Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo PRESBYTERORUM ORDINIS

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
/ „Aidų“ leidimas, 2001.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 75
AUTORIUS: Vatikano II Susirinkimas
ORIGINALO PAVADINIMAS: DECRETUM DE PRESBYTERORUM MINISTERIO ET VITA PRESBYTERORUM ORDINIS
DATA: 1965-12-07
PIRMINIS ŠALTINIS: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s
SUSIJĘ DOKUMENTAI: Presbyterorum Ordinis
ŽANRAS: Magisteriumas (Susirinkimų)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1962–1965 m. (Vatikano II Susirinkimas)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
© AIDAI
LEIDINIAI
TEKSTAS PASKELBTAS RINKINYJE: Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2001, p. 220–248. 
ISSN 9955-445-21-1
SKIRSNIAI

Visuotinis Vatikano II Susirinkimas

Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo
PRESBYTERORUM ORDINIS

1965 m. gruodžio 7 d.

PRATARMĖ

1. Kunigų luomo kilnumą Bažnyčioje šis Šventasis Sinodas yra jau daugelį kartų visiems priminęs [1]. Kadangi Kristaus Bažnyčios atnaujinimo darbe šiam luomui tenka svarbiausia ir kasdien vis sunkesnė dalis, Susirinkimui atrodo būsiant naudinga kunigus aptarti plačiau ir nuodugniau. Tai, kas čia kalbama, taikoma visiems kunigams, ypač einantiems pastoracines pareigas, o vienuoliams kunigams kai kas pritaikytina savaip. Mat kunigai iš vyskupų gaunamais šventimais ir pasiuntinybe skiriami tarnauti mokytojui, kunigui ir karaliui Kristui, dalyvaudami jo tarnyboje, kuria šioje žemėje be paliovos vykdomas Bažnyčios kaip Dievo tautos, Kristaus Kūno ir Šventosios Dvasios šventovės augimas. Kadangi pastoracijos ir žmonių gyvenimo sąlygos šiandien daug kur iš pagrindų pasikeitusios, šis Šventasis Sinodas, norėdamas šiomis pakitusiomis sąlygomis sėkmingiau palaikyti kunigų tarnybą ir geriau pasirūpinti jų gyvenimu, skelbia ir nusprendžia štai ką.

Pirmas skyrius. KUNIGYSTĖ BAŽNYČIOS PASIUNTINYBĖJE

Kunigystės prigimtis

2. Viešpats Jėzus, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), visą savo mistinį Kūną įjungia į Dvasios patepimą, kuriuo ir pats yra pateptas [2]; jame visi tikintieji tampa šventa ir karališka kunigija, per Jėzų Kristų jie atnašauja Dievui dvasines aukas ir skelbia, koks geras yra tas, kuris juos pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą [3]. Taigi nėra nė vieno nario, kuris nedalyvautų viso kūno pasiuntinybėje, bet kiekvienas turi šventai sergėti Jėzų savo širdyje [4] ir liudyti Jėzų pranašystės dvasia [5].

Norėdamas, kad tikintieji suaugtų į vieną kūną, kuriame „visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį“ (Rom 12, 4), Viešpats kai kuriuos paskyrė tarnautojais, idant jie tikinčiųjų bendruomenėje Šventimų šventąja galia pajėgtų atnašauti auką ir atleisti nuodėmes [6] bei viešai eiti žmonių kunigo pareigas Kristaus vardu. Taigi, pasiųsdamas apaštalus, kaip jis pats buvo Tėvo siųstas [7], Kristus per juos savo pašventinimo ir pasiuntinybės dalininkais padarė ir jų įpėdinius vyskupus [8], kurių tarnybos pareigos žemesniu laipsniu buvo perduotos kunigams [9], idant šie, sudarę kunigų luomą, būtų vyskupų luomo bendradarbiai [10], padedantys tinkamai vykdyti Kristaus patikėtą apaštališkąją pasiuntinybę.

Kadangi kunigų pareigos šventimais susietos su vyskupų luomu, jos dalyvauja galioje, kuria pats Kristus ugdo, šventina ir valdo savo Kūną. Todėl kunigų šventimams gauti jau reikia būti priėmus įkrikščioninimo sakramentus, o pati kunigystė suteikiama specialiu sakramentu, kuris kunigams Šventosios Dvasios patepimu įspaudžia ypatingą žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti paties Kristaus kaip Galvos vardu ir asmeniu [in persona Christi Capitis] [11].

Kunigams, vykdantiems jiems tenkančią apaštalų uždavinio dalį, suteikiama Dievo malonė būti tautoms Kristaus Jėzaus tarnautojais ir vykdyti šventąjį Evangelijos uždavinį, idant Dievas priimtų Šventosios Dvasios pašventintą tautų atnašą [12]. Apaštališkuoju Evangelijos skelbimu sukviečiama bei sutelkiama Dievo tauta, kad visi jai priklausantieji, Šventosios Dvasios pašventinti, aukotų save „kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1). O per kunigų tarnybą dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama, sujungiant ją su Kristaus, vienatinio Tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu aukojama Eucharistijoje, iki ateis pats Viešpats [13]. To siekia ir tuo atbaigiama kunigų tarnyba. Mat jų tarnyba, prasidėjusi Evangelijos skelbimu, visos savo galios bei stiprybės semiasi iš Kristaus aukos ir yra skirta tam, kad „visa atpirktoji valstybė, tai yra šventųjų sambūris ir visuomenė, kaip visuotinė atnaša būtų aukojama Dievui per vyriausiąjį Kunigą, kuris kentėdamas paaukojo už mus net save patį, idant mes taptume tokios prakilnios Galvos kūnu“ [14].

Taigi kunigų tarnybos ir gyvenimo tikslas – siekti Dievo Tėvo garbės Kristuje. O Tėvui toji garbė teikiama tuomet, kai žmonės Kristuje atbaigtą Dievo darbą sąmoningai, laisvai bei dėkingai priima ir atspindi visu savo gyvenimu. Tad kunigai, tiek melsdamiesi ir adoruodami, tiek sakydami pamokslus, tiek atnašaudami eucharistinę auką ir teikdami kitus sakramentus, tiek kitaip tarnaudami žmonėms, didina Dievo garbę ir ugdo žmonėse dieviškąjį gyvenimą. Visa tai plaukia iš Kristaus Velykų slėpinio ir bus atbaigta garbingu to paties Viešpaties atėjimu, kai jis pats perduos karalystę Dievui Tėvui [15].

Kunigų būklė pasaulyje

3. Kunigai, paimti iš žmonių ir paskirti būti jų atstovais santykiuose su Dievu, idant galėtų aukoti dovanas bei atnašas už nuodėmes [16], gyvena su kitais žmonėmis kaip su savo broliais. Šitaip ir Viešpats Jėzus, Dievo Sūnus, Tėvo siųstas pas žmones kaip žmogus, gyveno tarp mūsų ir norėjo būti panašus į brolius viskuo, išskyrus nuodėmę [17]. Juo sekė jau šventieji apaštalai, ir palaimintasis Paulius, tautų mokytojas, „išskirtas [skelbti] gerąją Dievo naujieną“ (Rom 1, 1), liudija tapęs visiems viskuo, kad visus išgelbėtų [18]. Naujojo Testamento kunigai savo pašaukimu ir šventimais tam tikru būdu Dievo tautoje išskiriami, tačiau ne tam, kad nuo jos ar nuo bet kurio žmogaus užsisklęstų, o tam, kad visiškai pasišvęstų Viešpaties pavestajam darbui [19]. Jie negalėtų būti Kristaus tarnautojai, jei neliudytų ir neperteiktų kitokio gyvenimo, negu žemiškasis. Antra vertus, jie nepajėgtų tarnauti žmonėms, jei liktų svetimi jų gyvenimui ir sąlygoms [20]. Pati kunigų tarnyba ypatingu būdu reikalauja, kad jie nesupanašėtų su šiuo pasauliu [21]. Tačiau ji drauge įpareigoja gyventi pasaulyje tarp žmonių ir kaip geriems ganytojams pažinti savo avis bei stengtis atvesti net tas, kurios ne iš šios avidės, idant ir jos klausytų Kristaus balso, ir būtų viena avidė ir vienas ganytojas [22].

To tikslo siekti didžiai padeda dorybės, pagrįstai vertinamos žmonių bendruomenėje: širdies gerumas, nuoširdumas, dvasios tvirtybė ir pastovumas, nuolatinis rūpinimasis teisingumu, mandagumas ir kiti apaštalo Pauliaus patariami dalykai: „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visą, kas dorybinga ir šlovinga (Fil 4, 8)“ [23].

Antras skyrius. KUNIGŲ TARNYBA

I. Kunigų pareigos

Kunigai – Dievo žodžio tarnautojai

4. Dievo tautą visų pirma jungia draugėn gyvojo Dievo žodis [24], kurio visiškai teisėtai galima laukti iš kunigų lūpų [25]. Mat kadangi niekas negali būti išganytas, kas prieš tai neįtiki [26], kunigų kaip vyskupų bendradarbių pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją [27], idant, vykdydami Viešpaties įsakymą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15) [28], jie kurtų bei didintų Dievo tautą. Juk išganingasis žodis netikinčiųjų širdyse sužadina, o tikinčiųjų širdyse ugdo tikėjimą, iš kurio prasideda ir auga krikščionių bendruomenė, kaip sako apaštalas: „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – tai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Tad kunigai yra visų skolininkai, privalantys su visais dalytis Evangelijos tiesa [29], kuria Viešpats juos yra apdovanojęs. Tad tiek gražiai elgdamiesi tarp pagonių, idant paskatintų juos garbinti Dievą [30], tiek atvirai pamokslais skelbdami netikintiesiems Kristaus slėpinį, tiek aiškindami katekizmą ar dėstydami Bažnyčios mokymą, tiek stengdamiesi gyvenamojo meto klausimus nagrinėti Kristaus šviesoje, jie visuomet privalo skelbti ne savo išmintį, o Dievo žodį, ir visus be paliovos kviesti į atsivertimą ir šventumą [31]. Kadangi dabartinėmis sąlygomis skelbti Dievo žodį kunigams neretai labai sunku, norėdami labiau paveikti klausytojus, jie privalo ne tik bendrai ir abstrakčiai aiškinti Dievo žodį, bet ir pritaikyti amžinąją Evangelijos tiesą konkrečioms gyvenimo aplinkybėms.

Žodžio tarnyba atliekama įvairiopai, priklausomai nuo klausytojo poreikių ir skelbiančiojo charizmos Nekrikščionių šalyse bei bendruomenėse Evangelijos skelbimu žmonės atvedami į tikėjimą ir išganymo sakramentus [32], krikščionių – ypač tų, kurie atrodo mažai suprantantys ar tikintys tuo, ką praktikuoja – bendruomenėje žodžio skelbimas reikalingas pačiam sakramentų teikimui; juk tai sakramentai tikėjimo, kurį gimdo ir peni žodis [33]. Tai ypač galioja Dievo žodžio liturgijai per Mišias. Jose Viešpaties mirties ir prisikėlimo skelbimas neatskiriamai susietas su klausančiųjų atsaku ir su pačia atnaša, kuria Kristus, praliedamas savo kraują, patvirtino Naująją Sandorą. Tikintieji dalyvauja toje atnašoje ir malda išreiškiamais troškimais bei priimamu sakramentu [34].

Kunigai – sakramentų ir Eucharistijos tarnautojai

5. Dievas, vienintelis Šventas ir Šventintojas, savo bendradarbiais ir padėjėjais norėjo priimti žmones, nuolankiai tarnaujančius šventinimo darbui. Todėl kunigai yra Dievo konsekruojami vyskupo rankomis, kad, ypatingu būdu tapę Kristaus kunigystės dalininkais, atlikdami šventuosius veiksmus veiktų kaip tarnautojai to, kuris savo Dvasios veikimu liturgijoje be paliovos eina mūsų kunigo pareigas [35]. Krikštu kunigai atveda žmones į Dievo tautą; atgailos sakramentu sutaikina nusidėjėlius su Dievu ir Bažnyčia; ligonių aliejumi pakylėja aukštyn sergančiuosius, o Mišių aukojimu sakramentiškai atnašauja Kristaus auką. Teikdami kiekvieną sakramentą, kaip jau pirmais Bažnyčios amžiais yra paliudijęs palaimintasis kankinys Ignotas [36], kunigai skirtingu pagrindu hierarchiškai siejasi su vyskupu ir taip tarsi atkuria jo paties dalyvavimą atskirose tikinčiųjų bendruomenėse [37].

Be to, sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti [38]. Juk švenčiausiojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis [39], pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis ir gyvoji duona, Šventosios Dvasios gaivinamu ir gyvybe trykštančiu savo kūnu teikiantis žmonėms gyvenimą. Šitaip žmonės kviečiami ir vedami drauge su Kristumi aukoti save pačius, savo darbus ir visus sukurtuosius daiktus. Todėl Eucharistija šviečia kaip viso Evangelijos skelbimo šaltinis ir viršūnė, nes katechumenai palengva rengiami būti Eucharistijos dalyviais, o tikinčiuosius, jau pažymėtus šventuoju krikštu ir sutvirtinimu, jos priėmimas visiškai įjungia į Kristaus kūną.

Eucharistinė vakarienė yra kunigo vadovaujamos tikinčiųjų bendruomenės centras. Tad kunigai teišmoko tikinčiuosius Mišių aukoje aukoti Dievui Tėvui dieviškąją atnašą ir drauge su ja savo gyvenimą; ganytojo Kristaus dvasioje teragina juos su gailesčiu širdyje atverti Bažnyčiai savo nuodėmes per atgailos sakramentą, kad galėtų vis labiau ir labiau gręžtis į Viešpatį, atmindami jo žodžius: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 4, 17). Taip pat teišmoko juos dalyvauti šventojoje liturgijoje taip, kad, atlikdami jos veiksmus, imtų nuoširdžiai melstis; tepadeda tikintiesiems siekti to, kad kiekvienas pagal gautą malonę ir pagal reikmes visą savo gyvenimą siektų vis tobulesnės maldos dvasios; tekviečia visus gerai atlikti savo luomo pareigas, o labiau pažengusius – kiekvienam savaip vykdyti evangelinius patarimus. Taigi taip teišugdo tikinčiuosius, kad jie galėtų himnais ir dvasinėmis giesmėmis savo širdyse giedoti Viešpačiui, visuomet dėkodami už visa Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu [40].

Patys kunigai eucharistinės aukos metu atliekamą garbinimą ir padėką tepratęsia kitomis dienos valandomis, atlikdami Dievo žodžio tarnybą, per kurią visos Bažnyčios vardu maldaujama Dievo už visus jai pavestus žmones ir net už visą pasaulį.

Maldos namai, kuriuose atnašaujama bei laikoma Švenčiausioji Eucharistija ir renkasi tikintieji, kuriuose garbinamas Dievo Sūnaus, mūsų Išganytojo, atnašaujamo už mus ant aukos altoriaus tikinčiųjų pagalbai ir paguodai, artumas, turi būti patrauklūs, tinkantys maldai ir apeigų iškilmėms [41]. Tuose namuose ganytojai ir tikintieji kviečiami dėkingai atsiliepti į dovaną to, kuris savo žmogyste nuolatos lieja dieviškąjį gyvenimą į savo kūno narius [42]. Kunigai tesistengia gerai išstudijuoti liturgijos mokslą bei deramai ją atlikti, kad jiems pavestos krikščionių bendruomenės per liturginę tarnybą vis tobuliau garbintų Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

Kunigai – Dievo tautos vadovai

6. Atlikdami jiems autoritetingai pavestą Kristaus, galvos ir ganytojo, pareigų dalį, kunigai vyskupo vardu kuria Dievo šeimą kaip vienminčių brolių bendruomenę ir per Kristų veda ją Dvasioje pas Dievą Tėvą [43]. Šiai tarnybai ir kitoms pareigoms atlikti suteikiama dvasinė galia, skirta Bažnyčiai ugdyti [44]. Ugdydami Bažnyčią, kunigai privalo sekti Viešpaties pavyzdžiu, su visais elgdamiesi kuo žmoniškiausiai. Jie privalo ne įtikti žmonėms [45], bet elgtis su jais taip, kaip reikalauja krikščioniškasis mokslas ir gyvenimas, žmones mokydami ir net juos įspėdami kaip savo mylimiausius vaikus [46], vykdydami apaštalo žodžius: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Tim 4, 2) [47].

Dvasininkams kaip tikėjimo auklėtojams privalu arba patiems, arba per kitus rūpintis, kad kiekvienas tikinčiųjų, Šventosios Dvasios veikiamas, vadovaudamasis Evangelija, galėtų brandinti savo pašaukimą, įgyti nuoširdžios bei veiklios meilės ir pasiekti tą laisvę, kuria mus išlaisvino Kristus [48]. Mažai kam bus naudingos kad ir gražiausios apeigos arba kad ir labai klestinčios draugijos, jei jos nepadės auklėti žmonių ir siekti krikščioniškosios brandos [49]. Tos žmonių brandos siekti padės kunigai, padėdami jiems įžvelgti, ko iš jų reikalauja dideli ir maži įvykiai bei kokia yra tais įvykiais pasireiškianti Dievo valia. Taip pat krikščionys tebūnie išmokomi gyventi ne vien sau, bet, laikydamiesi naujojo meilės įstatymo reikalavimų, kiekvienas tesidalija su kitais ta malone, kurią pats yra gavęs [50], ir taip visi krikščioniškai atliks savo pareigas žmonių bendruomenei.

Kunigai privalo tarnauti visiems, bet ypatingu būdu jiems pavesti vargdieniai ir silpnieji, su kuriais pats Viešpats parodė esąs artimai susijęs [51]; Evangelijos skelbimas jiems yra mesijinio veikimo žymė [52]. Taip pat ypatingai uoliai kunigai tesirūpina jaunimu, ypač sutuoktiniais ir tėvais; pageidautina, kad šie žmonės telktųsi į draugiškus sambūrius ir galėtų padėti vieni kitiems krikščioniškiau gyventi dažnai sunkiomis šio gyvenimo aplinkybėmis. Be to, kunigai teatmena visus vienuolius ir vienuoles, užimančius svarbią vietą Viešpaties namuose; jų dvasinė pažanga nusipelno ypatingo dėmesio, nes tarnauja visos Bažnyčios gerovei. Pagaliau kunigai labiausiai tesirūpina sergančiais ir mirštančiais, lankydami juos ir stiprindami Viešpatyje [53].

Tačiau ganytojo pareigos nesiriboja rūpinimusi pavieniais tikinčiaisiais, bet apima ir tikrai krikščioniškos bendruomenės kūrimą. O norint, kad būtų deramai ugdoma bendruomeninė dvasia, rūpesčiu reikia aprėpti ne tik vietinę, bet ir visuotinę Bažnyčią. Vietos bendruomenė turi rūpintis ne vien savo tikinčiaisiais, bet, užsidegusi misijiniu įkarščiu, taip pat privalo rengti kelią į Kristų visiems žmonėms. Tačiau ypatingai jai pavesti katechumenai ir naujai pakrikštytieji, kuriuos reikia auklėti, pamažu supažindinant su krikščioniškuoju gyvenimu ir pratinant tikrai krikščioniškai gyventi.

Tačiau negalima sukurti jokios krikščioniškos bendruomenės, jei jos pamatas ir šerdis nebus švenčiausiosios Eucharistijos šventimas, ir juo turi prasidėti bet koks bendruomeninės dvasios ugdymas [54]. O eucharistinės aukos atnašavimas būna nuoširdus ir pilnatviškas tuomet, kai iš jo kyla įvairūs meilės darbai, tarpusavio pagalba, misijinė veikla bei kiti įvairūs krikščioniškojo liudijimo pavidalai.

Be to, savo tikrai motinišką meilę sieloms, kurias turi vesti pas Kristų, bažnytinė bendruomenė rodo meile, malda, pavyzdžiu ir atgailos darbais. Taip ji tampa veiksmingu įrankiu, dar netikintiems rodančiu ir tiesiančiu kelią į Kristų bei jo Bažnyčią, o tikinčiuosius skatina, stiprina ir rengia dvasinei kovai.

Kurdami krikščioniškąją bendruomenę, kunigai niekuomet neturi tapti kokios nors žmogiškos ideologijos arba partijos tarnais, bet kaip Evangelijos šaukliai ir Bažnyčios ganytojai tepašvenčia savo veiklą dvasiniam Kristaus kūno augimui.

II. Kunigų santykiai su kitais

Santykiai su vyskupais

7. Visi kunigai išvien su vyskupais yra vienos ir tos pačios Kristaus kunigystės ir tarnybos dalininkai taip, kad ši konsekracijos ir misijos vienybė įpareigoja kunigus hierarchiškai bendrauti su vyskupų luomu [55]. Tą bendravimą jie geriausiai parodo liturgine koncelebracija su vyskupu, o šiaip ryšį su vyskupais kunigai išreiškia kiekvienu Eucharistinės Vakarienės aukojimu [56]. Kunigams per šventimus suteikiama Šventosios Dvasios dovana, todėl jie yra vyskupų padėjėjai ir patarėjai, būtini vyskupiškai tarnybai ir pareigai atlikti – mokyti, šventinti ir ganyti Dievo tautą [57]. Tai jau nuo seniausių Bažnyčios laikų pabrėžiama liturginiuose dokumentuose, iškilmingai prašant Dievo suteikti šventinamam kunigui „malonės ir patarimo dvasią, kad tyra širdimi padėtų žmonėms ir juos valdytų“ [58]; nurodoma, kaip tyruose Mozės dvasia apėmė septyniasdešimt išmintingų vyrų [59], „kuriais pasinaudodamas kaip padėjėjais, jis lengvai valdė nesuskaitomą tautos daugybę“ [60]. Tad dėl šios kunigystės ir tarnybos bendrystės vyskupai telaiko kunigus savo broliais bei draugais [61] ir pagal išgales tesirūpina jų materialine ir ypač dvasine gerove. Juk vyskupai pirmiausia neša sunkią atsakomybę už savo dvasininkų šventumą [62]. Todėl kuo uoliausiai tesirūpina jiems priklausančių kunigų nuolatiniu ugdymu [63]. Noriai teišklauso jų nuomonės ir jiems tepataria bei teaptaria su jais pastoracinę veiklą liečiančius ir kitus vyskupijos gerovės reikalus. Kad tai taptų veiklu, atsižvelgiant į dabarties aplinkybes ir reikmes tebūnie sudaryta dvasininkų taryba arba senatas [64], kurio pobūdį bei nuostatas apibrėžtų teisė ir kuris atstovautų kunigijai [65], savo patarimais veiksmingai padėdamas vyskupui valdyti vyskupiją.

O kunigai, turėdami prieš akis vyskupams suteiktą kunigystės sakramento pilnatvę, tegerbia jų asmenyje vyriausiojo ganytojo Kristaus valdžią. Tad tesieja juos su jų vyskupu nuoširdi meilė ir klusnumas [66]. Tas bendradarbiavimo dvasios persmelktas kunigų klusnumas grindžiamas pačiu jų dalyvavimu vyskupo tarnyboje, į kurią jie įjungiami kunigystės šventinimų sakrametu ir kanoniniu paskyrimu [67].

Kunigų vienybė su vyskupais juo reikalingesnė mūsų laikais, kadangi šiandien dėl įvairių priežasčių apaštalavimas turi ne tik vykti daugeriopais pavidalais, bet ir peržengti atskiros parapijos arba vyskupijos ribas. Todėl joks kunigas neturi likti užsisklendęs ir darbuotis, lyg būtų vienas, nes patenkinamai atlikti savo uždavinį jis gali tik veikdamas išvien su kitais kunigais ir vadovaujamas Bažnyčios vadovų.

Santykiai su kitais kunigais

8. Kunigai, į kunigijos luomą įjungiami šventimais, tarpusavy visi siejami glaudžios sakramentinės brolybės. Tačiau ypatingu būdu jie sudaro vieną kunigiją vyskupijoje, kuriai tarnauja, vadovaujami savo vyskupo. Nors kunigai ir eina įvairias pareigas, jie tarnauja žmonėms ta pačia kunigiška tarnyba. Visi jie siunčiami bendromis jėgomis vykdyti to paties uždavinio, ar atliktų parapinį ar platesnės apimties darbą, ar atsidėtų mokslinei kūrybai arba dėstymui, ar dirbtų rankų darbą bei įsijungtų į darbininkų likimą ten, kur tai atrodo naudinga ir kompetentinga vadovybė tam pritaria, ar pagaliau vykdytų kitokius apaštalavimo arba su juo susijusios veiklos darbus. Visi jei siekia vieno tikslo – ugdyti Kristaus kūną, o tai, ypač mūsų laikais, reikalauja daugeriopo veikimo ir vis naujo prisitaikymo. Tad labai svarbu, kad visi vyskupijų ir vienuolijų kunigai vieni kitiems padėtų ir visuomet būtų tiesos bendradarbiai [68]. Taigi kiekvieną kunigą su kitais kunigijos nariais jungia ypatingi apaštališkos meilės, tarnybos ir brolybės ryšiai; nuo pat seniausių Bažnyčios laikų tai pažymima liturgiškai, šventimuose dalyvaujančius kunigus kviečiant drauge su konsekruojančiu vyskupu uždėti naujai įšventinamajam rankas arba vieninga širdimi koncelebruojant eucharistinę auką. Taigi pavieniai kunigai jungiasi su savo konfratrais meilės, maldos ir visapusiško bendradarbiavimo ryšiais. Tuo išreiškiama toji vienybė, kuria Kristus norėjo tobulai sujungti savuosius, kad pasaulis pažintų, jog Sūnus buvo Tėvo siųstas [69].

Todėl pagyvenusieji kunigai tepriima į savo tarpą jaunesniuosius kaip tikrus brolius ir tepadeda jiems pirmuose kunigiškos tarnybos darbuose bei sunkumuose. Taip pat tesistengia suprasti jų galvoseną, nors ir skirtingą nuo savosios, ir palankiai žiūrėti į jų veiklą. O jaunieji tegerbia senesniųjų amžių bei patirtį, tardamiesi su jais dėl pastoracijos dalykus ir noriai su jais bendradarbiaudami.

Vadovaudamiesi brolybės dvasia, kunigai tenepamiršta svetingumo [70], geradarystės bei dalijimosi gėrybėmis [71] ir ypač tesirūpina tais, kurie serga, yra prislėgti, perkrauti darbais, vieniši, priversti palikti tėvynę ar persekiojami [72]. Taip pat noriai ir džiaugsmingai tesusieina draugėn poilsiaudami, atminę žodžius, kuriais pats Viešpats kvietė pavargusius apaštalus: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31). Be to, tarp kunigų tebūnie puoselėjamas tam tikras bendruomeninis gyvenimas ar gyvenimo bendrystė, padedantys ateiti vienas kitam į pagalbą ugdant dvasinį bei intelektinį gyvenimą ir įgalinantys tinkamiau bendradarbiauti tarnaujant žmonėms bei apsisaugoti nuo pavojų, kuriuos kartais atneša vienišumas. To bendruomeninio gyvenimo būdai gali būti įvairūs, priklausomai nuo skirtingų asmeninių ir pastoracinių poreikių: galima kartu gyventi, kur tai įmanoma, arba kartu valgyti, arba bent dažnai nustatytu laiku susirinkti draugėn. Taip pat reikia aukštai vertinti ir rūpestingai remti kunigų sąjungas, atitinkama ir gerai išbandyta gyvenimo tvarka bei broliška tarpusavio pagalba padedančias savo nariams siekti šventumo atliekant kunigišką tarnybą ir šitaip pat patarnaujančias visai kunigijai. Sąjungų nuostatai turi būti peržiūrėti kompetentingos bažnytinės vadovybės.

Pagaliau, būdami susieti tos pačios kunigystės, kunigai tejaučia ypatingą pareigą padėti tiems konfratrams, kurie yra patekę į kokius nors sunkumus. Neatidėliodami teateina jiems į pagalbą, jei reikia, net atsargiai juos įspėdami. O tiems, kurie yra kaip nors nuklydę, visuomet terodo brolišką meilę ir didžiadvasiškumą, uoliai už juos tesimeldžia Dievui ir tenesiliauja buvę tikrais jų broliais ir draugais.

Santykiai su pasauliečiais

9. Naujojo Testamento dvasininkai, nors ir gavę šventimų sakramentu labai garbingas ir reikalingas pareigas Dievo tautoje ir Dievo tautai – būti jos tėvais ir mokytojais, drauge su visais Kristaus tikinčiaisiais yra Viešpaties mokiniai, Dievo malone pašaukti būti jo karalystės dalininkais [73]. Visiems, atgimdytiems krikšto vandeniu, kunigai yra broliai tarp brolių [74], nes visi yra nariai vieno ir to paties Kristaus kūno, kurį ugdyti pavesta visiems [75].

Taigi kunigams dera būti priekyje tokiems, kurie ieško ne to, kas jų, o kas Jėzaus Kristaus [76], dirba išvien su tikinčiaisiais pasauliečiais ir gyvena tarp jų, sekdami Mokytoju, kuris pas žmones „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Kunigai nuoširdžiai tepripažįsta ir teskatina pasauliečių vertę bei jiems skirtąjį vaidmenį Bažnyčios misijoje. Taip pat rūpestingai tegerbia teisėtą laisvę, kuri priklauso visiems žemiškosios valstybės piliečiams. Noriai teišklauso pasauliečių, broliškai apsvarstydami jų pageidavimus bei pripažindami jų patirtį ir kompetenciją įvairiose žmogiškosios veiklos srityse, kad drauge su jais galėtų įžvelgti laiko ženklus. Tirdami, ar pasauliečių dvasia yra iš Dievo [77], kunigai su tikėjimo nuovoka težvelgia į įvairias jų turimas charizmas – ir kuklesnes, ir iškilesnes, – džiaugsmingai tepripažįsta jas ir rūpestingai tepuoselėja. Tarp kitų Dievo dovanų, kurių gausu tarp tikinčiųjų, ypatingo dėmesio vertos tos, kurios daugelį pastūmėja į gilesnį dvasinį gyvenimą. Kunigai taip pat su pasitikėjimu tepaveda pasauliečiams Bažnyčiai tarnauti skirtas pareigas, palikdami jiems veikimo laisvę bei lauką ir net apdairiai kviesdami juos pačius savo iniciatyva imtis darbų [78].

Galiausiai kunigai tarp pasauliečių gyvena tam, kad visus juos vestų į meilės vienybę, patys „mylėdami vieni kitus broliška meile ir lenktyniaudami tarpusavio pagarba“ (Rom. 12, 10). Jų uždavinys yra taip suderinti įvairius įsitikinimų skirtingumus, kad niekas tikinčiųjų bendruomenėje nesijaustų pašalinis. Kunigai vyskupo vardu rūpinasi bendrąja gerove bei saugo ją ir taip pat uoliai gina tiesą, kad tikintieji nebūtų blaškomi įvairių mokymų vėjų [79]. Jų ypatingai globai yra pavesti nutolusieji nuo sakramentų ar net nuo tikėjimo; tenepaliauja ėję pas juos kaip geri ganytojai.

Turėdami prieš akis ekumenizmo nuostatus [80], tenepamiršta brolių, kurių su mumis nejungia visiškos bažnytinės bendrystės ryšiai.

Galiausiai tesirūpina ir visais tais, kurie nepažįsta savo Išganytojo Kristaus.

O patys Kristaus tikintieji tesuvokia, kad ir jie turi prievolių savo kunigams. Temyli juos sūniškai kaip savo tėvus ir ganytojus. Taip pat, dalydamiesi su kunigais jų rūpesčiais, kiek galėdami tepadeda jiems malda ir darbu, kad jie įstengtų lengviau nugalėti kliūtis ir sėkmingiau atlikti savo pareigas [81].

III. Kunigų paskirstymas ir pašaukimai

Paskirstymas

10. Dvasios dovana, kurią kunigai gauna per šventimus, juos parengia ne kokiam ribotam ir siauram uždaviniui, bet kuo plačiausiai ir visuotinei išganymo misijai – „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8), nes kiekviena kunigo tarnyba dalyvauja Kristaus apaštalams pavestosios misijos visuotinėje platybėje. Mat Kristaus kunigystė, kurioje realiai dalyvauja kunigai, skirta visoms tautoms ir visiems amžiams, nepripažįstanti jokių kraujo, tautybės ar laiko ribų, ir tai patvirtinantis slėpiningas pirmvaizdis yra Melchizedeko asmuo [82]. Tad kunigai teatmena, kad jiems privalo rūpėti visos Bažnyčios. Todėl tų vyskupijų, kur pašaukimų yra daugiau, kunigai tebūnie pasirengę, savo ordinaro leidimu ar raginimu, mielai darbuotis tose šalyse bei misijose arba tose veiklos srityse, nukenčiančiose dėl kunigų stokos.

Be to, inkardinacijos ir ekskardinacijos nuostatai tebūnie peržiūrėti taip, kad, tvirtai išlaikant šią labai seniai įvestą praktiką, ji būtų geriau pritaikyta šių dienų pastoracijos reikmėmis. O kur apaštalavimo sąlygos to reikalauja, tebūnie randamas lengvesnis kelias ne vien kunigams tinkamai paskirstyti, bet ir specialia pastoracija aptarnauti įvairiais visuomenė grupes kurioje nors šalyje, tautoje arba pasaulio dalyje. Tuo tikslu gali būti naudinga įsteigti tarptautinių seminarijų, specialių vyskupijų arba asmeninių prelatūrų ir kitų panašių institucijų, į kurias kunigai galėtų būti priimami arba inkardinuojami bendrajai visos Bažnyčios gerovei. Šio priėmimo arba inkardinavimo būdas turi būti nustatytas konkretiems atvejams, niekuomet nepažeidžiant vietos ordinaro teisių.

Į kitą šalį, ypač jei kunigai dar gerai nemoka tos šalies kalbos ir nepažįsta jos papročių, jei tik įmanoma, tenebūnie jie siunčiami pavieniui, bet pagal Kristaus mokinių pavyzdį [83] tevyksta dviese ar trise, kad galėtų vienas kitam padėti. Taip pat dera su atsidėjimu rūpintis jų dvasiniu gyvenimu ir sielos bei kūno sveikata; taip pat reikia stengtis parinkti tokią darbo vietą ir sąlygas, kiek įmanoma labiau atitinkančias kiekvieno asmenines galimybes. Bus labai naudinga, jei vykstantieji darbuotis kitoje tautoje stengsis ne tik tinkamai išmokti vietos kalbą, bet ir gerai pažinti psichologinį bei visuomeninį pobūdį tų žmonių, kuriems nori nuolankiai tarnauti, kuo tobuliausiai su jais bendraudami, idant šitaip sektų pavyzdžiu apaštalo Pauliaus, apie save galėjusio pasakyti: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus... “ (1 Kor 9, 19–20).

Pašaukimai

11. Mūsų sielų Ganytojas ir Vyskupas [84] taip įsteigė savo Bažnyčią, kad tauta, kurią išsirinko ir įsigijo savo krauju [85], visuomet ir iki pat pasaulio pabaigos turėtų savus dvasininkus, ir krikščionys niekada nebūtų kaip avys be piemens [86]. Žinodami šį Kristaus norą, apaštalai, įkvėpti Šventosios Dvasios, laikė savo pareiga išrinkti tarnautojus, „kurie sugebės ir kitus mokyti“ (2 Tim 2, 2). Toji pareiga kyla iš pačios kunigo misijos – kartu su visa Bažnyčia rūpintis, kad Dievo tautai šioje žemėje niekada nepritrūktų darbininkų. Tačiau, kadangi „laivo vairininko ir plaukiančiųjų ... reikalas bendras“ [87], visa krikščionių tauta tebūnie išmokoma, kad jos pareiga yra įvairiopai – uolia malda bei kitomis prieinamomis priemonėmis [88] – bendradarbiaujant padėti Bažnyčiai, idant ji visuomet turėtų dvasininkų, reikalingų dieviškai misijai vykdyti. Kunigai pirmiausia tesistengia žodžio tarnyba ir tarnavimo dvasia bei tikru Velykų džiaugsmu spinduliuojančiu savo gyvenimo pavyzdžiu iškelti tikintiesiems prieš akis kunigystės kilnumą bei reikalingumą ir, negailėdami laiko nei jėgų, eiti į pagalbą jauniems bei pagyvenusiems asmenims, kurie jų apdairiu sprendimu atrodo tinkami šioms aukštoms pareigoms, ir padėti jiems visiems deramai pasirengti, kad kurią nors dieną, neprarasdami savo išorinės ir vidinės laisvės, jie galėtų būti vyskupų pašaukti. Šiam tikslui pasiekti labai naudingas uolus ir protingas dvasinis vadovavimas. Tėvai, mokytojai ir visi kiti, kaip nors susiję su vaikų ir jaunuolių ugdymu, teauklėja juos taip, kad, žinodami Viešpaties rūpinimąsi savo kaimene ir suprasdami Bažnyčios reikalus, jie būtų pasirengę pašaukusiam Viešpačiui kartu su pranašu didžiadvasiškai atsakyti: „Štai aš, siųsk mane! “ (Iz 6, 8). Tačiau jokiu būdu nedera laukti, jog tas šaukiančiojo Viešpaties balsas būsimiesiems kunigams suskambės kokiu nors nepaprastu būdu. Jį reikia suvokti ir atpažinti iš ženklų, kuriais Dievas kasdien apreiškia savo valią protingiems krikščionims. Tuos ženklus kunigai privalo įdėmiai stebėti [89].

Taigi kunigams labai patariama rūpintis pašaukimų ugdymo organizacijomis, aprėpiančiomis vyskupiją arba visą šalį [90]. Pamokslais, katecheze, periodiniais leidiniais reikėtų akivaizdžiai skelbti vietinės ir visuotinės Bažnyčios reikalus, gyvai nušviesti kunigo tarnybos prasmę ir kilnumą, nes labai atsakingas kunigiškojo gyvenimo pareigas lydi ir gilus džiaugsmas. Svarbiausia, kaip moko Bažnyčios Tėvai, tuo džiaugsmu galima parodyti didžiausią meilę Kristui [91].

Trečias skyrius. KUNIGŲ GYVENIMAS

I. Kunigų pašaukimas tobulumui

Pašaukimas šventumui

12. Kunigystės sakramentu kunigai tampa panašūs į Kunigą Kristų. Kaip Galvos tarnai, jie, būdami vyskupų bendradarbiai, yra skirti kurti ir ugdyti visą tos Galvos kūną – Bažnyčią. Jau krikštas kunigus, kaip ir visus Kristaus tikinčiuosius, yra paženklinęs ir apdovanojęs didžiu pašaukimu ir malone, įgalinančiais ir įpareigojančiais juos, nors ir silpnus žmones [92], siekti tobulumo, nurodyto Viešpaties žodžiais: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). To tobulumo siekti dvasininkai privalo ypatingu pagrindu, nes priimdami šventimus, jie naujai pašvenčiami Dievui ir padaromi gyvais Kristaus, amžinojo kunigo, įrankiais, skirtais laiko būvyje tęsti jo įstabų darbą, kurio dangiška galia atnaujino visą žmonių bendruomenę [93]. Kadangi kiekvienas dvasininkas savaip atstovauja paties Kristaus asmeniui, jam suteikiama ypatinga malonė tarnaujant pavestiesiems žmonėms bei visai Dievo tautai labiau priartėti prie tobulumo to, kuriam atstovauja, ir savo žmogiškojo kūno negalios išgydymo susilaukti iš to, kuris yra mūsų Vyriausiasis Kunigas, „šventas, nekaltas, tyras, atskirtas nuo nusidėjėlių“ (Žyd 7, 26).

Kristus, Tėvo pašventintas arba konsekruotas ir pasiųstas į pasaulį [94], „atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams“ (Tit 2, 14), ir taip kentėdamas pasiekė garbę [95]. Panašiai ir Šventosios Dvasios patepimu konsekruoti bei Kristaus siųsti kunigai marina savyje kūno darbus ir visiškai atsideda žmonių tarnybai; tai Kristaus dovanotas šventumas, kurio dėka jie tampa tikrais vyrais [96].

Pati Dvasios ir teisingumo tarnyba [97] ugdo vidinį kunigų gyvenimą, jei tik jie paklūsta juos gaivinančiai ir vedančiai Kristaus Dvasiai. Juk jiems skirta siekti gyvenimo tobulumo pačiais šventaisiais veiksmais, kuriuos kasdien atlieka, ir visa savo tarnyba, kurią eina drauge su vyskupais ir kitais konfratrais. Mat šventumas kunigui labai padeda vaisingai atlikti savo tarnybą. Nors Dievo malonė gali įvykdyti išganomąjį darbą ir per nevertus tarnus, Dievas savo nuostabiems darbams vykdyti paprastai panaudoja uoliau paklūstančius Šventosios Dvasios įkvėpimui bei vadovavimui ir dėl savo glaudžios vienybės su Kristumi bei dėl gyvenimo šventumo galinčius drauge su apaštalu sakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Todėl Šventasis Sinodas, siekdamas pastoracinio tikslo – atnaujinti Bažnyčią iš vidaus, paskleisti Evangeliją visame pasaulyje ir sueiti į pokalbį su dabartiniu pasauliu, karštai ragina visus dvasininkus, panaudojant Bažnyčios rekomenduojamas priemones [98], siekti vis didesnio šventumo ir šitaip tapti vis tinkamesniais įrankiais visai Dievo tautos tarnybai.

Pareigos ir šventumas

13. Šventumą kunigai pasieks savitu būdu, nuoširdžiai ir nenuilstamai atlikdami savo pareigas Kristaus Dvasioje.

Būdami Dievo žodžio tarnautojai, jie kasdien skaito ir girdi tą Dievo žodį, kurio turi mokyti kitus. Stengdamiesi tą žodį priimti ir patys, jie taps vis tobulesniais Viešpaties mokiniais, kaip Timotiejui sako apaštalas Paulius: „Rūpinkis šitais dalykais, atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą. Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas, išganysi ir save, ir savo klausytojus“ (1 Tim 4, 15–16). Mat ieškodami, kaip apmąstytus dalykus tinkamiau perteikti kitiems [99], jie giliau įžvelgs „nesuvokiamus Kristaus turtus“ (Ef 3, 8) ir daugeriopą Dievo išmintį [100]. Atmindami, kad Viešpats atveria širdis [101] ir kad jų kilnumas kyla ne iš jų pačių, o iš Dievo galybės [102], pačiu žodžio perdavimu jie glaudžiau susijungs su mokytoju Kristumi ir bus vedami jo Dvasios. Taip su Kristumi bendraudami, jie įsijungs į Dievo meilę, kurios slėpinys, amžiais neapreikštas [103], atsiskleidė Kristuje.

Būdami šventosios liturgijos tarnautojai, ypač per Mišių auką, kunigai ypatingu būdu atstovauja Kristaus asmeniui, kuris paaukojo save žmonių šventinimui. Todėl jie kviečiami gyvenime daryti tai, ką išreiškia ženklais, ir, minėdami Viešpaties mirties slėpinį, stengtis savo narius numarinti ydoms ir geismams [104]. Eucharistinės aukos, kuria dvasininkai atlieka pagrindinę savo pareigą, slėpinyje nuolat vyksta mūsų išganymo darbas [105]. Tad labai patartina atnašauti Šv. Mišias kasdien, nes jos yra Kristaus ir Bažnyčios veiksmas ir tada, kai tikintieji negali jose dalyvauti [106]. Taip kunigai, jungdamiesi su kunigo Kristaus veikimu, kasdien aukoja visą save Dievui; stiprindamiesi Kristaus kūnu, jie visa širdimi įsijungia į meilę to, kuris atiduoda save tikintiesiems kaip maistą. Teikdami sakramentus, jie irgi jungiasi su Kristaus norais ir jo meile; tai ypač pasakytina apie tai, kad kiekvienu momenetu jie pasirengę teikti atgailos sakramentą bet kuriam pagrįstai to prašančiam tikinčiajam. Per Dievo tarnybą jų lūpomis byloja Bažnyčia, nuolatos besimeldžianti visos žmonijos vardu drauge su Kristumi, kuris „yra amžinai gyvas, kad mus užtartų“ (Žyd 7, 25).

Kaip Dievo tautos vadovus ir ganytojus, Ganytojo meilė juos skatina aukoti gyvybę už savo avis [107], būti pasirengusiems didžiausiai aukai, sekant pavyzdžiu dvasininkų, ir mūsų laikais neatsisakiusių paaukoti savo gyvybę. Būdami žmonių tikėjimo ugdytojai, Kristaus kraujui laiduojant, jog įžengs į šventovę (plg. Žyd 10, 19), jie artinasi į Dievą „tyra širdimi ir giliu tikėjimu“ (Žyd 10, 22). Jie sudeda tvirtą viltį į savo tikinčiuosius [108], kad galėtų paguosti sielvarto slegiamuosius, įkvėpdami tos pat drąsos, kurios Dievas ir jiems patiems įkvepia [109]. Būdami bendruomenės vadovai, jie puoselėja savyje sielų ganytojui būdingą askezę, atsisakydami asmeninių patogumų, ieškodami ne savo, o daugelio naudos, idant tie būtų išganti [110]. Jie nuolat stengiasi kaskart tobuliau atlikti pastoracinį darbą ir prireikus yra pasirengę imtis naujų pastoracijos metodų, vadovaudamiesi meilės Dvasia, dvelkiančia, kur nori [111].

Gyvenimo vienybė ir darna

14. Šiandieniame pasaulyje žmonėms tenka atlikti daugybę visokiausių pareigų ir iškyla įvairiausių problemų, kurias paprastai reikia spręsti tuojau pat. Paskęstantiems įvairiuose užsiėmimuose dažnai gresia pavojus pasimesti. O kunigai, prislėgti bei blaškomi gausių savo pašaukimo darbų, ne be baimės gali savęs klausti, kaip galima darniai sujungti išorinę veiklą su vidiniu gyvenimu. Šios gyvenimo vienybės neįgyjama nei grynai išorišku tarnybos darbų derinimu, nei vien pamaldumo priemonėmis, nors jos ir daug padeda. Gyvenimo darną kunigai sukurs savyje, jei savo tarnybos pareigas atliks sekdami Viešpačiu Kristumi, kurio valgis buvo vykdyti jį siuntusio Tėvo valią ir taip atlikti pavestąjį darbą [112].

Kad ir toliau pasaulyje per Bažnyčią be paliovos būtų vykdoma ši Tėvo valia, Kristus veikia per savo tarnautojus ir yra nuolatinis jų gyvenimo vienybės pradas bei šaltinis. Tad kunigai savo gyvenimo vienybę pasieks, jeigu kartu su Kristumi visur įžvelgs Tėvo valią ir aukosis už jiems pavestąją kaimenę [113]. Taip vykdydami Gerojo Ganytojo pareigas, pačiuose pastoracinės meilės darbuose jie atras kunigiškojo tobulumo ryšį, jungiantį vienybėn jų gyvenimą ir veiklą. O ši pastoracinė meilė [114] labiausiai plaukia iš eucharistinės aukos, kuri dėl šios priežasties yra viso kunigo gyvenimo centras ir šaknys. Tad kunigo dvasia tesistengia suimti savin, kas vyksta ant aukos altoriaus. O tai pasiekti galės tik patys dvasininkai, stengdamiesi malda vis giliau prasiskverbti į Kristaus slėpinį.

Kad šią savo gyvenimo vienybę galėtų įgyvendinti ir konkrečiai, kunigai teapsvarsto visus savo darbus, mėgindami suprasti, kokia yra Dievo valia [115], tai yra suvokti, kiek jie atitinka evangelinės Bažnyčios misijos reikalavimu. Juk ištikimybės Kristui negalima atsieti nuo ištikimybės Bažnyčiai. Idant kunigų darbas nebūtų veltui [116], pastoracinė meilė reikalauja darbuojantis visuomet palaikyti glaudų ryšį su vyskupais ir kitais broliais kunigais. Šitaip veikdami, kunigai ras savo gyvenimo vienybę pačioje Bažnyčios misijos vienybėje ir taip jungsis su Viešpačiu, o per jį Šventojoje Dvasioje – su Tėvu, idant galėtų prisipildyti paguodos it būti pertekę džiaugsmo [117].

II. Ypatingi dvasiniai reikalavimai kunigų gyvenimui

Nuolankumas ir klusnumas

15. Tarp kunigų tarnybai reikalingiausių savybių būtina paminėti dvasios nusiteikimą visada vadovautis ne savo, o juos siuntusiojo valia [118]. Mat dieviškasis darbas, kuriam jie pašaukti Šventosios Dvasios [119], pranoksta visą jų žmogiškąjį pajėgumą ir žmogiškąją išmintį, nes „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ (1 Kor 1, 27). Todėl tikras Kristaus tarnas, atmindamas savo silpnumą, nuolankiai darbuojasi, stengadamasis suprasti, kas patinka Dievui [120] ir nelyginant Dvasios verčiamas [121], visur yra vedamas valios to, kuris nori išganyti visus žmones. Tą valia kunigas gali sužinoti ir vykdyti kasdienio gyvenimo aplinkybėmis, nuolankiai patarnaudamas visiems, Dievo jam patikėtiems gautomis pareigomis ir įvairiopais gyvenimo įvykiais.

Kadangi kunigo tarnyba yra pačios Bažnyčios tarnyba, ją galima atlikti tik hierarchinėje bendrystėje su visu Kūnu. Tad pastoracinė meilė skatina kunigus, veikiančius šioje bendrystėje, klusniai aukoti savo valią Dievo ir brolių tarnybai, tikėjimo dvasia priimti ir vykdyti, ką įsako ar pataria popiežius, jo vyskupas ir kiti vyresnieji, su džiaugsmu viską atiduodant ir save pridedant [122] bet kokiose jiems patikėtose pareigose, kad ir kokios kuklios ar menkos jos būtų. Taip jie išlaiko ir stiprina būtiną vienybę su savo tarnybos broliais, ypač tais, kuriuos Viešpats paskyrė regimais savo Bažnyčios vadovais; šitaip jie padeda statyti Kristaus Kūną, kuris auga „sujungtas įvairiais ryšiais“ [123]. Šis klusnumas, vedantis į brandesnę Dievo vaikų laisvę, dėl pačios savo prigimties reikalauja, kad kunigai, meilės skatinami ieškodami naujų būdų savo pareigoms atlikti didesnei Bažnyčios gerovei, su pasitikėjimu dėstytų savo planus, primygtinai aiškintų jiems pavestosios kaimenės reikalus tiems, kurie eina svarbiąsias Bažnyčios valdymo pareigas, ir būtų visuomet pasirengę paklusti jų sprendimui.

Šiuo nuolankumu ir atsakingu bei laisvu klusnumu kunigai tampa panašūs į Kristų, jausdami tą patį, kaip Kristus Jėzus, kuris „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą... tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 7–8), ir kuris tuo klusnumu nugalėjo ir atpirko Adomo neklusnumą, kaip liudija apaštalas: „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19).

Skaistumas ir celibatas

16. Tobulą ir nuolatinį Viešpaties Kristaus patartą [124] susilaikymą dėl dangaus karalystės, visais laikais ir mūsų dienomis noriai prisiimtą ir pagirtinai priimamą daugelio krikščionių, Bažnyčia visuomet aukštai vertino ypač kunigo gyvenime, nes jis yra pastoracinės meilės ženklas bei akstinas ir ypatingas dvasinio vaisingumo šaltinis pasaulyje [125]. To susilaikymo kunigystė nereikalauja pačia savo prigimtimi, kaip matyti iš ankstyvosios Bažnyčios papročio [126] ir iš Rytų Bažnyčių tradicijos; greta tų, kurie malonės dėka drauge su visais vyskupais pasirenka celibatą, yra ir labai nusipelniusių vedusių kunigų. Patardamas bažnytinį celibatą, šis Šventasis Sinodas jokiu būdu nenori keisti anos skirtingos drausmės, teisėtai galiojančios Rytų Bažnyčiose. Su didžia meile jis ragina visus priėmusius kunigystę jau po santuokos ir toliau, atkakliai laikantis šventojo pašaukimo, visiškai ir dosniai aukoti savo gyvenimą jiems pavestajai kaimenei [127].

Tačiau celibatas daugeliu atžvilgiu yra tinkamas kunigystei. Mat visa dvasininko misija skirta tarnauti naujajai žmonijai, kurią mirties nugalėtojas Kristus savo Dvasia pažadina pasaulyje ir kuri gauna pradžią „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13). O skaistybe arba celibatu, kurio laikomasi dėl dangaus karalystės [128], kunigai nauju ir išskirtiniu pagrindu pasišvenčia Kristui, lengviau su juo susijungia nepadalyta širdimi [129], jame ir per jį laisviau atsideda Dievo ir žmonių tarnybai, geriau darbuojasi jo karalystei ir žmonių atgimdymui iš aukštybių ir šitaip tampa tinkamesniais tėvais Kristuje didesniam skaičiui žmonių. Tad šiuo būdu jie žmonių akivaizdoje išpažįsta savo ryžtą nepadalytai atsidėti jiems pavestam uždaviniui – sužieduoti tikinčiuosius su vienu vyru ir kaip skaisčią mergelę nuvesti juos pas Kristų [130]; taip jie atvaizduoja Dievo panorėtas slėpiningąsias Bažnyčios ir vienatinio jos sužadėtinio Kristaus jungtuves, galutinai apsireikšiančias ateityje [131]. Be to, jie tampa gyvu ženklu jau dabar tikėjimu ir artimo meile gyvuojančio būsimojo pasaulio, kuriame prisikėlimo sūnūs nei tekės, nei ves [132].

Dėl šių priežasčių, pagrįstų Kristaus slėpiniu ir jo misija, celibatas, anksčiau dvasininkams tik patartas, vėliau lotyniškojoje Bažnyčioje įstatymais buvo padarytas privalomu visiems besirengiantiems priimti kunigystės šventimus. Šį įstatymą dėl siekiančiųjų kunigystės Šventasis Sinodas iš naujo nustato ir patvirtina, pasitikėdamas Dvasia, jog Naujojo Testamento kunigystei tinkančią celibato dovaną Tėvas dosniai teiks, jei tik šventimų sakramentu įsijungusieji į Kristaus kunigystę, taip pat ir visa Bažnyčia, nuolankiai ir karštai jos prašys. Šis Šventasis Sinodas taip pat ragina visus kunigus, kurie, pasikliaudami Dievo malone ir sekdami Kristaus pavyzdžiu, yra laisvai pasirinkę šventąjį celibatą, didžiadvasiškai ir visa širdimi jo laikantis ir ištikimai ištveriant šiame luome pažinti jame slypinčią brangią Tėvo dovanotą ir Viešpaties atvirai aukštinamą dovaną [133] ir turėti prieš akis jo ženklinamus ir įgyvendinamus didžius slėpinius. Juo labiau dabarties pasaulyje tobulas susilaikymas daugelio žmonių laikomas negalimybe, juo nuolankiau ir ištvermingiau kunigai išvien su Bažnyčia privalo melsti ištikimybės malonės, kurios Dievas niekuomet neatsako prašantiems, kartu panaudodami ir visas antgamtines bei prigimtines priemones, kurios visiems prieinamos. Ypač tenepamiršta kunigai laikytis askezės taisyklių, patikrintų Bažnyčios patirties ir nemažiau būtinų šiuolaikiniame pasaulyje. Tad šis Šventasis Sinodas prašo ne tik dvasininkus, bet ir visus tikinčiuosius nuoširdžiai rūpintis brangia kunigiškojo celibato dovana ir melsti Dievą, kad jis visada gausiai jos teiktų savo Bažnyčiai.

Žemiškosios gėrybės ir savanoriškas neturtas

17. Draugiškai ir broliškai bendraudami tarpusavyje ir su kitais žmonėmis, kunigai išmoksta gerbti žmogiškąsias vertybes ir vertinti sukurtąsias gėrybes kaip Dievo dovanas. Nors jie gyvena pasaulyje, visuomet teatmena, pasak Viešpaties ir Mokytojo žodžių, nesą iš pasaulio [134]. Taip, naudodamiesi pasauliu tarsi juo nesinaudotų [135], jie pasieks tą laisvę, kurios išlaisvinti nuo bet kokių netvarkingų rūpesčių taps imlūs Viešpaties balsui kasdieniame gyvenime. Iš šios laisvės ir imlumo išauga dvasinio įžvalgumo nuovoka, kurios dėka randama teisinga laikysena pasaulio ir žemiškųjų gėrybių atžvilgiu. Ta laikysena kunigams itin svarbi dėl to, kad Bažnyčios misija vykdoma pasaulyje, ir kad sukurtosios gėrybės būtinos asmeninei žmogaus pažangai. Tad jie tebūnie dėkingi už visa, ką dangiškasis Tėvas jiems teisingam gyvenimui gyventi. Tačiau visa, su kuo susiduria, teištiria jie tikėjimo šviesoje, idant teisingai naudotųsi visomis gėrybėmis pagal Dievo valią ir atmestų visa, kas kenkia jų uždaviniui.

Mat dvasininkai, kurių „dalis ir paveldas“ yra Viešpats (Sk 18, 20), laikinąsias gėrybes privalo naudoti tik tiems tikslams, kuriems pagal Viešpaties Kristaus mokymą ir Bažnyčios priesakus jos gali būti skirtos.

Bažnyčios gėrybes griežtąja prasme kunigai tetvarko taip, kaip reikalauja dalykų prigimtis ir Bažnyčios teisės nuostatos, kiek įmanoma, padedami patyrusių pasauliečių. Teskiria jas visuomet tiems tikslams, kuriems siekti Bažnyčia gali turėti žemiškųjų gėrybių: Dievo kulto tvarkymui, deramam kunigų pragyvenimui ir šventojo apaštalavimo bei artimo meilės darbams, ypač beturčiams šelpti [136]. Išskyrus dalinės teisės numatytus atvejus [137], turtą, kurio įgyja, atlikdami kokias nors bažnytines pareigas, kunigai, kaip ir vyskupai, pirmiausia tepanaudoja deramam pragyvenimui ir luomo pareigų vykdymui. Kas atlieka, tebūnie skiriama Bažnyčios gerovei arba artimo meilės darbams. Tad tenežiūri jie į bažnytines pareigas kaip į pasipelnymo šaltinį ir tenenaudoja iš jų gaunamų įplaukų savo asmeniniam turtui gausinti [138]. Nieku būdu prie turto neprisirišdami [139], kunigai visuomet tevengia bet kokio godumo ir uoliai tesusilaiko nuo bet kokios rūšies pirkliavimo.

Kunigai netgi kviečiami pasirinkti savanorišką neturtą, kad juo akivaizdžiau supanašėtų su Kristumi ir taptų uolesni šventojoje tarnyboje. Mat Kristus, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą [140]. O apaštalai savo pavyzdžiu parodė, jog dovanai gautą Dievo dovaną reikia dovanai ir duoti [141]; jie mokėjo ir apsčiai turėti, ir kęsti skurdą [142]. Tačiau pastoracinei meilei taip pat puikiai tiesia kelią ir tam tikras bendras naudojimasis daiktais, panašus į turto bendrystę, aukštinamą ankstyvosios Bažnyčios istorijoje [143]; tokiu gyvenimo pavidalu kunigai gali Kristaus patariamą neturto dvasią girtinai paversti apčiuopiama tikrove.

Taigi, vedami Viešpaties Dvasios, kuri patepė Išganytoją ir pasiuntė jį skelbti Evangelijos vargdieniams [144], kunigai, taip pat ir vyskupai tevengia visko, kas kaip nors galėtų atstumti vargdienius, labiau už kitus Kristaus mokinius šalindami iš savo gyvenimo bet kokią tuštybę. Savo namus teįrengia taip, kad neatrodytų kam nors neprieinami ir kad niekada niekas, net paprasčiausias žmogus, nesidrovėtų į juos užeiti.

III. Kunigų gyvenimo priemonės

Dvasinio gyvenimo ugdymas

18. Be sąmoningo savo tarnybos atlikimo, vienybei su Kristumi visomis savo gyvenimo aplinkybėmis puoselėti kunigai turi ir kitų, bendrų ir ypatingų, naujų ir senų priemonių, kurių Šventoji Dvasia niekada nesiliauja Dievo tautai tiekti ir kuriomis Bažnyčia, siekdama savo narių šventinimo, pataria, o kartais net įsako [145] naudotis. Iš visų dvasinių priemonių svarbiausia vieta skiriama tiems veiksmams, kuriais Kristaus tikintieji penimi Dievo žodžiu nuo dvejopo stalo – Šventojo Rašto ir Eucharistijos [146]. Niekam ne paslaptis, kaip svarbu pačių kunigų šventumui uoliai ir dažnai tuos veiksmus atlikti.

Su Gelbėtoju ir Ganytoju Kristumi sakramentinės malonės tarnautojus kuo glaudžiausiai vienija vaisingas sakramentų priėmimas, ypač dažna sakramentinė išpažintis: pasirengus kasdieniu sąžinės patikrinimu, ji didžiai skatina širdies atsivertimą į gailestingumo Tėvo meilę. Šventojo Rašto skaitymu maitinama tikėjimo šviesa įgalina kunigus uoliai ieškoti Dievo valios ženklų bei jo malonės įkvėpimo įvairiuose gyvenimo įvykiuose ir taip tapti vis imlesnius tam uždaviniui, kuriam Šventoji Dvasia yra juos skyrusi. Įstabus to imlumo pavyzdys jiems visados yra palaimintoji Mergelė Marija, vedama Šventosios Dvasios visą save pašventusi žmonių atpirkimo slėpiniui [147]. Ją kaip vyriausiojo ir amžinojo Kunigo motiną, apaštalų karalienę ir jų tarnybos globėją kunigai tegerbia ir temyli sūnišku pamaldumu ir kultu.

Kad galėtų ištikimai atlikti savo tarnybą, kunigai kasdien tesikalba su Viešpačiu Kristumi, lankydami ir asmeniškai garbindami švenčiausiąją Eucharistiją. Su noru teatlieka rekolekcijas ir didžiai tevertina dvasinį vadovavimą. Visokiais būdais, išbandyta proto maldą ir įvairiomis laisvai pasirenkamomis maldos formomis, kunigai tesiekia ir karštai teprašo Dievą tos tikrojo garbinimo dvasios, kuria jie kartu su pavestąja jiems kaimene glaudžiai susivienytų su Naujojo Testamento Tarpininku Kristumi ir galėtų kaip įvaikiai šaukti: „Abba, Tėve!“ (Rom 8, 15).

Mokymasis

19. Vyskupas per šventimus ragina kunigus „būti brandžius moksle“ ir kad jų mokymas teiktų „dvasinį vaistą Dievo tautai“ [148]. Įšventintojo tarnautojo mokslas privalo būti šventas, nes jo semiamasi iš šventojo šaltinio ir jis nukreiptas į šventą tikslą. Pirmiausia jo semiamasi iš Šventojo Rašto skaitymo ir apmąstymo [149], tačiau taip pat jis vaisingai maitinamas ir Bažnyčios Tėvų bei Mokytojų raštų ir kitų Tradicijos paminklų studijomis. Be to, idant galėtų tinkamai atsakyti į šio amžiaus žmonių keliamus klausimus, kunigai privalo gerai pažinti Magisteriumo, ypač Susirinkimų ir popiežių dokumentus bei tai, ką sako geriausi pripažinti teologai.

Kadangi mūsų laikais žmogiškoji kultūra, taip pat ir teologijos mokslai, sparčiai žengia pirmyn, kunigai raginami nuolat tinkamai gilinti savo dieviškųjų ir žmogiškųjų mokslų žinias ir taip pasirengti geriau sueiti į pokalbį su savo amžininkais.

Kad kunigai galėtų lengviau atsidėti studijoms ir veiksmingiau mokytis Evangelijos skelbimo bei apaštalavimo metodų, tebūnie kuo stropiausiai parūpinama atitinkamų priemonių, kaip antai konkrečių kraštų sąlygoms pritaikytų kursų ir kongresų, pastoracijos studijoms skirtų centrų, bibliotekų, sumanių tinkamai vadovaujančių studijoms asmenų. Be to, vyskupai skyrium arba drauge teapsvarsto, kaip visi jų kunigai geriausiai galėtų nustatytu laiku, ypač praėjus keletui metų po šventimų [150], lankyti kursus, kuriuose jiems būtų suteikiama proga tiek geriau pažinti pastoracijos metodus ir teologijos mokslus, tiek sustiprinti savo dvasinį gyvenimą bei pasidalyti su konfratrais apaštalavimo patirtimi [151]. Šiomis ir kitomis tinkamomis priemonėmis tebūnie ypač rūpestingai padedama kunigams, ką tik paskirtiems klebonais arba skiriamiems naujam pastoraciniam darbui ar siunčiamiems į kitą vyskupiją bei kitą šalį.

Galiausiai vyskupai tesirūpina, kad kai kurie kunigai atsidėtų gilesnėms šventųjų mokslų studijoms ir niekada nepristigtų tinkamų mokytojų ugdyti klierikams ir padėti kitiems dvasininkams bei tikintiesiems įgyti reikalingų žinių bei prisidėti prie Bažnyčiai būtinos sveikos teologinės pažangos ugdymo.

Teisingas atlyginimas

20. Dievo tarnyboje jiems pavestų pareigų vykdymui atsidėje kunigai verti gauti teisingą atlygį, nes „darbininkas vertas savo užmokesčio“ [152], ir „Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (1 Kor 9, 14). Todėl, jei iš kitur kunigams tinkamai neatlyginama, patys tikintieji, kurių gerovei jie ir darbuojasi, yra tikrai įpareigoti stengtis aprūpinti juos ištekliais, būtinais padoriam bei pašaukimo vertam pragyvenimui. Vyskupai privalo šią pareigą tikintiesiems priminti ir pasirūpinti kiekvienas savo vyskupijoje arba, dar geriau, kartu su kitais jiems priklausančioje teritorijoje išleisti nuostatus, deramai laiduojančius padorų išlaikymą tarnaujantiems arba tarnavusiems Dievo tautai kokiose nors pareigose. Atsižvelgiant į pačių pareigų prigimtį ir vietos bei laiko aplinkybes, atlyginimas tebūnie iš esmės vienodas visiems, kurių sąlygos panašios, tai yra toks, kad atitiktų jų padėtį ir, be to, leistų ne tik reikiamai atsilyginti kunigus aptarnaujantiems asmenims, bet ir vienaip ar kitaip padėti stokojantiems – šią tarnybą vargdieniams Bažnyčia ypač aukštai gerbė nuo pat pirmųjų savo dienų. Be to, to atlyginimo turi užteki ir užtarnautoms pakankamos trukmės metinėms atostogoms; vyskupai privalo rūpintis, kad kunigai galėtų šias atostogas gauti.

Svarbiausiu dalyku dera laikyti įšventintųjų tarnautojų atliekamas pareigas. Todėl vadinamosios beneficijų sistemos reikia atsisakyti arba bent ją pertvarkyti taip, kad į pačias beneficijas, tai yra su gautomis pareigomis susijusias teises ir pajamas, būtų žiūrima kaip į antrinį dalyką, o svarbiausiu dalyku teisiškai būtų laikomos pačios bažnytines pareigos, kurias nuo šiol reikia suprasti kaip kiekvieną dvasiniu tikslu skiriamą nuolatinę tarnybą.

Bendrieji fondai ir socialinis draudimas

21. Tebūnie visuomet turimas prieš akis ankstyvosios Jeruzalės Bažnyčios tikinčiųjų pavyzdys, kuriems „visa buvo bendra“ (Apd 4, 32), „kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4, 35). Todėl labai dera bent ten, kur kunigo išlaikymas visiškai arba daugiausiai priklauso nuo tikinčiųjų aukų, jų rinkimą pavesti tam tikrai vyskupijos įstaigai, kurią valdytų vyskupas, padedamas deleguotų dvasininkų ir, jei atrodo naudinga. gerai ekonominius reikalus pažįstančių pasauliečių. Taip pat pageidautina, kad atskirose vyskupijose arba šalyse, jei tik įmanoma, dar būtų įsteigtas ir bendras fondas, iš kurio vyskupai galėtų patenkinti įvairias kitas Bažnyčią aptarnaujančių asmenų ir šiaip vyskupijos reikmes. Turtingesnės vyskupijos iš jo šaip pat galėtų paremti vargingesniąsias, savo pertekliumi papildydamos anų nepriteklių [153]. Šis fondas taip pat sudarytinas pirmiausia iš tikinčiųjų aukų, tačiau jo įplaukos gali kilti ir iš kitų, teisiškai apibrėžtinų šaltinių.

Kraštuose, kur kunigų socialinis draudimas tinkamai dar nesutvarkytas, vyskupų konferencijos tepasirūpina, visuomet laikydamosi bažnytinių ir valstybinių įstatymų, tuo tikslu įsteigti arba vyskupijų įstaigų, galinčių jungtis tarpusavyje, arba iš karto keletui vyskupijų skirtų įstaigų, arba visą šalies teritoriją apimantį susivienijimą. Prižiūrimos hierarchijos, šios įstaigos turėtų kaip reikianti pasirūpinti tiek derama sveikatos apsauga ir pagalba susirgus, tiek reikiamu išlaikymu tų kunigų, kuriuos prislegia negalia, invalidumas arba senatvė. Dvasininkai teremia šias įstaigas, vadovaudamiesi solidarumo su broliais dvasia, dalydamiesi jų vargais [154] ir kartu atmindami, jog šitaip, nebūgštaudami dėl savo ateities, jie galės geriau laikytis evangelinio neturto ir visiškai atsidėti sielų išganymui. Atitinkami asmenys tesistengia šias įvairių kraštų įstaigas jungti draugėn, kad jos būtų pajėgesnės ir plačiau pasklistų.

PABAIGA IR PARAGINIMAS

22. Turėdamas prieš akis kunigiškojo gyvenimo džiaugsmus, šis Šventasis Sinodas negali tylomis apeiti ir sunkumų, kuriuos kunigai patiria šiandienio gyvenimo aplinkybėmis. Taip pat jis žino, kaip smarkiai kinta ekonominės bei visuomeninės sąlygos ir net žmonių papročiai, ir kaip labai keičiasi žmonių požiūris į vertybių hierarchiją. Todėl Bažnyčios tarnautojai, o kartais ir Kristaus tikintieji, jaučiasi lyg svetimi šiame pasaulyje svetimi ir nerimastingai savęs klausia, kokios priemonės labiau tiktų su juo bendrauti ir kokiais žodžiais su juo susikalbėti. Naujos tikėjimui iškylančios kliūtys, tariamas atlikto darbo bergždumas ir jaučiama karti vienatvė gali juos vesti dvasinio palūžimo pavojun.

Tačiau tokį pasaulį, koks jis šiandien patikėtas Bažnyčios ganytojų meilei ir tarnybai, Dievas taip pamilo, kad už jį atidavė savo vienatinį Sūnų [155]. Iš tikrųjų šis pasaulis, sukaustytas daugelio nuodėmių, bet kartu ir kupinas galimybių, teikia Bažnyčiai gyvuosius akmenis [156], iš kurių Dvaisoje statoma Dievo buveinė [157]. Ta pati Šventoji Dvasia, skatindama Bažnyčią ieškoti naujų kelių į šiuolaikinį pasaulį, taip pat įkvepia ir ugdo tinkamą kunigų tarnybos pritaikymą.

Kunigai teatmena niekuomet nesidarbuoją vieni, bet remiami visagalio Dievo. Tikėdami Kristų, pašaukusį juos tapti savo kunigystės dalininkais, ir žinodami, kad Dievas pakankamai galingas meilei juose ugdyti [158], jie su visišku pasitikėjimu teatsideda savo tarnybai. Taip pat teatmena, jog jų bendrininkai yra kunigystės broliai ir net viso pasaulio tikintieji. Juk visi kunigai bendradarbiauja, vykdydami Dievo išganomąjį planą, tai yra Krisitaus slėpinį, arba nuo amžių Dieve paslėptą sakramentą [159]. Tas planas įgyvendinamas tik pamažu, įvairiomis tarnybos pareigomis sutartinai ugdant Kristaus kūną, kol bus pasiekta jo brandos pilnatvė. Kadangi visa tai su Kristumi slypi Dieve [160], veikiausiai gali būti suprasta tikėjimu. Dievo tautos vadai savo kelyje privalo vadovautis tikėjimu, sekdami pavyzdžiu ištikimojo Abraomo, kuris tikėdamas „paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas, kur einąs“ (Žyd 11, 8). Dievo slėpinių dalytojas išties turi būti panašus į sėjėją, apie kurį Viešpats pasakė: „Ar jis miega ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant“ (Mk 4, 27). Antra vertus, Viešpats Jėzus, pasakęs: „Pasitikėkite, aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33), tais žodžiais nepažadėjo savo Bažnyčiai tobulos pergalės šiame pasaulyje. Tačiau Šventasis Sinodas džiaugiasi, kad Evengelijos sėkla apsėta žemė šiandien daug kur neša vaisių, ugdoma Viešpaties Dvasios, kuri pripildo pasaulį ir yra įžiebusi daugelio kunigų bei tikinčiųjų širdyse tikrą misijinę dvasią. Už visa tai Šventasis Sinodas karštai dėkoja viso pasaulio kunigams. „O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome, jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje“ (Ef 3, 20–21).

IŠNAŠOS

[1] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją. – Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią. – Tas pats. Dekr. dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje. – Tas pats. Dekr. dėl kunigų ugdymo.

[2] Plg. Mt 3, 16; Lk 4, 18; Apd 4, 27; 10, 38.

[3] Plg. 1 Pt 2, 5. 9.

[4] Plg. 1 Pt 3, 15.

[5] Plg. Apr 19, 10. – Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 35.

[6] Plg. Tridento Susirinkimas. Sesija 23, sk. 1 ir kan. 1 // Denz. 957 (1764), 961 (1771).

[7] Plg. Jn 20, 21. – Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 18.

[8] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 28.

[9] Plg. Tas pats. Ten pat

[10] Plg. Romos pontifikalas, kunigo šventimai, įžanga. Šiuos žodžius aptinkame jau anksčiau; žr. Sacramentarium Veronense // Mohlberg, Roma, 1956, p. 122; taip pat žr. Missale Francorum // Mohlberg, Roma, 1957, p. 9; taip pat žr. Liber Sacramentorum Romanae Ecclesiae // Mohlberg, Roma, 1960, p. 25); taip pat žr. Pontificale Romano-Germanicum // Vogel-Elze, Citta del Vaticano, 1963, vol. I, p. 34).

[11] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 10.

[12] Plg. Rom 15, 16 (graikiškai).

[13] Plg. 1 Kor 11, 26.

[14] S. Augustinus. De civitate Dei, 10, 6 // PL 41, 284.

[15] 1 Kor 15, 24.

[16] Plg. Žyd 5, 1.

[17] Plg. Žyd 2, 17; 4, 15.

[18] Plg. 1 Kor 9, 19–23 (Vulgata).

[19] Plg. Apd 13, 2.

[20] Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam // l. c., p. 627, 638: „Vis labiau ir labiau siekti religinio ir dvasinio tobulumo skatina ir išorinės sąlygos, kuriomis gyvena Bažnyčia; ji juk negali likti abejinga ir nesidomėti žmogiškųjų reikalų permainomis, kurios vyksta aplink ir daro įvairiopą įtaką jos veiksenai, primesdamos šiai būdą ir sąlygas. Gerai žinome, kad Bažnyčia neatsitveria nuo žmonių bendruomenės, bet joje gyvena, todėl jos vaikai yra tos bendruomenės veikiami ir vedami, prisiima jos kultūrą, paklūsta jos įstatymams, laikosi jos papročių. Šiuose Bažnyčios santykiuose su žmonių visuomene nuolat iškyla sunkių klausimų, kurie šiandien yra itin painūs… Tautų apaštalas šitaip ragino savo meto krikščionis: Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti … tikintį su netikinčiu? (2 Kor 6, 14–15). Todėl šiandien Bažnyčios auklėtojai ir mokytojai turi nurodyti katalikų jaunuomenei garbingą uždavinį ir iš jo kylančias pareigas – gyventi šiame pasaulyje, tačiau ne šio pasaulio prasme, o atitinkant Kristaus Jėzaus maldą už savo mokinius: Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio (Jn 17, 15–16). Bažnyčia meldžiasi tais pačiais žodžiais. Tačiau šis skirtumas nereiškia atskyrimo; jis nereiškia nei abejingumo, nei pasibjaurėjimo, nei paniekos. Mat skirdamamasi nuo žmonių giminės Bažnyčia ne susipriešina su ja, bet artimiau susijungia“.

[21] Plg. Rom 12, 2.

[22] Plg. Jn 10, 14–16.

[23] Plg. S. Polycarpus. Epist. ad Philippenses, VI, 1 // Funk I, 303: „Kunigai tebūnie atjautūs, visiems gailestingi, tegrąžina paklydėlius, telanko visus ligonius, tenepamiršta nei našlės, nei našlaičio, nei vargšo, bet visuomet tesistengia daryti tai, kas gera Dievo ir žmonių akivaizdoje, susilaikydami nuo bet kokios rūstybės, asmeniškumo, neteisingo sprendimo, stengdamiesi iš tolo vengti bet kokio gobšumo, lengvai nepatikėti kaltinimais, neteisti pernelyg griežtai, žinoti, jog visi esame nuodėmės skolininkai“.

[24] Plg. 1 Pt 1, 23; Apd 6, 7; 12, 24. – S. Augustinus. In Ps., 44, 23 // PL 36, 508: Apaštalai „skelbė tiesos Žodį ir pagimdė Bažnyčias“.

[25] Plg. Mal 2, 7; 1 Tim 4, 11–13; 2 Tim 4, 5; Tit 1, 9.

[26] Plg. Mk 16, 16.

[27] Plg. 2 Kor 11, 7. Kunigams kaip vyskupų bendradarbiams galioja ir tai, kas pasakyta apie vyskupus. – Plg. Statuta Ecclesiae Antiqua, c. 3 // Munier, Paris, 1960, p. 79. – Decretum Gratiani, C. 6, D. 88 // Friedberg I, 307. – Tridento Susirinkimas. Sesija 5, Dekr. De reform., sk. 2, Nr. 9 // Conc. Oec. Decreta, ed. Herder, Roma, 1963, p. 645; Sesija 24, sk. 4 // l. c., p. 739. – Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 25.

[28] Plg. Constitutiones Apostolorum, II, 26, 7 // Funk, Didascalia et Constitutiones Apostolorum, I, Paderborn, 1905, p. 105: Kunigai „tebūnie dieviškojo mokslo mokytojai, nes pats Viešpats mums tai įsakė: Eikite, mokykite ir t. t.“. – Sacramentarium Leonianum ir kituose sakramentarijuose, įskaitant Romos pontifikalą, kunigo šventimų prefacijoje sakoma: „Ta apvaizda, Viešpatie, savo Sūnaus apaštalams palydovais davei tikėjimo mokytojus, ir jie pripildė pasaulį tų antrinių pamokslininkų (arba: pamokslų)“. – Liber Ordinum Liturgiae Mozarabicae, Praefatio ad ordinandum Presbyterum // Férotin, Paris, 1904, col. 55: „Būdamas žmonių mokytojas ir valdinių viršininkas, tvarkingai teprižiūri katalikų tikėjimą ir teskelbia visiems tikrąjį išganymą“.

[29] Plg. Gal 2, 5.

[30] Plg. 1 Pt 2, 12.

[31] Dėl kunigystės šventimų apeigų Aleksandrijos jakobitų Bažnyčioje plg. Denzinger, Ritus Orientalium, II, Würzburg, 1863, p. 14: „Surink savo žmones mokymo žodžiui kaip savo mažylius globianti motina“.

[32] Plg. Mt 28, 19; Mk 16, 16. – Tertullianus. De baptismo, 14, 2 // Corpus Christianorum, Series latina, I, 289. – S. Athanasius. Adv. Arianos, 2, 42 // PG 26, 237. – S. Hieronymus. In Mat., 28, 19 // PL 26, 218 BC: „Pirmiausia visas tautas moko, o paskui išmokytąsias panardina į vandenį. Juk kūnas negali priimti krikšto sakramento, jei prieš tai siela nepriima tikėjimo tiesos“. – S. Thomas. Expositio primae Decretalis, § 1 // ed. Marietti, Opuscula Theologica, Torino–Roma, 1954, 1138): „Mūsų Išganytojas, siųsdamas mokinius skelbti [Evangelijos], įsakė tris dalykus: pirma, mokyti tikėjimo; antra, tikintiesiems teikti sakramentus…“

[33] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją, 35, 2.

[34] Plg. Tas pats. Ten pat, 33, 35, 48, 52.

[35] Plg. Tas pats. Ten pat, 7. – Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis (1943 06 29) // AAS 35 (1943), p. 230.

[36] S. Ignatius M. Smyrn., 8, 1–2 // Funk I, 282,6–15. – Constitutiones Apostolorum, VIII, 12, 3 // Funk, 496; VIII, 29, 2 // l. c., 532.

[37] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 28.

[38] S. Thomas. Summa Theol., III, q. 73, a. 3 c: „Eucharistija yra tarsi dvasinio gyvenimo atbaigimas ir visų sakramentų tikslas“; plg. III, q. 65, a. 3.

[39] Plg. Idem. Ibid., III, q. 65, a. 3 ad 1; q. 79, a. 1 c et ad 1.

[40] Plg. Ef 5, 19–20.

[41] S. Hieronymus. Epist., 114, 2 // PL 22, 934: „… Šventosioms taurėms, šventiesiems drabužiams ir kitiems daiktams, susijusiems su Viešpaties kančios kultu, … dėl ryšio su Viešpaties kūnu ir krauju privalu reikšti tokią pat pagarbą, kaip Jo kūnui ir kraujui“. – Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją, 122–127.

[42] Paulius VI. Encikl. Mysterium fidei (1965 09 03) // AAS 57 (1965), p. 771: „Taip pat tenepamiršta dienos metu lankyti Švenčiausiąjį Sakramentą, kuriam pagal liturgijos nuostatas bažnyčiose turi skirta kilniausia, garbingiausia vieta; tokiu lankymu rodoma padėka, reiškiama meilė, atiduodama privaloma pagarba šiame sakramente esančiam Viešpačiui Kristui“.

[43] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 28.

[44] Plg. 2 Kor 10, 8; 13, 10.

[45] Plg. Gal 1, 10.

[46] Plg. 1 Kor 4, 14.

[47] Plg. Didascalia, II, 34, 3; II, 46, 6; II, 47, 1; Constitutiones Apostolorum, II, 47, 1 // Funk, Didascalia et Costitutiones, I, 116, 142, 143.

[48] Plg. Gal 4, 3; 5, 1. 13.

[49] S. Hieronymus. Epist., 58, 7 // PL 22, 584: „Kokia nauda iš brangakmeniais žėrinčių sienų, jei vargdienyje miršta Kristus?“

[50] Plg. 1 Pt 4, 10 tt.

[51] Plg. Mt 25, 34–35.

[52] Plg. Lk 4, 18.

[53] Galima išvardyti dar kitas grupes: emigrantus, klajoklius ir t.t. Dėl jų plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje, 18.

[54] Plg. Didascalia, II, 59,1–3 // Funk I, 170: „Mokydamas liepk ir ragink žmones lankyti bažnyčią, niekuomet nebūti toli nuo jos, bet rinktis visiems į bažnyčią; niekas jos tenemenkina, savo nesilankymu pats tapdamas mažesniu Kristaus kūno nariu… Būdami Kristaus nariai, neišsibarstykite toli nuo bažnyčios, nes nesusijungsite; turėdami tarp savęs Kristų kaip Galvą, kuris, kaip pats pažadėjo, pasilieka ir bendrauja su jumis, neapleiskite patys savęs, neatimkite Išganytojo iš jo narių, neskaldykite ir nedraskykite jo kūno“. – Plg. Paulius VI. Kalba italų kunigams, dalyvavusiems XIII pastoracinio atsinaujinimo savaitėje Orvieto mieste (1963 09 06) // AAS 55 (1963), p. 750 ss.

[55] Plg. Vatikano II Susirinikimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 28.

[56] Plg. Constitutio Ecclesiastica Apostolorum, XVIII // Schermann, Die allgemeine Kirchenordnung, I, Paderborn, 1914, p. 26; Harnack, Texte und Untersuchungen, II, 4, p. 13, Nr. 18, 19): kunigai yra vyskupų symmystai [„slėpinio šventimo dalininkai“] ir synepimachoi [„kovos draugai“]. – Pseudo-Hieronymus. De Septem Ordinibus Ecclesiae // Kalff, Würzburg, 1937, p. 45: „… laimindami drauge su vyskupais yra slėpinių dalininkai“. – S. Isidorus Hispalensis. De Ecclesiasticis Officiis, cap. VII // PL 83, 787: „Jie vadovauja Kristaus Bažnyčiai, kartu su vyskupais konsekruodami švenčiausiąjį Kūną ir Kraują, taip pat mokydami žmones ir sakydami pamokslus“.

[57] Plg. Didascalia, II, 28, 4 // Funk, 108. – Constititiones Apostolorum, II, 28, 4; II, 34, 3 // l. c., 109, 117.

[58] Const. Apost., VIII, 16, 4 // Funk I, 522, 13. – Plg. Epitome Const. Apost., VI // l. c., 80, 3–4. – Testamentum Domini // Rahmani, Mainz, 1899, p. 69: „… Suteik jiems malonės, patarimo ir dosnumo dvasią, kunigystės dvasią … idant padėtų ir vadovautų tavo tautai darbu, Dievo baime, tyra širdimi“. – Taip pat plg. Trad. Apost. // Botte, La Tradition Apostolique, Münster i. W., 1963, p. 20.

[59] Plg. Sk 11, 16–25.

[60] Romos pontifikalas, Kunigystės šventimų prefacija. Tuos žodžius jau randame Leono sakramentarijuje, Gelazijaus sakramentarijuje ir Grigaliaus sakramentarijuje. Panašų dalyką aptinkame Rytų liturgijoje; plg. Trad. Apost. // Botte, La Tradition Apostolique, Münster i. W., 1963, p. 20: „Pažvelk į šį savo tarną, suteik jam malonės ir patarimo dvasią, idant galėtų tyra širdimi padėti kitiems kunigams ir vadovauti žmonėms, kaip kitados pažvelgei į savo išrinktąją tautą ir liepei Mozei išsirinkti kunigus, o juos pripildei savo tarnui dovanotosios dvasios“. – Plg. Const. Apost., VIII, 16, 4 // Funk I, 522, 16–17. – Epit. Const. Apost. 6 // Funk II, 20, 5–7. – Testamentum Domini // Rahmani, Mainz, 1899, p. 69. – Euchologium Serapionis, XXVII // Funk, Didascalia et Constitutiones, II, 190, 1–7. – Ritus Ordinationis in ritu Maronitarum // Denzinger, Ritus Orientalium, II, Würzburg, 1863, p. 161. Iš Bažnyčios Tėvų plg. Theodorus Mops. In 1 Tim. 3, 8 // Swete, II, 119–121. – Theodoretus. Quaest. in Numeros, XVIII // PG 80, 372 b.

[61] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 28.

[62] Plg. Jonas XXIII. Encikl. Sacerdotii nostri primordia (1959 08 01) // AAS 51 (1959), p. 576. – Šv. Pijus X. Paraginimas kunigams Haerent animo (1908 08 04) // S. Pii X Acta, vol. IV (1908), p. 237 ss.

[63] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje, 15 ir 16.

[64] Pagal dabartines teisės nuostatas kaip „senatą ir tarybą“ vyskupas turi katedros kapitulą (kan. 391) arba, jos nesant, vyskupijos konsultorių grupę (kan. 423–428). Tačiau pageidautina šias institucijas peržiūrėti, idant jos labiau atitiktų dabarties aplinkybes ir reikmes. Minėtoji kunigų grupė aiškiai skiriasi nuo Pastoracinės tarybos, apie kurią žr. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje, 27; ši sudaryta tik iš pasauliečių ir gali gilintis tik į pastoracinę veiklą. Dėk kunigų kaip vyskupų patarėjų plg. Didascaliam, II, 28, 4 // Funk I, 108. – Const. Apost., II, 28, 4 // Funk I, 109. – S. Ignatius M. Magn., 6, 1 // Funk 234,10–16; Trall., 3, 1 // Funk 244, 10–12. – Origenes. Adv. Celsum, 3, 30 // PG 11, 957 d – 960 a: Kunigai yra patarėjai (consiliarii arba bouleytai).

[65] S. Ignatius M. Magn., 6, 1 // Funk I, 234, 10–13: „Raginu, kad stengtumėtės visa daryti Dievo santarvėje; vyskupas teatstovauja Dievui, kunigai – apaštalų senatui, o mano brangiausieji diakonai tetarnauja Jėzui Kristui, kuris nuo amžių buvo pas Tėvą ir galų gale apsireiškė“. – Id. Trall., 3, 1 // Funk I, 244, 10–12: „Panašiai visi tegerbia diakonus kaip Jėzų Kristų, kaip ir vyskupą, kuris yra Tėvo paveikslas, o kunigus – kaip Dievo senatą ir apaštalų susirinkimą; be jų negalima kalbėti apie Bažnyčią“. – S. Hieronymus. In Isaiam, II, 3 // PL 24, 61 A: „Ir mes turime Bažnyčioje savo senatą – kunigiją“.

[66] Plg. Paulius VI. Kalba Siksto koplyčioje Romos miesto pastoracijos vadovams ir gavėnios laiko pamokslininkams (1965 03 01) // AAS 57 (1965), p. 326.

[67] Plg. Const. Apost., VIII, 47, 39 // Funk, 577: „Kunigai… nieko tenedaro be vyskupo pritarimo; juk jam pavesta Dievo tauta, ir iš jo bus reikalaujama apyskaitos už pavestas sielas“.

[68] Plg. 3 Jn 8.

[69] Plg. Jn 17, 23.

[70] Plg. Žyd 13, 1–2.

[71] Plg. Žyd 13, 16.

[72] Plg. Mt 5, 10.

[73] Plg. 1 Tes 2, 12; Kol 1, 13.

[74] Plg. Mt 23, 8. – Paulius VI. Encikl. Ecclesiam suam // l. c., p. 647: „Jei norime būti žmonių ganytojai, tėvai ir mokytojai, kartu turime rūpintis tapti jų broliais“.

[75] Plg. Ef 4, 7. 16. – Const. Apost., VIII, 1, 20 // Funk I, 467: „Nei vyskupai neturi puikuotis prieš diakonus arba kunigus, nei kunigai prieš žmones, nes bendruomenė sudaryta ir iš vienų, ir iš kitų“.

[76] Plg. Fil 2, 21.

[77] Plg. 1 Jn 4, 1.

[78] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 37.

[79] Plg. Ef 4, 14.

[80] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl ekumenizmo.

[81] Plg. Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 37.

[82] Plg. Žyd 7, 3.

[83] Plg. Lk 10, 1.

[84] Plg. 1 Pt 2, 25.

[85] Plg. Apd 20, 28.

[86] Plg. Mt 9, 36.

[87] Romos pontifikalas, kunigystės šventimai.

[88] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl kunigų ugdymo, 2.

[89] Paulius VI. Kalba (1965 05 05) // L’Osservatore Romano, 1965–V–6, p. 1: „Šaukiančiojo Dievo balsas skamba dviem skirtingais, įstabiais ir į tą pat rodančiais būdais. Vienas yra vidinis, juo kalba malonė, Šventoji Dvasia. Tai tylus, bet galingas, neapsakomo vidinio žavesio Viešpaties balsas neišmatuojamose žmogaus sielos gelmėse. Kitas yra išorinis, žmogiškas, apčiuopiamas, visuomeninis, juridinis, konkretus. Tai teisėtai Dievo žodį skelbiančio tarnautojo, apaštalo, hierarchijos balsas. Jis yra būtinas, Kristaus įsteigtas ir norimas įrankis išreikšti Dievo žodį ir įsakymą juslėms prieinama kalba. Toks yra šventojo Pauliaus ir katalikybės mokymas: Kaip gi išgirs be skelbėjo?… Tikėjimas iš klausymo (Rom 10, 14. 17) “.

[90] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl kunigų ugdymo, 2.

[91] Taip moko Bažnyčios Tėvai, aiškindami Kristaus žodžius Petrui: Ar myli mane?.. Ganyk mano avis (Jn 21, 17); plg. S. Io. Chrysosotomus. De sacerdotio, II, 1–2 // PG 47–48, 633. – S. Gregorius M. Reg. Past. Liber, Pars I, cap. 5 // PL 77, 19 A.

[92] Plg. 2 Kor 12, 9.

[93] Plg. Pijus XI. Encikl. Ad catholici sacerdotii (1935 12 20) // AAS 28 (1936), p. 10.

[94] Plg. Jn 10, 36.

[95] Plg. Lk 24, 26.

[96] Plg. Ef 4, 13.

[97] Plg. 2 Kor 3, 8–9.

[98] Plg. Šv. Pijus X. Paraginimas kunigams Haerent animo // l. c., p. 237 ss. – Pijus XI. Encikl. Ad catholici sacerdotii // l. c., p. 5 ss. – Pijus XII. Apašt. paraginimas Menti nostrae (1950 09 23) // AAS 42 (1950), p. 657 ss. – Jonas XXIII. Encikl. Sacerdotii nostri primordia // l. c., p. 545 ss.

[99] Plg. S. Thomas. Summa Theol., II–II, q. 188, a. 7.

[100] Plg. Ef 3, 9–10.

[101] Plg. Apd 16, 14.

[102] Plg. 2 Kor 4, 7.

[103] Plg. Ef 3, 9.

[104] Plg. Romos pontifikalas, kunigystės šventimai.

[105] Plg. Romos mišiolas, IX sekmadienio po Sekminių atnašų malda.

[106] Paulius VI. Encikl. Mysterium fidei // l. c., p. 761–762: „Kiekvienerios Mišios, nors kunigas jas švęstų privačiai, yra ne privatus, bet Kristaus ir Bažnyčios veiksmas. Mišiose Bažnyčia yra išmokusi aukojama auka aukoti pačią save kaip visuotinę atnašą, vienintelę ir begalinę atperkamąją kryžiaus aukos galią pritaikyti viso pasaulio išganymui. Kiekvienerios Mišios aukojamos ne tik už kai kuriuos asmenis, bet ir už viso pasaulio išganymą… Todėl tėviškai iš širdies patariame kunigams, kurie yra mūsų ypatingas džiaugsmas ir mūsų vainikas Viešpatyje, … kasdien Mišias švęsti oriai ir pamaldžiai“. – Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konst. apie šventąją liturgiją, 26 ir 27.

[107] Plg. Jn 10, 11.

[108] Plg. 2 Kor 1, 7.

[109] Plg. 2 Kor 1, 4.

[110] Plg. 1 Kor 10, 33.

[111] Plg. Jn 3, 8.

[112] Plg. Jn 4, 34.

[113] Plg. 1 Jn 3, 16.

[114] S. Augustinus. Tract. In Io., 123, 5 // PL 35, 1967: „Ganyti Viešpaties kaimenę tebūnie meilės pareiga“.

[115] Plg. Rom 12, 2.

[116] Plg. Gal 2, 2.

[117] Plg. 2 Kor 7, 4.

[118] Plg. Jn 4, 34; 5, 30; 6, 38.

[119] Plg. Apd 13, 2.

[120] Plg. Ef 5, 10.

[121] Plg. Apd 20, 22.

[122] Plg. 2 Kor 12, 15.

[123] Plg. Ef 4, 11–16.

[124] Plg. Mt 19, 12.

[125] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 42.

[126] Plg. 1 Tim 3, 2–5; Tit 1, 6.

[127] Plg. Pijus XI. Encikl. Ad catholici sacerdotii // l. c., p. 28.

[128] Plg. Mt 19, 12.

[129] Plg. 1 Kor 7, 32–34.

[130] Plg. 2 Kor 11, 2.

[131] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 42 ir 44. – Tas pats. Dekr. dėl vienuoliškojo gyvenimo tinkamo atnaujinimo, 12.

[132] Plg. Lk 20, 35–36. – Pijus XI. Encikl. Ad catholici sacerdotii // l. c., p. 24–28. – Pijus XII. Encikl. Sacra virginitas (1954 03 25) // AAS 46 (1954), p. 169–172.

[133] Plg. Mt 19, 11.

[134] Plg. Jn 17, 14–16.

[135] Plg. 1 Kor 7, 31.

[136] Antiochijos Susirinkimas. Kan. 25 // Mansi 2, 1328. – Decretum Gratiani, cap. 23, C. 12, q. 1 // Friedberg, I, 684–685.

[137] Čia turimi omenyje pirmiausia Rytų Bažnyčiose galiojantys įstatymai ir papročiai.

[138] Paryžiaus Susirinkimas (829). Kan. 15 // Monumenta Germaniae Historica, Sect. III, Concilia, t. 2, pars 6, 622. – Tridento Susirinkimas. Sesija 25, De reform., sk. 1.

[139] Plg. Ps 62, 11.

[140] Plg. 2 Kor 8, 9.

[141] Plg. Apd 8, 18–25.

[142] Plg. Fil 4, 12.

[143] Plg. Apd 2, 42–47.

[144] Plg. Lk 4, 18.

[145] Plg. Kanononų teisės kodeksas, kan. 125 tt.

[146] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. dėl vienuoliškojo gyvenimo tinkamo atnaujinimo, 6. – Tas pats. Dogm. konst. apie Dievo apreiškimą, 21.

[147] Plg. Tas pats. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 65.

[148] Romos pontifikalas, kunigystės šventimai.

[149] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. apie Dievo apreiškimą, 25.

[150] Šie kursai skiriasi nuo pastoracinių kursų, lankytinų tuojau po šventimų; dėl jų plg. Tas pats. Dekr. dėl kunigų ugdymo, 22.

[151] Plg. Tas pats. Dekr. dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje, 16.

[152] Plg. Mt 10, 10; 1 Kor 9, 7; 1 Tim 5, 18.

[153] Plg. 2 Kor 8, 14.

[154] Plg. Fil 4, 14.

[155] Plg. Jn 3, 16.

[156] Plg. 1 Pt 2, 5.

[157] Plg. Ef 2, 22.

[158] Plg. Romos pontifikalas, kunigystės šventimai.

[159] Plg. Ef 3, 9.

[160] Plg. Kol 3, 3.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 75
Adresas: http://eis.katalikai.lt/vb/susirinkimai/vatikano_ii/dekretai/presbyterorum-ordinis
Paskelbta: 2014-04-01 16:33:05 | Patikslinta 2015-06-09 17:20:15.