Asmens ir bendruomenių teisė į visuomenės ir piliečių tikėjimo laisvę

1. Žmogaus asmens orumą mūsų laikų žmonės diena po dienos įsisąmonina vis giliau [1], ir atsiranda vis daugiau reikalaujančiųjų, kad veikdami žmonės galėtų naudotis ir naudotųsi savo sprendimu ir atsakinga laisve, veiktų ne verčiami, o įsisąmonintos pareigos vedami. Jie taip pat reikalauja teisiškai nustatyti viešosios valdžios veikimo ribas, kad nebūtų pernelyg ribojama tauri asmens ir sambūrių laisvė. Šis žmogiškojoje visuomenėje kylantis laisvės reikalavimas pirmiausia liečia dvasinį žmogaus gėrį ir ypač tai, kas susiję su laisvu tikėjimo praktikavimu visuomenėje. Rūpestingai atsižvelgdamas į šiuos dvasios troškimus ir norėdamas paskelbti, kiek jie derinasi su tiesa bei teisingumu, šis Vatikano Sinodas gilinasi į šventąją Bažnyčios tradiciją ir mokymą, iš kurių visuomet semiasi naujų dalykų, darniai susietų su senaisiais.

Taigi pirmiausia Šventasis Sinodas išpažįsta, jog pats Dievas yra žmonių giminei nurodęs kelią, kaip, jam tarnaudami, žmonės gali pasiekti išganymą ir palaimą Kristuje. Tikime, jog šis vienintelis tikrasis tikėjimas gyvuoja katalikiškoje ir apaštališkojoje Bažnyčioje, kurią Viešpats Jėzus įpareigojo skelbti tą tikėjimą visiems žmonėms, sakydamas apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). O žmonės visi privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir jo Bažnyčią, ir pažinę priimti ją ir jos laikytis.

Šventasis Sinodas taip pat išpažįsta, kad ši pareiga liečia ir saisto žmonių sąžinę ir kad tiesa žmogų įtikina ne kitaip, kaip tik pačios tiesos galia švelniai ir drauge galingai veikdama jo protą. Toliau, kadangi žmonių reikalaujama tikėjimo laisvė, reikalinga vykdyti Dievo garbinimo pareigą, reiškia laisvę nuo prievartos valstybėje, tai visiškai neprieštarauja tradiciniam katalikybės mokymui apie žmonių ir visuomenės moralinę pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai. Be to, kalbėdamas apie tikėjimo laisvę Šventasis Sinodas yra užsibrėžęs toliau plėtoti pastarųjų popiežių mokymą apie neliečiamas žmogaus asmens teises ir teisinę visuomenės santvarką.

I. Tikėjimo laisvės bendrieji principai

Tikėjimo laisvės objektas ir pagrindas

2. Šis Vatikano Sinodas skelbia, jog žmogiškasis asmuo turi tikėjimo laisvės teisę. Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų. Be to, Susirinkimas pareiškia, jog tikėjimo laisvės teisė yra iš tikrųjų grindžiama pačiu žmogaus asmens orumu, kuris pažįstamas ir iš apreikštojo Dievo žodžio, ir protu [2]. Ši žmogaus asmens teisė į tikėjimo laisvę teisinėje visuomenės santvarkoje turi būti pripažįstama taip, kad taptų pilietine teise.

Kadangi žmonės yra asmenys, apdovanoti protu bei laisva valia, todėl turintys asmeninę atsakomybę, visus žmones dėl jų turimo orumo pati jų prigimtis ragina ir drauge morališkai įpareigoja ieškoti tiesos, pirmiausia – religijos srityje. Jie taip pat privalo pažintos tiesos laikytis ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus. Tą pareigą žmonės savo prigimtį atitinkančiu būdu tegali vykdyti tik tuomet, kai jie laisvi nuo psichologinės ir išorinės prievartos. Tad teisė į tikėjimo laisvę grindžiama ne subjektyvia asmens nuostata, bet pačia jo prigimtimi. Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis; jei nepažeidžiama teisinga viešoji tvarka, negalima trukdyti naudotis šia teise.

Tikėjimo laisvė ir žmogaus santykis su Dievu

3. Tai dar aiškiau atsiskleidžia, atminus, jog aukščiausia žmogaus gyvenimo nuostata yra pats dieviškasis, amžinasis, objektyvus bei visuotinis įstatymas, kuriuo Dievas pagal savo išminties ir meilės planą tvarko, kreipia ir valdo visą pasaulį bei žmonių bendruomenės kelius. Dievas padaro žmogų šio savo įstatymo dalininku, idant žmogus švelniu dieviškosios apvaizdos patvarkymu galėtų vis labiau ir labiau pažinti nekintamą tiesą. Todėl kiekvienas turi pareigą, taigi ir teisę, ieškoti religinės tiesos, idant, naudodamasis tinkamomis priemonėmis ir vadovaudamasis išmintimi, priimtų teisingus ir tikrus sąžinės sprendimus.

Tiesos ieškoti reikia žmogaus asmens orumą ir visuomenę jo prigimtį atitinkančiu būdu, tai yra laisvai, naudojantis mokymu ir švietimu, bendravimu bei dialogu, kuriame vieni kitiems dėsto surastąją tiesą arba tiesą, kurią jie manosi radę, idant šitaip vieni kitiems padėtų jos ieškoti. O pažintąją tiesą privalu asmeniniu apsisprendimu priimti ir tvirtai jos laikytis.

Dieviškojo įstatymo reikalavimus žmogus suvokia ir atpažįsta tarpininkaujant jo sąžinei; jos balso jis privalo ištikimai klausyti visoje savo veikloje, kad galėtų pasiekti Dievą, savo tikslą. Todėl jis negali būti verčiamas ką nors veikti prieš savo sąžinę. Tačiau taip pat negalima trukdyti jam elgtis, kaip reikalauja jo sąžinė, ypač tikėjimo srityje. Juk religinė praktika pačiu savo pobūdžiu išreiškiama pirmiausia valingais ir laisvais vidiniais aktais, kuriais žmogus kreipiasi tiesiog į Dievą. Šios rūšies aktų grynai žmogiškomis galiomis negalima nei įsakyti, nei uždrausti [3]. Pati visuomeninė žmogaus prigimtis reikalauja vidinius tikėjimo aktus išreikšti išoriškai, religijos srityje bendrauti su kitais, išpažinti savo tikėjimą bendruomeniniu būdu.

Taigi žmogaus asmeniui ir pačiai Dievo žmonėms nustatytajai santvarkai daroma neteisybė, jeigu žmogui paneigiama laisvė reikšti visuomenėje savo tikėjimą, jei tuo jis neardo teisėtos viešosios tvarkos.

Be to, religiniai veiksmai, kuriais, dvasios apsisprendimo vedami, žmonės privačiai ir viešai kreipiasi į Dievą, savo prigimtimi peržengia žemiškųjų ir laikinųjų dalykų plotmę. Tad pasaulietinė valdžia, kurios tikslas yra rūpintis bendrąja laikinąja gerove, privalo taip pat pripažinti bei puoselėti ir religinį piliečių gyvenimą. Tačiau pabrėžtina, jog ji peržengia savo ribas, jei užsimoja tvarkyti arba trukdyti religinius veiksmus.

Religinių bendruomenių laisvė

4. Laisvę arba saugumą nuo prievartos tikėjimo srityje pavieniams asmenims reikia pripažinti ir tuomet, kai jie veikia bendrai, nes religinių bendruomenių reikalauja tiek visuomeninė žmogaus, tiek pačios religijos prigimtis.

Taigi, jei tik nepažeidžiami teisėti viešosios tvarkos reikalavimai, religinėms bendruomenėms pačia teise turi būti palikta laisvė valdytis savais įstatymais, garbinti aukščiausiąją šventenybę viešomis apeigomis, padėti savo nariams gyventi religinį gyvenimą, palaikyti juos mokymu ir plėtoti tas institucijas, kurių nariai padeda vieni kitiems gyventi pagal savo tikėjimo reikalavimus.

Religinės bendruomenės taip pat turi teisę laisvai, nevaržomos pasaulietinės valdžios įstatymo priemonių arba administracinių potvarkių, rinkti, rengti, skirti bei perkelti savo tarnautojus, bendrauti su savo vadovybe ir religinėmis bendruomenėmis kitose pasaulio dalyse, statydinti tikėjimo tikslams skirtus pastatus, įgyti reikalingų gėrybių ir jomis naudotis.

Be to, religinės bendruomenės turi teisę netrukdomos viešai mokyti ir liudyti savo tikėjimą žodžiu ir raštu. Tačiau skleidžiant tikėjimą ir įvedant jo papročius visuomet vengtina bet kokių veiksmų, kurie dvelktų prievarta arba negarbingu, netinkamu įtikinėjimu, ypač kai kalbama apie mažiau apsišvietusius bei vargingesniuosius. Tokią elgseną reikia laikyti piktnaudžiavimu savo teise ir kitų teisių pažeidimu.

Tikėjimo laisvė taip pat reikalauja netrukdyti religinėmis bendruomenėms laisvai reikšti savo mokymo veiklumo, tvarkant visuomenę ir gaivinant visą žmogiškąją veiklą. Galiausiai teisė, kurios dėka žmonės, skatinami savo religinio jausmo, gali laisvai kviesti susirinkimus arba steigti auklėjimo, kultūros, labdaros bei visuomeninės veiklos organizacijas, pagrįsta visuomenine žmogaus prigimtimi ir pačiu tikėjimo pobūdžiu.

Šeimos tikėjimo laisvė

5. Kadangi kiekviena šeima yra bendruomenė, turinti savo pirmaprades teises, visos šeimos turi teisę tvarkyti savo namų religinį gyvenimą, kuriam vadovauja tėvai. Tėvai turi teisę pagal savo religinius įsitikinimus nustatyti, koks religinis ugdymas teiktinas jų vaikams. Tad pasaulietinė valdžia turi pripažinti tėvų teisę tikrai laisvai pasirinkti mokyklas arba kitas auklėjimo priemones, ir dėl šio pasirinkimo laisvės negalima tiesiogiai arba netiesiogiai apsunkinti juos neteisingomis naštomis. Be to, tėvų teisės pažeidžiamos, jei vaikai verčiami lankyti pamokas, neatitinkančias gimdytojų religinių įsitikinimų, arba jei visiems užkraunamas vienintelis auklėjimo būdas, iš kurio visiškai pašalintas religinis ugdymas.

Atsakomybė už tikėjimo laisvę

6. Kadangi visuomenės bendroji gerovė, sudaranti visumą tų visuomeninio gyvenimo sąlygų, kurios įgalina žmones geriau ir lengviau pasiekti tobulumą, pirmiausia glūdi žmogaus asmens teisių ir pareigų išlaikyme [4], rūpintis tikėjimo laisvės teise privalo tiek pavieniai piliečiai, tiek visuomeninės grupės, tiek pasaulietinė valdžia, tiek Bažnyčia bei kitos religinės bendruomenės, kiekvienam veikiant savitai, atsižvelgiant į jų ypatingas pareigas bendrojo gėrio atžvilgiu.

Saugoti ir skatinti neliečiamas žmogaus teises esmingu būdu yra kiekvienos pasaulietinės valdžios pareiga [5]. Todėl pasaulietinė valdžia privalo teisingais įstatymais ir kitomis tinkamomis priemonėmis veiksmingai saugoti visų piliečių tikėjimo laisvę ir sudaryti palankias sąlygas religiniam gyvenimui puoselėti, kad piliečiai iš tikrųjų galėtų naudotis tikėjimo teise ir atlikti tikėjimo priedermes, o pati visuomenė džiaugtųsi teisingumo ir taikos gėrybėmis, kylančiomis iš žmonių ištikimybės Dievui ir jo šventai valiai [6].

Jei dėl ypatingų kurios nors tautos aplinkybių vienai religinei bendruomenei valstybės teisinėje santvarkoje suteikiamas specialus valstybinis pripažinimas, būtina drauge pripažinti ir saugoti visų piliečių bei religinių bendruomenių teisių laisvę tikėjimo srityje.

Galiausiai pasaulietinė valdžia privalo rūpintis, kad teisinė piliečių lygybė, kuri yra visuomenės bendrosios gerovės dalis, niekuomet nei viešai, nei slapta nebūtų pažeidžiama religiniais sumetimais ir kad nebūtų jokios piliečių diskriminacijos.

Iš to kyla, kad viešajai valdžiai nevalia jėga, bauginimais ar kitomis priemonėmis versti piliečius išpažinti ar atmesti bet kokią religiją arba neleisti kam nors įsijungti į religinę bendruomenę ar iš jos išstoti. Juo labiau prieštaraujama Dievo valiai ir šventoms asmens bei tautų šeimoms teisėms, kai jėga kokiu nors būdu pavartojama tikėjimo griovimui arba trukdymui tiek visoje žmonijoje, tiek kurioje nors šalyje ar tam tikroje gyventojų grupėje.

Tikėjimo laisvės ribos

7. Teisė į tikėjimo laisvę įgyvendinama žmogiškojoje visuomenėje, todėl jos taikymas paklūsta tam tikroms ją tvarkančioms nuostatoms.

Naudojantis bet kokiomis laisvėmis, reikia laikytis moralinio asmeninės ir visuomeninės atsakomybės principo: moralės įstatymas įpareigoja pavienius žmones ir visuomeninius sambūrius, naudojantis savo teisėmis, atsižvelgti į kitų teises, į savo pareigas kitiems ir į bendrąją visų gerovę. Su visais reikia elgtis teisingai ir žmoniškai.

Be to, kadangi pasaulietinė visuomenė turi teisę gintis nuo piktnaudžiavimo, kuris gali kilti prisidengus tikėjimo laisvės dingstimi, apsaugoti nuo jo pirmiausia yra pasaulietinės valdžios pareiga. Tačiau tai ji privalo atlikti ne savivaliaudama ar neteisingai remdama vieną pusę, o laikydamasi teisės nuostatų, atitinkančių objektyvią moralinę tvarką. Tos nuostatos reikalingos, kad būtų veiksmingai saugomos ir taikingai derinamos visų piliečių teisės, kad būtų pakankamai rūpinamasi garbinga viešąja santaika, kuri yra tvarkingas sugyvenimas tikro teisingumo sąlygomis, ir kad būtų reikiamai saugoma viešoji moralė. Visa tai yra pamatinė bendrosios gerovės dalis ir įeina į viešosios tvarkos apibrėžimą. Šiaip jau visuomenėje turi būti išlaikytas visiškos laisvės principas, reikalaujantis pripažinti žmogui kuo daugiausia laisvės, apribojant ją tik tada ir tiek, kada ir kiek tai būtina.

Naudojimosi laisve ugdymas

8. Mūsų laikų žmonės yra veikiami įvairiopo spaudimo ir ištikti pavojaus prarasti galimybę vadovautis savo pačių laisvu sprendimu. Kita vertus, daugelis atrodo linkę laisvės vardan atmesti bet kokią priklausomybę ir menkai vertinti klusnumo pareigą.

Todėl šis Vatikano Sinodas ragina visus, ypač besirūpinančius kitų auklėjimu, stengtis taip ugdyti žmones, kad jie, laikydamiesi moralinės tvarkos, klausytų teisėtos valdžios ir būtų tikrosios laisvės mylėtojai; taigi žmones, spręsdami savo protu, remtųsi tiesos šviesa, veikdami vadovautųsi atsakomybės jausmu ir stengtųsi siekti to, kas tikra ir teisinga, savo veikloje noriai jungdamiesi su kitais.

Taigi tikėjimo laisvė turi būti skirta ir panaudota padėti žmonėms atsakingiau vykdyti savo visuomeninio gyvenimo pareigas.

II. Tikėjimo laisvė Apreiškimo šviesoje

Tikėjimo laisvės šaknys Apreiškime

9. Tai, ką šis Vatikano Sinodas skelbia apie žmogaus teisę į tikėjimo laisvę, yra pagrįsta asmens orumu. Amžių patirtis geriau atskleidė žmogaus protui, ko tas orumas reikalauja. Mokymo apie laisvę šaknys siekia patį dieviškąjį Apreiškimą, todėl krikščionys juo švenčiau privalo jo laikytis. Mat nors Apreiškimas tiesiogiai neteigia teisės į laisvę nuo išorinės prievartos tikėjimo srityje, jis atskleidžia žmogaus asmens orumą visu jo mastu, parodo, kaip Kristus gerbė žmogaus laisvę, šiam vykdant pareigą tikėti Dievo žodžiu, ir moko mus tokios dvasios, kokią šio Mokytojo sekėjai privalo visuose dalykuose atpažinti ir sekti. Visa tai paryškina bendruosius principus, kuriais grįstas šio pareiškimo mokymas apie tikėjimo laisvę. Tikėjimo laisvė visuomenėje ypač gerai derinasi su laisve, būdinga krikščioniškojo tikėjimo aktui.

Laisvė ir tikėjimo aktas

10. Vienas pagrindinių katalikiškojo mokymo principų, glūdintis Dievo žodyje ir nuolat skelbtas Bažnyčios Tėvų [7], teigia, jog žmogus turi laisvai atsiliepti Dievui tikėjimu; todėl niekas negali būti verčiamas priimti tikėjimą prieš savo norą [8]. Mat tikėjimo aktas pačia savo prigimtimi yra laisvas veiksmas, nes žmogus, Išganytojo Kristaus atpirktas ir pašauktas būti įvaikiu [9], tik tuomet gali bendrauti su apsireiškiančiu Dievu, kai, Tėvo patrauktas [10], nusilenkia jam protingu ir laisvu tikėjimu. Taigi žmonėms keliamas reikalavimas religijos srityje nedaryti jokios prievartos visiškai derinasi su tikėjimo esme. Tikėjimo laisvės pripažinimas nemažai padeda sukurti aplinką, kurioje žmonės gali būti nekliudomai kviečiami į krikščionių tikėjimą, noriai jį priimti ir visu savo gyvenimu veikliai jį išpažinti.

Kristaus ir apaštalų veikimo būdas

11. Dievas pašaukia žmones tarnauti jam dvasia ir tiesa, įpareigodamas sąžinę, bet nedarydamas prievartos. Jis atsižvelgia į kilnumą savo sukurtojo žmogaus asmens, kuris turi pats apsispręsti ir likti laisvas. Tai ypač išryškėjo Jėzuje Kristuje, kuriame Dievas tobulai apreiškė save ir savo kelius. Kristus, mūsų Mokytojas ir Viešpats [11], romus ir nuolankiaširdis [12], kantriai traukė bei kvietė pas save mokinius [13]. Tiesa, jis rėmė ir patvirtino savo žodžius stebuklais, tačiau darė tai, norėdamas sužadinti ir sustiprinti klausytojų tikėjimą, o ne juos priversti [14]. Taip, jis barė klausytojus už netikėjimą, bet nubausti juos paliko Dievui teismo dieną [15]. Siųsdamas apaštalus į pasaulį, jis sakė: „Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas; o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). Tačiau, žinodamas, kad drauge su kviečiais yra pasėta ir raugių, jis liepė leisti abejiems augti iki pjūties, kuri bus pasaulio pabaigoje [16]. Nenorėdamas būti politinis mesijas, valdantis jėga [17], Kristus vadino save Žmogaus Sūnumi, kuris atėjo, „kad jis pats tarnautų ir duotų savo gyvybę kaip atvadavimą už daugelį“ (Mk 10, 45). Jis elgėsi kaip tobulas Dievo tarnas [18], kuris „nenulauš sutrintos nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio“ (Mt 12, 20). Jis pripažino pasaulietinę valdžią ir jos teises, liepdamas mokėti ciesoriui mokestį. Tačiau jis aiškiai ragino gerbti aukštesnes Dievo teises: „Atiduokite tat, kas ciesoriaus, ciesoriui, ir kas Dievo, Dievui“ (Mt 22, 21). Pagaliau jis baigė savo apreiškimą, ant kryžiaus apvainikuodamas atpirkimo darbą, kad atneštų juo žmonėms išganymą ir tikrąją laisvę. Jis liudijo tiesą [19], tačiau prieštaraujantiems nenorėjo jos primesti jėga. Jo karalystė nekuriama kardo kirčiais [20]. Ji įsitvirtina tiesos liudijimu ir priėmimu, o auga meile, kuria ant kryžiaus pakeltasis Kristus traukia žmones prie savęs [21].

Kristaus žodžio ir pavyzdžio išmokyti, tuo pačiu keliu ėjo ir apaštalai. Nuo pat pirmųjų Bažnyčios dienų Kristaus mokiniai stengėsi laimėti žmones Viešpačiui ne prievartos veiksmais ir ne Evangelijos nevertu gudravimu, bet pirmiausia Dievo žodžio galia [22]. Jie drąsiai visiems skelbė žinią apie Gelbėtoją Dievą, „kuris nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Tačiau drauge jie gerbė silpnuosius, net jei šie klydo, šitaip parodydami, kad „kiekvienas mūsų duos už save Dievui apyskaitą“ (Rom 14, 12) [23] ir kad dėl to privalo klausyti savo sąžinės. Kaip Kristus, taip ir apaštalai visuomet stengėsi liudyti Dievo tiesą; be baimės jie rodėsi prieš žmones bei vyresniuosius „ir skelbė su pasitikėjimu Dievo žodį“ (Apd 4, 31) [24]. Jie tvirtai tikėjo, kad Evangelija yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam [25]. Paniekinę visus „kūniškus ginklus“ [26], jie skelbė Dievo žodį, sekdami Kristaus romumo ir kuklumo pavyzdžiu. Jie visiškai pasikliovė dievišku to žodžio pajėgumu įveikti Dievui priešingas galias [27] ir pastūmėti žmones, kad jie tikėtų Kristų ir jo klausytų [28]. Kaip Mokytojas, taip ir apaštalai pripažino teisėtą pasaulietinę valdžią: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai... kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui“ (Rom 13, 1–2) [29]. Tačiau jie taip pat nepabijojo prieštarauti viešajai valdžiai, jeigu ji ėjo prieš Dievo šventąją valią: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29) [30]. Šiuo keliu visais amžiais ir visame pasaulyje ėjo nesuskaitomi kankiniai ir tikintieji.

Bažnyčia – Kristaus ir apaštalų sekėja

12. Ištikima Evangelijos tiesai Bažnyčia seka Kristaus ir apaštalų pėdomis, pripažindama, jog tikėjimo laisvės reikalavimas atitinka žmogaus kilnumą bei Dievo apreiškimą, ir ugdydama tą laisvę. Iš Mokytojo ir apaštalų gautą mokymą laiko būvyje ji saugojo ir perdavė iš kartos į kartą. Nors keliaujančios per besikeičiančius žmonių istorijos tarpsnius Dievo tautos elgsena kartais ir ne taip derinosi su Evangelijos dvasia ar net prieštaravo jai, visuomet liko nepažeistas Bažnyčios mokymas, jog niekas negali būti verčiamas tikėti.

Taip Evangelijos raugas ilgai veikė žmonių dvasią ir daug padėjo laiko būvyje geriau pažinti asmens kilnumą ir subrandinti įsitikinimą, jog tikėjimo srityje valstybė privalo garantuoti asmeniui saugumą nuo bet kokios prievartos.

Bažnyčios laisvė

13. Iš visų Bažnyčios ir net visos žemiškosios bendruomenės gerovės dalykų, visur ir visada saugotinų bei gintinų nuo bet kokio pažeidimo, tikrai svarbiausias yra Bažnyčios galėjimas naudotis tokia tikėjimo laisve, kokios reikia rūpinantis žmonių išganymu [31]. Ta laisvė yra šventa. Pats vienatinis Dievo Sūnus ją suteikė Bažnyčiai, įgytai savo krauju. Ta laisvė Bažnyčiai tokia būdinga, kad ją griaunantieji priešinasi Dievo valiai. Ji yra pagrindinis Bažnyčios ir viešosios valdžios bei visos pilietinės santvarkos santykių įstatymas.

Žmonių bendruomenėje Bažnyčia reikalauja sau laisvės iš kiekvienos viešosios valdžios, kaip dvasinis autoritetas, kaip ta, kuri yra Viešpaties Kristaus įsteigta ir dieviškojo įsakymo įpareigota eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai [32]. Ji taip pat reikalauja sau laisvės kaip sambūris žmonių, turinčių teisę gyventi valstybėje pagal krikščioniškojo mokymo priesakus [33].

Iš tikrųjų ir teisiškai, ir gyvenime visą laiką nepriklausomai vykdyti savo dieviškąjį uždavinį Bažnyčia gali tik ten, kur tikėjimo laisvės principas ne tik paskelbtas žodžiu ir patvirtintas įstatymo, bet ir sąžiningai įgyvendintas. Tokios nepriklausomybės bažnytiniai vadovai vis labiau ir labiau reikalauja [34]. Krikščionys, kaip ir kiti žmonės, turi pilietinę teisę nekliudomai elgtis pagal savo sąžinę. Tad tikroji Bažnyčios nepriklausomybė visiškai derinasi su ta tikėjimo laisve, kurios teisė turi būti pripažinta ir įstatymais garantuota visiems žmonėms bei jų bendruomenėms.

Bažnyčios pareiga

14. Norėdama įvykdyti dieviškąjį įsakymą „Mokykite visas tautas“ (Mt 28, 19), Katalikų Bažnyčia turi daryti visa, „kad Dievo žodis sklistų ir būtų šlovinamas“ (2 Tes 3, 1).

Todėl pirmiausia ji ragina savo vaikus „melstis, prašyti, dėkoti už visus žmones… Tai yra gera ir patinka mūsų Išganytojui Dievui, kurs nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 1–4).

Ugdydami savo sąžinę, krikščionys privalo rimtai atsižvelgti į šventą ir tikrą Bažnyčios mokymą [35]. Juk Kristaus noru Katalikų Bažnyčia yra tiesos mokytoja. Jai pavesta skelbti ir autentiškai mokyti tiesos, kuri yra Kristus. Jos uždavinys taip pat yra savo autoritetu paskelbti ir patvirtinti dorovinius principus, plaukiančius iš pačios žmogaus prigimties. Be to, krikščionys privalo išmintingai, „Šventąja Dvasia ir neveidmaininga meile, tiesos žodžiu“ (2 Kor 6, 6–7) stengtis bendrauti su tais, kurie Bažnyčiai nepriklauso, skleisti gyvenimo šviesą su visišku pasitikėjimu [36] ir apaštališka drąsa bei būti pasirengę net pralieti savo kraują.

Kristaus mokinys yra griežtai savo Mokytojo įpareigotas iš jo gautąją tiesą vis geriau pažinti, ištikimai skelbti, uoliai ginti, tačiau nenaudoti šiam tikslui priemonių, priešingų Evangelijos dvasiai. Kristaus meilė jį taip pat ragina meiliai, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klaidingai tiki arba nepažįsta tikėjimo [37]. Tad reikia paisyti ir pareigų Kristui, gaivinančiam Žodžiui, kurį reikia skelbti, ir asmens teisių, ir Dievo malonės, per Kristų duodamos žmogui, kuris kviečiamas laisvai priimti ir išpažinti tikėjimą.

Pabaiga

15. Taigi aišku, kad dabarties laikų žmonės trokšta laisvai išpažinti savo tikėjimą privačiame ir viešajame gyvenime. Tikėjimo laisvė net yra įrašyta į daugelio valstybių konstitucijas kaip pilietinė teisė ir iškilmingai pripažinta tarptautiniais dokumentais [38].

Tačiau netrūksta kraštų, kur tikėjimo laisvė, tiesa, pripažįstama konstitucijomis, bet viešoji valdžia stengiasi piliečius atitraukti nuo religijos, o religinių bendruomenių gyvenimą kiek galint apsunkinti ir padaryti pavojingą.

Su džiaugsmu sveikindamas guodžiančius mūsų laikų ženklus ir su liūdesiu pasisakydamas prieš apgailėtinus faktus, Šventasis Sinodas ragina katalikus ir prašo visus žmones su didžiausiu atsidėjimu apsvarstyti, kokia reikalinga tikėjimo laisvė ypač dabartinėmis žmonijos sąlygomis.

Juk visos tautos kaskart labiau suartėja, skirtingų kultūrų ir religijų žmones jungia vis glaudesni ryšiai, pagaliau didėja kiekvieno asmeninės atsakomybės jausmas. Tad norint kurti ir stiprinti taikų bei darnų žmonių tarpusavio sugyvenimą, reikia, kad visame pasaulyje tikėjimo laisvė būtų apsaugota įstatymų ir kad būtų gerbiamos aukščiausios asmens pareigos ir teisė laisvai gyventi savo religinį gyvenimą visuomenėje.

Teduoda Dievas ir visų Tėvas, kad žmonių šeima, stropiai saugodama tikėjimo laisvę visuomenėje, Kristaus malone ir Šventosios Dvasios galia pasiektų kilniąją bei amžinąją „Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21).