PRATARMĖ

1. Apaštališkąjį veiklumą norintis pagyvinti Dievo tautoje [1] Šventasis Sinodas susirūpinęs kreipiasi į krikščionis pasauliečius, kuriems būdingas ir reikalingas pareigas Bažnyčios misijoje jis jau yra minėjęs kitose vietose [2]. Bažnyčia niekada neturi stokoti pasauliečių apaštalavimo, kylančio iš paties jų krikščioniškojo pašaukimo. Jau Šventasis Raštas aiškiai parodo, kokia savaiminga ir vaisinga buvo šios rūšies veikla ankstyvojoje Bažnyčioje (plg. Apd 11, 19–21; 18, 26; Rom 16, 1–16; Fil 4, 3).

Mūsų laikais reikalingas ne mažesnis pasauliečių uolumas, tai yra šiandienėmis sąlygomis reikia žymiai veiksmingesnio ir platesnio jų apaštalavimo. Nuolat didėjantis žmonių skaičius, mokslo ir technikos pažanga, didesni žmonių poreikiai ne tik nepaprastai išplėtė daugiausia vien pasauliečiams atvirą apaštalavimo sritį, bet ir iškėlė naujų problemų, reikalaujančių visokeriopo pasauliečių rūpinimosi ir pastangų. Jų apaštalavimas tampa juo svarbesnis, ypač padidėjus, kaip ir turėjo būti, daugelio žmogiškojo gyvenimo sričių savarankiškumui, kai kada lydimam tam tikro nutolimo nuo dorovės bei religijos, kuris labai grėsmingas krikščioniškajam gyvenimui. Be to, daugelyje šalių, kuriose kunigų labai maža arba, kaip kartais atsitinka, iš jų atimama pareigoms vykdyti būtina laisvė, be pasauliečių veiklos Bažnyčia kažin ar galėtų egzistuoti ir veikti.

Tokią įvairiapusę ir neatidėliotiną būtinybę savo veikimu akivaizdžiai paliudija Šventoji Dvasia, šiandien vis labiau diegdama pasauliečiams jų atsakomybės suvokimą ir visur skatindama tarnauti Kristui ir Bažnyčiai [3].

Šiuo Dekretu Susirinkimas siekia nušviesti pasauliečių apaštalavimo prigimtį, galimybes bei įvairovę, paskelbti pagrindinius jo principus ir pateikti pastoracinių nurodymų, kaip sėkmingiau jį vykdyti. Viso to tebūnie laikomasi peržiūrint pasauliečių apaštalavimą nusakančias bažnytinės teisės nuostatas.

Pirmas skyrius. PASAULIEČIŲ PAŠAUKIMAS APAŠTALAVIMUI

Pasauliečiai ir Bažnyčios misija

2. Bažnyčia gimė tam, kad, skleisdama visoje žemėje Kristaus karalystę Dievo Tėvo garbei, visus žmones padarytų išganomojo atpirkimo dalyviais [4] ir kad per juos visas pasaulis iš tikrųjų būtų kreipiamas į Kristų. Kiekviena mistinio Kūno veikla šiuo tikslu vadinasi apaštalavimas, ir jį Bažnyčia įvairiais būdais vykdo per visus savo narius; pats krikščioniškasis pašaukimas yra ir pašaukimas apaštalavimui. Kaip gyvo kūno organizme joks narys nėra visiškai pasyvus, bet, dalyvaudamas kūno gyvenime, kartu dalyvauja ir jo veikime, taip ir Kristaus kūne, Bažnyčioje, visa, „savaip veikiant kiekvienai daliai, auga“ (Ef 4, 16). Šio kūno dalių tarpusavio ryšys taip suderintas ir stipriai sujungtas (plg. Ef 4, 16), kad narys, savaip neprisidedantis prie kūno augimo, laikytinas nepadedančiu nei Bažnyčiai, nei sau.

Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje [5]. Konkrečiai jie apaštalauja, savo veikla siekdami evangelizuoti bei šventinti žmones ir Evangelijos dvasia persunkti bei sutvarkyti laikinąją tikrovę, tad jų veikla šioje srityje aiškiai liudija Kristų ir tarnauja žmonių išganymui. Kadangi pasauliečių luomui būdinga gyventi pasaulyje ir rūpintis pasaulio reikalais, Dievas pašaukia juos, užsidegusius krikščioniškąja dvasia ir veikiančius tarsi raugas, apaštalauti pasaulyje.

Pasauliečių apaštalavimo pagrindai

3. Pareigą ir teisę apaštalauti pasauliečiai įgyja iš paties ryšio su Kristumi kaip Galva. Per Krikštą įjungti į Kristaus mistinį Kūną, per Sutvirtinimą gavę Šventosios Dvasios galybės, jie paties Viešpaties skiriami apaštalauti. Jie pašventinami būti karališkąja kunigija ir šventąja tauta (plg. 1 Pt 2, 4–10), idant kiekvienu savo darbu aukotų dvasines atnašas ir visoje žemėje liudytų Kristų. O kitais sakramentais, ypač švč. Eucharistija, jiems perteikiama ir juose brandinama artimo meilė kaip viso apaštalavimo siela [6].

Apaštalaujama tikėjimu, viltimi ir meile, kurias Šventoji Dvasia išlieja visų Bažnyčios narių širdyse. Taip meilės įsakymu, kuris yra didžiausias Viešpaties įsakymas, visi krikščionys raginami rūpintis Dievo garbe per jo karalystės atėjimą ir amžinuoju visų žmonių gyvenimu, idant jie pažintų vieną tikrąjį Dievą ir jo siųstąjį Jėzų Kristų (plg. Jn 17, 3).

Taigi visiems krikščionims uždedama kilni našta – darbuotis, kad visi žmonės visoje žemėje išgirstų ir priimtų dieviškąją išganymo naujieną.

Šiam apaštalavimui Šventoji Dvasia, kuri pašventina Dievo tautą per kunigų tarnybą ir sakramentus, tikintiesiems duoda dar ir ypatingų dovanų (plg. 1 Kor 12, 7), „dalydama kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11), kad, patarnaudami vieni kitiems pagal kiekvieno gautąją malonę, ir patys būtų kaip geri daugeriopos Dievo malonės dalytojai (plg. 1 Pt 4, 10) visam kūnui auginti meilėje (plg. Ef 4, 16). Iš šių charizmų, net paprastųjų, gavimo kiekvienam tikinčiajam kyla teisė ir pareiga panaudoti jas žmonių gerovei bei Bažnyčios statybai ir Bažnyčioje, ir pasaulyje, naudojantis laisve, teikiama Šventosios Dvasios, kuri „pučia, kur nori“ (Jn 3, 8), ir bendraujant su broliais Kristuje, ypač su savo ganytojais, kurių pareiga spręsti apie tų dovanų tikrąją prigimtį ir tvarkingą panaudojimą, tačiau ne tam, kad užgesintų Dvasią, o tam, kad visa ištirtų ir, kas gera, palaikytų (plg. 1 Tes 5, 12. 19. 21) [7].

Pasauliečių apaštalavimo dvasia

4. Kadangi siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo šaltinis ir pradžia, aišku, jog pasauliečių apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybinės vienybės su Kristumi, nes Viešpats sako: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Toks glaudžios vienybės su Kristumi gyvenimas Bažnyčioje palaikomas visiems tikintiesiems bendromis dvasinėmis priemonėmis, ypač veikliu dalyvavimu šventojoje liturgijoje [8]. Pasauliečiai tas priemones turi taip panaudoti, kad, deramai atlikdami pasaulietines savo pareigas įprastinėmis gyvenimo aplinkybėmis, ne atskirtų nuo savo gyvenimo vienybę su Kristumi, bet sutvirtėtų joje, dirbdami savo darbą pagal Dievo valią. Reikia, kad jie noriai ir džiugia siela eitų šiuo šventumo keliu, stengdamiesi sumanumu bei kantrybe nugalėti sunkumus [9]. Nei šeimos rūpesčiai, nei kiti pasaulietiniai reikalai neturi būti atsieti nuo dvasinio gyvenimo, nes apaštalas sako: „Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, per jį dėkodami Dievui ir Tėvui“ (Kol 3, 17).

Toks gyvenimas reikalauja nuolatinių tikėjimo, vilties ir meilės pratybų.

Vien tikėjimo šviesa ir įsigilinimas į Dievo žodį įgalina visuomet ir visur pažinti Dievą, kuriame mes „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), kiekviename įvykyje ieškoti jo valios, įžvelgti Kristų visuose žmonėse, ar jie būtų artimi, ar svetimi, teisingai spręsti apie laikinųjų dalykų reikšmę ir vertę tiek jų pačių, tiek žmogaus tikslo atžvilgiu.

Kas turi šį tikėjimą, gyvena Dievo vaikų apreiškimo viltimi, atmindami Viešpaties kryžių ir prisikėlimą.

Šio gyvenimo kelionėje pasislėpę Dieve su Kristumi ir laisvi nuo turtų vergovės, siekdami gėrybių, kurios išlieka amžinai, jie didžiadvasiškai atiduoda visas savo jėgas Dievo karalystei plėsti ir krikščioniškąja dvasia puoselėti bei tvarkyti laikinąją tikrovę. Tarp šio gyvenimo pavojų ir nepalankumo jie randa stiprybę viltyje, įsitikinę, kad „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18).

Iš Dievo kylančios meilės raginami, jie daro gera visiems, o labiausiai – tikėjimo šeimos nariams (plg. Gal 6, 10); „atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2, 1), jie traukia žmones prie Kristaus. O Dievo meilė, „išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5), įgalina pasauliečius savo gyvenimu tikrai išreikšti Palaiminimų dvasią. Sekdami beturčiu Jėzumi, jie nei nusimena dėl laikinųjų gėrybių stokos, nei didžiuojasi jų gausumu; sekdami nuolankiuoju Kristumi, jie ne vaikosi tuščios garbės (plg. Gal 5, 26), bet stengiasi labiau patikti Dievui negu žmonėms, visuomet pasirengę dėl Kristaus visa palikti (plg. Lk 14, 26) ir būti persekiojami dėl teisybės (plg. Mt 5, 10), atmindami Viešpaties žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Tarpusavyje puoselėdami krikščioniškąją draugystę, jie padeda vieni kitiems, kur tik reikia.

Savitą pobūdį pasauliečių dvasiniam gyvenimui privalo suteikti santuoka ir šeima, celibatas arba našlystė, liga, profesinė ir visuomeninė veikla. Tad tenesiliauja jie nuolatos ugdę šias sąlygas atitinkančias įgimtas savybes bei talentus ir tesinaudoja Šventosios Dvasios jiems suteiktomis dovanomis.

Be to, pasauliečiai, sekdami savo pašaukimu įstoję į kurią nors Bažnyčios patvirtintą draugiją ar institutą, taip pat ištikimai tesistengia laikytis šiems būdingos dvasinio gyvenimo krypties.

Drauge tegul jie didžiai vertina profesinę patirtį, šeimos nario ir piliečio sąmoningumą bei tokias visuomeninio gyvenimo dorybes, kaip sąžiningumas, teisingumo dvasia, nuoširdumas, mandagumas, dvasios tvirtumas, be kurių neįmanomas nė tikras krikščioniškas gyvenimas.

Tobulas tokio dvasinio ir apaštališko gyvenimo pavyzdys yra Švenčiausioji Mergelė Marija, Apaštalų Karalienė, kuri, žemėje gyvendama tokį pat, kaip visų, gyvenimą, kupiną šeimos rūpesčių ir darbų, visuomet buvo glaudžioje vienybėje su savo Sūnumi ir visiškai savitu būdu talkininkavo Išganytojo darbui; dabar, paimta į dangų, „ savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę“ [10]. Visi pamaldžiai ją tegerbia ir jos motiniškai globai tepaveda savo gyvenimą bei apaštalavimą.

Antras skyrius. SIEKTINI TIKSLAI

Įžanga

5. Nors Kristaus atpirkimo darbas savaime skirtas žmonėms išganyti, jis apima ir visos laikinosios tikrovės atnaujinimą. Todėl Bažnyčios uždavinys yra ne tik skelbti žmonėms Kristų ir jo malonę, bet ir Evangelijos dvasia perskverbti bei sutvarkyti laikinąją tikrovę. Tad, vykdydami šį Bažnyčios uždavinį, pasauliečiai apaštalauja tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje, tiek dvasinėje, tiek laikinojoje tikrovėje. Šios tikrovės plotmės, nors ir atskirtos, taip susijusios vieningame Dievo plane, kad pats Dievas siekia visą pasaulį naujai atkurti Kristuje, iš pradžių – šioje žemėje, galutinai – paskutinę dieną. Abiejose plotmėse pasaulietis, būdamas kartu tikintysis ir pilietis, turi nuolat vadovautis viena krikščioniška sąžine.

Evangelizavimas ir šventinimas

6. Bažnyčios misija nukreipta į žmonių išganymą, pasiektiną tikėjimu į Kristų ir jo malone. Todėl Bažnyčios ir visų jos narių apaštalavimu pirmiausia siekiama žodžiais ir darbais atskleisti pasauliui Kristaus skelbtąją tiesą ir pasidalyti jo malone. Tai daroma pirmiausia per ypatingu būdu dvasininkams pavestą Žodžio ir sakramentų tarnybą, kurioje ir pasauliečiams tenka atlikti didžios svarbos pareigas, idant jie taptų „tiesos bendradarbiais“ (3 Jn 8). Šioje srityje pasauliečių apaštalavimas ir pastoracinė tarnyba ypač papildo vienas kitą.

Pasauliečiai turi daugybę progų apaštalauti evangelizuodami ir šventindami. Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą; juk Viešpats sako: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).

Tačiau šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų netikintiesiems, idant atvestų juos į tikėjimą, ir tikintiesiems, idant pamokytų, sutvirtintų ir paskatintų juos būti uolesnius, nes „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14), ir visų širdyse turi aidėti apaštalo žodžiai: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16) [11].

Mūsų laikais, kai kyla naujų klausimų ir siaučia pragaištingos klaidos, grasinančios sugriauti religijos, dorovės ir pačios visuomenės pamatus, šis Šventasis Sinodas iš širdies ragina pasauliečius pagal savo įgimtus gabumus bei išsilavinimą, vadovaujantis Bažnyčios dvasia, dar uoliau vykdyti savo pareigas – aiškinti, ginti ir deramai taikyti šio meto problemų sprendimui krikščioniškuosius principus.

Laikinosios tikrovės atnaujinimas

7. Pagal Dievo tikrąjį pasaulio planą žmonės turi sutartinai atnaujinti laikinąją tikrovę ir nepaliaujamai ją tobulinti.

Visa, kas priklauso laikinajai tikrovei, tai yra gyvenimo ir šeimos vertybės, kultūra, ekonomika, verslai ir amatai, valstybinės bendruomenės institucijos, tarptautiniai santykiai ir kiti šios rūšies dalykai, jų vystymasis ir pažanga, ne tik yra priemonės galutiniam žmogaus tikslui siekti, bet ir turi savitą, Dievo jiems suteiktą vertę tiek jų pačių savaime, tiek kaip visos laikinosios tikrovės dalių: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad tai buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Prigimtinis jų gerumas įgauna tam tikro ypatingo kilnumo iš jų ryšio su žmogaus asmeniu, kuriam tarnauti jie sukurti. Pagaliau visa, kas gamtiška ir antgamtiška, Dievas panoro sujungti į viena Jėzuje Kristuje, „kad visame kame turėtų pirmenybę“ (Kol 1, 18). Tačiau ši paskirtis ne tik nepanaikina laikinosios tikrovės savarankiškumo, savitų jos tikslų, dėsnių, priemonių ir svarbos žmonių gerovei, o veikiau juos atbaigia bei sukilnina ir drauge padaro tinkamus visapusiškam žmogaus pašaukimui žemėje.

Naudojimasis laikinaisiais dalykais istorijos būvyje tapo labai ydingas, nes dėl gimtosios nuodėmės žmonės labai klaidingai žvelgdavo į tikrąjį Dievą, į žmogaus prigimtį ir į moralinio įstatymo principus; todėl pagedo papročiai bei žmonių institucijos, neretai trypiamas ir pats žmogaus asmuo. Ir mūsų dienomis nemaža žmonių, pernelyg pasitikėdami gamtos mokslų ir technikos pažanga, linksta tarsi į laikinųjų dalykų stabmeldystę, tapę veikiau jų vergais negu viešpačiais.

Visai Bažnyčiai privalu stengtis, kad žmonės pajėgtų visą laikinąją tikrovę teisingai tvarkyti ir per Kristų kreipti į Dievą. Ganytojai privalo aiškiai nušviesti kūrinijos paskirties ir naudojimosi pasauliu principus, teikti moralinę ir dvasinę pagalbą, kad laikinoji tikrovė būtų atnaujinta Kristuje.

Pasauliečiams reikia imtis šio laikinosios tikrovės atnaujinimo kaip savo uždavinio ir, vadovaujantis Evangelijos šviesa bei Bažnyčios mintimi, krikščioniškosios meilės vedamiems tiesiogiai darbuotis bei ryžtingai veikti, dalytis su kitais piliečiais savo patirtimi bei atsakomybe, visada ir visur ieškoti Dievo karalystės teisybės. Laikinoji tikrovė atnaujintina taip, kad, visiškai išlaikant savitus jos dėsnius, ji būtų suderinta su galutiniais krikščioniškojo gyvenimo principais ir pritaikyta įvairioms vietos, laiko bei tautų sąlygoms. Tarp šios rūšies apaštalavimo darbų svarbią vietą užima krikščionių visuomeninė veikla; Šventasis Sinodas pageidauja, kad ji apimtų visą laikinąją sritį, įskaitant ir kultūrą [12].

Karitatyvinė veikla

8. Nors visoks apaštališkas veikimas privalo kilti ir semtis jėgų iš artimo meilės, kai kurie darbai savo prigimtimi tinka būti gyva pačios artimo meilės išraiška. Viešpats Kristus panoro, kad jie būtų jo mesijinės misijos ženklai (plg. Mt 11, 4–5).

Didžiausias įstatymo įsakymas yra mylėti Dievą visa širdimi, o savo artimą – kaip save patį (plg. Mt 22, 37–40). Šį artimo meilės įsakymą Kristus padarė savo įsakymu ir suteikė jam naują reikšmę, save kaip meilės objektą panoręs sutapatinti su broliais: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Priimdamas žmogaus prigimtį, tam tikru antgamtiniu ryšiu jis sujungė visą žmonių giminę su savimi į vieną šeimą ir padarė meilę būdinga savo mokinių žyme, sakydamas: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).

Kaip savo pradžioje jungdama „agapę“ su Eucharistine vakariene šventoji Bažnyčia parodė, kad ją, susibūrusią apie Kristų, vienija meilės ryšys, taip ir visais laikais ji atpažįstama iš to meilės ženklo ir, džiaugdamasi kitų užmojais, artimo meilės darbus laiko savo neatimama pareiga ir teise. Todėl ji ypač brangina gailestingumą beturčiams bei ligoniams ir vadinamąją karitatyvinę bei tarpusavio paramos veiklą įvairiopam žmonių vargui palengvinti [13].

Dabarties laikais ištobulėjus komunikavimo priemonėms, tartum dingus nuotoliui tarp žmonių ir viso pasaulio gyventojams virtus lyg vienos šeimos nariais, ši veikla ir darbai tapo daug svarbesni ir platesni. Šiandien karitatyvinė veikla gali ir turi apimti visus žmones ir visus jų poreikius. Kur tik esama stokojančių valgio ir gėrimo, drabužio, pastogės, vaistų, darbo, mokslo ir galimybių tikrai žmoniškai gyventi, kankinamų vargo arba silpnos sveikatos, kenčiančių tremtį arba įkalinimą, ten krikščioniškoji meilė turi jų ieškoti ir juos surasti, rūpestingai juos guosti ir suteikta pagalba lengvinti jų dalią. Tai daryti pirmiausia įpareigoti geresnėmis sąlygomis gyvenantys pavieniai asmenys bei tautos [14].

Kad ši artimo meilės veikla būtų nepriekaištinga ir tokia atrodytų, artimas tebūnie priimamas kaip atvaizdas Dievo, pagal kurį jis sukurtas, ir kaip Viešpats Kristus, kuriam iš tikrųjų aukojama tai, kas duodama stokojančiam; šelpiamojo asmens laisvė ir orumas tebūnie gerbiami su didžiausiu jautrumu; tikslo kilnumo tenesuteršia joks pasipelnymo arba užvaldymo siekis [15]. Pirmiausia tebūnie padaroma visa, ko reikalauja teisingumas, kad nebūtų duodama kaip meilės dovana tai, kas priklauso pagal teisingumą; tebūnie šalinamos negerovių priežastys, ne vien pasekmės; parama tebūnie tvarkoma taip, kad jos gavėjai pamažu atsipalaiduotų nuo kitų priklausomybės ir taptų pajėgūs patys apsirūpinti.

Tad pasauliečiai didžiai tevertina ir pagal išgales teremia gailestingumo darbus bei viešus arba privačius ir net tarptautinius socialinės pagalbos užmojus, kuriais sėkmingai padedama vargstantiems asmenims ir tautoms, bendradarbiaujant šiuo tikslu su visais geros valios žmonėmis [16].

Trečias skyrius. ĮVAIRIOS APAŠTALAVIMO SRITYS

Įžanga

9. Pasauliečiai įvairiopai apaštalauja tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje. Abiejose plotmėse jų laukia įvairios apaštališkosios veiklos sritys, iš kurių svarbesnes čia norima paminėti; tai bažnytinės bendruomenės, šeima, jaunimas, socialinė aplinka, valstybiniai ir tarptautiniai reikalai. Kadangi mūsų dienomis vis aktyviau visame visuomenės gyvenime reiškiasi moterys, labai svarbu, kad jos plačiau dalyvautų įvairiose Bažnyčios apaštalavimo srityse.

Bažnytinės bendruomenės

10. Kaip Kristaus – kunigo, pranašo ir karaliaus – pareigų dalininkai, pasauliečiai veikliai dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir veikloje. Bažnytinėse bendruomenėse jų veikla tokia reikalinga, kad be jos net ganytojų apaštalavimas dažniausiai negali pasiekti savo galutinio tikslo. Tikrai apaštališkos dvasios pasauliečiai, kaip ir tie vyrai bei moterys, kurie padėjo Pauliui skelbti Evangeliją (plg. Apd 18, 18. 26; Rom 16, 3), papildo tai, ko jų broliams trūksta, ir gaivina tiek ganytojų, tiek kitų tikinčiųjų dvasią (plg. 1 Kor 16, 17–18). Stiprindamiesi veikliu dalyvavimu savo bendruomenės liturginiame gyvenime, jie uoliai įsitraukia į apaštališkus jos darbus; jie atveda į Bažnyčią atokiau esančius žmones; jie stropiai bendradarbiauja perduodami Dievo žodį, ypač aiškindami katekizmą; savo patirtimi jie prisideda prie sėkmingesnės pastoracijos, taip pat prie geresnio Bažnyčios turto tvarkymo.

Parapija teikia ryškų bendruomeninio apaštalavimo pavyzdį, kad ir kokios būtų žmonių skirtybės, visa suimdama į viena ir jungdama į Bažnyčios visumą [17]. Pasauliečiai teįpranta veikti parapijoje, palaikydami glaudų ryšį su savo kunigais [18]; teiškelia jie bažnytinėje bendruomenėje savo ir pasaulio problemas bei žmonių išganymo klausimus, kad šie būtų svarstomi ir sprendžiami bendromis pastangomis; pagal išgales teprisideda prie kiekvieno savo bažnytinės šeimos apaštalavimo ir misionieriavimo užmojo.

Jie nuolatos tesijaučia priklausą vyskupijai, kurios ląstelė yra parapija, ir visada tebūnie pasirengę, savo ganytojo kviečiami, prisidėti ir prie vyskupijos užmojų. Negana to, kad galėtų atsiliepti į miestų ir kaimų regionų poreikius [19], teneapriboja savo veiklos parapijos arba vyskupijos sienomis, bet teišplečia ją į tarpparapinę, tarpdiecezinę, tautinę ir tarptautinę sritį, juo labiau kad nuolat dažnėjantis gyventojų kilnojimasis, auganti tarpusavio priklausomybė ir komunikavimo lengvumas šiandien jau nebeleidžia jokiai visuomenės daliai likti užsisklendusiai nuo kitų. Taip jie tesirūpina po visą pasaulį pasklidusios Dievo tautos reikalais. Pirmiausia telaiko sava misijų veiklą, remdami ją medžiagiškai arba tiesiog asmeniniu darbu. Grąžinti Dievui dalį iš jo gautųjų gėrybių yra garbinga krikščionių pareiga.

Šeima

11. Kadangi santuokinę sąjungą visatos Kūrėjas padarė žmonių bendruomenės pradžia bei pamatu ir savo malone pripažino ją net didžiu slėpiniu, žvelgiant į Kristų ir Bažnyčią (plg. Ef 5, 32), sutuoktinių ir šeimos apaštalavimas ypač svarbus tiek Bažnyčiai, tiek pasaulietinei visuomenei.

Sutuoktiniai krikščionys yra malonės bendradarbiai ir tikėjimo liudytojai vienas kitam, savo vaikams bei kitiems šeimos nariams. Savo vaikams jie yra pirmieji tikėjimo skelbėjai ir auklėtojai; žodžiu bei pavyzdžiu jie rengia juos krikščioniškam ir apaštališkam gyvenimui, išmintingai padėdami pasirinkti pašaukimą, ir ypač rūpestingai puoselėja juose pastebėtą dvasinį pašaukimą.

Tai visada buvo sutuoktinių pareiga, o šiandien svarbiausias jų apaštalavimo uždavinys yra savo gyvenimu parodyti ir įrodyti santuokos ryšio neišardomumą ir šventumą, energingai pabrėžti gimdytojų bei globėjų teisę ir pareigą krikščioniškai auklėti vaikus, ginti šeimos orumą ir teisėtą jos savarankiškumą. Tad jie ir kiti tikintys krikščionys teveikia išvien su geros valios žmonėmis, kad tos neliečiamos teisės būtų apsaugotos pasaulietinėje įstatymų leidyboje; valdant visuomenę, tebūnie atsižvelgiama į šeimos poreikius, susijusius su būstu, vaikų auklėjimu, darbo sąlygomis, socialine globa ir mokesčiais; tvarkant migraciją, tebūnie saugomas šeimos bendras gyvenimas [20].

Šeimai pats Dievas skyrė būti pirmąja ir gyvybine visuomenės ląstele. Šią misiją ji atliks, jei savo narių meile vienas kitam ir bendra malda Dievui parodys esanti bažnytinė namų šventovė, jei visa šeima jungsis į Bažnyčios liturgines apeigas, jei pagaliau šeima bus svetinga, teisingumu bei kitais gerais darbais tarnaus visiems pagalbos reikalingiems broliams. Iš įvairių šeimos apaštalavimo darbų galima suminėti šiuos: įvaikinti pamestus vaikus, palankiai priimti ateivius, prisidėti prie mokyklų tvarkymo, paremti jaunuolius patarimu ir lėšomis, padėti sužadėtiniams geriau pasirengti santuokiniam gyvenimui, prisidėti prie katekizavimo, pagelbėti sutuoktiniams ir šeimoms, patiriančioms medžiaginių ar moralinių sunkumų, parūpinti seneliams ne tik tai, kas būtina gyvenimui, bet ir atitinkamų ekonominės pažangos vaisių.

Visuomet ir visur, bet ypač ten, kur sėjama pirmoji Evangelijos sėkla arba Bažnyčia neseniai įsikūrusi ar patekusi į grėsmingą padėtį, krikščionių šeimos, visu savo gyvenimu susijusios su Evangelija ir rodydamos krikščioniškosios santuokos pavyzdį, teikia pasauliui vertingiausią Kristaus liudijimą [21].

Norint lengviau pasiekti apaštalavimo tikslus, šeimoms gali būti naudinga telktis į kokius nors sambūrius [22].

Jaunimas

12. Jaunuoliai nepaprastai įtakingi šiandienei visuomenei [23]. Jų gyvenimo aplinkybės, mąstysena ir patys santykiai su šeima yra labai pasikeitę. Dažnai per greitai keičiasi jų socialinės ir ekonominės sąlygos. Visuomeninė ir net politinė jų reikšmė vis didėja, tuo tarpu jie patys atrodo nepakankamai subrendę tinkamai imtis naujų pareigų.

Padidėjęs vaidmuo visuomenėje reikalauja iš jų ir atitinkamo apaštališko veiklumo, o ir pati jų prigimtis tam juos nuteikia. Bręstant sąmoningai asmenybei, verčiami užsidegimo gyventi ir reikštis, jie imasi atsakomybės ir trokšta įdėti savo dalį į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Jeigu tas veržlumas bus kupinas Kristaus dvasios ir įkvepiamas klusnumo bei meilės Bažnyčios ganytojams, iš jo galima tikėtis gausiausių vaisių. Jie turi būti pirmieji tiesioginiai jaunimo apaštalai, asmeniškai apaštalauti tarp savo bendraamžių, atsižvelgdami į socialinę aplinką, kurioje gyvena [24].

Suaugusieji tesirūpina užmegzti su jaunuoliais draugišką dialogą, kuris leistų abiems pusėms, nugalėjus amžiaus skirtumą, vieniems kitus pažinti ir tarpusavyje pasidalyti turimais vidaus turtais. Suaugusieji teskatina jaunuolius apaštalauti pirmiausia savo pavyzdžiu ir, pasitaikius progai, išmintingu patarimu bei veiksminga parama. Jaunuoliai tegul puoselėja pagarbą suaugusiems ir pasitikėjimą jais; nors iš prigimties ir linkę į naujoves, jie deramai tevertina girtinas tradicijas.

Vaikai irgi gali savaip apaštalauti. Pagal savo išgales jie yra tikri gyvi Kristaus liudytojai savo draugams.

Socialinė aplinka

13. Apaštalavimas socialinėje aplinkoje, tai yra pastangos suteikti krikščionišką dvasią bendruomenės, kurioje gyvenama, mąstysenai, papročiams, įstatymams ir santvarkai, tikrai yra pasauliečių uždavinys bei pareiga, nes niekas kitas to nepajėgia deramai atlikti. Čia pasauliečiai gali apaštalauti kaip lygūs tarp lygių. Čia jie gyvenimo liudijimą papildo žodiniu liudijimu [25]. Čia, darbo, profesijos, studijų, gyvenamosios vietos, laisvalaikio bendravimo srityse, jie gali geriau padėti savo broliams.

Šią Bažnyčios misiją pasaulyje pasauliečiai pirmiausia vykdo tikėjimą atspindinčiu savo gyvenimu, dėl kurio jie tampa pasaulio šviesa; kilniu kiekvieno darbo atlikimu, kuriuo visus patraukia į tiesą bei gėrį, galų gale ir į Kristų bei Bažnyčią; broliška meile, per kurią, dalydamiesi su savo broliais tomis pačiomis gyvenimo sąlygomis, darbais, skausmais bei siekimais, nejučiomis parengia jų širdis išganomosios malonės veikimui; visišku savo vaidmens visuomenės kūrime suvokimu, su krikščionišku didžiadvasiškumu darydami tai, ko iš jų reikalauja šeima, visuomenė ir profesija. Taip jų elgsena palengva perskverbia gyvenimo ir darbo aplinką.

Šis apaštalavimas turi apimti visus, kuriuos tik galima pasiekti, ir nepraleisti jokio dvasinio ar medžiaginio gėrio, kurį tik galima jiems suteikti. Tačiau tikri apaštalai, nesitenkindami vien šitokia veikla, stengiasi dar ir žodžiu skelbti artimui Kristų. Juk daugelis žmonių tik per kaimynus pasauliečius gali išgirsti Evangeliją ir patirti apie Kristų.

Valstybinė ir tarptautinė plotmė

14. Neaprėpiama apaštalavimo sritis plyti valstybiniuose ir tarptautiniuose reikaluose, kur pasauliečiai yra geriausi krikščioniškosios išminties skleidėjai. Mylėdami tautą ir ištikimai atlikdami pilietines pareigas, katalikai tesijaučia įpareigoti siekti tikro bendrojo gėrio ir savo svaria nuomone tepaveikia, kad pasaulietinė valdžia būtų teisingai vykdoma, o įstatymai atitiktų moralės dėsnius ir neprieštarautų bendrajam gėriui. Katalikai, patyrę visuomenės reikaluose ir deramai susipažinę su tikėjimu bei krikščioniškuoju mokymu, teneatsisako eiti viešųjų pareigų, nes, gerai jas atlikdami, jie gali padėti bendrajam gėriui ir tiesti kelią Evangelijai.

Katalikai tesistengia bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis, siekdami skleisti visa, kas teisinga, teisu, šventa, mylėtina (plg. Fil 4, 8). Teužmezga su jais išmintingą ir žmogišką dialogą ir tesvarsto, kaip visuomenės bei valstybės institucijos turėtų būti pagerintos pagal Evangelijos dvasią.

Tarp mūsų laikams būdingų dalykų ypač pabrėžtinas dažnėjantis ir nenugalimas visų tautų solidarumo jausmas, kurį rūpestingai ugdyti ir paversti nuoširdžia bei tikra broliška meile yra pasauliečių apaštalavimo pareiga. Be to, pasauliečiai privalo suvokti tarptautinę padėtį ir joje iškylančias bei sprendžiamas teorines bei praktines problemas, ypač besivystančių tautų problemas [26].

Visi, kurie darbuojasi svetimose šalyse arba teikia joms pagalbą, teatmena, kad santykiai tarp tautų turi būti tikrai broliški mainai, kur kiekviena pusė kartu ir duoda, ir gauna. O keliaujantieji tarptautinių reikalų, darbo ar poilsio tikslais tenepamiršta, kad jie visur yra ir keliaujantieji Kristaus šaukliai, ir kaip tokie tegul elgiasi teisingai.

Ketvirtas skyrius. ĮVAIRŪS APAŠTALAVIMO BŪDAI

Įžanga

15. Pasauliečiai gali apaštalauti arba individualiai, arba susibūrę į įvairias bendruomenes bei draugijas.

Individualaus apaštalavimo svarba ir įvairovė

16. Individualus apaštalavimas, gausiai besiliejantis iš tikrai krikščioniško gyvenimo (plg. Jn 4, 14), yra visokio pasauliečių apaštalavimo, net grupinio, pradžia ir sąlyga, ir niekas negali jo atstoti.

Šios rūšies apaštalavimui, visada ir visur vaisingam, o kai kuriomis aplinkybėmis vieninteliam tinkamam ir galimam, pašaukti ir įpareigoti be išimties visi pasauliečiai, net tie, kurie neturi progos ar galimybės veikti draugijose.

Įvairios yra apaštalavimo formos, kuriomis pasauliečiai stato Bažnyčią ir šventina pasaulį bei gaivina jį Kristuje.

Ypatinga individualaus apaštalavimo forma ir mūsų laikais tinkamiausias ženklas, rodantis tikinčiuosiuose gyvenantį Kristų, yra pats pasauliečių gyvenimas, įkvėptas tikėjimo, vilties ir meilės. O žodiniu apaštalavimu, kai kuriomis aplinkybėmis visiškai būtinu, pasauliečiai skelbia Kristų ir aiškina jo mokymą, kiekvienas pagal savo padėtį ir patirtį skleidžia jį ir ištikimai išpažįsta.

Be to, kaip šio pasaulio piliečiai bendradarbiaudami laikinosios tikrovės kūrime ir tobulinime, pasauliečiai, vadovaudamiesi tikėjimo šviesa, privalo ieškoti aukštesnių motyvų šeimos, profesiniam, kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui ir, pasitaikius progai, tuos motyvus nurodyti ir kitiems, žinodami, kad šitaip jie tampa Dievo – Kūrėjo, Atpirkėjo ir Šventintojo – bendradarbiais bei teikia jam garbę.

Pagaliau tegaivina pasauliečiai savo gyvenimą meile ir, kiek įmanoma, teišreiškia ją darbais.

Teprisimena visi, jog galima pasiekti visus žmones ir prisidėti prie viso pasaulio išganymo viešu kultu ir malda, atgaila ir laisvu gyvenimo darbų bei sunkumų prisiėmimu, tampant panašiems į kenčiantį Kristų (plg. 2 Kor 4, 10; Kol 1, 24).

Individualaus apaštalavimo ypatingieji atvejai

17. Individualus apaštalavimas ypač svarbus tose šalyse, kur labai varžoma Bažnyčios laisvė. Tokiomis sunkiausiomis sąlygomis pasauliečiai, pagal išgales atlikdami kunigų darbą, rizikuodami savo laisve, o kartais ir gyvybe, moko savo aplinkos žmones krikščioniškojo tikėjimo, kreipia į religinį gyvenimą ir katalikišką mąstyseną, skatina dažnai priimti sakramentus ir ugdo maldingumą, ypač eucharistinį [27]. Šventasis Sinodas iš visos širdies dėkoja Dievui už tai, kad mūsų laikais ten, kur siaučia persekiojimai, jis nesiliauja siuntęs didvyriškos narsos kupinų pasauliečių, ir apgaubia juos savo tėviška meile bei dėkingumu.

Ypatinga individualaus apaštalavimo dirva yra ten, kur katalikų nedaug ir jie išsklaidyti. Čia pasauliečiams, kurie dėl minėtų ar kitų ypatingų priežasčių, kylančių ir iš jų profesijos, apaštalauja tik individualiai, naudinga rinktis pasikalbėti nedideliuose rateliuose be jokios griežtesnės institucinės ar organizacinės formos, idant kitiems tai būtų nuolatinis Bažnyčios bendruomenės ženklas, tikras meilės liudijimas. Taip draugaudami ir dalydamiesi patirtimi, vieni kitus dvasiškai paremdami, jie būna sutvirtinami, kad įstengtų nugalėti gyvenimo bei pernelyg atskiros veiklos nepatogumus ir nešti gausesnių apaštalavimo vaisių.

Jungtinio apaštalavimo svarba

18. Krikščionys pašaukti individualiai apaštalauti įvairiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, tačiau jie teatmena, kad žmogus savo esme yra visuomeniškas ir kad Dievas panoro tuos, kurie tiki Kristų, sujungti į vieną Dievo tautą (plg. 1 Pt 2, 5–10) ir į vieną kūną (plg. 1 Kor 12, 12). Taigi jungtinis apaštalavimas gerai atitinka ir žmogiškas, ir krikščioniškas tikinčiųjų reikmes bei drauge ženklina Bažnyčios bendrystę ir vienybę Kristuje, kuris yra pasakęs: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Todėl tikintieji krikščionys teapaštalauja, susibūrę draugėn [28]. Tebūnie jie apaštalai savo šeimoje, parapijoje ir vyskupijoje, kurios pačios išreiškia bendruomeninį apaštalavimo pobūdį, taip pat laisvuose rateliuose, į kuriuos nutaria susiburti.

Jungtinis apaštalavimas svarbus ir dėl to, kad tiek bažnytinėse bendruomenėse, tiek kitur apaštalauti dažnai reikia veikiant bendrai. Bendram apaštalavimui įsikūrusios sąjungos remia savo narius ir rengia juos apaštalauti, tvarko ir derina jų apaštališką darbą taip, kad galima tikėtis daug gausesnių vaisių negu kiekvienam darbuojantis individualiai.

Dabarties sąlygomis tiesiog būtina pasauliečių aplinkoje stiprinti jungtinį ir organizuotą apaštalavimą, nes tik glaudžiai sutelktomis pajėgomis galima pasiekti visus galutinius šiandienio apaštalavimo tikslus ir sėkmingai ginti jo vertybes [29]. Čia ypač svarbu, kad apaštalavimas paveiktų vyraujančius nusiteikimus ir visuomenines sąlygas tų, kuriems jis skiriamas, antraip šie dažnai nepajėgs atsispirti viešosios nuomonės arba visuomenės institucijų spaudimui.

Jungtinio apaštalavimo būdų įvairovė

19. Yra daug įvairių apaštalavimo sąjungų [30]; jos užsibrėžusios tai bendrą apaštališkąjį Bažnyčios tikslą, tai ypač evangelizuoti ir šventinti, tai krikščioniškai įdvasinti laikinąją tikrovę, tai liudyti Kristų gailestingumo ir artimo meilės darbais.

Iš šių sąjungų pirmiausia įsidėmėtinos tos, kurios padeda savo nariams ugdyti bei iškelti glaudesnę jų gyvenimo praktikos ir tikėjimo vienovę. Sąjungos nėra savitikslės, bet privalo tarnauti Bažnyčios misijai pasaulyje; jų apaštališkasis pajėgumas priklauso nuo sutapimo su Bažnyčios tikslais ir nuo pavienių narių bei visos draugijos krikščioniško liudijimo ir evangelinės dvasios.

Atsižvelgiant į šiandienės visuomenės institucijų pažangą ir spartesnį vystymąsi, Bažnyčios misijos visuotinė paskirtis reikalauja, kad katalikų apaštališkieji užmojai vis tobulesnėmis jungtinėmis formomis reikštųsi tarptautinėje plotmėje. Tarptautinės katalikų organizacijos geriau pasieks savo tikslą, jei į jas susibūrusios grupės bei jų nariai bus glaudžiau susivieniję.

Palaikydami reikiamus santykius su bažnytine vadovybe [31], pasauliečiai turi teisę steigti sąjungas [32], jas tvarkyti ir joms priklausyti. Tačiau reikia vengti jėgų išsklaidymo, kaip atsitinka, kai be pakankamos priežasties steigiamos naujos draugijos bei griebiamasi naujų darbų arba laikomasi naudos nebeteikiančių draugijų bei atgyvenusių metodų; taip pat ne visuomet naudinga vienoje šalyje naudojamas formas be atodairos perkėlinėti į kitas [33].

Katalikų veikimas

20. Jau nemažai dešimtmečių daugelio kraštų pasauliečiai, vis labiau atsidėdami apaštalavimui įvairiomis formomis, buriasi į sąjungas, kurios, palaikydamos glaudžius ryšius su hierarchija, pasiekė ir tebesiekia tikrai apaštališkų tikslų. Iš šių ir panašių senesnių institucijų ypač paminėtinos tos, kurios, nors ir veikdamos kitokiais metodais, atnešė Kristaus karalystei gausiausių vaisių ir kurias popiežiai bei daugelis vyskupų pagrįstai yra gyrę ir rėmę bei pavadinę Katalikų veikimo vardu ir labai dažnai apibūdinę kaip pasauliečių bendradarbiavimą su hierarchijos apaštalavimu [34].

Ši forma, vadinama Katalikų veikimo ar kuriuo kitu vardu ir mūsų laikais vertingai apaštalaujanti, turi tokias būdingas savybes:

a) Tiesioginis šių organizacijų tikslas yra apaštališkasis Bažnyčios tikslas, t. y. evangelizuoti žmones, šventinti juos ir krikščioniškai ugdyti jų sąmonę, kad Evangelijos dvasia jie galėtų persunkti įvairias bendruomenės bei įvairiopą aplinką.

b) Savaip bendradarbiaudami su hierarchija, pasauliečiai naudojasi savo patirtimi ir imasi atsakomybės tvarkyti tas organizacijas, tirti sąlygas, kuriomis turi vykti Bažnyčios pastoracija, ir nustatyti bei vykdyti veiklos programą.

c) Pasauliečiai veikia bendrai kaip organinis kūnas, kad šitaip tinkamiau būtų išreiškiamas Bažnyčios bendruomeniškumas ir sėkmingiau apaštalaujama.

d) Tiek savanoriškai pasisiūlę, tiek pakviesti veikti ir tiesiogiai bendradarbiauti su hierarchijos apaštalavimu pasauliečiai veikia prižiūrimi pačios hierarchijos, kuri gali patvirtinti šį bendradarbiavimą įsakmiu įgaliojimu.

Organizacijos, hierarchijos nuomone, turinčios visas šias savybes, laikytinos Katalikų veikimu, net jei dėl vietos ar krašto poreikių veiktų ir vadintųsi įvairiai.

Tas institucijas, kurios daugelyje šalių tikrai atitinka Bažnyčios apaštalavimo poreikius, Šventasis Susirinkimas primygtinai rekomenduoja ir jose veikiančius kunigus bei pasauliečius ragina vis tobuliau įgyvendinti minėtąsias savybes ir visuomet broliškai bendradarbiauti Bažnyčioje su visomis kitomis apaštalavimo formomis.

Draugijų vertė

21. Reikia teisingai vertinti visas apaštalavimo sąjungas, o tas, kurias hierarchija, paisydama laiko ir vietos reikalavimų, pagiria bei rekomenduoja ar yra nutarusi steigti kaip reikalingesnes, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai turi labiausiai branginti ir pagal išgales remti. Iš jų labiausiai šiandien minėtinos tarptautinės katalikų sąjungos bei organizacijos.

Pasauliečiai, ypatingai atsidėję Bažnyčios tarnybai

22. Ypatingos pagarbos ir pripažinimo Bažnyčioje nusipelno nesusituokę ar susituokę pasauliečiai, visam laikui arba laikinai aukojantys save ir savo profesinius sugebėjimus institucijoms bei jų darbams. Ji labai džiaugiasi, kad vis daugėja pasauliečių, kurie tarnauja apaštalavimo draugijose bei veikloje savo krašte ar tarptautinėje plotmėje, ypač katalikų misijų ir naujai įsteigtų Bažnyčių bendruomenėse.

Tokius pasauliečius Bažnyčios ganytojai tepriima su palankumu ir dėkingumu, tesirūpina, kad jų gyvenimo sąlygos kuo labiau atitiktų teisingumo, lygybės ir meilės reikalavimus, ypač kad jie galėtų garbingai išlaikyti save ir savo šeimas ir gautų deramą mokslą, dvasinę paramą ir paskatinimą.

Penktas skyrius. TVARKOS PALAIKYMAS

Įžanga

23. Pasauliečių apaštalavimas, vykdomas tiek individualiai, tiek tikinčiųjų krikščionių sąjungose, turi būti deramai įtrauktas į visos Bažnyčios apaštalavimą; iš tikrųjų ryšys su tais, kuriuos Šventoji Dvasia paskyrė valdyti Dievo Bažnyčią (plg. Apd 20, 28), yra esminis krikščioniškojo apaštalavimo elementas. Ne mažiau svarbu derinti įvairius apaštalavimo užmojus, kuriuos privalo atitinkamai tvarkyti hierarchija.

Skatinant vienybės dvasią, kad visame Bažnyčios apaštalavime spindėtų broliška meilė, kad būtų pasiektas bendras tikslas ir išvengta kenksmingo lenktyniavimo, visos apaštalavimo formos turi viena kitą branginti ir, išlaikydamos savo pobūdį, tinkamai viena prie kitos derintis [35].

Tai ypač svarbu, kai tam tikra Bažnyčios veikla reikalauja vienuolijų ir vyskupijų dvasininkų bei vienuolių ir pasauliečių sutarimo ir apaštališko bendradarbiavimo.

Santykiai su hierarchija

24. Hierarchijos uždavinys yra skatinti pasauliečių apaštalavimą, nustatyti jo principus bei teikti jam dvasinę pagalbą, kreipti jo veiklą į Bažnyčios bendrąjį gėrį ir prižiūrėti, kad būtų laikomasi mokymo ir tvarkos.

Pasauliečių apaštalavimo santykiai su hierarchija gali būti įvairūs, priklausomai nuo apaštalavimo formų ir objektų.

Bažnyčioje nemaža apaštališkų užmojų, kylančių iš laisvo pasauliečių pasirinkimo ir sumaniai jų tvarkomų. Tokios rūšies užmojais Bažnyčios misija kai kuriomis aplinkybėmis gali būti geriau vykdoma; todėl neretai hierarchija juos giria ir rekomenduoja [36]. Tačiau joks užmojis negali vadintis katalikišku, neturėdamas teisėtos bažnytinės vadovybės pritarimo.

Kai kurias pasauliečių apaštalavimo formas hierarchija vienaip ar kitaip pripažįsta pabrėžtinai.

Be to, kai Bažnyčios bendrasis gėris to reikalauja, bažnytinė vadovybė gali pasirinkti kai kurias apaštalavimo sąjungas bei užmojus, tiesiogiai siekiančius dvasinio tikslo, ir juos specialiai remti, prisiimdama už juos ypatingą atsakomybę. Šitaip hierarchija, pagal aplinkybes įvairiai tvarkydama apaštalavimą, kurią nors jo formą glaudžiau susieja su savo pačios apaštališkuoju uždaviniu, nekeisdama nei vienam, nei kitam būdingos prigimties bei skirtumų ir neatimdama pasauliečiams būtinos galimybės veikti savo valia. Toks hierarchijos aktas įvairiuose bažnytiniuose dokumentuose vadinamas įgaliojimu.

Pagaliau hierarchija pasauliečiams paveda kai kuriuos artimiau su ganytojų pareigomis susijusius darbus, pvz., krikščioniškojo mokymo dėstymą, tam tikrus liturginius veiksmus bei pastoracijos uždavinius. Ši misija įpareigoja pasauliečius, atliekant jiems patikėtas pareigas, tiksliai laikytis bažnytinės vadovybės nurodymų.

Laikinosios tikrovės darbų ir institucijų atžvilgiu Bažnyčios hierarchijos uždavinys yra dėstyti ir autentiškai aiškinti moralės principus, kurių reikia laikytis žemiškuose dalykuose; ji taip pat turi teisę, visa deramai apsvarsčiusi ir pasitarusi su žinovais, spręsti, ar tie darbai bei institucijos dera su moralės principais ir kas čia reikalinga antgamtinės tikrovės gėriui išlaikyti bei ugdyti.

Dvasininkų pagalba pasauliečių apaštalavimui

25. Vyskupai, klebonai ir kiti vyskupijų bei vienuolijų kunigai tegul laiko omenyje, kad teisę ir pareigą apaštalauti turi visi tikintieji, ar jie būtų dvasininkai, ar pasauliečiai, ir kad Bažnyčios ugdyme ir pasauliečiai turi savo dalį [37]. Todėl tegul jie broliškai veikia kartu su pasauliečiais Bažnyčioje bei Bažnyčiai ir stropiai rūpinasi pasauliečių apaštalavimu [38].

Tebūnie rūpestingai parenkami sugebantys ir tinkamai parengti kunigai padėti specialioms pasauliečių apaštalavimo formoms [39]. Tie, kuriuos hierarchija paskyrė šioms pareigoms, teatstovauja jai savo pastoracinėje veikloje. Tepalaiko jie deramus pasauliečių ryšius su ja, visuomet ištikimai vadovaudamiesi Bažnyčios dvasia ir mokymu; teatsideda jiems pavestų katalikų sąjungų dvasinio gyvenimo ir apaštališko jausmo ugdymui; savo išmintingu patarimu tepadeda jų apaštalavimo veiklai ir teparemia jų užmojus. Palaikydami nuolatinį dialogą su pasauliečiais, stropiai tenagrinėja, kokiomis formomis galima vaisingiau apaštalauti; teskleidžia vienybės dvasią pačioje sąjungoje ir jos santykiuose su kitomis draugijomis.

Pagaliau vienuoliai, tiek broliai, tiek seserys, tebrangina pasauliečių apaštališkus darbus; pagal savo institutų dvasią ir nuostatus teatsideda jų ugdymui [40]; tesistengia palaikyti, remti ir papildyti kunigų veikimą.

Bendradarbiavimo priemonės

26. Vyskupijose, jei tik įmanoma, tebūnie sudarytos tarybos, kurios padėtų Bažnyčios apaštališkai veiklai arba evangelizavimo ir šventinimo, arba karitatyvinės, visuomeninės ir kitokios veiklos srityse, deramai bendradarbiaujant dvasininkams ir vienuoliams su pasauliečiais. Šios tarybos gali padėti tarpusavyje derinti įvairias pasauliečių sąjungas bei užmojus, išlaikant kiekvienos pobūdį ir savarankiškumą [41].

Jei įmanoma, tebūnie sudaromos tokios tarybos, apimančios vieną ar daugiau parapijų ir vyskupijų, visą kraštą ar kelias valstybes [42].

Be to, tebūnie įsteigtas specialus sekretoriatas prie Šventojo Sosto pasauliečių apaštalavimui padėti ir ugdyti, kaip centras, tinkamomis priemonėmis informuojantis apie įvairius pasauliečių apaštališkus užmojus, nagrinėjantis šioje srityje iškylančias šių dienų problemas ir savo patarimais padedantis hierarchijai ir pasauliečiams apaštališkuose darbuose. Šiame sekretoriate su pasauliečiais bendradarbiaujant ir kunigams bei vienuoliams, turėtų būti atstovaujami įvairūs viso pasaulio pasauliečių apaštalavimo sąjūdžiai ir užmojai.

Bendradarbiavimas su kitais krikščionimis ir nekrikščionimis

27. Bendras Evangelijos paveldas ir iš jo kylanti bendro krikščioniškojo liudijimo pareiga skatina ir dažnai net verčia katalikus, pavienius asmenis ir bažnytines bendruomenes bendradarbiauti su kitais krikščionimis tiek veikiant, tiek vienijantis tautinėje ir tarptautinėje plotmėje [43].

Bendros žmogiškosios vertybės neretai reikalauja, kad apaštališkų tikslų siekiantys krikščionys panašiai bendradarbiautų su tais, kurie nesivadina krikščionimis, bet pripažįsta šias vertybes.

Tokiu dinamišku ir protingu bendradarbiavimu [44], labai svarbiu žemiškajai veiklai, pasauliečiai liudija pasaulio Išganytojo Kristaus ir žmonių šeimos vienybę.

Šeštas skyrius. APAŠTALAVIMO UGDYMAS

Ugdymo būtinybė

28. Apaštalavimas bus tikrai sėkmingas tik visapusiško ir įvairaus ugdymo dėka; to reikalauja ne vien paties pasauliečio nuolatinė dvasios bei mokymo pažanga, bet ir įvairios dalykų, asmenų bei pareigų aplinkybės, prie kurių jis turi prisiderinti veikdamas. Apaštalavimo ugdymas turi remtis pagrindais, kuriuos šis Šventasis Susirinkimas yra išdėstęs ir paskelbęs kitur [45]. Be visiems krikščionims bendro ugdymo, dėl asmenų ir aplinkybių įvairovės nemaža apaštalavimo formų dar reikalauja specifinio ir ypatingo ugdymo.

Ugdymo principai

29. Kadangi pasauliečiai savaip dalyvauja Bažnyčios misijoje, jų apaštališkasis ugdymas įgyja ypatingą žymę dėl pačios pasaulietinės jų prigimties ir dvasinio gyvenimo pobūdžio.

Apaštalavimo ugdymas apima visapusišką žmogaus ugdymą, pritaikytą kiekvieno gabumams ir sąlygoms. Juk gerai nusimanantis apie šių laikų pasaulį pasaulietis turi būti tinkamas savo visuomenės ir kultūros narys.

Bet pirmiausia pasaulietis tesimoko vykdyti Kristaus ir Bažnyčios misiją, gyvendamas pagal tikėjimą į dieviškąjį kūrimo ir atpirkimo slėpinį bei vedamas Šventosios Dvasios, kuri gaivina Dievo tautą ir lenkia visus pamilti Dievą Tėvą ir pasaulį bei žmones Jame. Toks ugdymas laikytinas kiekvieno vaisingo apaštalavimo pagrindu ir sąlyga.

Be dvasinio ugdymo, reikalingas ir tvirtas mokymo, ypač teologijos, etikos, filosofijos išmanymas, atitinkantis amžių, sąlygas ir gabumus. Taip pat nedera pamiršti, kokia svarbi yra bendroji kultūra drauge su praktiniu bei techniniu pasirengimu.

Norint, kad vyrautų geri žmonių santykiai, reikia puoselėti tikrąsias žmogiškas vertybes, ypač gebėjimą broliškai sugyventi ir bendradarbiauti, taip pat megzti dialogą.

Kadangi apaštalavimo ugdymas negali apsiriboti vien teoriniu mokymu, nuo pat ugdymo pradžios pasaulietis tolydžio ir protingai tesimoko visa matyti, spręsti ir daryti tikėjimo šviesoje, savo veikimu kartu su kitais ugdyti bei tobulinti ir save ir šitaip įsitraukti į veiklią Bažnyčios tarnybą [46]. Šiam ugdymui, kurį reikia nuolat tobulinti, nes žmogaus asmuo vis labiau bręsta ir iškyla naujų klausimų, reikalingas kaskart gilesnis pažinimas bei darni veikla. Norint įvykdyti visus tokio rengimo keliamus reikalavimus, reikia visuomet turėti prieš akis asmens vienybę ir pilnatvę, kad išliktų ir gerėtų jo darna bei pusiausvyra.

Šitaip pasaulietis giliai ir rūpestingai įsiskverbia į pačią laikinosios santvarkos tikrovę, sėkmingai imasi tvarkyti jos reikalus ir drauge kaip gyvas Bažnyčios narys bei liudytojas įtraukia ją ir jos veiklą į patį laikinųjų dalykų sūkurį [47].

Ugdytojai

30. Apaštalavimo ugdymas turi prasidėti nuo pat vaikų auklėjimo pradžios. Bet ypatingai tebūnie įtraukiami į apaštalavimą ir uždegami šia dvasia paaugliai ir jaunuoliai. Šį ugdymą reikia tobulinti visą gyvenimą, kaip reikalauja naujai prisiimamos pareigos. Tad aišku, jog tuos, kurie rūpinasi krikščioniškuoju auklėjimu, saisto ir pareiga rengti apaštalavimui.

Šeimoje tėvams dera nuo pat vaikystės vaikus nuteikti taip, kad jie suvoktų, jog Dievas myli visus žmones, ir tolydžio, ypač savo pavyzdžiu, mokyti juos rūpintis tiek medžiaginiais, tiek dvasiniais artimo reikalais. Tad visa šeima ir jos bendras gyvenimas tebūnie tarsi pirmoji apaštalavimo mokykla.

Be to, vaikus reikia ugdyti taip, kad, peržengę šeimos ribas, jie atvertų sielas tiek bažnytinei, tiek laikinajai bendruomenei. Tebūnie jie taip įtraukiami į vietinę parapijos bendruomenę, kad pasijustų esą gyvi ir veiklūs Dievo tautos nariai, o kunigai katechezėje ir žodžio tarnyboje, dvasiškai vadovaudami ir atlikdami kitokias pastoracijų pareigas, tegul turi prieš akis apaštalavimo ugdymą.

Taip pat ir mokyklos, kolegijos bei kitos katalikų auklėjimo įstaigos turi puoselėti jaunuolių katalikišką dvasią ir apaštališką veiklumą. Kur tokio rengimo stinga dėl to, kad jaunuoliai tų mokyklų nelanko, ar dėl kitos priežasties, juo labiau tuo tesirūpina tėvai, sielų ganytojai ir apaštališkos sąjungos. O mokytojai ir auklėtojai, kurių pats pašaukimas ir pareigos yra iškili pasauliečių apaštalavimo forma, tebūnie gerai susipažinę su būtinu mokymu ir pedagogikos teorija, kad galėtų sėkmingai mokyti.

Pasauliečių rateliai ir sąjungos, užsibrėžusios apaštalauti arba kitus antgamtinius tikslus, privalo pagal savo siekimus ir išgales stropiai ir ištvermingai prisidėti prie apaštalavimo ugdymo [48]. Per jas dažnai veda įprastinis apaštalavimo ugdymo kelias, nes ten vyksta ugdymas mokymo, dvasios ir praktikos požiūriu. Jų nariai mažuose rateliuose su kolegomis ir draugais aptaria savo apaštališko veiklumo metodus ir vaisius, svarsto, kaip derinti savo kasdienį elgesį su Evangelija.

Šitaip ugdant, būtina atsižvelgti į pasauliečių apaštalavimą apskritai, kurį reikia vykdyti ne vien anų sąjungų rateliuose, bet visokiomis aplinkybėmis visu gyvenimu, ypač profesiniu ir socialiniu. Uoliai rengtis apaštalauti iš tikrųjų privalo kiekvienas, juo labiau – brandaus amžiaus sulaukęs. Mat su amžiumi labiau atsiveria siela, ir kiekvienas įstengia geriau įžvelgti Dievo jam dovanotus talentus bei sėkmingiau panaudoti brolių gerovei Šventosios Dvasios suteiktas charizmas.

Ugdymo pritaikymas įvairioms apaštalavimo formoms

31. Įvairios apaštalavimo formos reikalauja atitinkamo ugdymo.

a) Apaštalauti evangelizuojant ir šventinant žmones pasauliečiai ugdomi, mokant juos megzti dialogą su kitais, tikinčiaisiais ir netikinčiaisiais, kad Kristaus žinia būtų atskleista visiems [49].

Mūsų laikais visur, net tarp katalikų, sklindant visokiam materializmui, pasauliečiai tegul ne tik rūpestingiau susipažįsta su katalikiškuoju mokymu, ypač ginčijamais klausimais, bet ir kiekvienam materializmui priešpriešina evangelinio gyvenimo liudijimą.

b) Krikščioniškam laikinosios tikrovės atnaujinimui pasauliečiai tebūnie mokomi pažinti tikrąją žemiškųjų gėrybių prasmę ir vertę, tiek paisant jų pačių, tiek siejant jas su visais žmogiškojo asmens tikslais; tegul jie tinkamai viskuo pasinaudoja ir organizuoja institucijas, visada paisydami bendrojo gėrio pagal Bažnyčios moralinio ir socialinio mokymo principus. Ypač socialinio mokymo principus bei jų išvadas pasauliečiai taip teįsisąmonina, kad galėtų savo ruožtu prisidėti prie to mokymo pažangos ir deramo taikymo konkrečiais atvejais [50].

c) Kadangi artimo meilės ir gailestingumo darbai yra puikiausias krikščioniškojo gyvenimo liudijimas, ugdant žmones apaštalauti reikia skatinti ir tai praktikuoti, kad tikintys krikščionys nuo pat vaikystės įprastų atjausti brolius ir didžiadvasiškai padėti stokojantiems [51].

Ugdymo priemonės

32. Apaštalavimui atsidėjusiems pasauliečiams jau yra daug priemonių, pvz., sesijų, kongresų, rekolekcijų, dvasinių pratybų, sąskrydžių, konferencijų, knygų ir komentarų, Šventajam Raštui geriau suprasti ir katalikybės mokymui suvokti, dvasiniam gyvenimui ugdyti, taip pat pasaulio sąlygoms pažinti bei tinkamiems metodams rasti ir tobulinti [52].

Šios ugdymo priemonės priklauso nuo įvairių apaštalavimo formų ir veikimo aplinkos.

Šiuo tikslu taip pat įsteigta centrų arba aukštesniųjų institutų, kurie jau yra atnešę puikiausių vaisių.

Šventasis Susirinkimas džiaugiasi šiais vaisingais užmojais, kurie daug kur jau skleidžiasi, ir linki, kad ir kitur, kur reikia, jie būtų skatinami.

Taip pat tebūnie steigiami dokumentacijos, ir ne tik teologijos, bet ir antropologijos, psichologijos, sociologijos, metodologijos studijų centrai, kad visi pasauliečiai, vyrai ir moterys, jaunuoliai ir suaugusieji, galėtų kuo geriau išskleisti savo gabumus visose apaštalavimo srityse.

PARAGINIMAS

33. Šventasis Susirinkimas karštai ragina Viešpatyje visus pasauliečius noriai, ryžtingai ir pakilia širdimi išgirsti Kristaus balsą, primygtinai kviečiantį ypač šiuo metu, ir paklusti Šventosios Dvasios įkvėpimui. Jaunesnieji težino, kad šis kvietimas ypač skirtas jiems, ir tepriima jį džiaugsmingai bei didžiadvasiškai. Pats Viešpats per Šventąjį Sinodą pakartotinai kviečia visus pasauliečius vis glaudžiau su juo jungtis ir, laikant sava tai, kas yra jo (plg. Fil 2, 5), prisidėti prie jo išganomosios misijos. Jis iš naujo siunčia juos į visus miestus ir vietoves, kur pats nori ateiti (plg. Lk 10, 1), idant, įvairiomis formomis ir būdais kaskart prisitaikydami prie naujų laiko reikalavimų, jie dalyvautų vieningame Bažnyčios apaštalavime ir visuomet uoliai dirbtų Viešpaties darbą, žinodami, kad jų „triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Kor 15, 58).