Popiežius BENEDIKTAS XVI
2010 m. Velykų žinia ir palaiminimas Urbi et orbi
2010 m. balandžio 4 d.
Cantemus Domino: glorioso enim magnificatus est.
„Viešpačiui giedokim, nes jo šlovė didinga.“
Brangūs broliai ir seserys!
Šiais liturgijos žodžiais, kuriais nuaidi senas hebrajų himnas po perėjimo per Raudonąją jūrą, perduodu jums Velykų žinią. Išėjimo knygoje pasakojama (plg. 15, 19–21), kad, izraelitams kirtus jūrą sausa žeme ir pamačius, kaip vandenyje žuvo egiptiečiai, Mirjama – Mozės ir Aarono sesuo – ir kitos moterys šokdamos užtraukė šią džiaugsmo giesmę: „Giedokite Viešpačiui, nes jis šlovingai nugalėjo – nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją.“ Viso pasaulio krikščionys kartoja šią giesmę Velyknaktį, o ypatinga malda paaiškinama, ką ji reiškia: „Dieve, senovėje padaryti stebuklai ir šiandien kartojasi! Kaip kadaise vieną išrinktąją tautą išgelbėjai nuo persekiojančių priešų, taip dabar visas tautas Krikšto vandeniu vaduoji iš piktosios dvasios žabangų. Duok tad viso pasaulio žmonėms tikėjimu tapti Abraomo palikuonimis ir paveldėti Izraelio tautos garbingumą.“
Evangelija mums apreiškė senųjų įvaizdžių išpildymą: savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus Kristus išlaisvino žmogų iš nuodėmės gilios vergovės ir atvėrė jam kelią į Pažadėtąją žemę, Dievo karalystę, visuotinę teisingumo, meilės ir taikos karalystę. Tas „išėjimas“ pirmiausia įvyksta pačiame žmoguje ir yra naujas gimimas Šventojoje Dvasioje, veikiant Krikštui, Kristaus dovanotam mums Velykų slėpinyje. Senasis žmogus užleidžia vietą naujajam; senasis gyvenimas paliekamas už nugaros ir galima žengti į naująjį (plg. Rom 6, 4). Tačiau dvasinis „išėjimas“ yra pradžia visa apimančio išlaisvinimo, gebančio atnaujinti visus matmenis – žmogiškąjį, asmeninį ir socialinį.
Taip, broliai ir seserys, Velykos yra tikrasis žmonijos išganymas! Jei Kristus – Dievo Avinėlis – nebūtų praliejęs savo kraujo, neturėtume jokios vilties, mūsų ir viso pasaulio neišvengiamai lauktų mirtis. Tačiau Velykos šią tendenciją apgręžė: Kristaus prisikėlimas yra naujas kūrinys, tartum įskiepis, leidžiantis atgyti visam augalui. Tai vyksmas, visiškai pakeitęs istorijos kryptį, kartą visiems laikams nusvėręs gėrio, gyvenimo, atleidimo naudai. Esame laisvi, esame išgelbėti! Štai priežastis, dėl kurios nuoširdžiausiai džiūgaujame: „Viešpačiui giedokime, nes jo šlovė didinga.“
Išnirusi iš krikšto vandens, krikščionių tauta siunčiama į visą pasaulį šį išganymą liudyti ir visiems nešti Velykų vaisių – naują gyvenimą, išlaisvintą iš nuodėmės ir atgavusį savo pradinį grožį, gerumą ir tiesą. Per du tūkstančius metų krikščionys – ypač šventieji – nenutrūkstamai darė istoriją vaisingą gyva Velykų patirtimi. Bažnyčia yra Išėjimo tauta, nes nuolatos gyvena Velykų slėpiniu ir visada bei visur skleidžia jo atnaujinančią jėgą. Mūsų dienų žmonijai irgi reikia „išėjimo“, ne paviršutiniškų patobulinimų, bet dvasinio ir moralinio atsivertimo. Norint iškopti iš krizės, kuri yra didelė ir reikalauja esmingų pokyčių, pradedant žmonių sąžine, žmonijai reikia Evangelijos išganymo.
Viešpaties Jėzaus prašau, kad Artimuosiuose Rytuose ir pirmiausia jo mirtimi ir prisikėlimu pašventintoje šalyje tautos tikrai ir galutinai „išeitų“ iš karo bei smurto į taiką ir santarvę. Krikščionių bendruomenėms, pirmiausia Irake išgyvenančioms išbandymus ir kančias, Prisikėlusysis vėl teskiria savo paguodos kupinus ir padrąsinančius žodžius, kuriuos ištarė apaštalams Paskutinės vakarienės menėje: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 21).
Lotynų Amerikos ir Karibų regiono šalims, kuriose dėl prekybos narkotikais grėsmingai didėja nusikalstamumas, Velykos tereiškia taikaus sugyvenimo ir pagarbos bendrajam gėriui pergalę. Mylima Haičio tauta, nuniokota baisios žemės drebėjimo tragedijos, „teišeina“ iš sielvarto ir nevilties į naują viltį, palaikomą tarptautinio solidarumo. Mylimi Čilės piliečiai, prislėgti kitos didelės katastrofos, palaikomi tikėjimo atkakliai tesiima atstatymo darbų.
Prisikėlusiojo Jėzaus galia tesibaigia Afrikoje sugriovimus bei kančias tebenešantys konfliktai ir testoja taika bei susitaikymas, galintys laiduoti plėtrą. Viešpačiui ypač patikiu Demokratinės Kongo Respublikos, Gvinėjos ir Nigerijos ateitį.
Prisikėlusysis tepalaiko krikščionis, kurie, kaip Pakistane, dėl tikėjimo persekiojami ir net netenka gyvybės. Tesuteikia jis terorizmo ir socialinių ar religinių diskriminacijų kamuojamoms šalims jėgos pasukti dialogo ir taikaus sugyvenimo keliu. Visų tautų atsakingiesiems Kristaus Velykų šventė, jo prisikėlimas, tesuteikia šviesos ir jėgų pagaliau pertvarkyti ekonominę ir finansinę veiklą remiantis tiesos, teisingumo ir broliškos pagalbos kriterijais. Kristaus prisikėlimo išganomoji jėga tesustiprina visą žmoniją, kad ji įveiktų plintančios „mirties kultūros“ daugialypes ir tragiškas apraiškas, idant galėtų statydinti meilės ir tiesos ateitį, kur būtų gerbiama ir priimama kiekviena žmogaus gyvybė.
Brangūs broliai ir seserys! Velykos neveikia kaip kokia nors magija. Kaip hebrajai anapus Raudonosios jūros atrado dykumą, taip ir Bažnyčia po Prisikėlimo nuolat atranda istoriją su jos džiaugsmais ir viltimis, kančiomis ir baimėmis. Ir vis dėlto ta istorija pasikeitė, yra ženklinama naujosios ir amžinosios Sandoros, yra tikrai atvira ateičiai. Todėl, būdami išgelbėti vilčiai, tęskime savo piligriminę kelionę, širdyje traukdami seną ir visada naują giesmę: „Viešpačiui giedokime, nes jo šlovė didinga.“