Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Ciklas apie viduramžių teologus ir šventuosius, tema „Apie Joną Damaskietį“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
šventieji
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 120
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: BENEDETTO XVI UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 6 maggio 2009 Giovanni Damasceno
DATA: 2009-05-06
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (323), 2009, p. 4–6.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (323), 2009, p. 4–6.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie Joną Damaskietį

2009 m. gegužės 6 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau kalbėti apie Joną Damaskietį, aukščiausio lygmens asmenybę Bizantijos Bažnyčios istorijoje ir didelį mokytoją visuotinės Bažnyčios istorijoje. Jis savo akimis matė, kaip krikščioniškąją graikų ir sirų kultūrą, kuria visi dalijosi Bizantijos imperijos rytinėje dalyje, pakeitė islamo kultūra – islamo, savo kariniais užkariavimais išsikovojusio sau vietą teritorijoje, paprastai vadinamoje Viduriniaisiais, arba Artimaisiais, Rytais. Jonas, kilęs iš turtingos krikščioniškos šeimos, dar būdamas jaunas perėmė – galbūt jau jo tėvo vykdytą – atsakingojo už kalifato ūkį tarnybą. Tačiau jis jau netrukus pasisotino dvaro gyvenimo; subrendus apsisprendimui pasirinkti vienuolio gyvenimą, Jonas 700 m. įstojo į San Sabos vienuolyną netoli Jeruzalės. Niekada nepasitraukdamas iš vienuolyno, jis visas jėgas paskyrė askezei ir literatūrinei veiklai, kurią pirmiausia liudija jo gausūs pamokslai. Liturgijoje jis minimas gruodžio 4 d. Popiežius Leonas XIII 1890 m. paskelbė jį visuotinės Bažnyčios mokytoju.

Rytuose jis pirmiausia garsus savo trim kalbomis prieš šventųjų paveikslų šmeižėjus; jas po jo mirties pasmerkė ikonoklastinis Hierijos Susirinkimas (754). Tačiau šios kalbos taip pat buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis buvo reabilituotas bei paskelbtas šventuoju į Nikėjos II Susirinkimą (787), septintąjį visuotinį Susirinkimą, sušauktų Susirinkimo tėvų ortodoksų. Šiose tezėse galima įžiūrėti pirmuosius svarbius teologinius mėginimus įteisinti šventųjų paveikslų gerbimą, siejant juos su Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpiniu Mergelės Marijos įsčiose.

Jonas Damaskietis, be to, taip pat buvo vienas iš pirmųjų, viešajame ir privačiajame kulte skyrusių garbinimą (latreia) ir gerbimą (proskynesis): pirmasis teiktinas vien Dievui ir yra dvasinis aukščiausiuoju lygmeniu, o antrąjį galima taikyti paveikslui, kreipiantis į tą, kuris pavaizduotas paveiksle. Šventojo, savaime suprantama, jokiu būdu nevalia tapatinti su medžiaga, iš kurios padaryta ikona. Tokia perskyra netrukus pasirodė esanti labai svarbi norint krikščioniškai atsakyti tiems, kurie griežtą Senojo Testamento draudimą kulte naudoti paveikslus laikė visuotiniu bei amžinu ir reikalavo jo laikytis. Dėl to buvo kilęs didelis ginčas islamo pasaulyje, pripažinusiame žydų tradiciją visiškai pašalinti paveikslus iš kulto. Tuo tarpu krikščionys, šiame kontekste aptarę problemą, atrado, kaip pateisinti paveikslų gerbimą. Damaskietis rašo: „Anais laikais Dievas, neturintis nei kūno, nei pavidalo, apskritai nebuvo vaizduojamas. Tačiau dabar, kai Dievas pasirodė kūnu ir gyveno tarp žmonių, tai, kas Dieve yra regima, galima pavaizduoti paveikslu. Garbinu ne medžiagą, bet medžiagos Kūrėją, dėl manęs tapusį medžiaga ir malonėjusį gyventi medžiagoje ir per medžiagą mane išgelbėti. Ir niekada nepaliausiu gerbęs medžiagos, per kurią esu išgelbėtas. Tačiau ją gerbiu ne kaip Dievą – jokiu būdu! Juk kaip galėtų Dievas būti tai, kas atsiradę iš nieko? <…> Tačiau likusią medžiagą, per kurią buvau išgelbėtas, gerbiu, nes ji kupina šventosios energijos ir malonės. Argi ne medžiaga yra palaiminčiausiasis kryžiaus medis? <…> Argi ne medžiaga evangelijų rašalas ir švenčiausioji knyga? Argi ne medžiaga išganingasis altorius, dovanojantis mums gyvenimo duoną? <…> Ir, visų pirma, argi ne medžiaga mūsų Viešpaties kūnas ir kraujas? Tad kaip pasielgti – pašalinti šių dalykų kultą bei gerbimą ar palikti Bažnyčios tradicijoje gerbimą Dievo bei Dievo draugų paveikslų, pašventintų vardo, kurį turi, ir dėl to gaubiamų Šventosios Dvasios malonės? Neįžeiskime medžiagos – ji nėra negarbinga, nes negarbinga nėra nieko, kas kyla iš Dievo“ (Contra imaginum calumniatores, I, 16: ed. Kotter, 89–90). Matome, kad medžiaga dėl įsikūnijimo atrodo tarsi sudievinta, laikoma Dievo buveine. Galvoje turimas naujas požiūris į pasaulį ir materialią tikrovę. Dievas tapo kūnu, o kūnas tikrai tapo buveine Dievo, kurio šlovė suspindi žmogiškajame Kristaus veide. Todėl Rytų Bažnyčios mokytojo paraginimai ir šiandien itin aktualūs, turint prieš akis medžiagai įsikūnijimo suteiktą didžiulį kilnumą, tokį, kad tikint ji gali tapti žmogaus susitikimo su Dievu ženklu ir veiksmingu sakramentu. Tad Jonas Damaskietis lieka pagrindiniu ikonų kulto, iki šių dienų vieno būdingiausio Rytų teologijos bei dvasingumo aspekto, liudytoju. Tačiau tokia kulto forma tiesiog neatsiejama nuo krikščioniškojo tikėjimo, nuo tikėjimo į vieną Dievą, įsikūnijusį ir tapusį regimu. Tad šventojo Jono Damaskiečio mokymas įsirikiuoja į visuotinės Bažnyčios tradiciją, kurios mokymas apie sakramentus numato, kad iš gamtos paimti materialūs elementai Šventosios Dvasios šaukimosi (epiklesis) galia kartu su tikrojo tikėjimo išpažinimu gali tapti malonės tarpininkais.

Su tokiomis pamatinėmis idėjomis Jonas Damaskietis taip pat sieja šventųjų relikvijų gerbimą ir daro tai remdamasis įsitikinimu, kad krikščionių šventieji yra Kristaus prisikėlimo dalininkai ir todėl negali būti laikomi tiesiog „mirusiaisiais“. Pavyzdžiui, vardydamas tuos, kurių relikvijos ar paveikslai neverti gerbimo, Jonas savo trečiojoje kalboje paveikslams apginti patikslina: „Pirmiausia (gerbiame) tuos, tarp kurių buvojo Dievas, vienintelis šventas, buvojantis tarp šventų (plg. Iz 57, 15), kaip antai šventoji Dievo Motina ir visi šventieji. Būtent jie, kurie – kiek įmanoma – pasidarė panašūs į Dievą savo valios pastangomis ir Dievui juose gyvenant bei jiems padedant, pagrįstai vadinami dievais (plg. Ps 82, 6) – ne dėl savo prigimties, bet dėl kontingentinių aplinkybių, lygiai kaip įkaitusi geležis vadinama ugnimi ne dėl savo prigimties, bet dėl kontingentinių aplinkybių bei dalyvavimo ugnyje. Mat Dievas sako: Būkite šventi, nes aš esu šventas (Kun 19, 2)“ (III, 33, col. 1352 A). Po tokio pobūdžio pastabų Damaskietis gali ramiai padaryti išvadą: „Dievas, kuris yra geras ir viso gėrio viršūnė, nepasitenkino savo paties kontempliacija, bet panoro, kad būtų ir kitų jo gėrio dalininkų: todėl jis iš nieko sukūrė visus dalykus, regimus ir neregimus, įskaitant žmogų, regimąją ir neregimąją tikrovę. O žmogų sukūrė, pamąstydamas bei įgyvendindamas jį kaip mąstyti gebančią būtybę (ennoema ergon), praturtintą žodžiu (logo[i] sympleroumenon) ir orientuotą į dvasią (pneumati teleioumenon)“ (II, 2, PG 94, col. 865 A). Toliau aiškindamas šią mintį, jis priduria: „Reikia stebėtis (thaumazein) visais apvaizdos darbais (tes pronoias erga), visa girti ir priimti, įveikiant pagundą visur įžvelgti puses, daugeliui atrodančias netinkamas ar neteisingas (adika), ir pripažinti, kad Dievo planas (pronoia) pranoksta žmogaus pažinimą bei suvokimą (agnoston kai akatalepton), kai jis vienintelis pažįsta mūsų mintis, mūsų veiksmus ir net mūsų ateitį“ (II, 29, PG 94, col. 964 C). Apskritai jau Platonas yra pareiškęs, kad visa filosofija prasideda nuo nuostabos: mūsų tikėjimas irgi prasideda nuo stebėjimosi kūrinija, Dievo grožiu, kuris tampa regimas.

Optimizmas gamtos kontempliavimo (physike theoria) atžvilgiu, gėrio, grožio ir tiesos regėjimo regimojoje kūrinijoje atžvilgiu, šis krikščioniškasis optimizmas nėra naivusis optimizmas: jis atsižvelgia į žaizdą, padarytą žmogaus prigimčiai laisvės rinktis, kuri yra Dievo panorėta, tačiau žmogaus netinkamai panaudota su visais iš to gimusiais paplitusios nedarnos padariniais. Iš to išplaukia teologo iš Damasko aiškiai suvokta būtinybė Dievo Sūnaus įsikūnijimu „sustiprinti bei atnaujinti“ Dievo gerumą bei grožį atspindinčią ir mūsų kaltės sužeistą prigimtį po to, kai pats Dievas daugkart ir įvairiomis progomis yra mėginęs parodyti, jog jis žmogų sukūręs būti ne apskritai „būtyje“, bet „gerabūtėje“ (plg. La fede ortodossa, II, 1: PG, col. 981°). Jonas aistringai pareiškia: „Buvo būtina sustiprinti bei atnaujinti prigimtį ir konkrečiai parodyti bei pamokyti (didachtenai aretes hodon) dorybės kelio, vedančio nuo pražūties į amžinąjį gyvenimą. Ten jis galiausiai parodo didžiulę meilės jam [žmogui] jūrą (philantropias pelagos).“ Gražus pasakymas. Viena vertus, regime kūrinijos grožį ir, antra vertus, žmogaus padarytus sugriovimus. Tačiau Dievo Sūnuje, nužengiančiame atnaujinti prigimties, išvystame Dievo meilės žmogui jūrą. Jonas Damaskietis tęsia: „Kūrėjas ir Viešpats pats kovoja dėl savo kūrinio mokydamas pavyzdžiu. <…> Mat Dievo Sūnus, egzistavęs dieviškuoju pavidalu, nusileidžia <…> pas savo tarnus <…> taip padarydamas didžiausią naujybę iš naujybių, vienintelę naujybę po saule, apreiškiančią begalinę Dievo galią“ (III, 1. PG 94, coll. 981 C–984 B).

Galime įsivaizduoti, kokią paguodą bei džiaugsmą tikintiesiems teikė šie tokių žavinčių įvaizdžių kupini žodžiai. Juos girdėdami mes irgi jaučiame tokius pačius ano meto krikščionių jausmus: Dievas nori mumyse buvoti, nori atnaujinti mūsų prigimtį ir per mūsų atsivertimą nori padaryti mus savo dievystės dalininkais. Tepadeda mums Viešpats paversti šiuos žodžius savo gyvenimo pagrindu.