Aplinkraštis, skirtas padėti vyskupų konferencijoms parengti gaires, kaip elgtis tais atvejais, kai nepilnamečiai seksualiai išnaudojami dvasininkų

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1020
AUTORIUS: TIKĖJIMO MOKYMO KONGREGACIJA
ORIGINALO PAVADINIMAS: CONGREGAZIONE PER LA DOTTRINA DELLA FEDE. LETTERA CIRCOLARE PER AIUTARE LE CONFERENZE EPISCOPALI NEL PREPARARE LINEE GUIDA PER IL TRATTAMENTO DEI CASI DI ABUSO SESSUALE NEI CONFRONTI DI MINORI DA PARTE DI CHIERICI
DATA: 2011-05-03
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 10 (370), 2011, p. 10–12.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Dvasininkai
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 10 (370), 2011, p. 10–12.
SKIRSNIAI

TIKĖJIMO MOKYMO KONGREGACIJA

Aplinkraštis, skirtas padėti vyskupų konferencijoms parengti gaires, kaip elgtis tais atvejais, kai nepilnamečiai seksualiai išnaudojami dvasininkų

2011 m. gegužės 3 d.

Tarp svarbių diecezinio vyskupo pareigų laiduoti tikinčiųjų bendrąjį gėrį ir pirmiausia apsaugoti vaikus bei jaunuolius yra priedermė tinkamai reaguoti į galimus nepilnamečių seksualinio išnaudojimo, įvykdyto dvasininkų, atvejus. Šitai reikalauja ir nustatyti tinkamas pagalbos tokio piktnaudžiavimo aukoms procedūras, ir ugdyti bažnytinę bendruomenę nepilnamečių apsaugos aspektu. Taip pat pasirūpintina, kad būtų taikoma su tai susijusi kanonų teisė paisant atitinkamų civilinės teisės nuostatų.

I. Bendrieji aspektai

a) Seksualinio išnaudojimo aukos

Bažnyčia per vyskupo ar jo delegato asmenį privalo būti pasirengusi išklausyti aukas bei jų šeimas ir pasirūpinti pastoracine bei psichologine pagalba joms. Apaštališkųjų kelionių metu popiežius Benediktas XVI savo pasirengimu susitikti su seksualinio išnaudojimo aukomis bei jas išklausyti pateikė itin svarbų pavyzdį. Per tuos susitikimus Šventasis Tėvas kreipdavosi į aukas tais atjautos ir paguodos žodžiais, kuriuos randame jo pastoraciniame laiške Airijos katalikams (6): „Jūs skausmingai kentėjote, ir aš tikrai apgailestauju. Žinau, kad niekas negali atitaisyti jums padarytos žalos. Jūsų pasitikėjimas buvo išduotas, orumas išniekintas.“

b) Nepilnamečių apsauga

Kai kuriose šalyse Bažnyčia savo viduje pradėjo edukacines prevencijos programas, turinčias garantuoti nepilnamečiams „saugias erdves“. Šiomis programomis mėginama ir tėvams, ir pastoracijos bei mokyklų darbuotojams padėti atpažinti seksualinio išnaudojimo požymius ir imtis tinkamų priemonių. Minėtosios programos neretai sulaukė pripažinimo kaip modeliai, rodantys, kaip įmanoma veiksmingai apriboti nepilnamečių seksualinį išnaudojimą šiandienėje visuomenėje.

c) Būsimųjų kunigų ir vienuolių ugdymas

Popiežius Jonas Paulius II 2002 m. pareiškė: „Kunigystėje ir vienuoliškajame gyvenime nėra vietos nė vienam, kuris galėtų daryti bloga jauniems žmonėms“ (Kreipimasis į Jungtinių Valstijų kardinolus, 3, 2002 m. balandžio 23 d.). Šiais žodžiais primenama ypatinga vyskupų, aukštesnio rango vyresniųjų ir būsimų kunigų bei vienuolių ugdytojų atsakomybė. Nurodymai, pateikti apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis, ir kompetentingų Šventojo Sosto dikasterijų instrukcijos tampa vis svarbesni siekiant tinkamai ištirti pašaukimus ir sveikai žmogiškai bei dvasiškai ugdyti kandidatus. Itin svarbu stengtis, kad kandidatai brangintų skaistumą ir celibatą, lygiai kaip ir dvasininkui tenkančią dvasinės tėvystės atsakomybę. Ugdymu taip pat laiduotina, kad kandidatai giliau susipažintų su Bažnyčios drausmine tvarka šioje srityje. Konkretesni nuostatai gali būti įtraukti į kiek­vienos šalies seminarijų ir ugdomųjų namų ugdymo programas, numatytas kiekvienos šalies, kiekvieno pašvęstojo gyvenimo instituto ir kiekvienos apaštališkojo gyvenimo draugijos Ratio institutionis sacerdotalis.

Be to, ypatingas dėmesys skirtinas privalomam keitimuisi informacija apie iš vienos seminarijos į kitą perkeliamą kandidatą į kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą tarp skirtingų vyskupijų ar tarp pašvęstojo gyvenimo institutų ir vyskupijų.

d) Parama kunigams

1. Vyskupui tenka pareiga su visais savo kunigais elgtis kaip tėvui ir broliui. Vyskupas ypatingą dėmesį turi skirti nuolatiniam kunigų ugdymui, ypač pirmus kelerius metus po Šventimų, akcentuodamas maldos ir tarpusavio paramos kunigiškosios brolystės dvasia svarbą. Kunigai privalo būti gerai informuoti apie žalą, kurią dvasininkas padaro seksualinio išnaudojimo aukoms, ir apie nusikaltusiojo atsakomybę kanonų ir civilinės teisės lygmeniu. Juos taip pat privalu išmokyti atpažinti galimo nepilnamečių išnaudojimo požymius, kad ir kas taip jų atžvilgiu elgtųsi.

2. Gavę pranešimų apie galimus seksualinio išnaudojimo atvejus, vyskupai privalo visomis išgalėmis paisyti kanonų ir civilinės teisės nuostatų, gerbdami visų pusių teises.

3. Kol neįrodyta priešingai, kaltinamo dvasininko atžvilgiu privalu laikytis nekaltumo prezumpcijos. Tačiau atsargumo dėlei, kol nepaaiškės, ar kaltinimai pagrįsti, vyskupas gali apriboti kaltinamo dvasininko tarnybos vykdymą. Paaiškėjus, kad dvasininkas apkaltintas nepagrįstai, būtina padaryti viską jo geram vardui atkurti.

e) Bendradarbiavimas su civiline valdžia

Nepilnamečių seksualinis išnaudojimas yra ne tik nusižengimas pagal kanonų teisę, bet ir nusikaltimas, už kurį civilinėje teisėje numatyta bausmė. Nors santykiai su civiline valdžia įvairiose šalyse skirtingi, su jos institucijomis, kiekvienam paisant savos kompetencijos, svarbu bendradarbiauti. Ypač privalu visada laikytis civilinių įstatymų nustatytos pareigos apie tokius nusikaltimus pranešti atitinkamoms valdžios institucijoms, tačiau tai būtina daryti niekada nepažeidžiant Atgailos sakramento forum internum. Toks bendradarbiavimas, žinoma, neapsiriboja vien dvasininkų įvykdytais išnaudojimo aktais, bet ir apima visus atvejus, susijusius su pašvęstaisiais asmenimis bei pasauliečiais, dirbančiais bažnytinėse struktūrose.

II. Glaustas kanonų teisės, susijusios su dvasininkų įvykdyto nepilnamečių seksualinio išnaudojimo nusižengimu, apibendrinimas

2001 m. balandžio 30 d. popiežius Jonas Paulius II, paskelbęs Motu proprio Sacramentorum sanctitatis tutela [SST], seksualinį išnaudojimą, dvasininko įvykdytą jaunesnio negu 18 metų nepilnamečio atžvilgiu, įtraukė į delicta graviora, rezervuotų Tikėjimo mokymo kongregacijai, sąrašą. Motu proprio nuostatai galioja lotyniškųjų apeigų ir Rytų Bažnyčių dvasininkams, diecezinei ir vienuoliškajai dvasininkijai.

2003 m. popiežius Jonas Paulius II tuometiniam Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui kardinolui Josephui Ratzingeriui suteikė kelis ypatingus įgaliojimus siekiant didesnio lankstumo baudžiamuosiuose procesuose dėl šių delicta graviora. Atsirado galimybė surengti administracinį baudžiamąjį procesą ar itin sunkiais atvejais prašyti atleisti iš dvasininkų luomo ex officio. Šie įgaliojimai buvo įtraukti į popiežiaus Benedikto XVI 2010 m. gegužės 21 d. patvirtintą naują motu proprio redakciją. Naujose normose nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atveju senaties terminas yra 20 me­tų ir pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai aukai sukanka 18 metų. Ypatingais atvejais Tikėjimo mokymo kongregacija senatį gali panaikinti. Peržiūrėtame motu proprio kaip nusižengimas, kanoninės teisės akimis, nedviprasmiškai apibrėžtas pedofilinės pornografinės medžiagos pirkimas, turėjimas ir platinimas.

Už nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejų tyrimą pirmiausia atsakingi vyskupai ir aukštesnio rango vyresnieji. Jei pranešimas atrodo pagrįstas, vyskupas, aukštesnio rango vyresnysis ar jų įgaliotinis privalo atlikti preliminarų tyrimą pagal CIC kan. 1717, CCEO kan. 1468 ir SST str. 16.

Jei kaltinimas pasirodo įtikinamas, byla perduotina Tikėjimo mokymo kongregacijai. Ją ištyrusi, Tikėjimo mokymo kongregacija vyskupui ar aukštesnio rango vyresniajam nurodys, kaip elgtis toliau. Kartu ji pateiks gaires, kaip tinkamai garantuoti teisingą teismo procesą kaltinamam kunigui, gerbiant jo pamatinę teisę į gynybą, ir laiduoti Bažnyčios gerovę, įskaitant aukų gerovę. Čia naudinga priminti, jog neterminuotai bausmei paskirti, kaip antai, atleisti iš dvasininkų luomo, paprastai būtinas baudžiamasis teismo procesas. Kanonų teisė (plg. CIC kan. 1342) neleidžia ordinarams skirti neterminuotų bausmių neteisminiais dekretais. To siekdami, ordinarai privalo kreiptis į Tikėjimo mokymo kongregaciją, kuriai tenka kompetencija priimti galutinį nuosprendį dėl dvasininko kaltės ir galimo netinkamumo pastoracinei tarnybai ir paskirti atitinkamą neterminuotą bausmę (SST str. 21 § 2).

Kanoninės priemonės, taikomos dvasininkui, kuris pripažintas kaltas dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo, paprastai yra dvejopos:

1) priemonės, apribojančios viešosios tarnybos vykdymą visiškai arba bent tiek, kad dvasininkas visiškai neturėtų sąlyčio su nepilnamečiais; šias priemones gali lydėti baudžiamasis potvarkis (praeceptum poenale);

2) bažnytinės bausmės, iš kurių didžiausia yra atleidimas iš dvasininkų luomo.

Kai kuriais atvejais, paties dvasininko prašymu, pro bono Ecclesiae jis gali būti atleistas nuo dvasininkų luomo pareigų, įskaitant celibatą.

Preliminarus tyrimas ir visas procesas atliktini gerbiant su tai susijusių asmenų privatumą ir deramą dėmesį skiriant jų geram vardui.

Jei nėra rimtų priešingų motyvų, kaltinamas dvasininkas turėtų būti informuojamas apie jam pateiktą kaltinimą ir suteikta galimybė atsakyti į jį prieš bylą perduodant Tikėjimo mokymo kongregacijai. Vyskupas ar aukštesnio rango vyresnysis turėtų išmintingai nuspręsti, su kokia informacija kaltinamąjį supažindinti preliminaraus tyrimo metu.

Vyskupui ar aukštesnio rango vyresniajam tenka pareiga rūpintis bendruoju gėriu nustatant, kokių CIC kan. 1722 ir CCEO kan. 1473 numatytų atsargumo priemonių imtis. Remiantis SST str. 19, šių priemonių galima imtis užbaigus preliminarų tyrimą.

Galiausiai primintina: jei Vyskupų konferencija ketina paskelbti specialius nuostatus, šie daliniai nuostatai, nepaisant to, kad būtinai turi būti patvirtinti Šventojo Sosto, laikytini ne visuotinės teisės pakaitu, bet papildymu. Todėl šie daliniai nuostatai neturi prieštarauti nei CIC ir CCEO, nei Motu proprio Sacramentorum sanctitatis tutela (2001 m. balandžio 30 d.), peržiūrėtam 2010 m. gegužės 21 d. Vyskupų konferencijai nusprendus išleisti saistančius nuostatus, į kompetentingas Romos kurijos dikasterijas būtina kreiptis dėl recognitio.

III. Nurodymai ordinarams dėl procedūrų

Vyskupų konferencijos parengtos gairės turėtų suteikti dieceziniams vyskupams ir aukštesnio rango vyresniesiems nurodymus, kaip elgtis sužinojus apie galimus nepilnamečių seksualinio išnaudojimo veiksmus, įvykdytus jų jurisdikcijoje esančių dvasininkų. Tokiose gairėse turėtų būti atsižvelgta į šiuos aspektus:

a) Sąvokos „nepilnamečių seksualinis išnaudojimas“ vartosena turėtų sutapti su SST str. 6 apibrėžimu („Dvasininko nusižengimas šeštajam įsakymui su jaunesniu negu aštuoniolikos metų nepilnamečiu“) ir Tikėjimo mokymo kongregacijos aiškinimo praktika bei jurisprudencija, kartu atsižvelgiant į atitinkamos šalies civilinius įstatymus.

b) Asmuo, pranešęs apie nusižengimą, traktuotinas pagarbiai. Tais atvejais, kai seksualinis išnaudojimas susijęs su nusižengimu Atgailos sakramento šventumui (SST str. 4), šis asmuo turi teisę reikalauti, kad jo vardas nebūtų pasakytas kaltinamam kunigui (SST str. 24).

c) Bažnytinė valdžia privalo įsipareigoti pasiūlyti aukoms pastoracinę ir psichologinę pagalbą.

d) Kaltinimai nagrinėtini deramai gerbiant privatumo principą ir asmenų gerą reputaciją.

e) Jei nekliudo rimtos priežastys, kaltinamas dvasininkas jau preliminaraus tyrimo metu turėtų būti supažindintas su kaltinimais ir jam suteikta galimybė į tai atsakyti.

f) Kai kur numatyti konsultaciniai organai individualiems atvejams patikrinti ir įvertinti neturėtų pakeisti kiekvieno vyskupo įvertinimo ir potestas regiminis.

g) Gairėse atsižvelgtina į šalies, kurioje veikia Vyskupų konferencija, įstatymus, ypač tuos, kurie susiję su pareiga informuoti civilinę valdžią.

h) Visais drausminio ar baudžiamojo proceso etapais kaltinamam dvasininkui garantuotinas teisingas ir pakankamas pragyvenimas.

i) Dvasininkui grįžti į viešąją tarnybą neleistina, jei tokia tarnyba kelia pavojų nepilnamečiams ar piktina bendruomenę.

Pabaiga

Vyskupų konferencijos parengtomis gairėmis siekiama apsaugoti nepilnamečius ir padėti aukoms rasti paramą ir susitaikinimą. Be to, jose nurodytina, kad pareiga užsiimti dvasininkų įvykdytais nepilnamečių seksualinio išnaudojimo nusižengimais pirmiausia tenka dieceziniam vyskupui. Galiausiai gairės prisidės prie kiekvienos Vyskupų konferencijos vieningo požiūrio, padedančio geriau suderinti pavienių vyskupų pastangas apsaugoti nepilnamečius.

Roma, Tikėjimo mokymo kongregacijos būstinė, 2011 m. gegužės 3 d.

Kardinolas William Levada
Prefektas

Luis F. Ladaria SJ
Titulinis Tibikos arkivyskupas
Sekretorius