Brangūs broliai ir seserys!

1988-aisiais Marijos metų proga garbingasis popiežius Jonas Paulius II paskelbė apaštališkąjį laišką Mulieris dignitatem, kuriame pabrėžė reikšmingą moters vaidmenį Bažnyčioje anksčiau ir dabar. „Bažnyčia, – rašoma ten, – trokšta padėkoti Švenčiausiajai Trejybei už moters slėpinį ir visas moteris – už tai, kas sudaro amžinąjį moteriškojo kilnumo matmenį, už įstabius Dievo darbus, kurie žmonių kartų istorijoje padaryti per ją ir joje“ (31).

Ir istorijos amžiais, paprastai vadinamais viduramžiais, įvairios moterys išsiskiria šventu gyvenimu ir savo mokymų turtingumu. Šiandien norėčiau pristatyti vieną iš jų – šv. Hildegardą Bingenietę, XII a. gyvenusią Vokietijoje. Ji gimė 1098 m. Bermersheime netoli Alcėjaus (Alzey), Reinlando-Pfalco žemėje ir, nors ir buvo silpnos fizinės sveikatos, mirė 1179-aisiais, sulaukusi 81 metų. Hildegarda priklausė gausiai kilmingai šeimai ir nuo gimimo tėvų buvo paskirta tarnauti Dievui. Siekdami tinkamo žmogiškojo ir krikščioniškojo ugdymo, aštuonerių metų Hildegardą tėvai patikėjo mokytojai Juditai Šponheimietei, gyvenusiai klauzūroje netoli benediktinių Šv. Dizibodo vienuolyno. Iš klauzūros išsirutuliojo nedidelis moterų vienuolynas, laikęsis šv. Benedikto regulos. Iš vyskupo Oto Bambergiečio Hildegarda gavo šydą, o 1136 m. mirus motinai Juditai, kuri buvo bendruomenės magistrė (priorė), seserys paprašė Hildegardą tapti jos įpėdine. Ji šią užduotį atliko išskleisdama savo kaip išsilavinusios, dvasiškai iškilios ir gebančios kompetentingai tvarkyti klauzūrinio gyvenimo reikalus moters dovanas. Po kelerių metų, taip pat ir dėl gausėjančių jaunų moterų, besibeldžiančių į vienuolyno vartus, Hildegarda Bingene įsteigė dar vieną, šv. Rupertui dedikuotą bendruomenę, kur praleido savo likusį gyvenimą. Būdas, kaip ji vykdė vadovavimo tarnybą, yra pavyzdys kiekvienai pašvęstajai bendruomenei: jis taip įkvėpė šventai varžytis praktikuojant gerumą, kad, anot to meto liudijimų, motina ir dukterys konkuravo abipuse pagarba ir tarnyste.

Jau būdama Šv. Dizibodo vienuolyno vyresnioji, Hildegarda patirtus mistinius regėjimus pradėjo diktuoti savo dvasiniam patarėjui vienuoliui Volmarui ir savo sekretorei vienuolei Richardei Stradietei, kuriai ji buvo labai artima. Kaip dažnai nutinka tikrų mistikų gyvenime, Hildegarda irgi troško būti vadovaujama išmintingų žmonių, kad galėtų nustatyti savo regėjimų kilmę, mat baiminosi, jog tai gali būti iliuzijų vaisius ir nekyla iš Dievo. Todėl kreipėsi į asmenį, tuo metu labai vertintą Bažnyčioje – šv. Bernardą Klervietį, apie kurį jau kalbėjau ankstesnėse katechezėse. Jis Hildegardą nuramino ir padrąsino. Tačiau 1147 m. ji gavo dar vieną labai svarbų patvirtinimą. Popiežius Eugenijus III, pirmininkaujantis Tryro sinodui, perskaitė Hildegardos padiktuotą tekstą, pateiktą jam Mainco arkivyskupo Heinricho. Popiežius leido mistikei užrašinėti ir viešai skelbti savo regėjimus. Nuo to momento dvasinis Hildegardos prestižas taip išaugo, kad jos amžininkai pavadino ją „vokiečių pranaše“. O tai, mano bičiuliai, yra Šventosios Dvasios, kiekvienos charizmos šaltinio, autentiško patyrimo antspaudas: antgamtinių dovanų turėtojas niekada jomis nesigiria, nesipuikuoja, bet pirmiausia paklūsta Bažnyčios valdžiai. Kiekviena Šventosios Dvasios dovana skirta Bažnyčiai statydinti, o Bažnyčia jų autentiškumą pripažįsta per savo ganytojus.

Kitą trečiadienį irgi kalbėsiu apie šią didžiąją „pranašę“, šiandien labai aktualią, drąsiai gebėjusią atpažinti laiko ženklus, išsiskyrusią meile kūrinijai, gydymu, poezija, muzika, kuri šiandien rekonstruojama, meile Kristui ir jo Bažnyčiai, anuo metu irgi kenčiančiai, irgi sužeistai kunigų ir pasauliečių nuodėmių ir dar labiau mylimai kaip Kristaus Kūnas. Tad šv. Hildegarda kalba mums. Apie ją kalbėsime artimiausią trečiadienį. Dėkoju už jūsų dėmesį.