Šventojo Rašto įkvėptumas ir tiesa

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Popavadinimis „Žodis, kuris kyla iš Dievo ir kalba apie Dievą, kad išgelbėtų pasaulį“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1053
AUTORIUS: POPIEŽIŠKOJI BIBLIJOS KOMISIJA
ORIGINALO PAVADINIMAS: PONTIFICIA COMMISSIONE BIBLICA. ISPIRAZIONE E VERITÀ DELLA SACRA SCRITTURA. La Parola che viene da Dio e parla di Dio per salvare il mondo
DATA: 2014-02-22
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“: 2017, Nr. 9 (447), p. 15–24; Nr. 10 (448), p. 13–30; Nr. 11 (449), p. 19–31; Nr. 12 (450), p. 26–32 ir 2018, Nr. 1 (451), p. 15–31.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“: 2017, Nr. 9 (447), p. 15–24; Nr. 10 (448), p. 13–30; Nr. 11 (449), p. 19–31; Nr. 12 (450), p. 26–32 ir 2018, Nr. 1 (451), p. 15–31.
SKIRSNIAI

POPIEŽIŠKOJI BIBLIJOS KOMISIJA

Šventojo Rašto įkvėptumas ir tiesa Žodis, kuris kyla iš Dievo ir kalba apie Dievą, kad išgelbėtų pasaulį

2014 m. vasario 22 d.

PRATARMĖ

Bažnyčios gyvenimas remiasi Dievo žodžiu. Jis perteikiamas Šventajame Rašte, Senojo ir Naujojo Testamento raštuose. Anot Bažnyčios tikėjimo, visi šie raštai įkvėpti, jų autorius yra Dievas, juos sukurti pasirinkęs žmones. Dėl to, kad yra Dievo įkvėptos, Biblijos knygos perteikia tiesą. Visa jų vertė Bažnyčios gyvenimui ir misijai priklauso nuo jų įkvėptumo bei tiesos. Raštai, kurie nekyla iš Dievo, negali perteikti Dievo žodžio, o raštai, kurie nėra tiesa, negali grįsti bei gaivinti Bažnyčios gyvenimo ir misijos. Vis dėlto šventųjų tekstų tiesą ne visada lengva pažinti. Kartais, bent iš pirmo žvilgsnio, bibliniai pasakojimai kertasi su gamtos bei istorijos mokslų rezultatais. Atrodo, jog šitai prieštarauja tam, kas teigiama Biblijos raštuose, verčia suabejoti jų tiesa. Akivaizdu, jog tai apima ir Biblijos įkvėptumą: jei tai, kas perteikiama Biblijoje, nėra tiesa, tai kaip tada galėtų Dievas būti jos autorius? Turėdama priešais akis tokius klausimus, Popiežiškoji Biblijos komisija stengėsi ištirti įkvėptumo ir tiesos santykį bei nustatyti, kaip šios sąvokos traktuojamos pačiuose bibliniuose raštuose. Pirmiausia konstatuotina, jog šventuosiuose raštuose retai tiesiogiai kalbama apie įkvėpimą (plg. 2 Tim 3, 16; 2 Pt 1, 20–21), tačiau nuolatos rodomas santykis tarp jų žmogiškųjų autorių ir Dievo bei šitaip išreiškiama jų kilmė iš Dievo. Senajame Testamente santykis, žmogiškąjį autorių susiejantis su Dievu, paliudijamas įvairiomis formomis bei būdais. Naujajame Testamente kiekvienam santykiui su Dievu tarpininkauja Jėzaus, Mesijo ir Dievo Sūnaus, asmuo. Jis, regimu tapęs Dievo Žodis (plg. Jn 1, 1. 14), yra visko, kas kyla iš Dievo, tarpininkas.

Biblijoje aptariama daug ir įvairių temų. Tačiau atidus skaitymas parodo, kad pagrindinė ir vyraujanti tema yra Dievas ir jo išganomasis planas žmonėms. Tiesa, atrandama Šventajame Rašte, iš esmės susijusi su Dievu ir jo santykiu su kūriniais. Naujajame Testamente tas ryšys iškiliausiai išreiškiamas Jėzaus žodžiais: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Būdamas įsikūnijęs Dievo Žodis (plg. Jn 1, 14), Jėzus yra tobula tiesa apie Dievą, apreiškia Dievą kaip Tėvą ir siūlo prieigą prie jo kaip visos gyvybės versmės. Kitos Biblijos raštuose aptinkamos ištaros apie Dievą kreipia į Dievo Žodį, tapusį žmogumi Jėzuje Kristuje, kuris tampa jo aiškinimo raktu.

Aptarusi įkvėpimo sąvoką Biblijos knygose, santykį tarp Dievo ir žmogiškųjų autorių bei tų raštų perteikiamą tiesą, Biblijos komisija apsvarstė kai kuriuos tekstus, keliančius sunkumų žvelgiant iš istorinio ar etinio-istorinio taško. Norint atsakyti į tokius klausimus, būtina tinkamai perskaityti bei suprasti sunkumų keliančius tekstus, atsižvelgiant į šiuolaikinio mokslo rezultatus ir sykiu į jų pagrindinę temą – Dievą ir jo išganomąjį planą. Tokia prieiga parodys, kad tiesos ir kilmės iš Dievo atžvilgiu keliamas abejones galima paaiškinti ir įveikti.

Šis Biblijos komisijos dokumentas nėra Bažnyčios Magisteriumo oficialus dokumentas šia tema, jame nesiekiama išdėstyti viso mokymo apie Šventojo Rašto įkvėptumą ir tiesą, bet tik norima pateikti biblinių tekstų kruopščių egzegetinių studijų dėl jų kilmės iš Dievo ir tiesos rezultatus. Išvadas, vadovaudamosi savo perspektyva, gali papildyti bei pagilinti kitos teologinės disciplinos.

Biblijos komisijos nariams dėkoju už jų kantrybę bei kompetentingas pastangas ir linkiu, kad jų darbas visoje Bažnyčioje prisidėtų prie Šventojo Rašto kaip iš Dievo kylančio bei apie Dievą pasaulio išgelbėjimo labui kalbančio žodžio vis atidesnio, dėkingesnio bei džiugesnio klausymosi.

Roma, Šventojo Petro katedra, 2014 m. vasario 22 d.

Kardinolas Gerhard Müller
Prezidentas

* * *

„Nes kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis ir mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 10–11).

„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius“ (Žyd 1, 1–2).

BENDROJI ĮŽANGA

1. 2008 m. Vyskupų sinodas buvo skirtas temai „Dievo žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Šventasis Tėvas Benediktas XVI posinodiniame apaštališkajame paraginime Verbum Domini pratęsė ir pagilino Sinodo tematiką. Jis itin pabrėžia: „Žinoma, teologinėje refleksijoje įkvėpimas ir tiesa visada laikyti Šventojo Rašto bažnytinio aiškinimo svarbiausiomis sąvokomis. Tačiau reikia pripažinti, kad šiandien, norint geriau atsiliepti į poreikį aiškinti šventuosius raštus pagal jų prigimtį, jas būtina tinkamai paaiškinti. Šiuo požiūriu primygtinai linkiu, kad tyrimai šioje srityje žengtų į priekį ir duotų naudos bibliniams mokslams bei tikinčiųjų dvasiniam gyvenimui“ (19). Atsiliepdama į Šventojo Tėvo pageidavimą, Popiežiškoji Biblijos komisija norėtų prisidėti prie tinkamesnio įkvėpimo ir tiesos sąvokų supratimo visiškai suvokdama, jog tai ypač atitinka Biblijos prigimtį ir jos reikšmę Bažnyčios gyvenimui.

Liturginis susirinkimas yra reikšmingiausia ir iškilmingiausia Dievo žodžio skelbimo ir tikinčiųjų susitikimo su Biblija vieta. Eucharistijos kultą sudaro dvi pagrindinės dalys – Žodžio liturgija ir Eucharistijos liturgija (plg. Sacrosanctum Concilium, 56). Jame Bažnyčia švenčia velykinį slėpinį – renkasi „skaityti, kas visuose raštuose apie jį pasakyta (Lk 24, 27), švęsti Eucharistijos, kurioje sudabartinama garbinga jo mirties pergalė ir triumfas, ir drauge dėkoti Dievui už jo neapsakomą dovaną (2 Kor 9, 15) Jėzuje Kristuje, kad būtume jo didybės šlovei (Ef 1, 12) Šventosios Dvasios dėka“ (Sacrosanctum Concilium, 6).

Tokio susirinkimo šerdis yra Jėzaus, Dievo Tėvo Apreiškėjo, buvimas savo žodyje bei išganomajame darbe ir tikinčiųjų bendruomenės vienybė su juo. Viso šventimo tikslas yra padaryti Jėzų esamą tikinčiųjų bendruomenėje ir padėti susitikti bei susivienyti su juo ir Dievu Tėvu. Kristus ir jo velykinis slėpinys skelbiamas Dievo žodžiu ir švenčiamas Eucharistijos liturgijoje.

1. Žodžio liturgija ir jos eucharistinis kontekstas

2. Kiekvieną savaitės sekmadienį, t. y. Viešpaties dieną, Bažnyčios laikomą „pirmaprade švente“ (Sacrosanctum Concilium, 106), Kristaus prisikėlimas švenčiamas ypač džiugiai ir iškilmingai. Tą dieną, kai tikintiesiems dosniau paruošiamas „Dievo žodžio stalas“ (Sacrosanctum Concilium, 51), giedamos įvairios psalmių eilutės ir skaitomi bibliniai tekstai, paprastai vienas iš Senojo Testamento, vienas iš neevangelinių Naujojo Testamento raštų ir vienas iš keturių evangelijų. Po kiekvieno iš dviejų pirmųjų skaitinių lektorius taria: „Tai – Dievo žodis“, o tikintieji atsako: „Dėkojame Dievui.“ Paskelbęs Evangeliją, diakonas ar kunigas sušunka: „Girdėjote Viešpaties žodį“, o tauta atsako: „Šlovė tau, Kristau.“ Šiuo trumpu dialogu išryškinami du skaitymo ir klausymosi bruožai. Lektorius pabrėžia savo akto svarbą ir ragina klausytojus aiškiai suvokti, jog tai, kas jiems perteikiama, tikrai yra Dievo žodis arba, tiksliau, žodis Viešpaties (Jėzaus), kuris pats savo asmeniu yra Dievo Žodis (plg. Jn 1, 1–2). Tikintieji savo ruožtu išreiškia nuolankią pagarbą, kurios kupini priima Dievo jiems adresuojamą žodį, – tai, kad Viešpaties Jėzaus Gerosios Naujienos klausėmės pilni dėkingumo, šlovindami ir džiūgaudami.

Nors šie bruožai ne visada tobulai pasireiškia, Žodžio liturgija yra tinkamiausia bendravimo vieta: gerumo kupinas Dievas žmogiškais žodžiais kreipiasi į savo tautą, o ši dėkingai ir šlovindama priima Dievo žodį. Žodžio liturgijoje ir ypač Eucharistijos liturgijoje švenčiamas Kristaus velykinis slėpinys, Dievo bendravimo su žmonija viršūnė ir įgyvendinimas. Jame žmonės atperkami ir sykiu Dievas iškiliausiai bei tobuliausiai pašlovinamas. Šventimas nėra ritualinis formalumas, nes juo siekiama, kad tikintieji „išmoktų aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristui tarpininkaujant, vis tobuliau vienytųsi su Dievu ir tarpusavyje, kad Dievas pagaliau būtų visa visuose“ (Sacrosanctum Concilium, 48). Tuo, kad Dievas savo žodžius adresuoja žmonėms išganymo istorijoje ir pasiunčia jiems savo Sūnų, savo įsikūnijusį Žodį (Jn 1, 14), siekiama vienintelio dalyko – atverti žmonėms vienybę su juo.

2. Biblijos įkvėptumo ir tiesos studijavimo kontekstas

3. Remdamiesi tuo, kas ligi šiol pasakyta apie Dievo žodį liturgijoje ir jo ryšį su Eucharistijos šventimu, galime tarti, kad mes jo klausėmės teologiniame, kristologiniame, soteriologiniame ir ekleziologiniame kontekste. Dievas galutinai ir tobulai siūlo išganymą savo Kristuje, per jį įgyvendindamas bendrystę tarp savęs ir savo kūrinių – žmonių, kurie atstovauja jo Bažnyčiai. Ši Šventajam Raštui skelbti tinkamiausia vieta taip pat yra tinkamiausias kontekstas įkvėpimui ir tiesai studijuoti. Kaip minėjome, paskelbus biblinius skaitinius, visada patvirtinama, kad tai yra „Dievo žodis“ (arba „Viešpaties žodis“). Šią ištarą galima suprasti dvejopai – pirmiausia kaip žodį, kuris kyla iš Dievo, bet taip pat ir kaip žodį, kuris kalba apie Dievą. Šios dvi reikšmės yra artimai tarp savęs susijusios. Dievą pažįsta vien Dievas; vadinasi, vien Dievas gali tinkamai ir patikimai kalbėti apie Dievą. Todėl tik iš Dievo kylantis žodis gali teisingai kalbėti apie Dievą. Ištara „Dievo žodis“ tikintieji kviečiami suvokti, kokio dalyko klausosi, ir skirti tam deramą dėmesį. Jiems privalu pagarbiai bei dėkingai klausytis Viešpaties žodžio ir susikaupti, kad suvoktų ir suprastų, kas tuo žodžiu pasakoma apie Dievą, bei per tai įžengtų į vis gyvesnę vienybę su juo.

Mūsų tekste „Šventojo Rašto įkvėptumas ir tiesa“ šie du aspektai ir bus rutuliojami. Kalbant apie Biblijos įkvėptumą, tvirtinama, kad visų jos knygų „autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai“ (Dei Verbum, 11). Nagrinėdami Biblijos įkvėptumą, stengsimės nustatyti, kas pačiuose Biblijos raštuose sakoma apie jų kilmę iš Dievo. O dėl Biblijos tiesos, tai iš akių neturėtume išleisti to, kad, nepaisant daugybės įvairių temų, pirmutinė pagrindinė tema visose knygose iš tikrųjų yra pats Dievas ir išganymas. Norint surasti patikimos informacijos visokiais kitais klausimais, yra daug įvairių dokumentinių šaltinių bei daug kitų mokslų, bet autoritetingas šaltinis Dievui pažinti yra Biblija kaip Dievo žodis. Pasak Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos Dei Verbum, Dievo apreiškimo turinys yra pats Dievas ir jo išganymo planas žmonijai. Jau pirmame šios konstitucijos skyriuje sakoma: „Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti ir atskleisti savo valios slėpinį (plg. Ef 1, 9), kuriame žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais (plg. Ef 2, 18; 2 Pt 1, 4)“ (Dei Verbum, 2). Biblija skirta apreiškimui perteikti (plg. Dei Verbum, 7–10). Todėl, studijuodami Biblijos tiesą, dėmesį sutelksime į šį klausimą: kas įvairiuose Biblijos raštuose sakoma apie Dievą ir jo išganomąjį planą?

3. Trys dokumento dalys

4. Pirmojoje dokumento dalyje aptarsime Šventojo Rašto įkvėptumą gilindamiesi į jo kilmę iš Dievo, antrojoje nagrinėsime Dievo žodžio tiesą išryškindami žinią apie Dievą ir jo išganomąjį planą. Trokštame, kad, viena vertus, būtų geriau suvokiama, jog tas žodis kyla iš Dievo, ir, kita vertus, Biblijos klausytojai bei lektoriai dėmesį sutelktų į tai, ką savo ruožtu pats Dievas nori pasakyti apie save ir savo išganomąjį planą žmonių naudai. Dievo žodį, kurį, kupinas meilės bei geranoriškumo, mums adresuoja Dievas, esame kviečiami priimti su tokia pat nuostata, su kuria kaip Dievo ir mūsų išganymo slėpinį švenčiame Kristaus velykinį slėpinį. Tikslas – drauge su kitais tikinčiaisiais priimti dovaną, kad galėtume išgirsti ir suprasti tai, ką Dievas mums sako apie save, taip atnaujindami bei sustiprindami asmeninį ryšį su juo.

Trečiojoje dokumento dalyje bus aptarti kai kurie pačios Biblijos keliami iššūkiai, nes tam tikri aspektai atrodo neigiantys Dievo žodžio kokybę. Įvardysime du skaitytojui pirmiausia kylančius iššūkius. Pirmasis yra didžiulė pažanga, per pastaruosius du šimtmečius pasiekta senovės Artimųjų Rytų tautų – sudariusių Izraelio ir jo šventųjų raštų aplinką – istorijos, kultūros ir kalbos pažinimo srityje. Neretai tų mokslų duomenys smarkiai kertasi su tai, ką aptinkame bibliniuose pasakojimuose, jei pastarieji skaitomi kaip kronika, turinti tiksliai perteikti įvykius jų griežta chronologine tvarka. Tokie prieštaravimai yra pirmutinis sunkumas; jis skatina klausti, ar skaitytojas gali pasitikėti biblinių pasakojimų istorine tiesa. Kitą iššūkį kelia tai, kad nemažai biblinių tekstų kupini smurto. Pavyzdžiui, galima paminėti prakeikiamąsias psalmes, taip pat Dievo įsaką Izraeliui išnaikinti ištisas tautas. Skaitytojus krikščionis tokie tekstai erzina ir trikdo. Be to, kai kurie skaitytojai nekrikščionys prikiša krikščionims, kad jų šventuosiuose raštuose esama baisių tekstų, ir kaltina juos išpažįstant bei skleidžiant smurtą kurstančią religiją. Trečiojoje dokumento dalyje norima imtis tokių ir kitokių aiškinimo iššūkių parodant, kaip, viena vertus, įveikti fundamentalizmą (plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblijos aiškinimas Bažnyčioje, 1993), ir, kita vertus, išvengti skepticizmo. Šalindami šias kliūtis, viliamės atverti prieigą, kuri įgalintų brandžiau ir tinkamiau priimti Dievo žodį.

Šiuo tekstu siekiama įkvėpimo ir tiesos sąvokų gilesnio supratimo, kad visi liturginiame susirinkime ir bet kur kitur Dievo žodžio klausytųsi būdu, labiau atitinkančiu tą nepakartojamą Dievo dovaną, kuria jis dovanoja save patį ir kviečia žmones bendrystei su juo.

PIRMA DALIS
BIBLIJOS RAŠTŲ LIUDIJIMAS APIE SAVO KILMĘ IŠ DIEVO

1. Įžanga

5. Pirmame skirsnyje panagrinėsime, kaip apreiškimas ir įkvėpimas, du pagrindiniai dieviškieji veiksmai, dėl kurių Šventąjį Raštą galima laikyti Dievo žodžiu, suprantami Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje Dei Verbum ir posinodiniame apaštališkajame paraginime Verbum Domini. Paskui parodysime, kaip Biblijos raštuose reiškiasi jų kilmė iš Dievo; Naujojo Testamento savitumas yra tai, kad ryšys su Dievu galimas tik per Jėzų. Pabaigoje apmąstysime kriterijus, kuriais remiantis galima tyrinėti Biblijos raštų liudijimą apie jų kilmę iš Dievo.

1.1. Apreiškimas ir įkvėpimas dogminėje konstitucijoje Dei Verbum ir apaštališkajame paraginime Verbum Domini

Apie apreiškimą dogminėje konstitucijoje Dei Verbum [DV] sakoma: „Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti ir atskleisti savo valios slėpinį (plg. Ef 1, 9), kuriame žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais (plg. Ef 2, 18; 2 Pt 1, 4)“ (2). Dievas apsireiškia vykdydamas „apreiškimo planą“ (plg. DV, 2). Jis rodosi kūrinijoje: „Visa Žodžiu kuriąs (plg. Jn 1, 3) ir palaikąs Dievas be perstojo žmonėms liudija apie save savo kūriniais (plg. Rom 1, 19–20)“ (DV, 3; plg. Verbum Domini [VD], 8). Dievas apsireiškia žmoguje, kurį jis sukūrė „pagal savo paveikslą“ (Pr 1, 27; plg. VD, 9). Taip pat apsireiškia „artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais“ (DV, 2), Izraelio tautos išganymo istorijoje (DV, 3. 14–16), o labiausiai sušvinta „Kristuje, kuris yra viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“ (DV, 2; plg. DV, 4. 17–20). Kalbant apie trejybinį matmenį, Verbum Domini, 20 sakoma: „Dievo Tėvo Apreiškimą Sūnus vainikuoja Parakleto (plg. Jn 14, 16), Tėvo ir Sūnaus Dvasios, vesiančios mus į tiesos pilnatvę (Jn 16, 13), dovana.“

Įkvėpimas susijęs su Šventojo Rašto knygomis. Konstitucijoje Dei Verbum – kur Dievas vadinamas „abiejų Testamentų knygų įkvėpėju ir autoriumi“ (16)  – nusakoma išsamiau: „Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo gebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tai, ko jis norėjo“ (DV, 16). Tad įkvėpimas kaip Dievo veiksmas tiesiogiai susijęs su žmogiškaisiais autoriais: jie yra asmeniškai įkvėpti. Bet ir jų sukurti raštai vadinami įkvėptais (DV, 11. 14).

1.2. Biblijos raštai ir jų kilmė iš Dievo

6. Matėme, kad Dievas yra vienintelis apreiškimo autorius ir kad jis įkvėpė Šventojo Rašto knygas dieviškajam apreiškimui perteikti. Dievas yra tų knygų „autorius“ (DV, 16), bet per pasirinktus žmones. Šie rašo ne diktuojami, bet ir yra „tikri autoriai“ (DV, 11), pasitelkiantys savus gebėjimus bei jėgas. Dei Verbum, 11 tas santykis tarp žmonių ir Dievo išsamiau nenusakomas, tačiau išnašose (18–20) nurodomas tradicinis aiškinimas, grįstas pagrindine ir instrumentine priežastimi.

Žvelgdami į Biblijos knygas ir tirdami, kas jose pačiose sakoma apie jų įkvėptumą, galime konstatuoti, kad tik dviejose Naujojo Testamento vietose aiškiai kalbama apie dieviškąjį įkvėpimą ir tas taikoma Senojo Testamento raštams. 2 Tim 3, 16 sakoma: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui.“ 2 Pt 1, 20–21 tvirtinama: „Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu.“ Retas „įkvėpimo“ sąvokos vartojimas verčia neapsiriboti tokia ankšta semantine sritimi.

Atidžiau studijuodami biblinius tekstus, pastebime reikšmingą dalyką – juose nuolatos išryškinamas jų autorių ir Dievo ryšys. Tai daroma skirtingais būdais, tačiau kiekvienu parodoma, kaip atitinkami raštai kyla iš Dievo. Mūsų užduotis bus įvardyti santykio tarp žmogiškųjų autorių ir Dievo ženklus Šventojo Rašto tekstuose, taip parodant šių knygų dieviškąją kilmę, kitaip tariant, jų įkvėptumą. Atsižvelgdami į būdus, kuriais tas santykis paliudijamas Biblijos puslapiuose, ketiname pateikti tam tikrą santykio „Dievas–žmogiškasis autorius“ fenomenologiją, taip pabrėždami biblinių raštų kaip iš Dievo kylančio žodžio kokybę. Šiame dokumente Popiežiškoji Biblijos komisija nesiekia įrodinėti biblinių raštų įkvėptumo fakto; ši užduotis tenka fundamentinei teologijai. Mes jau remiamės tikėjimo tiesa, kad Šventojo Rašto knygos yra įkvėptos Dievo ir perteikia jo žodį. Mūsų indėlis tebus geriau paaiškinti įkvėptumo prigimtį, kuri išplaukia iš pačių raštų liudijimo.

Tai, kad Biblijos knygos liudija jų autorių ryšį su Dievu ir savo kilmę iš Dievo, galima pavadinti „liudijimu apie save“. Būtent tokį savitą liudijimą ir tyrinėsime.

7. Mūsų minėtuose bažnytiniuose dokumentuose (Dei Verbum ir Verbum Domini) daroma perskyra tarp „apreiškimo“ ir „įkvėpimo“; tai – du skirtingi dieviškieji veiksmai. Apreiškimas yra pamatinis Dievo aktas, kuriuo jis perteikia tai, koks yra pats ir kokia yra jo valia (plg. DV, 2), ir padaro žmogų gebantį apreiškimą priimti. Įkvėpimas, priešingai, yra veiksmas, kuriuo Dievas tam tikrus pasirinktus žmones įgalina ištikimai raštu perteikti savo apreiškimą (DV, 11). Įkvėpimas suponuoja apreiškimą ir tarnauja ištikimam apreiškimo perteikimui Biblijos raštuose.

Biblijos raštuose aptiksime nedaug požymių, susijusių su žmogiškojo autoriaus ir Dievo savitu santykiu rašymo atžvilgiu. Todėl mūsų pateiksima fenomenologija, aprėpianti ir santykį tarp žmogiškojo autoriaus bei Dievo, ir rašytinių tekstų dieviškąją kilmę, yra gan bendra ir įvairialypė. Pamatysime, kad specifinė įkvėpimo sąvoka Rašte tarsi niekada neišryškinama ir kaip sąvoka neaiškinama. Tai lemia įvairių Biblijos knygų liudijimo pobūdis: juk, viena vertus, tekstuose nuolat įvardijama jų turinio bei žinios dieviškoji kilmė, bet, kita vertus, nedaug arba nieko nepasakoma apie tai, kaip jie buvo parašyti, arba apie jų kaip rašytinių dokumentų savitumą. Vadinasi, apreiškimas ir jo rašytinis paliudijimas (įkvėpimas) laikomi vienu procesu. Labai dažnai būna taip, kad kalbant apie vieną galvoje turimas ir kitas. Vis dėlto vien tai, kad mūsų cituoti teiginiai kyla iš šventųjų raštų, parodo, jog jų autoriai netiesiogiai tvirtina, kad jų tekstas yra Dievo apreiškiamųjų veiksmų galutinė išraiška ir nepajudinamas depozitas.

1.3. Naujojo Testamento raštai ir jų ryšys su Jėzumi

8. Naujojo Testamento raštai ypatingi: jų autorių ryšys su Dievu juose vaizduojamas tik kaip egzistuojantis per Jėzaus asmenį. Tokio reiškinio priežastį labai tiksliai išreiškia pats Jėzus: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6); tokia ištara remiasi Sūnaus turimu nepakartojamu Tėvo pažinimu (plg. Mt 11, 27; Lk 10, 22; Jn 1, 18).

Reikšmingas ir pamokomas yra Jėzaus elgesys savo mokinių atžvilgiu. Evangelijose vaizduojama, kaip jis juos moko ir paradigmiškai atskleidžia, koks santykis su Jėzumi ir Dievu yra esminis, kad apaštalo žodis ar evangelisto raštas taptų „Dievo žodžiu“. Anot mūsų šaltinių, pats Jėzus neparašė nieko ir nieko nepadiktavo savo mokiniams. Tai, ką padarė, galima apibendrinti taip: pašaukė kelis žmones sekti paskui save, dalytis jo gyvenimu, padėti jam veikti, vis labiau pažinti jo asmenį, augti tikėjimu į jį ir gyvenimo su juo bendryste. Tai – Jėzaus mokiniams dovanota dovana, jų rengimo būti jo žinią skelbiančiais apaštalais būdas; jų žodžio ypatybė yra ta, kad Jėzus visus būsimus krikščionis nusako kaip „tuos, kurie per jų žodį mane įtikės“ (Jn 17, 20). Savo misionieriams jis taria: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“ (Lk 10, 16; plg. Jn 15, 20). Jo pasiųstųjų žodžiai visų krikščionių pagrindu gali būti tik todėl, kad, atsiradę iš artimiausios vienybės su Jėzumi, yra Jėzus žodžiai. Asmeninis ryšys su Viešpačiu Jėzumi, praktikuojamas gyvu ir sąmoningu tikėjimu į jo Asmenį, yra tikrasis pagrindas „įkvėpimo“, įgalinančio apaštalus sakytiniu būdu ir raštu perduoti Jėzaus, „Dievo Žodžio“, žinią. Esminis dalykas yra ne paraidžiui perteikiami Jėzaus žodžiai, bet jo Evangelijos skelbimas. Tipiškas to pavyzdys – Jono evangelija, apie kurią sakoma, kad kiekvienas jos žodis atspindi Jono stilių ir sykiu ištikimai perteikia tai, ką pasakė Jėzus.

9. Būtent turint priešais akis Jono evangeliją, išryškėja artimas ryšys tarp santykio su Jėzumi bei Dievu prigimties („įkvėpimo“) ir kaip Dievo žodis perteikiamos žinios turinio („tiesa“). Pagrindinė Jėzaus žinia, pasak Jono evangelijos, yra Dievas Tėvas ir jo savo Sūnuje apreikšta begalinė meilė pasauliui (plg. Jn 3, 16), o tai atitinka Dei Verbum, 2: Dievas ir išganymas. Šios žinios neįmanoma priimti ir suprasti vadovaujantis vien protu ar atmintimi grįsta pažintine prieiga, ją galima priimti bei suprasti puoselėjant intensyvų gyvą ir asmeninį ryšį, t. y. tą patį ryšį, per kurį Jėzus ugdė savo mokinius. Apie Dievą ir jo meilę visada galima kalbėti formaliai bei teisingai, tačiau Dievo dovaną priimti ir liudyti įmanoma tik gyvai tikint į jį ir jo meile. Tad konstatuojame – pagrindinė žinia („tiesa“) ir jos priėmimo, kad būtų paliudyta, būdas („įkvėpimas“) sąlygoja vienas kitą: visada kalbama apie intensyvią ir asmeninę gyvenimo bendrystę su Jėzaus apreikštu Tėvu, apie gyvenimo bendrystę, kuri yra išganymas.

1.4. Kriterijai ryšiui su Dievu bibliniuose raštuose nustatyti

10. Anot to, kas paaiškėjo iš Evangelijų, pagrindinis tikslas, kurio ugdydamas mokinius siekė Jėzus, yra gyvas tikėjimas į Jėzų kaip Dievo Sūnų; juo reiškiasi jų pamatinis ryšys su Jėzumi ir Dievu. Toks tikėjimas yra Šventosios Dvasios dovana (plg. Jn 3, 5; 16, 13) ir įgyvendinamas artima, sąmoninga ir asmenine vienybe su Tėvu ir Sūnumi (plg. Jn 17, 20–23). Per tokį tikėjimą mokiniai susivienija su Jėzaus asmeniu, kuris yra „viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“ (Dei Verbum, 2), ir iš jo gauna savo apaštališkojo liudijimo, savo sakytinių ar rašytinių ištarų turinį. Kadangi kyla iš Jėzaus, Dievo Žodžio, toks liudijimas negali nebūti iš Dievo kylantis žodis. Asmeninis tikėjimo ryšys (1) ir šaltinis, per kurį Dievas apsireiškia (2), yra du svarbiausi elementai, lemiantys, kad apaštalų žodžiai ir darbai kyla iš Dievo.

Jėzus yra „Dievo Tėvo apreiškimo viršūnė“ (Verbum Domini, 20), viršūnė, pirma kurio eina turtinga Dievo apreiškimo „tvarka“. Kaip minėjome, Dievas apsireiškia kūrinijoje (DV, 3) ir ypač žmoguje, sukurtame pagal jo paveikslą (plg. Pr 1, 27). Pirmiausia jis apsireiškia Izraelio tautoje „artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais“ (DV, 2). Šitaip išryškėja Dievo apreiškimo, pasiekiančio pilnatvę ir viršūnę Jėzaus asmenyje (Žyd 1, 1–2), formos.

Evangelijų atveju (ir bendriau apaštališkųjų raštų atžvilgiu) kilmę iš Dievo rodo du esminiai elementai: gyvas tikėjimas į Jėzų (1) ir Jėzaus, kuris yra dieviškojo apreiškimo viršūnė, asmuo (2). Studijuodami kitų Biblijos raštų kilmę iš Dievo remsimės šiais dviem kriterijais: koks yra asmeninis tikėjimas į Dievą (atsižvelgiant į atitinkamą apreiškimo „tvarkos“ stadiją) ir kokia apreiškimo forma reiškiasi įvairiuose raštuose. Atitinkama Biblijos knyga iš Dievo kyla per jos autoriaus gyvą tikėjimą į Dievą ir per to autoriaus santykį su tam tikra dieviškojo apreiškimo forma (ar įvairiomis formomis). Neretai koks nors biblinis raštas remiasi ankstesniu įkvėptuoju tekstu ir būtent per tai yra tos pačios kilmės iš Dievo dalininkas.

Pasitelkiant šiuos kriterijus, galima naudingai tyrinėti įvairių biblinių raštų liudijimus ir pamatyti, kaip, pavyzdžiui, iš Dievo kyla teisiniai tekstai, išminties posakiai, pranašų pranašystės, visų rūšių maldos, apaštalų įspėjimai ir t. t., tai yra tai, kokiu būdu autorius per žmogiškuosius autorius yra Dievas. Paaiškės, jog kiekvienu pavieniu atveju konkretus kilmės iš Dievo būdas yra skirtingas ir negali būti lyginamas su tiesmuku ir vienodu dieviškuoju diktavimu. Tačiau visur aptinkamas žmogiškojo autoriaus asmeninis tikėjimas į Dievą ir jo klusnumas įvairioms dieviškojo apreiškimo formoms.

Šitaip studijuodami pačius biblinius raštus ir tyrinėdami jų autorių ryšio su Dievu liudijimus juose, mėginsime konkrečiai parodyti, kokiu būdu įkvėpimas priešais akis iškyla kaip santykis tarp Dievo, įkvėpėjo bei autoriaus, ir žmonių, jo pasirinktų tikrųjų autorių.

2. Senojo Testamento tam tikrų raštų liudijimas

11. Norėdami parodyti, kaip pačiuose tekstuose išreiškiama jų kilmė iš Dievo, atrinkome kelias svarbias Senojo ir Naujojo Testamentų knygas. Laikysimės Senojo Testamento klasikinio skirstymo į Įstatymą, Pranašus ir Raštus (plg. Lk 24, 44); pasirinkome Penkiaknygę, paskui Pranašus ir Istorines knygas (taip pat vadinamas „ankstyvaisiais pranašais“), galop psalmes ir Siracido knygą.

2.1. Penkiaknygė

Biblinių tekstų dieviškosios kilmės mintis Penkiaknygėje plėtojama remiantis rašymo, įraštinimo, sąvoka. Itin reikšmingais momentais Mozė gauna iš Dievo, pavyzdžiui, užduotį užrašyti sandoros atnaujinimo tekstą ( 34, 27); kitais kartais, užrašinėdamas kitus svarbius dalykus ( 17, 14; Sk 33, 2; Įst 31, 22), ligi pat visos Toros užrašymo (plg. Įst 27, 3. 8; 31, 9), jis tokius nurodymus perteikia pagal prasmę. Pakartoto Įstatymo knygoje pabrėžiamas ypatingas Mozės vaidmuo; jis pristatomas kaip įkvėptasis apreiškimo tarpininkas ir įgaliotasis dieviškojo žodžio aiškintojas. Pradedant nuo to, darniai rutuliojama tradicinė mintis, kad Mozė yra Penkiaknygės autorius, tai, jog Mozės knygose ne tik kalbama apie jį, bet ir jis pats yra jas sukūręs.

Pagrindinės ištaros apie Dievo apsireiškimą yra pasakojimuose apie Izraelio susitikimą su Dievu prie Dievo kalno Sinajaus/Horebo ( 19–Sk 10; Įst 4 ir t.). Šiuose pasakojimuose mėginama įtaigiais vaizdais išreikšti mintį, kad biblinio liudijimo ištaka yra Dievas. Tad galima sakyti, jog Biblijos kaip Dievo žodžio supratimo pamatas padėtas prie Sinajaus, nes čia Dievas Mozę paskyrė vieninteliu savo apreiškimo tarpininku. Mozei teko užduotis užrašyti dieviškąjį apreiškimą, kad jį būtų galima perteikti bei išsaugoti visų laikų žmonėms. Raštas ne tik įgalina perteikti žodį, bet ir aiškiai reikalauja žmogiškojo autoriaus; Biblijos atveju iš to išplaukia jos kaip Dievo žodžio žmogiškaisiais žodžiais savivoka. Ši mintis (plg. Dei Verbum, 12) in nuce jau išreiškiama 19, 19, kur sakoma, kad Dievas atsakė Mozei „balsu“; tai liudija, kad Dievas „teikiasi“ pasinaudoti ir žmonių kalba – net ir savo apreiškimo tarpininko atžvilgiu.

12. Užrašyto žodžio dieviškoji kilmė, be to, pasakojime apie Sinajų subtiliai pagilinama. Šiame kontekste nepakartojamas ir nepalyginamas yra Dekalogas. Jis gali būti laikomas minties apie Šventojo Rašto dieviškąją kilmę (įkvėptumą) pradiniu tašku, nes kaip tekstas vienintelis Dekalogas susietas su mintimi, kad yra parašytas paties Dievo (plg. 24, 12; 31, 18; 32, 16; 34, 1. 28; Įst 4, 13; 9, 10; 10, 4). Tas tekstas, kurį pats Dievas parašė ant dviejų akmens plokščių, yra biblinių tekstų dieviškosios kilmės sąvokos pagrindas. Tokia sąvoka Penkiaknygės pasakojime plėtojama dviem kryptimis. Viena vertus, Dekalogui Biblijos kitų įstatymų bei priesakų atžvilgiu tenka ypatingas autoritetas, kita vertus, „rašto“ (suprantamo kaip įraštinimas) sąvoka ypatingu būdu taip susiejama su apreiškimo tarpininku – Moze, kad „Mozė“ ir Penkiaknygė reiškia tą patį.

Kalbant apie pirmąjį aspektą, būtent tai, kad Dekalogą parašė pats Dievas, reikia pasakyti, jog šio ypatingo teksto perdavimas ir priėmimas Šventojo Rašto tradicijoje įsitvirtino nepriklausomai nuo jo materialios laikmenos – dviejų akmens plokščių. Saugomos ir gerbiamos ne plokštės, ant kurių rašė Dievas, bet tekstas, kurį Dievas parašė, kad jis taptų Šventojo Rašto dalimi (plg. 20; Įst 5).

Dievo užrašyti ir Mozei patikėti Dešimt įsakymų – čia pereiname prie antrojo aspekto – Šventojo Rašto atžvilgiu žymi ypatingą Dievo ir žmogaus santykį. Mozė tarpininku paskiriamas ne dieviškojo plano galia, bet Dievas nusileidžia žmonių (Izraelio), prašančių tarpininko, maldavimui. Kai Dievas tiesiogiai kreipėsi į Izraelio tautą (plg. 19), tauta, baimindamasi tiesioginio susitikimo su Dievu (plg. 20, 18–21), paprašo Mozę būti tarpininku. Tad Dievas nusileidžia tautos valiai ir paskiria Mozę tarpininku – kalbasi su juo ir išsamiai perteikia savo nurodymus ( 20, 22–23, 33). Mozė tuos žodžius galiausiai užrašo, nes Dievas per juos sudaro savo sandorą su Izraeliu ( 24, 3–8). Kad tai patvirtintų, Dievas pažada duoti Mozei plokštes, ant kurių Jis bus pats parašęs (plg. 24, 12). Aiškiau ir stipriau neįmanoma išreikšti to, kad Šventasis Raštas, iš kartos į kartą perduodamas žydų ir krikščionių tikėjimo bendruomenės, kyla iš Dievo, net jei ir yra parašytas žmonių. Šventojo Rašto tokio liudijimo apie save viršūnė yra teiginys Penkiaknygės pabaigoje, kad pats Mozė iki įžengimo į Pažadėtąją žemę užrašė Izraelio tautai skirtus pamokymus (plg. Įst 31, 9), patikėdamas tai tautai kaip ateities gyvenimo programą. Tiktai leisdamiesi šių Šventojo Rašto žodžių užkalbinami, žmonės gali pripažinti bei priimti juos „ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“ (1 Tes 2, 13).

2.2. Pranašų ir Istorinės knygos

13. Pranašų ir Istorinės knygos drauge su Penkiaknyge yra Senojo Testamento dalys, kuriose labiausiai pabrėžiama jų turinio dieviškoji kilmė. Dievas kreipiasi į savo tautą ar jos vadovus per žmones – Mozę, pranašų prototipą Penkiaknygėje (plg. Įst 18, 18–22), pranašus Pranašų ir Istorinėse knygose. Pamėginsime parodyti, kaip Pranašų ir Istorinėse knygose patvirtinama jų turinio dieviškoji kilmė.

2.2.1. Pranašų knygos: rinkiniai to, ką Viešpats savo tautai pasakė per savo pasiuntinius

Pranašų knygos pateikia save kaip rinkinius to, ką Viešpats pasakė savo tautai per „autorius“ (spėjamus), kurių vardais tie rinkiniai pavadinti. Tiesą sakant, tose knygose pabrėžtinai skelbiama, kad jų turinio autorius yra Viešpats. Tai daroma įvairiais pasakymais, kuriais kalba pradedama ar pertraukiama. Tokiais pasakymais patvirtinama ar suponuojama, kad Pranašų knygos yra Viešpaties kalbos, ir patikslinama, jog Viešpats pats kreipiasi į savo tautą per tų knygų autorius. Nemenka Pranašų knygų dalis, tiesą sakant, net tiesiog įdedama Viešpačiui į lūpas. Atitinkamai šių knygų autoriai jose pateikiami kaip žmonės, kuriuos Viešpats pasiuntė savo tautai perduoti žinią.

a) „Pranašavimo formulės“

Dieviškoji kilmė, pasitelkiant „Viešpaties žodžio vyksmo formulę“, aiškiai išreiškiama dviejuose trečdaliuose Pranašų knygų pavadinimų. Nesileidžiant į smulkmenas, formulę galima apibendrinti pasakymu: „Viešpaties žodis atėjo...“ priduriant pranašo, žodžio gavėjo, vardą (kaip antai, Jeremijo, Ezekielio, Ozėjo, Joelio, Sofonijo ir Zacharijo knygose), o kartais ir adresato vardą (kaip antai, Agėjo ir Malachijo knygose). Tokiais pavadinimais skelbiama, kad tų knygų turinys, įdedamas į lūpas ir Dievui, ir pranašui, visas yra Dievo žodis. Kitų Pranašų knygų pavadinimais informuojama, kad jose perteikiamas asmenų, kurių vardai yra Izaijas, Amosas, Abdijas, Nahumas ir Habakukas, regėjimų turinys. Michėjo knygos pavadinime „Viešpaties žodžio vyksmo formulė“ papildoma regėjimo paminėjimu. Nors tiesiai ir nepasakoma, Pranašų knygų kontekste regėjimų priežastis negali būti kita, kaip tik pats Viešpats. Tad jis yra ir tų knygų autorius.

Kad tai yra Dievo žodis, Pranašų knygose byloja ne tik pavadinimai. Į tekstą gausiai įterpiamos ir „pranašavimo formulės“. Dažniausiai aptinkamas posakis, tobula „pranašavimo formulė“, yra žodžiai: „Taip kalba Viešpats.“ Pradėdamas šia formule kalbą, pranašas pateikia save kaip Viešpaties pasiuntinį. Jis informuoja klausytojus, kad jiems skirta kalba kyla ne iš jo, bet kad jos autorius yra Dievas.

Nepretenduodami į išsamumą, įvardysime dar kelias Pranašų knygose pasitaikančias formules: „taip kalbėjo Viešpats/Dievas“, „tai Viešpaties žodis“. Pirmąja, vadinama „pasiuntinio formule“, kalbos pradedamos, antrąja – užbaigiamos. Būdamos teksto pabaigoje, pastarosios paliudija, kad Viešpats yra pirmiau pateiktos kalbos autorius.

b) Pranašai – Viešpaties pasiuntiniai

14. Keturiose Pranašų knygose pasakojama, kaip Viešpats tų raštų autorius padarė savo pasiuntiniais, – Izaijo (6, 1–13), Jeremijo (1, 4–10), Ezekielio (1, 3–3, 11) ir Amoso (7, 15). Izaijas ir Ezekielis pasiunčiami regėjimo kontekste. Tikriausiai tas pat galioja ir Jeremijui. Pasakojimas apie Izaijo pasiuntimą yra geras žanro pavyzdys, nes išplėtotas ir drauge labai glaustas. Dieviškojoje taryboje, kurioje Izaijas dalyvauja regėjime, Viešpats, ieškodamas savanorio, klausia: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ Izaijas atsiliepia: „Štai aš, siųsk mane!“ Priimdamas Izaijo pasiūlymą, Viešpats užbaigia: „Eik ir pasakyk šitai tautai...“ Po to pateikiama Viešpaties žinia (Iz 6, 8–10). Struktūruotas veiksmažodžių „siųsti, eiti, pasakyti“, pasakojimas užbaigiamas Viešpaties kalba, kurią Izaijas turi perduoti tautai. Tas pats galioja trims kitiems minėtiems „pasakojimams apie pranašo pasiuntimą“, kurie irgi užbaigiami Viešpaties paliepimu savo pasiuntiniui perduoti jo žinią (Ez 2, 3–4; 3, 4–11; Am 7, 15). Pasakojime apie Jeremijo pasiuntimą Viešpats pabrėžia savo įsako amžinumą (taip pat plg. Am 3, 8) ir tai, kad žinia perteiktina tiksliai: „Bet Viešpats man atsakė: „Nesakyk: Esu tik vaikas! Kur tik tave siųsiu, tu eisi, ką tik tau liepsiu, – kalbėsi!“ (Jer 1, 7; plg. 1, 17; 26, 8; Įst 18, 18. 20). Tokiais pasakojimais pagrindžiamas Viešpaties pasiuntinio vaidmuo, koks Pranašų knygose pripažįstamas jų atitinkamiems autoriams, ir sykiu pagrindžiama jų žinios dieviškoji kilmė.

2.2.2. Istorinės knygos: Viešpaties žodis nepajudinamai veiksmingas ir kviečia atsiversti

a) Jozuės, Teisėjų, Samuelio ir Karalių knygos

15. Jozuės, Teisėjų, Samuelio ir Karalių knygose Viešpats dažnai taria žodį, lygiai kaip ir Pranašų knygose, kurių rinkiniui šias knygas priskiria žydų tradicija. Kiekvienu Pažadėtosios žemės užkariavimo etapu Viešpats pasako Jozuei, ką daryti. Joz 20, 1–6 ir 24, 2–15 Viešpats per Jozuę, atliekantį pranašo vaidmenį, kreipiasi į tautą. Teisėjų knygoje Viešpats arba jo Angelas dažnai kalba vadovams, pirmiausia Gideonui, ar tautai. Viešpats veikia pirmuoju asmeniu, išskyrus Ts 4, 6–7 ir 6, 7–9, kur kreiptis į Baraką ir visą tautą pasitelkia atitinkamai pranašę Deborą ir bevardį pranašą.

Samuelio ir Karalių knygose Viešpats, išskyrus retas išimtis, į adresatus kreipiasi per pranašus. Jų kalbos tada įrėminamos tais pačiais posakiais, kuriais pradedamos ir perskiriamos kalbos Pranašų knygose. Iš Biblijos knygų pranašai ir jų kaip Viešpaties pasiuntinių veikla labiausiai pabrėžiama Samuelio ir Karalių knygose. Didžiumoje pranašysčių, pateiktų Samuelio ir Karalių knygose, Viešpats skelbia negandas, užgriūsiančias tautos vadovus, pirmiausia vieną ar kitą karalių bei jo dinastiją arba Izraelio (plg. 1 Kar 14, 15–16) ir Judo (plg. 2 Kar 21, 10–15) karalystes todėl, kad garbinamos kitokios nei Jis dievybės. Dieviškuosius skelbimus apie negandas paprastai lydi konstatavimas, kad tai ir įvyko. Samuelio ir Karalių knygos nemenka dalimi atrodo kaip skelbimų apie negandas ir jų išsipildymą seka. Ji pasibaigia tik sulig Judo karalystės sugriovimu. Pasakojimų apie babiloniečių užkariavimus (597–587 m. pr. Kr.) pradžioje, 2 Kar 24, 2, pareiškiama, kad Judo sugriovimas bus Viešpaties darbas; taip jis įgyvendins tai, ką skelbė „per savo tarnus pranašus“. Kadangi Viešpats visada išpildo tai, ką skelbia, jo žodis yra nepajudinamai veiksmingas. Kitaip tariant, Viešpats yra pagrindinis savo tautos istorijos autorius; skelbia, kas nutiks, ir tai nutinka.

Kaip tekstuose, apie kuriuos kalbėjome, taip ir 2 Kar 17, 7–20 Izraelio ir Judo istorija sutraukiama į kalbų, kurias Viešpats perduoda „per savo tarnus pranašus“, seką. Tačiau kalbų tonas skirtingas. Viešpats neskelbia negandų Izraeliui ir Judui, bet ragina juos atsiversti. Kadangi anie užsispyrėliškai atmeta Viešpaties raginimus (eil. 13–14), jis galop atstumia juos nuo savo veido.

b) Kronikų knygos

16. Kaip Istorinėse knygose nuo Jozuės iki Karalių, lygiai taip ir Kronikų knygose gausu Viešpaties kalbų. Jis tiesiogiai kalba Saliamonui (2 Kr 1, 7. 11–12; 7, 12–22). Paprastai Viešpats kreipiasi į karalių ar tautą per tarpininkus: dažniausiai jie gauna „pranašo“ titulą, tačiau yra ir tarpininkų be titulo. Pirmutinė vieta tenka pranašui Natanui (plg. 1 Kr 17, 1–15) ir daugeliui kitų. Bet Viešpats pasitelkia ir tokius regėtojus kaip Gadas (plg. 1 Kr 21, 9–12), asmenis, užsiimančius įvairiais amatais, ir net svetimus karalius, kaip kad Neko‘as (plg. 2 Kr 35, 21) ir Kyras (plg. 2 Kr 36, 23). Pranašauja ir šventyklos giesmininkų šeimų galvos (plg. 1 Kr 25, 1–3).

Kronikų knygose Dievo žodis suprantamas taip, kaip Samuelio ir Karalių. Kaip ir pastarosiose, bet galbūt ne taip pabrėžtinai, Viešpaties kalbose skelbiami įvykiai ir konstatuojama, kad jie išsipildė (plg. 1 Kr 11, 1–3; 2 Kr 6, 10; 10, 15). Kronikų knygose akcentuojamas toks Viešpaties žodžio vaidmuo Babilonijos tremties atžvilgiu. Pasak 2 Kr 36, 20–22, ir tremtis, ir jos pabaiga išpildo tai, ką Viešpats paskelbė Jeremijo lūpomis (plg. Jer 25, 11–14; 29, 10). 2 Kr 36, 15–16 skirtingomis nei 2 Kar 17, 13–14 sąvokomis tęsiami Viešpaties nepaliaujami bergždi mėginimai siunčiant pasiuntinius/pranašus įtikinti tautą išvengti nelaimės. Galop pažymėtina, kad Kronikų knygose nekalbama apie knygų dieviškąją kilmę, tačiau apie ją užsimenama nurodant pranašų šaltinius (plg. 2 Kr 36, 12. 15–16. 21–22).

Vienu žodžiu, Pranašų knygos pateikia save kaip Dievo žodį. Pastarajam tenka iškili vieta ir Istorinėse knygose. Ir vienose, ir kitose, pirmiausia Istorinėse knygose, pabrėžiama, kad Viešpaties žodis nepajudinamai veiksmingas ir ragina atsiversti.

2.3 Psalmės

17. Psalmynas yra maldų, kilusių iš Viešpaties artumo bei veikimo asmeninės ir bendruomeninės patirties, rinkinys. Psalmėmis išreiškiama Izraelio malda įvairiose jo istorijos epochose – karalių epochoje, tremtyje, kai Dievas vis labiau pripažįstamas Izraelio karaliumi, galop antrosios Šventyklos epochoje po tremties. Kiekviena psalmė yra gyvo ir tvirto ryšio su Dievu liudijimas, ir tuo remdamiesi galime sakyti, kad jos kyla iš Dievo ir yra įkvėptos Dievo. Iš to, ką rodo patys tekstai, nepretenduojant į išsamumą, galima išskirti bent tris ryšio tipus: a) Dievo veikimo tikinčiųjų gyvenime patirtį; b) Dievo artumo šventovėje patirtį; c) Dievo kaip išminties šaltinio patirtį. Šie trys ryšio su Dievu tipai remiasi Sinajaus sandora, apimančia Dievo veiklaus artumo tautos kasdieniame gyvenime ir šventykloje pažadą.

a) Dievo veikimo tikinčiųjų gyvenime patirtis

Dievo galingą pagalbą maldininkai patiria dviem būdais – kaip atsaką į jų maldavimą padėti ir kaip klausymąsi apie Dievo įstabius darbus.

Vienas iš gausybės galimų pavyzdžių, kaip maldininkai sulaukia Dievo pagalbos, yra Ps 30, 9–13 malda: „Tavęs, Viešpatie, šaukiausi, – savo Dievo pagalbos maldavau: <...> Išgirsk mane, Viešpatie, ir būk man maloningas! Viešpatie, padėk man! Tu pavertei mano liūdesį džiugesiu, nuvilkai man ašutinę ir apjuosei mane džiaugsmu, kad giedočiau tau be perstojo šlovės giesmę. Viešpatie, tu esi mano Dievas, – tau dėkosiu per amžius!“

Maldavimo ir šlovinimo psalmes įkvepia Viešpaties, kuris gelbėja, asmeninė ir bendruomeninė patirtis. Apie tą patirtį visada užsimenama, jei nėra papasakojama, arba psalmės pradžioje (plg. Ps 18, 5–7; 30, 2), arba pabaigoje (plg. Ps 142, 6–8), arba viduryje (plg. Ps 22, 22; 85, 7–9). Pusiaukelėje tarp žmogaus maldaujančių ir šlovinančių žodžių yra Dievo žodis (kuriuo išreiškiamas Dievo pažadas ir veikimas) (plg. Ps 30, 12). Jį išgirdęs, psalmininkas jaučiasi įkvėptas papasakoti jį kitiems. Taip Dievo žodis laukiamas, gaunamas ir šlovinamas ne tik pavienio žmogaus, bet ir visos tautos.

Maldininkai klausosi įstabių Dievo darbų, nes Dievas maldininkui ir tautai kalba per visoje kūrinijoje ir Izraelio istorijoje atliktus didžius darbus. Ps 19, 2–5 primenama apie įstabius darbus kūrinijoje ir nusakoma, kaip jie kalba: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą. Apie tai diena dienai pasakoja ir naktis nakčiai duoda žinią. Be jokio kalbesio ir be jokių žodžių, – negirdėti jų balso, – betgi jų žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių.“ Maldininko užduotis – klausytis kalbos, kuria kalba Dievo šlovė (plg. Ps 147, 15–20), ir išreikšti tai savo žodžiais.

105-ojoje psalmėje pasakojama apie Dievo darbus Izraelio istorijoje ir atskiri žmonės bei tauta raginami: „Atminkite jo padarytus nuostabius darbus, jo stebuklus ir nuosprendžius jūs“ (eil. 5). Apie šiuos „jo padarytus nuostabius darbus“, kurie taip pat yra jo „nuosprendžiai“, pranešama istorinėse psalmėse. Tuos psalmių žodžius, nors ir suformuluotus žmogiškaisiais žodžiais, įkvėpė didūs Viešpaties darbai. Tas Viešpaties balsas ir toliau skamba maldininko ir tautos šiandienoje. Būtina jo klausytis.

b) Dievo galingo artumo šventovės aplinkoje patirtis

18. Kaip pavyzdį paimkime 17-ąją ir 50-ąją psalmes. Pirmajame tekste Dievo patirtis įkvepia neteisingai apkaltintą teisųjį kreiptis į Dievą besąlygišku pasitikėjimu grįsta malda, antrajame tokia patirtis leidžia išgirsti Dievo balsą, smerkiantį netikusį tautos elgesį.

17-osios psalmės paskutinėje eilutėje išreiškiama tikra viltis. Sakoma: „Betgi aš būdamas doras regėsiu tavo veidą, o pabudęs būsiu laimingas dėl tavo Artumo“ (eil. 15). Panašiai baigiasi ir kitos dvi persekiojamo žmogaus maldos. Ps 11, 7 užbaigiama ištara: „Dorieji regės jo veidą“, o 27-osios psalmės priešpaskutinėje eilutėje tvirtinama: „Tikiu, kad patirsiu Viešpaties gerumą gyvųjų šalyje“ (eil. 13; plg. eil. 4. 8. 9). Posakis „Dievo veidas“ reiškia patį Dievą, jo tikrą ir tobulą tikrovę. Posakiu „regėti Dievo veidą“ žymimas intensyvus, realus ir asmeninis susitikimas su Dievu – ne per regos organą, bet tikėjimo „regėjimu“. Visos maldos šaltinis yra nepajudinama viltis taip patirti Dievą („regėti“ būsimuoju laiku) ir ja pasireiškiantis Dievo pažinimas.

50-oji psalmė susijusi su teofanijos patyrimu Šventyklos liturgijoje. Pasirodant sandoros Dievui (plg. 50, 5), pasikartoja Sinajaus reiškiniai – ryjanti ugnis ir audra (plg. 50, 3). Dievo tikrovės ir jo santykio su Izraeliu pasireiškimas („Aš esu Dievas, tavo Dievas“) veda prie kaltinimo tautai: „Nūn tad tave peikiu ir apkaltinu“ (50, 21). Dievas tautos elgesį peikia už du dalykus: kad jos santykis su Dievu sutelktas išskirtinai į aukas (50, 8–13), o santykis su artimu visiškai priešingas sandoros įsakymams (50, 16–22). Dievas reikalauja, kad būtų šlovinamas, kad jo būtų šaukiamasi vargo valandą (50, 14–15. 23) ir kad būtų teisingai elgiamasi artimo atžvilgiu (50, 23). Tad 50-ąja psalme pačioje Psalmyno šerdyje tęsiami pranašų būdai – ne tik leisti kalbėti Viešpačiui, bet ir padaryti taip, jog kiekvienas maldavimas ir kiekvienas šlovinimo aktas būtų aiškinami kaip klusnumas dieviškajam įsakymui. Tad visa malda yra „įkvėpta“ Dievo.

c) Dievo kaip išminties šaltinio patirtis

19. Išmintis ir protingumas yra Dievo prerogatyva (plg. Ps 136, 5; 147, 5). Būtent jis to suteikia („mokyk mane išminties ligi širdies gelmių“: Ps 51, 8), padarydamas žmogų išmintingą, t. y. gebantį matyti viską taip, kaip tai mato Dievas. Nuo tos akimirkos, kai Dievo buvo pašauktas būti Izraelio karaliumi (Ps 78, 72), tokios išminties bei tokio protingumo turėjo Dovydas.

Sąlyga būti pamokytam Dievo ir gauti išminties yra Dievo baimė. 25-osios psalmės pradžioje maldininkas karštai prašo Dievo pamokymo („Parodyk man savo kelius, Viešpatie, mokyk mane savo takų. Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane“: eil. 4–5) apeliuodamas į Dievo pasirengimą tai daryti (eil. 8–9). Norint sulaukti Dievo išmintingo pamokymo būtina sąlyga yra Dievo baimė: „Kas tik pagarbiai Viešpaties bijo, sužino iš jo taką, kuriuo eiti turėtų“ (25, 12). Tiems, kurie Dievo bijo, Dievas ne tik parodo, kaip teisingai gyventi, bet ir, anot 25-osios psalmės, apšviečia juos plačiau ir giliau: „Viešpats yra pagarbiai jo bijančiųjų draugas ir leidžia pažinti jiems savo Sandorą“ (eil. 14); kitaip tariant, Jis dovanoja jiems artimos draugystės santykį ir gilų sandoros, sudarytos su Izraeliu Sinajuje, pažinimą. Tad santykis su Dievu, išreiškiamas „Dievo baimės“ sąvoka, yra įkvėpimo šaltinis, iš kurio kyla daug išminties psalmių.

2.4. Siracido knyga

20. Pranašų knygose per pranašus kalba pats Dievas. Kaip matėme, į asmenis, kuriuos pasirinko savo atstovais Izraelio tautoje, Dievas kreipiasi įvairiais būdais. Psalmėse būtent žmogus kalba Dievui, tačiau tai daro Jo artume ir pasitelkdamas raiškos formas, suponuojančias artimą bendrystę su Juo. Išminties knygose, priešingai, žmonės kalba žmonėms, tai ir kalbantieji, ir besiklausantieji yra giliai įsišakniję tikėjime į Izraelio tautos Dievą. Senajame Testamente išmintis dažnai pabrėžtinai priskiriama Dievo Dvasiai (plg. Job 32, 8; Išm 7, 22; 9, 17; taip pat 1 Kor 12, 4–11). Tokios knygos vadinamos „išminties“ knygomis, nes jų autoriai tiria ir nurodo kelius į išmintimi grįstą žmogaus gyvenimą. Savo paieškoje jie suvokia, kad išmintis yra Dievo dovana, nes „tėra tik vienas, išmintingas, šiurpą keliantis, savo soste sėdintis Viešpats“ (Sir 1, 7). Norėdami tiksliau pailiustruoti, kokie santykio su Dievu būdai tuose raštuose paliudijami kaip to, ko moko jų autoriai, pagrindas bei šaltinis, dėmesį dėl jos apibendrinamojo pobūdžio sutelksime į Siracido knygą.

Nuo pat pradžios autorius suvokia, jog „visa išmintis ateina iš Viešpaties ir jame ji pasilieka amžinai“ (Sir 1, 1). Jau knygos prakalboje vertėjas nurodo vieną būdą, kuriuo Dievas perteikė išmintį autoriui: „Mano senelis Jėzus – rašo jis, – kuris ilgą laiką atsidėjęs lukšteno Įstatymą, Pranašų ir kitų mūsų protėvių raštus bei iš pagrindų juos pažino, ir pats jų paskatintas parašė šį tą apie auklėjimą ir išmintį.“ Tikslus bei tikėjimo kupinas Šventojo Rašto, kuriame Dievas kalba Izraelio tautai, skaitymas suvienijo autorių su Dievu ir tapo jo išminties šaltiniu bei paskatino parašyti savo kūrinį. Taip aiškiai parodomas vienas iš būdų, kaip knyga kyla iš Dievo.

Tai, ką vertėjas sako prakalboje, knygos šerdyje patvirtina pats autorius. Po išminties šlovės giesmės (Sir 24, 1–22) jis sutapatina ją su Mozės raštu: „Visa tai yra Aukščiausiojo – Dievo – Sandoros knyga, Įstatymas, kurį mums Mozė davė kaip paveldą Jokūbo bendrijai“ (Sir 24, 23). Paskui Siracidas aiškina, koks yra jo Įstatymo studijų vaisius ir jo rašto poveikis: „Vėl siųsiu savo pamokymą kaip ryto aušrą ir skleisiu jo šviesą toli. Vėl išliesiu mokymą kaip pranašystę ir paliksiu jį ateinančioms kartoms. Žiūrėkite, aš netriūsiau vien tik sau, bet visiems, kurie ieško išminties“ (Sir 24, 32–34; plg. 33, 18). Išmintis, kurią visi, net ateityje, gali atrasti jo knygoje, yra jo Įstatymo studijų ir to, ko Dievas jį pamokė per gyvenimo išbandymus, vaisius (plg. Sir 4, 11. 17–18). Kalbėdamas apie tą, „kuris atsideda tyrinėti Aukščiausiojo Įstatymą“ (39, 1), ir rašydamas: „Jis ištiria visų protėvių išmintį ir užsiima pranašystėmis“ (39, 1), jis, regis, kalba apie patį save. Paskui įvardija to rezultatą: „Tada, jeigu Viešpats – Visagalis – nori, jis bus pripildytas supratimo dvasios, – bers savo išminties žodžius ir šlovins Viešpatį malda“ (Sir 39, 6). Išminties kaip studijų vaisiaus įgijimas pripažįstamas kaip Dievo dovana ir skatina šlovinti malda. Tad visa vyksta gyvoje ir nenutrūkstamoje vienybėje su Dievu. Ne tik savo, bet ir visų atžvilgiu autorius teigia, kad prieigą prie išminties atveria Dievo baimė ir Įstatymo laikymasis: „Kas pagarbiai bijo Viešpaties, tai darys, ir kas laikosi Įstatymo, ateis pas Išmintį“ (15, 1).

Paskutinėje savo kūrinio dalyje (44–50) Siracidas kitaip aptaria savo tautos tradiciją, šlovindamas protėvius ir aprašydamas Dievo veikimą per daugybę žmonių Izraelio istorijoje ir Izraelio labui. Ir tokia apžvalga irgi parodo, kad jos raštas kyla iš ryšio su Dievu. Konkrečiai apie Mozę sako: „Leido jam išgirsti savo balsą, įvedė jį į tamsų debesį ir veidas į veidą davė jam įsakymus – gyvenimo ir supratimo įstatymą, kad mokytų Jokūbą Sandoros ir Izraelį jo įsakų“ (45, 5). Pamini daug pranašų, o Izaijo atžvilgiu paskelbia: „Savo bebaime dvasia jis žvelgė į ateitį ir guodė liūdinčius Sione“ (48, 24). Apmąstydamas Įstatymą ir Pranašus, vadinasi, klausydamasis Dievo žodžio, šis išminties raštijos autorius buvo vienybėje su Dievu, gavo išminties ir įgijo pagrindą savo kūriniui sukurti (plg. Prakalbą).

Baigiamojoje dalyje Siracidas apibūdina savo knygos turinį kaip „išminties ir supratimo pamokas“ (50, 27). Prie to prideda palaiminimą: „Laimingas žmogus, kuris jas apmąsto, išmintingas bus, kas paims jas į širdį! Juk kas laikysis, viskam turės jėgų, nes pagarbi Viešpaties baimė yra jų turinys“ (50, 28–29). Palaiminimu reikalaujama apmąstyti bei praktikuoti knygos turinį ir žadama Viešpaties išmintis bei šviesa; visa tai įmanoma tik tada, jei tas raštas kyla iš Dievo.

2.5. Pabaiga

21. Apžvelgę atrinktus Senojo Testamento tekstus, galime pamėginti apibendrinti. Aptartuose raštuose, sukurtuose skirtingu laiku bei įvairiose vietovėse ir, negana to, išsiskiriančiuose savitu turiniu bei ypatingu literatūriniu stiliumi, vieningai pateikiama viena didi pamatinė žinia: Dievas kalba. Pats vienatinis Dievas daugybėje įvairių istorinių situacijų ieško žmogaus, pasiekia jį ir jam apsireiškia, be paliovos siekia skatinti žmogų atsiliepti meile. Šis stebinantis Dievo siekis raštus, kuriuose apie jį kalbama, pripildo Dievo. Padaro juos įkvėptus ir įkvepiančius, gebančius apšviesti ir skatinti tikinčiųjų supratimą bei troškimą. Tą suvokiantis žmogus, kupinas nuostabos ir džiaugsmo, paklaus: kokią dovaną geba dovanoti tas su manimi kalbantis neapsakomas Dievas? Naujojo Testamento autoriai, Izraelio tautos nariai, pažino savo tautos „Raštus“ ir pripažino juos kaip iš Dievo kylantį žodį. Jie mums rodo, kad Dievas ir toliau kalbėjo ligi pat savo paskutinio bei galutinio žodžio – atsiųsto Sūnaus (plg. Žyd 1, 1–2).

3. Atrinktų Naujojo Testamento raštų liudijimas

22. Pažymėjome, kad būdingas Naujojo Testamento raštų bruožas yra tai, kad jų autoriai savo ryšį su Dievu rodo tik per Jėzaus asmenį. Ypatinga vieta tenka keturioms evangelijoms. Dei Verbum sakoma, kad jos „pelnytai pranoksta visas Šventojo Rašto knygas, įskaitant ir Naująjį Testamentą, nes yra ypatingas liudijimas apie įsikūnijusio Žodžio, mūsų Išganytojo, gyvenimą ir mokymą“ (18). Atsižvelgdami į ypatingą evangelijų vaidmenį, iš pradžių išdėstysime tai, kas joms bendra, o paskui parodysime sinoptinėms evangelijoms būdingą prieigą ir tai, kuo savita Jono evangelija. Iš kitų Naujojo Testamento raštų atrinkome svarbiausius: aptarsime Apaštalų darbus, apaštalo Pauliaus laiškus, Laišką žydams ir Apreiškimą Jonui.

3.1. Keturios evangelijos

23. Keturios evangelijos nuo visų kitų Šventojo Rašto knygų skiriasi tuo, kad tiesiogiai pasakoja apie „viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė“ (Apd 1, 1), ir sykiu parodo, kaip Jėzus rengė misionierius, turėjusius skleisti jo apreikštą Dievo žodį. Vaizduodamos Jėzaus asmenį bei jo santykį su Dievu ir tai, kad apaštalai buvo išugdyti bei įgalioti Jėzaus, evangelijos liudija ypatingą jų teksto kilmės iš Dievo būdą.

a) Jėzus – Dievo apreiškimo visoms tautoms viršūnė

Evangelijos tikrai skiriasi kai kuriomis pasakojimo smulkmenomis ir tam tikromis teologinėmis pakraipomis, tačiau sykiu labai vieningai vaizduoja Jėzaus asmenį bei perteikia jo žinią. Glaustai pateiksime pagrindines mintis.

Visose keturiose evangelijose Jėzaus asmuo ir istorija pateikiami kaip biblinės istorijos viršūnė. Todėl jos pačios remiasi Senojo Testamento raštais, pirmiausia pažįstamais iš graikiškojo vertimo – Septuagintos, taip pat iš originalių hebrajiškų ir aramėjiškų tekstų. Labai svarbios yra evangelijose nurodomos sąsajos tarp Jėzaus ir protėvių, Mozės bei pranašų kaip asmenų, atmenamų ir reikšmingais laikomų šventuosiuose Senojo Testamento raštuose.

Evangelijose liudijama, kad Jėzus yra Izraelio Dievo, kuris Izraelį pašaukia, moko, baudžia ir dažnai atkuria kaip savo tautą, skirtingą nuo kitų tautų, tačiau paskirtą būti palaiminimu visoms tautoms, apreiškimo atbaiga. Sykiu evangelijose ryžtingai patvirtinamas Senojo Testamento universalizmas bei iškeliama aikštėn, kad per Jėzų Dievas kreipiasi į visą žmonių giminę visais laikais (plg. Mt 28, 20; Mk 14, 9; Lk 24, 47; Jn 4, 42).

Keturiose evangelijose – kiekvienoje savaip – tvirtinama, kad Jėzus yra Dievo Sūnus ne tik kaip Mesijas, bet ir savo nepakartojamo bei pavyzdžio neturinčio ryšio su dangiškuoju Tėvu prasme ir todėl savo išganomuoju bei apreiškiamuoju vaidmeniu pranoksta visus kitus žmones. Tai labai aiškiai išreiškiama Jono evangelijoje – iš pradžių prologe (1, 1–18), paskui skyriuose apie prisikėlusį Jėzų, pirmiausia pasakojime apie susitikimą su Tomu (20, 28) ir baigiamojoje ištaroje apie Jėzaus gyvenimo ir mokymo neišsemiamą reikšmę (21, 25). Ta pati žinia Morkaus evangelijoje pateikiama literatūrinio intarpo pavidalu: pradžioje pareiškiama, kad Jėzus yra Kristus bei Dievo Sūnus (1, 1), o pabaigoje romėnų šimtininkas taip liudija apie nukryžiuotąjį Jėzų: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (15, 39). Tas pats turinys aptinkamas ir kitose sinoptinėse evangelijose, kur įtaigiais bei aiškiais žodžiais yra išreikštas džiugioje maldoje, kuria Jėzus kreipiasi į Dievą, savo Tėvą (Mt 11, 25–27; Lk 10, 21–22). Tikrai pavyzdžio neturinčiais pasakymais Jėzus ne tik pareiškia apie Dievo Tėvo ir savo kaip Sūnaus tobulą lygybę ir artumą, bet ir teigia, kad tas ryšys gali būti pažintas tik apreiškimo aktu: tik Sūnus gali apreikšti Tėvą ir tik Tėvas gali apreikšti Sūnų.

Literatūriniu požiūriu evangelijose pateikiami pasakojamieji epizodai ir didaktinės kalbos, tačiau iš tikrųjų jose galiausiai perteikiama apreiškimo ir išganymo istorija. Jose vaizduojamas gyvenimas įsikūnijusio Dievo Sūnaus, kuris kasdienio gyvenimo varganomis aplinkybėmis ir per pažeminimus kančia bei mirtimi pasiekia pašlovinimą. Perteikiant Dievo apreiškimą jo Sūnuje Jėzuje, šitaip evangelijose netiesiogiai parodoma jų tekstų kilmė iš Dievo.

b) Tiesioginių liudytojų ir žodžio tarnautojų artumas ir ugdymas

24. Kiekvieno evangelijų epizodo centras yra Jėzus, kuris visada supamas mokinių. Žodis „mokiniai“ žymi grupę Jėzaus sekėjų, kurių skaičius nenurodomas. Kiekvienoje evangelijoje konkrečiai kalbama apie „Dvylika“, labai reikšmingą atrinktą grupę, lydėjusią Jėzų per visą jo tarnybos laikotarpį. Dvylika sudaro bendruomenę, kurią tiksliai apibūdina jos narių vardai. Kiekvienoje evangelijoje pranešama, kad tą grupę išsirinko Jėzus (Mt 10, 1–4; Mk 3, 13–19; Lk 6, 12–16; Jn 6, 70); jos nariai sekė paskui Jėzų savo akimis regėdami jo tarnystę ir buvo išsiųsti gavę įgaliojimus (Mt 10, 5–8; Mk 3, 14–15; 6, 7; Lk 9, 1–2; Jn 17, 18; 20, 21). Jų skaičius simbolizuoja dvylika Izraelio genčių (Mt 19, 28; Lk 22, 30) ir reiškia Dievo tautos pilnatvę, pasiektiną jiems evangelizuojant visą pasaulį. Jų užduotis yra ne tik perteikti Jėzaus žinią visiems žmonėms ateityje, bet ir, išpildant Izaijo pranašystę apie Emanuelio atėjimą (7, 14), padaryti Jėzaus buvimą istorijoje tvarų pagal jo pažadą: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Liudydamos ypatingą Dvylikos ugdymą, evangelijos konkrečiu būdu rodo savo kilmę iš Jėzaus ir Dievo.

3.2. Sinoptinės evangelijos

25. Sinoptinėse evangelijose Jėzaus istorija pateikiama nepaliekant erdvės tarp pasakojimo autoriaus perspektyvos ir Jėzaus asmens, jo gyvenimo ir misijos portreto. Nusakant daugialypius Jėzaus ryšius su Dievu, evangelijose netiesiogiai, visada per Jėzaus asmenį ir jo apreiškiamąjį bei išganomąjį vaidmenį, parodomas jų pačių ryšys su Dievu ar kilme iš Dievo.

Tik Lukas pradeda du savo darbo tomus įžanga (Lk 1, 1–4; plg. Apd 1, 1), savo pasakojimą susiedamas su ankstesnėmis apaštališkosios tradicijos pakopomis. Savo kūrinį jis laiko apaštališkojo liudijimo apie Jėzų bei išganymo istoriją dalimi – liudijimo, prasidėjusio sulig pirmais Jėzaus sekėjais („savo pačių akimis regėję liudytojai“), skelbto pirmais apaštalų pamokslais („žodžio tarnai“) ir dabar Luko evangelija tęsiamo nauju pavidalu. Šitaip Lukas aiškiai parodo savo Evangelijos ryšį su Dievo Apreiškėju Jėzumi ir patvirtina savo darbo apreiškiamąjį autoritetą.

Kiekvienos Evangelijos šerdis yra Jėzaus asmuo ir jo daugialypiai bei nepakartojami ryšiai su Dievu, pasireiškiantys Jėzaus gyvenimo bei veiklos įvykiais, taip pat jo reikšme išganymo istorijai. Pirmame poskyryje aptarsime Jėzaus asmenį bei vaidmenį, antrame – jo vaidmenį Dievo santykio su žmonija istorijoje.

a) Jėzus ir jo nepakartojamas ryšys su Dievu

26. Jėzaus nepakartojamas ryšys su Dievu evangelijose vaizduojamas įvairiais būdais. Jėzus pateikiamas kaip: a) Kristus, Dievo Sūnus, turintis privilegijuotą ir išskirtinį santykį su Dievu; b) tas, kuris kupinas Dievo Dvasios; c) tas, kuris veikia Dievo galia; d) tas, kuris moko su Dievo autoritetingumu; e) tas, kurio ryšys su Tėvu galutinai apreikštas bei patvirtintas jo mirtimi ir prisikėlimu.

Jėzus – vienatinis Dievo Tėvo Sūnus

Jau Mato ir Luko pasakojimuose apie vaikystę aiškiai remiamasi Jėzaus dieviškąja kilme (Mt 1, 20; Lk 1, 35) ir jo išskirtiniu santykiu su Tėvu (Mt 2, 15; Lk 2, 49).

Visose trijose sinoptinėse evangelijose pasakojami pagrindiniai Jėzaus gyvenimo įvykiai, kai jis tiesiogiai bendrauja su savo Tėvu, o Tėvas savo ruožtu patvirtina Sūnaus tapatybės ir misijos dieviškąją kilmę.

Kiekvienoje sinoptinėje Evangelijoje pirma Jėzaus viešosios tarnystės eina jo krikštas bei įspūdinga teofanija. Dangūs atsiveria, ant Jėzaus nusileidžia Dvasia, o Dievo balsas paskelbia, kad Jėzus yra jo mylimasis Sūnus (Mt 3, 13–17; Mk 1, 9–11; Lk 3, 21–22). Po tokios pradžios evangelijose pasakojama, kad Dvasia paskatino Jėzų išeiti į dykumą (Mt 4, 1–11; Mk 1, 12–13; Lk 4, 1–13) susidurti su šėtonu (taip primenamas Izraelio laikas dykumoje), ir tai, kad jis savo tarnystę pradėjo Galilėjoje.

Kita galinga teofanija, Jėzaus atsimainymas, nutinka tarnystės Galilėjoje pabaigoje, jam pradedant kelionę į Jeruzalę, prisiartinus Velykų įvykiams. Kaip ir per krikštą, Dievas Tėvas pareiškia: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 17, 5 ir par.) ir aiškiai pabrėžia jam tenkantį autoritetą: „Klausykitės jo!“ Kai kurie šios teo­fanijos elementai primena įvykį prie Sinajaus: kalno viršūnė, Mozės ir Elijo buvimas, Jėzaus asmens spindėjimas, juos apgaubiantis debesis. Šitaip Jėzus ir jo misija susiejami su Dievo apreiškimu prie Sinajaus ir su Izraelio išganymo istorija.

Mato evangelijoje pateikiamas unikalus, apreiškiamasis Jėzaus titulas. Drauge su jo vardu „Jėzus“, kuris paaiškinamas ištara: „jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21), Matas taip pat nurodo titulą „Emanuelis“ (1, 23) ir jo reikšmę: „Dievas su mumis“ (plg. Iz 7, 14). Šitaip evangelistas aiškiai patvirtina Dievo buvimą Jėzuje ir pabrėžia iš to išplaukiantį jo mokymo bei visos jo tarnaujamosios veiklos autoritetingumą. „Emanuelio“ titulas tam tikra prasme vėl išnyra Mt 18, 20, kur Jėzus kalba apie savo buvimą bendruomenėje („Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“), ir Mt 28, 20, kur pateikiamas galutinis prisikėlusio Kristaus pažadas: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

Jėzus, kupinas Dievo Dvasios

Visose sinoptinėse evangelijose pasakojama apie Dievo Dvasios nusileidimą ant Jėzaus per krikštą (Mt 3, 16; Mk 1, 10; Lk 3, 22) ir pabrėžiama, kad visuose jo veiksmuose veikia Šventoji Dvasia (plg. Mt 12, 28; Mk 3, 28–30). Ypač Lukas nekart mini Jėzų jo mokymo bei gydymo misijoje akinančią Dvasią (plg. Lk 4, 1. 14. 18–21). Pats evangelistas tvirtina, kad didelio susijaudinimo akimirką Jėzus „pradžiugo Šventąja Dvasia“ (10, 21) tardamas: „Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus“ (Lk 10, 21–22; taip pat žr. Mt 11, 25–27).

Jėzus veikia Dievo galia

27. Išskirtinis Jėzaus ryšys su Dievu taip pat reiškiasi egzorcizmais ir išgydymais. Egzorcizmai Jėzaus misiją ženklina visose trijose sinoptinėse evangelijose, tačiau ypač Morkaus. Dvasios galia, esanti Jėzuje, geba išvaryti blogąsias dvasias, mėginančiais sugriauti žmogų (pvz., Mk 1, 21–28). Jėzaus susidūrimas su šėtonu per gundymus tarnystės pradžioje ir toliau tęsiasi jo gyvenime pergalingai kovojant su piktosiomis jėgomis, sukeliančioms žmonėms kančias. Demoniškos galios vaizduojamos baimingai suvokiančios Jėzaus kaip Dievo Sūnaus tapatybę (pvz., Mk 1, 24; 3, 11; 5, 7). „Jėga“, kylanti iš Jėzaus, yra gydomoji jėga (plg. Mk 5, 30). Tokių pasakojimų gausu visose trijose evangelijose. Priešininkams apkaltinus Jėzų savo galią gavus iš šėtono, jis atsako glaustai, savo stebuklingus darbus sujungdamas su Šventosios Dvasios jėga ir Dievo Karalystės artumu: „Bet jei aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Mt 12, 28; plg. Lk 11, 20).

Dievo galios buvimas Jėzuje ypač reiškiasi epizoduose, kuriuose atsispindi jo valdžia gamtos jėgoms. Pasakojimai apie nuramintą audrą ir ėjimą vandens paviršiumi prilygsta teofanijai, kurios metu Jėzus savo dieviškąją valdžią taiko chaotiškai marių jėgai ir, eidamas vandeniu, dieviškąjį vardą ištaria kaip savąjį (Mt 14, 27; Mk 6, 50). Mato pasakojime mokiniai, regintys stebuklą, yra paskatinami išpažinti Jėzaus kaip Dievo Sūnaus tapatybę (14, 33). Jėzaus išskirtinė galia bei valdžia panašiai atskleidžiamos ir pasakojimuose apie duonos padauginimą (Mt 14, 13–21; Mk 6, 32–44; Lk 9, 10–17; plg. Mt 15, 32–39; Mk 8, 1–10). Tokie veiksmai susiejami su manos dovanojimu dykumoje ( 16) ir Elijo bei Eliziejaus pranašavimo tarnyste (1 Kar 17, 8–16; 2 Kar 4, 42–44). Sykiu žodžiais ir veiksmais, taikomais duonai, bei likučių gausa užsimenama apie krikščioniškosios bendruomenės eucharistinį šventimą, kur sakramentiškai išsiskleidžia Jėzaus išganomoji galia.

Jėzus moko su Dievo autoritetingumu

Sinoptinėse evangelijose teigiama, kad Jėzus mokė su išskirtiniu autoritetingumu. Per atsimainymą balsas iš dangaus aiškiai reikalavo: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7; Mt 17, 5; Lk 9, 35). Kafarnaumo sinagogoje Jėzaus pirmo mokymo ir pirmo egzorcizmo liudininkai sušunka: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ (Mk 1, 27). Mt 5, 21–48 Jėzus autoritetingai priešpriešina savo mokymą svarbiausiems Įstatymo tekstams: „Esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta... O aš jums sakau...“ Jis taip pat pareiškia esąs „šabo Viešpats“ (Mt 12, 8; Mk 2, 28; Lk 6, 5). Iš Dievo gauta valdžia apima ir galią atleisti nuodėmes (Mt 9, 6; Mk 2, 10; Lk 5, 24).

Jėzaus mirtis ir prisikėlimas – jo nepakartojamo ryšio su Dievu apreiškimas ir patvirtinimas

28. Jėzaus nukryžiavimas, itin žiauri ir negarbinga dalia, regis, patvirtino jo priešininkų nuomonę, kad jis – piktžodžiautojas (Mt 26, 65; Mk 14, 63). Jie siūlo Nukryžiuotajam nužengti nuo kryžiaus ir įrodyti savo tvirtinimą, kad jis yra Dievo Sūnus (Mt 27, 41–43; Mk 15, 31–32). Mirtis ant kryžiaus, regis, rodė, kad jo veikla bei pretenzija atmestos Dievo. Tačiau, pasak evangelijų, Jėzus mirdamas išreiškė savo artimiausią vienybę su Dievu Tėvu, kurio valiai nusilenkė (Mt 26, 39. 42; Mk 14, 36; Lk 22, 42). O Dievas Tėvas, prikeldamas Jėzų iš numirusių (Mt 28, 6; Mk 16, 6; Lk 24, 6. 34), parodė savo tobulą ir galutinį pritarimą Jėzaus asmeniui ir visiems jo veiksmams bei pretenzijoms. Kas tiki nukryžiuoto Jėzaus prisikėlimą, tas nebegali abejoti jo nepakartojamu ryšiu su Dievu Tėvu ir visos jo tarnystės galiojimu.

b) Jėzus ir jo vaidmuo išganymo istorijoje

29. Izraelio tautos šventieji raštai laikomi Dievo santykio su ta tauta pasakojimu ir Dievo žodžiu. Sinoptinėse evangelijose Jėzaus ryšys su Dievu atskleidžiamas ir per tai, kad jo istorija traktuojama kaip tų raštų išpildymas. Jėzaus ryšys su Dievu taip pat pasireikš jo pasirodymu laiko pabaigoje.

Raštų įvykdymas

Svarbu pabrėžti, kad Jėzus ne tik atbaigia Mozės ir pranašų mokymą, bet ir save pateikia kaip raštų įvykdymą savo asmeniu. Matas 2, 15 pastebi, kad Jėzus, dar būdamas kūdikis, pakartoja Izraelio kelią „iš Egipto“ (plg. Oz 11, 1). Perskaitęs ištrauką iš Izaijo knygos Nazareto sinagogoje, kupinas Šventosios Dvasios (Lk 4, 15), užverčia knygą ir pareiškia: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (4, 16–21). Panašiai jis liepia pasakyti įkalintam Jonui, kad tai, ką mato Krikštytojo pasiuntiniai, yra Izaijo mesijinių pranašysčių išsipildymas (Mt 11, 2–6, apeliuojant į Iz 26, 19; 29, 18–19; 35, 5; 61, 1). Programinėse Morkaus evangelijos pradžios eilutėse pateikiama Jėzaus tapatybės santrauka – ne tik pirmoje eilutėje, kur kalbama apie „Jėzų Kristų, Dievo Sūnų“ (1, 1), bet ir tolesnėse, kur skelbiamas pats Viešpats, kurio atėjimas parengtas pranašų liudijimo (1, 2–3, remiantis 23, 20; Mal 3, 1; Iz 40, 3). Evangelistai išvien pristato jį esant Dovydo palikuoniu, tačiau sykiu sako, jog jis išmintimi pranoksta Saliamoną (Mt 12, 42; Lk 11, 31), yra daugiau nei šventykla (Mt 12, 6), daugiau nei Jona (Mt 12, 41; Lk 11, 32). Kalno pamoksle jis autoritetu pranoksta Mozę (plg. Mt 5, 21. 27. 33. 38. 43).

Istorijos atbaigimas šlovinguoju Jėzaus sugrįžimu

Anot sinoptinių evangelijų, Jėzaus labai artimas ryšys su Dievu reiškiasi ne tik tuo, kad Jėzaus gyvenimas yra Dievo santykio su Izraeliu atbaigimas, bet ir tuo, jog visa istorija bus atbaigta šlovinguoju Jėzaus sugrįžimu. Apokaliptine kalba (Mt 24–25; Mk 13; Lk 21) jis rengia savo mokinius istorijos vargams po savo mirties bei prisikėlimo ir ragina juos likti ištikimus ir budrius ligi jo sugrįžimo. Jie gyvena tarpiniu laikotarpiu tarp ankstesnės istorijos atbaigimo, įgyvendinto Jėzaus darbu bei gyvenimu, ir galutinio atbaigimo laikų pabaigoje. Tai Jėzų tikinčių bendruomenių, Bažnyčios metas. Šiuo tarpiniu laikotarpiu krikščionims laiduojama, kad prisikėlęs Viešpats visada yra su jais (Mt 28, 20), taip pat ir Šventosios Dvasios galia (Lk 24, 49; plg. Apd 1, 8). Jie turi užduotį skelbti Jėzaus Evangeliją visoms tautoms (Mt 26, 13; Mk 13, 10; Lk 24, 47), padaryti visų tautų žmones Jėzaus mokiniais (Mt 28, 19) ir gyventi sekant Jėzumi. Visas jų gyvenimas ir visas tas metas rutuliojasi istorijos atbaigimo, tikrove tapsiančio sulig šlovinguoju Jėzaus sugrįžimu, horizonte.

c) Pabaiga

30. Sinoptinėse evangelijose atskleidžiamas nepakartojamas Jėzaus ryšys su Dievu visame jo gyvenime bei visoje veikloje, parodoma nepakartojama Jėzaus reikšmė atbaigiant Dievo santykio su Izraelio tauta istoriją ir visą istoriją laikų pabaigoje. Būtent Jėzuje Dievas apreiškia pats save ir savo išganymo planą visai žmonijai, būtent per Jėzų Dievas kalba žmonėms, per jį jie atvedami pas Dievą bei su juo suvienijami ir būtent per Jėzų pasiekia išganymą. Pateikdamos Jėzų kaip Dievo Žodį, evangelijos pačios tampa Dievo žodžiu. Izraelio šventųjų raštų prigimtis yra autoritetingai kalbėti apie Dievą ir patikimai vesti pas Dievą. Tai būdinga ir evangelijoms; jos veda prie krikščioniškųjų raštų kanono, susijusio su žydų šventųjų raštų kanonu, atsiradimo.

3.3. Jono evangelija

31. Jono evangelijos prologas užbaigiamas iškilminga ištara: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (1, 18). Tokia Jėzaus prigimtis (viengimis Sūnus, Dievas, artima vienybė su Tėvu) ir jo nepakartojamas gebėjimas pažinti bei apreikšti Dievą paliudytas ne tik evangelijos pradžioje, bet ir kaip pamatinis teiginys patvirtinamas visame Jono kūrinyje. Kaip ir kitose evangelijose, ketvirtojoje irgi pabrėžiamas raštų įvykdymas Jėzaus darbais, ir taip patvirtinama, jog jie priklauso Dievo išganomajam planui. Tačiau Jono evangelija išsiskiria tuo, kad joje nurodomi kai kurie ypatingi evangelisto santykio su Jėzumi bruožai, būtent: a) viengimio Sūnaus šlovės regėjimas; b) aiškus paliudijimas to, kas regėta savo akimis; c) tiesos Dvasios pamokymas liudytojams. Šie saviti bruožai, evangelistą artimiau sujungiantys su Jėzaus asmeniu, rodo jo Evangelijos kilmę iš paties Dievo. Šiuos ypatingus bruožus aptarsime išsamiau.

a) Viengimio Sūnaus šlovės regėjimas

Prologe sakoma: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (1, 14). Po ištaros apie Žodžio įsikūnijimą bei įžengimą į žmogystę kaip galutinę sandoros Dievo buveinę tekste staiga prabylama apie gilų asmeninį susitikimą su įsikūnijusiu Žodžiu. Jono tekstuose „regėti“ reiškia ne momentinį, paviršutinišką, bet intensyvų ir tvarų matymą, susijusį su apmąstymu ir didėjančiu supratimu bei tikėjimo laikymusi. Jn 11, 45 tiesioginiu regėjimo objektu nurodoma tai, „ką Jėzus padarė“, tai yra Lozoriaus prikėlimas, ir kaip padarinys įvardijamas tikėjimas į Jėzų. Jn 1, 14b išsyk nurodomas regėjimo vaisius, būtent tikėjimu grįstas suvokimas, „Tėvo viengimio Sūnaus“ pažinimas (plg. 1 Jn 1, 1; 4, 14). Vadinasi, tiesioginis regėjimo objektas yra Jėzus, jo asmuo ir veikla, nes, būdamas savo žemiškojoje buveinėje, Dievo Žodis tapo regimas žmonėms.

Autorius ir save įtraukia į tą grupę („mes“) dėmesingų liudytojų, kurie, regėdami Jėzaus darbus, įtikėjo jį kaip Dievo Tėvo viengimį Sūnų. Evangelisto liudijimas, ką jis regėjo savo akimis, ir jo tikėjimas į Dievo Sūnų Jėzų yra jo rašto pagrindas; netiesiogiai iš to išplaukia, kad tas raštas kyla iš Jėzaus ir, vadinasi, iš Dievo. Pakartosime: Jonas yra tikinčių liudytojų grupės narys. Pirma ketvirtosios Evangelijos išvada (20, 30–31) leidžia šią grupę identifikuoti. Evangelistas aiškiai kalba apie savo darbą („šią knygą“) bei joje užrašytus „ženklus“ ir sako, kad Jėzus juos padarė „savo mokinių akivaizdoje“. Jie yra tiesioginių liudytojų grupė, kuriai priklauso ir ketvirtosios Evangelijos autorius.

b) Aiškus liudijimas to, kas regėta savo akimis

32. Du kartus evangelistas aiškiai pabrėžia, jog savo akimis matęs tai, apie ką rašo. Evangelijos pabaigoje skaitome: „Tai ir yra mokinys, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras“ (21, 24). Grupė („mes“) įvardija mokinį – tapatinamą su minimu pasakojimo veikėju – kaip patikimą liudytoją ir visos knygos autorių. Galvoje turimas Jėzaus mylimasis mokinys (21, 20), kuris ir kitais atvejais (13, 23; 19, 26; 20, 2; 21, 7) dėl ypatingo artumo Jėzui matė jo darbus. Šitaip patvirtinama šios Evangelijos kilmė iš Jėzaus ir Dievo. Tie, kurie pareiškia: „mes žinome“, išreiškia suvokimą, jog yra kompetentingi tai įvertinti. Taip tikinti bendruomenė pripažįsta, priima ir rekomenduoja šį raštą.

Kitame tekste liudijimas to, kas regėta savo akimis, išsakomas kalbant apie vandens ir kraujo ištekėjimą Jėzui mirus: „Regėjusysis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte“ (19, 35). Esmingai svarbios čia regėjimo, liudijimo, tiesos, tikėjimo sąvokos. Regėjusysis liudytojas tvirtina, kad liudijimas, kuriuo jis kreipiasi į bendruomenę („jūs“), yra teisingas, ragindamas tapti jo tikėjimo dalininkais (plg. 20, 31; 1 Jn 1, 1–3). Tikėjimas apima net tik patį įvykį, bet ir to reikšmę, kuri nusakoma dviem Senojo Testamento citatomis (plg. 19, 36–37). Iš konteksto yra aišku, kad regėjusysis liudytojas yra mylimasis mokinys, kuris stovėjo Jėzaus kryžiaus papėdėje ir į kurį kreipėsi Jėzus (19, 25–27). Tad Jn 19, 35 konkrečiu Jėzaus mirties atveju pabrėžiama tai, kas Jn 21 24 išreiškiama visos ketvirtosios Evangelijos pasakojimo atžvilgiu: tai užrašyta autoriaus, kuris, tiesioginiu patyrimu ir tikėjimu artimai susivienijęs su Jėzumi bei Dievu, perteikia savo liudijimą tikinčiųjų bendruomenei, kad ji turėtų tą patį tikėjimą.

c) Tiesos Dvasios pamokymas liudytojams

33. Mokinio liudijimą įgalina Šventosios Dvasios dovana. Savo atsisveikinimo kalboje (Jn 14–16) Jėzus pasakė mokiniams: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“ (15, 26–27). Mokiniai yra liudytojai, „nuo pradžios“ savo akimis regėję visą Jėzaus veiklą. Tačiau tikėjimo liudijimas, skatinantis įtikėti Jėzų kaip Kristų ir Dievo Sūnų (plg. 20, 31), suteikiamas galia Dvasios, kuri, kildama iš Tėvo ir atsiųsta Jėzaus, gyviausiai suvienija mokinius su Dievu. Pasaulis neįstengia priimti Dvasios (14, 17), tačiau mokiniai ją gauna savo užduočiai pasaulyje vykdyti (17, 18). Jėzus patikslina, kaip jį liudys Dvasia: „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (14, 26) ir: „ves į tiesos pilnatvę“ (16, 13). Dvasios veikimas visas susijęs su Jėzaus veikla ir turi įgalinti vis giliau suprasti tiesą, tai yra Jėzaus atneštą Dievo Tėvo apreiškimą (plg. 1, 17–18). Kiekvieno mokinio liudijimas apie Jėzų veiksmingas tampa tik veikiant Šventajai Dvasiai. Tas pat galioja ketvirtajai Evangelijai, pristatančiai save kaip Jėzaus mylimojo mokinio užrašytą liudijimą.

3.4. Apaštalų darbai

34. Lukui priskiriama ne tik Evangelija, bet ir Apaštalų darbų knyga (plg. Lk 1, 1–4; Apd 1, 1). Lukas kaip savo Evangelijos šaltinį aiškiai įvardija tuos, kurie „nuo pradžios savo akimis“ matė ir buvo žodžio tarnai (Lk 1, 2), šitaip užsimindamas, kad jo Evangelija kyla iš Jėzaus, Dievo Tėvo galutinio ir didžiausio apreiškėjo. O Apaštalų darbų knygos ištakų ir jos kilmės iš Dievo taip aiškiai nepateikia. Tačiau pažymėtina, kad apaštalų sąrašo vardai, nurodyti Apd 1, 13 ir Lk 6, 14–16 (išskyrus Judo), sutampa ir kad Apaštalų darbuose išryškinama jų kaip savo akimis regėjusiųjų liudytojų kokybė (Apd 1, 21–22; 10, 40–41) bei užduotis būti Dievo žodžio tarnais (Apd 6, 2; plg. 2, 42). Tad Lukas Apaštalų darbuose aprašo veiklą tų, apie kuriuos kalbama Lk 1, 2 ir, vadinasi, kurie yra jo abiejų knygų šaltinis.

Galima daryti prielaidą, jog Lukas susižinojo apie jų veiklą (Apaštalų darbų tema) lygiai taip rūpestingai, kaip ir per juos ištyrė Jėzaus veiklą.

Pagrindinis argumentas laikyti Apaštalų darbus kilus iš Dievo yra tų regėjusių liudytojų bei Dievo žodžio tarnų tiesioginis asmeninis ryšys su Jėzumi. Jų ryšys su Jėzumi taip pat ypač reiškiasi jų kalbomis bei veiksmais, Šventosios Dvasios veikimu ir šventųjų raštų aiškinimu. Konkrečiai aptarsime įvairius elementus, liudijančius Apaštalų darbų knygos kilmę iš Dievo.

a) Apaštalų tiesioginis asmeninis ryšys su Jėzumi

Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip apaštalai, pirmiausia Petras ir Paulius, skelbė Evangeliją. Pradžioje Lukas pateikia sąrašą su Petro ir kitų dešimties apaštalų vardais (Apd 1, 13). Šis Vienuolika yra bendruomenės, kuriai pasirodo prisikėlęs Viešpats (plg. Lk 24, 9. 33), branduolys ir yra pagrindinis tiltas tarp Luko evangelijos ir Apaštalų darbų knygos (plg. Apd 1, 13. 26).

Vienodais vardų sąrašais Lk 6, 14–16 ir Apd 1, 13 norima pabrėžti kiekvieno iš apaštalų ilgą ir intensyvų asmeninį ryšį su Jėzumi. Tokia privilegija jiems teko Jėzaus veikimo laikotarpiu, ir tai padaro juos pagrindiniais Apaštalų darbų veikėjais. Tie apaštalai (Apd 1, 2) taip pat yra Jėzaus pašnekovai bei stalo draugai iki jo paėmimo į dangų (Apd 1, 3–4). Jiems jis pažadėjo „Šventosios Dvasios galybę“ ir paskyrė juos savo liudytojais „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Visi šie duomenys remia prielaidą, kad Apaštalų darbų pasakojimas kyla iš Jėzaus ir Dievo.

Paulius, Apaštalų darbų knygos antrosios dalies pagrindinis veikėjas, irgi paženklintas tiesioginio asmeninio ryšio su Jėzumi. Jo susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu perteikiamas bei iškeliamas aikštėn tris kartus (Apd 9, 1–22; 22, 3–16; 26, 12–18). Pats Paulius aiškiai patvirtina, kad jo Evangelija iš Dievo: „Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu“ (Gal 1, 12). Knygos tekstai, kur vartojamas įvardis „mes“ (Apd 16, 10–18; 20, 5–15; 21, 1–18; 27, 1–28, 16), irgi liudija knygos autoriaus ryšį su Pauliumi ir per Paulių su Jėzumi.

b) Apaštalų kalbos ir veiksmai

35. Apaštalų veikla, apie kurią pasakojama Apaštalų darbų knygoje, rodo jų daugialypius ryšius su Jėzumi.

Petro (Apd 1, 15–22; 2, 14–36; 3, 12–26; 10, 34–43) ir Pauliaus (pvz., Apd 13, 16–41) kalbos yra reikšmingos Jėzaus gyvenimo bei tarnystės santraukos. Jose pateikiami pagrindiniai duomenys: jo priklausymas Dovydo palikuonims (13, 22–23), sąsaja su Nazaretu (2, 22; 4, 10), tarnystės pradžia Galilėjoje (10, 37–39). Ypač pabrėžiama jo kančia ir mirtis, į kurią įpainioti žydai (2, 23; 3, 13; 4, 10–11) ir pagonys (2, 23; 4, 26–27), Pilotas (3, 13; 4, 27; 13, 38) ir Erodas (4, 27), akcentuojamas nukankinimas ant kryžiaus (5, 30; 10, 39; 13, 29), palaidojimas (13, 29) ir prikėlimas Dievo galia (2, 24. 32; ir t. t.).

Kalbant apie Jėzaus prisikėlimą, pabrėžiamas Tėvo veikimas priešingai žmonių darbams: jį „jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės“ (2, 23–24; plg. 3, 15; ir t. t.). Dievas išaukštino Jėzų savo dešine (2, 33; 5, 31) ir jį pašlovino (3, 13). Taip pabrėžiamas itin artimas Jėzaus ryšys su Dievu ir sykiu to, kas pasakojama, kilmė iš Dievo. Apaštalų darbų knygoje taip pat galima aptikti Luko evangelijos kristologinius titulus: Kristų (2, 31; 3, 18), Viešpatį (2, 36; 11, 20), Dievo Sūnų (9, 20; 13, 33), išgelbėtoją (5, 31; 13, 23). Tokių titulų, kuriais išreiškiama Dievo Jėzui suteiktas ypatumas bei paskirta užduotis, šaltinis iš esmės yra Dievas (plg. 2, 36; 5, 31; 13, 33).

Su Jėzumi apaštalus sieja ir stebuklingi darbai. Jėzaus stebuklai buvo Dievo Karalystės ženklai (Lk 4, 18; 11, 20; plg. Apd 2, 22; 10, 38). Jis tą užduotį patikėjo Dvylikai (Lk 9, 1). Apaštalų darbų knygoje bendrai paminima, kad apaštalai darė daug „stebuklų ir ženklų“ (2, 43; 5, 12; 14, 3). Įvardijami tokie pavieniai stebuklai kaip išgydymai (3, 1–10; 5, 14–16; 14, 8–10), egzorcizmai (5, 16; 8, 7; 19, 12), prikėlimai iš numirusių (9, 36–42; 20, 9–10). Apaštalai tuos veiksmus atlieka Jėzaus vardu, jo galia ir autoritetu (3, 1–10; 9, 32–35).

Apaštalų veikla visiškai nulemta Jėzaus, kyla iš jo ir veda pas jį bei Dievą Tėvą. Apaštalų darbuose pabrėžiamas dieviškojo plano, įgyvendinto Jėzuje Kristuje ir tęsiamo Bažnyčioje, tęstinumas. Ypač stebuklus Lukas laiko apaštalų misijos dieviškuoju patvirtinimu, kaip jau būta Mozės (7, 35–36) ir paties Jėzaus (2, 22) atvejais.

c) Šventosios Dvasios veikimas

36. Apaštalų ryšys su Jėzumi tikrove virsta ir per Šventąją Dvasią, kurią jiems pažadėjo bei atsiuntė Jėzus ir kurioje jie atlieka savo darbą.

Prisikėlęs Viešpats skelbia jiems „Dievo pažadą“ (Apd 1, 4; plg. Lk 24, 49), krikštą „Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 5), „Šventosios Dvasios“ galybę (Apd 1, 8). Sekminių dieną Šventoji Dvasia nužengė ant jų, ir „visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 4), Dvasios, pažadėtos Tėvo ir išlietos Dievo dešinės išaukštinto Jėzaus (Apd 2, 33). Šioje Dvasioje „Petras su Vienuolika“ (Apd 2, 14) pirmąkart galingai viešai paliudija apie Jėzaus darbus ir prisikėlimą (Apd 2, 14–41).

Apibendrinant Jeruzalės Bažnyčios gyvenimą, apaštalų veikla nusakoma taip: „Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą“ (4, 33; plg. 1, 22; ir t. t.); jie taip liudijo veikiami Dvasios (4, 8. 31; ir t. t.). Lygiai taip vaizduojama Pauliaus, skelbiančio Jėzaus prisikėlimą (13, 30. 37) ir pilno Šventosios Dvasios (plg. 9, 17; 13, 2. 4. 9), tarnystė.

d) Senojo Testamento įvykdymas

37. Luko evangelijoje pasakojama, kaip prisikėlęs Viešpats aiškino savo mokiniams šventuosius raštus įgalindamas juos suprasti, kad jo kančia, mirtimi ir prisikėlimu įgyvendintas Dievo išganomasis planas, iš anksto paskelbtas Mozės, pranašų ir psalmėse (Lk 24, 27. 44). Apaštalų darbų knygoje yra 37 citatos iš Senojo Testamento, didžia dalimi Petro, Stepono ir Pauliaus kalbose, skirtose žydų auditorijai. Remdamiesi įkvėptaisiais tekstais ir parodydami, kad jie įvykdyti Jėzuje, krikščioniškieji pamokslininkų žodžiai įgyja analogišką vertę.

Su raštais susiejami ir kristologiniai įvykiai, sudarantys pamokslo turinį, ir skelbimą lydintys faktai. Sekminių kalboje Petras Dvasios atėjimo sukeltus nepaprastus įvykius (Apd 2, 4–13. 15) aiškina Joelio pranašystės 3, 1–5 šviesoje. Knygos pabaigoje pasakojama, jog Paulius tai, kad Romos žydai atmetė jo skelbimą (Apd 28, 23–25), aiškina remdamasis Izaijo pranašyste (6, 9–10). Tai, kas nutinka apaštalų misijos pradžioje ir pabaigoje, susiejama su pranašišku Dievo žodžiu. Toks įterpimas perša mintį, jog visa, kas toje knygoje vyksta ir pasakojama, atitinka Dievo išganomąjį planą.

Dėl apaštalų skelbimo turinio, tai čia apsiribosime keliais pavyzdžiais. Petras patvirtina skelbimą apie Jėzaus prisikėlimą (2, 24) Dovydui priskiriamos (2, 29–32) psalmės 16, 8–11 citata. Jėzaus išaukštinimą Dievo dešine (2, 33) pagrindžia irgi Dovydui priskiriamu tekstu Ps 110, 1. Imant plačiau, remiamasi visais pranašais, kurių lūpomis Dievas iš anksto paskelbė Jėzaus likimą (plg. 3, 18. 24; 24, 14; 26, 22; 28, 23). Paulius Jėzaus prisikėlimą pristato kaip pažado protėviams įvykdymą ir cituoja Ps 2, 7 (Apd 13, 32–33).

Apaštalų darbų knygoje ypač liudijama, kaip ankstyvoji Bažnyčia kaip savo paveldą perėmė ne tik žydų raštus, bet ir įkvėpimo žodyną bei teologiją – tai rodo Senojo Testamento tekstų citavimo būdas. Tad knygos ir pradžioje (Apd 1, 16), ir pabaigoje (Apd 28, 15) pareiškiama, kad Šventoji Dvasia kalbėjo per Biblijos autorius ir tekstus. Pradžioje raštai – paskelbus, kad jie įvykdyti Jėzaus, – apibūdinami kaip tai, ką „Šventoji Dvasia pranašingai ištarė“ (1, 16; taip pat žr. 4, 25), o pabaigoje Paulius, cituodamas Iz 6, 9–10 tekstą, kuriuo užbaigiamas Luko dviejų tomų kūrinys, pavartoja panašius žodžius: „Teisingai Šventoji Dvasia yra jūsų protėviams pasakiusi per pranašą Izaiją“ (28, 25). Toks būdas remtis Šventąja Dvasia, kalbančia bibliniais žodžiais per žmogiškuosius autorius, yra krikščionių perimtas modelis ne tik įkvėptiesiems žydų raštams nusakyti, bet ir apaštalų skelbimui apibūdinti. Apaštalų darbuose krikščioniškųjų misionierių, pirmiausia Petro (4, 8) ir Pauliaus (13, 9), skelbimas pateikiamas analogiškai Senojo Testamento pranašiškam kalbėjimui bei Jėzaus tarnystei: tai – žodžiai (labiau sakytiniai nei rašytiniai), kylantys iš Dvasios pilnatvės.

e) Pabaiga

38. Apaštalų darbų knygoje nusakoma „regėjusiųjų liudytojų ir Dievo žodžio tarnų“, turėjusių daugialypius ryšius su Jėzumi, veikla. Jie pirmiausia yra Jėzaus prisikėlimo liudytojai; Jėzaus prisikėlimą jie liudija remdamiesi susitikimais su prisikėlusiu Viešpačiu ir Šventosios Dvasios galybe. Jėzaus istoriją, remdamiesi Senuoju Testamentu, pateikia kaip Dievo išganomojo plano įvykdymą ir toje pačioje šviesoje regi savo pačių veiklą. Visa, kas pasakojama, kyla iš Jėzaus ir Dievo. Dėl šios aiškios Apaštalų darbų turinio savybės jos tekstas irgi kyla iš Jėzaus ir Dievo.

3.5. Apaštalo Pauliaus laiškai

39. Paulius liudija Izraelio raštų, savo Evangelijos, savo apaštališkosios tarnystės ir savo laiškų dieviškąją kilmę.

a) Paulius liudija raštų dieviškąją kilmę

Paulius nedviprasmiškai pripažįsta raštų autoritetą, liudija jų dieviškąją kilme ir laiko juos Evangelijos pranašystėmis. Šventaisiais raštais (plg. Rom 1, 2) Paulius vadina knygas, graikų kalba gautas iš žydų tradicijos. Jis niekada neklausia, ar jos teisingos arba ar įkvėptos. Būdamas tikintis žydas, jis jas priima kaip Dievo valios bei išganomojo plano žmonijai liudijimus. Išvien su savo bendratikiais jis tiki jų tiesa, šventumu ir vieningumu. Per jas Dievas mums pasako apie save, mus užkalbina ir mums apreiškia savo valią (Rom 4, 23–25; 15, 4; 1 Kor 9, 10; 10, 4. 11).

Iškart pridurtina, kad Paulius raštus skaito ir priima kaip Kristaus ir mūsų laikų pranašystes (Rom 16, 25–26), kitaip tariant, kaip išganymo, siūlomo Kristuje ir per Kristų, pranašystes, vadinasi, kaip Evangelijos pranašystes (Rom 1, 2): jie orientuoti į Kristų ir skaitytini kaip tokie (2 Kor 3).

Kaip Dievo žodis ir liudijimas Evangelijos naudai raštai patvirtina Dievo išganomojo plano, kuris nuo pradžių visada buvo toks pat (Rom 9, 6–29), vieningumą bei tvarumą.

b) Paulius liudija savo Evangelijos dieviškąją kilmę

40. Pirmame Laiško galatams skyriuje Paulius prisipažįsta, jog, uoliai gindamas Įstatymą, persekiojo Bažnyčią, ir išpažįsta, kad Dievas, kupinas begalinio gerumo, apreiškė jam savo Sūnų (Gal 1, 16; plg. Ef 3, 1–6). Tokio apreiškimo galia Jėzus Kristus, Pauliaus anksčiau laikytas piktžodžiautoju, netikru mesiju, jam tampa Prisikėlusiuoju, šlovinguoju Mesiju, mirties nugalėtoju, Dievo Sūnumi. To paties laiško 1, 12 jis pareiškia, kad jo skelbiama Evangelija jam buvo apreikšta ir kad Evangelija laikyti pagrindiniai Jėzaus gyvenimo kelionės bei misijos dėmenys, bent jo išganingoji mirtis ir išganingasis prisikėlimas.

Gal 1–2 Paulius skelbia, kad jo Evangelija neapima apipjaustymo. Kitaip tariant, pareiškia, jog remiantis tuo, kas jam apreikšta, eschatologiniams pažadams paveldėti nebūtina savęs apipjaustyti ir paklusti Mozės įstatymui. Anot Pauliaus, versti ne žydų kilmės krikščionis apsipjaustyti yra periferinis ir neesminis, su Evangelijos šerdimi nesusijęs dalykas. Jis ryžtingai pareiškia, jog tas, kuris apsipjausto, kad paklustų Mozės įstatymui ir per jį pasiektų teisumą, paverčia savo atžvilgiu Kristaus mirtį ant kryžiaus bergždžia: „Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas“ (Gal 5, 2; plg. 5, 4; 2, 21). Rizikuojama pačia Evangelija, ta Evangelija, kuri jam buvo apreikšta ir, vadinasi, negali būti keičiama.

Kaip Paulius Gal 1–2 parodo, kad jo Evangelija, neapimanti apipjaustymo, yra dieviškosios kilmės? Iš pradžių jis sako, kad tokia Evangelija negalėjo ateiti iš jo paties. Nes būdamas fariziejus jis jai įnirtingai priešinosi, o tai, jog dabar skelbia priešinga nei galvojo anksčiau, nėra intelektinio nestabilumo vaisius: visi jo bendratikiai gerai žinoję, kokie tvirti jo įsitikinimai (Gal 1, 13–14). Paskui Paulius parodo, kad jo Evangelija negalėjo kilti iš kitų apaštalų – ne tik todėl, kad jis juos aplankė praėjus nemažai laiko nuo susitikimo su Kristumi, bet ir todėl, kad išdrįso paprieštarauti Petrui, žymiausiam iš apaštalų, kai šis išdėstė požiūrį, pagal kurį apipjaustymas laikytinas krikščionių atrankos kriterijumi (Gal 2, 11–14). Galop, kadangi jo Evangelija jam buvo apreikšta, jis privalėjęs paklusti tam, ką Dievas leido jam pažinti. Štai kodėl Laiško galatams pradžioje jis gali pasakyti: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8; plg. 1, 9).

Kodėl Paulius taip norėjo pabrėžti savo Evangelijos apreikštumą? Tokią dieviškąją kilmę išties ginčijo žydžiuojantys misionieriai, nes apipjaustymo reikalavo Mozės įstatymo apodiktinė dieviškoji ištara (Pr 17, 10–14). Pr 17, 10–14 tvirtinama: norint pasiekti išganymą, būtina priklausyti Abraomo šeimai ir todėl būti apipjaustytam. Abiejuose savo laiškuose – Laiške galatams ir Laiške romiečiams – Paulius turi įrodinėti, kad jo Evangelija neprieštarauja raštams ir Pr 17, 10–14, tekstui, nenumatančiam išimties. Paulius negali pareikšti, kad ta ištara nebegalioja, nes visų žydų yra pripažįstama kaip saistanti. Negalėdamas jos nureikšminti, Paulius priverstas aiškinti kitaip, pasitelkdamas kitus raštų tekstus (Pr 15, 6 ir Ps 32, 1–2 Laiško romiečiams tekste 4, 3. 6), kuriais remiantis kaip norma aiškintina Pr 17, 10–14.

c) Apaštalo Pauliaus tarnystė ir jos dieviškoji kilmė

41. Paulius taip pat atkakliai gynė savo apaštalavimo dieviškąją kilmę, nes kai kurie iš apaštalų jį juodino ir menkino jo Evangelijos vertę. Net ir sutikęs Prisikėlusįjį, netapo nariu grupės tų, kurie gyveno drauge su Jėzumi, girdėjo jo mokymą, regėjo jo stebuklus bei kančią. Štai kodėl jis pabrėžia, kad Viešpats jį pasiuntė ir pašaukė būti tautų apaštalu (Rom 1, 5; 1 Kor 1, 1; 2 Kor 1, 1; Gal 1, 1). Todėl ilgoje kalboje apie save patį 2 Kor 10–13 jis mini iš Viešpaties gautus apreiškimus (2 Kor 12, 1–4). Tai ne retorinis perlenkimas ar pamaldus melas, turintis padidinti jo kaip apaštalo prestižą, bet tiesiog tiesos liudijimas. Kalbėdamas apie save 2 Kor 10–13 Paulius daug mažiau pabrėžia gautus apreiškimus, bet labiau aikštėn kelia apaštalavimo Bažnyčiose vargus, nes per jo trapumą visiškai pasireiškia Dievo galia. Kitaip tariant, kalbėdamas apie iš Dievo gautus apreiškimus, Paulius siekia ne Bažnyčių žavėjimosi juo, bet nori parodyti, kad autentiško apaštalo požymiai veikiau yra vargai ir kančios. Todėl jo liudijimas vertas tikėjimo.

Gal 2, 7–9 Paulius pabrėžia, jog apsilankymo Jeruzalėje metu Jokūbas, Petras ir Jonas, turintys didelį autoritetą ir įtakingiausi apaštalai, pripažino, kad Dievas paskyrė jį tautų apaštalu. Tad Paulius nėra vienintelis, liudijantis savo pašaukimo dieviškąją kilmę, nes ji jau buvo pripažinta tuometinių Bažnyčios autoritetų.

d) Paulius liudija dieviškąją kilmę savo laiškuose

42. Paulius ne tik skelbia savo apaštalavimo ir savo Evangelijos dieviškąją kilmę. Tai, kad jo Evangelija apreikšta, savaime negarantuoja, jog ji perteikiama teisingai ir patikimai. Todėl savo laiškų pradžioje jis primena savo pašaukimą ir užduotį apaštalauti; pavyzdžiui, Rom 1, 1 jis taip save apibūdina: „Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] Gerąją Dievo Naujieną.“ Tvirtina, kad jo laiškuose ištikimai perduodama jo Evangelija, ir pageidauja, kad jie būtų skaitomi visose Bažnyčiose (plg. Kol 4, 16).

Galiausiai įvairių Bažnyčių tikintieji kaip Viešpaties įsakymą turėtų priimti ir tiesiogiai su Evangelija nesusijusius drausminius potvarkius (1 Kor 7, 17b; 14, 37). Tiesa, Paulius viskam, ką sako, nepriskiria to paties autoritetingumo, kaip rodo jo kazuistinis įrodinėjimas 1 Kor 7, tačiau atspindėdami bei pateisindami jo Evangeliją Pauliaus samprotavimai (plg. Rom 1–11 ir Gal 1–4) tam tikru būdu siūlosi kaip naujas ir autoritetingas pačios Evangelijos aiškinimas.

3.6. Laiškas žydams

43. Laiško žydams autorius skirtingai nuo Pauliaus, tvirtinusio, kad savo Evangeliją gavo tiesiai iš Kristaus (Gal 1, 1. 12. 16), nekelia jokios pretenzijos į apaštališkąjį autoritetą.

Tačiau esama dviejų šiuo atžvilgiu nepaprastai svarbių tekstų – 1, 1–2, kur autorius sutraukia Dievo apreiškimo žmonėms istoriją bei parodo artimą dieviškojo apreiškimo dviejuose Testamentuose sąsają, ir 2, 1–4, kur jis prisistato kaip priklausantis antrajai krikščionių kartai, kaip tas, kuris Dievo žodį, išganymo žinią gavo ne tiesiai iš Viešpaties Jėzaus, bet per Kristaus liudytojus, mokinius, girdėjusius jį patį.

a) Dievo apreiškimo istorija

Laiško pradžioje autorius konstatuoja: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Šia įstabia įžangine ištara autorius nusako visą Dievo žmogui skirto žodžio istoriją. Apreiškimo ir įkvėpimo temai šis tekstas nepakartojamai svarbus ir vertas rūpestingo paaiškinimo.

Iškilmingai pareiškiamas pagrindinis dalykas: Dievas stengiasi užmegzti su žmonėmis asmeninį ryšį. Jis pats rodo iniciatyvą susitikti: Dievas yra kalbėjęs. Pavartotu veiksmažodžiu nenurodomas nei tiesioginis objektas, nei to kalbėjimo turinys. Tačiau įvardijami santykiu susieti asmenys: Dievas, protėviai, pranašai, Sūnus. Dievo žodis pateikiamas ne kaip tiesos apreiškimas, bet kaip priemonė įsteigti santykį tarp asmenų.

Dievo žodžio istorijoje skiriami du pagrindiniai etapai. To paties žodžio „kalbėti“ pakartojimu išreiškiamas akivaizdus tęstinumas, o abiejų ištarų paralelizmu išryškinamas abiejų įsikišimų panašumas. Tačiau perskyra rodo epochos, būdo, adresatų ir tarpininkų skirtingumą.

Kalbant apie epochą, tai pirmam, tiesiog chronologiniam duomeniui („praeityje“) priešpriešinamas kitas, sudėtingesnis. Autorius pasitelkia biblinę ištarą „dienų pabaigoje“, miglotai žyminčią ateities metą (plg. Pr 49, 1), tačiau vėliau sukonkretėjusią ir imtą taikyti galutiniam dieviškajam įsikišimui, „dienų baigmei“ (Ez 38, 16; Dan 2, 28; 10, 14) įvardyti. Autorius perima formulę, bet priduria naują aplinkybę – „dabar“ (tuo laiku, kuriuo gyvename). Iš pirmo žvilgsnio menkas patikslinimas, tačiau iš tikrųjų radikaliai keičiantis perspektyvą. Senajame Testamente lemiamas Dievo įsikišimas visada nukeliamas į miglotą ateitį. Čia autorius teigia, kad paskutinė epocha jau yra dabar, nes nauja epocha pradėta Kristaus mirtimi ir prisikėlimu (Apd 2, 17; 1 Kor 10, 11; 1 Pt 1, 20). Bet net „dabar“ yra paskutinės epochos dalis, paskutinė diena dar neatėjo (plg. Jn 6, 39; 12, 48); ji dar tik artinasi (10, 25). Tačiau jau nuo dabar krikščionys yra galutinių gėrybių, pažadėtų paskutiniesiems laikams, dalininkai (6, 4–5; 12, 22–24. 28). Dievo santykis su žmonėmis tapo kitokio lygmens: nuo pažadų pereita prie įgyvendinimo, nuo pirmavaizdžio prie įvykdymo. Skirtumas yra kokybinis.

Būdas, kuriuo pateikiamas Dievo žodis, abiejuose išganymo istorijos etapuose nėra toks pats. Praeityje jam buvo būdingas daugialypumas: „daugel kartų“ (arba paraidžiui: „daugelyje dalių“, „fragmentiškai“) ir „įvairiais būdais“. Tas daugialypumas yra turtas. Dievas nenuilstamai (plg. Jer 7, 13) suranda būdų, kaip mus pasiekti: nustatydamas tvarką, žadėdamas, bausdamas maištaujančius, guosdamas kenčiančius, naudodamasis visomis galimomis raiškos formomis, kaip antai gąsdinančiomis teofanijomis, paguodžiančiais regėjimais, trumpomis pranašystėmis ar dideliais istoriniais aprašymais, pranašų pamokslais, giesmėmis ir liturginėmis apeigomis, įstatymais, pasakojimais. Tačiau daugialypumas yra ir netobulumas (plg. 7, 23; 10, 1–2. 11–14). Dievas save išreiškia tik iš dalies. Kaip geras pedagogas pradeda nuo lengvai prieinamų paprasčiausių dalykų. Kalba apie paveldą ir žemę, žada išlaisvinti ir išlaisvina savo tautą, duoda jai laikinas institucijas – karališkąją dinastiją, paveldimąją kunigystę. Tačiau visa tai tėra provaizdis. Paskutiniame etape Dievo žodis dovanojamas visiškai, galutinai ir tobulai. Po ankstesnes epochas išbarstyti turtai sujungiami ir vainikuojami Kristaus slėpinio vienybe.

Laikotarpių seką atitinka kintanti Dievo žodžio auditorija. Praeityje Dievo žodis adresuotas „protėviams“ plačiąja šio žodžio prasme, t. y. visoms kartoms, priėmusioms pranašų žinią (plg. 3, 9). Galutinis žodis skirtas „mums“. Įvardis „mes“ apima autorius ir jo rašto adresatus, bet taip pat girdėjusius liudytojus (plg. 2, 3) bei jų amžininkus.

Kalbėdamas apie tarpininkus, autorius pavartoja keistą, retą pasakymą: Dievas yra kalbėjęs „pranašuose“, „Sūnuje“; paprastai sakoma „per“ ką nors (Mt 1, 22; 2, 15; ir t. t.; Apd 28, 25). Autorius priešais akis galbūt turėjo paties Dievo veiklų buvimą savo šaukliuose. Tai vienintelė prasmė, tinkanti antrai ištarai – „Sūnuje“. Po pranašų plačiąja prasme, t. y. visų tų, apie kurių veiklą pasakojama Biblijoje, ateina paskutinis šauklys, kuris yra „Sūnus“. Sakinio gale pasirinkta jam įvardyti vieta skirta dėmesiui į jį sutelkti. Kai tik jis paminimas, toliau kalbama vien apie jį (1, 2–4). Jame įvyksta Dievo susitikimas su žmogumi. Dievas pirma siuntė „savuosius tarnus – pranašus“ (Jer 7, 25; 25, 4; 35, 15; 44, 4); dabar jis atsiunčia nebe paprastą tarną, bet „Sūnų“. Kalbėdamas per pranašus, Dievas leidžia save pažinti, tačiau netiesiogiai, per tarpinį asmenį; dabar su Dievo žodžiu susitinkama Sūnuje. Dabar mums kalba ne nuo Dievo besiskiriantis žmogus, bet dieviškasis asmuo, o ta vienybė su Tėvu išreiškiama galingiausiomis formulėmis, kokias tik gali sugalvoti autorius: „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (1, 3). Dievui neužteko kreiptis į mus mūsų kalba; Jėzaus Kristaus asmenyje jis atėjo realiai dalytis mūsų egzistencija ir prabilti ne tik žodžių, bet ir paaukoto gyvenimo bei išlieto kraujo kalba.

b) Autoriaus ryšys su Sūnaus apreiškimu

44. Aptaręs vieną savo mokymo aspektą – žmonėms skirtą Dievo žodį pranašuose ir Sūnuje (1, 1–14), autorius išsyk patikslina sąsają su gyvenimu bei nurodo savo ryšį su Sūnumi: „Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume [tarsi laivas] pro uostą. Jei per angelus paskelbtas žodis turėjo galią ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėtos bausmės, tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, nepaisydami tokio didžio išganymo? Juk jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, yra mums patvirtintas tų, kurie patys buvo girdėję, Dievui prisidedant prie jų liudijimo ženklais ir stebuklais, visokiais galybės darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis jo valia“ (Žyd 2, 1–4).

Krikščionys kviečiami skirti girdimam žodžiui kuo didesnį dėmesį. Neužtenka išklausyti žinios, bet būtina ir laikytis jos visa širdimi ir visu gyvenimu. Be rimto Evangelijos laikymosi, rizikuojama praplaukti pro uostą (plg. 2, 1). Tas, kas nutolsta nuo Dievo, gali tik pralaimėti ir pražūti. O tas, kas stengiasi išgirstos žinios laikytis, artinasi prie Dievo (plg. 7, 19) bei pasiekia išganymą.

Įvesdinęs į temą (plg. 2, 1), autorius ją plėtoja ilga ištara (plg. 2, 2–4). Savo samprotavimą grindžia angelų ir Viešpaties sugretinimu. Vienintelis bendras elementas abiejuose pasakymuose yra „skelbimas“. „Žodis“ buvo paskelbtas angelų; „išganymas“ pradedamas skelbti Viešpaties.

Kalbėdamas apie „žodį“, autorius priešais akis turi Įstatymo paskelbimą Sinajuje. Žodis „išganymas“ netikėtas. Mes veikiau lauktume sąvokos, atitinkančios „žodį“. Tam netobulam paralelizmui būdingas turtingas turinys. Juo parodomas didelis skirtumas tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Senojoje Sandoroje tėra „žodis“, išorinis įstatymas, kuris liepia ir baudžia. Naujojoje Sandoroje siūlomas tikras išganymas. Tad argi galima pateisinti tuos, kurie išganymą atmeta? Jie ne tik neklusnūs, bet ir nedėkingi. Ne tik atmeta reikalavimą, bet ir užsiveria meilei.

Ilga ištara pateikiami trys išganymo požymiai ir parodoma, kaip jis pasieka rašto autorių bei adresatus: Viešpaties skelbimu, pirmųjų mokinių tarnavimu, Dievo liudijimu (plg. 2, 3–4). Pirmas išganymo požymis yra tai, kad jis prasideda Viešpaties skelbimu. Autorius čia pavartoja ne paprastą žodį „prasidėti“, bet iškilmingą pasakymą „turėti pradžią“. Galbūt šitaip subtiliai apeliuojama į Pr 1, 1. Išganymas yra naujas sukūrimas. Titulu „Viešpats“ žymimas Kristus, Sūnus, paskutinis Dievo atsiųstas apreiškėjas (plg. 1, 2). Jo apreikštas išganymas yra Dievo išganomojo darbo viršūnė. Viešpaties skelbimas pasiekia „mus“ (2, 3; autorių ir jo rašto adresatus) per savo ausimis girdėjusiųjų liudytojų, pirmųjų Jėzaus mokinių, tarnystę. Dievas, iš kurio kyla visas apreiškimas ir išganymas (plg. 1, 1–2), mokinių tarnystę patvirtina ženklais bei stebuklais ir Šventosios Dvasios dovanomis (plg. Apd 5, 12; Rom 15, 19; 1 Kor 12, 4. 11; 2 Kor 12, 12).

Glaustai apibendrinęs visą apreiškimo istoriją (1, 1–2), autorius parodo (2, 1–4), kad jis ir, vadinasi, jo raštas per ausimis Viešpatį girdėjusių liudytojų tarnystę susijęs su Sūnumi ir su Dievu.

3.7. Apreiškimas Jonui

45. Termino „įkvėpimas“ Apreiškimo Jonui knygoje nepasitaiko, tačiau joje aptinkama juo numanoma tikrovė, būtent ten, kur tekste kalbama apie artimą ir tiesioginę priklausomybę nuo Dievo. Su tokia situacija susiduriame prologe (1, 1–3), ją aptinkame 1, 10 ir 4, 2, kur Jonas, siedamas tai su būsimu knygos turiniu, mini ypatingą Dvasios pagavą, ir 10, 8–11, kur „atvyniotos knygelės“ atžvilgiu atnaujinama pranašo užduotis; ji taip pat išnyra baigiamajame liturginiame dialoge, kur pabrėžiamas nepažeistinas visos žinios, dabar tapusios knyga, šventumas (22, 18–19). Iš šių tekstų galima susidaryti pradinį supratimą to, kaip Apreiškimo Jonui knygoje reiškiasi įkvėptumas.

a) Teksto iš Dievo kilmė remiantis prologu (1, 1–3)

Atidus Apreiškimo Jonui prologo skaitymas rodo įdomų ir tikslų Apreiškimo Jonui teksto kelią nuo Dievo lygmens ligi konkretaus knygos, skaitomos liturginiame susirinkime, lygmens.

Išsyk teksto pradžioje aptinkame aiškią sąsają su Dievo lygmeniu: „Jėzaus Kristaus Apreiškimas“ (1, 1a). Tačiau jo šaltinis nėra Jėzus Kristus. Šaltinis yra Dievas, kurį, remdamiesi nuolatine vartosena Naujajame Testamente, galime suvokti kaip „Tėvą“. Kilęs iš Tėvo ir dovanotas Sūnaus Jėzaus Kristaus, todėl – galime sakyti – kuo artimiausiai susijęs su Dievu, apreiškimas yra ir išlieka jo paženklintas.

Nuo Dievo lygmens nusileidžiama prie žmogaus lygmens. Čia susitinkame su Jėzumi Kristumi: visa, kas yra iš Dievo, yra jame, gyvajame „Dievo Žodyje“. Kai Jėzus Kristus kreipiasi į žmones, jis jiems atrodo visiškai patikimas liudytojas, kuris geba kaip Sūnus trejybiniu lygmeniu aprėpti visą Tėvo, iš kurio visa kyla, turinį ir kaip įsikūnijęs Sūnus tinkamai perteikti tai žmonėms.

Taip apreiškimas sueina į sąlytį su Jonu. Ir tai nutinka ypatingu būdu: Tėvas apreiškimą išreiškia per Jėzų Kristų, kuris yra to apreiškimo nešėjas, simboliniais „ženklais“. Jie Jono yra suvokiami, „pamatomi“ ir teisingai suprantami tarpininkaujant juos paaiškinančiam angelui. Jonas savo ruožtu gautą apreiškimą išreiškia savo žinia Bažnyčioms, ir šiuo atžvilgiu apreiškimas tampa rašytiniu tekstu. Tekstui pradžią davęs sąlytis su Tėvu ir įsikūnijusiu Sūnumi išlieka ir toliau virsdamas nuolatine savybe. Kai paskutiniu savo tapsmo žingsniu užrašytas apreiškimas skelbiamas liturginiame susirinkime, jis įgyja pranašystės formą.

b) Jono perkeitimas Dvasios veikimu žvelgiant į Kristų (1, 10; 4, 1–2)

46. Savo teksto pirmoje (1, 4–3, 22) ir antroje (4, 1–22, 5) dalyje Apreiškimo Jonui knygos autorius, tapatinantis save su Jonu, įdomiai aiškina apreiškimo, kylančio iš Tėvo ir per Jėzų Kristų galop pasiekiančio jį patį, dinamiką: ypatingu būdu įsikiša Šventoji Dvasia, kuri perkeisdama Joną atnaujina jo sąlytį su Jėzumi Kristumi taip, kad jis jį geriau pažintų.

Tai vyksta pirmoje knygos dalyje (1, 10) ir susiję su visa dalimi. Ištremtas į Patmo salą, mintimis ir širdimi esantis su sava tolimojo Efezo bendruomene, Jonas „Viešpaties dieną“, liturginio susirinkimo dieną, naujaip palytimas Dvasios: „turėjo Dvasios pagavą Viešpaties dieną“. Dvasios pagavos turėjimas viduje perkeičia Joną, būtent įgalina, nebūtinai pasiekiant ekstazės lygmenį, suvokti ir paaiškinti sudėtingus simbolinius ženklus, kurie jam netrukus parodomi. Jonas naujaip egzistenciškai pažintiniu bei emociniu matmeniu patiria prisikėlusį Jėzų Kristų, iš kurio gauna užduotį – pasiųsti septynioms Bažnyčioms rašytinę žinią (plg. 1, 10–3, 22).

Tas ypatingas ryšys su Dvasia atsinaujina knygos antros dalies (4, 1–22, 5) pradžioje (4, 1–2): „mane ištiko Dvasios pagava“ (4, 2), kuri nepakitusi trunka iki pabaigos. Dvasios nauju palytėjimu, kaip ir pirmuoju, siekiama Joną pakeisti viduje. Pirma to įsikiša Jėzus Kristus, jis liepia Jonui iš žemės užžengti į dangų. Dvasios antros pagavos galia Jonas tampa gebantis suvokti Dievo per Jėzų Kristų duodamus ženklus bei teisingai juos užrašyti. Toks atnaujinantis sąlytis su Dvasia vėliau primenamas keliose vietose, itin reikšmingose ryšiui su Jėzumi Kristumi. Tai nutinka 17, 3 prieš itin sudėtingą „didžiosios ištvirkėlės“ teismo vaizdavimą (17, 3–18, 24) – „ištvirkėlės“, kuri, veikiama demono, radikaliai priešinasi istorijoje Jėzaus Kristaus vertybėms. Paskui po didžiojo baigiamojo „Naujosios Jeruzalės“ ženklo, kuriuo išreiškiamas neapsakomas meilės tarp Jėzaus Kristaus, Avinėlio, ir Bažnyčios, tapusios jo nuotaka, ryšys, Jonas vėl bus pagautas Dvasios (Apr 21, 10), kuri jam atvers iškiliausią Jėzaus Kristaus supratimą. Tą Dvasios įgalintą vis „didesnį“ Jėzaus Kristaus supratimą Jonas perkels į raštą bei pateiks skaitytojui-klausytojui.

c) Žmogaus dalyvavimas išreiškiant pranašišką žinią (10, 9–11)

47. Tačiau kaip rutuliojasi tas vis didesnis supratimas Dvasioje? Įdomią užuominą šiuo atžvilgiu aptinkame 10, 9–11. Angelas, iškilminga Kristaus apraiška (plg. 10, 1–8), kairėje rankoje laiko „knygelę“ su Dievo žinia, greičiausiai dar neapdorotu Apr 11, 1–13 turiniu, ir kviečia Joną ją paimti: „Imk, suvalgyk ją! Ji bus karti viduriuose, bet burnoje ji bus saldi kaip medus“ (10, 9). Per pirmą sąlytį su „atvyniota knygele“ Jonas yra jos pakerėtas ir patiria neapsakomą Dievo žodžio saldumą. Tačiau susižavėjimas gautuoju žodžiu paskui turi užleisti vietą skausmingoms pastangoms jį įsisavinti. Dievo žodis turi nusileisti iš dieviškojo lygmens į žmogiškojo komunikavimo lygmenį jį sunkiai viduje apdorojant, o tam prireiks Jono proto, jausmų ir literatūrinių gebėjimų. Po tokio įtempto etapo Jonas galės skelbti Dievo žodį, kuris ne žaliavos būklės, bet didelių pastangų pareikalavusiu darbu tapęs ir žmogaus žodžiu.

d) Įkvėptosios knygos neliečiamumas (22, 18–19)

48. Savo darbo pabaigoje, kai sukurtą tekstą galima vadinti „šia knyga“ (22, 18. 19), autorius, viską sudėdamas į Jono lūpas, radikaliai pareiškia, jog toje knygoje nieko nevalia keisti.

Remdamasis įvairiais Pakartoto Įstatymo tekstais (plg. Įst 4, 2; 13, 1; 29, 19) Apreiškimo Jonui knygos autorius akcentuoja jos radikalumą: dabar baigta knyga išsiskiria Dievui būdingu atbaigtumu, joje nieko nevalia nei pridėti, nei atimti. Nuolatinis ryšys su Jėzumi Kristumi per Dvasią jos atsiradimo metu įspaudė knygos žiniai savą šventumą: galima sakyti, kad joje išlieka kai kas iš Jėzaus Kristaus bei jo Dvasios ir taip įgalina tekstą atlikti pranašystės, įžengiančios į gyvenimą bei gebančios jį pakeisti, vaidmenį.

e) Pirmoji santrauka apie kilmę iš Dievo

49. Iš mūsų apžvalgos ryškėja Apreiškimo Jonui knygos kai kurios pamatinės ypatybės. Tekstas vienareikšmiškai dieviškosios kilmės, kyla iš Dievo Tėvo ir Jėzaus Kristaus, kuriam Dievas Tėvas jį duoda. Jėzus Kristus savo ruožtu duoda jį Jonui, turinį įvilkdamas į simbolius ženklus, kuriuos suvokti Jonui pavyksta padedamam aiškinančio angelo. Šis pradinis ir tiesioginis sąlytis su Dievo lygmeniu vėliau visoje knygoje, ir pirmoje, ir antroje dalyje, aktyvuojamas ypatingu ir artimu veikimu Dvasios, kuri atnaujina bei viduje išskleidžia Joną ir nuolatiniais kokybiniais šuoliais veda jį į geresnį Jėzaus Kristaus pažinimą.

Apreiškimo turinys iš dieviškojo lygmens, kur gimsta bei rutuliojasi, savaime pereina į žmogiškąjį lygmenį, kur jo klausomasi. Perėjimas, Dievo žodį padarantis ir žmogaus žodžiu, reikalauja iš Jono po džiaugsmo pliūpsnio pirmąkart susidūrus su žodžiu sunkiai padirbėti, kad žinią nuleistų iki žmogaus lygmens bei padarytų ją jam suprantamą. Šitaip pereinant į kitą lygmenį pradinė savybė neprarandama: visame tekste, dabar galutinai parašytame ir tapusiame knyga, išlieka šventumo matmuo, susiliečiantis su Dievo lygmeniu. Toks šventumas, viena vertus, daro tekstą absoliučiai nekeistiną, be galimybės ką nors pridėti ar atimti, ir, kita vertus, aktyvuoja jame pranašystės jėgą, dėl kurios jis tampa tinkamas esmingai pakeisti gyvenimą.

Tas sudėtingas savybių pluoštas, visada laikytinas vieninga visuma, leidžia suvokti, kaip Apreiškimo knygos autorius suvokia ir supranta elementus to, ką šiandien vadiname įkvėpimu: tai – nuolatinis Dievo Tėvo dalyvavimas; nuolatinis, ypač turtingas bei artikuliuotas, Jėzaus Kristaus dalyvavimas; irgi nuolatinis Dvasios dalyvavimas; aiškinančiojo angelo dalyvavimas; taip pat savitas Jono dalyvavimas teksto sąlyčio su žmogumi lygmeniu. Galiausiai šiam tekstui, su žmogumi susilietusiam Dievo žodžiui, pavyksta ne tik suprantamai perteikti savo apšviečiantį turinį, bet ir jį išspinduliuoti į gyvenimą. Tekstas tampa įkvėptas ir įkvepiantis.

Įspūdinga yra tai, kad ši paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje tiek daug nuorodų į Senąjį Testamentą, kad ji net atrodo kaip pastarojo santrauka, tiksliausiai bei labiausiai išplėtotai liudija savo kilmę iš Dievo bei savo įkvėptumą. Sąlytis su Kristumi atskleidžia naują matmenį: Senasis Testamentas įkvėptas ir įkvepiantis ir kristologiniu lygmeniu.

4. Pabaiga

50. Užbaigdami dalį apie Biblijos knygų kilmę iš Dievo (ir šitaip išryškinę įkvėpimo sąvoką) apibendrinsime tai, kas paaiškėjo apie Dievo ir žmogiškojo autoriaus ryšį, ir ypač išryškinsime, kad Naujojo Testamento raštuose pripažįstamas Senojo Testamento įkvėptumas ir jis skaitomas kristologiškai. Kita vertus, plačiau atversime perspektyvą ir pamėginsime ligi šiol gautus rezultatus papildyti. Sinchroninį aptarimą lydi trumpa diachroninė Biblijos raštų literatūrinio atsiradimo apžvalga. Pavienių raštų studijavimą privalu papildyti žvilgsniu į visų raštų, įtrauktų į kanoną, visumą. Šiam paskutiniam aspektui aptarti bus skirtos dvi dalys: bus pateikta keletas pastabų apie vieną abiejų Testamentų kanoną, o paskui apžvelgta biblinių knygų kanono susidarymo bei jų priėmimo Izraelyje ir Bažnyčioje istorija.

4.1. Apibendrinantis žvilgsnis į santykį „Dievas – žmogiškasis autorius“

51. Siekėme keliose Biblijos knygose įvardyti nuorodas į ryšį tarp jų autorių ir Dievo taip parodydami, kaip jose liudijama jų kilmė iš Dievo. Šitaip radosi savotiška santykio „Dievas – žmogiškasis autorius“ biblinė fenomenologija. Dabar, glaustai apibendrinę tai, kas aptarta, pabrėšime kai kuriuos įkvėpimo bruožus ir užbaigsime išdėstydami, kaip teisingai priimti įkvėptąsias knygas.

a) Glaustas apibendrinimas

Senojo Testamento raštuose ryšys tarp įvairių autorių ir Dievo išreiškiamas įvairiopai. Penkiaknygėje Mozė vaizduojamas kaip asmuo, Dievo paskirtas vieninteliu jo apreiškimo tarpininku. Toje Rašto dalyje aptinkame išskirtinę ištarą, kad Dievas pats parašė ir Mozei patikėjo dešimties įsakymų tekstą ( 31, 18), šitaip paliudijama tiesioginė šio rašto kilmė iš Dievo. Po to Mozei pavedama užrašyti kitus Dievo žodžius ( 34, 27); dėl to jis galiausiai tampa Viešpaties tarpininku visos Toros atžvilgiu (plg. Įst 31, 9). Pranašų knygose savo ruožtu esama įvairių formulių išreikšti tam, kad Dievas taria savo žodį įkvėptiesiems tarpininkams, turintiems perteikti jį tautai. Ir Penkiaknygėje, ir Pranašų knygose Dievo išrinkti tarpininkai Dievo žodį gauna tiesiogiai, o štai Psalmių ir Išminties knygų atveju padėtis yra kitokia. Psalmėse maldininkas Dievo balsą išgirsta pirmiausia per didžiuosius sukūrimo bei Izraelio išganymo istorijos įvykius, tačiau sykiu ir per ypatingas asmenines patirtis. Panašiai Išminties knygose Dievo baimės įkvėptas meditacinis Įstatymo ir pranašų studijavimas įvairius pamokymus paverčia dieviškosios išminties mokymu.

Naujajame Testamente Jėzaus asmuo, jo veikla ir kelias yra dieviškojo apreiškimo viršūnė. Anot visų Naujojo Testamento autorių bei raštų, bet kuris ryšys su Dievu priklauso nuo ryšio su Jėzumi. Sinoptinėse evangelijose jų dieviškoji kilmė patvirtinama Jėzaus bei apreiškiamojo darbo vaizdavimu. Tai yra bendra visoms keturioms evangelijoms, tačiau ne be savitų ypatybių. Matas ir Morkus tapatinasi su Jėzaus asmeniu bei darbais, pasakomąja forma perteikia jo veiklą, kančią ir prisikėlimą kaip didžiausią patvirtinimą to, kad visi jo žodžiai bei visos ištaros apie savo tapatybę yra dieviškos kilmės. Lukas savo evangelijos prologe aiškina, kad jo pasakojimas remiasi regėjusiais liudytojais ir žodžio tarnais. Galiausiai Jonas tvirtina savo akimis regėjęs Jėzaus darbus nuo pradžių ir, pamokytas Šventosios Dvasios ir įtikėjęs Jėzaus dieviškąja sūnyste, liudija jo apreiškiamąjį darbą.

Kituose Naujojo Testamento raštuose jų kilmė iš Jėzaus ir Dievo liudijama dar kitais būdais. Artima savo abiejų kūrinių sąsaja (plg. Apd 1, 1–2) Lukas duoda suprasti, kad Apaštalų darbuose jis pasakoja apie savo akimis mačiusiųjų ir žodžio tarnų (plg. 1, 3), nuo kurių priklauso Jėzaus darbų vaizdavimas jo Evangelijoje, veiklą po Velykų. Paulius liudija apreiškimą apie Sūnų gavęs iš Dievo Tėvo (Gal 1, 15–16) bei matęs prisikėlusį Viešpatį (1 Kor 9, 1; 15, 8) ir taip patvirtina savo Evangelijos dieviškąją kilmę. Laiško žydams autorius savąjį Dievo apreikšto išganymo pažinimą grindžia Viešpaties skelbimą girdėjusiais liudytojais. Galop Apreiškimo Jonui autorius tiksliai ir diferencijuotai aprašo, kaip gavo apreiškimą, kuris jo knygoje pateikiamas kaip galutinis ir neliečiamas, – iš Dievo Tėvo per Jėzų Kristų ženklais, suprastais padedant aiškinančiam angelui.

Tad bibliniuose raštuose aptinkamas platus jų kilmės iš Dievo liudijimų spektras. Galime kalbėti apie turtingą Dievo ir žmogiškojo autoriaus ryšio fenomenologiją. Senajame Testamente tas ryšys su Dievu reiškiasi įvairiais būdais. Naujajame Testamente, priešingai, ryšiui su Dievu visada tarpininkauja Dievo Sūnus, Viešpats Jėzus Kristus, per kurį Viešpats ištarė savo paskutinį bei galutinį žodį (plg. Žyd 1, 1–2). Jau įžangoje užsiminėme apie sunkumus aiškiai atskirti apreiškimą ir įkvėpimą, turinio perteikimą ir dieviškąją paspirtį rašant. Pamatinis dalykas yra dieviškoji žinia ir tikėjimo kupinas turinio, kurio užrašymą lydi dieviškoji paspirtis, priėmimas. Visiškai išskirtinis yra paties Dievo užrašytų bei Mozei patikėtų dešimties įsakymų ( 31, 18) atvejis, ypatingas yra ir Apreiškimas Jonui, kuriame išsamiai aprašytas dieviškosios žinios įraštinimo procesas.

b) Kai kurie įkvėpimo bruožai

52. Remdamiesi šiuo glaustu apibendrinimu, dabar trumpai nurodysime kelis įkvėpimui būdingus bruožus, galinčius padėti patikslinti biblinių knygų įkvėpimo sąvoką.

Apžvelgdami ženklus, liudijančius įvairių raštų kilmę iš Dievo, konstatavome, jog pamatinis dalykas Senajame Testamente yra gyvas ryšys su Dievu, o Naujajame Testamente – ryšys su Dievu per jo Sūnų Jėzų. Tas ryšys reiškiasi įvairiais pavidalais. Senojo Testamento atveju atminkime Penkiaknygėje aprašytą Mozės išskirtinio santykio su Dievu formą, pranašų formulėmis išreiškiamą formą, psalmes grindžiančią Dievo patyrimo formą, išminties knygoms būdingą Dievo baimės formą. Būtent toks gyvas ryšys įgalina autorius gauti ir pažinti tai, ką jie perteikia savo žodžiais bei raštuose. Naujajame Testamente asmeninis ryšys su Jėzumi reiškiasi mokinystės, kurios branduolys yra tikėjimas į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų (plg. Mk 1, 1; Jn 20, 31), pavidalu. Ryšys su Jėzumi gali būti netarpiškas (Jono evangelija; Paulius) ar per tarpininkus (Luko evangelija; Laiškas žydams). Toks ryšys, esmingai svarbus Dievo žodžio perteikimui, ypač išplėtotai bei turtingai išreikštas Jono evangelijoje: autorius regėjo Tėvo viengimio Sūnaus šlovę (1, 14); savo akimis matė Jėzaus kelią (19, 35; 21, 24); liudija pamokytas Tiesos Dvasios (15, 26–27). Čia taip pat išryškėja Naujojo Testamento įkvėptiesiems autoriams būdingas ryšio su Dievu trejybinis pobūdis.

Remiantis tuo, ką liudija bibliniai raštai, įkvėpimas išnyra kaip ypatingas ryšys su Dievu (ar su Jėzumi) – ryšys, per kurį Dievas leidžia žmogiškajam autoriui pasakyti – tarpininkaujant Dvasiai – tai, ką pats nori perduoti žmonėms. Šitaip patvirtinama tai, kas sakoma Dei Verbum (11): knygos parašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu; jų autorius yra Dievas, nes jis išsirinko kelis žmones, veikė juose ir per juos; kita vertus, tie žmonės rašė kaip tikri autoriai.

Studijuodami pastebėjome ir papildomų požymių: 1) esmingai svarbi yra asmeninio ryšio su Dievu dovana (besąlyginis tikėjimas į Dievą, Dievo baimė, tikėjimas į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų); 2) turėdamas tokį ryšį, autorius atsiveria įvairiems būdams, kuriais Dievas apsireiškia (kūrinija, istorija, Jėzaus iš Nazareto artumas); 3) Dievo apreiškimo, kurio viršūnė yra Sūnaus Jėzaus atsiuntimas, tvarkoje ir ryšys su Dievu, ir apreiškimo būdas gali būti įvairūs, nelygu apreiškimo stadija ir aplinkybės. Iš to galima daryti išvadą, kad Biblijos knygų visų autorių atžvilgiu įkvėpimas yra analogiškai toks pat (kaip nurodyta Dei Verbum, 11), tačiau dėl dieviškojo apreiškimo tvarkos įvairus.

c) Teisingas įkvėptųjų knygų priėmimo būdas

53. Studijuodami biblinių raštų įkvėptumą, matėme nenuilstamą Dievo rūpestingumą kreiptis į savo tautą bei taip pat neišleidome iš akių Dvasios, kuria šios knygos parašytos.

Dievo palankumą turėtų atitikti didelis dėkingumas, pasireiškiantis gyvu suinteresuotumu labai įdėmiai išgirsti ir suprasti tai, ką nori pasakyti Dievas. Dvasia nori, kad tos knygos būtų skaitomos ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytos. Naujojo Testamento knygas parašė tikri Jėzaus mokiniai, stipriai sujaudinti tikėjimo į jų Viešpatį. Tos knygos nori būti išgirstos tikrų Jėzaus mokinių (plg. Mt 28, 19), kupinų gyvo tikėjimo į jį (plg. Jn 20, 31). Ir drauge su prisikėlusiu Jėzumi, anot jo mokymo mokiniams (plg. Lk 24, 25–27. 44–47) ir jo požiūrio, esame pašaukti skaityti Senojo Testamento raštus. Atsižvelgti į įkvėpimą taip pat esmingai būtina studijuojant biblinius raštus moksliškai – ne neutraliai, bet vadovaujantis tikrai teologiniu požiūriu. Autentiško skaitymo kriterijus nurodytas Dei Verbum, kur teigiama, kad „Šventasis Raštas skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas“ (12). Šiuolaikiniai egzegetiniai metodai negali pakeisti tikėjimo, tačiau, taikomi tikėjimo kontekste, jie gali būti labai naudingi teologiniam tekstų supratimui.

4.2. Naujojo Testamento raštai liudija Senojo Testamento įkvėptumą ir aiškina jį kristologiškai

54. Studijuodami Naujojo Testamento raštus, nuolat konstatavome, kad jie remiasi žydų tradicijos šventaisiais raštais. Čia pateiksime kelis pavyzdžius, kuriuose išryškėja ryšys su Senojo Testamento tekstais, ir pakomentuosime dvi Naujojo Testamento ištraukas, kuriose ne tik cituojamas Senasis Testamentas, bet ir aiškiai kalbama apie jo įkvėptumą.

a) Keli pavyzdžiai

Matas savitai cituoja pranašus. Kalbėdamas apie pažadų ar pranašysčių išsipildymą, jis juos priskiria ne pranašams (rašydamas: „kaip sako [sakė] pranašas“), bet, pasitelkdamas teologinį pasyvą, tiesiogiai ar netiesiogiai Dievui: „Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą“ (Mt 1, 22; 2, 15; 2, 17; 8, 17; 12, 17; 13, 35; 21, 4); pranašas yra vien Dievo įrankis. Vaizduodamas tai, kas nutiko Jėzui, jis senovės pažadų išsipildymą interpretuoja kristologiškai.

Luko evangelijoje priduriama, kad toks aiškinimas kyla iš paties Jėzaus, savo tarnystę apibūdinusio Izaijo žodžiais (Lk 4, 18–19) ar pranašų Elijo ir Eliziejaus personažais (Lk 4, 25–27); su visu autoritetingumu, kylančiu iš jo prisikėlimo, Jėzus parodo, kad apie jį, jo kančią bei šlovę kalbama visame Rašte (Lk 24, 25–27. 44–47).

Jono evangelijoje pats Jėzus patvirtina, kad apie jį liudija Raštai; jis tai sako savo pašnekovams, kurie tyrinėja Raštus manydami rasti juose amžinąjį gyvenimą (Jn 5, 39).

Paulius, kaip jau gausiai parodyta, nesvyruodamas pripažįsta Raštų autoritetą, liudija jų dieviškąją kilmę ir laiko juos Evangelijos pranašystėmis.

b) 2 Tim 3, 15–16 ir 2 Pt 1, 20–21 liudijimas

55. Šiuose dviejuose laiškuose (2 Tim ir 2 Pt) aptinkame vienintelius aiškius Senojo Testamento raštų įkvėptumo liudijimus.

Paulius primena Timotiejui savo tikėjimo ugdymą sakydamas: „Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 15–16). Senojo Testamento šventieji raštai, skaitomi tikėjimo į Jėzų Kristų dvasia, buvo Timotiejaus religinio ugdymo pagrindas (plg. Apd 16, 1–3; 2 Tim 1, 5) ir prisidėjo prie jo tikėjimo į Kristų stiprinimo. Paulius „įkvėptais“ laiko visus Raštus ir sako, kad jų autorius yra Dievo Dvasia.

Petras savo apaštališkąją žinią (skelbiančią „Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą“: 2 Pt 1, 16) grindžia regėjimu savo paties akimis bei girdėjimu savo paties ausimis ir pranašų žodžiais. Pamini (1, 16–18) savo dalyvavimą atsimainyme ant šventojo kalno, kai drauge su kitais liudytojais („mes“: 1, 18) išgirdo Dievo Tėvo balsą: „Šitas yra mano mylimasis sūnus“ (1, 17). Paskui jis remiasi patikimais pranašų žodžiais (1, 19), apie kuriuos sako: „Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (1, 20–21). Kalba apie visas pranašystes Rašte bei sako, kad visos jos yra Šventosios Dvasios veikimo pranašuose vaisius. Tai tas pats Dievas, kurio balsą Petras girdėjo ant Atsimainymo kalno ir kuris kalbėjo per pranašus. Iš to paties Dievo per tokį dvejopą tarpininkavimą ateina apaštalų žinia apie Kristų.

Ryšiui tarp Senojo Testamento ir apaštališkojo liudijimo svarbu ir tai, kas bendra, ir 2 Tim, ir 2 Pt, – būtent, kad autoriai apie „Raštus“ kalba nurodę į savo apaštališkuosius darbus. Paulius iš pradžių mini savo mokymą bei pavyzdingą gyvenimą (2 Tim 3, 10–11), o paskui – Raštų vaidmenį (3, 16–17). Petras pirmiau įvardija save kaip savo akimis mačiusį bei savo ausimis girdėjusį atsimainymo liudytoją (2 Pt 1, 16–18), po to nurodo kitus senovės pranašus (1, 19–21). Abiejuose tekstuose parodoma, kad tiesioginis įkvėptųjų Raštų (Senojo Testamento) skaitymo ir aiškinimo kontekstas yra apaštalų liudijimas. Iš to išplaukia, jog ir šis liudijimas laikytinas įkvėptu.

4.3. Biblinių raštų literatūrinio atsiradimo procesas ir įkvėpimas

56. Trumpa diachroninė biblinių raštų literatūrinio atsiradimo apžvalga rodo, kad Raštų kanonas istorijos raidoje susidarė laipsniškai, etapas po etapo. Senojo Testamento atžvilgiu tuos etapus galima schematizuoti taip:

– sakytinių tradicijų, pranašų žodžių, normų rinkinių įraštinimas;

– rašytinių tradicijų, kurios pamažu įgyja autoritetingumo ir yra pripažįstamos kaip dieviškųjų apreiškimų išraiška, rinkinių sudarymas; Toros atvejis;

– įvairių rinkinių sujungimas: Tora, Pranašai, Išminties raštai.

Kita vertus, seniausios tradicijos buvo nuolatinio perskaitymo iš naujo ir gausių naujų aiškinimų objektas. Tas pats reiškinys pastebimas ir tam tikrose raštų grupėse: pavyzdžiui, Toroje naujesni įstatymų rinkiniai liudija, kad įstatymai iki tremties plėtoti ir naujaip aiškinti; Izaijo knygoje aptinkame vėlesnės plėtotės ir literatūrinių pastangų suvienodinti pėdsakų.

Pagaliau vėlesniuose raštuose senovės tekstai aktualizuojami, pavyzdžiui, Siracido knygoje, Torą sutapatinančioje su Išmintimi.

Naujojo Testamento tradicijų tyrinėjimas parodė, kad jos remiasi judaizmo rašytinėmis tradicijomis Kristaus Evangelijai skelbti. Šiuo atžvilgiu užtenka priminti tai, jog Lukas, siekdamas parodyti, kad Jėzus „išpildė“ Izraelio raštus (Lk 24, 25–27. 44), savo Evangelijoje bei Apaštalų darbuose gausiai remiasi Tora, pranašų raštija ir psalmėmis.

Tad, norint suprasti Šventojo Rašto įkvėptumą, būtina atsižvelgti į tokį judėjimą pačiame Rašte. Įkvėpimas susijęs ir su kiekvienu konkrečiu tekstu, ir su visu kanonu, sujungiančiu Senojo ir Naujojo Testamentų tradicijas: įraštintos senosios Izraelio tradicijos perskaitomos iš naujo, komentuojamos ir galop aiškinamos Kristaus slėpinio, suteikiančio joms pilnutinę, galutinę prasmę, šviesoje.

Sekdamas „maršrutais“ ar „ašimis“ Rašto viduje, skaitytojas gali išvysti, kaip išplečiamos bei plėtojamos teologinės temos. Kanoninis Biblijos skaitymas įgalina pamatyti apreiškimo plėtojimąsi pagal sykiu diachroninę bei sinchroninę logiką.

Pateiksime pavyzdį. Sukūrimo teologija, skelbiama Pradžios knygos pradžioje, plėtojama pranašų raštijoje; Izaijo knygos 43 skyriuje išganymas ir sukūrimas susiejami Izraelio išganymą laikant sukūrimo tąsa. 65–66 skyriuose laukiamas Izraelio atgimimas aiškinamas kaip naujas kūrimas (Iz 65, 17; 66, 22). Kita vertus, ši teo­logija toliau rutuliojama psalmėse ir išminties raštijoje.

57. Naujajame Testamente galima išvysti, viena vertus, „išpildymo santykį“ Senojo Testamento tradicijų atžvilgiu ir, kita vertus, diachroninį tradicijų plėtojimo bei peraiškinimo judesį, panašų į tą, kuris būdingas Senajam Testamentui.

Norėdami pateikti išpildymo santykio tarp Naujojo Testamento raštų ir Senojo Testamento tradicijų pavyzdį, galime paminėti Jono evangeliją, kurios prologe Kristus pristatomas kaip kuriantysis Žodis, Pauliaus laiškus, kuriuose atskleidžiama Kristaus atėjimo kosminė reikšmė (plg. 1 Kor 8, 6; Kol 1, 12–20), ir Apreiškimą Jonui, kur Kristaus pergalė aprašoma kaip kūrinijos eschatologinis atnaujinimas (Apr 21).

Naujojo Testamento knygų diachroninis tyrinėjimas rodo, kad į jas įtrauktos senos, kartais ikirašytinės, tradicijos, atspindinčios ankstyvosios krikščionių bendruomenės gyvenimą bei liturginę raišką: Pirmame laiške korintiečiams, pavyzdžiui, cituojamas senas tikėjimo išpažinimas (15, 3–5). Kita vertus, knygos, surinktos į Naujojo Testamento kanoną, atspindi pirmosios bendruomenės teologinių bei institucinių pastangų plėtotę bei kitimą: pavyzdžiui, laiškuose Titui ir Timotiejui tarnybinės funkcijos bei įžvelgimo procedūros, palyginti su pateiktomis anksčiau parašytuose Pauliaus laiškuose, išplėtotos labiau.

Ši trumpa diachroninė apžvalga susietina su sinchroninio skaitymo perspektyva: Biblijos skaitytojas kviečiamas raštų kanoną, įrėmintą Pradžios ir Apreiškimo Jonui knygų, suvokti kaip visumą, kaip vieną pasakojimą, besirutuliojantį nuo sukūrimo iki naujojo sukūrimo, kuriam pradžią davė Kristus.

Tad Šventojo Rašto įkvėptumas susijęs ir su kiekvienu jo tekstu, ir su visu kanonu. Teigti, kad kuri nors Biblijos knyga yra įkvėpta, reiškia pripažinti, jog ji yra savita ir privilegijuota Dievo apreiškimo žmonėms perteikėja ir kad jos žmogiškieji autoriai buvo Dvasios paskatinti išreikšti tikėjimo tiesą tekstu, kuris turi savo istorinį kontekstą ir tikinčiųjų bendruomenės laikytas norminiu.

Teigti, kad įkvėptas yra visas Raštas, reiškia pripažinti, kad jis sudaro kanoną, tikėjimo atžvilgiu norminių raštų, priimtų Bažnyčioje, visumą. Kaip tokia, Biblija yra apreiškimo vieta nepranokstamos tiesos, tapatinamos su Jėzaus Kristaus asmeniu, kuris visiškai apreiškia Tėvą ir taip savo žodžiais bei darbais „išpildo“ ir „patobulina“ Senojo Testamento tradicijas.

4.4. Pakeliui į dviejų Testamentų kanoną

58. Krikščioniškojo raštų kanono pirmųjų apmatų atžvilgiu svarbi funkcija tenka 2 Tim ir 2 Pt. Akcentuojant Pauliaus ir Petro laiškų rinkinio užbaigimą, blokuojama galimybė vėliau ką nors prie tų laiškų pridurti ir rengiama kanono jų atžvilgiu užbaiga. Ypač 2 Pt užsimenama apie dviejų Testamentų kanoną ir Pauliaus laiškų bažnytinę recepciją – svarbų veiksnį šiems raštams Bažnyčioje priimti. Didžiuma egzegetų šiuos du laiškus laiko „pseudoepigrafiniais“ (priskirtais apaštalams, tačiau iš tikrųjų sukurtais vėlesnių autorių). Tačiau tai neprieštarauja jų įkvėptumui ir nemenkina teologinės reikšmės.

a) Pauliaus ir Petro laiškų rinkinių sudarymo pabaiga

Abiejuose laiškuose žvelgiama į praeitį ir pabrėžiama artima abiejų autorių gyvenimo pabaiga. Dažnai apeliuojama į „atmintį“ ir skaitytojai raginami atminti bei taikyti apaštalų jiems praeityje perduotą mokymą (plg. 2 Tim 1, 6. 13; 2, 2. 8. 14; 3, 14; 2 Pt 1, 12. 15; 3, 1–2). Atsižvelgiant į tai, kad abiejuose laiškuose pabrėžtinai nurodoma į autorių mirtį, jie faktiškai ženklina atitinkamų laiškų rinkinio sudarymo pabaigą.

2 Tim nurodoma Pauliaus netrukus laukianti mirtis: apaštalas, apleistas savo bendradarbių ir pralaimėjęs savo bylą imperatoriaus teisme (plg. 4, 16–18), pasirengęs užsidėti kankinio karūną: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats“ (4, 6–8). Analogiškai 2 Pt nurodoma, kad Viešpats apreiškė apaštalui mirties artumą: „Aš laikau savo priederme, kol gyvenu šioje padangtėje, žadinti jus paraginimais. Žinau, kad veikiai ateis mano padangtės nugriovimo metas, kaip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra man apreiškęs. Bet aš pasistengsiu, kad ir man iškeliavus jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti“ (1, 13–15; plg. 3, 1).

Abu laiškai atrodo kaip atitinkamo autoriaus paskutinis laiškas, jo testamentas, kuriuo užbaigiama viskas, ką jis norėjo pasakyti.

b) Dviejų Testamentų kanono link

59. 2 Pt 3, 2 Petras nurodo savo abiejų laiškų tikslą: „kad atsimintumėte šventųjų pranašų iš anksto paskelbtus žodžius ir jūsų apaštalų perduotą Viešpaties ir Gelbėtojo įsakymą“. Nors tekste kalbama apie pranašų ištartus žodžius, autorius neabejotinai galvoje turi pranašų raštus (plg. 1, 20). Posakiu „Viešpaties ir Gelbėtojo įsakymas“ nėra žymimas koks nors konkretus Viešpaties įsakymas; jis reiškia tą patį, ką ir ankstesniame tekste, kur „Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimas“ įvardijamas kaip „teisumo kelias“ ir „jiems duotas šventasis įsakymas“ (2, 20–21). Žodis „įsakymas“ (vienaskaita), sudarytas analogiškai kaip „Tora“, turi techninę reikšmę ir 3, 2, sujungtas su dvejybiniu kilmininku, žymi apaštalams perduotą Kristaus mokymą, t. y. Evangeliją kaip naują išganymo tvarką.

2 Pt 3, 2 minimi pranašai, Viešpats, apaštalai. Taip ryškėja dviejų Testamentų kanonas, kurio pirmame Testamente esminė vieta tenka pranašams, antrame – apaštalų liudijamam Viešpačiui ir Gelbėtojui Jėzui. Abu Testamentai artimai susieti tikėjimo į Kristų liudijimo (plg. 2 Pt 1, 16–21; 3, 1–2): Senasis Testamentas (ir pranašai) jo kristologinio perskaitymo, Naujasis Testamentas – apaštalų liudijimo, ryškaus jų laiškuose (ypač Petro ir Pauliaus), taip pat evangelijose, grįstose „savo akimis mačiusiaisiais ir buvusiaisiais žodžio tarnais“ (plg. 1, 20–21).

Kanono iš dviejų Testamentų sampratai ir jo įkvėptumui svarbus ir 2 Pt 3, 15–16 tekstas. Petras, paaiškinęs paruzijos vėlavimą (3, 3–14), kalba apie savo sutarimą su Pauliumi: „Kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimasis brolis Paulius pagal jam duotą išmintį; jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.“ Jis taip patvirtina Paulius laiškų, kuriuos gavo Petro adresatai, rinkinio egzistavimą. Ištara, kad Paulius yra rašęs „pagal jam duotą išmintį“, rodo, kad jis yra įkvėptasis autorius. Sunkių Pauliaus tekstų klaidingas aiškinimas prilyginamas „kitų Raštų“ aiškinimui; šitaip Pauliaus tekstai ir Petro laiškas, kuris anų patvirtintas, sugretinami su „Raštais“, kurie kaip pranašų tekstai yra įkvėpti Dievo (plg. 1, 20–21).

4.5. Biblijos knygų recepcija ir kanono formavimasis

60. Knygos, kurios šiandien sudaro mūsų Šventąjį Raštą, kaip „kanoninės“ pačios savęs nepatvirtina. Jų autoritetas, kylantis iš įkvėptumo, turi būti pripažintas ir priimtas bendruomenės – sinagogos ar Bažnyčios. Pravartu aptarti šio pripažinimo istorinį procesą.

Kiekviena literatūra turi savo klasikines knygas. Klasika kyla iš tam tikros tautos kultūrinio pasaulio, tačiau sykiu praturtina visuomenės kalbą ir tampa pavyzdžiu būsimiems rašytojams. Knyga klasikine tampa ne kokio nors autoriteto dekretu, bet todėl, kad, kaip tokia, pripažįstama tautos labiau išsilavinusių žmonių. Daugelis religijų irgi turi, taip sakant, savų klasikų. Šiuo atveju rinktiniai raštai yra tie, kurie atspindi religijos sekėjų tikėjimą, tie, kuriuose šie atranda savo religinės praktikos šaltinius. Taip nutiko senovės Artimuosiuose Rytuose, Mesopotamijoje, taip pat Egipte. Tas pats reiškinys būdingas ir žydams, kurie, kupini ypač gyvo savo kaip Dievo išrinktosios tautos suvokimo, esmingai tapatinosi su savo religine tradicija. Iš įvairių raštų, saugomų archyvuose, Rašto žinovai atrinko tuos, kuriuose pateikiami šventieji įstatymai, tautos istorijos pasakojimai, pranašų pranašystės ir išmintingų posakių rinkiniai, – tuos, kuriuose žydų tauta galėjo atpažinti save ir savo tikėjimo ištakas. Panašiai su apaštalų raštais, šiandien įtrauktais į Naująjį Testamentą, elgėsi ir krikščionys.

Laikotarpis iki tremties

Tyrinėtojai laiko galimu dalyku, kad toks rašytinių bei sakytinių tradicijų, tarp jų pranašų ištarų ir daugelio psalmių, atrinkimas prasidėjo dar iki tremties. Iš tiesų Jer 18, 18 sakoma: „niekad nestigs nei kunigų mokymo, nei išminčių patarimo, nei pranašų žodžio“. Jošijo reformos pagrindas buvo Šventykloje vėl atrasta Sandoros knyga (galbūt Pakartoto Įstatymo knyga) (2 Kar 23, 2).

Laikotarpis po tremties

Persams valdant grįžus iš tremties, galime kalbėti apie iš trijų dalių – Įstatymo, Pranašų ir Raštų (daugiausia išminties pobūdžio) – sudaryto kanono pradmenis. Sugrįžėliams iš Babilono reikėjo iš naujo atrasti savo kaip sandoros tautos tapatybę. Vadinasi, tapo būtina kodifikuoti įstatymus; to taip pat reikalavo valdę persai. Istorinių atsiminimų rinkinys sujungė juos su iki tremties buvusia Judo karalyste; pranašų knygos paaiškino deportacijos priežastį, psalmės buvo nepamainomos atkurtame Šventyklos kulte. O kadangi manyta, kad nuo Artakserkso valdymo (465–423 m. pr. Kr.) pranašavimas liovėsi ir Dvasia perėjo pas išminčius (plg. Juozapas Flavijus. Contr. Ap. 1, 8, 41; Ant. 13, 311–313), išsilavinę Rašto žinovai sukūrė įvairių išminties knygų. Jie taip pat stengėsi surinkti knygas, kurios dėl savo senumo, turimos religinės pagarbos ir autoriteto galėjo sugrįžėliams suteikti tikslią tapatybę – taip pat savo naujų valdovų atžvilgiu. Tad pradiniame kanono sudarymo tarpsnyje neatmestini politiniai ir socialiniai motyvai. Kanono formavimosi terminus a quo galime laikyti Nehemijo valdymo laikotarpį. Iš tiesų, 2 Mak 2, 13–15 pranešama, kad Nehemijas įkūrė biblioteką surinkdamas visas knygas apie karalius bei pranašus, Dovydo raštus, taip pat karalių laiškus apie dovanas Šventyklai. Be to, lygiai kaip ir Jošijo laikais, Rašto aiškintojas Ezdras autoritetingai perskaitė tautai Mozės įstatymo knygą (Neh 8).

Laikotarpio po tremties Rašto aiškintojai neapsiribojo religiniu autoritetingumu išsiskiriančių knygų rinkimu. Jie sušiuolaikino įstatymus ir istorinius pasakojimus, sujungė į visumą pranašų ištaras bei pridėjo aiškinamųjų komentarų ir iš įvairios medžiagos sudarė vieną knygą (pavyzdžiui, Izaijo knygą arba Dvylikos pranašų knygą). Be to, sukūrė naujų psalmių bei suteikė formą Išminties knygoms. Visa tai suvienijo įstatymo leidėjo bei iškiliausio pranašo Mozės, psalmininko Dovydo ir išminčiaus Saliamono vardais. Toks sudėtingas literatūrinis darinys pasirodė naudingas tikėjimui palaikyti, ypač persų ir helenistinės epochos kultūrinių iššūkių akivaizdoje. Sykiu jie pradėjo įtvirtinti seniausių knygų tekstą, ir šitaip kanonas bei tekstas plėtojosi drauge.

Makabėjų laikotarpis

Antiochui IV liepus sunaikinti visas žydų šventąsias knygas, iškilo nauja problema. Atsirado pertvarkymo poreikis, ir tai atveda prie Senojo Testamento epochos terminus ad quem. II a. pr. Kr. pirmaisiais dešimtmečiais Siracidas šventąsias knygas skirstė į Įstatymą, Pranašus ir kitus vėlesnius raštus (prologas). Sir 44–50 jis pakartoja Izraelio istoriją nuo pradžios iki jo laikų, 48, 1–11 pabrėžtinai mini pranašą Eliją, 48, 20–25 – Izaiją, 49, 7–10 – Jeremiją, Ezekielį ir Dvylika pranašų. Maždaug po penkiasdešimties metų 1 Mak 1, 56–57 esame informuojami, kad seleukidai per Antiocho persekiojimus sudegino Įstatymo ritinius ir Sandoros knygą, tačiau 2 Mak 2, 14 sakoma, kad Judas Makabėjus per persekiojimus išsaugotas knygas vėl surinko.

Pirmajame krikščioniškosios eros amžiuje Juozapas Flavijus praneša, kad žydai šventomis pripažįsta 22 knygas (Contr. Ap. 1, 37–43), apimančias įstatymus, pasakojamąsias tradicijas, himnus ir patarimus. Toks skaičius atspindi tai, kad daugelis knygų, kurios mūsų Biblijos leidimuose yra atskirtos (pvz., Dvylika pranašų), skaičiuojamos kaip viena. Skaitmuo 22 gali žymėti pilnatviškumą, nes atitinka hebrajų kalbos abėcėlės raidžių kiekį. Šiandien linkstama rabiniškojo kanono pabaigą nukelti į II a. po Kr. ar dar vėliau. Taip daroma ir dėl vidinių judaizmo priežasčių, ir dėl siekio atsiriboti nuo Naujojo Testamento knygų, krikščionių laikomų Šventuoju Raštu. Ankstesnė perskyra tarp Palestinos 22 knygų kanono ir diasporos ilgesniojo kanono šiandien, ypač po Kumrano tekstų atradimo, nebesusilaukia pritarimo.

Senojo Testamento kanonas tarp Bažnyčios tėvų

Bažnyčios tėvų nuomonė nevieninga; vieni pripažino trumpąjį kanoną, galbūt dialogo su žydais sumetimais, kiti prie Bažnyčios priimtųjų dar prijungdavo deuterokanonines (parašytąsias graikiškai) knygas. 393 m. vykusiame Hipono Susirinkime, kuriame dalyvavo ir Augustinas, tada dar paprastas kunigas, Afrikos vyskupai kriterijumi nustatė viešąjį skaitymą daugumoje Bažnyčių arba pagrindinėse Bažnyčiose, taip duodami pagrindą priimti deuterokanonines knygas, kurios kanone galutinai įsitvirtino viduramžiais. Priešingai reformatoriams, grįžusiems prie trumpojo kanono, Katalikų Bažnyčia Tridento Susirinkime apsisprendė patvirtinti ilgąjį kanoną. Didžiuma ortodoksų Bažnyčių laikosi tokio pat kanono kaip ir Katalikų Bažnyčia, tarp senųjų Rytų Bažnyčių yra įvairiai.

Naujojo Testamento kanono formavimasis

61. Pereinant prie Naujojo Testamento knygų susidarymo, pažymėtina, kad tų knygų turinys buvo pripažintas dar iki jo įraštinimo, nes tikintieji priėmė Kristaus ir apaštalų skelbimą pirma nei buvo sukurtos mūsų šventosios knygos. Užtenka atminti Luko prologą, kur jis tvirtina savo parašyta Evangelija norįs per Kristaus istorijos pasakojimą suteikti tvirtą pamatą mokslui, kurio Teofilius yra išmokytas. Nors daugelis raštų atsirado tam tikros progos dingstimi, krikščionių bendruomenė jautė vidinį poreikį prie kerygma (skelbimo) prijungti didaché (rašytinį pamokymą). Tokius raštus, iš pradžių skaitytus bendruomenėse, kurioms buvo adresuoti, dėl jų apaštališkojo autoriteto imta perdavinėti kitoms Bažnyčioms. Tačiau tų dokumentų priėmimas – dėl to, kad kalbėjo Jėzaus bei apaštalų autoritetu, – netapatintinas su jų kaip „Rašto“, lygiaverčio Senajam Testamentui, recepcija. Minėjome nuorodas 2 Pt 3, 2. 15–16, bet reikėjo sulaukti II a. pabaigos, kad toks įsitikinimas lygiavertiškumu taptų visuotinis ir knygos, vadinamos „Senuoju Testamentu“ ir „Naujuoju Testamentu“, atsidurtų ant tos pačios pakopos.

I a. po Kr. pereita nuo ritinio prie kodekso (sudaryto iš surištų lapų, kaip šiandienė knyga); tai labai prisidėjo prie nedidelių literatūrinių vienetų, sudarančių vieną tomą, atsiradimo. Pirmiausia tai galioja evangelijoms ir Pauliaus laiškams. Vėliau susidarė corpus johanneum ir kitų visuotinių laiškų rinkinys.

Poreikis atriboti autoritetingų raštų rinkinį kilo II a. pradžioje, kai gnostikai savo mokymams skleisti ėmė kurti kūrinius, atitinkančius didžiosios Bažnyčios literatūrinius žanrus (evangelijas, apaštalų darbus, laiškus ir apreiškimus). Tada prireikė tam tikrų kriterijų ortodoksiniams tekstams nuo heterodoksinių atskirti. Kai kurios ekstremistinės žydų krikščionių grupės, kaip antai ebionitai, pageidavo pasmerkti Paulių, o montanistai perdėtai vertino charizmines dovanas. Esminę įtaką Pauliaus mokymui išlaikyti padarė Luko Apaštalo darbai, kurių nemenkoje dalyje aprašoma šio apaštalo veikla ir jo misijos sėkmė. Prie Naujojo Testamento tekstų recepcijos proceso savaip prisidėjo ir Markionas: jo sprendimas „kanoniniais“ laikyti vien Paulių ir Luką paskatino siekį nurodyti, kurie raštai jau yra gerbiami krikščionių. Laipsniškai išsikristalizavo atskyrimo kriterijai, kaip antai viešas ir visuotinis skaitymas, apaštališkumas autentiškos apaštalo tradicijos prasme ir ypač regula fidei (Ireniejus), t. y. rašto neprieštaravimas apaštališkai tradicijai, vyskupų perteikiamai visoje Bažnyčioje. Markionas, apaštališkąją tradiciją apribojęs vien Pauliaus tradicija ir atsisakęs Petro, Jono bei žydų krikščionių tradicijų, tokio catholicitas testo neišlaikė.

Nuo II a. pabaigos ėmė rodytis Naujojo Testamento knygų sąrašai. Visuotinai buvo pripažintos keturios evangelijos, taip pat Apaštalų darbai, trylika Pauliaus laiškų; dvejota dėl Laiško žydams, visuotinių laiškų ir Apreiškimo Jonui. Kai kuriose sąrašuose būdavo pridedami Pirmasis Klemenso laiškas, Hermo „Ganytojas“ ir keli kiti raštai. Tačiau šie visuotinai skaitomi nebuvo, todėl į kanoną nepateko. Remdamasis visuotiniu Bažnyčios sutarimu, išreikštu gausiomis Magisteriumo deklaracijomis ir paliudytu svarbiomis įvairių vietinių Susirinkimų ištaromis, Hipono Susirinkimas (IV a. pabaigoje) nustatė Naujojo Testamento kanoną, dogminiu apibrėžimu patvirtintą Tridento Susirinkimo.

Skirtingai nuo Senojo Testamento kanono, katalikai, ortodoksai ir protestantai kanoninėmis laiko 27 Naujojo Testamento knygas. Šių knygų recepcija tikinčiųjų bendruomenėje reiškia jų dieviškojo įkvėptumo bei jų kaip šventų ir norminių knygų pripažinimą.

Kaip minėta, Katalikų Bažnyčia „ilgąjį“ Senojo Testamento kanoną ir 27 Naujojo Testamento raštus galutinai ir oficialiai patvirtino Tridento Susirinkime (D-S 1501–1503). Toks apibrėžimas buvo būtinas, nes reformatoriai iš tradicinio kanono pašalino deuterokanonines knygas.

ANTRA DALIS
BIBLINIŲ RAŠTŲ LIUDIJIMAS APIE JŲ TIESĄ

62. Antroje mūsų dokumento dalyje parodysime, kaip bibliniai raštai liudija savo žinios tiesą. Po įžangos pirmame skyriuje atskleisime, kaip kai kuriose Senojo Testamento knygose, rengiant evangeliniam apreiškimui (plg. Dei Verbum [DV], 3), pateikiama Dievo apreikšta tiesa. Antrame skyriuje parodysime tai, kas kai kuriuose Naujojo Testamento raštuose sakoma apie tiesą, apreikštą per Jėzų Kristų, užbaigusį dieviškąjį apreiškimą (plg. DV, 4).

1. Įžanga

Pradėdami šią dalį, iš pradžių aptarsime, kaip biblinė tiesa suprantama dogminėje konstitucijoje Dei Verbum, ir paskui tiksliau nusakysime, kokiai temai nagrinėdami biblinius raštus skirsime daugiausia dėmesio.

1.1. Biblinė tiesa pagal Dei Verbum

63. Dievo žodžio Šventajame Rašte tiesa artimai susijusi su jo įkvėptumu: Dievas, kuris kalba, neapgaudinėja. Nepaisant šios pamatinės nuostatos, įvairios šventojo teksto ištaros kelia sunkumų. Tą suvokė jau Bažnyčios tėvai, o ir šiandien išlieka problemų, kaip liudija diskusijos Vatikano II Susirinkimo metu. Toliau pamėginsime nusakyti, kaip „tiesos“ sąvoką suprato Susirinkimas.

Teologai Šventajam Raštui taikė sąvoką „neklaidingas“. Absoliučia prasme šis terminas reikštų, kad Biblijoje nėra jokio pobūdžio klaidos. Tačiau sulig vis naujais atradimais istorijos, filologijos ir gamtos mokslų srityse bei istorinio kritinio metodo taikymu Biblijai tyrinėti egzegetams teko pripažinti, kad Biblijoje ne viskas atitinka šiuolaikinio mokslo reikalavimus, nes Biblijos autoriai atspindi savo asmeninio pažinimo, taip pat savo epochos bei kultūros ribotumą. Štai su tokia problematika, rengdamas dogminę konstituciją Dei Verbum, susidūrė Vatikano II Susirinkimas.

Dei Verbum 11-ajame poskyryje pateikiamas tradicinis mokymas, kad Bažnyčia „laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu (plg. Jn 20, 31; 2 Tim 3, 16; 2 Pt 1, 19–21; 3, 15–16), o jų autorius yra Dievas.“ Konstitucijoje išsamiau neaiškinamas to įkvėpimo pobūdis (plg. popiežiaus Leono XIII encikliką Providentissimus Deus), tačiau tame pačiame 11-ajame poskyryje sakoma: „Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui. Tad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17).“

Teologijos komisija, rengusi šią konstituciją, išbraukė posakį „išganingoji tiesa“ (veritas salutaris) pakeisdama jį ilgesne formuluote: „tiesa, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui“ (veritatem quam Deus nostrae salutis causa Litteris Sacris consignari voluit). Paskui ta pati komisija paaiškino, jog ištara „mūsų išganymui“ susijusi su „tiesa“, t. y. kalbant apie „Šventojo Rašto tiesą“ galvoje turima tiesa, susijusi su mūsų išganymu. Tačiau tai nereiškia, kad Šventojo Rašto tiesa susijusi vien su šventųjų knygų dalimis, būtinomis tikėjimui ir moralei, atmetant kitas (ketvirtosios schemos ištara veritas salutaris kaip tik ir nebuvo priimta siekiant tokį aiškinimą atmesti). Teiginys „tiesa, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui“ veikiau reiškia, kad Rašto knygose, kurios įkvėptos Šventosios Dvasios ir kurių autorius yra Dievas, norima perteikti tiesą, susijusią su mūsų išganymu, kuris iš tikrųjų ir yra Dievo apsireiškimo tikslas.

Siekiant tokią tezę labiau sutvirtinti, Verbum Dei, 11 ne tik cituojamas 2 Tim 3, 16–17 tekstas, bet ir 21-ojoje išnašoje yra nuoroda į šventojo Augustino De Genesi ad litteram 2.9.20 ir Epistula 82, 3, kur iš Biblijos mokymo atmetama visa tai, kas mūsų išganymui nenaudinga, ir į šventąjį Tomą, kuris, remdamasis pirmąja šventojo Augustino citata, De veritate q. 12, a. 2, teigia: Illa vero, quae ad salutem pertinere non possunt, sunt extranea a materia prophetiae („visa, kas negali būti susiję su išganymu, nėra pranašystės turinio dalis).

64. Problema tada yra suprasti, ką Dei Verbum kontekste reiškia „tiesa mūsų išganymui“. Nepakanka tenkintis „tiesos“ sąvoka jos bendrąja prasme: kalbant apie krikščioniškąją tiesą, sąvoka praturtinama tiesos bibline reikšme ir taip pat ta, kuri taikoma kituose Susirinkimo dokumentuose. Senajame Testamente dėl savo pasirinkimų, pažadų ir dovanų tvirtumo aukščiausioji tiesa yra pats Dievas; jo žodžiai teisingi ir iš atsiliepiančio žmogaus reikalauja panašiai tvirto jų priėmimo širdyje bei veikloje (plg., pvz., 2 Sam 7, 28 ir Ps 31, 6). Tiesa yra sandoros pamatas. Naujajame Testamente tiesa yra pats Kristus, nes jis yra visų Dievo pažadų įsikūnijęs Amen (plg. 2 Kor 1, 19–20) ir, būdamas „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), apreiškia Tėvą (plg. Jn 1, 18) ir atveria prieigą prie to (plg. Jn 14, 6), kuris yra galutinis gyvybės šaltinis (plg. Jn 5, 26; 6, 57). Kristaus dovanojama Dvasia yra tiesos Dvasia (Jn 14, 17; 15, 26; 16, 13), remsianti apaštalų liudijimą (Jn 15, 26–27) ir įgalinsianti mus tvirtai atsakyti tikėjimu. Vadinasi, tiesa turi trejybinį matmenį, tačiau iš esmės yra kristologinė, o ją skelbianti Bažnyčia – „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15). Tiesos mūsų išganymui apreiškėjas ir objektas yra Kristus, išpranašautas Senajame Testamente: tiesa Naujajame Testamente pasireiškia jo asmeniu ir jo skelbta bei pradėta esama ir eschatologine Karalyste. Vatikano II Susirinkimo tiesos sąvoka atsiskleidžia vienu metu trejybinėje, kristologinėje ir bažnytinėje srityse (plg. Dei Verbum, 2. 7. 8. 19. 24; Gaudium et spes, 3; Dignitatis humanae, 11): Sūnus savo asmeniu apreiškia Tėvą, o jo apreiškimas perduodamas bei patvirtinamas Šventosios Dvasios ir perteikiamas Bažnyčioje.

1.2. Mūsų gilinimosi į biblinę tiesą centras

65. Mūsų gilinimasis į „tiesos“ temą kai kuriuose Biblijos raštuose remiasi ką tik išdėstytu Dei Verbum mokymu bei kryptimi. Iš pradžių pacituosime visą ištarą, kuria šioje konstitucijoje užbaigiamas pirmas poskyris apie apreiškimą: „O per šį apreiškimą tiesa ir apie Dievą, ir apie žmogaus išganymą visa savo gelme mums sušvinta Kristuje, kuris yra viso apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė (plg. Mt 11, 27; Jn 1, 14. 17; 14, 6; 17, 1–3; 2 Kor 3, 16 ir 4, 6; Ef 1, 3–14)“ (2). Neabejotina, kad tiesa, kuri yra apreiškimo ir, vadinasi, Biblijos kaip apreiškimo perteikimo priemonės centras (plg. Dei Verbum, 7–10), susijusi su Dievu ir žmogaus išganymu. Taip pat neabejotina, kad tos tiesos pilnatvė savaime pasirodo Kristuje. Jis, kaip asmuo, yra Dievo Žodis (plg. Jn 1, 1. 14), ateinantis iš Dievo ir apreiškiantis Dievą. Jis ne tik pasako tiesą apie Dievą, bet ir yra tiesa apie Dievą, tasai, kuris sako: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9; plg. 12, 45). Sūnaus atėjimu taip pat apreiškiamas žmogaus išganymas: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Studijuodami Biblijos raštų tiesą, dėmesį telkėme į šias dvi artimai viena su kita susijusias temas – į tai, kas raštuose sakoma apie Dievą, ir į tai, kas sakoma apie Dievo planą žmogui išganyti. Apreiškimo ir tiesos pilnatvę atnešė Kristus, tačiau jo atėjimas parengtas ilgo dieviškojo apreiškimo, paliudyto Senojo Testamento raštuose. Todėl pravartu išgirsti, kas apie Dievą ir išganymą sakoma tuose raštuose, puikiai suvokiant, kad pilnutinė reikšmė to, kas juose liudijama, apreiškiama Kristaus asmeniu bei darbais. Dievo apreiškimo esminė dalis yra ne tik tikslas, bet ir kelias bei rengimas.

2. Atrinktų Senojo Testamento raštų liudijimas

66. Iš didelių Biblijos turtų, atsižvelgdami į tekstų įvairius literatūrinius žanrus bei svarbą, atrinkome kelias reprezentatyvias knygas. Panagrinėsime kelias su Dievu ir išganymu susijusias temas, paliudytas pasakojimuose apie sukūrimą (Pr 1–2), dekaloguose, istorinėse ir pranašų knygose, psalmėse, Giesmių giesmėje ir išminties raštuose. Tiesa, kad Senuoju Testamentu rengiamas kulminacinis Dievo apreiškimas Kristuje, tačiau jo didžiulė apimtis ir tekstų įvairovė bei turtingumas paskatino mus apžvelgti daugiau Senojo Testamento tekstų nei Naujojo. Siekiame parodyti, kaip skirtinguose tekstuose apreiškiamas Dievas ir išganymas bei taip prisidėti prie didesnio dėmesio šiai temai ir geresnio jos supratimo.

2.1. Pasakojimai apie sukūrimą (Pr 1–2)

67. Pirmuose Biblijos puslapiuose, kuriuose pateikiami pasakojimai apie sukūrimą (Pr 1–2), liudijamas tikėjimas į Dievą – visko versmę ir tikslą. Kaip „pasakojimuose apie sukūrimą“, juose nevaizduojama, „kaip“ prasidėjo pasaulis ir žmogus, bet kalbama apie Kūrėją bei jo santykį su kūrinija ir kūriniais. Visada, kai šie senoviniai tekstai skaitomi iš šiuolaikinės perspektyvos laikant juos teiginiais, nusakančiais, „kaip“ atsirado pasaulis ir žmogus, kyla nesusipratimų. Norint tinkamai atsižvelgti į biblinių tekstų intencijas bei jų ištarų nesupriešinti su mūsų laikų gamtos mokslų pažinimu, tokio skaitymo būtina vengti. Gamtos mokslų žinios neverčia abejoti Biblijos pretenzija perteikti tiesą, nes Biblijos pasakojimų apie sukūrimą tiesa susijusi su pasaulio kaip Dievo kūrinio prasmingu rišlumu.

Pirmajame pasakojime apie sukūrimą (Pr 1, 1–2, 4a), pasitelkiant labai darnią struktūrą, aprašoma ne kaip pasaulis atsirado, bet kodėl ir kokiu tikslu jis yra toks, koks yra. Poetiškai, taikydamas savo epochos įvaizdžius, Pr 1, 1–2, 4a autorius parodo, kad kosmoso ir žmogaus versmė yra Dievas. Dievas Kūrėjas, apie kurį kalbama Biblijoje, siekia santykio su kūriniu, todėl jo kūrimas, aprašomas Biblijos, tokį santykį išryškina. Sukurdamas žmogų „pagal savo paveikslą“ ir patikėdamas jam užduotį rūpintis kūrinija, Dievas parodo savo pamatinę išganingąją valią.

Pasakojimo Pr 1 dėmesio centre yra pagrindiniai žmogiškosios egzistencijos elementai, o jo viršūnė – antropologinė ištara, kad žmogus yra „Dievo paveikslas“, tai yra jo pavaduotojas kūrinijoje. Pirmasis Dievo darbas, anot pasakojimo, – laikas (Pr 1, 3–5) išreiškiamas šviesos ir tamsos kaita. Tačiau šitaip nenusakoma, kas yra laikas. Išskirstant įvairius kūrimo darbus į šešias dienas, nesiekiama kaip tikėjimo tiesą tvirtinti, kad pasaulis iš tiesų atsirado per šešias dienas, o septintą dieną Dievas ilsėjosi, priešingai, norima pasakyti, jog kūrinijai būdingi tvarka ir tikslas. Žmogus gali ir turi įsitraukti į šią tvarką bei darbo ir poilsio kaitoje įžvelgti tai, kad Dievo taip struktūruotas laikas skatina jį suvokti save kaip kūrinį, kuris už savo egzistenciją turi dėkoti Kūrėjui.

Paskirais sukūrimo darbais parodoma, kas yra kūrinija ir koks jos tikslas. Visas pasakojimas, kaip minėta, orientuotas į žmogų. Nemėginama fizikiškai apibrėžti erdvės kategorijos; ji pateikiama kaip žmogaus „gyvenimo erdvė“ ir atskleidžiama jos reikšmė. Vadinamoji „užduotis valdyti žemę“ (Pr 1, 28) yra metafora, kuria išreiškiama žmogaus atsakomybė už jam drauge su gyvūnais bei augalais skirtą gyvenamąją erdvę.

Abiem pasakojimais apie pradžią (Pr 1, 1–2, 4a; Pr 2, 4b–25) įvesdinama į žydų Biblijos ir platesnę krikščionių Biblijos kanoninę visumą. Taikant įvairius įvaizdžius, juose mėginama pasakyti tokią pat tiesą; sukurtasis pasaulis yra Dievo dovana, Dievo planu siekiama žmogaus gerovės (plg. Pr 2, 18), kaip, be kita ko, liudija dažnas būdvardžio „geras“ vartojimas (plg. Pr 1, 4–31). Žmonija yra tarsi įdėta į „kūriniškumo santykį“ su Dievu: pirminė ir neužtarnauta Kūrėjo dovana skatina žmogų atsakyti.

2.2. Dekalogai ( 20, 2–17 ir Įst 5, 6–21)

68. Abiem dekalogais, 20, 2–17 ir Įst 5, 6–21, įvesdinama į įvairius teisinius rinkinius, pateiktus Išėjimo, Kunigų bei Skaičių knygose ( 19, 1–Sk 10, 10) ir Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst 12–26). Abu tekstai yra Viešpaties (JHVH) kreipimasis pirmuoju asmeniu į Izraelį. Tokia literatūrinė forma tekstams suteikia didžiausio autoritetingumo statusą. Dekalogai yra su Išėjimo knygos pasakojimais susijusi Izraelio tikėjimo santrauka ( 20, 2=Įst 5, 6) ir sykiu kultinių bei etinių potvarkių visuma. Šie dekalogai turi daug bendrų taškų ir drauge kiekvienas išsiskiria teologiniu savitumu: 20 dekaloge daugiausia plėtojama sukūrimo teologija, Įst 5 dekaloge labiausiai pabrėžiama išganymo teologija.

Kaip itin išplėtotos teologinės santraukos, abu dekalogai laikomi Toros „apibendrinimais“ bei pateikia teologinius raktus, įgalinančius teisingai jas aiškinti.

a) Abiejų dekalogų literatūrinė sąranga

Dekalogų įžangoje ( 20, 2=Įst 5, 6) Viešpats (JHVH) apibrėžiamas kaip Dievas, gelbėjantis istorijoje: Izraelio Dievas apsireiškia Izraelio naudai atliekamu išganymo darbu. Tokiu Izraelio Dievo kaip savo tautos gelbėtojo pasakojamuoju vaizdavimu apibendrinama visa pirma Išėjimo knygos dalis: ilgas pasakojimas apie Izraelio išgelbėjimą ( 4–14) pradedamas Viešpaties prisistatymo formule 3 14: „Aš esu, kuris esu.“ Viešpats apreiškia savo tikrąją tapatybę dovanodamas savo tautai išganymą. Tad Dievo dovana yra į dekalogus surinktų teisinių priesakų pamatas. Ta Dievo dovana yra Izraelio išlaisvinimas iš vergijos Egipte. Dekalogų įstatymai – tai būdai, kuriais Izraeliui privalu atsiliepti į Dievo dovaną: Izraelis, išlaisvintas Dievo, turi žengti laisvės keliu, atsižadėdamas stabų ir blogio (šiuo atžvilgiu plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblija ir moralė. Krikščioniškojo elgesio biblinės šaknys, 20).

Pirmoje teksto dalyje plėtojami draudimai, susiję su stabais, atvaizdų dirbinimu, ir kviečiama griežtam monoteizmui ( 20, 3–7=Įst 5, 7–11). Atsižadėti stabų reiškia pritarti išskirtiniam Viešpaties garbinimui ir priimti galutinę sandorą su juo: Viešpats yra vienintelis tautos Dievas, vienintelis tikras Dievas.

Du pozityvūs Dekalogo įsakymai susiję su šabu ir pagarba tėvams ( 20, 8–12 ir Įst 5, 12–16). Šabo dieną galima apibrėžti kaip „Dievo šventovę“ laike ir istorijoje; gerbdamas šabą, Izraelis parodo, jog tiktai Viešpats gali įprasminti žmonių istoriją.

Paskutinėje dekalogų dalyje aptariamas teisingas santykis su artimu ( 20, 13–17 ir Įst 5, 17–21). Atsisakymas bet kokių planų nuskriausti artimą yra būtina tikros bendruomenės statydinimo sąlyga, broliškos meilės galimos pergalės prieš smurtą liudijimas.

b) Komentaras ir teologiniai padariniai

69. Dekaloguose Izraeliui siūlomas klusnumo Dievo prie Sinajaus (arba Horebo) apreikštam įstatymui kelias. Dieviškasis planas skatina žmones atsiliepti sandoros kontekste ( 24, 7–8; Įst 5, 2–3).

Įstatymais, Toroje pateikiamais po dekalogų, plėtojamas pastarųjų turinys. Stabų draudimas yra Pakartoto Įstatymo knygos leitmotyvas, o kvietimas broliškai gyventi išskleidžiamas Šventumo įstatyme (Kun 17–26) ir vainikuojamas kvietimu mylėti artimą, t. y. Izraelio bendruomenės narį ir tarp jų gyvenantį ateivį (Kun 19, 18. 34).

Dekalogais parodomas būdas, kuriuo Dievas Kūrėjas apsireiškia istorijoje kaip gelbėtojas, ir savo ruožtu visi bendruomenės nariai kviečiami įsitraukti į tą išganymo logiką ir įgyvendinti reiklią bendruomeninę etiką. Sandora su Dievu Kūrėju ir Gelbėtoju skatina tikinčiuosius „gyventi pagal tiesą“.

Dekalogai yra raktas visai Torai aiškinti ir galiausiai tikras „katekizmas“ Izraelio bendruomenei. Toks katekizmas leidžia izraeliečiams patvirtinti savo tikėjimą į vieną tikrą Dievą, imtis istorijos iššūkių ir įsipareigoti praktikuoti brolišką bendruomeninį gyvenimą atsižadant galios bei smurto strategijų. Kitaip tariant, dekaloguose tiesos, susijusios su pačiu Dievu (Kūrėju ir Gelbėtoju), liudijimas sujungiamas su tiesa, susijusia su teisinga gyvensena. Santykis su Izraelio Dievu išnyra kaip neatskiriamas nuo santykio su artimu – santykio, parodančio, ar tikintieji laikosi apreikštosios tiesos.

2.3. Istorinės knygos

70. Izraelio istorijos santrauka, pateikiama daugelyje Biblijos knygų, pirmiausia vadinamosiose istorinėse knygose (Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio, 1 ir 2 Karalių, 1 ir 2 Kronikų, Ezdro, Nehemijo, 1 ir 2 Makabėjų), aiškiai rodo, kad tai ne istoriografija šiuolaikiniu supratimu, ne kuo objektyvesnė praeities įvykių kronika. Mėginant biblinę istoriją aiškinti šiuolaikiškai, kyla pavojus tekstus skaityti nepaisant jų intencijos bei išleidžiant iš akių jų prasmės pilnatvę.

Biblinis istorijos vaizdavimas darniai rutuliojasi sukūrimo teologijos, išdėstytos pirmuose Biblijos puslapiuose (žr. pirmiau), pagrindu liudijant Dievo patirtį bei atskleidžiant, kad Jis žmonių išganymo labui veikia ir istorijoje (Joz 24). Tad bibline istoriografija siekiama parodyti, kad Dievo išganingoji valia galutinai ir visiškai nukreipta į žmonijos gėrį. Biblinėje istorijoje net tik pasakojama apie pozityvius įvykius, bet ir parodoma, kaip prieštaringame žmogiškajame gyvenime reiškiasi nuolatinis Dievo siekis išganyti žmogų. Šiuo atžvilgiu Jis biblinės istorijos (Ts 6, 36; 2 Sam 22, 28) apreiškiamas kaip „Gelbėtojas“.

Bibliniame pasakojime paliudytas Dievo santykis su žmonėmis pateikiamas kaip „sandorų“ istorija, prasidedanti visai žmonijai skirta sandora su Nojumi ir tęsiama sandoromis, kuriomis paženklinta Izraelio istorija. Sandora, Dievo pasiūlyta savo tautai Abraomo asmeniu ir vėliau iškilmingai sudaryta su Izraeliu prie Sinajaus, istorijos raidoje tautos nuolatos sulaužoma ir tik dėl Dievo ištikimybės vadinama „amžina“.

Tad biblinės istoriografijos teologinė programa pirmiausia priešais akis iškyla kaip teo-logija tiesiogine šio žodžio prasme; ja norima parodyti Dievo ištikimybę jo santykio su žmogumi srityje. Tai patvirtinama naujosios sandoros paskelbimu Jer 31, 31. Tai – Dievo, per istoriją vedančio savo tautą į palaimą greta Jo ir su Juo, sandora.

2.4. Pranašų knygos

71. Biblinis pranašavimas iškiliai liudija Dievo apreiškimą, nes pranašų žmogiškieji žodžiai aiškiai sutampa su paties Dievo žodžiu: „taip kalba Viešpats“ yra tipiška šios raštijos formulė. Tokiam apreiškimui būdinga reikštis žmogaus istorijoje, įvykiais, įtrauktais į patikimą chronologiją, konkretiems asmenims adresuotais žodžiais žmonių, kurių vardai, kilmė ir gyvenimo datos žinomi. Pranašams atskleidžiamas (Am 3, 7) amžinasis Dievo planas sudaryti su žmonija meilės sandorą (plg. Dei Verbum, 2), o pranašai apie tai skelbia Izraeliui ir tautoms, kad visiems taptų žinoma autentiška Dievo ir istorijos tiesa.

Iš pranašų žodžių neišsemiamo lobyno, Dievo begalinės išminties ženklo, išsiskiria keli iškilūs bruožai, ypač leidžiantys išvysti tikrojo Dievo veidą ir paskatinti tikėjimą į Jį.

a) Dievas yra ištikimas

Pranašai istorijoje eina vienas po kito pagal Viešpaties pažadą: „Išugdysiu jiems pranašą, kaip tave, iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką aš jiems būsiu įsakęs“ (Įst 18, 18). Mozės charizma (Įst 18, 15) perduodama pranašų sekai, tiems, kurie savo pačia elgsena tampa Dievo ištikimybės savo sandorai liudytojais (Iz 38, 18–19; 49, 7), gerumo ligi tūkstantosios kartos liudytojais ( 34, 7; Įst 5, 10; 7, 9; Jer 32, 18). Dievas, žmogaus egzistencijos Versmė, Tėvas, iš kurio trykšta gyvybė, nepalieka (Iz 14, 17; Oz 11, 8), neužmiršta savo kūrinio (Iz 44, 21; 54, 10; Jer 31, 20): „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“ (Iz 49, 15).

Pranašai, nenuilstamai siunčiami Viešpaties (Jer 7, 13. 25; 11, 7; 25, 3–4 ir t. t.), autoritetingai primena tikrojo Dievo nenutrūkstamą artumą žmogaus istorijos sopuliuose (Iz 41, 10; 43, 5; Jer 30, 11); jie skelbia: „Parodysi atsidavimą Jokūbui, ištikimą meilę Abraomui, kaip esi prisiekęs mūsų protėviams senovės dienomis“ (Mch 7, 20).

Tad Viešpaties tiesa lygintina su Uola (Iz 26, 4), kuri visiškai patikima (Įst 32, 4); kas tvirtai laikosi Jo žodžių, tas išliks tvirtas (Iz 7, 9), be baimės pražūti (Oz 14, 10).

b) Dievas yra teisingas

72. Apsireikšdamas ištikimas Dievas reikalauja ištikimybės, o šventas Dievas – to, kad tas, kuris įsitraukia į jo sandorą, būtų toks kaip ir Jis šventas (Kun 19, 2). Teisingas Dievas reikalauja iš kiekvieno žengti Įstatymo reikalaujamu teisingu keliu (Įst 6, 25). Pranašai istorijoje yra tobulo teisingumo šaukliai – teisingumo, koks būdingas Dievui (Iz 30, 18; 45, 21; Jer 9, 3; 12, 1; Sof 3, 5) ir kokio jis reikalauja iš žmonių (Iz 1, 17; 5, 7; 26, 2; Ez 18, 5–18; Am 5, 24); jie ne tik primena Viešpaties nurodymus aiškindami jų prasmę, bet ir drąsiai smerkia atskirų žmonių bei tautų nukrypimus nuo gėrio kelio. Tad jie kviečia atsiversti, grasindami teisingomis bausmėmis už padarytus nusikaltimus, ir skelbia neišvengiamą pražūtį tiems, kurie, paskendę savo nedorybėse, nenori girdėti dieviškojo įspėjimo (Iz 30, 12–14; Jer 6, 19; 7, 13–15).

Ir būtent per tai pasireiškia pranašų žodžio tiesa, priešingai pigiai paguodai netikrų pranašų, kurie, nepaisydami Įstatymo privalomų moralinių reikalavimų, kalavijo grėsmės akivaizdoje skelbia taiką (Jer 6, 14; 23, 17; Ez 13, 10), apgaudinėja tautą iliuziniais pažadais (Iz 9, 14–15; Jer 27, 14; 29, 8–9; Am 9, 10; Zch 10, 2) ir todėl prisideda prie blogio įtvirtinimo. „Nuo senų senovės pranašai, – sako Jeremijas (netikram) pranašui Hananijui, – gyvenę prieš mane ir tave, pranašavo daugeliui kraštų ir galingoms karalystėms karą, nelaimę ir marą“ (Jer 28, 8); Viešpaties autentiškas žodis patvirtina, kad pasaulio nuodėmingumas teisingojo Dievo istorijoje apreiškiamas per bausmės kančias. Pažeminimo ir mirties patyrimas pranašų aiškinamas kaip būtina drausminimo priemonė, skatinanti pripažinti nuodėmę (Jer 2, 19) ir nuolankiai atgailaujant laukti atleidimo (Jl 2, 12–14).

c) Dievas yra gailestingas

73. Nemenkai pranašų raštijos daliai būdingas grėsmingas tonas, primenantis Jonos Ninevės atžvilgiu (Jon 3, 4), nes skelbiama nelaimė visiems „mariesiems“ (Ez 21, 8–9), pranašaujant ne tik Izraelio karalystės pražūtį (Jer 5, 31; Oz 10, 15; Am 8, 2), bet ir pasaulio pabaigą (Jer 4, 23–26; 45, 4; Ez 7, 2–6; Įst 8, 17). Tokia katastrofos perspektyva gali kelti mintį, kad Dievas nėra ištikimas savo pažadams: „Deja! Viešpatie Dieve, – jie sakys, – kaip baisiai apgavai šią tautą ir Jeruzalę, sakydamas jiems: „Visa išeis jums į gera!“ – tuo tarpu kalavijas mums jau prie gerklės“ (Jer 4, 10); „Kur tavo uolus rūpinimasis ir tavo galybė, tavo pagailos antplūdis ir gailestingumas?“ (Iz 63, 15).

Į šią dejonę, tapusią tautos malda tremtyje, atsiliepia pranašų balsas, skelbiantis Izraeliui paguodą (Iz 40, 1): tai, kas galėjo atrodyti kaip pabaiga, Kūrėjo galia paverčiama nauja pradžia (Jer 31, 22; Ez 37, 1 ir t.; Oz 2, 16–17); tai, kas atrodė kaip žlugimas, tampa įstabios tikrovės pradu, nes nuodėmė, lėmusi katastrofą, galutinai atleista gailestingojo Tėvo (Jer 31, 34; Ez 16, 63; Oz 14, 5; Mch 7, 19).

Skelbdami naują dangų ir naują žemę (Iz 65, 17; 66, 22; Jer 31, 22), pranašai kalba apie radikalią pervartą Izraelio istorijoje (Jer 30, 3. 18; 31, 23; Ez 16, 53; Jl 4, 1; Am 9, 14; Sof 3, 20) ir viso pasaulio istorijoje. Dieviškojo atleidimo, kurį lydi negirdėtas dvasinių dovanų apstumas (Jer 31, 33–34; Ez 36, 27; Oz 2, 21–22; Jl 3, 1–2) ir kuris regimai pasireiškia nepaprastu tautos, atsinaujinusios tobulomis institucinėmis formomis, suklestėjimu (Iz 54, 1–3; 62, 1–3; Jer 30, 18–21; Oz 14, 5–9), – šio galutinio istorijos įvykio žmogaus protas negalėjo nei numatyti, nei įsivaizduoti: „Nuo dabar, – sako Viešpats per Izaiją, – kai ką visiškai nauja skelbiu tau, paslaptingus įvykius, ko tu nežinai. Dabar, o ne seniai prieš dienų dienas, jie prasidėjo, anksčiau apie juos negirdėjai, kad nesakytum: „Aš žinojau apie juos!“(Iz 48, 6–7). Per pranašus Viešpats apreiškia savo planus, be galo pranokstančius kūrinių gebą suvokti (Iz 55, 8–9), ir per savo veiksmingą malonę Dievas leidžia pažinti savo tiesos tobulumą ir galutinę istorijos prasmę.

Toks pažado žodis teisingas, nes išsipildo (Įst 18, 22; Iz 14, 24; 45, 23; 48, 3; Jer 1, 12; 28, 9): „Nes kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalais, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 10–11). Vienatinis ir epochinis įvykis atneša naują sandorą (Iz 55, 3; Jer 32, 40; Ez 16, 60). Iš jo trykšta šlovinimas, galutinis išganymo padarinys: „Viešpatie, tu – mano Dievas, garbinsiu tave, šlovinsiu tavo vardą, nes tu įvykdei nuostabius užmojus, – visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai, ką prieš amžius nutarei“ (Iz 25, 1).

Kristų tikintieji pripažįsta esą pranašų ir pažado vaikai (Apd 3, 25), kuriems skirtas paguodžiantis žodis apie išganymą (Apd 13, 26): Viešpaties Jėzaus Velykose jie garbindami įžvelgs pilnutinį ištikimo, teisingo ir gailestingo Dievo apsireiškimą.

2.5. Psalmės

74. Psalmių maldose suponuojama ir aikštėn iškeliama esminė tiesa apie Dievą ir išganymą: Dievas yra ne absoliutus beasmenis pradas, bet girdintis ir atsiliepiantis asmuo. Kiekvienas izraelitas žinojo, kad į Jį galima kreiptis bet kurioje gyvenimo situacijoje – džiaugsme ir varge. Dievas apreiškė save kaip artimą Dievą (plg. 3, 14), pažįstantį tą, kuris meldžiasi, ir besidomintį juo gyvai bei geranoriškai.

Iš psalmėse paliudytų įvairių Dievo savybių priminsime dvi: Dievas apsireiškia (a) kaip galingas gynėjas ir (b) kaip teisingumo Dievas, nusidėjėlį paverčiantis teisiuoju. Tad Dievas visada yra tas, kuris gelbėja žmones.

a) Dievas yra visagalis: 46-oji psalmė

Dievo artumas ir veikimas neprilygstamai išreiškiamas 46-osios psalmės žodžiais: „Su mumis Galybių Viešpats“ (8 ir 12 eil.). Psalmės pradžioje, viduryje ir pabaigoje pabrėžiamas Dievo, kuris yra šalia mūsų ir „su mumis“, artumas (2, 8 ir 12 eil.). Savo galia jis valdo gamtą (2–7 eil.), gina Izraelį ir kuria taiką (8–12 eil.).

Dievas savo galia valdo gamtą: Dievas yra Kūrėjas

Kosminių sukrėtimų akivaizdoje sandoros tauta išlieka rami: „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visad arti pagalba varguose. Todėl nebijome, nors ir žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę; net jei vandenys šėltų ir putotų, kalnai drebėtų nuo jų šėlimo“ (2–4 eil.). Dievas valdo chaoso jėgas. Net jei jos bandytų Ziono tvirtumą, šventasis miestas „nebus sunaikintas“ (6a eil.), nes jame yra Dievas (plg. 6a eil.), ir pats Dievas, „rytui auštant“, „ateis jam į pagalbą“ (6b eil.).

Dievas savo galia gina savo tautą ir kuria taiką: Dievas yra Gelbėtojas

Ištara: „Su mumis Galybių Viešpats“ atsiliepiama į priešų apgultos tautos baimės kupiną šauksmą: „Stokis, ateik mums padėti!“ (Ps 44, 27). Dievas vadinamas „prieglauda ir stiprybe“ (Ps 46, 2) bei „tvirtove“ (8 ir 12 eil.), taip pažymint Jo galią, kuria jis gina savo tikinčiuosius, suburtus Sione. Visi kviečiami tą galią pripažinti: „Ateikite ir pamatykite, ką Viešpats padarė“ (9 eil.). Paskui psalmėje patikslinama, kokie tie darbai: „Karus visoje žemėje jis sustabdo, lankus sutrupina, ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta“ (10 eil.). Pats Viešpats apsireiškia tikintiesiems tardamas: „Taikykitės ir žinokite, kad aš esu Dievas! Iškilus tautose, iškilus žemėje“ (11 eil.). Priešininkai turi liautis kovoję, turi pripažinti Viešpatį ir Jo visuotinę didybę, pranokstančią visas tautas ir visą žemę. Galingas Dievo įsikišimas Siono naudai visuotinai reikšmingas: Jis atneša taiką ne tik Dievo miestui (plg. 5 eil.), bet ir visoms tautoms, visai žemei (plg. 11 eil.).

b) Teisumo Dievas: 51-oji psalmė

75. Šioje psalmėje nuodėmių išpažinimą lydi maldavimas. Pagrindinė dinamika – akcentuojama psalmės pirmos ir antros dalies viduryje – yra Dievo teisumas: „Esi tad teisus, kai mane kaltini, ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki“ (6 eil.); „Išlaisvink mane iš kraujo kaltės, Dieve, – tu esi mano išganymo Dievas, – tuomet mano liežuvis mėgausis tavo teisumu“ (16 eil.; plg. 21 eil.). Dievo išganingasis teisumas veikia nusidėjusiame žmoguje ne tik panaikindamas jo kaltę bei nuskaistindamas, bet ir nuteisindamas bei perkeisdamas. Šis teisiojo Dievo veikimas kyla iš jo ištikimos ir gailestingos meilės.

Teisumo Dievas myli nusidėjėlį

Dievas, akinamas savo meilės, nusidėjėlį nuteisina. Psalmė pradedama maldavimu: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo meilės, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus“ (3 eil.). Maldininkas šaukiasi Dievo meilės ir gailestingumo.

Pirmasis daiktavardis „meilė“ (hesed) yra viena pagrindinių psalmių ir sandoros teologijos sąvokų (dažnai Senajame Testamente, ypač psalmėse): ši sąvoka rodo Dievo nuostatą, apimančią gerumą, dosnumą, ištikimybę maldininko atžvilgiu. Psalmėse ta meilė dažnai pateikiama kone kaip asmuo: „Tavo meilė ir tavo tiesa mane visad tesaugo!“ (Ps 40, 12); Dievas siunčia ją iš dangaus (Ps 57, 4; plg. 61, 8; 85, 11; 89, 15), kad ji tikintįjį lydėtų, sektų paskui jį kaip draugas (Ps 23, 6), jį suptų (Ps 32, 10) ir sotintų (Ps 90, 14). Ji svarbesnė už gyvybę: „Tavo ištikima meilė yra man brangesnė už gyvastį“ (Ps 63, 4; plg. Ps 42, 9; 62, 13). Dievas nenustoja mylėjęs nusidėjėlio nepaisydamas jo nuodėmių (plg. Ps 77, 9), nes Dievas myli kaip tėvas. Ta meilė skatina Dievo teisumą nusidėjėlį nuteisinti.

Antroji sąvoka, „gailestingumas“ (rehem) (plg. Ps 40, 12; 69, 17 ir kitur), dažnai pasitaiko atgailos kontekstuose (plg. Ps 25, 6; 79, 8) ir paprastai vartojama daugiskaita (rahamim). Ja primenamos motinos „įsčios“, instinktyvios ir radikalios meilės archetipinis simbolis. Dievas vaizduojamas kaip dar artimesnis žmogui nei motina savo vaikui (plg. Iz 49, 15). Todėl psalmininkas sako: „Bet tu, Viešpatie, esi gailestingas ir malonus, visad kantrus, visad geras ir ištikimas“ (Ps 86, 15).

Abi sąvokos, kuriomis tam tikra prasme nusakomi Dievo meilės būdai (tėviškasis ir motiniškasis), iš tikrųjų yra susijusios: „Viešpatie, neužmiršk savo gailestingumo ir ištikimos meilės, – jie taip seni kaip laikas“ (Ps 25, 6; plg. 103, 13). Dievas myli žmogų – net jei jis yra nusidėjėlis, – kaip motina myli savo vaiką, myli meile, kuri yra ne nuopelno vaisius, bet visiškai neužtarnauta, meile, kuri yra esminis širdies poreikis. Sykiu myli kaip tėvas – dosnia ir ištikima meile. Šiedu Dievo meilės matmenys, išreikšti 51-osios psalmės pradžioje, yra tarsi dvi Dievo teisumo, nuteisinančio nusidėjėlį, koordinatės. Dievas, kuris myli ir yra gailestingas (3 eil.; plg. 20 eil.), sykiu yra Dievas, kuris teisia (6 eil.; plg. 16 eil.).

Dievo teisumas nuteisina, t. y. paverčia nusidėjėlį teisiuoju (6 ir 16 eil.)

76. Kreipdamasis į nusidėjėlį, Dievas įsteigia teisumo įkvėptą dinamišką ir gilų santykį su juo. Šis procesas rutuliojasi keliais etapais:

– Atjauta arba meilės kupinas gailestingumas: „Pasigailėk manęs, Viešpatie“ (3 eil.). Čia vartojamas veiksmažodis hanan („būti maloningam“) (plg. Ps 4, 2; 6, 3 ir kitur), žymintis neužtarnautą suvereno „nusilenkimą“ pavaldiniui. Tas, kas sumaištavo prieš Dievą ir tapo jo akyse pasibjaurėtinu, prašo jo atjautos, išvesiančios jį iš didžiausio vargo, iš nuodėmės.

– Vidinis pamokymas: „Štai tu trokšti tiesos ir nuoširdumo, – todėl mokyk mane išminties ligi širdies gelmių“ (8 eil.). Dievas veikia nuodėmės aptemdytoje nusidėjėlio sąžinėje ir dovanoja jam tiesos šviesą, įgalinančią atpažinti nuodėmes, bei savo išminties spindesį, atveriantį akis teisingai elgtis.

– Maloningas nuosprendis, kuriuo suteikiamas atleidimas. Nusidėjėlis, uždarytas nuodėmės karalystėje, pripažįsta: „Esi tad teisus, kai mane kaltini“ (6 eil.). Po dviejų maldavimų: „sunaikink, nuplauk, nuvalyk“ (3–4 eil., pakartojama 9 ir 11 eil.) – tvirta viltis: „Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir panaikink visas mano kaltes“ (11 eil.). Išlaisvintas iš nuodėmės, jis prašo: „Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią“ (10 eil.; plg. Iz 66, 14).

– Naujas sukūrimas. Nusidėjėlis prašo Dievo naujo sukūrimo: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve“ (12 eil.). Po šio pamatinio prašymo maldininkas Dievo triskart meldžia dvasios: „ištikimos dvasios“; Dievo artumo „šventosios dvasios“; „dosniosios dvasios“ (12, 13 ir 14 eil.). Prašo nuolatinio vidinio atnaujinimo, o šiam būtinas Dievo Dvasios, iš kurios kyla išganymo džiaugsmas (plg. 14 eil.), artumas.

– Troškimas liudyti. Atnaujintas Dievo, žmogus trokšta pasidalyti savo patyrimu su tais, kuriems to reikia: „Mokysiu nedorėlius tavo kelių“ (15 eil.). Pirmiausia nori mokyti išminties, Dievo jam dovanotos viduje.

– Atsivėrimas džiaugsmui ir šlovinimui. Atnaujintas penitentas jaučia džiaugsmą, kurį trokšta išreikšti šlovinimu: „Mano liežuvis mėgausis tavo teisumu. Viešpatie, praverk mano lūpas ir mano burna skelbs tavo šlovę“ (16–17 eil.; plg. Ps 35, 28; 71, 24).

– „Tavo teisumo“ ir „tavo šlovės“ sugretinimas paskutinėse eilutėse leidžia daryti išvadą, kad Dievo teisumas neskleidžia baimės; priešingai, kaip tik vienintelis Dievas, įkvėptas savo tėviškos ir motiniškos meilės, nuteisina nusidėjėlį, t. y. sukuria jį iš naujo ir padaro laimingą išlaisvindamas iš nuodėmės priespaudos.

2.6. Giesmių giesmė

77. Stebėtina, kad Giesmių giesmė buvo įtraukta į žydų Bibliją (tarp penkių ritinių), mat jos turinys labai ypatingas. Pripažinta įkvėptuoju tekstu ir įtraukta į krikščioniškąjį kanoną, ji sulaukė savito kristologinio aiškinimo. Giesmių giesmė yra poema, kurioje santuokinė meilė aukštinama kaip visapusiška žmogaus patirtis, kaip meilė, kurios esmė yra vyro ir moters vienas kito paieška bei asmeninė bendrystė. Ta paieška ir bendrystė išsiskiria kerinčia ir begaline dinamika, dvi žmogiškąsias būtybes – piemenį ir jauną moterį – paverčiančia karaliumi ir karaliene, karališkąja pora.

Giesmių giesmėje poetiškai aukštinama žmogiškoji meilė, tikroji meilė jos fiziniu ir sykiu dvasiniu matmenimis. Tačiau tai daroma forma, atvira slėpiningesniam ir teologiškesniam matmeniui. Tekstui būdingas „daugiareikšmiškumas“: prie žmogiškosios meilės pagrindinės reikšmės prisideda kitos reikšmės, tačiau jos šaknijasi santuokinėje meilėje, kuri savo ruožtu yra visų kitų meilės formų simbolis.

Pirma papildoma reikšmė susijusi su Dievo meile kiekvienam žmogui. Poemoje, grįstoje ištara, kad „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą“ (Pr 1, 27), karšta vyro ir moters meilė apdainuojama kaip karštos ir asmeninės Dievo meilės įvaizdis. Dievo meilėje kiekvienam žmogui (plg. Išm 11, 26) glūdi visos vyriškosios (sužadėtinio, sutuoktinio ir tėvo) ir sykiu moteriškosios (sužadėtinės, žmonos ir motinos) meilės savybės. Autentiška žmogiškoji meilė yra simbolis, per kurį Kūrėjas save žmonėms apreiškia kaip Dievą – Meilę (plg. Jn 4, 7. 8. 16). Knygoje gausiais simboliais leidžiama suvokti, kad žmogiškosios meilės šaltinis yra Dievas: Jis ją kuria, maitina, skatina augti, įgalina ieškoti kito (kitos) bei gyventi su juo (ja) ir galiausiai su šeima ar bendruomene tobuloje bendrystėje. Todėl kiekvienoje žmogiškojoje meilėje (kaip tokioje, o ne vien metaforiškai) slypi dieviškoji sėkla ir dinamika. Tad pažįstant meilę ir ja gyvenant galima atrasti ir pažinti Dievą. Be to, per žmogiškąją meilę vyrą ir moterį pasiekia paties Dievo meilė (plg. 1 Jn 4, 17). Pasiliekant meilėje, įžengiama į bendrystę su Dievu (plg. 1 Jn 4, 12).

Antra papildoma reikšmė susijusi su Dievo meile sandoros tautai (plg. Oz 1–3; Ez 16 ir 23; Iz 5, 1–7; 62, 5; Jer 2–3). Ta meilė iš naujo aktualizuojama bei atbaigiama Kristaus meile savo Bažnyčiai. Įvairiuose tekstuose Kristus pristato save ar yra pristatomas kaip sužadėtinis (Mk 2, 19; Jn 3, 29; 2 Kor 11, 2; Ef 5, 25. 29; Apr 19, 7. 9; 21, 2. 9), o Bažnyčia vaizduojama kaip sužadėtinė (Apr 19, 7. 9), eschatologinėje atbaigoje tampanti nuotaka (Apr 21, 9). Kristaus meilė Bažnyčiai yra tokia svarbi bei esminė žmonių išganymui, kad Jono evangelijoje Jėzaus darbas per vestuves Kanoje vaizduojamas kaip jo ženklų (Jn 2, 11), visos jo veiklos pradžia. Jėzus apsireiškia kaip tikrasis sužadėtinis (Jn 3, 29), apsčiai parūpinantis gero vyno visiems ir taip apreiškiantis tą meilę, kurią parodys „iki galo“ (Jn 13, 1; plg. 10, 11. 15; 15, 13; 17, 23. 26).

2.7. Išminties knygos

78. Išminties tekstuose irgi išnyra įvairūs Dievo Kūrėjo bruožai, pirmiausia Dievo gailestingumas ir slėpiningumas. Kūrėjas yra gailestingas Dievas, užmirštantis žmonių nuodėmes, jei jie atsiverčia. Kita vertus, Jis yra slėpiningas ir neperprantamas; žmonės turėtų pripažinti savo kaip kūrinių ribotumą ir žengti ištikimybės keliu neįstengdami atskleisti Jo darbų istorijoje motyvų. Pabrėšime kelis Išminties knygose pateikiamus Dievo bruožus: jose trokštama sutvirtinti žmogaus tikėjimą į Viešpatį ir siekiama sužadinti jo „Dievo baimę“, t. y. gilią pagarbą suvokiant begalinį atstumą, skiriantį Kūrėją ir jo kūrinius (Koh 3, 10–14).

2.7.1. Išminties knyga ir Siracido knyga: Dievo filantropija

a) Išminties knyga

79. Dievo filantropija, aptariama Išm 11, 15–12, 27, pirmiausia išreiškiama vadinamųjų rykščių, ištikusių egiptiečius, priminimu naujaip aiškinant Dievo bausmes bei pedagogiką. Sandoros Dievas, kūrinijos šeimininkas (Išm 16, 24–29; 19, 6–21), vis kišdamasis į išganymo istoriją, rūpinasi savo tauta ir kiekvienu „teisiuoju“ (plg. Išm 3, 1–4, 19); Jis atlygina ir baudžia (plg. Išm 4, 20–5, 23; 11, 1–5), kantriai elgiasi su visais, kad jie atsiverstų (Išm 12, 9–18; plg. Rom 2, 3–4; 2 Pt 3, 9), ir teisųjį moko švelniai teisti (Išm 12, 19–22).

Priminęs, kad Išėjimo laikotarpiu Dievas savo tautos priešus nubaudė saikingai, autorius aiškina tokio elgesio motyvus. Pripažinęs, kad „tavo visagalė ranka, sukūrusi pasaulį iš padrikos medžiagos, lengvai galėjo“ griežtai nubausti (Išm 11, 17), priduria: „Bet tu esi gailestingas visiems, nes tu visa gali; tu nepaisai žmonių nuodėmių, kad jie galėtų atgailauti“ (Išm 11, 23; plg. Ps 103, 8–12; 130, 3–4; 34, 6–7). Saikingumas Egipto atžvilgiu (Išm 11, 15–12, 2) nėra silpnumo ženklas; priešingai, Dievas taip elgėsi todėl, kad yra „gailestingas visiems“ ir trokšta žmonių atsivertimo, idant jie atsižadėtų savo nedorybių ir Jį įtikėtų: „Užtat tu pataisai nusižengiančius pamažėle, įspėji ir primeni jiems dalykus, kuriais nusideda, kad jie paliktų savo nedorumą ir dėtų viltį į tave, Viešpatie“ (Išm 12, 2). Dievo visagalybė reiškiasi ne jo jėga, bet, priešingai, jo gailestingumu. Dievo galia yra ne teismo, bet atleidimo šaltinis (plg. Sir 18, 7–12; Rom 2, 4). Dievo atjautos motyvas yra pati Jo visagalybė. Dievo gailestingumas matyti iš to, kaip jis baudžia šalies gyventojus (12, 8): elgiasi su jais geranoriškai, švelniai (plg. 11, 26), nes jie yra trapūs žmonės (plg. Ps 78, 39). Tai, kad neskubėjo jų bausti ir jiems atleido, Dievas taip pasielgė ne iš bejėgiškumo ar dėl to, jog nežinojo jų nedorų darbų (plg. Išm 12, 11).

Neapsiribodamas tuo, autorius pateikia vieną gražiausių viso Senojo Testamento įžvalgų: „Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jei būtum nekentęs. <...> Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, Viešpatie, tavo, kuris myli visus, kas gyva“ (Išm 11, 24. 26). Dievas negali nemylėti to, ką pats sukūrė, nes jo dvasia nemari ir yra visur (plg. Išm 1, 7; 12, 1). Dievas visa sukūrė, kad išgelbėtų, visa atjaučia, kad visi atsiverstų, ir netrokšta sunaikinti nieko, ką sukūrė (Išm 11, 26).

Dievo meilė reiškiasi net ankstyva teisiojo mirtimi. Jis myli teisųjį dėl jo dorybių, dėl jo gyvenimo be dėmės (Išm 4, 9) ir paima jį iš šio nedoro pasaulio, kad šis jo nesugadintų: „Tapęs brangus Dievui, jis buvo jo mylimas, kadangi gyveno tarp nusidėjėlių, jis buvo paimtas“ (Išm 4, 10; plg. Pr 5, 24; Sir 44, 16; Žyd 11, 5).

Dievo meilė savo kūriniams yra ne statiška, bet dinamiška ir reiškiasi veikimu. Tai, kad kūriniai egzistuoja, išlaiko savo daugialypę, veiklią, slėpiningą būtį, yra apčiuopiamiausias Dievo veiklios meilės įrodymas.

b) Siracido knyga

80. Ir Ben Sira Dievo didybę gyvai suvokia kaip visagalybę ir gailestingumą. Apie Dievą jis kalba kupinas užsidegimo ir nuostabos. Dievas yra visagalis ir apvaizdingai suteikia Rašto aiškintojui išminties (Sir 37, 21; 39, 6) bei iš to išplaukiančios sėkmės (Sir 10, 5), dovanoja vargšui turtus (Sir 11, 12–13. 21); Jis taip pat sprendžia, kada kiekvienam mirti (Sir 41, 4). Šalimais Dievo didybės išsiskiria jo gailestingumas: „Kas gali išmatuoti jo didingą galybę ar nupasakoti jo gailestingumo darbus?“ (Sir 18, 4). Dėl kūrinio iš kūno ir kraujo, iš žemės ir pelenų trapumo Dievas žmogaus atžvilgiu kantrus ir savo gailestingumą (Sir 18, 10) teikia „visiems žmonėms“ (Sir 18, 13; plg. Išm 11, 21–12, 18; Ps 145, 9). Toks Viešpaties atlaidumas neturėtų skatinti žmogaus neatsakingumo, bet veikiau yra kvietimas atsiversti: „Grįžk pas Viešpatį, palik savo nuodėmes, melskis jo Artume ir mažink savo kaltes. Gręžkis vėl į Aukščiausiąjį ir šalinkis nuodėmės“ (Sir 17, 25–26).

2.7.2. Jobo ir Koheleto knygos: Dievo neperprantamumas

a) Jobo knyga

81. Jobo knyga – įrėminta dvigubo prologo (1, 1–2, 13) ir dvigubo epilogo (42, 7–17) – yra ilgas dialogas, kuriame nuo „pažinto“ Dievo žengiama prie nenuspėjamo ir slėpiningo Dievo apreiškimo.

Jobas karštai troško Dievo artumo (9, 32–35; 13, 22–24; 16, 19–22; 23, 3–5; 30, 20), prašė Viešpatį atsiliepti (31, 35), nes savo reikalą norėjo aptarti tiesiogiai su Juo. Tačiau jis suklydo stodamas priešais Dievą aiškintis kaip lygus su lygiu. Protestuodamas prieš Dievo veikimo būdą, reikalaudamas iš Jo pateikti savo kriterijus, Jobas tam tikru būdu padaro save lygų su savo Kūrėju. Tačiau jam neįmanoma pasiekti begalinių Visagalio aukštybių, Jo tobulumas neprieinamas žmogaus dvasiai (Job 11, 7). Siekiant iškalbingai ir poetiškai išreikšti dieviškąją transcendenciją, pranokstančią bet kokį žmogaus supratimą, kaip kosminio aukščio, gylio, ilgio ir pločio simboliai pasitelkiami dangus, požeminis pasaulis, žemė ir jūra. Tačiau visa tai pranoksta Dievo neišmatuojamumas (Job 11, 8–9). Dieviškojo slėpinio giluma palieka žmogų neišmanantį ir bejėgį (plg. Am 9, 1–4; Jer 23, 24; Įst 30, 11–14; Ef 3, 18–21). Iš tiesų žmonėms leidžiama ranka palytėti savo didumo ribas; jau pranašai peikė tuos, „kurie savo akyse yra išmintingi, kurie, savo pačių manymu, gudrūs“ (Iz 5, 21; plg. Iz 10, 13; 19, 12; 29, 14; Jer 8, 8–9; 9, 22–23; Ez 28).

Nors Dievas nė karto neatsakė į Jobo klausimą, pabaigoje (38–41) Jis pasako labai gražią kalbą. Didingoje teofanijoje audros pavidalu Jis pagaliau taria žodį – ne kad atsakytų anksčiau kalbėjusiems, bet norėdamas surengti Jobui tam tikrą kvotą ir atkreipti dėmesį į savo Asmens slėpinį. Dievas leidžia Jobui suvokti savo neišmanymą, savo kaip kūrinio ribas, kai paties Kūrėjo išmintis beribė (plg. Job 28). Visi Viešpaties klausimai remiasi aiškia ištara: Dievas yra savo kūrinijoje, kuri dėl begalinės įvairovės žmogui lieka slėpiniu. Norint suvokti kūrinijos slėpinį, žmogaus sprendimo kriterijai netinka.

Jobas Dievą buvo pažinęs iš „gandų“ (42, 5), pagal tradicinės teologijos, grįstos nelanksčiu atpildo principu, modelį. Po Dievo ilgos kalbos Jobas pagaliau Dievą pažįsta tinkamiau. Savo kovos pabaigoje išpažįsta: „Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tu gali įvykdyti. Kas yra tasai, kuris temdo {mano} užmojį, kalbėdamas be supratimo? Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, pranokstančius mane savo nuostabumu“ (42, 2–3). Jobas surado savo vietą ir pažino Dievo didybę bei jo visagalybės neprieinamumą. Per susitikimą su Dievu jam buvo apreikšta jo pretenzijos pradėti procesą Dievui tuštumas. Jis liko kenčiantis žmogus, bet be pretenzijų. Galop atrado pats save, atrado kaip dulkę ir todėl tapo tikresnis bei žmogiškesnis (42, 6).

Jobas suvokia, kad žmogus negali pažinti Dievo planų, tačiau galiausiai supranta – jo akys regėjo Dievą per Jo veikimą pasaulyje (42, 5). Regėdamas visatą ir žmoniją Dievo akimis, jis gali išpažinti savo požiūrio klaidingumą, kad jis nuėjo per toli; todėl taria: „gėdinuos“ (Job 42, 6b). Išmintis Jobui dabar yra išpažinti, kad Dievas gali būti pripažintas teisiu jo iki galo nesuprantant, o žmogus gali Juo tikėti neperprasdamas „nei pradžios, nei galo to, ką Dievas daro“, prasmės. Dievas žmogui lieka nesuprantamas slėpinys.

b) Koheleto knyga

82. Šios knygos autorius toliau plėtoja Dievo veikimo neperprantamumo temą. Iš išminčiaus perspektyvos (Koh 8, 16–17) jis leidžiasi ieškoti gyvenimo prasmės, kiek jos duota regėti pasaulio tikrovėje, ant žemės ir po saule. Išminčius trokšta suprasti žmonių užsiėmimų žemėje prasmę (8, 16) ir konstatuoja: „Tada pamačiau, kad visa yra Dievo darbas. Iš tikrųjų žmogus negali išaiškinti viso vyksmo po saule. <...> Juk išminčiai, nors ir tariasi žiną, negali to išaiškinti“ (8, 17; plg. Job 42, 3). Nė vienas žmogus negali pakeisti to, ką savo laiku padarė Dievas (plg. Koh 1, 15; 3, 1–8. 14; 6, 10; 7, 13). Dievas trukdo žmogui pažinti savo darbus (Koh 7, 13–14; plg. Job 9, 2–4). Koheletas šią temą tęsia 11, 5, kur Dievo darbai nusakomi kaip nesuprantami ir lyginami su nėštumo motinos įsčiose slėpiniu. Žmogus nežino gyvenimo prasmės, tačiau Dievo valia visi sukurti dalykai turi savo vietą bei laiką (Koh 3, 11). Dievo veikimo paslaptis žmogui, ieškančiam prasmės remiantis savo patirtimi, neįmenama, neišmatuojama ir nesuprantama. Ir Dievo darbai, ir pats Dievas Kūrėjas žmonėms lieka neįžvelgiamas slėpinys.

Pabaiga

83. Biblinės išminties slėpinys visiems parodo autentišką tiesą apie Dievą, būtent tai, kad jis gailestingas ir taip pat kad žmonėms yra neperprantamas slėpinys. Dievo filantropija skatina žmogų atsiversti ir tikėti, o Dievo neperprantamumas – pripažinti Kūrėjo didybę ir savo ribotumą, o per tai „bijoti Viešpaties“ ir laikytis įsakymų.

Reikia pabrėžti, kad tiesos apie Dievą prieigos Išminties ir Siracido knygose, viena vertus, ir Jobo bei Koheleto knygose, kita vertus, yra labai skirtingos. Anot pirmų dviejų knygų, tiesą galima pasiekti protu ir/arba per Toros pažinimą, o Jobo ir Koheleto knygose pabrėžiama, kad žmogus suprasti Dievo ir Jo veikimo slėpinio nepajėgus: tikintiesiems telieka pasitikėti Dievu, net ir nesuprantant įvykių bei pasaulio logikos.

Naujajame Testamente apmąstymų horizontas pakinta ir paaiškėja, jog tiesa pranoksta Izraelio išminties supratimą ir visapusiškai bei galutinai atsiskleidžia Kristaus asmenyje.

3. Atrinktų Naujojo Testamento raštų liudijimas

84. Literatūrinio žanro požiūriu Naujajame Testamente galime skirti evangelijas, apaštalų laiškus ir Apreiškimo Jonui knygą. Aptardami tose knygose liudijamą tiesą, tokiu skirstymu vadovausimės ir mes.

3.1. Evangelijos

Tarp krikščioniškosios Biblijos knygų ypatinga vieta tenka evangelijoms, liudijančioms dieviškojo apreiškimo viršūnę; jose randame Dievo Tėvo apsireiškimą per Sūnų, kuris, tapęs žmogumi, gyveno, kentėjo bei numirė ir savo prisikėlimu mūsų žmogiškąją prigimtį iškėlė į dieviškąją šlovę. Dogminėje konstitucijoje Dei Verbum tvirtinama: „Tiesa ir apie Dievą, ir apie žmogaus išganymą visa savo gelme mums sušvinta Kristuje“ (2). Iš to konstitucijoje daroma išvada, kad „evangelijos pelnytai pranoksta visas Šventojo Rašto knygas, įskaitant ir Naująjį Testamentą, nes jos yra svarbus liudijimas apie įsikūnijusio Žodžio, mūsų Išganytojo, gyvenimą ir mokymą“ (18). Tame pačiame Susirinkimo tekste patvirtinama keturių evangelijų apaštališka kilmė (ten pat): apaštalai kaip „savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai“ (Lk 1, 2) ir jų mokiniai rašytiniu evangelijų liudijimu sujungia Bažnyčią su pačiu Kristumi.

Konstitucijoje Dei Verbum, be to, pabrėžiamas istorinis evangelijų pobūdis: jos „ištikimai perduoda, ką Dievo Sūnus Jėzus, gyvendamas tarp žmonių, iš tikrųjų darė ir mokė jų amžinajam išganymui“ (19). Paskui nusakoma keturių evangelijų sukūrimo eiga: jos nelaikytinos anoniminių autorių simboliniais, mitiniais, poetiniais kūriniais, bet yra patikimi pasakojimai apie Jėzaus gyvenimo ir tarnystės įvykius. Būtų klaidinga teigti, jog visi paskiri evangelijų teksto elementai ir įvykių smulkmenos tiksliai sutampa, mat evangelijų prigimtis ir tikslai kitokie. Įvairūs veiksniai, darę pasakojimams poveikį ir nulėmę skirtumus tarp jų, netrukdo patikimai perteikti įvykius. Neteisinga ir prielaida, kad tarp Jėzaus ir jį liudijančių tradicijų nebuvo tęstinumo, taip pat mintis, jog Jį tinkamai perteikti nenorėta ar negebėta. Evangelijose vaizduojamas tikras Jėzus.

3.2. Sinoptinės evangelijos

85. Tai, kokią tiesą apie Dievą ir žmogaus išganymą apreiškia Kristus, pirma panagrinėsime sinoptinėse evangelijose, po to – Jono evangelijoje. Akivaizdu, jog aptarti tai išsamiai čia neįmanoma, todėl pasitenkinsime keliomis pastabomis.

a) Tiesa apie Dievą

Mt 11, 27 (Lk 10, 22) Jėzus sako: „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.“ Jėzus teigia tarp jo ir Dievo egzistuojant išskirtinį abipusio pažinimo ryšį. Dievas pažįsta Jėzų kaip savo Sūnų (Mt 3, 17; 17, 5; Lk 3, 22; 9, 35), o Jėzus pažįsta Dievą kaip savo Tėvą, su kuriuo jį vienija absoliučiai nepakartojamas santykis. Toks Tėvo pažinimas yra Jėzaus nepakartojamo gebėjimo apreikšti Dievą, leisti pažinti Jo veidą pagrindas. O Dievo kaip Tėvo apreiškimas visada reiškia ir savęs kaip Sūnaus apreiškimą. Iš Jėzaus tokio nepakartojamo gebėjimo kyla pagrindinė jo misijos užduotis – Dievo apreiškimas. Dievą apreiškia Jėzus ne tik žodžiais, bet ir darbais bei visu nueitu keliu; visa tai taip pat reikalauja nuolatinio ir budraus dėmesio tokiam apreiškimui.

Jėzus Dievą kaip Tėvą ypač aiškiai apreiškia Mato evangelijoje. Šitai ypač ryšku Kalno pamoksle (Mt 5–7). Čia Jėzus savo klausytojams sako, kad jų Tėvas žino tai, ko jiems reikia, pirmiau nei jie to paprašo (6, 8) ir moko juos kreiptis į Dievą tokiais žodžiais: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“ (6, 9). Čia mokoma, kad Tėvas toks rūpestingas, jog žmogui nebėra dėl ko būgštauti (6, 25–34). Tėvas, geras ir geriems, ir blogiems (5, 46), turi būti pavyzdys: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (5, 48). Tas, „kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (7, 21), – sako Jėzus, – žengia teisingu keliu ir išvengs galutinės pražūties (plg. 7, 24–27). Jėzaus klausytojai yra „pasaulio šviesa“ (5, 14), jiems tenka užduotis padaryti Tėvą pažįstamą savo gerais darbais, kad žmonės „šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (5, 16). Apreikšdamas Tėvą, Jėzus sykiu įpareigoja įgalinti pažinti Tėvą.

Luko evangelijoje, apreikšdamas Tėvą, Jėzus pirmiausia išryškina gailestingumą nusidėjėliams. Ši Dievo savybė įstabiai apreiškiama palyginimu apie tėvą, turintį du sūnus ir atjaučiamai bei džiugiai sutinkantį sūnų palaidūną ir, kita vertus, mėginantį įtikinti pasilikusįjį namie (Lk 15, 11–32). Šiuo palyginimu Jėzus aiškina ir teisina savo nuostatą nusidėjėlių atžvilgiu (plg. Lk 15, 1–10). Epizodo apie muitininką Zachiejų pabaigoje jis sako: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (19, 10). Šitaip jis atskleidžia savo misijos esmę ir Tėvo valią bei elgesį.

Jėzaus viešosios tarnystės pradžią Morkus nusako iškalbingai ir programiškai: „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (1, 14–15). Jėzaus skelbimo turinys yra „Dievo Evangelija“, apie Dievą kalbanti ir iš Dievo kylanti Geroji Naujiena. Jėzus atėjo apreikšti Dievo, ir jo apreiškimas yra Geroji Naujiena. Jis skelbia, jog Dievo Karalystė čia pat. „Dievo Karalystė“ yra Jėzaus skelbimo sinoptinėse evangelijose šerdis. Jis apreiškia ir pabrėžia Dievo karališkąjį suverenumą, ganytojišką rūpinimąsi žmonėmis, veiklų ir galingą įsikišimą į žmogiškąją istoriją. Šią tiesą apie Dievą Jėzus aiškina ir atskleidžia visa savo veikla.

b) Tiesa apie žmogaus išganymą

86. Žmogus yra Dievo kūrinys, kuriam Jėzus, Dievo Sūnus, yra visada galiojantis dėkingumo, klusnumo ir atvirumo Dievui Tėvui, viso išganymo šaltiniui, pavyzdys.

Jėzaus tarnystės esminė dalis yra ligonių išgydymas ir apsėstųjų išlaisvinimas. Jėzaus veiklos didžiosios pradžios aprašymą (5, 1–9, 34), kurio antroje dalyje pateikia kelis galingus Jėzaus darbus (8, 1–9, 34), Matas pradeda (4, 23) ir užbaigia (9, 35) tokiu pat apibendrinimu. Tame apibendrinime minimi du Jėzaus darbai: Karalystės Evangelijos skelbimas ir žmonių „visokių ligų bei negalių“ (plg. 4, 23) gydymas. Toje veikloje iškyla ir žmonių negalės bei poreikiai, ir Jėzaus dosnumas bei galia tuos vargus įveikti. Dievo Karalystės šauklys veiksmingai gydo kūną, taip parodydamas Dievo atjautą savo kenčiančiam kūriniui bei Jo išganingąją valią. Tokia Jėzaus veikla sulaukia didelio atgarsio; Matas praneša: „Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus – demonų apsėstus, nakvišas ir paralyžiuotus, – o jis išgydydavo juos“ (4, 24). Daugelyje pasakojimų liudijama, kad Jėzus išgydymo neprimetinėja, bet suponuoja, kad tie, kurie pas jį ateina, tiki (plg. Mt 8, 10; 9, 22. 28; 15, 28). Jo apsilankymas Nazarete užbaigiamas pastaba: „Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų“ (Mt 13, 58).

Išgydymai yra realūs ir labai reikšmingi, tačiau nėra Jėzaus tarnystės tikslas. Dar prieš Jėzui gimstant angelas Juozapui paaiškina Jėzaus vardo reikšmę: „Tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Didžiausias žmonių vargas yra ne ligos, bet nuodėmės, t. y. jų sutrikęs bei suiręs ryšys su Dievu ir artimu. Žmonės nepajėgūs ištrūkti iš tokio vargano būvio, todėl jiems reikia galingo Gelbėtojo, sutaikinsiančio juos su Dievu. Vardas „Jėzus“ reiškia „Dievas gelbėja“; Sūnaus Jėzaus asmeniu Dievas atsiuntė Izraelio ir visos žmonijos Gelbėtoją. Jėzus artinasi prie nusidėjėlių ne kaip teisėjas, bet, kad juos išgydytų, kaip gailestingumo kupinas gydytojas ir kviečia atsiversti (Mt 9, 12–13). Jis atiduoda savo gyvybę „kaip išpirką už daugelį“ (Mt 20, 28; Mk 10, 45). Jo kraujas yra „Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28). Savo gyvybės auka jis užantspauduoja naują ir galutinę Dievo sandorą su Izraeliu bei žmonija, Dievo susitaikinimą su žmonėmis. Šitai yra neužtarnauta Dievo dovana. Priimti kvietimą ir būti išgelbėtam ar jį atmesti ir pražūti priklauso nuo žmogaus laisvo sprendimo (plg. Mt 22, 1–13; 25, 1–13. 14–30).

Luko evangelijoje įtaigiai aprašoma, koks yra tas Dievo per Sūnų dovanojamas išganymas. Gimus Jėzui, Viešpaties angelas paskelbia: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą <...>. Šiandien <...> jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (2, 10–11). Paskui evangelistas aprašo Jėzaus veiklą bei kelią iki nukryžiavimo. Jėzų nukryžiavus, daugelis šaiposi iš Išganytojo ir Mesijo, negebančio išgelbėti savęs (23, 35–39). Galop vienas iš drauge su juo nukryžiuotų nusikaltėlių (23, 33) ima atgailauti už savo nedorybes bei pareiškia tikįs Jėzų ir jo skelbiamą Karalystę (23, 40–42). Jėzus jam atsako: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (23, 43). Jėzus pažada atgailaujančiam nusikaltėliui visišką išganymą, tai yra netarpišką bendrystę su Dievu, apimančią nuodėmių atleidimą ir mirties nugalėjimą. Prisikėlusio Jėzaus pasirodymais (24, 1–53) pabrėžiama ir patvirtinama, kad Kristus įžengė į savo garbę (plg. 24, 26) ir kad jis iš tiesų yra Išganytojas, suteikiantis nukryžiuotam nusikaltėliui pažadėtą išganymą.

Dar kartą pabrėžtinas Jėzaus apreikšto ir įgyvendinto išganymo visuotinumas. Jo misija iš pradžių adresuota Izraelio tautai (Mt 15, 24; plg. 10, 6), tačiau skirta visoms tautoms. Jo Evangelija skelbtina visame pasaulyje (Mt 24, 14; 26, 13; plg. Mk 14, 9), o mokiniai išsiunčiami pas visas tautas (Mt 28, 19; plg. Lk 24, 47). Dievas atsiuntė Jėzų išgelbėti visos žmonijos.

3.3. Jono evangelija

87. Šioje Evangelijoje atrandame labai artimą ryšį tarp tiesos apie Dievą ir tiesos apie žmonių išganymą. Jn 3, 16 Jėzus sako: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Dievas atsiuntė Sūnų išgelbėti žmonių, tačiau tuo atsiuntimu Jis atskleidė patį save apreikšdamas savo ryšį su Sūnumi ir savo meilę pasauliui. Žmonėms per tai paaiškėja esminė vidinė sąsaja tarp Dievo pažinimo ir jų išganymo. Juk Jėzus taip kalba apie amžinąjį gyvenimą, kuris yra visiškas išganymas: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (17, 3). Tarpininkas yra Jėzus, Dievo Žodis ir žmogumi tapęs Dievo Sūnus (1, 14). Jis apreiškia Tėvą (1, 18) ir atneša išganymą žmonėms arba, tiksliau, apreikšdamas Tėvą, apreiškia išganymą. Jėzaus vaidmenį aptarsime trimis aspektais – Sūnaus ryšio su Tėvu, Sūnaus ir Išganytojo ryšio su žmonėmis ir žmonių prieigos prie išganymo aspektu.

a) Sūnaus ryšys su Tėvu

88. Pamatinis ir būdingiausias Sūnaus ir Tėvo ryšio bruožas yra jų tobula vienybė. Jėzus sako: „Aš ir Tėvas esame viena“ (10, 30) ir: „Tėvas manyje ir aš jame“ (10, 38; plg. 17, 21. 23). Tokia vienybė reiškiasi vidiniu vienas kito pažinimu ir iškilia meile: „Mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą“, – teigia Jėzus (10, 15); Tėvas myli Sūnų (3, 35; 5, 20; 10, 17; 15, 9; 17, 23. 24. 26), o Sūnus myli Tėvą (14, 31).

Iškart pažymėtina, kad Tėvo ir Sūnaus ryšiui būdinga vienybė, pažinimas ir meilė yra santykio tarp Sūnaus ir žmonių pagrindas ir pavyzdys. Jėzus meldžia ir prašo Tėvo: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (17, 21; plg. 17, 22–23). Prisistatydamas kaip gerasis ganytojas, Jėzus taria: „Aš pažįstu savąsias [avis], ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą“ (10, 14–15). Kad yra toks pat sąryšis, jis teigia ir meilės atžvilgiu: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! <...> Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (15, 9. 12; plg. 13, 34). Sūnaus meilė kyla iš Tėvo meilės, o mokinių meilė turi šaknytis iš Sūnaus gautoje meilėje ir būti tokios pat kokybės bei tokio pat intensyvumo. Visko ištaka visada yra Tėvas. Visa, ką sako Sūnus, ateina iš Tėvo ir leidžia pažinti Tėvą; tai ne tik Tėvo dovana, bet ir tiesa apie Tėvą, kuris tampa žmogaus elgesio pavyzdžiu.

Tobula Tėvo ir Sūnaus vienybė nereiškia vienodo vaidmens. Sūnus yra tasai, kuris viską gauna iš Tėvo; Jėzus tvirtina, kad jis iš Tėvo pirmiausia gauna gyvybę, darbus ir žodžius. Jis sako: „Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje“ (5, 26; plg. 6, 57). Sūnus priklauso nuo Tėvo ir darbų atžvilgiu: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą“ (5, 19). Jėzus nekart kartoja, kad jo mokymas ir žodžiai kyla iš Tėvo: „Tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau. <...> Skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė“ (8, 26. 28; plg. 7, 16). Savo visą viešąją veiklą Jėzus užbaigia pareikšdamas: „Aš juk kalbėjau ne iš savęs, – Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti. Ir dar aš žinau, kad jo priesakas – tai amžinasis gyvenimas. Tad ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs“ (12, 49–50).

Akivaizdu, kad ši daugialypė Sūnaus priklausomybė nuo Tėvo orientuota į išganymą. Pačiame savyje turimos gyvybės galia Sūnus Tėvo valia paskutinę dieną prikels mirusiuosius (6, 39–40). Jėzaus žmonėms skelbiamas mokymas yra iš Tėvo girdėti žodžiai (plg. 7, 16; 17, 8. 14). Išmokti iš Tėvo darbai – tai ženklai, sudarantys jo veiklos branduolį, užrašyti bei perduoti Evangelijoje, jie yra ateities kartų tikėjimo pagrindas (20, 30–31). Akivaizdu, kad Tėvo ir Sūnaus ryšio neįmanoma aptarti neatsižvelgiant į to ryšio reikšmę žmogaus išganymui; tam Tėvo ir Sūnaus ryšiui būdingas esminis išganingumas.

Taigi iš to, kas pasakyta, matome, kad neįmanoma atskirti nei Tėvo ir Sūnaus, nei jų artimiausio abipusio ryšio su Sūnaus išganomuoju darbu. Jono evangelijoje Jėzus nekalba apie Tėvą atsietai nuo Sūnaus ir, kita vertus, nekalba apie žmogaus išganymą atsietai nuo artimo Tėvo ir Sūnaus ryšio. Jis sako: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (14, 9; plg. 12, 45); ir: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (6, 40). Tiesa apie Dievą ir tiesa apie žmogaus išganymą neperskiriamai tarp savęs susijusios.

b) Sūnaus ir Išganytojo ryšys su žmonija

89. Remiantis tuo, kas pasakyta, Jono evangelijoje dar labiau patikslinama, kas yra Sūnaus išganomasis darbas ir, vadinasi, žmogaus išganymas. Jonas Krikštytojas taip pristato Jėzų per jo pirmą viešąjį pasirodymą: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (1, 29; plg. 1, 36; Mt 1, 21). Samariečiai suvokia, kad „jis iš tiesų yra pasaulio išganytojas“ (4, 42). Jėzaus išganomojo darbo pamatinis dalykas yra jo iškėlimas ant kryžiaus. Tvirtindamas: „Aš esu“, Jėzus iškiliai įvairiais aspektais apreiškia išganymo perspektyvą.

Jau kalbėdamasis su Nikodemu jis pareiškia: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (3, 14–15). Kitur sako: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kas Aš Esu“ (8, 28), t. y. žmonės suvoks jo kaip Dievo artumo tikrąją tapatybę. Turėdamas priešais akis savo iškėlimą ant kryžiaus, Jėzus kalba ir taip: „Visus patrauksiu prie savęs“ (12, 32). Jis bus į žemę nukritęs „kviečio grūdas“, kuris apmirdamas „duos gausių vaisių“ (12, 24). Jo pakėlimas ant kryžiaus sykiu yra jo pašlovinimas (plg. 12, 23. 38; 17, 1. 5 ), t. y. ir jo meilės Tėvui, pasireiškiančios klusnumu misijai ir Tėvo valiai (14, 31; plg. 4, 34), ir Tėvo begalinės meilės, kurią Tėvas parodo pasiųsdamas ir įpareigodamas Sūnų išgelbėti pasaulį (3, 16), galutinis apreiškimas. Priimdamas Tėvo jam paskirtą valandą, Jėzus parodo savo meilę saviesiems ligi kraštutinės ribos, „iki galo“ (13, 1). Jo paskutinis žodis iki mirties ant kryžiaus yra: „Atlikta!“ (19, 30). Mirdamas ant kryžiaus Jėzus atliko Tėvo jam patikėtą darbą dėl žmonių išganymo – ne tik žodžiais, bet ir darbais apreiškė savo ir Tėvo meilę žmonėms.

Pasiųstas Tėvo ir viską gavęs iš Tėvo, Jėzus savo asmens išganingąją reikšmę pirmiausia apreiškia ištaromis, prasidedančiomis žodžiais: „Aš esu.“ Šiais žodžiais – suvoktinais Dievo apreiškimo Mozei: „Aš esu, kuris esu!“ ( 3, 14) šviesoje – Jėzus išreiškia tai, kad jo asmenyje yra Dievas Tėvas, ir sykiu konkretizuoja tokio buvimo išganomąjį poveikį. Teiginį: „Aš esu“ Jėzus be jokio papildymo pavartoja tris kartus: eidamas vandens paviršiumi (6, 20), taikydamas tuos žodžius sau ant kryžiaus (8, 28) ir iškilmingai patvirtindamas: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (8, 58); šitaip visada pažymimas jo išganingasis artumas, grįstas tobula vienybe su Tėvu. Tačiau kitus septynis kartus ištara: „Aš esu“ papildoma žodžiais, susijusiais su pamatine žmogaus gyvenimo tikrove. Tokių žodžių reikšmę galime aptarti tik glaustai.

Pirmiausia Jėzus sako: „Aš esu gyvybės duona“ (6, 35. 48. 51). Iškart pridursime, kad sąvoka „gyvybė“ aiškiai išreiškiama dar dviejuose posakiuose (11, 25; 14, 6) ir numanoma visuose. Žemiškasis gyvenimas yra pamatinė gėrybė, visų kitų gėrybių pagrindas. Jėzus apreiškia, kad amžinasis gyvenimas, kurį sudaro gyviausia bei pilnatviškiausia vienybė su Dievu (plg. 17, 3), yra didžiausias gėris, tobulas išganymas. Jėzaus žodis apie duoną apima tris dvigubus teiginius: 1) Duona išlaiko jus gyvus žemiškajame gyvenime. Amžinąjį gyvenimą gaunate iš manęs. 2) Kad galėtumėte gyventi, jums reikia duonos (maisto); be duonos gyvenimas baigiasi. Kad įgytumėte amžinąjį gyvenimą, jums reikia manęs; negalite duoti tokio gyvenimo patys sau. 3) Kad galėtumėte gyventi, turite valgyti duoną; kas nevalgo, tas miršta. Kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą, turite įtikėti mane; kas netiki, tas pražūva.

Kiti žodžiai, kuriais Jėzus apibrėžia savo asmens prigimtį, struktūruoti panašiai, kaip žodžiai apie duoną, ir turi tokią pat išganingąją reikšmę. Jie dažnai susiejami su vienu iš jo ženklų ir/arba aptinkami vienoje iš jo didžiųjų kalbų; reikšmė paaiškėja iš konteksto.

Kita ištara yra tokia: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (8, 12; plg. 9, 5; 12, 35). Vaikščioti tamsybėse, neturint šviesos, yra labai pavojinga. Jėzus žino tikrąjį tikslą (plg. 8, 14) – Tėvą; jis žengia teisingu keliu ir rodo jį mokiniams. Tolesniais žodžiais: „Aš esu vartai“ (10, 7. 9) Jėzus pasako, kad jis duoda prieigą prie avių (10, 7): tikri ir autentiški Dievo tautos ganytojai yra tik tie asmenys, kuriuos Jėzus įgaliojo ir kurie ateina jo vardu (plg. 21, 14–17). Jėzus taip pat yra avių vartai: tikrai per jį tikintieji suranda gero ir apstaus maisto pilnatviškai gyventi (10, 10). To paties palyginimo aplinkai priklauso ir kiti Jėzaus žodžiai: „Aš – gerasis ganytojas“ (10, 11. 14); jais išryškinamas Jėzaus rūpinimasis savaisiais ligi gyvybės atidavimo bei nusakomas vienas kito pažinimas (10, 14–18).

Žodžiais: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (11, 25) išreiškiamas Jėzaus vaidmuo nugalint mirtį. Dar toliau Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (14, 6). Šia ištara nurodomas Jėzaus vaidmuo artinantis prie Dievo Tėvo, kuris yra vienatinis išganymo ir gyvybės šaltinis; tik per jį įmanoma pasiekti Tėvą, pažinti Tėvą, dalyvauti Tėvo gyvenime.

Paskutine ištara: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (15, 5; plg. 15, 1) tam tikru būdu apibendrinamas Jėzaus ryšys su žmonėmis: tiktai likdamos vynmedyje šakelės gali išlikti gyvos ir duoti vaisių. Klausimas: „Ką tada turėtų daryti žmonės, kad būtų susivieniję su Jėzumi?“ kreipia prie tolesnio skyrelio.

c) Žmonių prieiga prie išganymo

90. Palyginime apie vynmedį Jėzus nurodo du vienybės su juo būdus (savo žodžius ir meilę): „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse...“ (15, 7); ir: „Pasilikite mano meilėje!“ (15, 9). Jėzaus žodžiai apima visą jo atneštą apreiškimą. Jie kyla iš Tėvo (plg. 14, 10; 17, 8) ir pasilieka tame, kuris juos priima tikėdamas į Jėzų (plg. 12, 44–50). Ir šitai yra tikėjimo šerdis: „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje“ (14, 11). Jėzaus meilėje pasilieka tas, kuris ją priima kupinas dėkingumo bei pasitikėjimo ir laikosi jo įsakymo: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (15, 12; plg. 13, 34). Tikėti į Jėzų, jo žodžiais bei meile ir mylėti kitus – tai būdas, kaip pasilikti jame, išlaikyti vienybę su juo, kuris yra gyvybė, t. y. bet kurios gyvybės ir bet kurio išganymo versmė (plg. 1 Jn 3, 23).

Paskutinės ištaros: „Aš esu“ kontekste Jėzus sako: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (15, 15). Jo ryšys su mokiniais atitinka jo ryšį su Tėvu ir yra tobulai asmeniškas, artimas ir nuoširdus. Pasilikti šiame ryšyje su Jėzumi reiškia Jėzaus apreikštą amžinąjį gyvenimą, išganymą. Kaip karštai tokios vienybės trokšta, Jėzus parodo savo didžiosios maldos Tėvui pabaigoje: nuo „meldžiu“ (17, 9. 15. 20) jis pereina prie nepakartojamo ir negirdėto „noriu“ tardamas: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (17, 24).

Tai, kad Dievo apreiškimas sutelktas į patį Dievą ir žmogaus išganymą (plg. Dei Verbum, 2), Jono evangelijoje atsiskleidžia ypač aiškiai.

3.4. Apaštalo Pauliaus laiškai

91. Pauliaus raštai yra seniausi Naujajame Testamente. Juose perteikiama tiesa, Dievo apreikšta Izraelio tautai, atbaigta sulig Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, atsiuntimu ir skelbiama už išrinktosios tautos ribų, nes „nebėra nei žydo, nei graiko“ (Gal 3, 28). Skirtingai nei evangelijoms, vėlesnėms už jo laiškus, Pauliui labiau rūpi ne tiek praeities, kiek gyvenimo Kristuje įgyvendinimas krikščionių bendruomenėse, įsteigtose jo ar kitų, tačiau visose vienijamose tokio pat tikėjimo ir meilės atsako.

Istoriniai atsiminimai apie Jėzų Pauliaus laiškuose labai riboti. Jo raštuose nėra titulų, evangelistų priskirtų žemiškajam Jėzui (mokytojas, rabis, pranašas, Dovydo Sūnus, Žmogaus Sūnus), bet vyrauja pasakymai, kur Prisikėlusysis tiesiogiai įvardijamas kaip Viešpats (Fil 2, 11), Kristus (su tendencija vartoti tai kaip Jėzaus tikrinį vardą; plg. Rom 5, 6. 8; ir t. t.), kaip Dievo Sūnus (Rom 1, 4; Gal 4, 4; ir t. t.), Dievo atvaizdas (2 Kor 4, 4) ir kiti. Pauliaus asmeninio ir pastoracinio dėmesio akiratyje kone išskirtinai yra Viešpaties mirtis bei prisikėlimas ir jų išganomasis poveikis. Jis gyvena „tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Todėl ryžtingai kovoja su visais, kurie „Evangelijos tiesą“ (Gal 2, 5) iškraipo, ir net pasipriešina „Kefui“ (Gal 2, 11). Tam tikra prasme Paulius pradeda ten, kur baigia evangelijos.

Pauliaus liudijimą apie Dievą ir žmogaus išganymą išdėstysime keturiais žingsniais: a) Paulius pažįsta apreiškimą iš savojo pašaukimo ir Bažnyčios tradicijos; b) Dievas apsireiškia nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje; c) išganymas gaunamas ir juo gyvenama Bažnyčioje, Kristaus Kūne; d) išganymo pilnatvė yra prisikėlimas su Kristumi.

a) Paulius pažįsta apreiškimą iš savojo pašaukimo ir Bažnyčios tradicijos

92. Savo ypatingą pašaukimą sujungdamas su tai, ką skelbė ir kuo gyveno Bažnyčia, kurią jis anksčiau žiauriai persekiojo (1 Kor 15, 9; Gal 1, 13; Fil 3, 6), Paulius įsilieja į Bažnyčios bendrą tradiciją bei tikėjimą. Nors ir suvokdamas, kad Evangelijos tiesą gavo asmeniškai išskirtiniu būdu (Gal 1, 11–17; 1 Kor 15, 8), jis vis dėlto jaučia poreikį sujungti ją su visa krikščionių bendruomene. Pauliaus santykis su Kristų tikinčiaisiais yra ne tik duodančiojo tėvo (1 Kor 4, 15; Gal 4, 19), bet ir pirmiausia žmogaus, skolingo pirmtakams, kurie jam yra padavę dešines draugystės ženklan (Gal 2, 9), santykis. Jėzų ir Pauliaus apaštališkąją veiklą skiria apie dvidešimt bažnytinio gyvenimo Jeruzalėje, Samarijoje, Damaske ir Sirijos Antiochijoje metų. Šiuo laikotarpiu tikėjimas į Jėzų leido vis gilesnes šaknis į pirmųjų krikščionių protus bei širdis, netrukus įgaudamas savo pradinę tapatybę, nors vėliau dar prireikė ir paaiškinimų. Paulius buvo daug skolingas šiai plėtrai ir toms Bažnyčioms. Tad jis, nors ir primygtinai pabrėžia, kad Kristaus jam tiesiogiai adresuoto pašaukimo visiškai pakanka jo Evangelijos tiesai laiduoti, nelaukiant ankstesnių apaštalų patvirtinimo (Gal 1, 11–17), vis dėlto jaučia poreikį gautąjį apreiškimą sujungti su bendruoju paveldu, todėl aplanko Kefą (Gal 1, 18) ir išdėsto savo mokymą, kad kartais nebėgtų ar nebūtų „bėgęs veltui“ (Gal 2, 2). Sykiu, išryškindamas savo apaštališkojo darbo reikšmę („daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso“, 1 Kor 15, 10), Paulius nebijo pareikšti: „Taigi ar aš, ar jie, – taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote“ (1 Kor 15, 11).

Todėl jis atmeta visas vietinio separatizmo formas, tolinančias nuo kitų Bažnyčių, ir korintiečių klausia: „Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? Ar tik jus vienus pasiekė?“ (1 Kor 14, 36). Korinto Bažnyčioje daug susiskaldymo: grupelės, kurios kreipiasi, taip pat polemiškai, į įvairias bažnytines asmenybes (sk. 1–4); tos pačios Viešpaties Vakarienės šventimas išsiskirsčius į sluoksnius (1 Kor 11, 17–34); ginčai dėl to, kieno charizmos didesnės (sk. 12–14). Toks susiskaldymas rodo, koks svarbus yra Pauliaus pasveikinimas pradžioje: „Dievo Bažnyčiai Korinte, <...> pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus“ (1, 2). Ši bendruomenė, paženklinta nedarnos pavojaus, Pauliaus pagrįstai raginama atminti itin svarbius vienybės veiksnius – nepadalytą Kristų (1, 13), krikštą vienoje Dvasioje (12, 13), Eucharistiją (10, 14–17; 11, 23–34), meilę (8, 1; 13; 16, 24).

b) Dievas apsireiškia nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje

93. Dievo Sūnaus mirtis ant kryžiaus yra Pauliaus skelbiamos apreikštosios tiesos šerdis (1 Kor 2, 1–2). „Žodis apie kryžių“ (1 Kor 1, 18) prieštarauja žydų ir graikų lūkesčiams (1, 22–23). Savo „išmintimi“ besididžiuojančių graikų pagyroms jis priešpriešina kryžiaus „kvailystę“ (1, 23). Paulius reaguoja ir į galatų legalizmą: prie Kristaus nieko nevalia pridurti, nė įstatymo, kurį Dievas davė kaip parengiamąjį elementą, o Kristus įvykdė bei pranoko.

Stebėtina, kad Paulius, kritikuodamas korintiečius dėl tenkinimosi savimi, neapeliuoja į prisikėlimą, galėjusį puikiai atsverti kryžiaus papiktinimą. Prisikėlimas Pauliaus skelbiamoje Evangelijoje nepakartojamai svarbus (be prisikėlimo skelbimas ir tikėjimas tušti, 1 Kor 15, 14), tačiau korintiečių triumfalizmo akivaizdoje jis norėjo priminti, kad kelias į Velykas veda per Golgotą. Iškalbinga, kaip, kalbėdamas apie Nukryžiuotąjį, Paulius vartoja atliktinį dalyvį (participio perfetto) (estauroménos: 1, 23; 2, 2; Gal 3, 1), norėdamas parodyti, jog Kristus, nors jau ir pašlovintas, vis dar tebėra ir nukryžiuotasis. Tad akivaizdu: Dievas galutinai apsireiškia Kristaus kryžiaus papiktinimu pasirodydamas kaip malonės Dievas, pirmenybę teikiantis silpniesiems, nusidėjėliams ir toli esantiesiems. Jis yra ir veikia ten, kur jo neįmanoma įsivaizduoti, – mirti ant kryžiaus pasmerktame Jėzuje iš Nazareto.

Tačiau „mirtis jam nebeturi galios“ (Rom 6, 9). Pažymėtina dar ir tai, kad Paulius prisikėlimo nepateikia atsietai nuo kryžiaus. Nukryžiuotasis absoliučiai tapatus Prisikėlusiajam, nėra pertrūkio tarp to, kuris „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“, ir to, kurį Dievas išaukštino ir kuriam padovanojo „vardą, kilniausią iš visų vardų“, būtent „Viešpaties“ (Kyrios: Fil 2, 8–9. 11). Jei būtų žvelgiama vien į Nukryžiuotąjį, tarp Jėzaus ir drauge su juo pasmerktų dviejų kitų nusikaltėlių, tarp jo ir nukryžiuoto didvyrio Spartako nebūtų jokio skirtumo. Kita vertus, jei būtų žvelgiama vien į Prisikėlusįjį, rastųsi abstrakti, susvetimėjusi, kelią (crucis), kurį reikia nueiti, kad pasiektum šlovę, užmiršusi religija. Kad ir kaip būtų, suvokti Nukryžiuotojo gyvybingumą Paulių įgalino susitikimas su mirties nugalėtoju Kristumi, o ne atvirkščiai. Tai tapo įmanoma ir per asmeninę apaštalo patirtį (Gal 1, 15–16; 1 Kor 9, 1; 15, 8), ir per Bažnyčią (1 Kor 11, 23; 15, 3: „Aš jums perdaviau, ką esu gavęs“).

c) Išganymas apreiškiamas ir juo gyvenama Bažnyčioje, Kristaus Kūne

94. Pamatinė ir nepakartojama darna tarp įvairovės ir vienybės krikščionių bendruomenėje paskatino Paulių pasitelkti „kūno“ metaforą Kristaus Bažnyčios slėpiniui pagilinti. Toks požiūrius Naujajame Testamente būdingas tik Pauliui (1 Kor 12, 12–27; Rom 12, 4–5). Jis itin plėtojamas Laiške kolosiečiams (1, 18. 22. 24; 2, 9–19) ir Laiške efeziečiams (2, 15–16; 4, 4. 12–16; 5, 28–23), daugelio egzegetų priskiriamiems vėlesnei „Pauliaus mokyklai“.

Kalbėdamas apie krikščionis kaip apie „Kristaus Kūną“, Paulius peržengia paprasto palyginimo ribas: Kristaus nariai yra viena su juo, Bažnyčia yra kūnas „jame“. Ji nėra individų sumos ir jų bendradarbiavimo vaisius, nes yra pirmesnė už visus jos narius. Todėl ir rezultatas yra ne kas nors, kas neutralu (hen), bet tai, kas asmeniška (heis): „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena (heis) Kristuje Jėzuje (Gal 3, 28).

Šia ištara mokoma, jog „visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13). Tarsi iš anksto rengdamas šios metaforos vartojimui, Paulius pabrėžė pirminį tokios vienybės šaltinį: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur“ (1 Kor 12, 4–6). Taip pabrėžiama, kad skirtumai, harmonizuoti Bažnyčios vienybėje, atspindi pradinę dieviškąją vienybę, kurioje šaknijasi. Šitai taip pat įgalina suprasti brangų baigiamąjį palaiminimą 2 Kor 13, 13: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ Šis Pauliaus palinkėjimas pradedamas ne Dievu Tėvu, bet Jėzumi Kristumi, nes tik jis įvedė mus į Trejybės slėpinį (Rom 8, 39). Galiausiai pabrėžtina ir Šventosios Dvasios užduotis kurti bendrystę, nes jai tenka amžių tėkmėje įgyvendinti išganymo darbą: „Šitaip per Jėzų Kristų pagonims atiteko Abraomo palaiminimas, ir mes tikėjimu gavome pažadėtąją Dvasią“ (Gal 3, 14). Tad visi girdomi ta pačia Dvasia (1 Kor 12, 13) ir sudaro brolišką bendruomenę, įvairią, bet vieningą. Neįkainojama tokios vienybės, įveikusios net seną skirtumą „tarp žydo ir graiko“ (Rom 10, 12; 1 Kor 1, 24; 12, 13; Gal 3, 28), dovana įpareigoja pradėti gyventi „atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4) tarnaujant „atnaujinta Dvasia“ (Rom 7, 6) taip, kad: „kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17).

d) Išganymo pilnatvė yra prisikėlimas su Kristumi

95. Vienybė su Kristumi, kuria Kristaus Kūne, Bažnyčioje, gyvenama drauge su kitais tikinčiaisiais, neapsiriboja žemiškuoju gyvenimu; priešingai, Paulius sako: „Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 19). Ilgiausiame iš visų jo laiškų skyriuje (1 Kor 15, 1–58) jis mėgina pagrįsti ir paaiškinti iš Kristaus prisikėlimo kylantį krikščionių prisikėlimą. Ryžtingai tvirtina: „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis“ (1 Kor 15, 20. 22). Tikėjimas prisikėlimu su Kristumi, amžinąja bendryste su juo ir Tėvu yra Pauliaus skelbimo pamatas ir horizontas. Jis giliai paveikia dabartinį žemiškąjį gyvenimą, suteikia jėgų pakelti sunkumus bei kančias žinant, kad „triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Kor 15, 58). Savo seniausiame laiške Paulius aiškina tesalonikiečiams: „Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4, 14); ir: „kad <...> nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties“ (1 Tes 4, 13).

Paulius to gyvenimo neaprašinėja, bet tiesiog patvirtina: „Visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4, 17; plg. 2 Kor 5, 8). Tokį tikėjimą ir tokią viltį jis laiko dideliu padrąsinimu bei paguoda ir šio teksto pabaigoje sako Tesalonikos krikščionims: „Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais“ (1 Tes 4, 18). Žvelgdamas į savo mirtį, Paulius teigia: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1, 23). Kaip išganymo pilnatvė aikštėn iškyla buvimas su Kristumi, kuris yra su Tėvu, t. y. galutinė ir tobula gyvenime bendrystė su Juo ir Jame bei su visais nariais (plg. 1 Kor 15, 28; taip pat Jn 17, 3. 24).

3.5. Apreiškimas Jonui

a) Įžanga: ypatinga ir įtaigi apreikštoji tiesa

96. Apreikštoji tiesa Apreiškime Jonui vadinama „Jėzaus Kristaus Apreiškimu, kurį Dievas jam davė“ (Apr 1, 1). Knygoje ši apreikštoji tiesa, Tėvo dovanota Jėzui Kristui, laipsniškai patikslinama kaip kūrybinė ir išganomoji iniciatyva, planas, kuris, gimęs Dievo viduje, vėliau įgyvendinamas Dievo išorėje žmogaus lygmeniu. Planą įgyvendina pats Dievas, Jėzus Kristus, įkvėptasis Dievo Žodis. Galima nurodyti šio kūrybinio išganomojo plano objektą: tai – DievoKaralystė, kuri, sugalvota Dievo, aprėpia visą sukurtąją visatą ir žmogaus istorijoje plėtojama per Kristų bei krikščionis, kol skatinama bei palaikoma Dievo žodžio pasieks savo eschatologinę viršūnę – Naująją Jeruzalę (plg. Apr 21, 1–22, 5).

Dievo Karalystės plėtojimasis istorijoje vyksta dialektiškai: egzistuoja radikali priešprieša, virstanti įnirtinga kova tarp „Kristaus sistemos“, apimančios Jėzų Kristų bei jo sekėjus, ir blogio „žemiškosios sistemos“, įkvėptos ir palaikomos demono, kuris siekia įgyvendinti Dievo Karalystei priešingą savo karalystę. Kova galop baigsis galutiniu visų blogio veikėjų pranykimu ir visišku Dievo Karalystės įsigalėjimu „naujo dangaus ir naujos žemės“ (Apr 21, 1) galutinėje aplinkoje, kai balsas nuo Dievo Karalystės sosto iškilmingai paskelbs: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 3–4). Tai gražiausias įgyvendintos Dievo Karalystės nusakymas.

Tačiau Apreiškimo Jonui autorius puikiai supranta, koks bendrai yra konkretus žmogus ir su kokiais milžiniškais sunkumais krikščionis susiduria priešiškų „žemiškosios sistemos“ iniciatyvų akivaizdoje. Tai jį verčia pabrėžti, kad Dievo Karalystė tikrai bus įgyvendinta. Karalystė bus įgyvendinta žemėje, žmogaus zonoje, ligi galo pilnatviškai, kaip numatyta aukščiausiame Dievo lygmenyje.

Tad priešais akis turime ir Dievo Karalystės turinio visumą, ir tai, kaip ji konkrečiai formuojasi. Abu aspektai, sujungti į visumą, vienas kitą papildo ir teikia įtikinamą bei vieningą Dievo Karalystės bei jos tapsmo vaizdą. Šią Apreiškimui Jonui būdingą apreikštąją tiesą dabar panagrinėsime išsamiau.

b) Dievo Karalystė įgyvendinama pagal kūrybinį išganomąjį planą

97. Pirmus Karalystės daigus jau knygos pradžioje atskleidžia iškalbinga scena: kreipdamasis į nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų Kristų, kuris laikomas čia ir dabar esamu bei artimu, liturginis susirinkimas susijaudinęs dėkoja už gautąsias dovanas: „Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen“ (1, 5–6). Mylimas Jėzaus Kristaus krikščionis suvokia, kad per Kristų ir Jame jis tampa Dievo Karalyste. Ta Karalystė plėtojasi ir formuojasi, yra ne užbaigta, bet pradėta: tarp krikščionio ir Jėzaus Kristaus egzistuoja abipusė meilės priklausomybė, lydima krikščionio kunigiškosios atsakomybės, darančios jį tarpininku tarp Dievo, Kristaus ir žmogiškosios tikrovės.

Tačiau pirma liturginio susirinkimo šitokio pareiškimo minima priešinga karalystė. Teikdamas trejybinį palaiminimą susirinkimui, Jonas priduria: „... ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmgimio, žemės karalių valdovo“. Greta Dievo ir Kristaus Karalystės išnyra priešiška karalystė: „žemės valdovai“ Apreiškime Jonui (plg. Apr 6, 15; 17, 2; 18, 3. 9; 19, 19) žymi Dievo Karalystei priešiškus galios centrus, būdingus „žemiškajai sistemai“. Tarp krikščionių, priklausančių Dievo Karalystei, ir blogio karalystės kyla susipriešinimas, paskatinsiantis krikščionis kaip Kristaus kunigus jungtis prie Kristaus Avinėlio pergalingo priešinimosi (plg. Apr 5, 6–10).

Dievo Karalystę istorijoje plėtoja Kristus Avinėlis. Iškilmingai pristatytas iš ketvirtosios Evangelijos paimtu terminu „Avinėlis“ (plg. Jn 1, 29. 36), jis ne tik turi galią panaikinti „pasaulio nuodėmę“ (plg. Jn 1, 29), bet ir nugalėti bei sunaikinti visą demono sukurtą blogį ir pozityviai dalytis su visais žmonėmis, norinčiais jam priklausyti, Šventąja Dvasia, kurios nešėjas jis yra (plg. Apr 5, 6). Dangiškasis Tėvas jam iškilmingai patiki visą kūrybinį išganomąjį Karalystės planą (plg. Apr 5, 7). Ir jis vadovaus savo kunigams, visų tų, kurie sudaro Karalystę, tarpininkams. Karšta meilė, vienijanti Kristų ir krikščionis, kurie kaip pradėta Karalystė jo laikosi, bendradarbiaujant vis auga ir plėtojasi.

Apreiškimo Jonui autorius linkęs maksimaliai pabrėžti tą karštą meilę, sau būdingu stiliumi įtraukdamas ją į žmogiškos sužadėtinių meilės schemą. Tarp Kristaus ir jo Karalystės dalyvių stiprėja abipusiškumas, išsiskiriantis šviežumu, radikalumu, perkeičiančia jėga ir „pirmosios meilės“ (plg. Apr 2, 4–5) švelnumu, „pavydžia meile“ (plg. Apr 3, 19). Jėzus Kristus to reikalauja absoliučiai (plg. Apr 2, 4–5). Akivaizdu, kad Dievo Karalystė, kurią statydinti jis pašauktas, bus meilės Karalystė.

Kristaus ir jam priklausančiųjų karšta abipusė meilė rutuliojasi lygiagrečiai su jų bendradarbiavimu siekiant nugalėti blogį ir maksimaliai įgyvendinti gėrį, įgalinsiantį krikščionis savo meilėje Jėzui Kristui pereiti nuo sužadėtuvių prie sutuoktuvių. Pereidamas iš konflikto tarp „Kristaus sistemos“ ir „žemiškosios sistemos“ lygmens į galutinės atbaigos lygmenį, autorius, kupinas didelio džiaugsmo, regi visišką Dievo Karalystės įgyvendinimą ir girdi dangišką balsą, tariantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, Karalystė ir jo Mesijo valdžia“ (Apr 12, 10). Puikiai pažindamas triuškinantį blogio spaudimą – apie tai kalbės vėliau, – Apreiškimo Jonui autorius tvirtai įsitikinęs tokia teigiama istorijos pabaiga. Mintis apie įgyvendintą Dievo Karalystę jį taip sujaudina, kad vienoje iš gražiausių knygos doksologijų (plg. 19, 1–9) karštai prabylama: „Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę! Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi. Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbais“ (Apr 19, 6–8). Apsivilkę bendradarbiavimo su Kristumi „teisiais darbais“, krikščionys laikomi sužadėtine, kuri ruošia savo vestuvių drabužį. „Avinėlio vestuvės“ įvyks tada, kai bendromis Jėzaus Kristaus ir jam priklausančiųjų pastangomis bus pašalintas visas pasaulio blogis, visi piktadariaisunaikinti ir visiems perteikta Kristaus naujybė. Krikščionys, parengti Dievo palytėjimo, mylės Jėzų Kristų taip, kaip Jėzus Kristus juos mylėjo ir myli. „Sužadėtinė“ taps „nuotaka“.

Tai – Naujosios Jeruzalės, jau įgyvendintos Dievo Karalystės, stebuklas. Krikščionims nebereikės dėti pastangų tapti Dievo Karalyste, jie bus visaverčiai jos dalininkai ir mėgausis jos pilnatve. Šitai puikiai nusakoma pabaigoje (plg. Apr 22, 1–5). Pagrindinėje Naujosios Jeruzalės aikštėje stovi vienintelis sostas, „Dievo ir Avinėlio sostas“ (Apr 22, 1c). Iš sosto trykšta „gyvybės vandens upė, tvaskanti kaip krištolas“ (plg. Apr 22, 1ab), Šventosios Dvasios simbolis. Tekanti upė leidžia išdygti ir augti „gyvybės medžiui“ (Apr 22, 2c), nebe kaip vienam augalui (plg. 2, 7 ir Pr 2, 9; 3, 22. 24), bet kaip gyvybės giriai „vienoje ir kitoje upės pusėje“ (Apr 22, 2b). Dalyvaujant Dievui Tėvui, Sūnui ir Dvasiai, vyksta, galima sakyti, „trejybinis potvynis“, žmones užliejantis gyvybe ir begaline meile. Žmonėms, laimingiems, kad jie visapusiškai yra Karalystė ir, vadinasi, galintys mylėti be ribų, nebereikia „nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius“ (Apr 22, 5). Štai koksai yra didysis įgyvendintos Dievo Karalystės planas.

c) Tiesos pagilinimas „tiesakalbiškumu“

98. Apreiškimo Jonui didžioji apreikštoji tiesa apie Dievo Karalystę pagilinama dešimtkart pasitaikančiu žodžiu „teisus“. Juo, susijusiu su Dievo Karalystės apreikštąja tiesa, išryškinamas ir pabrėžiamas artimas ryšys tarp plano Dievo viduje ir jo įgyvendinimo Dievo išorėje, konkrečioje žmogaus istorijoje. Iš to kyla krikščionio kelyje viltis. Nepaisant blogio skausmingo spaudimo, mūsų Dievo „Karalystė ir jo Mesijo valdžia“ (Apr 12, 10) toli gražu nėra išsisklaidantis sapnas, bet pasirodys visa savo tikrove.

Dievo Tėvo tiesakalbiškumas

Dievo Tėvo atžvilgiu sąvoka „teisus“ pavartojama keturis kartus. Pirmą kartą ji taikoma jam kaip asmeniui. Kankiniai, jau turintys tiesioginį ryšį su Dievu, konstatuoja nenykstantį blogio buvimą pasaulyje ir susijaudinę ryžtingai kreipiasi į Dievą didžiu balsu: „Kaip ilgai, šventasis ir tiesakalbis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!“ (Apr 6, 10). Dievą tiesiogiai regintys kankiniai mato jo absoliučią visagalybę, dėl to jis yra visko „suverenas“; mato, kad Dievas yra „šventas“ ir, kaip toks, iš pagrindų priešingas blogiui bei nenumaldomai trokšta jį pašalinti; mato, kad Dievas yra „tiesakalbis“, kad tarp to, kas jis yra, kaip toks, ir jo darbų istorijoje egzistuoja absoliuti darna, ir sutrikę klausia, kaip ilgai jis dar dels. Dievas nuramindamas atsako: jis tikrai nugalės blogį, tačiau tai įgyvendins laipsniškai pagal savo planą. Tuo metu kankiniai iškart tampa tiesioginiais Kristaus prisikėlimo dalininkais – tai simbolizuoja jiems dovanojamas „baltas drabužis“ (Apr 6, 11).

Šitai patvirtinama ir paaiškinama sąvoką „tiesakalbis“ taikant veiksmams, kuriais Dievas savo planą įgyvendina istorijoje. Tai – „keliai“ (plg. Apr 15, 3) ir įvertinamieji „nuosprendžiai“ (plg. Apr 16, 7; 19, 2), kuriais Dievas susiejamas su žmogaus tapsmu ir kuriais, kaip „tiesakalbiškais“ [teisingais], aukščiausiu mastu garantuojamas atitikimas tarp Dievo, kaip tokio, ir jo veiksmų.

Kristui būdingas tiesakalbiškumas

99. Kai dovana, kalbant apie Dievo Karalystės planą, iš Jėzaus Kristaus atitenka žmonėms, triskart pasitaiko žodis „tiesakalbis“ (Apr 3, 7. 14; 19, 9), įgalinantis geriau suprasti pačią Karalystę ir jos tapsmą.

Pirmąkart aptinkame šį žodį Jėzui save vadinant „Šventuoju, Tiesakalbiu“ (plg. Apr 3, 7), taip jis prilygina save Tėvui, kuriam kankiniai šaukė: „Šventasis ir tiesakalbis Valdove“ (Apr 6, 10). Kaip „Šventasis“, Jėzus, kaip ir Tėvas, turi dievystės pilnatvę. Kai Tėvas ir Jėzus įžengia į žmonių istoriją, jiedu abu apibūdinami titulu tiesakalbis minėtąja jų dievystės ir įsitraukimo į istoriją tobulo atitikimo prasme. Jų sąlytis su žmonėmis didžiajame Dievo plane nevyks žemesniu lygmeniu.

Žvelgiant į žmonėms įsipareigojusį Jėzų Kristų, išnyra dar vienas jo buvimo istorijos konkretybėje aspektas – jo teikiamas Tėvo liudijimas. Kaip „gyvasis Žodis“ jis tiesiogiai regi begalinį Tėvą, kaip „įsikūnijęs Žodis“ palaiko artimą sąlytį su žmogumi, suprasdamas jį ligi giliausių klodų. Tad jo liudijimas begalinį Tėvo, kurį jis regi, turtingumą gali priartinti prie žmogaus ten, kur jis yra, ir atsižvelgiant į tai, koks jis yra. Vadindamas save „ištikimuoju ir tiesakalbiu Liudytoju“ (Apr 3, 14), jis pabrėžia, kad jo „ištikimas“ liudijimas visiškai atitinka begalinį Tėvo turtingumą ir sykiu palaiko artimą ryšį su žmogumi. Negana to, apibūdinimu tiesakalbis parodoma, kad Jėzus Kristus į savo liudijimą įtraukia savo dievystės bei žmogystės pilnatvę. Begalinis Tėvo turtingumas, apreiškiamas Jėzumi Kristumi, suteikia didžiojo Karalystės plano apreikštajai tiesai tankio ir svorio.

Dinamiškame kontekste, kuriame Kristus ir jo sekėjai kovoja su žemiškąja sistema siekdami išrauti blogį ir įskiepyti gėrį, Kristus vadinamas „ištikimu ir tiesakalbiu“ (plg. Apr 19, 11), taip parodant jo ištikimybę Tėvo planui ir jo didžiausias dieviškąsias bei žmogiškąsias pastangas jį įgyvendinti. Kai kurie to tiesakalbiškumo aspektai nurodomi ir pabrėžiami: priekin jį varo deganti meilė („akys švietė kaip ugnies liepsna“: Apr 19, 12) Tėvui ir žmonėms; jis atiduoda gyvybę, kad atliktų užduotį („apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu“: Apr 19, 13a); jo vardas lieka nežinomas, iš pradžių yra paslaptis (Apr 19, 12c). Tačiau kai jo žodžiu („dviašmeniu kalaviju“: Apr 19, 15) visiems, kurie jį priima, įspaudžiama jo žymė, jo vardas tampa žinomas ir viešai įvardijamas – „Dievo Žodis“ (Apr 19, 13b). Tas gyvas ir tobulas „Dievo Žodis“, kurį Jėzus Kristus turi savyje ir, kaip įsikūnijęs Logos, yra pats (plg. Jn 1, 1. 14), per žmonėms adresuojamą jo žodį įspaudžiamas visiems jį priimantiems žmonėms – taip jiems suteikiama kristologinė naujybė. Galiausiai visa perkeičiama jame, dovanotame Žodyje.

Įkvėptųjų ir įkvepiančiųjų žodžių tikrumas

100. Pirmoje iš trijų vietų, kur „tikrumas“ taikomas žodžiams (Apr 19, 9), aiškindamas angelas sako Jonui: „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!“ Visi Apreiškimo Jonui žodžiai iš esmės yra Dievo žodžiai; jie pereina Jėzui Kristui, gyvajam Dievo Žodžiui, ir jame sutankėja; iš Jėzaus Kristaus per Šventąją Dvasią jie spinduliuojami žmonėms ir juos pasieka. Tie žodžiai vadinami „tikrais“, nes geba perteikti bei dovanoti žmogui visus Dievo ir Kristaus turimus lobius.

Antroje vietoje literatūrinė formuluotė sudėtingesnė. Vienas po kito seka tiesioginis Dievo įsikišimas, toliau kalba aiškinantysis angelas ir pabaigoje vėl įsiterpia Dievas: „Sėdintysis soste tarė: Štai ašvisa darau nauja! Ir sako (aiškinantysis angelas): Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri. Ir jis (soste sėdintis Dievas) pasakė: Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga...“ (Apr 21, 5–6). Soste sėdinčio Dievo, Prado, lemiančio visą apreikštosios tiesos plėtrą ir Karalystės tapsmą, iškilminga ištara parodomas nuolatinis Jį veikti skatinantis ketinimas: Jis trokšta visame kame, pradedant nuo žmogaus, įspausti Kristaus naujybę. Aiškinančiojo angelo žodžiais Jonui pabrėžiama to, kas užrašytina, vertė: visi šie Dievo žodžiai (plg. Apr 19, 9), įskaitant paskutinius ištartuosius, „yra patikimi“, nes atitinka Dievo ketinimą perduoti juos žmonėms per Jėzų Kristų. Kadangi jiems būdingas dinamiškas turinys, visiškai sutampantis su Dievo reikalavimais ir žmogaus siekiais, jie vadinami „tikrais“, nes jais atnešamas ir įgalinamas naujas gyvenimas Kristuje.

Pasiekę savo eschatologinį tikslą, Apreiškime Jonui pateikiami Dievo žodžiai gali būti laikomi „įvykdytais“. Tai iškilmingai patvirtinama Dievo, kuris toks artimas žmogaus istorijai, kad tarsi sutampa su jos pradžia ir pabaiga. Dievo žodžiai, „tapdami“, yra laikotarpyje tarp „alfos“ ir „omegos“, „pradžios“ ir „atbaigos“, dinamiškai plėtodamiesi bei spinduliuodami savo kristologinį turinį. Ir per tuos tampančius žodžius Dievas visa daro „nauja“.

Trečia vieta, kur tikrumas taikomas žodžiams, yra paskutiniame knygos puslapyje. Aiškinantysis angelas dar kartą paskelbia: „Šie žodžiai yra patikimi ir tikri“ (Apr 22, 6). Visiško sutapimo su Dievo ketinimu ir Dievo visiško įsipareigojimo per Kristų savo dievyste tarnauti žmonėms reikšmė čia papildoma nuoroda į knygą, kuri buvo skaitoma susirinkimui. Tinkamai išklausyti įkvėptieji žodžiai juos priimančiajam tampa įkvepiančiaisiais įskiepydami jam Kristų, Naująjį, kuris atnaujina.

Taip ratas užsidaro. Visa išeina iš Dievo Tėvo ir pereina Jėzui Kristui, gyvajam Tėvo Žodžiui. Jėzus Kristus, gyvasis Žodis, tampa pasiųstu ir dovanotu žodžiu, t. y. žodžiu, kuris turinio pažiūriu išeina iš jo paties, pasiekia žmones ir įdiegia jiems naują gyvenimą. Iš kristologinio lygmens, kuris formuojasi bei plėtojasi žmonėse, laipsniškai vesdamas juos į nenusakomą vienybę su Jėzumi Kristumi, gyvuoju Žodžiu, pasiekiamas dangiškasis Tėvas.

4. Pabaiga

101. Šventojo Rašto skaitytojui negali nepadaryti įspūdžio tai, kad literatūrine forma ir sąsaja su istorija tokie skirtingi tekstai priklauso vienam kanonui ir perteikia tą pačią tiesą, pilnatviškai išreikštą Kristaus asmeniu.

a) Senojo Testamento literatūrinės ir teologinės ištaros

Senojo Testamento įvairių literatūrinių tekstų studijos atskleidė nepaprastą Dievo reiškimosi istorijoje įvairovę. Raštai liudija, kad Dievas panoro bendrauti su žmonija per įvairius tarpininkus.

– Pats sukūrimo darbas atspindi Dievo norą būti Dievu „žmogui“: Dievas imasi iniciatyvos reikštis kuriamuoju darbu, kuris bibliniame pasakojime vadinamas „geru“ (Pr 1, 31); sykiu pabrėžiama, kad tas darbas išsyk susiduria su blogio klausimu (Pr 3, 1–24).

– Dievas dažnai išganingai reiškiasi ir ypatingoje Izraelio istorijoje: išlaisvina iš Egipto vergijos ( 14), iš stabmeldystės ( 20; Įst 5), dovanoja Įstatymą, kuriuo Izraelis mokomas artimo meilei atviro gyvenimo (Kun 19).

– Pranašų raštijoje pranašų žodis laikomas įkvėptu (knygų įžangos, pasiuntimo, pranašavimo formulės). Pranašų pranašystėmis išreiškiami ir Dievo reikalavimai, apreikšti tautai istorijos vingiuose, ir Viešpaties ištikimybė nepaisant Izraelio kaltės.

– Išminties raštijoje atspindimi galimi konfliktai tarp tiesos siekiančių senovės kultūrų ir Izraeliui dovanoto ypatingo apreiškimo. Visoms išminties tradicijoms būdinga pateikti Izraelio išmintį kaip iškilią apreikštosios tiesos apraišką. Pirmiausia helenizmo epochoje Izraelio išmintis, susidūrusi su graikų filosofinėmis sistemomis, linksta siūlyti nuoseklią minties sistemą, pabrėžiančią Toros moralinę bei teologinę vertę ir siekiančią paskatinti širdį bei protą pritarti.

– Himnai, ypač psalmės, apima visus anksčiau minėtus matmenis: Psalmyne aukštinamas Dievas kaip Kūrėjas ir Gelbėtojas, kaip veikiantis istorijoje, Dievas kaip tiesos versmė, sykiu kviečiant tikinčiuosius ištikimam, teisiam ir teisingam gyvenimui.

b) Naujojo Testamento teologinės ištaros

102. Naujojo Testamento knygomis siekiama vesti skaitytoją į susitikimą su Kristumi, „Tėvo Apreiškėju“, išganymo šaltiniu ir galutine tiesos apraiška. Tai daroma įvairiais būdais.

– Sinoptinėse evangelijose, kurių redaktoriai remiasi tiesioginiais istoriniais liudijimais, parodoma, kad Jėzus iš Nazareto „išpildė“ visus Izraelio lūkesčius: jis yra Mesijas, Dievo Sūnus, išganymo tarpininkas. Pašventintas Dvasia, savo mirtimi ir prisikėlimu jis pradeda naują laiką – Dievo Karalystę.

– Jono evangelijoje parodoma, kad Kristus yra Dievo žodžio pilnatvė, Žodis, apreikštas mokiniams, gaunantiems pažadėtąją Dvasios dovaną.

– Pauliaus laiškai grįsti autoritetu apaštalo, kuris, remdamasis savo asmenine susitikimo su Kristumi patirtimi, skleidžia Evangeliją tarp pagonių ir, pasitelkdamas naują žodyną, siūlo Kristaus darbą savo meto kultūroms.

– Pasak Apreiškimo Jonui, Jėzus, kuriam dovanoti įkvėptieji žodžiai (plg. Apr 1, 1), yra didžiausia Tėvo dovana. Tarp Dievo trokštamos Karalystės plano ir jo įgyvendinimo žmogaus istorijoje per Kristų egzistuoja absoliuti atitiktis. Kai įkvėptieji žodžiai bus visi įgyvendinti, istorijoje sunaikinus įsikerojusį blogį ir įdiegus Kristaus įstabius darbus, Dievas, turėdamas priešais akis tuos žodžius, iškilmingai paskelbs: „Įvyko!“ (Apr 21, 6).

c) Kanoninės prieigos prie Rašto būtinybė ir būdas

103. Dogminėje konstitucijoje Dei Verbum (12) ir posinodiniame paraginime Verbum Domini (40–41) nurodoma, jog suvokti Rašto visą teologinę ir dvasinę prasmę įmanoma tik atsižvelgiant į visą Rašto kanoną. Bet kuri biblinė tradicija aiškintina savo kanoniniame kontekste, leidžiančiame įžvelgti diachroninius ir sinchroninius saitus su kanono visuma. Šitaip kanonine prieiga atskleidžiami ryšiai tarp Senojo Testamento ir Naujojo Testamento tradicijų.

Nepaisant anksčiau nusakytos įvairovės, Rašto kanonas susijęs su vienintele Tiesa – Kristumi, kurį apaštalų liudijimas pripažįsta esant Dievo Sūnumi, Tėvo Apreiškėju ir žmonių Išganytoju. Toks teiginys yra viso kanono viršūnė, į kurią „linksta“, taip sakant, visi jį sudarantys dėmenys. Kitaip tariant, Rašto kanonas yra tinkamas kiekvienos jį sudarančios tradicijos aiškinimo kontekstas: įtraukta į kanoną, bet kuri dalinė tradicija įgyja naują kontekstą, atnaujinantį jos prasmę.

Tokia „kanonine logika“ atsižvelgiama į tarp Naujojo ir Senojo Testamentų egzistuojančius ryšius: Kristaus gyvenimo ir darbų sąsajai su Senojo Testamento tradicijomis išreikšti Naujojo Testamento tradicijose pasitelkiamos sąvokos „būtinybė“ ir „išsipildymas“ (plg. Mt 26, 54; Lk 22, 37; 24, 44). Rašto turinys, kad būtų tikras, turi būtinai išsipildyti, ir tas išsipildymas visiškai įgyvendintas Kristaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu (Jn 13, 18; 19, 24; Apd 1, 16). Pats Jėzaus asmuo suteikia galutinę prasmę labai skirtingoms tradicijoms: tai, pavyzdžiui, regime Luko evangelijos 24-ojo skyriaus pasakojime, kur Jėzus asmeniškai parodo, kad jo individuali istorija apšviečia Toros, pranašų ir psalmių tradicijas. Kristaus asmuo atsiliepia į Izraelio lūkesčius ir atbaigia Dievo apreiškimą. Kristumi „apibendrinamos“ ir susiejamos pirmosios Sandoros pagrindinės figūros: jis yra Tarnas, Mesijas, Naujosios Sandoros tarpininkas, Išganytojas.

Kita vertus, Kristus galutinai ir nepranokstamai išreiškia apreikštąją tiesą, kuri laipsniškai atskleista rašytinėse tradicijose pirmosios Sandoros kontekste. Kristaus tiesa, pateikta Naujojo Testamento tradicijose, neperskiriamai susieja pirmų mokinių tiesioginį liudijimą su to liudijimo priėmimu Dvasioje pirmosiose krikščionių bendruomenėse.

Kokia yra esminė tos tiesos apie Dievą ir žmonių giminės išganymą, tiesos, kuri yra dieviškojo apreiškimo šerdis ir yra visiškai bei galutinai išreikšta Jėzuje, žinia? Atsakymą į šį klausimą teikia Jėzaus elgesys. Jis apreiškia Dievą, kuris yra Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia (Mt 28, 19), Dievą, kuris yra tobula bendrystė ir gyvena joje. Jėzus kviečia savo mokinius gyvenimo bendrystėn su savimi sekant juo (Mt 4, 18–22) ir įpareigoja jo mokiniais padaryti visų tautų visus žmones (28, 19). Išsako savo didžiausią troškimą prašydamas Tėvą: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs“ (Jn 17, 24). Štai tiesa, apreikšta Jėzaus ir per Jėzų: Dievas, kaip toks, yra bendrystė ir jis siūlo bendrystę su savimi per savo Sūnų (plg. Dei Verbum, 2). Įkvėpimas ir jo trejybinis pobūdis, perteiktas Naujojo Testamento autorių, iškyla kaip tinkamas būdas šiai tiesai perteikti. Įkvėpimas ir Biblijos tiesa vienas kitą atitinka.

Tad Rašto kanonas sykiu atveria prieigą prie dinamikos, kuria Dievas asmeniškai perteikia save žmonėms per pranašus, biblinius autorius ir galiausiai per Jėzų iš Nazareto, taip pat prie proceso, per kurį bendruomenė priima Dvasioje šį apreiškimą ir užrašo jo turinį.

TREČIA DALIS
DIEVO ŽODŽIO AIŠKINIMAS IR JO IŠŠŪKIAI

1. Įžanga

104. Antros dalies, kurioje aptartas biblinių raštų liudijimas apie tiesą, įžangoje aiškinome, kaip Dei Verbum suprantama biblinė tiesa, ir tai darėme pirmiausia komentuodami frazę: tiesa, „kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui“ (11). Sužinojome, kad tiesa, kurią norima perteikti Biblijoje, susijusi su pačiu Dievu ir jo išganymo planu žmonėms.

Dabar iš naujo nagrinėsime Šventojo Rašto tiesos klausimą, tačiau kitu požiūriu. Biblijoje aptinkame prieštaravimų, istorinių netikslumų, neįtikėtinų pasakojimų, o Senajame Testamente dar ir įsakų bei moralinių elgsenų, prieštaraujančių Jėzaus mokymui. Kokia yra tokių Biblijos tekstų tiesa? Aiškinant Dievo žodį, jie neabejotinai yra iššūkis.

Atsakymo į šį klausimą užuominų rasime pačioje konstitucijoje Dei Verbum. Susirinkimo tekste tvirtinama, kad Dievas išganymo istorijoje apsireiškia per tarpusavyje susijusius įvykius ir žodžius, bet sykiu konstatuojama, jog Senajame Testamente yra „netobulų bei laikinų dalykų“ (15). Laikomasi Jono Auksaburnio mokymo apie „amžinosios Išminties prisitaikymą“ (13), tačiau, remiantis Pijaus XII enciklika Divino afflante Spiritu (EB 557–562), pirmiausia dėmesys atkreipiamas į senovėje vartotus „literatūrinius žanrus“ (12).

Šį aspektą aptarsime išsamiau. Ir šiandien romano tiesa skiriasi nuo fizikos vadovėlio tiesos, lygiai taip pat egzistuoja skirtingi istorijos perteikimo būdai, tai ne visada būna objektyvi kronika; lyrinėje poezijoje išreiškiama kitkas nei epinėje poemoje, ir atvirkščiai. Tai galioja ir senovės Artimųjų Rytų bei helenistinio pasaulio raštijai. Biblijoje aptinkame įvairius to kultūrinio arealo literatūrinius žanrus – poeziją, pranašystes, pasakojimus, eschatologines ištaras, palyginimus, himnus, tikėjimo išpažinimus ir t. t. Kiekviename iš jų tiesa perteikiama savitu būdu.

Pr 1–11 pasakojime, tradicijose apie patriarchus bei Izraelio žemės užkariavimą, istorijose apie karalius ligi pat Makabėjų sukilimo neabejotinai esama istorinės tiesos, tačiau visa tuo nesiekiama pateikti Izraelio tautos istorinės kronikos. Išganymo istorijos pagrindinis veikėjas yra ne Izraelis, ne žmonės, bet Dievas. Bibliniai pasakojimai yra teologijos nuspalvinti pasakojimai. Jų tiesa – pasitelkiant kai kuriuos tekstus išryškinta ankstesnėje dalyje – iškristalizuojama iš pasakojamų faktų, bet pirmiausia iš autoriaus didaktinių, parenetinių ir teologinių tikslų – autoriaus, kuris tas senovines tradicijas surinko ar apdorojo raštininkų archyvų medžiagą, siekdamas perteikti pranašišką ar išminties įžvalgą ir savo kartai esminę žinią.

105. Kita vertus, jei tiesa, kad Dievas apsireiškia per „artimai tarpusavyje susijusius veiksmus ir žodžius“ (Dei Verbum, 2), tai be tam tikro istorinio branduolio „išganymo istorija“ neegzistuoja. Be to, jei įkvėptumas aprėpia visą Senąjį ir Naująjį Testamentus „su visomis jų dalimis“ (11), iš pasakojimo nevalia nieko atmesti. Egzegetas turi stengtis atrasti kiekvieno sakinio prasmę viso pasakojimo kontekste taikydamas įvairius metodus, pateiktus Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumente „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“ (plg. EB 1259–1560).

Net jei tekstus ir būtina diachroniškai studijuoti norint suvokti kokios nors pranašystės ar pirminio pasakojimo įvairius naujus aiškinimus, tikroji jų prasmė perteikiama galutine forma, priimta į Bažnyčios kanoną. Naujaip aiškinami seni tekstai taip pat gali įgyti alegorijos formą. Vadinasi, tam tikri pasakojimai ar tam tikros psalmės, kur kalbama apie priešų sunaikinimą ar neapykantą jiems, nors ir tolimi Naujojo Testamento dvasiai, net ir atsižvelgiant į apreiškimo Senajame Testamente netobulumą, kartai, kuriai jie buvo adresuoti, galėjo turėti parenetinę prasmę.

Akivaizdu, tokiais svarstymais visi sunkumai nepašalinami, tačiau sykiu ir nepaneigtina, kad konstitucijos Dei Verbum ištara apie tiesą „mūsų išganymui“ (11) biblinė tiesa apribojama dieviškuoju apreiškimu, susijusiu su pačiu Dievu ir žmonijos išganymu. Be to, pabrėžiant literatūrinius žanrus, sunkiam egzegetų darbui atveriama platesnė erdvė. Šitai paliudys tolesni pavyzdžiai.

2. Pirmas iššūkis: istorinės problemos

106. Dabar panagrinėsime kelis problemiškus tekstus iš Senojo ir Naujojo Testamentų. Jie yra įvairaus pobūdžio, tačiau jų visų atžvilgiu, net jei ir savita forma bei dėl savitų priežasčių, kyla klausimas: kas iš to, kas pasakojama, iš tikrųjų nutiko? Kokiu mastu šiais tekstais galima ir norima paliudyti tai, kas realiai nutiko? Ką jais siekiama pasakyti? Kiekvieno teksto ypatinga problematika bus aptarta atitinkamame skyrelyje.

2.1. Abraomo ciklas (Pradžios knyga)

Didžiuma egzegetų mano, kad pasakojimų apie protėvius, Išėjimą, užkariavimą ir teisėjus galutinė redakcija atlikta po Babilono tremties, persų valdymo laikotarpiu. Abraomo ciklo pasakojimai, kuriuose šio protėvio istorija pasakojimais apie pažadą sujungiama su kitomis tradicijomis apie protėvius, yra vėlesni ir pranoksta pradinį, klano istorija apsiribojusį horizontą. Redagavimo istorija rodo, kad tokiu epizodu kaip Pr 15, esminiu Pauliaus mokymui apie nuteisinimą vien tikėjimu nepriklausomai nuo Mozės įstatymo darbų (plg. Rom 4), nenusakoma, kas tiksliai įvyko. Bet jei taip yra, ką tada galima pasakyti apie protėvio tikėjimo aktą ir Pauliaus argumentaciją, kuri, regis, netenka jai būtinos Rašto paspirties?

Pirmas dalykas, kurį galima pasakyti pasakojimų apie protėvius (Išėjimą ir užkariavimą) atžvilgu, yra tai, kad jie neatsirado iš nieko. Juk kiekviena tauta jaučia poreikį pažinti ir sau bei kitiems išreikšti savo kilmę geografinės vietos ir laiko požiūriu. Kaip ir aplinkinės tautos, V–IV a. pr. Kr. izraeliečiai ėmė įraštinti savo praeitį. Atsirado pasakojimų, įtraukusių senas tradicijas; jais siekta ne tik pasakyti, kad izraeliečiai turi daugiau ar mažiau turtingą praeitį, bet ir paaiškinti bei įvertinti tai remiantis savo tikėjimu.

107. Kas anuomet žinota apie Abraomą ir jo pirmtakus? Veikiausiai tai, kad jie buvo iš Mesopotamijos kilę piemenys, nomadai, keliavę iš vienos ganyklos į kitą pagal metų laikus, kritulius ir kertamų šalių svetingumą. Po tremties rašytojai, kurių apmąstymai rėmėsi deportacijos atmintimi bei jos reikšme jų bendruomenės tikėjimui, suvokė, kad tremties karta išgyveno tai, kas priminė protėvių patirtį: ji prarado savo žemę, politines ir religines (Šventykla) institucijas ir buvo priversta iškeliauti į svetimą kraštą bei ten gyventi vergovėje. Tokia dramatiška situacija vertė gyventi tikėjimu ir viltimi. Netekę to, kas sudaro tautos tapatybę, t. y. gimtosios žemės bei savo institucijų, tremtiniai turėjo išnykti, tačiau tikėjimas įgalino juos išgyventi kaip tautai. Tokia radikali patirtis maitino jų maldą ir sąlygojo naują patirties perskaitymą.

Kai rašo apie dieviškuosius pažadus ir tikėjimo kupiną protėvio Abraomo atsaką (Pr 15, 1–6), biblinis pasakotojas ar pasakotojai tikrai nenurodo į faktus, kurie būtų absoliučiai patikimai perteikti šimtmečių tėkmėje. Veikiau jų pačių tikėjimo patirtis leido jiems parašyti taip, kaip jie parašė, siekdami parodyti anų įvykių pasaulinę reikšmę ir pakviesti savo tėvynainius tikėti galingu ir ištikimu Dievu, įgalinusiu juos pačius bei jų pirmtakus ištverti dažnai dramatiškus istorijos laikotarpius. Labiau už konkrečius faktus rūpi jų aiškinimas, prasmė, išnyranti juos šiandien skaitant. Juk kelis amžius trukusio istorinio laikotarpio reikšmę galima ilgainiui suvokti bei perteikti tik teologinio pasakojimo ar poetinio himno forma. Karštai tikėdami į Dievą, bibliniai autoriai apmąstė savo tautos išgyvenimą ilgus šimtmečius, nepaisant gausybės moralinių pavojų bei sukrečiančių nelaimų, ir Dievo bei tikėjimo į jį vaidmenį tokiam išgyvenimui; iš to jie galėjo padaryti išvadą, kad taip turėjo būti ir jų istorijos pradžioje. Tad Pr 15 privalu skaityti ne kaip kroniką, bet kaip Dievo panorėtą norminę elgseną – kaip normą, kuria bibliniai autoriai radikaliai gyveno ir šitaip galėjo ją perteikti savo kartai ir ateičiai.

Vienu žodžiu, norint įvertinti senovinius biblinius pasakojimus, būtina skaityti juos taip, kaip jie buvo parašyti ir kaip juos skaitė pats Paulius: „Visa tai jiems [izraeliečiams] nutiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje“ (1 Kor 10, 11).

2.2. Jūros perėjimas ( 14)

108. Pasakojimas apie izraelitų perėjimą per jūrą yra esminė Velyknakčio krikščioniškajam šventimui nustatytų skaitinių dalis. Šis pasakojimas remiasi seniausia tradicija, kuria atmenamas tautos išlaisvinimas iš vergijos. Tokia sakytinė tradicija įraštinta tapo daugybės „naujų perskaitymų“ objektu ir galop buvo įtraukta į Išėjimo knygą ir į Torą. Šiame kontekste Izraelio išlaisvinimas pateikiamas kaip naujas sukūrimas. Kaip Dievas sukūrė pasaulį atskirdamas vandenis nuo sausos žemės, lygiai taip jis „sukūrė“ Izraelio tautą praskindamas jai kelią per jūrą į sausą žemę. Tad pasakojime sena pasakojamoji tradicija artimai sujungiama su sukūrimo teologija grįstu teologiniu aiškinimu.

Pasakojimo tiesą sudaro ne tik atmenama tradicija – pasakojimas apie išlaisvinimą, išlaikęs visą aktualumą Babilonijos tremties laikotarpiu, kai Izraelis troško laisvės, – bet ir ją lydintis teologinis aiškinimas. Tad bibliniame tekste neatskiriamai suvienijami iš kartos į kartą perduodamas senas pasakojimas ir vėliau siūlomas suaktualinimas. Tą suaktualinimą atspindi 14 autoriaus situacija teksto sukūrimo akimirką. Mat greta sukūrimo teologijos pasakojime plėtojama išgelbėjimo teologija, Izraelio Dievą pateikiant kaip gelbėtoją, išlaisvinantį tautą iš priespaudos, o Mozę kaip pranašą, kviečiantį tautą pasitikėti jos Dievo galia išgelbėti: „Nebijokite! Tvirtai laikykitės ir pamatysite išgelbėjimą, kurį Viešpats jums šiandien suteiks“ ( 14, 13). Kaip senais laikais Viešpats mokėjo apsaugoti savo tautą, lygiai taip ir kiekvienoje situacijoje jis geba sergėti ir išgelbėti. Išėjimo pasakojimu pirmiausia siekiama ne papasakoti apie senus įvykius archyvinio dokumento tvarka, bet priminti tradiciją, liudijančią, kad Dievas šiandien, kaip ir vakar, yra šalia savo tautos, kad ją gelbėtų.

Tokia išgelbėjimo 14 patirtis ir viltis drauge su pirmesniu pasakojimu apie Paschą ( 12, 1–13, 16) priklauso liturginei tradicijai. Krikščioniškojoje Velyknakčio liturgijoje parodoma, kaip 14 pasakojimas „įvykdomas“ Jėzuje Kristuje, kurio prisikėlimu Dievas, Kūrėjas ir Gelbėtojas, galutinai ir nepranokstamai apsireiškė savo tautai.

2.3. Tobito ir Jonos knyga

109. Tobito knyga priklauso ne hebrajiškajai, bet graikiškajai Biblijai; tarp Senojo Testamento istorinių knygų ji buvo įtraukta Tridento Susirinkimo dekretu dėl kanono (D-S 1502). Jonos knyga, priešingai, yra tarp hebrajiškosios Biblijos Dvylikos pranašų (vadinamų „Mažaisiais pranašais“). Abiejose knygose pasakojama apie įvykius, galinčius kelti klausimą, ar jie tikrai nutiko.

2.3.1. Tobito knyga

Tos pačios moters septynių sutuoktinių mirtis iki jiems sueinant kaip vyrui ir žmonai (3, 8–17) yra toks neįtikėtinas dalykas, kad jau vien tai rodo, jog pasakojimas yra literatūrinė fikcija. Šitai paaiškina ir gausius anachronizmus: juk pagrindinis veikėjas pristatomas kaip vienas iš į Ninevę deportuotų izraeliečių ir sykiu kaip tas, kuris laikosi Pakartoto Įstatymo (1, 1–22); jis taip pat „pranašauja“ Ninevės sugriovimą, Judėjos ir Samarijos nuniokojimą, šventyklos sudeginimą ir atstatymą (14, 4–5).

Vadinasi, priešais mus – didaktinio bei ugdomojo pobūdžio religinė liaudies sakmė, priklausanti išminties tradicijos aplinkai. Literatūrinė sąranga remiasi žinoma – paralelizmo tarp Tobito ir Saros sudvigubinta – schema: teisusis, ištiktas bėdos, meldžiasi Viešpačiui ir tas jį išgelbėja.

Demono Asmodėjaus įsikišimas kyla iš biblinės tradicijos, mokančios, kad mūsų pasaulyje veikia ir dideles nelaimes sukelia šėtonas ir jo angelai. Šitai leidžia šį kūrinį priskirti literatūriniam žanrui pasakojimų, kuriuose veikia žmogiški ir antžmogiški pagrindiniai veikėjai. Skirtingai nei daugelyje kitų panašaus pobūdžio pasakojimų, Tobito knygoje demono įsikišimas nusakomas labai santūriai. Demonas Asmodėjus – išgalvotas personažas, tačiau neišgalvotas yra velnio gebėjimas kenkti žmogui, ypač tada, kai jis stengiasi gyventi ištikimybe Dievui. Atitinkamai angelas Rafaelis irgi yra išgalvotas literatūrinis personažas, tačiau, anot Bažnyčios pripažintų pasikartojančių bei primygtinių biblinių tradicijų, neišgalvotas yra tokių būtybių kaip jis gebėjimas ateiti į pagalbą tiems, kurie šaukiasi Viešpaties vardo.

Tobito knyga yra manifestas, kuriuo siekiama pagirti judaizmo tradicinio pamaldumo praktikas – maldą, pasninką ir išmaldą (12, 8–9), taip pat gailestingumo darbus, ypač mirusiųjų palaidojimą (12, 13) ir palaiminimo bei padėkos maldą, kuria skelbiami šlovingi Dievo darbai (13, 1–18). Ypatingas knygos aspektas yra santuokinio gyvenimo ir palaikymo pavojuose pašventinamosios maldos akcentavimas (8, 4–9).

2.3.2. Jonos knyga

110. Tai, kad Jonos knyga buvo įtraukta tarp Dvylikos pranašų raštų, rodo, jog šios knygos pagrindinis veikėjas jau labai anksti laikytas autentišku pranašu (plg. 2 Kar 14, 25), priskirtinu pasakojimo suponuojamam asirų valdymo laikotarpiui pirma nei babiloniečiai ir medai 612 m. pr. Kr. sugriovė Ninevę. Tokį įvertinimą patvirtina ir tai, kad pats Jėzus primena labiausiai į akis krintantį pasakojimo apie šį pranašą įvykį – išbuvimą tris dienas ir tris naktis žuvies pilve kaip „istorinį“ ženklą, kuriuo nuvokiamas jo paties prisikėlimo įvykis (Mt 12, 39–41; Lk 11, 29–30; Mt 16, 4).

Tačiau pasakojime esama ne tik smulkmenų, bet ir struktūrinių elementų, kurių negalime laikyti istoriniais įvykiais. Jie verčia tekstą traktuoti kaip išgalvotą kompoziciją, kupiną gilaus teologinio turinio.

Kai kurias neįtikimas smulkmenas – pavyzdžiui, tai, kad Ninevė buvo didžiulis miestas, kuriam pereiti prireikdavo trijų dienų (3, 3), – galima laikyti hiperbolizacija; tarp struktūrinių elementų neįtikima yra Joną prarijusi žuvis, pralaikiusi jį savo pilve tris dienas bei tris naktis ir tada išspjovusi (2, 1.11), ir ištara apie vieningą Ninevės atsivertimą (3, 5–10), apie kurį asirų dokumentuose apskritai niekur neužsimenama.

Iš pasakojimui būdingų teologinių temų pabrėšime dvi: 1) pranašiškos žinios turinys nėra neatšaukiamas dekretas (3, 4), bet veikiau nuosprendis, keičiamas atsižvelgiant į atsaką tų, kuriems jis adresuotas (4, 2. 11). Judaizmą po tremties ženklino įtampa tarp taikesnių bei visuotinesnių tendencijų ir didesnio uždarumo bei išskirtinumo tendencijų. Tai aiškiai rodo kontrastas tarp, viena vertus, Rutos, Jonos, Tobito ir, kita vertus, Agėjo, Zacharijo, Ezdro, Nehemijo bei Kronikų knygų. Ezdras ir Nehemijas įgalino išlaikyti judaistinę tapatybę atmesdami bet kokį maišymąsi su pagonybe, pirmiausia mišrių santuokų pavidalu (Ezd 9–10; Neh 10, 29–31). Tačiau atviresnė ir visuotinesnė dvasia, maitinama protėvių bei pranašų senųjų tradicijų, iki galo nepražuvo. Rutos knygoje į mišrių santuokų draudimą reaguojama pristatant ateivę – moabietę Rutą (Rut 1, 4–9), Dovydo pramotę (Rut 4, 17). Jona visuotinumo kryptimi nužengia dar toliau, bloguosius ir nekenčiamuosius asirus, sugriovusius Izraelio karalystę, deportavusius jos gyventojus ir besididžiavusius žiauriais karo papročiais, padarydamas pranašiškos žinios, įgalinančios juos atsiversti, adresatais.

2.4. Vaikystės evangelijos

111. Tik Matas (1–2) ir Lukas (1, 5–2, 52) savo kūrinių pradžioje pateikia vadinamąją „vaikystės evangeliją“, kurioje pavaizduoja Jėzaus kilmę ir jo gyvenimo pradžią. Nors abu pasakojimai labai skiriasi, juose sykiu esama nepaprastų, stebuklingų įvykių, kaip antai Jėzaus mergeliškas pradėjimas. Tai verčia kelti klausimą dėl tokių pasakojimų istoriškumo. Išdėstysime abiejų pasakojimų skirtumus bei bendrybes ir pamėginsime nustatyti abiejų tekstų žinią.

a) Skirtumai

Matas pradžioje pateikia genealogiją (1, 1–17), labai besiskiriančią nuo tos, kurią Lukas pateikia po Jėzaus krikšto (Lk 3, 23–38). Apie Jėzaus pradėjimą Šventoji Dvasia paskelbia Juozapui (1, 18–25). Jėzus – gimęs Judėjos Betliejuje (2, 1), Juozapo ir Marijos gimtinėje, – aplankomas ir pagarbinamas išminčių, kuriuos atvedė žvaigždė ir kurie nesuvokė mirtino pavojaus, keliamo karaliaus Erodo (2, 1–11). Įspėti sapne, jie namo grįžta kitu keliu (2, 12). Pamokytas Viešpaties angelo per sapną, pirma kūdikių žudynių Betliejuje (2, 16–18) Juozapas su kūdikiu ir jo motina pabėga į Egiptą (2, 13–15). Mirus Erodui, Juozapas, Marija ir kūdikis grįžta į tėvynę ir apsigyvena Nazarete, kur Jėzus auga (2, 19–23).

Lk 1, 5–2, 52 pasakojime skirtingas elementas yra Jonas Krikštytojas ir paraleliniai pasakojimai apie Joną ir Jėzų; jie susiję su pranešimu apie jų gimimą (1, 5–25. 26–38), gimimu, apipjaustymu ir vardo suteikimu (1, 57–79; 2, 1–21). Marija ir Juozapas gyvena Nazarete (1, 26) ir į Betliejų leidžiasi dėl Kvirino surašymo (2, 1–5). Jėzus gimsta Betliejuje (2, 6–7) ir yra aplankomas piemenų, kuriems Viešpaties angelas paskelbė apie jo gimimą (2, 8–20). Laikantis įstatymo nuostatų, kūdikis paaukojamas Viešpačiui Jeruzalės šventykloje ir priimamas Simeono bei Onos (2, 22–40). Dvylikametis Jėzus vėl atsiduria šventykloje (2, 41–52).

Nė vieno Mato pasakojimo nėra Luko evangelijoje ir, priešingai. Abu pasakojimai taip pat smarkiai skiriasi. Pasak Mato, Marija ir Juozapas iki gimstant Jėzui gyveno Betliejuje ir tik po bėgimo į Egiptą bei ypatingo nurodymo atvyko į Nazaretą. Pasak Luko, Marija ir Juozapas gyveno Nazarete, į Betliejų juos atvedė surašymas, ir iš Egipto jie sugrįžo į Nazaretą. Tokius skirtumus sunku suderinti. Kita vertus, jie rodo abiejų evangelistų nepriklausomybę vienas nuo kito. Juo reikšmingesnės tada tampa bendrybės.

b) Bendrybės

112. Matas ir Lukas abu pateikia šiuos duomenis. Marija, Jėzaus motina, yra Juozapo sužadėtinė (Mt 1, 18; Lk 1, 27); Juozapas kilęs iš Dovydo namų (Mt 1, 20; Lk 1, 27). Iki Jėzaus pradėjimo Šventosios Dvasios galia Marija ir Juozapas negyvena drauge (Mt 1, 18. 20; Lk 1, 35); Juozapas nėra biologinis Jėzaus tėvas (Mt 1, 16. 18. 25; Lk 1, 34). Jėzaus vardas ir jo reikšmė pasakomi angelo (Mt 1, 21; Lk 1, 31; 2, 11). Jėzus pasaulio šviesą išvysta Betliejuje valdant karaliui Erodui (Mt 2, 1; Lk 2, 4–7; 1, 5) ir auga Nazarete (Mt 2, 22–23; Lk 2, 39. 51). Pagrindiniai duomenys, susiję su asmenimis, vietomis ir laiku, abiejų evangelistų vienodi. Ypač svarbu tai, kad abu sutaria dėl Jėzaus mergeliškojo pradėjimo Šventosios Dvasios galia; šitai šalina Juozapo buvimo biologiniu Jėzaus tėvu galimybę.

c) Žinia

113. Mato ir Luko vaikystės pasakojimai įvesdina į jų evangelijas ir parodo, jog tam, kas pasireiškė Jėzaus gyvenime ir veikloje, pagrindas buvo padėtas jų ištakose. Įvairiais pasakojimais ir Jėzui suteikiamais titulais tose evangelijose aikštėn iškeliamas Jėzaus ryšys su Dievu, jo kaip Išganytojo užduotis, jo visuotinis vaidmuo, skausmingas likimas, jo šaknijimasis Dievo santykio su savo tauta istorijoje.

Matas pateikia Jėzų kaip Dievo Sūnų (2, 15), kuriame yra Dievas ir kurio vardas „Emanuelis“, „Dievas su mumis“ (1, 23). Dėl Jėzaus vardo nusprendžia Dievas; šiuo vardu išreiškiama jo išganomosios užduoties programa: „išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (1, 21). Jėzus yra Mesijas iš Dovydo namų (1, 1. 16. 17. 18; 2, 4), „kuris ganys mano tautą – Izraelį (2, 6; plg. Mch 5, 1), paskutinis ir galutinis karalius, Dievo duodamas savo tautai. Išminčių atėjimas rodo, kad Jėzaus misija neapsiriboja Izraeliu: ji skirta visoms tautoms (2, 1–12). Mirtina grėsmė, keliama tos epochos karaliaus (2, 1–18) ir jo įpėdinio (2, 22), leidžia nujausti Jėzaus kančią ir mirtį. Visame pasakojime juntamas Jėzaus šaknijimasis Izraelio tautoje koncentruotai perteikiamas genealogija (1, 1–17) ir keturiomis išsipildymo citatomis (1, 22–23; 2, 15. 17–18. 23; plg. 2, 6).

Luko evangelijoje, nors ištaros bei akcentai skiriasi, aptinkama panašių teiginių. Jėzus vadinamas „Dievo Sūnumi“ (1, 35; plg. 1, 32), o šventykloje jo pirmi žodžiai, vieninteliai užrašyti evangeliniame pasakojime apie vaikystę, yra: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (2, 49). Skelbdamas piemenims apie jo gimimą, angelas pareiškia: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas“ (2, 11). Su „Viešpaties Mesiju“ (2, 26) atėjo „išgelbėjimas“ (2, 30), „Jeruzalės išvadavimas“ (2, 38). Pabrėžiamas Jėzaus ryšys su Dovydu (1, 26. 29; 2, 4. 11); toks akcentavimas vainikuojamas angelo ištara: „Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (1, 32–33). Simeonas pabrėžia Jėzaus atėjimo visuotinę reikšmę: išganymas, ateinantis Jėzuje, yra prirengtas „visų tautų akivaizdoje“ (2, 31), o Jėzus yra „šviesa pagonims apšviesti“ (2, 32). Simeonas, kalbėdamas apie „prieštaravimo ženklą“ (2, 34), taip pat akcentuoja Jėzaus misijos sunkumus. Tai, kas pasakojama, vyksta Izraelio tautos religinėje aplinkoje: pradedama paaukojimu šventykloje (1, 5–22) ir užbaigiama piligrimine kelione į šventyklą (2, 41–50), ištikimai laikantis Viešpaties Įstatymo (2, 21–28).

114. Abu evangelistai mini Jėzaus mergeliškąjį pradėjimą Šventosios Dvasios galia ir Jėzaus gyvenimo pradžią priskiria išskirtinai Dievo veikimui be jokio žmogiškojo tėvo įsikišimo. Mt 1, 20–23 pranešimas apie Jėzaus gimimą susiejamas su jo išganomąja užduotimi: tasai, kuris išgelbės savo tautą iš nuodėmių ir sutaikins ją su Dievu, tasai, kuris yra „Dievas su mumis, yra dieviškos kilmės. Išgelbėtojas ir išgelbėjimas kyla vien iš Dievo, yra jo malonės dovana. Lk 1, 35 nurodomas Jėzaus mergeliškojo pradėjimo padarinys: „Tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ Jėzaus mergeliškuoju pradėjimu aikštėn iškyla jo ryšys su Dievu. Būdamas „šventas“, jis visiškai priklauso Dievui, Dievas yra jo tėvas ir jo žmogiškosios egzistencijos požiūriu. Jėzaus mergeliškasis pradėjimas iš pagrindų reikšmingas ir jo ryšiui su Dievu, ir jo išganomajai užduočiai žmonių labui.

Turint priešais akis skirtumus ir bendrybes abiejų evangelistų pasakojimuose apie Jėzaus vaikystę, galima sakyti, kad išganomasis apreiškimas yra visa tai, kas pasakyta apie Jėzaus asmenį ir jo ryšį su Izraelio ir pasaulio istorija; tai – jo išganomojo darbo, apie kurį toliau pasakojama evangelijose, įžanga ir iliustracija. Skirtumai, kuriuos iš dalies įmanoma suderinti, susiję su dalykais, kurie Jėzaus, Dievo Sūnaus ir žmonių Išganytojo, abiejų evangelistų laikomo centrine figūra, atžvilgiu yra antraeiliai.

2.5. Pasakojimai apie stebuklus

115. Senajame ir Naujajame Testamentuose pasakojama apie nepaprastus įvykius, neatitinkančius to, kas paprastai nutinka, pranokstančius žmogaus gebėjimus ir priskiriamus ypatingam Dievo įsikišimui. Vadovaujantis moksline prieiga ir tam tikromis filosofinėmis sampratomis, jau seniai abejojama tokių pasakojimų istoriškumu. Anot šiuolaikinio mokslo, šiame pasaulyje visa vyksta pagal nekintamas taisykles, vadinamuosius „gamtos dėsnius“. Tie dėsniai lemia viską ir nepalieka jokios vietos nepaprastiems įvykiams. Taip pat paplitusi filosofinė samprata, teigianti, kad Dievas, sukūręs pasaulį, nebesikiša į jo funkcionavimą, vykstantį pagal nekintamas taisykles. Kitaip tariant, tvirtinama, jog nepaprasti įvykiai, kurių priežastis būtų Dievas, yra negalimi; todėl pasakojimais, kuriuose kalbama apie tokius įvykius, istorinė tiesa neperteikiama.

Aptarsime Senojo ir Naujojo Testamentų pasakojimus apie stebuklus mėgindami nustatyti jų reikšmę jų literatūriniuose kontekstuose. Naujojo Testamento pasakojimais tęsiamos Izraelio tautos tradicijos ir parodoma, kad Dievo kuriamoji bei išganomoji galia savo pilnatvę pasiekia Jėzuje Kristuje.

a) Senojo Testamento pasakojimai

116. Senojo Testamento knygos yra persmelktos tikėjimo, kad Dievas viską sukūrė, nuolatos veikia pasaulyje ir palaiko visų dalykų egzistenciją bei gyvybę. Kupinas savo tikėjimo, Izraelis laiko kūriniją su visais jos stebuklais Dievo veikimo padariniu; ir paprasta tikrovė, ir nepaprasta tikrovė – visa yra ištisinis didžiulis stebuklas. Visa yra tikėjimo žinia, taikliai apibendrinta šiais psalmės žodžiais: „Tam, kuris daro nuostabiai didingus darbus, nes jo ištikima meilė amžina“ (136, 4).

Šis tikėjimas padėkos, džiaugsmo ir himno forma reiškiasi tokiuose tekstuose kaip 104-oji ir 43-ioji psalmė (plg. Pr 1). Po Dievui Kūrėjui skirtos 104-osios psalmės eina 105-oji psalmė, kurioje aukštinama Dievo galybė bei ištikimybė Izraelio tautos istorijoje. Dievas, kuris viską sukūrė ir veikia kūrinijoje, veikia ir istorijoje (plg. Ps 106. 135. 136). Jo veikimas ypač pasireiškia stebuklingu ir nepaprastu Izraelio išlaisvinimu iš Egipto vergijos ir nuvedimu į pažadėtą žemę. Mozė, įpareigotas ir įgalintas Dievo, daro stebuklingus veiksmus, apie kuriuos kalbama Išėjimo knygoje ir kituose tekstuose (tarp jų ir Ps 105, 26–45). Pabrėžtina didžiulė įtaka, Izraelio išlaisvinimo proceso daryta tradicijoms ligi pat naujo perskaitymo Ps 15, 14–19, 17. Tačiau patikimai nustatyti realiai nutikusių įvykių, regis, neįmanoma. Šiomis tradicijomis atmenama, išreiškiama ir pripažįstama tai, kad Dievas veikia istorijoje ir galingai bei ištikimai vedė ir gelbėjo savo tautą.

b) Jėzaus stebuklai

117. Visose keturiose evangelijose pasakojama apie Jėzaus nepaprastus darbus. Dažniausi iš jų yra išgydymai ir egzorcizmai. Taip pat pasakojama apie tris prikėlimus iš mirusiųjų (Mt 9, 18–26; Lk 7, 11–17; Jn 11, 1–44) ir kelis „gamtinius“ stebuklus – nuramintą audrą (Mt 8, 23–27), Jėzaus ėjimą vandens paviršiumi (Mt 14, 22–33), duonos ir žuvų padauginimą (Mt 14, 13–21) ir vandens pavertimą vynu (Jn 2, 1–11). Kaip mokymas palyginimais, lygiai taip Jėzaus nepaprasti darbai neatsiejami nuo jo tarnybos ir daugeriopai paliudyti. Šie pasakojimai nėra vėliau pridėti prie pradinės tradicijos apie Jėzaus tarnybą.

Žodžiai, kuriais evangelijose įvardijami tokie veiksmai, yra reikšmingi. Nors vis kalbama apie minios stebėjimąsi Jėzaus darbais (plg. Mt 9, 33; Lk 9, 43; 19, 17; Jn 7, 21), evangelijose nevartojami terminai, atitinkantys mūsų „stebuklą“ (reiškiantį „nuostabą sukeliantį darbą“). Sinoptinėse evangelijose kalbama apie „galios darbus“ (dynameis), o Jono evangelijoje vartojamas terminas „ženklai“ (semeia). Toks terminologinis skirtumas labai reikšmingas. Visais nepaprastais Jėzaus atliekamais veiksmais iškart įveikiama bėdos situacija (liga, pavojus ir t. t.). Sykiu Jėzus savo elgsena parodo, kad tas nepaprastas įsikišimas tai ne viskas. Mt 11, 20 sakoma: „Tada Jėzus ėmė priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas jo stebuklų, kad jie neatsivertė“ (plg. Lk 10, 13). Neužtenka stebukladariu stebėtis ir jam dėkoti: būtina atsiversti jo žiniai.

Sinoptinėse evangelijose Jėzaus skelbimo centre yra Dievo Karalystė (plg. Mt 4, 17; Mk 1, 15; Lk 4, 43). Galios darbais turi būti patvirtinta ir išryškinta, kad tos Karalystės išganomoji tikrovė prisiartino ir jau yra čia ir dabar. Jėzus taip sako apie savo darbus: „Bet jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Mt 12, 28; plg. Lk 11, 20). Tais įvairiais darbais ne tik atskleidžiami įvairūs Dievo Karalystės išganomosios galios aspektai, bet ir apreiškiama Jėzaus tapatybė. Jam nutildžius audrą ežere, mokiniai klausia: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“ (Mt 8, 27). „Kristaus darbai“ paskatina Joną Krikštytoją teirautis: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti?“ (Mt 11, 2–3). Jėzus atsako išvardydamas savo galios darbus (11, 4–5).

Jono evangelijoje nepaprasti Jėzaus veiksmai vadinami „ženklais“: tad jie turi kreipti į kitą tikrovę. Apie pirmą nepaprastąjį veiksmą, vandens pavertimą vynu Kanoje, evangelistas sako: „Tokią ženklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo“ (Jn 2, 11). Ženklų prasmė ir tikslas yra apreikšti Jėzaus šlovę, kurią sudaro jo ryšys su Dievu ir „šlovė Tėvo viengimio Sūnaus“ (Jn 1, 14) ir paskatinti įtikėti Jėzų. Dažnai ženklus lydi Jėzaus pamokymas, kuriuo parodomas jo išganingosios reikšmės savitas aspektas. Padaugindamas duoną (6, 1–58), Jėzaus apreiškia save kaip „gyvybės duoną“ (6, 35. 48. 51); išgydydamas neregį – kaip „pasaulio šviesą“ (9, 5; plg. 8, 12; 12, 46); prikeldamas Lozorių (11, 1–44) – kaip „prisikėlimą ir gyvenimą“ (11, 25). Pirmojoje savo evangelijos pabaigoje Jonas pabrėžia Jėzaus ženklus ir tokiais žodžiais tiesiogiai kreipiasi į skaitytojus: „O šitie (ženklai) surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (20, 31). Mokiniai yra savo akimis regėję liudytojai, ir visi kiti priklauso nuo jų liudijimo. Paliudytais ir užrašytais ženklais siekiama paskatinti įtikėti Jėzų, ne miglotai, bet aiškiai ir apibrėžtai, ir, vadinasi, gyventi jo dovanotą gyvenimą.

Jėzaus nepaprastiems veiksmams įvardyti Jonas taip pat dažnai vartoja žodį „darbai“. Šabo dieną išgydęs ligonį (5, 1–18), Jėzus aiškina (5, 19–47), kad jo veikimas priklauso nuo Dievo Tėvo veikimo: „Tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, – patys darbai, kuriuos aš darau, – liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas“ (5, 36; plg. 10, 25. 37–38; 12, 37–43). Žodžiu „darbai“ pabrėžiama kita Jėzaus veiksmų ypatybė. Yra „ženklų“ žmonėms ir yra darbų, atitinkančių Dievo Tėvo veikimą; todėl jie liudija, kad Jėzus siųstas Dievo Tėvo.

118. Galop nurodomas Jėzaus visų ženklų ir darbų tikslas ir viršūnė – jo prisikėlimas. Tai ne regimas ženklas, bet Dievo Tėvo darbas, nes „Dievas jį prikėlė iš numirusių“ (Rom 10, 9; plg. Gal 1, 1 ir t. t.). Jėzaus prisikėlimo nematė niekas, tačiau mokiniams, kurie yra jo liudytojai (plg. Apd 10, 41), jis tampa žinomas per prisikėlusio Jėzaus pasirodymus. Jėzaus atliktų ženklų bei darbų tikslas buvo apreikšti savo ryšį su Dievu ir parodyti užduotį išganyti, padėti žmonėms varge ir dovanoti gyvenimą. Visa tai atbaigta prisikėlimu. Juo apreiškiama ir patvirtinama didžiausia Jėzaus vienybė su Dievu. Prisikėlimas reiškia pergalę prieš mirtį ir visas negalias, juo įgyvendinamas perėjimas į tobulą gyvenimą amžinoje bendrystėje su Dievu. Paulius skelbia Jėzaus prisikėlimą įsitikinęs, kad „tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi ir pastatys kartu su jumis“ (2 Kor 4, 14).

2.6. Pasakojimai apie Velykas

119. Specifinis sunkumas dėl velykinių pasakojimų istorinio tikrumo kyla todėl, kad jie labai skiriasi, juos sunku suderinti faktų lygmeniu.

Pats Jėzaus prisikėlimas neaprašytas nė viename Naujojo Testamento tekste: jis paslėptas nuo žmogaus akių ir išskirtinai priklauso Dievo slėpiniui. Pasakojimai apie Velykas, kur pasakojama, kas nutiko po prisikėlimo, yra dviejų rūšių: tai kelių moterų apsilankymas prie Jėzaus kapo ir įvairūs prisikėlusio Viešpaties pasirodymai (taip pat plg. 1 Kor 15, 3–8), kai jis savo išrinktiems liudytojams pasirodo kaip gyvas. Apsilankymas prie kapo yra vienintelis Velykų įvykis, panašiai, nepaisant visų skirtingų smulkmenų, pasakojamas visose keturiose evangelijose.

Aptarsime pirmiausia skirtumus, kurie, be kitų, krinta į akis keturiuose pasakojimuose: a) tik Mt 28, 2 minimas žemės drebėjimas ligi moterims atkankant prie Jėzaus kapo; b) tik Mk 16, 8 kalbama apie tai, kad po susitikimo su dangiškuoju pasiuntiniu moterys pabėgo, drebėjo ir tylėjo; c) pasak sinoptikų (Mt 28, 5–7; Mk 16, 6–7; Lk 24, 5–7), žinią apie Jėzaus prisikėlimą moterims perdavė vienas ar du Dievo pasiuntiniai; pasak Jn 20, 14–17, priešingai, Marija Magdalietė, kape pamačiusi du angelus (Jn 20, 12–13), žinią apie prisikėlimą sužino tiesiai iš Jėzaus.

a) Žemės drebėjimas

120. Tai, kad tik Mt 28, 2 minimas žemės drebėjimas, nereiškia, jog kitose evangelijose, kuriose apie jį neužsimenama, jis yra neigiamas. Tokia išvada nebūtų teisinga, nes remtųsi išskirtinai argumentu e silentio. Antra vertus, atrodo, kad „žemės drebėjimas“ yra Mato teologinio stiliaus dalis. Juk tik šis evangelistas mini žemės drebėjimą – lydimą kitų nepaprastų reiškinių – po Jėzaus mirties (27, 51–53) ir nurodo kaip priežastį, kodėl šimtininkas ir jo kareiviai išsigando ir nukryžiuotą Jėzų išpažino Dievo Sūnumi (27, 54). Šiuo atžvilgiu reikia turėti galvoje, kad teofanijos aprašymuose Senajame Testamente žemės drebėjimas yra vienas iš reiškinių, kuriais pasireiškia Dievo artumas ir veikimas (plg. Iš 19, 18; Ts 5, 4–5; 1 Kar 19, 11; Ps 18, 8; 68, 8–9; 97, 4; Iz 63, 19). Apreiškimo Jonui knygoje žemės drebėjimas simbolizuoja sudrebinimą. Jis sugriauna „žemiškąją sistemą“, žyminčią pasaulį, kuris, sukurtas be Dievo ir kaip priešiškas Jam, vieną akimirką subyrės (plg. Apr 6, 12; 11, 13; 16, 18).

Tad, galimas daiktas, kad šį „literatūrinį motyvą“ Matas čia ir panaudoja. Minėdamas žemės drebėjimą, jis trokšta pabrėžti, kad Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra ne įprastiniai, bet „sukrečiantys“ įvykiai, kuriais Dievas įgyvendina žmonių giminės išganymą. Ypatinga dieviškojo veikimo reikšmė paimtina iš Evangelijos konteksto: Jėzaus mirtimi atbaigiamas nuodėmių atleidimas ir sutaikinimas su Dievu (plg. Mt 20, 28; 26, 28), o savo prisikėlimu Jėzus nugali mirtį, įžengia į Dievo Tėvo gyvenimą ir įgyja galią viskam (plg. 28, 18–20). Tad evangelistas kalba ne apie žemės drebėjimą, kurio stiprumą būtų galima išmatuoti pagal tam tikrą skalę, bet nori atkreipti skaitytojų dėmesį į Dievą bei išryškinti Jėzaus mirties ir prisikėlimo svarbiausią dalyką – jo ryšį su Dievo išganomąja galia.

b) Moterų elgesys

121. Panašus atvejis yra Mk 16, 8, kur aprašoma moterų reakcija į Velykų žinią – baimė ir bėgomis pasišalinimas nuo kapo: „Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir sąmyšis. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.“ Kiti evangelistai apie tokį elgesį nepraneša. Kaip žemės drebėjimas yra vienas iš Dievo galybės apraišką lydinčių reiškinių, lygiai taip baimė yra įprastinė žmonių reakcija į tokią apraišką. Morkaus evangelijai būdinga per dalyvių reakciją išreikšti įvykių, kuriuose jie dalyvavo, prigimtį bei pobūdį (plg. 1, 22. 27; 4, 41; 5, 42 ir t. t.). Stipriausia ir ryškiausia reakcija, pateikiama jo Evangelijoje, kaip tik yra moterų reakcija išgirdus Dievo pasiuntinio velykinę žinią. Tokia reakcija evangelistas nori pabrėžti, kad nukryžiuoto Jėzaus prisikėlimas yra didžiausia Dievo išganomosios galios apraiška. Evangelistas ne tik perteikia įvykį kaip tokį, bet ir parodo jo esminę reikšmę ir poveikį žmonėms.

c) Velykų žinios šaltinis

122. Velykų žinios šaltinis Evangelijoje pateikiamas įvairiai. Anot sinoptikų (Mt 28, 5–7; Mk 16, 6–7; Lk 24, 5–7), moterys, atėjusios prie Jėzaus kapo ir atradusios jį tuščią, apie Jėzaus prisikėlimą sužino iš vieno ar dviejų dangiškųjų pasiuntinių. Pasak Jn 20, 1–2, priešingai, Marija Magdaliedė, pamačiusi, kad kapas tuščias, nueina pas mokinius ir jiems pasako: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“ Tokį paaiškinimą, kodėl kapas tuščias, ji pakartoja dar dukart (20, 13. 15) ir žinią apie prisikėlimą mokiniams nuneša (20, 18) tik po paties prisikėlusio Viešpaties pasirodymo (20, 14–17). Galime paklausti, ar Mato, Morkaus ir Luko evangelijose, atradus kapą tuščią, nujaučiamas teisingas šio fakto paaiškinimas priešingas tam, kuris Marijos Magdalietės pateikiamas Jn 20, 2. 13. 15 (taip pat plg. Mt 28, 13). Įdėdami šį paaiškinimą į dangiškojo pasiuntinio lūpas, trys evangelistai nusako jį kaip antžmogišką pažinimą, galintį ateiti tik iš Dievo. Tačiau faktinis tokio aiškinimo šaltinis yra pats prisikėlęs Viešpats, pasirodantis išrinktiems liudytojams. Neabejotina, kad tvirčiausias tikėjimo Jėzaus prisikėlimu pamatas yra jo pasirodymai (taip pat plg. 1 Kor 15, 3–8).

Keturis pasakojimus apie apsilankymą prie kapo dėl jų skirtumų sunku istoriškai suderinti, tačiau tie patys skirtumai skatina mus juos tinkamiau suprasti. Trijų pagrindinių skirtumų – žemės drebėjimo, moterų nubėgimo, dangiškosios žinios – apžvalga išryškino bendrą prasmę, t. y. tai, kad jie liudija Dievą ir jo išganomosios galios esminį veikimą prikeliant Jėzų. Toks rezultatas, viena vertus, išlaisvina iš pareigos kiekvieną pasakojimo – ne tik velykinių pasakojimų, bet ir visų evangelijų – smulkmeną traktuoti kaip tikslų kronikos pobūdžio duomenį ir, kita vertus, akina būti atviriems bei atidiems teologinei reikšmei, glūdinčiai ne tik skirtumuose, bet ir visose pasakojimo smulkmenose.

d) „Evangelijų teologinė vertė“

123. Paplitusi nuomonė, kad evangelijos iš esmės yra liudytojų tiksliai perteikiamų faktų kronika. Tokia mintis remiasi teisingu įsitikinimu, kad krikščionių tikėjimas nėra atsieta nuo istorijos spekuliacija, bet grįstas realiai nutikusiais faktais. Dievas veikia istorijoje ir iškiliu būdu yra savo įsikūnijusio Sūnaus istorijoje. Tačiau, laikant evangelijas vien savotiška kronika, iš akių galima išleisti jų teologinę reikšmę ir visą jų kaip žodžio, kalbančio apie Dievą, turtingumą. Popiežiškoji Biblijos komisija savo 1964 m. instrukcijoje Sancta Mater Ecclesia apie evangelijų istorinę tiesą patvirtino: „Naujos studijos rodo, kad Jėzaus gyvenimas ir mokymas nebuvo perteiktas vien tam, kad išliktų atmintyje, bet buvo skelbtas siekiant suteikti Bažnyčiai tikėjimo ir papročių pagrindą; todėl egzegetas, rūpestingai tyrinėdamas evangelistų liudijimus, gilesniu žvilgsniu turėtų parodyti evangelijų amžiną teologinę vertę ir aikštėn iškelti Bažnyčios aiškinimo poreikį bei svarbą“ (EB 652).

Tad atsižvelgtina į tai, kad evangelijos nėra vien Jėzaus gyvenimo įvykių kronika, nes evangelistai pasakojimais taip pat siekė išreikšti tų įvykių teologinę vertę. Tai reiškia, jog jie viskuo, ką pasakoja, neketino perteikti istorinei kronikai būdingų duomenų, bet norėjo „teologiškai pakomentuoti“ pasakojamus faktus, kad išreikštų jų teologinę vertę, t. y. išryškintų jų ryšį su Dievu.

Kitaip tariant, evangelijose vyrauja ir yra esminis ketinimas skelbti Jėzų kaip Dievo Sūnų ir žmonių Išganytoją, – ketinimas, kurį galima pavadinti „teologiniu“. Rėmimasis konkrečiais faktais, kuriuos aptinkame evangelijose, atitinka šio teologinio skelbimo kontekstą. Iš to išplaukia, kad teologinės ištaros apie Jėzų turi tiesioginę ir norminę vertę, o grynai istoriniams elementams tenka antraeilė funkcija.

3. Antras iššūkis: etinės ir socialinės problemos

124. Iššūkį aiškinimui kelia ir kiti įvairaus pobūdžio tekstai. Juose pasakojama apie iš pagrindų amoralų elgesį, kupiną neapykantos ir smurtingumo, ar, regis, skatinami šiandien neteisingais laikomi visuomeniniai santykiai. Tokie tekstai gali krikščionis piktinti ir trikdyti, kartais iš nekrikščionių jie sulaukia kaltinimų, kad jų šventose knygose ir religijoje mokoma amoralumo ir smurto. Imdamiesi šios sunkios problematikos, Senojo Testamento atžvilgiu aptarsime smurto klausimą, kylantį turint priešais akis įstatymą dėl sunaikinimo ir psalmes, kuriose reikalaujama keršto, o Naujojo Testamento atžvilgiu – moters socialinę padėtį remdamiesi Pauliaus laiškais.

3.1. Smurtas Biblijoje

125. Viena iš didesnių kliūčių, trukdančių priimti Bibliją kaip Dievo žodį, yra pirmiausia Senajame Testamente pasitaikančios smurto ir žiaurumo apraiškos, daugeliu atvejų palieptos Dievo, kitais atvejais jos sudaro Viešpačiui adresuojamos maldos turinį ar yra šventojo autoriaus tiesiogiai priskiriamos Jam.

Šiuolaikinio skaitytojo nemalonaus jautimosi nereikėtų nureikšminti. Juk kai kuriuos tai net paskatino tokius Senojo Testamento tekstus šališkai laikyti atgyvenusiais ir netinkamais skatinti tikėjimą. Pati katalikų hie­rarchija suvokė problemos pastoracinius padarinius ir nustatė viešojoje liturgijoje neskaityti ištisų Biblijos ištraukų ir sistemingai išleisti eilutes, žeidžiančias krikščioniškąjį jautrumą. Iš to galima padaryti neteisingą išvadą, kad dalis Šventojo Rašto nėra įkvėpimo vaisius, nes konkrečiai nėra „naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16).

Todėl būtina pateikti kelias aiškinimo gaires, įgalinančias tinkamesnę prieigą prie biblinės tradicijos, ypač priešais akis turint probleminius tekstus, aiškintinus viso Rašto kontekste, vadinasi, meilės ir savo priešui evangelinės žinios šviesoje (Mt 5, 38–48).

3.1.1. Smurtas ir teisinės priemonės prieš jį

126. Nuo pirmųjų puslapių Biblijoje vaizduojamas smurto pasireiškimas žmonių visuomenėje (Pr 4, 8. 23–24; 6, 11. 13); to priežastis yra Dievo atmetimas, įgyjantis stabmeldystės pavidalą (Rom 1, 18–32). Šventajame Rašte atmetama ir smerkiama bet kokia savivalės forma – nuo vergijos iki brolžudiško karo, nuo asmeninės agresijos iki engimo sistemų – ir tarp tautų, ir pačiame Izraelyje (Am 1, 3–2, 16). Parodydamas žmonėms baisius širdies sugedimo padarinius (Pr 6, 5; Jer 17, 1), Dievo žodis atlieka pranašišką funkciją; jis šitaip kviečia pripažinti blogį, kad jo būtų vengiama ir su juo kovojama.

Siekdamas skatinti darytino gėrio pažinimą (Rom 3, 20) ir palengvinti atsivertimo procesą, Raštas skelbia Dievo įstatymą, kaip pylimas turintį užkirsti kelią neteisingumo plitimui. Viešpaties Toroje ne tik nurodomas teisumo kelias, kuriuo kiekvienas yra pašauktas žengti, bet ir pateikiamos priemonės, kurių privalu imtis kaltininko atžvilgiu, kad blogis būtų pašalintas (Įst 17, 12; 22, 21. 22. 24 ir t. t.), aukai būtų atlyginta ir būtų skatinama taika. Tokių potvarkių nevalia kritikuoti kaip smurtinių. Bausmė yra būtina, nes ne tik išryškina tai, kad nusikaltimas blogas ir pavojingas, bet ir yra teisinga atmoka, turi tikslą pataisyti kaltininką ir bausmės baime padeda visuomenei ir individui susilaikyti nuo blogio. Visiškai panaikinti bausmę reikštų toleruoti piktadarybę tampant bendrininku. Tad baudžiamoji sistema, reguliuojama vadinamojo „atlygio tuo pačiu įstatymo“ („akis už akį, dantis už dantį“: 21, 24; Kun 24, 20; Įst 19, 21), yra racionalus bendrojo gėrio įgyvendinimo būdas. Nors savo prievartiniais aspektais ir baudimo būdais ir netobula, tokia sistema yra, atitinkamai pritaikyta, faktiškai perimama kiekvienos epochos bei šalies teisinių nuostatų, nes idealiu atveju remiasi teisingu kaltės ir bausmės, padarytos ir patirtos žalos santykiu. Savavališkas kerštas pakeičiamas teisingos reakcijos į piktadarybę matu.

Galima paprieštarauti, kad kai kurios bausmės, numatytos Senojo Testamento teisynuose, yra nepakenčiamai žiaurios (kaip antai, plakimas [Įst 25, 1–3] ar suluošinimas [Įst 25, 11–12]); šiandien plačiai ginčijama ir mirties bausmė, numatyta už sunkius nusikaltimus. Biblijos skaitytojas tokiais atvejais, viena vertus, turėtų pripažinti biblinių įstatymų istorinį sąlygotumą, įveiktą geresnio baudžiamųjų priemonių, kurios labiau paiso asmens neatimamų teisių, supratimo; kita vertus, senieji potvarkiai galėtų rodyti tam tikrų nusikaltimų sunkumą, reikalaujantį tinkamų priemonių blogio plitimui stabdyti.

Tad, kai Šventajame Rašte Dievui ir žmogiškajam teisėjui priskiriamos pykčio apraiškos vykdant baudžiamąjį teisingumą, šitai nėra nederamas elgesys; juk būtina, kad blogis neliktų nenubaustas, ir gerai, kad auka palaikoma ir jai atlyginama. Kita vertus, Rašte, taip pat Senajame Testamente, į Dievą žvelgiama kaip į teisingumo garantą, nekart primenant jo didžiulę kantrybę ( 34, 6; Sk 14, 18; Ps 103, 8 ir t. t.) ir pirmiausia jo nuolatinį atvirumą atleisti kaltininkui (Iz 1, 18; Pr 4, 11), atleisti, kai parodomi tikro gailėjimosi jausmai ir veiksmai (Pr 3, 10; Ez 18, 23). Už teisingumą ir visuomeninę santarvę atsakingam žmogui kaip pavyzdys Biblijoje pateikiamas dieviškasis modelis, būtiną drausminį griežtumą derinantis su švelnumu bei atleidimo perspektyva.

3.1.2. Sunaikinimo įstatymas

127. Pakartoto Įstatymo knygoje skaitome, kad Dievas liepė Izraeliui išvaryti Kanaano tautas ir jas sunaikinti (Įst 7, 1–2; 20, 16–18); nurodymas sąžiningai vykdomas Jozuės (Joz 6–12) ir ligi galo atliekamas monarchijos epochos pradžioje (plg. 1 Sam 15). Visa ši raštija labai problemiška, dar problemiškesnė nei Senajame Testamente pasakojami karai ir žudynės; tačiau iš to daryti nacionalsocialistinę programą ir teisinti smurtą kitų tautų atžvilgiu, kad ir kaip būtų, visiškai klaidinga, nes iškraipoma Biblijos prasmė.

Nuo pat pradžių reikia pabrėžti, kad tokie pasakojimai nėra istorinio pobūdžio: juk tikrame kare miesto sienos nesugriūva nuo ragų gausmo (Joz 6, 20) ir sunku įsivaizduoti, kaip realiai galima taikiai pasidalyti žemę metant burtus (Joz 14, 2). Kita vertus, Pakartoto Įstatymo knygos nuostatai, reikalaujantys sunaikinti kanaaniečius, rašytine forma atsirado tuo istorijos momentu, kai tų tautų Izraelio žemėje jau nebuvo likę. Todėl kyla poreikis rūpestingai atsižvelgti į šių pasakojamųjų tradicijų literatūrinį žanrą. Kaip siūlė jau Bažnyčios tėvų laikotarpio geriausi Rašto aiškintojai, pasakojimas apie užkariavimo epopėją laikytinas savotišku palyginimu, į sceną išvedančiu simbolinės vertės personažus; sunaikinimo įstatymas savo ruožtu aiškintinas ne paraidžiui, lygiai kaip ir Jėzaus įsakymas nusikirsti ranką ar išsilupti akį, jei jos gundo nusidėti (Mt 5, 29; 18, 9).

Tačiau vis dar lieka užduotis parodyti, kaip tokius sunkius puslapius skaityti. Pirmas prieštaringas šios literatūrinės tradicijos aspektas yra užkariavimas, suprantamas kaip vietinių gyventojų pašalinimas, kad būtų galima įsikurti vietoj jų. Tikrai neįtikina apeliavimas į Dievo teisę paskirstant žemę pirmenybę teikti savo išrinktiesiems (Įst 7, 6–11; 32, 8–9), nes tada nepripažįstama autochtoninių gyventojų teisėta pretenzija. Biblijos tekste pateikiamos kitos, įtikinamesnės, aiškinimo kryptys. Pirma, pasakojime aikštėn iškeliamas konfliktas tarp dviejų grupių, turinčių skirtingą ekonominę ir karinę galią, – tarp kanaaniečių, kurie labai galingi (Įst 7, 1; taip pat plg. Sk 13, 33; Įst 1, 28; Am 2, 9 ir t. t.), ir izraeliečių, kurie silpni ir beginkliai; tad pasakojama – pateikiant kaip idealų pavyzdį – ne apie galingojo, bet apie mažutėlio pergalę pasitelkiant „įvaizdį“, gerai paliudytą visoje Biblijoje ligi pat Naujojo Testamento (Lk 1, 52; 1 Kor 1, 27). Tai reiškia, kad istorija skaitoma pranašiškai, kai romiųjų pergalė „šventajame“ kare laikoma Viešpaties Karalystės išsipildymu žemėje. Be to, anot biblinio liudijimo, kanaaniečiai Dievui yra nusikaltę sunkiausiais nusikaltimais (Pr 15, 16; Kun 18, 3. 24–30; 20, 23; Įst 9, 4–5 ir t. t.), tarp jų vaikų žudymu per savo iškrypusias apeigas (Įst 12, 31; 18, 10–12). Taigi pasakojimas rodo dieviškojo nuosprendžio įvykdymą istorijoje. O Jozuė, imdamasis teisingumo vykdytojo užduoties, pasirodo kaip „Viešpaties tarnas“ (Joz 24, 29; Ts 2, 8): jo pergalė nuolat priskiriama Viešpačiui ir jo antžmogiškai galiai. Tautų teismo literatūrinis motyvas prasideda pasakojimuose apie pradžią, tačiau, kaip liudija pranašai ir apokaliptiniai autoriai, toliau taikomas visoms tautoms, kai tik kokia nors tauta – tad ir Izraelis – nusipelno Dievo bausmės.

Panašiai suprastinas ir „sunaikinimo“ įstatymas bei jo taikymas Dievo ištikimųjų rankomis. Tokia norma kyla iš sandoros tautos sakralinio aiškinimo (Įst 7, 6); savo radikalų skirtingumą nuo pagonių ji turi parodyti tokiomis kraštutinėmis elgsenomis. Dievas tikrai nenori daryti skriaudos, pateisinamos religiniais motyvais, bet reikalauja paklusti teisingumo pareigai, analogiškai persekiojimui, nuteisimui ir pasmerkimui myriop to, kuris padarė sunkų nusikaltimą, nesvarbu, kas jis būtų, – individas ar kolektyvas. Pasigailėti nusikaltėlio, palikti jį gyvą laikoma neklusnumu ir neteisingumu (Įst 13, 9–10; 19, 13. 21; 25, 12; 1 Sam 15, 18–19; 1 Kar 20, 42). Tad ir šiuo atveju tariamai smurtinis aktas aiškintinas kaip pastangos pašalinti blogį ir apsaugoti bendrąjį gėrį. Ši literatūrinė srovė pataisoma kitų – tarp jų ir vadinamosios kunigiškosios – tradicijų, kurios tų pačių faktų atžvilgiu aiškiai siūlo pacifizmą. Todėl visą užkariavimo vyksmą turėtume suvokti kaip savotišką simbolį, analogišką aptinkamam tam tikrose evangelijų palyginimuose apie teismą (Mt 13, 30. 41–43. 50; 25, 30. 41); jis, kartojame, neatsietinas nuo kitų Biblijos puslapių, kuriuose kaip visos žemės Suvereno istorinio veikimo horizontas bei tikslas ir kaip žmonių teisingo elgesio pavyzdys skelbiami Dievo atjauta ir atleidimas.

3.1.3. Malda, kurioje prašoma keršto

128. Smurto apraiškos itin nepatogios, kai jos išnyra maldoje; kaip tik Psalmyne aptinkame neapykantos ir keršto troškimo kupinų posakių, iš pagrindų kontrastuojančių su meile priešams, tos meilės savo mokinius mokė Viešpats Jėzus (Mt 5, 44; Lk 6, 27. 35). Net jei ir protinga liturgijoje atsisakyti to, kas gali papiktinti, vis dėlto naudinga pateikti gairių, padėsiančių tikintiesiems ir šiandien, kaip ir praeityje, priimti visą Izraelio maldos paveldą.

Pagrindinis būdas, kaip aiškinti ir priimti sunkias psalmių ištaras, yra suprasti jų literatūrinį žanrą; tai reiškia, kad ten aptinkama kalbėsena nepriimtina paraidžiui. Persekiojamo maldininko prašymo ir dejonių maldose dažnai pasitaiko „prakeikimo“ motyvas: Dievo aistringai šaukiamasi, kad jis išgelbėtų, sunaikindamas priešus. Kai kuriose psalmėse šis keršto matmuo tampa primygtiniu ar net vyraujančiu (pvz., 109-ojoje psalmėje). Kai psalmininko kalbinės formuluotės santūresnės (tokio pobūdžio kaip: „Tesusigėsta suglumę tie, kurie tyko mano gyvasties!“: Ps 35, 4), jas į maldą įtraukti lengviau. Tačiau problemiški ar nepakeliami tampa žiaurūs įvaizdžiai (kaip antai: „Savo ištikimo gerumo dėlei padaryk galą mano priešams“: Ps 143, 12; arba: „O tu, dukra Babilone, <...>! Laimingi, kurie paims tavo mažylius ir tėkš juos į uolą!“: Ps 137, 8–9). Toliau panagrinėsime tris aspektus.

a) Maldininkas: kenčiantis žmogus

129. Dejonių literatūriniam žanrui būdingos perdėtos bei nusiminimo paženklintos ištaros ir aprašant kančią, kuri visada nepaprastai didelė (Ps 22, 17–18: „Jie drasko man rankas ir kojas; galiu susiskaičiuoti visus savo kaulus“; Ps 69, 5: „Daugiau negu man ant galvos plaukų yra žmonių, kurie nekenčia manęs be priežasties“), ir prašant pagalbos, kuri visada turi būti skubi ir radikali. To priežastis yra tai, kad tokia malda išreiškia žmogaus dramatiškoje situacijoje išgyvenamas emocijas; jo jausmai negali būti nuraminti, todėl jo žodžiai labiau primena šauksmą (Ps 22, 2). Kad ir kaip būtų, vartojamus posakius reikėtų suprasti kaip metaforas: „išdaužyti nedorėliams dantis“ (Ps 3, 8; 58, 7) reiškia padaryti galą galingųjų melui ir godumui; ištara „ištaškyti mažylius į uolas“ norima pasakyti „sunaikinti gyvybę griaunančią piktąją galią be galimybės jai atgyti ateityje“; ir taip toliau. Be to, tas, kuris meldžiasi psalmėmis, vartoja kito asmens ir kitomis aplinkybėmis parašytus žodžius: panaši aktualizacija pavyks labiau, jei dejonės malda ne tik išreikš vien asmeninę situaciją, bet ir bus visos istorijos aukų skausmingas balsas, šauksmas kankinių (Apr 6, 10), meldžiančių Dievą, kad smurtingas „žvėris“ išnyktų visiems laikams.

b) Ko prašo maldininkas? „Išgelbėk mus iš blogio“

130. Prašomoji malda nėra magiškas veiksmas, turintis tiesioginį poveikį priešams; teisingumo užduotį, kurios žemėje niekas negali įgyvendinti, maldininkas, priešingai, patiki Dievui. Taip reiškiasi asmeninio keršto atsisakymas (Rom 12, 19; Žyd 10, 30) ir, negana to, pasitikėjimas Viešpaties veikimu, atitinkančiu situacijos sunkumą ir paties Dievo prigimtį. Atrodo, jog maldininko vartojamomis ištaromis Dievui diktuojama, kaip elgtis, tačiau iš tiesų jomis išsakomas troškimas, kad blogis būtų sunaikintas, o nuolankiesiems atsivertų galimybė gyventi. Meldžiama, jog tai nutiktų istorijoje kaip Viešpaties apsireiškimas (Ps 35, 27; 59, 14; 109, 27) ir per smurtautojų atsivertimą (Ps 9, 21; 83, 18–19); juk maldininko persekiojimas kai kuriais atvejais laikomas agresija prieš Dievą (Ps 2, 2; 83, 3. 13), ją dažnai lydi panieka Viešpačiui (Ps 10, 4. 13; 42, 4; 73, 11).

c) Kas yra maldininko priešai?

131. Identifikuoti maldininko priešus nėra vien egzegetinio pobūdžio darbas, atskleidžiantis, kokius veikėjus ir kokias istorines aplinkybes galvoje turi šventasis autorius. Iš tiesų psalmėse (dejonių) nusakyta situacija yra labai stereotipinė, kalba – įprastinė ir dažnai tokia metaforiška, kad gali būti pritaikyta įvairioms aplinkybėms ir skirtingiems asmenims. Tad norint pamatyti, kaip psalmininko žodžiai susiję su dejonių psalmę recituojančio žmogaus konkrečiu gyvenimu ir toje konkrečioje istorijoje įžvelgti, kas yra tas grėsmę keliantis priešas, reikia „pranašiško“ akto, aiškinimo Dvasioje.

Identifikuojant priešą pasistumiama priekin, kai atrandama, kad šis yra ne tas, kuris kėsinasi į fizinę gyvybę ar asmens kilnumą, bet veikiau tas, kuris spendžia žabangus maldininko dvasiniam gyvenimui (Mt 10, 28). Kokios tos priešiškos jėgos, su kuriomis tenka susidurti maldininkui? Kas yra tie „riaumojantys liūtai“ (Ps 22, 14; 1 Pt 5, 8) ar tie „liežuviai kaip nuodingos gyvatės“ (Ps 140, 4), kurių nenumaldomai reikėtų nekęsti (Ps 26, 5; 139, 21–22) ir kuriuos Dievo prašoma sunaikinti (Ps 31, 18)? „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu“, – rašo šventasis Paulius (Ef 6, 12); maldininkas, kaip egzorcizme, meldžia, kad Dievo gailestingumo galia būtų išlaisvintas iš „piktojo“, iš „Legiono“ (Mk 5, 9). Ir kaip kiekviename egzorcizme, žodžiai yra aštrūs, nes jais išreiškiamas absoliutus priešiškumas tarp Dievo ir blogio, tarp Dievo vaikų ir nuodėmės pasaulio (plg. Jok 4, 4).

3. 2. Moters socialinė padėtis

132. Kai kuriuose Biblijos tekstuose, ypač Pauliaus, kviečiama pamąstyti apie tai, kas Senojo ir Naujojo Testamentų kanone galioja amžinai ir kas yra santykinis dalykas, nes susijęs su tam tikros epochos kultūra, civilizacija ar dar kokia nors kategorija. Moters padėtis Pauliaus laiškuose kelia būtent tokio pobūdžio klausimą.

a) Žmonos klusnumas savo vyrui

Laiškuose kolosiečiams (3, 18), efeziečiams (5, 22–33) ir Titui (2, 5) Paulius prašo, kad žmonos būtų klusnios savo vyrams, ir tai darydamas seka graikų ir žydų tuometiniais papročiais, kai moterų socialinė padėtis buvo žemesnė nei vyrų. Šiuo paraginimu, regis, neatsižvelgiama į Gal 3, 28, kur aiškiai pareiškiama, kad Bažnyčioje neturi būti diskriminacijos tarp žydo ir graiko, vergo ir laisvojo, vyro ir moters.

Efeziečiams ir kolosiečiams skirtuose tekstuose žmonų klusnumas grindžiamas ne anuomet galiojusiomis socialinėmis normomis, bet vyro elgesiu, kylančiu iš agapės, kurios pavyzdys yra paties Kristaus meilė savo Kūnui – Bažnyčiai. Vis dėlto Paulius kaltinamas tuo, jog šį iškilų pavyzdį pasitelkia tam, jog lengviau išlaikytų žmonos pavaldumą vyrui, ir taip elgdamasis krikščionis pajungia pasaulio vertybėms, kitaip tariant, nutolsta nuo Evangelijos!

Į tokius kaltinimus atsakoma teigiant, kad Paulius pabrėžia ne žmonų klusnumą – samprotavimai apie tai labai trumpi, – bet veikiau meilę, vyro rodytiną žmonai, meilę, kuri, Pauliaus akimis, yra ne tik poros bendrystės ir vienybės, bet ir žmonos klusnumo ir pagarbos vyrui sąlyga. Vyro aukštesnis socialinis statusas, buvęs pirmu motyvu (Ef 5, 23), argumentacijos pabaigoje visiškai išnyksta iš horizonto. Tad, nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių padėties anuometinėje visuomenėje, dėmesys kreiptinas į tai, kaip Paulius trokšta atnaujinti vyro, kurio socialinė padėtis buvo aukštesnė, elgesį. Be to, žmonos klusnumas vyrui neatsietinas nuo Ef 5, 21, kur Paulius sako, jog visi tikintieji turi paklusti vieni kitiems.

Vis dėlto vienas sunkumas išlieka. Kam remtis kristologiniu ir bažnytiniu pavyzdžiu, jei aiškiai nepasakoma, kad žmonos žemesnis rangas Bažnyčioje negalioja, nes visi tikintieji turi tokį patį kilnumą ir vieną vienintelį Viešpatį – Kristų? Tai, kad Paulius galėjo eiti į kompromisus su pasaulio vertybėmis, atmestina. Tiesą sakant, jis nesiūlo naujų socialinių modelių, tačiau, nors ir nekeisdamas savo meto vertybių turinio, kviečia suvidujinti tam tikros epochos – pirmojo amžiaus – tvirtais bei tvariais laikytus socialinius santykius ar taisykles, kad būtų įmanoma gyventi pagal Evangeliją.

Tad šiandien, po daugelio amžių, galima apgailestauti, kad Paulius tuose laiškuose aiškiai nepatvirtino tikinčių sutuoktinių lygios socialinės padėties, tačiau tokia jo elgsena galbūt buvo vienintelė įmanoma toje epochoje – kitaip krikščionybė galėjo būti apkaltinta griaunanti socialinę tvarką. Kita vertus, vyrams skirtas paraginimas nė kiek neprarado savo aktualumo bei galiojamumo.

b) Moterų tylėjimas bažnytiniuose susirinkimuose

133. Sunkumų kelia ir 1 Kor 14, 33–35, nes Paulius reikalauja, kad moterys susirinkimuose tylėtų: „Kaip visose šventųjų Bažnyčiose, moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti klusnios, kaip skelbia Įstatymas. Jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyro, nes moteriai negražu kalbėti Bažnyčios susirinkime.“ Šios eilutės, regis, prieštarauja 1 Kor 14, 31 („galite po vieną visi pranašauti“) ir 1 Kor 11, 5, kur kalbama apie susirinkimuose pranašaujančias moteris. Tačiau 1 Kor 14, 34–38 teiginiai turi būti kontekstualizuoti, t. y. aiškinami neišleidžiant iš akių ankstesnių eilučių apie pranašavimą. Paulius nori pasakyti ne tai, kad moterims neleidžiama pranašauti (plg. 11, 5), bet kad susirinkime (plg. 29) jos neturi vertinti bei svarstyti savo vyrų pranašysčių. Principai, grindžiantys tokį draudimą, yra pagarba, sutuoktinių santarvė ir gera tvarka susirinkimuose. Šie principai tebegalioja ir šiandien, tačiau akivaizdu, kad jų taikymas priklauso nuo moters padėties atitinkamoje civilizacijoje ir kultūroje. Paulius moterų tylėjimo nesuabsoliutina, bet tik laiko priemone, pritaikyta prie situacijos anuometiniuose susirinkimuose. Šiandien irgi nevalia painioti principų ir jų taikymo, kuris visada nulemtas socialinio ir kultūrinio konteksto.

c) Moters vaidmuo susirinkimuose

134. Sunkesnis ir problemiškesnis, jei suvokiamas kaip absoliutus principas, yra būdas, kuriuo 1 Tim 2, 11–15 pateisinama žemesnė moters padėtis socialinėje ir bažnytinėje aplinkoje: „Moteris tesimoko tyliai, su tikru nuolankumu. Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui, – ji tesilaiko tyliai. Juk pirmas buvo sukurtas Adomas, o paskui – Ieva. Be to, Adomas nesidavė suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir nupuolė. Bet ji bus išganyta gimdydama vaikus, – jos bus išganytos, jeigu išlaikys tikėjimą, meilę ir šventumą bei santūrumą.“ Kontekstas vėl yra vyrų ir moterų bažnytiniai susirinkimai. Paulius nereikalauja, kad moteris tylėtų, ir nedraudžia jai pranašauti; draudimas susijęs tik su mokymu ir valdymo charizmomis. Mintis daugiau ar mažiau panaši, kaip ir ankstesniais atvejais: mokymas ir valdymas anuo metu buvo rezervuoti vyrams, ir Paulius prašo gerbti šią prigimtine laikytą socialinę tvarką (plg. jau 1 Kor 11, 3: „moters galva – vyras“).

Tačiau sunkumų kelia ne tiek pati ši mintis – nes, kaip sakyta, ją galima pritaikyti kultūrai ir visuomenei, kurioje gyvenama, – kiek jos pagrindimo būdas pasitelkiant Pr 2–3 pasakojimų problemišką aiškinimą, t. y. mėginimas ją pagrįsti kūrinijos seka (vyro padėtis aukštesnė, nes jis sukurtas pirma moters; plg. Pr 2, 18–24) ir moters nuopuoliu rojuje. Pr 3 aiškinimas Pirmajame laiške Timotiejui jau pateiktas Sir 25, 24 ir kituose raštuose, pvz., žydų apokrifiniame rašte „Adomo ir Ievos gyvenimas“ ar į graikų kalbą išverstame „Apreiškime Mozei“. Moteris leidosi suvedžiojama gyvatės, nusidėjo ir tapo atsakinga už mirtį visoje žmonių giminėje, todėl dabar privalo elgtis kukliai ir netrokšti valdyti vyro. Toks aiškinimas paveiktas to, kaip anuomet buvo suvokiama ir grindžiama atitinkamai vyro ir moters padėtis; be to, nesuderinamas su 1 Kor 15, 21–22 ir Rom 5, 12–21; taip pat atspindi bažnytinę situaciją, kai reikėjo surasti autoritetingų argumentų atsakyti moterims, kurios skundėsi, kad bažnytiniuose susirinkimuose negali atlikti minėtų vaidmenų. Akivaizdu, jog toks Pr 2–3 aiškinimas sąlygotas I a. aplinkybių. Aiškinant biblinį tekstą čia, Pr 2–3, vis dėlto privalu suvokti teksto intenciją ir jos paisyti.

4. Pabaiga

135. Teiginį, kad Biblijoje perteikiamas Dievo žodis, regis, griauna nemažai biblinių tekstų. Apžvelgėme dvi teksto rūšis: pasakojimus, kurie atrodo menkai įtikimi ir nepajėgūs atlaikyti istorinio-kritinio tyrimo, ir tekstus, kuriuose ne tik siūloma, bet ir prisakoma amorali elgsena ar prieštaraujama socialiniam teisingumui. Dabar pateiksime glaustą mūsų tyrinėjimo santrauką ir pamėginsime suformuluoti kelias išvadas, kaip tiktų skaityti ir suprasti biblinius tekstus.

a) Glausta santrauka

Keturių Senojo Testamento pasakojimų studijavimas parodė, jog dėmesį kreipiant vien į nutikusius faktus neįmanoma suprasti tų tekstų intencijos ir turinio. Pr 15 ir 14 pasakojami įvykiai negali būti tiksliai patvirtinti istorijos mokslo. Šių tekstų autoriams istorinis faktas yra tai, kad jų tauta išgyveno daug amžių, o svarbiausias dalykas – jų tikėjimas į Dievą jų patyriminėje (tremties laikotarpio) situacijoje. Jų pasakojimai liudija, jog pamatinė nuostata yra besąlygiškas tikėjimas į Dievą ir tikėjimas jo neribota galia išganyti. Tobito ir Jonos atžvilgiu pažymėtina, kad tekstai, kuriuose nepasakojama apie realiai nutikusius įvykius, yra kupini ugdomosios, pamokomosios ir teologinės reikšmės.

Naujojo Testamento pasakojamųjų tekstų atžvilgiu paaiškėjo, kad dėmesio nutikusiems faktams negana, didelį dėmesį taip pat reikia skirti reikšmei to, kas pasakojama. Pasakojimų apie vaikystę ne visas smulkmenas galima istoriškai patvirtinti, tačiau aiškiai teigiama, kad Jėzus pradėtas mergeliškai. Šiais pasakojimais įvesdinama į likusį raštą pateikiant Jėzaus asmens bei darbų pagrindinius bruožus. Stebuklai (galios darbai, ženklai) aptinkami visose tradicijose apie Jėzaus veiklą. Jų reikšmė nėra vien tai, kad jie – nepaprasti darbai. Sinoptinėse evangelijose jais perteikiamas Dievo Karalystės išganomasis artumas per Jėzaus asmenį bei darbus; Jono evangelijoje atskleidžiamas Jėzaus ryšys su Dievu ir skatinama įtikėti Jėzų (taip pat plg. Mt 8, 27; 14, 33). Velykiniai pasakojimai kaip tik dėl savo skirtumų rodo, kad jie nėra tiesiog istorinės kronikos ir kreipia į teologinę to, kas pasakojama, vertę.

Sunaikinimo įstatymo ir maldų, kuriose prašoma atkeršyti, aiškinimas, atsižvelgiant į tų tekstų istorinį bei literatūrinį kontekstą, leidžia geriau suvokti jų reikšmę ir naudingumą. Patikslinimai dėl moters padėties Pauliaus laiškuose aikštėn iškėlė būtinybę skirti teisingo krikščioniškojo elgesio principus nuo jų taikymo tam tikro laikotarpio kultūriniame ir socialiniame kontekste.

b) Kai kurios išvados Biblijos skaitymo atžvilgiu

136. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad daugelis Biblijos pasakojamųjų tekstų yra istorinės kronikos pobūdžio, susiję su tai, kas iš tikrųjų įvyko. Toks įspūdis atitinka Biblijos skaitymo būdą, kai visa, kas pasakojama, laikoma faktine tikrove. Toks skaitymo būdas, atveriantis prieigą prie Biblijos turinio, atrodo paprastas, tiesioginis, įmanomas visiems, teikiantis aiškius ir patikimus rezultatus.

Tačiau, kai skaitant Bibliją atsižvelgiama į šiuolaikinius mokslus (istoriografiją, filologiją, archeologiją, kultūrinę antropologiją ir t. t.), biblinius tekstus suprasti sudėtingiau, o ir rezultatai atrodo ne tokie patikimi. Negalime ignoruoti mūsų laikų reikalavimų ir Biblijos tekstus aiškinti neatsižvelgdami į jų istorinį kontekstą: juos turime skaityti mūsų laikais ir su mūsų amžininkais bei jiems. Šiame dokumente nužymėtas kelias rodo, kaip tekstų reikšmės paieška, pranokstanti dėmesį išskirtinai realiai nutikusiems faktams, įgalina giliau ir teisingiau suprasti jų prasmę.

Egzistuoja – rūpestingai vengtinas – pavojus, kad iš to, jog Biblijos pasakojimuose faktai nėra perteikiami kaip kronika, bus padaryta išvada, kad Biblijoje viskas išgalvota ir yra žmogaus minties bei tikėjimo vaisius. Dievas apsireiškia istorijoje, „apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais“ (Dei Verbum, 2). Biblijos užduotis yra tuos veiksmus bei žodžius perteikti. Rimto ir teisingo Biblijos aiškinimo užduotis yra būti tiems veiksmams bei žodžiams dėmesingam.

Sunaikinimo įstatymas ir kiti panašūs tekstai parodo dar vieną Biblijos skaitymui svarbų elementą. Jis susijęs su Dievo apreiškimo istorija ir sykiu su apreikštosios moralės istorija. Kaip Dievo apreiškimo, lygiai taip ir žmogaus teisingo elgesio apreiškimo pilnatvė yra Jėzus. Kaip kiekviename bibliniame tekste negalime atrasti Dievo pilnutinio apreiškimo, lygiai taip negalime atrasti ir tobulo moralės apreiškimo. Todėl individualių Biblijos tekstų nevalia izoliuoti ar absoliutinti, tačiau privalu juos suprasti bei įvertinti atsižvelgiant į jų ryšį su apreiškimo pilnatve, kuri yra Jėzaus asmuo bei darbai, paisant viso Šventojo Rašto kanono. Labai naudinga suprasti tuos tekstus kaip tokius; taip atsiskleidžia apreiškimo kelias istorijoje.

Galop esmingai svarbu, kad Šventojo Rašto skaitytojas stengtųsi atrasti tai, kas jame sakoma apie Dievą ir žmonių išganymą. Taip elgdamasis jis ne visada tinkamai suvoks skaitomą tekstą, tačiau vis labiau pažins Biblijos tiesą ir augs dvasine išmintimi, vedančia į pilnutinę bendrystę su Dievu.

BENDROJI PABAIGA

137. Katalikų Bažnyčia iškilmingai ir įpareigojamai (Tridento Susirinkimas, EB 58–60) priėmė šventųjų knygų kanoną, taip apibrėždama savo tikėjimo pagrindinius parametrus. Bažnyčia paaiškino, kokie tekstai laikytini „perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu“ (Dei Verbum, 11) ir todėl būtini tikinčiųjų ir visos krikščionių bendrijos ugdymui bei mokymui (plg. 2 Tim 3, 15–16). Viena vertus, tokie raštai sukurti žmogiškųjų autorių, turinčių ypatingo literatūrinio genialumo, bet, kita vertus, jiems pripažįstama ypatinga dieviškoji kokybė, įvairiai paliudyta pačių šventųjų tekstų ir įvairiai aiškinta teologų istorijos tėkmėje.

138. Biblijos komisija, paraginta pareikšti nuomonę šiomis temomis, savo užduotimi laiko ne pateikti sisteminės teologijos traktatus atitinkantį mokymą apie įkvėpimą, bet šiame dokumente atskleisti, kaip pats Šventasis Raštas savo ištaromis rodo dieviškąją kilmę, taip tapdamas Dievo tiesos šaukliu. Todėl liekame tikėjimo srityje: juk pripažįstame tai, ką Bažnyčia moko kaip Dievo žodį, ir iš jo semiame elementus, įgalinančius brandžiau priimti šį dieviškąjį paveldą.

139. Šventasis Raštas yra vieninga visuma, nes visos knygos „su visomis jų dalimis“ (Dei Verbum, 11) apdovanotos įkvėptumu, o jų autorius yra Dievas (plg. ten pat). Pripažindama, kad kiekvienas šventojo teksto žodis sąryšyje su visais kitais gali būti laikomas Dievo žodžiu, Bažnyčia vis dėlto niekada iš akių neišleido daugialypiškumo, iš pirmo žvilgsnio galinčio kirstis su vienatine dieviškąja kilme.

Skirtumas tarp Senojo ir Naujojo Testamentų yra svarbių skirtingybių Biblijoje regimiausia apraiška. Senosiose krikščionių bazilikose šventųjų tekstų skaitymui būdavo skirtos dvi ambonos; taip siekta pažymėti abiejų Testamentų skirtingumą ir vienas kito papildomumą, abiejų būtinybę trokštant paliudyti galutinio Apreiškimo, kurį sudaro Viešpaties Kristaus slėpinys, vienatinį įvykį. Todėl ir šiame mūsų dokumente paisėme kiekvienos iš Šventojo Rašto sudedamųjų dalių prigimties parodydami, kad jų skirtingumas ne tik netrikdo, bet net ir praturtina tikrą vienatinio Dievo Žodžio liudijimą.

Abiejose didžiosiose Biblijos dalyse taip pat akivaizdi literatūrinių žanrų, teologinių kategorijų, antropologinių ir sociologinių prieigų įvairovė. Juk Dievas „įvairiais būdais“ (Žyd 1, 1) kalbėjo ne tik senovėje, bet ir po Sūnaus, pilnatviškai apreiškusio Tėvą (plg. Jn 1, 18), atėjimo. Tad atrodė būtina šiame dokumente tinkamais tyrimais parodyti ištarų, kuriomis siekiama išreikšti dieviškąją tiesą, turtingą įvairovę.

1. Šventojo Rašto kilmė iš Dievo

140. Tikinčiųjų bendruomenė gyvena tradicija: ji žino, kad jos pagrindas yra klausymasis Dievo žodžio, užrašyto keliose knygose, kurios laikomos norminėmis, nes yra paženklintos autoritetingumo.

Šį autoritetingumą pirmiausia laiduoja pačių autorių autoritetas; anot senos ir garbingos tradicijos, tie autoriai buvo siųsti Dievo ir apdovanoti įkvėpimo charizma. Tad daug amžių ligi pat modernybės Penkiaknygės autorystė nesvyruojant būdavo priskiriama Mozei, o įvairios Pranašų ir Išminties knygos, jei stokojo savito pavadinimo, gerai žinomiems autoriams (kaip antai, Dovydui, Saliamonui, Jeremijui ir t. t.).

Laikantis tokios pačios tradicijos, taip pat manyta, kad ir visi Naujojo Testamento raštai kilę iš apaštalų būrio. Tačiau, remiantis literatūrine ir istorine metodologija, mūsų dienomis atlikti tyrimai parodė, jog tokio senovinio požiūrio nebegalime laikytis; juk egzegetinis mokslas įtikinamai atskleidė, kad įvairūs bibliniai raštai nėra vien pavadinime nurodyto ar tradicijos priskiriamo autoriaus kūriniai. Literatūrinė Biblijos istorija liudija buvus daug įsikišimų ir todėl ilgoje bei sunkioje redagavimo istorijoje reikalauja įvairių autorių, tarp jų ir anoniminių, bendradarbiavimo. Tokia šventųjų raštų atsiradimo būtina prielaida diametraliai nesikerta su tradicine samprata, kuriai kartais pernelyg skubotai prikišamas hermeneutinis naivumas. Kantriu ir griežtu tyrimo darbu, trukusiu kelis šimtmečius, Bažnyčia parodė, kad gali įkvėptu pripažinti raštą, derantį su tikinčiųjų bendruomenėje tvirtai ir ištikimai sergėjamu tikėjimo paveldu, garantuojamu tų, kuriuos Dievas paskyrė tikinčiųjų ganytojais ir vadovais. Bažnyčioje veikianti Dvasia jai būdinga įžvalgumo galia padėjo atskirti autentišką dieviškąją žinią nuo melo ar to, kas nepakankamai reikšminga. Tad tam tikrais atvejais kūriniai, kurie, anot jų pavadinimų, buvo kilę iš įkvėptojo autoriaus, buvo atmesti, o kūriniai, negarantuoti pripažinto autoriaus vardo, pagarbiai priimti, nes turėjo nesupainiojamą žymę. Remdamasi apreiškimo tiesos ypatingu suvokimu, Bažnyčia, klusniai pripažindama Dievo žodį, kuriuo gyvena, pagrindė pati save.

Dermė su Žodžiu

141. Visą savo įžvalgumą Bažnyčia grindžia Viešpaties Jėzaus gyva patirtimi, įgyta klausantis jį pažinojusių ir jame dieviškojo apreiškimo atbaigimą atpažinusių liudytojų. Remiantis tuo, ką skelbė apaštalai ir evangelistai, laipsniškai nusistovėjo šventųjų knygų kanonas. Autentiškos tiesos žymę įvairiuose liudijimuose Bažnyčia įžiūrėjo todėl, kad jie sutapo su liudijimu apie Dievo Sūnų. Garbę būti skaitomas liturginiuose susirinkimuose kaip tikėjimo pagrindas tam tikras raštas pelnė ne todėl, kad siūlėsi reikšdamas pretenziją esąs Dievo žodis, bet todėl, kad tuo, kas jame sakoma, derėjo su Žodžiu ir buvo tinkamas to Žodžio aiškinimas. Ir būtent ši dermė, nepaisant raiškos įvairovės ir daugialypės teologijos, buvo atskleista šio dokumento puslapiuose tiriant įvairius liudijimus, glūdinčius pačiose Šventojo Rašto knygose.

Tokia dermė neapsiriboja bendru kelių pamatinių mokymų sutapimu. Kitaip būtų per menkai paisoma perspektyvų skirtingumo, kiekvienos dalies nepamainomo papildomumo, tų knygų, gimusių perdirbant ir naujaip pasiūlant senus turinius, literatūrinės istorijos. Juk, paties Jėzaus liudijimu, Rašto aiškintojas iškelia iš savo lobyno senų ir naujų dalykų (plg. Mt 13, 52). Tai reiškia, kad raštai, kuriuos Bažnyčia pripažino kaip įkvėptus, ne tik tam tikru būdu reiškia pretenziją į savo dieviškąją kilmę, bet ir sykiu liudija už juos ankstesnių raštų autentiškumą. Pranašai patvirtina Toros galiojimą, o Išminties raštai pripažįsta Įstatymo ir Pranašų dieviškąją kilmę; panašiai Jėzaus liudijimu pašventinama visa žydų tautos rašytinė tradicija, o Naujojo Testamento raštai patvirtina vienas kitą, radikaliai ir sutartinai įimdami visas senojo Rašto tradicijas.

Liudijimo būdų daugialypiškumas

142. Šitai yra vienas svarbiausių šiame dokumente atlikto Senojo ir Naujojo Testamentų nagrinėjimo vaisius. Greta esminio sutapimo aspekto aikštėn iškilo ir religinės patirties bei ją perteikiančių raiškos būdų daugialypiškumas. Čia neįmanoma smulkiai ir išsamiai aptarti būdus, kuriais įvairūs bibliniai autoriai liudija to, ką sako, dieviškąją kilmę. Pakanka atkreipti dėmesį į kai kuriuos būdus, kurie būdingi įvairioms Šventojo Rašto knygoms.

Svarbiausias savęs liudijimo būdas reiškiasi pasakojimuose apie pranašų pašaukimą ir įvairiomis formulėmis Pranašų knygų puslapiuose. Čia aiškiai atsiskleidžia įkvėpimo tikrovė, pasireiškianti kaip gilus suvokimas, būdingas kai kuriems žmonėms, teigusiems, jog jie geba girdėti Dievo žodį ir yra gavę užduotį jį ištikimai perteikti. Toks modelis dėl savo įtaigumo buvo pasiskolintas kitų šventųjų autorių, atstovavusių teisės (Mozė), išminties (Saliamonas) ir apokaliptikos (Danielis) tradicijoms. Taip radosi tam tikras visuotinis vieningumas, tarsi garantinis antspaudas, patvirtinantis skaitytojui rašto kokybę parodant jo vienatinę dieviškąją kilmę.

143. Lygiai taip pat dažnai Biblijoje vaizduojamas įkvėptojo žmogaus bendradarbių veiklus dalyvavimas. Pastarieji, apdovanoti literatūriniais gabumais ir patikimumu, ne tik padėjo pagrindiniams autoriams, bet ir rinko naują medžiagą, pritaikydavo ankstesnę naujiems adresatų poreikiams ir karta po kartos vykdė redakcinį darbą, nepaprastai svarbų biblinio teksto kokybei. Pranašo charizma neabejotinai veikė ir tuose redaktoriuose; jie netiesiogiai liudija savo mokėjimą perduoti Viešpaties žodį paženklindami raštą savitu indėliu.

Biblijos tyrinėtojai pagrįstai darė prielaidą, jog egzistavo religinės srovės, mokyklos ir grupės, gebėjusios gyvas išlaikyti šventomis laikytas ir vėliau į Šventąjį Raštą sutekėjusias literatūrines tradicijas; tad tirti biblinių tekstų atsiradimo istoriją yra naudinga, tačiau negalima ir nereikia tam, kas „pirmesnis“, teikti skirtingą vertę ar autoritetingumą to, kas vėlesnis, atžvilgiu.

Juk daugeliu atvejų turime ne (Dievo įkvėpto) pranašo ipssisima verba, bet tik jo mokinių žodžius. Tai ypač galioja evangelijoms, dėl kurių įkvėptumo nekyla abejonių. Tokio pobūdžio raštuose autorius (t. y. evangelistas) yra ištikimas Mokytojo liudytojas, o kai kuriais atvejais jo pirmųjų mokinių mokinys (neminimas apaštalų sąraše).

Visa tai verčia, remiantis tuo, ką Biblija sako apie save pačią, suformuluoti platesnį ir labiau niuansuotą įkvėpimo sąvokos apibrėžimą. Ne ta prasme, kad šventajame tekste yra nereikšmingų ir nevertingų dalių, bet veikiau ta, jog įkvėptumo charizma reiškiasi įvairiopai; tačiau, kad ir kaip būtų, prideramą dėmesį galima ir privalu skirti pirmiausia tam, kas aiškiausiai liudija Kristų ir jo tobulą žinią apie išganymą.

Užuot silpninusi tikėjimą iš Dievo kylančiu žodžiu, tokia perspektyva tik daro jo apraišką brandesnę, nes pripažįsta Dievo įsitraukimą į istoriją ir garbina daugelį išganymo istorijos amžių per pranašus kalbėjusią Dvasią (plg. Zch 7, 12; Neh 9, 30). Kita vertus, tai leidžia geriau suprasti, jog ta Dvasia, išmirus apaštalams, nenustojo veikti, nes buvo dovanota Bažnyčiai, kad ši galėtų atrinkti ir priimti įkvėptąsias knygas. Ta Dvasia ir šiandien veikia pagarbiai klausantis Dievo žodžio (plg. Dei Verbum, 1), nes Raštas – anot Dei Verbum, 12 – „skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas“. Įkvėptasis žodis jokios naudos neduoda, jei tas, kuris jį priima, negyvena Dvasia, mokančia branginti Biblijos puslapių dieviškąją kilmę bei tuo mėgautis.

2. Šventojo Rašto tiesa

144. Kadangi kilęs iš Dievo, Raštas turi dieviškųjų savybių. Tarp jų pagrindinė yra liudyti tiesą, kuri suprantama ne kaip tikslios informacijos apie įvairius žmogaus pažinimo aspektus suma, bet kaip apreiškimas apie patį Dievą ir jo išganomąjį planą. Biblijoje norima supažindinti su Tėvo meilės slėpiniu, apreikštu įsikūnijusio Žodžio, kuris per Šventąją Dvasią veda žmones į tobulą bendrystę su Dievu (plg. Dei Verbum, 2).

Šitaip paaiškėja, kad Rašto tiesa yra tiesa, kuria siekiama išgelbėti tikinčiuosius. Praeityje aikštėn keltas ir šiandien tebekartojamas kritines pastabas dėl netikslumo, Biblijoje dažnų geografinio, istorinio, mokslinio pobūdžio neatitikimų, prieštaros, tariamai verčiančios suabejoti šventojo teksto patikimumu ir todėl jo dieviškąja kilme, Bažnyčia atmeta teigdama, kad „Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui“ (Dei Verbum, 11). Būtent su šia tiesa, suteikiančia žmogaus egzistencijai prasmės pilnatvę, Dievas nori supažindinti visas tautas.

Tokia perspektyva ir pabrėžiama šiame dokumente; jo iš dalies naujas indėlis yra pastangos, pavyzdžiais apžvelgiant įvairias Biblijos knygas bei jų įvairias literatūrines apraiškas, parodyti, kaip tiesa, kurią Dievas siekia apreikšti pasauliui per savo tarnus, pateikiama šventųjų autorių.

Daugialypė tiesa

145. Pirmoji biblinė tiesos savybė išreikšta daugel kartų ir įvairiais būdais (Žyd 1, 1). Kadangi yra perteikiama daugelio žmonių ir įvairiais laikais, jai iš esmės būdingas daugialypiškumas ir mokymo bei drausmės nuostatų, ir literatūrinės raiškos būdų atžvilgiu. Šventieji autoriai dėsto tai, ką jiems jų istorinę akimirką ir pagal Dievo dovaną buvo duota suprasti bei perteikti; tai, kas Viešpaties pasakyta praeityje, sujungiama su naujais ir įvairiais dieviškaisiais apreiškimais. Biblinė tiesa taip reiškiasi didele literatūrinių žanrų įvairove – ne tik dogmiškai reikšmingais teiginiais, bet ir pasakojimais, teisiniais nuostatais ir palyginimais, maldos tekstais ir meilės poemomis, kaip antai Giesmių giesme, kritiškais Jobo bei Koheleto knygų puslapiais ir apokaliptinėmis knygomis. O ir visuose tuose literatūriniuose žanruose galima aptikti požiūrių gausą, neabejotinai ryškesnę už paprastą pasikartojantį sutapimą.

Toks daugialypis dieviškosios tiesos reiškimasis neapsiriboja vien Senojo Testamento raštija, bet būdingas apreiškimui, paliudytam Naujajame Testamente, kur aptinkame nesutampančių pasakojimų bei kalbų ir reikšmingų skirtumų perteikiant žinią. Turime keturias evangelijas, ir Bažnyčia mėginimus jas suderinti atmetė kaip netinkamus; tai, kas parašyta „pagal Luką“, gerbtina ir pripažintina, net jei tiesiogiai nesutampa su tai, kas sakoma Morkaus ar Jono. Negana to, evangelijų žinia iš esmės remiasi Jėzaus gyvenimu bei žodžiais, o, Pauliaus akimis, Kristaus žinia tartum išskirtinai šaknijasi jo mirties ir prisikėlimo įvykyje. Laiško romiečiams ir Jokūbo laiško skirtingos pakraipos yra tiesiog paradigminis daugialypiškumo, kuriuo Rašte liudijama vienatinė Dievo tiesa, pavyzdys.

Tokia šventųjų balsų polifonija Bažnyčiai siūloma kaip pavyzdys, kad ji ir šiandien turėtų tokį patį gebėjimą vieną žmonėms perteiktiną žinią sujungti su būtina pagarba daugialypei individualių patirčių, kultūrų ir Dievo dovanų įvairovei.

Tiesa istoriniu pavidalu

146. Antra svarbi biblinės tiesos savybė yra reiškimasis istoriniu pavidalu. Kai kuriose Rašto knygose nurodoma epocha, kurioje jos parašytos; kitais atvejais jas įvairiems istorijos laikotarpiams įtikinamai priskyrė egzegetinis mokslas. Biblijos raštijos aprėpiamas laiko tarpsnis neabejotinai labai didelis, daugiau nei tūkstantis metų; tad joje neišvengiamai yra su tam tikra epocha susijusių sampratų, taip pat požiūrių, kilusių iš tam tikrai Dievo tautos stadijai būdingų patirčių ar rūpesčių. Redaktoriai, kantriai siekę suteikti šventajam tekstui tam tikrą sąryšį tarp mokymo ir praktikos, neišdildė visų istorijos pėdsakų, leisdami atpažinti savo mėginimus bei netobulumus ir teologijos, ir antropologijos srityse. Tad aiškintojo pareiga yra vengti skaityti Raštą fundamentalistiškai, o įvairias šventojo teksto formuluotes suprasti jų istoriniuose kontekstuose atsižvelgiant į anuomet madingus literatūrinius žanrus. Būtent šitaip priimdami dieviškąjį apreiškimą, būsime vedami į Kristaus slėpinį, pilnutinį ir galutinį dieviškosios tiesos parodymą žmonių istorijoje.

Kanoninė tiesa

147. Anot Biblijos aiškinimo katalikiškojo supratimo, Dievo tiesa taip pat priimtina paisant apreiškimo visumos, paliudytos šventųjų raštų kanono. Tai reiškia, kad apreikštosios tiesos nevalia apriboti nei kokia nors viena šventojo paveldo dalimi (atmesti, pavyzdžiui, Senąjį Testamentą paliekant galioti tik Naująjį), nei homogenišku branduoliu panaikinant ar sumenkinant kaip mažiau reikšminga visa kitka. Pilnutiniam Dievo apreiškimui būtina ne tik visa, kas įkvėpta, bet ir tai, kad kiekviena dalis būtų skaitoma kaip susijusi su kitomis pagal darnos principą, reiškiantį ne vienodumą, bet veikiau to, kas skirtinga, švelnią konvergenciją.

Vis dėlto akivaizdu, kad, krikščioniškuoju supratimu, Biblijos tiesa pateikta liudijime apie Viešpatį Jėzų, „viso apreiškimo tarpininką ir drauge pilnatvę“ (plg. Dei Verbum, 2), tą, kuris save pavadino „keliu, tiesa ir gyvenimu“ (plg. Jn 14, 6). Toks esminis Kristaus slėpinio centriškumas ne panaikina, bet sureikšmina senąsias tradicijas, kurios, pasak paties Kristaus, kalba apie jį (plg. Jn 5, 39) ir galutinį išganymą, įgyvendintą jo mirtimi bei prisikėlimu. Kristus ir jo begalinis slėpinys yra centras, apšviečiantis visą Raštą.

Kitų religijų literatūrinės tradicijos

148. Atsiveria būdas, kaip suprasti Šventojo Rašto ir kitų religijų literatūrinių tradicijų ryšį. Šis klausimas labai svarbus dialogui tarp religijų; atsakyti į jį tikrai nelengva, nes „Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios išganomojo vienatinumo bei visuotinumo“ neatsisakytiną principą (kaip teigiama Tikėjimo mokymo kongregacijos deklaracijos Dominus Iesus pavadinime) būtina jungti su teisingu kitų religijų dvasinių lobių vertinimu. Dokumente nebuvo nubrėžtos linijos, kurios, remiantis pačiu Šventuoju Raštu, galėtų būti pasiūlytos Bažnyčios teologiniam bei pastoraciniam dėmesiui. Tačiau norint parodyti, kad pranašystė (įkvėptoji) nėra išskirtinė Dievo tautos prerogatyva, užtenka priminti Balaamą (Sk 24) ir tai, kaip šventasis Paulius Areopago kalboje tvirtai palaikė graikų poetų bei filosofų įžvalgas (plg. Apd 17, 28). Kita vertus, visuotinai pripažinta, kad Senojo Testamento raštija daug skolinga Mesopotamijos ir Egipto raštams, o Naujojo Testamento knygose susiliečiama su graikų pasaulio kultūriniu paveldu. Semina Verbi išbarstyti po pasaulį, todėl negalima apsiriboti vien Biblijos tekstu. Bažnyčia apibrėžė, ką laiko tuo, kas įkvėpta, tačiau neigiamai neatsiliepė apie visa kita. Vis dėlto Dievo žodis kanoniniuose raštuose, ypač ta dalis, kurioje tiesiogiai liudijamas įsikūnijęs Žodis, yra visų kitų religinių liudijimų ir Bažnyčioje, ir įvairiose skirtingų žemės tautų religinėse tradicijose tiesos įžvelgimo pagrindinis kriterijus.

Anot ankstesnių samprotavimų, Bažnyčia gyvena savotiškame hermeneutiniame rate: iš Rašto žodžių klausymosi paima savo tikėjimo principus ir to tikėjimo apšviesta geba ne tik teisingai aiškinti tai, ką laiko savo šventąja knyga, bet ir įvertinti kiekvieną kitą girdimą liudijimą. Tiesos pradas, išjudinantis bei atbaigiantis tikėjimo procesą ir neribotai atveriantis Dievo reiškimuisi istorijoje, yra Šventoji Dvasia.

3. Sunkių Biblijos puslapių aiškinimas

149. Tad Bažnyčia, tikinčių skaitytojų, įgaliotų įkvėptojo teksto aiškintojų, gyvasis kūnas, kiekvieną istorijos akimirką, vadinasi, ir šiandien, yra Šventojo Rašto tiesos priėmimo ir skelbimo terpė. Kadangi Bažnyčiai dovanota Šventoji Dvasia, ji iš tiesų yra „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15) ta apimtimi, kuria ištikimai perteikia pasauliui Dievo žodį, kuris ją grindžia. Jos užduotis yra atvirai skelbti Jėzų Kristų kaip vienintelį ir galutinį Išganytoją (Apd 4, 12), tačiau Bažnyčiai kaip mokytojai taip pat tenka pareiga padėti tikintiesiems ir tiesos ieškantiems žmonėms teisingai aiškinti biblinius tekstus taikant tinkamus metodus bei tinkamas hermeneutines prielaidas. Šiuo atžvilgiu itin naudingas ankstesnis Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumentas „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“ (1993).

Jau kuris laikas į biblinę tradiciją žvelgiama atsargiai, nes kai kurios jos ištaros dėl atgyvenusiomis laikomų sampratų, ginčytinų ar peiktinų papročių ir teisinių praktikų, istorinio pagrindo stokojančių pasakojimų laikomos nepriimtinomis šiuolaikinei sąmonei. Iš to randasi miglotas nepasitikėjimas šventuoju tekstu, susvyruojama dėl pastoracinės naudos ir net suabejojama tam tikromis Biblijomis dalimis ir, vadinasi, jų tiesa. Tada neužtenka bendrai pasakyti, kad Senajame Testamente yra „netobulų bei laikinų dalykų“ (Dei Verbum, 15), ar priminti, jog ir Naujojo Testamento autoriai buvo paveikti savo meto mąstysenos; jei teisinga pabrėžti įsikūnijimo principą analogiškai taikant jį dieviškojo apreiškimo įraštinimui, tai taip pat privalu parodyti, kaip žmogaus neįgalume suspindi dieviškojo Žodžio garbė. Nepakanka dėl protingo pastoracinio rūpesčio iš viešosios liturgijos viešųjų skaitinių pašalinti problemiškus tekstus; kas žino visą tekstą, tam gali pasirodyti, jog šventasis paveldas skurdinamas, arba jis gali apkaltinti ganytojus, kad jie nederamai slepia sunkius Biblijos aspektus.

150. Bažnyčia negali nusišalinti nuo nuolankios ir reiklios užduoties pagarbiai aiškinti visą literatūrinę tradiciją, kuri laikoma įkvėpta ir, vadinasi, išreiškianti Dievo tiesą. Šiandien tokiam aiškinimui būtini aiškūs principai, padedantys suvokti, kad to, kas perteikiama, prasmės tiesiogiai nesutampa su teksto „raide“. Kita vertus, būtina rūpestingai vieną po kito atpainioti problemiškus mazgus; taip reiškiasi sunki tikinčiojo pareiga įsisavinti Dievo žodį pagal Dvasios kiekvienoje istorijos epochoje dovanotą supratimą.

Šiame Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumente atrinktos kelios didesnės skaitytojui sunkumus keliančios problemos ir pasiūlyta, kaip jas galima gvildenti mūsų tikėjimo kontekste. Glaustas aptarimas niekada ligi galo nepatenkins, tačiau išdėstyti hermeneutiniai principai ir nurodytos gairės nagrinėjant tam tikrus klausimus bus naudingi.

Čia pateiktas ne galutinis ir išsamus šventojo teksto keliamos sunkios problematikos tyrimas, bet suformuluota galima hermeneutinė kryptis, kaip paskatinti tolesnius apmąstymus puoselėjant dialogą su kitais šventojo teksto aiškintojais. Kartu ieškant, kelias į tiesą bus nuolankesnis ir sykiu šviesesnis, nes bus paženklintas abipusiško tos pačios Dvasios klausymosi.