„Salvator noster natus est in mundo“ (Missale Romanum)

„Šiandien mums gimė Išganytojas!“ Šiąnakt mūsų bažnyčiose vėl išgirdome šią žinią, amžių tėkmėje išlaikiusią visą savo šviežumą. Ši dangiška žinia kviečia mus nebijoti, nes sukilo didis džiaugsmas, „kuris bus visai tautai“ (Lk 2, 10). Tai vilties žinia, skelbianti, kad tą naktį prieš du tūkstančius metų Dovydo mieste gimė Išganytojas, ir jis yra Viešpats Mesijas (plg. Lk 2, 11). Tuo metu ji buvo skirta piemenims Betliejaus laukuose bei kalvose; šiandien Kalėdų angelas ją pakartoja mums, visiems šio pasaulio gyventojams: „Gimė Išganytojas; jis gimė jums! Ateikite, ateikite jo pagarbinti!“

Bet ar Išganytojas dar vertingas bei reikšmingas trečiojo tūkstantmečio žmogui? Ar dar reikia Išganytojo žmogui, pasiekusiam Mėnulį bei Marsą ir besirengiančiam užkariauti Visatą, žmogui, nevaržomai tiriančiam gamtos paslaptis ir net įstengiančiam iššifruoti įstabų žmogaus genomo kodą? Ar dar reikia Išganytojo žmogui, išradusiam interaktyvią komunikaciją, nardančiam virtualiame interneto vandenyne ir šiuolaikiškiausiomis bei pažangiausiomis medijų technologijomis pavertusiam Žemę, šiuos didelius bendrus namus, mažu globaliniu kaimeliu? Šis XXI amžiaus žmogus iškyla kaip savimi pasitikintis bei savimi pasitenkinantis savo paties likimo kūrėjas, kaip entuziastingas neginčijamų sėkmių gamintojas.

Taip atrodo, tačiau taip nėra. Šiais pertekliaus bei beribio vartojimo laikais vis dar mirštama iš bado ir troškulio, dėl ligų ir skurdo. Vis dar yra žmonių, kurie pavergiami, išnaudojami, kurių orumas trypiamas, kurie tampa rasinės bei religinės neapykantos aukomis, jiems rodoma nepakanta, jie diskriminuojami, politinėmis priemonėmis ir fizine bei moraline prievarta jiems trukdoma laisvai išpažinti savo tikėjimą. Yra žmonių, kuriems patiems ir jų artimiesiems, ypač vaikams, tenka pakelti ginklų, terorizmo ir bet kurio smurto keliamas kančias laikais, kai visi šaukiasi bei skelbia pažangą, solidarumą ir taiką visiems žmonėms. O ką pasakyti apie tuos, kurie, netekę visų vilčių, priversti palikti savo namus ir savo tėvynę ir kitur ieškoti žmogaus vertų gyvenimo sąlygų? Kaip padėti apgautiems paviršutiniškų sėkmės pranašų, gyvenantiems trapių santykių aplinkoje ir negebantiems prisiimti nuolatinės atsakomybės už savo dabartį bei ateitį – jie keliauja vienatvės tuneliu ir neretai pakliūna į alkoholio bei narkotikų vergiją? Ką galvoti apie tuos, kurie renkasi mirtį manydami, jog taip aukština gyvenimą?

Kaip galima negirdėti iš šios džiūgaujančios ir į neviltį puolusios žmonijos gelmių kylančio skausmingo pagalbos šauksmo? Kalėdos – šiandien į pasaulį ateina „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14), – skelbia evangelistas Jonas. Šiandien, būtent šiandien, Kristus vėl ateina „pas savuosius“ ir jį priimantiesiems duoda „galią tapti Dievo vaikais“ , taigi suteikia galimybę išvysti Dievo šlovę ir dalytis Meilės, Betliejuje tapusios mums kūnu, džiaugsmu. Šiandien, taip pat šiandien, „mums gimė Išganytojas“, nes jis žino, kad mums jo reikia. Nepaisant visų pažangos formų, žmogus liko tuo, kuo visada buvo, – laisve tarp gėrio ir blogio, tarp gyvenimo ir mirties. Ir būtent čia, savo gilumoje, ten, ką Biblija vadina „širdimi“, jis visada turi būti „išganytas“. O šiais postmodernistiniais laikais žmogui galbūt dar labiau reikia Išganytojo, nes visuomenė, kurioje jis gyvena, tapo sudėtingesnė, o grėsmės jo asmeniniam bei fiziniam sveikumui – dar klastingesnės. Kas kitas jį gali apginti, jei ne Tas, kuris jį taip myli, kad ant kryžiaus kaip pasaulio Išganytoją paaukojo savo viengimį Sūnų?

„Salvator noster“, Kristus yra ir šiandienio žmogaus Išganytojas. Kas leidžia vilties žiniai įtikinamai nuskambėti iki visų žemės pakraščių? Kas deda pastangas, kad pagarbos kiekvieno vyro ir kiekvienos moters kilnumui pavidalu būtų pripažinta, apsaugota bei skatinama visapusiška žmogaus asmens gerovė, kuri yra taikos sąlyga? Kas padeda suprasti, jog gera valia, protu bei saikingumu galima išvengti nesutarimų aštrėjimo bei priartėti prie teisingo jų išsprendimo? Su dideliu susirūpinimu šią šventės dieną žvelgiu į Artimuosius Rytus, ženklinamus nesuskaičiuojamų sunkių krizių ir konfliktų, ir tikiuosi, jog gerbiant šio regiono tautų neatimamas teises atsivers teisingos ir tvarios taikos perspektyva. Į Betliejaus dieviškojo kūdikio rankas atiduodu izraeliečių ir palestiniečių vėl beprasidedančio dialogo ženklus, kurių liudininkais šiomis dienomis tapome, ir tolesnės drąsinančios raidos viltį. Tikiu, kad po daugybės aukų, sugriovimų ir netikrybių Libanas išliks bei toliau žengs demokratijos keliu ir, plėtodamas kultūrų bei religijų dialogą, bus atviras kitiems. Kreipiuosi į tuos, kurių rankose Irako likimas, kad baisus šią šalį krauju užliejantis smurtas liautųsi ir kiekvienam gyventojui būtų laiduotas normalus gyvenimas. Meldžiu Dievą, kad kovojančios šalys Šri Lankoje išgirstų gilų tautinių grupių troškimą turėti brolišką bei solidarią ateitį; kad Darfure ir visoje Afrikoje liautųsi brolžudiški karai, greitai užgytų šio žemyno atviros žaizdos bei sutvirtėtų susitaikymo, demokratizacijos ir plėtros procesai. Dieviškasis kūdikis, taikos kunigaikštis, teužgesina visus įtampos židinius, keliančius grėsmę ateičiai kitose pasaulio dalyse, tiek Europoje, tiek Lotynų Amerikoje.

„Salvator noster“: tokia yra mūsų viltis, tokia yra žinia, skelbiama Bažnyčios per šiandienes Kalėdas. Tapdamas žmogumi, pasak Vatikano II Susirinkimo, Dievo Sūnus tam tikra prasme susivienijo su kiekvienu žmogumi (plg. Gaudium et spes, 22). Kadangi, anot šventojo popiežiaus Leono Didžiojo, galvos gimimas yra ir kūno gimimas, galime sakyti, kad Betliejuje gimė krikščionių tauta, mistinis Kristaus Kūnas, kur kiekvienas narys artimai ir visiškai solidariai susijungęs su kitais. Mūsų Išganytojas gimė visiems. Tą turime skelbti ne tik žodžiais, bet ir visu savo gyvenimu, liudydami pasauliui vieningomis ir kartu atviromis bendruomenėmis, kuriose viešpatauja brolybė ir atleidimas, svetingumas ir abipusis tarnavimas, tiesa, teisingumas ir meilė.

Kristaus išganyta bendruomenė – štai tikroji Bažnyčios, besimaitinančios jo žodžiu bei eucharistiniu kūnu, prigimtis. Tik iš naujo kaip tokią atrasdama gautąją dovaną, Bažnyčia gali visiems liudyti Kristų Išganytoją; tą ji daro karštai ir aistringai, visiškai gerbdama kiekvieną kultūrinę ir religinę tradiciją; tą ji daro džiugiai, nes žino, kad Tas, kurį jį skelbia, neatima nieko, kas tikrai žmogiška, bet viską atbaigia. Tiesą sakant, Kristus ateina sunaikinti vien tai, kas bloga, viena tai, kas nuodėmė; visa kita jis išaukština bei ištobulina. Kristus išgelbėja ne iš mūsų žmogiškumo, bet per jį, išgelbėja ne nuo pasaulio, bet pasaulyje, kad pasaulis būtų išgelbėtas per Jį (plg. Jn 3, 17).

Brangūs broliai ir seserys, kad ir kur būtumėte, tepasiekia jus ši džiaugsmo ir vilties žinia: Dievas Jėzuje Kristuje tapo žmogumi, jis gimė iš Mergelės Marijos ir šiandien iš naujo gimė Bažnyčioje. Būtent jis visiems neša dangiškojo Tėvo meilę: Jis yra pasaulio Išganytojas! Nebijokite, atverkite jam širdį, įsileiskite jį, idant jo meilės ir taikos karalystė taptų bendruoju visų paveldu. Linksmų Kalėdų!