Pratarmė

1. Rytų Bažnyčių institucijas, liturgines apeigas, bažnytines tradicijas ir krikščioniškąjį gyvenimo būdą Katalikų Bažnyčia labai vertina. Juk tose garbingu senumu garsiose Bažnyčiose šviečia iš apaštalų gauta ir Tėvų perduota Tradicija [1], kuri yra Dievo apreikšto ir nedalaus visuotinės Bažnyčios paveldo dalis. Todėl, rūpindamasis tomis Rytų Bažnyčiomis, kurios yra gyvos Tradicijos liudytojos, ir trokšdamas, kad jos klestėtų bei su nauju apaštališku ryžtu vykdytų joms pavestą uždavinį, šis Šventasis Visuotinis Susirinkimas, be to, kas susiję su Bažnyčios visuma, kai ką nusprendė nustatyti joms, visa kita palikdamas spręsti Rytų sinodams ir Apaštalų Sostui.

Dalinės Bažnyčios arba apeigos

2. Šventąją ir katalikiškąją Bažnyčią, kuri yra mistinis Kristaus Kūnas, sudaro tikintieji, Šventojoje Dvasioje organiškai vienijami to paties tikėjimo, tų pačių sakramentų, tos pačios vadovybės, įaugę hierarchijos jungiamose įvairiose grupėse sudarydami dalines Bažnyčias arba apeigas. Visas jas sieja toks nuostabus bendrystės ryšys, kad ta įvairovė Bažnyčiose ne tik nekenkia jos vienybei, bet net labiau ją išryškina. Mat Katalikų Bažnyčia nori, kad visos dalinės Bažnyčios arba apeigos išlaikytų sveikas ir nepažeistas tradicijas, taip pat nori savo gyvenimo būdą pritaikyti įvairiems laiko bei vietos reikalavimams [2].

3. Tos dalinės Rytų bei Vakarų Bažnyčios iš dalies viena nuo kitos skiriasi savo apeigomis, tai yra liturgija, bažnytine drausme ir dvasiniu paveldu, tačiau visos jos lygiai patikėtos Romos popiežiaus pastoracinei valdžiai, kuris kaip Petro įpėdinis dieviškąja teise paveldi pirmenybę visoje Bažnyčioje. Tad visos jos lygiavertės, nė viena už kitas ne aukštesnė savo apeigomis ir turi vienodas teises bei pareigas, Romos popiežiaus vadovaujamos, skelbti Evangeliją visam pasauliui (plg. Mk 16, 15).

4. Tad tebūnie rūpinamasi, kad visos šios dalinės Bažnyčios visur būtų saugios ir galėtų plėtotis, o tuo tikslu, kur tikinčiųjų dvasinė gerovė reikalauja, tebūnie steigiamos parapijos ir sava hierarchija. Toje pačioje teritorijoje turinčios jurisdikciją skirtingų dalinių Bažnyčių hierarchijos tesirūpina veiklos vieningumu, reguliariai rinkdamosi į pasitarimus, ir, sujungusios jėgas, teprisideda prie bendrų darbų, kad būtų įstangiau keliama religinė gerovė ir veiksmingiau palaikoma dvasininkų drausmė [3]. Visi dvasininkai ir besirengiantieji šventimams tebūnie gerai supažindinami su skirtingomis apeigomis, ypač su praktinėmis nuostatomis apeigų tarpusavio santykiams tvarkyti. Taip pat ir pasauliečiams per katechetinį mokymą tos apeigos ir nuostatos paaiškinamos. Galiausiai kiekvienas katalikas ir kiekvienas pakrikštytas bet kurios nekatalikų Bažnyčios ar bendruomenės narys, įsijungęs į katalikiškos bendrydtės pilnatvę, visur teišlaiko savo apeigas, teatlieka jas ir, kiek galėdamas, tesilaiko jų [4]. Ypatingais atvejais asmenys, bendruomenės arba regionai turi teisę kreiptis į Šventąjį Sostą, o šis, kaip vyriausiasis tarpbažnytinių santykių tvarkytojas, vadovaudamasis ekumenine dvasia, pasirūpins tais reikalais pats arba per kitą vadovybę, išleisdamas atitinkamus nuostatas, dekretus ar reskriptus.

Rytų Bažnyčių dvasinio paveldo saugojimas

5. Istorija, tradicijos ir daugelis bažnytinių institucijų aiškiai liudija, kiek daug Rytų Bažnyčios nusipelniusios visuotinei Bažnyčiai [5]. Todėl jų dvasinį ir bažnytinį paveldą Šventasis Sinodas ne tik deramai vertina ir pagrįstai aukština, bet ir nedvejodamas laiko visuotinės Kristaus Bažnyčios paveldu. Todėl jis iškilmingai pareiškia, jog tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios turi teisę ir pareigą būti valdomos pagal savo drausmės nuostatas, ypatingai brangintinas dėl jų garbingo senumo, geriau atitinkančias toms Bažnyčioms priklausančių tikinčiųjų papročius ir, atrodo, labiau pritaikytas rūpintis sielų gerove.

6. Visi Rytuose težino ir tebūna tikri visuomet galį ir turį laikytis savo teisėtų liturginių apeigų bei drausmės, ir pakeitimų čia nederėtų daryti, nebent dėl tikros ir organiškos jų raidos. Viso to Rytuose jie turi laikytis su didžiausia ištikimybe; jie privalo vis geriau šiuos dalykus pažinti ir tobuliau vykdyti, o jei dėl laiko ar asmeninių aplinkybių yra nederamai nuo jų nutolę, tesistengia grįžti į protėvių tradicijas. Tie, kurie dėl einamų pareigų arba apaštalavimo tarnybos palaiko dažnus ryšius su Rytų Bažnyčiomis ar su jų tikinčiaisiais, tegul gerai pažįsta ir išmoksta gerbti Rytų apeigas, drausmę, mokymą, istoriją bei savitumą juo labiau, juo svarbesnės einamos pareigos [6]. Rytuose arba tarp Rytų tikinčiųjų besidarbuojantiems lotyniškųjų apeigų vienuolių institutams ir draugijoms dėl veiksmingesnio apaštalavimo labai patartina, jei tik įmanoma, steigti Rytų apeigų namus ir net provincijas [7].

Rytų patriarchai

7. Nuo seniausių laikų Bažnyčioje gyvuoja patriarchų institucija, pripažinra jau pirmųjų visuotinių Susirinkimų [8].

Rytų patriarchu vadinamas vyskupas, pagal teisės nuostatas turintis jurisdikciją visiems savo teritorijos ar apeigų vyskupams, įskaitant metropolitus, dvasininkams ir tikintiesiems, išskyrus Romos popiežiaus pirmenybę [9].

Bet kurių apeigų hierarchas, einantis pareigas už patriarcho teritorijos ribų, pagal teisės nuostatas lieka susijęs su savo apeigų patriarchato hierarchija.

8. Nors vieni Rytų Bažnyčių patriarchai laiko požiūriu atsirado vėliau už kitus, jie visi yra lygūs patriarchiškuoju kilnumu, tik tarp jų laikomasi teisėtai nustatytos garbės pirmenybės [10].

9. Pagal labai seną Bažnyčios tradiciją Rytų Bažnyčių patriarchams priklauso ypatinga pagarba, nes kiekvienas jų vadovauja savo patriarchatui kaip tėvas ir galva.

Todėl šis Šventasis Sinodas nutaria, jog jų teisės ir privilegijos turi būti atstatytos, laikantis senųjų kiekvienos Bažnyčios tradicijų ir visuotinių Susirinkimų dekretų [11].

Čia turimos omenyje tos teisės ir privilegijos, kurios galiojo Rytų ir Vakarų vienybės laikais, nors jas reikia šiek tiek pritaikyti dabarties sąlygoms.

Patriarchai su savo sinodais yra aukštesnioji instancija bet kuriems patriarchato reikalams, neišskiriant nė teisės steigti naujas eparchijas ir skirti savo apeigų vyskupus patriarcho teritorijoje, nepažeidžiant Romos Vyriausiojo Kunigo teisės įsikišti konkrečiais atvejais.

10. Kas pasakyta apie patriarchus, pagal teisės nuostatus galioja ir didiesiems arkivyskupams, vadovaujantiems visai dalinei kurių nors apeigų Bažnyčiai [12].

11. Kadangi patriarchų institucija Rytų Bažnyčiose yra tradicinė valdymo forma, Šventasis Visuotinis Sinodas pageidauja, kad reikalui esant būtų steigiami nauji patriarchatai, o jų kūrimas paliekamas visuotiniam Sinodui arba Romos Vyriausiajam Kunigui [13].

Sakramentų teikimas

12. Šventasis Visuotinis Sinodas patvirtina ir pripažįsta Rytų Bažnyčiose gyvuojančią senovinę sakramentų drausmę bei jų šventimo ir teikimo praktiką. Jis taip pat pageidauja, kad jos, reikalui esant, būtų atkurtos.

13. Tebūnie visiškai atkurta nuo seniausių laikų Rytuose gyvuojanti Šv. Patepimo [S. Chrismatis] tarnautojo institucija. Todėl šį sakramentą gali teikti kunigai, vartodami patriarcho arba vyskupo palaimintą krizmą [14].

14. Visi Rytų kunigai gali teikti šį sakramentą drauge su krikštu arba atskirai visiems bet kokių apeigų, įskaitant Romos apeigas, tikintiesiems, laikydamiesi bendrosios ir dalinės teisės nustatytų leistinumo taisyklių [15]. Lotyniškųjų apeigų kunigai, remdamiesi įgaliojimu teikti šį sakramentą, gali teisėtai jį teikti ir Rytų Bažnyčių tikintiesiems, neturėdami išankstinio nusistatymo jų apeigų atžvilgiu ir laikydamiesi bendrosios ir dalinės teisės nustatytų leistinumo taisyklių [16].

15. Tikintieji įpareigoti sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškojoje liturgijoje arba, kaip reikalauja jų apeigų taisyklės bei papročiai, dieviškosios Rytmetinės [divinarum laudum] šventime [17]. Kad tikintieji tą pareigą galėtų lengviau atlikti, laikas šiam įsakymui įvykdyti nustatomas nuo išvakarių Vakarinės [vesperis vigiliae] iki sekmadienio arba šventadienio pabaigos [18]. Tikintieji karštai raginami tomis dienomis arba ir dažniau, netgi kasdien, priimti šventąją Eucharistiją [19].

16. Kadangi tame pačiame Rytų regione arba teritorijoje įvairioms dalinėms Bažnyčioms priklausantys tikintieji paprastai yra susimaišę, bet kurių apeigų kunigams teisėtai ir be apribojimų jų gantytojų suteiktas įgaliojimas klausyti išpažinčių išplečiamas visai suteikusiojo teritorijai ir visiems tos teritorijos vietovėms bei visų apeigų asmenims toje teritorijoje, nebent vietos hierarchas būtų pabrėžtinai jį atmetęs jo apeigų vietovėse [20].

17. Idant Rytų Bažnyčiose būtų atgaivinta senovinė šventimų sakramento tvarka, šis Šventasis Sinodas pageidauja, kad nuolatinio diakonato institucija būtų atkurta ten, kuri šis paprotys nunykęs [21]. O dėl subdiakonato ir žemesniųjų šventimų bei dėl jų teisių ir pareigų tenuspręs kiekvienos dalinės Bažnyčios įstatymų leidžiamoji valdžia [22].

18. Norėdamas išvengti negaliojančių santuokų, Rytų katalikams tuokiantis su pakrikštytais Rytų nekatalikais ir rūpindamasis santuokos tvirtumu, šventumu bei šeimos santaika, Šventasis Sinodas nustato, jog kanoninė santuokos šventimo forma privaloma tik dėl jos leistinumo [ad liceitatem]; galiojimui [ad validatem] pakanka įšventintojo tarnautojo dalyvavimo, laikantis kitų teisės reikalavimų [23].

Dievo kultas

19. Įvesti, perkelti ar panaikinti visoms Rytų Bažnyčioms bendras šventes gali tik visuotinis Sinodas arba Apaštalų Sostas. Atskiroms dalinėms Bažnyčioms šventes įvesti, perkelti arba panaikinti, be Apaštalų Sosto, gali patriarchatų arba arkivyskupijų sinodai, tačiau šiuo atveju turi būti atsižvelgta į visą kraštą ir į kitas dalines Bažnyčias [24].

20. Kol nėra pasiekta trokštamo visų krikščionių susitarimo švęsti Velykas tą pačią dieną, toje pačioje srityje arba toje pačioje šalyje gyvenančių krikščionių vienybei palaikyti patriarchams arba vietos aukščiausiajai bažnytinei vadovybei tuo tarpu pavedama, vienbalsiai susitarus ir atsiklausus suinteresuotųjų, Velykų šventimui parinkti tą patį sekmadienį [25].

21. Už savo apeigų regiono arba teritorijos ribų esantys pavieniai tikintieji liturginių metų laikų gali laikytis visiškai prisiderindami prie gyvenamosios vietos tvarkos. Šeimose, kurių nariai priklauso skirtingoms apeigoms, šioje srityje galima laikytis kurių nors vienų apeigų nuostatų [26].

22. Nuo seno labai gerbiamą visose Rytų Bažnyčiose dieviškąją Rytmetinę [Laudes Divinas] Rytų dvasininkai ir vienuoliai tešvenčia pagal savo taisykles ir tradicijas [27]. Sekdami protėvių pavyzdžiu, pagal išgales jose pamaldžiai tedalyvauja ir tikintieji.

23. Patriarchas su savo sinodu arba kiekvienos Bažnyčios aukščiausioji vadovybė su savo hierarchų taryba turi teisę tvarkyti kalbos vartojimą per šventus liturginius veiksmus ir, pranešę Apaštalų Sostui, tvirtinti tekstų vertimą į vietines kalbas [28].

Santykiai su broliais iš atsiskyrusiųjų Bažnyčių

24. Bendrystėje su Apaštalų Sostu esančios Rytų Bažnyčios turi ypatingą uždavinį – puoselėti visų krikščionių, ypač Rytų krikščionių, vienybę, laikantis šio Šventojo Sinodo Dekrete dėl ekumenizmo nustatytų principų, pirmiausia malda, savo gyvenimo pavyzdžiu, pamaldžia ištikimybe Rytų senovinėms tradicijoms, geresniu tarpusavio pažinimu, bendradarbiavimu ir brolišku reikalų bei žmonių vertinimu [29].

25. Iš tų atsiskyrusiųjų, kurie, veikiami Šventosios Dvasios malonės, Rytuose jungiasi į katalikiškąją vienybę, tenebūnie reikalaujama daugiau, negu paprasto katalikų tikėjimo išpažinimo. O kadangi jie yra išlaikę galiojančią kunigystę, katalikų vienybėn įsijungę Rytų dvasininkai, laikydamiesi kompetentingos vadovybės nuostatų, gali vykdyti šventimų pareigas [30].

26. Dievo įstatymas draudžia tokį communicatio in sacris [„bendrą dalyvavimą šventuosiuose dalykuose“], kuris pažeidžia Bažnyčios vienybę arba užtraukia formalų susiejimą su klaida ar tikėjimo iškraipymo, papiktinimo, indiferentizmo pavojų [31]. Tačiau pastoracijos praktika rodo, kad Rytų brolių atveju galima ir reikia atsižvelgti į įvairias konkrečių asmenų aplinkybes, kuriomis nei pažeidžiama Bažnyčios vienybė, nei esama vengtinų pavojų, bet to primygtinai reikalauja išganymo būtinybė ir sielų gerovė. Todėl Katalikų Bažnyčia, atsižvelgdama į laiko, vietos ir asmenų aplinkybes, dažnai elgėsi ir tebesielgia švelniau, leisdama bendrai naudotis sakramentais, kitomis apeigomis bei šventais daiktais, kad visiems būtų teikiamos išganymo priemonės ir liudijama krikščionių tarpusavio meilė. Kad „dėl per griežto sprendimo netaptume išganomiesiems kliūtimi“ [32] ir kad būtų labiau puoselėjama vienybė su atsiskyrusiosiomis Rytų Bažnyčiomis, Šventasis Sinodas, tai apsvarstęs, pateikia šias veikimo taisykles.

27. Atmenant nustatytuosius principus, nuo Katalikų Bažnyčios be blogos valios atsiskyrusiems Rytų krikščionims, jei jie patys prašo ir yra tinkamai pasirengę, galima teikti atgailos, Eucharistijos bei ligonių patepimo sakramentus. Be to, ir katalikams leidžiama prašyti tų pačių sakramentų iš tų nekatalikų tarnautojų, kurių Bažnyčios sakramentai yra galiojantys, visada, kai to reikalauja būtinybė arba tikra dvasinė nauda, o nuvykti pas kunigą kataliką neįmanoma fiziškai arba morališkai [33].

28. Taip pat, atmenant tuos pačius principus, dėl rimtos priežasties katalikams ir atsiskyrusiesiems Rytų broliams leistinas veiksmų, daiktų ir vietų communicatio in sacris [34].

29. Communicatio in sacris su atsiskyrusiaisiais Rytų Bažnyčios broliais sušvelnintų reikalavimų priežiūra ir tvarka pavedama vietos hierarchams, idant, pasitarę tarpusavyje, o jei reikia, išklausę ir atsiskyrusiųjų Bažnyčių hierarchų nuomonės, tinkamais ir veiksmingais sprendimais bei nuostatomis jie tvarkytų krikščionių bendravimą.

Pabaiga

30. Šventasis Sinodas labai džiaugiasi vaisingu ir veikliu Rytų ir Vakarų katalikų Bažnyčių bendradarbiavimu ir drauge pareiškia, jog visi šie teisiniai nuostatai galioja dabarties sąlygomis, iki Katalikų Bažnyčia ir atsiskyrusiosios Rytų Bažnyčios pasieks bendrystės pilnatvę.

O tuo tarpu visi Rytų ir Vakarų krikščionys raginami karštai ir uoliai, net kasdien, melsti Dievą, kad, Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos padedami, visi taptų viena. Taip pat jie tesimeldžia, kad daugybė visų Bažnyčių krikščionių, kurie, drąsiai išpažindami Kristaus vardą, kenčia ir vargsta, susilauktų Šventosios Dvasios Guodėjos sustiprinimo bei paguodos pilnatvės.

Visi mylėkime vieni kitus broliška meile, lenktyviaudami tarpusavio pagarba (plg. Rom 12, 10).