PRATARMĖ

Šiandienė visuomenė, sąlygota globalizacijos, tapo daugiakultūrė, ir tai yra faktas. Skirtingų kultūrų buvimas vienu laiku yra didelis turtas, jei skirtingų kultūrų susitikimas išgyvenamas kaip abipusis praturtinimas. Vis dėlto, jei laikomas grėsme socialinei sanglaudai ar pavienių asmenų arba grupių teisių apsaugai bei įgyvendinimui, daugiakultūriškumas gali virsti rimta problema. Įgyvendinti darnų ir taikingą santykį tarp įsitvirtinusių ir naujų kultūrų, kai vienų ir kitų praktikos bei papročiai tarp savęs kertasi, nėra lengva. Daugiakultūrė visuomenė jau kurį laiką yra vyriausybių ir tarptautinių organizacijų rūpesčio objektas. Domėtis šiuo reiškiniu ir imtis apibrėžtų projektų šioje srityje taip pat pradėjo Bažnyčios auklėjamosios ir akademinės institucijos.

Auklėjimui ateities atžvilgiu tenka esminis iššūkis: padaryti galimą skirtingų kultūrinių išraiškų sugyvenimą [1] ir skatinti dialogą, prisidedantį prie taikios visuomenės kūrimo. Šį kelią sudaro keli etapai: daugiakultūriškumo savo gyvenimo kontekste atradimas, išankstinių nuostatų įveikimas drauge gyvenant bei dirbant, globališkumo ir pilietiškumo ugdymasis „per kitą“. Skatinimas susitikti skirtingus žmones prisideda prie geresnio tarpusavio supratimo, tačiau nereikalauja išsižadėti savosios tapatybės.

Didelė atsakomybė čia tenka mokyklai, pašauktai savo pedagoginiuose projektuose plėtoti tarpkultūrinį dialogą. Šis tikslas sunkus, nelengvai pasiekiamas, bet būtinas. Jau pati auklėjimo prigimtis reikalauja atsiverti kitai kultūrai neprarandant savo tapatybės ir priimti kitą išvengiant pavojaus tapti savyje užsisklendusia ir ribota kultūra. Todėl būtina stengtis, kad jaunuoliai per savo mokyklinę bei akademinę patirtį įgytų teorinių ir praktinių priemonių labiau pažinti kitus ir save, savo ir svetimų kultūrų vertybes. Atvira ir dinamiška akistata padės suvokti skirtumus būdų, įgalinančių išvengti to, kas sukelia konfliktus, ir taps proga vienam kitą praturtinti ir siekti darnaus sugyvenimo.

Šiame kontekste katalikiškosios mokyklos pašauktos prisidėti vadovaudamosi sava pedagogine bei kultūrine tradicija ir gerai pagrįstais auklėjamaisiais projektais. Katalikiškosioms mokykloms, įpratusioms priimti moksleivius iš skirtingų kultūrinių bei religinių aplinkų, dėmesys tarpkultūriniam matmeniui nėra naujas dalykas, tačiau šiandien šioje srityje būtina drąsi ir novatoriška ištikimybė savo auklėjamajam projektui [2]. Tai galioja visiems kontekstams, kuriuose veikia katalikiškos mokyklos, – ir šalims, kur katalikų bendruomenė yra mažuma, ir toms, kur katalikiškoji tradicija įsišaknijusi. Pirmosiose šalyse ugdytinas gebėjimas liudyti ir plėtoti dialogą nenupuolant į patogų reliatyvizmą, kai visos religijos laikomos lygiavertėmis ir Absoliuto, kurio niekas iš tikrųjų negali pažinti, apraiškomis, o antroje šalių grupėje svarbu mokėti atsakyti gausybei jaunuolių, dėl vis labiau plintančios sekuliarizacijos praradusių „religinius namus“.

Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, ištikima po Vatikano II Susirinkimo jai patikėtajai užduočiai gilinti katalikiškojo auklėjimo principus, trokšta prisidėti prie tarpkultūrinio dialogo katalikiškose mokyklose bei auklėjimo institucijose skatinimo ir pateikti gairių šioje srityje. Todėl šis dokumentas pirmiausia skiriamas tėvams, labiausiai ir savaime atsakingiems už savo vaikų auklėjimą, taip pat organizacijoms, atstovaujančioms šeimoms mokyklose, katalikiškųjų mokyklų vadovams, mokytojams ir kitam personalui, kartu su moksleiviais sudarantiems edukacinę bendruomenę, nacionalinių vyskupų konferencijų ir vyskupijų komisijoms, pašvęstojo gyvenimo institutams, vyskupams, sąjūdžiams, tikinčiųjų asociacijoms ir kitoms organizacijoms, užsiimančioms pastoracija auklėjimo srityje. Be to, džiaugiamės galėdami pasiūlyti šį dokumentą kaip dialogo ir apmąstymo priemonę visiems, kuriems rūpi mokyti asmenį statydinti taikią ir solidarią visuomenę.

PIRMAS SKYRIUS
KONTEKSTAS

Kultūra ir kultūrų daugis

1. Kultūra yra ypatinga žmogaus raiška, jo savitas būdas būti ir organizuoti savo buvimą pasaulyje. Naudodamiesi nuo gimimo duotais kultūrinio paveldo ištekliais, žmonės geba giedrai ir subalansuotai save plėtoti palaikydami sveiką santykį su aplinka, kurioje gyvena, ir su kitais žmonėmis. Vis dėlto sąsaja su savo kultūra, nors būtina ir gyvybiškai svarbi, jų neįpareigoja užsisklęsti, bet yra visiškai suderinama su kitos kultūros pažinimu ir susitikimu su ja. Kultūrinė įvairovė iš tikrųjų yra turtas ir suvoktina kaip žmonių giminės pamatinės vienybės išraiška.

2. Vienas iš mūsų epochos reiškinių, turinčių ypač didelį poveikį kultūros sričiai, yra globalizacija. Palengvindama komunikavimą tarp įvairių pasaulio teritorijų ir nepalikdama nuošalyje nė vieno egzistencijos sektoriaus, globalizacija išryškino žmogiškajai patirčiai būdingą kultūrų daugį. Tai nėra vien teorinis ar bendras aspektas: juk kiekvienas asmuo be paliovos veikiamas informacijos ir naujienų iš visų pasaulio kampelių ir kasdien susidurdamas su kultūrų įvairove vis labiau jaučiasi savotiško „pasaulinio kaimo“ dalimi.

3. Tačiau tokia kultūrų įvairovė yra ne ankstesnių paveldėtų skirtingumų įrodymas, bet veikiau nuolatinio populiacijų maišymosi, vadinamo „metizacija“ arba „hibridizacija“, istorijos tėkmėje vaisius, o tai reiškia, kad tokio dalyko kaip „grynoji“ kultūra nėra. Skirtingos gamtinės, istorinės ir socialinės sąlygos lėmė didelę vienos žmonių bendruomenės įvairovę, tačiau joje kiekvienas žmogus vis dėlto „yra asmuo, tai yra prigimtis, apdovanota protu ir laisva valia, ir, vadinasi, teisių ir pareigų, tiesiogiai ir vienu metu išplaukiančių iš jo pačios prigimties, ir todėl visuotinių, neliečiamų bei neatimamų, subjektas“ [3].

4. Dabartinis daugiakultūriškumo reiškinys, susijęs su globalizacijos atėjimu, šiandien kelia pavojų problemišku būdu išryškinti žmogaus kultūriniam horizontui būdingą „įvairovę vienybėje“. Juk vis artimesnio įvairių kultūrų susitikimo dinamika pagimdo daug dviprasmiškumo: viena vertus, pastūmėja didesnio vienodumo formų link ir, kita vertus, suteikia erdvės liaupsinti skirtingų kultūrų savitas ypatybes. Turint priešais akis žmonių mobilumą, masinį komunikavimą, internetą, socialinius tinklus ir pirmiausia milžinišką vartojimo bei produktų, prisidedančių prie pasaulio „suvakarietinimo“, paplitimą, teisėta kelti klausimą, kokia dalia laukia kiekvienos kultūros savitybių. Tačiau, nors ėjimo kultūrinio vienodumo link tendencija ir išlieka, sykiu yra ir daug gyvų bei veiklių grupes skiriančių elementų, neretai kurstančių fundamentalizmą ir užsisklendimą savyje. Tad pliuralizmas bei tradicijų, papročių ir kalbų įvairovė, patys savaime abipusio praturtinimo ir plėtros veiksnys, gali atvesti prie aštresnio savosios tapatybės akcentavimo, įžiebiančio susidūrimus ir konfliktus.

5. Vis dėlto būtų klaidinga manyti, kad daugybės pasaulio ramybę drumsčiančių konfliktų priežastis yra etniniai ir kultūriniai skirtumai. Jų šaknys galiausiai yra plotinės, ekonominės, etninės, religinės, teritorinės ir tikrai ne išskirtinai ar pirmiausia kultūrinės. Tačiau kultūriniai, istoriniai ir simboliniai elementai pasitelkiami žmonėms mobilizuoti ir sukurstyti smurtą, kurio tikrosios priežastys – ekonominė konkurencija, socialiniai kivirčai, politinis absoliutizmas.

6. Augantis visuomenės daugiakultūriškumas ir grėsmė, kad, priešingai savo tikrajai prigimčiai, kultūros bus panaudotos kaip priešpriešos bei konflikto elementai, dar labiau verčia imtis užduoties megzti tarp asmenų ir tarp kultūrų gilius tarpkultūrinius ryšius, ir mokykla yra viena iš tinkamiausių dialogo tarp kultūrų vietų.

Kultūra ir religija

7. Dar vienas aptartinas aspektas yra kultūros ir religijos santykis. „Kultūros sąvoka yra platesnė už religijos sąvoką. Pasak vienos sampratos, religija yra transcendentinis kultūros matmuo ir tam tikra prasme jos siela. Religijos tikrai prisidėjo prie kultūros pažangos ir žmogiškesnės visuomenės statydinimo“ [4]. Religiją įkultūrinus, kultūra tampa derlinga dirva turtingesnei žmonijai, prilygstančiai savo savitam bei giliam pašaukimui – būti atvirai kitiems ir Dievui. Todėl „metas <...> giliau suvokti, kad kiekvienos autentiškos kultūros varomasis branduolys yra artinimasis prie Dievo slėpinio, kuris vienintelis yra visuomeninės tvarkos, kurios šerdį sudaro asmens kilnumas ir atsakomybė, nesugriaunamas pagrindas“ [5].

8. Religija paprastai siūlosi kaip prasmingas atsakymas į pamatinius vyrų ir moterų klausimus: „Iš įvairių religijų žmonės laukia atsakymų į paslaptingas žmogiškosios būties mįsles, kurios ir šiandien, kaip kitados, skverbiasi į širdies gelmes“ [6]. Tokia padėtis religijas neišvengiamai verčia plėtoti dialogą ne tik tarp savęs, bet ir su įvairiomis ateistinėmis ar nereliginėmis žmogaus bei istorijos aiškinimo formomis, nes pastarosioms irgi priskiriami prasmės klausimai. Tarpreliginio dialogo, kuris suprantamas kaip platesnis skirtingų požiūrių individų ir bendruomenių susitikimas, poreikį šiandien esmingai svarbiu taip pat laiko valstybės bei pilietinė visuomenė. Kad šioje jautrioje srityje būtų išvengta patogių supaprastinimų ir iškraipymų, atkreipsime dėmesį į kai kuriuos momentus.

9. Vakarų pasaulio, vis labiau paženklinto daugiakultūriškumo, didėjanti sekuliarizacija kelia pavojų religinę patirtį, laikomą leistina vien privačioje srityje, nustumti į patį paribį. Kalbant bendriau, iš vyraujančios sampratos stengiamasi tyliai pašalinti antropologinį klausimą, t. y. klausimą dėl žmogaus pilnatviško kilnumo ir paskirties. Šitaip siekiama iš kultūros ištrinti bet kokias religines apraiškas. Tačiau nesuvokiama religinio matmens svarba siekiant vaisingo ir naudingo dialogo tarp kultūrų. Negana tokio bendro nusiteikimo, yra ir kitų reiškinių, irgi keliančių grėsmę, kad religinės patirties svarba kultūrai bus nuvertinta. Tereikia atminti sektų ir New Age plitimą; pastarasis sąjūdis taip tapatinamas su šiuolaikine kultūra, kad net nebelaikomas naujove [7].

10. Apeliuodama į galutinę ir, vadinasi, prasmę pagrindžiančią tiesą, nuo kurios Vakaruose vyraujanti kultūra, regis, nutolo, religija, kad ir kaip būtų, esmingai padeda statydinti socialinę bendruomenę, gerbiančią bendrąjį gėrį ir siekiančią skatinti kiekvieną žmogų. Todėl tie, kurie turi politinės galios, pašaukti veiksmingai įvertinti emancipacijos ir visų įtraukimo galimybes, būdingas kiekvienai kultūrai bei religijai ir jų įgyvendinamas. Svarbus tokio įvertinimo kriterijus yra jų veiksmingas gebėjimas branginti visą žmogų ir visus žmones. Toks kriterijus glūdi pačioje krikščionybėje, Dievo, turinčio žmogišką veidą [8], religijoje.

11. Religija gali prisidėti prie dialogo tarp kultūrų „tik tada, kai Dievas atranda vietos ir viešojoje plotmėje“ [9]. „Teisės viešai išpažinti savo religiją bei darbuotis, kad apie tikėjimo tiesas sužinotų ir viešasis gyvenimas, paneigimas tikrajam vystymuisi daro žalą. Religijos pašalinimas iš viešosios srities ir, kita vertus, religinis fundamentalizmas trukdo žmonėms susitikti ir bendradarbiauti žmonijos pažangos labui. <...> Laicizmas ir fundamentalizmas panaikina proto ir religinio tikėjimo vaisingo dialogo bei naudingo bendradarbiavimo galimybę. Protą tikėjimas turi nuolatos apvalyti, pirmiausia politinį protą, kuris negali savęs laikyti visagaliu. Protas savo ruožtu turi apvalyti religiją, kad parodytų jos žmogiškąjį veidą. Tokio dialogo nutrūkimas žmonijos vystymuisi brangiai kainuoja“ [10]. Todėl protas ir tikėjimas turi vienas kitą pripažinti bei vienas kitą praturtinti.

12. Svarbus klausimas dialoge tarp kultūrų yra tikėjimo akistata su įvairiomis ateizmo formomis ir humanistiniais nereliginiais požiūriais. Tokia akistata reikalauja diskusijos centru padaryti paiešką to, kas prisideda prie visapusiško viso žmogaus ir visų žmonių vystymosi, vengiant panirti į bergždžią vieno su kitu susikirtimą. Taip pat būtina, kad visuomenė pripažintų teisę į tapatybę. Savo ruožtu Bažnyčia, kupina iš Evangelijos versmių semiamos meilės, vadovaudamasi Žodžio įsikūnijimo slėpiniu, ir toliau skelbs, „kad žmogus vertas pagarbos bei meilės dėl jo paties, o jo kilnumas gerbtinas. Tad broliai turėtų iš naujo išmokti kalbėtis kaip broliai, gerbti bei suprasti vienas kitą, kad pats žmogus galėtų išgyventi ir augti kilnumu, laisve, pagarba. Juo labiau bus slopinamas kultūrų dialogas, juo labiau šiuolaikinis pasaulis susidurs su konfliktais, galinčiais kelti mirtiną grėsmę žmonijos ateičiai. Įveikdami išankstines nuostatas, kultūrines kliūtis, rasinius, kalbinius, religinius, ideologinius skirtumus, žmonės turi pripažinti, jog yra broliai ir seserys, priimti vienas kito skirtingumą“ [11].

Katalikų religija ir kitos religijos

13. Tokiame kontekste itin reikšmingas tampa dialogas tarp religijų. Jis yra savitas ir pirmiausia išryškina kiekvienos religijos valdžios kompetencijos svarbą. Tarpreliginis dialogas, vykstantis religiniu kultūros mat­meniu, paprastai susipina su tarpkultūrinio auklėjimo aspektais, nors jo viso neaprėpia ir su juo iki galo nesutampa.

Globalizacija padidino tautų, turinčių skirtingas tradicijas ir religijas, tarpusavio priklausomybę. Šiuo atžvilgiu netrūksta tvirtinančių, kad skirtumai neišvengiamai yra susiskaldymo priežastis ir todėl daugių daugiausia pakęstini, o kai kas netgi mano, jog religijas reikėtų tiesiog nutildyti. „Priešingai, jie [skirtumai] teikia puikią progą skirtingų religijų žmonėms gyventi kartu giliai vieniems kitus gerbiant, vertinant bei pripažįstant ir drąsinant vaikščioti Dievo keliais“ [12].

Šiuo atžvilgiu Katalikų Bažnyčia jaučia vis didesnę dialogo, kuris, remdamasis savojo tikėjimo tapatybės suvokimu, padėtų žmonėms sueiti į sąlytį su kitomis religijomis, svarbą. Dialogas reiškia ne tik pokalbį, bet ir visumą pozityvių bei konstruktyvių tarpreliginių ryšių su kitų tikėjimų asmenimis ir bendruomenėmis siekiant vieniems kitus geriau pažinti [13].

Dialogą su kitų religijų asmenimis ir bendruomenėmis motyvuoja tai, kad visi esame Dievo kūriniai. Dievas veikia kiekviename žmoguje, savo protu įžvelgiančiame Dievo slėpinį ir pripažįstančiame visuotines vertybes. Be to, dialogas skatina ieškoti įvairiose religinėse tradicijose bendrų etinių vertybių paveldo, kad tikintieji galėtų prisidėti prie bendrojo gėrio, teisingumo ir taikos įtvirtinimo. Todėl, „kadangi daugelis nedelsdami nurodys akivaizdžius religijų skirtumus, mums, kaip tikintiems ar religingiems žmonėms, iškyla iššūkis aiškiai skelbti tai, ką turime bendra“ [14].

Be to, dialogas, Katalikų Bažnyčios puoselėjamas su kitomis Bažnyčiomis ir krikščionių bendruomenėmis, neužsisklendžia tam, ką turime bendra, bet vis krypsta į aukščiausią tikslą iš naujo atrasti prarastą vienybę [15]. Ekumenizmo tikslas yra regima krikščionių vienybė, kurios savo mokiniams meldė Jėzus: Ut unum sint, kad visi būtų viena (plg. Jn 17, 21).

14. Dialogo tarp tikinčiųjų būdai gali būti įvairūs: gyvenimo dialogas dalijantis džiaugsmais ir skausmais, darbo dialogas bendradarbiaujant vyro ir moters vystymosi skatinimo srityje, teologinis dialogas, jei tai įmanoma, tyrinėjant vienas kito religinį paveldą, religinės patirties dialogas.

15. Toks dialogas yra ne kompromisas, bet veikiau erdvė skirtingų religijų tikintiesiems vieni kitiems liudyti, geriau pažinti kitų religiją bei iš jos išplaukiančias etines elgsenas. Iš kito asmens bei jo religinių ir etinių nuostatų, būdingų jo tikėjimui ir praktikai, tiesioginio ir objektyvaus pažinimo išauga abipusė pagarba bei vertinimas, vienas kito supratimas, pasitikėjimas ir drau­gystė. „Kad būtų tikras, toks dialogas turėtų būti aiškus, vengti reliatyvizmo ir sinkretizmo, sykiu būti ženklinamas nuoširdžios pagarbos kitiems, susitaikymo bei broliškumo dvasios“ [16].

16. Dialogo aiškumas pirmiausia reiškia ištikimybę savo krikščioniškajai tapatybei. „Krikščionybė siūlo Jė­zų iš Nazareto. Mes tikime, jog jis yra amžinasis Logos, prisiėmęs kūną, kad sutaikintų žmogų su Dievu ir atskleistų visus dalykus pagrindžiančią prasmę. Būtent jį mes siūlome dialogo tarp religijų forumui. Karštas troškimas sekti jo pėdomis akina krikščionis atverti savo protus ir širdis plėtojant dialogą (plg. Lk 10, 25–37; Jn 4, 7–26)“ [17]. Katalikų Bažnyčia skelbia, kad „Jėzus Kristus žmonijai ir jos istorijai turi vienatinę ir nepakartojamą, tiktai jam būdingą išskirtinę, visuotinę ir absoliučią reikšmę bei vertę. Jėzus iš tikro yra dėl visų išganymo žmogumi tapęs Dievo Sūnus“ [18]. Todėl tai yra ne tik tarpreliginio dialogo, bet ir tinkamo tarpkultūrinio auklėjimo, neatsieto nuo religinės tapatybės, būtina sąlyga.

17. Reikšmingos tokio auklėjimo vietos yra katalikiškoji mokykla ir katalikiškieji aukštesniojo lavinimo institutai. Auklėjimo instituciją kaip „katalikišką“ apibrėžia tai, kad ji remiasi krikščioniškąja tikrovės samprata, kurios „centras yra Jėzus Kristus“ [19]. Todėl „katalikiškosios mokyklos šiandien yra evangelizacijos, visapusiško ugdymo, įkultūrinimo ir gyvenimo dialogo tarp jaunuolių iš skirtingų religijų bei aplinkų mokymosi vietos“ [20]. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie vieną Albanijos mokyklą, „kuri po ilgo religinių institucijų persekiojimo laikotarpio 1994 m. atnaujino savo veiklą ir priima bei ugdo katalikų, ortodoksų, musulmonų vaikus, taip pat auklėtinius, gimusius agnostikų šeimose“, pareiškė, kad „mokykla šitaip tampa dialogo ir giedro susitikimo vieta, skatinanti pagarbos, įsiklausymo, draugystės ir bendradarbiavimo nuostatas“ [21].

18. Tokiame kontekste auklėjimui tenka atsakomybė „išmokyti asmenis suvokti savo šaknis ir duoti atramos taškus, leidžiančius jiems tiksliau apibrėžti savo ypatingą vietą pasaulyje“ [22]. Visi vaikai ir jaunuoliai turi turėti galimybę pažinti savo religiją ir kitoms religijoms būdingus elementus. Kitokių mąstymo bei tikėjimų būdų pažinimas išsklaido baimę ir kiekvieną apdovanoja kitiems būdingu mąstymu bei jų dvasinėmis tradicijomis. Todėl mokytojai privalo visada gerbti savo būties tiesos ieškantį žmogų, branginti ir skleisti didžiąsias kultūrines tradicijas, atviras transcendencijai ir išreiškiančias laisvės bei tiesos siekį.

19. Toks pažinimas neapsiriboja savimi, bet atsiveria dia­logui. Juo pažinimas turtingesnis, juo labiau gebama palaikyti dialogą ir sugyventi su išpažįstančiaisiais kitą religiją. Skirtingos religijos atviro dialogo tarp kultūrų kontekste gali ir turi esmingai prisidėti prie bendrųjų vertybių suvokimo ugdymo.

20. Savo ruožtu dialogas, pažinimo vaisius, puoselėtinas siekiant sugyventi bei statydinti meilės civilizaciją. Tai reiškia ne tiesos nutylėjimą, bet auklėjimo tikslo įgyvendinimo siekį – auklėjimo, kuriam „tenka ypatinga funkcija kuriant solidaresnį ir taikesnį pasaulį. Jis gali padėti įtvirtinti visapusišką humanizmą, atvirą etiniam bei religiniam matmeniui ir mokantį tinkamai įvertinti kultūrų bei dvasinių įvairių civilizacijų vertybių pažinimo ir pagarbos joms svarbą“ [23]. Tokiu dialogu tarpkultūrinio auklėjimo srityje norima „pašalinti įtampą ir konfliktus, taip pat galimus susikirtimus siekiant įvairių religinių kultūrų tam tikrame apibrėžtame regione geresnio tarpusavio supratimo. Dialogas gali padėti apvalyti religiją nuo visų dehumanizuojančių elementų ir būti savotišku virsmo veiksniu, taip pat gali padėti skatinti tradicines kultūrines vertybes, kurioms grėsmę kelia šiuolaikybė bei galima niveliacija dėl skirtumo nedarančios internacionalizacijos“ [24]. „Dialogas yra labai svarbus savo paties brendimui, nes augama būtent susitinkant su kitu asmeniu, susitinkant su kitomis kultūromis, taip pat tinkamai susitinkant su kitomis religijomis: kaip tik tada augama, bręstama. <...> Būtent tokiu dialogu kuriama taika“, – patvirtino popiežius Pranciškus [25].

ANTRAS SKYRIUS
POŽIŪRIAI Į PLIURALIZMĄ

Skirtingos interpretacijos

21. Jei pliuralizmas yra neginčijama šiandienio pasaulio duotybė, tai tada iškyla dialogo ir skirtingų kultūrų integracijos potencialo įvertinimo problema. Dialogo kelias tampa galimas ir vaisingas, kai remiasi kiekvieno asmens kilnumo suvokimu ir visų vienybe, grįsta bendra žmogyste bei dalijimusi ta pačia dalia [26]. Kita vertus, tarpkultūrinis dialogas, kurį rinktis verčia dabartinė pasaulio situacija ir kiekvienos kultūros pašaukimas, siūlosi kaip ateičiai atvira orientacinė idėja, lydima skirtingų pliuralizmo interpretacijų, kurios pateikiamos ir įgyvendinamos socialinėje, politinėje ir mums rūpimoje edukacinėje srityje.

Pateikiami du pagrindiniai požiūriai į pliuralizmo tikrovę – reliatyvistinis ir asimiliacionistinis; abu, nors ir turi teigiamų apsektų, yra nepakankami.

Reliatyvistinis požiūris

22. Kultūros reliatyvumo suvokimas ir reliatyvizmo rinkimasis – iš pagrindų skirtingi dalykai. Pripažinimas, kad tikrovė yra istorinė ir kintama, nebūtinai veda prie reliatyvistinio požiūrio. Reliatyvizmas, priešingai, gerbia skirtumus, bet sykiu suskirsto juos į autonominius pasaulius, laikydamas juos izoliuotais bei hermetiškai perskirtais ir todėl darančiais dialogą neįmanomą. Reliatyvistinis „neutralumas“ iš tikrųjų sankcionuoja kiekvienos kultūros savo aplinkoje absoliutumą, trukdo taikyti metakultūrinio vertinimo kriterijų ir siekti visuotinių aiškinimų. Toks modelis remiasi tolerancijos vertybe, apsiribojančia tik kito asmens priėmimu be jokios galimybės vesti dialogą ir vienas kitą pripažinti abipusiškai keičiantis. Vadovaujantis tokia tolerancijos idėja, santykis su bet kuria skirtinga kultūra traktuojamas kaip iš esmės pasyvus. Nereikalaujama būtinai domėtis kito poreikiais ir kančiomis, įsiklausyti į jo argumentus, susipažinti su jo vertybėmis ar juolab jas pamilti.

23. Toks požiūris grindžia politinį ir socialinį multikultūralizmo modelį, nepateikiantį tinkamų sprendimų, kaip sugyventi, ir nepadedantį plėtoti dialogo tarp kultūrų. „Pirmiausia galima pastebėti nekritiškai priimamą kultūrinį eklektizmą: kultūros tiesiog sustatomos greta ir laikomos iš esmės lygiavertėmis ir viena kita pamainomomis. Tai skatina smukti į reliatyvizmą, menkai naudingą autentiškam dialogui tarp kultūrų. Visuomeninėje plotmėje kultūrinis reliatyvizmas lemia kultūrinių grupių atskirą gyvenimą viena šalia kitos be autentiško dialogo ir todėl be tikros integracijos“ [27].

Asimiliacionistinis požiūris

24. Tikrai ne daugiau įtikinamas yra vadinamasis asimiliacionistinis požiūris, ženklinamas ne abejingumo kitai kultūrai, bet reikalavimo prisitaikyti. Tokio požiūrio pavyzdys būtų masinės imigracijos šalis, ateivius įsileidžianti tik su sąlyga, jei jie išsižadės savo tapatybės, savo kultūrinių šaknų. Laikantis asimiliacija grįsto edukacinio modelio, kitas turi atsisakyti savų kultūrinių saitų ir padaryti savais būdingus kitai grupei ar priimančiajai šaliai; mainai susiaurėja iki vien mažumos kultūros įsiurbimo į daugumos kultūrą, beveik ar apskritai nekreipiant dėmesio į gimtąją kultūrą.

25. Bendresniu lygmeniu asimiliacionistinis požiūris įgyvendinamas kultūros, turinčios universalistinių tendencijų ir savo kultūrines vertybes mėginančios primesti per ekonominę, komercinę, karinę, kultūrinę įtaką. Tada akivaizdus kitas pavojus: gresia „elgsenų ir gyvensenų kultūrinis suplokštėjimas ir suvienodėjimas“ [28].

Tarpkultūrinis požiūris

26. Tarptautinė bendrija pripažįsta, kad tradiciniai požiūriai, kaip mūsų visuomenėje elgtis su kultūriniais skirtumais, irgi pasirodė netinkami. Tačiau, kaip įveikti kliūtis, iškeltas pozicijų, kurios negeba tinkamai paaiškinti multikultūrinio matmens? Rinktis tarpkultūrinio dialogo perspektyvą tai nereiškia apsiriboti vien imigrantų funkcinio įtraukimo strategijomis, ypatingo pobūdžio kompensacinėmis priemonėmis. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad keblumų kyla ne tik dėl migracinių krizių, bet ir dėl padidėjusio žmogaus mobilumo.

27. Iš tiesų, laikantis prasmingos auklėjimo perspektyvos, „šiandien kultūrų sąveikavimo galimybės kur kas didesnės ir atveria naujas dialogo tarp kultūrų perspektyvas – dialogo, kuris, idant būtų veiksmingas, iš skirtingų pokalbio partnerių kaip išeities taško reikalauja gilaus savo savitos tapatybės suvokimo“ [29]. Taip žvelgiant, įvairovė nustoja būti suvokiama kaip problema, bet imama laikyti bendruomenės, kuriai būdingas pliuralizmas, ištekliumi, proga atverti visą sistemą visiems kilmės, vyro ir moters santykio, socialinio sluoksnio ir išsilavinimo sąlygotiems skirtumams.

28. Toks požiūris remiasi dinamiška kultūros, kuri šalinasi užsisklendimo ir nedemonstruoja įvairovės stereotipinėmis ar folkloristinėmis apraiškomis, samprata. Tarpkultūrinės strategijos veiksmingos tik tada, kai vengiama skaidyti individus į autonomiškus ir hermetiškus kultūrinius pasaulius, bet, priešingai, skatinamas susitikimas, dialogas ir abipusis keitimasis siekiant įgalinti sugyvenimą bei užbėgti už akių galimiems konfliktams. Vienu žodžiu, būtina ugdyti naują tarpkultūrinį požiūrį, siekiantį integruoti kultūras abipusiško pripažinimo dvasia.

TREČIAS SKYRIUS
KAI KURIE TARPKULTŪRINIO POŽIŪRIO PAMATINIAI ELEMENTAI

Bažnyčios mokymas

29. Tarpkultūrinis matmuo neabejotinai yra krikščionybės, kuriai pašaukti „visi“, paveldo dalis. Iš tiesų, krikščionybės istorijoje ryškus dialogas su pasauliu siekiant didesnės brolybės tarp žmonių. Bažnyčios tradicijoje tarpkultūrinė perspektyva neapsiriboja skirtumų branginimu, bet padeda statydinti darnų žmonių sugyvenimą. Tai ypač būtina sudėtingose visuomenėse, kur reikia įveikti reliatyvizmo ir kultūrinio suplokštėjimo pavojus.

30. Kultūra ir jos svarba pilnatviškam vyro ir moters potencialui išskleisti apmąstoma gausiose Bažnyčios ištarose, pirmiausia Vatikano II Susirinkimo ir vėlesnio Bažnyčios Magisteriumo.

Vatikano II Susirinkimas, aptardamas kultūros svarbą, patvirtino, jog be sąsajos su tam tikra kultūra nėra jokios tikrai žmogiškos patirties. Juk „pačiam žmogaus asmeniui būdinga, kad tik per kultūrą <...> jis pasiekia tikrą ir visišką žmogiškumą“ [30]. Kiekviena kultūra, apimanti pasaulio slėpinio ir ypač vyro ir moters slėpinio apmąstymus, yra būdas gyvenimo transcendentiniam matmeniui išreikšti. Kultūra esmingai reikšminga todėl, „kad ji yra žmogaus gyvenimo, kaip tokio, savybė. Žmogus tikrai žmogiškai gyvena dėka kultūros. Jo gyvenimas yra kultūra ta prasme, kad ji žmogų skiria nuo visa kita, kas egzistuoja regimajame pasaulyje: žmogus negali būti kitapus kultūros. Kultūra yra savitas žmogaus „egzistavimo“ ir „buvimo“ būdas. Žmogus visada gyvena pagal jam savą kultūrą, kuri savo ruožtu sukuria tarp žmonių savitą saitą, nulemiantį žmogaus egzistencijos tarpžmogiškąjį ir socia­linį pobūdį“ [31].

31. Negana to, terminu „kultūra“ žymimos visos priemonės, kuriomis „žmogus tobulina ir atskleidžia daugialypes savo dvasios ir kūno dovanas, stengiasi pažinimu ir darbu pajungti sau pasaulį; visa ta papročių ir institucijų pažanga, kuri tiek šeimos, tiek visos viešosios bendruomenės visuomeninį gyvenimą daro žmogiškesnį. Pagaliau kultūra yra tie kūriniai, kuriais laiko būvyje žmogus išreiškia, perduoda ir išlaiko didžius savo dvasios patyrimus ir troškimus, siekdamas tarnauti daugelio, net visos žmonių giminės, pažangai“ [32]. Vadinasi, šia sąvoka apimamas ir subjektyvusis matmuo – kiekvienam asmeniui būdingos elgsenos, vertybės, tradicijos, ir objektyvusis aspektas, tai yra vyrų ir moterų darbai.

32. Taigi, „iš to plaukia, kad žmogaus kultūrai būtinas istorinis ir visuomeninis aspektas ir kad žodis kultūra dažnai įgyja sociologinę ir etnologinę prasmę. Šia prasme kalbama apie kultūrų daugingumą. Mat iš įvairių būdų, kaip naudotis daiktais, dirbti ir išreikšti save, praktikuoti religiją ir kurti papročius, leisti įstatymus ir steigti teisines institucijas, plėtoti mokslą bei techniką ir ugdyti grožį, kyla skirtingos bendruomeninio gyvenimo sąlygos ir skirtingos gyvenimo gėrybių tvarkymo formos. Taip iš perduodamų institucijų susidaro kiekvienai žmonių bendruomenei savas paveldas. Susikuria ir tam tikra apibrėžta istorinė aplinka, kurioje atsiduria kiekvienos tautos ir kiekvienos epochos žmogus ir iš kurios jis semiasi gėrybių tolesniam savo kaip žmogaus bei piliečio kultūros plėtojimui“ [33].

Kultūroms būdingas didelis dinamiškumas ir istoriškumas, jos laiko tėkmėje kinta. Tačiau, nepaisant išoriškesnių pokyčių, kultūros išlaiko reikšmingų bendrų elementų. „Todėl kultūrinę įvairovę reikia suprasti remiantis pamatine žmonių giminės vienybės perspektyva“, nes tik jos šviesoje įmanoma suvokti giliąją tos įvairovės reikšmę, priešingą kultūrinių tapatybių radikalizacijai, „dėl kurios jos tampa neimlios bet kuriam teigiamam poveikiui iš išorės“ [34].

33. Vadinasi, tarpkultūriškumas gimsta ne iš kultūros statiškos sampratos, bet iš kultūros atvirumo. Dialogą tarp kultūrų pirmiausia grindžia kiekvienai kultūrai būdingas potencialus visuotinumas [35]. Tad „kultūrų dialogas <...> iškyla kaip vidinis pačios žmogaus bei kultūros prigimties reikalavimas“ ir „remiasi suvokimu, jog yra vertybių, kurios bendros visoms kultūroms, nes šaknijasi pačioje prigimtyje. <...> Būtina puoselėti širdyse šių vertybių suvokimą, maitinti visuotinio pobūdžio kultūrinį dirvožemį, galintį laiduoti vaisingą konstruktyvaus dialogo plėtojimą“ [36]. Atvirumas aukštesnėms vertybėms, bendroms visai žmonių giminei ir grįstoms tiesa ir, negana to, visuotinėms, kaip antai teisingumas, taika, žmogaus asmens kilnumas, atvirumas tam, kas transcendentiška, sąžinės ir religijos laisvė, verčia kultūrą suvokti kaip indėlį į platesnį to, kas žmogiška, suvokimą, užuot pasidavus dabartinei tendencijai kultūrų istorijos srityje konstruoti dalinius, uždarus ir į save nukreiptus pasaulius.

Teologinis pagrindas

34. Žmogaus apibrėžimas per jo santykį su kitais žmonėmis ir gamta iki galo neatsako į neišvengiamą pamatinį klausimą: kas iš tikrųjų yra žmogus? Krikščioniškoji antropologija vyro ir moters bei jų gebėjimo kurti kultūrą pagrindu laiko jų sukūrimą pagal Dievo, trijų Asmenų bendrystės, paveikslą ir panašumą. Nuo pat pasaulio sukūrimo reiškėsi kantri Dievo pedagogika. Išganymo istorijos raidoje Dievas moko savo tautą sudaryti Sandorą – tai yra gyvybiškai svarbaus santykio – ir laipsniškai atsiverti visoms tautoms. Tos Sandoros viršūnė yra Jėzus, kuris savo mirtimi ją „atnaujina ir padaro amžiną“. Nuo tada Kristaus Bažnyčiai patikėtos užduoties: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones <...> mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20) toliau moko Šventoji Dvasia.

„Kiekvienas žmogus yra pašauktas į bendrystę dėl savo prigimties, nes jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26–27). Todėl biblinės antropologijos požiūriu žmogus nėra izoliuotas individas, jis asmuo: būtybė, kuriai iš esmės būdingas santykis. Bendrystė, į kurią kviečiamas žmogus, visuomet apima dvejopą matmenį, t. y. vertikalų (bendrystę su Dievu) ir horizontalų (bendrystę su žmonėmis). Esminga tai, kad bendrystė būtų pripažįstama kaip Dievo dovana, kaip Dievo inicia­tyvos vaisius, įgyvendintas Velykų slėpinyje“ [37].

35. Asmens bendrystės su Dievu vertikalusis matmuo autentiškai įgyvendinamas einant keliu, kuris yra Jėzus Kristus. Juk „iš tiesų žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje. <...> Kristus <...> pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą“ [38]. Sykiu šis vertikalusis matmuo auga Bažnyčioje, kuri yra „Kristuje tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas“ [39]. „Kristaus atliktas išgelbėjimo apstumas sugriovė įvairias kultūras dalijusias sienas. Dievo pažadas Kristuje įgavo visuotinį pobūdį“, tapo „skirtas visiems žmonėms kaip paveldas, kuriuo kiekvienas gali laisvai naudotis. Visi žmonės, kilę iš įvairių kraštų ir skirtingų tradicijų, yra pašaukti per Kristų turėti dalį vieningoje Dievo vaikų šeimoje“ [40].

36. Horizontalusis bendrystės matmuo, kuriam pašaukti vyrai ir moterys, įgyvendinamas tarpasmeniniais santykiais [41]. Asmeninė tapatybė bręsta juo labiau, juo labiau tokiais santykiais autentiškai gyvenama. Vadinasi, santykiai su kitais ir su Dievu yra pamatiniai, nes per juos vyrai ir moterys pabrėžia savo pačių vertę. Santykiai tarp tautų, tarp kultūrų ir tarp šalių irgi stiprina bei pabrėžia juos palaikančiųjų vertę. Juk „žmonių bendruomenė asmens neabsorbuoja, nesunaikina jo autonomijos, kaip nutinka įvairiose totalitarizmo atmainose, bet, priešingai, dar labiau pabrėžia jo vertę, nes santykis tarp asmens ir bendruomenės atitinka vienos visumos santykį su kita visuma. Kaip šeimos bendruomenė nepanaikina ją sudarančių asmenų ir kaip pati Bažnyčia pilnatviškai įreikšmina naują kūrinį (plg. Gal 6, 15; 2 Kor 5, 17), Krikštu įskiepytą į jos Kūną, lygiai taip ir žmonijos šeimos vienybė nepanaikina asmenų, tautų ir kultūrų, bet padaro juos vienas kito atžvilgiu skaidresnius ir dar labiau suvienija teisėtoje įvairovėje“ [42].

37. Tarpkultūriškumo patirtis, kaip ir žmogaus vystymasis, giliausiai suvokiama tik asmenų bei tautų įtraukimo į vienatinę žmonių šeimą, besiremiančią solidarumu ir pamatinėmis teisingumo bei taikos vertybėmis, šviesoje. „Tokia perspektyva esmingai atsiskleidžia turint prieš akis santykį tarp Trejybės Asmenų vienatinėje dieviškojoje Substancijoje. Trejybė yra visiška vienybė, nes trys dieviškieji Asmenys yra grynasis santykis. Dieviškųjų Asmenų abipusis atvirumas yra visiškas, ir vieno su kitu ryšys totalus, mat jie absoliuti vienatinė vienybė. Į tokią bendrystės tikrovę Dievas nori priimti ir mus: kad jie būtų viena, kaip mes esame viena (Jn 17, 22). Bažnyčia yra šios vienybės ženklas ir įrankis. Toks dieviškasis modelis gali būti naudingas ir žmonių santykiams istorijoje. Ypač apreikšto Trejybės slėpinio šviesoje mes suvokiame, kad autentiškas atsivėrimas reiškia ne išcentrinį išsibarstymą, bet gilią tarpuskvarbą“ [43]. Pamatas, kuriuo krikščioniškoji tradicija grindžia žmonių giminės vienybę, pirmiausia yra metafizinis bei teologinis humanum aiškinimas, kurio esminis elementas yra santykiškumas [44].

Antropologinis pagrindas

38. Autentiškai tarpkultūrinis matmuo gali būti pasiekiamas ir per jo antropologinį pagrindą. Juk susitinka konkretūs asmenys. Kultūros gyvastingos išlieka ir nuolatos mainosi remdamosi susitikimu su kitais. Išeiti iš savęs ir pažvelgti į pasaulį iš kito žiūros taško nereiškia paneigti save; priešingai, tai būtinas savo paties tapatybės vertės išryškinimo procesas. Kitaip tariant, tautų ir kultūrų tarpusavio priklausomybė ir tarp jų vykstanti globalizacija turi orientuotis į asmenį. Praėjusio amžiaus ideologijų išsikvėpimas, lygiai kaip ir ideologijų, užsiveriančių transcendentinei bei religinei tikrovei, plitimas šiandien, verčia suvokti dramatinį poreikį vėl į dėmesio centrą iškelti žmogaus bei kultūros klausimą. Neįmanoma paneigti, kad mūsų epochos vyrams ir moterims, nepaisant visokeriopos pažangos, labai sunku apibrėžti, kas jie yra. Vatikano II Susirinkimas labai taikliai nusakė tokią situaciją: „Tačiau kas yra žmogus? Jis pats apie save yra pareiškęs ir tebereiškia įvairių, net viena kitai priešingų nuomonių, dažnai iškeliančių jį kaip absoliučią normą arba nusmukdančių iki nevilties; todėl jis abejoja ir nerimauja“ [45]. Reikšmingiausias tokio suglumimo ženklas yra šiuolaikinių vyrų ir moterų vienatvė. „Viena didžiausių žmogaus patiriamo skurdo rūšių yra vienišumas. Atidžiau pažvelgus, iš atskirties, buvimo nemylimam ar sunkumo mylėti kyla ir kitos skurdo rūšys, įskaitant ir materialinį. Skurdą dažnai pagimdo Dievo meilės atstūmimas, pirmapradis tragiškas užsisklendimas savyje, tikintis pasitenkinti vien savimi ar manant, jog žmogus atsitiktinai atsiradusioje visatoje yra tik nereikšmingas ir laikinas reiškinys, svetimšalis. Žmogus yra susvetimėjęs, kai būna vienas ar atsiriboja nuo tikrovės, kai atsisako mąstyti ir tikėti Pagrindą. Visa žmonija yra susvetimėjusi, kai patiki save vien žmogiškiems planams, ideologijoms ir klaidingoms utopijoms. Šiandien žmonija atrodo labiau sąveikaujanti nei vakar: šis didesnis artumas turi virsti tikra bendryste. Tautų vystymąsi pirmiausia lemia, ar jos suvokia save kaip vieną šeimą, kuri bendradarbiauja tikros bendrystės dvasia ir kurią sudaro subjektai, ne vien tiesiog gyvenantys vienas šalia kito“ [46].

39. Tad siekiant teisingo tarpkultūriškumo reikia tvirto antropologinio pamato, besiremiančio suvokimu, kad žmonės savo giliausia prigimtimi yra santykio būtybės, be santykių su kitais negalinčios nei gyventi, nei išskleisti savo potencialo. Vyras ir moteris nėra vien individai, savotiškos monados, kurioms užtenka vien jų pačių, bet, priešingai, yra atviros būtybės, besitiesiančios į tai, kas skirtinga nuo jų. Žmogus yra asmuo, santykio būtybė, suvokianti save per santykį su kitu. Negana to, santykiai savo giliausiąją prigimtį pasiekia tada, kai remiasi meile, kurios siekia kiekvienas asmuo, kad jaustųsi pilnatviškai save įgyvendinęs, – ir meilę priimdamas, ir ją dovanodamas kitiems. „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti. <...> Žmogus atranda meilėje savo tikrąją didybę, kilnumą ir savojo žmogiškumo vertę“ [47].

40. Meilės sąvoka įvairiais pavidalais lydėjo skirtingų kultūrų istoriją. Senovės Graikijoje dažniausiai vartotas eros, aistringos meilės, paprastai sietos su jusliniu geismu, terminas. Taip pat ir žodis philia, suprantamas kaip draugiška meilė, ir agape, žymintis didelę pagarbą mylimam objektui ar asmeniui. Biblijos ir krikščionybės tradicijoje išryškėja pasiaukojamos meilės aspektas. Vis dėlto, nepaisant visų šių skirtumų, egzistuoja gili, nors ir skirtingų matmenų, meilės tikrovė, skatinanti nuolat eiti „iš savęs į savo išsilaisvinimą dovanojant save patį, ir būtent per tai“ – eiti „į savęs paties atradimą, maža to, Dievo atradimą“ [48].

41. Išlaisvinta iš egoizmo meilė yra geriausias broliškumo bei abipusės pagalbos paženklintas kelias tobulumo tarp žmonių link. Kadangi kiekvieno vyro ir kiekvienos moters prigimtyje įrašytas nenumaldomas meilės troškimas, jos stygius neišvengiamai žadina beprasmybės ir nevilties jausmą ir gali atvesti prie destruktyvaus elgesio. Meilė yra tikrasis žmogaus kilnumas, pranokstantis priklausomybę kultūrai, tautinei grupei, socialiniam sluoksniui. Tai – tvirčiausias, autentiškiausias ir geidžiamiausias žmones sujungiantis saitas, įgalinantis įsiklausyti į kitą, skirti jam prideramą dėmesį bei pagarbą. Galima sakyti, kad meilė yra paties gyvenimo metodas ir tikslas. Ji tikrasis lobis, įvairiais būdais skirtinguose kontekstuose ieškotas ir paliudytas mąstytojų, šventųjų, tikėjimo žmonių, charizminių asmenybių, kurie amžių tėkmėje savo gyvenimu pavyzdingai rodė iškiliausią ir būtiną kelią į dvasinius bei socialinius pokyčius ir atsinaujinimą. 

Pedagoginis pagrindas

42. Išdėstytas teologinis ir antropologinis pagrindas deda tvirtus pamatus autentiškai tarpkultūrinei pedagogikai, kuri, kaip tokia, negali išsiversti be žmogaus kaip asmens sampratos, anot kurios, pirmiausia susitinka ne kultūros, bet savo istorijoje bei santykiuose įsišakniję asmenys. Tad santykiškumas laikytinas pamatine pedagogine paradigma, asmens tapatybės ugdymo priemone ir tikslu. Tokia samprata laiduoja, kad dialogas bus ne abstraktus ar ideologinis, bet paženklintas pagarbos, supratingumo ir abipusio tarnavimo. Be to, tai turėtų palaikyti istorizuotos ir dinamiškos kultūros idėja, neleidžianti įkalinti kitų savotiškame kultūriniame kalėjime. Galop ši paradigma turėtų remtis suvokimu, kad kultūros santykiškumas nereiškia reliatyvizmo, kuris, nors ir gerbdamas skirtumus, sandariai užsklendžia juos atskiruose autonomiškuose kosmosuose, traktuodamas kaip hermetiškai izoliuotus, bet visomis priemonėmis mėgina skatinti dialogo, supratimo ir abipusio keitimosi siekiant bendrojo gėrio kultūrą.

43. Tokiame horizonte tarpkultūriškumo samprata netampa skiriamoji ir reliatyvistinė, bet kultūrą laiko neatsiejama nuo moralinės tvarkos, kurios pamatinė vertybė pirmiausia yra žmogaus asmuo. Būtent tai pripažindami skirtingų kultūrinių visatų žmonės, susidūrę vieni su kitais, galės įveikti pradinį svetimumą. Galvoje turima ne tik pagarba vienas kitam: toks procesas reikalauja suabejoti savo išankstine nuomone ir gebėti suprasti bei apsvarstyti kito asmens žiūros tašką.

44. Plėtoti tokią reiklią temą pedagoginiu lygmeniu reikia drąsos stengiantis vis geriau suvokti sudėtingą ir opią multikultūrinę tikrovę. Ypač siektina karščiau ir plačiau ieškoti auklėjimo idėjos bendrojo vardiklio – kaip reikėtų mokyti dialogo tarp kultūrų, kad toks ugdymas būtų laikomas asmens kelione link to, kas būtina norint plėtoti dialogą ir vieniems iš kitų mokytis visą gyvenimą.

KETVIRTAS SKYRIUS
KATALIKIŠKASIS AUKLĖJIMAS TARPKULTŪRINIO DIALOGO PERSPEKTYVOJE

Katalikiškojo auklėjimo indėlis

45. Dialogą akcentuojantis požiūris į kultūras duoda pradžią poreikiui imtis bendrų pastangų fragmentacijai įveikti. Todėl būtina, mokantis vieniems iš kitų, konkrečiai įsitraukti į savitą dialektiką, sukeltą kokios nors pamatinės tikrovės, susijusios su gyvenimu ar kultūra („susikirtimas/susitikimas“, „uždarumas/atvirumas“, „monologas/dialogas“...).

Šiame edukaciniame procese taikaus ir praturtinančio sugyvenimo paieška turi remtis plačiausia samprata žmogaus, kuris be paliovos stengiasi peržengti save, laikant tas pastangas ne tik psichologinių ir kultūrinių paskatų įveikti visas egocentrizmo ir etnocentrizmo formas vaisiumi, bet ir dvasiniu bei religiniu užsidegimu, derančiu su asmens ir visuomenės visapusiško ir transcendentinio vystymosi samprata.

46. Todėl bendruomenės, besiremiančios katalikų tikėjimo vertybėmis (šeimos, mokyklos, organizacijos, jaunimo sambūriai...), turėtų suteikti balsą ir konkretų pavidalą tikrai personalistiniam auklėjimui, atitinkančiam humanistinę krikščioniškąją kultūrą ir tradiciją, – naują polėkį ir naują pilietybę asmeniui, suvokiamą kaip „asmuo-bendrystė“, nes antraip siekį statydinti laisvų ir lygių individų visuomenę neišvengiamai lydės nevaržomų bei nekontroliuojamų konfliktų ir piktnaudžiavimų pavojus.

Kita vertus, visuomenę ar bendruomenę sudarančių asmenų tarpusavio ryšio esminė reikšmė „reikalauja santykio kategorijos platesnio kritinio vertinimo. Šiai užduočiai įgyvendinti neužtenka vien socialinių mokslų, nes, norint aiškiai suvokti transcendentinį žmogaus kilnumą, prireiks tokių pažinimo sričių kaip metafizika ir teologija“ [49].

Dievo Trejybės slėpinio šviesoje santykiškumas traktuotinas ne tik kaip komunikacinis procesas, bet ir kaip Meilė, pamatinis Būties dėsnis. Ši meilė nėra bendra, neapibrėžta ir susijusi vien su emocijomis, nauda ar mainų taisykle, bet yra „neužtarnauta“, tokia pat stipri ir dosni kaip Jėzaus Kristaus meilė. Šia prasme meilė yra noras „paskatinti“, pasitikėjimas kitu ir, vadinasi, iš pagrindų auklėjamasis aktas.

47. „Meilės“ sąvoka auklėjime tiesiogiai suponuoja „dovanos“ ir „abipusiškumo“ sąvokas, pamatinius paties auklėjimo matmenis. Mokyklose, tarp moksleivių ir mokytojų, šeimose, bendruomenėse skatintinas tasai dvikryptis judėjimas, kurį bendrais bruožais galime apibendrinti kaip dvigubą gaunamos ir dovanojamos meilės judėjimą, kai abipusiškumas suvokiamas ne kaip galutinis rezultatas, bet pirmiausia kaip auklėtojo, kuris pašauktas mylėti pirmas, iniciatyvus veiksmas.

Šias sąvokas būtina drąsiai atgaivinti siekiant bendrystės pedagogikos, auklėjamojo idealo, skatinančio auklėtojus būti įtikimais liudytojais jaunimo akyse ir verčiančio apmąstyti esminį ir strateginį saitą, sujungiantį „auklėjimo meilę“ ir „mokymą mylėti“ – du esminius, vienas nuo kito neatsiejamus elementus, kai auklėtojas ir auklėjamasis abu ieško gėrio, pagarbos ir dialogo.

Mokyklose

48. Jonas Paulius II pabrėžė šią mintį ir bendrystės dvasingumą [50] įvardijo kaip svarbiausią tikslą, siektiną kultūroje, kasdieniame gyvenime, šeimoje, mokykloje, Bažnyčioje.

Asmenis vienas su kitu ir grupes tarp savęs jungianti dvasia, turinti gyvuoti pirma bet kurios konkrečios iniciatyvos, yra horizontas, kuriuo remiasi visos vertybės, gyvybiškai svarbus elementas, teikiantis pagrindą visiems kitiems. Tai ne tik dvasinis, bet ir kultūrinis iššūkis, galiojantis visiems geros valios vyrams ir moterims, taigi ir kvietimas, į kurį turėtų atsiliepti katalikų tikėjimą išpažįstantys ir tos pačios meilės meno vienijami auklėtojai, mokytojai ir moksleiviai bet kokio pobūdžio mokykloje.

49. Pradžią bendruomenei duoda ir jos gyvybę palaiko ne įstatymas pats savaime ar teisinė forma, bet pati dvasia įstatymo – teisingo tiek, kiek jis tarnauja bendrajam gėriui ir visus įkelia į abipusiškumo būvį, kad būtų sąmoningi ir atsakingi piliečiai. Vadinasi, bendruomenės tapatybė juo brandesnė, juo ji ištikimesnė bendradarbiavimo ir solidarumo vertybėms, kurios jai duotos ir kurias ji be paliovos stengiasi atnaujinti.

50. Tarpkultūrinio auklėjimo atžvilgiu mokykloms patikėta didžiulė atsakomybė. Ugdymo metu moksleiviui tenka sąveikauti su skirtingomis kultūromis, tad jam reikia būtinų įrankių joms suprasti ir susieti su savąja. Mokyklų, atvirų susitikimui su kitomis kultūromis, laukia užduotis suteikti asmeniui paspirtį plėtoti savo tapatybę suvokiant jos turtingumą bei kultūrinę tradiciją.

Tarpkultūrinės pedagogikos požiūriu geriausia dovana, kokią katalikiškasis auklėjimas galėtų dovanoti mokyklai, yra liudyti nenutrūkstamą artimą tapatybės ir kitokybės sampyną, jų dinamišką tarpuskvarbą įvairiuose santykiuose tarp suaugusiųjų (mokytojų, tėvų, auklėtojų, institucijų vadovų...), tarp mokytojų ir moksleivių – be išankstinių nuostatų, sąlygotų kultūros, lyties, socialinės klasės ar religijos.

Ten, kur auklėjimo laisvė draudžiama

51. Dėl politinių ar kultūrinių sumetimų katalikiškosios mokyklos daug kur pasaulyje ne visada gali veikti, kartais jų veikimo laukas būna labai apribotas, jos sulaukia priešiškumo. Klausimas tokiais atvejais susijęs ne tik su pareiga gerbti teisę – mokymo ir mokyklos laisvę, bet ir su turtingesnės kultūrinės pasiūlos visiems galimybe. Todėl būtina paklausti, ką katalikiškasis auklėjimas gali pasiūlyti ir tokiose situacijose.

Pirmutinis žingsnis iš esmės yra pripažinimas, kad ir kitiems būdingas tas pats troškimas, glūdintis svarbiame daugelio religijų bei kultūrų priesake, kuris laikomas žmonijos aukso taisykle: „Daryk kitiems tai, ko norėtum, kad tau darytų kiti; nedaryk kitiems to, kas ir tau nepatinka.“ Ši moralinė taisyklė neišvengiamai būtina bendram gyvenimui – būtent meilė kitiems kaip naujos civilizacijos, vyro ir moters tikros humanizacijos, bet kokio savanaudiško instinkto, smurto ir karo priešybės versmė [51].

52. Ši auklėjimo naujybė kyla ir iš krikščioniškosios pedagogikos, besiremiančios Kristaus žodžiais: „Tegul visi bus viena!“ (Jn 17, 21). Jais aikštėn iškeliama esmė visos krikščionybės, kuri yra Dievo – santykiškos Būties, grynojo meilės akto – slėpinio nešėja. Būtent tai yra Evangelijos naujybė, kuriai visai priimti reikia tikėjimo, bet kurios vaisiai perkeičia asmenų, grupių, kultūrų ir institucijų susitikimo prasmę.

53. Tiktai vadovaujantis tokia vienybės paieškos dvasia galima socialinė tvarka, kolektyvinis solidarumas visomis prasmėmis (religinis, politinis, socialinis, ekonominis, profesinis) kaip alternatyva nuolatinio konkuravimo būviui, kuris pasmerkia žmones pasaulyje, nors ir globalizuotame, vis mažiau tarp savęs bendrauti ir būti abejingus susitikimui su krikščionybės skelbiamu Dievu ar kokia nors Absoliuto forma.

Tad naujosioms kartoms, stokojančioms kultūros ir tikėjimo, tikrosios prasmės ir siektino teisingo tikslo, gresia pavojus įvairias būdais dehumanizuoti patį gyvenimą. Tokioje gausybėje „paribio“ situacijų, kai tikėjimas kasdien išbandomas, ėjimas prieš srovę kaip niekada yra apsisprendimas Evangelijos naudai, kreipiantis į didžiausią savęs dovanojimą, gyvybės atidavimą dėl kito, kai trypiamas teisingumas ir tiesa.

54. Todėl tokiuose kontekstuose, nors labai skirtinguose (ateistiniuose, fundamentalistiniuose, reliatyvistiniuose, laicistiniuose), būtina vėl į centrą sugrąžinti „pirmenybę vertybei“. Tai pirmiausia yra autentiškas liudijimas, savęs dovanojimas, gebėjimas prašyti atleidimo ir atleisti motyvuojamam ne noro pasirodyti ar dviveidiško moralizmo, bet „meilės“, troškimo prisidėti prie pasaulio vystymosi.

„Žmogui būdingas troškimas leisti kitiems būti savo gėrybių dalininkais. Taip bendrauti skatina Gerosios Naujienos priėmimas tikėjimu“, pirmiausia su tais, kurie „stokoja didžiausios gėrybės šiame pasaulyje – Dievo tikrojo veido pažinimo ir draugystės su Jėzumi Kristumi, Dievu-su-mumis. Juk nėra nieko gražiau, kaip būti nustebintiems Evangelijos, Kristaus. Nėra nieko gražiau, kaip Jį pažinti ir draugystę su Juo perteikti kitiems“ [52].

PENKTAS SKYRIUS
KATALIKIŠKOSIOS MOKYKLOS INDĖLIS

Katalikiškosios mokyklos atsakomybė

55. Dabartiniame socialiniame kontekste katalikiškoji mokykla pašaukta prisidėti savitu indėliu, kurį gali pasiūlyti. Tačiau ta užduotis nelengva ir ją įgyvendinti trukdo vis didesnės kliūtys. Katalikiškosiose mokyklose sparčiai daugėja įvairių tautybių ir skirtingoms religijoms priklausančių auklėtinių: daugelyje pasaulio šalių didžiuma auklėtinių išpažįsta skirtingus tikėjimus, todėl religijų susitikimo klausimas tampa neišvengiamas. Siekiant išvengti užsisklendimo savitikslėje „tapatybėje“, auklėjimo plane atsižvelgtina į augantį visuomenės daugiareligiškumo dėmenį ir nuosekliai suvoktinas poreikis mokėti pažinti įvairius tikinčiuosius ar netikinčiuosius bei palaikyti su jais dialogą.

56. Svarbu, kad katalikiškoji mokykla įsisąmonintų, kas gresia jai nebesuvokiant savo egzistavimo priežasčių. Taip, pavyzdžiui, nutinka, kai ji nekritiškai prisitaiko prie visuomenės, paženklintos individualizmo bei konkurencijos vertybių, lūkesčių, prie biurokratinio formalizmo, konsumistinių šeimos poreikių ir perdėtos pritarimo iš išorės paieškos. Kultūroje, kurioje reikalaujama mokyklos neutralumo ir kad iš auklėjimo srities būtų pašalintos bet kokios religinės užuominos, katalikiškoji mokykla juo labiau pašaukta liudyti Evangelijos aiškiai įkvėptu auklėjimu [53]. Tokia mokykla, būdama katalikiška, nesitenkina nekonkrečiu krikščioniškuoju ar žmogiškosiomis vertybėmis grįstu įkvėpimu. Jai tenka atsakomybė siūlyti moksleiviams katalikams ne tik teisingą religijos pažinimą, bet ir galimybę palaikant asmenišką ryšį su Kristumi augti Bažnyčioje. Juk „tarp pagrindinių žmogaus teisių, turinčių pamatinę reikšmę ir taikiam tautų gyvenimui, taip pat yra asmenų ir bendruomenių teisė į tikėjimo laisvę. Šiuo istoriniu laikotarpiu vis svarbiau skatinti šią teisę ne tik negatyviu aspektu, kaip laisvę nuo ko nors – pavyzdžiui, nuo pareigų ar apribojimų, susijusių su laisve pasirinkti tikėjimą, – bet ir pozityviai, kaip įvairiomis formomis besireiškiančią laisvę kam nors – pavyzdžiui, liudyti savo tikėjimą; skelbti ir perduoti jo mokymą; vykdyti auklėjamąją, labdaringą ir karitatyvinę veiklą, leidžiančią taikyti tikėjimo priesakus; egzistuoti bei veikti kaip socialinėms įstaigoms, kurių struktūra nustatyta atsižvelgiant į tikėjimo mokymo principus bei institucinius tikslus“ [54].

57. Pirmutinė katalikiškosios mokyklos pareiga yra liudyti [55]. Krikščionybės buvimas įvairių kultūrų daugialypėje tikrovėje turi būti parodytas ir pademonstruotas, tai yra turėtų būti regimas, apčiuopiamas bei suvokiamas. Dėl pažengusios sekuliarizacijos katalikiškoji mokykla šiandien net seną krikščioniškąją tradiciją turinčiose šalyse yra atsidūrusi misionieriavimo situacijoje. Katalikybės indėlis į auklėjimą ir dialogą tarp kultūrų – žmogaus asmens, kurio esminės svarbos dėmuo yra santykis, akcentavimas. Katalikiškoji mokykla, kurios antropologinė bei pedagoginė samprata remiasi Jėzumi Kristumi, „dialogo gramatiką“ turi praktikuoti ne kaip techninę priemonę, bet kaip gilų santykio būdą. Katalikiškoji mokykla privalo apmąstyti savo tapatybę, nes ką ji gali „dovanoti, pirmiausia yra tai, kas ji yra“ [56].

Auklėjamoji bendruomenė – tarpkultūrinių santykių laboratorija

58. Modelis, kuriuo turėtų remtis mokyklos struktūra, yra auklėjamoji bendruomenė, skirtumų darnaus sugyvenimo vieta [57]. Mokykla – bendruomenė yra susitikimo vieta, skatina dalyvauti, puoselėja dialogą su šeima, yra pirmutinė bendruomenė, kuriai priklauso mokyklą lankantys moksleiviai. Mokykla gerbia šeimos kultūrą ir giliai įsiklauso į poreikius, su kuriais susiduria, bei lūkesčius, kurie jai keliami. Todėl ji gali būti laikoma autentiška tarpkultūriškumo, labiau įgyvendinamo nei skelbiamo, laboratorija.

59. Neutraliose visuomenėse bei mokyklose, nesiremiančiose vertybėmis ir atsisakiusiose bet kokio moralinio ugdymo, taip pat visuomenėse ir mokyklose, persmelktose fundamentalistinio požiūrio, dalyvavimas neplėtojamas. Šitai klesti dialogo ir abipusės pagarbos aplinkoje, auklėjamojoje aplinkoje, kur kiekvienam laiduojama galimybė maksimaliai padidinti savo gebėjimus, niekada neužmirštant siekti visų gėrio. Tada gali atsirasti nuolatinė pasitikėjimo vienas kitu, pasirengimo padėti, įsiklausymo ir vaisingų mainų aplinka, turinti ženklinti visą ugdymo procesą. Pačiomis pamokomis, išreiškiančiomis ir gyvenimą, ir mintį, turėtų būti siekiama duoti pradžią nuolatiniam mokytojų ir moksleivių dialogui, branginti pastarųjų asmeninį indėlį į bendras paieškas ir išjudinti tarpdalykinį mokymą prisidedant įvairių dalykų mokytojams.

60. Mokykloje, suvokiamoje kaip auklėjamoji bendruomenė, labai svarbus vaidmuo tenka šeimai. Katalikiškoji mokykla ją laiko vertybe ir skatina įsitraukti bei prisiimti įvairias bendros atsakomybės formas. Net tada, kai šeima išgyvena sunkias situacijas, kai tėvai neatsiliepia į mokyklos siūlymus, šeima visados laikytina būtinu atramos tašku, išteklių, kuriuos galima pasitelkti, turėtoja: „Katalikiškoji mokykla suinteresuota tęsti ir stiprinti bendradarbiavimą su šeima. Jai rūpi ne tik mokyti, bet ir pirmiausia siekti auklėjamųjų tikslų“ [58].

Auklėjimo planas mokyti dialogo tarp kultūrų

61. Iš Evangelijos liudijimo ir neužtarnauto atvėrimo meilei kitam išplaukia katalikiškosios mokyklos auklėjamoji pasiūla, kuriai rūpi plėtoti tarpkultūrinę prieigą visose mokyklinės patirties aplinkose – tarpasmeninių santykių, žmogiškojo pažinimo, drausmės, kiekvieno integracijos ir teisių srityje.

Atvirumas pliuralumui ir skirtingumui yra būtina bendradarbiavimo sąlyga. Patyrimas rodo, kad katalikų religija moka susitikti su skirtingomis kultūromis, jas gerbia ir brangina. Meilė vyrui ir moteriai neišvengiamai yra ir meilė jų kultūrai. Katalikiškoji mokykla jau pačiu savo pašaukimu yra tarpkultūrinė.

62. Katalikiškosios mokyklos auklėjimo planas numato darnų studijų ir gyvenimo susitikimą bei rėmimąsi vienas kitu taip, kad moksleiviai gautų kokybišką ugdymą, praturtintą mokslinių tyrimų įvairiose pažinimo srityse ir sykiu išmintingai susietą su Evangelijos maitinamu gyvenimu. Taip išvengiama pavojaus mokyti visapusiškai neugdant – pirmučiausia – asmens. Juk „katalikiškoji mokykla yra viena iš auklėjimo aplinkų, kurioje augama mokantis gyventi, tapti suaugusiais bei subrendusiais vyrais ir moterimis, gebančiais žengti gyvenimo keliu. <...> Padeda ne tik lavinti protą, bet ir darniai ugdyti visus asmenybės dėmenis“ [59].

63. Pagrindinės auklėjimo plano kryptys yra šios:

Katalikiškosios tapatybės kriterijus. Katalikiškoji mokykla visomis savo reiškimosi formomis privalo įgyvendinti auklėjimo planą, kurio pagrindas yra Kristus. „Mokyklą katalikišką daro tai, kad visi mokyklos bendruomenės nariai išreikštai, nors kiekvienas ir skirtingai, dalijasi krikščioniškuoju požiūriu; Evangelijos principai per tai tampa auklėjimo normomis, vidine motyvacija ir sykiu galutiniu tikslu“ [60]. Ši aiškiai išreikšta tapatybė įprasmina kitas pareigas.

Bendros vizijos ugdymas. Auklėjimas gali padėti nustatyti, kas svarbu ir visuotina, tai, kas vienija skirtingus žmones. Auklėjimo vaidmuo šiandien būtent ir yra skatinti dialogą, įgalinantį bendrauti skirtingus žmones, padedant jiems „išversti“ skirtingas mąstysenas bei jausenas. Dialogas neturėtų būti įgyvendinamas kaip procedūra ar metodas. Jis turėtų padėti žmonėms, pradedant nuo kitų kultūros, atsigręžti į savąją, tai yra apmąstyti save pačius „priklausomybės žmonijai“ horizonte.

Protingas atvirumas globalizacijai. Auklėjimo bendruomenė – mokykla neturi ugdyti riboto požiūrio, bet privalo siūlyti būtinų žinių, įgalinančių suprasti dabartinį planetos žmogaus būvį, kuris paženklintas daugialypės tarpusavio priklausomybės.

Tvirtas tapatybių ugdymas, kad jos būtų viena kitai ne priešiškos, bet iš tikrųjų įsisąmoninusios savo tradiciją bei kultūrą gebėtų praktikuoti dialogą ir pripažinti viena kitos lygų kilnumą.

Savimonės lavinimas ugdant įprotį apgalvoti savo patirtį, apmąstyti savo elgesį, mokant geriau save suvokti, tam pasitelktinos kognityvinės strategijos bei ugdymas, gręžiantis nuo egocentrizmo.

Pagarba kitų kultūrų bei religijų vertybėms ir jų supratimas. Mokykla turi tapti pliuralizmo erdve, kur mokomasi dialogo apie reikšmes, skirtingų religijų žmonėms priskiriamas atitinkamiems ženklams, siekiant dalytis tokiomis visuotinėmis vertybėmis kaip solidarumas, tolerancija, laisvė.

Mokymas dalyvauti ir imtis atsakomybės. Mokykla neturėtų būti nusišalinusi nuo gyvenimo, grynai dirbtinė vieta ar tiesiog vien atsidavusi kognityvinio matmens plėtotei. Gerbdama moksleivių brandos tarpsnius ir jų asmeninę laisvę, mokykla turi padėti ne tik suvokti gyvenimo socialinę ir kultūrinę tikrovę, bet ir skatinti imtis atsakomybės ją gerinti. Be to, skirdama dėmesį visam asmeniui bei jo visai patirčiai, mokykla neturi apsiriboti tiesioginio mokymo pareiga: ji privalo rūpintis daugybe moksleivių gyvenimo aspektų įvairiais būdais – neformaliais (šventės, bendros pramogos ir t. t.), formaliais (susitikimai su liudytojais, diskusijos...), religinės patirties (liturginiai, dvasiniai momentai...) [61].

Mokymo planas kaip mokyklos tapatybės išraiška

64. Mokymo planas yra priemonė, kuria mokyklos bendruomenė išreiškia savo tikslus, uždavinius, turinius ir būdus, kaip tai veiksmingai pasiekti. Jame atsispindi mokyklos kultūrinė ir pedagoginė tapatybė. Mokymo plano parengimas yra viena iš reikliausių užduočių, nes būtina apibrėžti vertybes, kuriomis remiamasi, prioritetines temas, konkrečius pasirinkimus.

65. Apmąstyti mokymo planą katalikiškajai mokyklai reiškia pagilinti savo savitumo elementus, ypatingus tarnavimo žmonėms kultūros priemonėmis būdus, kad tai, kas planuojama, veiksmingai atitiktų jos pirminę misiją. Nevalia tenkintis vien patobulinama didaktine pasiūla, gebančia atsiliepti į reikalavimus, kylančius iš kintančios ekonomikos. Katalikiškosios mokyklos mokymo plano centre turi būti asmuo ir jo prasmės ieškojimai. Šio vertybinio pagrindo atžvilgiu įvairios disciplinos yra svarbūs ištekliai ir juo vertesni, kai siūlomos kaip auklėjimo priemonės. Šiuo požiūriu turiniai nėra neutralūs, lygiai kaip neutralūs nėra jų pateikimo būdai.

66. Jau sakyta, kad gyvename žinių visuomenėje, tačiau katalikiškajai mokyklai turėtų rūpėti skatinti išminties visuomenę, neapsiribojant žiniomis, mokyti mąstyti, vertinti faktus vertybių šviesoje, mokyti imtis atsakomybės ir įsipareigoti, būti veikliais piliečiais. Tarp būdingų turinių ypatinga reikšmė tenka įvairių kultūrų pažinimui, dėmesį kreipiant į joms būdingų požiūrių susitikimą bei sugretinimą. Mokymo planas turėtų padėti apmąstyti didžiąsias mūsų laiko problemas, nepaliekant nuošalyje nė didelę žmonijos dalį kamuojančių dramatiškų gyvenimo būvių, kaip antai netolygaus išteklių pasiskirstymo, skurdo, neteisingumo, žmogaus teisių laužymo. Skurdas verčia rūpestingai aptarti globalizacijos reiškinį ir turėti platesnį bei reikiamai išplėtotą požiūrį į skurdą, neišleidžiant iš akių jo įvairių apraiškų bei priežasčių [62].

67. Gerame mokymo plane teorinės pamokos derinamos su liudijimo momentais, gyvenimo patirties pateikimu tikėjimo šviesoje, dalyvavimo ir įsipareigojimo praktika.

Abu šie poliai kreipia vienas į kitą: pamokos gimsta iš gyvenimo patirties atvertų erdvių, žinios virsta patirtimi, o ši įgyja kultūrinės pasiūlos, skelbimo galią.

Mokydami dalykų, mokytojai vadovaujasi metodologija, pagrįsta įvairių mokslų išmintinga dinamiška koreliacija. Bet kurio mokslo episteminiam statusui būdinga savita tapatybė turinio ir metodologijos aspektu, tačiau ji neapsiriboja vien „vidinėmis“ sąlygomis, susijusiomis su to mokslo tinkamu funkcionavimu; kokia nors disciplina nėra sala, apgyvendinta skirtingos ir sandariai nuo kitų atsitvėrusios žinojimo formos; veikiau ji dinamiškai yra susijusi su visomis kitomis žinojimo formomis, pasakančiomis kažką apie žmogaus asmenį ir kažkiek palytinčiomis tiesą.

68. Daugiakultūrė klasių sudėtis mokyklai yra iššūkis, verčiantis gebėti apmąstyti mokymo turinį, metodus, vidinę organizaciją, vaidmenis, santykius su šeimomis ir socialinę bei kultūrinę aplinką. Mokymo planas, atviras tarpkultūrinei perspektyvai, moksleivių dėmesiui siūlo anksčiau nežinotų ar tolimų, bet dabar, įveikiant erdvines kliūtis bei ideologines užtvaras, globalizacijos bei komunikavimo priemonių priešais akis iškeltų ir labai priartintų civilizacijų studijas. Mokymas, kuriuo trokštama padėti moksleiviams suvokti aplinką, kurioje jie gyvena, negali ignoruoti susitikimo matmens, bet, priešingai, privalo skatinti dialogą, kultūrinius ir dvasinius mainus.

69. Didaktiniu lygmeniu mokykla turėtų formuluoti tarpkultūrinius rūpesčius iš akių neišleisdama dviejų mokymosi matmenų – kognityvinio ir susijusio su santykiu bei emocijomis. Pirmasis aspektas apima mokymo plano turinį, perduotinas žinias ir ugdytinas kompetencijas, antrasis – nuostatas ir įvaizdžius, mokymą gerbti įvairovę, atsižvelgti į įvairius požiūrius, puoselėti įsijautimą į kitą ir bendradarbiavimą.

Katalikų religijos mokymas

70. Šiandieniame kontekste visuomenės siekia platesnių, tarptautinių struktūrų ir žengia globalinio valdymo sistemos link. Be to, atrodo, jog ignoruojama didžiulių simbolinių paveldų, kuriuos įvairios tautos sukūrė, gynė ir perdavinėjo per amžius jų savitų kultūrinių bei religinių kultūrų pavidalu, humanizuojanti vertė, jiems virstant atsiskyrimo, abipusio nepasitikėjimo priežastimi. Todėl didžiausia tarpkultūrinio auklėjimo užduotimi vis labiau tampa dialogas tarp savosios tapatybės ir kitokių požiūrių į gyvenimą.

71. Šiandienei kultūrinei slinkčiai būdingi akivaizdūs svyravimo tarp dialogo ir konflikto ženklai. Pirmiausia šioje orientacijos krizėje krikščionių indėlis atrodo būtinas. Vadinasi, esmingai svarbu, kad katalikų religija savo ruožtu būtų įkvepiantis dialogo ženklas, nes galima drąsiai tvirtinti, jog krikščioniškoji žinia niekada nebuvo tokia visuotinė ir svarbi kaip šiandien.

72. Tad religija gali liudyti visapusišką humanizmą, maitinamą tos religijos tapatybės ir jos tokių vertingų didžiųjų tradicijų kaip tikėjimas, pagarba žmogaus gyvybei nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties, šeimai, bendruomenei, auklėjimui ir darbui: visa tai yra progos ir priemonės ne užsisklęsti, bet atsiverti ir puoselėti dialogą su visais ir viskuo, kas veda į gėrį ir tiesą. Dia­logas yra vienintelis galimas sprendimas ir susidūrus su religiškumo neigimu – ateizmu bei agnosticizmu.

73. Šiame horizonte reikšmingas vaidmuo tenka katalikų religijos mokymui mokykloje [63]. Tai pirmiausia yra teisės auklėti – ši teisė remiasi vyro ir moters transcendentiniam matmeniui atvira antropologine samprata – aspektas. Išvien su moraliniu ugdymu tai irgi padeda ugdyti asmeninę bei socialinę atsakomybę ir kitas pilietines dorybes visuomenės bendrojo gėrio labui. Vatikano II Susirinkimas primena, kad „tėvai turi teisę pagal savo religinius įsitikinimus nustatyti, koks religinis ugdymas teiktinas jų vaikams. <...> Tėvų teisės pažeidžiamos, jei vaikai verčiami lankyti pamokas, neatitinkančias gimdytojų religinių įsitikinimų, arba jei visiems užkraunamas vienintelis auklėjimo būdas, iš kurio visiškai pašalintas religinis ugdymas“ [64]. Tokia ištara atsispindi Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje [65] ir kitose Tarptautinės bendrijos deklaracijose ir konvencijose [66].

74. Be to, būtina pabrėžti, kad katalikų religijos mokymo mokykloje tikslai skiriasi nuo katechezės tikslų. Pastaroji skatina asmeniškai vienytis su Kristumi ir bręsti krikščioniškuoju gyvenimu. Mokomi mokykloje moksleiviai, priešingai, supažindinami su krikščionybe ir krikščioniškuoju gyvenimu. Taip siekiama „išplėsti mūsų racionalumo erdvę, vėl atverti ją didiesiems tiesos ir gėrio klausimams, sujungti teologiją, filosofiją ir mokslą, visiškai gerbiant jų savitus metodus bei abipusę autonomiją, tačiau sykiu suvokiant ir esminę vienybę, kuri juos laiko drauge. Juk religinis matmuo kultūrai iš tikrųjų yra esminis, prisideda prie asmens visapusiško ugdymo, ir žinios tampa gyvenimo išmintimi.“ Todėl mokant katalikų religijos „mokykla ir visuomenė tampa turtingos tikrųjų kultūros ir žmogiškumo laboratorijų, kuriose, atskleidžiant reikšmingą krikščionybės indėlį, asmuo įgalinamas atrasti gėrį ir ugdytis atsakomybę, siekti sugretinimo ir lavinti kritinį jausmą, semtis iš praeities dovanų, kad geriau suprastų dabartį ir sąmoningai planuotų ateitį“ [67].

Pagaliau mokykloje dėstomo dalyko statusas leidžia religijos mokymui atsidurti mokymo plane greta kitų disciplinų ne kaip priedėliui, bet kaip būtinam tarpdalykinio dialogo partneriui.

75. Tad konfesinis religijos mokymas padeda veiksmingai siekti dviejų tikslų – mūsų racionalumo erdvės išplėtimo ir gebėjimo palaikyti tarpdalykinį bei tarpkultūrinį dialogą. Juk „religinis auklėjimas, apsiribojantis lyginamuoju ir „neutraliu“ supažindinimu su įvairiomis religijomis, kelia painiavą arba skatina religinį reliatyvizmą ar abejingumą“ [68].

Mokytojų ir vadovų ugdymas

76. Esmingai svarbu yra ugdyti mokytojus ir vadovus. Didžiumoje šalių mokyklos personalo pradinį ugdymą atlieka valstybė. Tokio ugdymo, nors galbūt ir kokybiško, nepakanka. Juk katalikiškajai mokyklai būdingas visada pripažintinas ir plėtotinas savitumas. Todėl ugdant būtina atsižvelgti ne tik į mokytojo ir vadovo funkcijai būdingus drausminius ir profesinius aspektus, bet ir į kultūrinį bei pedagoginį pagrindą, sudarantį katalikiškosios mokyklos tapatybę.

77. Ugdymo procesas turėtų būti proga sustiprinti katalikiškosios mokyklos kaip broliškų santykių bendruomenės ir ieškojimų vietos, įsipareigojusios pagilinti bei perteikti tiesą visose mokslinėse srityse, idėją. Atsakingieji privalo visam personalui garantuoti tinkamą parengimą, kuris įgalintų kokybišką tarnystę, atitinkančią išpažįstamą tikėjimą ir gebančią visuomenės reikalavimus aiškinti konkrečioje šiandienėje situacijoje [69]. Tai taip pat skatins mokyklą auklėjimo srityje bendradarbiauti su tėvais [70], gerbiant jų kaip pirmutinių ir natūralių auklėtojų atsakomybę [71].

78. Kalbant apie ugdymą, ypač besistengiantį skatinti jautrumą, suvokimą bei kompetenciją tarpkultūrinėje srityje, dėmesys atkreiptinas į tris pagrindines kryptis:

a) integraciją, susijusią su mokyklos gebėjimu tinkamai pasirengti priimti moksleivius iš įvairių kultūrų, atsiliepti į jų poreikį sėkmingai mokytis ir kad juos gerbtų;

b) sąveikavimą, susijusį su mokėjimu užmegzti gerus santykius tarp moksleivių ir tarp suaugusiųjų suvokiant, kad vien fizinės kaimynystės neužtenka, bet būtina skatinti abipusį smalsumą, atsivėrimą bei draugystę ir klasėse, ir užmokyklinio gyvenimo vietose, užbėgant už akių susvetimėjimo, diskriminacijos, konflikto situacijoms ir jas atitaisant;

c) kito asmens pripažinimą: būtina vengti klaidos primesti kitam savo požiūrį, piršti savo gyvenseną bei mąstyseną neatsižvelgiant į jo kultūrą ir konkrečią emocinę situaciją.

79. Kultūriniu lygmeniu reikia skatinti siekti pažinimo sričių vienybės, įveikti atskirų sričių tarpusavio suskaidymą ir atsietumą vadovaujantis platesne prasmės sąvoka. Ne mažiau svarbu, netgi būtina auklėjamajai bendruomenei įsipareigoti įveikti asmeninių, bendruomeninių ir kolektyvinių santykių fragmentaciją. Be individų ir visuomenės vienybės turtingoje įvairovėje suvokimo neįmanoma pasiekti – net funkciškai – visapusiško to, kas „žmogiška“, pažinimo, išsaugančio tradiciją ir sykiu atviro tam, kas nauja.

80. Šiandienis pripažinimas, kad ugdomasis procesas aprėpia visą profesinės veiklos laikotarpį ir neapsiriboja pradiniu ar pirmųjų metų ugdymu, katalikiškajai mokyklai ypač naudingas. Joje būtina ne tik mokėti mokyti ar vadovauti organizacijai, bet ir, pasitelkiant profesinę kompetenciją, mokėti liudyti autentiškumą to, kas siūloma, ir nepaliaujamai siekti vis geriau mintimis ir gyvenimu atitikti viešai skelbiamus idealus.

Todėl mokyklai svarbu būti ugdymo ir studijų bendruomene, kurioje tarpasmeniniai santykiai uždeda savo antspaudą santykiams tarp dalykų. Pažinimas, iš vidaus gaivinamas vienybės, iš naujo atrastos Evangelijos ir krikščionių mokymo šviesoje, tada neišvengiamai prisidės prie asmens ir vis labiau pranašaujamos globalinės visuomenės visapusiško augimo.

Mokytojai ir vadovai

81. Ugdymas visada priklauso nuo profesinio profilio ir, vadinasi, turi atsakyti į klausimą: ką reiškia būti katalikiškosios mokyklos mokytoju ir ką reiškia būti katalikiškosios mokyklos vadovu? Kokios kompetencijos reikia šioms profesijoms?

82. Mokytojas šiandien yra profesinės bendruomenės narys, prisidedantis prie mokymo plano rengimo, atsakantis už daugialypius santykius su kitais subjektais, pirmiausia su šeimomis. Gera mokykla yra ta, kurioje mokytojų korpusas yra daugiau nei vien formali kolegija, kurios narius jungia biurokratiniai saitai. Tai – bendruomenė, kur profesiniai ir asmeniniai santykiai yra ne paviršutiniški, bet daug gilesni, vienijami bendrų auklėjimo rūpesčių.

83. Geras mokytas žino, kad jo atsakomybė neapsiriboja klase ar mokykla: ji susijusi ir su teritorija, kurioje mokykla veikia, bei reiškiasi jautrumu to meto socialinėms problemoms. Profesinis pasirengimas, techninė kompetencija yra būtini, tačiau jų neužtenka. Auklėjimo funkcija – padėti jaunuoliams suvokti savo laikmetį ir savo gyvenimo užmojį pagrįsti įtikinama hipoteze. Kadangi multikultūralizmas ir pliuralizmas yra būdingas mūsų laiko bruožas, mokytojui būtinas gebėjimas suteikti moksleiviams būtinų kultūrinių priemonių, kad jie galėtų orientuotis, ir, negana to, leisti jiems kasdieniame klasės gyvenime praktiškai patirti, kas yra įsiklausymas, pagarba, dialogas, įvairovės vertybė.

84. Mokyklai, tampančiai vis labiau daugiakultūre, tenka užduotis susieti ir perteikti skirtingas patirtis, kurias būtina pažinti ir pripažinti. Mokyklų mokytojams ir vadovams būtinas naujas profesinis gebėjimas suvesti ir paskatinti kalbėtis tuos, kurie skirtingi, siūlant bendras perspektyvas, sykiu gerbiant individų vystymosi istorijas bei požiūrius į pasaulį.

85. Vadovai gali jausti stiprią pagundą mokyklą traktuoti panašiai kaip įmonę ar verslą. Tačiau mokyklai, norinčiai būti auklėjimo bendruomene, reikia vadovų, gebančių neužmiršti vertybių, kuriomis remiamasi, ir ta linkme nukreipti visus profesinius bei žmogiškuosius išteklius. Mokyklos vadovas yra daugiau nei organizacijos vadybininkas, būtent auklėjimo vadovas, pirmiausia prisiimantis tą atsakomybę, kuri yra ir bažnytinė bei pastoracinė misija, kylanti iš ryšio su Bažnyčios ganytojais. Mokyklos vadovas ypač privalo reikiamai remti pastangas skleisti įvairių kultūrų dialogo, susitikimo, abipusio pripažinimo kultūrą, skatindamas mokykloje ir už jos ribų bet kokį įmanomą ir naudingą bendradarbiavimą tarpkultūriškumui įgyvendinti.

86. Tam, kad mokykla galėtų plėtotis kaip profesinė bendruomenė, jos nariams būtina mokytis drauge mąstyti ir ieškoti. Mokykla yra bendros praktikos, bendrų idėjų bei ieškojimų bendruomenė.

Be to, auklėjimo bendruomenės vienybę palaiko tvirtas ryšys su krikščionių bendruomene. Juk katalikiškoji mokykla yra bažnytinis subjektas. „Bažnytinis matmuo yra ne priedėlis, bet būdinga ir savita savybė, skiriamasis požymis, persmelkiantis ir formuojantis visus jos auklėjamosios veiklos momentus, jos tapatybės pamatinę dalį ir jos misijos dėmesio centrą“ [72]. Todėl „visai krikščionių bendruomenei ir pirmiausia vyskupijos ordinarui tenka atsakomybė daryti viską, kad visi tikintieji galėtų pasinaudoti katalikiškuoju auklėjimu (CIC, kan. 794 § 2) ir, tiksliau, turėtų mokyklų, kuriose būtų teikiamas krikščioniškos dvasios persmelktas auklėjimas (CIC, kan. 802; plg. CCEO, kan. 635)“ [73]. Dėl savo bažnytiškumo, įrašyto pačioje mokyklinės tapatybės šerdyje, katalikiškoji mokykla instituciškai susijusi su „Bažnyčios hierarchija, garantuojančia, kad mokymas ir auklėjimas remtųsi katalikų tikėjimo principais ir būtų perteikiami teisingo mokymo besilaikančių ir dorai gyvenančių mokytojų (plg. CIC, kan. 803; CCEO, kan. 632 ir 639)“ [74].

PABAIGA

Tarpkultūrinis matmuo katalikiškosios mokyklos tradicijai yra pažįstamas. Vis dėlto šiandien, globalizacijos ir kultūrinio bei religinio pliuralizmo akivaizdoje, svarbu suvokti to reikšmę ir geriau dabartyje liudijimu ir mokymu perteikti buvimo katalikiškąja mokykla ypatingumą. Tai mokykla, atvira visuotiniam pažinimui ir sykiu išsiskirianti savitumu, kuris kyla iš tikėjimo į Mokytoją Kristų ir priklausomybės Bažnyčiai.

Vengdama bet kokio fundamentalizmo ir suniveliuojančio reliatyvizmo, katalikiškoji mokykla raginama vis labiau atitikti Evangelijos įkvėptą tapatybę. Ji taip pat kviečiama žengti susitikimo takais mokydamasi ir mokydama dialogo, kurio esmė yra su visais kalbėtis ir palaikyti pagarba, vertinimu, nuoširdžiu įsiklausymu grįstus santykius. Katalikiškoji mokykla turėtų autentiškai reikštis, neužtemdydama ar nesušvelnindama savo požiūrio didesnio sutarimo naudai, liudyti savo buvimo būdu, žodžių ir gyvenimo darniu atitikimu.

Visus auklėtojus ir auklėtojas norėtume padrąsinti kryptį teikiančiais popiežiaus Pranciškaus žodžiais: „Nenustokite drąsos auklėjimo iššūkių keliamų sunkumų akivaizdoje! Auklėti yra ne amatas, bet nuostata, buvimo būdas. Norint auklėti būtina išeiti iš savęs ir būti tarp jaunuolių, lydėti juos jų augimo tarpsniais būnant šalia. Dovanokite jų kelionei pasaulyje vilties ir optimizmo. Mokykite pamatyti kūrinijos ir žmogaus, visados išlaikančių Kūrėjo įspaudą, grožį ir gerumą. Tačiau pirmiausia savo gyvenimu liudykite tai, ką jiems perteikiate. Auklėtojas <...> savo žodžiais perteikia žinias, vertybes, tačiau paveikiausias vaikams bus žodis, lydimas jo paliudijimo nuosekliu gyvenimu. Be tokio atitikimo auklėjimas neįmanomas! Visi būkite auklėtojais, o ne deleguotaisiais šioje srityje. Bendradarbiavimas tarp įvairių auk­lėjimo dėmenų vienybės ir bendruomeniškumo dva­sia yra esmingai svarbus ir turi būti skatinamas bei stiprinamas. Mokykla gali ir privalo būti katalizatoriumi, būti susitikimo bei suartėjimo vieta visos auklėjimo bendruomenės, siekiančios vienintelio tikslo – jaunimą ugdyti ir padėti jam tapti brandžiais, paprastais, kompetentingais ir sąžiningais asmenimis, kurie mokėtų ištikimai mylėti, gyventi atsiliepdami į Dievo pašaukimą ir būsima profesija tarnaudami visuomenei“ [75].

Šventasis Tėvas Pranciškus leido šį dokumentą paskelbti.

Roma, 2013-ųjų, keturiasdešimt aštuntųjų metų nuo Vatikano II Susirinkimo deklaracijos Gravissimum educationis paskelbimo, spalio 28 d.

Kardinolas Zenon Grocholewski
Prefektas

Arkivyskupas Angelo Vincenzo Zani
Sekretorius