metais seminarijose. Daugelyje pasaulio seminarijų sportinė veikla jau praktikuojama, taip pat struktūruota ir gerai organizuota forma.

5.5. Kai kurie pagrindiniai sporto pastoracijos plano elementai

Auklėjimui tarnaujančio sporto grožis

Sportas yra pastoracinis gėris ir skatintinas kokybiškai. Sportas turi savo taisykles, išsiskiria savitumu bei grožiu ir turi būti palaikomas laiduojant geresnę techninę bei organizacinę kokybę. Vis dėlto sportinio judesio grožis, technikos mokymo kokybė ir organizacinis našumas nėra galutiniai tikslai.

Sportas geba sukelti dideles aistras bei emocijas, tačiau pastoracijos užduotis yra ne apsiriboti emocijomis, bet siekti ilgalaikių vaisių, tvariai išliekančių kasdieniame gyvenime. Sporto pastoracijos užduotis – priimti, lydėti, kreipti ir pagrįsti viltį bei tiesą. Tokia kelionė nepasibaigia vienu įvykiu, bet turi tęstis nuolatos ir kasdien.

Sportas edukaciniam paktui atgaivinti

„Nepakeitę auklėjimo, pasaulio nepakeisime“ [77]. Kad būtų veiksmingas, pastoracinis planas turi būti tikslinis edukacinių subjektų, pirmiausia šeimos, mokyklos ir viešųjų institucijų, projektas. Norint daryti įtaką edukaciniams procesams, nevalia darbuotis „vandeniui nelaidžiuose skyriuose“. „Nevalia deleguoti edukacinės atsakomybės. Dėl auklėjimo būtina sutelkti visų pastangas atgaivinant edukacinį paktą. Tik visiems edukaciniams subjektams veikiant išvien bus įmanoma pakeisti auklėjimą“ [78]. Siekdama skatinti kultūrinį požiūrį į sportą kaip tarnaujantį Dievo mylimam ir pagal jo paveikslą ir panašumą sukurtam žmogui, Bažnyčia šiame tinkle turi artimai ir pagarbiai bendradarbiauti su kompetentinga valdžia.

Žmonijai tarnaujantis sportas

Šventasis Jonas Paulius II atkreipė dėmesį į „sporto santykinumą žmogaus pirmumo atžvilgiu. Taip pabrėžiama sporto subsidiarinė vertė Dievo kuriamajame plane ir į sportą žvelgiama tarnavimo, o ne pelno dinamikoje. Jei siekiama humanizacijos, tai nevalia nusigręžti nuo būtinos užduoties vis labiau pertvarkyti sportą taip, kad jis taptų įrankiu, padedančiu kelti žmogų link antgamtinio tikslo, kuriam jis yra pašauktas“ [79].

Tai reiškia, kad pastoracinio plano centre turėtų būti žmogus kaip įstabi kūno, sielos ir dvasios vienybė. Sportas skatintinas ir praktikuotinas maksimaliai gerbiant žmogų bei orientuotinas į jo visapusišką augimą. Sportininko nevalia laikyti priemone siekti sportinių rezultatų, šiandien perdėm susijusių su ekonominiais ar politiniais tikslais.

Žaidimas kaip sporto pagrindas

Sportas – žaidimo subkategorija, todėl žaidimas yra sporto, nepriklausomai nuo jo lygio, pagrindas. Pasak popiežiaus Pranciškaus, svarbu, jog „sportas išliktų žaidimu! Tik tuomet sportas bus gėris kūnui ir dvasiai“ [80]. Ypač svarbu, kad sportas išliktų jaunimui žaidimu ir neprarastų auklėjamojo vaidmens. Apmąstydamas, kokiu keliu šiandien turėtų sukti auklėjimas, popiežius Pranciškus sakė, jog „būtina ieškoti žmogaus esmės, pamatinio sveikumo, gebėjimo žaisti, žaidimą kurti. Išminties knygoje sakoma, kad Dievas žaidė, Dievo Išmintis žaidė. Iš naujo atrasti žaidimą kaip auklėjimo kelią, kaip auklėjimo išraišką. Tada auklėjimas bus nebe vien informacija, bet ir žaidybinis kūrybiškumas. Toks žaidimo matmuo įgalina augti ir kūrybiškumu, ir darbu“ [81].

Komandinis darbas prieš individualizmą

Šiame dokumente buvo pabrėžta, jog sportininkai gali „pajusti komandinio žaidimo, tokio svarbaus gyvenime, skonį ir grožį“ [82]. Priklausyti sporto grupei reiškia atmesti bet kurią individualizmo, egoizmo bei socialinės izoliacijos formą ir gauti „progą susitikti ir pabūti su kitais, vienas kitam padėti, varžytis vienam kitą gerbiant ir puoselėti brolystę“ [83]. Sporto patirtis tiesiogiai skatina draugystę ir sugyvenimą, o šitai, jei tai puoselėjama ir branginama, gali neapsiriboti žaidimo lauku ir virsti galimybe megzti reikšmingus bei tvarius santykius.

Sportas visiems

Sportas ugdo empatiją ir, suburdamas žmones iš įvairių gyvenimo plotmių, kuria susitikimo kultūrą. Jis turėtų gręžtis nuo „išmetimo kultūros“ ir būti prieinamas, svetingas ir visus aprėpiantis. Sportas, be to, turi garantuoti neįgalių asmenų integraciją. „Žaidžia ne tik šauniausi, žaidžia visi su savo pliusais ir minusais, pirmenybę teikiant tiems, kurie labiau nuskriausti, kaip elgėsi Jėzus“ [84]. Šitaip „sporto veikla autentiškai prisideda prie bendruomenės augimo“ [85].

Ekologinis požiūris į sportą

Epocha, kurioje gyvename, yra ne tik permainų epocha, bet ir epochų kaita, paspartinta technologinės ir skaitmeninės revoliucijos. Tokie pokyčiai stipriai veikia dabartines jaunimo kartas nepalikdami nuošalyje nė sporto. Elektroninis sportas ir nauji dopingo pavidalai, kuriems rastis įtakos turi technologinė raida bei atradimai medicinos srityje, tėra vis labiau į sportą besiskverbiančio reiškinio ledkalnio viršūnė.

Viena vertus, technologinė ir skaitmeninė revoliucija teikia žmonijai daug naudos bei pagrįstai yra giriama, tačiau vyraujanti technokratinė paradigma kelia ir nerimą. Pasak popiežiaus Pranciškaus, matome daug neigiamų simptomų, kaip antai, prastėjanti aplinka, baimė, gyvenimo prasmės ir bendruomeninio gyvenimo stygius [86].

Šiame kontekste sportas gali plaukti prieš srovę ta prasme, kad jaunuoliai, kartais kilę iš skirtingos gyvenimo aplinkos, gali susitikti vienas su kitu veidas į veidą. Žaisdami komandoje, tai yra įsipareigodami kam nors, kas jiems yra labai rimta, jie mokosi konkrečiai susidurti su konflikto dinamika. Jie taip pat turi galimybę sportiškai varžytis su kitomis savo bendruomenės, savo šalies ar pasaulio grupėmis, taip plėsdami savo pažinimo horizontą. Tai padeda jaunuoliams suvokti, kad tikrovė yra didesnė nei jie galėjo įsivaizduoti ir išgyventi patirtį, suteikiančią jų gyvenimui prasmę ir tikslą.

Pabaiga

Sportas yra aplinka, kurioje daug jaunuolių ir kitų žmonių iš skirtingų kultūrų bei religijų mokosi atiduoti visas savo jėgas. Tokio pobūdžio patirtys gali būti „transcendencijos ženklas“ [87]. Šiame dokumente aiškinta, kaip sporto patirtis, kurią sudaro džiaugsmas, susitikimas su įvairove, bendruomenės kūrimas, augimas dorybe ir savęs įveikimas, gali pamokyti, kas yra žmogus ir jo paskirtis.

2014 m. kreipdamasis į Italijos sporto centrą, popiežius Pranciškus ragino klausytojus ir lygiai taip pat ragina mus šiandien atiduoti visas jėgas ne tik sporte, bet ir visame savo gyvenime: „Kaip sportininkus, kviečiu jus ne tik žaisti, ką jau ir darote, bet ir kai kam daugiau – kaip sporte, atiduoti visas jėgas ir gyvenime. Atiduoti visas jėgas ieškant gėrio, Bažnyčioje ir visuomenėje, be baimės, drąsiai ir su užsidegimu. Atiduoti visas jėgas santykiuose su kitais ir Dievu. Nesitenkinti vidutiniškomis lygiosiomis, bet atiduoti visas jėgas paskiriant gyvenimą tam, kas amžinai vertinga ir tvaru“ [88].

IŠNAŠOS

[1] Gaudium et spes, 1.

[2] Pranciškus. Kreipimasis į Italijos teniso federaciją (2015 05 08).

[3] Plg. D. Vanysacker. The Catholic Church and Sport. A burgeoning territory within historical Research! Revue d‘histoire ecclésiastique. Louvain Journal of Church History, 108 (2013), 344–356.

[4] Jonas Paulius II. Homilija per sportininkų Jubiliejų (1984 04 12).

[5] Pranciškus. Kreipimasis į Europos olimpinio komiteto narius (2013 11 23).

[6] Pasak J. Stuarto Weiro, Jungtinėse Valstijose sporto kapelionystė profesionalų pasaulyje prasidėjo XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje Nacionalinėje futbolo lygoje. Be to, jis rašo, kad Johnas Jacksonas buvo pirmas oficialus Anglijos profesionalaus futbolo draugijos kapelionas, paskirtas 1962 m. J. Stuart Weir. Sports Chaplaincy: A Global Overview, in: Sports Chaplaincy: Trends, Issues and Debates. Ed by A. Parker, N. J. Watson and J. B. White, London 2016.

[7] Pijus XII. Kreipimasis į Romos sportininkus (1945 05 20).

[8] Paulius VI. Kreipimasis į Tarptautinio olimpinio komiteto narius (1966 04 28).

[9] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Italijos vyskupų konferencijos nacionalinį susirinkimą (1989 11 25).

[10] Plg. P. Kelly SJ. Catholic perspectives on sports. From Medie­val to modern times. Mahwah NJ 2012.

[11] Plg. A. Stelitano, A. M. Diequez, Q. Bortolato. I Papi e lo sport, 4–5.

[12] Italijos vyskupų konferencija. Sport e Vita cristiana, 32.

[13] Ten pat, 11.

[14] Jonas Paulius II. Homilija per sportininkų Jubiliejų (1984 04 12).

[15] P. Gummert. Sport, in: Brill‘s New Pauly. Ed. by Hubert Cancik and Helmuth Schneider. English edition by: Christine F. Salazar, Classical Tradition volumes edited.

[16] Jonas Paulius II. Homilija per sportininkų Jubiliejų (2000 10 29).

[17] Plg. P. Kelly SJ. Catholic perspectives on sports. From Medie­val to modern times. Mahwah NJ 2012.

[18] W. Behringer. Kulturgeschichte des Sports: Vom antiken Olympia bis ins 21. Jahrhundert. München 2011, 198–238.

[19] Ten pat, 257.

[20] Plg. N. Müller. Die olympische Devise ‚citius, altius, fortius‘ und ihr Urheber Henri Didon, in: Wissenschafliche Kommission des Arbeitskreises Kirche und Sport (ed.), Forum Kirche und Sport 2. Düsseldorf 1996, 7–27.

[21] Plg. D. Vanysacker. The Attitude of the Holy See Toward Sport During the Interwar Period (1919–39), in: Catholic Historical Review 101 (2015) 4, 794–808; taip pat žr. D. Vanysacker. La position du Saint-Siège sur la gymnastique féminine dans l‘Allemagne de L‘entre-deux-guerres (1927–1928) à partir de quelques témoignages tirés de archives des nonciatures de Munich et Berlin, in: Miscellanea Pagano.

[22] Plg. C. Hübenthal. Morality and Beauty: Sport at the Service of the Human Person, in: Sport and Christianity: A Sign of the Times in the Light of Faith, ed. by K. Lixey, C. Hübenthal, D. Mieth, N. Müller. Washington DC 2012, 61–78.

[23] Plg. H. Reid. Introduction to the Philosophy of Sport. Lanham, MA 2010, 180–185.

[24] Pranciškus. Evangelii gaudium, 234, 236.

[25] Laikydamasis panašios linijos, sporto istorikas Allenas Guttmannas sportui apibrėžti pritaikė binarines perskyras. Pradėdamas nuo bendros žaidimo sąvokos (play), jis sportą apibrėžė kaip organizuotą žaidimą (game), varžybinio pobūdžio žaidimą (contest) ir fizinio pobūdžio žaidimą (sport). Žr. A. Guttmann. A Whole New Ball Game: An Interpretation of American Sports. Chapel Hill-London 1988.

[26] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Italijos ir Argentinos futbolo nacionalines komandas (1979 05 25).

[27] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Italijos nacionalinį olimpinį komitetą (1979 12 20).

[28] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Italijos futbolo komandos A. C. Milan vadybininkus bei žaidėjus (1979 05 12).

[29] Jonas Paulius II. Kreipimasis į tarptautinio susirinkimo „Jubiliejaus metu: sporto veidas ir siela“ dalyvius (2000 10 28).

[30] Plg. Mt 7, 13–14.

[31] Paskleistas Pierre‘o de Coubertino, šiuolaikinių olimpinių žaidynių steigėjo XIX a. pabaigoje.

[32] Pranciškus. Kreipimasis į Scholas Occurrentes 4-ojo susirinkimo dalyvius (2015 02 05).

[33] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Meksikos nacionalinę futbolo komandą (1984 02 03).

[34] Benediktas XVI. Kreipimasis į Austrijos nacionalinę Alpių slidinėjimo komandą (2007 10 06).

[35] Jonas Paulius II. Žinia FIFA nariams (2000 12 11).

[36] Pranciškus. Kreipimasis į susitikimo Italijos sporto centro 70-ųjų įsteigimo metinių proga dalyvius (2014 06 07).

[37] Plg. J. Parry, S. Robinson, N. Watson, and M. Nesti. Sport and Spirituality: An introduction. London 2007.

[38] Jonas Paulius II. Homilija sporto Jubiliejaus proga (2000 10 29).

[39] Jonas Paulius II. Žinia Italijos Alpių klubo delegatams (1986 04 26).

[40] Plg. J. Pieper. About Love. Chicago 1974.

[41] Pranciškus. Evangelii gaudium, 1.

[42] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Pasaulio atletikos čempio­nato Romoje dalyvius (1987 09 02).

[43] Gaudium et spes, 61.

[44] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Pasaulio atletikos čempio­nato Romoje dalyvius (1987 09 02).

[45] 1 Kor 12, 21–27.

[46] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Real Madrid Club de Fútbol delegatus (2002 09 02).

[47] Pranciškus. Evangelii gaudium, 59.

[48] Benediktas XVI. Viešpaties angelas (2007 07 08).

[49] Plg. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 194.

[50] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Fútbol Club Barcelona delegaciją (1999 05 14).

[51] Pranciškus. Kreipimasis į Italijos teniso federaciją (2015 05 08).

[52] Jonas Paulius II. Kreipimasis į A. S. Roma delegaciją (2000 11 30).

[53] Pranciškus. Kreipimasis į Europos olimpinio komiteto narius (2013 11 23).

[54] Pranciškus. Amoris laetitia, 267.

[55] Gaudium et spes, 12.

[56] Plg. H. U. Gumbrecht. In Praise of Athletic Beauty. Cambridge 2006.

[57] Gaudium et spes, 9.

[58] Tomas Akvinietis. Summa theologiae, I, q. 1, a. 8, ad 2.

[59] Pranciškus. Kreipimasis į Florencijos ir Neapolio futbolo komandas ir Italijos futbolo federacijos bei A lygos delegaciją (2014 05 02).

[60] Pranciškus. Kreipimasis į Europos olimpinio komiteto narius (2013 11 23).

[61] Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija apie krikščioniškąją laisvę ir išlaisvinimą La verità ci rende liberi (1986 03 22).

[62] Ten pat.

[63] Plg. D. Meggusey. Out of Their League. Berkley, CA 1970, 231.

[64] Plg. E. Erikson. Identity and the Life Cycle. New York 1980.

[65] Italijos vyskupų konferencija. Sport e Vita Cristiana, 43.

[66] Pranciškus. Homilija per Mišias su naujais kardinolais (2015 02 15).

[67] Benediktas XVI. Kreipimasis į Romos kuriją (2009 12 21).

[68] Ten pat.

[69] Pranciškus. Kreipimasis į pasaulinio kongreso „Auklėti šiandien ir rytoj: atnaujinantis užsidegimas“ dalyvius (2015 11 21).

[70] Ten pat.

[71] Pranciškus. Kreipimasis į konferencijos Sport at the Service of Humanity dalyvius (2016 10 05).

[72] H. J. Watson, A. Parker (eds.). Sports, Religion and Disability. New York 2015.

[73] Pranciškus. Kreipimasis į susitikimo Italijos sporto centro 70-ųjų įsteigimo metinių proga dalyvius (2014 06 07).

[74] Mėgėju čia laikomas sportininkas, dalyvaujantis vien iš aistros sportui, o ne dėl pinigų.

[75] Pranciškus. Kreipimasis į Italijos ir Argentinos nacionalinių futbolo komandų delegacijas (2013 08 13).

[76] Tikėjimo mokymo kongregacija. Doktrininė nota dėl kai kurių evangelizacijos aspektų (2007 12 03), 2.

[77] Pranciškus. Kreipimasis į Scholas Occurrentes 4-ojo susitikimo dalyvius (2015 02 05).

[78] Ten pat.

[79] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Italijos vyskupų konferencijos nacionalinio susirinkimo dalyvius (1989 11 25).

[80] Pranciškus. Kreipimasis į susitikimo Italijos sporto centro 70-ųjų įsteigimo metinių proga dalyvius (2014 06 07).

[81] Pranciškus. Kreipimasis į Scholas Occurrentes 4-ojo susitikimo dalyvius (2015 02 05).

[82] Pranciškus. Kreipimasis į susitikimo Italijos sporto centro 70-ųjų įsteigimo metinių proga dalyvius (2014 06 07).

[83] Ten pat.

[84] Ten pat.

[85] Jonas Paulius II. Kreipimasis į Juventus delegaciją (1991 03 23).

[86] Pranciškus. Laudato si‘, 107, 108, 110.

[87] Plg. P. L. Berger. A Rumour of Angels: Modern Society and the Rediscovery of the Supernatural. New York 1969.

[88] Pranciškus. Kreipimasis į susitikimo Italijos sporto centro 70-ųjų įsteigimo metinių proga dalyvius (2014 06 07).

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 1086
Adresas: http://eis.katalikai.lt/vb/romos_kurija/dikasterijos/pasaulieciu-seimos-gyvybes/2018-06-01_atiduoti-visas-jegas
Paskelbta: 2018-11-30 15:09:15 | Patikslinta 2018-11-30 15:23:39.