ĮVADAS

1. Naujieji Bažnyčios dokumentai apie Eucharistijos slėpinį

Eucharistijos slėpinys yra šventosios Liturgijos ir viso krikščioniškojo gyvenimo centras. Todėl Bažnyčia, Šventosios Dvasios mokoma, stengiasi vis geriau ją ištirti ir labiau ja gyventi.

Mūsų laikais daug svarbių požiūrių į šį slėpinį iškėlė šventasis Vatikano II Susirinkimas.

Liturgine konstitucija jis priminė kai kuriuos Eucharistijos esmę ir svarbą liečiančius dalykus [1], nustatė pertvarkymo dėsnius šventosios Mišių aukos apeigų, kad šio slėpinio atlikimo būdas skatintų tikinčiuosius aktyviai ir visapusiškai jose dalyvauti [2]; be to, išplėtė koncelebracijos ir komunijos abiem pavidalais praktiką [3].

Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Susirinkimas nusakė, koks glaudus Eucharistijos su Bažnyčios slėpinio ryšys [4]. Kituose dokumentuose pakartotinai iškėlė Eucharistijos svarbą tikinčiųjų gyvenimui [5] ir jos galią nušviesti žmogaus darbo bei visos sukurtosios gamtos prasmę, kadangi joje „žmogaus apdoroti gamtos elementai pavirsta šlovinguoju Kristaus Kūnu ir Krauju“ [6].

Daugumai šių šventojo Susirinkimo paskelbtų sprendimų kelią parengė popiežius Pijus XII, labiausiai savo enciklika Mediator Dei [7]. O popiežius Paulius VI enciklika Mysterium fidei [8] priminė kai kurių Eucharistijos doktrinos elementų svarbą. Jis pabrėžė realų Kristaus buvimą Eucharistijoje ir nusakė kultą, kurį šiam Sakramentui privalu teikti ir ne Mišiose.

2. Būtinumas turėti prieš akis visą šių dokumentų mokymą

Todėl kai kurie pateiktojo mokymo apie šį slėpinį aspektai pastaruoju laiku Bažnyčioje visur yra kruopščiai svarstomi ir su nauju pakilimu pateikiami tikinčiųjų pamaldumui. Tam padeda įvairios studijos bei renginiai, ypač liturginiai ir bibliniai.

Reikia tad iš viso šių dokumentų mokymo išvesti praktiškus nuostatus, nurodančius, kaip tikintieji turi laikytis šio slėpinio atžvilgiu, kad jį pažintų ir pasiektų Susirinkime Bažnyčiai keliamą uždavinį – šventumą.

Juk svarbu, kad Eucharistijos slėpinys, visais atžvilgiais išgvildentas, kuo ryškiau suspindėtų prieš tikinčiųjų akis, ir įvairių šio slėpinio aspektų tarpusavio ryšiai, objektyviai randami remiantis Bažnyčios mokymu, būtų įdiegiami tikinčiųjų protuose ir gyvenime.

3. Svarbiausieji šių dokumentų mokymo teiginiai

Tarp mokymo principų, skelbiamų minėtuose Bažnyčios dokumentuose apie Eucharistijos slėpinį, ypač pažymėtini tie, kurie veikia tikinčiųjų nusiteikimą šio slėpinio atžvilgiu ir todėl atitinka šios Instrukcijos tikslą.

a) „Dievo Sūnus su savimi sujungtoje žmogiškoje prigimtyje savo mirtimi ir prisikėlimu iš numirusių nugalėdamas mirtį atpirko žmogų ir perkeitė jį į naują kūrinį (plg. Gal 6, 15; 2 Kor 5, 17). Iš tiesų, duodamas savo Dvasią, jis paslaptingai padarė sau kūną iš savo brolių, surinktų iš visų tautų. Tame kūne Kristaus gyvybė liejasi į tikinčiuosius, kurie sakramentais yra sujungti paslaptingu, bet realiu būdu su kentėjusiu ir išaukštintu Kristumi“ [9].

Todėl „mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė savo Kūno ir Kraujo eucharistinę auką, kuria visiems laikams iki savo antrojo atėjimo įamžino kryžiaus auką, ir taip paliko mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai savo mirties ir prisikėlimo atminimą – pamaldumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimame Kristų, sielai laimime malonę ir gauname būsimosios garbės laidą“ [10].

Taigi Mišios, arba Viešpaties Vakarienė, kartu ir neatskiriamai yra:

– auka, kuria amžinai tęsiama Kryžiaus auka;
– Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimas pagal žodžius: „Tai darykite man atminti“ (Lk 22, 19);
– šventas pokylis, kuriame Dievo tauta Viešpaties Kūno ir Kraujo priėmimu gauna savąją velykinės aukos vaisių dalį, atnaujina Dievo su žmonėmis Kristaus kraujyje sudarytą naująją sandorą ir, skelbdama Viešpaties mirtį „iki jis ateis“, tikėjimu bei viltimi vaizduoja ir jau pradeda eschatologinį pokylį Tėvo karalystėje [11].

b) Taigi Mišiose auka ir šventasis pokylis priklauso tam pačiam slėpiniui ir yra tarpusavyje labai glaudžiai susiję.

Juk Mišių aukoje Viešpats aukojamas tada, kai jis „pradeda sakramentiškai būti kaip dvasinis tikinčiųjų maistas duonos ir vyno pavidalais“ [12]. Šią auką Kristus Bažnyčiai ir patikėjo norėdamas, kad tikintieji joje dalyvautų ir dvasiškai – tikėjimu bei meile, ir sakramentiškai – šventuoju pokyliu. O dalyvauti Viešpaties Vakarienėje – tai visuomet vienytis su Kristumi, kuris aukojasi už mus Tėvui [13].

c) Eucharisatijos celebravimas – Mišios yra ne tik Kristaus, bet ir Bažnyčios veiksmas. Mišiose Kristus, nekruvinu būdu per amžius tęsdamas auką, paaukotą ant kryžiaus [14], kunigų tarnavimu aukoja save Tėvui už pasaulio išganymą [15]. O Bažnyčia, Kristaus sužadėtinė ir patarnautoja, drauge su juo tapusi kunigu ir atnaša, Tėvui aukoja jį ir kartu su juo – visą save.

Taigi Bažnyčia, ypač Eucharistijos maldoje, drauge su Kristumi Šventojoje Dvasioje dėkoja Tėvui už visa gera, ką jis žmonėms teikia sutvėrimu ir – dar ryškiau – Velykų slėpiniu, ir meldžia , kad ateitų jo karalystė.

d) Vadinasi, kiekvienos Mišios, kaip ir bet kurios pamaldos, yra ne privatus veiksmas, o Bažnyčios, kaip iš įvairių luomų sudarytos ir įvairiomis pareigomis pasiskirsčiusios bendrijos, celebravimas, kuriame atskiri nariai veikia pagal savo luomą ir pareigas [17].

e) Eucharistijos celebravimas Mišiomis yra pradžia ir tikslas kulto, jai teikiamo ne Mišiose. Po Mišių pasiliekantys šventieji pavidalai ir kilę iš Mišių, ir tam laikomi, kad su Kristumi bei Mišiomis jo auka, tinkamai priimta komunija galėtų vienytis ir tie tikintieji, kurie negali dalyvauti Mišiose [18].

Dėl to eucharistinė auka yra viso Bažnyčios teikiamo Dievui kulto ir viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė [19]. Šioje padėkos, permaldavimo, prašymo ir šlovinimo aukoje tikintieji tobuliau dalyvauja tada, kai ne tik kartu su kunigu visa širdimi Tėvui aukoja šventąją atnašą ir save pačius, bet kai tą atnašą sakramentiškai ir priima.

f) Tegul niekas neabejoja, „kad šį Švenčiausiąjį Sakramentą visi tikintieji, kaip Katalikų Bažnyčioje visuomet buvo įprasta, garbina latrijos kultu, teikiamu tikrajam Dievui. Taip pat jis nemažiau garbintinas dėl to, kad jį Viešpats Kristus įsteigė, idant būtų priimamas kaip valgis“ [20]. Jis garbintinas ir po Mišių paliekamame Švč. Sakramente [21], kadangi ten jis substancialiai yra dėl to duonos ir vyno perkeitimo, kurį Tridento Susirinkimas taikliai pavadino esmėkaita (transubstanciacija) [22].

g) Eucharistijos slėpinį reikia naginėti visa jos apimtimi, žiūrint tiek paties Mišių celebravimo, tiek ir kulto šventųjų pavidalų, kurie po Mišių laikomi Aukos malonei pratęsti [23].

Iš šių principų turi būti sudaryti nuostatai, kaip praktiškai tvarkyti šio sakramento kultą ne Mišiose ir kaip jį derinti su reikiamu Mišių aukos pertvarkymu pagal Vatikano II Susirinkimo nurodymus bei kitus Apaštalų Sosto dokumentus šiais klausimais [24].

4. Bendroji šios instrukcijos mintis

Todėl Popiežius Paulius VI pavedė Liturginės konstitucijos įgyvendinimo tarybai parengti specialią instrukciją, kurioje būtų paskelbtos praktinės, esamomis aplinkybėmis reikalingiausios taisyklės tuo reikalu.

Šiomis taisyklėmis siekiama, kad visuomet būtų turimi prieš akis ne tik bendrieji principai, kuriuos reikia žmonėms perteikti katekezėje apie Eucharistijos slėpinį, bet ir kad suprantamesni taptų ženklai, kuriais Eucharistija celebruojama kaip Viešpaties atminimas ir garbinama Bažnyčioje kaip nuolatinis sakramentas.

Nors šiame slėpinyje atsiskleidžia labai aukštas ir neprilygstamas dalykas, kadangi jame yra pats šventumo Autorius, tačiau su kitais sakramentais turi bendra tai, kad yra šventos tikrovės simbolis ir neregimos malonės regimoji forma [25]. Todėl šis slėpinys tuo geriau ir sėkmingiau įsiskverbs į tikinčiųjų protą ir gyvenimą, kuo ryškesni ir aiškesni bus ženklai, kuriais jis celebruojamas ir garbinamas [26].

I dalis
BENDRIEJI PRINCIPAI, PABRĖŽTINI AIŠKINANT ŽMONĖMS EUCHARISTIJOS SLĖPINĮ

5. Ko reikia sielų ganytojams, turintiems aiškinti šį slėpinį

Kad Eucharistijos slėpinys pasiektų tikinčiųjų protus ir gyvenimą, reikia tinkamos katekezės.

O kad sielų ganytojai pajėgtų kaip reikiant ją teikti, pirmiausia privalo turėti prieš akis visą tikėjimo doktriną, išdėstytą mokymo dokumentuose, ir įsigilinti širdimi bei gyvenimu į Bažnyčios dvasią šioje srityje. Tik tuomet jie gebės nuspręsti, kurie to slėpinio aspektai tikintiesiems atskirais atvejais aktualesni.

Turint prieš akis, kas pasakyta 3-ame straipsnyje, kuo daugiau dėmesio reikės kreipti, be kita ko, į šiuos dalykus.

6. Eucharistijos slėpinys – viso Bažnyčios gyvenimo centras

Katekeze apie Eucharistijos slėpinį reikia siekti, kad tikintieji Eucharistijos celebravimą suprastų kaip viso krikščioniškojo gyvenimo centrą tiek visuotinei Bažnyčiai, tiek jos vietinėms bendruomenėms. Juk „kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės ir apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk šventojoje Eucharistijoje glūdi visi Bažnyčios dvasiniai turtai, būtent pats Kristus, mūsų Velykų avinėlis ir gyvoji duona; jis savo kūnu, Šventosios Dvasios gaivinamu ir gaivinančiu, teikia žmonėms gyvybę ir juos skatina drauge su juo aukoti save pačius, savo darbus ir visus kūrinius“ [28].

Eucharistija gerai išreiškia ir nuostabiai ugdo dieviškąjį gyvenimą ir Dievo tautos vienybę, per kuriuos Bažnyčia gyvuoja [29]. Eucharistija yra viršūnė tos veiklos, kuria Dievas Kristuje šventina pasaulį, ir to kulto, kurį žmonės teikia Kristui ir per jį Šventojoje Dvasioje Tėvui [30]; jos celebravimu „labiausiai siekiama, kad tikintieji gyvenimu išryškintų ir kitiems parodytų Kristaus slėpinį ir tikrąją Bažnyčios prigimtį“ [31].

7. Eucharistijos slėpinys – vietinės Bažnyčios centras

Eucharistijos dėka „be perstojo gyvena ir auga Bažnyčia. Kristaus Bažnyčia tikrai yra visose teisėtose vietinėse tikinčiųjų bendruomenėse, kurios, savo ganytojų laikydamosi, Naujajame Testamente irgi vadinamos Bažnyčiomis. Jos savo vietovėje tikrai yra Dievo pašauktoji naujoji tauta, Šventojoje Dvasioje kupina gilaus įsitikinimo (plg. 1 Tes 1, 5). Jose Kristaus evangelijos skelbimu suburiami tikintieji ir jose aukojamas Viešpaties Vakarienės slėpinys, kad Viešpaties Kūno valgymu ir Kraujo gėrimu būtų glaudžiai suvienyta visa brolija“ [32]. Kiekviena altoriaus bendruomenė šventu vyskupo arba vyskupui atstovaujančio kunigo tarnavimu [34] yra simbolis tos meilės ir mistinio Kūno vienybės, be kurios negali būti išganymo [35]. Šiose bendruomenėse, nors dažnai mažose ir neturtingose arba pasklidose, gyvena Kristus, ir jo galia yra suburta viena, šventa, visuotinė ir apaštališkoji Bažnyčia. Dalyvavimas Kristaus Kūne ir Kraujyje iš tiesų parodo, kad mes pasikeičiame į tai, ką priimame (36, 37).

8. Eucharistijos slėpinys ir krikščionių vienybė

Šalia to, kas liečia Bažnyčios bendruomenę bei atskirus tikinčiuosius, ganytojai uoliai tekreipia dėmesį ir į tą doktrinos dalį, kur Bažnyčia moko, kad Viešpaties atsiminimas, celebruojamas sutinkamai su jo valia, išreiškia ir kuria visų jį tikinčių vienybę [38].

Vatikano II Susirinkimo Dekretas apie ekumenizmą liepia mokyti tikinčiuosius teisingai vertinti eucharistinę tradiciją, kuria kitų tikybų krikščionys celebruoja Viešpaties Vakarienę. Juk „kai per šventąją Vakarienę daro Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimą, jie išpažįsta, kad tai reiškia gyvybinį bendravimą su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo“ [40]. O tie, kurie išlaikė Kunigystės sakramentą, Eucharistiją celebruodami „vienybėje su vyskupu ir turėdami priėjimą pas Dievą Tėvą per Sūnų – įsikūnijusį Žodį, kuris yra miręs ir išaukštintas, – Šventosios Dvasios veikiami, bendrauja su Švenčiausiąja Trejybe, pasidarydami ‘dieviškosios prigimties dalininkais’ (2 Pt 1, 4). Todėl Eucharistijos šventimu kiekvienoje iš šitų bažnyčių yra kuriama ir ugdoma Dievo Bažnyčia, o koncelebracija yra tų bažnyčių vienybės ir bendravimo išraiška“ [41].

Celebruojant tą vienybės slėpinį, visiems krikščionims turi būti be galo skaudu dėl tarpusavio susiskaldymo. Todėl tesiunčia jie Dievui maldas, kad visi Kristaus mokiniai kaskart vis giliau suvoktų Eucharistijos slėpinį tikrąja jos prasme ir celebuotų ją taip, kad, tapę Kristaus kūno dalyviais, susilietų į vieną kūną (plg. 1 Kor 10, 17), „sujungtą tais pačiais ryšiais, kokiais jis norėjo, kad tas kūnas būtų sudarytas“ [42].

9. Įvairūs Kristaus buvimo būdai

Siekiant gilesnio Eucharistijos slėpinio supratimo, tikintieji tebūna mokomi ir tų būdų, kuriais Viešpats ypač būna savo Bažnyčioje liturginių pamaldų metu [43].

Jis visuomet būna tarp jo vardu susirinkusių tikinčiųjų (plg. Mt 18, 20). Taip pat jis būna savo žodžiu: juk tai jis kalba, kai bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas.

O eucharistinės aukos metu jis būna tiek kunigo asmeniu, „dabar kunigų patarnavimu besiaukojantis tas pats, kuris anuomet paaukojo save ant Kryžiaus“ [44], tiek – juo labiau – eucharistiniais pavidalais [45]. Šiame Sakramente vieninteliu, nepakartojamu būdu yra visas Kristus, Dievas ir žmogus, yra esmingai ir pastoviai. Šis Kristaus buvimas šventaisiais pavidalais „vadinamas realiu ne dėl skirtingumo, lyg kiti buvimo būdai nebūtų realūs, o dėl pranašumo“ [46].

10. Ryšys tarp žodžio liturgijos ir aukos liturgijos

Sielų ganytojai „tikinčiuosius rūpestingai teįsąmonina, jog reikia dalyvauti ištisose Mišiose„, ir tenušviečia, koks glaudus yra ryšys tarp žodžio liturgijos ir Viešpaties Vakarienės celebravimo, kad visi aiškiai suvoktų, jog abu tie dalykai sudaro vieną kulto veiksmą [47]. Juk „skelbti Dievo žodį reikalauja pats sakramentų teikimas, nes jų pagrindas – tikėjimas, iš žodžio kylantis ir žodžio palaikomas“ [48]. Juo labiau tai pasakytina apie Mišių celebravimą, kur žodžio liturgijos specialus uždavinys yra palaikyti glaudų ryšį tarp Dievo žodžio skelbimo bei klausymo ir Eucharistijos slėpinio [49].

Taigi tikintieji, klausydamiesi Dievo žodžio, tepamato, kad skelbiami nuostabūs Dievo darbai pasiekia viršūnę Velykų slėpinyje, kurio atminimas sakramentiškai švenčiamas Mišiomis. Tuo būdu tikintieji, priimdami Dievo žodį ir juo maitindamiesi, bus dėkingumo skatinami vaisingai dalyvauti išganymo slėpinyje. Taip Bažnyčia yra maitinama gyvybės duona tiek nuo Dievo žodžio stalo, tiek ir nuo Kristaus kūno stalo [50].

11. Bendroji ir hierarchinė kunigystė celebruojant Eucharistiją

Aktyvus ir bendruomeniškas dalyvavimas bus juo sąmoningesnis ir vaisingesnis, juo aiškiau tikintieji supras savo vietą liturginiame sambūryje bei tą vaidmenį, kurį jie turi atlikti eucharistiniame vyksme [51].

Todėl katekezėje tebūna aiškiai dėstoma doktrina apie karališkąją kunigystę, į kurią tikintieji yra įšventinti atgimimu per Krikštą ir Šventosios Dvasios patepimu per Sutvirtinimą [52]. Be to, tebūna nušviečiama, kokias funkcijas Eucharistijos celebravime turi hierarchinė kunigystė, esme – ne vien laipsniu – besiskirianti nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės [53], ir kokį vaidmenį celebravime atlieka kiti kuo nors patarnaujantys [54].

12. Ką reiškia aktyvus dalyvavimas Mišiose

Reikia aiškinti, kad visi, susirenkantys Mišių, yra ta šventoji tauta, kuri celebruoja drauge su einančiaisiais tarnystę. Duoną ir vyną konsekruoja vien tiktai kunigas, atstovaujantis Kristaus asmeniui. O tikintieji, minėdami Kristaus kančią, prisikėlimą ir išaukštinimą, dėkoja Dievui ir aukoja nesuteptą Ostiją ne tik per kunigo rankas, bet ir patys drauge su juo; priimdami Viešpaties Kūną, vienijasi su Dievu ir tarp savęs; į tai ir turi vesti dalyvavimas Mišių aukoje [55]. Tobuliau jie dalyvauja Mišiose tada, kai tinkamai pasirengę jose sakramentiškai priima Viešpaties kūną, paklusdami jo žodžiams: „Imkite ir valgykite“ [56].

Toji auka, kaip ir Kristaus kančia, nors aukojama už visus, tačiau „išganinga tik tiems, kurie tikėjimu ir meile vienijasi su Kristaus auka... Ir jiems ji naudinga būna daugiau ar mažiau, – nelygu koks jų pamaldumas“ [57].

Visa tai reikia tikintiesiems gerai išaiškinti, kad sugebėtų Mišiose aktyviai dalyvauti vidiniais sielos jausmais ir išorinėmis apeigomis pagal Liturginės konstitucijos nustatytus principus [58], kurie plačiau nusakyti 1964 m. rugsėjo 26 dienos Instrukcijoje Inter oecumenici, 1967 m. kovo 5 dienos Instrukcijoje Musicam sakram [59] ir 1967 m. gegužės 4 dienos Instrukcijoje Tres ahinc annos.

13. Eucharistijos celebravimas ir kasdienis tikinčiųjų gyvenimas

Ką, celebruodami Eucharistiją, tikintieji gauna tikėjimu ir sakramentu, to turi laikytis elgesiu ir gyvenimu. Tad labai tesistengia visą laiką gyventi dangaus valgio jėgomis, kaip Viešpaties mirties ir prisikėlimo dalininkai. Kiekvienas dalyvaujantis Mišiose „tebūna susirūpinęs daryti gera, patikti Dievui ir elgtis teisingai, tebūna atsidavęs Bažnyčiai, tevykdo tai, ko išmoko, ir tedaro pažangą pamaldume“ [60]; tebūna pasiryžęs paskleisti pasaulyje krikščionišką dvasią ir „visais reikalais žmonių bendruomenėje“ būti Kristaus liudytojais [61].

„Jokia krikščionių bendruomenė negali gyventi, jeigu ji neturės šaknų ir pagrindo Šventosios Eucharistijos kulte. Nuo to reikia pradėti bet kokį bendruomeninį auklėjimą“ [62].

14. Katekizavimas apie Mišias

Tie, kurie rūpinasi religiniu mokymu, – pirmiausia tėvai, klebonas ir kiti auklėtojai, – nuosekliai susipažindami su išganymo slėpiniais [63], skiria kiek reikia laiko katekezei apie Mišias. Amžiui ir supratimui pritaikyta katekezė apie Eucharistiją turi siekti, kad per svarbiausių apeigų bei maldų aiškinimą būtų atskleista Mišių prasmė ir arba, norint dalyvauti Bažnyčios gyvenime.

Visa tai jie teturi prieš akis ypač rengdami vaikus Pirmajai komunijai. Tada Pirmoji komunija iš tikro bus visapusiškas įsitraukimas į mistinį Kristaus kūną [64].

II dalis
VIEŠPATIES ATMINIMO CELEBRAVIMAS

I. Bendrosios taisyklės, kaip tvarkyti Viešpaties atminimo celebravimą tikinčiųjų bendruomenėse

15. Katekezė apie Mišias prasideda nuo apeigų ir maldų

Visuotinis Tridento Susirinkimas sielų ganytojams įsako, kad jie dažnai „patys ar per kitus kai ką paaiškintų iš to, kas Mišiose skaitoma, ir tarp kitų dalykų bent kiek nušviestų tos švenčiausiosios aukos slėpinį“ [65].

Taigi sielų ganytojai derama katekeze turi padėti tikintiesiems kuo geriau suvokti šį tikėjimo slėpinį. Toji katekezė teprasideda nuo liturginių metų slėpinių ir Mišiose atliekamų apeigų bei maldų aiškinimo, atskleidžiančio jų, ypač Eucharistijos maldos, prasmę ir įkvėpiančio nuodugnų supratimą to slėpinio, kurį jos išreiškia ir įvykdo.

16. Bendruomenės vienybės išreiškimas celebruojant

Kadangi dėl Krikšto „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters„, o visi yra viena Kristuje Jėzuje (plg. Gal 3, 28), tai Bažnyčios prigimtį Eucharistijoje tobuliau atskleidžia toks sambūris, kuris vienija abiejų lyčių, įvairaus amžiaus ir įvairios padėties tikinčiuosius.

Tačiau tos vienos duonos vienijama bendruomenė (plg. 1 Kor 10, 17) yra sutvarkyta hierarchiškai, ir todėl privalu, kad visi – ir kunigas, ir tikintieji, – atlikdami savo pareigas, darytų vien tai ir visa tai, kas jiems priklauso pagal dalyko prigimtį bei liturginius nuostatus [66].

Tos vienybės mažiausias pavyzdys – kai „visa šventoji Dievo tauta pilnutinai ir aktyviai dalyvauja <...> toje pačioje Eucharistijoje, toje pačioje maldoje, prie to paties altoriaus, kur vadovauja vyskupas, apsuptas savo kunigų ir patarnautojų“ [67].

17. Reikalas vengti tikinčiųjų bendruomenės išsiskaidymo ir blaškymosi

Reikia stengtis, kad liturginių pamaldų metu bendruomenė nebūtų išsisklaidžiusi ir jos dėmesys blaškomas. Todėl reikia rūpintis, kad toje pačioje bažnyčioje nebūtų kartu laikomos dvejos pamaldos, kurios žmonių dėmesį trauktų kiekvienos į save.

Tai pasakytina pirmiausia apie Eucharistijos celebravimą.

Kad nebūtų išsisklaidymo, reikia rūpestingai vengti vienu metu toje pačioje bažnyčioje celebruoti kelerias Mišias, ypač sekmadieniais ir įsakytomis šventėmis laikant Mišias žmonėms.

Kiek galint reikėtų to laikytis ir kitomis dienomis. Geriausias būdas šito pasiekti yra kunigų, norinčių tuo pačiu laiku celebruoti Mišias, koncelebracija pagal teisės nuostatus [68].

Taip pat reikia žiūrėti, kad pagal bažnyčios pamaldų tvarkaraštį celebruojant Mišias žmonėms, joje tuo pačiu metu nebūtų choru ar bendrai atliekama Valandų liturgija, sakomas pamokslas, krikštijama, laiminama santuoka.

18. Visuotinio ir vietinio bendrumo ugdymas

Celebruojant Eucharistiją, reikia taip ugdyti žmonių bendrumą, kad kiekvienas jaustųsi susivienijęs su tikėjimo broliais tiek vietinėje, tiek visuotinėje Bažnyčioje, o tam tikra prasme – ir su visais žmonėmis. Juk Mišių aukoje Kristus aukojasi už viso pasaulio išganymą; o tikinčiųjų sambūris yra žmonijos vienybės Kristuje, kaip Galvoje, simbolis ir ženklas [69].

19. Nevietinių įtraukimas į vietinį Eucharistijos celebravimą

Tikintieji, dalyvaujantys Eucharistijos celebravime ne savo parapijoje, teįsitraukia į šventąsias apeigas ta forma, kurios laikosi tos vietos bendruomenė.

Sielų ganytojai tepasirūpina, kad iš kitur atvykstantiems tikintiesiems būtų visais atžvilgiais patogu prisidėti prie vietinio sambūrio. Tuo itin reikia rūpintis didelių miestų bažnyčiose ir tose vietose, kur suvažiuoja daug tikinčiųjų poilsiautojų.

Kur yra daug kita kalba kalbančių svetimšalių arba išeivių, sielų ganytojai tepasirūpina, kad jiems bent retkarčiais būtų sudaroma proga celebruoti pagal jų papročius. „Tačiau reikia rūpintis, kad tikintieji sugebėtų bendrai kalbėti ar giedoti jiems priklausančias nekintamas Mišių dalis ir lotyniškai“ [70].

20. Atidus dėmesys patarnautojų elgesiui

Kad pamaldos būtų tinkamai atliekamos ir tikintieji veikliai dalyvautų, patarnautojai privalo ne tik atlikti savo funkcijas tiksliai pagal liturgijos taisykles, bet ir elgtis taip, jog savaime ryškėtų šventųjų dalykų prasmė.

Žmonės turi teisę Mišiose būti maitinami Dievo žodžio skelbimu ir jo aiškinimu. Todėl kunigai ne tik sako homiliją, kada įsakyta ar pridera, bet ir rūpinasi, kad visa, ką jie patys ar patarnautojai pagal savo pareigas atlieka, būtų tariama ar giedama taip raiškiai, jog tikintieji gerai girdėtų, suprastų prasmę ir savaime jiems kiltų noras atsakinėti ir aktyviai dalyvauti [71]. Tam reikia patarnautojus parengti atitinkamomis pratybomis, ypač seminarijose ir vienuolynuose.

21. Mišių kanonas

a) Mišiose su žmonėmis, kad ir nekoncelebruotinėse, kai tikslinga, celebruojančiam kunigui leidžiama kanoną kalbėti garsiai. Giedotinėse Mišiose, sutinkamai su 1967 m. gegužės 4 dienos Instrukcija Tres abhinc annos, 10 str., leidžiama jam giedoti tas kanono dalis, kurios gali būti giedamos koncelebruotinėse Mišiose.

b) Tebūna laikomasi tradicinės praktikos – koncelebracijos žodžius spausdinti skirtingu nuo viso teksto šriftu, idant būtų ryškesni.

22. Mišių transliavimas per radiją ir televiziją

Kur Mišios pagal Liturginės konstitucijos 20 str. transliuojamos per radiją ir televiziją, vietų ordinarai tepasirūpina, kad tai netrukdytų maldai susirinkusiems tikintiesiems dalyvauti; be to, celebravimas tebūna toks sklandus ir gražus, kad duotų pavyzdį, kaip celebruoti šventąją auką pagal atnaujintosios Liturgijos nuostatus [71].

23. Fotografavimas per pamaldas

Reikia rūpestingai žiūrėti, kad liturginių apeigų, ypač Mišių, netrikdytų fotografavimas. Prireikus būtinai fotografuoti, viskas tebūna daroma beveik nepastebimai ir laikantis vietos ordinaro nurodymų.

24. Bažnyčios sutvarkymo tinkamam celebravimui svarba

„Dievo namai, kuriuose šventoji Eucharistija garbinama bei laikoma, kur tikintieji susirenka ir kur Dievo Sūnaus, mūsų Išganytojo, paaukoto ant aukos altoriaus, buvimas tikinčiųjų pagalbai ir paguodai garbinamas, privalo būti švarūs, tinkantys maldai ir šventoms iškilmėms“ [73].

Težino sielų ganytojai, kad tinkamas šventosios vietos sutvarkymas labai daug prisideda prie deramo celebravimo ir aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo.

Todėl tebūna įgyvendinamos taisyklės ir dėsniai, nubrėžti Instrukcijoje Inter Oecumenici (90–99 str.); dėl bažnyčių statymo ir pritaikymo atnaujintajai liturgijai, dėl altorių pastatymo ir išpuošimo, dėl tinkamos vietos celebranto ir patarnautojų kėdėms, dėl specialios vietos šventiesiems skaitymams paruošimo, dėl vietų tikintiesiems ir chorui išdėstymo.

Didįjį altorių reikia statyti tokioje vietoje ir taip, kad jis visuomet būtų paties Kryžiaus ženklas, vieta, kur vyksta išganingieji slėpiniai, ir tikinčiųjų susirinkimo centras, kuriam priklauso didžiausia pagarba.

Reikia garantuoti, kad pertvarkant bažnyčias nežūtų šventojo meno vertybės. Kai Liturgijos reformos sumetimais, vietos ordinaro sprendimu (pasitarus su žinovais ir – jei reikėtų – sutikus tiems, kuriuos tai liečia) nutariama tas vertybes išimti iš tų vietų, kur jos dabar yra, tebūna tatai daroma išmintingai, ir naujose vietose kūriniai tebūna išdėstomi deramu ir jų vertu būdu.

Sielų ganytojai teatsimena, kad prisideda prie liturginių apeigų orumo tinkama liturginių drabužių medžiaga ir forma, kuria turėtų būti siekiama „labiau... tauraus grožio negu vien tik brangumo“ [74].

II. Celebravimas sekmadieniais ir šiokiadieniais

25. Eucharistijos celebravimas sekmadienį

Kiekvieną kartą, kai bendruomenė susirenka celebruoti Eucharistijos, ji skelbia Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, laukdama jo šlovingo atėjimo. Tai labiausiai išreiškia rinkimasis sekmadienį, būtent tą savaitės dieną, kurią Viešpats prisikėlė iš numirusių ir kurią, sekant apaštalų tradicija, Eucharistijoje specialiai švenčiamas Velykų slėpinys [75].

Kad tikintieji nuoširdžiai vykdytų įsakymą švęsti šventadienį ir suprastų priežastį, dėl kurios Bažnyčia kiekvieną sekmadienį juos sušaukia celebruoti Eucharistiją, tegul nuo pat krikščioniškojo mokymo pradžios būna jiems iškeliamas ir įdiegiamas sekmadienis kaip pirmapradė šventė [76], per kurią draugėn susirinkę klausytųsi Dievo žodžio ir dalyvautų Velykų slėpinyje.

Be to, reikia remti užmojus, kuriais siekiama, kad sekmadienis „taptų džiaugsmo ir poilsio diena“ [77].

26. Sekmadienio šventimas su vyskupu ir parapijoje

Bažnyčios bendrumo jausmą, kuris ypatingu būdu stiprinamas ir išreiškiamas bendrai švenčiant sekmadienio Mišias, dera ugdyti tiek pamaldomis su vyskupu, ypač katedroje, tiek parapijos bažnyčioje, kurios ganytojas atstovauja vyskupui.

Tebūna skatinama visa bendruomenė sekmadienio Mišiose aktyviai dalyvauti giedojimu; giedotinėms Mišioms kiek galima teiktina pirmenybė [79].

Pamaldos kitose bažnyčiose ir koplyčiose, bent sekmadieniais ir per šventes, turi būti taip suderintos su tos parapijos bažnyčios pamaldomis, kad remtų bendrą pastoracinę veiklą. Būtų geriau, kad mažos vienuolių nedvasininkų bendrijos ir kitos panašios, ypač tos, kurios darbuojasi parapijoje, tomis dienomis Mišiose dalyvautų parapijos bažnyčioje.

Švenčiamų parapijoje Mišių laikas ir skaičius nustatomas atsižvelgiant į tai, kaip naudingiau parapijos bendruomenei; Mišių nereikia pagausinti tiek, kad tai neigiamai atsilieptų pastoracinės veiklos veiksmingumui. Taip atsitiktų, pavyzdžiui, jei dėl per gausaus Mišių skaičiaus atskiroms Mišioms į bažnyčias, kuriose telpa kur kas daugiau žmonių susieitų tik maži tikinčiųjų būreliai; arba jei dėl to kunigai būtų tiek apkrauti darbu, kad vos tegalėtų atlikti savo tarnybą.

27. Mišios atskiriems sambūriams

Kad sekmadieniais ir per šventes Eucharistijoje ryškėtų parapijos bendruomenės vienybė, Mišios atskiriems sambūriams – draugijoms, brolijoms – geriau tegu būna, jei įmanoma, laikomos šiokiadieniais. Jeigu negalima jų iškelti į kurią nors savaitės dieną, parapijos bendruomenės vienybei išlaikyti tie atskiri sambūriai įtraukiami į parapijos pamaldas.

28. Sekmadienio ir šventės Mišios, atkeltos į išvakares

Jei kur Apaštalų Sosto indultu įsakymą dalyvauti sekmadienio Mišiose leidžiama įvykdyti šeštadienio vakarą, sielų ganytojai tikintiesiems teišaiškina, ką reiškia šis leidimas, ir tepasirūpina, kad tai neaptemdytų sekmadienio svarbos. Juk tuo leidimu siekiama, kad šių laikų sąlygomis krikščionys lengviau galėtų švęsti Viešpaties prisikėlimo dieną.

Nepaisant anksčiau duotų priešingų leidimų ar buvusių papročių, šias Mišias celebruoti galima tik šeštadienio vakare, vietos ordinaro nustatytomis valandomis.

Šiais atvejais Mišios celebruojamos to kalendoriuje pažymėto sekmadienio, jokiu būdu nepraleidžiant homilijos ir tikinčiųjų (visuotinės) maldos.

Tas pats pasakytina ir apie Mišias, kurias dėl tos pačios priežasties kur nors leidžiama celebruoti įsakytosios šventės išvakarėse.

Vakaro Mišios sekmadienių išvakarėse būna tos dienos vigilijos Mišios su „Credo“. Taip pat vakaro Mišios Kalėdų išvakarėse būna vigilijos Mišios, celebruojamos šventiškai – su baltais drabužiais, giedant „Aleliuja“ ir Kalėdų dėkojimo giesmę. Vakaro Mišių Velykų išvakarėse neleidžiama pradėti prieš santėmį ar bent prieš saulei nusileidžiant. Šios Mišios visuomet būna Velyknakčio Mišios, kurios dėl savo nepaprastos svarbos liturginiuose metuose ir visame krikščioniškajame gyvenime turi būti celebruojamos Šventosios Nakties liturginėmis apeigomis pagal tos vigilijos eigą.

Tikintieji, kurie sekmadienį ar įsakytąją šventę pradeda minėtu būdu švęsti išvakarėse, gali eiti šventosios Komunijos, nors būtų jos buvę rytą. Tie, kurie „priima Komuniją Velyknakčio ar Kalėdų nakties Mišiose, gali dar kartą priimti Komuniją Velykų ir Kalėdų dienos Mišiose“ [80]. Panašiai „tikintieji, priėmę Komuniją Didžiojo ketvirtadienio aliejų šventimo Mišiose, vėl gali eiti Komunijos tos pat dienos vakarinių Mišių metu“, kaip pasakyta 1967 m. gegužės 4 dienos Instrukcijoje Tres abhinc annos, 14 str.

29. Mišios šiokiadieniais

Tikintieji tebūna kviečiami dažnai, net kasdien, dalyvauti Mišiose ir šiokiadieniais.

Itin rekomenduojama tai daryti tomis dienomis, kurias dera ypatingiau pažymėti, ypač per gavėnią ir adventą, taip pat mažesnių Viešpaties švenčių, kai kurių Švenčiausiosios Mergelės Marijos ar Šventųjų švenčių, itin branginamų visuotinėje ir didelėje Bažnyčioje, metu.

30. Mišios religiniam gyvenimui ugdyti sueigose

Religinio gyvenimo ar apaštalavimo ugdymo arba religinių žinių skleidimo tikslas daromus susirinkimus bei sueigas, taip pat įvairias dvasines pratybas (rekolekcijas) labai dera sutvarkyti taip, kad jų viršūne taptų Eucharistijos celebravimas.

III. Tikinčiųjų Komunija

31. Tikinčiųjų komunija Mišiose

Tikintieji Eucharistijos celebravime tobuliau dalyvauja sakramentine Komunija. Labai rekomenduojama ją priimti pačiose Mišiose, celebravimo apeigų skirtu laiku, tai yra tuoj po celebruojančio kunigo Komunijos [81].

O kad Komunija geriau ženklintų dalyvavimą celebruojamojoje aukoje, reikia stengtis, kad tikintieji galėtų ją priimti per tas Mišias pakonsekruotomis ostijomis [82].

Komuniją dalyti turi pirmiausia celebruojantis kunigas; Mišios neturi būti tęsiamos nepasibaigus Komunijai. Kai tikslinga, celebrantui tepadeda kiti kunigai ar diakonai [83].

32. Komunija abiem pavidalais

Tridento Susirinkimo priimtieji principai [84], pagal kuriuos bet katruo pavidalu yra priimamas visas ir nepadalytas Kristus bei Sakramentas, tebegalioja. Vis dėlto ženklumo pažiūriu pilnesnę formą šventoji Komunija turi tada, kai ji priimama abiem pavidalais: šitaip tobuliau išryškėja Eucharistija kaip pokylis, aiškiau išreiškiama Viešpaties valia, pagal kurią naujoji ir amžinoji Sandora yra patvirtinta jo krauju, ir toliau pabrėžiamas ryšys tarp eucharistinio pokylio žemėje ir eschatologinio pokylio Tėvo karalystėje (plg. Mt 26, 27–29).

Todėl nuo šiol vyskupų sprendimu, pirma atlikus reikiamą katekezę, Taurės komunija leidžiama tais atvejais, kurie jau buvo numatyti ankstesnių nuostatų [85] arba kuriuos numato ši Instrukcija.

33. Komunija ne Mišiose

a) Tikinčiuosius reikia pratinti, kad Komunijos eitų per patį Eucharistijos celebravimą. Tačiau dėl pateisinamos priežasties prašantiems Komunijos ir ne Mišiose kunigas tegu neatsako; ją dalyti tai daryti galės netgi popietinėmis valandomis – vietos vyskupo leidimu, pagal motu proprio raštą Pastorale Munus, 4 str. [1964], arba vienuolijos vyriausiojo vadovo leidimu, pagal aplinkraštį Cum admotae, 1 str., 1 pastr. [1967].

b) Nustatytomis valandomis dalijant Komuniją ne Mišiose, galima, kai tikslinga, pirma laikyti trumpas Dievo žodžio pamaldas pagal Istrukciją Inte Oecumenici, 37, 39 str.

c) Kai dėl kunigų stokos Mišios negali būti celebruojamos, ir šventąją Komuniją dalija asmuo, turintis tokią galią Apaštalų Sosto indultu, laikomasi kompetentingos vyresnybės nustatytų apeigų.

34. Komunijos ėmimo būdas

a) Bažnyčios papročiu Komunija gali būti duodama klūpantiems ar stovintiems tikintiesiems. Vienas ar kitas būdas parenkamas pagal Vyskupų konferencijos nustatytas taisykles, turint prieš akis įvairias aplinkybes, visų pirma – vietą ir Komunijos einančiųjų skaičių. Tikintieji mielai tesilaiko sielų ganytojų nurodytojo būdo, kad Komunija tikrai būtų visų to paties Viešpaties stalo svečių broliškos vienybės ženklas.

b) Kai Komuniją tikintieji priima klūpodami, iš jų nereikalaujama jokio kito pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui ženklo, nes pats klūpojimas išreiškia garbinimą.

Kai Komuniją tikintieji priima stovėdami, labai rekomenduojama, kad prisiartintų tartum procesijos būdu ir, prieš priimdami Švč. Sakramentą, tinkamoje vietoje ir tinkamu momentu reikiamai jį pagerbtų (priklauptų), nesutrukdydami vieni kitiems prieiti ir nueiti.

35. Atgailos sakramentas ir Komunija

Eucharistija tebūna tikintiesiems vaizduojama ir „kaip vaistas, išvaduojantis iš kasdienių kalčių ir saugantis nuo mirtinųjų nuodėmių“ [88], kartu pamokant juos naudotis atgailos momentais Mišių liturgijoje.

„Norinčiam eiti Komunijos reikia priminti <...> įsakymą: „Žmogus teištiria pats save“ (1 Kor 11, 28). Bažnyčios praktika aiškiai rodo tokio ištyrimo būtinumą. Todėl nė vienas, jausdamasis mirštamai nusidėjęs, nors ir manytų tobulai besigailįs, neturi artintis prie šventosios Eucharistijos, pirma neatlikęs sakramentinės išpažinties“ [89].„Jeigu verčia būtinybė ir nėra jam galimybės atlikti išpažintį, – pirma tesužadina tobulo gailesčio aktą“ [90].

Tikinčiuosius reikia primygtinai raginti, kad Atgailos sakramento ateitų ne per Mišias, bet tam skirtomis valandomis; tada išpažintys vyks ramiai, bus tikrai jiems naudingos ir nekliudys aktyviai dalyvauti Mišiose. Dažnai ar net kasdien einančius Komunijos reikia mokyti Atgailos sakramento eiti vienodais tarpais, atsižvelgiant į kiekvieno jų sąlygas.

36. Komunija kai kuriomis iškilmingomis progomis

Labai dera, kad tikintieji, kokiu nors nauju būdu ar nauju gyvenimo luomu pradedantys darbuotis Tėvo vynuogyne, iš naujo pasiaukodami Dievui ir atnaujindami su juo sandorą, dalyvautų Mišių aukoje sakramentine Komunija.

Pavyzdžiui, labai gerai šitai daro tikintieji, susirinkę Velykų naktį atnaujinti Krikšto pažadų; jaunuoliai, pasiekę brendimo amžių ir atnaujinantys Bažnyčios akivaizdoje Krikšto pažadus; sužadėtiniai, tuokdamiesi Santuokos sakramentu; Dievui pašvęstieji, darydami vienuolių įžadus ar pasiaukodami; pasauliečiai, prisiimdami apaštalavimo pareigas.

37. Dažna ir kasdienė Komunija

Kadangi „yra patirta, jog dažnai ar net kasdien priimant Šv. Eucharistiją tvirtėja vienybė su Kristumi, turtėja dvasinis gyvenimas, siela labiau išmoksta dorybių ir dar tikresnis darosi amžinosios laimės laidas, klebonai, nuodėmklausiai ir pamokslininkai <...> kartkartėmis teragina ir atsidėję teskatina krikščionis į tą labai šventą bei išganingą praktiką“ [91].

38. Privatus meldimasis po Komunijos

Į kiekvieną priimantį Viešpaties Kūną ir Kraują plačia srove, lyg gyvasis vanduo (plg. Jn 7, 37–39), išsilieja Dvasios dovana, jeigu ji priimama ir sakramentiškai, ir dvasiškai, t.y. su gyvu tikėjimu, besireiškiančiu meilės darbais [92].

Vienybė su Kristumi, kuriai tas sakramentas skiriamas, žadintina ne tik Eucharistijos celebravimo metu. Ją reikia išlaikyti per visą gyvenimą, kad krikščionys, tikėjimo šviesoje nuolat apmąstydami gautąją dovaną, Šventosios Dvasios vadovaujami, kasdieniu gyvenimu Dievui dėkotų ir duotų gausų meilės vaisių.

Kiekvienam pasistiprinusiam šventąja Komunija patariama dar kurį laiką pasimelsti, kad ir toliau gyventų padėkos Dievui nusiteikimu, kuris taip gražiai išreiškiamas Mišiomis [93].

39. Viatikas

Į viatiko būdu priimamą Komuniją reikia žiūrėti kaip į nepaprastą ženklą – dalyvavimą Mišiomis švenčiamame slėpinyje, apimančiame Viešpaties mirtį ir jo nuėjimą pas Tėvą. Kristaus Kūnas pastiprina iškeliaujantį iš šio pasaulio tikintįjį ir jam laiduoja prisikėlimą.

Todėl mirties pavojuje, nesvarbu, iš kur jis kiltų, tikintiesiems įsakyta priimti šv. Komuniją [94]. Sielų ganytojai turi žiūrėti, kad nebūtų delsiama su šiuo sakramentu ir tikintieji jį gautų tebeturėdami sąmonę [95].

Jeigu tikintieji tą dieną jau buvo pastiprinti šventąja Komunija, vis tiek, jiems atsidūrus kritiškoje jų gyvybei situacijoje, labai patartina priimti Komuniją.

40. Negalinčių ateiti į bažnyčią Komunija

Dera uoliai stiprinti Eucharistija ir tuos, kam neįmanoma dalyvauti Eucharistijos celebravime kartu su bendruomene, kad jie visada jaustųsi mylimi bendruomenės nariai.

Sielų ganytojai tesirūpina, kad ligoniams ir seneliams <...> dažnai, o jei galima – kasdien, ypač Velykų laiku, būtų suteikiama galimybė priimti Eucharistiją; tai daryti galima bet kurią valandą.

41. Komunija vien tik vyno pavidalu

Būtinu atveju ir vyskupo sprendimu galima Eucharistiją duoti vyno pavidalu tiems, kurie neįstengia jos priimti duonos pavidalu.

Tokiu atveju, vietos ordinaro sprendimu, galima prie ligonio celebruoti Mišias. Jei Mišios prie ligonio necelebruojamos, Viešpaties Kraujas tebūna po Mišių laikomas gerai uždengtoje taurėje, įdėtoje į tabernakulį; pas ligonį Viešpaties Kraujas nešamas tik labai sandariame indelyje, iš kurio negalėtų išsilieti. Sakramentą teikiant, kiekvienu atveju pasirenkamas tinkamesnis būdas iš tų, kurie numatyti Komunijai abiem pavidalais. Jeigu davus Komuniją lieka kiek brangiausiojo Kraujo, jį priima teikėjas, kuris turi atlikti ir reikiamas abliucijas.

IV. Eucharistijos celebravimas vyskupo gyvenime bei tarnystėje

42. Eucharistijos celebravimas vyskupo gyvenime ir tarnystėje

Eucharistijos celebravimas ypatingu būdu išreiškia Bažnyčios pamaldų viešą ir socialinį pobūdį, nes Bažnyčia „yra vienybės sakramentas, būtent šventoji tauta, vyskupų valdžioje suvienyta ir sutvarkyta“ [96].

„Vyskupas, paženklintas Kunigystės sakramento pilnatve, yra vyriausiojo kunigo malonių dalytojas, ypač Eucharistijoje, kurią pats aukoja ir rūpinasi, kad būtų aukojama <...>. Kiekvieną teisėtą Eucharistijos celebravimą tvarko vyskupas, kurio pareiga – krikščionių religijos kultu garbinti Dievo didybę ir vadovauti tam kultui pagal Viešpaties įsakymus ir Bažnyčios įstatymus, juos determinuojant savo diecezijai“ [97]. Eucharistijos celebravime, kuriam vadovauja vyskupas, apsuptas savo kunigų ir patarnautojų, visai šventajai Dievo tautai aktyviai dalyvaujant, gražiausiai pasireiškia hierarchiškai sutvarkytoji Bažnyčia [98].

43. Eucharistijos celebravimas yra savo pareigas einančių kunigų priedermė

Taip pat kunigai specialiu sakramentu, būtent Kunigystės šventimais, gauna savitą pareigą Eucharistijos celebravime. Juk ir jie, „kaip šventųjų dalykų atlikėjai, ypač Mišių aukoje <...> ypatingu būdu atstovauja Kristaus asmeniui“ [99]. Tad ženklo dėlei dera, kad jie Eucharistijoje dalyvautų atlikdami funkcijas pagal savo luomą [100], t. y. Mišias celebruodami ar koncelebruodami, o ne tik prisidėdami prie jų pasauliečių būdu.

44. Mišių celebravimas kasdien

„Eucharistinės aukos slėpiniu, kuriuo kunigai atlieka ypatingą savo pareigą, nuolat vykdomas mūsų atpirkimo darbas. Todėl jie įsakmiai raginami kasdien ją celebruoti; nors joje ir negalėtų dalyvauti tikintieji, ji vis tiek yra Kristaus ir Bažnyčios veiksmas“ [101], kurį kunigas visuomet atlieka pasauliui išganyti.

45. Celebruojant Mišias reikia ištikimai laikytis Bažnyčios nuostatų

Liturgijoje, ypač Eucharistijos celebravime, išskyrus Aukščiausiąjį Bažnyčios Autoritetą ir pagal teisės nuostatus vyskupijos vyskupą bei Vyskupų konferencijas, niekam, net ir kunigui, neleidžiama savo nuožiūra ką nors pridėti, atimti ir keisti [102]. Todėl kunigams tebūna širdies dalykas taip vadovauti Eucharistijos celebravimui, kad tikintieji jaustųsi dalyvaują ne privataus autoriteto nustatytose apeigose [103], o viešajame Bažnyčios kulte, kurį tvarkyti apaštalams bei jų įpėdiniams yra pavedęs pats Kristus.

46. Parenkant įvairias celebravimo formas, pirmiausia žiūrėtina pastoracinės naudos

„Sielų ganytojai turi budėti, kad ne tik būtų laikomasi įstatymų, nusakančių, ko reikia liturginiams veiksmams galiojančiai ir leistinai atlikti, bet taip pat, kad tikintieji dalyvautų juose sąmoningai, aktyviai ir vaisingai“ [104]. Todėl kunigai iš leidžiamų celebravimo formų atskiriems atvejams teparenka tas, kurios pasirodo tinkamesnės tikinčiųjų poreikiams, dvasinei naudai ir aktyviam dalyvavimui.

47. Koncelebracija

Eucharistijos koncelebravimu gerai išreiškiama aukos ir kunigystės vienybė; kai aktyviai dalyvauja tikintieji, ypatingu būdu pasireiškia Dievo tautos vienybė [105], ypač jei vadovauja vyskupas.

Be to, koncelebracija ženklina ir stiprina broliškus kunigų ryšius, kadangi „bendri šventimai bei uždaviniai visus kunigus tarpusavy sieja glaudžiausia brolybe“ [107].

Nors kiekvienam kunigui paliekama visiška teisė Mišias celebruoti atskirai, yra geriau, kad kunigai tiek savo bendruomenėse, tiek nustatytais protarpiais šaukiamuose suvažiavimuose ir kitomis panašiomis progomis celebruotų tuo prakilniu būdu, jei tik nenukenčia dvasinė tikinčiųjų gerovė (jos visuomet reikia žiūrėti su uoliu pastoraciniu rūpestingumu). Bendrai gyvenantys arba vieną bažnyčią aptarnaujantys kunigai mielai tekviečia į savo konferenciją ir kunigus svečius.

Kompetentingi vyresnieji koncelebravimą tegul palengvina ir rodo jam palankumą, jeigu kitaip daryti nereikalauja sielovados motyvai ar kokia kita pagrįsta priežastis.

Galima koncelebruoti seminarijų, bažnytinių kolegijų bei institutų, vienuolynų, be įžadų bendrai gyvenančių dvasininkų bažnyčiose ir viešose bei pusiau viešose koplyčiose laikomas pagrindines Mišias. Kur yra daug kunigų, kompetentingas viršininkas gali leisti tą pačią dieną koncelebruoti ir daugiau kartų, tačiau skirtingu laiku arba įvairiose šventose vietose.

III dalis
ŠVENTOSIOS EUCHARISTIJOS KAIP PERMANENTINIO SAKRAMENTO KULTAS

I. Eucharistijos laikymo tikslai ir meldimasis prie Švenčiausiojo Sakramento

47. Duonos koncelebracijai paruošimas

Koncelebravimui pagal Ritus servandi in concelebratione Missae 17 str., paruošta didesnio matmens ostija tokios formos ir išvaizdos, kokia labiausiai tiktų tam didžiajam slėpiniui.

48. Eucharistijos laikymo po Mišių tikslai

„Bus ne pro šalį priminti, kad šventųjų pavidalų laikymo bažnyčioje po Mišių pirminis ir pradinis tikslas yra viatiko teikimas; antriniai tikslai yra Komunijos dalijimas ne Mišiose ir tais pavidalais prisidengusio Viešpaties Jėzaus Kristaus garbinimas“ [108]. Ir iš tiesų šventųjų pavidalų laikymas ligoniams <...> įvedė gražų paprotį garbinti tą šventyklose laikomą dangaus duoną. Tokia garbinimo praktika remiasi sveiku ir tvirtu pagrindu [109], juoba kad tikėjimas realiu Viešpaties buvimu skatina jį rodyti išoriškai ir viešai.

50. Meldimasis prie Švenčiausiojo Sakramento

Tikintieji, garbindami Kristų, esantį Švč. Sakramente, teatsimena, kad tas jo buvimas išplaukia iš Mišių aukos ir siekia sakramentinės bei dvasinės Komunijos.

Taigi pamaldumas, kuris tikinčiuosius traukia prie Šventosios Eucharistijos, skatina juos kaip reikiant dalyvauti Velykų slėpinyje ir dėkinga širdimi atsiliepti į dovaną to, kuris savo žmogyste nuolat lieja dieviškąjį gyvenimą į savo Kūno narius [110]. Būdami pas Viešpatį Kristų, jie džiaugiasi jo nuoširdžia bičiulyste ir išlieja jam širdį savais ir saviškių reikalais, meldžiasi už taiką ir pasaulio išganymą. Drauge su Kristumi Šventojoje Dvasioje aukodami Tėvui visą savo gyvenimą, iš to nuostabaus bendravimo semiasi daugiau tikėjimo, vilties ir meilės. Šitaip jie stiprina tuos nusiteikimus, kurie padeda pamaldžiai celebruoti Viešpaties atminimą ir dažnai priimti Tėvo mums duotąją duoną.

Todėl tikintieji tegul stengiasi pagal savo gyvenimo sąlygas garbinti Viešpatį Kristų Švč. Sakramente. O sielų ganytojai tegul juos prie šito traukia pavyzdžiu ir skatina žodžiais [111].

51. Tebūna tikintiesiems lengva įeiti į bažnyčias

Sielų ganytojai tesirūpina, kad visos bažnyčios ir viešosios koplyčios, kur laikoma Švč. Eucharistija, būtų atidarytos bent po keletą valandų iš ryto ir vakare, idant tikintieji lengvai galėtų melstis prie Švenčiausiojo Sakramento.

II. Šventosios Eucharistijos laikymo vieta

52. Tabernakulis

Šventoji Eucharistija pagal teisės nuostatus gali būti nuolat laikoma tik viename tos bažnyčios altoriuje arba tik vienoje vietoje [112]. Todėl kiekvienoje bažnyčioje paprastai tebūna vienas tabernakulis. Jis turi būti tvirtas ir nepažeidžiamas [113].

53. Švenčiausiajam Sakramentui laikyti koplyčia

Bažnyčios ar koplyčios vieta, kur tabernakule laikoma Eucharistija, turėtų būti tikrai pranaši ir tinkama privačiai melstis, idant tikintieji nesiliautų lengvai ir vaisingai garbinę Viešpatį Švč. Sakramente asmenine malda [114]. Todėl rekomenduojama tabernakulį įrengti, jei tai galima padaryti, atskiroje nuo bažnyčios bendrosios centrinės patalpos koplyčioje, ypač tose bažnyčiose, kur dažniau vyksta jungtuvių ar laidotuvių apeigos, arba kurias kas lanko dėl meno ir kultūros paminklų.

54. Tabernakulis altoriaus viduryje ar kitoje bažnyčios vietoje

„Šventoji Eucharistija laikoma nejudamame ir tvirtame tabernakulyje, kuris stovi didžiojo ar pranašiausiojo šoninio altoriaus viduryje arba, pagal teisėtus papročius ir ypatingais atvejais vietos ordinarui leidus, net ir kitoje pagarbioje, tinkamai paruoštoje bažnyčios dalyje.

Leidžiama laikyti Mišias atsigręžus į žmones net ir tada, kai ant altoriaus yra mažas, bet tinkamas tabernakulis“ [115].

55. Tabernakulis altoriuje, prie kurio celebruojamos Mišios su daug žmonių

Celebruojant Mišias, vienas po kito išryškėja būdai, kuriais Kristus būna savo Bažnyčioje [116]: pirma, jis pasirodo esąs pačiu tikinčiųjų susirinkimu jo vardan; toliau – savo žodžiu, kai skaitomas ir aiškinamas Raštas; dar toliau – kunigo asmeniu; pagaliau, ypatingu būdu – eucharistiniais pavidalais. Tad ženklumo požiūriu šventajam celebravimui geriau tinka, kad altoriuje, prie kurio celebruojamos Mišios, eucharistinio Kristaus nuo Mišių pradžios tabernakulyje nebūtų. Kristaus eucharistinis buvimas yra konsekracijos vaisius, ir kiek galima tai turi Mišiose pasirodyti.

56. Tabernakulis statant naujas bažnyčias ir pritaikant esamas bažnyčias bei esamus altorius

Statant naujas bažnyčias reikia laikytis šios Instrukcijos 52 ir 54 str. išdėstytų principų. Dabar esamos bažnyčios ir altoriai turi būti pritaikomi tik sutinkamai su šios Instrukcijos 24 straipsnio taisykle.

57. Švenčiausiojo Sakramento buvimo tabernakule paženklinimas

Šv. Eucharistijos tabernakulyje tikintiesiems paženklinimas užuolaidėle arba kitokiu tinkamu, kompetentingo autoriteto nustatytu būdu.

Viešpačiui teikiamos pagarbos ženklan, sekant senu papročiu, tegul arti tabernakulio visą laiką dega lemputė [117].

III. Eucharistinio maldingumo praktikos

58. Bažnyčia labai rekomenduoja tiek privačiai, tiek viešai garbinti altoriaus Sakramentą ir ne Mišiose pagal teisėtas vyresnybės ir šios Instrukcijos nuostatus, kadangi eucharistinė auka yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė [118].

Tvarkant šios rūšies maldingumo praktikas, reikia laikytis Vatikano II Susirinkimo nuostatų, kuriais nusakomi Liturgijos ir kitų, į Liturgiją neįeinančių šventųjų apeigų santykiai. Itin kreiptinas dėmesys į nuostatą, kuri sako: „Šias praktikas, atsižvelgiant į liturginių metų laikotarpius, reikia tvarkyti taip, kad tie papročiai atitiktų Liturgiją, lyg iš jos išplauktų, tikinčiuosius į ją vestų, nes, suprantama, ji savo prigimtimi toli juos prašoka“ [119].

IV. Eucharistinės procesijos

59. Procesijomis, kuriose Eucharistija, giedant giesmes, iškilmingai nešama <...>, ypač per Kristaus Kūno šventę, krikščionys paliudija tikėjimą šiuo Sakramentu ir prisirišimą prie jo. Vietos ordinaras, atsižvelgdamas į sąlygas, nustato šių procesijų dažnumą, laiką, taip pat vietą ir tvarką, kad jos būtų daromos oriai ir nenukentėtų Švenčiausiajam Sakramentui derama pagarba.

V. Šventosios Eucharistijos išstatymas

60. Šventosios Eucharistijos išstatymas – komuninėje ar monstrancijoje – lenkia tikinčiųjų dvasią pripažinti joje nuostabiai esantį Kristų ir skatina širdis su juo bendrauti. Taigi labai gerai puoselėja kultą, kurį reikia jam teikti dvasia ir tiesa.

Reikia stengtis, kad išstatomo Švenčiausiojo Sakramento kultas rodytų jo ryšį su Mišiomis. Todėl, kai Švenčiausiasis Sakramentas išstatomas iškilmingai ilgesniam laikui, tikslinga tai daryti pabaigoje Mišių, per kurias pakonsekruojama garbinimui išstatomoji Ostija. <...> Išstatymą tvarkant [120], reikia stropiai vengti visko, kas kokiu nors būdu galėtų temdyti Kristaus troškimą, kad Šv. Eucharistija visų pirma mums būtų maistas, vaistas ir parama [121].

61. Draudžiama celebruoti Mišias prie išstatyto Švč. Sakramento

Esant išstatytam Švenčiausiajam Sakramentui, draudžiama toje pačioje bažnyčios patalpoje celebruoti Mišias. Atšaukiami iki šiol galioję priešingi leidimai ar tradicijos, kad ir specialiai paminėtini.

Mat be motyvų, pateiktų šios instrukcijos 55 straipsnyje, Eucharistijos slėpinio celebravimas tobulesniu būdu apima tą dvasinį bendravimą, į kurį išstatymas siekia vesti tikinčiuosius, ir todėl tos pagalbinės priemonės jis nėra reikalingas.

Kai Švenčiausiasis Sakramentas išstatomas visai dienai ar kelioms dienoms iš eilės, celebruojant Mišias reikia išstatymą pertraukti, nebent Mišios būtų celebruojamos atskirtoje koplyčioje ir adoruoti pasiliktų bent šiek tiek tikinčiųjų.

Jei kur nors seno priešingo papročio nutraukimas tikintiesiems būtų nesuprantamas, vietos ordinaras tenustato tam tikrą terminą, bet ne per ilgą, per kurį tikintieji būtų parengti, prieš pradedant taikyti šią taisyklę.

62. Kaip tvarkytinos išstatymo apeigos

Trumpam išstatant Švenčiausiąjį Sakramentą, komuninė ar monstrancija statoma ant altoriaus mensos; jei tai trunka ilgesnį laiką, iškilnesnėje vietoje galima pastatyti sostą; tačiau reikia žiūrėti, kad jis nebūtų pernelyg aukštai ir toli.

Viską reikia sutvarkyti taip, kad, išstačius Švenčiausiąjį, maldingai nusiteikę tikintieji atsidėtų Viešpačiui Kristui.

Nuoširdžiam meldimuisi palaikyti leidžiama skaityti iš Šventojo Rašto, pasakyti homiliją arba trumpus pamokslėlius, skatinančius geriau įvertinti Eucharistijos slėpinį. Taip pat pritinka, kad tikintieji į Dievo žodį atsilieptų giesmėmis. Naudinga kartkartėmis išlaikyti šventą tylą.

Išstatymo pabaigoje teikiamas palaiminimas Švenčiausiuoju Sakramentu. Jei vartojama vietinė kalba, vietoj prieš palaiminimą giedamo himno Tantum ergo Vyskupų konferencijos sprendimu galima giedoti kurią nors kitą eucharistinę giesmę.

63. Iškilmingasis išstatymas kasmet

Bažnyčiose, kuriose Eucharistija laikoma nuolat, Švenčiausiasis Sakramentas gali būti iškilmingai išstatomas ilgesnį laiką kasmet, nors ir su pertraukomis, kad vietos bendruomenė šį slėpinį geriau apmąstytų ir pagarbintų.

Tačiau toks išstatymas, vietos ordinarui sutikus ir pagal nustatytas taisykles atliktinas tik tada, kai numatoma, jog susirinks pakankamai tikinčiųjų.

64. Ilgalaikis išstatymas

Iškilus kokiam nors svarbiam ir bendram reikalui, vietos vyskupas gali įsakyti maldavimus prie ilgesnį laiką išstatyto Švenčiausiojo Sakramento (gali būti nepertraukiami) tose bažnyčiose, į kurias gausiau sueina tikinčiųjų.

65. Išstatymo pertraukimas

Kai nėra pakankamai garbintojų, galima Švenčiausiąjį Sakramentą uždaryti į tabernakulį iš anksto nustatytomis ir paskelbtomis valandomis, tačiau ne dažniau kaip du kartus per dieną, pavyzdžiui, pietums ir nakčiai.

Galima uždaryti paprastesniu būdu ir be giedojimo: kunigas, apsivilkęs kamža ir užsidėjęs stulą, trumpai pagarbina Švenčiausiąjį Sakramentą ir jį padeda į tabernakulį. Panašiai nustatytu laiku kunigas jį vėl išstato, trumpai pagarbina ir nueina.

66. Trumpalaikiai išstatymai

Taip pat ir trumpam išstatant Švč. Sakramentą pagal teisės nuostatus būtina, prieš laiminant Švenčiausiuoju Sakramentu, kai tikslinga, skirti laiko Dievo žodžio skaitymams, giesmėms, maldoms ir pasimeldimui kurį laiką tyloje.

Vietų ordinarai tepasirūpina, kad Švenčiausiasis Sakramentas visada ir visur būtų išstatomas su reikiama pagarba. Draudžiama Švenčiausiąjį išstatyti tiktai norint palaiminti po Mišių.

VI. Eucharistiniai kongresai

67. Eucharistiniuose kongresuose krikščionys nuoširdžiai tesistengia giliau pažinti šį didį šventą slėpinį, prieš akis turėdami įvairius jo aspektus (plg. šios Instrukcijos 3 str.). Tegu švenčia šį slėpinį pagal Vatikano II Susirinkimo nuostatus ir tegarbina jį asmenine malda bei įvairiomis pamaldumo praktikomis, ypač iškilminga procesija, tačiau viską turi vainikuoti iškilmingas Mišių celebravimas.

Vykstant visos srities (regiono) eucharistiniam sąskrydžiui, dera kai kurias bažnyčias rezervuoti nuolatiniam adoravimui.

Popiežius Paulius VI audiencijoje, 1967 m. balandžio 13 dieną suteiktoje šios Šventosios kngregacijos prefektui kardinolui Arkadijui M. Laraonai, šią Instrukciją aprobavo bei savo autoritetu patvirtino ir liepė paskelbti, kartu patvarkydamas, kad ji įsigaliotų nuo 1967 m. rugpjūčio 15 dienos – nuo Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų šventės.

Visi priešingi nuostatai nebegalioja.

Roma, 1967 m. gegužės 25 d., Švč. Kristaus Kūno šventė