Pratarmė

1. Tobulos meilės siekimas per evangelinių patarimų vykdymą kyla iš dieviškojo Mokytojo mokymo bei pavyzdžių ir išryškėja lyg aiškus dangaus karalystės ženklas, kaip Šventasis Sinodas jau nurodė Konstitucijoje, prasidedančioje žodžiais „Tautų šviesa“. Dabar jis nori kalbėti apie institutų, kurių nariai duoda neturto, skaistumo bei klusnumo įžadus, gyvenimą, regulas ir jiems keliamus laiko reikalavimus.

Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, kurie stengėsi laisviau ir artimiau sekti Kristumi, vykdydami evangelinius patarimus, ir kiekvienas savaip ėjo Dievui pašvęsto gyvenimo keliu. Daugelis jų, Šventosios Dvasios įkvėpti, gyveno vienatvėje arba steigė vienuoliškąsias šeimas, kurias Bažnyčia savo autoritetu noriai priėmė ir patvirtino. Taip, pildantis Dievo planui, išaugo nuostabi vienuoliškųjų sambūrių įvairovė, daug prisidėjusi ne tik prie to, kad Bažnyčia būtų pasiryžusi kiekvienam geram darbui (plg. 2 Tim 3,17) ir pasirengusi tarnauti Kristaus kūno ugdymui (plg. Ef 4, 12), bet ir prie to, kad ji, išsipuošusi įvairiomis savo vaikų dovanomis, kaip nuotaka pasirodytų savo sužadėtiniui (plg. Apr 21, 2) ir kad per ją taptų žinoma daugeriopa Dievo išmintis (plg. Ef 3, 10).

Esant tokiai dovanų įvairovei, visi, Dievo pašaukti vykdyti evangelinius patarimus ir juos ištikimai išpažįstantys, ypatingu būdu pasišvenčia Viešpačiui, sekdami skaisčiu ir vargdieniu Kristumi (plg. Mt 8, 20; Lk 9, 58), kuris, tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 8), pašventino ir atpirko žmones. Veikiami meilės, kurią Šventoji Dvasia išliejo į jų širdis (plg. Rom 5, 5), jie vis labiau ir labiau gyvena Kristui ir jo kūnui, kuris yra Bažnyčia (plg. Kol 1, 24). Ir juo glaudžiau tokiu visą gyvenimą apimančiu savęs dovanojimu jie susijungia su Kristumi, juo turtingesnis tampa Bažnyčios gyvenimas ir vaisingesnis jos apaštalavimas.

Idant šis toks vertingas evangelinių patarimų įžadais pašvęstas gyvenimas su jam tenkančiu būtinu uždaviniu dabarties meto sąlygomis labiau pasitarnautų Bažnyčios gerovei, Šventasis Sinodas pateikia štai ką, kas tėra tik bendrieji principai, kaip tinkamai atnaujinti vienuolijų [religionum] ir savitą pobūdį išlaikančių beįžadžių bendrojo gyvenimo draugijų [societatum vitae communis sine votis] bei pasaulietiškųjų institutų [institutorum saecularium] gyvenimą ir tvarką. Specialias nuostatas, kaip įgyvendinti ir taikyti šiuos bendruosius principus, po Susirinkimo parengs kompetentinga vadovybė.

Bendrieji principai

2. Vienuoliškojo gyvenimo tinkamas atnaujinimas apima du dalykus: nuolatinį grįžimą į viso krikščioniškojo gyvenimo šaltinį bei pirmapradį įkvėpimą instituto ir jų prisitaikymą prie pakitusių laiko sąlygų. Tas atsinaujinimas, Šventosios Dvasios skatinamas ir Bažnyčios vadovaujamas, turi būti vykdomas remiantis šiais principais:

a) Kadangi galutinė vienuoliškojo gyvenimo nuostata yra Evangelijoje pasiūlytas Kristaus sekimas, visuose institutuose jis turi būti laikomas aukščiausia taisykle.

b) Pačiai Bažnyčios gerovei reikalinga, kad atskiri institutai turėtų savitą pobūdį ir uždavinius. Todėl tebūnie ištikimai pripažįstama ir palaikoma steigėjų dvasia bei jų iškelti tikslai ir sveikos tradicijos, kurių visuma sudaro kiekvieno instituto paveldą.

c) Visi institutai tedalyvauja Bažnyčios gyvenime, ir kiekvienas jų, išlaikydamas savitą pobūdį, pagal išgales teprisiima jos darbus ir planus Šventojo Rašto, liturgijos, dogmatikos, pastoracijos, ekumenizmo, misijų bei visuomeninės veiklos srityse.

d) Institutai deramai tesupažindina savo narius su šių laikų žmonių būkle bei Bažnyčios reikmėmis, idant jie, tikėjimo šviesoje išmintingai spręsdami apie dabarties pasaulio sąlygas ir degdami apaštališku uolumu, galėtų veiksmingiau padėti žmonėms.

e) Kadangi vienuoliškasis gyvenimas pirmiausia skirtas sekti Kristumi ir evangelinių patarimų vykdymu jungtis su Dievu, reikia gerai įsisąmoninti, kad ir geriausias prisitaikymas prie gyvenamojo meto reikalavimamų nepasieks savo tikslo, jei nebus gaivinamas dvasinio atsinaujinimo, kuriam visuomet, net imantis išorinės veiklos, skirtina svarbiausia vieta.

Praktiniai kriterijai

3. Tegu gyvenimo, maldos ir veikimo būdas deramai atitinka šiandienę vienuolių kūno bei dvasios būseną, taip pat visur, ypač misijų kraštuose, pagal kiekvieno instituto pobūdį, tebūnie pritaikomas ir apaštalavimo reikmėms, kultūros reikalavimams, visuomeninėms bei ekonominėms aplinkybėms.

Pagal tuos pačius kriterijus tebūnie ištirtas bei apspręstas ir institutų valdymo būdas.

Todėl tebūnie deramai peržiūrėtos konstitucijos, vadovai, nurodymų, maldų, apeigų ir kitos šios rūšies knygos ir, panaikinus atgyvenusius nuostatus, tebūnie priderintos prie šio Šventojo Sinodo dokumentų.

Atnaujinimo vykdytojai

4. Sėkmingas atnaujinimas ir teisingas pritaikymas įmanomas tik bendradarbiaujant visiems instituto nariams.

Tačiau tinkamo atnaujinimo nuostatų priėmimas, įstatymų leidyba ir pakankamos bei apdairios patirties perėmimas priklauso tik nuo kompetentingos vadovybės, ypač generalinių kapitulų, reikalui esant pagal teisės nuostatas gavusių Šventojo Sosto arba vietos ordinaro patvirtinimą. Tačiau dėl viso instituto ateities vyresnieji deramai tesitaria su visais nariais ir teišklauso jų nuomonių.

Pageidavimų ir patarimų dėl moterų vienuolynų tinkamo atnaujinimo bus galima išgirsti taip pat iš federacijų susirinkimų bei kitų teisėtai šaukiamų suvažiavimų.

Tačiau visi teatmena, kad atsinaujinimo reikia tikėtis veikiau iš uolaus regulos ir konstitucijų laikymosi, negu iš įstatymų gausinimo.

Vienuoliškojo gyvenimo bendrieji elementai

5. Kiekvieno instituto nariai pirmiausia teatmena, jog evangelinių patarimų įžadais jie atsiliepė į dievišką pašaukimą, idant, ne tik mirę nuodėmei (plg. Rom 6, 11), bet ir atsižadėję pasaulio, galėtų gyventi vien Dievui. Mat visą savo gyvenimą jie atidavė jo tarnybai; tai ypatingas pašventinimas, giliai įsišaknijęs krikšto pašventinime ir geriau jį išreiškiantis.

Kadangi savęs dovanojimą priėmė Bažnyčia, težino jie įsipareigoję tarnauti ir jai.

Tarnavimas Dievui privalo skatinti ir padėti jiems ugdytis dorybes, ypač nuolankumą ir klusnumą, tvirtumą ir skaistumą, padarančias juos Kristaus savęs apiplėšimo (plg. Fil 2, 7–8) ir kartu jo gyvenimo Dvasioje (plg. Rom 8, 1–13) dalyviais.

Tad ištikimi savo profesijai, visa palikę dėl Kristaus (plg. Mk 10, 28), vienuoliai teseka juo (plg. Mt 19, 21) kaip vieninteliu būtinu dalyku (plg. Lk 10, 42), klausydami jo žodžių (plg. Lk 10, 39) bei rūpindamiesi jo reikalais (plg. 1 Kor 7, 32).

Todėl bet kurio instituto nariai, siekdami Dievo ir tik jo labiau už visa kita, privalo derinti kontempliaciją, kuria jungiasi su Dievu mintimi ir širdimi, su apaštališka meile, kuria stengiasi prisidėti prie atpirkimo ir plėsti Dievo karalystę.

Dvasinio gyvenimo pirmenybė

6. Išpažįstantieji evangelinius patarimus pirmiausia teieško Dievo, kuris pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 10), bei temyli jį ir visose aplinkybėse tesistengia puoselėti Dieve paslėptą gyvenimą su Kristumi (plg. Kol 3, 3). Iš čia liejasi artimo meilė, verčianti aukotis pasaulio išganymui ir Bažnyčios augimui. Ši meilė įkvepia bei suteikia kryptį ir pačiam evangelinių patarimų vykdymui.

Todėl institutų nariai stropiai tepuoselėja savyje maldos dvasią ir pačią maldą, semdamiesi jos iš tikrų krikščioniškojo dvasingumo šaltinių. Pirmiausia kasdien teima į rankas Šventąjį Raštą, idant, skaitydami ir apmąstydami dieviškuosius žodžius, įgytų „Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybės“ (Fil 3 ,8). Pagal Bažnyčios dvasią širdimi ir lūpomis tedalyvauja šventojoje liturgijoje, ypač švenčiausiame Eucharistijos slėpinyje, šio šaltinio gausa gaivindami savo dvasinį gyvenimą.

Taip jie, stiprindamiesi dieviškojo įstatymo ir šventojo altoriaus maistu, broliškai temyli Kristaus narius, sūniška dvasia tegerbia ir temyli savo ganytojus, vis labiau ir labiau tegyvena ir tejaučia išvien su Bažnyčia ir visiškai teatsideda jos misijai.

Kontempliavimui atsidėjusieji institutai

7. Vien kontempliavimui atsidėję institutai, kurių nariai, laikydamiesi vienatvės ir tylos, nuolatine malda ir uolia atgaila atsiduoda vien Dievui, kad ir kaip spaustų veiklaus apaštalavimo reikmė, mistiniame Kristaus Kūne, kuriame „visi sąnariai atlieka ne tą patį uždavinį“ (Rom 12, 4), visuomet užima garbingą vietą. Mat jie aukoja Dievui išskirtinę šlovės auką, apšviečia Dievo tautą gausiais šventumo vaisiais, patraukia ją savo pavyzdžiu bei prisideda prie jos plėtimosi paslaptingu apaštališku vaisingumu.

Taigi tie institutai yra Bažnyčios papuošalas ir dangiškųjų malonių versmė. Tačiau tebūnie peržiūrėtas ir jų gyvenimo būdas, vadovaujantis nurodytais tinkamo atnaujinimo principais ir kriterijais, bet visiškai išlaikant pasitraukimą nuo pasaulio ir kontempliatyvaus gyvenimo praktikavimą.

Apaštalavimui atsidėjusieji institutai

8. Bažnyčioje labai gausu institutų, tiek kunigų [clericalia], tiek pasauliečių [laicalia], atsidėjusių įvairiems apaštalavimo darbams ir turinčių dovanų, viena nuo kitos besiskiriančių gautąja malone: kam duota tarnauti, tetarnauja; kam duota mokyti, temoko; kam duota raginti, teragina; kam šelpti, dosniai tešelpia; kam duota daryti gailestingus darbus, tedaro juos džiugiai (plg. Rom 12, 5–8). „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia“ (1 Kor 12, 4).

Šiuose institutuose pačiai vienuoliškojo gyvenimo prigimčiai priklauso apaštalavimo ir labdarybės veikla – šventasis tarnavimas ir kokie nors ypatingi artimo meilės darbai, pavesti Bažnyčios ir atliktini jos vardu. Todėl visas jų narių vienuoliškasis gyvenimas tebūnie persmelktas apaštališkos dvasios, o visa jų apaštalavimo veikla tebūnie gaivinama vienuoliškos dvasios. Taigi, idant šie vienuoliai pirmiausia atitiktų savo pašaukimą sekti Kristumi ir tarnautų pačiam Kristui, tarnaudami jo Kūno nariams, jų apaštalavimo veikla turi plaukti iš glaudžios vienybės su juo. Tai padės puoselėti ir pačią Dievo bei artimo meilę.

Todėl šie institutai tinkamai tesuderina savo nuostatus ir papročius su prisiimtojo apaštalavimo reikalavimais. O kadangi apaštalavimo darbams atsidėjęs vienuoliškasis gyvenimas įgyja įvairių pavidalų, tinkamai atnaujinant būtina atsižvelgti į šį skirtingumą ir įvairiuose institutuose Kristui tarnauti skirtą narių gyvenimą palaikyti kiekvienam jų būdingomis ir tinkamomis priemonėmis.

Vienuoliškas ir bendruomeniškas gyvenimas

9. Tebūnie ištikimai saugomos ir tikrąja savo dvasia tiek Rytuose, tiek Vakaruose vis labiau tesušvinta garbingoji vienuoliškojo gyvenimo [vitae monasticae] institucija, per ilgus šimtmečius labai daug nusipelniusi Bažnyčiai ir visai žmonijai. Svarbiausia vienuolių [monachorum] uždavinys – nuolankiai ir kilniai tarnauti Dievo didybei vienuolyno nuošalume arba visiškai pasišvenčiant Dievo garbinimui paslėptu gyvenimu, arba teisėtai imantis kai kurių apaštalavimo ir krikščioniškosios artimo meilės darbų. Tad, išlaikydami savitą pobūdį, teatnaujina jie senąsias tradicijas ir taip tepritaiko jas mūsų meto sielų reikmėms, kad jų vienuolynai būtų tarsi krikščionių tautos ugdymo daigynai.

Vienuoliai, savo regulomis ar tvarka apaštališkąjį gyvenimą glaudžiai siejantys su choro tarnyba ir vienuoliškąja observancija, irgi tesuderina savo gyvenimo taisykles su pasirinktojo apaštalavimo reikalavimais, kad ištikimai išlaikytų savitą gyvenimo pavidalą ir šitaip didžiai pasitarnautų Bažnyčios gerovei.

Pasauliečių vienuoliškasis gyvenimas

10. Tiek vyrų, tiek moterų pasauliečių vienuoliškasis gyvenimas [vita religiosa laicalis] yra visiško evangelinių patarimų išpažinimo būdas. Todėl Šventasis Sinodas, labai vertindamas jų naudgą Bažnyčios pastoracinei veiklai, auklėjant jaunuomenę, slaugant ligonius ir atliekant kitas pareigas, drąsina juos laikytis savo pašaukimo ir ragina pritaikyti savo gyvenimą dabarties laikų reikalavimams.

Susirinkimas pareiškia, jog brolių institutuose, visiškai išlaikant jų pasaulietinį pobūdį, nėra jokių kliūčių generalinės kapitulos nuožiūra kai kuriems nariams leisti priimti šventuosius šventimus, idant jie galėtų atlikti reikiamas kunigų pareigas savo namuose.

Pasaulietiškieji institutai

11. Nors pasaulietiškieji intsitutai [instituta saecularia] nėra vienuolių institutai [instituta religiosa], juose Bažnyčios pripažintu būdu tikrai ir visiškai laikomasi evangelinių patarimų išpažinimo pasaulyje. Šis išpažinimas pašventina pasaulyje gyvenančius vyrus ir moteris, pasauliečius ir dvasininkus. Todėl jie ypač tesistengia visiškai pasiaukoti Dievui tobula meile, o patys institutai teišlaiko savitą ir ypatingą pasaulietinį pobūdį, idant visur pasaulyje ir tarsi iš paties pasaulio galėtų veiksmingai vykdyti apaštalavimą, kuriam jie ir įsteigti.

Tačiau aiškiai težino tokį didelį uždavinį įstengsią atlikti tik tada, kai jų nariai bus gerai susipažinę su dieviškaisiais ir žmogiškaisiais dalykais, idant iš tikrųjų galėtų būti pasaulyje raugu, stiprinančiu ir auginančiu Kristaus Kūną. Todėl šių institutų vyresnieji uoliai tesirūpina ypač dvasiniu narių švietimu ir tolesniu ugdymu.

Skaistumas

12. Vienuolių išpažįstamą skaistumą „dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12) reikia laikyti didžia malonės dovana. Mat ji ypatingu būdu išlaisvina žmogaus širdį (plg. 1 Kor 7, 32–35), idant ji labiau užsidegtų meile Dievui ir visiems žmonėms. Todėl skaistumas yra ypatingas dangiškųjų gėrybių ženklas ir puikiausia priemonė vienuoliams žvaliai pasišvęsti Dievo tarnybai bei apaštalavimo darbams. Taip pasišvęsdami, jie visiems Kristaus tikintiesiems primena įstabias Dievo surengtas ir būsimajame amžiuje visiškai atsiskleisiančias Bažnyčios jungtuves su vienatiniu sužadėtiniu Kristumi.

Tad stengdamiesi ištikimai laikytis savo įžadų vienuoliai privalo tikėti Viešpaties žodžiais ir, pasikliaudami Dievo pagalba, o ne savo pačių jėgomis, rūpintis marinimusi ir juslių varžymu. Taip pat teneapleidžia jie prigimtinių priemonių, padedančių dvasios ir kūno sveikatai. Tuomet jie nebus veikiami klaidingų mokymų, skelbiančių, kad tobulas susilaikymas esąs neįmanomas arba kenkiąs žmogaus pažangai, ir tam tikra dvasine nuojauta atmes visa, kas kelia pavojų skaistumui. Be to, visi, ypač vyresnieji teatmena, kad skaistumą išlaikyti lengviau, kai bendruomeniniame gyvenime tarp narių klesti tikra broliška meilė.

Kadangi tobulas susilaikymas artimai paliečia gilesnius žmogiškosios prigimties polinkius, tesiryžta kandidatai duoti skaistumo įžadą ir tegauna leidimą tai daryti tik tikrai deramai išmėginti ir pasiekę reikiamos psichologinės bei emocinės brandos. Tebūnie jie ne tik perspėjami dėl skaistumą ištinkančių pavojų, bet ir mokomi taip, kad Dievui pašvęstą celibatą prisiimtų visiškai savo asmenybės gerovei.

Neturtas

13. Sekant Kristumi laisvai pasirinktas neturtas, ypač šiandien labai vertinamas kaip sekimo juo ženklas, tebūnie rūpestingai vienuolių puoselėjamas ir, jei reikia, išreiškiamas naujais pavidalais. Per jį mes dalyvaujame Kristaus neturte, nes jis, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, idant mes taptume turtingi per jo neturtą (plg. 2 Kor 8, 9; Mt 8, 20).

Vienuoliškajam neturtui nepakanka tik naudotis gėrybėmis pagal vyresniųjų valią, bet reikia, kad vienuoliai būtų vargdieniai darbais ir dvasia, turėdami lobį danguje (plg. Mt 6, 20).

Atlikdami savo pareigas, vienuoliai tejaučia esą pavaldūs bendrajam darbo įstatymui, taip pelnydami, kas būtina jų pragyvenimui bei veiklai, teatmeta bet kokį perdėtą rūpestį ir tepaveda save dangiškojo Tėvo apvaizdai (plg. Mt 6, 25).

Vienuolių kongregacijos savo konstitucijomis gali leisti nariams atsižadėti paveldėtų arba dar paveldėsimų gėrybių.

Patys institutai, atsižvelgdami į vietos aplinkybes, tesistengia būti tarsi kolektyviniu neturto liudijimu ir noriai iš savo gėrybių kai ką teduoda kitiems Bažnyčios reikalams ir vargdienių, kuriuos visi vienuoliai nuoširdžiai temyli Kristuje, išlaikymui (plg. Mt 19, 21; 25, 34–46; Jok 2, 15–16; 1 Jn 3, 17). Institutų provincijos ir namai tesidalija tarpusavyje laikinosiomis gėrybėmis; pasiturintieji tepadeda stokojantiesiems.

Nors institutai, kiek leidžia regulos ir konstitucijos, turi teisę turėti visa, ko reikia jų laikinajam gyvenimui ir veiklai, tevengia bet kokios prabangos, perdėto pelno siekimo ir turtų kaupimo.

Klusnumas

14. Klusnumo įžadu visiškai pavesdami Dievui savo valią, vienuoliai atiduoda jam save pačius tarsi auką ir šitaip pastoviau bei saugiau susijungia su jo išganomąja valia. Pavyzdžiu laikydami Jėzų Kristų, kuris atėjo vykdyti Tėvo valios (plg. Jn 4, 34; 5, 30; Žyd 10, 7; Ps 40, 9) ir „priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7), „savo kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Žyd 5, 8), vienuoliai, Šventosios Dvasios įkvėpti, paveda save vyresniesiems, kuriuos tiki esant Dievo atstovais, ir, jų vedami, tarnauja visiems broliams Kristuje, kaip pats Kristus, paklusdamas Tėvui, tarnavo broliams ir paaukojo savo gyvybę daugelio atpirkimui (plg. Mt 20, 28; Jn 10, 14–18). Taip jie tampriau susisaisto tarnauti Bažnyčiai ir stengiasi pasiekti Kristaus pilnatvės amžiaus saiką (plg. Ef 4, 13).

Tad vienuoliai pagarbiai ir nuolankiai tepaklūsta savo vyresniesiems tikėjimo ir meilės Dievo valiai dvasia, kaip reikalauja regula ir konstitucijos, būdami įsitikinę, kad, panaudodami savo proto bei valios galias ir prigimties bei malonės dovanas įsakymams vykdyti ir pavestiesiems uždaviniams atlikti, jie prisideda prie Kristaus Kūno ugdymo pagal Dievo valią. Taigi vienuoliškasis klusnumas ne tik nemenkina žmogaus asmens orumo, bet, didindamas Dievo vaikų laisvę, net jį brandina.

Vyresnieji turės duoti apyskaitą už jiems pavestąsias sielas (plg. Žyd 13, 17). Tad, atlikdami savo pareigas, tebūnie klusnūs Dievo valiai ir tepanaudoja turimą galią tarnavimo savo broliams dvasia taip, kad perteiktų tą meilę, kuria Dievas juos myli. Tevaldo juos kaip Dievo vaikus, gerbdami jų žmogiškąjį asmenį ir padėdami jiems savanoriškai paklusti. Ypač tepalieka jiems reikiamą laisvę išpažinties ir dvasinio vadovavimo srityje. Tevadovauja vienuoliams taip, kad, atlikdami savo pareigas ir prisiimdami uždavinius, jie bendradarbiautų, rodydami veiklų ir atsakingą klusnumą. Todėl vyresnieji mielai jų teišklauso ir teskatina kartu veikti instituto ir Bažnyčios gerovei, tačiau tepasilaiko galią spręsti ir įsakyti, kas darytina.

Kapitulos ir tarybos ištikimai tevykdo joms pavestą valdymo uždavinį ir kiekviena savaip teišreiškia visų narių bendrą rūpinimąsi visos bendruomenės gerove.

Bendruomeninis gyvenimas

15. Ankstyvoji Bažnyčia, kurioje tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos (plg. Apd 4, 32), yra pavyzdys bendruomeniniam gyvenimui, kuris, gaivinamas evangelinio mokymo, šventosios liturgijos ir ypač Eucharistijos, tebūnie palaikomas maldos ir tos pačios dvasios bendrystės (plg. Apd 2, 42). Vienuoliai kaip Kristaus nariai broliškai bendraudami tepralenkia vienas kitą pagarba (plg. Rom 12, 10) ir tenešioja vieni kitų naštas (plg. Gal 6, 2). Šventosios Dvasios į širdis išlietąja Dievo meile (plg. Rom 5, 5) bendruomenė kaip tikra Viešpaties vardu susirinkusi šeima džiaugiasi jo dalyvavimu (plg. Mt 18, 20). O meilė yra įstatymo pilnatvė (plg. Rom 13, 10) ir tobulumo bei atgailos raištis (plg. Kol 3, 14); iš jos mes žinome, kad esame perėję iš mirties į gyvenimą (plg. 1 Jn 3, 14). Maža to, brolių vienybė rodo, kad Kristus yra atėjęs (plg. Jn 13, 35; 17, 21); iš jos plaukia didelė apaštališka jėga.

Idant tarp visų vienuolių viešpatautų glaudesni brolybės ryšiai, į bendruomenės gyvenimą ir darbus tebūnie labai glaudžiai įjungiami ir konversai, pagalbininkai ar kitais vardais vadinamieji. Jei aplinkybės tikrai nereikalauja ko kita, moterų institutuose reikėtų pereiti prie vienos seserų kategorijos. Tada liktų tik tokia asmenų įvairovė, kokios reikalauja skirtingi darbai, skiriami seserims dėl ypatingo Dievo pašaukimo arba ypatingo tinkamumo.

O tie vyrų vienuolynai ir institutai, kurie sudaryti ne vien iš brolių pasauliečių, laikydamiesi savo konstitucijų, gali priimti ir dvasininkus, ir pasauliečius tokiu pat pagrindu, su tokiomis pat teisėmis ir pareigomis, išskyrus tas, kurios kyla iš šventimų.

Seserų vienuolių klauzūra

16. Popiežiškoji klauzūra tebūnie palikta tik kontempliatyviojo gyvenimo vienuolėms, tačiau ji tebūnie pritaikyta laiko ir vietos sąlygoms, panaikinus atgyvenusius papročius ir išklausius pačių vienuolynų pageidavimų.

Kitoms vienuolėms, nuo įsteigimo atsidėjusioms išorinio apaštalavimo darbams, popiežiškoji klauzūra tebūnie panaikinta, idant jos galėtų geriau atlikti pavestojo apaštalavimo uždavinius, tačiau palikta konstitucijų numatyta klauzūra.

Vienuolių abitas

17. Vienuolių abitas kaip pasišventimo ženklas tebūnie paprastas ir kuklus, drauge neištaigingas ir dailus. Be to, jis teatitinka sveikatos reikalavimus, laiko bei vietos sąlygas ir tebūnie pritaikytas atliekamam darbui. Ir vyrų, ir moterų abitą, neatitinkantį šių nuostatų, privalu pakeisti.

Vienuolių ugdymas

18. Institutų tinkamas atnaujinimas labai daug priklauso nuo jų narių ugdymo. Todėl nei neįšventintieji, nei seserys tenebūnie skiriami apaštalavimo darbams tuoj pat po noviciato, bet tebūnie toliau tęsiamas vienuolystės ir apaštalavimo, mokymo ir praktikos ugdymas, įskaitant ir atitinkamų diplomų suteikimą, deramai įrengtuose namuose.

Idant vienuoliškojo gyvenimo pritaikymas mūsų laikų reikalavimams nebūtų tik išorinis ir idant nuo įsteigimo išoriniam apaštalavimui atsidėjusieji būtų gerai pasirengę savo pareigoms, visi jie tebūnie reikiamai supažindinami su šiandienio visuomeninio gyvenimo papročiais, jausena ir mąstysena, atsižvelgiant į kiekvieno intelektinius gabumus ir savitą būdą. Darniai jungiant atskiras švietimo sritys, tebūnie ugdomas vienuolio gyvenimo vientisumas.

Per visą gyvenimą vienuoliai uoliai tesistengia tobulinti šitą dvasios, mokymo ir praktikos kultūrą, o vyresnieji pagal išgales tesuteikia jiems progų, priemonių ir laiko.

Vyresniųjų pareiga taip pat yra rūpintis, kad vadovai, dvasios tėvai bei dėstytojai būtų kuo geriausiai atrenkami ir rūpestingai parengiami.

Naujų institutų steigimas

19. Steigiant naujus institutus, privalu rimtai pasverti, ar jie būtini arba bent labai naudingi ir kokios jų plėtimosi galimybės, antraip dėl neatsargumo atsirastų nenaudingų arba nepakankamai pajėgių institutų. Naujai įkurtose Bažnyčiose itin rūpestingai tebūnie skatinami ir plėtojami vienuoliškojo gyvenimo pavidalai, atitinkantys gyventojų būdą ir įpročius, gyvenimo būdą ir sąlygas.

Institutams būdingų darbų tęsimas, pritaikymas ir atsisakymas

20. Tegu institutai ištikimai išlaiko ir tęsia pradžioje pasirinktus darbus ir, paisydami visos Bažnyčios bei vyskupijų naudos, naudodamiesi reikiamomis ir net naujomis priemonėmis, prisitaiko prie laiko bei vietos reikalavimų, o tų darbų, kurie šiandien nebeatitinka instituto dvasios ir tikrojo pobūdžio, teatsisako.

Vienuoliškuosiuose institutuose būtina išlaikyti misijų dvasią ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų pobūdį, pritaikyti šiandienėms sąlygoms taip, kad Evangelija būtų sėkmingiau skelbiama visoms tautoms.

Institutų ir vienuolynų uždarymas

21. Institutams ir vienuolynams, vietos ordinarų nuomone ir Šventojo Sosto sprendimu, išklausius atitinkamų ordinarų nuomonės, nebeteikiantiems pagrįstos tolesnio klestėjimo vilties, tebūnie uždrausta priimti novicijus, ir jie, jei įmanoma, tebūnie sujungti su kitu gyvybingesniu institutu ar vienuolynu, nedaug tesiskiriančiu savo tikslu ir dvasia.

Vienuoliškųjų institutų susivienijimai

22. Esant reikalui, Šventojo Sosto pritarimu, institutai ir nepriklausomi vienuolynai [monasteria sui iuris] tesudaro federacijas, jei tam tikra prasme priklauso tai pačiai vienuoliškajai šeimai, arba sąjungas, jei turi beveik tokias pat konstitucijas, papročius bei dvasią ir ypač jei yra labai maži, arba pagaliau asociacijas, jei atlieka tokius pat arba panašius išorinius darbus.

Aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos

23. Reikia puoselėti Šventojo Sosto įsteigtas aukštesniųjų vyresniųjų konferencijas arba tarybas, galinčias daug padėti kiekvienam institutui sėkmingiau siekti savo tikslo, veiksmingiau bendradarbiauti Bažnyčios labui, atskirose teritorijose teisingiau paskirstyti Evangelijos darbininkus ir tvarkyti bendrus vienuolių reikalus. Apaštalavimo srityje joms privalu atitinkamai derinti savo veiklą ir bendradarbiauti su vyskupų konferencijomis.

Šitokios konferencijos gali būti įsteigtos ir pasaulietiškiesiems institutams.

Vienuolių pašaukimai

24. Kunigai ir auklėtojai krikščionys rimtai tesirūpina, kad kruopščiai ir sąžiningai atrinkti vienuoliškieji pašaukimai papildytų Bažnyčią naujomis jėgomis, visiškai atitinkančiomis jos reikmes. Ir eiliniuose pamoksluose tebūnie dažniau kalbama apie evangelinius patarimus ir vienuolių luomo pasirinkimą. Tėvai, krikščioniškai auklėdami savo vaikus, teugdo ir tesaugo jų širdyse vienuoliškąjį pašaukimą.

Institutams leidžiama skleisti apie save žinias, skatinant pašaukimus bei ieškant kandidatų, jei tai daroma apdairiai ir laikantis Šventojo Sosto bei vietos ordinaro nurodytų nuostatų.

Vienuoliai teatmena, kad jų gyvenimo pavyzdys yra geriausia savo instituto rekomendacija bei sėkmingiausias kvietimas pasirinkti vienuoliškąjį gyvenimą.

Pabaiga

25. Institutai, kuriems teikiamos šios tinkamo atnaujinimo nuostatos, ryžtingai tesistengia atitikti savo dieviškąjį pašaukimą ir savo uždavinį Bažnyčioje mūsų laikais. Šventasis Sinodas aukštai vertina jų skaistų, neturtingą, klusnų gyvenimą, kurio pavyzdys yra pats Viešpats Kristus, ir deda tvirtas viltis į labai našius regimus ir neregimus jų darbus. Tad visi vienuoliai teskleidžia visame pasaulyje gerąją Kristaus naujieną savo tikėjimo grynumu, meile Dievui ir artimui, kryžiaus meile ir būsimosios garbės viltimi, kad visi matytų jų liudijimą ir garbintų mūsų Tėvą, kuris yra danguje (plg. Mt 5, 16). Šitaip, užtariami gerosios Dievo Gimdytojos Mergelės Marijos, „kurios gyvenimas yra visiems taisyklė“ [1], jie nuolat augs ir neš vis gausesnių išganingų vaisių.