Pratarmė

1. „Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip Geroji Naujiena“ (1 Pt 1, 25; plg. Iz 40, 8). Sulig šia Petro pirmojo laiško ištara, kurioje pratęsiami pranašo Izaijo žodžiai, atsiduriame priešais Dievo, apreiškiančio save per savo žodžio dovaną, slėpinį. Šis per amžius išliekantis žodis įžengė į laiką. Dievas savo amžinąjį Žodį ištarė žmogišku būdu; jo Žodis „tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Tai – geroji naujiena. Toks skelbimas pasiekė mūsų laikus per šimtmečius. 12-oji eilinė generalinė Vyskupų sinodo asamblėja, vykusi Vatikane 2008 m. spalio 5–26 d., gvildeno temą „Dievo žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Tai buvo gili susitikimo su Kristumi, Dievo Žodžiu, esančiu visur, kur du ar trys susirinkę jo vardu (plg. Mt 18, 20), patirtis. Šiuo posinodiniu apaštališkuoju paraginimu noriai atsiliepiu į Sinodo tėvų prašymą visai Dievo tautai perteikti šiame susirinkime aikštėn iškilusius turtus ir bendru darbu suformuluotus nurodymus [1]. Atsižvelgdamas į tai, čia norėčiau apibendrinti Sinodo darbo vaisius, prieš akis turėdamas šiuos dokumentus: Lineamenta, Instrumentum laboris, Relationes ante ir post disceptationem, pranešimų tekstus, ir perskaitytus posėdžių salėje, ir pateiktus in scriptis, darbo grupių ir diskusijų pranešimus, baigiamąją žinią Dievo tautai ir pirmiausia kelis apibrėžtus pasiūlymus (Propositiones), kuriuos Sinodo tėvai laikė itin reikšmingais. Tai darydamas nurodysiu kelias pagrindines kryptis, kaip Bažnyčios gyvenime iš naujo atrasti Dievo žodį, nuolatinio atsinaujinimo šaltinį, sykiu puoselėdamas viltį, kad jis vis labiau taps visos bažnytinės veiklos šerdimi.

Kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas

2. Iš pradžių norėčiau priminti atnaujinto susitikimo su Viešpačiu Jėzumi grožį ir žavesį, jaustą Sinodo generalinės asamblėjos dienomis. Todėl Sinodo tėvų vardu į visus tikinčiuosius kreipiuosi Jono pirmojo laiško žodžiais: „Skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“ (1 Jn 1, 2–3). Apaštalas kalba apie gyvenimo žodžio girdėjimą, regėjimą, palytėjimą ir patyrimą (plg. 1 Jn 1, 1), nes pats gyvenimas apsireiškė Kristuje. O mes, pašaukti bendrauti su Dievu ir tarpusavyje, turime tą dovaną skelbti. Šioje kerigminėje perspektyvoje Sinodo generalinė asamblėja Bažnyčiai ir pasauliui paliudijo, koks gražus yra susitikimas su Dievo žodžiu bažnytinėje bendrystėje. Todėl visi tikintieji raginti iš naujo atrasti asmeninį ir bendruomeninį susitikimą su Kristumi, regimu tapusiu gyvenimo Žodžiu, ir Jį skelbti, kad dieviškojo gyvenimo dovana, bendrystė, kuo labiau pasklistų po pasaulį. Dalyvauti Dievo, Meilės Trejybės, gyvenime išties yra „tobulas džiaugsmas“ (plg. 1 Jn 1, 4), o Bažnyčiai – dovana ir būtina užduotis perteikti iš susitikimo su Kristaus asmeniu, tarp mūsų čia ir dabar esančiu Dievo Žodžiu, kylantį džiaugsmą. Pasaulyje, kur Dievas dažnai laikomas nereikalingu ar svetimu, mes, lygiai kaip Petras, išpažįstame, kad tik jis turi „amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Nėra didesnio prioriteto už šį: atverti šiandieniams žmonėms prieigą prie Dievo, kuris kalba ir dovanoja savo meilę, kad apsčiai turėtume gyvenimo (plg. Jn 10, 10).

Nuo Dei Verbum prie Sinodo apie Dievo žodį

3. Suvokiame, kad 12-ojo eilinio Vyskupų sinodo generalinės asamblėjos tema tam tikra prasme yra krikščioniškojo gyvenimo šerdis ir artima ankstesnių sinodinių asamblėjų apie Eucharistiją kaip gyvenimo versmę ir viršūnę ir apie Bažnyčios misiją temoms. Bažnyčia iš tiesų remiasi Dievo žodžiu, iš jo gimsta ir juo gyvena [2]. Dievo tauta visais savo istorijos amžiais sėmėsi iš jo jėgų, o ir bažnytinė bendruomenė auga Dievo žodžio klausydamasi, jį švęsdama ir studijuodama. Reikia pripažinti, pastaraisiais dešimtmečiais jautrumas šiai temai padidėjo, ypač tai taikytina krikščioniškajam Apreiškimui, gyvajai Tradicijai ir Šventajam Raštui. Galima sakyti, jog nuo popiežiaus Leono XIII pontifikato daugėjo pastangų siekiant padėti geriau suvokti Dievo žodžio ir biblinių studijų reikšmę Bažnyčios gyvenime [3]. Jas vainikavo Vatikano II Susirinkimas, pirmiausia dogminės konstitucijos apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum paskelbimas. Ji yra svarbi gairė Bažnyčios kelyje: „Sinodo tėvai <...> dėkinga širdimi pripažįsta didžiulę naudą, kurią šis dokumentas davė Bažnyčios gyvenimui egzegetiniu, teologiniu, dvasiniu, pastoraciniu ir ekumeniniu lygmeniu“ [4]. Per tuos metus daug geriau imtas suvokti „Apreiškimo trejybinis ir išganymo istorijos horizontas“ [5], kuriame Kristus pripažįstamas „viso Apreiškimo tarpininku ir drauge pilnatve“ [6]. Bažnyčia nenuilstamai kiekvienai kartai išpažįsta, kad „pačiu savo buvimu ir pasirodymu, žodžiais ir darbais, ženklais ir stebuklais, ypač mirtimi ir garbingu prisikėlimu iš numirusių ir pagaliau Šventosios Dvasios atsiuntimu jis galutinai baigia Apreiškimą“ [7].

Visiems žinoma, kad dogminė konstitucija Dei Verbum labai paskatino iš naujo atrasti Dievo žodį Bažnyčios gyvenime, teologiškai apmąstyti Dievo Apreiškimą ir studijuoti Šventąjį Raštą. Per pastaruosius keturiasdešimt metų šiais klausimais nemažai pareiškimų paskelbė ir Bažnyčios Magisteriumas [8]. Suvokdama būtinybę toliau eiti tuo keliu vadovaujama Šventosios Dvasios, Bažnyčia jautėsi šiuo Sinodo šventimu pašaukta dar nuodugniau gilintis į Dievo žodžio temą siekiant ir patikrinti, kaip įgyvendinami Susirinkimo nurodymai, ir atsiliepti į naujus iššūkius, laiko metamus tiems, kurie tiki į Kristų.

Vyskupų sinodas apie Dievo žodį

4. 12-ojoje Sinodo asamblėjoje vyskupai iš viso pasaulio susibūrė apie Dievo žodį ir asamblėjos viduryje simboliškai iškėlė Biblijos tekstą, kad iš naujo atrastų tai, ką kasdieniame gyvenime kyla grėsmė palaikyti savaime suprantamu dalyku – tai, kad Dievas kalba ir atsako į mūsų klausimus [9]. Drauge klausėmės Viešpaties žodžio ir jį šventėme. Vienas kitam pasakojome apie Viešpaties veikimą Dievo tautoje, dalijomės viltimis ir rūpesčiais. Visa tai leido suvokti, kad savo santykį su Dievo žodžiu galime pagilinti tiktai Bažnyčios „mes“ viduje, įsiklausydami į vienas kitą ir vienas kitą priimdami. Todėl esame dėkingi ir už bažnytinio gyvenimo įvairiose pasaulio dalyse liudijimus, nuskambėjusius per įvairius pranešimus Sinodo auloje. Ne mažiau jaudinantis dalykas buvo išgirsti broliškus delegatus, atsiliepusius į kvietimą dalyvauti sinodiniame susitikime. Galvoje pirmiausia turiu Jo Šventenybės Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Baltramiejaus I meditaciją, susilaukusią Sinodo tėvų didelio pripažinimo [10]. Be to, Vyskupų sinodas, tikėdamasis vertingo liudijimo apie žydų šventuosius raštus, kurie yra ir mūsų Šventojo Rašto dalis, pirmą kartą pakvietė ir vieną rabiną [11].

Tad kupini džiaugsmo ir dėkingumo galėjome konstatuoti, kad „Sekminės Bažnyčioje yra ir šiandien, t. y. kad ji kalba daugybe kalbų ir daro tai ne tik išoriškai, apimdama visas didžiąsias pasaulio kalbas, bet ir daug gilesne prasme: joje yra daugialypių Dievo ir pasaulio patyrimo būdų, gausybė kultūrų, ir kaip tik taip atsiskleidžia žmogaus būties platybė ir per tai – Dievo žodžio platybė“ [12]. Be to, konstatavome, kad Sekminės vis dar „kelyje“, vis dar nepasibaigusios: tebėra daug tautų, laukiančių, kol Dievo žodis bus paskelbtas jų kalba ir jų kultūroje.

Kaip galima užmiršti, kad per visą Sinodą mus lydėjo apaštalo Pauliaus liudijimas! Apvaizdos valia 12-oji eilinė generalinė asamblėja vyko kaip tik didžiajam tautų apaštalui jo 2000-ųjų gimimo metinių proga skirtais metais. Jo visa egzistencija buvo persunkta uolių pastangų skleisti Dievo žodį. Mūsų širdyse negali nesulaukti atgarsio jo jaudinantys žodžiai apie savo kaip Dievo žodžio skelbėjo misiją: „Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas“ (1 Kor 9, 23). „Aš nesigėdiju Evangelijos, – rašo jis Laiške romiečiams, – nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (1, 16). Apmąstydami Dievo žodį Bažnyčios gyvenime ir misijoje, negalime palikti nuošalyje Pauliaus ir jo gyvenimo, paskirto pasaulio tautoms skelbti Kristaus išganymą.

Jono evangelijos prologas kaip vadovas

5. Trokštu, kad per šį apaštališkąjį paraginimą Sinodo vaisiai veiksmingai paveiktų Bažnyčios gyvenimą – asmeninį santykį su Šventuoju Raštu, jo aiškinimą liturgijoje ir katechezėje, taip pat moksliniuose tyrimuose, kad Biblija neliktų praeities žodis, bet būtų išgyvenama kaip gyva ir aktuali. To siekdamas, Sinodo vaisius ketinu pateikti ir pagilinti nuolatos remdamasis Jono evangelijos prologu (Jn 1, 1–18), kuriame mums perteikiamas mūsų gyvenimo pagrindas: Žodis, nuo pradžios esantis pas Dievą, tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (plg. Jn 1, 14). Šis įstabus tekstas yra viso krikščioniškojo tikėjimo tekstas. Asmeninė susitikimo su Kristumi ir sekimo paskui jį patirtis Joną, tradicijos tapatinamą su „mokiniu, kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 13, 23; 20, 2; 21, 7.20), „nepajudinamai įtikino: Jėzus yra kūnu tapusi Dievo Išmintis, jis yra mariu žmogumi tapęs jo amžinasis Žodis“ [13]. Jis, kuris „pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8), tepadeda ir mums priglusti prie krūtinės Jėzaus (plg. Jn 13, 25), iš kurio šono ištekėjo kraujo ir vandens (plg. Jn 19, 34), Bažnyčios sakramentų simboliai. Sekdami apaštalo Jono ir kitų pavyzdžiu, leiskimės vedami Šventosios Dvasios, kad gebėtume vis labiau pamilti Dievo žodį.

Pirmoji dalis
VERBUM DEI

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas... Tas Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 1. 14)

Dievas, kuris kalba

Dievas dialoge

6. Biblinio Apreiškimo naujybė ta, kad Dievas leidžia save pažinti per dialogą, kurį trokšta su mumis plėtoti [14]. Dogminėje konstitucijoje Dei Verbum tai išreiškiama pripažįstant, kad „neregimasis Dievas iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams ir su jais kalbasi, norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“ [15]. Tačiau pasitenkindami vien konstatavimu, kad meilės kupinas Dievas mums prabyla, šventojo Jono prologo žinios liktume iki galo nesupratę. Iš tiesų Dievo Žodis, per kurį visa „atsirado“ (Jn 1, 3) ir kuris pats „tapo kūnu“ (Jn 1, 14), yra tas pats, kuris buvo „pradžioje“ (Jn 1, 1). Įžiūrėdami čia užuominą į Pradžios knygos pradžią (plg. Pr 1, 1), iš tiesų atsiduriame priešais absoliutaus pobūdžio pradą, bylojantį apie vidinį Dievo gyvenimą. Jono prologas mums atskleidžia, kad Logos iš tikrųjų yra amžinas ir amžinai pats yra Dievas. Tad Dieve visada buvo Logos. Žodis jau egzistavo iki kūrinijos. Todėl dieviškojo gyvenimo šerdis yra bendrystė, absoliuti dovana. „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16), – kitame tekste teigia tas pats apaštalas, taip įvardydamas krikščioniškąjį Dievo paveikslą ir iš to kylantį žmogaus ir jo kelio paveikslą [16]. Dievas leidžia mums jį pažinti kaip slėpinį begalinės meilės, kuria Tėvas amžinai taria savo Žodį Šventojoje Dvasioje. Todėl Žodis, nuo pradžių esantis pas Dievą ir Dievas, apreiškia mums patį Dievą kaip dieviškųjų Asmenų meilės dialogą ir kviečia tame dialoge dalyvauti. Sukurti pagal Dievo, kuris yra meilė, paveikslą ir panašumą, ir mes patys galime save suprasti tik priimdami Žodį ir paklusdami Šventosios Dvasios veikimui. Dieviškojo Žodžio atnešto Apreiškimo šviesoje galutinai išaiškėja žmogaus egzistencijos mįslė.

Dievo žodžio analogija

7. Remiantis šiais samprotavimais, išplaukiančiais iš Jono prologe pateikto krikščioniškojo slėpinio apmąstymo, dabar reikia išryškinti Sinodo tėvų ištaras apie įvairias „Dievo žodžio“ vartosenas. Pagrįstai kalbėta apie žodžio simfoniją, apie vienintelį įvairiopai išreiškiamą žodį kaip „polifoninę giesmę“ [17]. Šiame kontekste Sinodo tėvai atkreipė dėmesį į analoginę žmogaus kalbos vartoseną Dievo žodžio atžvilgiu. Šia ištara, viena vertus, žymima Dievo žinia apie save patį, kita vertus, jai būdingos įvairios reikšmės, į kurias privalu rūpestingai atsižvelgti ir kurias būtina viena su kita susieti ir teologinės refleksijos, ir pastoracinio taikymo aspektu. Jono prologas mums aiškiai rodo, kad Logos pirmiausia žymi amžinąjį Žodį, viengimį Sūnų, prieš visus laikus gimusį iš Tėvo ir vienos prigimties su juo: Žodis buvo pas Tėvą, ir Žodis buvo Dievas. Tačiau tas pats Žodis, pasak šv. Jono, „tapo kūnu“ (Jn 1, 14); todėl Jėzus Kristus, gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai yra Dievo Žodis, tapęs vienos prigimties su mumis. Tad ištara „Dievo Žodis“ čia žymi Jėzaus Kristaus asmenį, žmogumi tapusį amžinąjį Tėvo Sūnų.

Dieviškojo Apreiškimo šerdis yra Kristaus įvykis, tačiau sykiu privalu suvokti, kad ir pati kūrinija, liber naturae, yra esminė šios daugiabalsės simfonijos, kurioje ištariamas vienas Žodis, dalis. Kartu išpažįstame, kad Dievas savo žodį ištarė išganymo istorijoje, leido išgirsti savo balsą ir Šventosios Dvasios galia kalbėjo „per pranašus“ [18]. Tad Dievo žodis girdimas visoje išganymo istorijoje ir pilnatvę pasiekia Dievo Sūnaus įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo slėpinyje. Dievo žodis yra ir apaštalų skelbtas žodis, paklūstant prisikėlusio Kristaus įsakymui: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Dievo žodis taip pat perduodamas gyvojoje Bažnyčios tradicijoje. Galiausiai paliudytas ir Dievo įkvėptas Dievo žodis yra Šventasis Raštas, Senasis ir Naujasis Testamentas. Visa tai rodo, kodėl Bažnyčioje taip gerbiamas Šventasis Raštas, nors krikščioniškasis tikėjimas nėra „knygos religija“: „Krikščionybė yra Dievo žodžio religija“, ne „rašytinio, nebylaus žodžio, bet žmogumi tapusio, gyvojo Žodžio“ [19]. Todėl Raštas skelbtinas, klausytinas, skaitytinas, priimtinas kaip Dievo žodis ir juo gyventina kaip Dievo žodžiu, sekant apaštališkosios Tradicijos, nuo kurios jis neatsiejamas [20], pėdomis.

Pasak Sinodo tėvų, ištara „Dievo žodis“ tikrai vartojama analogiškai, ir tai turime įsisąmoninti. Todėl tikintieji labiau lavintini suvokti skirtingas šios ištaros reikšmes ir bendrąją prasmę. Net ir teologiniu aspektu būtina geriau suformuluoti įvairias šio posakio reikšmes, kad ryškiau suspindėtų dieviškojo plano vienybė ir centrinė Kristaus asmens vieta jame [21].

Kosminis Žodžio matmuo

8. Suvokdami, kad pagrindinė Dievo žodžio reikšmė yra kūnu tapęs amžinasis Dievo Žodis, vienintelis Gelbėtojas ir Tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus [22], ir šio Žodžio klausydamiesi, per biblinį Apreiškimą esame atvedami prie supratimo, kad jis yra visos tikrovės pagrindas. Jono evangelijos prologe taip sakoma apie dieviškąjį Logos: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (1, 3); Laiške kolosiečiams irgi nurodoma į Kristų, „visos kūrinijos pirmgimį“ (1, 15), ir teigiama: „Visa sukurta per jį ir jam“ (1, 16). Laiško žydams autorius primena: „Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (11, 3).

Toks skelbimas mums yra išlaisvinantis žodis. Juk Rašto ištaros rodo, kad visa, kas atsiradę, yra ne iracionalaus atsitiktinumo vaisius, bet norėta Dievo, yra jo plano, kurio šerdis – pasiūlymas dalyvauti dieviškajame gyvenime per Kristų, dalis. Kūrinija randasi iš Logos ir neišdildomai paženklinta rikiuojančio ir vadovaujančio kūrybinio Proto. Toks džiugus tikrumas apgiedamas psalmėse: „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs ir jo burnos alsavimu jų galybės“ (33, 6); ir: „Jis tarė, ir pasaulis pasidarė, jis įsakė, ir visa atsirado“ (33, 9). Visa kūrinija išreiškia šį slėpinį: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ (19, 2). Tad pats Šventasis Raštas mus kviečia pažinti Kūrėją stebint kūriniją (plg. Išm 13, 5; Rom 1, 19–20). Krikščioniškoji tradicija šį svarbiausią žodžio simfonijos elementą pagilino. Štai šv. Bonaventūra, kartu su didžiąja Bažnyčios graikų tėvų tradicija įžvelgiantis Logos visas kūrinijos galimybes [23], sako, kad „Dievo žodis yra kiekvienas kūrinys, nes skelbia Dievą“ [24]. Dogminėje konstitucijoje Dei Verbum tai apibendrinama pareiškiant, kad „visa Žodžiu kuriąs (plg. Jn 1, 3) ir palaikąs Dievas be perstojo žmonėms liudija apie save savo kūriniais“ [25].

Žmogaus sukūrimas

9. Tad tikrovė gimsta iš Žodžio kaip creatura Verbi, ir visa pašaukta tarnauti Žodžiui. Kūrinija yra vieta, kur skleidžiasi visa Dievo ir jo kūrinio meilės istorija; tad žmogaus išganymas yra visko varomoji jėga. Žvelgdami į kosmosą išganymo istorijos perspektyvoje, atrandame, kad žmogui kūrinijoje tenka nepakartojama vieta: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą; pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Tai leidžia visiškai pripažinti iš Kūrėjo gautas brangias dovanas – savojo kūno vertę, proto, laisvės ir sąžinės dovaną. Čia aptinkame ir tai, kas filosofinėje tradicijoje vadinama „prigimtiniu įstatymu“ [26]. Iš tiesų „kiekvienas žmogus, pasiekęs sąžinės ir atsakomybės lygmenį, jaučia vidinį raginimą daryti gera“ [27] ir vengti bloga. Pasak šv. Tomo Akviniečio, šiuo principu remiasi ir visi kiti prigimtinio įstatymo reikalavimai [28]. Klausydamiesi Dievo žodžio, pirmiausia išmokstame gerbti poreikį gyventi pagal šį „širdyse įrašytą“ (plg. Rom 2, 15; 7, 23) įstatymą [29]. Jėzus Kristus tada žmonėms dovanoja naują įstatymą, Evangelijos įstatymą, įimantį bei iškiliai įgyvendinantį prigimtinį įstatymą ir išlaisvinantį mus iš nuodėmės įstatymo, dėl kurio, pasak šv. Pauliaus, „aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne“ (Rom 7, 18). Tuo įstatymu žmogui per malonę dovanojama dalis amžinajame gyvenime ir galimybė įveikti egoizmą [30].

Žodžio realizmas

10. Kas pažįsta dieviškąjį Žodį, tas pažįsta ir giliausią kiekvieno kūrinio reikšmę. Jei visa „laikosi“ juo, kuris „yra pirma visų daiktų“ (plg. Kol 1, 17), tai tas, kuris savo gyvenimą statydina ant šio Žodžio, surenčia tikrai tvirtą ir tvarų statinį. Dievo Žodis verčia mus perkeisti realizmo sąvoką: realistas tas, kuris visa ko pamatu laiko Dievo Žodį [31]. To ypač reikia mūsų laikais, kai daugybė dalykų, kuriais kliaujamasi kuriant gyvenimą ir mėginama grįsti savo viltį, pasirodo esą efemeriški. Anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad turtai, malonumai ir galia nepajėgia numaldyti žmogaus širdies giliausio troškimo. Savo gyvenimui statydinti žmogui reikia tvirtų pamatų, kurie išliktų ir tada, kai susvyruotų žmogiškosios tikrybės. „Tavo žodis, Viešpatie, tveria amžinai, – tvirtai jis laikos danguje“, o Viešpaties ištikimybė „trunka per visas kartas“ (Ps 119, 89–90): kas stato ant šio Žodžio, tas savo gyvenimo namą stato ant uolos (plg. Mt 7, 24). Mūsų širdis kasdien tesako Viešpačiui: „Tu esi mano užuovėja ir skydas, mano viltis tavo žodyje“ (Ps 119, 114), ir kasdienėje veikloje, kaip Petras, kliaukimės Viešpačiu Jėzumi: „Dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“ (Lk 5, 5).

Žodžio kristologija

11. Metę žvilgsnį į tikrovę kaip į per dieviškąjį Žodį Švenčiausiosios Trejybės atliktą darbą, galime suprasti Laiško žydams autoriaus žodžius: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius“ (1, 1–2). Gražu stebėti, kaip jau visas Senasis Testamentas išnyra prieš akis kaip istorija, kurioje Dievas taria savo žodį: „Sudaręs sandorą su Abraomu (plg. Pr 15, 18) ir per Mozę su Izraelio liaudimi (plg. Iš 24, 8), įsigijęs tautą jis apsireiškė žodžiais ir darbais kaip vienintelis, tikrasis, gyvasis Dievas, idant Izraelis patirtų, kokie Dievo keliai pas žmones ir, pačiam Dievui kalbant pranašų lūpomis, tuos kelius vis giliau ir aiškiau suprastų ir vis plačiau skelbtų tautoms (plg. Ps 22, 28–29; 96, 1–3; Iz 2, 1–4; Jer 3, 17)“ [32].

Toks Dievo „nusileidimas“ žemėn nepranokstamai atbaigiamas Žodžio įsikūnijimu. Amžinasis Žodis, besireiškiantis kūrinijoje ir girdimas išganymo istorijoje, Kristuje tapo žmogumi, „gimusiu iš moters“ (Gal 4, 4). Žodis čia pirmiausia reiškiasi ne kalba, sąvokomis ar taisyklėmis. Čia atsiduriame priešais paties Jėzaus asmenį. Jo nepakartojama istorija yra galutinis žodis, Dievo tariamas žmonijai. Tada tampa akivaizdu, kodėl „apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“ [33]. Tokio susitikimo ir suvokimo atnaujinimas priverčia tikinčiųjų širdis stebėtis dieviškąja iniciatyva, kurios žmogaus protas ir vaizduotė niekada negebėtų išgalvoti. Tai pavyzdžio neturinti ir, žmogiškai žvelgiant, neįsivaizduojama naujybė: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14a). Šie žodžiai žymi ne retorinę priemonę, bet gyvą patirtį! Ji perteikiama šv. Jono, tiesioginio liudytojo: „Mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14b). Apaštalų tikėjimas liudija, kad Žodis tapo vienu iš mūsų. Dieviškasis Žodis tikrai išreiškia save žmogiškaisiais žodžiais.

12. Kontempliuodama šią „Žodžio kristologiją“, Bažnyčios tėvų ir viduramžių tradicija vartojo įtaigų pasakymą: Žodis save „sutrumpino“ [34]: „Bažnyčios tėvai graikiškajame Senojo Testamento vertime atrado pranašo Izaijo žodžius, kuriuos vėliau, norėdamas parodyti, kad jau Senajame Testamente buvo išpranašauti nauji Dievo keliai, taip pat pacitavo Paulius: Dievas padarė savo Žodį trumpą, jį sutrumpino (plg. Iz 10, 23; Rom 9, 28). <...> Žodis, Logos, yra pats Sūnus; amžinasis Žodis padarė save mažą – tokį mažą, kad galėjo tilpti ėdžiose. Jis padarė save kūdikiu, kad Žodis taptų mums apčiuopiamas“ [35]. Dabar Žodis ne tik girdimas, turi ne tik balsą, bet ir veidą, kurį galime matyti, tai Jėzus iš Nazareto [36].

Sekdami evangelijų pasakojimą, pastebime, kad, remiantis Dievo žodžiu, išryškėja visas Jėzaus žmogystės nepakartojamumas. Juk savo tobuloje žmogystėje jis kas akimirką vykdo Tėvo valią; Jėzus klauso jo balso ir paklūsta jam visa savo esybe; jis pažįsta Tėvą ir laikosi jo žodžio (plg. Jn 8, 55); skelbia, ką jam yra sakęs Tėvas (plg. Jn 12, 50): „Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems“ (Jn 17, 8). Tad Jėzus parodo, kad jis yra mums save dovanojantis dieviškasis Logos ir kartu naujasis Adomas, tikrasis žmogus, kas akimirką vykdantis ne savo, bet Tėvo valią. Jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). Jis tobulai girdi Dievo žodį, įkūnija jį ir perteikia mums (plg. Lk 5, 1).

Jėzaus misija galiausiai atbaigiama Velykų slėpiniu: čia susiduriame su „žodžiu apie kryžių“ (1 Kor 1, 18). Žodis nutyla, virsta mirtina tyla, nes „išsisakė“ iki galo, nieko iš to, ką turėjo pasakyti, sau nepasilikdamas. Kontempliuodami šį slėpinį, Bažnyčios tėvai Dievo Motinai į lūpas įtaigiai įdeda šią ištarą: „Bežodis yra Tėvo Žodis, sukūręs kiekvieną kalbantį kūrinį; be gyvybės yra užgesusios akys to, kuriam tariant žodį ar duodant ženklą juda visa, kas gyva“ [37]. Čia mums iš tiesų perteikiama toji „didesnė“ meilė, kuri gyvybę atiduoda už draugus (plg. Jn 15, 13).

Šiame didingame slėpinyje Jėzus iškyla aikštėn kaip naujosios ir amžinosios sandoros Žodis: jo nukryžiuotame kūne, neišardomoje, amžinai galiojančioje sandoroje, galutinai susitiko Dievo laisvė ir žmogaus laisvė. Per Paskutinę vakarienę, steigdamas Eucharistiją, Jėzus pats kalbėjo apie „naująją ir amžinąją Sandorą“, sudaromą jo išliejamu krauju (plg. Mt 26, 28; Mk 14, 24; Lk 22, 20), ir taip pasirodė kaip tikrasis aukojamasis avinėlis, galutinai išlaisvinantis iš vergovės [38].

Šios Žodžio tylos tikroji ir galutinė reikšmė atsiskleidžia švytinčiame prisikėlimo slėpinyje. Kristus, kūnu tapęs, nukryžiuotas ir prisikėlęs Dievo Žodis, yra visų dalykų Viešpats; jis – visatos Valdovas, Pantokrator, ir jame visa suvienyta visiems laikams (plg. Ef 1, 10). Tad Kristus yra „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), šviesa, kuri „spindi tamsoje“ (Jn 1, 4) ir neužgožiama tamsos (plg. Jn 1, 5). Dabar iki galo suprantama tampa 119 psalmė: „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui“ (105 eil.); Žodis, kuris prisikelia, yra ši galutinė šviesa mūsų keliui. Krikščionys nuo pradžių žinojo, kad Kristuje Dievo Žodis yra kaip asmuo. Dievo Žodis yra tikroji žmogui reikalinga šviesa. Taip, per prisikėlimą kaip pasaulio šviesa prisikėlė Dievo Sūnus. Dabar, gyvendami su juo ir jam, galime gyventi šviesoje.

13. Pasiekus, taip sakant, „Žodžio kristologijos“ šerdį, svarbu pabrėžti dieviškojo plano vienybę kūnu tapusiame Žodyje: todėl Naujajame Testamente Velykų slėpinys pateikiamas kaip giliausias Šventojo Rašto išsipildymas. Šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams sako, kad Jėzus Kristus numirė už mūsų nuodėmes, „kaip skelbė Raštai“ (15, 3), ir kad trečiąją dieną buvo prikeltas, „kaip skelbė Raštai“ (15, 4). Taip apaštalas Viešpaties mirties ir prisikėlimo įvykį susieja su Dievo Senosios Sandoros su savo tauta istorija. Negana to, jis parodo, kad tas įvykis kaip tik ir suteikia tai istorijai jos logiką ir tikrąją reikšmę. „Velykų slėpiniu išsipildo Rašto žodžiai, ši mirtis, kaip skelbė Raštai, yra įvykis, kuriam būdinga logos, vidinė logika: Kristaus mirtis liudija, kad Dievo Žodis visiškai tapo kūnu, žmogaus istorija“ [39]. Kristus taip pat prisikelia trečiąją dieną, „kaip skelbė Raštai“: kadangi pagal žydų aiškinimą trečiąją dieną kūnas pradeda irti, Rašto žodis išsipildo Jėzuje, kuris prisikelia prieš irimui prasidedant. Šv. Paulius, sąžiningai perteikdamas apaštalų mokymą (plg. 1 Kor 15, 3), pabrėžia, kad Kristus mirtį nugali kuriamąja Dievo Žodžio galia. Ši dieviškoji galia žadina viltį ir džiaugsmą: galiausiai tai ir yra išlaisvinantis velykinio Apreiškimo turinys. Per Velykas Dievas apreiškia save ir trejybinės meilės, sunaikinančios griaunamąsias blogio ir mirties jėgas, galią.

Atmindami šiuos esminius mūsų tikėjimo elementus, galime kontempliuoti gilią kūrinijos, naujosios kūrinijos ir visos išganymo Kristuje istorijos vienybę. Pasitelkdami įvaizdį, kosmosą galime palyginti su „knyga“ – taip jį vadino ir Galilėjas Galilėjus – ir laikyti jį „Autoriaus, išreiškiančio save per kūrinijos simfoniją, kūriniu. Šioje simfonijoje yra tam tikras taškas, kuris muzikos kalba būtų vadinamas solo, tema, skirta paskiram instrumentui ar vienam balsui. Ir ši tema tokia svarbi, kad nuo jos priklauso viso kūrinio reikšmė. Šis solo – tai Jėzus <...>. <...> Žmogaus Sūnus aprėpia žemę ir dangų, kūriniją ir Kūrėją, kūną ir dvasią. Jis yra kosmoso ir istorijos centras, nes jame nesusimaišydami susijungia Autorius ir jo kūrinys“ [40].

Eschatologinis Dievo Žodžio matmuo

14. Visa tuo Bažnyčia aiškiai parodo, kad ji Jėzų Kristų laiko galutiniu Dievo Žodžiu; jis yra „Pirmasis ir Paskutinysis“ (Apr 1, 17). Jis kūrinijai ir istorijai suteikė galutinę prasmę, todėl esame pašaukti gyventi laike, apgyvendinti Dievo kūriniją, laikydamiesi šio Žodžiui būdingo eschatologinio ritmo; tad „krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip naujoji ir galutinė Sandora, jau niekada nenustos galiojusi. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo Apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus (plg. 1 Tim 6, 14 ir Tit 2, 13)“ [41]. Kaip Sinodo asamblėjos metu priminė Sinodo tėvai, „krikščionybės savitumą sudaro Jėzaus Kristaus, Apreiškimo viršūnės, Dievo pažadų išpildymo ir Dievo ir žmogaus susitikimo tarpininko, įvykis. Jis, kuris mums „atskleidė“ Dievą (plg. Jn 1, 18), yra vienatinis ir galutinis žmonijai dovanotasis Žodis“ [42]. Šią tiesą įstabiai išreiškė šv. Kryžiaus Jonas: „Kadangi Dievas mums dovanojo savo Sūnų, kuris yra jo vienatinis ir galutinis Žodis, jis šiuo vienatiniu Žodžiu iš karto pasakė viską ir daugiau nebeturi ko pridurti <...>. Mat ką jis prieš tai pranašams sakė iš dalies, dabar iki galo pasakė savo Sūnumi, dovanodamas viską – savo Sūnų. Todėl, kas dabar dar norėtų Viešpatį kamantinėti ir trokštų regėjimų ar apreiškimų, tas ne tik elgtųsi neprotingai, bet ir įžeistų Dievą, nes tada nebūtų nukreipęs žvilgsnio vien į Kristų, bet ieškotų kažko kita ir nauja“ [43].

Tad Sinodas rekomendavo „padėti tikintiesiems Dievo žodį skirti nuo privačių apreiškimų“ [44]. Šie „turi ne pagerinti ar papildyti galutinį Kristaus Apreiškimą, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį tobuliau įgyvendinti“ [45]. Privačių apreiškimų vertė esmingai skiriasi nuo viešojo Apreiškimo vertės: pastarasis reikalauja iš mūsų tikėjimo, nes jame žmogiškais žodžiais ir tarpininkaujant gyvajai Bažnyčios bendruomenei mums kalba pats Dievas. Privataus apreiškimo tiesos kriterijus yra jo santykis su pačiu Kristumi. Jei jis mus veda tolyn nuo Kristaus, tai jis tikrai ne iš Šventosios Dvasios, kuri mus kreipia į Evangeliją, o ne nuo jos. Privatus apreiškimas yra paspirtis tam tikėjimui ir jo įtikimumas atsiskleidžia per tai, kad jis kreipia į viešąjį Apreiškimą. Todėl kokio nors privataus apreiškimo bažnytinis patvirtinimas iš esmės parodo, kad atitinkama žinia niekuo neprieštarauja tikėjimui ir dorovei; ją galima paskelbti, o tikintiesiems leidžiama protingai jai pritarti. Privatus apreiškimas gali sudėlioti naujus akcentus, duoti pradžią naujoms pamaldumo formoms ar pagilinti senas. Jis gali išsiskirti tam tikru pranašiškumu (plg. 1 Tes 5, 19–21) ir vertingai padėti atitinkamu dabarties momentu geriau Evangeliją suprasti ir geriau ja gyventi, todėl jo nederėtų palikti be dėmesio. Tokią paspirtį galima siūlyti, tačiau ja naudotis neprivalu. Bet kuriuo atveju svarbu, kad jis maitintų tikėjimą, viltį ir meilę, kurie visiems yra nuolatinis išganymo kelias [46].

Dievo Žodis ir Šventoji Dvasia

15. Stabtelėjus prie Dievo galutinio Žodžio pasauliui, dabar reikėtų priminti Šventosios Dvasios misiją Dievo Žodžio atžvilgiu, nes be Parakleto veikimo krikščioniškojo Apreiškimo neįmanoma autentiškai suprasti. Taip priklauso nuo to, kad Dievo savidava visada aprėpia santykį tarp Sūnaus ir Šventosios Dvasios; Ireniejus Lionietis vadina juos „abiem Tėvo rankomis“ [47]. Apskritai į Šventosios Dvasios buvimą išganymo istorijoje ir ypač Jėzaus gyvenime mūsų dėmesį atkreipia Šventasis Raštas: Jėzus Mergelės Marijos pradedamas Šventosios Dvasios veikimu (plg. Mt 1, 18; Lk 1, 35); savo viešosios veiklos pradžioje ant Jordano upės kranto jis pamato ją nusileidžiančią ant savęs kaip balandį (plg. Mt 3, 16); toje pačioje Dvasioje Jėzus veikia, kalba ir džiūgauja (plg. Lk 10, 21); Dvasioje jis save ir aukoja (plg. Žyd 9, 14). Savo misijos pabaigoje, pasak evangelisto Jono, Jėzus savo gyvybės atidavimą nedviprasmiškai susieja su Šventosios Dvasios atsiuntimu saviesiems (plg. Jn 16, 7). Prisikėlęs Jėzus, nešiojantis savo kūne kančios ženklus, kvėpdamas išlieja Dvasią ant savųjų (plg. Jn 20, 22), taip leisdamas jiems dalyvauti jo paties misijoje (plg. Jn 20, 21). Šventoji Dvasia visko išmokys mokinius ir primins jiems viską, ką kalbėjo Kristus (plg. Jn 14, 26), nes ji, Tiesos Dvasia (plg. Jn 15, 26), įvesdins mokinius į visą tiesą. Pagaliau Apaštalų darbuose rašoma, kad Šventoji Dvasia nusileido ant apaštalų, kartu su Marija Sekminių dieną susirinkusių melstis (plg. 2, 1–4), ir paskatino juos imtis misijos visoms tautoms skelbti Gerąją Naujieną [48].

Tad Dievo žodis žmogiškais žodžiais išreiškiamas Šventosios Dvasios veikimu. Sūnaus ir Šventosios Dvasios misija neatskiriamos ir sudaro vieną išganymo tvarką. Dvasia, per Žodžio įsikūnijimą veikianti Mergelės Marijos įsčiose, yra ta pati, kuri veda Jėzų visos jo misijos metu ir pažadama mokiniams. Ta pati Dvasia, kuri kalbėjo per pranašus, palaiko ir įkvepia Bažnyčią, vykdančią užduotį skelbti Dievo žodį, ir pamokslaujančius apaštalus; galiausiai ta pati Dvasia įkvėpė Šventojo Rašto autorius.

16. Suvokdami šį eschatologinį horizontą, Sinodo tėvai priminė Šventosios Dvasios veikimo reikšmę Bažnyčios gyvenime ir tikinčiųjų širdyse Šventojo Rašto atžvilgiu [49]: be „tiesos Dvasios“ (Jn 14, 16) veiksmingo veikimo Viešpaties žodžių neįmanoma suprasti. Šv. Ireniejus irgi patvirtina: „Nedalyvaujantieji Dvasioje negauna gyvybę teikiančio maisto iš motinos krūties (Bažnyčios), nieko negauna iš tyriausio šaltinio, trykštančio iš Kristaus kūno“ [50]. Kaip Dievo žodis pasiekia mus Kristaus kūne, eucharistiniame kūne ir Rašto kūne, lygiai taip jis gali būti priimtas ir suprastas tik per tą pačią Dvasią.

Didieji krikščioniškosios tradicijos autoriai vieningai vertina Dvasios vaidmenį tikinčiojo santykiui su Šventuoju Raštu. Šv. Jonas Auksaburnis tikina, kad Raštui „reikia Dvasios Apreiškimo, kad iš ten paslėptų dalykų tikrosios prasmės atradimo galėtume gauti daug naudos“ [51]. Šv. Jeronimas irgi tvirtai įsitikinęs, jog, „nepadedami Šventosios Dvasios, negalime suprasti Šventojo Rašto“ [52]. Šv. Grigalius Didysis įtaigiai pabrėžia tos pačios Dvasios darbą Biblijai formuojantis ir ją aiškinant: „Ji pati sukūrė šventųjų Testamentų žodžius, ji pati atvėrė jų prasmę“ [53]. Ričardas iš Šv. Viktoro abatijos primena: norint suprasti šventąjį tekstą, reikia Dvasios apšviestų ir pamokytų „balandžio akių“ [54].

Dar norėčiau pabrėžti, jog svarbus yra Dvasios ir Rašto santykio liudijimas, mūsų aptinkamas liturginiuose tekstuose, kai skelbiamas, girdimas ir tikintiesiems aiškinamas Dievo žodis. Tai pasakytina apie senas maldas, kuriomis epiklezės pavidalu šaukiamasi Dvasios prieš skaitinius: „Atsiųsk į mūsų širdis savo Šventąją Dvasią Parakletą ir leisk mums suprasti jos įkvėptus Raštus. Duok, kad juos tinkamai aiškinčiau, idant čia susirinkę tikintieji gautų iš to naudos.“ Lygiai taip pat kai kuriomis maldomis po pamokslo dar kartą meldžiama Dievo dovanoti Dvasią tikintiesiems: „Dieve, mūsų Gelbėtojau, <...> meldžiame tave: atsiųsk šiai tautai Šventąją Dvasią; tegu aplanko ją Jėzus, atveria visų protus, parengia širdis tikėti ir veda mūsų sielas pas Tave, gailestingasis Dieve“ [55]. Iš visa to nesunku suprasti, kodėl neįmanoma suvokti Dievo žodžio prasmės nepriėmus Parakleto veikimo Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse.

Tradicija ir Raštas

17. Vėl patvirtinę artimą Šventosios Dvasios ir Dievo Žodžio ryšį, padėjome pagrindą gyvosios Tradicijos ir Šventojo Rašto prasmei ir esmingai svarbai suvokti. Kadangi „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), laike ištartasis dieviškasis Žodis save dovanojo ir „patikėjo“ Bažnyčiai, kad visur ir visada būtų galingai skelbiamas išganymas. Dogminėje konstitucijoje Dei Verbum mums primenama, kad pats Jėzus Kristus „apaštalams įsakė visiems skelbti pranašų pažadėtąją Evangeliją, kurią jis pats įvykdė ir savo lūpomis skelbė kaip kiekvienos išganingos tiesos ir dorovės šaltinį, kad perteiktų dieviškąsias dovanas. Tai ištikimai vykdė tie apaštalai, kurie žodiniu skelbimu, pavyzdžiais bei pamokymais perdavė tai, ką buvo girdėję iš Kristaus lūpų ir patyrę iš jo elgesio bei darbų arba sužinoję iš juos mokančios Šventosios Dvasios. Tai ištikimai vykdė ir tie apaštalai bei jų aplinkos vyrai, kurie, tos pačios Šventosios Dvasios įkvėpti, išganymo žinią užrašė“ [56].

Be to, Vatikano II Susirinkimas primena, kad ši apaštalų kilmės Tradicija yra gyva ir dinaminė tikrovė: „Šventosios Dvasios globojama, ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengia pirmyn“, bet ne ta prasme, kad keistųsi tiesa, kuri amžina. Priešingai, dėl kontempliacijos, gilinimosi ir suvokimo, kylančio iš didesnės dvasinės patirties, taip pat dėl „mokymo tų, kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą“, „didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas“ [57].

Gyvoji Tradicija esmingai svarbi, kad Bažnyčia laiko tėkmėje galėtų auginti Rašte apreikštosios tiesos supratimą. „Tos Tradicijos dėka Bažnyčiai tapo žinomas visas šventųjų knygų kanonas. Ir pats Šventasis Raštas giliau suvokiamas ir nuolat tampa aktualus“ [58]. Pagaliau būtent gyvoji Bažnyčios Tradicija leidžia mums tinkamai suprasti Šventąjį Raštą kaip Dievo žodį. Nors Dievo žodis už Šventąjį Raštą pirmesnis ir jį pranoksta, Rašte, kuris įkvėptas Dievo, Dievo žodis (2 Tim 3, 16) yra „nepakartojamu būdu“ [59].

18. Iš to paaiškėja, kaip svarbu aiškiai mokyti Dievo tautą artintis prie Šventojo Rašto neišleidžiant iš akių Bažnyčios gyvosios Tradicijos ir joje pačioje įžvelgti Dievo žodį. Dvasinio gyvenimo požiūriu labai svarbu stiprinti tokią tikinčiųjų nuostatą. Čia gali būti naudinga nuoroda į Bažnyčios tėvų išplėtotą analogiją tarp Dievo Žodžio, kuris tampa „kūnu“, ir žodžio, kuris tampa „knyga“ [60]. Dogminėje konstitucijoje Dei Verbum, tęsiant šią seną tradiciją, anot kurios, šv. Ambraziejaus žodžiais, „Sūnaus kūnas yra mums perduotas Raštas“ [61], pareiškiama: „Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones“ [62]. Laikantis tokio supratimo, Šventasis Raštas, nepaisant jo formos bei turinio įvairovės, atsiskleidžia kaip vientisas. Juk „visi Šventojo Rašto žodžiai yra tik vienas žodis, jo vienatinis Žodis, kuriuo jis išsako save visą (plg. Žyd 1, 1–3)“ [63], tai aiškiai pasakė šv. Augustinas: „Atminkite, kad Dievo kalba, besiplėtojanti visame Šventajame Rašte, yra tik viena, ir tik vienas Žodis skamba visų šventųjų autorių lūpose“ [64].

Galiausiai Bažnyčia, veikiama Šventosios Dvasios ir vadovaujama Magisteriumo, visoms kartoms perduoda tai, kas apreikšta Kristuje. Bažnyčia gyvena būdama tikra, kad jos Viešpats, kalbėjęs praeityje, ir šiandien taria žodį per Bažnyčios gyvąją Tradiciją ir Šventąjį Raštą. Dievo Žodis dovanojasi Šventajame Rašte kaip įkvėptame Apreiškimo liudijime, kuris kartu su Bažnyčios gyvąja Tradicija yra aukščiausia tikėjimo taisyklė [65].

Šventasis Raštas, įkvėpimas ir tiesa

19. Svarbiausia sąvoka Šventajam Raštui kaip Dievo žodžiui žmonių žodžiais suvokti yra įkvėpimas. Ir čia galima pasitelkti analogiją: kaip Dievo Žodis Šventosios Dvasios veikimu Mergelės įsčiose tapo kūnu, taip Šventasis Raštas Šventosios Dvasios veikimu gimė iš Bažnyčios įsčių. Šventasis Raštas yra „Dievo kalba ta prasme, kad parašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu“ [66]. Taip pripažįstama ir visa žmogiškojo autoriaus, parašiusio įkvėptuosius tekstus, reikšmė, ir kaip tikrasis autorius pats Dievas.

Pasak Sinodo tėvų, tada aiškiai atsiskleidžia, kokia esmingai svarbi yra įkvėpimo tema tinkamam Rašto skaitymui ir jo teisingam aiškinimui ta pačia Dvasia [67], kuria jis buvo parašytas [68]. Sumenkus įkvėpimo suvokimui, kyla pavojus Raštą skaityti kaip istorinio domėjimosi objektą, o ne kaip Šventosios Dvasios kūrinį, kuriame galime išgirsti Viešpaties balsą ir patirti jo buvimą istorijoje.

Sinodo tėvai, be to, iškėlė aikštėn, kad su įkvėpimo tema susijusi Rašto tiesos tema [69]. Todėl gilinimasis į įkvėpimo dinamiką neabejotinai veda prie geresnio šventosiose knygose pateiktos tiesos supratimo. Susirinkimas patvirtina, kad įkvėptosios knygos moko tiesos: „Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mums išganyti. Tad visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 16–17)“ [70].

Žinoma, teologinėje refleksijoje įkvėpimas ir tiesa visada laikyti Šventojo Rašto bažnytinio aiškinimo svarbiausiomis sąvokomis. Tačiau reikia pripažinti, kad šiandien, norint geriau atsiliepti į poreikį aiškinti šventuosius raštus pagal jų prigimtį, jas būtina tinkamai pagilinti. Šiuo požiūriu primygtinai linkiu, kad tyrimai šioje srityje žengtų į priekį ir duotų naudos bibliniams mokslams bei tikinčiųjų dvasiniam gyvenimui.

Dievas Tėvas – Žodžio versmė ir ištaka

20. Apreiškimo tvarkos versmė ir ištaka yra Dievas Tėvas. Jo „žodžiu buvo padaryti dangūs ir jo burnos alsavimu visos jų galybės“ (Ps 33, 6). Jis mus apšviečia, „kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6; plg. Mt 16, 17; Lk 9, 29).

Sūnuje, „kūnu tapusiame Žodyje“ – Logos (plg. Jn 1, 14), atėjusiame vykdyti valią to, kuris jį siuntė (plg. Jn 4, 34), Dievas, Apreiškimo versmė, pasirodo kaip Tėvas ir atbaigia dieviškąjį žmogaus auklėjimą, jau anksčiau pradėtą pranašų žodžiais ir įstabiais darbais, padarytais kūrinijoje ir jo tautos bei visų žmonių istorijoje. Dievo Tėvo Apreiškimą Sūnus vainikuoja Parakleto (plg. Jn 14, 16), Tėvo ir Sūnaus Dvasios, vesiančios mus „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), dovana.

Taip visi Dievo pažadai Jėzuje Kristuje tampa „taip“ (plg. 2 Kor 1, 20). Per tai žmogui atsiveria galimybė žengti pas Tėvą vedančiu keliu (plg. Jn 14, 6), kad galiausiai „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

21. Kaip rodo Kristaus kryžius, Dievas kalba ir savo tyla. Dievo tyla, visagalio Tėvo tolybės patyrimas, yra Dievo Sūnaus, įsikūnijusio Žodžio, žemiškojo kelio esmingai svarbi atkarpa. Kabodamas ant kryžiaus, jis dejavo dėl šios tylos jam keliamo skausmo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34; Mt 27, 46). Klusnus ligi paskutinio atodūsio, Jėzus mirties tamsybėje šaukėsi Tėvo. Jam jis save patikėjo perėjimo iš mirties į amžinąjį gyvenimą akimirką: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46).

Ši Jėzaus patirtis būdinga žmogaus būviui: girdėjęs ir pažinęs Dievo žodį, jis turi galynėtis ir su jo tyla. Tai patyrė ne vienas šventasis ir mistikas, tai šiandien neatsiejama ir nuo daugelio tikinčiųjų kelio. Dievo tyla yra tarsi anksčiau tartų žodžių tąsa. Tomis tamsiomis akimirkomis jis kalba per tylos slėpinį. Todėl krikščioniškojo Apreiškimo dinamikoje tyla iškyla kaip svarbi Dievo žodžio išraiška.

Žmogaus atsakas kalbančiam Dievui

Pašauktas sudaryti sandorą su Dievu

22. Pabrėždami žodžio daugialypiškumą, galėjome kontempliuoti daugybę būdų, kuriais Dievas kalba ir eina pasitikti žmogaus, leisdamasis būti pažintas per dialogą. Žinoma, kaip patvirtino Sinodo tėvai, „dialogas, kai kalbama apie Apreiškimą, apima žmogui skirto Dievo žodžio primatą“ [71]. Sandoros slėpiniu išreiškiamas santykis tarp Dievo, pašaukiančio per savo žodį, ir atsiliepiančio žmogaus, aiškiai suvokiančio, jog tai nėra dviejų lygiaverčių partnerių susitikimas. Tai, ką vadiname Senąja ir Naująja Sandora, yra ne dviejų lygių šalių susitarimas, bet gryna Dievo dovana. Šia savo meilės dovana įveikdamas bet kokį atstumą, jis mus iš tikro padaro savo „partneriais“ ir per tai įgyvendina jungtuvinį Kristaus ir Bažnyčios meilės slėpinį. Šioje perspektyvoje kiekvienas žmogus išnyra kaip žodžio adresatas: jis užkalbinamas ir paraginamas laisvu atsaku į šį dialogą įsitraukti. Taip Dievas kiekvieną iš mūsų įgalina išgirsti dieviškąjį žodį ir į jį atsiliepti. Žmogus buvo sukurtas Žodyje ir jame gyvena; šiam dialogui neatsiverdamas, jis negali savęs suprasti. Dievo žodis atskleidžia mūsų gyvenimo sūniškąją ir santykiškąją prigimtį. Mes iš tikro iš malonės esame pašaukti supanašėti su Kristumi, Tėvo Sūnumi, ir būti jame perkeisti.

Dievas girdi žmogų ir atsako į jo klausimus

23. Kalbėdamiesi su Dievu suprantame, kas esame, ir atrandame atsakymą į giliausius klausimus, glūdinčius mūsų širdyje. Dievo žodis nepriešpriešina savęs žmogui, neslopina jo autentiškų troškimų, bet apvalydamas ir atbaigdamas juos dargi nuskaidrina. Mūsų laikais labai svarbu suvokti, kad tik Dievas atsako į troškimus, gyvus kiekvieno žmogaus širdyje! Mūsų laikais, deja, pirmiausia Vakaruose, paplito įsivaizdavimas, kad Dievas su žmogaus gyvenimu ir problemomis neturi nieko bendra, kad jo artumas netgi gali kelti grėsmę žmogaus nepriklausomybei. Iš tiesų visa išganymo tvarka mums rodo, kad Dievas kalba ir į istoriją kišasi žmogaus ir jo visapusiško išganymo naudai. Todėl pastoracijos lygmeniu esmingai svarbu perteikti Dievo žodį kaip gebantį atsiliepti į mūsų problemas. Kaip tik Jėzus pasirodo kaip tas, kuris atėjo, kad apsčiai turėtume gyvenimo (plg. Jn 10, 10). Todėl būtina daryti viską, kad parodytume Dievo žodį kaip atvirą jo problemoms, atsakantį į jo klausimus, išplečiantį jo vertybinį horizontą ir sykiu patenkinantį jo asmeninius siekius. Bažnyčios pastoracija turėtų parodyti, kad Dievas mato žmogaus poreikius ir girdi jo šauksmus. Šv. Bonaventūra savo Breviloquium sako: „Šventojo Rašto vaisius yra ne kokia nors laimė, bet net amžinosios laimės pilnatvė. Juk Šventasis Raštas yra knyga, kurioje surašyti amžinojo gyvenimo žodžiai, kad ne tik tikėtume, bet ir turėtume amžinąjį gyvenimą, kuriame regėtume, mylėtume ir būtų išpildyti visi mūsų troškimai“ [72].

Kalbėtis su Dievu per jo žodžius

24. Dieviškasis žodis kiekvieną iš mūsų įtraukia į pokalbį su Viešpačiu: Dievas, kuris kalba, moko mus, kaip turėtume su juo kalbėti. Nejučia galvon ateina Psalmynas, čia jis mums pateikia žodžius, kuriais galėtume į jį kreiptis, aptarti su juo savo gyvenimą, taip patį gyvenimą paversdami judėjimu Dievo link [73]. Psalmėse aptinkame ištisą gamą jausmų, kuriuos žmogus gali patirti savo gyvenime ir išmintingai kreipti į Dievą: džiaugsmą ir skausmą, sielvartą ir viltį, baimę ir drebulį – čia visi išsakyti. Šalia psalmių mintys krypsta ir į daugybę kitų Šventojo Rašto vietų, kur žmogaus gręžimasis į Dievą nusakomas kaip užtarimo malda (plg. Iš 33, 12–16), džiaugsmo dėl pergalės giesmė (plg. Iš 15) ar skundas dėl užkrautos misijos (plg. Jer 20, 7–18). Taip žmogaus Dievui adresuojamas žodis pats tampa Dievo žodžiu, patvirtindamas viso krikščioniškojo Apreiškimo dialogiškumą [74], o visa žmogaus egzistencija – dialogu su Dievu, kuris kalba ir klauso, pašaukia ir išjudina mūsų gyvenimą. Dievo žodis čia apreiškia, kad visas žmogaus gyvenimas pavaldus dieviškajam pašaukimui [75].

Dievo žodis ir tikėjimas

25. „Apreiškiančiam Dievui privalomas tikėjimo klusnumas (Rom 16, 26; plg. Rom 1, 5; 2 Kor 10, 5–6), kuriuo žmogus laisvai atiduoda visą save, protu ir valia visiškai paklusdamas atsiskleidžiančiam Dievui ir noromis pritardamas jo Apreiškimui“ [76]. Šiais dogminės konstitucijos Dei Verbum žodžiais taikliai išreiškiama žmogaus laikysena Dievo atžvilgiu. Tikrasis žmogaus atsakas jam kalbančiam Dievui yra tikėjimas. Iš to tampa aišku, jog „žmogus, kad priimtų Apreiškimą, turi atverti savo protą ir širdį Šventosios Dvasios, leidžiančios suprasti jam Šventajame Rašte esantį Dievo žodį, veikimui“ [77]. Iš tikrųjų būtent Dievo žodžio skelbimas pažadina tikėjimą, per kurį nuoširdžiai pritariame mums apreikštai tiesai ir visą save patikime Kristui. „Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Šį glaudų ryšį tarp Dievo žodžio ir tikėjimo, atbaigiamo susitikimu su Kristumi, vis aiškiau rodo visa išganymo istorija. Per Kristų tikėjimas įgyja susitikimo su asmeniu, kuriam patikimas savas gyvenimas, formą. Kristus Jėzus šiandien yra pasilikęs istorijoje, savo Kūne – Bažnyčioje. Todėl mūsų tikėjimo aktas yra asmeninis ir kartu bažnytinis.

Nuodėmė kaip Dievo žodžio nesiklausymas

26. Dievo žodis neišvengiamai atskleidžia ir žmogui duotą dramatišką galimybę nusigręžti nuo šio sandoros su Dievu dialogo, kuriam esame sukurti. Dieviškasis žodis aikštėn iškelia ir žmogaus širdyje gyvenančią nuodėmę. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente labai dažnai nuodėmė nusakoma kaip Dievo žodžio nesiklausymas, kaip Sandoros sulaužymas ir užsisklendimas nuo Dievo, kviečiančio į bendrystę su juo [78]. Šventasis Raštas mums rodo, kad žmogaus nuodėmė iš esmės yra neklusnumas ir „nesiklausymas“. Šią nuodėmę iki pagrindų demaskuoja kaip tik radikalus Kristaus klusnumas iki mirties ant kryžiaus (plg. Fil 2, 8). Jo klusnumu tarp Dievo ir žmogaus sudaroma Naujoji Sandora ir mums dovanojama sutaikinimo galimybė. Juk Jėzus Tėvo buvo atsiųstas kaip permaldavimo auka už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes (plg. 1 Jn 2, 2; 4, 10; Žyd 7, 27). Tad mums gailestingai siūloma atpirkimo galimybė ir naujo gyvenimo Kristuje pradžia. Todėl svarbu tikinčiuosius mokyti pažinti, kad nuodėmės šaknys – Viešpaties žodžio nesiklausymas, ir Jėzuje, Dievo Žodyje, priimti išganymui mus atveriantį atleidimą.

Marija – Mater Dei Verbi ir Mater fidei

27. Sinodo tėvai pareiškė, kad 12-ajai asamblėjai rūpėjo „atnaujinti Bažnyčios tikėjimą Dievo žodžiu“. Todėl turime žvelgti ten, kur Dievo žodis ir tikėjimas tobulai susitiko, – į Mergelę Mariją, „kuri savuoju taip Sandoros Žodžiui ir savo misijai tobulai įgyvendina dieviškąjį žmonijos pašaukimą“ [79]. Per Žodį sukurtos žmogiškosios tikrovės tobulas pavidalas yra klusnus Marijos tikėjimas. Nuo Apreiškimo iki Sekminių ji mums rodosi kaip moteris, visą save atidavusi Dievo valiai. Ji yra Nekaltasis Prasidėjimas, Dievo „malonėmis apdovanotoji“ (plg. Lk 1, 28), besąlygiškai nusilenkianti Dievo žodžiui (plg. Lk 1, 38). Klusnus tikėjimas ženklina visas jos gyvenimo akimirkas Dievo iniciatyvos akivaizdoje. Kaip įsiklausanti Mergelė, ji gyvena visiškoje santarvėje su Dievo žodžiu; įvykius, susijusius su jos Sūnumi, ji sergi savo širdyje, dėliodama juos tarsi į vieną mozaiką (plg. Lk 2, 19. 51) [80].

Mūsų laikais tikinčiuosius būtina mokyti geriau suvokti ryšį tarp Marijos iš Nazareto ir tikėjimo kupino įsiklausymo į Dievo žodį. Taip pat raginu žinovus pagilinti mariologijos ir Žodžio teologijos santykį. Tai gali duoti daug naudos ir dvasiniam gyvenimui, ir teologinėms bei biblinėms studijoms. Juk tai, ką tikėjimo supratimas sako apie Mariją, priklauso pačiai krikščioniškosios tiesos šerdžiai. Iš tiesų, Žodžio įsikūnijimas neįsivaizduojamas be šios jaunos moters, savo pritarimu esmingai prisidėjusios prie Amžinojo įžengimo į laiką, laisvės. Ji yra Bažnyčios, besiklausančios Dievo žodžio, tampančio joje kūnu, pavidalas. Marija taip pat yra atvirumo Dievui ir artimui simbolis, yra veiklusis įsavinantis, asimiliuojantis klausymasis, per kurį žodis virsta gyvenimo forma.

28. Norėčiau atkreipti dėmesį į Marijos gerą Dievo žodžio pažinimą. Tai ypač ryškiai atspindi Magnificat. Čia tam tikra prasme matyti, kaip ji su Dievo žodžiu tapatinasi, į jį įžengia; šioje nuostabioje tikėjimo giesmėje Mergelė aukština Viešpatį jo paties žodžiais: „Tas Magnificat – tarsi, taip sakant, jos sielos atvaizdas – aiškiai nuaustas iš Šventojo Rašto siūlų, Dievo žodžio siūlų. Taip aikštėn iškyla, kad Dievo žodis jai tikrai yra tartum namai, iš kurių ji natūraliai išeina ir į kuriuos vėl pareina. Ji kalba ir mąsto Dievo žodžiu; Dievo žodis tampa jos žodžiu, ir jos žodis kyla iš Dievo žodžio. Be to, matyti, kad jos mintys atitinka Dievo mintis, kad jos valia ir Dievo valia vieningos. Giliai perskverbta Dievo žodžio, ji galėjo tapti įsikūnijusio Žodžio motina“ [81].

Rėmimasis Dievo Motina mums, be to, parodo, kad Dievo veikimas pasaulyje visada apima mūsų laisvę, nes tikint Dievo žodis mus keičia. Nė mūsų apaštališkoji ir pastoracinė veikla nebus veiksminga, jei iš Marijos neišmoksime leisti, kad mus formuotų Dievo žodis: „Trokštant šiandien konkrečiai pakeisti Bažnyčios santykio su Dievo žodžiu paradigmą tiek maldingo klausymosi nuostatos, tiek dosnaus įsipareigojimo misijai bei skelbimui lygmeniu, esmingai svarbus pamaldus ir meilės kupinas dėmesys Marijai kaip Bažnyčios tikėjimo pavyzdžiui ir provaizdžiui“ [82].

Kontempliuodami Dievo Motinos iki pagrindų Dievo žodžio paženklintą egzistenciją, atrandame, kad ir mes esame pašaukti įžengti į tikėjimo slėpinį, per kurį mūsų gyvenime apsigyvena Kristus. Kiekvienas tikintis krikščionis, pasak šv. Ambraziejaus, tam tikra prasme savyje pradeda ir pagimdo Dievo Žodį: kūną jam suteikia tik Kristaus motina, tačiau tikėjimo lygmeniu Kristus yra visų vaisius [83]. Todėl tai, kas nutiko Marijai, gali kiekvienam iš mūsų kasdien vėl nutikti klausantis Dievo žodžio ir švenčiant sakramentus.

Šventojo Rašto aiškinimas Bažnyčioje

Bažnyčia kaip pirminė Biblijos aiškinimo vieta

29. Kita plati, per Sinodą išnirusi tema, į kurią norėčiau atkreipti dėmesį, yra Šventojo Rašto aiškinimas Bažnyčioje. Kaip tik vidinis žodžio ir tikėjimo ryšys parodo, kad autentiška Biblijos hermeneutika galima tik aplinkoje bažnytinio tikėjimo, kurio paradigma yra Marijos „taip“. Šv. Bonaventūra teigia, kad be tikėjimo nėra kitos prieigos prie Šventojo Rašto: „Tai yra Jėzaus Kristaus pažinimas, iš kurio kaip iš šaltinio išplaukia viso Šventojo Rašto patikimumas ir supratimas. Niekas negali jo pažinti netikėdamas į Kristų, kuris yra viso Šventojo Rašto šviesa, vartai ir pagrindas“ [84]. O šv. Tomas Akvinietis, nurodydamas į Augustiną, pabrėžtinai sako: „Žudo ir Evangelijos raidė, jei stinga gydančios vidinės tikėjimo malonės“ [85].

Tai mums primena pamatinį biblinės hermeneutikos kriterijų: pirminė Rašto aiškinimo vieta yra Bažnyčios gyvenimas. Sąsaja su Bažnyčia yra ne išorinis kriterijus, kuriam turi nusilenkti egzegetai, bet tai, ko reikalauja pats Raštas, ir būdas, kuriuo jis laiko tėkmėje išsirutuliojo. Juk „Tikėjimo tradicijos buvo gyva aplinka, kurioje vyko literatūrinė Šventojo Rašto autorių veikla. Tai reiškė taip pat dalyvavimą bendruomenių liturginiame gyvenime ir išorinėje veikloje, jų dvasiniame pasaulyje, kultūroje bei istorinio likimo peripetijose. Taigi ir Šventojo Rašto aiškinimas reikalauja iš egzegeto dalyvauti savo laiko tikinčiųjų bendruomenės visame gyvenime ir tikėjime“ [86]. Kadangi „Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas“ [87], egzegetai, teologai ir visa Dievo tauta irgi turi artintis prie jo, kaip prie to, kas jis yra, – Dievo žodžio, perteikiamo mums žmonių žodžiais (plg. 1 Tes 2, 13). Tai nuolatinė, pačioje Biblijoje glūdinti duotybė: „Jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1, 20–21). Apskritai būtent Bažnyčios tikėjimu, kaip gražiai sako šv. Augustinas, Biblijoje atpažįstamas Dievo žodis: „Netikėčiau Evangelija, jei tam manęs neakintų Katalikų Bažnyčios tikėjimas“ [88]. Autentiškai aiškinti Raštą mus kaip tik įgalina Bažnyčios gyvenimą gaivinanti Šventoji Dvasia. Biblija – Bažnyčios knyga, ir tikrasis jos aiškinimas kyla iš jos imanentiškumo bažnytiniam gyvenimui.

30. Šv. Jeronimas primena, kad Rašto niekada negalime skaityti vieni. Surandame per daug uždarytų durų ir nesunkiai nuslystame į klaidą. Įkvepiant Šventajai Dvasiai, Biblija buvo parašyta Dievo tautos ir Dievo tautai. Tik bendrystėje su Dievo tauta galime kaip „Mes“ tikrai prasiskverbti iki paties Dievo mums pasakyti norėtos tiesos šerdies [89]. Didysis žinovas, kuriam „nepažinti Rašto yra nepažinti Kristaus“ [90], teigia, kad Biblijos aiškinimo bažnytiškumas nėra iš išorės primetamas reikalavimas: ši knyga tikrai yra keliaujančios Dievo tautos balsas, ir, tik persiėmę tos tautos tikėjimu, atrandame teisingą tonaciją, reikalingą Šventajam Raštui suprasti. Vienam kunigui Jeronimas pasakė: „Tvirtai laikykis tau perduoto tradicinio mokymo, kad remdamasis sveiku mokymu galėtum paraginti ir atremti tuos, kurie jam prieštarauja“ [91].

Nuo tikėjimo atsijusios prieitys prie šventojo teksto, gilinantis į teksto struktūras ir formas, tiesa, gali aikštėn iškelti įdomių elementų, tačiau tokie mėginimai neišvengiamai liktų parengiamojo ir struktūriškai neužbaigto pobūdžio. Todėl Popiežiškoji Biblijos komisija, atkartodama visuotinai pripažintą šiuolaikinės hermeneutikos principą, pareiškė: „Biblinio teksto pažinimas prieinamas tik tam, kuris gyvenimiškai artimas dalykams, apie kuriuos kalba tekstas“ [92]. Visa tuo pabrėžiamas ryšys tarp dvasinio gyvenimo ir Rašto hermeneutikos. Mat „augant gyvenimui Dvasioje, vis geriau suprantama tikrovė, apie kurią kalbama bibliniame tekste“ [93]. Intensyvi autentiška bažnytinė patirtis savaime skatina autentišką tikėjimo supratimą Šventojo Rašto atžvilgiu, ir atvirkščiai, tikėjimo kupinas Rašto skaitymas leidžia augti pačiam bažnytiniam gyvenimui. Atsižvelgdami į tai, galime naujaip suvokti garsų šv. Grigaliaus Didžiojo pasakymą: „Dieviškieji žodžiai auga kartu su tuo, kuris juos skaito“ [94]. Tad Dievo žodžio klausymasis ugdo ir didina bažnytinę bendrystę su visais žengiančiais tikėjimo keliu.

„Šventosios teologijos siela“

31. „Todėl šventųjų tekstų studijos tebūna tarsi šventosios teologijos siela“ [95]. Šie dogminės konstitucijos Dei Verbum žodžiai pastaraisiais metais tapo mums vis labiau artimesni. Galime sakyti, kad po Vatikano II Susirinkimo teologinių ir egzegetinių studijų kontekste jie dažnai cituoti kaip atnaujinto dėmesio Šventajam Raštui simbolis. 12-oji Vyskupų sinodo asamblėja šiuos žinomus žodžius irgi dažnai minėjo nurodydama šventųjų tekstų atžvilgiu egzistuojantį santykį tarp istorinių tyrimų ir tikėjimo hermeneutikos. Šioje perspektyvoje Sinodo tėvai džiugiai pripažino, jog Dievo žodžio Bažnyčioje studijavimas pastaraisiais dešimtmečiais išaugo, ir nuoširdžiai padėkojo gausiems egzegetams ir teologams, savo atsidavimu, pastangomis ir kompetencija esmingai prisidėjusiems ir prisidedantiems prie Rašto gilesnio supratimo, imantis sudėtingų problemų, biblijotyrai keliamų mūsų laiko [96]. Nuoširdžios padėkos užsitarnavo ir Popiežiškosios Biblijos komisijos nariai, visais šiais metais artimai bendradarbiavę su Tikėjimo mokymo kongregacija ir nuolatos jai profesionaliai padėję nagrinėti ypatingus klausimus, susijusius su Šventojo Rašto studijavimu. Be to, Sinodas jautė poreikį pamąstyti apie dabartinę Biblijos studijų būklę ir jos reikšmę teologijos srityje. Juk nuo vaisingo egzegezės ir teologijos santykio daug priklauso Bažnyčios pastoracinės veiklos veiksmingumas ir tikinčiųjų dvasinis gyvenimas. Todėl man svarbu pratęsti keletą apmąstymų, išnirusių Sinodui gvildenant šią temą.

Biblijotyros plėtojimasis ir Bažnyčios Magisteriumas

32. Iš pradžių pripažintina nauda, Bažnyčios gyvenimui suteikta istorinės kritinės egzegezės ir kitų teksto analizės metodų [97]. Katalikiškuoju požiūriu į Šventąjį Raštą, dėmesys šiems metodams būtinas ir susijęs su įsikūnijimo realumu: „Ta būtinybė išplaukia iš krikščioniškojo principo, kurį aptinkame Jn 1, 14: Verbum caro factum est. Istorinis faktas yra pamatinis krikščioniškojo tikėjimo matmuo. Išganymo istorija ne mitologija, bet tikra istorija ir todėl tirtina rimtais istorinių tyrimų metodais“ [98]. Todėl biblijotyra reikalauja tuos tiriamuosius metodus išmanyti ir tinkamai taikyti. Nors toks jautrumas tyrimų srityje intensyviau plėtojosi šiuolaikiniu metu, net jei ne visur tolygiai, sveikoje bažnytinėje tradicijoje visada būta meilės „raidės“ studijoms. Čia tereikia prisiminti vienuoliškąją kultūrą, padėjusią pagrindą Europos kultūrai ir itin besidomėjusią žodžiu. Nuo Dievo troškimo neatsiejama meilė žodžiui visais jo matmenimis: „Kadangi Dievas keliauja pas mus, ir mes keliaujame pas jį per Biblijos žodį, būtina išmokti įsiskverbti į kalbos paslaptį, suvokti jos struktūrą bei raiškos būdą. Tad kaip tik dėl Dievo paieškos svarbūs tampa pasaulietiniai mokslai, rodantys mums kelius į kalbą“ [99].

33. Gyvasis Bažnyčios Magisteriumas, kuriam pavesta „autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį“ [100], išmintingai ir pusiausvirai padėjo ieškoti būdo, kaip deramai atsiliepti į naujų istorinės analizės metodų įvesdinimą. Galvoje pirmiausia turiu popiežiaus Leono XIII encikliką Providentissimus Deus ir popiežiaus Pijaus XII encikliką Divino afflante Spiritu. Mano garbingasis pirmtakas popiežius Jonas Paulius II šių dokumentų paskelbimo 100-ųjų ir 50-ųjų metinių progomis priminė jų reikšmę egzegezei ir teologijai [101]. Popiežiaus Leono XIII indėlis leido apsaugoti katalikiškąjį Biblijos aiškinimą nuo racionalizmo puldinėjimo, neužsisklendžiant dvasinėje, nuo istorijos atsietoje prasmėje. Jis neatmetė mokslinės kritikos, bet tik nepasitikėjo „išankstinėmis nuomonėmis, tariamai turinčiomis mokslinį pagrindą, tačiau iš tikrųjų nepastebimai peržengiančiomis mokslo ribas“ [102]. Popiežiui Pijui XII, priešingai, rūpėjo vadinamosios mistinės egzegezės sekėjų, atmetančių bet kokią mokslinę prieitį, atakos. Enciklikoje Divino afflante Spiritu labai subtiliai vengiama „mokslinės egzegezės“ apologetiniam naudojimui ir „vidiniam naudojimui rezervuoto dvasinio aiškinimo“ dichotomijos. Priešingai, joje kalbama ir apie „metodiškai apibrėžtos žodinės prasmės teologinę reikšmę“, ir apie „dvasinės prasmės nustatymo“ priklausomybę „mokslinės egzegezės sričiai“ [103]. Taip abiejuose dokumentuose atmetamas „pertrūkis tarp to, kas žmogiška, ir to, kas dieviška, tarp mokslinio tyrimo ir tikėjimo žvilgsnio, tarp žodinės prasmės ir dvasinės prasmės“ [104]. Tokia pusiausvyra vėliau išlaikyta 1993 metų Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumente: „Aiškindami katalikų egzegetai turėtų neužmiršti, kad tai, ką jie aiškina, yra Dievo žodis. Jų bendroji užduotis nesibaigia atskyrus šaltinius, nustačius formas ar atskleidus literatūrinius metodus. Jų darbo tikslas nebus pasiektas, kol nebus atskleista biblinio teksto kaip su dabartimi susijusio Dievo žodžio prasmė“ [105].

Susirinkimo biblinė hermeneutika: perimtinas nurodymas

34. Šiame horizonte galima geriau įvertinti katalikų egzegezės didžiuosius aiškinimo principus, pateiktus Vatikano II Susirinkimo, pirmiausia dogminėje konstitucijoje Dei Verbum. „Dievas Šventajame Rašte kalbėjo žmogišku būdu per žmones. Todėl Šventojo Rašto aiškintojas, norėdamas įžvelgti, ką Jis nori mums pasakyti, privalo atidžiai ištirti, ką hagiografai iš tikrųjų turėjo omenyje ir ką Dievas norėjo jų žodžiais išreikšti“ [106]. Viena vertus, Susirinkimas kaip esminius elementus tam, ką šventieji autoriai turėjo omenyje, suvokti pabrėžia literatūrinių žanrų tyrimus ir kontekstualizaciją. Tačiau, kita vertus, kadangi Raštas aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas, dogminėje konstitucijoje pateikiami trys pagrindiniai kriterijai, padedantys atsižvelgti į dieviškąjį Biblijos matmenį: 1) tekstas aiškintinas paisant viso Rašto vienybės; šiandien tai vadinama kanonine egzegeze; 2) privalu paisyti visos Bažnyčios gyvosios tradicijos ir galiausiai 3) laikytis tikėjimo analogijos. „Tiktai išlaikant abu metodologinius lygmenis, istorinį-kritinį ir teologinį, galima kalbėti apie teologinę egzegezę – šią Knygą atitinkančią egzegezę“ [107].

Sinodo tėvai pagrįstai pareiškė, jog šiuolaikinio istorinio-kritinio tyrimo taikymas tikrai davė teigiamų vaisių. Šiandienės akademinės egzegezės lygmuo istorinio-kritinio metodo srityje, įskaitant naujausius pasiekimus, yra aukšto lygio, tačiau būtinos ir atitinkamos biblinių tekstų teologinio matmens studijos, idant jie būtų vis giliau suprantami vadovaujantis trimis dogminėje konstitucijoje Dei Verbum nurodytais elementais [108].

Dualizmo pavojus ir sekuliarizuota hermeneutika

35. Šiuo atžvilgiu reikia atkreipti dėmesį į didelį dualizmo, šiandien išnyrančio nagrinėjant Šventąjį Raštą, pavojų. Juk išskiriant du prieities prie Biblijos lygmenis, jų jokiu būdu nenorima atidalyti, priešpriešinti ar tiesiog palikti egzistuoti vieną šalia kito. Jie prasmingi tik tada, kai juos sieja abipusė priklausomybė. Jų nevaisingas perskyrimas neretai, deja, padaro egzegezę ir teologiją svetimas vieną kitai „net aukščiausiu akademiniu lygmeniu“ [109]. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į ypač didelį nerimą keliančius padarinius, kurių privalu vengti.

a) Pirma, kai egzegezė apribojama vien pirmuoju lygmeniu, pats Raštas virsta praeities knyga: „Iš jos galima išrutulioti moralinių išvadų, sužinoti apie istoriją, tačiau Knyga tekalba apie praeitį, o jos egzegezė nebėra tikrai teologinė, bet virtusi istoriografija, istorijos raštija“ [110]. Taip apribojus egzegezę, Dievo apsireiškimo per žodį, perduodamą mums gyvojoje Tradicijoje ir Rašte, įvykis tampa visiškai nesuprantamas.

b) Be to, tikėjimo hermeneutikos Rašto atžvilgiu stygius ne tik reiškiasi kaip nebuvimas, ją neišvengiamai pamaino kitas hermeneutikos tipas, pozityvistinė, supasaulėjusi hermeneutika, kurios pagrindinis bruožas – įsitikinimas, jog tai, kas dieviška, žmogiškojoje istorijoje nesirodo. Anot tokios hermeneutikos, susidarius įspūdžiui, kad koks nors elementas yra dieviškas, būtina paaiškinti jį kitu būdu, viską apribojant žmogiškuoju elementu. Todėl pateikiami aiškinimai, neigiantys dieviškųjų elementų istoriškumą [111].

c) Tokia laikysena neišvengiama daro Bažnyčiai žalą, nes verčia abejoti esminiais krikščionybės slėpiniais, kaip antai, Eucharistijos įsteigimu ir Kristaus prisikėlimu, ir jų istorine verte. Taip primetama filosofinė hermeneutika, neigianti dieviškumo įžengimo į istoriją ir buvimo joje galimybę. Kai tokia hermeneutika priimama į teologijos studijas, neišvengiamai prieinama prie smarkaus dualizmo tarp egzegezės, vykdomos pirmuoju lygmeniu, ir teologijos, linkstančios sudvasinti Rašto prasmę ir neatsižvelgiančios į istorinį Apreiškimo pobūdį.

Visa tai gali neigiamai atsiliepti dvasiniam gyvenimui ir pastoracijai. „Dėl antrojo metodologinio lygmens stygiaus tarp mokslinės egzegezės ir lectio divina atsirado gili praraja. Kartais tai netgi trikdo rengiant homilijas“ [112]. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad toks dualizmas sukelia painiavą ir išmuša iš po kojų tvirtą pagrindą net kai kurių klierikų ugdymo kelyje [113]. „Kai egzegezė nėra teologija, Raštas negali būti teologijos siela ir, priešingai, kai teologija savo esme nėra Rašto aiškinimas Bažnyčioje, tokia teologija nebeturi pagrindo“ [114]. Todėl būtina vėl ryžtingiau atsigręžti į dogminės konstitucijos Dei Verbum nurodymus šiuo požiūriu.

Tikėjimas ir protas artinantis prie Rašto

36. Plačiau suvokti egzegezę ir jos santykį su visa teologija, mano galva, galėtų padėti tai, ką šiuo klausimu enciklikoje Fides et ratio parašė popiežius Jonas Paulius II. Jis pareiškė: „Negalima nuvertinti ir pavojaus, kurį kelia mėginimai išvesti Šventojo Rašto tiesą vienintelio metodo dėka, ignoruojant būtinumą visapusiškesnės egzegezės, kuri leistų egzegetui kartu su visa Bažnyčia atskleisti pilnutinę tekstų prasmę. Tyrinėjantys Šventąjį Raštą turėtų nuolatos atminti, kad įvairūs hermeneutiniai metodai remiasi savomis filosofinėmis koncepcijomis, kurias būtina atidžiai įvertinti, prieš pradedant jas taikyti šventiesiems tekstams“ [115].

Šiais toliaregiškais apmąstymais iškeliama aikštėn, kad hermeneutiškai artinantis prie Šventojo Rašto svarbus teisingas tikėjimo ir proto santykis. Juk supasaulėjusi Šventojo Rašto hermeneutika varoma proto, iš pagrindų norinčio užsisklęsti galimybei, kad Dievas įžengia į žmonių gyvenimą ir kalba žmonėms žmogiškais žodžiais. Tad ir šiuo atveju ragintina išplėsti savojo racionalumo horizontą [116]. Todėl, taikant istorinės analizės metodus, būtina vengti perimti pasitaikančius kriterijus, iš anksto atmetančius Dievo apreiškimą žmonių gyvenime. Abiejų Šventojo Rašto aiškinimo lygmenų vienybė galiausiai reikalauja tikėjimo ir proto darnos. Viena vertus, reikalingas tikėjimas, palaikantis tinkamą santykį su teisingu protu ir todėl niekada nenuslystantis į fideizmą, kuris skatina fundamentalistiškai aiškinti Raštą. Antra vertus, reikalingas protas, kuris, tyrinėdamas Biblijoje glūdinčius istorinius elementus, būtų atviras ir iš anksti neatmestų nieko, kas pranoksta jo paties matą. Nuoširdžiai tiesos ir galutinės gyvenimo bei istorijos tiesos ieškančiam žmogui įsikūnijusio Logos religija apskritai turėtų pasirodyti giliai racionali.

Žodinė prasmė ir dvasinė prasmė

37. Pasak Sinodo asamblėjos, prie tinkamos Rašto hermeneutikos atgavimo daug prisideda atnaujintas įsiklausymas į Bažnyčios tėvus ir jų egzegetinę prieitį [117]. Bažnyčios tėvų teologija iš tiesų ir šiandien labai vertinga, nes jos šerdis yra Šventojo Rašto kaip visumos studijavimas. Juk Bažnyčios tėvai pirmiausia ir iš esmės yra „Šventojo Rašto komentuotojai“ [118]. Jų pavyzdys „šiuolaikinius egzegetus gali pamokyti tikrai autentiškos prieigos prie Šventojo Rašto ir aiškinimo, nuolat besilaikančio bendrystės su Bažnyčios patirtimi kriterijaus – Bažnyčios, kuri istorijoje keliauja lydima Šventosios Dvasios“ [119].

Net jei patristikos ir viduramžių tradicija neturėjo filologinių ir istorinių išteklių, prieinamų šiuolaikinei egzegezei, ji vis dėlto įžvelgė įvairias Rašto prasmes, pradedant žodine; tai „Rašto žodžiais išreiškiama ir teisingo teksto aiškinimo taisyklių besilaikančios egzegezės atrandama prasmė“ [120]. Tomas Akvinietis, pavyzdžiui, sako: „Visos prasmės [Šventojo Rašto] remiasi žodine“ [121]. Tačiau visada privalu neužmiršti, kad Bažnyčios tėvų epochoje ir viduramžiais bet kuri egzegezė, taip pat žodinė, remdavosi tikėjimu ir nebūtinai būdavo skiriama žodinė prasmė ir dvasinė prasmė. Čia pravartu priminti klasikinį dvieilį, kuriuo išreiškiamas įvairių Rašto prasmių santykis:

„Littera gesta docet, quid creda allegoria,
Moralis quid agas, quo tendas anagogia.

Žodinė prasmė rodo, kas vyksta, alegorinė, ką tikėti;
Moralinė, ką daryti, anagoginė, ko siekti“ [122].

Čia regime žodinės ir dvasinės prasmės vienybę ir perskyrą, dvasinę prasmę vėlgi dalijant į tris prasmes, kuriomis nusakomi tikėjimo, moralės ir eschatologinio siekio turiniai.

Galiausiai įžvelgiame istorinio kritinio metodo, kad ir riboto, vertę ir būtinybę, o iš patristinės egzegezės pasimokome, kad „ištikimybė biblinių tekstų intencijai išlaikoma tiek, kiek stengiamasi per jų formuluotes pasiekti jų reiškiamą bei su mūsų laikų pasaulio tikinčiųjų patirtimi susijusią tikėjimo tikrovę“ [123]. Tik tokioje perspektyvoje galima išvysti, kad Dievo žodis yra gyvas ir mūsų gyvenimo dabartyje adresuojamas kiekvienam žmogui. Šia prasme viskas, ką pasakė Popiežiškoji Biblijos komisija, visiškai tebegalioja: remdamasi krikščioniškuoju tikėjimu, ji dvasinę prasmę apibrėžia kaip prasmę, „išreiškiamą biblinių tekstų, skaitomų veikiant Šventajai Dvasiai Kristaus Velykų slėpinio bei iš to kylančio naujo gyvenimo kontekste. Tas kontekstas egzistuoja iš tikrųjų. Naujasis Testamentas įžvelgia jame Šventojo Rašto išsipildymą. Todėl normalu Šventąjį Raštą skaityti šio naujo konteksto, kuris yra gyvenimas Dvasioje, šviesoje“ [124].

Būtinybė peržengti „raidę“

38. Nustačius įvairių Rašto prasmių santykius, esmingai svarbu tampa suvokti perėjimą nuo raidės prie dvasios. Pereinama ne savaime ir spontaniškai; raidę veikiau būtina peržengti: „Juk Dievo žodis niekada nėra tiesiog čia, gryname teksto žodiškume. Norint jį pasiekti, būtinas transcendavimo bei supratimo procesas, besivadovaujantis vidiniu tekstų visumos judėjimu ir per tai turintis virsti gyvenimo procesu“ [125]. Tada galime suprasti, kodėl autentiškas aiškinimas visada yra ne tik intelektinis, bet ir gyvenimo procesas, reikalaujantis visiško įsitraukimo į bažnytinį gyvenimą kaip į gyvenimą Dvasia (plg. Gal 5, 16). Tada aiškesni tampa dogminės konstitucijos Dei Verbum 12-ajame skyrelyje pateikti kriterijai: pavieniame literatūriniame fragmente taip judėti į priekį galima tik neišleidžiant iš akių Rašto visumos. Juk tėra vienintelis Žodis, kurio link turėtų krypti judėjimas. Šis procesas dramatiškas, nes transcendavimo procese peržengimas, vykstantis Šventosios Dvasios galia, neišvengiamai susijęs su kiekvieno žmogaus laisve. Šv. Paulius savo gyvenime tą peržengimą išgyveno pilnatviškai. Ką reiškia peržengti raidę bei suprasti ją remiantis visuma, jis gana radikaliai išreiškė sakiniu: „Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Šventasis Paulius suvokia, kad „ši išlaisvinanti Dvasia turi vardą, o laisvė – vidinį matą: Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė (2 Kor 3, 17). Išlaisvinanti Dvasia nėra sava idėja, savas aiškintojo veidas. Dvasia yra Kristus, o Kristus yra Viešpats, rodantis mums kelią“ [126]. Žinome, kad ir Augustinui toks perėjimas buvo dramatiškas ir kartu išlaisvinantis. Raštu, kuris jam iš pradžių atrodė toks nerišlus ir kartais nenugludintas, jis tikėjo kaip tik dėl tokio perėjimo, kurio iš šv. Ambraziejaus išmoko per tipologinį aiškinimą, pagal kurį visas Senasis Testamentas yra kelias Kristaus link. Augustinui raidės peržengimas padarė įtikimą pačią raidę ir padėjo pagaliau surasti atsakymą į giliausią jo širdies, troškusios tiesos, nerimą [127].

Vidinė Biblijos vienybė

39. Bažnyčios didžiosios Tradicijos mokykloje išmokstame, pereidami nuo raidės prie dvasios, suvokti ir viso Rašto vienybę, nes mūsų gyvenimui klausimus keliantis ir atsiversti nepaliaujamai kviečiantis Dievo žodis yra vienas [128]. Čia mums patikimu vadovu lieka Hugono Senviktoriečio žodžiai: „Visas dieviškasis Raštas yra vienatinė knyga, ir ta vienatinė knyga yra Kristus, kalba apie Kristų ir atbaigiama Kristuje“ [129]. Žinoma, Biblija grynai istoriniu ir literatūriniu požiūriu yra ne tiesiog knyga, bet literatūrinių tekstų rinkinys, kurio atsiradimo istorija ilgesnė nei tūkstantmetis. Kad jo pavienės knygos sudaro vieningą darinį, įžvelgti nėra lengva; priešingai, tarp jų egzistuoja regima įtampa. Tai taikytina jau Izraelio Biblijai, mūsų, krikščionių, vadinamai Senuoju Testamentu. Ir tai juo labiau tiesa, kai mes, krikščionys, Naująjį Testamentą ir jo raštus tarsi hermeneutiniu raktu sujungiame su Izraelio Biblija, aiškindami ją kaip kelią Kristaus link. Naujajame Testamente paprastai vartojamas ne žodis „Raštas“ (plg. Rom 4, 3; 1 Pt 2, 6), bet „Raštai“ (plg. Mt 21, 43; Jn 5, 39; Rom 1, 2; 2 Pt 3, 16), kurie, paimti kartu, laikomi vienatiniu Dievo žodžiu mums [130]. Tai aiškiai parodo, kad būtent Kristaus asmuo visiems „Raštams“ suteikia vienybę, susiedamas juos su vienu „Žodžiu“. Tada tampa suprantama dogminės konstitucijos Dei Verbum 12-ojo skyrelio ištara, svarbiausiu teisingos tikėjimo hermeneutikos kriterijumi nurodydama visos Biblijos vidinę vienybę.

Santykis tarp Senojo ir Naujojo Testamento

40. Santykį tarp Senojo ir Naujojo Testamento ir teologai, ir ganytojai privalo suvokti Raštų vienybės Kristuje perspektyvoje. Pirmiausia akivaizdu, kad Naujasis Testamentas pats pripažįsta Senąjį kaip Dievo žodį ir žydų tautos Šventųjų Raštų autoritetingumą [131]. Pripažįsta neišreikštai, vartodamas tą pačią kalbėseną ir dažnai nurodydamas šių Raštų tekstus. Pripažįsta aiškiai išreikštai, cituodamas ir argumentacijai pasitelkdamas daug tekstų. Senojo Testamento tekstais besiremianti argumentacija Naujajame Testamente yra esminė vertybė, pranokstanti grynai žmogiškojo įrodinėjimo vertę. Ketvirtojoje evangelijoje Jėzus šiuo atžvilgiu pareiškia, kad „Raštas negali būti panaikintas“ (Jn 10, 35), o šv. Paulius patikslina, jog Senojo Testamento apreiškimas ir toliau galioja mums, krikščionims (plg. Rom 15, 4; 1 Kor 10, 11) [132]. Be to, mes patvirtiname, kad „Jėzus iš Nazareto buvo žydas, o Šventoji Žemė – Bažnyčios gimtinė“ [133]; krikščionybė suleidusi šaknis į Senąjį Testamentą ir iš šių šaknų maitinasi. Todėl sveikas krikščioniškasis mokymas visados atmesdavo bet kokios atmainos markionizmą, nuolat sugrįžtantį ir įvairiopai linkstantį supriešinti Senąjį ir Naująjį Testamentą vieną su kitu [134].

Be to, Naujasis Testamentas pats patvirtina, kad sutampa su Senuoju, ir skelbia, jog Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo slėpiniu žydų tautos Šventieji Raštai buvo tobulai išpildyti. Tačiau privalu atkreipti dėmesį, kad Raštų išpildymo sąvoka yra sudėtinga, nes aprėpia tris matmenis: pamatinį Senojo Testamento apreiškimo tęstinumo, pertrūkio ir išpildymo bei įveikos aspektus. Kristaus slėpinys savo siekiu tęsia Senojo Testamento aukojimo kultą, tačiau jį įgyvendino visiškai kitokiu, pranašų pažadus atitinkančiu būdu ir per tai tapo tobulas kaip niekada iki tol. Juk Senasis Testamentas kupinas įtampos tarp institucinių ir pranašiškų aspektų. Tuo metu Kristaus Velykų slėpinys tobulai sutampa – nors ir nelauktai – su Raštų pranašystėmis ir ateitin kreipiančiu aspektu, tačiau akivaizdžiai išsiskiria pertrūkio su Senojo Testamento institucijomis aspektu.

41. Šiais svarstymais parodoma nepamainoma Senojo Testamento reikšmė krikščionims ir kartu pabrėžiamas kristologinio aiškinimo originalumas. Jau apaštalų laikais ir paskui gyvojoje tradicijoje dieviškojo plano vienybę abiejuose Testamentuose Bažnyčia iškėlė aikštėn per tipologiją, kuri yra ne savavališko pobūdžio, bet esmingai būdinga šventajame tekste pasakojamiems įvykiams ir todėl susijusi su visu Raštu. Tipologija atranda „Dievo darbuose Senojoje Sandoroje“ pirmavaizdžius „viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, įvykdė savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje“ [135]. Tad krikščionys Senąjį Testamentą skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. Net jei tipologinis aiškinimas atveria neišsemiamą prasminį turinį Naujojo Testamento atžvilgiu, jis vis dėlto neturi skatinti užmiršti, jog ir pats Senasis Testamentas išlaiko savą kaip Apreiškimo vertę, kurią patvirtino pats Viešpats (plg. Mk 12, 29–31). Todėl ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Ankstyvoji krikščionių katechezė visada juo pasiremdavo (plg. 1 Kor 5, 6–8; 10, 1–11) [136]. Dėl šios priežasties Sinodo tėvai pareiškė, kad „judaistinis Biblijos supratimas gali padėti krikščionims suprasti ir studijuoti Raštus“ [137].

„Naujasis Testamentas paslėptas Senajame, o Senasis iškeltas aikštėn Naujajame“ [138] – štai taip šia tema įžvalgiai ir išmintingai pastebėjo šv. Augustinas. Tad ir pastoracijoje, ir akademinėje srityje yra svarbu aiškiai pabrėžti artimą abiejų Testamentų ryšį ir kartu su šv. Grigaliumi Didžiuoju priminti, kad „Naujasis Testamentas padarė Senojo Testamento pažadus regimus; ką tas skelbė slėpiningai, anas dabar skelbia atvirai kaip dabartį. Todėl Senasis Testamentas numato Naująjį, o Naujasis yra geriausi Senojo komentarai“ [139].

Biblijos „tamsieji“ tekstai

42. Aptarinėdamas Naujojo Testamento santykį su Senuoju, Sinodas taip pat nagrinėjo Biblijos tekstų, kurie dėl ten kartais pasitaikančio smurto ir amoralumo atrodo tamsūs ir sunkūs, temą. Šiuo atžvilgiu būtina neišleisti iš akių, kad biblinis apreiškimas giliai šaknijasi istorijoje. Dievo planas atsiskleidžia laipsniškai ir įgyvendinamas lėtais etapais, nugalint žmonių pasipriešinimą. Dievas išsirenka tautą ir kantriai ją ugdo. Apreiškimas prisitaiko prie tolimos epochos kultūrinio ir moralinio lygmens ir todėl pasakoja apie tokius faktus ir papročius, kaip apgaulingi manevrai, smurtiniai veiksmai, tautų išžudymas, aiškiai nepasmerkdamas jų amoralumo. Tai galima paaiškinti istorine aplinka, tačiau šiuolaikinį skaitytoją gali nustebinti, ypač tada, kai užmirštama daugybė tamsių žmogiškojo elgesio „puslapių“, kurių netrūko visais šimtmečiais ir nestinga nė mūsų dienomis. Senajame Testamente pranašai galingai kelia savo balsą prieš bet kokį kolektyvinį ar individualų neteisingumą ir smurtą. Taip Dievas auklėja savo tautą rengdamas ją Evangelijai. Todėl būtų klaidinga neatsižvelgti į tas Rašto vietas, kurios mums atrodo problemiškos. Veikiau būtina suvokti, kad tokioms vietoms aiškinti reikia įgyti tinkamos kompetencijos per išsilavinimą, įgalinantį tekstus skaityti jų istoriniame literatūriniame kontekste ir krikščioniškoje perspektyvoje, kurios galutinis hermeneutinis raktas yra „Jėzaus Kristaus evangelija ir naujasis įsakymas, išpildytas Velykų slėpinyje“ [140]. Todėl žinovus ir ganytojus raginu padėti visiems tikintiesiems artintis prie tokių vietų skaitant jas taip, kad jų reikšmė išryškėtų Kristaus slėpinio šviesoje.

Krikščionys ir žydai Šventųjų Raštų atžvilgiu

43. Aptarus artimą ryšį tarp Senojo ir Naujojo Testamento, dėmesys savaime krypsta į iš to išplaukiantį ir niekada neužmirštiną ypatingą santykį tarp krikščionių ir žydų. Popiežius Jonas Paulius II žydams yra pasakęs: jūs esate „mūsų mėgstamiausi broliai Abraomo, mūsų protėvio, tikėjime“ [141]. Šiais žodžiais, žinoma, neatsisakoma pripažinti ryšio su Senojo Testamento institucijomis nutraukimo, apie kurį kalbama Naujajame Testamente, ir to, kad Jėzaus Kristaus, pripažįstamo Mesiju ir Dievo Sūnumi, slėpinyje išsipildė Rašto pažadai. Tačiau šis gilus ir radikalus skirtumas jokiu būdu nereiškia abipusio priešiškumo. Šv. Pauliaus pavyzdys (plg. Rom 9–11), priešingai, rodo, kad „pagarbos, branginimo ir meilės nuostata žydų tautos atžvilgiu yra vienintelė tikrai krikščioniška nuostata situacijoje, kuri slėpiningu būdu yra Dievo iš pagrindų teigiamo plano dalis“ [142]. Juk Paulius taip sako apie žydus: „Žiūrint išrinkimo, jie numylėtiniai dėlei savųjų protėvių. Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 28–29).

Be to, šv. Paulius, norėdamas nusakyti labai artimą krikščionių ir žydų ryšį, pasitelkia gražų alyvmedžio įvaizdį: pagonių Bažnyčia yra nelyginant laukinis alyvmedis, įskiepytas į taurų Sandoros tautos alyvmedį (plg. Rom 11, 17–24). Tad mes irgi maitinamės iš tų pačių dvasinių šaknų. Susitinkame kaip broliai, tarp kurių tam tikromis istorijos akimirkomis tvyrodavo įtampa, bet kurie šiandien ryžtingai stengiasi tiesti nuolatinės draugystės tiltus [143]. Popiežius Jonas Paulius II, be to, yra pareiškęs: „Mus daug kas jungia, ir kartu galime tiek daug nuveikti dėl taikos, teisingumo ir žmoniškesnio bei broliškesnio pasaulio“ [144].

Norėčiau dar kartą patvirtinti, koks vertingas Bažnyčiai yra dialogas su žydais. Visur, kur įmanoma, derėtų ieškoti progų viešiems susitikimams ir pokalbiams, prisidedantiems prie didesnio abipusio pažinimo, įvertinimo ir bendradarbiavimo, taip pat ir Šventojo Rašto studijų srityje.

Fundamentalistinis Šventojo Rašto aiškinimas

44. Išsamiau įvairiais aspektais aptarę Biblijos hermeneutikos temą, dabar dėmesio galime skirti Sinode nekart išnirdavusiai Šventojo Rašto fundamentalistinio aiškinimo temai [145]. Popiežiškoji Biblijos komisija dokumente „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“ šia tema pateikė svarbių nurodymų. Dėmesį norėčiau pirmiausia atkreipti į skaitymo būdus, kurie, negerbdami tikrosios šventųjų tekstų prigimties, skatina subjektyvius ir savavališkus aiškinimus. Mat fundamentalistinės skaitysenos siūlomas „paraidiškumas“ iš tikro yra žodinės ir dvasinės prasmės išdavystė, nes atkelia vartus įvairioms manipuliacijoms, pavyzdžiui, skleidžiant Bažnyčiai priešiškus Rašto aiškinimus. „Pagrindinė tokio fundamentalistinio traktavimo problema yra ta, kad, atsisakant atsižvelgti į biblinio Apreiškimo istorinį pobūdį, neįmanoma priimti ir visos Įsikūnijimo tiesos. Fundamentalizmas vengia bet kokio artimo ryšio tarp dieviškumo ir žmogiškumo santykyje su Dievu. <...> Dėl šios priežasties jis linkęs traktuoti biblinį tekstą taip, tarsi jis būtų žodis į žodį padiktuotas Dvasios, ir nepripažįsta, jog Dievo žodis buvo suformuluotas kalba bei stiliumi, nulemtais vienokios ar kitokios epochos“ [146]. Krikščionybė, priešingai, žodžiuose girdi Žodį, patį Logos, skleidžiantį savo slėpinį per tą žmogiškosios istorijos įvairovę ir tikrovę [147]. Tikrasis atsakas į fundamentalistinį aiškinimą yra „Šventojo Rašto aiškinimas tikėjime“. Tokia skaitysena, „nuo seno praktikuota Bažnyčios tradicijoje, ieškoma tiesos, išganingos atskirų tikinčiųjų gyvenimui ir Bažnyčiai. Tokia skaitysena pripažįsta istorinę biblinės tradicijos vertę. Kaip tik dėl šios kaip istorinio liudijimo vertės ji trokšta iš naujo atrasti gyvąją Šventojo Rašto reikšmę, skirtą ir šiandienių tikinčiųjų gyvenimui“ [148], sykiu neišleisdama iš akių to, kad įkvėptasis tekstas radosi tarpininkaujant žmogui, ir to teksto literatūrinių žanrų.

Dialogas tarp ganytojų, teologų ir egzegetų

45. Iš autentiškos tikėjimo hermeneutikos išplaukia keli svarbūs padariniai Bažnyčios pastoracinės veiklos srityje. Kaip tik Sinodo tėvai čia, pavyzdžiui, siūlė puoselėti artimesnius ryšius tarp ganytojų, egzegetų ir teologų. Vyskupų konferencijos turėtų tokius susitikimus skatinti, „siekdamos, kad Dievo žodžiui būtų tarnaujama labiau išvien“ [149]. Toks bendradarbiavimas visiems padės geriau atlikti savo darbą visos Bažnyčios gerovės labui. Pastoracinis horizontas ir mokslininkams reiškia būtinybę prie šventojo teksto artintis paisant jo kaip Viešpaties žinios žmonėms dėl jų išganymo prigimties. Todėl čia siūlytina, kas jau patvirtinta dogminėje konstitucijoje Dei Verbum: „Katalikai egzegetai ir kiti šventosios teologijos puoselėtojai uoliai bendradarbiaudami turi darbuotis, idant prižiūrimi Šventojo Magisteriumo, panaudodami tinkamas priemones, pateiktų dieviškąją raštiją taip, kad kuo daugiau dieviškojo žodžio tarnautojų galėtų gausiai aprūpinti Dievo tautą Raštų maistu, kuris apšviečia protą, stiprina valią, uždega žmonių širdis mylėti Dievą“ [150].

Biblija ir ekumenizmas

46. Suvokdamas, kad Bažnyčios pagrindas – Kristus, įsikūnijęs Dievo Žodis, Sinodas pabrėžė Biblijos studijų ekumeniniame dialoge centrinę vietą siekiant tobulos visų krikščionių Kristuje vienybės [151]. Juk pačiame Rašte yra Jėzaus Tėvui adresuojama karšta malda, kad visi jo mokiniai būtų viena, idant pasaulis įtikėtų (plg. Jn 17, 21). Visa tai stiprina įsitikinimą, kad bendras Rašto klausymasis ir apmąstymas leidžia mums patirti realią, nors ir netobulą, bendrystę [152], nes „bendras Rašto klausymasis veda prie meilės dialogo ir leidžia augti tiesos dialogui“ [153]. Bendrai klausytis Dievo žodžio, praktikuoti Biblijos lectio divina, leistis būti nustebintiems nesenstančio ir neišsemiamo Dievo žodžio naujybės, įveikti kurtumą žodžiams, nesutampantiems su mūsų nuomone ar prietarais, klausytis ir studijuoti išlaikant bendrystę su visų laikų tikinčiaisiais – visa tai yra kelias, kuriuo būtina žengti siekiant tikėjimo vienybės, atsakas į Dievo žodžio klausymąsi [154]. Šia prasme Vatikano II Susirinkimo žodžiai buvo tikrai iškalbingi: „Šiame [ekumeniniame] dialoge Šventasis Raštas yra ypatingas įrankis galingoje Dievo rankoje pasiekti tai vienybei, kurią Išganytojas siūlo visiems žmonėms“ [155]. Todėl naudinga intensyviau studijuoti Dievo žodį, labiau į jį gilintis ir, laikantis galiojančių nuostatų ir įvairių tradicijų, gausiau rengti ekumeninius Žodžio liturgijos šventimus [156]. Tokie liturginiai šventimai skatina ekumenizmą ir, jei išgyvenama jų tikroji reikšmė, yra intensyvi autentiška malda, kuria Dievo meldžiama priartinti trokštamą dieną, kai visi galės ragauti to paties valgio ir gerti iš tos pačios taurės. Tinkamai ir pagirtinai tokias akimirkas skatinant, vis dėlto privalu neužmiršti, kad tikintiesiems to nevalia siūlyti kaip dalyvavimo šv. Mišiose švenčių dienomis pakaitalo.

Blaiviai pripažįstame, kad šioje studijų ir maldos veikloje yra gilintinų ir toli mus vienas nuo kito skiriančių aspektų, kaip antai, Bažnyčios kaip autoritetingo aiškinimo subjekto supratimas ir esminis Magisteriumo vaidmuo [157].

Be to, norėčiau pabrėžti tai, ką Sinodo tėvai pareiškė apie reikšmę, šio ekumeninio darbo srityje tenkančią Biblijos vertimams į įvairias kalbas. Žinome, kad teksto vertimas nėra grynai mechaninis darbas, bet tam tikra prasme neatsiejamas nuo aiškinimo. Šiuo klausimu garbingasis Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs: „Prisiminus, kokią didelę įtaką, ypač Vakaruose, susiskaldymams turėjo debatai dėl Šventojo Rašto, galima suvokti, kokia įsidėmėtina pažanga yra šie bendri vertimai“ [158]. Todėl Biblijos bendrų vertimų skatinimas yra ekumeninio darbo dalis. Norėčiau padėkoti visiems šią svarbią atsakomybę prisiėmusiems ir juos padrąsinti tęsti šį darbą.

Padariniai teologijos studijų pakraipai

47. Iš tinkamos tikėjimo hermeneutikos išplaukia dar vienas padarinys: reikia parodyti, kokią reikšmę tai turi egzegetiniam ir teologiniam ugdymui, pirmiausia turint galvoje klierikus. Būtina rūpintis, kad Šventojo Rašto studijos tikrai būtų teologijos siela, nes joje atpažįstamas Dievo žodis, šiandien adresuojamas pasauliui, Bažnyčiai ir kiekvienam asmeniškai. Svarbu veiksmingai paisyti dogminėje konstitucijoje Dei Verbum pateiktų kriterijų ir juos gilinti. Privalu vengti laikytis mokslo sampratos, teigiančios, kad moksliniai tyrimai Rašto atžvilgiu užima neutralią poziciją. Todėl studentams kartu su kalbų, kuriomis parašytas Raštas, ir atitinkamų aiškinimo metodų studijomis būtina puoselėti gilų dvasinį gyvenimą ir suvokti, kad Raštą galima suprasti tik tada, kai juo gyvenama.

Šiuo požiūriu siūlau perduoto ir užrašyto Dievo žodžio studijas visada artimai sieti su bažnytine dvasia, akademinio ugdymo metu deramai atsižvelgiant į Magisteriumo indėlį šia tema. „Magisteriumas nėra aukščiau Dievo žodžio, bet tarnauja jam, mokydamas tik to, kas yra perduota, nes dievobaimingai klauso Dievo Žodžio, jo liepiamas ir Šventosios Dvasios padedamas, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina“ [159]. Todėl privalu rūpintis, kad studijas ženklintų pripažinimas, jog „pagal išmintingiausią Dievo sprendimą šventoji Tradicija, Šventasis Raštas ir Bažnyčios magisteriumas yra taip tarpusavyje susiję ir susijungę, kad vienas be kito būti negali“ [160]. Todėl linkiu, kad Šventojo Rašto studijos, kaip to nori Vatikano II Susirinkimas, vyktų bendrystėje su visuotine Bažnyčia ir tikrai būtų teologijos siela [161].

Šventieji ir Rašto aiškinimas

48. Šventojo Rašto aiškinimas liktų ne visapusiškas, jei neapimtų ir tų, kurie tikrai gyveno Šventuoju Raštu – šventųjų [162]: „Viva lectio est vita bonorum“ [163]. Giliausiai Šventąjį Raštą iš tikro aiškina tie, kurie leido Dievo žodžiui save ugdyti – klausydamiesi, skaitydami ir uoliai apmąstydami.

Tikrai neatsitiktinai didžiosios dvasingumo srovės, paženklinusios Bažnyčios istoriją, kilo iš aiškaus rėmimosi Raštu. Į galvą ateina, pavyzdžiui, šventasis abatas Antanas, kurį sujaudino Kristaus žodžiai: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21) [164]. Ne mažiau įtaigiai savo kūrinyje Moralia klausė šv. Bazilijus Didysis: „Kas yra tikėjimas? Visiškas ir abejonių neslegiamas tikrumas Dievo įkvėptų žodžių tiesa. <...> Ką reiškia būti tikinčiuoju? Kupinam to visiško tikrumo supanašėti su Rašto žodžių reikšme, nieko iš jų neatimant ir nieko prie jų nepridedant“ [165]. Šv. Benediktas savo „Reguloje“ vadina Raštą „patikimu žmogaus gyvenimo kelrodžiu“ [166]. Kai šv. Pranciškus Asyžietis, anot Tomo Celaniečio, išgirdo, kad Kristaus mokiniai „negali turėti nei aukso, nei sidabro, nei pinigų, nei pasiimti į kelionę atsargų krepšio, duonos ir keliautojo lazdos, negali turėti nei batų, nei dvejų palaidinių <...>, jis iškart tapo kupinas džiaugsmo Šventojoje Dvasioje ir sušuko: Būtent to noriu, to meldžiu, tai daryti trokštu iš visos širdies!“ [167]. Šv. Klara Asyžietė seka šv. Pranciškaus patirtimi rašydama: „Vargdienių seserų ordino gyvensena <...> yra tokia: laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šventosios Evangelijos“ [168]. Šv. Dominykas de Guzmanas „visur žodžiais ir darbais rodėsi kaip Evangelijos vyras“ [169] ir troško, kad „Evangelijos vyrais“ būtų ir jo pamokslininkų ordino broliai [170]. Šv. Jėzaus Teresė, karmelitė, savo raštuose mistinei patirčiai perteikti nuolatos pasitelkianti Biblijos įvaizdžius, primena, jog pats Jėzus jai apreiškęs, kad „visas pasaulio blogis kyla iš Šventojo Rašto tiesos nepažinimo“ [171]. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, tyrinėdama Raštus, pirmiausia Pirmojo laiško korintiečiams 12-ąjį ir 13-ąjį skyrius, Meilę atranda kaip savo asmeninį pašaukimą [172]; ta pati šventoji aprašo Rašto trauką: „Kai tik žvilgsnis nukrypsta į Evangeliją, į mane padvelkia malonus Jėzaus gyvenimo kvapas, ir tada žinau, kurlink bėgti“ [173]. Kiekvienas šventasis yra nelyginant šviesos spindulys, sklindantis iš Dievo žodžio: prisiminkime ir šv. Ignacą Lojolą, ieškojusį tiesos ir dvasinės įžvalgos; šv. Joną Boską, aistringai troškusį auklėti jaunimą; šv. Joną Mariją Vianėjų, suvokusį kunigystės kaip dovanos ir užduoties didybę; šv. Pijų iš Pietrelčinos, buvusį Dievo gailestingumo įrankiu; šv. Josemaria Escrivą, skelbusį visų pašaukimą į šventumą; pal. Teresę iš Kalkutos, Dievo gailestingosios meilės didžiausiems vargšams misionierę, nacizmo ir komunizmo kankinius – karmelitę, šv. Kryžiaus Teresę Benediktą (Edith Stein) ir Zagrebo arkivyskupą kardinolą pal. Aloisą Stepinacą.

49. Šventumas, įkvėptas Šventojo Rašto, tam tikra prasme priklauso pranašų tradicijai, kur Dievo žodis paima tarnybon pranašo gyvenimą. Šia prasme šventumas Bažnyčioje yra Rašto hermeneutika, kurios niekam nevalia atsisakyti. Šventoji Dvasia, įkvėpusi šventuosius autorius, yra ta pati, kuri skatina šventuosius paskirti gyvenimą Evangelijai. Mokymasis jų mokykloje yra patikimas kelias, vedantis gyvos ir veiksmingos Dievo žodžio hermeneutikos link.

Šį ryšį tarp Dievo žodžio ir šventumo per Vyskupų sinodo 12-ąją generalinę asamblėją tiesiogiai paliudijo spalio 12-ąją Šv. Petro aikštėje keturių naujų šventųjų kanonizacija. Šventaisiais paskelbti: kunigas Gaetanas Erikas (Gaetano Errico), Švenčiausiųjų Jėzaus ir Marijos Širdžių misionierių kongregacijos steigėjas; Motina Marija Bernarda Butler (Maria Bernarda Bütler), Ekvadoro ir Kolumbijos misionierė iš Šveicarijos; sesuo Nekaltojo Prasidėjimo Alfonsa, pirmoji Indijoje gimusi šventoji; jauna ekvadorietė Jėzaus Narzica Martillo Moran (Narcisa de Jesú Martillo Morán). Šie naujieji šventieji savo gyvenimu paliudijo pasaulyje ir Bažnyčioje nenykstantį Kristaus Evangelijos vaisingumą. Melskime Viešpatį, kad, užtariant šiems šventiesiems, paskelbtiems šventaisiais kaip tik Sinodo asamblėjos apie Dievo žodį dienomis, ir mūsų gyvenimas būtų „gera žemė“, kurioje dieviškasis Sėjėjas galėtų pasėti žodį, duosiantį mums šventumo derlių, trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą (plg. Mk 4, 20).

Antroji dalis
VERBUM IN ECCLESIA

„Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12)

Dievo žodis ir Bažnyčia

Bažnyčia priima Dievo žodį

50. Viešpats taria savo žodį, kad jį priimtų tie, kurie kaip tik „per“ Žodį sukurti. „Pas savuosius atėjo“ (Jn 1, 11): žodis mums nėra pirmapradiškai svetimas, kūrinija panorėta kaip artima dieviškajam gyvenimui. Tačiau ketvirtosios Evangelijos prologe kalbama ir apie tai, kad Dievo žodis gali būti atmestas „savųjų“, kurie „jo nepriėmė“ (plg. Jn 1, 11). Nepriimti Žodžio reiškia neklausyti jo balso, nesidaryti panašiam į Logos. O kai žmogus – nors silpnas bei nuodėmingas – atsiveria susitikimui su Kristumi, prasideda radikalus perkeitimas: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Priimti Žodį reiškia leistis būti jo ugdomam, Šventosios Dvasios galia daromam panašiam į Kristų, „Tėvo viengimį Sūnų“ (Jn 1, 14). Tai naujos kūrinijos pradžia, gimsta naujas kūrinys, nauja tauta. Visi, kurie tiki, tai yra gyvena tikėjimo klusnumu, yra „iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 13), tapę dieviškojo gyvenimo dalininkais: sūnumis Sūnuje (plg. Gal 4, 5–6; Rom 8, 14–17). Šv. Augustinas labai įtaigiai pakomentuoja šį Jono evangelijos tekstą: „Per Žodį buvai sukurtas, tačiau dabar per Žodį turi būti sukurtas iš naujo“ [174]. Čia regime ryškėjantį Bažnyčios veidą, kaip tikrovės, kuri apibrėžiama per kūnu tapusio ir palapinę tarp mūsų išskleidusio Dievo Žodžio (plg. Jn 1, 14) priėmimą. Ši Dievo buveinė tarp mūsų, padangtė (plg. Iš 26, 1), kaip pirmavaizdis pateikta Senajame Testamente, dabar atbaigiama galutiniu Dievo buvimu su žmonėmis Kristuje.

Kristaus nuolatinis buvimas Bažnyčios gyvenime

51. Santykio tarp Kristaus, Dievo Žodžio, ir Bažnyčios nevalia laikyti vien praeities įvykiu, tai gyvas santykis, kuriam pašauktas kiekvienas tikintysis. Juk kalbame apie Dievo Žodžio buvimą šiandien tarp mūsų: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs: „Jėzaus buvimas šalia kiekvienos epochos žmogaus reiškiasi Jo kūne, kuris yra Bažnyčia. Tam Kristus pažadėjo Šventąją Dvasią, kuri išmokys visko, primins, ką Jėzus yra jiems pasakęs (plg. Jn 14, 26), ir taps naujojo gyvenimo versme pasaulyje (plg. Jn 3, 5–8; Rom 8, 1–13)“ [175]. Dogminėje konstitucijoje Dei Verbum šis slėpinys išreiškiamas biblinėmis jungtuvių dialogo sąvokomis: „Taip kitados prabilęs Dievas be perstojo kalbasi su savo mylimojo Sūnaus Sužadėtine. O Šventoji Dvasia, kurios dėka Evangelijos balsas gyvai skamba Bažnyčioje ir per ją – pasaulyje, veda tikinčiuosius į visą tiesą ir gausiau juose pasėja Kristaus žodį (plg. Kol 3, 16)“ [176].

Kristaus Sužadėtinė, klausymosi mokytoja, ir šiandien kupina tikėjimo kartoja: „Kalbėk, o Viešpatie, tavo Bažnyčia klausosi“ [177]. Todėl dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei Verbum pradedama žodžiais: „Dievo žodį Šventasis Sinodas pagarbiai išklauso ir su pasitikėjimu skelbia...“ [178]. Tai išties dinaminis Bažnyčios gyvenimo apibrėžimas: „Šiais žodžiais Susirinkimas atkreipia dėmesį į esminį Bažnyčios aspektą: ji yra Dievo žodžio besiklausanti ir jį skelbianti bendruomenė. Bažnyčia gyvena ne savimi, bet Evangelija ir savo kelyje iš Evangelijos nuolat semiasi gairių. Kiekvienas krikščionis turėtų į tai atsižvelgti ir taikyti sau: tiktai tas, kuris pirmiausia pats klausosi Dievo žodžio, galės paskui jį ir skelbti“ [179]. Skelbiamame bei girdimame Dievo žodyje ir sakramentuose Jėzus šiandien, čia ir dabar, kiekvienam sako: „Aš esu tavo, aš dovanoju save tau“, idant žmogus galėtų jį priimti, jam atsakyti ir savo ruožtu ištarti: „Aš esu tavo“ [180]. Tad Bažnyčia iškyla aikštėn kaip aplinka, kurioje iš malonės galime patirti tai, kas skelbiama šv. Jono evangelijos prologe: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12).

Liturgija – pirmutinė Dievo žodžio vieta

Dievo žodis šventojoje liturgijoje

52. Laikant Bažnyčią „Dievo žodžio namais“ [181], žvilgsnį pirmiausia reikia kreipti į šventąją liturgiją. Ji iš tiesų yra pirmutinė aplinka, kurioje Dievas kreipiasi į mus mūsų gyvenimo dabartyje – kreipiasi į savo besiklausančią ir atsiliepiančią tautą. Kiekvienas liturginis vyksmas iš prigimties persmelktas Šventojo Rašto. Konstitucijoje Sacrosanctum Concilium teigiama: „Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė“ [182]. Negana to, pats Kristus „yra savo žodyje, nes pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas“ [183]. Juk „liturginis šventimas virsta nepertraukiamu, pilnatvišku ir veiksmingu Dievo žodžio skelbimu. Liturgijoje nuolat skelbiamas Dievo žodis Šventosios Dvasios galia visada yra gyvas ir veiksmingas ir taip liudija visada veiklią Tėvo meilę žmonėms“ [184]. Bažnyčia visais laikais suvokė, kad liturginiame vyksme Dievo žodį visada lydi vidinis Šventosios Dvasios veikimas tikinčiųjų širdyse. Juk kaip tik Globėjos dėka „Dievo žodis tampa liturginio vyksmo pamatu, gyvenimo norma ir atrama. Ta pati Šventoji Dvasia <...> kiekvieną širdyje moko, kas visai tikinčiųjų bendruomenei pasakoma skelbiant Dievo žodį, ir, stiprindama visų vienybę, sykiu skatina charizmų įvairovę ir daugialypišką veiklą“ [185].

Tad privalu suvokti esminę liturginio vyksmo reikšmę Dievo žodžiui suprasti ir juo gyventi. Tam tikra prasme tikėjimo hermeneutika Šventojo Rašto atžvilgiu visada turėtų remtis liturgija, kur Dievo žodis švenčiamas kaip aktualus ir gyvas: „Tad liturgijoje Bažnyčia ištikima būdui, kokiu šventuosius raštus skaitė ir aiškino Kristus, raginęs gvildenti visą Raštą remiantis įvykio, kuriuo Jis pats yra, šiandien“ [186].

Čia atsiskleidžia išmintinga pedagogika Bažnyčios, skelbiančios ir besiklausančios Šventojo Rašto liturginių metų ritmu. Dievo žodis per laiką taip nusidriekia pirmiausia švenčiant Eucharistiją ir Valandų liturgiją. Spindintis visumos centras yra Velykų slėpinys, su kuriuo susiję visi sakramentiškai sudabartinami Kristaus ir išganymo istorijos slėpiniai: „Taip minėdama atpirkimo slėpinius, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės“ [187]. Todėl Bažnyčios ganytojus ir pastoracijos darbuotojus raginu rūpintis, kad visi tikintieji būtų pamokyti suvokti giliąją liturgijoje per metus besiskleidžiančio ir mums pagrindinius mūsų tikėjimo slėpinius atveriančio Dievo žodžio prasmę. Nuo to priklauso ir tai, ar prie Šventojo Rašto bus deramai artinamasi.

Šventasis Raštas ir sakramentai

53. Nagrinėdamas liturgijos reikšmės Dievo žodžiui suprasti temą, Vyskupų sinodas pabrėžė ir Šventojo Rašto bei sakramentinio veiksmo ryšį. Labai pageidautina ir Bažnyčios pastoracinėje veikloje, ir teologijos studijose pagilinti žodžio ir sakramento ryšį [188]. „Žodžio liturgija yra esminis bet kurio Bažnyčios sakramento šventimo elementas“ [189], tačiau pastoracinėje praktikoje tikintieji ne visada suvokia tą santykį bei gesto ir žodžio vienybę. „Kunigams ir diakonams, ypač teikiant sakramentus, dera iškelti aikštėn sakramento ir žodžio vienybę Bažnyčios tarnyboje“ [190]. Kaip žodžio ir sakramentinio veiksmo santykis liturginiu pavidalu aikštėn iškyla Dievo veikimas istorijoje per paties žodžio performatyvų pobūdį. Juk išganymo istorijoje nėra atskirties tarp to, ką Dievas sako, ir to, ką jis daro; jo žodis yra gyvas ir veiksmingas (plg. Žyd 4, 12), kaip rodo jau hebrajiško žodžio dabar reikšmė. Mokant Dievo tautą atrasti liturgijoje Dievo žodžio performatyvų pobūdį, jai sykiu padedama suvokti Dievo veikimą išganymo istorijoje ir asmeniniame kiekvieno jos dalyvio gyvenime.

Dievo žodis ir Eucharistija

54. Kas buvo bendrai pasakyta apie žodžio ir sakramento santykį, įgauna dar gilesnę prasmę kalbant apie Eucharistijos šventimą. Vidinė žodžio ir Eucharistijos vienybė šaknijasi Rašto liudijime (plg. Jn 6; Lk 24), paliudyta Bažnyčios tėvų ir patvirtinta Vatikano II Susirinkimo [191]. Čia prisimintina didžioji Jėzaus kalba apie gyvybės duoną Kafarnaumo sinagogoje (plg. Jn 6, 22–59), jos foną sudaro Mozės ir Jėzaus sugretinimas – vienas kalbėjo su Dievu veidas į veidą (plg. Iš 33, 11), kitas atskleidė Dievą (plg. Jn 1, 18). Kalba apie duoną primena Dievo dovaną, ją Mozė savo tautai dykumoje gavo kaip maną, kuri iš tikrųjų yra Tora, gyvybę teikiantis Dievo žodis (plg. Ps 119; Pat 9, 5). Jėzus išpildo savimi seną provaizdį: „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę. <...> Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6, 33–35). „Įstatymas tapo asmeniu. Susitikdami su Jėzumi, maitinamės, taip sakant, pačiu gyvuoju Dievu, tikrai valgome dangaus duoną“ [192]. Kafarnaumo kalboje Jono evangelijos prologas pagilinamas: Logos ten tampa kūnu, o čia šis kūnas virsta „duona“, atiduodama „už pasaulio gyvybę“ (plg. Jn 6, 51), darant užuominą į Jėzaus savęs dovanojimą kryžiaus slėpinyje, kurį patvirtina žodžiai apie kraują, jo duodamą „gerti“ (plg. Jn 6, 53). Štai taip Eucharistijos slėpinyje aikštėn iškyla tai, kas yra tikroji mana, tikroji dangaus duona – būtent kūnu tapęs Dievo Logos, atidavęs save už mus Velykų slėpinyje.

Luko pasakojimas apie mokinius iš Emauso įgalina toliau apmąstyti ryšį tarp žodžio klausymosi ir duonos laužimo (plg. Lk 24, 13–35). Šabo dieną Jėzus prie jų prisiartino, išgirdo žodžius, kuriais jie reiškė savo nusivylimą, ir tapo jų bendrakeleiviu: „Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (24, 27). Lydimi bendrakeleivio, kuris netikėtai pasirodė taip gerai pažįstantis jų gyvenimą, abu mokiniai ima žiūrėti į Raštus kitomis akimis. Kas nutiko anomis dienomis, laikoma nebe žlugimu, bet įvykdymu ir nauja pradžia. Tačiau ir tų žodžių abiem mokiniams, regis, dar nepakanka. Tik Jėzui paėmus duoną, sukalbėjus palaiminimą, laužant ir duodant ją mokiniams, „jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (24, 31), pasakojama Luko evangelijoje; iki tol „jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo“ (24, 16). Jėzus iš pradžių per žodį, paskui per duonos laužimo veiksmą leido mokiniams save pažinti, ir dabar jie gali naujaip dar kartą pajusti, ką prieš tai su juo jau išgyveno: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (24, 32).

55. Šie pasakojimai rodo, kad pats Raštas skatina suvokti savo neišardomą ryšį su Eucharistija. „Pravartu niekada neišleisti iš akių, kad Bažnyčios liturgijoje skaitomas ir skelbiamas Dievo žodis tiesiai kreipia į savo tikslą, sandoros auką ir malonės puotą, tai yra į Eucharistiją“ [193]. Žodis ir Eucharistija taip neatsiejami, kad vienas be kito negali būti suprantami: Dievo žodis Eucharistiniame vyksme tampa Kūnu. Eucharistija atveria mus Šventojo Rašto supratimui, lygiai kaip Šventasis Raštas savo ruožtu apšviečia ir paaiškina Eucharistijos slėpinį. Iš tiesų, nepripažįstant Viešpaties realaus buvimo Eucharistijoje, Šventojo Rašto supratimas lieka netobulas. Todėl „Bažnyčia nuo pradžių vienodai, nors ir ne tokiu pačiu kultu, gerbė Dievo žodį bei Eucharistiją ir tokios pagarbos troško bei reikalavo visur ir visada. Paakinta savo Steigėjo pavyzdžio, ji nepaliaujamai švenčia jo Velykų slėpinį, susirinkdama skaityti, „kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27), ir Viešpaties atminimo ir kitų sakramentų šventimu aktualizuodama išganymo darbą“ [194].

Žodžio sakramentiškumas

56. Aptarę Dievo žodžio performatyvų pobūdį sakramentiniame vyksme ir geriau pažinę žodžio ir Eucharistijos ryšį, dabar galime imtis svarbios temos, iškilusios Sinodo asamblėjoje ir susijusios su Žodžio sakramentiškumu [195]. Čia naudinga priminti, kad jau popiežius Jonas Paulius II atkreipė dėmesį į „sakramentinį Apreiškimo pobūdį“ ir pirmiausia į „eucharistinį ženklą“, kur „neišardoma pačios tikrovės ir ženklo vienovė leidžia suvokti šio slėpinio gelmes“ [196]. Iš to suprantame, kad Dievo žodžio sakramentiškumo ištaka yra įsikūnijimo slėpinys: „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14), apreikštojo slėpinio tikrovė siūlosi mums Sūnaus „kūne“. Dievo žodį tikėjimui apčiuopiamą daro žmogiškųjų žodžių ir gestų „ženklai“. Tad tikėjimas Dievo žodį pažįsta, priimdamas gestus ir žodžius, per kuriuos rodosi pats Dievas. Todėl sakramentinis Apreiškimo horizontas nurodo išganymo istorijos būdą, kaip į laiką ir erdvę įžengia Dievas, tapdamas žmogaus, pašaukto tikėjimu priimti jo dovaną, pašnekovu.

Tad Žodžio sakramentiškumą galima suprasti panašiai kaip Kristaus realų buvimą pašventintų duonos ir vyno pavidalais [197]. Žengdami prie altoriaus ir dalyvaudami Eucharistiniame pokylyje, realiai priimame Kristaus kūną ir kraują. Dievo žodis liturginio šventimo metu skelbiamas suvokiant, kad jame yra ir į mus, idant būtų priimtas, kreipiasi pats Kristus [198]. Šv. Jeronimas taip rašo apie nuostatą, kurios turėtume laikytis Eucharistijos ir Dievo žodžio atžvilgiu: „Skaitome Šventąjį Raštą. Manau, kad Evangelija yra Kristaus kūnas; manau, kad Šventasis Raštas yra jo mokymas. Ir kai jis sako: kas nevalgo mano kūno ir negeria mano kraujo (plg. Jn 6, 53), tai šiuos žodžius galima suprasti ir kaip [eucharistinį] Slėpinį, tačiau Rašto žodžiai, Dievo mokymas, irgi yra tikras Kristaus kūnas ir kraujas. Kai artinamės prie Eucharistijos ir bent vienas gabalėlis nukrinta ant žemės, manome, jog esame pražuvę. Jei klausydamiesi Dievo žodžio, kai Kristaus kūnas ir kraujas lašinami mums į ausį, galvojame apie ką nors kita, – koks didelis pavojus mums iškyla!“ [199]. Kristus, realiai esantis duonos ir vyno pavidalais, analogiškai esti ir liturgijoje skelbiamame Žodyje. Todėl, siekiant geriau suvokti Apreiškimo slėpinio, vykdomo „artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais“, vieningumą [200], tikinčiųjų dvasinio gyvenimo ir Bažnyčios pastoracinės veiklos labui naudinga pagilinti Žodžio sakramentiškumo pajautą.

Šventasis Raštas ir šventųjų Mišių skaitiniai

57. Pabrėždamas žodžio ir Eucharistijos sąsają, Sinodas pagrįstai norėjo atkreipti dėmesį ir į kelis liturgijos šventimo aspektus, susijusius su Žodžio tarnyste. Pirmiausia norėčiau paminėti šventųjų Mišių skaitinių reikšmę. Vatikano II Susirinkimo pageidauta reforma [201] davė vaisių, praturtindama prieitį prie Šventojo Rašto, kuris dabar siūlomas gausiai, pirmiausia sekmadienio liturgijoje. Dabartinėje struktūroje dažnai pateikiami svarbiausi Rašto tekstai ir, be to, per skaitinių iš Senojo ir Naujojo Testamento koreliaciją, „kurios centras yra Kristus ir jo Velykų slėpinys“ [202], skatinama suvokti dieviškojo plano vienovę. Kelių išliekančių sunkumų, trukdančių išvysti skaitinių iš abiejų Testamentų sąsają, derėtų imtis kanoninio aiškinimo šviesoje, vadinasi, visos Biblijos vidinio vieningumo aspektu. Prireikus kompetentingi organai gali pasirūpinti, kad būtų paskelbti paaiškinimai, padedantys suprasti numatytų šv. Mišių skaitinių ryšį. Pastarieji, numatomi dienos liturgijos, liturginio susirinkimo metu pagarsintini visi. Iškilusius kitus sunkumus ir problemas reikėtų pateikti Dieviškojo kulto ir sakramentų drausmės kongregacijai.

Be to, nevalia užmiršti, kad dabartiniai lotyniškųjų apeigų šv. Mišių skaitiniai reikšmingi ir ekumeniškai, nes vartojami ir branginami konfesijų, kurių su Katalikų Bažnyčia dar nesieja visiškos bendrystės ryšys. Kitaip šv. Mišių skaitinių problema iškyla Rytų katalikų Bažnyčių liturgijose; Sinodas prašo tai „autoritetingai išnagrinėti“ [203] atsižvelgus į atitinkamų Bažnyčių sui iuris tradiciją bei kompetenciją, taip pat neišleidžiant iš akių ekumeninio konteksto.

Žodžio skelbimas ir lektoriaus tarnyba

58. Jau Sinodo asamblėja apie Eucharistiją reikalavo labiau rūpintis Dievo žodžio skelbimu [204]. Kaip žinoma, Evangelija skelbiama kunigo arba diakono, lotyniškojoje tradicijoje pirmą ir antrą skaitinį skaito tam paskirtas lektorius, vyras arba moteris. Čia norėčiau pakartoti žodžius Sinodo tėvų, ir šia proga pabrėžusių būtinybę prideramai ugdyti [205] asmenis, per liturgijos šventimą atliekančius lektoriaus munus [206], ir ypač rūpintis lektoriaus tarnyba, kuri lotyniškosiose apeigose, kaip tokia, tenka pasauliečiams. Lektoriai, kuriems ta užduotis patikėta, net ir nepaskirti lektoriaus tarnybai privalo būti tinkami ir gerai parengti. Jų rengimas turėtų būti ir biblinis, ir liturginis, ir techninis: „Bibliniu ugdymu siektina, kad lektoriai suvoktų skaitinių kontekstą ir galėtų tikėjimo šviesoje suprasti apreikštosios žinios pagrindines ištaras. Liturginiu ugdymu lektoriai supažindintini su Žodžio liturgijos prasme bei struktūra ir koks yra santykis tarp Žodžio liturgijos ir Eucharistijos liturgijos. Techniniu rengimu lektoriai mokytini meno viešai skaityti ir savo balsu, ir naudojantis šiuolaikine garso aparatūra“ [207].

Homilijos reikšmė

59. Dievo tautos nariai „turi skirtingas užduotis ir pareigas Dievo žodžio atžvilgiu. Klausytis Dievo žodžio ir jį apmąstyti yra visų tikinčiųjų užduotis, o teisė Dievo žodį aiškinti tenka tiems, kurie šventimų galia yra gavę mokymo užduotį, tiems, kuriems patikėta vykdyti šią tarnybą“ [208], tai yra vyskupams, kunigams ir diakonams. Todėl suprantama, kodėl Sinodas skyrė dėmesio homilijos temai. Jau posinodiniame apaštališkajame paraginime Sacramentum caritatis priminiau: „Suvokiant Dievo žodžio reikšmę, būtina gerinti homilijos kokybę. Ji yra liturginio vyksmo dalis; jos paskirtis skatinti geriau suprasti Dievo žodį bei padaryti jį veiksmingesnį tikinčiųjų gyvenime“ [209]. Homilija aktualizuojama Rašto žinia, kuria tikintieji akinami atrasti Dievo žodžio buvimą ir veikimą savo šiandieniame gyvenime. Rengdama bendruomenę Tikėjimo išpažinimui, visuotinei maldai ir Eucharistijos liturgijai, homilija turi padėti suprasti švenčiamą slėpinį ir kviesti misijon. Vadinasi, tiems, kuriems jų ypatingos tarnybos galia pavesta sakyti pamokslus, privalu tikrai nuoširdžiai vykdyti šią užduotį. Vengtina bendrų ir abstrakčių pamokslų, užtemdančių Dievo žodžio paprastumą, taip pat beverčių nukrypimų, keliančių pavojų tikinčiųjų dėmesį labiau patraukti į pamokslininką nei į Evangelijos žinios šerdį. Tikintiesiems turėtų būti akivaizdu, kad pamokslininkui rūpi parodyti Kristų, kuris turėtų būti kiekvieno pamokslo centras. Todėl pamokslininkams privalu uoliai skaityti ir atsidėjus studijuoti šventuosius tekstus [210]; kad pamokslą pasakytų įtikinamai ir aistringai, rengtis jam apmąstant ir meldžiantis. Sinodo asamblėja paragino turėti prieš akis šiuos klausimus: „Ką sako skelbiami skaitiniai? Ką jie sako man asmeniškai? Ką man pasakyti bendruomenei atsižvelgiant į jos konkrečią situaciją?“ [211]. Pamokslininkas turi leistis būti „pirmas užkalbinamas Dievo žodžio, kurį jis skelbia“ [212], nes, pasak šv. Augustino, „kas Dievo žodį skelbia išoriškai ir neįsiklausydamas į savo giliausią vidų, tas tikrai neduos vaisių“ [213]. Ypatingas dėmesys skirtinas sekmadienių ir šventadienių pamokslams, tačiau ir savaitės dienomis per Mišias cum populo neatsisakytina, kur įmanoma, pateikti glaustų, situaciją atitinkančių apmąstymų, padedančių tikintiesiems išgirstą Dievo žodį priimti ir padaryti vaisingą.

Homiletikos vadovo tikslingumas

60. Tinkamai pamokslauti remiantis šv. Mišių skaitiniais tikrai yra puoselėtinas menas. Pratęsdamas ankstesnio Sinodo reikalavimus [214], prašau kompetentingos valdžios analogiškai Eucharistijos santraukai [215] parengti įrankius bei pagalbines priemones, galinčias tarnautojams padėti kuo geriau atlikti savo užduotį, – pavyzdžiui, homiletikos vadovą, kuris padėtų pamokslininkams geriau pasirengti šiai užduočiai. Šv. Jeronimas mums taip pat primena, kad pamokslą nuolatos turi lydėti liudijimas savo gyvenimu: „Tavo veiksmai neturi prieštarauti tavo žodžiams, kad nenutiktų taip, kad tau pamokslaujant Bažnyčioje kažkas tavo gelmėje svarstytų, o kodėl tu pats taip nesielgi. <...> Kristaus kunigo dvasia ir žodis turi sutarti“ [216].

Dievo žodis, Sutaikinimas ir Ligonių patepimas

61. Santykio tarp Dievo žodžio ir sakramentų centras neabejotinai yra Eucharistija, tačiau Šventojo Rašto reikšmę pravartu pabrėžti ir kituose sakramentuose, ypač gydymo, – Sutaikinimo, arba Atgailos, ir Ligonių patepimo. Dėmesys sąsajai su Šventuoju Raštu šiuose sakramentuose dažnai per menkas. Tuo tarpu jam čia skirtina priderama vieta. Niekada nevalia užmiršti, kad „Dievo žodis yra Sutaikinimo žodis, nes Dievas jame sutaikino su savimi viską (plg. 2 Kor 5, 18–20; Ef 1, 10). Jėzuje įsikūnijusiu gailestingu Dievo atleidimu nusidėjėlis vėl pastatomas ant kojų“ [217]. „Dievo žodis apšviečia tikintįjį, kad jis pažintų nuodėmes, kviečia jį pasitaisyti ir pasitikėti Dievo gailestingumu“ [218]. Sutaikomajai Dievo žodžio galiai padidinti siūlytina, kad penitentas išpažinčiai ruoštųsi apmąstydamas tinkamą Šventojo Rašto ištrauką ir apmąstymus pradėtų biblinio paraginimo perskaitymu ar išklausymu, kaip yra numatyta atitinkamose apeigose. Pageidautina, kad sužadinto gailesčio pabaigoje penitentas sukalbėtų apeigų numatytą maldą, „sukurtą pagal Šventojo Rašto žodžius“ [219]. Jei įmanoma, pageidautina, kad tam tikrais metų laikotarpiais ar tada, kai siūlosi proga, kelių penitentų individuali išpažintis, tinkamai paisant įvairių liturginių tradicijų, vyktų per apeigyno numatytas susitaikinimo pamaldas, kuriose Žodžio liturgijai, parenkant tinkamus skaitinius, būtų galima skirti daug vietos.

Ir Ligonių patepimo sakramento atžvilgiu nevalia užmiršti, jog „gydomoji Dievo žodžio galia gyvai ragina klausytoją nuolatos asmeniškai atsiversti“ [220]. Šventajame Rašte yra daugybė paguodos, sustiprinimo ir išgydymo, įsikišus Dievui, pavyzdžių. Ypač minėtinas Jėzaus artumas kenčiantiesiems ir tai, kad jis pats, įsikūnijęs Dievo žodis, prisiėmė mūsų skausmus, kentėjo iš meilės žmogui ir taip įprasmino ligą ir mirtį. Parapijose ir ligoninėse Ligonių patepimo sakramentas, jei leidžia aplinkybės, švęstinas bendruomeniškai. Tokiomis progomis Žodžio liturgijai skirtina daug dėmesio, o sergantiems tikintiesiems padėtina išgyventi savo kančias tikėjimu, vienijantis su atperkamąja Kristaus, išlaisvinančio iš blogio, auka.

Dievo žodis ir Valandų liturgija

62. Tarp maldos formų, iškeliančių Šventąjį Raštą, neabejotinai yra Valandų liturgija. Pasak Sinodo tėvų, tai „labai tinkama Dievo žodžio klausymosi forma, nes tikintieji per tai sueina į sąlytį su Šventuoju Raštu ir gyvąja Bažnyčios tradicija“ [221]. Pirmiausia atmintinas didis šios maldos teologinis ir bažnytinis iškilumas: „Valandų liturgijoje Bažnyčia, vykdydama savo Galvos kunigiškąsias pareigas, be paliovos (1 Tes 5, 17) atnašauja šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių (plg. Žyd 13, 15). Ši malda yra Sužadėtiniui kalbančios Sužadėtinės balsas, negana to, malda, kurią Kristus išvien su savo Kūnu kelia į Tėvą“ [222]. Vatikano II Susirinkimas šiuo klausimu taip pareiškė: „Taigi visi, kurie šiuo būdu meldžiasi, ir atlieka Bažnyčios pareigą, ir dalyvauja visoje Kristaus Sužadėtinės garbėje, nes, giedodami Dievui šlovės giesmę, Motinos Bažnyčios vardu stovi prieš jo sostą“ [223]. Valandų liturgijoje kaip Bažnyčios viešojoje maldoje atsiskleidžia krikščioniškasis idealas taip pašventinti visą dieną, kuriai ritmą suteikia Dievo žodžio klausymasis ir psalmių malda, kad kiekvieną veiklą ženklintų Dievui atnašaujamas šlovinimas.

Tie, kurie savo gyvenimo luomu įpareigoti praktikuoti Valandų liturgiją, privalo ištikimai vykdyti šią pareigą visos Bažnyčios naudai. Iš Bažnyčios užduotį švęsti Valandų liturgiją gavę vyskupai, kunigai ir diakonai, siekiantys kunigystės, privalo kasdien atlikti visas Valandas [224]. Dėl šios maldos privalomumo Rytų katalikų vietinėse Bažnyčiose sui iuris, tai čia paisytina jų pačių teisės [225]. Be to, pavyzdingai švęsti Valandų liturgiją raginu pašvęstojo gyvenimo bendruomenes, idant jos galėtų būti atrama ir įkvėpimo šaltinis dvasiniam ir pastoraciniam visos Bažnyčios gyvenimui.

Sinodas taip pat išreiškė norą, kad ši malda, pirmiausia Rytmetinė ir Vakarinė, labiau paplistų Dievo tautoje. Tai savaime leistų tikintiesiems geriau susipažinti su Dievo žodžiu. Pabrėžtina ir Valandų liturgijos sekmadienių bei šventadienių pirmosios Vakarinės vertė, ypač Rytų katalikų Bažnyčioms. To siekdamas, siūlau, kad ten, kur įmanoma, parapijos ir vienuoliškosios bendruomenės skatintų dalyvauti šioje liturgijoje tikinčiuosius.

Dievo žodis ir Laiminimų apeigynas

63. Naudojantis Laiminimo apeigynu irgi privalu atsižvelgti į Dievo žodžio skelbimui, klausymuisi ir glaustam aiškinimui numatytą erdvę. Palaiminimo ges­tai – Bažnyčioje numatytais atvejais ir prašant tikintiesiems – turi būti, kaip tokie, ne atskirti, bet atitinkamai susieti su Dievo tautos liturginiu gyvenimu. Šiuo požiūriu laiminimui, kaip tikrai šventam ženklui, prasmę ir veiksmingumą suteikia Dievo žodžio skelbimas [226]. Todėl, siekiant iš naujo sukelti tikintiesiems kiekvieno žodžio, išeinančio iš Dievo lūpų (plg. Mt 4, 4), alkį ir troš­kulį, svarbu pasinaudoti ir šiomis progomis.

Rekomendacijos ir konkretūs pasiūlymai dėl gyvesnės liturgijos

64. Atkreipęs dėmesį į kelis pamatinius santykio tarp liturgijos ir Dievo žodžio elementus, dabar norėčiau apibendrinti ir pabrėžti kelis Sinodo tėvų pasiūlymus dėl Dievo tautos vis geresnio Dievo žodžio pažinimo liturgijos vyksmo aplinkoje ar per sąsają su ja.

a) Dievo žodžio šventimas

65. Sinodo tėvai visus ganytojus paragino jiems patikėtose bendruomenėse skleisti Dievo žodžio šventimą [227]: tai tinkamiausia proga susitikti su Viešpačiu. Todėl tokia praktika tikintiesiems labai naudinga ir laikytina svarbiu liturginės pastoracijos elementu. Tokiam šventimui tenka ypatinga reikšmė rengiantis sekmadienio Eucharistijai, nes tai teikia galimybę giliau panirti į šv. Mišių skaitinių lobyną, siekiant apmąstyti Šventąjį Raštą ir juo remiantis melstis, pirmiausia liturginiais advento ir Kalėdų, gavėnios ir Velykų laikotarpiais. Švęsti Dievo žodį labai rekomenduotina bendruomenėms, kuriose dėl kunigų stygiaus privalomais šventadieniais neįmanoma švęsti eucharistinės Aukos. Atsižvelgdamas į posinodiniame apaštališkajame paraginime Sacramentum caritatis jau pateiktus nurodymus dėl sekmadienio susirinkimų laukiant kunigo [228], siūlau kompetentingai valdžiai, paisant dalinės Bažnyčios patirties, parengti Apeigų vadovus. Tada tomis aplinkybėmis bendruomenės tikėjimą maitinančio Dievo žodžio šventimas bus skatinamas išvengiant jo painiojimo su Eucharistijos šventimu; tai veikiau būtų tinkamos progos „melsti Dievą savo nuožiūra atsiųsti šventųjų kunigų“ [229].

Be to, Sinodo tėvai pakvietė švęsti Dievo žodį piligriminių kelionių, ypatingų švenčių, liaudies misijų, dvasinių rekolekcijų ir ypatingų atgailos, permaldavimo ir atleidimo dienų progomis. Įvairios liaudiškojo pamaldumo formos, nors ir nėra liturginiai veiksmai ir neturi būti painiojamos su liturgijos šventimu, vis dėlto iš pastarojo privalo semtis įkvėpimo ir suteikti prideramos erdvės Dievo žodžiui skelbti bei klausytis, nes „liaudiškajam pamaldumui Biblija yra neišsenkantis įkvėpimo šaltinis, teikiantis nepranokstamų maldos pavyzdžių ir vaisingų teminių pasiūlymų“ [230].

b) Žodis ir tyla

66. Sinodo tėvai nekart pabrėžė tylos vertę Dievo žodžio ir jo priėmimo tikinčiųjų gyvenime atžvilgiu [231]. Iš tiesų žodis gali būti ištartas ir priimtas tik vidinėje ir išorinėje tyloje. Mūsų laikai neskatina vidinio susikaupimo, o kartais net susidaro įspūdis, jog tiesiog bijoma bent akimirką atsiplėšti nuo masinio komunikavimo priemonių. Todėl šiandien būtina Dievo tautai perteikti tylos vertę. Iš naujo atrasti Dievo žodžio centrinę vietą Bažnyčios gyvenime taip pat reiškia vėl atrasti vidinio susikaupimo ir ramybės prasmę. Didžioji Bažnyčios tėvų tradicija moko, kad Kristaus slėpiniai susiję su tyla [232] ir kad tik joje Dievo žodis gali surasti sau buveinę, kaip surado Marijoje, kuri buvo neperskiriamai ir žodžio, ir tylos moteris. Mūsų liturgija turėtų palengvinti autentiškai klausytis: Verbo crescente, verba deficiunt [233].

Ši vertė pirmiausia turėtų suspindėti Žodžio liturgijoje, kuri „švęstina taip, kad skatintų apmąstymą“ [234]. Numatyta tyla laikytina „šventimo dalimi“ [235]. Todėl visus ganytojus raginu skatinti susikaupimo akimirkas, per kurias, padedant Šventajai Dvasiai, Dievo žodis priimamas į širdį.

c) Iškilmingas Dievo žodžio skelbimas

67. Sinode taip pat siūlyta iškilmingiau, pirmiausia iškiliomis liturginėmis progomis, skelbti Dievo žodį, ypač Evangeliją: Evangelijų knyga per pradžios apeigas nešama procesijoje, o paskui ją diakonas ar kunigas skelbti atneša į sakyklą. Taip Dievo tautai parodoma: „Evangelijos skelbimas yra Žodžio liturgijos viršūnė“ [236]. Laikantis Šventųjų Mišių skaitinių įvade pateiktų nurodymų, pageidautina Dievo žodį, pirmiausia Evangeliją, skelbti giedant, ypač iškilmių dienomis. Norint geriau pabrėžti reikšmę to, kas skaitoma, pageidautina pasveikinimą, pradinį paskelbimą: „Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal...“ ir baigiamuosius žodžius: „Girdėjote Viešpaties žodį“ ištarti giedant [237].

d) Dievo žodis krikščionių maldos namuose

68. Siekiant skatinti klausytis Dievo žodžio, nevalia iš akių išleisti priemonių, galinčių padėti tikintiesiems geriau sukaupti dėmesį. Šia prasme būtina laiduoti, kad maldos namuose, nenusižengiant liturgijos ir architektūros nuostatams, visada būtų tinkama akustika. „Vyskupai, deramai padedami, statant bažnyčias privalo rūpintis, kad šios būtų tinkamos Dievo žodžiui skelbti, apmąstyti, Eucharistijai švęsti. Sakralinės patalpos ir nešvenčiant liturgijos turi iškalbingai perteikti krikščioniškąjį slėpinį Dievo žodžio atžvilgiu“ [238].

Ypatingas dėmesys skirtinas sakyklai kaip liturginei vietai, iš kurios skelbiamas Dievo žodis. Ji turi būti gerai matomoje vietoje, į kurią per Žodžio liturgiją savaime krypsta tikinčiųjų akys. Geriausia, kad ji būtų nekilnojama ir suprojektuota kaip plastinis elementas, estetiškai derantis su altoriumi, taip regimai perteikiant teologinę dviejų stalų, Dievo žodžio ir Eucharistijos, prasmę. Iš sakyklos skelbiami skaitiniai, atliepiamoji psalmė ir velykinis šlovinimas; be to, ten gali būti sakoma homilija ir visuotinė malda [239].

Be to, Sinodo tėvai siūlo, kad bažnyčiose būtų vieta, kurioje Šventasis Raštas būtų laikomas ne šventimo metu [240]. Pageidautina, jog krikščionių maldos namuose Dievo žodžio knygai tektų matoma garbinga, tačiau tabernakulio, kuriame laikomas Švenčiausiasis, centriškumo nepažeidžianti vieta [241].

e) Biblinių tekstų išskirtinumas liturgijoje

69. Sinodas taip pat dar kartą pabrėžtinai patvirtino tai, kas jau įtvirtinta Bažnyčios liturginiais nuostatais [242], – būtent kad Šventojo Rašto skaitinių niekada nevalia pakeisti kitais tekstais, kad ir kokiais reikšmingais pastoraciniu ar dvasiniu požiūriu: „Nė vienas dvasingumo ar literatūros tekstas negali pasiekti vertės ir turtingumo, kurie būdingi Dievo žodžiui Šventajame Rašte“ [243]. Šio seno Bažnyčios nuostato privalu laikytis [244]. Turėdamas prieš akis kai kuriuos piktnaudžiavimus, popiežius Jonas Paulius II priminė, kaip svarbu Šventojo Rašto skaitinių nepamainyti kitokiais tekstais [245]. Primename, kad ir atliepiamoji psalmė yra Dievo žodis, kuriuo atsiliepiame į Viešpaties balsą, todėl negali būti pakeista kitais tekstais. Pageidautina, kad ji būtų giedama.

f) Biblijos įkvėpta liturginė giesmė

70. Stengiantis išryškinti Dievo žodį liturginiame šventime, būtina atsižvelgti ir į giesmes atitinkamų apeigų numatytais momentais. Pirmenybė teiktina giesmėms, aiškiai įkvėptoms Biblijos ir teksto bei muzikos darna išreiškiančioms Dievo žodžio grožį. Šiuo atžvilgiu pageidautina rinktis tas giesmes, kurios perduotos mums Bažnyčios tradicijos ir atitinka šį kriterijų. Pirmiausia galvoje turiu grigališkąjį giedojimą [246].

g) Ypatingas dėmesys akliesiems ir kurtiesiems

71. Šiame kontekste taip pat norėčiau priminti, jog Sinodas visus įpareigojo ypatingą dėmesį skirti tiems, kuriems dėl asmeninės būklės problemiška veikliai dalyvauti liturgijoje, kaip antai, akliesiems ir kurtiesiems. Krikščionių bendruomenes raginu tinkamomis priemonėmis, kiek įmanoma, pasirūpinti, kad šios negalios kamuojami broliai ir seserys irgi turėtų galimybę gyvai prisiliesti prie Viešpaties žodžio [247].

Dievo žodis bažnytiniame gyvenime

Sutikti Dievo žodį Šventajame Rašte

72. Jei tiesa, kad liturgija yra tinkamiausia vieta Dievo žodžiui skelbti, klausytis ir švęsti, tai lygiai taip tiesa yra ir tai, kad šis susitikimas tikinčiųjų širdyje turi būti parengtas, o pačių tikinčiųjų pagilintas ir pasisavintas. Juk krikščioniškasis gyvenimas iš pagrindų paženklintas susitikimo su Jėzumi Kristumi, kviečiančiu mus juo sekti. Todėl Vyskupų sinodas nekart pabrėžė pastoracijos krikščionių bendruomenėse svarbą kaip tikrosios aplinkos, kurioje kartu su Dievo žodžiu galima žengti asmeniniu ir bendruomeniniu keliu taip, kad šis tikrai būtų dvasinio gyvenimo pagrindas. Kartu su Sinodo tėvais ir aš nuoširdžiai viliuosi, kad suklestės „naujas metas, kai kiekvienas Dievo tautos narys pajus didesnę meilę Šventajam Raštui ir, maldingai bei kupinas tikėjimo jį skaitydamas, pamažu pagilins asmeninį santykį su pačiu Kristumi“ [248].

Bažnyčios istorijoje nestinga šventųjų raginimų pažinti Raštą, norint augti meile Kristui. Ypač tai ryšku Bažnyčios tėvų raštuose. Šv. Jeronimas, tikrai „įsimylėjęs“ Dievo žodį, savęs klausė: „Kaip būtų galima gyventi nepažįstant Rašto, per kurį pažįstamas pats Kristus, esantis tikinčiųjų gyvybė?“ [249]. Jis suvokė, kad Biblija yra priemonė „Dievui kasdien prabilti tikintiesiems“ [250]. Romos matronai Letai jis taip pataria auklėti dukterį: „Pasirūpink, kad ji kasdien pastudijuotų kokią nors ištrauką iš Rašto <...>. Vietoj brangakmenių ir šilkinių apdarų ji turėtų mylėti Šventojo Rašto knygas“ [251]. Mums galioja tai, ką šventasis Jeronimas parašė kunigui Nepotianui: „Labai dažnai skaityk dieviškuosius Raštus; taip, niekada nepaleisk šventosios knygos iš rankų. Čia mokykis to, ko turėsi mokyti“ [252]. Sekdami pavyzdžiu šio didžiojo šventojo, kuris paskyrė savo gyvenimą Biblijos studijoms ir Bažnyčiai išvertė Bibliją į lotynų kalbą – tai vadinamoji Vulgata, ir visų Bažnyčios šventųjų, kurių dvasinio gyvenimo šerdis tapo susitikimas su Kristumi, ir mes iš naujo uoliai stenkimės aiškiau suprasti Dievo Bažnyčiai dovanotąjį žodį. Tada galėsime siekti to „įprastinio krikščioniškojo gyvenimo aukštojo mato“ [253], popiežiaus Jono Pauliaus II palinkėto trečiojo tūkstantmečio pradžioje ir nepaliaujamai besimaitinančio iš įdėmaus įsiklausymo į Dievo žodį.

Biblija – pastoracijos siela

73. Šia linkme Sinodas paragino imtis ypatingų pastoracinių pastangų Dievo žodžio centrinei vietai bažnytiniame gyvenime išryškinti ir pasiūlė „biblinę pastoraciją skatinti ne kaip vieną pastoracijos formą greta kitų, bet ir kaip visos pastoracijos sielą“ [254]. Neturėta galvoje parapijoje ar vyskupijoje dar papildomų susitikimų, bet būtina laiduoti, kad įprastinėje krikščioniškųjų bendruomenių veikloje, parapijose, organizacijose ir sąjūdžiuose tikrai rūpėtų asmeniškai susitikti su Kristumi, dovanojančiu mums save per savo žodį. „Nepažinti Rašto reiškia nepažinti Kristaus“ [255] – šia prasme Biblija, kaip visos įprastinės ir ypatingosios pastoracijos siela, veda prie Kristaus asmens, Tėvo Apreiškėjo ir Dievo apreiškimo pilnatvės, geresnio pažinimo.

Todėl raginu ganytojus ir tikinčiuosius atsižvelgti į Biblijos kaip pastoracijos sielos reikšmę: tai bus geriausias būdas spręsti kai kurias pastoracines problemas, išnirusias Sinodo asamblėjoje ir susijusias, pavyzdžiui, su sektų, skleidžiančių iškreiptą ir manipuliacinį Šventojo Rašto skaitymą, plitimu. Kur tikintieji neugdomi pažinti Biblijos pagal Bažnyčios tikėjimą ir gyvosios tradicijos aplinkoje, ten iš tiesų randasi pastoracinė tuštuma, kuri, be kita ko, ir sektoms yra palanki dirva suleisti šaknis. Todėl būtina tinkamai parengti kunigus ir pasauliečius, galinčius pamokyti Dievo tautą autentiško artinimosi prie Šventojo Rašto.

Kaip pabrėžta Sinodo darbuose, pastoracinėje veikloje palaikytinos nedidelės bendruomenės, „sudarytos iš šeimų ir įsišaknijusios parapijoje ar susijusios su įvairiais bažnytiniais sąjūdžiais ir naujomis bendruomenėmis“ [256], bendruomenės, kuriose padedama ugdytis, melstis ir pažinti Bibliją pagal Bažnyčios tikėjimą.

Biblinis katechezės matmuo

74. Svarbus Bažnyčios pastoracinių iniciatyvų aspektas, galintis padėti išmintingai iš naujo aikštėn iškelti Dievo žodžio centriškumą, yra katechezė, savo įvairiomis formomis bei stadijomis turinti nuolatos lydėti Dievo tautą. Luko aprašomas (plg. 24, 13–35) mokinių iš Emauso susitikimas su Jėzumi tam tikra prasme yra pavyzdys katechezės, kurios šerdis būtų „Rašto aiškinimas“, kokį geba pateikti tik Jėzus (plg. 24, 27–28), pats parodydamas, jog yra jo išpildymas [257]. Taip vėl paima viršų už bet kurį pralaimėjimą stipresnė viltis, padaranti tuos mokinius įsitikinusiais ir įtikinamais Prisikėlusiojo liudytojais.

Bendrajame katechezės vadove yra vertingų gairių Biblijos įkvėptai katechezei, ir aš noriai atkreipiu į jas dėmesį [258]. Šia proga pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad katechezę „turi formuoti bei apimti Biblijos ir evangelijų mintys, dvasia ir nuostatos, uoliai puoselėjant sąlytį su pačiais tekstais; tai taip pat reiškia priminti, kad katechezė bus juo turtingesnė ir veiksmingesnė, juo labiau bus stengiamasi tekstus skaityti Bažnyčios mintimi ir širdimi“ [259] ir semtis įkvėpimo iš dviejų tūkstantmečių Bažnyčios apmąstymų ir gyvenimo. Vadinasi, būtina skatinti pažinti šventųjų tekstų veikėjus, įvykius ir pagrindines vietas; tam gali būti naudingas ir protingas kai kurių krikščioniškųjų slėpinių atžvilgiu itin reikšmingų Biblijos tekstų įsiminimas. Katechetinė veikla visada suponuoja artinimąsi prie Rašto tikėjimu ir Bažnyčios tradicijos dvasia, kad tie žodžiai būtų suprantami gyvai, lygiai kaip gyvas šiandien yra Kristus ten, kur du ar trys susirinkę jo vardu (plg. Mt 18, 20). Katechezė turi gyvai supažindinti su išganymo istorija ir Bažnyčios tikėjimo turiniu, kad kiekvienas tikintysis suvoktų, jog ir jis savo asmeniniu gyvenimu yra šios istorijos dalis.

Šioje perspektyvoje svarbu pabrėžti Šventojo Rašto ir Katalikų Bažnyčios katekizmo santykį, koks yra nusakytas Bendrajame katechezės vadove: „Šventasis Raštas kaip Dievo kalba ta prasme, kad parašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu, ir Katalikų Bažnyčios katekizmas kaip reikšminga, aktuali Bažnyčios gyvosios tradicijos išraiška ir patikima tikėjimo mokymo norma pašaukti, kiekvienas savaip ir kiekvienas pagal savo autoritetingumą, padaryti katechezę mūsų laikų Bažnyčioje vaisingą“ [260].

Biblinis krikščionių ugdymas

75. Siekiant Sinodo trokštamo tikslo padaryti Bažnyčios pastoraciją bibliškesnę, būtina atitinkamai ugdyti krikščionis ir pirmiausia katechetus. Čia stiprintinas biblinis apaštalavimas, šiam tikslui siekti, kaip rodo Bažnyčios patirtis, labai vertingas metodas. Sinodo tėvai, be to, pasiūlė, kuo daugiau pasinaudojant jau esamomis akademinėmis įstaigomis, steigti pasauliečių ir misionierių ugdymo centrus, kuriuose būtų mokoma Dievo žodį suprasti, juo gyventi ir jį skelbti. Kad egzegetai įgytų gerą teologinį supratimą ir atitinkamą jautrumą savo misijos kontekstams, prireikus steigtini ir Biblijos studijų institutai [261].

Šventasis Raštas dideliuose bažnytiniuose susibūrimuose

76. Tarp įvairių galimų iniciatyvų Sinodas siūlo Dievo žodžio, šio žodžio klausymosi ir tikėjimo kupino bei maldingo Biblijos skaitymo reikšmę labiau pabrėžti ir per susibūrimus tiek vyskupijos, tiek nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Todėl per nacionalinius ir tarptautinius Eucharistinius kongresus, Pasaulines jaunimo dienas ir kitokius susitikimus pageidautina daugiau erdvės skirti Dievo žodžio šventimui ir biblinio ugdymo momentams [262].

Dievo žodis ir pašaukimai

77. Pabrėždamas tikėjimo vidinį reikalavimą gilinti ryšį su Kristumi, Dievo Žodžiu tarp mūsų, Sinodas troško iškelti aikštėn tai, kad tas Žodis kviečia kiekvieną žmogų asmeniškai, taip apreikšdamas, jog Dievo atžvilgiu pats gyvenimas yra pašaukimas. Tuo norima pasakyti: juo labiau gilinsime savo asmeninį ryšį su Viešpačiu Jėzumi, juo labiau pastebėsime, kad jis mus kviečia į šventumą per galutinius sprendimus, kuriais mes į jo meilę atsiliepiame savo gyvenimu, prisiimdami užduotis ir tarnybas Bažnyčiai statydinti. Šiame horizonte suprantamas tampa Sinodo kvietimas, kad visi krikščionys stiprintų savo ryšį su Dievo Žodžiu – kaip pakrikštytieji ir kartu kaip žmonės, pašaukti į įvairius gyvenimo luomus. Tai vienas iš Vatikano II Susirinkimo mokymo pagrindinių taškų – Susirinkimo, pabrėžusio, kad į šventumą pašaukti visi tikintieji, kiekvienas pagal savo gyvenimo būdą ar luomą [263]. Mūsų pašaukimas šventėti atsiskleidžia Šventajame Rašte: „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (Kun 11, 44; 19, 2; 20, 7). Šventasis Paulius vėliau išryškina kristologinę šaknį: Kristuje Tėvas mus išsirinko „prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4). Taigi jo sveikinimą Romos bendruomenės broliams ir seserims kiekvienas galime taikyti sau, kurie esame Dievo mylimieji, pašauktieji šventieji: „Tebūna jums malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (Rom 1, 7).

a) Dievo žodis ir įšventintieji tarnautojai

78. Kreipdamasis dabar į Bažnyčios įšventintuosius tarnautojus, jiems pirmiausia primenu Sinodo ištarą: „Dievo žodis būtinas gerojo ganytojo, Žodžio tarnautojo, širdžiai ugdyti“ [264]. Vyskupai, kunigai ir diakonai jokiu būdu negali manyti, kad savo pašaukimą bei misiją galės įgyvendinti ryžtingai ir vis iš naujo neįsipareigodami šventėjimui, kurio vienas iš atraminių stulpų yra sąlytis su Biblija.

79. Tiems, kurie pašaukti į vyskupo tarnybą ir dėl to yra pirmutiniai ir autoritetingiausi Dievo žodžio skelbėjai, norėčiau dar kartą pabrėžti, ką posinodiniame apaštališkajame paraginime Pastores gregis pasakė Jonas Paulius II. Norėdamas palaikyti ir tobulinti savo dvasinį gyvenimą, vyskupas pirmiausia privalo visada „skaityti ir apmąstyti Dievo žodį. Kiekvienas vyskupas turi visada pavesti save Dievui ir jo malonės žodžiui (Apd 20, 23), kuris turi galią išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų. Todėl vyskupas pirma, negu perteikdamas Žodį, kartu su savo kunigais ir kaip kiekvienas tikintysis, kaip pati Bažnyčia privalo būti Žodžio klausytojas. Jis turi būti tartum Žodyje, kad būtų jo kaip motinos įsčiose saugomas ir maitinamas“ [265]. Sekdamas Marija, Virgo Audiens ir apaštalų Karaliene, visiems broliams vyskupams siūlau dažnai asmeniškai skaityti ir nenuilstamai studijuoti Šventąjį Raštą.

80. Kunigams irgi norėčiau priminti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus posinodiniame apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis: „Kunigas pirmiausia yra Dievo Žodžio tarnas, jis pašventintas ir pasiųstas visiems žmonėms skelbti Karalystės Evangelijos, kiekvieną pašaukdamas klusniam tikėjimui ir tikinčiuosius vesdamas į Dievo slėpinio, apreikšto ir perduoto mums Kristaus, vis gilesnį pažinimą ir dalyvavimą jame. Todėl kunigas pirmiausia pats turi gerai susigyventi su Dievo Žodžiu. Nepakanka būti susipažinusiam su kalbiniu ar egzegetiniu aspektu, nors tai ir būtina; prie Žodžio reikia artėti nuolankia ir maldinga širdimi, idant jis įsiskverbtų į jo minties ir jausmų gelmes ir sukurtų naują mąstyseną – „Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 16)“ [266]. Todėl jo žodžiai, sprendimai ir nuostatos turi vis labiau tapti Evangelijos atspindžiu, skelbimu ir liudijimu; „tik ištverdamas Žodyje kunigas taps tikru Jėzaus mokiniu, pažins tiesą ir bus iš tikrųjų laisvas“ [267].

Galiausiai pašaukimas į kunigystę reikalauja pašventinimo tiesa. Jėzus pats tai suformuluoja savo mokinių atžvilgiu: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 17–18). Mokiniai tam tikra prasme „į Dievą įtraukiami panardinti į Dievo žodį. Dievo žodis yra tartum nuprausianti maudyklė, kuriamoji galia, paverčianti juos Dievo būtimi“ [268]. O kadangi pats Kristus yra įsikūnijęs Dievo Žodis (Jn 1, 14), „tiesa“ (Jn 14, 6), tai malda, Jėzaus kreipiama į Tėvą, giliausia prasme reiškia: „Suvienyk juos su manimi – Kristumi. Pririšk juos prie manęs. Įtrauk juos į mane. Juk iš tiesų: Naujosios Sandoros kunigas galiausiai tėra vienas – pats Jėzus Kristus“ [269]. Todėl kunigams šią tikrovę privalu vis iš naujo ir giliau įsisąmoninti.

81. Paminėti norėčiau ir tai, kokią vietą Dievo žodis turėtų užimti gyvenime tų, kurie pašaukti į diakonatą, ne kaip pirmai pakopai į kunigystę, bet kaip į nuolatinę tarnystę. Nuolatinio diakonato vadove parašyta: „Iš diakono teologinės tapatybės labai aiškiai kyla jo savito dvasingumo, kuris iš esmės yra tarnavimo dvasingumas, pagrindiniai apmatai. Tobulas pavyzdys yra tarnas Kristus, visiškai atsidavęs Dievo tarnystei žmonių gerovės labui“ [270]. Tokioje perspektyvoje tampa aišku, kodėl „būdingas diakoniškojo dvasingumo elementas yra Dievo žodis, kurį diakonas pašauktas autoritetingai skelbti tikėdamas tuo, ką skelbia, mokydamas to, kuo tiki, ir gyvendamas tuo, ko moko“ [271]. Todėl diakonams rekomenduoju tikėjimo kupiną Šventojo Rašto skaitymą puoselėti studijomis ir malda. Juos privalu supažindinti su Šventuoju Raštu ir jo teisingu aiškinimu, su Rašto ir Tradicijos santykiu ir ypač išmokyti Raštu naudotis sakant pamokslus, katechizuojant ir apskritai vykdant pastoracinę veiklą [272].

b) Dievo žodis ir kandidatai į Šventimus

82. Ypatingą reikšmę Sinodas priskyrė esminiam Dievo žodžio vaidmeniui dvasiniame kandidato į tarnaujamąją kunigystę gyvenime: „Kandidatams į kunigus privalu išmokti mylėti Dievo žodį. Todėl Raštas turi būti jų teologinio ugdymo siela, akcentuojant būtiną apytaką tarp egzegezės, teologijos, dvasingumo ir misijos“ [273]. Siekiantieji tarnaujamosios kunigystės pašaukti puoselėti gilų asmeninį ryšį su Dievo žodžiu, pirmiausia per lectio divina, nes tas ryšys gaivina patį pašaukimą: Dievo žodžio šviesoje ir galioje galima atrasti, suprasti, pamilti ir įgyvendinti savo pašaukimą ir įvykdyti savo misiją, širdyje taip brandinant Dievo mintis, kad tikėjimas, kaip atsakas į Dievo žodį, taptų nauju kriterijumi vertinant bei sprendžiant apie žmones ir daiktus, įvykius ir problemas [274].

Toks dėmesys maldingam Rašto skaitymui jokiu būdu neturi lemti dichotomijos egzegetinių studijų atžvilgiu ugdymo laikotarpiu. Sinodas rekomendavo konkrečiai padėti seminaristams įžvelgti ryšį tarp Biblijos studijų ir maldos su Raštu. Rašto studijos turi paskatinti aiškiau suvokti dieviškojo Apreiškimo slėpinį ir sužadinti maldingo atsako Viešpačiui nuostatą. Kita vertus, autentiškas maldos gyvenimas jau savaime kandidato sieloje subrandina troškimą vis geriau pažinti Dievą, savo žodyje apsireiškusį kaip begalinė meilė. Todėl būtina kuo rūpestingiau šį studijų ir maldos abipusiškumą puoselėti seminaristų gyvenime. Prie to prisideda kandidatų įvesdinimas į Šventojo Rašto studijas taikant metodus, skatinančius tokią visapusišką prieigą.

c) Dievo žodis ir pašvęstasis gyvenimas

83. Pašvęstojo gyvenimo atžvilgiu Sinodas pirmiausia priminė, kad jis „kyla iš Dievo žodžio klausymosi ir Evangeliją priima kaip savo gyvenimo normą“ [275]. Todėl gyvenimas sekant skaisčiu, neturtingu ir klusniu Kristumi yra „gyvoji Dievo žodžio egzegezė“ [276]. Šventoji Dvasia, kurios galia parašyta Biblija, yra ta pati, kuri „leido steigėjams ir steigėjoms išvysti Dievo žodį naujoje šviesoje. Iš šio žodžio gimsta kiekviena charizma ir jį išreiškia kiekviena regula“ [277]. Taip radosi Evangelijos radikalumo paženklinti krikščioniškojo gyvenimo būdai.

Norėčiau priminti, kad didžiosios monastinės tradicijos esminis veiksnys visada buvo Šventojo Rašto apmąstymas, pirmiausia lectio divina pavidalu. Senosios ir naujosios ypatingo pašvęstumo formos ir šiandien pašauktos būti autentiškos dvasinio gyvenimo mokyklos, kuriose Raštas skaitomas pagal Šventąją Dvasią Bažnyčioje, kad naudos iš to gautų visa Dievo tauta. Todėl Sinodas siūlo, kad pašvęstojo gyvenimo bendruomenės niekada nestokotų rimto ugdymo, kaip vadovaujantis tikėjimu skaityti Bibliją [278].

Dar kartą norėčiau išreikšti Sinodo dėmesingumą ir dėkingumą kontempliatyviojo gyvenimo formoms, kai dėl jų ypatingos charizmos didžiuma dienos praleidžiama sekant Dievo Motina, nuolatos svarsčiusia savo Sūnaus žodžius ir visus įvykius (plg. Lk 2, 19. 51), ir Marija iš Betanijos, kuri, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių (plg. Lk 10, 39). Mintyse pirmiausia turiu klauzūroje gyvenančius ir tokia atsiskyrimo nuo pasaulio forma artimiau su Kristumi, pasaulio širdimi, susivienijusius vienuolius ir vienuoles. Bažnyčiai šiandien kaip niekada reikia liudijimo tų, kurie įsipareigoja „niekam neteikti pirmenybės meilės Kristui atžvilgiu“ [279]. Šiandienis pasaulis per daug apimtas išorinės veiklos ir atsidūręs pavojuje prarasti kryptį. Kontempliatyvią gyvenseną pasirinkę vyrai ir moterys savo maldos, Dievo žodžio klausymosi ir apmąstymo gyvenimu primena mums, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų (plg. Mt 4, 4). Todėl visiems tikintiesiems prieš akis privalu turėti štai ką: tokia gyvenimo forma rodo „šiandieniam pasauliui svarbiausią dalyką, maža to, galiausiai vienintelį esmingai svarbų dalyką, būtent, kad egzistuoja galutinis pagrindas, dėl kurio verta gyventi, – Dievas ir jo nesuvokiama meilė“ [280].

d) Dievo žodis ir tikintys pasauliečiai

84. Tikintiesiems pasauliečiams Sinodas nekart skyrė dėmesio ir padėkojo už dosnias pastangas skleisti Evangeliją įvairiose kasdienio gyvenimo srityse – darbe, mokykloje, šeimoje ir auklėjimo pasaulyje [281]. Ši iš krikšto išplaukianti užduotis turi būti toliau plėtojama vis sąmoningesniu krikščioniškuoju gyvenimu, gebančiu „atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Mato evangelijoje Jėzus sako: „Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai“ (13, 38). Šie žodžiai pirmiausia galioja tikintiems pasauliečiams, savo pašaukimą šventėti įgyvendinantiems gyvenimu pagal Dvasią, „įsijungus į laikinąją tikrovę ir dalyvaujant žemiškoje veikloje“ [282]. Juos būtina mokyti pažinti Dievo valią pažįstant Dievo žodį, skaitytiną ir studijuotiną vadovaujant teisėtiems ganytojams Bažnyčioje. Toks ugdymas tesemia iš didžiųjų bažnytinio dvasingumo mokyklų, kurių pagrindas visada yra Šventasis Raštas. Vyskupijos, kiek išgali, turi pasiūlyti tokio ugdymo galimybių pasauliečiams, einantiems tam tikras bažnytines pareigas [283].

e) Dievo žodis, santuoka ir šeima

85. Sinodas manė esant būtina pabrėžti ir ryšį tarp Dievo žodžio, santuokos ir krikščioniškosios šeimos. Mat „skelbdama Dievo žodį Bažnyčia atskleidžia krikščioniškajai šeimai jos tikrąją tapatybę, tai, kas ji yra ir turi būti pagal Viešpaties planą“ [284]. Todėl niekada iš akių neišleistina, kad santuokos ištaka yra Dievo žodis (plg. Pr 2, 24) ir kad pats Jėzus santuoką įtraukė į savo Karalystės institucijas (plg. Mt 19, 4–8), tam, kas iš pradžių buvo įrašyta žmogaus prigimtyje, suteikdamas sakramento rangą. „Švęsdami sakramentą, vyras ir moteris ištaria abipusio dovanojimosi žodį, žodį apie buvimą vienu kūnu, Kristaus susivienijimo su Bažnyčia slėpinio ženklą (plg. Ef 5, 31–32)“ [285]. Būdami ištikimi Dievo žodžiui, ir mes turime pabrėžti, kad ši institucija šiandien daugeliu aspektų išstatyta vyraujančios mąstysenos atakoms. Plačiai paplitusios afektų netvarkos ir atsiradusių žmogaus kūną bei lyčių skirtumą subanalinančių mąstysenų akivaizdoje Dievo žodis patvirtina pirmapradę žmogaus, sukurto kaip vyras ir moteris bei pašaukto ištikimai, abipusei ir vaisingai meilei, vertę.

Iš didaus jungtuvių slėpinio kyla nepaneigiama tėvų atsakomybė už savo vaikus. Juk nuo autentiškos tėvystės ir motinystės neatsiejama pareiga perteikti ir liudyti gyvenimo Kristuje prasmę: šeimos gyvenimo ištikimybe bei vienybe sutuoktiniai savo vaikams yra pirmutiniai Dievo žodžio skelbėjai. Bažnytinė bendruomenė turėtų juos remti ir jiems padėti plėtoti šeimoje maldą, Dievo žodžio klausymąsi ir Biblijos pažinimą. Todėl Sinodas pageidauja, kad kiekvienuose namuose būtų prideramai laikoma Biblija, kad ją būtų galima skaityti ir su ja melstis. Prireikus padėti gali kunigai, diakonai ar gerai parengti pasauliečiai. Sinodas taip pat pasiūlė šeimoms burtis į nedideles bendruomenes, kuriose būtų praktikuojama malda ir bendras tinkamų Rašto ištraukų apmąstymas [286]. Be to, sutuoktiniai turėtų neužmiršti, kad „Dievo žodis labai padeda santuokos ir šeimos gyvenimą ištikus sunkumams“ [287].

Čia taip pat trokštu pabrėžti tai, ką Sinodas pasakė apie moterų užduotį Dievo žodžio atžvilgiu. Moters, anot popiežiaus Jono Pauliaus II, „genijus“ [288] prie Rašto pažinimo ir viso Bažnyčios gyvenimo šiandien prisideda daugiau negu anksčiau ir dabar neaplenkia nė Biblijos studijų srities. Sinodas skyrė ypatingą dėmesį neįkainojamam moterų vaidmeniui šeimos srityje, auklėjant, katechizuojant ir perteikiant vertybes: „Jos moka sužadinti norą klausytis Dievo žodžio, gėrėtis asmeniniu ryšiu su Dievu ir perteikti atleidimo bei evangelinio dalijimosi prasmę“ [289], būti meilės perteikėjomis, gailestingumo mokytojomis, taikos steigėjomis, šilumos ir žmogiškumo skleidėjomis pasaulyje, kuris žmones pernelyg dažnai traktuoja vadovaudamasis išnaudojimo bei pelno kriterijais.

Maldingas Šventojo Rašto skaitymas ir „lectio divina“

86. Sinodas pabrėžtinai nekart atkreipė dėmesį, kad maldingas artinimasis prie šventojo teksto yra būtinas pagrindinis kiekvieno tikinčiojo – nesvarbu kokios tarnybos ar luomo – dvasinio gyvenimo elementas, ir ypač akcentavo lectio divina [290]. Dievo žodis yra kiekvieno autentiško krikščioniškojo dvasingumo pamatas. Tad Sinodo tėvų ištaros sutampa su tuo, kas pasakyta dogminėje konstitucijoje Dei Verbum: visi tikintieji „teįsigilina į patį šventąjį tekstą ar per iš Dievo žodžių nuaustą šventąją liturgiją, pamaldžiai jį skaitydami ar klausydamiesi atitinkamų pamokymų bei naudodamiesi kitomis priemonėmis, kurios Bažnyčios ganytojų pritarimu ir rūpesčiu mūsų laikais visur pagirtinai sklinda. Tačiau jie teatmena, jog Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda“ [291]. Taip Susirinkimas troško pratęsti didžiąją patristinę tradiciją, visada siūliusią artintis prie Rašto kalbantis su Dievu. Šv. Augustinas sako: „Tavo malda yra tavo Dievui skiriamas žodis. Kai skaitai [Bibliją], tau kalba Dievas; kai meldiesi, tu kalbi Dievui“ [292]. Origenas, tokio Biblijos skaitymo būdo meistras, teigia, kad norint suprasti Raštą būtinos ne tik studijos, bet ir artimas ryšys su Kristumi ir malda. Jis įsitikinęs, jog tinkamiausias būdas pažinti Dievą yra meilė ir kad, Kristaus neįsimylėjus, nėra jokios tikros scientia Christi. Laiške Grigaliui didysis Aleksandrijos teologas siūlo: „Atsidėk dieviškųjų raštų lectio; daryk tai ištvermingai. Užsiimk lectio trokšdamas įtikėti ir patikti Dievui. Lectio metu atsidūręs prie uždarytų durų, belskis ir jas tau atvers tas sargybinis, apie kurį Jėzus pasakė: Durų sargas jam jas atvers. Taip atsidėjęs lectio divina, sąžiningai ir nepajudinamai pasitikėdamas Dievu, ieškok dieviškųjų raštų prasmės, kurios juose apsčiai. Tačiau beldimu ir ieškojimu neturėtum tenkintis: Dievo dalykams suprasti tau būtinai prireiks oratio. Kaip tik ragindamas tai daryti, Viešpats mums ne tik pasakė: Ieškokite ir rasite ir: Belskite ir jums bus atidaryta, bet ir pridūrė: Prašykite ir gausite“ [293].

Tačiau čia vengtina individualistinės prieities pavojaus, neužmirštant, kad Dievo žodis mums duotas bendruomenei statydinti, pakeliui Dievop suvienyti mus tiesoje. Tai – žodis, skirtas kiekvienam asmeniškai, tačiau sykiu ir statydinantis bendruomenę, statydinantis Bažnyčią. Todėl prie teksto būtina visada artintis bažnytinės bendrystės dvasia. Juk „itin svarbu skaityti bendrai, nes Šventojo Rašto gyvasis subjektas yra Dievo tauta, Bažnyčia. <...> Tad Šventasis Raštas nepriklauso praeičiai dėl to, kad jo subjektas, paties Dievo įkvėpta Dievo tauta, yra visada ta pati ir todėl žodis visada gyvas gyvajame subjekte. Štai kodėl svarbu Šventąjį Raštą skaityti ir jo klausytis Bažnyčios bendrystėje, tai yra kartu su visais didžiaisiais šio žodžio liudytojais, pradedant Bažnyčios tėvais ir baigiant šiandieniais šventaisiais bei šiandieniu Magisteriumu“ [294].

Todėl tinkamiausia vieta Šventajam Raštui maldingai skaityti yra liturgija, pirmiausia Eucharistija, kai, sakramente švenčiant Kristaus kūną ir kraują, tarp mūsų sudabartinamas pats žodis. Tam tikra prasme maldingas skaitymas – asmeninis ir bendruomeninis – visada turi būti išgyvenamas kaip susijęs su Eucharistijos šventimu. Kaip Eucharistijos adoracija rengia, lydi ir pratęsia eucharistinę liturgiją [295], lygiai taip ir asmeninis bei bendruomeninis maldingas skaitymas rengia ir pagilina tai, ką Bažnyčia švenčia skelbdama Dievo žodį. Lectio ir liturgiją susiejus tokiu artimu ryšiu, galima geriau suvokti kriterijus, kuriais turėtų vadovautis toks skaitymas pastoracijos ir Dievo tautos dvasinio gyvenimo kontekste.

87. Sinodo parengiamuoju etapu ir jam vykstant atsiradusiuose dokumentuose minimi įvairūs vaisingo ir tikėjimo kupino artinimosi prie Šventojo Rašto metodai. Tačiau daugiausia dėmesio skirta lectio divina, kuris tikrai „gali tikintiesiems atverti Dievo žodžio lobyną ir atvesti į susitikimą su Kristumi, gyvuoju Dievo Žodžiu“ [296]. Čia glaustai norėčiau priminti pagrindinius žingsnius: pradedama tekstą skaityti (lectio), keliant turinio autentiško supratimo klausimą: ką Biblijos tekstas sako kaip toks? Be šio momento gresia pavojus, kad tekstas taps tik dingstimi pasilikti prie savo paties minčių. Paskui eina apmąstymas (meditatio), kai keliamas klausimas: ką Biblijos tekstas sako mums? Jis turėtų patraukti ir paakinti pasvarstyti visus asmeniškai ir kaip bendruomenę, nes apmąstytini ne praeityje ištarti, bet dabar tariami žodžiai. Po to pasiekiama maldos (oratio) akimirka, suponuojanti klausimą: ką Viešpačiui atsakysime atsiliepdami į žodį? Malda kaip prašymas, užtarimas, padėka ir šlovinimas yra pirmutinis būdas, kuriuo žodis mus keičia. Galiausiai lectio divina užbaigiama kontempliacija (contemplatio), kai persiimame Dievo dovanojama žvelgsena bei tikrovės vertinimu ir savęs klausiame: kokio dvasios, širdies ir gyvenimo atsivertimo Viešpats iš mūsų reikalauja? Šv. Paulius Laiške romiečiams rašo: „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (12, 2). Juk kontempliacija skirta, kad galėtume pažvelgti į tikrovę Dievo žvilgsniu ir brandinti mumyse „Viešpaties mintį“ (1 Kor 2, 16). Dievo žodis čia iškyla kaip atpažinimo kriterijus: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12). Be to, pravartu priminti, kad lectio divina dinamika neužsibaigia tol, kol nepasiekia veiksmo (actio), kuris akina tikintįjį savo gyvenimą mylint dovanoti ki­tiems.

Šiuos žingsnius iškiliausiai sujungtus ir įvykdytus atrandame Dievo Motinoje. Ji kiekvienam tikinčiajam yra Dievo žodžio klusnaus priėmimo pavyzdys, nes „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19; plg. 2, 51), ir mokėjo surasti gilųjį saitą, didžiajame Dievo plane sujungiantį vieną su kitu iš pirmo žvilgsnio padrikus įvykius, veiksmus ir dalykus [297].

Be to, norėčiau paminėti tai, ką Sinodas pasiūlė dėl Rašto asmeninio skaitymo kaip praktikos, numatančios galimybę įprastinėmis Bažnyčios sąlygomis gauti atlaidus sau ar mirusiesiems [298]. Atlaidų praktika [299] suponuoja mokymą apie begalinius Kristaus nuopelnus, kuriuos kaip atpirkimo tarnaitė dalija ir taiko Bažnyčia, ir mokymą apie šventųjų bendrystę, parodydama, „kaip artimai esame vienas su kitu suvienyti Kristuje ir kiek daug antgamtinis kiekvieno individo gyvenimas gali būti naudingas kitiems“ [300]. Žvelgiant iš šios perspektyvos, Dievo žodžio skaitymas padeda mums neiškrypti iš atgailos ir atsivertimo kelio, leidžia sustiprinti priklausomybės Bažnyčiai jausmą ir išlaiko didesnėje Dievo artybėje. Šv. Ambraziejus yra pasakęs: „Kai kupini tikėjimo įsikimbame Šventajam Raštui į ranką ir jį skaitome kartu su Bažnyčia, vėl vaikštinėjame Rojaus sode kartu su Dievu“ [301].

Dievo žodis ir marijiškoji malda

88. Atmindamas nepertraukiamą Dievo žodžio ir Marijos iš Nazareto ryšį išvien su Sinodo tėvais kviečiu tarp tikinčiųjų, pirmiausia šeimos gyvenime, skatinti marijiškąsias maldas, padedančias apmąstyti Biblijoje pateikiamus šventuosius slėpinius. Labai naudinga priemonė, pavyzdžiui, yra asmeninė ar bendruomeninė šventojo Rožinio malda [302]; šia malda kartu su Marija atkartojami Kristaus gyvenimo slėpiniai [303], o Jonas Paulius II praturtino ją Šviesos slėpiniais [304]. Būtų gerai, kad atskirų slėpinių skelbimą lydėtų trumpos Biblijos ištraukos, susijusios su atitinkamu slėpiniu, tai padėtų geriau įsiminti reikšmingas Rašto ištaras apie Kristaus gyvenimą.

Be to, Sinodas siūlė skatinti tarp tikinčiųjų Angelus Domini maldą. Tai paprasta ir gili malda, padedanti mums „kasdien atminti įsikūnijusį Žodį“ [305]. Būtų gerai, kad Dievo tauta, šeimos ir Dievui pašvęstųjų asmenų bendruomenės liktų ištikimos šiai marijiškajai maldai, kuria, anot tradicijos, turėtume melstis saulei tekant, per pietus ir saulei leidžiantis. Angelus Domini maldoje prašome Dievo, kad Marijos užtariami ir mes taip, kaip ji, galėtume vykdyti Dievo valią ir į savo gyvenimą įsileisti jo žodį. Ši praktika gali mums padėti auginti meilę Įsikūnijimo slėpiniui.

Lygiai taip pat verta pažinti, branginti ir skleisti kai kurias senąsias krikščioniškųjų Rytų maldas, kurios remdamosi Theotokos, Dievo Motina, perbėga visą išganymo istoriją. Galvoje pirmiausia turime Akathistos ir Paraklesis. Tai aukštinimo himnai, giedami litanijos pavidalu ir persmelkti bažnytinio tikėjimo bei biblinių sąsajų, padedančių tikintiesiems kartu su Marija apmąstyti Kristaus slėpinius. Bizantijos tradicijoje viena iškiliausių pamaldumo Marijai formų pirmiausia yra himnas Dievo Motinos garbei, vadinamas Akathistos, išvertus reiškia „giedotinas stovint“ [306]. Meldimasis tais žodžiais išplečia sielą ir nuteikia ją ramybei, ateinančiai iš viršaus, iš Dievo, – ramybei, kuri yra pats Kristus, gimęs iš Mergelės Marijos, kad būtume išganyti.

Dievo žodis ir Šventoji Žemė

89. Atmenant Dievo Žodį, žmogumi tapusį Marijos iš Nazareto įsčiose, mūsų širdis dabar krypsta į šalį, kurioje išsipildė mūsų atpirkimo slėpinys ir iš kurios Dievo žodis pasklido ligi žemės pakraščių. Veikiant Šventajai Dvasiai, Žodis žmogumi tapo apibrėžtu laiko momentu ir apibrėžtoje vietoje, žemės ruože Romos imperijos paribyje. Todėl juo labiau suvokiame Kristaus asmens visuotinumą ir nepakartojamumą, juo dėkingiau žvelgiame į šalį, kurioje gimė, gyveno ir save už mus visus atidavė Jėzus. Akmenys, kuriais žingsniavo Atpirkėjas, lieka mums kupini atminimo ir toliau „garsiai skelbia“ Gerąją Naujieną. Todėl ir Sinodo tėvai prisiminė vykusį posakį, kad Šventoji Žemė yra „penktoji evangelija“ [307]. Kaip svarbu, kad toje vietovėje, nepaisant visų sunkumų, tebėra krikščioniškųjų bendruomenių! Vyskupų sinodas išreiškia gilų artumą visiems krikščionims, gyvenantiems ir tikėjimą į Prisikėlusįjį liudijantiems Jėzaus krašte. Tenykščiai krikščionys raginami būti „ne tik tikėjimo spinduliu visuotinei Bažnyčiai, bet ir santarvės, išminties bei pusiausvyros raugu gyvenime visuomenės, kuri tradiciškai visada buvo ir dabar tebėra pliuralistinė, daugiatautė ir daugiareligė“ [308].

Šventoji Žemė ir šiandien tebėra krikščionių tautos piligriminių kelionių tikslas, maldos ir atgailos vieta, kaip tokia jau senovėje paliudyta tokių autorių kaip šv. Jeronimas [309]. Juo labiau kreipiame žvilgsnį ir širdį į žemiškąją Jeruzalę, juo labiau užsidegame dangiškosios Jeruzalės, tikrojo kiekvienos piligriminės kelionės tikslo, ilgesiu ir aistringu troškimu, kad visi pažintų vardą Jėzaus, kuriame vieninteliame galima surasti išganymą (plg. Apd 4, 12).

Trečioji dalis
VERBUM MUNDO

„Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18)

Bažnyčios misija skelbti Dievo žodį

Žodis iš Tėvo ir Tėvui

90. Šv. Jonas galingai pabrėžia pagrindinį krikščioniškojo tikėjimo paradoksą. Viena vertus, jis sako: „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18; plg. 1 Jn 4, 12). Savo įvaizdžiais, sąvokomis ar žodžiais niekaip negalime nusakyti ar išmatuoti begalinės Aukščiausiojo tikrovės. Jis visada lieka Deus semper maior. Kita vertus, Jonas sako, kad Žodis „tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, apreiškė Dievą, kurio „niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18). Jėzus ateina pas mus „pilnas malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14), jos mums per jį dovanojamos (plg. Jn 1, 17); ir „iš jo pilnatvės visi esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 16). Evangelistas Jonas savo Prologe kontempliuoja Žodį pradėdamas nuo jo buvimo su Tėvu, eidamas prie įsikūnijimo ir baigdamas jo grįžimu į Tėvo prieglobstį. Tas Žodis sykiu prisiima mūsų žmogiškąją prigimtį, prisiima visiems laikams. Išeidamas iš Tėvo ir pas jį sugrįždamas (plg. Jn 13, 3; 16, 28; 17, 8. 10), jis atskleidžia mums Dievą. Sūnus, pasak šv. Ireniejaus Lioniečio, „yra Tėvo Apreiškėjas“ [310]. Jėzus iš Nazareto, taip sakant, yra Dievo, kurio „niekas niekada nėra regėjęs“, „egzegetas“. „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Čia išsipildo Izaijo žodžiai apie Viešpaties žodžio veiksmingumą: kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, lygiai taip ir Dievo žodis „nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 10 ir t.). Jėzus Kristus yra tas galutinis ir veiksmingasis žodis, išėjęs iš Tėvo ir sugrįžęs pas Tėvą, tobulai įgyvendinęs pasaulyje jo valią.

Skelbti pasauliui vilties Logos

91. Dievo Žodis dovanojo mums dieviškąjį gyvenimą, keičiantį žemės veidą ir visa darantį nauja (plg. Apr 21, 5). Jo žodis susijęs su mumis ne tik kaip su dieviškojo Apreiškimo gavėjais, bet ir kaip skelbėjais. Jis, kurį Tėvas atsiuntė įvykdyti jo valios (plg. Jn 5, 36–38; 6, 38–40; 7, 16–18), artina mus prie savęs įtraukdamas į savo gyvenimą ir misiją. Taip Prisikėlusiojo Dvasia suteikia mūsų gyvenimui gebėjimą veiksmingai skelbti Dievo žodį visame pasaulyje. Tą patyrė pirmųjų krikščionių bendruomenė, mačiusi, kaip žodis sklido skelbiant ir liudijant (plg. Apd 6, 7). Čia pirmiausia norėčiau dėmesį atkreipti į apaštalo Pauliaus gyvenimą: jis buvo vyras, visiškai pagautas Viešpaties (plg. Fil 3, 12) – „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20) – ir savo misijos: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16). Jis suvokė, kad Kristuje tikrai apreikštas visų tautų išganymas, išlaisvinimas iš nuodėmės vergijos, kad galėtume mėgautis Dievo vaikų laisve.

Iš tiesų tai, ką Bažnyčia pasauliui skelbia, yra vilties Logos (plg. 1 Pt 3, 15); kad galėtų gyventi dabartyje, žmogui reikia „didelės vilties“, o ta didelė viltis yra „Dievas, turintis žmogišką veidą ir mylėjęs mus iki galo“ [311]. Todėl Bažnyčia savo esme yra misijinė. Amžinojo gyvenimo žodžių, dovanojamų mums per susitikimą su Jėzumi Kristumi, negalime pasilaikyti sau: jie skirti visiems, kiekvienam žmogui. Kiekvienam mūsų laikų žmogui, suvokia jis tai ar ne, šio skelbimo reikia. Kaip pranašo Amoso laikais, Viešpats pats sužadina Viešpaties žodžių badą ir troškulį (plg. Am 8, 11). Mums tenka atsakomybė kitiems perduoti tai, ką patys esame gavę iš malonės.

Dievo žodis – Bažnyčios misijos šaltinis

92. Vyskupų sinodas pabrėžtinai patvirtino būtinybę stiprinti Bažnyčioje misijinį suvokimą, nuo pradžių būdingą Dievo tautai. Pirmieji krikščionys misiją skelbti laikė pareiga, išplaukiančia iš pačios tikėjimo esmės: Dievas, į kurį jie tikėjo, buvo visų žmonių Dievas, vienas ir tikras Dievas, rodęsis Izraelio istorijoje ir galiausiai apsireiškęs savo Sūnuje, taip duodamas atsakymą, kurio visi žmonės laukė giliai širdyje. Pirmosios krikščionių bendruomenės jautė, kad jų tikėjimas priskirtinas ne ypatingiems kultūriniams papročiams, skirtingiems įvairiose tautose, bet tiesos, vienodai svarbios visiems žmonėms, sričiai.

Ir vėl šv. Paulius yra tasai, kuris savo gyvenimu parodo krikščioniškosios misijos prasmę ir pirmapradį visuotinumą. Prisiminkime Apaštalų darbuose pasakojamą epizodą Atėnų areopage (plg. 17, 16–34). Tautų apaštalas užmezga dialogą su įvairių kultūrų žmonėmis suvokdamas, kad istorijoje tikrai apsireiškė Dievo, Pažįstamojo–Nepažįstamojo, kurį, nors ir neaiškiai, nuvokia kiekvienas žmogus, slėpinys: „Noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate“ (Apd 17, 23). Krikščionių skelbimo naujybė ta, kad dabar visoms tautoms galima pasakyti: „Jis pasirodė, pats asmeniškai. Ir dabar kelias pas jį atviras. Krikščionių skelbimo naujybės esmė yra ne mintis, bet faktas: jis pasirodė“ [312].

Žodis ir Dievo karalystė

93. Todėl Bažnyčios misijos nevalia laikyti kokiu nors pasirenkamu dalyku ir bažnytinio gyvenimo priedėliu. Tai suponuoja leidimą Šventajai Dvasiai daryti mus panašius į Kristų dalyvaujant jo misijoje – „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21) – perteikti žodį visu gyvenimu. Pats žodis akina eiti pas brolius ir būtent žodis apšviečia, nuvalo, atverčia – mes tesame tarnai.

Todėl būtina vis labiau atrasti Dievo žodžio skelbimo dėl paties Kristaus pažadėtos Dievo karalystės atėjimo neatidėliotinumą bei grožį. Šia prasme iš naujo įsisąmoninkime tai, kas taip žinoma buvo Bažnyčios tėvams: žodžio skelbimo turinys yra Dievo karalystė (plg. Mk 1, 14–15), kuri yra paties Kristaus asmuo (Autobasileia), kaip įtaigiai primena Origenas [313]. Viešpats siūlo išganymą visų laikų žmonėms. Visi jaučiame, kaip svarbu, kad Kristaus šviesa apšviestų visas žmogaus būties plotmes – šeimą, mokyklą, kultūrą, darbą, laisvalaikį ir kitas visuomeninio gyvenimo sritis [314]. Kalbama ne apie paguodos žodį, bet apie skelbimą žodžio, įsiveržiančio į mūsų gyvenimą, kviečiančio atsiverti, atveriančio kelią į susitikimą su Kristumi, brandinančio naują žmoniją.

Skelbimas – visų pakrikštytųjų pareiga

94. Kadangi visa Dievo tauta yra „pasiųstoji“ tauta, Sinodas patvirtino, kad „misija skelbti Dievo žodį yra iš krikšto išplaukianti visų Kristaus mokinių užduotis“ [315]. Nė vienam tikinčiajam nevalia jaustis atleistam nuo atsakomybės, kylančios iš sakramentinės priklausomybės Kristaus kūnui. Tokį suvokimą būtina iš naujo žadinti kiekvienoje parapijoje, bendruomenėje, organizacijoje ir kiekviename bažnytiniame sąjūdyje. Bažnyčia, kaip bendrystės slėpinys, yra visa misijinė, ir kiekvienas pašauktas pagal savo gyvenimo būvį esmingai prisidėti prie krikščioniškojo skelbimo.

Vyskupai ir kunigai pagal savo ypatingą misiją pašaukti gyventi Žodžio tarnyba, skelbti Evangeliją, švęsti sakramentus ir mokyti tikinčiuosius tinkamai pažinti Raštą. Diakonai irgi turėtų jaustis pašaukti prisidėti prie šios evangelizacinės veiklos taip, kaip to reikalauja jų savita misija.

Pašvęstasis gyvenimas visoje Bažnyčios istorijoje išsiskiria gebėjimu nesvyruodamas imtis užduoties skelbti Dievo žodį missio in gentes ir sunkiausiomis sąlygomis, atverti naujus evangelizacijos frontus, drąsiai ir ryžtingai eiti naujais keliais ir imtis naujų iššūkių siekiant veikliai skelbti Dievo žodį [316].

Pasauliečiai pašaukti vykdyti savo iš krikšto tiesiogiai išplaukiančią pranašišką užduotį ir liudyti Evangeliją kasdieniame gyvenime visur, kad ir kur būtų. Jų atžvilgiu Sinodo tėvai išreiškė „nuoširdžiausią vertinimą ir dėkingumą“ ir padrąsino juos „tarnauti evangelizacijai, į kurią daugybė pasauliečių, pirmiausia moterų, dosniai viso pasaulio parapijose įsitraukę pagal pavyzdį Marijos Magdalietės, pirmosios Velykų džiaugsmo liudytojos“ [317]. Be to, Sinodas, kupinas dėkingumo, pripažįsta, kad bažnytiniai sąjūdžiai ir bendruomenės, plėtodami naujas Evangelijos skelbimo formas, šiais laikais Bažnyčioje yra didžiulė evangelizacinė jėga [318].

Missio ad gentes būtinybė

95. Visus tikinčiuosius paskatinę skelbti Dievo žodį, Sinodo tėvai patvirtina, kad mūsų laikais labai svarbu ryžtingai įsipareigoti missio ad gentes. Bažnyčia jokiu būdu negali tenkintis „palaikymo“ pastoracija, apsiribojančia tik tais, kurie Evangeliją jau pažįsta. Misijinis polėkis aiškiai rodo bažnytinės bendruomenės brandą. Be to, Sinodo tėvai nedviprasmiškai pabrėžė, kad Dievo žodis yra išganomoji tiesa, kurios reikia kiekvieno meto žmogui. Todėl skelbimas turi būti aiškiai išreikštas. Dvasios galia (plg. 1 Kor 2, 4–5) Bažnyčia privalo artintis prie visų ir toliau pranašiškai ginti žmonių teisę ir laisvę klausytis Dievo žodžio. Sykiu ji turi ieškoti veiksmingiausių priemonių, kaip jį skelbti, nepaisydama nė persekiojimo pavojaus [319]. Bažnyčia jaučia pareigą visiems žmonėms skelbti išganymo žodį (plg. Rom 1, 14).

Skelbimas ir naujoji evangelizacija

96. Popiežius Jonas Paulius II, tęsdamas tai, ką popiežius Pauliaus VI jau išreiškė apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi, įvairiopai atkreipė tikinčiųjų dėmesį į naujo misijinio proveržio būtinybę visai Dievo tautai [320]. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje tebėra ne tik daugybė tautų, nepažįstančių Gerosios Naujienos, bet ir gausybė krikščionių, kuriems Dievo žodis iš naujo skelbtinas įtikinamu būdu, idant jie galėtų konkrečiai patirti Evangelijos jėgą. Daugelis žmonių „pakrikštyti, bet pakankamai neevangelizuoti“ [321]. Tautos, kurioms anksčiau nestigo tikėjimo ir pašaukimų, veikiamos sekuliarios kultūros, neretai praranda savo tapatybę [322]. Mano garbingojo pirmtako taip stipriai jaustas naujosios evangelizacijos poreikis be baimės patvirtintinas nepajudinamai tikint Dievo žodžio veiksmingumu. Bažnyčia, būdama tikra, kad jos Viešpats ištikimas, nenuilstamai skelbia Evangelijos gerąją naujieną ir visus krikščionis kviečia iš naujo atrasti sekimo Kristumi žavesį.

Dievo žodis ir krikščioniškasis liudijimas

97. Neaprėpiami bažnytinės misijos horizontai ir sudėtinga dabarties situacija nūdien reikalauja naujų būdų, kaip veiksmingai perteikti Dievo žodį. Kelią šioje veikloje Kristaus Bažnyčiai nepaliaujamai rodys Šventoji Dvasia, pagrindinė kiekvienos evangelizacijos veikėja. Vis dėlto svarbu, kad kokiu nors būdu skelbiant Evangeliją visada pirmiausia būtų paisoma vidinio ryšio tarp Dievo žodžio perteikimo ir krikščioniškojo liudijimo. Nuo to priklauso skelbimo įtikimumas. Viena vertus, būtinas Dievo žodis, perteikiantis, ką pasakė pats Viešpats. Kita vertus, šį žodį įtikinamą privalu padaryti liudijant, kad jis nepasirodytų kaip graži filosofija ar utopija, bet, priešingai, prieš akis iškiltų kaip įgyvendinama ir gyventi įgalinanti tikrovė. Žodžio ir liudijimo abipusiškumas primena būdą, kuriuo pats Dievas per įsikūnijimą dovanojo savo Žodį. Dievo žodis žmones pasiekia „per susitikimą su liudytojais, padarančiais jį artimą ir gyvą“ [323]. Pirmiausia būsimosios kartos su Dievo žodžiu supažindintinos „per susitikimą ir autentišką suaugusiųjų liudijimą, per teigiamą draugų įtaką ir gausią bažnytinės bendruomenės draugiją“ [324].

Rašto liudijimą, kuriuo Dievo žodis paliudija pats save, ir tikinčiųjų liudijimą gyvenimu sieja artimas ryšys. Vienas aprėpia kitą ir vienas veda prie kito. Krikščioniškuoju liudijimu perteikiamas žodis, paliudytas jau Rašte. Raštas savo ruožtu paaiškina liudijimą, kurį savo gyvenimu turi teikti krikščionys. Tad tie, kurie sutinka įtikinamus Evangelijos liudytojus, gali konstatuoti, kad Dievo žodis jį priimančiuosiuose veiksmingas.

98. Turint prieš akis tokį liudijimo ir žodžio abipusiškumą, tampa suprantama tai, ką popiežius Paulius VI pasakė apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi. Mūsų atsakomybė neapsiriboja visuotinai pripažįstamų vertybių pasiūla, priešingai, ji reikalauja ir išreikštai skelbti Dievo žodį. Tik tada ištikimai vykdome Kristaus priesaką: „Geroji Naujiena, skelbiama liudijant gyvenimu, anksčiau ar vėliau turės būti skelbiama gyvenimo žodžiu. Evangelizacija nėra tikra, jei nėra skelbiami Jėzaus Nazariečio, Dievo Sūnaus, vardas, mokymas, pažadai, Karalystė ir slėpinys“ [325].

Tai, kad Dievo žodžio skelbimą turi lydėti liudijimas gyvenimu, krikščionys žinojo nuo pradžių. Pats Kristus yra ištikimas ir patikimas liudytojas (plg. Apr 1, 5; 3, 14), tiesos liudytojas (plg. Jn 18, 37). Čia norėčiau paminėti nesuskaičiuojamus liudijimus, mūsų išgirstus Sinodo asamblėjoje. Mus labai sujaudino pranešimai tų, kurie, nors ir patirdami krikščionybei priešiškus režimus ar tikėjimo persekiojimą, ryškiai paliudijo Evangeliją.

Visa tai mūsų neturi baiminti. Pats Jėzus savo mokiniams yra pasakęs: „Tarnas ne didesnis už šeimininką! Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20). Todėl kartu su visa Bažnyčia norėčiau kelti aukštyn į Dievą šlovinimo himną už liudijimą tokios gausybės brolių ir seserų, kurie ir šiais mūsų laikais atidavė gyvybę, kad perteiktų Dievo meilę, mums apreikštą nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje. Be to, visos Bažnyčios vardu dėkoju krikščionims, kurie, nepaisydami kliūčių ir persekiojimų dėl Evangelijos, nenuleidžia rankų. Sykiu tvirtą solidarumą reiškiame tų krikščioniškųjų bendruomenių tikintiesiems, kurie – pirmiausia Azijoje ir Afrikoje – šiais laikais dėl tikėjimo rizikuoja netekti gyvybės ar būti išstumti į visuomenės paribį. Čia susiduriame su tikrąja Evangelijos dvasia – Evangelijos, skelbiančios, kad palaiminti tie, kurie persekiojami dėl Viešpaties Jėzaus (plg. Mt 5, 11). Drauge nepaliaujamai turime garsiai raginti, kad visų tautų vyriausybės garantuotų sąžinės ir religijos laisvę, taip pat laisvę viešai liudyti savo tikėjimą [326].

Dievo žodis ir pastangos pasaulyje

Tarnauti Jėzui jo „mažiausiuose broliuose“ (Mt 25, 40)

99. Dievo žodis apšviečia žmogaus buvimą ir ragina sąžinę giliai peržiūrėti savo gyvenimą, nes visa žmonijos istorija bus teisiama Dievo: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės“ (Mt 25, 31–32). Mūsų laikais neretai paviršutiniškai neįvertiname praeinančio akimirksnio svarbos, tarsi jis būtų nereikšmingas ateičiai. O Evangelija, priešingai, primena, kad svarbi ir intensyviai išgyventina kiekviena mūsų gyvenimo akimirka, suvokiant, jog kiekvienam teks už savo gyvenimą atsiskaityti. Mato evangelijos 25-ajame skyriuje Žmogaus Sūnus visa, kas buvo padaryta ar nepadaryta jo „mažiausiesiems broliams“ (40. 45), vertina kaip tai, kas buvo padaryta ar nepadaryta jam pačiam: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (35–36). Pats Dievo žodis pabrėžia būtinybę veikti pasaulyje ir mūsų atsakomybę Kristui, istorijos Viešpačiui. Skelbdami Evangeliją, raginkime vienas kitą daryti gera ir įsipareigoti teisingumo, susitaikymo ir taikos reikalui.

Dievo žodis ir įsipareigojimas siekti teisingumo visuomenėje

100. Dievo žodis akina megzti nuoširdžius ir teisingus santykius ir liudija, kad Dievas labai vertina visas žmogaus pastangas padaryti pasaulį teisingesnį ir gyvenimiškesnį [327]. Dievo žodis be apylankų smerkia neteisingumą ir skatina solidarumą bei lygybę [328]. Tad Viešpaties žodžio šviesoje pažinkime istorijoje glūdinčius „laiko ženklus“ ir nebijokime įsipareigoti kenčiančiųjų ir egoizmo aukų naudai. Sinodas priminė, kad įsipareigojimas siekti teisingumo ir pasaulio perkeitimo yra esminis evangelizacijos dėmuo. Pasak Pauliaus VI, svarbu „pasiekti, kad Evangelijos galia būtų perkeisti Dievo žodžiui bei išganymo planui prieštaraujantys sprendimo kriterijai, svarbiausios vertybės, interesų objektai, mąstymo įpročiai, įkvėpimo šaltiniai ir gyvenimo modeliai“ [329].

To siekdami Sinodo tėvai pirmiausia kreipėsi į tuos, kurie darbuojasi politinio ir visuomeninio gyvenimo srityje. Jų veiklą pasaulyje turėtų įkvėpti evangelizacija ir Dievo žodžio skleidimas, dirbant dėl tikrojo visų gėrio, gerbiant ir puoselėjant kiekvieno asmens kilnumą. Statydinti teisingesnę visuomenę, žinoma, nėra tiesioginė Bažnyčios užduotis, net jei tenka teisė ir pareiga reikšti nuomonę etiniais ir moraliniais klausimais, susijusiais su žmonių ir tautų gerove. Imtis tiesioginės visuomeninės ir politinės veiklos yra pirmiausia tikinčių pasauliečių, išugdytų Evangelijos mokykloje, užduotis. Todėl Sinodas siūlo skatinti tinkamą ugdymą vadovaujantis Bažnyčios socialinio mokymo principais [330].

101. Be to, norėčiau atkreipti dėmesį, kaip svarbu yra ginti ir skatinti kiekvieno žmogaus teises, besiremiančias prigimtine teise, kuri įrašyta į žmogaus širdį ir, kaip tokia, yra „visuotinai galiojanti, nepažeidžiama ir neatimama“ [331]. Bažnyčia trokšta, kad šias teises patvirtinant būtų veiksmingiau pripažintas ir visuotinai skatinamas žmogaus kilnumas [332]. Šią žymę savo kūriniui įspaudė Dievas Kūrėjas, o Jėzus Kristus įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu priėmė bei atpirko. Todėl Dievo žodžio plitimas paskatins tik dar labiau pripažinti bei gerbti šias teises [333].

Dievo žodžio skelbimas, tautų susitaikymas ir taika tarp jų

102. Tarp įvairialypių įsipareigojimų Sinodas primygtinai siūlė skatinti susitaikymą ir taiką. Šiandienėmis aplinkybėms kaip niekada svarbu iš naujo atrasti Dievo žodį kaip susitaikymo ir taikos versmę, nes jame Dievas viską su savimi sutaikina (plg. 2 Kor 5, 18–20; Ef 1, 10): Kristus yra „mūsų sutaikinimas“, jis sugriauna skiriančią priešiškumo sieną. Sinode daugelis paliudijo žiaurius bei kruvinus konfliktus ir įtampas mūsų planetoje. Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad religija niekada nevalia pateisinti nepakantos ar karų. Negalima smurtauti Dievo vardu [334]! Kiekviena religija turi akinti tinkamai naudotis protu ir skatinti etines vertybes, statydinančias piliečių sugyvenimą.

Likdami ištikimi nukryžiuotame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje Dievo atliktam sutaikinimo darbui, katalikai ir visi geros valios žmonės privalo stengtis būti susitaikymo pavyzdžiais, padedančiais kurti teisingą ir taikią visuomenę [335]. Niekada nevalia užmiršti: „Kur žmogaus žodžiai tampa bejėgiai, nes juos nustelbia smurto ir ginklų triukšmas, pranašiška Dievo žodžio galia nesumenksta ir mums vis kartoja, kad taika galima ir kad mes turime būti susitaikymo bei taikos įrankiai“ [336].

Dievo žodis ir veiklioji artimo meilė

103. Įsipareigojimas siekti teisingumo, susitaikymo ir taikos galiausiai šaknijasi ir atbaigiamas Kristuje mums apreikštoje meilėje. Klausydamiesi liudijimų Sinodo metu, labiau atkreipėme dėmesį į ryšį tarp meilės kupino įsiklausymo į Dievo žodį ir nesavanaudiško tarnavimo broliams; visiems tikintiesiems privalu suvokti būtinybę „išgirstą žodį paversti meilės judesiais, nes tik taip Evangelijos skelbimas tampa įtikinamas, nepaisant visų žmogiškųjų silpnybių“ [337]. Jėzus vaikščiojo po pasaulį ir darė gera (plg. Apd 10, 38). Noriai klausantis Dievo žodžio Bažnyčioje, pabunda „meilė ir teisingumas visų, pirmiausia vargšų, atžvilgiu“ [338]. Niekada nevalia užmiršti: „Meilė – caritas – visada bus būtina, taip pat teisingoje visuomenėje. <...> Kas nori atsisakyti meilės, tas rengiasi nusigręžti nuo žmogaus kaip žmogaus“ [339]. Todėl visus tikinčiuosius raginu dažnai apmąstyti apaštalo Pauliaus himną meilei ir semtis iš jo įkvėpimo: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Jis visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4–8).

Tad Dievo meilėje besišaknijanti artimo meilė reikalauja mūsų nuolatinio įsipareigojimo – kaip individų ir bažnytinės bendruomenės, vietinės ir visuotinės. Šv. Augustinas teigia: „Tai, kad Įstatymo ir visų dieviškųjų raštų išpildymas – meilė, yra pagrindinė įžvalga. <...> Tad kas tariasi iki galo ar bent iš dalies supratęs Raštą, bet nesistengia, tai supratęs, augti šia dviguba meile Dievui ir artimui, tas parodo, kad jo dar nėra supratęs“ [340].

Dievo žodžio skelbimas ir jaunimas

104. Ypatingą dėmesį Sinodas skyrė Dievo žodžio skelbimui jaunosioms kartoms. Jaunuoliai jau dabar yra aktyvūs Bažnyčios nariai ir jos ateitis. Jie dažnai būna spontaniškai atviri Dievo žodžiui ir nuoširdžiai trokšta pažinti Jėzų. Juk jaunystėje nenumaldomai ir nuoširdžiai kyla klausimų dėl prasmės ir gyvenimo krypties. Į šiuos klausimus tikrai atsakyti gali tik Dievas. Dėmesys jaunuoliams reikalauja drąsaus ir aiškaus skelbimo; turime jiems padėti išsiugdyti pasitikėjimą Šventuoju Raštu ir gerai jį pažinti, kad jis būtų tartum kompasas, rodantis kryptį, kuria reikėtų žengti [341]. Todėl jiems reikia liudytojų ir mokytojų, juos lydinčių bei mokančių mylėti Evangeliją ir ją perteikti pirmiausia savo bendraamžiams, taip patiems tampant tikrais ir įtikinamais skelbėjais [342].

Siekiant pasiūlyti jaunuoliams paspirtį ir kryptį priimant sprendimus, kaip gyventi, taip pat ir dėl visiško savęs pašventimo Dievui, Dievo žodis pateiktinas išryškinant jo sąsają su pašaukimu [343]. Autentiškų pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą ir kunigystę derlinga dirva yra tikėjimo kupinas sąlytis su Dievo žodžiu. Šiandien norėčiau dar kartą pakartoti savo pontifikato pradžioje išreikštą kvietimą plačiai atlapoti duris Kristui: „Tas, kas įsileidžia Kristų, nepraranda nieko, absoliučiai nieko, kas daro gyvenimą laisvą, gražų ir didį. Ne! Tik tokioje draugystėje atsiveria gyvenimo durys. Tik tokioje draugystėje atsiskleidžia didžiulis žmogiškosios būties potencialas. <...> Brangūs jaunuoliai, <...> Nebijokite Kristaus! Jis nieko neatima ir duoda viską. Kas jam save atiduoda, tas viską atgauna šimteriopai. Taip, atverkite, plačiai atlapokite duris Kristui – tada atrasite tikrąjį gyvenimą!“ [344].

Dievo žodžio skelbimas ir migrantai

105. Dievo žodis gręžia mus į istoriją ir joje dygstančią naujybę. Todėl Sinodas, turėdamas prieš akis Bažnyčios misiją evangelizuoti, atkreipė dėmesį ir į sudėtingą migracinių judėjimų reiškinį, mūsų dienomis įgijusį nematytą mastą. Čia kyla keblumų dėl tautų saugumo ir priėmimo tų, kurie ieško prieglobsčio, geresnių gyvenimo sąlygų, sveikatos ir darbo. Daug žmonių, nepažįstančių Kristaus ar iškreiptai jį įsivaizduojančių, įsikuria krikščioniškosios tradicijos šalyse. Sykiu žmonės, priklausantys krikščionių tikėjimo paženklintoms tautoms, emigruoja į šalis, kurioms reikia Kristaus skelbimo ir naujosios evangelizacijos. Tokios situacijos teikia naujų galimybių Dievo žodžiui skleisti. Šiuo atžvilgiu Sinodo tėvai patvirtino, kad migrantai turi teisę klausytis jiems siūlomos, bet neprimetamos kerigmos. Jeigu jie krikščionys, tai jiems būtina tinkama pastoracinė paspirtis tikėjimui stiprinti ir patiems tapti Evangelijos žinios perteikėjais. Suvokdamos reiškinio sudėtingumą, visos su tuo susiduriančios vyskupijos turėtų nusiteikti migracinius judėjimus laikyti ir proga atrasti naujų buvimo ir skelbimo formų ir, kiek leidžia galimybės, šiuos žmones tinkamai priimti ir pastiprinti, idant jie, palytėti Gerosios Naujienos, patys galėtų tapti Dievo žodžio skelbėjais ir prisikėlusio Kristaus, pasaulio vilties, liudytojais [345].

Dievo žodžio skelbimas ir kenčiantieji

106. Darbuodamiesi Sinodo tėvai iš akių neišleido ir būtinybės skelbti Dievo žodį visiems, kuriuos slegia fizinė, psichinė ar dvasinė kančia. Juk skausmo akimirką žmogaus širdyje ypač aštriai kyla klausimų dėl galutinės gyvenimo prasmės. Žmogaus žodžiui skausmo ir kančios slėpinio akivaizdoje, regis, nutylant, o mūsų visuomenei gyvybę tevertinant tik tada, kai gyvenimas atitinka tam tikrą našumo ir gerovės standartą, Dievo žodis mums apreiškia, kad švelni Dievo meilė slėpiningai „gaubia“ ir tokias gyvenimo aplinkybes. Tikėjimas, gimstantis iš susitikimo su Dievo žodžiu, leidžia suvokti, jog žmogaus gyvenimas vertas visapusiškai gyventi ir tada, kai susilpnintas kančios. Dievas sukūrė žmogų laimei ir gyvenimui, o liga ir mirtis įžengė į pasaulį dėl nuodėmės (plg. Išm 2, 23–24). Tačiau gyvybės Tėvas yra žmogaus tobulas gydytojas, kupinas meilės, jis nuolat pasilenkia prie kenčiančios žmonijos. Dievo artybės žmogaus kančiai viršūnę išvystame pačiame Jėzuje. Jis yra „įsikūnijęs Žodis. Jis su mumis kentėjo, mirė. Savo kančia ir mirtimi iki galo prisiėmė ir perkeitė mūsų silpnumą“ [346].

Jėzaus artumas kenčiantiesiems nenutrūko: jis tęsiasi laike Šventosios Dvasios dėka per Bažnyčios misiją, žodį ir sakramentus, geros valios žmones, pagalbos veiklą, bendruomenių skatinamą brolišką meilę, ir per tai atskleidžiamas tikrasis Dievo veidas bei jo meilė. Sinodas padėkojo Dievui už šviesų, dažnai neregimą liudijimą daugybės krikščionių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie paskolino ir tebeskolina Kristui, tikrajam kūno ir sielos gydytojui, savo rankas, akis ir širdis! Jis taip pat ragina ir toliau rūpintis sergančiais žmonėmis ir nešti jiems žodyje ir Eucharistijoje glūdintį Viešpaties Jėzaus gaivinantį artumą. Jiems turėtų būti padedama skaityti Šventąjį Raštą ir suvokti, kad kaip tik jų būklė leidžia jiems ypatingu būdu dalyvauti atperkamojoje Kristaus kančioje dėl pasaulio išganymo (plg. 2 Kor 4, 8–11. 14) [347].

Dievo žodžio skelbimas ir vargdieniai

107. Šventasis Raštas liudija ypatingą Dievo meilę vargdieniams ir stokojantiesiems (plg. Mt 25, 31–46). Sinodo tėvai dažnai atkreipė dėmesį į būtinybę ganytojų ir bendruomenių pastangas skelbti Evangeliją visur gręžti į šiuos mūsų brolius ir seseris. Juk „pirmutiniai, turintys teisę į Evangelijos skelbimą, yra vargdieniai, kuriems reikia ne tik duonos, bet ir gyvybės žodžių“ [348]. Artimo meilės diakonija, kurios mūsų Bažnyčiose niekada negali trūkti, turi būti visados susijusi su Dievo žodžio skelbimu ir šventųjų slėpinių šventimu [349]. Sykiu būtina pripažinti ir pabrėžti, kad ir patys vargdieniai yra evangelizuotojai. Biblijoje tikrasis vargdienis yra tas, kuris visiškai pasitiki Dievu, ir pats Jėzus Evangelijoje vadina juos palaimintais, nes „jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3; plg. Lk 6, 20). Viešpats giria paprastą širdį tų, kurie Dievą laiko tikruoju turtu ir savo viltis deda į jį, o ne į šio pasaulio gėrybes. Bažnyčiai nevalia nuvilti vargdienių: „Ganytojai pašaukti į juos įsiklausyti, iš jų mokytis, vadovauti jų tikėjimui ir akinti imtis atsakomybės už savo gyvenimą“ [350].

Bažnyčia taip pat žino, kad egzistuoja neturtas, puoselėtinas ir laisvai pasirinktinas kaip dorybė, – tai rodo daugelio šventųjų pavyzdys – ir vargas, kuris dažnai yra neteisingumo ir savanaudiškumo, skurdo ir bado paženklintas bei konfliktus kurstantis vargas. Bažnyčia, skelbdama Dievo žodį, suvokia, kad tarp „pasirinktino“ ir „įveiktino“ neturto skatintina „dorybės apytaka“. Tad „paprastumas ir solidarumas vėl atrastini kaip vertybės, atitinkančios Evangeliją ir sykiu esančios visuotinės <...>. Tai sąlygoja teisingus ir saikingus pasirinkimus“ [351].

Dievo žodis ir kūrinijos apsauga

108. Dievo žodžio reikalaujamas angažavimasis pasaulyje verčia mus naujomis akimis pažvelgti į visą Dievo sukurtą kosmosą, jau dabar nešiojantį pėdsakus Žodžio, per kurį visa buvo sukurta (plg. Jn 1, 3). Kaip tikintiesiems ir Evangelijos skelbėjams mums tenka atsakomybė ir už kūriniją. Atskleisdamas Dievo planą kosmoso atžvilgiu, Apreiškimas mus taip pat akina smerkti klaidingas žmogaus nuostatas, kai daiktai laikomi ne Kūrėjo atspindžiu, bet gryna materija, kuria galima nevaržomai manipuliuoti. Šiuo atveju žmogui stinga esminio kuklumo, leidžiančio jam pripažinti kūriniją kaip Dievo dovaną, priimtiną ir naudotiną vadovaujantis jo planu. Priešingai, žmogaus, gyvenančio taip, tarsi Dievo nebūtų, arogantiškumas veda prie gamtos išnaudojimo ir bjaurojimo, nes ji nesuvokiama kaip kuriamojo Žodžio kūrinys. Šiame teologiniame kontekste norėčiau paminėti Sinodo tėvų ištaras, kuriomis jie priminė, kad „Šventajame Rašte ir gyvojoje Bažnyčios tradicijoje paliudyto Dievo žodžio priėmimas leidžia naujaip pažvelgti į daiktus ir skatina autentišką ekologiją, kurios giliausia šaknis yra tikėjimo klusnumas <...> (ir) plėtoja atnaujintą teologinį jautrumą visų Kristuje sukurtų daiktų gerumui“ [352]. Žmogus iš naujo ugdytinas pajausti nuostabą ir pripažinti tikrąjį grožį, pasirodantį sukurtuosiuose daiktuose [353].

Dievo žodis ir kultūra

Kultūros vertė žmogaus gyvenimui

109. Jono žinia apie Žodžio įsikūnijimą atskleidžia neišardomą ryšį tarp Dieviškojo žodžio ir žmogiškųjų žodžių, kuriais jis perteikiamas. Santykį tarp Dievo žodžio ir kultūros Sinodas gvildeno būtent tokių svarstymų kontekste. Juk Dievas žmogui apsireiškia ne abstrakčia forma, bet pasinaudoja kalbomis, įvaizdžiais ir posakiais, susijusiais su įvairiomis kultūromis. Toks vaisingas santykis gausiai paliudytas Bažnyčios istorijoje. Dėl evangelizacijos pasklidimo bei įsišaknijimo įvairiose kultūrose ir Vakarų kultūros naujausios raidos šis santykis šiandien žengia į naują stadiją. Tai pirmiausia reikalauja pripažinti kultūros, kaip tokios, reikšmę kiekvieno žmogaus gyvenimui. Kultūros reiškinys su savo daugialypiais aspektais iškyla kaip pamatinis žmogiškosios patirties elementas: „Žmogus visada gyvena pagal savo kultūrą, kuri savo ruožtu kuria tarp žmonių jiems būdingą ryšį ir sąlygoja socialinį žmogaus gyvenimo pobūdį“ [354].

Dievo žodis šimtmečių tėkmėje teikė įkvėpimo įvairioms kultūroms ir pagimdė pagrindines moralines vertybes, iškilias menines raiškos formas ir pavyzdingas gyvensenas [355]. Atsižvelgdamas į atnaujintą Biblijos ir kultūros susitikimą, visiems kultūros darbuotojams norėčiau dar kartą patvirtinti, kad jie neturi bijoti atsiverti Dievo žodžiui, nes jis niekada negriauna tikrosios kultūros, bet nuolatos akina ieškoti vis tinkamesnių ir reikšmingesnių žmogiškosios raiškos formų. Kad tarnautų žmogui, kiekviena tikra kultūra turi būti atvira transcendencijai, vadinasi, galiausiai Dievui.

Biblija kaip didysis kultūrų kodeksas

110. Sinodo tėvai pabrėžė, jog tarp kultūros darbuotojų svarbu skatinti tinkamą Biblijos pažinimą, taip pat sekuliarizuotose aplinkose ir tarp netikinčiųjų [356]; Šventajame Rašte glūdi antropologinės ir filosofinės vertybės, teigiamai paveikusios visą žmoniją [357]. Būtina visapusiškai atgauti Biblijos kaip didžiojo kultūrų kodekso prasmę.

Biblijos pažinimas mokyklose ir universitetuose

111. Ypatinga Dievo žodžio ir kultūrų susitikimo sritis yra mokykla ir universitetas. Ganytojams privalu ypač rūpintis tomis sritimis ir skatinti gilų Biblijos pažinimą, kad jos vaisingas kultūrinis poveikis išryškėtų ir šiandien. Katalikiški studijų centrai – tai reikia pripažinti – savitai prisideda prie kultūros ir mokymo skatinimo. Nevalia išleisti iš akių nė tikybos mokymo; mokytojus privalu rūpestingai parengti. Tikybos mokymas dažnai suteikia mokiniams nepakartojamą progą prisiliesti prie tikėjimo žinios. Pagirtina, kai tokiose pamokose skatinamas Šventojo Rašto pažinimas įveikiant senus bei naujus prietarus ir mėginant perteikti jo tiesą [358].

Šventasis Raštas meninės raiškos įvairovėje

112. Santykis tarp Dievo žodžio ir kultūros pasireiškia įvairaus pobūdžio kūriniuose, pirmiausia meno pasaulyje. Todėl didžioji Rytų ir Vakarų tradicija visada labai vertino Šventojo Rašto įkvėptas menines apraiškas, pavyzdžiui, vaizduojamojo meno ir architektūros, literatūros ir muzikos. Prieš akis taip pat turiu ikonų, iš Rytų tradicijos paplitusių po visą pasaulį, senovinę kalbą. „Grožį įsimylėjusiems“ menininkams, įkvėpimo ieškantiems šventuosiuose tekstuose, visa Bažnyčia kartu su Sinodo tėvais reiškia padėką, pagarbą ir susižavėjimą. Jie prisidėjo prie mūsų bažnyčių papuošimo, mūsų tikėjimo šventimo, liturgijos praturtinimo ir kartu daugelis padėjo neregimąją ir amžinąją tikrovę padaryti kažkaip suvokiamą laike ir erdvėje [359]. Kompetentingas institucijas raginu skatinti Bažnyčioje rimtą menininkų ugdymą Šventojo Rašto atžvilgiu, vadovaujantis Bažnyčios gyvąja tradicija ir magisteriumu.

Dievo žodis ir visuomenės komunikavimo priemonės

113. Su santykiu tarp Dievo žodžio ir kultūrų susijęs ir dėmesingas bei protingas naudojimasis senosiomis ir naujosiomis visuomenės komunikavimo priemonėmis. Sinodo tėvai rekomendavo tinkamiau pažinti šias priemones: būtina atsižvelgti į jų sparčią plėtrą bei įvairius sąveikos lygmenis ir labiau stengtis įgyti kompetencijos įvairiose srityse, pirmiausia naujųjų žiniasklaidos priemonių, pavyzdžiui, interneto. Bažnyčia jau gana reikšmingai įsitraukusi į masinio komunikavimo pasaulį, o Bažnyčios magisteriumas nuo Vatikano II Susirinkimo šia tema nekart yra pareiškęs savo nuomonę [360]. Pastangos įgyti naujų metodų Evangelijos žiniai perteikti neatsiejamos nuo nuolatinio tikinčiųjų siekio evangelizuoti. Šiandien komunikavimas aprėpia visą planetą, todėl naują reikšmę įgyja Kristaus raginimas: „Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų“ (Mt 10, 27). Dievo žodis skleistinas ne tik spausdintu pavidalu, bet ir kitomis komunikavimo priemonėmis [361]. Todėl kartu su Sinodo tėvais norėčiau padėkoti katalikams, kompetentingai siekiantiems reikšmingo dalyvavimo žiniasklaidoje ir raginu tam dar plačiau ir kvalifikuočiau įsipareigoti [362].

Tarp įvairių naujų masinio komunikavimo formų vis didesnė reikšmė tenka internetui. Jis teikia naują forumą Evangelijai skelbti, tačiau sykiu privalu suvokti, kad virtualus pasaulis niekada negali pakeisti realaus ir kad evangelizacijai naujųjų žiniasklaidos priemonių siūlomas virtualumas reikšmingiems ryšiams užmegzti bus naudingas tik tada, kai tai baigsis asmeniniu susitikimu, kuris, kaip toks, nepamainomas. Interneto pasaulyje, kur milijardai vaizdų sumirga milijonuose ekranų visoje žemėje, turi pasirodyti Kristaus veidas ir pasigirsti jo balsas, „nes kur nėra vietos Kristui, ten nėra vietos ir žmogui“ [363].

Biblija ir įkultūrinimas

114. Įsikūnijimo slėpinys mums rodo, viena vertus, kad Dievas visada apreiškia save konkrečioje istorijoje, pasitelkdamas joje įrašytus kultūrinius kodeksus, ir, kita vertus, kad tas pats Žodis turi būti perteikiamas kitoms kultūroms, perkeisdamas jas iš vidaus per tai, ką popiežius Paulius VI pavadino kultūrų evangelizacija [364]. Dievo žodis, kaip ir krikščionių tikėjimas apskritai, taip atskleidžia savo iš pagrindų tarpkultūrinį pobūdį; jis geba susitikti su įvairiomis kultūromis ir įgalinti jas susitikti viena su kita [365].

Šiame kontekste tampa suprantama ir Evangelijos įkultūrinimo vertė [366]. Bažnyčia tvirtai įsitikinusi, kad Dievo žodžiui būdingas gebėjimas pasiekti visus žmones jų atitinkamoje kultūrinėje aplinkoje: „Šis įsitikinimas kyla iš pačios Biblijos, kuri jau nuo Pradžios knygos pasuka visuotinumo kryptimi (Pr 1, 27–28), tęsia ją palaiminimu, pažadėtu visoms tautoms per Abraomą ir jo palikuonis (Pr 12, 3; 18, 18), ir galutinai patvirtina skelbdama krikščioniškąją Evangeliją visoms tautoms“ [367]. Todėl įkultūrinimas nepainiotinas su paviršutinišku pritaikymu ar sinkretine painiava, kai Evangelijos savitumas susilpninamas, kad ji būtų lengviau priimama [368]. Tikrasis įkultūrinimo pavyzdys yra pats Žodžio įsikūnijimas: „Akultūracija arba įkultūracija tik tada tikrai yra Žodžio įsikūnijimo atspindys, kai kultūra, perkeista ir iš naujo sukurta Evangelijos, iš savo pačios gyvosios tradicijos pagimdo originalias gyvenimo, šventimo ir mąstymo raiškos formas“ [369], būdama raugas vietinėje kultūroje, sudaigindama semina Verbi ir visa, kas joje teigiama, ir atverdama ją Evangelijos vertybėms“ [370].

Biblijos vertimai ir skleidimas

115. Dievo žodžio įkultūrinimas yra būtina Bažnyčios misijos pasaulyje dalis, taigi svarbiausias šio proceso momentas yra Biblijos skleidimas verčiant ją į įvairias kalbas. Čia visada reikia turėti prieš akis, kad Rašto vertimas prasidėjo jau Senojo Testamento laikais, „hebrajišką Biblijos tekstą žodžiu verčiant į aramėjų kalbą (Neh 8, 8. 12) ir vėliau raštu į graikų. Vertimas iš tiesų visuomet yra daugiau negu paprastas pradinio teksto perrašymas. Perėjimas iš vienos kalbos į kitą neišvengiamai reiškia kultūrinės aplinkos pokytį: sąvokos nėra tapačios, skiriasi simbolių reikšmė, nes jie susiję su kitokiomis mąstymo tradicijomis ir kitokiais gyvenimo būdais“ [371].

Sinodo metu teko konstatuoti, kad kai kurios vietinės Bažnyčios dar neturi į savo kalbą išsivertusios visos Biblijos. Daug tautų šiandien jaučia Dievo žodžio alkį ir troškulį, nes „durys į Šventąjį Raštą“ joms dar nėra atvertos taip „plačiai“, kaip to pageidavo Vatikano II Susirinkimas [372]! Todėl, Sinodo nuomone, labai svarbu ugdyti specialistus, atsidėsiančius Biblijos vertimui į įvairias kalbas [373]. Raginu į tai investuoti lėšų. Ypač siūlau remti Katalikų Biblijos federacijos pastangas, kad Šventojo Rašto vertimų vis daugėtų ir jis vis labiau plistų [374]. Atsižvelgiant į darbo pobūdį, kiek įmanoma, bendradarbiautina su įvairiomis Biblijos draugijomis.

Dievo žodis įveikia kultūrų ribas

116. Aptardama santykį tarp Dievo žodžio ir kultūrų, Sinodo asamblėja jautė poreikį dar kartą patvirtinti tai, ką pirmieji krikščionys galėjo patirti Sekminių dieną (plg. Apd 2, 1–13). Dieviškasis žodis geba prasiskverbti į įvairias kultūras bei kalbas ir ten reikštis, tačiau tas pats Žodis įveikia pavienių kultūrų ribas ir tarp įvairių tautų kuria bendrystę. Viešpaties žodis mus kviečia siekti vis didesnės bendrystės. „Paliekame savo ribotą patirtį ir įžengiame į tikrai visuotinę tikrovę. Vienydamiesi su Dievo žodžiu, vienijamės su Dievo žodžiu gyvenančia Bažnyčia. <...> Tai reiškia, peržengiant savo individualią kultūrą, leistis į visus sujungiantį, suvienijantį, visus broliais padarantį visuotinumą“ [375]. Taigi Dievo žodžio skelbimas pirmiausia reikalauja patiems vis iš naujo iškeliauti, atsisakyti savo matų ir ribotų vaizdinių, kad mumyse atsirastų vietos Kristaus buvimui.

Dievo žodis ir dialogas tarp religijų

Tarpreliginio dialogo vertė

117. Susitikimą, dialogą ir bendradarbiavimą su visais geros valios žmonėmis, ypač su įvairių religinių žmonijos tradicijų sekėjais, Bažnyčia laiko esmine Dievo žodžio dalimi, sykiu vengdama sinkretizmo bei reliatyvizmo ir paisydama gairių, nurodytų Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje Nostra aetate ir išplėtotų vėlesnių popiežių magisteriumo [376]. Mūsų laikams būdingas spartus globalizacijos procesas verčia mus gyventi artimiau susiliečiant su kitų kultūrų bei religijų žmonėmis. Tai apvaizdos dovanota proga parodyti, kad autentiškas religinis jausmas gali tarp žmonių skatinti visuotinės brolybės santykius. Labai svarbu, kad religijos mūsų sekuliarizuotoje visuomenėje galėtų žadinti mąstyseną, laikančią visagalį Dievą viso gėrio pagrindu, neišsemiamu moralinio gyvenimo šaltiniu ir gilaus visuotinės brolybės pojūčio paspirtimi.

Pavyzdžiui, krikščionių-judėjų tradicijoje įspūdingai paliudijama Dievo meilė visoms tautoms: sandora su Nojumi jis jas visas suvienija apkabindamas vienu plačiu glėbiu, kurį simbolizuoja lankas debesyje (plg. Pr 9, 13. 14. 16), ir, anot pranašų, trokšta suburti į vieną vienintelę visuotinę šeimą (plg. Iz 2, 2 ir t.; 42, 6; 66, 18–21; Jer 4, 2; Ps 47). Artimo ryšio tarp santykio su Dievu ir meilės kiekvienam žmogui etikos liudijimų yra daugelyje didžiųjų religinių tradicijų.

Dialogas tarp krikščionių ir musulmonų

118. Tarp įvairių religijų Bažnyčia su pagarba žvelgia į musulmonus, pripažįstančius egzistuojant vienatinį Dievą [377]. Jie remiasi Abraomu ir garbina Dievą malda, išmaldomis ir pasninku. Mes pripažįstame, kad islamo tradicijoje yra daug biblinių personažų, simbolių ir temų. Tęsdamas reikšmingą popiežiaus Jono Pauliaus II veiklą, linkiu, kad krikščionių ir musulmonų prieš daugelį metų užmegzti pasitikėjimo kupini tarpusavio santykiai nenutrūktų ir toliau plėtotųsi nuoširdžiu ir pagarbiu dialogu [378]. Sinodas palinkėjo šiame dialoge išsamiau aptarti pagarbą gyvybei kaip pagrindinei vertybei, neatimamas vyro ir moters teises ir jų vienodą kilnumą. Paisydamos perskyros tarp socialinės politinės ir religinės tvarkos, religijos privalo prisidėti prie bendrojo gėrio. Sinodas prašo, jog vyskupų konferencijos ten, kur atrodo tinkama ir naudinga, remtų krikščionių ir musulmonų susitikimus, skirtus geresniam vieni kitų pažinimui, per tai skatinant vertybes, kurių visuomenei reikia, kad ji galėtų taikiai ir pozityviai sugyventi [379].

Dialogas su kitomis religijomis

119. Šia proga, be to, norėčiau išreikšti Bažnyčios pagarbą įvairių žemynų senosioms religijoms ir dvasinėms tradicijoms; jose glūdi vertybių, galinčių daug prisidėti prie asmenų bei tautų tarpusavio supratimo [380]. Dažnai konstatuojame, kad mūsų vertybės paprastai sutampa su vertybėmis, pateikiamomis jų religinėse knygose, kaip antai, pagarba gyvybei, kontempliacija, tyla, paprastumas – budizme; šventybės pajauta, auka ir pasninkas – induizme; šeimos ir visuomenės vertybės – konfucionizme. Ir kitose religinėse patirtyse regime sąžiningą domėjimąsi Dievo, pripažįstamo Kūrėju, transcendencija, pagarba gyvybei, santuokai ir šeimai, stiprų solidarumo jausmą.

Dialogas ir religijos laisvė

120. Vis dėlto dialogas nebūtų vaisingas, jei jis neapimtų ir autentiškos pagarbos kiekvienam asmeniui, kad jis galėtų laisvai praktikuoti savo religiją. Pritardamas įvairių religijų sekėjų bendradarbiavimui, Sinodas taip pat primena būtinybę „tikrai visiems tikintiesiems garantuoti laisvę privačiai ir viešai išpažinti savo religiją, taip pat sąžinės laisvę“ [381]. Juk „pagarba ir dialogas reikalauja abipusiškumo visose srityse, pirmiausia susijusiose su pagrindinėmis laisvėmis ir konkrečiai su religijos laisve. Tai prisideda prie taikos ir tautų tarpusavio supratimo“ [382].

Pabaiga

Galutinis Dievo žodis

121. Baigdamas šiuos apmąstymus, kuriais norėjau apibendrinti ir pagilinti Vyskupų sinodo XII eilinės generalinės asamblėjos apie Dievo žodį Bažnyčios gyvenime ir misijoje turtus, norėčiau dar kartą paraginti visą Dievo tautą – ganytojus, pašvęstuosius asmenis ir pasauliečius – stengtis vis geriau pažinti Šventąjį Raštą. Niekada nevalia užmiršti, kad Bažnyčioje skelbiamas, priimamas, švenčiamas ir apmąstomas Dievo žodis yra bet kurio autentiško ir gyvo krikščioniškojo dvasingumo pagrindas. Taip suintensyvinti santykį su Dievo žodžiu trokšime juo labiau, juo geriau suvoksime, kad Rašte ir gyvojoje Bažnyčios tradicijoje prieš mus yra galutinis Dievo žodis apie kosmosą ir istoriją.

Kaip akina kontempliuoti Jono evangelijos prologas, visa būtis paženklinta Žodžio. Žodis išeina iš Tėvo, gyvena tarp savųjų ir grįžta į Tėvo prieglobstį, pasiimdamas su savim visą „jame ir per jį“ sukurtą kūriniją. Dabar Bažnyčia gyvena savo misija nekantriai laukdama Sužadėtinio eschatologinio pasirodymo: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: Ateik!“ (Apr 22, 17). Tas laukimas niekada nėra pasyvus, jis kupinas misijinio siekio skelbti kiekvieną žmogų išgydantį ir atperkantį Dievo žodį: dar ir šiandien prisikėlęs Kristus mums sako: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai!“ (Mk 16, 15).

Naujoji evangelizacija ir naujasis klausymasis

122. Todėl mūsų laikai turėtų vis labiau būti naujojo įsiklausymo į Dievo žodį ir naujosios evangelizacijos metas. Iš naujo atrasdami Dievo žodžio centrinę vietą krikščioniškajame gyvenime, sykiu vėl atrandame giliausią prasmę to, kam ragino popiežius Jonas Paulius II – tęsti missio ad gentes ir visomis išgalėmis imtis naujosios evangelizacijos, pirmiausia tautose, kur Evangelija dėl paplitusio sekuliarizmo nugrimzdo į užmarštį ar didžiuma žmonių tapo jai abejingi. Šventoji Dvasia tepažadina žmonių Dievo žodžio alkį bei troškulį ir tepašaukia uolių Evangelijos skelbėjų bei liudytojų.

Sekdami didžiuoju tautų apaštalu, kuris, išgirdęs Viešpaties balsą (plg. Apd 9, 1–30), iš pagrindų pasikeitė, ir mes išgirskime dieviškąjį Žodį, nuolatos asmeniškai kalbinantį mus čia ir dabar. Apaštalų darbuose pasakojama, kad Šventoji Dvasia pasirinko Paulių ir Barnabą Gerajai Naujienai skelbti ir skleisti (plg. 13, 2). Šventoji Dvasia ir šiandien nepaliaujamai pašaukia įsitikinusių ir įtikinamų Viešpaties žodžio klausytojų bei skelbėjų.

Žodis ir džiaugsmas

123. Juo geriau mokame atiduoti save Dieviškojo žodžio dispozicijai, juo labiau galime konstatuoti, kad Sekminių slėpinys ir šiandien vyksta Dievo Bažnyčioje. Viešpaties Dvasia ir toliau teikia savo dovanas Bažnyčiai, kad būtume vedami į tiesos pilnatvę, atskleidžia Rašto prasmę ir daro mus įtikinamais išganingo Žodžio skelbėjais pasaulyje. Taip grįžtame prie Jono pirmojo laiško. Dievo žodyje taip pat išgirdome, išvydome ir palytėjome gyvybės Žodį. Per malonę priėmėme skelbimą, kad amžinasis gyvenimas buvo apreikštas, ir dabar suvokiame, jog esame bendrystėje vienas su kitu, su tais, kurie tikėjimo ženklu už mus pirmesni, ir su visais tais, kurie visur pasaulyje klausosi Dievo žodžio, švenčia Eucharistiją, gyvena meilės liudijimu. Tas skelbimas – primena šv. Jonas – perteiktas mums, kad „mūsų džiaugsmas būtų tobulas“ (1 Jn 1, 4).

Sinodo asamblėja leido mums asmeniškai patirti tai, kas glūdi Jono žinioje: Dievo žodžio skelbimas kuria bendrystę ir sukelia džiaugsmą – gilų džiaugsmą, trykštantį iš pačios trejybinio gyvenimo širdies ir pasiekiantį mus per Sūnų. Tas džiaugsmas yra neapsakoma dovana, kurios pasaulis negali duoti. Galima suorganizuoti šventes, bet ne džiaugsmą. Pasak Rašto, džiaugsmas yra Šventosios Dvasios vaisius (plg. Gal 5, 22), įgalinantis mus įsiskverbti į Dievo žodį ir pasiekti, kad dieviškasis Žodis įeitų į mus, nešdamas amžinojo gyvenimo vaisius. Šventosios Dvasios galia skelbdami Dievo žodį, trokštame perteikti ir tikrojo džiaugsmo šaltinį – ne paviršutiniško ir laikino džiaugsmo, bet kylančio iš suvokimo, kad tik Viešpats Jėzus turi amžinojo gyvenimo žodžius (plg. Jn 6, 68).

„Mater Verbi et Mater laetitiae“

124. Šis glaudus ryšys tarp Dievo žodžio ir džiaugsmo visiškai išryškėja žvelgiant į Dievo Motiną. Prisiminkime šv. Elzbietos žodžius: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Marija laiminga, nes tiki, nes įtikėjo ir, kupina šio tikėjimo, priėmė į savo įsčias Dievo Žodį, kad dovanotų jį pasauliui. Žodžio pagimdytas džiaugsmas dabar gali sklisti aprėpdamas visus, kurie, kupini tikėjimo, leidžiasi būti perkeičiami Dievo žodžio. Šis klausymosi ir džiaugsmo slėpinys pateikiamas dviejuose Luko evangelijos tekstuose. Jėzus sako: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (8, 21). O į vienos moters iš minios šūktelėjimą, kad palaimintos jį nešiojusios įsčios ir maitinusios krūtys, Jėzus atsako atskleisdamas tikrojo džiaugsmo paslaptį: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (11, 28). Jėzus parodo tikrąją Marijos didybę, taip ir kiekvienam iš mūsų atskleisdamas palaimos, kylančios iš klausomo ir vykdomo žodžio, galimybę. Todėl visiems krikščionims primenu, kad mūsų asmeninis ir bendruomeninis santykis su Dievu priklauso nuo Dieviškojo žodžio vis geresnio pažinimo. Galiausiai kreipiuosi į visus žmones, įskaitant tuos, kurie nutolę nuo Bažnyčios, atsisakę tikėjimo ar niekada nėra girdėję skelbimo apie išganymą. Kiekvienam Viešpats sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).

Todėl kiekvieną mūsų gyvenimo dieną teženklina vis naujas susitikimas su Kristumi, žmogumi tapusiu Dievo Žodžiu: jis yra pradžioje ir pabaigoje, ir „visa juo laikosi“ (Kol 1, 17). Nutilkime, kad išgirstume ir apmąstytume Viešpaties žodį, idant jis Šventosios Dvasios veikimu per visas mūsų gyvenimo dienas vis iš naujo mumyse apsigyventų, mumyse būtų ir mums kalbėtų. Šitaip Bažnyčia nuolatos atsinaujina bei atjaunėja per Viešpaties žodį, išliekantį per amžius (plg. 1 Pt 1, 25; Iz 40, 8). Tad ir mes galime įsitraukti į didįjį jungtuvių dialogą, kuriuo baigiasi Šventasis Raštas: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: Ateik! Ir kas girdi, teatsiliepia: Ateik! <...> Tas, kuris šitai liudija, sako: Taip, aš veikiai ateinu! Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 17. 20).

Roma, prie Šventojo Petro, 2010-ųjų, mano pontifikato šeštųjų metų, rugsėjo 30-oji, Šventojo Jeronimo atminimo diena

BENEDICTUS PP. XVI