Konstitucija apie šventąją liturgiją SACROSANCTUM CONCILIUM

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
„Aidų“ leidimas, 2001.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 62
AUTORIUS: Vatikano II Susirinkimas
ORIGINALO PAVADINIMAS: CONSTITUTIO DE SACRA LITURGIA SACROSANCTUM CONCILIUM
DATA: 1963-12-04
PIRMINIS ŠALTINIS: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s
SUSIJĘ DOKUMENTAI: Sacrosanctum Concilium
ŽANRAS: Magisteriumas (Susirinkimų)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1962–1965 m. (Vatikano II Susirinkimas)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
© AIDAI
LEIDINIAI
TEKSTAS PASKELBTAS RINKINYJE: Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2001, p. 93–124. 
ISSN 9955-445-21-1
SKIRSNIAI

Visuotinis Vatikano II Susirinkimas

Konstitucija apie šventąją liturgiją
SACROSANCTUM CONCILIUM

1963 m. gruodžio 4 d.

PRATARMĖ

Liturgijos atnaujinimo rūpestis

1. Šventasis Susirinkimas, siekdamas kasdien stiprinti tikinčiųjų krikščioniškąjį gyvenimą, geriau pritaikyti mūsų meto reikalavimams tas institucijas, kuriose yra galimi pakeitimai, visokeriopai puoselėti visa, kas tik gali padėti tikinčiųjų Kristų vienybei, stiprinti visa, kas padeda telkti visus žmones į Bažnyčios prieglobstį, dėl ypatingos priežasties taip pat laiko savo uždaviniu rūpintis liturgijos atnaujinimu ir ugdymu.

Liturgija Bažnyčios slėpinyje

2. Mat liturgija, per kurią, ypač per dieviškąją Eucharistijos auką, „vyksta mūsų atpirkimo darbas“ [1], labiausiai padeda tam, kad tikintieji gyvenimu išreikštų bei kitiems atskleistų Kristaus slėpinį ir savitą tikrosios Bažnyčios prigimtį, kuriai būdinga tai, kad ji kartu yra žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimąja tikrove, veržli, veikli ir atsidėjusi kontempliacijai, gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė. Ir tokiu būdu sutvarkyta, kad tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta ir palenkta tam, kas dieviška, regima – tam, kas neregima, veikla – kontempliacijai, dabartis – būsimajam miestui, kurio ieškome [2]. Todėl esančiuosius Bažnyčioje liturgija kasdien stato į šventovę Viešpatyje, į Dievo buveinę Dvasioje [3], kol bus pasiektas Kristaus pilnatvės saikas [4], drauge stebėtinu būdu stiprina jų jėgas skelbti Kristų, ir šitaip tiems, kurie yra išorėje, liturgija parodo Bažnyčią kaip viršum tautų iškeltą ženklą [5], po kuriuo rinktųsi draugėn išblaškytieji Dievo vaikai [6], kol bus viena kaimenė ir vienas ganytojas [7].

Konstitucija ir įvairios apeigos

3. Todėl Šventasis Susirinkimas mano, kad liturgijai ugdyti ir atnaujinti prisimintini principai, kurie dėstomi žemiau, ir turi būti nustatytos praktinės nuostatos.

Kai kas iš tų principų bei nuostatų gali ir turi būti pritaikyta tiek Romos, tiek kitoms apeigoms. Tačiau toliau pateikiamos praktinės nuostatos taikytinos tik Romos apeigoms, nebent būtų kalbama apie dalykus, kurie pačia savo prigimtimi liestų ir kitas.

4. Pagaliau, ištikimai sekdamas tradicija, Šventasis Susirinkimas pareiškia, jog Motina Bažnyčia visas teisėtai pripažintas liturgijas laiko lygiateisėmis bei vertomis lygios pagarbos ir yra nusiteikusi jas ir ateityje saugoti bei visokeriopai palaikyti. Jis taip pat nori, kad, kur reikia, pagal sveikos tradicijos dvasią jos būtų su apdairumu ištisai peržiūrėtos ir praturtintos nauju gaivumu, atitinkančiu šių dienų sąlygas ir reikalavimus.

Pirmas skyrius. LITURGIJOS ATNAUJINIMO IR PUOSELĖJIMO PAGRINDINIAI PRINCIPAI

I. Liturgijos prigimtis ir svarba Bažnyčios gyvenimui

Kristaus išganomoji veikla

5. Dievas, kuris „nori, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4), „daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje kalbėjęs protėviams per pranašus“ (Žyd 1, 1), atėjus laiko pilnatvei, pasiuntė savo Sūnų, kūnu tapusį Žodį, Šventąja Dvasia pateptą, skelbti džiugios naujienos beturčiams, gydyti sužeistų širdžių [8], „dvasios ir kūno gydytoją“ [9], Dievo ir žmonių tarpininką [10]. Mat jo žmogiškoji prigimtis, suvienyta su Žodžio asmeniu, buvo mūsų išganymo įrankis. Todėl Kristuje pasirodė „tobulas mūsų sutaikinimo permaldavimas ir buvo dovanota dieviškos dievogarbos pilnatvė“ [11].

Šį žmonių atpirkimo bei tobulo Dievo pašlovinimo darbą, kurio įvadas buvo nuostabūs Dievo darbai Senojo Testamento tautoje, atliko Viešpats Kristus, ypač savo palaimintosios kančios, prisikėlimo iš numirusiųjų ir garbingo įžengimo į dangų – Velykų slėpinių, kuriuo „Jis mūsų mirtį mirdamas sunaikino ir mums gyvybę prisikeldamas sugrąžino“ [12]. Juk iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo „nuostabus visos Bažnyčios sakramentas“ [13].

Bažnyčios tęsiama išganomoji veikla įgyvendinama liturgijoje

6. Todėl kaip Kristus buvo Tėvo siųstas, taip ir jis pats pasiuntė apaštalus, kupinus Šventosios Dvasios, ne tik tam, kad, skelbdami Evangeliją visai kūrinijai [14], jie praneštų, jog Dievo Sūnus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo mus iš šėtono valdžios [15] bei mirties ir perkėlė į savo Tėvo karalystę, bet ir tam, kad skelbiamo išganymo darbą vykdytų auka ir sakramentais, apie kuriuos sukasi visas liturginis gyvenimas. Taip per krikštą žmonės įtraukiami į velykinį Kristaus slėpinį; drauge su juo mirę, palaidoti ir prisikėlę [16], jie gauna įsūnystės dvasią, „kurioje šaukiame: Abba, Tėve!“ (Rom 8, 15), ir šitaip tampa tikrais Dievo garbintojais, kurių Tėvas ieško [17]. Panašiai, valgydami Viešpaties vakarienę, jie skelbia jo mirtį, iki jis ateis [18]. Todėl tą pačią Sekminių dieną, kurią Bažnyčia pasirodė pasauliui, tie, „kurie priėmė“ Petro „žodį, buvo pakrikštyti“ ir „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų, ... garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi“ (Apd 2, 41–42, 47). Nuo to laiko Bažnyčia niekada nesiliovė rinkusis švęsti velykinio slėpinio: skaityti, kas „visuose raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27), švęsti Eucharistijos, kurioje „sudabartinama garbinga jo mirties pergalė ir triumfas“ [19], ir drauge dėkoti „Dievui už jo neapsakomą dovaną“ (2 Kor 9, 15) Jėzuje Kristuje, „kad būtume jo didybės šlovei“ (Ef 1, 12) šventosios Dvasios dėka.

Kristaus buvimas liturgijoje

7. Kad Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą, Kristus visuomet yra su ja, ypač liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje „dabar aukoja, kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant kryžiaus“ [20], ir ypač eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose; kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus [21]. Jis yra savo žodyje, kaip pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe“ (Mt 18, 20).

Iš tikrųjų į šitokį darbą, kuriuo šlovinamas Dievas ir pašventinami žmonės, Kristus visuomet įtraukia savo mylimąją Sužadėtinę Bažnyčią, kuri šaukiasi savo Viešpaties ir per jį garbina amžinąjį Tėvą.

Tad pagrįstai liturgija laikoma tarsi Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kuriame regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam žmogui savitu būdu suteikiamas pašventinimas, o mistinis Kristaus Kūnas, tai yra galva ir jo nariai, viešu tobulu būdu garbina Dievą.

Iš to plaukia, kad kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui.

Žemiškoji liturgija ir dangiškoji liturgija

8. Žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje [22]. Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir prisijungti prie jų bendruomenės; laukiame Išgelbėtojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi [23].

Liturgija – ne vienintelė Bažnyčios veikla

9. Šventoji liturgija neapima viso Bažnyčios veikimo, nes žmonės, dar prieš galimybę dalyvauti liturgijoje, turi būti pašaukti įtikėti ir atsiversti: „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi jei įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? O kas gi skelbs nesiųstas? “ (Rom 10, 14–15).

Todėl Bažnyčia netikintiesiems skelbia išganymo žinią, kad visi žmonės pažintų vienintelį tikrąjį Dievą bei tą, kurį jis pasiuntė, Jėzų Kristų, ir grįžtųsi nuo savo kelių, darydami atgailą [24]. O tikintiesiems ji visuomet privalo skelbti tikėjimą ir atgailą, be to, parengti juos sakramentams, mokyti laikytis visko, ką Kristus įsakė [25], ir skatinti imtis visų meilės, pasišventimo ir apaštalavimo darbų, iš kurių aišku, jog krikščionys, nors ir nebūdami iš šio pasaulio, yra jo šviesa ir garbina Tėvą žmonių akivaizdoje.

Liturgija – Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir versmė

10. Tačiau liturgija yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė. Juk apaštalavimo darbais siekiama, kad visi, tikėjimu ir krikštu tapę Dievo vaikais, rinktųsi draugėn, Bažnyčioje garbintų Dievą, dalyvautų aukoje ir valgytų Viešpaties vakarienę.

Antra vertus, pati liturgija skatina tikinčiuosius, kad, „velykinių sakramentų pasotinti“, jie taptų vienos maldingos širdies [26]; meldžia, kad „gyventų tuo, ką priėmė tikėjimu“ [27]. O Viešpaties sandoros su žmonėmis atnaujinimas įtraukia tikinčiuosius į karštą Kristaus meilę ir ja uždega. Taigi iš liturgijos, ypač iš Eucharistijos, kaip iš šaltinio, trykšta į mus malonė ir jos dėka veiksmingiausiai pasiekiamas žmonių pašventinimas Kristuje bei Dievo pašlovinimas, kurių kaip tikslo siekiama visais kitais Bažnyčios darbais.

Asmeniško nusiteikimo būtinybė

11. Tačiau, kad šventoji liturgija tikrai veiktų sėkmingiausiai, būtina, kad tikintieji joje dalyvautų su atitinkamu vidiniu nusiteikimu, įsigilintų į tai, ką sako, ir bendradarbiautų su malone, neimdami jos veltui [28]. Todėl įšventintieji ganytojai turi rūpintis ne tik tuo, kad liturginis veiksmas būtų teisėtai ir leistinai pagal nuostatus atliekamas, bet ir kad tikintieji jame dalyvautų sąmoningai, aktyviai ir vaisingai.

Liturgija ir maldingosios praktikos

12. Tačiau dvasinis gyvenimas nesiriboja vien dalyvavimu šventojoje liturgijoje. Tiesa, krikščionis pašauktas bendrai maldai, bet jis taip pat turi eiti į savo kambarį melstis Tėvui, esančiam slapčioje [29], netgi, kaip apaštalas moko, be paliovos melstis [30]. Tas pats apaštalas moko, jog turime visuomet nešioti savyje Jėzaus merdėjimą, idant ir jo gyvybė apsireikštų mūsų mirtingame kūne [31]. Todėl Mišių aukoje prašome Viešpatį, kad, „priėmęs dvasinę auką, mus pačius“ sau padarytų „amžina dovana“ [32].

13. Krikščionių liaudies maldingosios praktikos, jei tik atitinka Bažnyčios įstatymus ir nuostatas, yra labai patartinos, ypač jeigu jos leistos Šventojo Sosto.

Taip pat ypatingai gerbtinos atskirų bažnyčių pamaldos, atliekamos vyskupų potvarkiu, laikantis papročių arba teisėtai patvirtintų knygų.

Tačiau šios pamaldos turi taip atitikti liturginį laiką, kad derintųsi su šventąja liturgija, iš jos tarsi plauktų ir į ją vestų žmones, nes liturgija savo prigimtimi stovi už jas žymiai aukščiau.

II. Liturginio auklėjimo ir veiklaus dalyvavimo siekis

Bažnyčios troškimas

14. Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis. Krikšto dėka taip dalyvauti yra visos krikščionių tautos „išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies“ (1 Pt. 2, 9; plg. 2, 4–5) teisė ir pareiga.

Atnaujinant ir ugdant šventąją liturgiją, tuo pilnu ir aktyviu visų dalyvavimu reikia labiausiai susirūpinti. Juk liturgija yra pirmasis ir būtinas šaltinis, iš kurio tikintieji gali semtis tikrai krikščioniškos dvasios. Todėl sielų ganytojai visa savo pastoracine veikla bei deramu ugdymu turi uoliai siekti to pilno ir aktyvaus dalyvavimo liturgijoje.

Tačiau nėra jokios vilties, kad tai pavyktų, jei pirma patys sielų ganytojai nebus viduje kupini liturgijos dvasios bei poveikio ir negebės jos mokyti. Todėl nepaprastai reikalingi pirmiausia patarimai dėl liturginio kunigų auklėjimo. Tuo tikslu Šventasis Susirinkimas nutarė šiuos žemiau išdėstytus dalykus.

Liturgijos dėstytojų ugdymas

15. Dėstytojai, kuriems pavesta mokyti liturgijos seminarijose, vienuolių studijų namuose ir teologijos fakultetuose, turi būti tinkamai parengti savo pareigoms tam tikslui skirtuose specialiuose institutuose.

Klierikų liturginis ugdymas

16. Liturgija seminarijose ir vienuolių studijų namuose turi būti priskirta prie būtinųjų ir svarbesniųjų dalykų, o teologijos fakultetuose – prie pagrindinių. Ji turi būti dėstoma tiek teologiniu ir istoriniu, tiek dvasiniu, pastoraciniu ir teisiniu požiūriu. Be to, kitų dalykų, ypač dogminės teologijos, Šventojo Rašto, dvasinės ir pastoracinės teologijos, dėstytojai tesirūpina Kristaus slėpinį ir išganymo istoriją išdėstyti kiekvienas pagal savo dalyko vidinius reikalavimus taip, kad būtų aiškus to dalyko ryšys su liturgija ir kunigų ugdymo vientisumas.

17. Seminarijose ir vienuolynuose klierikų dvasinis gyvenimas tebūna formuojamas liturgiškai: tiek tinkamu vadovavimu, kad jie pajėgtų suprasti šventąsias apeigas ir visa širdimi sekti, tiek pačiu šventųjų slėpinių šventimu, tiek kitomis pamaldumo pratybomis, persisunkiusiomis liturgijos dvasia. Teišmoksta jie taip pat stropiai laikytis liturginių nuostatų, kad gyvenimas seminarijose ir vienuolių mokslo įstaigose būtų iš vidaus persmelktas liturginės dvasios.

18. Vyskupijų ir vienuolijų kunigams, kurie jau darbuojasi Viešpaties vynuogyne, visomis tinkamomis priemonėmis tebūna padedama vis labiau suprasti, ką jų atliekamos šventosios apeigos reiškia, kad jie galėtų gyventi liturgijos dvasia ir ja dalyts su jiems pavestais tikinčiaisiais.

Tikinčiųjų liturginis ugdymas

19. Sielų ganytojai uoliai ir kantriai tesirūpina liturginiu auklėjimu ir aktyviu tikinčiųjų dalyvavimu liturgijoje vidumi ir išore, atsižvelgiant į jų amžių, sąlygas, gyvenimo būdą ir religinio apsišvietimo lygį. Taip ganytojai atliks vieną pagrindinių ištikimo Dievo slėpinių dalytojo pareigų. Tevadovauja šioje srityje savo kaimenei ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu.

Audiovizualinės priemonės ir liturgijos šventimas

20. Šventųjų veiksmų, ypač Mišių aukos, transliavimas per radiją ir televiziją tebūnie atliekamas saikingai ir skoningai, vedant ir prižiūrint tinkamam asmeniui, vyskupų paskirtam šioms pareigoms.

III. Liturgijos atnaujinimas

Atnaujinimo būtinybė

21. Maldingoji Motina Bažnyčia, idant krikščionių tauta liturgijoje garantuotai gautų gausių malonių, trokšta uoliai pasirūpinti bendru pačios liturgijos atnaujinimu. Mat liturgija susideda iš nekintamosios liturgijos dalies, nes ši įsteigta Dievo, ir kintamųjų dalių, kurios, laiko būvyje gali ar net turi kisti, jei į jas prasismelkia tai, kas mažiau dera su pačia liturgijos vidine prigimtimi arba kas pasidaro mažiau tinkama.

Liturginius tekstus ir apeigas atnaujinant reikia sutvarkyti taip, kad jie aiškiau atskleistų šventus dalykus, kuriuos išreiškia, ir kad krikščionys pajėgtų juos kiek galima lengviau suprasti bei pilnai, aktyviai, bendruomeniškai į juos įsijungti.

Todėl Šventasis Susirinkimas nustatė šias bendrojo pobūdžio nuostatas.

A. Bendrosios nuostatos

Liturgijos tvarkymas

22. § 1. Šventosios liturgijos tvarkymas priklauso tik Bažnyčios vadovybei, kuri yra Apaštalų Sostas ir pagal teisės nuostatas vyskupas.

§ 2. Įstatymo suteiktąja galia liturgijos reikalų tvarkymas, laikantis nustatytų ribų, taip pat priklauso įvairių rūšių kompetetingiems, teisėtai sudarytiems teritoriniams vyskupų susirinkimams.

§ 3. Todėl niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti arba pakeisti.

Tradicija ir pažanga

23. Kad būtų išlaikyta sveika tradicija ir vis dėlto atvertos durys teisėtai pažangai, kiekvieną peržiūrėtiną liturgijos dalį reikia prieš tai atidžiai išstudijuoti teologiniu, istoriniu ir pastoraciniu požiūriu. Be to, turi būti atsižvelgta į bendruosius liturginės sąrangos bei jos intencijos dėsnius ir pastaruoju metu atlikto liturgijos atnaujinimo bei konkrečių duotų leidimų patirtį. Pagaliau pakeitimai tebūna įvedami tik tada, kai iš jų numatoma tikros naudos Bažnyčiai, ir rūpestingai atsižvelgiant į tai, kad naujos formos lyg organiškai augtų iš jau esančiųjų.

Taip pat, kiek galima, reikia vengti žymesnio apeigų skirtumo kaimyniniuose kraštuose.

Biblija ir liturgija

24. Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu, radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė. Taigi siekiant liturgijos atnaujinimo, pažangos ir pritaikymo, reikia ugdyti tą karštą, gyvą Šventojo Rašto meilę, kurią liudija tiek Rytų, tiek Vakarų apeigos savo garbinga tradicija.

Liturginių knygų peržiūrėjimas

25. Tebūnie kuo greičiau peržiūrėtos liturginės knygos, dalyvaujant žinovams ir pasitariant su įvairių pasaulio kraštų vyskupais.

B. Iš liturgijos kaip hierarchinio ir bendruomeninio veiksmo prigimties kylančios nuostatos

Liturginiai veiksmai – Bažnyčios šventimas

26. Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra „vienybės sakramentas“, tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis [33].

Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai – pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą.

Bendras šventimas

27. Kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą.

Tai ypač galioja Mišių aukojimui, visada išlaikant nepaliestą viešą ir bendruomeninę kiekvienų Mišių prigimtį, taip pat sakramentų teikimui.

Šventimo orumas

28. Liturginių apeigų metu kiekvienas, tiek tarnautojas, tiek tikintysis, atlikdamas savo pareigą, tedaro visa ir tik tai, kas jam tenka pagal dalyko prigimtį ir liturgijos nuostatas.

29. Ir ministrantai, skaitovai, aiškintojai bei tie, kurie priklauso chorui, atlieka tikrą liturginę tarnybą. Tad tevykdo jie savo uždavinį su tokiu nuoširdžiu pamaldumu ir taip tvarkingai, kaip tinka tokiai kilniai tarnybai ir kaip to pagrįstai iš jų laukia Dievo tauta.

Tam reikia, kad kiekvienas būtų atitinkamai kruopščiai įsigilinęs į liturgijos dvasią ir išmokytas tiksliai ir tvarkingai atlikti jam skirtąją dalį.

Tikinčiųjų veiklus dalyvavimas

30. Siekiant aktyvaus dalyvavimo, tebūnie skatinami žmonių aklamacijos, atliepai, psalmių giedojimas, priegiesmiai, giesmės, taip pat veiksmai arba gestai ir kūno laikysena. Taip pat reikiamu metu tebūnie laikomasi šventos tylos.

31. Pertvarkant liturgines knygas, tebūnie stropiai pasirūpinama, kad rubrikose būtų numatytos ir tikinčiųjų atliekamos dalys.

Liturgija ir visuomenės klasės

32. Liturgijoje, be skirtumo, kylančio iš liturginių pareigų ir iš šventimų, be pagarbos ženklų, liturgijos taisyklėse numatytu būdu teikiamų pasaulietinės valdžios atstovams, nei apeigose, nei išorinėse iškilmėse neturi būti daroma jokio skirtumo tarp privačių asmenų arba luomų.

C. Iš liturgijos didaktinės ir pastoracinės prigimties kylančios nuostatos

Liturgija ir bendruomenė

33. Nors šventoji liturgija pirmiausia yra dieviškosios didybės garbinimas, ji daug ko turi ir tikinčiąją tautą pamokyti [34]. Juk liturgijoje Dievas kalba savo žmonėms, Kristus tebeskelbia Evangeliją, o žmonės atsako Dievui giedodami ir melsdamiesi.

Be to, maldos, kuriomis kreipiasi į Dievą kunigas, vadovaująs bendruomenei Kristaus vardu ir jo vietoje, kalbamos visos šventosios liaudies bei visų dalyvaujančiųjų vardu. Pagaliau neregimiems dieviškiems dalykams išreikšti šventoji liturgija vartoja regimus ženklus, kuriuos jai parinko Kristus arba Bažnyčia. Todėl ne tik kai skaitoma, kas „parašyta mums pamokyti“ (Rom. 15, 4), bet ir kai Bažnyčia meldžiasi, gieda arba atlieka veiksmus, stiprinamas dalyvių tikėjimas, paakinamas į Dievą protas, kad jam sąmoningai paklustų ir apsčiau gautų jo malonės.

Todėl liturgiją atnaujinant, turi būti laikomasi žemiau išvardintų bendrųjų nuostatų.

Apeigų darna

34. Apeigos tespindi kilniu paprastumu, tebūna dėl trumpumo aiškios, be nenaudingų pasikartojimų, pritaikytos tikinčiųjų supratimui ir apskritai nereikalaujančios daug aiškinimo.

Biblija, skelbimas ir liturginė katechezė

35. Kad liturgijoje būtų aiškus glaudus veiksmo ir žodžio ryšys:

1. Šventosiose apeigose tebūnie įvestas gausesnis, įvairesnis ir tinkamesnis Šventojo Rašto skaitymas.

2. Pamokslui, kuris yra liturginio veiksmo dalis, tebūna net rubrikose, kiek leidžia apeigos, nurodyta tinkamesnė vieta. Pamokslų sakymo pareiga tebūna atliekama kuo ištikimiausiai ir deramai. Pamokslų pirmiausia tebūna semiamasi iš Šventojo Rašto ir liturgijos versmių, skelbiant nuostabius Dievo darbus, atliktus vykstant išganymui, kuris yra Kristaus slėpinys, nuolat esantis ir veikiantis, ypač per liturgines apeigas.

3. Taip pat tebūna visokiais būdais aiškinama liturgija. Derėtų pasirūpinti, kad net per apeigas, jei tai būtina, kunigas ar išmanantis patarnautojas teiktų trumpus paaiškinimus, tačiau tik patogesniais momentais ir nustatytais arba į juos panašiais žodžiais.

4. Tebūnie skatinama rengti Dievo žodžio pamaldas naktį, didesnių švenčių išvakarėse, kai kuriomis advento bei gavėnios dienomis ir sekmadieniais bei šventadieniais, ypač tose vietovėse, kur nėra kunigo; tuo atveju joms tevadovauja diakonas ar kitas vyskupo paskirtas asmuo.

Liturgijos kalba

36. § 1. Romos apeigose ir toliau tebūnie naudojama lotynų kalba, nebent konkretus nurodymas teigtų priešingai.

§ 2. Tačiau neretai tiek Mišiose, tiek teikiant sakramentus, tiek kituose liturgijos dalyse daug naudos žmonėms gali atnešti gimtosios kalbos vartojimas. Todėl ji gali būti vartojama plačiau, pirmiausia skaitiniams, pamokymams, kai kurioms maldoms ir giesmėms, laikantis tolesniuose skyriuose atskiriems atvejams nurodytų nuostatų.

§ 3. Laikydamasi tų nuostatų, kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė, minima 22 sk. § 2, reikalui esant pasitarusi su kaimyninių tą pačią kalbą vartojančių kraštų vyskupais, nusprendžia, ar ir kiek turi būti vartojama gimtoji kalba. Nutarimai turi būti Šventojo Sosto priimti arba patvirtinti.

§ 4. Lotyniško teksto vertimą į gimtąją kalbą liturginiam naudojimui turi aprobuoti minėta kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė.

D. Liturgijos pritaikymo tautų charakteriui ir tradicijoms nuostatos

37. Ten, kur neliečiamas tikėjimas arba bendras visos bendruomenės gėris, net liturgijoje, Bažnyčia nenori nustatyti griežto vienodumo. Priešingai, ji palaiko ir iškelia įvairių genčių bei tautų dvasios savybes ir talentus. Ji palankiai apsvarsto visa, kas tik tautų papročiuose nėra neatskiriamai susiję su prietarais ir klaidomis, ir, jei gali, stengiasi išsaugoti, o kartais net įtraukia į pačią liturgiją, jei tik tai dera su teisingos ir tikros liturginės dvasios reikalavimais.

38. Išlaikant esminę Romos apeigų vienybę, tebūnie skirta vietos teisėtai įvairovei ir prisitaikymui prie įvairių bendrijų, vietovių, tautų, ypač misijų kraštuose, net jei reikėtų peržiūrėti liturgines knygas. To tebūna laikomasi, nustatant apeigų struktūrą ir rengiant rubrikas.

39. Paisydama pavyzdinių liturginių knygų nuostatų, kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė, minima 22 sk. § 2, sprendžia dėl pritaikymo būdų, ypač sakramentų teikimo, sakramentalijų, procesijų, liturginės kalbos, bažnytinės muzikos bei dailės srityse, tačiau laikydamasi pagrindinių šios Konstitucijos nuostatų.

40. Tačiau kai kuriose vietovėse ir kai kuriomis aplinkybėmis būtinas nuodugnesnis, todėl ir sunkesnis liturgijos pritaikymas. Todėl:

1. Kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė, minima 22 sk. § 2, rūpestingai ir išmintingai teapsvarsto, ką iš konkrečių tautų tradicijų ir savitumų tiktų įtraukti į Dievo kultą. Tai, kas laikoma naudinga arba reikalinga įvesti į liturgiją, tebūnie pasiūloma Apaštalų Sostui, ir, jam sutikus, įvedama.

2. Kad pritaikymas būtų atliekamas su reikiamu apdairumu, matydamas reikalą, Apaštalų Sostas įgalios minėtąją teritorijos bažnytinę vadovybę, jei reikia, atlikti reikalingus parengiamuosius bandymus ir nustatytą laikotarpį vadovauti jiems kai kuriose bendruomenės.

3. Kadangi pritaikant liturgijos taisykles, ypač misijų kraštuose, iškyla ypatingų sunkumų, tebūnie jie parengiami padedant tos srities žinovams.

IV. Liturginio gyvenimo puoselėjimas vyskupijoje ir parapijoje

Vyskupijos liturginis gyvenimas

41. Vyskupą reikia laikyti savo kaimenės vyriausiuoju kunigu, iš kurio tam tikru būdu kyla ir nuo kurio priklauso tikinčiųjų gyvenimas Kristuje.

Todėl visi turi labai vertinti liturginį vyskupijos gyvenimą, sutelktą apie vyskupą, ypač katedros bažnyčioje. Tebūna jie įsitikinę, kad Bažnyčia ypatingai atsiskleidžia, visai Dievo tautai pilnai ir aktyviai dalyvaujant toje pačioje liturginėje šventėje, ypač toje pačioje Eucharistijoje, jungiamai vienos maldos ir vieno altoriaus, vadovaujamai vyskupo, apsupto kunigų ir patarnautojų [35].

Parapijos liturginis gyvenimas

42. Kadangi vyskupas negali nei visuomet, nei visur pats būti visos savo bendrijos priekyje, jis būtinai turi įsteigti tikinčiųjų bendruomenes, tarp kurių svarbiausios yra parapijos, atskirose vietovėse tvarkomos vyskupui atstovaujančio ganytojo, nes jos tam tikru būdu vaizduoja po visą pasaulį pasklidusią regimąją Bažnyčią.

Todėl reikia siekti, kad liturginis parapijos gyvenimas ir jo ryšys su vyskupu būtų palaikomas tikinčiųjų ir dvasininkų sąmonėje bei veikloje. Reikia stengtis, kad klestėtų parapijinės bendruomenės dvasia, ypač drauge švenčiant sekmadienio Mišias.

V. Liturginės pastoracijos puoselėjimas

Liturgijos atnaujinimas – Šventosios Dvasios malonė

43. Uoli pastanga palaikyti ir atnaujinti liturgiją pagrįstai laikomas tarsi ženklu, rodančiu Dievo apvaizdos užmojį mūsų laikais, tarsi Šventosios Dvasios veikimu savo Bažnyčioje. Ji įspaudžia savitą žymę į Bažnyčios gyvenimą, net į visą mūsų meto religinę jauseną ir veikseną.

Kad toji liturginė pastoracija būtų toliau Bažnyčioje palaikoma, ugdoma, Šventasis Susirinkimas nutaria:

Krašto liturginė komisija

44. Pageidaujama, kad kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė, minima 22 sk. § 2, įsteigtų liturginę komisiją, kuriai talkininkautų liturgikos, bažnytinės muzikos bei dailės ir pastoracijos žinovai. Kiek galima, šiai komisijai tepadeda ir koks nors pastoracinės liturgijos institutas, sudarytas iš pasižymėjusių šioje srityje žmonių, neišskiriant, jei reikia, nė pasauliečių. Ši komisija, pavaldi minėtai teritorijos bažnytinei vadovybei, turės tvarkyti savo krašto liturginę pastoraciją, skatinti tyrinėjimus ir būtinus bandymus, kai pakeitimai bus siūlomi Apaštalų Sostui.

Vyskupijos liturginė komisija

45. Tuo pačiu pagrindu ir kiekvienoje vyskupijoje tebūna šventosios liturgijos komisija liturginei veiklai ugdyti, vyskupui prižiūrint.

Kartais gali būti naudinga kelioms vyskupijoms sudaryti vieną komisiją, bendrais pasitarimais skatinančią liturgijos pažangą.

Kitos komisijos

46. Be šventosios liturgijos komisijos, kiekvienoje vyskupijoje, jei įmanoma, taip pat tebūna sudarytos bažnytinės muzikos ir meno komisijos.

Tos trys komisijos būtinai turi derinti savo veiklą; neretai jas patartina jungti į vieną komisiją.

Antras skyrius. EUCHARISTIJOS SLĖPINYS

Mišios ir Velykų slėpinys

47. Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį [36], velykinį pokylį, „kuriame Kristų priimame, siela pripildoma malonės, ir gauname būsimos garbės laidą“ [37].

Tikinčiųjų veiklus dalyvavimas

48. Todėl Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas ir maldas sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme, šviestųsi Dievo žodžiu, stiprintųsi nuo Viešpaties kūno stalo, dėkotų Dievui ir, aukodami tyrąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir patys drauge su kunigu aukodami, išmoktų aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristui tarpininkaujant [38], vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarpusavyje, kad Dievas pagaliau būtų visa visuose.

49. Todėl, idant Mišių auka ir net apeigų forma visiškai pasiektų pastoracijos tikslą, Šventasis Susirinkimas, turėdamas omeny Mišias, kurios švenčiamos dalyvaujant žmonėms, ypač sekmadieniais ir įsakytųjų švenčių dienomis, nutaria šiuos dalykus.

Mišių tvarkos peržiūrėjimas

50. Mišių tvarka tebūnie taip peržiūrėta, kad labiau išryškėtų atskirų dalių savita prasmė bei tarpusavio sąsaja ir būtų palengvinta tikintiesiems maldingai ir aktyviai jose dalyvauti.

Todėl apeigos, deramai išlaikant jų esmę, tepasidaro paprastesnės. Tebūnie išleisti ilgainiui atsiradę pakartojimai arba mažiau reikalingi priedai. O kai kurie dalykai, dingę dėl istorijos negandų, kai atrodo gera arba reikalinga, tebus atstatyti pagal šventųjų Tėvų nuostatas.

Biblijos turtai

51. Idant tikintiesiems būtų dosniau paruoštas Dievo žodžio stalas, tebūnie plačiau atidarytos Biblijos lobynų durys, kad per nustatytą metų skaičių būtų perskaitoma žmonėms svarbesnioji Šventojo Rašto dalis.

Homilija

52. Labai rekomenduotina homilija, kaip pačios liturgijos dalis, kurioje per liturginius metus, remiantis šventuoju tekstu, aiškinami tikėjimo slėpiniai ir krikščioniškojo gyvenimo taisyklės. Sekmadienių ir įsakytųjų švenčių Mišiose, kai dalyvauja tikintieji, be svarbios priežasties ji niekada neturi būti praleidžiama.

Visuotinė malda

53. Po Evangelijos ir homilijos, ypač sekmadieniais ir įsakytųjų švenčių dienomis, tebūnie vėl įvesta bendroji arba tikinčiųjų malda, kurioje, įsijungus Mišių dalyviams, tebūnie maldaujama už šventąją Bažnyčią, už mūsų valdžią ir įvairių reikalų slegiamus asmenis, už visus žmones bei už viso pasaulio išganymą [39].

Lotynų kalba ir krašto kalba

54. Mišiose, kuriose dalyvauja tikintieji, laikantis šios Konstitucijos 36 sk., gali būti skirta derama vieta gimtajai kalbai, ypač skaitiniuose, bendrojoje maldoje ir pagal vietos sąlygas apskritai žmonėms skirtose dalyse pagal šios Konstitucijos 36 sk.

Tačiau tebus pasirūpinta, kad tikintieji galėtų ir lotyniškai drauge kalbėti arba giedoti tas nekintamąsias Mišių dalis, kurios skirtos jiems.

Jeigu per Mišias atrodo pravartu vartoti daugiau vietinės kalbos, tebūnie laikomasi šios Konstitucijos 40 sk.

Komunija

55. Labai rekomenduojamas toks tobulesnis Mišiose dalyvavimo būdas, kai tikintieji po kunigo komunijos priima Viešpaties kūną iš tos pačios aukos.

Priimti komuniją abiem pavidalais ir toliau galiojant Tridento Susirinkimo nustatytiems dogminiams principams [40], Apaštalų Sosto numatytais atvejais vyskupai gali leisti ne tik kunigams bei vienuoliams, bet ir pasauliečiams, pavyzdžiui, įšventintiesiems per Šventimų Mišias, profesams per vienuolių profesijos Mišias, neofitams per Mišias po Krikšto.

Mišių vieningumas

56. Dvi tam tikros sudedamosios Mišių dalys, būtent Žodžio liturgija ir Eucharistinė liturgija, yra taip glaudžiai susijusios, kad sudaro vieną dievogarbos veiksmą. Todėl Šventasis Susirinkimas karštai ragina sielų ganytojus per katechezę uoliai mokyti tikinčiuosius dalyvauti ištisose Mišiose, ypač sekmadieniais ir įsakytųjų švenčių dienomis.

Koncelebracija

57. §1. Koncelebracija, prasmingai išreiškianti kunigystės vienybę, iki pat šių dienų išliko ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčioje. Todėl Susirinkimas leidimą koncelebruoti išplėtė šiems atvejams:

1. a) aliejų šventinimo ir vakarinėse Mišiose Didįjį ketvirtadienį;

   b) Bažnyčios susirinkimų, vyskupų susirinkimų ir sinodų Mišiose;

   c) abato palaiminimo Mišiose.

2. Be to, ordinaro leidimu, jam nusprendus, ar koncelebruoti tinka:

   a) konventinėse Mišiose ir pagrindinėse Mišios tose bažnyčiose, kur tikinčiųjų gerovė nereikalauja, kad visi ten esantieji kunigai celebruotų pavieniui;

   b) tiek vyskupijų, tiek vienuolijų kunigų susirinkimų Mišiose.

§ 2. 1. Koncelebracijos tvarką vyskupijoje nustato vyskupas.

2. Tačiau kiekvienam kunigui tebus leista visuomet celebruoti Mišias pavieniui, tik ne vienu metu toje pat bažnyčioje koncelebruojama ir ne Didįjį ketvirtadienį.

58. Tebūnie parengtos naujos koncelebracijos apeigos, kurias reikės įtraukti į Romos pontifikalą ir mišiolą.

Trečias skyrius. KITI SAKRAMENTAI IR SAKRAMENTALIJOS

Sakramentų prigimtis

59. Sakramentai skirti žmonėms šventinti, Kristaus kūnui ugdyti, pagaliau Dievui garbinti; būdami ženklai, jie tarnauja ir mokymui. Jie ne tik remiasi tikėjimu, bet tą tikėjimą žodžiais ir daiktų bei veiksmų kalba gaivina, stiprina, išreiškia, todėl vadinami tikėjimo sakramentais. Jie ne tik suteikia malonę, bet jų šventimas taip pat geriau parengia tikinčiuosius vaisingai priimti tą malonę, deramai garbinti Dievą ir įgyvendinti artimo meilę.

Tad itin svarbu, kad tikintieji lengvai suprastų sakramentų ženklus ir uoliai naudotųsi sakramentais, maitinančiais krikščionišką gyvenimą.

Sakramentalijos

60. Be to, šventoji Motina Bažnyčia yra įsteigusi sakramentalijas. Tai šventi ženklai, kuriais, panašiai kaip sakramentais, išreiškiamas ir Bažnyčios prašymu gaunamas ypatingas dvasinis poveikis. Sakramentalijomis žmonės parengiami priimti svarbiausią sakramentų poveikį ir pašventinamos įvairios gyvenimo aplinkybės.

Liturgijos pastoracinė vertė ir ryšys su Velykų slėpiniu

61. Taigi sakramentų ir sakramentalijų liturgija padaro, kad beveik kiekvieną gerai pasirengusių tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventintų Dievo malonė, plaukianti iš Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo velykinio slėpinio, iš kurio kyla visa sakramentų ir sakramentalijų galia. Beveik kiekvienas garbingas naudojimasis medžiaginiais dalykais gali būti nukreiptas į žmogaus šventinimą ir Dievo garbinimą.

Būtinybė peržiūrėti sakramentų apeigas

62. Ilgainiui į sakramentų ir sakramentalijų apeigas įsibrovė dalykų, dėl kurių jų prigimtis ir tikslas mūsų laikais pasidarė ne toks aiškus, todėl kai ką jose būtina pritaikyti dabarties reikalavimams, ir Šventasis Susirinkimas dėl jų peržiūrėjimo nutaria štai ką.

Kalba ir apeigos

63. Neretai, teikiant sakramentus ir sakramentalijas, žmonėms gali būti labai naudinga vartoti gimtąją kalbą. Todėl tebūnie ji vartojama plačiau, laikantis šių nuostatų:

a) Teikiant sakramentus ir sakramentalijas, gimtąją kalbą galima vartoti, kaip nurodyta 36 sk.

b) Kompetentinga teritorijos bažnytinė vadovybė, minima šios Konstitucijos 22 sk. § 2, remdamasi Romos apeigyno nauju leidimu, kuo greičiau teparengia savo regiono reikmėms, įskaitant kalbą, pritaikytą apeigyną. Apaštalų Sosto aktais pripažinti, šie apeigynai tebūnie naudijami atitinkamuose regionuose. Rengiant apeigynus arba specialius apeigų rinkinius, tenebūna praleisti su pastoracija, rubrikomis ar svarbiais visuomeniniais dalykais susiję nurodymai, Romos apeigyne pateikti kiekvienų apeigų pradžioje.

Katechumenatas

64. Tebūnie atnaujintas suaugusiųjų katechumenatas, padalytas į keletą pakopų ir įvedamas vietos ordinaro nuožiūra. Reikiamam pasirengimui skirtas katechumenato laikotarpis šitaip galės būti pašventintas tam tikru metu atliekamomis šventomis apeigomis.

65. Misijų kraštuose, be to, ko esama krikščioniškojoje tradicijoje, tebūnie leista perimti ir konkrečios tautos praktikuojamos iniciacijos elementus, kuriuos įmanoma pritaikyti krikščioniškosioms apeigoms, laikantis šios Konstitucijos 37–40 sk.

Krikšto sakramento apeigų peržiūrėjimas

66. Abejos suaugusiųjų krikšto apeigos, paprastosios ir iškilmingosios, atsižvelgus į atgaivintąjį katechumenatą, tebūna peržiūrėtos, o į Romos mišiolą įtrauktos savos Mišios „Suteikiant Krikštą“ [In collatione Baptismi].

67. Kūdikių krikšto apeigos tebūna peržiūrėtos ir tikrai pritaikytos vaikams. Pačiose apeigose tebūnie taip pat aiškiau iškeltas tėvų ir krikšto tėvų vaidmuo bei pareigos.

68. Krikšto apeigose tebūna numatyta pakeitimų, taikytinų vietos ordinaro sprendimu, kai dalyvauja daug krikštijamųjų. Taip pat tebūna parengta trumpesnė apeigų tvarka, kurios, ypač misijų kraštuose, galėtų laikytis katechetai ir apskritai tikintieji, kai gresia mirties pavojus ir nėra kunigo arba diakono.

69. Vietoj „Skubiame kūdikių krikšte praleistų apeigų papildymo“ tebūna parengtos naujos apeigos, kuriose būtų aiškiau ir tinkamiau pasakyta, jog trumposiomis apeigomis pakrikštytas kūdikis jau yra priimtas į Bažnyčią.

Tiems atsiverčiantiems į katalikybę, kurių krikštas galioja, taip pat tebūnie parengtos naujos apeigos, reiškiančios, jog jie priimami į Bažnyčios bendrystę.

70. Krikšto vanduo ne Velykų laikų gali būti pašventinamas pagal patvirtintą trumpesnę formulę per pačias krikšto apeigas.

Sutvirtinimo sakramento apeigų peržiūrėjimas

71. Taip pat tebūna peržiūrėtos Sutvirtinimo apeigos, idant aiškiau atsiskleistų šio sakramento ryšys su visu įkrikščioninimu. Todėl prieš priimant šį sakramentą dera atnaujinti krikšto pažadus.

Jei tai patogu, sutvirtinimas gali būti teikiamas per Mišias. Ne per Mišias atliekamoms apeigoms tebūna parengta kaip įžanga vartotina formulė.

Atgailos sakramento apeigų peržiūrėjimas

72. Atgailos apeigos ir formulė tebūnie peržiūrėtos, kad aiškiau išreikštų sakramento prigimtį ir vaisius.

Ligonių patepimo sakramento apeigų peržiūrėjimas

73. „Paskutinis patepimas“, kurį taip pat galima ir būtų geriau vadinti „ligonių patepimu“, nėra vien atsidūrusių prie mirties slenksčio sakramentas. Todėl metas jį priimti tikrai būna atėjęs, kai tikinčiajam iškyla mirties pavojus dėl ligos arba senatvės.

74. Be atskirai atliekamų ligonių patepimo ir viatiko apeigų, taip pat tebūna parengta vientisa apeigų tvarka, pagal kurią ligonis patepamas po išpažinties prieš priimdamas viatiką.

75. Patepimų skaičius tebūnie pritaikytas prie aplinkybių, o ligonių patepimo apeigų maldos tebūna taip peržiūrėtos, kad atitiktų sakramentą priimančių ligonių įvairiopą būseną.

Šventimų sakramento apeigų peržiūrėjimas

76. Šventimų apeigose tebūnie peržiūrėta ir ceremonijos, ir tekstai. Vyskupo prakalba kandidatams kiekvienų šventimų arba konsekracijos pradžioje gali būti gimtąja kalba.

Per vyskupo konsekraciją visi dalyvaujantys vyskupai gali uždėti rankas.

Santuokos sakramento apeigų peržiūrėjimas

77. Romos apeigyno Santuokos apeigos tebūna peržiūrėtos ir papildytos, kad aiškiau išreikštų sakramento malonę ir labiau pabrėžtų sutuoktinių pareigas.

„Jei kuriose nors vietovėse, teikiant santuokos sakramentą, laikomasi kitokių girtinų papročių ir ceremonijų, Šventasis Sinodas karštai trokšta, kad visa būtų išlaikyta.“ [41]

Be to, kompetentingai regiono bažnytinei vadovybei, minimai šios Konstitucijos 22 sk. § 2, paliekama galimybė, laikantis 63 sk. nuostatos, parengti savas, krašto ir tautos papročius atitinkančias apeigas, tačiau su būtina sąlyga, kad dalyvaujantis kunigas atsiklaus ir gaus besituokiančiųjų sutikimą.

78. Paprastai santuoka švenčiama per Mišias po Evangelijos ir homilijos prieš tikinčiųjų maldą. Malda už jaunąją, pataisyta taip, kad pabrėžtų abiejų susituokiančiųjų lygias pareigas mylėti vienam kitą, gali būti skaitoma gimtąja kalba.

Jeigu Santuokos sakramentas teikiamas be Mišių, apeigų pradžioje skaitoma santuokos Mišių epistolė bei Evangelija ir jaunavedžiams visada teikiamas palaiminimas.

Sakramentalijų peržiūrėjimas

79. Sakramentalijos tebūna peržiūrėtos, atsižvelgiant į mūsų meto reikalavimus ir turint omenyje pagrindinę taisyklę – kad tikintieji galėtų jose dalyvauti sąmoningai, aktyviai ir lengvai. Peržiūrint apeigynus, laikantis 63 sk. esant reikalui gali būti pridėta ir naujų sakramentalijų.

Rezervuotų palaiminimų tebūnie labai mažai, ir tie patys rezervuoti tik vyskupams arba ordinarams.

Tebūnie pasirūpinta, kad kai kurias sakramentalijas, bent ypatingomis aplinkybėmis, ordinaro nuožiūra galėtų teikti ir tinkamai pasirengę pasauliečiai.

Vienuolių profesija ir įžadai

80. Tebūna peržiūrėtos dabartinio Romos pontifikalo mergelių įšventinimo apeigos.

Be to, tebūna parengtos vienuolių profesijos ir įžadų atnaujinimo apeigos, kurios pasitarnautų didesniam vieningumui, paprastumui bei kilnumui ir, išskyrus dalinę teisę, tiktų profesiją ar įžadų atnaujinimą atliekantiems per Mišias.

Pagirtina, kad vienuolių profesija būtų atliekama per Mišias.

Laidojimo apeigų peržiūrėjimas

81. Laidojimo apeigos aiškiau teišreiškia krikščionio mirties velykinį pobūdį ir net liturginės spalvos labiau tesiderina su kiekvieno regiono sąlygomis ir tradicijomis.

82. Tebūna peržiūrėtos ir papildytos savomis Mišiomis kūdikių laidojimo apeigos.

Ketvirtas skyrius. DIEVO TARNYBA

Dievo tarnyba – Kristaus ir Bažnyčios veikla

83. Jėzus Kristus, aukščiausiasis naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, priimdamas žmogaus prigimtį, šioje žemės tremtyje pradėjo himną, kuris per visus amžius skamba dangiškoje tikrovėje. Jis prisijungia prie savęs visą žmoniją ir įtraukia ją į bendrą dievišką šlovės giesmę.

Tą kunigiškąjį darbą Kristus tęsia savo Bažnyčioje, kuri ne tik Eucharistijos pamaldomis, bet ir kitais būdais, ypač Dievo tarnybos malda, be paliovos garbina Viešpatį ir prašo visam pasauliui išganymo.

84. Laikantis senos krikščionių tradicijos, Dievo tarnyba taip sutvarkyta, kad visas dienos ir nakties būvis būtų pašvęstas Dievo šlovinimui. Taisyklingai atliekama kunigų ar kitų bažnytinės institucijos įpareigotų tai daryti asmenų arba drauge su kunigu nustatytu būdu besimeldžiančių tikinčių, ši nuostabi šlovinimo giesmė tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir jo Kūno malda Tėvui.

85. Taigi visi, kurie šiuo būdu meldžiasi, ir atlieka Bažnyčios pareigą, ir dalyvauja visoje Kristaus Sužadėtinės garbėje, nes, giedodami Dievui šlovės giesmę, Motinos Bažnyčios vardu stovi priešais jo sostą.

Dievo tarnybos pastoracinė vertė

86. Juo giliau pastoracijos darbą atlieką kunigai bus įsisąmoninę jiems skirtąjį Pauliaus raginimą: „Nuolat melskitės“ (1 Tes 5, 17), juo uoliau jie šlovins Dievą Valandų malda. Juk tik Viešpats gali vainikuoti jų darbo pastangas sėkme ir gausa, nes yra pasakęs: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15, 5). Todėl apaštalai, paskirdami diakonus, kalbėjo: „Mes gi pasiliksime prie maldos ir žodžio tarnavimo“ (Apd 6, 4).

87. Idant esamomis aplinkybėmis kunigai ir kiti Bažnyčios nariai galėtų geriau ir tobuliau atlikti Dievo tarnybą, Šventasis Susirinkimas, tęsdamas Apaštalų Sosto sėkmingai pradėtą atnaujinimą, dėl tarnybos pagal Romos apeigas nutarė paskelbti štai ką.

Valandų tradicinės tvarkos peržiūrėjimas

88. Kadangi brevijoriaus tikslas yra dienos pašventinimas, tradicinė Valandų tvarka tebūnie taip atnaujinta, kad jos, kiek įmanoma, atitiktų tikrąjį dienos laiką ir drauge būtų atsižvelgta į šiandienio gyvenimo sąlygas, ypač tų, kurie atlieka apaštalavimo darbą.

89. Taigi, atnaujinant brevijorių, tebūna laikomasi šių nuostatų:

a) Rytmetinė [Laudes] kaip ryto malda ir Vakarinė [Vesperae] kaip vakaro malda, pagal garbingą visuotinės Bažnyčios tradiciją laikomos kasdienių pamaldų ašigaliais, turi būti pagrindinės ir atitinkamai švenčiamos;

b) Naktinė [Completorium] tebūna taip atnaujinta, kad gerai tiktų dienos pabaigai;

c) Aušrine [Matutinum] vadinama valanda, atliekama chore [in choro], turi išlaikyti naktinio garbinimo pobūdį, tačiau tebūnie taip pritaikyta, kad galėtų būti kalbama kiekvienu dienos metu ir kad joje būtų mažiau psalmių ir ilgesni skaitiniai;

d) Prima panaikinama;

e) Mažosios valandos – Tercija, Seksta ir Nona tebūna paliekamos. Atliekant jas ne chore, leidžiama iš trijų pasirinkti vieną, labiau atitinkančią dienos laiką.

Dievo tarnyba – maldingumo versmė

90. Dievo tarnyba kaip vieša Bažnyčios malda yra maldingumo šaltinis ir asmeninės maldos penas. Todėl kunigai ir visi joje dalyvaujantieji raginami Viešpatyje atlikti ją taip, kad širdis atitiktų žodžius. Idant sėkmingiau tai vyktų, teįgyja jie geresnį liturgijos ir Biblijos, ypač psalmių, pažinimą.

Atnaujinimą vykdant, šimtmečius išgyvenęs garbingas Romos brevijoriaus lobynas tebūna taip pritaikytas, kad juo galėtų plačiau ir lengviau pasinaudoti visi, kuriems jis patikėtas.

Psalmių išdėstymas

91. Kad tikrai būtų galima laikytis 89 sk. nustatytosios valandų tvarkos, psalmės išskirstytinos nebe per savaitę, bet per ilgesnį laikotarpį.

Sėkmingai pradėtas Psalmyno peržiūrėjimo darbas tebūnie kuo greičiau užbaigtas, paisant krikščioniškosios lotynų kalbos stiliaus, liturginės vartosenos ir giedojimo reikalavimų bei visos lotyniškosios Bažnyčios tradicijos.

Skaitinių sutvarkymas

92. Skaitiniams galioja šios taisyklės:

a) Šventojo Rašto skaitiniai tebūnie taip sutvarkyti, kad gausesni Dievo žodžio turtai būtų lengviau prieinami;

b) skaitiniai iš Bažnyčios Tėvų, mokytojų ir rašytojų veikalų tebūna geriau atrinkti;

c) šventųjų kentėjimų ar gyvenimo aprašymai teatitinka istorinę tikrovę.

Himnų peržiūrėjimas

93. Himnams, kiek tai atrodys priimtina, tebūnie grąžinta senoji forma, pašalinant arba pakeičiant tai, kas dvelkia mitologija arba mažiau derinasi su krikščioniškuoju maldingumu. Taip pat, jei reikia, tebūna iš himnų lobyno jų paimta daugiau.

Valandų recitavimo laikas

94. Norint iš tikrųjų pašventinti dieną ir iš pačių Valandų recitavimo pasisemti dvasinių vaisių, atskiras jo valandas geriau recituoti tokiu laiku, kuris labiausiai artimas tikrajam kiekvienos kanoninės valandos laikui.

Dievo tarnybos pareiga

95. Bendruomenės, turinčios choro pareigą, be konventinių Mišių, privalo kasdien švęsti Dievo tarnybą chore šitaip:

a) kanauninkų, vyrų vienuolių ir seserų vienuolių ordinai, taip kiti reguliniai ordinai, įpareigoti chorui teisės ar savo konstitucijų, – visą tarnybą;

b) katedrų ir kapitulinių bažnyčių kapitulos – tas tarnybos dalis, kurias įpareigoja bendroji arba dalinė teisė;

c) tačiau visose bendruomenėse nariai, arba gavę aukštesniuosius šventimus, arba davę iškilminguosius įžadus, išskyrus konversus, privalo pavieniui kalbėti tas kanonines valandas, kurių neatlieka chore.

96. Aukštesniųjų šventimų dvasininkai, neturintys choro pareigos, privalo kasdien, kartu arba pavieniui atlikti visą tarnybą, laikydamiesi 89 sk. nuostatų.

97. Rubrikose tebūna nurodyta, kaip Dievo tarnybą galima pakeisti liturginiais veiksmais.

Ypatingais atvejais ir dėl svarbios priežasties ordinarai gali visiškai ar dalinai atleisti savo valdinius nuo Dievo tarnybos arba leisti ją pakeisti kuo nors kitu.

Dievogarba vienuolijose

98. Bet kurio tobulumo instituto nariai, atlikdami savo konstitucijų įsakytą kurią nors tarnybos dalį, įsijungia į viešąją Bažnyčios maldą.

Taip pat į viešąją Bažnyčios maldą įsijungia konstitucijų įpareigotieji kalbėti kokias nors „mažąsias valandas“, jei jos savo sandara panašios į Dievo tarnybą ir reikiamai patvirtintos.

Bendras recitavimas

99.Kadangi Dievo tarnyba yra viešai garbinančios Dievą Bažnyčios, arba viso mistinio Kūno, balsas, choro pareigos neturintiems dvasininkams, ypač kartu gyvenantiems arba draugėn susirenkantiems kunigams patartina bent dalį Dievo tarnybos kalbėti bendrai.

Visi, atliekantys tarnybą arba chore, arba tiesiog kartu, teatlieka jiems pavestas pareigas kuo tobuliausiai tiek vidiniu pamaldumu, tiek išorine laikysena.

Jei aplinkybės leidžia, chore ar tiesiog drauge atliekamą tarnybą geriausia giedoti.

Tikinčiųjų dalyvavimas

100. Sielų ganytojai tepasirūpina, kad pagrindinės valandos, ypač Vakarinė, sekmadieniais ir iškilmingųjų švenčių dienomis būtų drauge švenčiamos bažnyčioje. Patartina ir pasauliečiams recituoti Dievo tarnybą arba su kunigais, arba vieniems susirinkus, arba net pavieniui.

Kalba

101. § 1. Pagal šimtametę lotynų apeigų tradiciją Dievo tarnyboje dvasininkai turi išlaikyti lotynų kalbą, tačiau pavieniais atvejais dvasininkams, kuriems lotynų kalba labai kliudo tinkamai atlikti Dievo tarnybą, ordinaras gali leisti naudotis vertimu į gimtąją kalbą, atliktu 36 sk. nuostatų.

§ 2. Vienuolėms ir tobulumo institutų nariams, tiek vyrams ne dvasininkams, tiek moterims, kompetentingas vyresnysis gali leisti Dievo tarnyboje, atliekamoje net chore, vartoti gimtąją kalbą, jei vertimas yra patvirtintas.

§ 3. Kiekvienas dvasininkas, kuriam uždėta Dievo tarnybos pareiga, atlieka ją, švęsdamas gimtąja kalba su tikinčiaisiais arba § 2 minimais asmenimis, jei tik vertimo tekstas yra patvirtintas.

Penktas skyrius. LITURGINIAI METAI

Liturginių metų prasmė

102. Mylinti Motina Bažnyčia yra įsitikinusi nustatytomis metų dienomis turinti su pagarba minėti išganomąją veiklą, atliktą jos dieviškojo Sužadėtinio. Kiekvieną savaitę Viešpaties diena pavadintą dieną ji mini Viešpaties prisikėlimą, kurį dar kartą per metus kartu su palaiminga kančia švenčia didžiąja Velykų iškilme.

Per metus ji išskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Sekminių, iki su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties atėjimo.

Taip minėdama atpirkimo slėpinius, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės.

103. Švęsdama šį metinį Kristaus slėpinių ciklą, Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati.

104. Be to, į šį metinį ciklą Bažnyčia yra įtraukusi dienas, kuriomis minimi kankiniai ir kiti šventieji, įvairiopos Dievo malonės iškelti tobulybėn ir jau pasiekę amžinąjį išganymą, danguje tobulai šlovinantys Dievą ir užtariantys mus. Jų gimimu šventumui ji skelbia juose velykinį slėpinį šiuose šventuosiuose, kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo, rodo tikintiesiems jų pavyzdį, visus per Kristų patraukiantį prie Tėvo, ir per jų nuopelnus išprašo Dievo malonių.

105. Pagaliau įvairiais metų laikais pagal tradicinę tvarką Bažnyčia ugdo tikinčiuosius dvasios ir kūno pratybomis, pamokymais, malda, atgaila ir gailestingais darbais.

Todėl Šventasis Susirinkimas nutaria štai ką.

Sekmadienio vertė

106. Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena. Šią dieną krikščionys privalo susirinkti draugėn, idant, klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijos slėpinyje, galėtų paminėti Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkoti Dievui, kuris „atgimdė mus gyvajai vilčiai Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų... “ (1 Pt 1, 3). Todėl, rūpinantis tikinčiųjų pamaldumu, sekmadienis tebūnie pabrėžtinai švenčiamas kaip pirmapradė šventė, turinti drauge tapti džiaugsmo ir poilsio diena. Kitos šventės, išskyrus pačias reikšmingiausias, neturi būti laikomos už jį svarbesnėmis, nes sekmadienis yra visų liturginių metų pagrindas ir branduolys.

Liturginių metų peržiūrėjimas

107. Liturginiai metai tebūnie taip pertvarkyti, kad su šventais metų laikais susiję tradiciniai papročiai ir tvarka būtų išlaikyti arba atkurti mūsų laikų sąlygomis, išsaugant jų pirminį pobūdį deramam tikinčiųjų pamaldumo ugdymui, švenčiant krikščionių atpirkimo slėpinius ir ypač Velykų slėpinį. Esant reikalui ką nors priderinti prie vietos sąlygų, tai darytina laikantis 39 ir 40 sk. nuostatų.

108. Tikinčiųjų sielos pirmiausia tebūnie kreipiamos į Viešpaties šventes, kuriomis per metus švenčiami išganymo slėpiniai. Todėl bažnytinių metų laikų šventės [Proprium de Tempore] teužima joms prideramą vietą, svarbesnę už šventųjų dienas, idant būtų tinkamai švenčiamas ištisas išganymo slėpinių ciklas.

Gavėnia

109. Dvigubas gavėnios laiko kaip krikšto priminimo arba pasirengimo jam ir kaip atgailos pobūdis, skatinantis tikinčiuosius uoliau klausytis Dievo žodžio bei atsidėti maldai ir šitaip nuteikiantis švęsti Velykų slėpinį, tebūnie aiškiau nušviestas liturgijoje bei liturginėje katechezėje. Todėl:

a) gavėnios liturgijoje gausiau tebūnie panaudojami jai būdingi krikšto elementai, o esant reikalui ir atnaujinami ankstyvesnės tradicijos elementai;

b) tas pat pasakytina apie atgailos elementus. Per katechezę tikintiesiems tebūnie pabrėžiami visuomeniniai nuodėmės padariniai ir tikroji atgailos esmė – nuodėmės kaip Dievo įžeidimo atmetimas. Taip pat tebūnie iškeliamas Bažnyčios vaidmuo atgailos vyksme ir raginama melstis už nusidėjėlius.

110. Gavėnios laiko atgaila tebūnie ne tik vidinė bei individuali, bet ir išorinė bei vieša. Atgailos veiksmai pagal mūsų epochos ir įvairių regionų galimybes tebūnie puoselėjami ir skatinami 22 sk. minimos vadovybės.

Kiekvienu atveju visur tebūnie šventai laikomasi Velykų pasninko Viešpaties kančios ir mirties penktadienį, o jei galima, ir Didįjį šeštadienį, kad į Viešpaties prisikėlimo džiaugsmą būtų žengiama pakilia ir imlia dvasia.

Šventųjų šventės

111. Laikydamasi tradicijos, Bažnyčia lenkia galvą prieš šventuosius ir gerbia tikras jų relikvijas bei paveikslus. Šventųjų šventės skelbia Kristaus įstabius darbus per jo tarnus ir rodo tikintiesiems sektinus pavyzdžius.

Idant šventųjų šventės nenustelbtų pačių atpirkimo slėpinių minėjimo, daugelis jų tebūnie paliekamos švęsti atskiroms Bažnyčioms, tautoms arba vienuoliškoms šeimoms. Visai Bažnyčiai tebūnie skiriamos tik tos, kuriose minimi tikrai visuotinės reikšmės šventieji.

Šeštas skyrius. BAŽNYTINĖ MUZIKA

Bažnytinės muzikos kilnumas

112. Bažnyčios muzikinė tradicija yra neįkainojamos vertės turtas, pranokstantis kitas meno formas ypač dėl to, kad šventa giesmė, sujungta su žodžiais, yra būtina arba neatskirtina iškilmingosios liturgijos dalis.

Šventąjį giedojimą yra išgyrę ir Šventasis Raštas [42], ir Bažnyčios šventieji Tėvai, ir popiežiai, pastaruoju laiku, pradedant šv. Pijumi X, pabrėžtinai nušvietę, kaip bažnytinė muzika padeda tarnauti Viešpačiui.

Todėl bažnytinė muzika bus juo šventesnė, juo glaudžiau bus susieta su liturgijos vyksmu, tiek maloniau išreikšdama maldą, tiek palaikydama vieningumą, tiek turtindama šventąsias apeigas didesniu iškilmingumu. Bažnyčia pritaria visoms tikrojo meno formoms, pasižyminčioms reikiamomis savybėmis, ir panaudoja jas Dievo kultui.

Šventasis Susirinkimas, laikydamasis Bažnyčios tradicijos ir drausmės nuostatų bei reikalavimų ir paisydamas bažnytinės muzikos tikslo – šlovinti Dievą ir šventinti žmones, nutaria štai ką.

Iškilmingoji liturgija

113. Liturginis veiksmas įgauna kilnumo, kai iškilmingai švenčiant Dievo pamaldas giedama, įsiterpiant įšventintiems tarnautojams ir veikliai dalyvaujant tikintiesiems.

Dėl kalbos vartojimo tebūnie laikomasi 36 sk., dėl Mišių – 54 sk., dėl sakramentų – 63 sk., dėl Dievo tarnybos – 101 sk. nurodymų.

114. Bažnytinės muzikos turtai tebūnie kuo rūpestingiausiai saugomi ir puoselėjami. Tebūnie nuolat ugdomos scholae cantorum, ypač prie katedrų bažnyčių. Vyskupai ir kiti sielų ganytojai uoliai tesirūpina, kad į visus šventuosius veiksmus, atliekamus giedant, kaip pridera galėtų veikliai įsijungti visi tikintieji pagal 28 ir 30 sk. nuostatas.

Muzikinis švietimas

115. Tebūnie didžiai vertinamas muzikinis parengimas ir lavinimasis seminarijose, abiejų lyčių vienuolių noviciatuose ir studijų namuose, taip pat kitose katalikų institucijose bei mokyklose. Idant būtų laiduotas šis švietimas, tebūnie rūpestingai rengiami bažnytinės muzikos mokytojai.

Taip pat patartina, kur galima, steigti aukštesniuosius bažnytinės muzikos institutus.

Muzikai ir giedotojai, ypač vaikai, taip pat turi gauti gerą liturginį išsilavinimą.

Grigališkasis ir polifoninis giedojimas

116. Grigališkąjį giedojimą Bažnyčia laiko būdingu Romos liturgijai. Todėl, kai kitkas nekliudo, jam tebūnie skiriama pagrindinė vieta liturginiuose veiksmuose.

Tačiau iš pamaldų jokiu būdu nešalintina kitų rūšių bažnytinės muzika, ypač polifoninės, jei tik ji atitinka liturginio veiksmo dvasią, kaip nustatyta 30 sk.

Grigališkojo giedojimo knygų leidyba

117. Tebūnie baigtas rengti grigališkojo giedojimo knygų tipinis leidimas, be to, tebūnie pasirūpinta nauju, kritiškesniu, jau po šv. Pijaus X reformos išėjusių knygų leidimu.

Taip pat dera parengti ir išleisti paprastesnių melodijų mažesnėms bažnyčioms.

Liaudiškasis giedojimas

118. Tebūnie sumaniai puoselėjamas liaudiškasis religinis giedojimas, kad per pamaldas bei apeigas ir per pačius liturginius veiksmus, laikantis rubrikų nuostatų ir nurodymų, galėtų skambėti tikinčiųjų balsai.

Bažnytinė muzika misijų kraštuose

119. Kadangi kai kuriuose, ypač misijų regionuose, esti tautų su savitomis muzikos tradicijomis, labai reikšmingomis jų religiniam ir visuomeniniam gyvenimui, šiai muzikai tebūnie rodoma derama pagarba ir skiriama tinkama vieta, lavinant jų religinę sąmonę ir kultą pritaikant prie jų polinkių, apeigas, vadovaujantis 39 ir 40 sk.

Todėl mokant misionierius muzikos, tebūnie uoliai rūpinamasi, kad jie kiek galėdami geriau pajėgtų puoselėti tų tautų tradicinę muziką mokyklose ir šventuose veiksmuose.

Vargonai ir kiti muzikos instrumentai

120. Lotyniškojoje Bažnyčioje tebūnie aukštai vertinami vamzdiniai vargonai kaip tradicinis muzikos instrumentas, kurio garsai pajėgia įstabiai padidinti Bažnyčios apeigų žavumą ir galingai kelti dvasią į Dievą ir dangų.

Kompetentingos regiono vadovybės sprendimu ir sutikimu, kaip numatyta 22 sk. § 2, 37 ir 40 sk., Dievo kultui leidžiama naudoti ir kitus instrumentus, jei jie tinka arba gali būti pritaikyti šventam vartojimui ir jei derinasi su šventovės kilnumu ir tikrai kelia tikinčiųjų dvasią.

Kompozitorių misija

121. Krikščioniškąja dvasia gyveną kompozitoriai tesijaučia esą pašaukti plėtoti bažnytinę muziką ir turtinti jos lobyną.

Tekuria jie tikros bažnytinės muzikos savybėmis pasižyminčias melodijas, tinkančias ne tik didelėms, bet ir mažesnėms scholae cantorum, skatinančias viso tikinčiųjų sambūrio veiklų dalyvavimą.

Bažnytiniam giedojimui skirtieji tekstai tesiderina su katalikybės mokymu ir pirmiausia tebūna imami iš Šventojo Rašto ir liturgijos šaltinių.

Septintas skyrius. BAŽNYTINĖ DAILĖ IR BAŽNYTINIAI REIKMENYS

Bažnytinės dailės kilnumas

122. Prie kilniausių žmogaus kūrybinės dvasios reiškimosi būdų visai pagrįstai priskiriama dailė, ypač religinė dailė ir jos viršūnė – bažnytinė dailė. Dėl savo prigimties ji linksta tam tikru būdu žmogiškais kūriniais išreikšti begalinį Dievo grožį ir juo labiau didinti jo garbę bei šlovę, siekdama ne ko kita, kaip kuo labiau prisidėti prie žmonių dvasios maldingo atsigręžimo į Dievą.

Todėl Motina Maitintoja Bažnyčia visada buvo tikrosios dailės draugė ir nuolatos ieškojo jo kilnios pagalbos, ypač tam, kad šventojo kulto daiktai būtų iš tiesų tinkami, dailūs ir gražūs, išreiškiantys ir simbolizuojantys aukštesniąją tikrovę, nuolatos ugdė dailininkus. Be to, Bažnyčia visada pagrįstai save laikė vertintoja, sprendžiančia, kurie dailininkų kūriniai derinasi su tikėjimu, pamaldumu bei religinės tradicijos reikalavimais ir tinka šventam naudojimui.

Ypač uoliai Bažnyčia rūpinosi, kad bažnytiniai reikmenys kilniai ir patraukliai tarnautų kulto grožiui, priimdama tiek medžiagos, tiek formos, tiek puošybos pakeitimus, ilgainiui atnešė technikos pažanga.

Todėl Tėvai šiais klausimais nutarė štai ką.

Dailės stiliai

123. Bažnyčia nė vieno dailės stiliaus nelaikė sau būdingu, bet, atsižvelgdama į tautų būdą bei sąlygas ir į įvairių apeigų reikalavimus, priėmė kiekvieno laikotarpio formas ir šitaip per šimtmečius sukrovė visokeriopai saugotiną dailės lobyną. Tebūnie leista nekliudomai reikštis Bažnyčioje ir mūsų laikų visų tautų bei šalių dailei, jei tik ji su derama pagarba ir taurumu tarnauja bažnytiniams pastatams ir šventoms apeigoms, idant šitaip galėtų savo balsu įsijungti į tą nuostabią garbės giesmę, kurią katalikų tikėjimui praėjusiais amžiais giedojo iškiliausi kūrėjai.

124. Globodami ir skatindami tikrąją bažnytinę dailę, ordinarai tegul labiau atsižvelgia į kilnų grožį, negu vien į prabangą. Tai tinka ir bažnytiniams drabužiams bei reikmenims.

Vyskupai tesirūpina, kad į Dievo namus ir kitas šventas vietas nebūtų įsileidžiama dailės kūrinių, prieštaraujančių tikėjimui, dorai arba krikščioniškajam pamaldumui ir įžeidžiančių tikrąjį religinį jausmą formų iškraipymu arba meniškumo stoka, menkavertiškumu ir imitacija.

Statant bažnytinius pastatus, tebūna stropiai rūpinamasi, kad jie tiktų liturginiams veiksmams atlikti ir skatintų veiklų tikinčiųjų dalyvavimą.

Šventieji paveikslai

125. Tebūna tvirtai laikomasi praktikos bažnyčiose laikyti tikinčiųjų gerbtinus šventus paveikslus, tačiau jie išstatytini saikingai ir tvarkingai, kad nestulbintų krikščioniškosios liaudies ir nenuolaidžiautų neteisingam maldingumui.

126. Spręsdami apie meno kūrinius, vietos ordinarai teatsiklausia vyskupijos bažnytinės dailės komisijos, o reikalui esant ir kitų tikrai patyrusių asmenų bei 44, 45 ir 46 sk. minimų komisijų.

Ordinarai uoliai tesirūpina, kad bažnytiniai reikmenys ir vertingi kūriniai bei Dievo namų puošyba nebūtų gadinama arba naikinama.

Dailininkų ugdymas

127. Vyskupai patys arba per gabius, išmanančius ir mėgstančius dailę kunigus tesirūpina, kad menininkai persiimtų bažnytinio meno ir šventos liturgijos dvasia.

Be to, tose vietovėse, kur tai atrodo pravartu, dailininkų ugdymui patartina steigti bažnytinės dailės mokyklas arba akademijas.

Tačiau visi dailininkai, savo talento vedami norintys tarnauti Dievo garbei šventojoje Bažnyčioje, visada teatmena, jog tai susiję su savotišku šventu Kūrėjo sekimu ir su kūryba, skirta katalikų kultui, tikinčiųjų dvasiniam ugdymui, jų pamaldumui bei religiniam lavinimui.

Teisės nuostatų dėl bažnytinės dailės peržiūrėjimas

128. Laikantis 25 sk. nuostatų, drauge su liturginėmis knygomis tebūnie kuo greičiau peržiūrėti bažnytiniai kanonai bei statutai dėl šventojo kulto daiktų išorinės įrangos, ypač dėl bažnytinių pastatų orios ir tinkamos konstrukscijos, altorių formos ir sandaros, eucharistinio tabernakulio iškilmingumo, vietos ir saugumo, krikštyklos tinkamumo ir garbingumo, taip pat tinkamo šventų paveikslų, puošybos ir ornamentikos panaudojimo; kas pasirodytų sunkiau suderinama su atnaujinta liturgija, tebūnie pataisyta arba panaikinta, o kas su ja dera, tebūnie palikta arba įvesta.

Teritoriniams vyskupų susirinkimams suteikiama galimybė šioje srityje, ypač dėl bažnytinių reikmenų ir drabužių medžiagos bei formos, prisitaikyti prie vietos reikmių ir papročių, pagal šios Konstitucijos 22 sk.

Klierikų švietimas

129. Per filosofijos ir teologijos studijas klierikams tebūnie dėstoma ir bažnytinės dailės istorija bei raida, taip pat sveiki principai, kuriais turi remtis bažnytinės dailės kūriniai, idant jie išmoktų branginti bei saugoti garbingus Bažnyčios paminklus ir sugebėtų deramai patarti kuriantiems dailininkams.

Pontifikalijos

130. Dera, kad pontifikalijų dėvėjimas būtų rezervuotas tiems bažnytiniams asmenims, kurie arba yra vyskupai, arba priklauso kuriai nors ypatingai jurisdikcijai.

PRIEDAS. ŠVENTOJO VISUOTINIO VATIKANO II SUSIRINKIMO DEKLARACIJA DĖL KALENDORIAUS PERŽIŪRĖJIMO

Šventasis Visuotinis Vatikano II Susirinkimas, atsižvelgdamas į daugelio pageidavimus, kad Velykos būtų švenčiamos nustatytą sekmadienį ir kad būtų įvestas nekintamas kalendorius, rūpestingai apsvarstęs visa, kas galėtų išplaukti iš naujo kalendoriaus įvedimo, pareiškia:

1. Šventasis Susirinkimas neprieštarauja, kad Velykų šventei būtų skirtas visada tas pats Grigaliaus kalendoriaus sekmadienis, jei pritartų tie, kuriems tai rūpi, ypač nuo Apaštalų Sosto bendrystės atsiskyrusieji broliai.

2. Šventasis Susirinkimas taip pat pareiškia neprieštaraująs bandymams pasaulietinėje visuomenėje įvesti nekintamą kalendorių.

Tačiau iš įvairių sistemų, sumanytų nekintamam kalendoriui pasaulietinėje visuomenėje įvesti, Bažnyčia neprieštarauja tik toms, kuriose palaikoma ir išlieka septynių dienų savaitė su sekmadieniu, neįterpiant tarp savaičių jokios dienos, kad nebūtų pažeista savaičių seka, nebent iškiltų labai svarbių priežasčių, apie kurias turės spręsti Apaštalų Sostas.

IŠNAŠOS

[1] IX sekmadienio po Sekminių atnašų malda.

[2] Plg. Žyd 13, 14.

[3] Plg. Ef 2, 21–22.

[4] Plg. Ef 4, 13.

[5] Plg. Iz 11, 12.

[6] Plg. Jn 11, 52.

[7] Plg. Jn 10, 16.

[8] Plg. Iz 61, 1; Lk 4, 18.

[9] S. Ignatius M. Ad Ephesios, 7, 2 // Funk I, 218.

[10] Plg. 1 Tim 2, 5.

[11] Sacramentarium Veronense (Leonianum) // Mohlberg, Roma, 1956, 1265, p. 162.

[12] Romos mišiolas, Velykų prefacija.

[13] Plg. Romos mišiolas, Didžiojo šeštadienio malda po antrojo skaitinio (iki Didžiosios savaitės reformos).

[14] Plg. Mk 16, 15.

[15] Plg. Apd 26, 18.

[16] Plg. Rom 6, 4; Ef 2, 6; Kol 3, 1; 2 Tim 2, 11.

[17] Plg. Jn 4, 23.

[18] Plg. 1 Kor 11, 26.

[19] Tridento Susirinkimas. Sesija 13 (1551 10 11), Dekr. De ss. Eucharist., sk. 5 // Conc. Trid. Diariorum, Actorum, Epistolarum, Tractatuum nova collectio / Ed. Soc. Goerresiana, t. VII. Actorum pars IV, Friburgi Brisgoviae, 1961, p. 202.

[20] Tas pats. Sesija 22 (1562 09 17), Dekr. De ss. Missae sacrif., sk. 2 // Conc. Trid. Ibid., t. VIII. Actorum pars V, Friburgi Brisgoviae, 1919, p. 960.

[21] Plg. S. Augustinus. In Io. Evang. Tract. VI, 1, 7 // PL 35, 1428.

[22] Plg. Apr 21, 2; Kol 3, 1; Žyd 8, 2.

[23] Plg. Fil 3, 20; Kol 3, 4.

[24] Plg. Jn 17, 3; Lk 24, 27; Apd 2, 38.

[25] Plg. Mt 28, 20.

[26] Velykų išvakarių ir sekmadienio malda po Komunijos.

[27] Velykų savaitės antradienio Mišių malda.

[28] Plg. 2 Kor 6, 1.

[29] Plg. Mt 6, 6.

[30] Plg. 1 Tes 5, 17.

[31] Plg. 2 Kor 4, 10–11.

[32] Sekminių savaitės pirmadienio atnašų malda.

[33] S. Cyprianus. De cath. eccl. unitate, 7 // CSEL (Hartel) III, 1, 215–216. – Plg. Id. Epist. 66, 8, 3 // ed. cit., III, 2, 732–733.

[34] Plg. Tridento Susirinkimas. Sesija 22 (1562 09 17), Dekr. De ss. Missae sacrif., sk. 8 // Conc. Trid. Ibid., VIII, 961.

[35] Plg. S. Ignatius M. Ad Magn. 7; Ad Phil. 4; Ad Smyrn. 8 // Funk I, 236, 266, 281.

[36] Plg. S. Augustinus. In Io. Evang. Tract. XXVI, VI, 13 // PL 35, 1613.

[37] Romos brevijorius, Kristaus Kūno šventės antrųjų mišparų Magnificat priegiesmis.

[38] Plg. S. Cyrillus Alex. Comment. in Io. Evang., lib. XI, cap. XI–XII // PG 74, 557–564.

[39] Plg. 1 Tim 2, 1–2.

[40] Plg. Tridento Susirinkimas. Sesija 21 (1562 07 16), Doctrina de Communione sub utraque specie et parvulorum, sk. 1–3 // Conc. Trid. Ibid., VIII, 698–699.

[41] Plg. Tas pats. Sesija 24 (1563 11 11), De reformatione, sk. 8 // Conc. Trid. Ibid., IX. Actorum pars VI, Friburgi Brisgoviae, 1924, p. 969. – Plg. Romos apeigynas, tit. VIII, sk. II, 6.

[42] Plg. Ef 5, 19; Kol 3, 16.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 62
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/susirinkimai/vatikano_ii/konstitucijos/sacrosanctum-concilium
Paskelbta: 2014-03-31 16:51:50 | Patikslinta 2019-11-18 19:49:12.