Brangūs broliai ir seserys!

Artėjant 2013 m. Pasaulinei visuomenės komunikavimo priemonių dienai, norėčiau pasiūlyti jums keletą minčių apie vis svarbesnę tikrovę, susijusią su šiandieniu žmonių tarpusavio komunikavimo būdu. Norėčiau panagrinėti skaitmeninių socialinių tinklų plėtrą. Šie tinklai padeda kurti naująją „agorą“, atvirą viešąją erdvę, kurioje žmonės dalijasi idėjomis, informacija ir nuomonėmis ir gali rastis naujų bendruomenės santykių bei formų.

Naudojamos išmintingai ir nuosaikiai, šios erdvės padeda skatinti dialogą ir debatus, kurie, jeigu plėtojami pagarbiai ir paisant privatumo, atsakomybės bei tiesos, gali sustiprinti vienybės saitus tarp žmonių ir veiksmingai prisidėti prie žmonių šeimos darnos. Keitimasis informacija gali virsti tikru komunikavimu, jungtys išsirutulioti į draugystę, ryšiai palengvinti bendrystę. Kadangi tinklai pašaukti įgyvendinti šį didžiulį potencialą, tai juose dalyvaujantys žmonės privalo stengtis būti autentiški, nes tose erdvėse dalijamasi ne tik idėjomis bei žiniomis, bet galiausiai ir pačiais savimi.

Socialinių tinklų plėtra reikalauja įsipareigojimo: žmonės įtraukiami į santykių kūrimą ir draugystės rutuliojimą, į atsakymų į savo klausimus paiešką ir pramogas, taip pat trokšta intelektinių paskatų ir pasidalyti savo kompetencija bei žiniomis. Burdami žmones šių pamatinių poreikių pagrindu, tinklai vis labiau tampa paties visuomenės audinio dalimi. Tad socialinius tinklus maitina lūkesčiai, įsišakniję žmogaus širdyje.

Socialinių tinklų kultūra ir komunikavimo formų bei stilių kaita kelia svarbius iššūkius norintiems kalbėti apie tiesą ir vertybes. Kaip ir kitų visuomenės komunikavimo priemonių atveju, įvairių raiškos formų reikšmę ir veiksmingumą paprastai lemia labiau jų populiarumas, o ne vidinis vertingumas ir svarba. Savo ruožtu populiarumas dažnai būna labiau susijęs su žinomumu ar įteigimo strategijomis nei su argumentavimo logika. Kartais negarsų protingą balsą nustelbia perdėm gausios informacijos gausmas, neleidžiantis jam patraukti dėmesio, kurį pasiglemžia mokantys išreikšti save įtaigiau. Tad visuomenės komunikavimo priemonėms reikia įsipareigojimo tų, kurie suvokia dialogo, protingų debatų ir loginės argumentacijos vertę, žmonių, siekiančių puoselėti pokalbio ir raiškos formas, atitinkančias iškiliausius komunikavimo dalyvių lūkesčius. „Kultūrinės įvairovės akivaizdoje žmonės ne tik turi susitaikyti su kitų kultūros egzistavimu, bet ir siekti būti jos praturtinti bei pasiūlyti jai tai, ką turi gero, teisingo ir gražaus“ (Kalba per susitikimą su kultūros pasauliu, Lisabona, 2010 05 12).

Socialiniams tinklams kyla iššūkis, kaip būti išties viską apimantiems: taigi jiems bus naudinga, jei juose dalyvaus tikintieji, trokštantys pasidalyti žinia apie Jėzų ir žmogaus kilnumo vertybėmis, kurios skatinamos jo mokymo. Juk tikintieji vis labiau suvokia: jei Geroji Naujiena nebus žinoma ir skaitmeninėje aplinkoje, tai jos gali nepatirti gausybė žmonių, kuriems ši egzistencinė erdvė yra svarbi. Skaitmeninė aplinka nėra paralelinis ar grynai virtualus pasaulis, tai – daugybės žmonių, pirmiausia jaunimo, kasdienės patirties dalis. Socialiniai tinklai yra žmonių sąveikos vaisius, bet sykiu savo ruožtu suteikia santykius kuriančiam komunikavimo vyksmui naujų formų: vadinasi, gilesnis tos aplinkos supratimas yra išankstinė reikšmingo dalyvavimo joje prielaida.

Gebėjimas naudotis naujomis kalbomis būtinas ne tik tam, kad neatsiliktum nuo laikmečio, bet ir tam, kad be galo turtinga Evangelija atrastų raiškos formų, gebančių pasiekti visų dvasią ir širdį. Skaitmeninėje aplinkoje rašytinį žodį dažnai lydi vaizdai ir garsai. Veiksmingas komunikavimas, kaip antai Jėzaus palyginimai, turi užkalbinti ir vaizduotę bei emocinį jautrumą tų, kuriuos norime pakviesti susitikti su Dievo meilės slėpiniu. Be to, žinome, kad krikščionių tradiciją visada praturtindavo ženklai ir simboliai: galvoje, pavyzdžiui, turiu kryžių, ikonas, Mergelės Marijos atvaizdus, prakartėles, bažnyčių vitražus ir paveikslus. Svarbią žmonijos meninio paveldo dalį sukūrė menininkai ir muzikai, troškę išreikšti tikėjimo tiesas.

Tikinčiųjų autentiškumą socialiniuose tinkluose parodo dalijimasis giliąja savo vilties ir džiaugsmo versme – tikėjimu į Jėzuje Kristuje apreikštą gailestingą ir mylintį Dievą. To dalijimosi esmė yra ne tik aiškiai išreikšti tikėjimą, bet ir jį liudyti perteikiant savo „pasirinkimus, preferencijas ir vertinimus, iš pagrindų derančius su Evangelija, net jei apie tai konkrečiai nekalbama“ (Žinia 2011 m. Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga). Ypač reikšmingas tokio liudijimo būdas būtų noras tarnauti kitiems būnant visada pasirengus kantriai ir pagarbiai atsakyti į jų klausimus ir abejones, kylančius jiems ieškant tiesos ir žmogaus egzistencijos prasmės. Socialiniuose tinkluose išnyrantys pokalbiai apie tikėjimą ir tikinčiuosius patvirtina religijos svarbą bei reikšmę viešuosiuose ir socialiniuose debatuose.

Atvira širdimi priėmusiems tikėjimo dovaną radikaliausias atsakymas į žmogaus klausimus dėl meilės, tiesos ir gyvenimo prasmės – klausimus, kurių socialiniuose tinkluose tikrai netrūksta, – yra Jėzaus Kristaus asmuo. Natūralu, kad tas, kuris tiki, trokšta pagarbiai ir jautriai pasidalyti savo tikėjimu su tais, kuriuos sutinka skaitmeninėje aplinkoje. Tačiau jei mūsų pasidalijimas Evangelija ir duoda gerų vaisių, tai galiausiai todėl, kad pirma visų mūsų pastangų širdis palyti pati Dievo žodžio galia. Pasitikėjimas Dievo veikimo galia visada turi būti didesnis už mūsų visą pasitikėjimą žmogiškosiomis priemonėmis. Skaitmeninėje aplinkoje, kur apstu karštų bei poleminių balsų ir kartais viršų ima potraukis prie sensacijų, mes irgi raginami rūpestingai atpažinti. Prisiminkime, kad Elijas Dievo balsą atpažino ne dideliame ir stipriame vėjyje, ne žemės drebėjime ar ugnyje, bet „švelnios tylos balse“ (plg. 1 Kar 19, 11–12). Turime kliautis tuo, kad pamatinis žmogaus troškimas mylėti ir būti mylimam, surasti prasmę ir tiesą – troškimas, paties Dievo įdėtas į žmogaus širdį, – ir mūsų laiko vyrus bei moteris visada ir visaip laiko atvirus tam, ką palaimintasis kardinolas Newmanas pavadino tikėjimo „švelnia šviesa“.

Socialiniai tinklai gali būti ne tik evangelizacijos priemonė, bet ir žmogiškojo vystymosi veiksnys. Pavyzdžiui, kai kuriuose geografiniuose ir kultūriniuose kontekstuose, kur krikščionys jaučiasi izoliuoti, socialiniai tinklai gali sustiprinti tikrosios vienybės su pasauline tikinčiųjų bendruomene jausmą. Tinklai padeda dalytis dvasiniais ir liturginiais ištekliais, melstis labiau jaučiant artumą tų, kurie išpažįsta tą patį tikėjimą. Autentiškas ir interaktyvus įsitraukimas į klausimus ir abejones tų, kurie toli nuo tikėjimo, turėtų paskatinti mus pajusti poreikį malda ir apmąstymais Dievo akivaizdoje maitinti ne tik savo tikėjimą, bet ir veikliąją meilę: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1).

Skaitmeninėje aplinkoje yra socialinių tinklų, teikiančių šiandieniams žmonėms progų melstis, apmąstyti, dalytis Dievo žodžiu. Bet šie tinklai gali atverti vartus ir į kitus tikėjimo matmenis. Juk daugybė žmonių kaip tik dėl pradinių online ryšių atranda tiesioginio susitikimo, bendruomeninės patirties ar net piligrimystės – tikėjimo kelionėje visada svarbių elementų – reikšmę. Stengdamiesi padaryti Evangeliją esamą skaitmeninėje aplinkoje, galime kviesti žmones maldai ar liturginiam šventimui burtis į konkrečias vietas, kaip antai bažnyčias ar koplyčias. Nuosekliai ir vieningai reikšti savo tikėjimą ir liudyti Evangeliją turime visoje tikrovėje, kurioje esame pašaukti gyventi, – ir fizinėje, ir skaitmeninėje. Kad ir kokiu būdu esame dėl kitų, esame pašaukti skelbti Dievo meilę ligi žemės pakraščių.

Meldžiu, kad Dievo Dvasia jus visada lydėtų ir apšviestų, ir nuoširdžiai teikiu savo palaiminimą jums visiems, kad būtumėte tikri Evangelijos šaukliai ir liudytojai. „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).

Vatikanas, 2013 m. sausio 24-oji, Šv. Pranciškaus Salezo šventė

BENEDICTUS PP. XVI