Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Ciklas apie viduramžių teologus ir šventuosius, tema „Apie šventuosius Kirilą ir Metodijų“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
šventieji
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 124
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: BENEDETTO XVI UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 17 giugno 2009 Santi Cirillo e Metodio
DATA: 2009-06-17
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 16 (328), 2009, p. 11–12.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 16 (328), 2009, p. 11–12.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie šventuosius Kirilą ir Metodijų

2009 m. birželio 17 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pakalbėti apie šventuosius Kirilą ir Metodijų, kraujo ir tikėjimo brolius, vadinamus slavų apaštalais. Kirilas gimė 826 ar 827 m. Tesalonikuose, imperijos magistrato Leono šeimoje: jis buvo jauniausias iš septynių brolių. Nuo vaikystės mokėsi slavų kalbos. Sulaukęs keturiolikos metų, auklėjimo sumetimais buvo išsiųstas į Konstantinopolį ir ten susidraugavo su jaunuoju imperatoriumi Mykolu III. Tais metais jis susipažino su įvairiais universitetiniais dalykais, tarp jų dialektika, kurios jį mokė Focijus. Atsisakęs sudaryti perspektyvią santuoką, Kirilas apsisprendė priimti šventimus ir patriarchate tapo „bibliotekininku“. Po to, trokšdamas pasitraukti į vienatvę, jis mėgino pasislėpti vienuolyne, tačiau netrukus buvo ten atrastas: jam patikėjo mokyti šventųjų ir pasaulietinių mokslų – užduotį, kurią jis atliko taip gerai, kad pelnė „filosofo“ prievardį. Tuo tarpu jo brolis Mykolas (gimęs apie 815 m.) po administracinės karjeros Makedonijoje 850 m. pasitraukė iš pasaulio į vienuolyną ant Olimpo kalno Bitinijoje, kur gavo Metodijaus vardą (vienuoliškasis vardas turėjo prasidėti ta pačia raide kaip ir krikšto) ir tapo Polichrono vienuolyno vyresniuoju.

Patrauktas brolio pavyzdžio, Kirilas irgi apsisprendė atsisakyti mokymo, keliauti į Olimpo kalną ir ten medituoti bei melstis. Tačiau po kelių metų (apie 861 m.) imperatoriaus vyriausybė įpareigojo jį vykti į misijas prie Azovo jūros pas chazarus, prašiusius atsiųsti jiems mokytą žmogų, gebantį diskutuoti su žydais ir saracėnais. Kirilas, lydimas brolio Metodijaus, ilgai išbuvo Kryme, kur išmoko hebrajų kalbos. Ten taip pat ieškojo tremtyje gyvenusio popiežiaus Klemenso kūno. Jis atrado kapą ir kartu su broliu grįždamas parsigabeno brangių relikvijų. Kai abu broliai parvyko į Konstantinopolį, imperatorius Mykolas III išsiuntė juos į Moraviją, mat Moravijos kunigaikštis Ratislavas imperatoriaus buvo nedviprasmiškai paprašęs: „Nuo tada, kai mūsų tauta atmetė pagonybę, ji laikosi krikščioniškojo įstatymo; tačiau mes neturime mokytojų, gebančių aiškinti mums tikrąjį tikėjimą mūsų kalba.“ Misijų kelionę lydėjo nepaprasta sėkmė. Kadangi abu broliai išvertė liturgiją į slavų kalbą, jie pelnė didelę tautos simpatiją.

Tačiau už tai susilaukė priešiškumo iš frankų dvasininkų, anksčiau už juos atvykusių į Moraviją ir laikiusių šią sritį savo bažnytinės jurisdikcijos dalimi. Norėdami pasiteisinti, broliai 867 m. leidosi į Romą. Keliaudami jie sustojo Venecijoje, kur įsivėlė į gyvą diskusiją su vadinamosios „trikalbiškumo erezijos“ atstovais: šie laikėsi požiūrio, jog Dievą teisėtai garbinti galima tik trimis kalbomis – hebrajų, graikų ir lotynų. Savaime suprantama, abu broliai tam ryžtingai prieštaravo. Romoje Kirilą ir Metodijų priėmė popiežius Adrianas II, pasitikęs juos procesija, kad garbingai priimtų šventojo Klemenso relikvijas. Popiežius suprato ir didelę jų nepaprastos misijos reikšmę. Mat nuo pirmojo tūkstantmečio vidurio srityse tarp abiejų – vakarinės ir rytinės – Romos imperijos dalių, kurių tarpusavio santykius ženklino įtampa, gyveno nemažai slavų. Popiežius suvokė, kad slavų tautos galėtų atlikti tilto vaidmenį ir taip prisidėti prie krikščionių, gyvenančių ir vienoje, ir kitoje dalyje, vienybės. Todėl jis nesvyruodamas pritarė abiejų brolių misijoms Didžiojoje Moravijoje ir slavų kalbų vartojimui liturgijoje. Slavų knygos buvo padėtos ant Fatmės Šv. Marijos bažnyčios (Santa Maria Maggiore) altoriaus, o liturgija slavų kalba švenčiama Šv. Petro, Šv. Andriejaus ir Šv. Pauliaus bazilikose.

Deja, Kirilas Romoje sunkiai susirgo. Jausdamas artėjančią mirtį, jis panoro kaip vienuolis visiškai pašvęsti save Dievui viename iš graikų vienuolynų mieste (veikiausiai netoliese Santa Prassede) ir gavo vienuoliškąjį Kirilo vardą (jo krikšto vardas buvo Konstantinas). Tada primygtinai paprašė savo brolio Metodijaus, per tą laiką įšventinto vyskupu, neatsisakyti misijų Moravijoje ir grįžti tarp anų tautų. Į Dievą jis kreipėsi tokia malda: „Viešpatie, mano Dieve… išklausyk mano maldą ir išlaikyk kaimenę ištikimą tau, kuris mane paskyrei jai vadovauti… Išlaisvink ją iš trijų kalbų erezijos, surink ją į vienybę ir padaryk savo išrinktąją tautą vieningą tikruoju tikėjimu ir tikruoju išpažinimu.“ Jis mirė 869 m. vasario 14 d.

Vykdydamas įsipareigojimą savo broliui Metodijus kitais, 870-aisiais, metais grįžo į Moraviją ir Panoniją (šiandien Vengrija), kur jį vėl užklupo smurtingas frankų misionierių priešiškumas: šie jį įkalino. Metodijus nenuleido rankų ir, 873 m. išlaisvintas, veikliai kūrė Bažnyčios struktūrą, kartu rūpindamasis vienos mokinių grupės ugdymu. Būtent šių mokinių jėgomis buvo įveikta krizė, kilusi mirus Metodijui (885 m. balandžio 6 d.): šie mokiniai buvo persekiojami bei įkalinami, keli parduoti kaip vergai ir nugabenti į Veneciją, kur juos išpirko vienas Konstantinopolio tarnautojas, leidęs jiems grįžti į Balkanų slavų kraštus. Mokiniai buvo priimti Bulgarijoje ir toliau tęsė Metodijaus pradėtąsias misijas skleisdami Evangeliją „Rusios žemėje“. Taip Dievas slėpiningai pasinaudojo persekiojimu, kad išgelbėtų šventųjų brolių darbą. Jį liudija ir literatūriniai dokumentai. Užtenka prisiminti tokius abiejų brolių kūrinius kaip Evangeliarium (liturginės perikopės iš Naujojo Testamento), Psalterium bei įvairius liturginius tekstus slavų kalba. Mirus Kirilui, Metodijaus ir jo mokinių pastangomis, be kita ko, atsirado viso Šventojo Rašto vertimas, Nomokanon ir Tėvų knyga.

Norint glaustai nusakyti dvasinį abiejų brolių profilį, pirmiausia į akis krinta aistra, su kuria Kirilas artinosi prie Grigaliaus Nazianziečio raštų, mokydamasis iš jo kalbos reikšmės perteikiant Apreiškimą. Šventasis Grigalius yra pareiškęs norą, kad Kristus per jį kalbėtų: „Aš esu Žodžio tarnas, todėl stoju tarnauti Žodžiui.“ Trokšdamas tarnauti lygiai taip, kaip Grigalius, Kirilas prašė Kristaus prabilti per jį slaviškai. Savo vertimą jis pradeda žodžiais: „Klausykitės, visos slavų tautos, klausykitės žodžio, kuris atėjo iš Dievo, žodžio, kuris maitina sielas, žodžio, kuris veda į Dievo pažinimą.“ Atrodo, jog Kirilas ir jo brolis Metodijus jau keleriais metais anksčiau, negu Moravijos kunigaikštis paprašė Mykolo III atsiųsti misionierių, supami grupės mokinių buvo pradėję įgyvendinti sumanymą surašyti krikščioniškąsias dogmas į knygas slavų kalba. Tuo metu aiškiai iškilo naujų grafinių ženklų, artimesnių šnekamajai kalbai, poreikis ir taip atsirado glagolica, kuri, vėliau modifikuota, jos iniciatoriaus garbei buvo pavadinta kirilica. Tai buvo esminis visuotinės slavų kultūros plėtojimosi momentas. Kirilas ir Metodijus laikėsi įsitikinimo, kad paskiros tautos negali būti tikros, jog gavo visą Apreiškimą, kol jo nėra išgirdusios sava kalba ir perskaičiusios savo rašmenimis.

Metodijaus nuopelnas tas, kad jis staiga nenutraukė kartu su broliu pradėto darbo. Kirilas, „filosofas“, labiau linko į kontempliaciją, tuo tarpu jis veikiau buvo gabesnis veikliam gyvenimui. Būtent dėl to jis įstengė sukurti prielaidas tam, ką vėliau pavadinsime „Kirilo ir Metodijaus idėja“, įvairiomis istorijos atkarpomis lydėjusia slavų tautas ir prisidėjusia prie kultūrinės, nacionalinės bei religinės plėtotės. Tai pripažino jau popiežius Pijus XI, savo apaštališkajame laiške Quod Sanctum Cyrillum abu brolius pavadindamas „Rytų, bizantinės tėvynės sūnumis, kilme graikais, misija romiečiais, apaštališkaisiais vaisiais slavais“ (AAS 19 [1927], 93–96). Jų istorinį vaidmenį oficialiai patvirtino popiežius Jonas Paulius II, savo apaštališkuoju laišku Egregiae virtutis viri paskelbdamas juos kartu su šventuoju Benediktu Europos globėjais (AAS 73 [1981], 258–262). Kirilas ir Metodijus iš tiesų yra klasikinis pavyzdys to, kas šiandien įvardijama sąvoka „įkultūrinimas“: kiekviena tauta turi apreikštąją žinią panardinti į savo kultūrą ir jos išganingą tiesą išreikšti kalba, kuri jai yra gimtoji. Tai suponuoja labai reiklų „vertimo“ darbą, nes būtina surasti tinkamų sąvokų neiškraipant perteikti apreikštojo Žodžio turtus. Abu broliai paliko daugiau negu reikšmingą liudijimą, iš kurio ir šiandienė Bažnyčia turėtų semtis įkvėpimo bei gairių.