ĮVADAS

Bažnyčia tarnauja šeimai

1. Šių laikų šeimą veikia įvairiausi esminiai ir staigūs visuomeniniai bei kultūriniai pasikeitimai. Daugelis šeimų išgyvena šiuos pokyčius, būdamos ištikimos toms vertybėms, kurios sudaro šeimos institucijos pagrindą. Kiti, silpni ir pasimetę, kai kada suabejoja dėl savo uždavinių ir beveik nesuvokia svarbiausios santuokinio bei šeimos gyvenimo esmės, neįvertina jo reikšmės. Dar kiti dėl patirtų neteisybių susiduria su kliūtimis ir negali pasinaudoti pagrindinėmis savo teisėmis.

Bažnyčia, suprasdama, kad santuoka ir šeima yra viena vertingiausių žmonijos gėrybių, geidžia supažindinti su savo mokymu ir siūlo pagalbą tiems, kurie supranta, kokia svarbi vertybė yra santuoka ir šeima, ir stengiasi būti joms ištikimi, taip pat tiems, kurie abejodami ir nerimaudami ieško tiesos, ir tiems, kuriems tenka susidurti su neteisybe, įgyvendinant savo šeimos viziją. Palaikydama pirmuosius, apšviesdama antruosius ir paremdama tuos, kurie susiduria su kliūtimis, Bažnyčia trokšta tarnauti kiekvienam žmogui, nerimaujančiam dėl santuokos ir šeimos likimo [1].

Pirmiausia Bažnyčia kreipiasi į jaunus žmones, kurie rengiasi sudaryti santuoką ir kurti šeimą, kad atvertų jiems naujus horizontus, padėtų atskleisti didybę ir grožį to pašaukimo, kuris skirtas tarnauti meilei ir gyvybei.

1980 metų Susirinkimas – ankstesniųjų Susirinkimų tęsinys

2. Didžiulio Bažnyčios susidomėjimo šeimos problemomis ženklas – paskutinysis Vyskupų Susirinkimas, kuris vyko Romoje 1980 m. nuo rugsėjo 26 d. iki spalio 25 d. Tai dviejų ankstesnių Susirinkimų tęsinys [2]. Juk krikščioniška šeima yra pirmoji bendruomenė, pašaukta skelbti Evangeliją besivystančiai žmogiškai būtybei ir auklėjimu bei katechizacija padėti jai visiškai subręsti kaip žmogui ir kaip krikščioniui.

Be to, paskutiniojo Susirinkimo problematika glaudžiai susijusi su tematika to Susirinkimo, kuris svarstė kunigystės tarnybą ir teisingumą šiuolaikiniame pasaulyje. Juk šeima, kaip auklėjanti bendruomenė, turi padėti žmogui suvokti savo pašaukimą ir dėl didesnio teisingumo visomis jėgomis nuo pat pradžių rengti asmenį bendravimui, kuris būtų grindžiamas teisingumu ir meile.

Susirinkimo Tėvai pavedė man padaryti plačių svarstymų ir pasiūlymų, intensyvaus darbo dienų ir apmąstymo vaisių, santrauką, kartu prašydami pareikšti visiems žmonėms, kad Bažnyčia gyvai domisi šeimos klausimais, ir pateikti reikalingus nurodymus ganytojams apie naujus uždavinius šioje vienoje iš svarbiausių žmonijos ir Bažnyčios gyvenimo sričių.

Vykdydamas tą uždavinį, šia Adhortacija, kuri išreiškia man patikėtas apaštalavimo pareigas, trokštu padėkoti visiems Susirinkimo dalyviams už vertingą mokslo ir patirties indėlį, atiduotą mano dispozicijai, ypač už „Propositiones“, ir patikiu ją Popiežiaus Tarybai Šeimos klausimams, kad ji būtų atidžiau studijuojama atskleidžiant ten sukauptas vertybes.

Didysis santuokos ir šeimos gėris

3. Bažnyčia, apšviesta tikėjimo, kuris leidžia jai suvokti tikrą tiesą apie didįjį santuokos ir šeimos gėrį ir didžiulę jų reikšmę, jaučia pareigą skelbti Evangeliją – „gerąją naujieną“ – visiems be išimties, ypač pašauktiems kurti šeimą ir besirengiantiems santuokai, visiems sutuoktiniams ir visoms šeimoms pasaulyje.

Bažnyčia tvirtai įsitikinusi, kad tik priėmus Evangeliją gali išsipildyti viltys, kurių žmogus viliasi iš santuokos ir šeimos.

Dievo suplanuotame kūrimo akte [3] santuoka ir šeima vidujai turi realizuoti save per Kristų [4], gauti Jo malonių, kad išgydytų nuodėmės žaizdas ir pradėtų iš „pradžios“ [5] arba tobulai pažintų Dievo planus ir juos įvykdytų [6].

Dabartiniu metu, kai šeimą atakuoja daugybė jėgų, kurios norėtų ją sunaikinti ar bent deformuoti, Bažnyčia supranta, kad ir visuomenės, ir Bažnyčios gerovė yra susijusi su šeimos gerove, stipriau ir tvirčiau jaučia savo pasiuntinybę skelbti visiems Dievo planus dėl santuokos ir šeimos, užtikrindama sutuoktiniams tobulą gyvybingumą, žmogiškąjį ir krikščioniškąjį vystymąsi, tuo prisidėdama prie visuomenės ir Dievo tautos atnaujinimo [7].

PIRMOJI DALIS
DABARTINIO LAIKOTARPIO ŠEIMOS ŠVIESA IR ŠEŠĖLIAI

Būtina susivokti situacijoje

4. Kadangi santuoką ir šeimą pagal Dievo planą kuria vyras ir moteris konkrečioje gyvenimo kasdienybėje, esant tam tikrai kultūrinei ir visuomeninei situacijai, Bažnyčia, norėdama pasitarnauti žmonėms, turi stengtis pažinti tas sąlygas, kurios dabar veikia santuoką ir šeimą [8].

Toks pažinimas būtinas dėl evangelizacijos. Juk Bažnyčia mūsų laikų šeimai turi skelbti nekintančią ir visuomet naują Jėzaus Kristaus Evangeliją, nes būtent šeimos yra pašauktos priimti ir įvykdyti Dievo joms nustatytus planus, atsižvelgdamos į dabartines sąlygas. Be to, jei Šventosios Dvasios reikalavimai ir kvietimas reiškiasi taip pat ir per istorinius įvykius, tai Bažnyčia į nepaprastą šeimos ir santuokos paslaptį taip pat gali geriau įsiskverbti per situacijas, jaudinančius klausimus, dabartinių jaunuolių, sutuoktinių ir tėvų nerimą ir viltis [9].

Čia privalu prisiminti ir kitas mūsų laikais svarbias mintis. Neretai pasitaiko, kad vyrui ir moteriai, nuoširdžiai ir išsamiai ieškant atsakymo į kasdienius ir sunkius santuokinio ir šeimos gyvenimo klausimus, atsiranda vizijų ir gundančių pasiūlymų įvairiais būdais atsisakyti tiesos ir suteršti žmogaus garbę. Tuos pasiūlymus dažnai paremia įtakingas ir išsišakojęs visuomeninių informacijos priemonių tinklas, kuris nepastebimai kelia pavojų laisvei ir sugebėjimui objektyviai vertinti.

Daug žmonių gerai supranta šį asmeniui gresiantį pavojų ir stoja ginti tiesos. Bažnyčia prisijungia prie jų savo evangeliniu vertinimu ir tarnauja tiesai, laisvei ir kiekvieno vyro bei kiekvienos moters orumui.

Evangelinis vertinimas

5. Šis Bažnyčios mokymas nurodomas kaip kryptis, kuri turi padėti išsaugoti ir išlaikyti tiesą ir santuokos bei šeimos tobulą garbingumą.

Tas vertinimas vyksta per tikėjimą [10], kuris yra dovana, Šv. Dvasios teikiama visiems tikintiesiems[11]. Tai yra visos Bažnyčios veikimas pagal skirtingas dovanas ir charizmas ir pagal kiekvienam būdingą atsakomybę, kad Dievo Žodis būtų giliau pažintas ir kad jo būtų laikomasi. Todėl Bažnyčia pateikia evangelinį vertinimą ne tik per Ganytojus, mokančius Kristaus vardu ir Jo galia, bet taip pat ir per pasauliečius, kuriuos Kristus „dėl to paskyrė liudininkais ir suteikė tikėjimo supratimą bei žodžio malonę (plg. Apd 2, 17–18; Apr 19, 10), kad spinduliuotų Evangelijos galia kasdieniame šeimyniniame ir socialiniame gyvenime“ [12].

Tačiau „antgamtinio tikėjimo supratimo“ esmę sudaro nebūtinai ir ne išskirtinai bendras visiems tikintiesiems suvokimas. Bažnyčia, sekdama Kristumi, moko tiesų, kurios ne visuomet sutampa su daugumos nuomone. Bažnyčia klauso sąžinės balso, o ne „jėgos“ [13], ir šitaip gina vargšus ir atstumtuosius. Bažnyčia vertina sociologinius ir statistinius tyrimus, kiek jie padeda geriau pažinti tiesą ir suprasti tą istorinį kontekstą, kuriame ji vykdo savo ganytojišką veiklą; tačiau tie tyrimai negali būti laikomi tikėjimo supratimo išraiška.

Kadangi apaštališki patarnavimai turi garantuoti, kad Bažnyčia nuolatos gyvens Kristaus Tiesa ir kaskart giliau ją supras, todėl Ganytojai turi rūpintis, jog tikintieji vis geriau suvoktų tikėjimo prasmę, turi kritiškai svarstyti ir autoritetingai vertinti tikėjimo pasireiškimus ir auklėti tikinčiuosius kaskart brandesniam evangeliniam vertinimui [14].

Kad įvairios situacijos ir kultūros, kuriose gyvena vyrai ir moterys santuokoje ir šeimoje, būtų evangeliniu požiūriu autentiškai vertinamos, krikščionys sutuoktiniai ir tėvai gali ir privalo įnešti savo asmenišką ir nepakeičiamą indėlį. Tam uždaviniui juos parengia charizmatikai, turintys jiems būdingą dovaną, Santuokos sakramento dovaną [15].

Šeimos situacija šiuolaikiniame pasaulyje

6. Situacijai, kurioje atsidūrė šeima, būdingi pozityvūs ir negatyvūs aspektai: pirmieji – tai išganingojo Kristaus veikimo pasaulyje ženklas, antrieji – ženklas, kad žmogus paniekino Dievo meilę.

Viena vertus, stipriau jaučiama asmens laisvė, santuokoje daugiau dėmesio skiriama tarpusavio santykiams, moters orumui, motinystės bei tėvystės atsakingumui, vaikų auklėjimui; be to, suvokiama būtinybė palaikyti glaudesnius ryšius tarp šeimų, kad jos viena kitai galėtų teikti dvasinę ir materialinę pagalbą, giliau atskleisti Bažnyčios pasiuntinybę, būdingą šeimai, bei šeimos atsakomybę už teisingesnės visuomenės kūrimą. Antra vertus, netrūksta ir nerimą keliančių reiškinių, kai kurių pagrindinių vertybių degradacijos požymių: klaidingas – ir teoriniu ir praktiniu požiūriu – sutuoktinių savarankiškumo supratimas; didelis chaosas tėvų ir vaikų autoriteto klausimu; praktiniai sunkumai, su kuriais dažnai susiduria šeima, perduodama vertybes; nuolat gausėjančios skyrybos, abortai, dažna sterilizacija, stiprinimas tokio mąstymo būdo, kuris yra priešingas naujos gyvybės pradėjimui.

Dažnai tų negatyvių reiškinių šaknys – neteisingas laisvės suvokimas, kai ji suprantama ne kaip sugebėjimas realizuoti tikrąjį Dievo planą šeimos ir santuokiniame gyvenime, o kaip autonominė galia, leidžianti siekti asmeninės gerovės, dažnai nepaisant kitų.

Verta atkreipti dėmesį į tą faktą, kad vadinamajame Trečiajame Pasaulyje šeimos neturi pagrindinių gyvenimo priemonių: maisto, darbo, buto, vaistų, joms dažnai trūksta elementariausių laisvių. Tuo tarpu turtingesniuose kraštuose dėl besaikio gerovės siekimo ir vartotojiško nusiteikimo, paradoksaliai susijusio su tam tikra baime ir neaiškia ateitimi, sutuoktiniai netenka didžiadvasiškumo ir drąsos duoti pradžią naujai gyvybei: gyvybė dažnai suprantama ne kaip palaiminimas, o kaip pavojus, nuo kurio tenka gintis.

Taigi istorinė situacija, kurioje gyvena šeima, yra kaip šviesos ir šešėlių mišinys.

Tai byloja, kad istorija nėra paprastas procesas, vedantis į gerovę, tai greičiau laisvės ar net kovos tarp prieštaringų laisvių rezultatas, arba – pagal žinomą šv. Augustino apibrėžimą – konfliktas tarp dviejų meilių: Dievo meilės net iki savęs niekinimo, ir savimeilės net iki paniekos Dievui [16].

Iš to išplaukia, kad tik ugdant tikėjime glūdinčią meilę galima išmokyti suvokti „laiko ženklus“, kurie yra tos dvejopos meilės išraiška.

Situacijos poveikis tikinčiųjų sąžinei

7. Gyvendami tokiame pasaulyje, veikiami visuomeninių informacijos priemonių, tikintieji ne visuomet sugebėjo ir dabar nesugeba apsaugoti pagrindinių vertybių nuo jų suteršimo, tapti kritiška šeimos kultūros sąžine ir aktyviais autentiško šeimos humanizmo kūrėjais.

Iš labiausiai nerimą keliančių ženklų Susirinkimo Tėvai ypač išskyrė dažnėjančias skyrybas, taip pat po skyrybų tikinčiųjų kuriamas naujas šeimas; sudarymą vien tik civilinių santuokų, priešingai krikštytųjų „santuokai Viešpatyje“; Santuokos sakramento priėmimą be gyvo tikėjimo, dėl kitų motyvų; neigimą moralinių normų, reguliuojančių santuokinį gyvenimą ir suteikiančių jam humanišką ir krikščionišką pobūdį.

Mūsų epochai reikalinga išmintis

8. Visai Bažnyčiai iškyla uždavinys giliai apsvarstyti ir angažuotis, kad naują  kultūrą, kuri gims, visiškai persmelktų Evangelija, kad būtų gerbiamos tikrosios vertybės, ginamos vyro ir moters teisės, vyrautų teisingumas pačiose visuomeninėse struktūrose. Taigi „naujasis humanizmas“ ne tik neatitolins žmonių nuo Dievo, bet priartins prie Jo.

Tokiam humanizmui kurti mokslas ir jo praktinis taikymas duoda naujų ir neišsemiamų galimybių. Deja, dėl politinių sprendimų, kurie apibrėžia tyrimų kryptį ir jų pritaikymą, mokslas dažnai panaudojamas ne pagal jo pirminę paskirtį – žmogaus asmenybei vystyti.

Todėl būtina, kad visuotinai pripažintos moralinės vertybės, kurios yra žmogaus asmens vertybės, atgautų pirmumą. Iš naujo suvokti galutinį gyvenimo tikslą ir pagrindines jo vertybes – tai svarbus dabarties uždavinys, kuris turi pasitarnauti visuomenės atnaujinimui. Tik įsisąmoninus tų vertybių pirmumą, bus galima pasinaudoti tomis milžiniškomis galimybėmis, kurias žmogui teikia mokslas ir kurios iš tikrųjų padės išvystyti žmogaus asmenybę su jos vidine tiesa, su jos laisve ir garbingumu. Mokslas turi susijungti su išmintimi.

Todėl šeimos problematikai galime priskirti šiuos II Vatikano Susirinkimo žodžius: „Mūsų amžiui daug labiau negu praeityje reikia tokios išminties, kad visi naujieji žmogaus atradimai ir išradimai būtų humaniško pobūdžio. Ateities pasaulio likimas bus labai nesaugus, jei būsimos kartos nebus išmintingesnės“ [17].

Formuoti moralinę sąmonę, kuri moko žmogų atpažinti ir įvertinti tinkamus būdus, kaip save realizuoti nenukrypstant nuo pirminės tiesos – tai pagrindinis ir būtinas reikalavimas.

Būtent ši sandora su Dieviškąja Išmintimi turi būti atgaivinta šių dienų kultūroje. Pačiame Dievo kūrybos akte kiekvienas žmogus tampa tos Išminties dalyviu. Tik būdamos ištikimos tai sandorai, šiuolaikinės šeimos galės prisidėti prie teisingesnio ir broliškesnio pasaulio kūrimo.

Laipsniškumas ir atsivertimas

9. Per proto ir širdies atsivertimą, atsisakydami egoizmo, sekdami nukryžiuotu Kristumi, visi turime veikti prieš neteisingumą, kuriam davė pradžią nuodėmė, giliai prasiskverbusi į šių dienų pasaulio struktūras ir dažnai neleidžianti šeimai iki galo realizuoti save ir pasinaudoti pagrindinėmis savo teisėmis. Toks atsivertimas tikriausiai turės teigiamą įtaką ir visuomeninių struktūrų atnaujinimui.

Būtinas nuolatinis, nepaliaujamas atsivertimas, kuris reikalauja, kad atsisakytume visokio blogio ir priglustume prie visapusiško gėrio, o dažniausiai tai vyksta etapais, vedančiais kaskart toliau. Taigi plėtojasi dinamiškas procesas, kuris vyksta pamažu, į visą asmeninį ir visuomeninį žmogaus gyvenimą palaipsniui įjungiant Dievo dovanas ir Jo didžiausios ir tobuliausios Meilės reikalavimus. Todėl būtina šio proceso plėtojimo pedagogika, kai atskiri tikintieji, šeimos ir tautos, net ir pati civilizacija, kantriai bus vedami toliau nuo to, ką jau yra priėmę iš Kristaus Paslapties, kad jie kaskart giliau pažintų ir tobuliau įjungtų šią Paslaptį į savo gyvenimą.

Kultūrų asimiliacija

10. Pagal savo tradiciją Bažnyčia iš atskirų tautų kultūrų paima visa, kas gali geriau išreikšti neaprėpiamus Kristaus turtus [18]. Tik visoms kultūroms sąveikaujant tie turtai galės kaskart ryškiau atsiskleisti, o Bažnyčia kasdien galės tobuliau ir giliau pažinti tą tiesą, kurią jau visą gavo iš Viešpaties.

Dvejopas principas: tos kultūros, kurias Bažnyčia nori asimiliuoti, turi atitikti Evangeliją, ir išlikti visuotinės Bažnyčios vienybė. Tai pagrindas visų tyrimų, ypač tų, kuriuos vykdo Episkopatų Konferencijos ir kompetentingos Romos kurijos įstaigos, taip pat sielovadinių pastangų, siekiančių kitomis kultūromis praturtinti krikščionių tikėjimą ir santuokos bei šeimos gyvenimą.

Kaip tik tokia kultūrų asimiliacija padeda tobuliau atstatyti sandorą su Dieviškąja Išmintimi, kuri yra pats Kristus. Visą Bažnyčią taip pat praturtins tos kultūros, kurios, nors neturi technologijos, turi daug žmogiškos išminties ir kurias gaivina didžios moralinės vertybės.

Kad aiškiai nurodytų to proceso tikslą ir saugų kelią į jį, Susirinkimas pirmiausia tinkamai pagilino pirminį Dievo planą dėl šeimos ir santuokos klausimu; Kristaus nurodymu, grįžo į „pradžią“ [19].

ANTROJI DALIS
SANTUOKA IR ŠEIMA PAGAL DIEVO PLANĄ

Žmogus – Dievo-Meilės paveikslas

11. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą [20]; pašaukė jį į būtį iš meilės, kartu pašaukdamas meilei.

Dievas yra meilė [21] ir savyje išgyvena asmeninio bendravimo meilės paslaptį. Sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir nepaliaujamai palaikydamas jį būtyje, Dievas suteikia vyrui ir moteriai pašaukimą, taigi sugebėjimą mylėti ir jausti atsakomybę už meilę ir šeimą [22].Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas.

Žmogus, kaip įkūnyta dvasia arba siela, kuri reiškiasi per kūną, ir kūnas, formuojamas nemirtingos sielos, yra pašauktas mylėti kaip visuma. Meilė apima ir žmogaus kūną, o kūnas dalyvauja dvasinėje meilėje.

Krikščioniškasis Apreiškimas žino du tinkamus vidinės vienybės būdus realizuoti žmogaus pašaukimą meilei – tai santuoka ir skaistybė. Ir vienas, ir antras jiems būdinga forma yra konkretūs reiškėjai giliausios tiesos apie žmogų, apie jo egzistavimą „pagal Dievo paveikslą“. Todėl lytiškumas, vyro ir moters atsidavimas vienas kitam būdingais ir išskirtiniais santuokiniais aktais anaiptol nėra grynai biologinis reiškinys, tai svarbiausios žmogaus asmenybės esmė. Tikrai žmogiškas būdas jis yra tik tada, kai sudaro neatskiriamą dalį meilės, kuri vyrą ir moterį jungia iki mirties. Kūniškas atsidavimas būtų veidmainiškas, jei tai nebūtų ženklas ir vaisius visiško asmens atsidavimo, kuriame dalyvauja visas asmuo, su visu savo laikinumu. Jei žmogus tikisi ko nors sau arba pasilieka galimybę pakeisti sprendimą ateityje, jis jau neatsiduoda visiškai.

Tas visiškas atsidavimas, kurio reikalauja santuokinė meilė, yra taip pat atsakomybė už tėvystę, kuri, suteikdama gyvybę žmogaus asmeniui, savo prigimtimi pranoksta grynai biologinį potraukį ir tampa tikra asmenine vertybe, o harmoningai ją ugdyti privalo abu tėvai, nuolat ir vieningai.

Vienintelė „vieta“, kur yra galimas toks visiškas atsidavimas, yra santuoka, kai yra santuokinės meilės sąjunga arba sąmoningas ir laisvas pasirinkimas, kai vyras ir moteris sudaro paties Dievo numatytą vidinę gyvenimo ir meilės bendriją [23], ir tik šia prasme išryškėja šios bendrijos tikroji esmė. Santuokos institucija nėra nepagrįstas valdžios ar visuomenės kišimasis į svetimus reikalus nei kažkokios išorinės formos primetimas, bet vidinis reikalavimas santuokinės meilės, kuri viešai patvirtinama kaip vienintelė ir išskirtinė, šitaip išsaugant visišką ištikimybę Dievo Kūrėjo planams. Ta ištikimybė, nevaržanti asmens laisvės, apsaugo nuo visokio subjektyvumo ir reliatyvumo ir suteikia galimybę vadovautis Kūrėjo Išmintimi.

Santuoka – Dievo ir žmonių ryšys

12. Meilės ryšys tarp Dievo ir žmonių – svarbiausia Apreiškimo esmė ir Izraelio tikėjimo patirtis – labiausiai išreiškiama vyro ir moters sudarytoje santuokoje.

Todėl ir pagrindinis Apreiškimo priesakas, kad „Dievas myli savo tautą“, taip pat patvirtinamas gyvais ir konkrečiais žodžiais, kuriais vyras ir moteris išreiškia savo santuokinę meilę. Jų meilės ryšys – ženklas ir atvaizdas Sandoros, kuri jungia Dievą su Jo tauta [24]. Ta pati nuodėmė, kuri gali pažeisti santuokinę sąjungą, yra tautos neištikimybės savo Dievui pavyzdys; stabmeldystė yra prostitucija [25], neištikimybė yra svetimavimas [26], įstatymų nevykdymas – tai Viešpaties meilės paniekinimas [27]. Tačiau Izraelio neištikimybė nesulaužo Viešpaties ištikimybės, kuri yra amžina, todėl ištikima Dievo meilė visuomet yra pavyzdys tikros meilės ryšių, kurie turi jungti sutuoktinius.

Jėzus Kristus – Bažnyčios Sužadėtinis ir Santuokos sakramentas

13. Ryšys tarp Dievo ir žmonių savo patvirtinimą randa Jėzuje Kristuje, Sužadėtinyje, kuris myli žmoniją ir vienija ją savyje.

Skelbdamas pradinę tiesą apie santuoką, tiesą apie „pradžią“, Dievas suminkština žmogaus širdį ir išmoko jį visada laikytis tos tiesos.

Tas skelbimas labai tobulai pasireiškia meilės dovana, kurią Dievo Žodis, priimdamas žmogaus prigimtį, teikia žmonijai, ir auka, kurią sudėjo Jėzus Kristus ant kryžiaus dėl savo sužadėtinės Bažnyčios. Šitoje aukoje iki galo atsiskleidžia tas sumanymas, kurį nuo pat sutvėrimo momento Dievas įrašė į vyro ir moters prigimtį [28]; vadinasi krikštytųjų santuoka yra tikras ženklas Naujosios ir Amžinosios Sandoros, sudarytos Kristaus krauju. Dvasia, kurią teikia Viešpats, duoda naują širdį ir išmoko vyrą ir moterį mylėti vienas kitą taip, kaip Kristus mus mylėjo. Santuokinė meilė pasiekia šią pilnatvę, tą tikrąjį santuokinį „caritas“, kai sutuoktiniai yra pašaukti išgyventi pasiaukojančio ant Kryžiaus Kristaus meilę.

Santuokinio gyvenimo Kristuje didingumą ir grožį viename savo laiške apie pelnytą garbę puikiai yra apibūdinęs Tertulianas: „Kaip galėčiau išaukštinti laimę tos santuokos, kurią Bažnyčia sujungia, eucharistinė auka stiprina, palaiminimas antspauduoja, angelai paskelbia, o Tėvas patvirtina?.. Kokia tai atrama dviejų tikinčiųjų, kuriuos jungia viena viltis, viena ištikimybė, vienas tarnavimas! Abu yra broliai ir abu kartu tarnauja. Jų neskiria nei kūnas, nei siela. Tai iš tiesų šie du yra vienas kūnas, o kur vienas kūnas, ten viena siela“ [29].

Priėmusi Dievo Žodį ir būdama jam ištikima, Bažnyčia iškilmingai mokė ir moko, kad dviejų pakrikštytųjų santuoka yra vienas iš septynių Naujojo Testamento sakramentų [30].

Juk per Krikštą vyras ir moteris yra galutinai įjungiami į Naująją ir Amžinąją Sandorą, į sužadėtinio Kristaus ir Bažnyčios Sandorą. Ta Sandora yra nesuardoma, todėl Sutvėrėjo [31] įkurta gyvenimo ir meilės bendruomenė yra išaukštinama ir įjungiama į sužadėtinio Kristaus meilę, ji remiama ir praturtinama išganingosios Jo galios.

Dėl sakramentinio santuokos pobūdžio abipusis sutuoktinių ryšys tuo labiau yra nesuardomas. Dėl sakramentinio ženklo abipusis sutuoktinių priklausomumas yra tikras paties Kristaus santykio su Bažnyčia atspindys.

Taigi sutuoktiniai yra nuolatinis priminimas Bažnyčiai to, kas įvyko ant Kryžiaus; vienas kitam ir vaikams jie yra liudytojai išganymo, kurio dalyviais tapo per sakramentą. Santuoka, panašiai kaip ir kiekvienas sakramentas, yra to išganymo dovana, sudabartinimas ir pranašystė: „Sakramentas kaip dovana teikia jiems malonę ir įpareigoja prisiminti didžiuosius Dievo darbus ir liudyti juos savo vaikams; kaip sudabartinimas teikia jiems malonę ir įpareigoja mylėti vienas kitą ir savo vaikus tokia meile, kuri atleidžia ir dovanoja atpirkimą; kaip pranašystė suteikia jiems malonę ir įpareigoja liudyti būsimojo susitikimo su Kristumi viltį“ [32].

Kaip kiekvienas iš septynių sakramentų, santuoka jai charakteringu būdu yra tikras išganymo veiklos ženklas: „Susituokiantieji sudaro santuoką dviese, kaip pora, bet pirmasis ir tiesioginis santuokos rezultatas (res et sacramentum) yra ne pati antgamtinė malonė, o krikščioniškas santuokinis ryšys, krikščioniškas dviejų bendrumas, nes atspindi Kristaus Įsikūnijimo paslaptį ir Jo Sandoros paslaptį. Tai yra ypatingas dalyvavimas Kristaus gyvenime; santuokinėje meilėje glūdi tam tikra pilnatvė, kurioje yra visi asmens elementai, kūno impulsai ir instinktai, jausmų jėga ir prisirišimas, valios ir dvasiniai polinkiai. Meilė siekia gilios asmeninės vienybės, kuri jungia ne tik kūną, bet ir širdį, ir dvasią. Ji reikalauja nesuardomumo ir ištikimybės, visiško abipusio atsidavimo, ir tampa vaisinga (plg. Humanae vitae, 9). Žodžiu, kalbama apie normalius būdingus kiekvienos santuokinės meilės bruožus, bet nauja reikšme, nes sakramentas ne tik apvalo ir sustiprina santuokinę meilę, bet išaukština ją, ir ji išreiškia tikrąsias krikščioniškas vertybes [33].

Vaikai – vertingiausia santuokos dovana

14. Dievo planuose santuoka yra didesnės šeimos bendruomenės pagrindas, nes pati santuokos institucija ir santuokinė meilė skirta palikuonių gimdymui ir auklėjimui, ir tai yra santuokos apvainikavimas [34].

Giliausia prasme meilė yra tikra dovana, o santuokinė meilė, dėl kurios sutuoktiniai „pažįsta“ vienas kitą ir tampa „vienu kūnu“ [35], nesibaigia tik tarp jų dviejų, nes parengia didžiausiam atsidavimui, dėl kurio jie tampa Dievo bendradarbiais, dovanodami gyvybę naujam žmogui. Vadinasi, atsiduodami vienas kitam, jie kuria naują tikrovę – kūdikį, gyvą jų meilės atspindį, jų santuokinės vienybės ženklą bei gyvą ir neišardomą tėvystės ir motinystės sintezę.

Tapę tėvais, sutuoktiniai gauna iš Dievo naujos atsakomybės dovaną. Jų tėviška meilė turi tapti vaikams ženklu pačios Dievo meilės, iš kurios „kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ [36].

Tačiau nereikia pamiršti, kad ir tada, kai palikuonių nėra, santuokinis gyvenimas nepraranda savo vertės. Fizinis nevaisingumas sutuoktiniams gali suteikti progų kitai svarbiai žmonių gyvenimui naudingai veiklai, pavyzdžiui, įvaikinimui, įvairioms auklėjamojo darbo formoms, pagalbai kitoms šeimoms, neturtingiems ar nuskriaustiems vaikams.

Šeima – asmenų bendravimas

15. Santuokoje ir šeimoje susiformuoja visas asmeninių ryšių kompleksas: jaunavedžiai, tėvystė ir motinystė, sūnystė, brolystė, o per tuos ryšius kiekvienas asmuo priklauso „žmonijos šeimai“ ir „Dievo šeimai“ – Bažnyčiai.

Krikščioniška santuoka ir šeima kuria Bažnyčią. Juk šeimoje asmuo ne tik gimsta, bet ir auklėjamas įsijungia į žmonių bendruomenę, o per krikštą ir religinį auklėjimą įeina į  Dievo šeimą – Bažnyčią.

Dėl nuodėmės pakrikusią žmogiškąją šeimą iš naujo suvienijo Kristaus mirties ir prisikėlimo išganingoji galia [37]. Krikščioniškoji santuoka, naudodamasi išganingais tos paslapties vaisiais, sudaro natūralią aplinką, kurioje asmenys įsijungia į didžiąją Bažnyčios šeimą.

Jau iš pat pradžių vyrui ir moteriai duotas įsakymas, kad veistųsi ir daugintųsi, šitaip yra  visiškai įvykdomas.

Taigi iš sakramento gimusi šeima yra Bažnyčios lopšys ir ta vieta, kur Bažnyčia ateina į žmonijos kartas, o jos – į Bažnyčią.

Santuoka ir skaistybė

16. Skaistybė ir celibatas dėl Dievo Karalystės ne tik neprieštarauja santuokos garbingumui, bet jį liudija ir patvirtina. Santuoka ir skaistybė – tai du būdai išreikšti ir išgyventi vienintelę Dievo Sandoros su savo tauta Paslaptį. Be pagarbos santuokai negali egzistuoti ir iškilmingai pašventinta nekaltybė; jeigu lytiškumas nėra traktuojamas kaip Kūrėjo duota didelė vertybė, nėra prasmės jos atsisakyti dėl Dangaus Karalystės.

Labai teisingai tvirtina šv. Jonas Chrizostomas: „Kas smerkia santuoką, tas paneigia ir skaistybės garbę; tačiau kas giria santuoką, tas skatina dar labiau gėrėtis skaistybe, jos garbingumu. Tai, kas atrodo gera palyginti su blogiu, negali būti didelis gėris; bet tai, kas yra geriau už visų pripažintą gėrį, tikriausiai yra didžiausias gėris“ [38].

Gyvendamas skaisčiai žmogus ištvermingai laukia eschatologinių Kristaus sužadėtuvių su Bažnyčia, visiškai atsiduodamas Bažnyčiai ir turėdamas viltį, kad kaip Kristus atsiduos Bažnyčiai pilnutinėje amžinojo gyvenimo tiesoje. Nevedęs žmogus tuo būdu savo kūne anticipuoja naują „būsimojo prisikėlimo“ pasaulį [39].

Išlaisvindama žmogaus širdį [40], kad ji galėtų degti didesne Dievo ir visų žmonių meile [41], skaistybė liudija, jog Dievo Karalystė ir jos teisingumas yra tas vertingasis perlas, kurio trokštama labiau už didžiausias vertybes, kurio žmogus turi ieškoti kaip vienintelės svarbiausios vertybės. Todėl per visą savo istoriją Bažnyčia visuomet gynė skaistybę ir teigė, kad dėl jos ypatingo ryšio su Dievo Karalyste [42] ši charizma yra pranašesnė už santuokos charizmą.

Nevedęs žmogus, nors atsisako fizinio vaisingumo, tampa vaisingas dvasiniu požiūriu, tampa tėvu ir motina daugeliui, padėdamas formuoti šeimas pagal Dievo planą.

Taigi krikščionys sutuoktiniai turi teisę iš nevedusiųjų laukti gero pavyzdžio ir ištikimybės savo pašaukimui visam amžiui. Kaip sutuoktiniams kartais gali būti sunku išsaugoti ištikimybę ir tai gali pareikalauti pasiaukojimo, susitvardymo ir savęs išsižadėjimo, taip ir ištikimybė gali būti sunki ir nevedusiems. Jų ištikimybė galimų išbandymų metu turi kelti susižavėjimą sutuoktiniams [43].

Šie svarstymai apie skaistybę gali suteikti šviesos ir padėti tiems, kurie dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, negalėjo sukurti šeimos ir susitaikė su savo padėtimi, tarnaudami kitiems.

TREČIOJI DALIS
KRIKŠČIONIŠKOS ŠEIMOS UŽDAVINIAI

Šeima turi tapti tuo, kuo ji yra iš prigimties

17. Pagal Dievo Kūrėjo ir Atpirkėjo planą šeima atranda ne tik savo „tapatybę“, tai, kuo ji „yra“, bet ir savo pasiuntinybę, ką ji gali ir privalo „daryti“. Tie uždaviniai, kuriuos Dievo kvietimu turi įvykdyti istorijoje, išplaukia iš šeimos esmės ir nurodo dinamišką ir egzistencinį jos vystymąsi. Kiekviena šeima jaučia nenuslopinamą raginimą, apibūdinantį jos garbingumą ir atsakingumą: šeima, „tapk“ tuo, kuo „esi“!

Šeimai būtina siekti Dievo kūrybinio akto „pradžios“, jeigu ji trokšta pažinti ir realizuoti save, vadovaudamasi ne tik savo būties, bet ir savo istorinės veiklos vidine tiesa. Kadangi pagal Dievo planą šeima buvo sukurta kaip „giliausia gyvenimo ir meilės bendruomenė“ [44], todėl dėl savo pašaukimo ji turi kaskart labiau tapti tuo, kuo ji yra iš tikrųjų, tai yra „siekiama realizuoti“ gyvenimo ir meilės bendruomene, kuri, kaip ir kiekviena sukurta ir atpirkta tikrovė, galutinai bus įvykdyta Dievo Karalystėje. Iš tolimiausios perspektyvos žvelgiant į šeimos ir santuokos realybę, reikia pasakyti, kad meilė visiškai apibūdina jos esmę ir uždavinius. Todėl šeimos misija yra saugoti, reikšti ir perduoti meilę, kuri yra gyvas atspindys Dievo meilės žmonijai bei Viešpaties Kristaus meilės Bažnyčiai, Jo sužadėtinei.

Kiekvienas atskiras šeimos uždavinys išreiškia ir konkrečiai atspindi tą pagrindinę pasiuntinybę. Taigi reikia labiau įsigilinti į tuos ypatingus šeimos pasiuntinybės turtus ir tyrinėti jų turinį, giminingą ir įvairų.

Ta prasme, pradėdamas nuo meilės ir nuolat ja remdamasis, paskutinysis Susirinkimas nušvietė keturis pagrindinius šeimos uždavinius:

1) asmenų bendruomenės kūrimas,
2) tarnavimas gyvybei,
3) dalyvavimas visuomenės vystymesi,
4) dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir jos pasiuntinybėje.

I. ASMENŲ BENDRUOMENĖS KŪRIMAS

Meilė – bendravimo pagrindas ir jėga

18. Šeima, sukurta iš meilės ir jos gaivinama, yra asmenų bendruomenė: vyro ir moters, kaip sutuoktinių, tėvų, vaikų ir giminių. Pirmasis jos uždavinys yra ištikimybė tam tikram bendrumui, nuolat rūpinantis, kad tobulėtų bendruomenės asmenys.

To uždavinio vidinis pagrindas, nuolatinis tvirtumas ir galutinis tikslas yra meilė: kaip  be meilės šeima nėra asmenų bendruomenė, taip be meilės ji negali gyvuoti, augti ir tobulėti kaip asmenų bendruomenė. Tai, ką parašiau Enciklikoje Redemptor hominis, prasideda šeimoje ir tinkamiausiai pritaikoma šeimoje: „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus lieka sau nesuprantama būtybė, jo gyvenimas netenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia Meilė, jeigu jis nesusitinka su Meile, jeigu jo neapima Meilė, kokiu nors būdu tapdama sava, jeigu gyvai nebendrauja su ja“ [45].

Santuokoje vyro ir moters meilę, taip pat tos pačios šeimos narių – tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, giminių ir namiškių – tarpusavio meilę gaivina ir palaiko nepaliaujamas vidinis dinamizmas, kuris teikia šeimai kaskart gilesnį ir tvirtesnį bendravimą, kuris sudaro santuokos ir šeimos bendruomenės pagrindą ir normą.

Nedaloma santuokinės sąjungos vienybė

19. Pirmiausia atsiranda sutuoktinių sąjunga, kuri toliau vystosi; santuokinės meilės sąjungos pagrindas, kad vyras ir moteris „jau nebe du, o vienas kūnas“ [46] ir jie pašaukti nuolat tą sąjungą stiprinti būdami ištikimi santuokiniam visiško atsidavimo pažadui.

Tos santuokinės sąjungos šaknys – natūralus vyro ir moters vienas kito papildymas, stiprinamas asmeniniu sutuoktinių pasiryžimu dalytis viso gyvenimo programa, tuo, ką jie turi, kuo jie yra. Todėl ši sąjunga – tai labai žmogiško poreikio ženklas ir vaisius. Tačiau Kristuje Dievas priima tą žmogišką poreikį, patvirtina jį, apvalo ir išaukština, Santuokos sakramentu iškeldamas iki tobulumo. Šventoji Dvasia, suteikiama per sakramentinę iškilmę, krikščionis sutuoktinius apdovanoja nauja sąjunga, meilės sąjunga, tos meilės, kuri yra gyvas ir realus atspindys tos ypatingos vienybės, darančios iš Bažnyčios nedalomą Mistinį Viešpaties Kristaus Kūną.

Krikščionims sutuoktiniams Šv. Dvasios dovana yra gyvenimo įsakymas, o kartu paraginimas, kad jie kasdien stiprintų tarpusavio ryšius visose srityse: ir kūno ryšius, ir charakterių, širdžių, protų ir siekimų, ir dvasinius ryšius [47], parodydami Bažnyčiai ir pasauliui naują meilės sąjungą, kaip Kristaus malonės dovaną.

Tokiai sąjungai radikaliai priešinga poligamija; ji tiesiog išbraukia Dievo planą, kuris buvo mums apreikštas pradžioje, nes paneigia vienodą garbingumą vyro ir moters, atsiduodančių vienas kitam iš tikros, kartu vienintelės ir išskirtinės meilės. Pagal II Vatikano Susirinkimą, „ir vyro, ir moters asmens vertės lygybė privalo būti pripažinta nuoširdžia tarpusavio meile, iš kurios išplaukia Dievo pripažinta santuokos vienybė“ [48].

Neišardoma sąjunga

20. Santuokinė sąjunga yra ne tik vieninga, bet ir neišardoma. „Ši tvirčiausia dviejų asmenų abipusio atsidavimo sąjunga, kaip ir vaikų gerumas, reikalauja visiškos vedusiųjų ištikimybės ir šitos sąjungos tvirtumo“ [49].

Pagrindinė Bažnyčios pareiga yra patvirtinti – kaip tai padarė Susirinkimo tėvai – santuokos neišardomumą. Tiems, kurie mano, kad mūsų laikais per sunku ar neįmanoma susijungti su vienu asmeniu visam gyvenimui, ir tiems, kurie dėl kultūros deformuotų pažiūrų neigia santuokos neišardomumą ir tiesiog juokiasi iš sutuoktinių ištikimybės įsipareigojimų, – jiems visiems tenka iš naujo priminti džiaugsmingo įsakymo paskelbimą apie šią besąlygiškai sujungiančią santuokinę meilę, kurios stiprybė ir pagrindas yra Jėzuje Kristuje [50].

Asmeninis ir visiškas sutuoktinių atsidavimas bei vaikų gerovė reikalauja, kad santuoka būtų neišardoma, nes galutinė tiesa yra Dievo planuose, išreikštuose Apreiškime: Dievas nori, kad santuoka būtų neišardoma, ir teikia tai kaip vaisių, kaip ženklą ir reikalavimą absoliučiai ištikimos meilės, kaip ir Jis ištikimai myli žmogų ir kaip Kristus myli savo Bažnyčią.

Kristus atnaujina pirmykštį sumanymą, kurį Kūrėjas įrašė į vyro ir moters širdis, o per Santuokos sakramentą suteikia „naują širdį“, ir sutuoktiniai gali ne tik įveikti „širdies kietumą“ [51], bet kartu ir dalytis pilnutine ir nepaliaujama Kristaus meile, Naująja ir Amžinąja Sandora, meile, kuri tapo kūnu. Kaip Kristus yra „ištikimas liudytojas“ [52], tas Dievo pažadėtasis „taip“ [53] ir kartu tobuliausiai ir besąlygiškai įgyvendina ištikimą meilę, kuria Dievas myli savo tautą, taip ir krikščionys sutuoktiniai yra pašaukti realiai dalyvauti neatšaukiamame, nesuardomame ryšyje, kuris jungia Kristų su Bažnyčia, Jo sužadėtine, kuriai Jis parodė meilę iki galo [54].

Krikščionims sutuoktiniams sakramento dovana yra kartu pašaukimas ir įsakymas, kad, nepaisant visų išbandymų ir sunkumų, visuomet būtų ištikimi, didžiadvasiškai klusnūs šventai Viešpaties valiai: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ [55].

Liudyti neįkainojamos vertės santuokinę ištikimybę – tai vienas iš vertingiausių ir svarbiausių mūsų laikų krikščionių sutuoktinių uždavinių. Todėl kartu su visais Broliais, kurie dalyvavo Vyskupų Susirinkime, pagiriu tas gausias poras sutuoktinių, kurie, nors susidūrė su nemažais sunkumais, tačiau saugo ir ugdo santuokos neišardomumą, šitaip nuolankiai ir ryžtingai vykdydami jiems patikėtus uždavinius; skatinu juos, kad pasaulyje būtų „ženklas“ – mažas ir vertingas ženklas, kartais bandomas, bet visuomet atsinaujinantis – tos nepailstančios ištikimybės, kuria Dievas ir Jėzus Kristus myli visus žmones ir kiekvieną žmogų. Taip pat reikia išaukštinti liudijimo vertę tų sutuoktinių, kurie, partnerio apleisti, dėl tikėjimo ir krikščioniškos vilties nesukūrė naujos santuokos.

Jie tikrai liudija ištikimybę, kuri šiuolaikiniam pasauliui tokia reikalinga. Todėl Bažnyčios ganytojai ir tikintieji turi juos paskatinti ir jiems padėti.

Platesnis šeimos bendravimas

21. Santuokinė sąjunga duoda pagrindą  platesniam šeimos bendravimui: tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, namiškių ir kitų giminių.

Ta sąjunga, kurią sudaro natūralūs kūno ir kraujo ryšiai, vystosi ir tobulėja tikrai žmogiškai, užmezgant ir plėtojant gilesnius ir dar turtingesnius dvasinius ryšius. Meilė, gaivinanti atskirų šeimos narių tarpusavio ryšius, yra vidinė jėga, formuojanti ir stiprinanti šeimos bendruomenę.

Krikščioniška šeima taip pat yra pašaukta liudyti naują ir ypatingą sąjungą, kuri stiprina ir tobulina natūralų ir žmogišką bendrumą. Iš tikrųjų Jėzaus Kristaus, kuris yra pirmgimis iš daugelio brolių [56], malonė savo prigimtimi ir vidiniu dinamizmu yra „broliškumo malonė“, kaip ją vadina šv. Tomas Akvinietis [57]. Šventoji Dvasia, teikiama per sakramentus, yra gyvas ir neišsenkantis maistas antgamtinio bendrumo, kuris Dievo Bažnyčios vienybėje suburia ir susieja tikinčiuosius su Kristumi ir vienus su kitais. Krikščioniškoje šeimoje reikšminga vieta tenka Apreiškimui ir bažnytiniam bendrumui, todėl tokia šeima gali ir privalo vadintis „namų Bažnyčia“ [58].

Visi šeimos nariai, kiekvienas kiek sugeba, turi malonę ir įpareigojimą nuolat stiprinti sąjungą, kad šeima taptų „kilniausio žmogiškumo mokykla“ [59]. Tai vyksta per malonę ir meilę vaikams, ligoniams ir vyresniesiems; per kasdienį visų tarnavimą vienas kitam; taip pat dalijantis gėrybėmis, džiaugsmais ir kentėjimais.

Pagrindinis veiksnys kuriant tokią sąjungą yra auklėjamieji mainai tarp tėvų ir vaikų [60], kai kiekvienas duoda ir gauna. Vaikų meilė bei pagarba ir klusnumas tėvams – tai didžiulis ir nepakeičiamas įnašas kuriant tikrai žmogišką ir krikščionišką šeimą [61]. Ją sukurti bus lengviau, jei tėvai „tarnaus“ vaikams teisingai ir deramai jiems vadovaudami, rūpindamiesi vaikų žmogišku ir krikščionišku gėriu, ypač sudarydami jiems galimybę išsiugdyti teisingą laisvės supratimą, ir tinkamai įvertins tą „dovaną“, kurią gauna per vaikus.

Šeimos sąjungą galima išsaugoti ir tobulinti tik kilniai aukojantis. Kiekvienas ir visi turi būti visada pasirengę suprasti, toleruoti, atleisti, susitaikyti. Kiekviena šeima gerai supranta, kad įtampa ir konfliktai, egoizmas, nesantaika be atodairos ardo tą sąjungą, o kartais ją visiškai sunaikina. Dėl šios priežasties dažnai ir įvairiai suyra šeima. Bet kiekviena šeima ramybės Dievo yra pašaukta džiaugsmingam ir gaivinančiam „susitaikymui“, tai yra vėl turi atkurti sąjungą ir vienybę. Ypač Susitaikymo sakramentas ir Kristaus Kūno puota teikia krikščioniškai šeimai malonę ir atsakingą uždavinį nugalėti visokius skilimus ir siekti visiškai teisingos sąjungos, kurią yra numatęs Dievas ir kuri atitinka Viešpaties norą: „...tegul visi bus viena!“ [62]

Moters teisės ir pareigos

22. Šeimai, kuri iš prigimties turi tapti sąjunga ir sudaryti asmenų bendruomenę, meilė yra gyvasis šaltinis ir amžinas akstinas priimti, gerbti ir remti kiekvieną narį, kaip asmenį, kaip gyvo Dievo atvaizdą. Kaip teisingai yra patvirtinę Susirinkimo Tėvai, autentiškų santuokos ir šeimos santykių moralinio kriterijaus esmė – tai atskirų asmenų, visiškai ir nesuinteresuotai besiaukojančių, pašaukimo ir taurumo ugdymas [63].

Tuo požiūriu Susirinkimas norėjo atkreipti ypatingą dėmesį į moterį, į jos teises ir pareigas šeimoje ir visuomenėje. Tuo pačiu požiūriu vertinamas ir vyras, kaip sutuoktinis ir tėvas, taip pat ir vaikas bei vyresni asmenys.

Pirmiausia tenka pabrėžti moters orumą ir atsakomybę, kuris lygus vyro orumui ir atsakomybei. Ši lygybė realizuojama šeimoje būdingu sutuoktinių pasiaukojimu vienas kitam ir abiejų pasiaukojimu vaikams. Tai, ką pats žmogus protu nujaučia ir pažįsta, buvo apreikšta Dievo Žodžiu. Juk išganymo istorija – tai nuolatinis ir taurus moters orumo liudijimas.

Sukurdamas žmogų, „vyriškį ir moteriškę“ [64], Dievas vienodu orumu apdovanojo vyrą ir moterį, suteikdamas jiems tam tikras teises ir duodamas atsakingus uždavinius, deramus žmogaus asmeniui. Labiausiai moters orumą Dievas išaukštino tada, kai pats priėmė žmogaus kūną iš Mergelės Marijos, kurią Bažnyčia garbina kaip Dievo Motiną, vadindama Ją naująja Ieva, ir laiko atpirktos moters pavyzdžiu. Subtili Kristaus pagarba moterims, kvietimas sekti Jį, bičiulystė, pasirodymas po prisikėlimo moteriai pirmiau negu mokiniams, moterims patikėta misija, kad praneštų apaštalams gerąją naujieną apie prisikėlimą – tai ženklai, patvirtinantys ypatingą Kristaus dėmesį moteriai. Apaštalas Paulius yra pasakęs: „<...> visu tikėjimu esate Dievo vaikai <...> Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ [65]

Moteris ir visuomenė

23. Nesigilinant į sudėtingą moters ir visuomenės santykių temą, o apsiribojant tik esminėmis pastabomis, reikia pasakyti, kad plačiai paplitusi visuomeninė ir kultūrinė šeimos tradicija pripažino moteriai tik žmonos ir motinos vaidmenis, nepalikdama jai atitinkamų galimybių visuomeninėms užduotims, kurios rezervuojamos vyrams.

Netenka abejoti, kad vienodas vyro ir moters orumas bei atsakomybė visiškai pateisina moters dalyvavimą visuomeninėje veikloje. Antra vertus, dėl tikro moters išaukštinimo būtina, kad aiškiai būtų pripažįstama jos motinystės ir šeimos vertė kaip ir visi kiti visuomeniniai uždaviniai bei visos kitos profesijos. Pagaliau tie uždaviniai ir užsiėmimai turi papildyti vienas kitą, jei norime, kad visuomeninis ir kultūrinis vystymasis būtų teisingas ir iš tiesų žmogiškas.

Tai bus lengviau padaryti, jei – kaip linki Susirinkimas – atnaujintoji „darbo teologija“ nušvies ir pagilins darbo vaidmenį krikščioniškame gyvenime ir nustatys pagrindinį ryšį tarp darbo ir šeimos, o kartu ir pirminę, nepakeičiamą darbo reikšmę rūpinantis šeima ir vaikų auklėjimu [66].

Taigi Bažnyčia gali ir privalo padėti dabartinei visuomenei, visus nenuilstamai ragindama pripažinti ir gerbti nepakeičiamą moters darbą namuose. Tai ypač svarbu dėl auklėjamojo darbo, nes tada bus pašalinta svarbiausia priežastis galimos diskriminacijos tarp įvairių rūšių darbų ir profesijų, kai bus aišku, kad kiekvienoje srityje visi atlieka tam tikras užduotis, todėl turi vienodas teises ir vienodą atsakomybę. Šitaip Dievo atvaizdas vyriškyje ir moteriškėje dar labiau išryškės.

Jei moterims, kaip ir vyrams, turi būti pripažinta teisė dirbti įvairų visuomeninį darbą, tai visuomenė taip pat privalo sukurti tokias struktūras, kad ištekėjusios moterys ir motinos praktiškai nebūtų priverstos dirbti už šeimos ribų ir kad šeimos galėtų deramai gyventi ir sėkmingai vystytis net ir tada, kai moteris visiškai pasišvenčia savo šeimai.

Be to, reikia nugalėti ir tokį mąstymo būdą, kai moters darbas už šeimos ribų labiau vertinamas negu darbas šeimoje. Todėl vyrai turi gerbti ir mylėti šeimai pasiaukojusią moterį ir vertinti jos taurumą, o visuomenė turi sudaryti geras sąlygas darbui namuose.

Tinkamai gerbdama skirtingą vyro ir moters pašaukimą, Bažnyčia pagal galimybes turi paremti vienodas jų teises ir tokį pat orumą dėl visų gerovės: šeimos, visuomenės ir Bažnyčios.

Tačiau aišku, kad visa tai nereiškia, jog moteris turi išsižadėti savo moteriškumo arba mėgdžioti vyrą, tai turi būti žmogiškumo kupinas moteriškumas, kuris turi reikštis moters veikloje – ar šeimoje, ar už jos ribų, be to, negalima pamiršti paveldėtų papročių ir kultūros įvairumo.

Nepagarba moters orumui

24. Deja, krikščioniškam požiūriui į moters orumą prieštarauja atkaklus nusistatymas, vertinantis žmogų ne kaip asmenį, bet kaip daiktą, kaip pirkimo–pardavimo objektą, skirtą egoistiniams interesams ir pasitenkinimui. Pirmoji įsigalėjusio mąstymo auka yra moteris.

Tokio nusiteikimo vaisiai labai kartūs: panieka tiek vyrui, tiek moteriai, vergija, silpnesniųjų engimas, pornografija, prostitucija – ypač organizuota – ir įvairiausia diskriminacija, vykstanti ir auklėjimo, ir profesinėje srityse, ir atlyginant už darbą ir t.t.

Be to, dar šiandien didelėje mūsų visuomenės dalyje išlikę daug žeminančios diskriminacijos formų, giliai įžeidžiančių kai kurių kategorijų moteris, pavyzdžiui, bevaikes moteris, našles, išsiskyrusias bei vienišas motinas, moteris, gyvenančias atskirai nuo vyrų.

Susirinkimo Tėvai išreiškė didelį susirūpinimą dėl šių ir kitų diskriminacijų. Taigi labai prašau stiprinti ir padaryti veiksmingesnį sielovados darbą, kad tos diskriminacijos galėtų būti galutinai pašalintos ir kad būtų gerbiamas Viešpaties atvaizdas, regimas kiekviename be išimties žmoguje.

Vyriškis kaip vyras ir tėvas

25. Vyriškis vidujai yra pašauktas sudaryti santuokos ir šeimos sąjungą, kad gyventų, gerai suprasdamas savo kaip vyro ir tėvo vaidmenį.

Žmonoje vyras mato Dievo plano išsipildymą: „Negera žmogui būti vienam. Padarykime jam padėjėją į jį panašią“ [67], ir savas jam Adomo, pirmojo sutuoktinio, sušukimas: „Štai dabar yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno!“ [68]

Tikroji santuokinė meilė planuoja ir reikalauja, kad vyras jaustų didžią pagarbą moters orumui: „Esi jai ne ponas, – rašo šv. Ambraziejus, – bet vyras, ne tarnaitę gavai, o žmoną... Už nuoširdumą atsilygink nuoširdumu, už meilę atsimokėk meile“ [69]. Vyras su žmona turi gyventi kaip „ypatingai artimi bičiuliai“ [70]. O krikščionis yra pašauktas ugdyti naują meilę, mylėdamas savo žmoną subtiliai ir stipriai, kaip Kristus Bažnyčią [71].

Meilė žmonai, kuri tapo motina, ir meilė vaikams vyrui yra natūralus kelias suprasti ir realizuoti savo tėvystę. Pirmiausia ten, kur visuomeninės ir kultūrinės sąlygos leidžia tėvui lengvai išsisukti nuo pareigų šeimai, mažiau rūpintis vaikų auklėjimu, būtina, kad visuomenė vėl suvoktų, jog tėvo vieta šeimoje ir jo pareigos šeimai turi vienintelę ir nesikeičiančią reikšmę [72]. Kaip rodo patirtis, nesant tėvo, susilpnėja šeimos psichinė ir moralinė pusiausvyra, sutrinka šeimos narių tarpusavio santykiai, panašiai kaip tada, kai tėvo buvimas yra slegiantis, ypač ten, kur pastebimi vadinamieji „machizmo“ reiškiniai, arba piktnaudžiavimas, kai viešpatauja vyro teisės, o moteris yra niekinama, todėl negalimi normalūs šeimos santykiai.

Vyras, parodydamas ir išgyvendamas žemėje paties Dievo tėvystę [73], yra pašauktas visiems šeimos nariams garantuoti vienodą vystymąsi. Šį uždavinį jis atliks tik jausdamas didžiadvasišką atsakomybę už gyvybę, pradėtą po motinos širdimi, rūpestingai atlikdamas auklėjimo pareigas kartu su žmona [74], dirbdamas, nes darbas niekada neišskiria šeimos, o padaro ją dar tvirtesnę ir pastovesnę, liudydamas subrendusį krikščionišką gyvenimą, kuris leidžia vaikams gyvai pajusti Kristų ir Bažnyčią.

Vaiko teisės

26. Šeimoje, asmenų bendruomenėje, vaikais turi būti ypač rūpinamasi; reikia gerbti vaiko orumą, pagarbiai ir tauriai saugoti jo teises. Tai būtina kiekvienam vaikui, bet ypač svarbu tokiam mažajam, kuriam reikalinga nuolatinė globa, taip pat sergančiam vaikui, kenčiančiam ir psichiškai nesveikam.

Rūpindamasi kiekvienu į pasaulį atėjusiu vaiku, sąžiningai ir jautriai jį globodama, Bažnyčia atlieka savo pagrindinę pasiuntinybę; juk ji yra pašaukta iš naujo skelbti ir liudyti istorinį Kristaus pavyzdį ir įsakymą, kuriuo vaikas pastatomas pačiame Dievo Karalystės centre: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ [75].

Pakartoju dar kartą tai, ką pasakiau Jungtinių Tautų Organizacijos generalinėje asamblėjoje 1979 metų spalio 2 dieną:

„Trokštu skelbti tą džiaugsmą, kurį kiekvienam iš mūsų teikia vaikai, gyvenimo pavasaris, kiekvienos šių dienų tautos ateities laidas. Jokia pasaulio šalis, jokia politinė sistema negali mąstyti apie savo ateitį kitaip, kaip tik per viziją naujų kartų, kurios iš savo tėvų perims ir savo tautos, ir visos žmonijos įvairių vertybių palikimą. Rūpinimasis vaiku dar prieš jo gimimą, nuo pat pirmosios pradėjimo akimirkos, o vėliau vaikystės ir jaunystės metais – tai pirmasis ir pagrindinis žmogaus santykių su žmogumi išbandymas. Tad ko daugiau galima palinkėti kiekvienai tautai ir visai žmonijai, visiems pasaulio vaikams, jei ne tos geresnės ateities, kurioje, artėjant 2000 metams, pagarba žmogaus teisėms taps realybe?“ [76]

Džiaugsmas dėl vaiko gimimo, meilė, pagarba, įvairiopa ir vieninga parama – materialinė, jausminė, auklėjamoji, dvasinė – kiekvienam vaikui, kuris ateina į šį pasaulį, visuomet turi būti tvirtas ir būdingas krikščionių bruožas, ypač krikščioniškų šeimų, kad vaikai turėtų galimybę augti „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ [77], įneštų vertingą indėlį į šeimos bendruomenės kūrimą ir pačių tėvų šventėjimą [78].

Vyresni asmenys šeimoje

27. Yra kultūrų, kur ypač gerbiami ir mylimi vyresni asmenys. Senas žmogus ten niekada neišskiriamas iš šeimos, niekada nelaikomas nenaudinga našta; jis pasilieka šeimoje ir, nors yra įpareigotas gerbti naujos šeimos autonomiją, toliau aktyviai dalyvauja jos gyvenime, ypač vertinama jo pasiuntinybė – priminti praeitį ir įkvėpti išminties jauniesiems, būsimoms kartoms.

Tačiau kitos kultūros, ypač dėl nesureguliuoto pramonės ir miestų vystymosi, stūmė ir toliau stumia vyresniuosius iš aktyvaus gyvenimo, o tai šiems teikia didelių dvasinių kančių, yra daugelio šeimų dvasinio nuskurdimo priežastis.

Bažnyčios sielovadinė veikla turi paskatinti visus atskleisti ir tinkamai įvertinti vyresnių žmonių uždavinius pasaulietinėje ir bažnytinėje bendruomenėse, ypač šeimoje. Iš tikrųjų „vyresniųjų žmonių gyvenimas padeda mums geriau suprasti žmogiškųjų vertybių hierarchiją; liudija kartų nenutrūkstamumą ir puikiai parodo, kad Dievo tautoje esame priklausomi vienas nuo kito. Be to, vyresnieji turi neleisti iškilti barjerams tarp kartų. Kiek vaikų surado meilę ir supratimą senesniųjų akyse, žodžiuos ir mylavimuose! Kiek pagyvenusių žmonių noriai pasirašytų po įkvėptais Biblijos žodžiais, kad „senių vainikas – vaikų vaikai“ (Pat 17, 6) [79].

II. GYVYBĖS TARNYBOJE

1) GYVYBĖS PERDAVIMAS

Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiai

28. Dievas, sukurdamas vyrą ir moterį pagal savo paveikslą, panašius į save, apvainikuoja savo rankų darbą ir padaro tobulą, pašaukdamas juos dalyvauti savo meilėje, kartu suteikdamas jiems Kūrėjo ir Tėvo galią laisvu ir atsakingu bendradarbiavimu perduoti žmogiškąją gyvybę: „Ir Dievas juodu palaimino ir tarė: Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite“ [80].

Taigi pagrindinis šeimos uždavinys – tarnauti gyvybei, įgyvendinti istorijoje pirmykštį Kūrėjo palaiminimą: per gimdymą perduoti Dievo paveikslą iš žmogaus žmogui [81].

Vaisingumas yra santuokinės meilės ženklas ir vaisius, gyvas liudijimas visiško sutuoktinių atsidavimo vienas kitam: „...Neminint kitų santuokos tikslų, turime pažymėti, jog tikros vedusiųjų meilės ugdymas ir išplaukiantis iš to šeimyninio gyvenimo būdas siekia, kad sutuoktiniai tvirtai ir noriai bendradarbiautų su Kūrėjo ir Išganytojo meile, kuris per juos nuolat plečia ir praturtina savo šeimą“ [82].

Vis dėlto santuokinis vaisingumas neapsiriboja tik fiziniu vaikų gimdymu, nors ir suprantamu žmogišku požiūriu: jis įvairiais požiūriais praplečia ir praturtina moralinį, dvasinį ir antgamtinį gyvenimą, kurį dėl savo pašaukimo tėvas ir motina turi perduoti vaikams, o per vaikus – Bažnyčiai ir pasauliui.

Labai senas ir vis naujas Bažnyčios mokymas ir jos įstatymai

29. Kaip tik todėl, kad sutuoktinių meilė yra ypatingas dalyvavimas paties Dievo gyvenimo ir meilės paslaptyje, Bažnyčia gerai supranta, jog ji gavo specialią pasiuntinybę saugoti ir ginti tokį didį santuokos garbingumą ir prisiimti tokią didelę atsakomybę už žmogaus gyvybės perdavimą.

Taigi pagal per amžius nenutrūkusią gyvą bažnytinės bendruomenės tradiciją, paskutiniojo II Vatikano Susirinkimo ir mano Pirmtako popiežiaus Pauliaus VI mokymą, pirmiausia perteiktą enciklikoje Humanae vitae, mūsų laikus pasiekė tikrai pranašiški pasisakymai, kurie patvirtina ir aiškiai išdėsto labai seną ir vis naują Bažnyčios mokymą ir jos nurodymus santuokos ir gyvybės perdavimo klausimais.

Todėl paskutinėje sesijoje Sinodo Tėvai aiškiai pareiškė: „Šis Šventasis Sinodas, tikėjimo vienybėje susijungęs su šv. Petro Įpėdiniu, patvirtina galiojimą visų II Vatikano Susirinkimo dokumentų (plg. Gaudium et spes, 50), o po to esančių Enciklikoje Humanae vitae, ypač tų, kuriuose teigiama, kad santuokinė meilė turi būti tikrai žmogiška, išskirtinė, atvira naujai gyvybei (Humanae vitae, 11, plg. 9 ir 12)“ [83].

Bažnyčia pasisako už gyvybę

30. Bažnyčios mokymas dabar vyksta esant tokiai visuomeninei ir kultūrinei situacijai, kuri apsunkina mokymą suprasti, dėl to Bažnyčia yra dar stipresnė ir nepakeičiama, ugdant tikrąjį vyro ir moters orumą.

Nuolatinis mokslo ir technikos vystymasis, kai žmogus apvaldo gamtą, ne tik žadina viltį sukurti naują ir geresnę žmoniją, bet ir kelia kaskart didesnį nerimą dėl ateities. Kai kurie klausia, ar verta gyventi, ar nebūtų geriau iš viso negimti, ar dera duoti gyvybę kitiems, nes jie gal keiks, jog turi gyventi žiauriame pasaulyje, kurio grėsmės neįmanoma numatyti. Kiti mano, kad technikos teikiamas pelnas priklauso tik jiems, o kitiems siūlo antikonceptines priemones arba dar blogesnius būdus. Dar vieni, pavergti vartotojiško mąstymo būdo ir besirūpinantys nuolat gausinti materialines gėrybes, pagaliau nebesupranta naujo žmogiško gyvenimo dvasinio turtingumo ir atmeta jį. Svarbiausia tokio mąstymo būdo priežastis – tai Dievo nebuvimas žmonių širdyse, Dievo, kurio meilė yra stipresnė už visą pasaulio nerimą ir tik ji gali tą nerimą pašalinti.

Vadinasi, iš daugelio aktualių problemų gimsta gyvybei priešingas mąstymo būdas (anti-life mentality): pakanka, pavyzdžiui, prisiminti tam tikrą pranašišką baimę, kuri kyla dėl ekologų ir futurologų demografinių tyrimų; kartais jie perdeda demografinio prieaugio pavojų gyvenimo gerovei.

Tačiau Bažnyčia tvirtai tiki, kad žmogaus gyvenimas, net tada, kai jis liūdnas ir sunkus, visuomet yra nuostabi Dievo gerumo dovana. Priešingai pesimizmui ir egoizmui, kurie temdo pasaulį, Bažnyčia pasisako už gyvybę: kiekvieno žmogaus gyvenime ji sugeba atskleisti, koks puikus šis „Taip“, šis „Amen“, kuris yra pats Kristus [84]. Tam „Ne“, kuris skandina ir kankina pasaulį, ji priešpriešina tą gyvybingąjį „Taip“, šitaip gindama žmogų ir pasaulį nuo tų, kurie tykoja gyvybės ir ją žudo.

Bažnyčia yra pašaukta tam, kad kaskart su didesniu įsitikinimu visiems iš naujo nurodytų savo valią visomis priemonėmis saugoti žmogaus gyvybę ir ginti ją nuo kiekvieno pasikėsinimo, nesvarbu, kokia yra tos gyvybės būklė ir jos vystymosi stadijos.

Todėl kaip sunkų nusikaltimą žmogaus orumui ir teisingumui Bažnyčia smerkia visus tuos vyriausybių ar kitų valdžios organų veiksmus, kuriais siekiama apriboti sutuoktinių laisvę turėti tiek palikuonių, kiek jie pageidauja. Kiekvienas valdžios spaudimas, skatinantis naudoti antikonceptines priemones ar net sterilizaciją ir abortus, turi būti besąlygiškai pasmerktas ir ryžtingai atmestas. Kaip didelį neteisingumą reikia pasmerkti ir tai, kad tarptautiniuose santykiuose ūkinė pagalba tautų vystymuisi priklauso nuo antikoncepcijos, sterilizacijos ar abortų programos [85].

Kad Dievo planas būtų kaskart tobuliau įgyvendinamas

31. Bažnyčia taip pat gerai supranta, kiek įvairių ir sunkių problemų daugelyje šalių dabar daro įtaką sutuoktiniams, jų atsakomybei už gyvybės perdavimą. Žino ir kokios svarbios demografinės problemos skirtingose pasaulio šalyse kartu su jose jau esamomis moralinėmis implikacijomis.

Tačiau Bažnyčia mano, kad giliau išanalizavus visus šių problemų aspektus, iš naujo ir dar labiau bus patvirtinta autentiškos doktrinos dėl gimimų reguliavimo reikšmė, tos doktrinos, kuri iš naujo buvo pateikta II Vatikano Susirinkime ir Enciklikoje Humanae vitae.

Todėl kartu su Sinodo Tėvais laikau savo pareiga atkakliai raginti teologus, kad jie bendradarbiautų su Bažnyčios mokslo hierarchija ir stengtųsi kuo geriau išsiaiškinti šio mokslo biblijinį pagrindą, etinius ir personalistinius motyvus. Tada dėstymo kontekste Bažnyčios mokymą šia svarbia tema galima bus suprantamai pateikti visiems geros valios žmonėms, padėti jiems šį mokymą aiškiau ir giliau suvokti. Taip bus galima geriau įgyvendinti Dievo planą žmogaus išganymui ir Kūrėjo garbei.

Šiuo požiūriu vieningos teologų pastangos, gaunančios įkvėpimo iš visiško palankumo ir ištikimybės Bažnyčios mokymui, nes ji yra vienintelis autentiškas Dievo Tautos vadovas, yra ypač svarbios ir dėl vidinio ryšio tarp katalikų doktrinos šiuo klausimu ir žmogaus vizijos, kurią nurodo Bažnyčia: abejonės ir klaidos santuokoje ar šeimoje užtemdo visą tiesą apie žmogų kultūrinėje situacijoje, ir taip jau dažnai neaiškioje ir prieštaringoje. Kunigų pašaukimas ir uždavinys – aiškinti ir gilinti šį mokymą – turi didelę reikšmę ir yra ypač vertinga paslauga šeimai ir žmonijai.

Žmogaus ir jo pašaukimo integralinė vizija

32. Kai kultūra labai iškraipo arba tiesiog nepripažįsta tikrosios žmogaus lyties prasmės, nes paneigia lyties ryšį su asmeniu, būtina ir nepakeičiama Bažnyčios misija – parodyti lytį kaip vertybę ir užduotį viso žmogaus asmens – vyro ar moters, – sukurto pagal Dievo paveikslą.

Tai suprasdamas II Vatikano Susirinkimas aiškiai pasisako už tai, kad „ten, kur kalbama apie vedusiųjų meilės derinimą su gyvybės pratęsimo atsakomybe, moralinis veiksmų pobūdis priklauso ne tik nuo geros intencijos ir motyvų, bet ir nuo objektyvių kriterijų, išplaukiančių iš žmogaus asmens ir jo veiksmų prigimties. Šie kriterijai tikros meilės požiūriu yra abipusio atsidavimo ir vaikų gimdymo tikroji prasmė. Tačiau šito nebus, jei sutuoktiniai nuoširdžiai nesistengs puoselėti santuokinio tyrumo“ [86].

Taigi turėdamas šią viziją, kuri atsižvelgia į „visą žmogų ir jo pašaukimą, ne tik prigimtinį ir laikinąjį, bet ir antgamtinį ir amžinąjį“ [87], Paulius VI patvirtino, kad Bažnyčios mokymo pagrindą sudaro „Dievo nustatytas nesuardomas ryšys – žmogui nevalia jo savavališkai nutraukti – tarp dvejopos prasmės, glūdinčios sutuoktinių santykiuose: vienybės reiškimo ir tėvystės bei motinystės“ [88]. Be to, priminė, kad tenka atmesti – kaip iš esmės negarbingą – „kiekvieną veiksmą, kurio tikslas – ar prieš sutuoktinių suartėjimą, ar to suartėjimo metu, ar jam natūraliai vystantis, – padaryti negalimą pradėjimą arba būti priemone siekti to tikslo“ [89].

Kai sutuoktiniai, naudodamiesi antikonceptinėmis priemonėmis, paneigia Dievo Kūrėjo moters ir vyro prigimčiai bei jų susijungimui suteiktą prasmę, jie užima Dievo planų „teisėjo“ poziciją ir pažemina žmogaus lytiškumą bei „manipuliuoja“ juo, o kartu ir savo bei sutuoktinio asmeniu, paniekindami „visiško“ atsidavimo vertingumą. Tada natūrali „kalba“, kuri išreiškia abipusį, visišką sutuoktinių atsidavimą, dėl antikonceptinių priemonių tampa prieštaringa „kalba“ arba tokia, kuri nereiškia visiško atsidavimo kitam; iš čia ne tik kyla atsivėrimo gyvybei paniekinimas, bet ir darosi netikra santuokinė meilė, kuri pašaukta visiškam asmeniškam atsidavimui.

Tačiau, jei sutuoktiniai, pasinaudodami nevaisingumo laikotarpiais, gerbia nesuardomą santuokinį ryšį, kuris turi vienyti ir duoti gyvybę, jie elgiasi kaip Dievo planų „vykdytojai“ ir „naudojasi“ lytimi pagal pirmykštį „visišką“ atsidavimą, be manipuliacijų ir iškraipymų [90].

Naudodamasi daugelio sutuoktinių patirtimi, taip pat įvairių mokslo sričių duomenimis, teologinė mintis turi suvokti, o vėliau, kaip to reikalauja jos pašaukimas, išryškinti antropologinį, o kartu ir moralinį skirtumą tarp antikonceptinių priemonių ir pasinaudojimo atitinkamų laikotarpių periodiškumu: šis skirtumas yra gerokai didesnis ir gilesnis negu paprastai manoma ir atspindi dvi tarp savęs nesutaikomas asmens ir žmogaus lytiškumo koncepcijas. O natūralaus ritmo pasirinkimas – tai akceptacija asmens ciklo, tai yra moters, o ryšium su tuo, dialogo, abipusės pagarbos, bendros atsakomybės, susivaldymo akceptacija. Prisiderinimas prie ciklo ir dialogas – tai dvasinio, o vėliau ir fizinio santuokinio bendrumo, taip pat ištikimos asmens meilės, kurios reikalauja santuoka, pripažinimas. Esant šioms sąlygoms, vedusieji patiria, kad jų santuoka praturtėja tokiomis vertybėmis, kaip jautrumas ir nuoširdumas, o šie veiksniai teikia begalinį gyvastingumą žmogaus lytiškumui taip pat ir fiziniu požiūriu. Vadinasi, lytiškumas išsaugomas ir ugdomas teisingai ir visiškai žmogiškai, o nėra „naudojamas“ kaip „objektas“, kuris, ardydamas asmeninę sielos ir kūno vienybę, smogia į patį Dievo kūrinį, stipriausią prigimties ir asmens ryšį.

Bažnyčia – sunkumus patiriančių sutuoktinių Mokytoja ir Motina

33. Sprendžiant santuokinės moralės klausimus, Bažnyčia dalyvauja ir veikia kaip Mokytoja ir Motina.

Kaip Mokytoja ji nenuilsdama skelbia moralinę normą, kuria reikia vadovautis perduodant gyvybę. Bažnyčia anaiptol nėra tos normos autorius nei jos teisėjas. Bažnyčia klusni tiesai, kuri yra Kristus ir kurio paveikslas atsispindi žmogaus asmens prigimtyje ir garbingume, ji aiškina moralės normas ir pateikia jas visiems geros valios žmonėms, neslėpdama, kad iš jų reikalaujama ryžtingumo ir tobulumo.

Kaip Motina, Bažnyčia nori būti šalia visų sutuoktinių, patiriančių sunkumus šiuo svarbiu moralinio gyvenimo klausimu: gerai supranta dažnai labai nemalonią jų padėtį, kartais tiesiog kankinančią dėl įvairių sunkumų, ne tik individualių, bet ir visuomeninių; suvokia, kad daugelis sutuoktinių susiduria su sunkumais ne tik dėl moralės laikymosi, bet ir dėl moralinėse normose glūdinčių vertybių supratimo.

Tačiau ta pati Bažnyčia yra kartu Mokytoja ir Motina. Todėl niekad nepaliauja kviesti ir raginti visus spręsti atsiradusias santuokos problemas nenusižengiant ir nepakenkiant tiesai, nes Bažnyčia yra įsitikinusi, jog negali būti tikro prieštaravimo tarp Dievo įsakyto gyvybės perdavimo ir pareigos saugoti tikrą santuokinę meilę [91]. Todėl pedagoginė Bažnyčios praktika visuomet turi būti susijusi su jos mokymu ir niekad negali būti nuo jo atsieta. Tad pakartoju su tuo pačiu įsitikinimu kaip ir mano Pirmtakas: „...didžiausia meilė sieloms – tai niekur nesumenkinti išganingojo Kristaus mokslo“ [92].

Antra vertus, tikroji Bažnyčios pedagogika yra reali ir išmintinga tik tada, kai ištvermingai ir drąsiai stengiasi sudaryti ir išsaugoti visas žmogiškojo gyvenimo sąlygas – psichologines, moralines ir dvasines, – kurios yra būtinos, kad galėtume suprasti moralines vertybes bei normas ir jas patirti.

Netenka abejoti, kad prie šių sąlygų reikia priskirti pastovumą ir kantrybę, nuolankumą ir dvasios stiprybę, vaikišką pasitikėjimą Dievu ir Jo malone, dažną maldą ir Eucharistijos bei Susitaikymo sakramentus [93]. Taip sustiprinti krikščionys sutuoktiniai sugebės gerai suprasti ypatingą įtaką, kurią daro Santuokos sakramento malonė visiems santuokinio gyvenimo aspektams, taigi ir lytiškumui: Šv. Dvasios dovana, su dėkingumu priimta sutuoktinių, padės jiems žmogaus lytiškumą išgyventi pagal Dievo planą ir kaip vienijančios ir vaisingos Kristaus meilės Jo Bažnyčiai ženklą.

Tačiau prie būtinų sąlygų priklauso taip pat kūno ir jo vaisingumo ritmų pažinimas. Todėl reikia padaryti viską, kad šių žinių gautų visi sutuoktiniai, o dar anksčiau jauni žmonės, aiškiai, pagarbiai ir tinkamai juos informuojant ir auklėjant, kartu dalyvaujant abiem sutuoktiniams, gydytojams ir ekspertams. Toks supažindinimas vėliau turi padėti kontroliuoti save: todėl absoliučiai būtinas skaistumas ir nuolatinis jo ugdymas. Krikščionybės vizijoje skaistybė anaiptol nereiškia, kad nepripažįstamas arba niekinamas žmogaus lytiškumas: skaistybė veikiau reiškia dvasinę energiją, kuri sugeba ginti meilę nuo egoizmo ir agresyvumo ir ją visiškai įgyvendina.

Paulius VI, vadovaudamasis didele išminties ir meilės intuicija, išreiškė daugelio santuokų patyrimą, kai savo Enciklikoje parašė: „Nėra jokios abejonės, kad protingam ir laisvam vadovavimui potraukiams reikalinga askezė, kad santuokiniam gyvenimui būdingi meilės ženklai atitiktų etikos reikalavimus, o tai ypač būtina periodiško susivaldymo metu. Tačiau tas susivaldymas, kuriuo pasireiškia santuokinė skaistybė, ne tik nekenkia santuokinei meilei, bet suteikia jai naujų žmogiškų vertybių. Iš tikrųjų tas susivaldymas reikalauja nuolatinių pastangų, bet dėl jų teigiamo poveikio ugdomos sutuoktinių asmenybės, praturtinant jas dvasinėmis vertybėmis. Tas susivaldymas suteikia šeimos gyvenimui harmoniją ir ramybę ir padeda nugalėti kitus sunkumus: rūpintis sutuoktiniu ir gerbti jį, taip pat padeda sutuoktiniams atsikratyti egoizmo, kuris nesuderinamas su tikrąja meile, bei stiprina atsakomybės jausmą. Pagaliau susivaldymas padeda tėvams geriau ir veiksmingiau auklėti palikuonis...“ [94].

Moralinis sutuoktinių kelias

34. Tinkamas požiūris į moralinę tvarką, į jos vertybes ir normas visuomet yra labai svarbus; bet ypač svarbus tada, kai atsiranda ir gausėja sunkumų, norint tų normų laikytis.

Kaip tik todėl, kad išreiškia Dievo sumanymą, moralinė tvarka negali apsunkinti žmogaus gyvenimo ar neatitikti jo asmens; priešingai: moralė, atitikdama giliausius Dievo sukurto žmogaus poreikius, tarnauja jo tikram žmogiškumui ir ta pačia subtilia ir jungiančia meile, kurią pats Dievas įkvepia, palaiko ir veda į kiekvienam kūriniui būdingą laimę.

Tačiau žmogus, pašauktas sąmoningai vykdyti išmintingą ir meilės kupiną Dievo planą, yra istorinė būtybė, kuri nuolat formuojasi, dažnai ir savarankiškai apsispręsdama, todėl pažįsta, myli ir daro gera atitinkamai pagal savo vystymosi laikotarpius.

Taip pat ir sutuoktiniai yra pašaukti moraliniu požiūriu nuolatos tobulėti, nuoširdžiai ir aktyviai trokšdami kaskart geriau pažinti Dievo įstatymų saugomas ir ugdomas vertybes, paprastai ir tauriai vadovautis jomis konkrečioje veikloje. Tačiau įstatymo negalima vertinti tik kaip tauraus idealo, pasiekiamo ateityje, bet reikia jį laikyti Kristaus reikalavimu ištvermingai nugalėti sunkumus. Taigi „to, kas vadinama „laipsniškumo teise“, negalima sutapatinti su „įstatymo laipsniškumu“, tartum Dievo įstatymas turėtų skirtingus reikalavimus ir formas skirtingiems asmenims ir situacijoms. Dievo valia visi sutuoktiniai yra pašaukti būti šventi ir tą pašaukimą įvykdo tiek, kiek asmuo sugeba savo valia atsiliepti į Dievo reikalavimus, gaivinamas ramaus pasitikėjimo Dievo malone“ [95]. Dar vienas bažnytinės pedagogikos rūpestis, kad sutuoktiniai pirmiausia gerai susipažintų su Enciklikos Humanae vitae mokymu, ypač lytinio gyvenimo norma, ir nuoširdžiai stengtųsi sukurti būtinas sąlygas, kad galėtų laikytis tų principų.

Ta pedagogika, kaip pažymėjo Sinodas, apima visą santuokinį gyvenimą. Todėl gyvybės perdavimo užduotis turi būti įjungta į bendrą pasiuntinybę „viso krikščioniškojo gyvenimo“, kuris be kryžiaus negali pasiekti prisikėlimo. Iš šio konteksto suprantama, kad iš šeimos gyvenimo negalima pašalinti aukos, maža to, – reikia ją priimti taip nuoširdžiai, kad santuokinė meilė pasidarytų dar stipresnė ir būtų vidinio džiaugsmo šaltinis.

Bendrai pažangai reikia naujų minčių, mokymo, tinkamai parengtų kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie dirbtų šeimos sielovadoje. Visi jie galės padėti sutuoktiniams jų humaniško ir dvasinio vystymosi kelyje suvokti nuodėmę, nuoširdžiai saugoti moralinį įstatymą ir santarvę. Taip pat reikia gerai suprasti, kad šis intymus santuokos ryšys yra valia dviejų žmonių, pašauktų derinti savo mąstymą ir elgesį. Tam reikia daug kantrybės, jautrumo ir laiko. Čia ypač svarbu vieninga moralinė ir sielovadinė kunigų nuomonė. Tos vienybės reikia kantriai siekti ir jos laikytis, kad tikintieji nejaustų kankinančio sąžinės nerimo [96].

Taigi santuokinio gyvenimo pažanga bus spartesnė, jei sutuoktiniai, gerbiantys Bažnyčios mokslą ir pasitikintys Kristaus malone, ganytojų ir visos bažnytinės bendruomenės remiami ir stiprinami, sugebės išskleisti ir išgyventi besivystančią ir išlaisvinančią tikrąją meilę, kurią teikia Evangelija ir kurios reikalauja Dievo įsakymai.

Įsitikinimų formavimas ir konkrečios pagalbos teikimas

35. Sprendžiant tinkamo gimimų reguliavimo problemą, dabartiniais laikais Bažnyčia turi formuoti įsitikinimus ir teikti konkrečią pagalbą tiems, kurie jaučia atsakomybę dėl tėvystės ir motinystės.

Bažnyčia, džiaugdamasi mokslo laimėjimais, leidžiančiais tiksliau apibrėžti moters vaisingumo ritmą, skatindama, kad tokios studijos būtų tyresnės ir platesnės apimties, negali nežadinti atsakomybės jausmo tų, kurie – kaip gydytojai, ekspertai, patarėjai santuokos klausimais, auklėtojai ir patys sutuoktiniai – gali veiksmingai padėti sutuoktiniams išgyventi meilę taip, kad būtų išsaugotas santuokos akto tikslas ir jo struktūra. Tam reikia platesnių, ryžtingesnių ir sistemingesnių pastangų pažinti, įvertinti ir pritaikyti natūralius vaisingumo reguliavimo metodus [97].

Vertingai liudyti čia gali ir privalo tie sutuoktiniai, kurie, naudodamiesi periodišku susilaikymu, labiau subrandino savo atsakomybę už meilę ir gyvybę: „Viešpats jiems patikėjo tokią užduotį, – rašė Paulius VI, – kad parodytų žmonėms šventumą ir saldumą to įstatymo, kurio dėka jų abipusė meilė glaudžiai siejasi su ta funkcija, per kurią jie bendradarbiauja su Dievo, žmogaus gyvybės Kūrėjo, meile“ [98].

2) AUKLĖJIMAS

Tėvų teisė ir pareiga auklėti

36. Auklėjimo uždavinys išplaukia iš paties pirminio sutuoktinių pašaukimo dalyvauti Dievo Kūrėjo darbe: gimdydami iš meilės ir meilei naują asmenį, kuris yra pašauktas augti ir vystytis, tėvai kartu gauna užduotį padaryti jo gyvenimą humanišką. Tai priminė ir II Vatikano Susirinkimas: „Kadangi tėvai yra davę savo vaikams gyvybę, vadinasi, vaikų auklėjimas – didžiausioji tėvų pareiga. Tėvai pripažįstami pirmaisiais ir svarbiausiais vaikų auklėtojais. Ši tėvų auklėjimo pareiga yra tokia svarbi, kad jos trūkumo beveik neįmanoma užpildyti. Tėvai privalo savo šeimoje sukurti atmosferą, persmelktą Dievo ir artimo meilės, skatinančios visapusišką asmeninį ir socialinį vaikų auklėjimą. Todėl šeima yra pirmoji visuomeninių dorybių, kurios būtinos kiekvienai visuomenei, mokykla“ [99].

Tėvų teisė ir pareiga auklėti yra esminė, ji susijusi su žmogaus gyvybės perdavimu; ši pareiga yra pirminė ir svarbesnė už kitų asmenų auklėjimą, nes meilė, jungianti tėvus su vaikais, yra išskirtinė; ji nepamainoma ir nepavaduojama, todėl visiškai negali būti perduodama kitiems nei jų įgyjama.

Negalima pamiršti, kad be šių bruožų, apibūdinančių auklėjamuosius tėvų uždavinius, svarbiausia yra tėvo ir motinos meilė, kuri auklėjamajame darbe padeda tobulai tarnauti gyvybei: tėvų meilė iš pat pradžių tampa sąžine, o kartu ir norma, kuri skatina ir duoda kryptį konkrečiai auklėjimo veiklai, praturtindama ją tokiais vertingais meilės vaisiais, kaip jautrumas, pastovumas, gerumas, paslaugumas, nesuinteresuotumas ir aukos dvasia.

Svarbiausių žmogaus gyvenimo vertybių ugdymas

37. Nors auklėjimo darbe tėvams dabar dažnai atsiranda sunkumų, jie drąsiai ir pasitikėdami turi ugdyti svarbiausias žmogaus gyvenimo vertybes. Vaikai turi augti deramai laisvi nuo prisirišimo prie materialinių gėrybių, jų gyvenimo stilius turi būti paprastas ir griežtas, lydimas tvirto įsitikinimo, kad „žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi“ [100].

Visuomenėje, sukrėstoje ir suskaldytoje įtampos ir konfliktų, kylančių iš audringos kovos tarp įvairių individualizmų ir egoizmų, vaikai turi ne tik suprasti tikrąjį teisingumą, kuris vienintelis sugeba gerbti kiekvieno žmogaus asmens orumą, bet taip pat ir tuo labiau pajusti tikrąją meilę, kaip nuoširdų rūpinimąsi kitais ir nesuinteresuotą tarnavimą kitiems, ypač neturtingiausiems ir vargingiausiems. Šeima yra pirmoji ir pagrindinė visuomeniškumo mokykla: joje, kaip meilės bendruomenėje, pasiaukojimas yra įstatymas, nurodantis kryptį ir sąlygojantis pažangą. Pasiaukojimas, kuris gaivina abipusę sutuoktinių meilę, tampa aukojimosi pavyzdžiu broliams ir seserims bei kartu šeimoje gyvenančioms skirtingoms kartoms. Bendrumas, kaip kasdienis išgyvenimas kartu džiugių ir sunkių akimirkų, – tai konkrečiausia ir veiksmingiausia pedagogika, kad vaikai galėtų aktyviai, vaisingai ir atsakingai plačiau įsijungti į visuomeninį gyvenimą.

Auklėjimas meilei, kuri suprantama kaip pasiaukojimas, yra būtina sąlyga tėvams, pašauktiems perduoti vaikams aiškų ir subtilų seksualinį auklėjimą. Akivaizdoje kultūros, kuri, apskritai imant, „subanalina“ žmogaus lytiškumą, interpretuodama, ir išgyvendama jį ribotai, nuskurdindama, skirdama jį tik kūnui ir egoistiniam pasitenkinimui, tėvai ryžtingai turi sukaupti dėmesį į lytinio gyvenimo kultūrą, kad ji būtų tikra ir visiškai asmeninė: iš tikrųjų lytiškumas yra viso asmens turtas – kūno, jausmų ir sielos, – ir jo svarbi reikšmė atsiskleidžia mylinčio asmens pasiaukojimu.

Seksualinis auklėjimas yra tėvų teisė ir pareiga ir šiam auklėjimui ji turi rūpestingai vadovauti tiek namuose, tiek parenkant bei kontroliuojant kitas auklėjimo institucijas. Ta prasme Bažnyčia patvirtina savo teisę pagelbėti, o mokykla įpareigota bendradarbiauti su tėvais, organizuodama seksualinį auklėjimą tokia pat dvasia, kuri gaivina tėvus.

Šiame kontekste besąlygiškai būtinas skaistumo ugdymas, skaistumo kaip dorybės, kuri subrandina asmenį ir išmoko gerbti ir puoselėti „kūniškąją meilę“. Maža to, jei krikščionys tėvai pastebės, kad vaikai turi Dievo pašaukimo ženklą, jie rūpinsis ir stengsis auklėti juos skaisčius, nes tai aukščiausia forma to pasiaukojimo, kuris yra esminė žmogaus lytiškumo prasmė.

Atsižvelgiant į ryšį tarp žmogaus lytiškumo ir jo etinių vertybių, auklėjimas turi supažindinti su moralės pagrindais, pripažįstant, kad jie yra būtinas ir vertingas asmeninės pažangos laidas.

Todėl Bažnyčia ryžtingai prieštarauja, kad apie seksualinį gyvenimą būtų kalbama atitrauktai nuo moralės principų, nes tai yra ne kas kita kaip skatinimas patirti malonumus ir akstinas – dar nekaltybės metais – prarasti dvasinę giedrą atveriant kelią ištvirkimui.

Pasiuntinybė auklėti ir Santuokos sakramentas

38. Atlikdami auklėjimo pasiuntinybę, kurią gauna dalyvaudami Dievo kūrybos darbe, krikščionys tėvai gauna naują ir specialią pagalbą iš Santuokos sakramento, kuris pašvenčia juos tikrai krikščioniškam vaikų auklėjimui, tai yra kviečia juos dalyvauti paties Dievo Tėvo ir Išganytojo Jėzaus Kristaus galioje ir meilėje, taip pat motiniškoje Bažnyčios meilėje, suteikia jiems išminties, patarimo, tvirtumo ir kitų Šventosios Dvasios dovanų, kad padėtų vaikams tobulėti kaip žmonėms krikščionims.

Dėl Santuokos sakramento tėvų auklėjimas tampa garbingas ir įgyja pašaukimo pobūdį, tikrąja ir tiksliąja prasme tampa Bažnyčios „tarnavimu“ ugdant naujus jos narius. Tėvų krikščionių auklėjamoji veikla yra tokia garbinga ir reikšminga, kad šv. Tomas nedvejodamas palygina ją su kunigišku tarnavimu: „Kai kurie puoselėja ir palaiko dvasinį gyvenimą išskirtinai dvasiniu patarnavimu. Tai siejasi su Kunigystės sakramentu; kiti tai atlieka ir fiziniame, ir dvasiniame gyvenime – kaip Santuokos sakramento atveju: vyras ir moteris jungiasi, kad duotų pasauliui palikuonis ir auklėtų juos Dievo garbei“ [101].

Gyvai ir jautriai suvokdami Santuokos sakramentu gautą pasiuntinybę, krikščionys tėvai su giedra dvasia ir pasitikėjimu galės pasišvęsti vaikų auklėjimui, kartu jausdami atsakomybę Dievui, kuris juos pakvietė ir siunčia, kad vaikuose kurtų Bažnyčią. Taigi krikščionių šeima, sutelkta per Žodį ir Sakramentą kaip namų Bažnyčia, kaip ir didžioji Bažnyčia, tampa Mokytoja ir Motina.

Bažnyčios suvokimo pradžia

39. Pašaukti auklėjimo misijai krikščionys tėvai turi perduoti vaikams visa tai, ko reikia, kad jie pamažu bręstų kaip asmenybės krikščionybės ir Bažnyčios požiūriu. Todėl tegu jie laikosi jau minėtos auklėjimo krypties, rūpindamiesi parodyti vaikams tikėjimo ir Jėzaus Kristaus meilės gelmes. Be to, krikščionys tėvai, stiprindami vaikų sielose Dievo malonės dovanas, turi būti tvirti savo tikėjime, kad Viešpats patiki jiems rūpintis Dievo vaiko, Kristaus brolio, Šventosios Dvasios šventovės, Bažnyčios nario, ugdymu.

II Vatikano Susirinkimas taip trumpai apibrėžia krikščioniškojo auklėjimo esmę, kuris „ne vien lydi žmogaus asmenybės brendimą..., bet pirmiausia siekia, kad pakrikštytieji, palaipsniui supažindinami su išganymo paslaptimi, kasdien geriau suprastų, jog yra gavę tikėjimo dovaną. Tad visų pirma, dalyvaudami pamaldose, teišmoksta garbinti, remdamiesi tiesa ir dvasia, Dievą Tėvą (plg. Jn 4, 23), tepasirūpina kreipti savo gyvenimą pagal naująjį žmogų į teisybę ir šventumą (plg. Ef 4, 22–24), kad išaugtų tobulais žmonėmis ir taptų tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką (plg. Ef 4, 13) ir prisidėtų prie mistinio Kristaus kūno ugdymo. Pagaliau, suprasdami savo pašaukimą, teįpranta būti juose esančios vilties (plg. 1 Pt 3, 15) liudininkais ir teprisideda prie pasaulio sukrikščioninimo“ [102].

Susirinkimas, palaikydamas ir plėtodamas Suvažiavimo mintis, krikščioniškos šeimos auklėjimo pasiuntinybę, iškėlė ir kaip tikrą tarnavimą, per kurį yra perduodama ir spinduliuoja Evangelija, o šeima tampa tarsi krikščionišku įšventinimu ir Kristaus sekimo mokykla. Šeimoje, kur ši dovana suvokiama, kaip rašė Paulius VI, „visi nariai... evangelizuoja ir visi yra evangelizuojami“ [103].

Auklėjimu ir savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu tėvai yra pirmieji Evangelijos skelbėjai vaikams. Be to, melsdamiesi su vaikais ir skaitydami jiems Dievo Žodį, laipsniškai krikščionišku pašventimu įjungdami vaikus į Kristaus – eucharistinio ir bažnytinio – Kūną, tampa tėvais ne tik fizinio gyvenimo, bet ir to, kuris per atgimimą Šventąja Dvasia spinduliuoja iš Kryžiaus ir prisikėlusiojo Kristaus.

Kad tėvai galėtų sąžiningai atlikti auklėjimo pareigas, Susirinkimo Tėvai palinkėjo parengti šeimos katekizmą, aiškų, visiems suprantamą, trumpą. Vyskupų Konferencija karštai ragino išleisti tokį katekizmą.

Bendradarbiavimas su kitomis auklėjimo institucijomis

40. Šeima yra pirmoji, bet ne vienintelė auklėjimo bendruomenė: juk žmogui, kaip piliečiui, kaip bendrijos ir Bažnyčios nariui, reikalinga platesnė ir labiau apibrėžta veikla, kuri yra įvairių bendrų auklėjimo veiksnių vaisius. Visi šie veiksniai yra būtini, net ir tada, jei kiekvienas gali ir privalo veikti, kiek leidžia jo kompetencija, ir įnešti jam būdingą indėlį [104].

Taigi krikščioniškos šeimos auklėjimo uždaviniai yra labai svarbūs sielovadai: susidaro naujos bendradarbiavimo formos tarp tėvų ir krikščioniškų bendruomenių bei ganytojų ir įvairių auklėjimo grupių. Ta prasme atnaujintos katalikų mokyklos ypatingą dėmesį turi skirti tiek mokinių tėvams, tiek ir tobulai auklėjimo bendruomenei kurti.

Tėvų teisė pasirinkti auklėjimą, kuris atitiktų jų išpažįstamą tikėjimą, turi būti besąlygiškai garantuota.

Valstybės ir Bažnyčios pareiga – tarnauti šeimoms ir visokeriopais būdais jas remti, kad šeimos galėtų gerai atlikti auklėjamuosius uždavinius. Todėl ir Bažnyčia, ir valstybė privalo kurti ir remti tas institucijas ir tokią veiklą, kurios tikrai padėtų šeimoms: parama turi būti skirstoma pagal tai, ko trūksta šeimoms. Todėl visi tie, kurie visuomenėje vadovauja mokykloms, neturi pamiršti, kad pats Dievas paskyrė tėvus pirmaisiais ir svarbiausiais vaikų auklėtojais, ir jų teisė yra neginčijama.

Tačiau į tėvų teises įeina ir pareiga aktyviai ir nuoširdžiai bendradarbiauti su mokytojais ir mokyklos vadovybe.

Jei mokyklose skleidžiama ideologija, priešinga krikščioniškam tikėjimui, šeimos, kiek tai įmanoma, padedant įvairioms šeimos draugijoms, turi visomis išgalėmis padėti jauniesiems nenutolti nuo tikėjimo. Šiuo atveju šeimai turi ypač padėti auklėtojai, kurie privalo nepamiršti, jog neginčijama tėvų teisė – patikėti savo vaikus bažnytinei bendruomenei.

Daugeriopas tarnavimas gyvybei

41. Vaisinga santuokinė meilė reiškiasi įvairiomis tarnavimo gyvybei formomis. Iš jų labiausiai betarpiška, būdinga santuokai ir kartu tokia, kur santuokos niekas negali pavaduoti, – tai vaikų gimdymas ir auklėjimas. Iš esmės kiekvienas tikros meilės žmogui aktas patvirtina ir tobulina dvasinį šeimos vaisingumą, nes tai klusnumo giliai vidinei meilei, suprastai kaip atsidavimas kitiems, aktas.

Ši perspektyva, tokia turtinga vertybių ir užduočių visiems, tegul paskatina ypač fiziniu požiūriu nevaisingus sutuoktinius.

Krikščioniškos šeimos, kurioms visi žmonės – bendro Dangaus Tėvo vaikai, bus palankios kitų šeimų vaikams, padėdamos jiems ir mylėdamos juos ne kaip svetimus, bet kaip vienos Dievo šeimos narius. Taip krikščioniškos šeimos galės išplėsti savo meilės ribas už kūno ir kraujo ryšių, pripažindamos dvasinius ryšius, kurie vystysis tarnaujant kitų šeimų vaikams, dažnai varguoliams, neturintiems lėšų.

Krikščioniškos šeimos turi būti pasirengusios įsūnyti ar įdukrinti netekusius tėvų ar apleistus vaikus: tada tie vaikai, iš naujo atradę šeimos šilumą, pažins meilės kupiną tėvišką Dievo Apvaizdą, kurią liudija krikščionys tėvai, o augdama ramybės ir pasitikėjimo atmosferoje, visa šeima praturtės dvasinėmis broliškumo vertybėmis.

Vaisinga šeima turi gerai suvokti savo nepaliaujamą „kūrybiškumą“, stebuklingą Dievo Dvasios vaisių, Dievo, kuris atveria širdį mūsų visuomenės naujoms būtinybėms ir kančioms ir kuris suteikia drąsos apie tai informuoti ir už tai atsakyti. Pateiktas vaizdas parodo šeimoms platų veiklos lauką. Dar labiau negu apleisti vaikai šiandien kelia nerimą visuomeninės ir kultūrinės marginalijos, ypač skaudžiai žeidžiančios senus, ligotus, silpnapročius, narkomanus, buvusius kalinius ir t.t.

Šitaip nepaprastai išsiplečia krikščioniškų šeimų tėvystės ir motinystės horizontas: vaisinga jų meilė padeda dvasiškai ištverti visus šiuolaikinius sunkumus. Viešpats kartu su šeimomis ir per jas kaip ir anksčiau reiškia „užuojautą“ miniai.

III. DALYVAVIMAS VISUOMENĖS VYSTYMESI

Šeima – pirmoji ir gyvybinga visuomenės ląstelė

42. „Kadangi žmonių giminės pradžia ir pagrindu Kūrėjas padarė santuokinę sąjungą“, šeima tapo „pirmąja ir gyvąja bendruomenės ląstele“ [105].

Šeimą su visuomene jungia gyvybingi ryšiai, nes šeima sudaro visuomenės pagrindą ir nuolatos ją stiprina tarnaudama gyvybei: juk šeimoje gimsta piliečiai ir joje gauna žinių apie tas visuomenines vertybes, kurios yra pačios visuomenės vystymasis.

Taip savo prigimties ir pašaukimo galia, neužsisklendusi savyje, šeima atsiveria kitoms šeimoms ir visuomenei, vykdydama savo visuomeninius uždavinius.

Šeimos gyvenimas kaip bendravimo ir dalyvavimo patirtis

43. Ta bendravimo ir dalyvavimo patirtis, kuri turi žymėti kasdienį šeimos gyvenimą, yra jos pirmasis ir svarbiausias indėlis į visuomenės gerovę.

Tarpusavio santykiuose šeimos nariai vadovaujasi „nesuinteresuotumo įstatymu“, kuris saugo ir stiprina visų ir kiekvieno asmeninį taurumą, kaip vienintelį vertingumo pagrindą, nuoširdų atvirumą, palankumą ir dialogą, nesuinteresuotą pasirengimą patarnauti, didžiadvasį tarnavimą ir tvirtą solidarumą.

Vadinasi, tikro ir brandaus asmenų bendrumo šeimoje stiprinimas yra pirmoji ir nepakeičiama visuomeninio gyvenimo mokykla, pavyzdys ir akstinas užmegzti platesnius visuomeninius kontaktus, pradėti dialogą pagarbos, teisingumo ir meilės dvasia.

Taigi – kaip priminė Susirinkimo Tėvai, – šeima yra lopšys ir veiksmingiausia priemonė visuomenės humanizmui ir personalizmui ugdyti: pasaulio kūryboje ji bendradarbiauja jai charakteringu būdu, darydama gyvenimą tikrai žmogišką, ypač tuo, kad išsaugo, išlaiko ir perduoda dorybes bei „vertybes“. II Vatikano Susirinkimas patvirtina, kad „šeimoje drauge gyvena įvairios kartos, jos vienos kitoms padeda atrasti tikrą išmintį ir derina asmens teises su kitais socialinio gyvenimo reikalavimais“ [106].

Tai, kad visuomenei gresia kaskart didesnė depersonalizacija, pavirtimas mase, tai yra nužmogėjimas, ir tai, kad ji pati veiks nužmoginančiai, o iš to kylančios negatyvios pasekmės reiškiasi įvairiomis „pabėgimo“ formomis, pavyzdžiui, alkoholizmu, narkomanija ir net terorizmu, šeima tokioje visuomenėje dar šiandien turi daug energijos, kuri gali išvaduoti žmogų iš anonimiškumo, padėti suvokti jo asmens orumą, praturtinti dideliu humaniškumu ir, išsaugodama jo skirtingumą ir nepakartojamą savitumą, įjungti į visuomenės gyvenimą.

Visuomeniniai ir politiniai uždaviniai

44. Nors visuomeninis šeimos uždavinys pirmiausia yra gimdyti ir auklėti vaikus ir čia ji yra nepakeičiama, tačiau iš tikrųjų šeima tik tuo negali apsiriboti.

Todėl šeimos – ir atskiros, ir susijungusios į bendrijas, – gali ir privalo imtis įvairios visuomeninės veiklos, ypač rūpintis vargšais ir dirbti dėl tų asmenų, kurių nepasiekia valdžios įsteigtos labdaros bei globos organizacijos.

Visuomeninis šeimos indėlis turi savo specifiką, kurią reikia geriau pažinti ir neabejotinai į ją atsižvelgti, ypač augant vaikams ir – kiek tai įmanoma – kartu bendradarbiaujant visiems šeimos nariams [107].

Ypač tenka pabrėžti mūsų visuomenėje įsigalėjusio ir įvairiai pasireiškiančio svetingumo reikšmę, kai, broliams prašant, ne tik atveriamos namų durys, o dar labiau širdys, bet ir rūpinamasi kiekvienai šeimai garantuoti atskirą butą, kaip natūralią aplinką, saugančią šeimą ir leidžiančią jai augti. Krikščioniška šeima labiausiai turi įsiklausyti į apaštalo patarimą: „Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“ [108], kad, sekdama Kristaus pavyzdžiu ir dalydama Jo meilę, šeima mokėtų priimti vargstantį brolį: „Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų, sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“ [109].

Prie visuomeninių šeimos uždavinių taip pat priklauso nuomonės pareiškimas politinės intervencijos forma: taigi šeimos pirmosios turi rūpintis, kad valstybės įstatymai ir institucijos ne tik nepažeistų šeimos teisių ir pareigų, bet jas remtų ir pozityviai gintų. Ta prasme šeimos kaskart geriau turi suprasti savo vaidmenį kuriant vadinamąją „šeimos politiką“ bei jausti atsakomybę už visuomeninius pasikeitimus: priešingu atveju jos taps auka to blogio, į kurį žiūrėjo abejingai. II Vatikano Susirinkimo kreipimasis dėl individualistinės etikos įveikimo skirtas taip pat ir šeimai [110].

Visuomenė šeimos tarnyboje

45. Jei dėl vidinių šeimos ir visuomenės ryšių reikia, kad šeima būtų atvira ir dalyvautų visuomenės gyvenime bei vystymesi, tai dėl šio vidinio ryšio ir iš visuomenės reikalaujama, kad ji atliktų savo pagrindinį uždavinį – gerbtų šeimą ir ją remtų.

Šeima ir visuomenė papildo viena kitą, gindamos visų žmonių ir kiekvieno žmogaus orumą. Tačiau visuomenė, tiksliau sakant, valstybė, turi pripažinti,  kad šeima „yra draugija, turinti savitą ir pirminę teisę“ [111], taigi valstybė įpareigota padėti šeimai.

Vadovaudamasi šiuo principu, valstybė negali ir neprivalo atimti iš šeimos tokių užduočių, kurias taip pat gerai gali atlikti pati šeima arba savanoriškos šeimų draugijos; tačiau turi pozityviai remti ir skatinti atsakingą šeimų iniciatyvą. Valdžios organai įsitikinę tuo, kad šeimos gėris yra nepakeičiama ir būtina vertybė piliečių bendruomenei, turi daryti visa, kas įmanoma, kad galėtų teikti šeimai visokią būtiną pagalbą – ūkinę, visuomeninę, pedagoginę, politinę, kultūrinę, – ir šeimos galėtų susidoroti su savo atsakingais uždaviniais.

Šeimos teisių liudijimas

46. Šeimos ir visuomenės abipusės paramos, vystymosi ir bendradarbiavimo idealas dažnai susiduria su labai rimtu nuomonių nesutapimu ar tiesiog priešiškumo pavojumi.

Todėl, kaip Susirinkimas nuolat tą pabrėždavo, daugelio šeimų situacija įvairiuose kraštuose yra labai komplikuota ar net tiesiog kritiška: institucijos ir įstatymai neleistinai nepripažįsta šeimos ir asmens neliečiamų teisių, o visuomenė, kuriai svetimas dalykas tarnauti šeimai, smarkiai puola jos vertybes ir reikalavimus. Šeima, kuri pagal Dievo planą yra pagrindinė visuomenės ląstelė ir kuriai pirmiausia valstybė, o paskui įvairios kitos bendruomenės turi pareigų, tampa visuomenės auka, jos nerangios intervencijos, o dar labiau akivaizdaus jos neteisingumo auka.

Todėl Bažnyčia atvirai ir tvirtai gina šeimos teises nuo neleistinos visuomenės ir valstybės uzurpacijos. Susirinkimo Tėvai priminė ypač šias šeimos teises:

– šeimos teisė egzistuoti ir vystytis arba teisė kiekvieno, ypač neturtingo žmogaus, sukurti šeimą ir turėti reikalingų priemonių ją išlaikyti;
– asmeninės atsakomybės teisė, perduodant gyvybę ir auklėjant vaikus;
– teisė į santuokinio ir šeimos gyvenimo intymumą;
– teisė į santuokos institucijos ir jos ryšių pastovumą;
– teisė išpažinti savo tikėjimą ir jį ginti;
– teisė auklėti vaikus pagal savo tradicijas, religines ir kultūrines vertybes, naudojantis būtinomis priemonėmis bei institucijomis;
– teisė gauti fizinį, visuomeninį, politinį, ekonominį aprūpinimą, ypač neturtingiesiems ir ligoniams;
– teisė į butą, leidžiantį šeimai tinkamai gyventi;
– teisė pasisakyti ir atstovauti viešiesiems ūkiniams, visuomeniniams ir kultūriniams organams bei žemesnės pakopos valdžiai arba tiesiogiai, arba tarpininkaujant draugijoms;
– teisė jungtis į draugijas su kitomis šeimomis, kad būtų galima tinkamai ir garbingai atlikti savo uždavinius;
– teisė per atitinkamas institucijas ir įstatymus saugoti nepilnamečius nuo kenksmingų farmakologijos priemonių, pornografijos, alkoholizmo ir pan.;
– teisė į dorus pasilinksminimus, kurie taip pat tarnautų šeimos vertybėms;
– senų žmonių teisė garbingai gyventi ir žmoniškai numirti;
– teisė visai šeimai emigruoti, ieškant geresnių gyvenimo sąlygų [112].

Apaštalų Sostas, priimdamas aiškius Susirinkimo pageidavimus, pagilins šias mintis, parengdamas „šeimos teisių liudijimą“, kad galėtų jį pasiūlyti ir suinteresuotoms valdžioms.

Krikščioniškos šeimos malonė ir atsakomybė

47. Visuomeniniai uždaviniai, būdingi kiekvienai šeimai, naujai ir savotiškai siejasi su krikščioniška šeima, sukurta Santuokos sakramentu. Apimdamas visą humaniškos santuokinės meilės realybę su visu tuo, kas joje glūdi, sakramentas įpareigoja ir moko krikščionis sutuoktinius ir tėvus tokio gyvenimo, kuris atitinka pasauliečių pašaukimą, taigi jiems „tenka rūpintis laikinaisiais dalykais ir, tvarkant juos pagal Dievo valią, ieškoti Dievo karalystės“ [113].

Visuomeniniai ir politiniai uždaviniai įeina į šią karališkąją pasiuntinybę ar tarnybą, kurioje krikščionys sutuoktiniai dalyvauja Santuokos sakramento galia, tuo pat metu gavę priesaką, kurio negali panaikinti, bei malonę, kuri juos remia ir gaivina.

Taigi krikščioniška šeima yra pašaukta visiems liudyti kilnią ir nesuinteresuotą veiklą sprendžiant visuomenines problemas, „pirmą vietą atiduodant“ vargšams ir atstumtiesiems. Šeima, sekdama Kristaus ypatinga meile visiems vargšams, nuoširdžiausiai turi rūpintis alkanais, vargšais, seneliais, narkomanais, netekusiais šeimos.

Apie naują tarptautinį darnumą

48. Dėl įvairių visuomeninių problemų, dabar iškylančių pasauliniu mastu, kad visuomenė galėtų vystytis, naujų uždavinių atsiranda ir šeimai. Čia kalbama ir apie bendradarbiavimą kuriant naują tarptautinę tvarką, nes tik esant pasauliniam solidarumui galima analizuoti ir spręsti milžiniškas ir dramatiškas teisingumo, tautų laisvės ir taikos žmonijai pasaulyje problemas.

Dvasinis krikščioniškų šeimų solidarumas, kurį duoda bendras tikėjimas ir viltis ir kurį gaivina meilė, spinduliuoja vidinę energiją, skleidžiančią teisingumą, susitaikymą, broliškumą ir ramybę. Krikščioniška šeima, kaip „mažoji Bažnyčia“, yra pašaukta būti panaši į „didžiąją Bažnyčią“, kad būtų pasauliui vienybės ženklas ir tuo būdu atliktų savo pranašišką vaidmenį, liudydama Karalystę ir Kristaus ramybę, kurios siekia visas pasaulis.

Krikščioniškos šeimos galės tai atlikti dirbdamos auklėjamąjį darbą, duodamos vaikams pavyzdį tokio gyvenimo, kuris remiasi tokiomis vertybėmis, kaip tiesa, laisvė, teisingumas ir meilė, taip pat aktyviai ir atsakingai užsiangažuodamos, kad visuomenė ir jos institucijos galėtų tikrai humaniškai bręsti, arba pagaliau įvairiais būdais remdamos specialias draugijas, kurios sprendžia tarptautinio darnumo problemas.

IV. DALYVAVIMAS BAŽNYČIOS GYVENIME IR JOS PASIUNTINYBĖJE

Šeima Bažnyčios paslaptyje

49. Prie pagrindinių šeimos uždavinių priklauso ir bažnytiniai uždaviniai: šeima yra pašaukta kurti Dievo karalystę istorijoje, dalyvaudama Bažnyčios gyvenime ir jos pasiuntinybėje.

Kad galėtume geriau suprasti to dalyvavimo turinį ir svarbiausius bruožus, turime įsigilinti į įvairius ir stiprius ryšius, jungiančius Bažnyčią su krikščioniška šeima, kuriančia tarsi „mažąją Bažnyčią“ (Ecclesia domestica) [114], kuri yra tarsi Bažnyčios paslapties gyvas atspindys ir jos liudijimas istorijoje.

Motina Bažnyčia pirmiausia gimdo, auklėja ir kuria krikščionišką šeimą, vykdydama išganymo misiją, gautą iš Viešpaties. Skelbdama Dievo Žodį, Bažnyčia apreiškia krikščioniškai šeimai jos tikrąjį tapatumą, tai, kas ji yra ir kas privalo būti pagal Dievo planą; teikdama sakramentus, Bažnyčia praturtina ir sustiprina krikščionišką šeimą Kristaus malone, kad ją pašventintų Tėvo garbei; skelbdama naują meilės įsakymą, Bažnyčia įkvepia krikščionišką šeimą tarnauti meilei, kad, sekdama Kristumi, išgyventų tą pačią pasiaukojančią ir kilnią meilę, kurią Kristus puoselėja visai žmonijai.

Krikščioniška šeima yra taip stipriai įjungta į Bažnyčios paslaptį, kad tam tikru būdu tampa pačios Bažnyčios išganomosios pasiuntinybės dalyve: krikščionys sutuoktiniai ir tėvai sakramento galia „iš savo gyvenimo bei luomo atneša nuosavą auką Dievo tautai“ [115]. Todėl ne tik „gauna“ Kristaus meilę, tapdama „išganytąja“ bendruomene, bet yra pašaukta „perduoti“ broliams tą pačią Kristaus meilę, kartu tapdama „išganančiąja“ bendruomene. Taigi krikščioniška šeima, būdama antgamtinio Bažnyčios vaisingumo ženklas ir vaisius, yra Bažnyčios motiniškumo simbolis, liudytoja ir dalyvė [116].

Būdingi ir specialūs šeimos uždaviniai Bažnyčioje

50. Krikščioniška šeima yra pašaukta aktyviai ir atsakingai dalyvauti Bažnyčios pasiuntinybėje, nors kitokioje ir tik jai būdingoje, arba atsiduoti Bažnyčios ir visuomenės tarnybai tokia, kokia ji yra ir ką veikia kaip tvirta gyvenimo ir meilės bendruomenė.

Jei krikščioniška šeima yra bendruomenė, kurios ryšiai buvo atnaujinti per Kristų, per tikėjimą ir sakramentus, – tai dalyvavimas Bažnyčios pasiuntinybėje taip pat turi vykti bendruomeniškai: vadinasi, bendrai, – sutuoktiniai kaip pora, tėvai ir vaikai kaip šeima, – turi tarnauti Bažnyčiai ir pasauliui. Savo tikėjimu jie turi būti „viena širdis ir viena siela“, o per juos gaivinančią apaštalavimo dvasią kartu turi tarnauti bažnytinei ir pilietinei bendruomenei.

Krikščioniška šeima kuria Dievo Karalystę istorijoje ir pačia kasdienine realybe, apibrėžta jos gyvenimo sąlygų: taigi santuokine ir šeimos meile, pasižyminčia nepaprastu vertybių turtingumu ir reikalavimų pilnatve, išskirtinumu, ištikimybe ir vaisingumu [118]; meilė reiškiasi krikščioniškos šeimos dalyvavimu pranašiškoje, kunigiškoje ir karališkoje Jėzaus Kristaus ir Jo Bažnyčios misijoje: taigi meilė ir gyvenimas yra krikščioniškos šeimos išganomosios pasiuntinybės šerdis Bažnyčioje ir Bažnyčiai.

Tai primena II Vatikano Susirinkimas, teigdamas: „Šeimos privalo dalytis su kitomis šeimomis savo dvasinėmis vertybėmis. Todėl krikščioniška šeima, gimusi iš santuokos, kaip Kristaus ir Bažnyčios meilės sąjungos atspindžio ir bendrumo, visiems apreikš gyvą Išganytojo buvimą pasaulyje ir tikrą Bažnyčios prigimtį“ [119].

Nušvietę krikščioniškos šeimos dalyvavimą Bažnyčios pasiuntinybėje, turime atskleisti tos pasiuntinybės esmę trejopame ir vieninteliame ryšyje su Jėzumi Kristumi – Pranašu, Kunigu ir Karaliumi, – parodydami krikščionišką šeimą kaip 1) tikinčią ir evangelizuojančią bendruomenę, 2) bendruomenę, besikalbančią su Dievu, 3) žmogui tarnaujančią bendruomenę.

1) KRIKŠČIONIŠKA ŠEIMA, KAIP TIKINTI IR EVANGELIZUOJANTI BENDRUOMENĖ

Tikėjimas – Dievo planų šeimos atžvilgiu atskleidimas ir šlovinimas

51. Dalyvaudama gyvenime ir Bažnyčios maldingai klausančios Dievo Žodžio ir skelbiančios jį su visišku pasitikėjimu, pasiuntinybėje [120], krikščioniška šeima atlieka savo pranašavimo užduotį, priimdama ir skelbdama Dievo Žodį: šitaip kasdien tapdama labiau tikinti ir evangelizuojanti bendruomenė.

Taip pat iš krikščionių sutuoktinių ir tėvų reikalaujama tikėjimo klusnumo [121]: jie yra pakviesti priimti Viešpaties Žodį, skelbiantį jiems stebinančią naujieną – Gerąją Naujieną – jų santuokinio ir šeimos gyvenimo, kurį Kristus padarė šventą ir pašventinantį. Iš tikrųjų tik tikėjimo šviesoje jie gali su džiugiu dėkingumu stebėtis ta garbe, kurią Dievas panorėjo suteikti santuokai ir šeimai, pažymėdamas ją meilės tarp Dievo ir žmonių, tarp Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios, Jo sužadėtinės, ženklu.

Jau pats pasirengimas krikščioniškai santuokai yra tarsi tikėjimo kelias: sužadėtiniams kaip privilegija suteikiama proga iš naujo atrasti ir sustiprinti tikėjimą, gautą per šventą krikštą ir krikščionišku auklėjimu išpuoselėtą. Šitaip sužadėtiniai pažįsta ir savanoriškai priima pašaukimą sekti Kristų ir tarnauti Dievo Karalystei.

Pagrindinis jaunavedžių tikėjimo momentas yra Santuokos sakramento apeigos, kurių svarbiausia esmė – Gerosios Naujienos apie santuokinę meilę skelbimas Bažnyčioje arba skelbimas Dievo Žodžio, kuris „apreiškia“ ir „įvykdo“ išmintingą ir kupiną meilės Dievo planą dėl sutuoktinių, kurie paslaptingai ir realiai dalyvauja paties Dievo meilėje žmonijai. Jei Santuokos sakramentas pats savaime yra Dievo Žodžio skelbimas, tai tiems, kurie dalyvauja sutuoktuvių ceremonijoje, turi būti „tikėjimo išpažinimas“, atliekamas Bažnyčioje ir su Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomene.

Tas tikėjimo išpažinimas turi būti tęsiamas visą sutuoktinių ir šeimos gyvenimą: juk Dievas, kuris pašaukė sužadėtinius „į santuoką“ ir toliau kviečia juos jau „santuokoje“ [122]. Dievas ateina pas juos istorijoje ir per ją, per sprendžiamas problemas ir sunkumus, kasdienius gyvenimo reikalus, apreikšdamas ir aiškindamas konkrečius „reikalavimus“, kad būdami kiekvienoje konkrečioje situacijoje – šeimos, visuomeninėje ar bažnytinėje – jie dalyvautų Kristaus meilėje Bažnyčiai.

Tas Dievo planų atskleidimas ir ištikimas jų vykdymas turi vykti „kartu“ santuokinėje ir šeimos bendruomenėje per žmogišką sutuoktinių meilę, tėvų ir vaikų meilę, išgyvenamą Kristaus Dvasia.

Todėl ne tik didžiajai Bažnyčiai, bet taip pat ir mažajai „namų Bažnyčiai“ reikalinga esminė ir nuolatinė evangelizacija, o iš jos išplaukia pareiga nuolat ugdyti tikėjimą.

Evangelizuojanti krikščioniška šeima

52. Krikščioniška šeima tampa evangelizuojančia bendruomene tiek, kiek ji priima Evangeliją ir kiek jos tikėjimas yra subrendęs. Dar kartą paklausykime Pauliaus VI: „Šeimą, kaip ir Bažnyčią, reikia laikyti vieta, kurioje skelbiama Evangelija ir iš kurios ji sklinda. Todėl šeimoje, kuri supranta šį uždavinį, visi jos nariai evangelizuoja ir yra evangelizuojami. Tėvai ne tik dalijasi Evangelija su vaikais, bet ir gali tą Evangeliją, išreikštą gyvenimu, gauti iš jų. Šeima tampa Evangelijos skelbėja daugeliui šeimų bei tai aplinkai, kurioje gyvena“ [123].

Kaip priminė Susirinkimas, pritardamas mano kalbai Puebloje, evangelizacijos ateitis daug priklauso nuo namų Bažnyčios [124]. Ta šeimos pasiuntinybė apaštalauti glūdi šventajame krikšte, o per Santuokos sakramento malonę gauna naują galią perduoti tikėjimą, pakeisti ir padaryti šventesnę dabartinę visuomenę sulig Dievo planais.

Krikščioniškoji šeima, ypač dabar, yra ypatingai pašaukta liudyti velykinę Kristaus sandorą, nuolat spinduliuodama džiaugsmingą meilę ir tvirtą viltį, kurią turi įsisąmoninti: „Krikščioniškoji šeima garsiai skelbia tiek Dievo karalystės dorovingumą, tiek palaimintojo gyvenimo viltį“ [125].

Šeimos katechezė besąlygiškai būtina ypač esant tam tikroms situacijoms, kurias Bažnyčia, deja, pastebi įvairiose vietose: „... ten, kur tikėjimui priešingi įstatymai trukdo religinį auklėjimą, kur dėl išplitusio ateizmo arba viešpataujančio laicizmo faktiškai nėra galimybių laisvai plėtotis religijai, ten „namų Bažnyčia“ yra vienintelė vieta, kur vaikai ir jaunuoliai gali būti katechizuojami“ [126].

Šeima Bažnyčios tarnyboje

53. Krikščioniškos šeimos evangelizacinė veikla yra savita ir nepavaduojama: ji turi tipiškų šeimos gyvenimo bruožų – tai meilė, paprastumas, konkretus ir kasdienis liudijimas [127].

Šeima turi taip parengti vaikus gyvenimui, kad jie visiškai įvykdytų savo uždavinius pagal iš Dievo gautą pašaukimą. Iš tikrųjų šeima, atvira transcendentinėms vertybėms, džiaugsmingai tarnaujanti broliams, didžiadvasiškai ir ištikimai atliekanti savo uždavinius, įsisąmoninusi, kad ji kasdien dalyvauja garbingoje Kristaus Kryžiaus paslaptyje, – tokia šeima tampa pirmąja ir geriausia seminarija ugdyti pašaukimui Dievo karalystei pašvęstam gyvenimui.

Vaikų katechizacija ir evangelizacija turi būti tęsiama ir brendimo metais bei jaunystėje, kada, kaip neretai atsitinka, jie protestuoja prieš katalikų tikėjimą arba tiesiog atmeta pirmaisiais gyvenimo metais gautą tikėjimą. Kaip Bažnyčioje evangelizacija visuomet susijusi su apaštalo kančia, taip ir krikščioniškoje šeimoje tėvai turi atvirai ir ramiai priimti sunkumus, su kuriais ne kartą susidurs, evangelizuodami savo vaikus.

Nedera pamiršti, kad sutuoktinių ar tėvų krikščioniška veikla dėl Evangelijos yra iš esmės bažnytinis patarnavimas, priklausantis visai Bažnyčiai, kaip evangelizuotai ir evangelizuojančiai bendruomenei. Kadangi „namų Bažnyčios“ evangelizacija ir katechizacija išauga ir kyla iš vienintelės Bažnyčios pasiuntinybės ir turi  kurti vieną Kristaus Kūną [128], ji turi būti savo esme bendra ir harmoninga su visomis kitomis evangelizacijomis ir katechizacijomis, esančiomis ir veikiančiomis tiek vyskupijos, tiek parapijos bendruomenėse.

Evangelijos skelbimas visai kūrinijai

54. Vidinio misijinio entuziazmo gaivinamai evangelizacijai būdingas universalumas, kuriam nėra ribų. Tai atsakymas į aiškų ir nedviprasmišką Kristaus reikalavimą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ [129].

Tikėjimas ir evangelizacinė tikinčios šeimos pasiuntinybė taip pat jaučia šį katalikiškų misijų įkvėpimą. Santuokos sakramentas atnaujina per šv. krikštą ir sutvirtinimą gautą pareigą – ginti ir skleisti tikėjimą [130], padaro krikščionis sutuoktinius ir tėvus Kristaus liudytojais „lig pat žemės pakraščių“ [131], tikraisiais meilės ir gyvenimo „misionieriais“.

Tam tikra misijinės veiklos forma gali būti plėtojama jau šeimos viduje. Tai vyksta tada, kai kuris nors šeimos narys netiki arba nuosekliai nepraktikuoja. Šiuo atveju kiti šeimos nariai turi būti gyvas savo tikėjimo liudijimo pavyzdys, kad paskatintų ir paremtų, kol jis visiškai priglus prie Išganytojo Kristaus [132].

Iš vidaus gaivinama misijinės dvasios „namų Bažnyčia“ yra pašaukta būti spinduliuojančiu Kristaus buvimo ir Jo meilės ženklu „toli“ esantiems žmonėms, šeimoms, kurios dar netiki, ir toms krikščioniškoms šeimoms, kurios jau negyvena pagal gautą tikėjimą: pašaukta, kad „pavyzdžiu ir liudijimu“ apšviestų „tuos, kurie ieško tiesos“ [133].

Kaip Akvilas ir Priscilė dar krikščionybės aušroje veikė kaip misionierių pora [134], taip ir šiandien Bažnyčia liudija savo amžiną naujieną ir subrendimą per sutuoktinius ir krikščioniškas šeimas, kurios bent tam tikram laikui išvyksta į misijas, kad galėtų skelbti Evangeliją, Jėzaus Kristaus meile tarnaudami žmonėms.

Krikščioniškų šeimų indėlis į Bažnyčios misijų veiklą yra ypatingas: jos ugdo savo sūnų ar dukrų misijinį pašaukimą [135], ir, apskritai, visa jų auklėjamoji veikla pratina vaikus „nuo pat vaikystės... pažinti Dievo meilę visiems žmonėms“ [136].

2) KRIKŠČIONIŠKA ŠEIMA - BENDRUOMENĖ, PALAIKANTI DIALOGĄ SU DIEVU

Namai – Bažnyčios sanctuarium

55. Evangelijos skelbimas ir jos priėmimas su tikėjimu per sakramentus pasiekia savo pilnatvę. Bažnyčia, tikinti ir evangelizuojanti bendruomenė, taip pat yra kunigiškoji tauta, kupina garbingumo ir dalyvaujanti Kristaus, Vyriausiojo Naujosios ir Amžinosios Sandoros Kunigo, valdžioje [137].

Krikščioniška šeima taip pat įjungta į Bažnyčią, tikinčiųjų kunigystę: per Santuokos sakramentą, iš kurio išauga ir iš kurio ima sau maistą, yra nuolatos gaivinama Jėzaus Kristaus ir per Jį kviečiama ir įpareigojama per sakramentus, maldą ir gyvenimo auką užmegzti dialogą su Dievu.

Tai kunigystės uždavinys, kurį šeima gali ir privalo įvykdyti kasdieniu santuokos ir šeimos gyvenimu vidinėje vienybėje su visa Bažnyčia: šitaip krikščioniška šeima yra kviečiama pati šventėti ir daryti šventesnę bažnytinę ir pasaulietinę bendruomenę.

Santuoka – abipusio šventumo sakramentas ir kulto aktas

56. Krikščioniškos santuokos ir šeimos tikrasis šaltinis ir pirmoji šventumo priemonė yra Santuokos sakramentas, kuris ugdo pašvenčiamąją krikšto malonę. Kristaus mirtimi ir prisikėlimo paslaptimi, į kurią krikščioniškoji santuoka iš naujo įsijungia, santuokinė meilė apvaloma ir pašventinama: „Šią meilę Viešpats ypatingos malonės dovanomis teikėsi kilninti, tobulinti ir išaukštinti“ [138].

Jėzaus Kristaus malonė nesibaigia Santuokos sakramento teikimu, bet lydi sutuoktinius visą jų gyvenimą. Tai aiškiai primena II Vatikano Susirinkimas, teigdamas, jog Jėzus Kristus „pasilieka su jais, kad sutuoktiniai tarpusavio atsidavimu mylėtų vienas kitą amžinoje ištikimybėje, kaip Jis mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją pats save... Todėl tikintieji sutuoktiniai Santuokos sakramentu yra tarsi pašvenčiami savo luomo uždaviniams ir kilnumui. Šio sakramento įtakoje vykdydami santuokos bei šeimos uždavinius, Kristaus dvasia semdami savo gyvenimui tikėjimo, vilties ir meilės, jie vis tobuliau siekia abipusio šventumo ir drauge šlovina Dievą“ [139].

Visuotinis pašaukimas į šventumą yra skirtas krikščionims sutuoktiniams ir šeimoms: apibrėžtas atliekant Santuokos sakramentą, jis perkeliamas į konkrečią santuokinio ir šeimos gyvenimo tikrovę [140]. Iš čia kyla malonė ir reikalavimas tikro ir gilaus santuokos bei šeimos dvasingumo, kuris semsis įkvėpimo iš sutvėrimo motyvų, sandoros, Kryžiaus, prisikėlimo ir ženklų, į kuriuos ne kartą atkreipė dėmesį Susirinkimas. Krikščioniška santuoka, kaip ir visi sakramentai, kurie skirti „žmonėms pašventinti, mistiniam Kristaus kūnui kurti, pagaliau Dievui garbinti“ [141], pati savaime yra liturginis Dievo garbinimas Jėzuje Kristuje ir Bažnyčioje: šio sakramento metu krikščionys sutuoktiniai su dėkingumu garbina Dievą už jiems suteiktą malonę – savo santuokiniu ir šeimos gyvenimu išgyventi paties Dievo meilę žmonėms ir Jėzaus meilę Bažnyčiai, Jo sužadėtinei.

Kaip sakramentas teikia sutuoktiniams malonę ir įpareigoja juos kasdien gyventi gautu pašventinimu, taip iš to paties sakramento kyla malonė ir moralinė pareiga visą gyvenimą paversti nuolatine „dvasine auka“ [142]. Krikščionims sutuoktiniams ir šeimoms, ypač jiems atliekant žemiškus ir laikinus darbus, tinka šie Susirinkimo žodžiai: „Tuo būdu ir pasauliečiai, visame pasaulyje dalyvaudami Eucharistijos garbinime, pašventina patį pasaulį“ [143].

Santuoka ir Eucharistija

57. Pirmasis krikščioniškos šeimos šventumo šaltinis yra krikštas, o ryškiausiai šis šventumas pasireiškia Eucharistijoje, su kuria krikščioniškoji santuoka iš esmės yra susijusi. Nuspręsdamas, kad „paprastai Santuokos sakramentas teikiamas per Mišias“ [144], II Vatikano Susirinkimas norėjo atkreipti dėmesį į tą ypatingą Eucharistijos ir santuokos ryšį: būtina iš naujo atskleisti ir pagilinti šį ryšį, jei norime suprasti ir intensyviau pajusti malones bei suvokti krikščioniškos santuokos ir šeimos uždavinius.

Eucharistija yra krikščioniškos santuokos šaltinis. Juk eucharistinė auka sudabartina Kristaus meilės sandorą su Bažnyčia, sandorą, patvirtintą Jo krauju ant kryžiaus [145]. Kaip tik toje Naujosios ir Amžinosios Sandoros aukoje yra krikščioniškos santuokos šaknys, iš kurių išauga, nuolat atsinaujina ir be paliovos gaivinama jų santuokinė sąjunga. Eucharistija, kaip Kristaus aukos sudabartinimas, yra meilės šaltinis. Eucharistinė meilės auka krikščioniškai šeimai teikia jos „bendrumą“ ir jos „pasiuntinybę“ gaivinančią dvasią: eucharistinė Duona iš įvairių šeimos bendruomenės narių sudaro vieną kūną, tai Bažnyčios vienybės apsireiškimas ir dalyvavimas toje vienybėje; dalyvavimas „išduotame“ Kristaus Kūne ir „išlietame“ Jo Kraujyje krikščioniškai šeimai yra neišsenkantis misijinės ir apaštalavimo veiklos šaltinis.

Atsivertimo ir susitaikymo sakramentas

58. Esminis ir pastovus krikščioniškos šeimos šventumo elementas – tai atsiliepimas į Evangelijos kvietimą atsiversti; tas kvietimas skirtas visiems krikščionims, kurie ne visuomet būna ištikimi krikšto „naujienai“, kuri padarė juos „šventus“. Krikščioniška šeima taip pat ne visuomet išlaiko krikšto malonę ir šventumą, atnaujintą Santuokos sakramentu.

Krikščioniškoje šeimoje atgaila ir atleidimas vienas kitam turi svarbų vaidmenį kasdieniame gyvenime, o sakramentinė to atleidimo išraiška yra krikščioniškos Atgailos sakramentas. Kreipdamasis į sutuoktinius, Paulius VI Enciklikoje Humanae vitae taip rašo: „Jei dar tebėra įsipainioję į nuodėmę, tegu nepuola į neviltį, bet nuolankiai ir ištvermingai bėga prie Dievo gailestingumo, kurį taip gausiai teikia Atgailos sakramentas“ [146].

Šis sakramentas turi ypač didelę reikšmę šeimos gyvenimui: tikėjimo dvasia suvokę, kad nuodėmė prieštarauja ne tik sandorai su Dievu, bet ir sutuoktinių sąjungai bei jų šeimos bendrumui, sutuoktiniai ir visi šeimos nariai trokšta susitikti su Dievu, kuris yra „apstus gailestingumo“ [147], skelbdamas savo meilę, tvirtesnę už nuodėmę [148], atkuria ir tobulina santuokinę sąjungą ir šeimos bendrumą.

Šeimos malda

59. Bažnyčia meldžiasi už krikščionišką šeimą ir kunigystės malone, gauta iš Kristaus, Vyriausiojo Kunigo, auklėja ją ištikimam gyvenimui. Santuokoje išgyvenama visuotinė tikinčiųjų kunigystė iš tikrųjų sutuoktiniams ir šeimai yra pašaukimas ir kunigystės misija, pakeičianti kasdienį jų gyvenimą taip, kad jie galėtų atnašauti „dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ [149], o tai įvyksta ne tik per Eucharistiją ir kitus sakramentus bei per jų pačių Dievo garbei teikiamą auką, bet ir per maldą, per maldingą dialogą su Tėvu per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje.

Šeimos malda turi būdingų bruožų. Tai yra bendra malda vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų. Maldos bendrumas – tai vaisius ir reikalavimas bendrumo, gauto per Krikšto ir Santuokos sakramentus. Krikščioniškos šeimos nariams ypač tinka šie Kristaus žodžiai, kuriais Jis pažadėjo: „... Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ [150].

Tokios maldos turinys yra pats šeimos gyvenimas, kuris visada ir įvairiose aplinkybėse suprantamas kaip Dievo duotas pašaukimas ir kaip sūniškas atsakymas į Jo kvietimą: džiaugsmai ir skausmai, viltys ir liūdesys, gimimai ir gimtadieniai, santuokos metinės, išvykimai, išsiskyrimai ir sugrįžimai, svarbūs ir sunkūs apsisprendimai, brangių asmenų mirtis ir t.t. reiškia Dievo meilės įsijungimą į šeimos įvykius ir turi išreikšti atitinkamus dėkojimo, garbinimo momentus bei su pasitikėjimu visos šeimos pavedimą visų Tėvui, kuris yra danguje. Be to, krikščioniška šeima kaip „namų Bažnyčia“ gali būti tauri ir jausti atsakomybę tik tada, kai nuolat prašys Dievo pagalbos, kuri visuomet bus suteikta, jei prašysime jos nuolankiai ir su pasitikėjimu melsdamiesi.

Maldos mokytojai

60. Dėl savo garbingumo ir kunigystės misijos, kuri būdinga visiems pakrikštytiesiems, ypatingas krikščionių tėvų uždavinys – išmokyti vaikus melstis, nuosekliai juos supažindinant su Dievo paslaptimis ir išmokant kalbėtis su Juo: „Ypač svarbu, kad krikščioniškoje šeimoje, praturtintoje Santuokos sakramento malone ir pareigomis, vaikai nuo pat mažumės būtų mokomi pažinti ir garbinti Dievą, taip pat mylėti artimą sulig krikšte gautu tikėjimu“ [151].

Mokant vaikus melstis, pagrindinis ir nepakeičiamas elementas yra pavyzdys, gyvas tėvų liudijimas: tik melsdamiesi kartu su vaikais, atlikdami savo karališkąją kunigystę, tėvas ir motina pasiekia vaikų širdžių gelmes, palikdami ten pėdsakus, kurių nesugebės ištrinti vėlesni gyvenimo įvykiai. Paklausykime Pauliaus VI raginimų tėvams: „Motinos, ar mokote savo vaikus krikščioniškos maldos? Ar vaikystėje rengiate juos kartu su kunigais sakramentams: Išpažinčiai, Šventajai Komunijai, Sutvirtinimui? Ar pratinate ligos metu mąstyti apie kenčiantį Kristų? Šauktis Dievo Motinos ir šventųjų pagalbos? Ar šeimoje kalbate rožinį? O jūs, tėvai, ar meldžiatės su savo vaikais, su visa namų bendrija bent kartkartėmis? Jūsų teisingo mąstymo ir teisingos veiklos pavyzdys, paremtas bendra malda, yra gyvenimo mokykla, ypač nuopelningas kulto aktas; šitaip jūs nešate savo namams ramybę: Pax huic domui! Prisiminkite – taip jūs statote Bažnyčią“ [152].

Asmeninė ir liturginė malda

61. Yra tvirtas ir gyvybiškas ryšys tarp Bažnyčios maldos ir atskirų tikinčiųjų maldos, tą aiškiai yra patvirtinęs ir II Vatikano Susirinkimas [153]. Taigi svarbus namų Bažnyčios maldos tikslas – sudaryti vaikams tokias sąlygas, kad jie natūraliai įsijungtų į liturginę maldą, būdingą visai Bažnyčiai, tiek pasirengdami šiai maldai, tiek ir ja apimdami asmeninį, šeimos bei visuomeninį gyvenimą. Todėl būtina, kad visi šeimos nariai nuosekliai dalyvautų Eucharistinėje aukoje, ypač sekmadieniais ir šeštadieniais, bei priimtų kitus sakramentus, ypač krikščioniškos vaikų iniciacijos sakramentus. Susirinkimas sudarė krikščioniškai šeimai galimybę įsijungti į grupes, kurioms patariama bendrai kalbėti brevijoriaus maldas [154]. Taigi krikščioniška šeima turės rūpintis, kad ir namuose jos nariai tinkama forma galėtų švęsti liturginių metų šventes ir paminėti liturginių metų laikotarpius.

Kad Bažnyčioje atliekamas kultas būtų tęsiamas namuose, krikščioniška šeima vartoja labai įvairias asmeninės maldos formas: tas įvairumas liudija, jog Dvasios gaivinama krikščioniška malda yra nepaprastai turtinga, tinkanti įvairiems poreikiams ir situacijoms, kai žmogus kreipiasi į Viešpatį. Be ryto ir vakaro maldų Susirinkimo Tėvų nurodymu, reikėtų patarti kultivuoti Dievo Žodžio skaitymą ir mąstymą, pasirengimą sakramentams, pasiaukojimą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir pamaldas Jos garbei, įvairias Dievo Motinos kulto formas, maldas prieš valgį ir po jo, liaudies maldingumo praktikas.

Gerbdama Dievo vaikų laisvę, Bažnyčia patardavo ir nuolat pataria – ypač pabrėždama ir susirūpinusi – kai kurias praktikas tikintiesiems. Tarp jų tenka paminėti rožinį: „...kartu su savo Pirmtakais karštai trokštame patarti šeimoms kalbėti rožinį. Netenka... abejoti, kad... Švenčiausiosios Mergelės Marijos rožinį reikia laikyti puikiausia ir veiksmingiausia „bendrąja malda“, siūloma krikščionių šeimai. Iš tikrųjų norime atkreipti į tai dėmesį ir karštai linkime, kad tada, kai šeimos nariai susirenka bendrai maldai, dažnai ir noriai kalbėtų rožinį“ [155]. Taigi tikras maldingumas Jai, pasireiškiantis nuoširdžiais ryšiais su Švenčiausiąja Mergele Marija ir Jos sekimu, yra privilegijuota priemonė, stiprinanti šeimoje meilę ir ugdanti santuokos bei šeimos dvasingumą.

Malda ir gyvenimas

62. Niekad nedera pamiršti, kad malda yra esminė krikščioniško gyvenimo dalis, jo centras, maža to – tai mūsų humanizmo dalis: „ji išreiškia vidinę žmogaus tiesą ir yra pirmoji sąlyga tikros žmogaus dvasios laisvės“ [156].

Todėl malda nėra bėgimas nuo kasdienių pareigų, ji tik dar labiau skatina šeimą, tą pirmąją ir pagrindinę visuomenės ląstelę, vykdyti visus savo atsakingus uždavinius. Ta prasme Bažnyčios pasaulinėse misijose mes dalyvaujame tiek aktyviai, kiek karštai ir ištikimai meldžiamės su visa šeima, vienydamiesi su vaisinguoju Skiepu – Kristumi [157].

Iš liturgijos stiprinamo gyvybingo vienijimosi su Kristumi, iš aukojimosi ir iš maldos taip pat kyla ypatingas krikščioniškos šeimos tarnavimas žmonijos pažangai, ir tas tarnavimas negali nepakeisti pasaulio [158].

3) KRIKŠČIONIŠKA ŠEIMA - TARNAVIMO ŽMOGUI BENDRUOMENĖ

Naujasis meilės įsakymas

63. Bažnyčios, pranašiškos, kunigiškos ir karališkosios tautos, pasiuntinybė – padėti visiems žmonėms su tikėjimu priimti Dievo Žodį, išpažinti ir vykdyti jį per sakramentus ir maldą ir pagaliau įgyvendinti jį vadovaujantis naujuoju meilės įsakymu.

Krikščioniškas gyvenimas – tai ne koks nors rašytinis kodeksas, bet asmeninė veikla Šventosios Dvasios, kuri gaivina ir veda krikščionį, tai „gyvybę teikiantis dvasios įstatymas“ [159]: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ [160].

Tai irgi svarbu krikščioniškai santuokai ir krikščioniškai šeimai: jų įstatymas ir vadovas yra Kristaus Dvasia, išlieta širdyse per Santuokos sakramentą. Kaip krikšto iš vandens ir Dvasios tęsinys, santuoka iš naujo primena sutuoktiniams evangelinės meilės įstatymą, kartu su Dvasios dovana įrašo jį giliai į širdis: jų meilė, apvalyta ir išganinga, yra vaisius Dvasios, veikiančios tikinčiųjų širdyse ir sudarančios pagrindinį moralinį įstatymą, kuris reikalauja atsakingos laisvės.

Taigi krikščioniška šeima, gaivinama ir vadovaujama naujojo Dvasios įstatymo ir vidujai susivienijusi su Bažnyčia – karališkąja tauta – yra pašaukta mylėti Dievą ir brolius. Taip kaip Kristus vykdo savo karališkąją valdžią tarnaudamas žmonėms [161], taip ir krikščionis suranda tikrąją dalyvavimo šioje valdžioje prasmę, Jo dvasia tarnaudamas žmogui: „Šia valdžia Kristus yra pasidalijęs su mokiniais, kad jie būtų karališkai laisvi ir atsižadėjimu bei šventu gyvenimu nugalėtų savyje nuodėmės karalystę (Rom 6, 12), kad, tarnaudami Kristui, nusižeminimu bei kantrybe atvestų savo brolius pas Karalių, kuriam tarnauti reiškia viešpatauti. Iš tiesų Viešpats trokšta per pasauliečius plėsti savo karalystę, būtent: tiesos ir gyvenimo karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo, meilės ir taikos karalystę. Šioje karalystėje pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę (plg. Rom 8, 21)“ [162].

Kiekviename žmoguje matyti Dievo paveikslą

64. Krikščioniška šeima, kurią gaivina ir palaiko naujasis meilės įsakymas, yra svetinga, gerbia kiekvieną žmogų ir jam tarnauja, visuomet pastebėdama asmens taurumą, vertindama jį kaip Dievo vaiką.

Pirmiausia tai turi vykti pačioje šeimoje jos gerovei, kasdieniu darbu kuriant tikrą asmenų bendriją, kurią stiprina bendra vidinė meilė. Vėliau tai turi išsiplėsti, apimti bažnytinę bendruomenę, į kurią krikščioniška šeima įrašyta: dėl šeimos meilės Bažnyčia gali ir privalo tapti daugiau namų Bažnyčia, tai yra įgyti šeimos bruožų, kad santykiai būtų humaniški ir broliški.

Meilė apima ne tik savo tikėjimo brolius, bet siekia toliau: „Kiekvienas žmogus yra mano brolis“: juk kiekviename, o pirmiausia tame, kuris yra vargšas, silpnas, kenčiantis ir neteisingai vertinamas, meilė sugeba įžvelgti Kristaus atvaizdą ir brolį, kurį turi mylėti ir kuriam turi tarnauti.

Kad šeima tarnautų žmogui, kaip moko Evangelija, reikia uoliai įgyvendinti tai, ką teigia II Vatikano Susirinkimas: „Šios rūšies meilės darbai tebūna be jokios išimties ir taip tesireiškia, kad artimo asmenyje būtų matomas Dievo atvaizdas, pagal kurį žmogus sukurtas, ir pats Viešpats Kristus, kuriam iš tikrųjų aukojama, teikiant paramą stokojantiems“ [163].

Krikščioniška šeima, savo meile kurdama Bažnyčią, tarnauja žmogui ir pasauliui, iš tikrųjų įgyvendindama tą „žmogiškąją pažangą“, kurio turinys buvo glaustai išreikštas Vyskupų Susirinkimo Pranešime šeimoms: „Jums reikia ugdyti žmonių meilę ir visur, kur susiję su artimu, praktikuoti tą meilę taip, kad ji apimtų visą bendruomenę, kad meilę lydėtų teisingumo jausmas ir pagarba kitiems bei savo atsakomybės prieš visą visuomenę suvokimas“ [164].

KETVIRTOJI DALIS
ŠEIMŲ SIELOVADA: ETAPAI, ORGANIZACIJA, DARBUOTOJAI IR SĄLYGOS

I. ŠEIMOS SIELOVADOS ETAPAI

Bažnyčia lydi krikščionišką šeimą

65. Kaip ir kiekviena gyva realybė, šeima yra pašaukta vystytis ir augti. Po sužadėtuvių laikotarpio pasirengimo bei Santuokos sakramento du žmonės pradeda savo kasdienę kelionę, kad nuosekliai įgytų vertybes ir atliktų santuokos pareigas.

Vadovaujantis krikščioniškuoju tikėjimu ir vilties dorybe, ir krikščioniška šeima kartu su Bažnyčia dalyvauja žemiškoje kelionėje į galutinį Dievo Karalystės įgyvendinimą ir apsireiškimą.

Taigi tenka dar kartą pabrėžti, kad rūpestinga Bažnyčios sielovada yra būtinai reikalinga šeimai palaikyti. Reikia visomis išgalėmis stengtis suorganizuoti ir plėtoti šeimų sielovadą, rūpinantis ta svarbiausiąja sritimi ir įsitikinus, kad ateities evangelizacija labai daug priklausys nuo „namų Bažnyčios“ [165].

Ganytojiški Bažnyčios rūpesčiai negali apsiriboti jai artimiausiomis krikščioniškomis šeimomis, bet turi plėsti savo horizontus pagal Kristaus Širdies saiką, dar aktyviau turi rūpintis visomis šeimomis, ypač tomis, kurių sąlygos sunkios ar nenormalios. Bažnyčia visiems turi tiesos, gerumo, supratimo ir vilties žodžius, gyvai dalyvaudama kartais dramatiškuose jų sunkumuose; visiems ji teikia nesuinteresuotą pagalbą, kad galėtų priartėti prie to šeimos idealo, kurio Sutvėrėjas troško nuo pat „pradžios“ ir kurį Kristus atnaujino per išganymo malonę.

Sielovadinė Bažnyčios veikla yra pažangi ir ta prasme, kad turi eiti įkandin šeimos ir lydėti ją per visus jos formavimosi ir vystymosi laikotarpius.

Rengimas santuokai

66. Mūsų laikais, labiau negu kada nors anksčiau, būtina jaunuolius rengti santuokai ir šeimos gyvenimui. Kai kuriuose kraštuose dar yra šeimų, kurios pagal senus papročius pačios rūpinasi perduoti jaunuoliams šeimos ir santuokinio gyvenimo vertybes, auklėdamos ir nuosekliai supažindindamos su šiomis problemomis. Tačiau pasikeitimai, įvykę beveik visose dabartinėse visuomenėse, reikalauja, kad ne tik šeima, bet ir visuomenė, ir Bažnyčia taip pat rengtų jaunuolius prisiimti atsakomybę už jų pačių ateitį. Daug neigiamų reiškinių, dėl kurių skundžiasi šeimos, iškyla todėl, kad, esant naujoms sąlygoms, jaunuoliai ne tik išleidžia iš akių tikrąją vertybių hierarchiją, bet, neturėdami patikimų elgesio kriterijų, nemoka įveikti naujų sunkumų. Tačiau patirtis rodo, kad jaunuoliams, kurie gerai pasirengę šeimos gyvenimui, apskritai imant, tai sekasi geriau negu kitiems.

Tai dar labiau tinka krikščioniškai santuokai, kuri turi įtakos daugelio vyrų ir moterų šventumui. Todėl Bažnyčia turi remti geresnes rengimo santuokai programas, kad pašalintų, kiek tai įmanoma, sunkumus, su kuriais susiduria daugybė sutuoktinių, o dar labiau todėl, kad sukurtų pozityvias sąlygas sudaryti tvirtas santuokas ir joms bręsti.

Rengimą santuokai reikia suprasti ir įgyvendinti kaip nuoseklų ir nuolatinį procesą. Jį sudaro trys pagrindiniai etapai: tolimesnis, artimesnis ir artimiausias rengimas.

Tolimesnis rengimas prasideda jau vaikystėje, kai taikoma ta išmintinga šeimos pedagogika, kuri padeda atsiskleisti vaikui kaip būtybei, turinčiai sudėtingą ir turtingą psichiką, bei individualybei su jos stiprybe ir silpnybėmis. Tai laikotarpis, kai reikia įskiepyti pagarbą kiekvienai tikrai žmogiškai vertybei ir asmeniniuose, ir visuomeniniuose santykiuose, taip pat ugdyti visa, kas padėtų formuoti charakterį, pažaboti savo polinkius bei tinkamai juos panaudoti, nusimanyti apie kitos lyties asmenis ir juos vertinti ir t.t. Be to, ypač krikščionims, rekomenduojama tvirta dvasinė ir katechetinė formacija, pagal kurią santuoka yra tikras pašaukimas ir pasiuntinybė, neišskiriant galimybės visiškai pasiaukoti Dievui, pasirenkant kunigo ar vienuolio pašaukimą.

Šiuo pagrindu remsis vėliau artimesnis rengimas, jau gerokai platesnis, prasidedantis nuo atitinkamo amžiaus katechetika, tarsi katechumenatu, ir specialiai parengiantis sakramentams, lyg iš naujo juos atrandant. Ta besirengiančiųjų santuokai atnaujintoji katechezė yra visais atžvilgiais būtina, kad sakramentas būtų priimtas su tinkamu dvasiniu ir moraliniu nusiteikimu. Tinkamu momentu ir atsižvelgiant į konkrečius poreikius religinė jaunuolių formacija turi būti papildyta – parengiant gyvenimui dviese. Tas parengimas, nurodant santuoką kaip asmeninį vyro ir moters ryšį, kuris turi nuolatos stiprėti, skatins geriau suprasti lytines santuokos problemas, sąmoningą motinystę ir semtis su tuo susijusių pagrindinių medicinos ir biologijos žinių. Netrukus teks supažindinti ir su tinkamais vaikų auklėjimo metodais, taip pat padedant įsigyti visa, kas reikalinga tvarkingam šeimos gyvenimui (pastovus darbas, atitinkamos finansinės lėšos, išmintingas tvarkymasis, namų ekonomikos supratimas ir t.t.).

Pagaliau negalima nutylėti ir to, kad reikia parengti šeimos apaštalavimui, broliškumui ir bendradarbiavimui su kitomis šeimomis, aktyviam įsijungimui į bendrijas, judėjimus ir iniciatyvas, kurių tikslas – humaniškas ir krikščioniškas šeimos gėris.

Artimiausias rengimas Santuokos sakramentui turi vykti paskutiniais mėnesiais ir savaitėmis prieš vestuves, kad vadinamajam priešsantuokiniam egzaminui, kurio reikalauja kanonų teisė, būtų suteiktas naujas turinys, nauja forma ir nauja reikšmė.

Toks rengimas, reikalingas visuomet ir kiekvienu atveju, juo labiau būtinas tada, kai sužadėtiniams trūksta krikščioniško praktinio gyvenimo ir doktrinos pažinimo.

Šiame tikėjimo kelyje, panašiame į katechumenų, dera taip pat giliau pažinti Kristaus ir Bažnyčios paslaptis, malonės reikšmę, krikščioniškos santuokos atsakomybę, taip pat parengti jaunuosius, kad jie aktyviai ir sąmoningai galėtų dalyvauti liturginėse sutuoktuvių apeigose.

Šeima ir visa bažnytinė bendruomenė turi jausti pareigą bendradarbiauti visuose rengimo santuokai etapuose, kuriuos čia pateikėme tik bendrais bruožais. Būtų pageidautina, jog Vyskupų Konferencija, suinteresuota palaikyti atitinkamas iniciatyvas, kurios padėtų sutuoktiniams suvokti jų asmeniško apsisprendimo reikšmę, o ganytojams patvirtinti tą jų nutarimą, parengtų šeimų sielovados Vadovą. Šiame Vadove pirmiausia reikėtų nustatyti „parengiamųjų kursų“ temų apimtį, laiką ir metodus, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp įvairių santuokos aspektų – doktrininių, pedagoginių, teisinių ir medicininių – ir suteikti jiems tokią struktūrą, kad besirengiantieji santuokai ne tik intelektualiai gilintųsi, bet ir jaustųsi skatinami aktyviai įsijungti į bažnytinę bendruomenę.

Nors negalima paneigti, kad artimiausias rengimas santuokai yra teisingas ir būtinas, kad tai yra pareiga, – kurios gali būti nepaisoma, kai lengvai nuo to pasirengimo atleidžiama, – tačiau klausimas turi būti taip sprendžiamas, kad pasirengimo trūkumas nebūtų kliūtis sudaryti santuoką.

Sutuoktuvių apeigos

67. Krikščionių santuokai reikalingos liturginės apeigos, kurios visuomenine ir bendruomenine forma išreiškia krikštytųjų sudarytos santuokos pačia savo esme bažnytinę ir sakramentinę prigimtį.

Sutuoktuvių apeigos kaip sakramentinis pašventimo aktas – įjungtas į liturgiją, yra Bažnyčios veiklos viršūnė ir drauge šaltinis, iš kurio plaukia visa jos jėga [166], – turi būti pats savaime galiojantis, garbingas ir vaisingas.

Plati dirva ganytojiškam uolumui – tai rūpinimasis, kad būtų iki galo įvykdyti visi reikalavimai, kylantys iš santuokos prigimties, iškeltos į sakramento garbę, taip pat reikia ištikimai laikytis Bažnyčios mokslo taisyklių dėl savanoriško sutikimo, kliūčių, kanonų formos ir santuokos palaiminimo ritualo. Tas ritualas turi būti paprastas ir tinkamas, suderintas su kompetentingos bažnytinės valdžios išleistomis instrukcijomis, prie kurių – nelygu kokios konkrečios laiko ir vietos aplinkybės ir laikantis Apaštalų Sosto normų, – į liturgines apeigas dera įjungti elementus, būdingus konkrečiai kultūrai, kad geriau būtų išreikšta santuokinės sąjungos humaniška ir religinė reikšmė, jei tik tuose elementuose nėra nieko, kas netiktų krikščioniškam tikėjimui ir moralei.

Kaip ženklas, liturginės apeigos turi vykti taip, kad ir išorine išraiška tai būtų Dievo Žodžio skelbimas ir tikinčiųjų bendruomenės tikėjimo išpažinimas. Ganytojiška pareiga – protingas ir rūpestingas pasirengimas „Žodžio liturgijai“ ir santuokos dalyvių, pirmiausia jaunavedžių, tikėjimo ugdymas.

Kaip Bažnyčios sakramentinis aktas, liturginės sutuoktuvių apeigos turi įjungti krikščioniškąją bendruomenę, kad visiškai, aktyviai ir atsakingai jose dalyvautų visi esantieji, pagal vietą ir kiekvieno vaidmenį: jaunavedžiai, kunigas, liudininkai, tėvai, bičiuliai, kiti tikintieji, visi dalyviai, kurie kartu skelbia ir išgyvena Kristaus ir Jo Bažnyčios paslaptį.

Celebruojant krikščionišką santuoką protėvių kultūrų ir tradicijų aplinkoje, dera laikytis anksčiau pateiktų principų [167].

Sutuoktuvių apeigos ir netikinčių krikštytųjų evangelizacija

68. Kadangi sakramento apeigose specialus dėmesys skiriamas moraliniam ir dvasiniam jaunavedžių nusiteikimui, ypač jų tikėjimui, čia tenka priminti, su kokiais sunkumais dažnai gali susidurti Bažnyčios ganytojai supasaulėjusioje mūsų visuomenėje.

Asmenų, prašančių sutuokti bažnyčioje, tikėjimo lygis gali būti įvairus, ir pirmoji ganytojo pareiga – padėti jį atskleisti, sustiprinti ir subrandinti. Jie taip pat turi suprasti tas priežastis, kodėl Bažnyčia linkusi leisti atlikti apeigas taip pat tiems, kurių nusiteikimai nėra tobuli.

Iš kitų sakramentų santuoka išsiskiria tuo, kad iš tikrųjų sutvėrimo ekonomijoje yra jau egzistuojantis sakramentas, kad tai yra ta pati santuokinė sąjunga, kuri buvo nustatyta Kūrėjo „pradžioje“. Todėl, kai vyras ir moteris nutaria sudaryti santuoką pagal Dievo numatytą planą ar nusprendžia angažuotis visam gyvenimui taikiai ir nesuardomai santuokai, meilei ir besąlygiškai ištikimybei, tai iš tikrųjų tokia pozicija, jei net ne visiškai sąmoninga, reiškia tikrą klusnumą Dievo valiai, o tai nėra galima be Jo malonės. Tiesą sakant, jie jau yra kelyje tikrojo išganymo, kuris – nuoširdžios jų intencijos sutvirtintas – sakramento apeigomis gali būti papildytas ir padėti pasiekti tikslą tiesioginiu pasirengimu šiam sakramentui.

Antra vertus, tiesa, kad kai kuriose teritorijose sužadėtiniai linkę tuoktis bažnyčioje veikiau dėl visuomenės pažiūrų, negu dėl religinių motyvų. Čia nėra nieko nuostabaus, nes santuoka yra įvykis ne tik besituokiantiems, bet ir visuomenei, kuriai taip pat angažuojasi sutuoktiniai, ir visuomet iškilmingos sutuoktuvės yra šventė, į kurią susirenka šeima ir bičiuliai. Vadinasi, kai prašoma sutuokti bažnyčioje, kartu su asmeniniais motyvais lemia ir visuomeniniai motyvai.

Tačiau nereikia pamiršti, kad tie sužadėtiniai krikštu jau iš tikrųjų yra įsijungę į sužadėtinio Kristaus Sandorą su Bažnyčia ir kad savo gera intencija jie priėmė Kristaus planą, susijusį su santuoka, taigi bent implicite, nori to, ko nori Bažnyčia, atlikdami sakramentines santuokos apeigas. Ir nors jų prašymui turi įtakos visuomenės pažiūros, būtų nepateisinamas ganytojo atsisakymas juos sutuokti. Pagaliau, kaip moko II Vatikano Susirinkimas, sakramentai ritualo žodžiais ir veiksmais stiprina tikėjimą [168]: tą tikėjimą, kurio savo gera intencija sužadėtiniai jau siekia, tikriausiai padedant ir palaikant Kristaus malonei.

Noras nustatyti galutinius bažnytinės santuokos kriterijus, pagal kuriuos būtų atsižvelgiama į jaunavedžių tikėjimo laipsnį, nepaisant visko, yra labai pavojingas. Pirmiausia rizikuojama, kad sprendimai bus nepagrįsti ir diskriminuojantieji; paskui rizikuojama, kad gali kilti abejonės dėl jau sudarytų santuokų galiojimo, padarant didelę skriaudą krikščioniškoms bendruomenėms ir nepagrįstai verčiant nerimauti sutuoktinius; atsirastų pavojus abejoti ar paneigti sakramentinį galiojimą daugelio santuokų, kurias sudarė nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrę broliai, tokiu būdu prieštaraujant bažnytinei tradicijai.

Ir priešingai, ganytojas negali leisti jiems atlikti šių apeigų, jei, nepaisant visų pastangų, jaunavedžiai aiškiai ir formaliai leidžia suprasti, jog neigia tai, ką Bažnyčia nori atlikti krikštytųjų Santuokos sakramentu. Net jei daro tai su gailesčiu, turi tos situacijos neslėpti ir išaiškinti suinteresuotiesiems, kad ne dėl Bažnyčios, bet dėl jų pačių sudaroma kliūtis atlikti apeigas, kurių prašo.

Dar kartą ryškiai atsiskleidžia, kad prieš sutuoktuves ir po jų reikalinga evangelizacija ir katechizacija, kurią turi atlikti visa krikščioniška bendruomenė, kad kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai Santuokos sakramentas būtų ne tik galiojantis, bet ir vaisingas.

Sutuoktinių sielovada

69. Ganytojiškas rūpestis šeima praktiškai reiškia, kad visų lokalinės bažnytinės bendruomenės narių uždavinys – padėti sutuoktiniams suprasti ir išgyventi naująjį savo pašaukimą ir pasiuntinybę. Kad šeima kaskart labiau taptų meilės bendruomene, būtina, kad visi jos nariai būtų remiami ir parengti atsakingai spręsti naujas problemas, su kuriomis susidurs, kad galėtų patarnauti vienas kitam ir aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime.

Tai pirmiausia aktualu jaunoms šeimoms, kurios – ypač pirmaisiais metais po sutuoktuvių – dėl naujų vertybių ir naujos atsakomybės dažniau nei kitos šeimos susiduria su sunkumais, kurie susiję su prisitaikymu prie bendro gyvenimo ar vaikų atėjimu į pasaulį. Tegu jauni sutuoktiniai sugeba nuoširdžiai priimti ir protingai įvertinti ramią, subtilią ir kilniaširdišką pagalbą kitų šeimų, kurios jau seniai turi santuokinio gyvenimo patirtį. Taip bažnytinės bendruomenės – didžiosios krikščioniškų šeimų šeimos – prieglobstyje visos šeimos padės viena kitai, kiekviena dalydamasi su kitomis savo žmogišku patyrimu, taip pat pasidalys tikėjimo ir malonės dovanomis. Tokia apaštalavimo dvasia gaivinama šeimos pagalba kitai šeimai bus paprasčiausias ir veiksmingiausias, visiems prieinamas būdas perduoti tas krikščioniškas vertybes, kurios yra kiekvieno sielovadinio rūpesčio svarbus išeities taškas.

Šitaip jaunos šeimos ne tik priims pagalbą, bet, kitų remiamos, savo šventu gyvenimu ir angažavimusi praturtins anksčiau susikūrusias šeimas.

Vėliau, besirūpindama jaunų šeimų sielovada, Bažnyčia turės auklėti jas, kad gyventų santuokinėje meilėje, jausdamos didelę atsakomybę už tarnavimą gyvybei ir bendrumą, kaip ir už intymaus namų gyvenimo suderinimą su bendra ir tauria veikla kuriant Bažnyčią ir humanišką visuomenę. Kai, atėjus į pasaulį vaikams, santuoka taps pilnutine ir tikra šeima, Bažnyčia bus arti tėvų, kad jie priimtų savo vaikus ir mylėtų juos kaip dovaną, gautą iš To, kuris yra gyvybės Viešpats, su džiaugsmu pakeldami tarnavimo vargus, kai vaikai bręsta kaip žmonės ir kaip krikščionys.
 

II. ŠEIMŲ SIELOVADOS STRUKTŪROS

Sielovadinė veikla visuomet išreiškia dinamizmą Bažnyčios, kuri angažuojasi savo išganomajai misijai. Taip pat ir šeimų sielovados – specifinės ir savitos sielovados formos – šaltinis ir atsakingasis pradininkas yra pati Bažnyčia, veikianti per savo struktūras ir savo darbuotojus.

Bažnytinė bendruomenė, ypač parapija

70. Į išganytą ir tuo pat metu į išganančiąją bendruomenę – Bažnyčią čia turi būti žvelgiama dvejopai: universaliu ir partikuliariniu požiūriu. Šis pastarasis reiškiasi ir aktualizuojasi vyskupijos bendruomenėje, padalytoje į mažesnes bendruomenes, iš kurių ypatingu svarbumu išsiskiria parapija.

Bendrumas su Visuotine Bažnyčia nenaikina partikuliarinių Bažnyčių skirtingumo, o laiduoja jų tvirtumą; šeimų sielovadoje šių Bažnyčių veikimas yra betarpiškesnis ir veiksmingesnis. Ta prasme kiekviena lokalinė Bažnyčia, tiksliau, kiekviena parapinė bendruomenė, turi geriau suvokti malonę ir atsakomybę, kurią gauna iš Viešpaties, kad galėtų rūpintis šeimų sielovada. Jokia sielovadinė programa niekada ir niekur negali aplenkti šeimų sielovados.

Suvokiant šią atsakomybę, reikia suprasti, kaip svarbu atitinkamai parengti tuos, kurie specialiai angažuosis šiam apaštalavimui. Kunigai, vienuoliai ir vienuolės jau formacijos pradžioje nuosekliai ir atsakingai turi būti rengiami būsimiesiems uždaviniams. Tarp įvairių iniciatyvų su malonumu trokštu paminėti neseniai Romoje prie Popiežiškojo Laterano universiteto įkurtą Institutą, skirtą šeimos problemoms studijuoti. Tokie institutai buvo įkurti ir kai kuriose vyskupijose. Tegu vyskupai pasirūpina, kad kuo daugiau kunigų, prieš imdamiesi darbo parapijoje, baigtų tuos specializacijos kursus. Kai kur kursai periodiškai organizuojami prie teologinių ir sielovadinių studijų Aukštųjų institutų. Tegu tos iniciatyvos būna skatinamos ir remiamos, tegu būna jų kaskart daugiau ir, aišku, tebūnie jos atviros taip pat ir pasauliečiams, kurie, norėdami pagelbėti šeimai, galės įnešti savo profesinį indėlį (medicininį, teisinį, psichologinį, visuomeninį, pedagoginį).

Krikščioniška šeima

71. Tačiau pirmiausia turi būti pripažinta ta ypatinga vieta, kuri sakramento malone skiriama sutuoktinių ir krikščioniškų šeimų pasiuntinybei. Ta pasiuntinybė turi tarnauti Bažnyčios kūrimui, Dievo Karalystės plėtimui istorijoje. Ta pasiuntinybė – tai nuolankus klusnumas Viešpačiui Kristui, nes Jis santuokos, kuri iškelta iki sakramento garbės, galia duoda sutuoktiniams specialų apaštalavimo mandatą, siųsdamas juos kaip darbininkus į savo vynuogyną, ypač į šeimos gyvenimo sritį.

Ten jie veikia kartu ir bendradarbiaudami su kitais Bažnyčios nariais, kurie taip pat angažuojasi šeimos reikalams, aukodami savo dovanas ir paslaugas. Pirmiausia taip bus apaštalaujama savoje šeimoje, visas gyvenimo sritis planuojant pagal Dievo įstatymus, krikščioniškai auklėjant vaikus, brandinant tikėjimą, skaistumą, rengiant juos gyvenimui, stengiantis apsaugoti nuo ideologinių ir moralinių pavojų, dažnai jiems gresiančių, nuosekliai padedant jiems įsijungti į bažnytinę ir pilietinę bendruomenę, patariant ir padedant, kai renkasi pašaukimą, bei visiems šeimos nariams padedant vienas kitam, kad visi bręstų kaip žmonės ir kaip krikščionys ir t.t. Vėliau šeimos apaštalavimas spinduliuos dvasine meile ir materialine pagalba kitoms šeimoms, ypač labiausiai reikalingoms pagalbos ir paramos: vargšams, ligoniams, paniekintiems, našlaičiams, našlėms, sutuoktinių paliktiems, vienišoms motinoms ir toms, kurios dėl sunkių sąlygų yra gundomos daryti abortą.

Šeimų draugijos šeimoms

72. Nuolat pasiliekant Bažnyčios ratelyje, Bažnyčios, kuri atsakinga už šeimų sielovadą, tenka priminti įvairias tikinčiųjų grupes, kuriose tam tikru mastu išryškėja ir gyvena Kristaus Bažnyčios paslaptis. Taigi reikia pripažinti ir įvertinti – kiekvieną pagal jos būdingus bruožus, tikslus, skirtumus ir metodus – įvairias bažnytines bendruomenes, įvairias grupes ir gausius judėjimus, įvairiais būdais pretenduojančius į šeimų sielovadą, įvairiai pasivadinusius ir skirtingo lygio.

Todėl Susirinkimas aiškiai pripažino, kad tokios krikščioniškos tobulumo, formacijos ir apaštalavimo draugijos yra naudingos. Jos turės žadinti gyvą krikščionių solidarumą, padėti jiems gyventi pagal Evangeliją ir Bažnyčios tikėjimą, formuoti sąžinę pagal krikščioniškąsias vertybes, o ne pagal viešąją nuomonę, skatinti abipusę meilę ir veiklą, meilę kitiems ir tą dvasinį atvirumą, dėl kurio krikščioniška šeima iš tikrųjų tampa šviesos versme ir sveiku raugu kitoms šeimoms.

Taip pat nurodoma, kad krikščioniškos šeimos, gyvai jausdamos bendrąjį gėrį, aktyviai įsijungtų ir į kitas, ne bažnytines, draugijas. Kai kurios iš šių draugijų rūpinasi tautų etinių ir kultūrinių vertybių saugojimu ir perdavimu, žmogaus asmenybės vystymusi, motinos ir vaiko medicinine, teisine ir socialine globa, deramu moters išaukštinimu ir kova su tuo, kas pažeidžia jos orumą, solidarumo stiprinimu, supažindinimu su vaisingumo reguliavimu natūraliais metodais, atitinkančiais žmogaus orumą ir Bažnyčios mokymą. Kiti stengiasi kurti teisingesnį ir humanišką pasaulį, išsikovoti atitinkamas teises, kurios padėtų įvesti deramą visuomeninę tvarką, saugant kiekvienos šeimos ir kiekvieno asmens tikrą laisvę ir orumą, tautiniu ar tarptautiniu mastu bendradarbiauti su mokykla ir kitomis institucijomis, kurios rūpinasi vaikų auklėjimu, ir t.t.

III. ŠEIMŲ SIELOVADOS DARBUOTOJAI

Šalia šeimos – kuri yra šeimų sielovados objektas, bet kartu ir subjektas – reikia prisiminti ir kitus svarbiausius tos ypatingos srities darbuotojus.

Vyskupai ir kunigai

73. Pirmasis asmuo, atsakingas už šeimų sielovadą vyskupijoje, yra vyskupas. Kaip tėvas ir ganytojas jis turi ypač rūpintis ta, be abejonės, ypatinga sielovados sritimi. Turi ja domėtis, rūpintis, skirti jai savo laiką, šiam darbui rasti priemonių ir žmonių, tačiau pirmiausia turi asmeniškai remti šeimas ir visus, kurie įvairiose vyskupijos struktūrose padeda jam dirbti šeimų sielovados darbą. Ypač jam turi nuolat rūpėti, kad jo vyskupija kaskart vis labiau taptų „vyskupijos šeima“ ir būtų visoms jai priklausančioms šeimoms pavyzdys ir vilties versmė. Šiuo požiūriu reikia vertinti Popiežiaus Tarybos šeimos klausimams įkūrimą: tas faktas liudija, kokia didelė reikšmė skiriama pasaulyje šeimų sielovadai. O Taryba yra veiksminga priemonė sielovadai remti ir ją plėtoti visuose etapuose.

Vyskupams ypač padeda kunigai, kurių uždavinys, kaip pabrėžė Susirinkimas, sudaro esminę dalį Bažnyčios patarnavimų santuokos ir šeimos labui. Tą patį tenka pasakyti ir apie tuos diakonus, kuriems būtų patikėta ta sielovados sritis.

Jie atsakingi ne tik už moralinius ir liturginius klausimus, bet ir už asmenines bei visuomenines problemas. Jie turi būti atrama kenčiančiai ir vargstančiai šeimai; tokioms šeimoms jie turi padėti žvelgti į gyvenimą Evangelijos šviesoje. Čia verta priminti, kad, vykdydamas tokią misiją, – jei tai vyksta tinkamai susivokiant ir tikrai apaštališka dvasia, – kiekvienas ras naujų paskatų ir savo pašaukimui bei dvasinės energijos tarnauti kitiems.

Kunigas ar diakonas, atitinkamai gerai pasirengęs tokiam apaštalavimui, visuomet turi būti šeimoms kaip tėvas, brolis, ganytojas ir mokytojas, padėti jiems malonę teikiančiomis priemonėmis ir apšviesdamas tiesos šviesa. Taigi jų mokslas ir patarimai turi visiškai sutapti su autentišku Bažnyčios Mokymu, kad padėtų Dievo Tautai teisingai suprasti tikėjimą, kuris paskui būtų taikomas gyvenime. Ta ištikimybė Bažnyčios Mokymui skatins kunigus rūpintis, kad jų sprendimai būtų vieningi, o tikintieji apsaugoti nuo sąžinės graužimo.

Ganytojai ir pasauliečiai dalyvauja pranašiškoje Kristaus pasiuntinybėje Bažnyčioje: pasauliečiai – žodžiu ir krikščionišku gyvenimu liudydami tikėjimą, ganytojai – padėdami pažinti, kas tame liudijime yra tikro tikėjimo išraiška, o kas menkiau atitinka tikėjimo šviesą; tačiau šeima toje pasiuntinybėje dalyvauja kaip krikščioniška bendruomenė ypatingu savo indėliu ir tikėjimo liudijimu. Šitaip tarp šeimų ir ganytojų užsimezga dialogas. Šiam dialogui gali daug padėti teologai ir šeimos problemų specialistai, tiksliai išaiškindami Bažnyčios Mokymo doktriną ir šeimos gyvenimo patirtį. Tada Bažnyčios Mokymas bus geriau suprastas, ir atsivers kelias nuosekliai jį plėtoti. Tačiau čia dera priminti, kad nustatyti tikėjimo doktrinos vienodas ir įpareigojančias normas – taip pat ir šeimos klausimais – yra Bažnyčios Mokymo hierarchijos kompetencija. Aiškūs santykiai tarp teologų, šeimos problemų ekspertų ir Mokymo gerokai padeda teisingai suprasti tikėjimą ir jo ribose plėtoti deramą pliuralizmą.

Vienuoliai ir vienuolės

74. Pirmasis, pagrindinis ir specifinis indėlis, kurį vienuoliai, vienuolės ir, apskritai, konsekruoti asmenys gali įnešti į šeimų apaštalavimą, yra jų konsekracija Dievui, kuri „primena tikintiesiems Dievo parengtas nuostabias vestuves, kurios mums bus iki galo apreikštos būsimaisiais amžiais, kai Kristus bus vienintelis Bažnyčios jaunikis“. Jie yra liudininkai tos universalios meilės, kuri per skaistumą, priimtą dėl dangaus Karalystės, leidžia jiems visada su pasiaukojimu pasišvęsti Dievo tarnybai ir apaštalavimui.

Iš čia taip pat kyla galimybė vienuoliams, vienuolėms, pasaulietinių ar kitų tobulinimosi Institutų nariams, pavieniui ar susivienijusiems, plėsti tarnavimą šeimoms. Tai daro, ypatingu rūpesčiu apsupdami vaikus, ypač apleistus, nepageidaujamus, našlaičius, neturtingus ar skriaudžiamus; lanko šeimas, globodami ligonius; pagarbiai ir su meile bendrauja su nepilnomis šeimomis, su šeimomis, patiriančiomis sunkumus ar išsiskyrusiomis; atlikdami auklėjamąjį darbą, patardami, rengdami jaunuolius santuokai ir padėdami sutuoktiniams, kurie rengiasi atsakingai tėvystei; su nuoširdžiu vaišingumu atverdami savo namų duris, kad šeimos, kaip didesnės Dievo šeimos nariai, galėtų ten pajusti Dievą, maldos ir susikaupimo skonį, konkretų pavyzdį gyvenimo, pagrįsto meile ir brolišku džiaugsmu.

Norėčiau labai ryžtingai kreiptis į asmenis, atsakingus už konsekruoto gyvenimo Institutus, kad malonėtų pripažinti apaštalavimą šeimose – visuomet atitinkamai saugant savo pirminę charizmą – vienu iš svarbiausių uždavinių, kurie dabartinėje situacijoje pasidarė būtini.

Specialistai pasauliečiai

75. Daug gali padėti tie pasauliečiai specialistai (gydytojai, teisininkai, visuomenės veikėjai, patarėjai ir pan.), kurie arba individualiai, ar susijungę į įvairias draugijas bei akcijas padeda šeimoms, jas konsultuodami, joms patardami, nurodydami kryptį, suteikdami paramą. Jiems gali tikti tos pastabos, kurias turėjau progą pareikšti katalikiškos inspiracijos Šeimos konsultacijų federacijai: „Tą jūsų uždavinį tikrai galima pavadinti pasiuntinybe, nes tokie kilnūs tikslai, kuriems taip ryžtingai tarnaujate dėl visuomenės gėrio ir net krikščioniškos bendruomenės, yra tos pasiuntinybės rezultatas... Viskas, ką įstengiate padaryti, kad padėtumėte šeimai, dažniausiai yra laimėjimai, kurie pranoksta save ir turės įtakos kitiems asmenims ir paliks ženklą visuomenėje. Pasaulio ir Bažnyčios ateitis ateina per šeimą“ [170].

Visuomenės informacijos priemonių darbuotojai ir informacijos gavėjai

76. Keletą žodžių reikia pasakyti apie tokią svarbią dabartinio gyvenimo sritį. Aišku, kad visuomenės informacijos priemonės „veikia informacijos gavėjo psichiką įvairiais požiūriais: tiek jausminiu ir intelektualiniu, tiek moraliniu ir net religiniu“, ypač jaunimą [171]. Taigi gali turėti gerą įtaką šeimos gyvenimui ir papročiams bei vaikų auklėjimui, bet kartu jose slypi „pasalos ir pavojai, kurių negalima nepaisyti“ [172] ir kurie gali skleisti – kartais vikriai ir sistemingai manipuliuodami, kas, deja, atsitinka įvairiose pasaulio šalyse, – demoralizuojančias ideologijas ir iškreiptą požiūrį į gyvenimą, žeminant tikrąjį žmogaus orumą ir menkinant jo paskirtį.

Tas pavojus yra tuo realesnis, kuo labiau šiuolaikinis „gyvenimo būdas – ypač supramonintuose kraštuose – veikia šeimas taip, kad jos netenka atsakomybės už auklėjimą, nes lengva pabėgti nuo jos (namuose tam padeda televizija ir tam tikri leidiniai), surandant būdus, kaip užimti vaikus ir jaunuolius“ [173]. Todėl ypatinga pareiga saugoti vaikus ir jaunuolius nuo informacijos priemonių „agresijos“, kuriai jie negali atsispirti, bei rūpintis tuo, kad šeimoje jos būtų tiksliai reguliuojamos. Taip pat tėvai turi ieškoti savo vaikams ir kitų, sveikesnių pramogų, fiziniu, moraliniu ir psichiniu požiūriais naudingesnių, kad „jaunimo laisvalaikis būtų prasmingas, o jo energija nukreipta tinkama linkme“ [174].

Kadangi visuomenės informacijos priemonės – kaip ir mokykla bei aplinka – dažnai ir stipriai veikia vaikų formavimąsi, todėl tėvai, kaip informacijos gavėjai, turi tomis priemonėmis naudotis saikingai, kritiškai, budriai ir išmintingai, o suprasdami, kokią įtaką tos priemonės daro vaikams, taip išlavinti jų „sąžinę, kad ji ramiai ir objektyviai nurodinėtų, kurias iš siūlomų programų dera priimti, o kurių reikia atsisakyti“ [175].

Ir tėvai rūpestingai stengsis turėti įtakos pačių programų parinkimui ir parengimui, per atitinkamas iniciatyvas palaikydami kontaktą su asmenimis, kurie atsakingi už produkciją ir informaciją, kad įsitikintų, jog nebus ignoruojamos arba sąmoningai niekinamos žmogiškos vertybės, tikrasis bendras visuomenės gėris, o priešingai, bus platinamos tokios programos, kurios puikiai nušvies šeimos problemas ir padės jas tinkamai spręsti. Ta tema mano pirmtakas Paulius VI rašė: „Producentai turi žinoti šeimos poreikius ir į juos atsižvelgti. Tam dažnai jiems reikia didelės drąsos ir stipraus atsakomybės jausmo. Iš tikrųjų jie turi vengti visko, kas gali pakenkti šeimai, jos tvirtumui, pusiausvyrai ir laimei; viskas, kas kėsinasi į tas pagrindines šeimos vertybes, – erotika, prievarta, skyrybų ar antivisuomeninių jaunimo pažiūrų gynimas – yra pasikėsinimas į tikrąjį žmogaus gėrį“ [176].

Ir aš pats panašia proga pabrėžiau, kad šeimos „galėtų labiau pasitikėti informacijos priemonių specialistų – leidėjų, rašytojų, producentų, vadovų, dramaturgų, apžvalgininkų, komentatorių ir aktorių – gera valia, sąžiningumu ir atsakomybės jausmu“ [177]. Todėl Bažnyčia bus atlikusi savo pareigą, jei nuolat skirs dėmesį tos srities specialistams, skatindama ir remdama katalikus, kurie jaučiasi turintys darbui pašaukimą ir atitinkamų duomenų, kad galėtų įsitraukti į šią subtilią veiklą.
 

IV. ŠEIMŲ SIELOVADA SUNKIAIS ATVEJAIS

Ypatingos aplinkybės

77. Dar kilnesnė, dar išmintingesnė ir įžvalgesnė – Gerojo Ganytojo pavyzdžiu – sielovada reikalinga toms šeimoms, kurios – dažnai nepriklausomai nuo savo valios ar verčiamos skirtingos prigimties reikalavimų – patenka į sunkias sąlygas.

Čia reikia atkreipti dėmesį pirmiausia į kai kuria kategorijas žmonių, kuriems reikalinga ne tik globa, bet ir veiksmingas poveikis viešajai nuomonei, ypač kultūrinėms ekonominėms ir teisinėms struktūroms, kad būtų galima sėkmingiau šalinti gilias šių šeimų sunkumų priežastis.

Tai, pavyzdžiui, šeimos, kurios, ieškodamos darbo, emigravo, šeimos tų, kurie priversti ilgą laiką praleisti ne namuose, pavyzdžiui, kariai, jūrininkai, keliautojai, kaliniai, emigrantai, ir šeimos, kurios gyvena dideliuose miestuose, bet yra vienišos, nes negali pritapti prie visuomenės, šeimos, neturinčios butų; nepilnos šeimos, kuriose trūksta tėvo arba motinos; tos šeimos, kurių vaikai psichiniai ligoniai arba narkomanai, alkoholikai; šeimos, atskirtos nuo savo kultūrinės ir visuomeninės aplinkos, arba tos, kurioms gresia tos aplinkos netekimas; dėl politinių ar kitų priežasčių diskriminuojamos šeimos; ideologiniu požiūriu suskilusios šeimos; tos šeimos, kurios nesugeba lengvai užmegzti kontakto su parapija; šeimos, kurios prievartaujamos ar neteisingai vertinamos dėl tikėjimo; nepilnamečių šeimos; senesni žmonės, dažnai priversti gyventi vieniši, neturėdami pakankamai lėšų pragyvenimui.

Emigrantų šeimos, ypač darbininkų ir valstiečių, visur turi surasti savo tėvynę Bažnyčioje. Tai glūdi pačioje Bažnyčios, kuri yra skirtingumų vienybės ženklas, prigimtyje. Kiek tai įmanoma, kunigai turėtų teikti patarnavimus jų gimtąja kalba, atsižvelgdami į jų kultūrą ir papročius. Bažnyčios pareiga kreiptis į visuomenę ir į visuomeninę, ūkinę bei politinę valdžią, kad darbininkai gautų darbą savo apylinkėje ir savo krašte, kad jiems būtų teisingai atlyginama, kad šeimos kuo greičiau susijungtų, kad būtų atsižvelgiama į jų kultūrinę ypatybę, kad jos būtų vertinamos vienodai su kitomis, o jų vaikams būtų garantuota galimybė įgyti profesiją ir dirbti, taip pat turėti žemės, kuri būtina darbui ir gyvenimui.

Sunki problema – ideologiniu požiūriu suskilusios šeimos. Šiuo atveju reikalinga ypatinga sielovada. Pirmiausia su tokiomis šeimomis reikia asmeniškai bendrauti, laikantis išmintingos taktikos. Reikia stiprinti tikinčiųjų tikėjimą, jų krikščioniškąjį gyvenimą. Nors katalikiškoji pusė negali nusileisti, tačiau visuomet reikia palaikyti gyvą dialogą su kita puse. Reikalinga abipusė meilė ir pagarba, tvirtai tikintis, kad vienybę galima išsaugoti. Tai daug priklauso nuo tėvų ir vaikų santykių. Pagaliau ideologija, kuriai svetimas tikėjimas, tikinčius šeimos narius gali paskatinti stiprinti savo tikėjimą ir meilę.

Yra ir daugiau sunkių momentų, kai šeimai reikalinga bažnytinės bendruomenės ir jos ganytojų pagalba. Tai gali būti vaikų brendimas – neramus, protestuojantis, kartais audringas; vaikų santuoka, kai jie atsiskiria nuo šeimos, kurioje augo; pačių artimiausiųjų meilės ar supratimo stoka; kai vienas iš sutuoktinių palieka šeimą arba miršta ir prasideda skaudūs našlystės išgyvenimai; šeimos nario mirtis, kuri pakerta ar pakeičia ligšiolinius šeimos pagrindus.

Bažnyčia taip pat negali pamiršti senatvės metų, viso to, ką jie teikia pozityvaus ir negatyvaus, kai santuokinė meilė gali tapti gilesnė, daugiametės ištikimybės apvalyta ir sutaurinta; senatvės metais esame pasirengę tarnauti kitiems kitokiu gerumu, išmintimi ir likusia energija, tačiau slegia vienatvės našta, dažniau psichinė negu fizinė, nes vaikai ir giminės apleidžia ar nepakankamai suinteresuoti; kankina ligos, palaipsniui senkančios jėgos; žeminantis priklausymas nuo kitų, kartus kaltės jausmas, kad, artėjant gyvenimo pabaigai, esame našta artimiesiems. Kaip yra pabrėžę Susirinkimo Tėvai, tai tokios situacijos, kai galima geriau suprasti ir išgyventi tą santuokos ir šeimos dvasingumą, kuris semiasi įkvėpimo iš Kryžiaus ir Kristaus prisikėlimo, šventumo ir gilaus kasdienio džiaugsmo šaltinio, kai matome didžiąsias eschatologines amžinojo gyvenimo vertybes.

Visomis tomis sunkiomis sąlygomis tegu niekada nebūna apleidžiama malda, šventumo ir jėgų šaltinis ir krikščioniškosios vilties maistas.

Mišrios šeimos

78. Vadovaujantis Apaštalų Sosto naujausių dokumentų paaiškinimais bei regulomis ir Vyskupų Konferencijos potvarkiais, kurie tuos paaiškinimus ir regulas taiko konkrečioms aplinkybėms, ypač reikia rūpintis vis dažniau pasitaikančiomis mišriomis šeimomis, sudarytomis katalikų ir krikštytų nekatalikų, taip pat katalikų ir nekrikštytųjų.

Mišrioms šeimoms keliami ypatingi reikalavimai, kuriuos galima apibūdinti trimis pagrindiniais punktais.

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į katalikiškosios pusės teisę laisvai praktikuoti tikėjimą ir iš čia kylančią pareigą, kiek leidžia jėgos, rūpintis, kad vaikai būtų pakrikštyti ir auklėjami katalikiškai [178].

Reikia gerai suprasti, kad vyrui ir žmonai bus ypač sunku palaikyti gerus santykius dėl religinės laisvės: ją gali pažeisti prievarta, siekiant pakeisti partnerio religinius įsitikinimus, arba trukdymas laisvai reikšti tuos įsitikinimus religine praktika.

Jei kyla klausimas dėl liturginės ir kanoniškos santuokos sudarymo formos, vyskupai gali plačiai naudotis jiems suteiktomis teisėmis.

Vertinant tuos specialius reikalavimus, reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:
– specialiai rengiant tokiai santuokai reikia išmintingai stengtis, kad norintieji tuoktis gerai suprastų katalikų mokymą apie santuoką, kas ji yra ir kokius reikalavimus kelia, kad galėtų įsitikinti, jog ateityje nebus imamasi prievartos ir neiškils kliūčių, kurias jau minėjome;
– svarbiausia, kad bendruomenės remiama katalikiškoji pusė stiprintų savo tikėjimą, kaskart brandžiau jį suprastų ir praktikuotų, kad savo gyvenimu ir meile sutuoktiniui ir vaikams šeimoje galėtų būti tikras ir patikimas tikėjimo liudytojas.

Santuokos tarp katalikų ir kitų krikštytųjų – jau dėl savo būdingų bruožų – turi daug elementų, kuriuos reikia įvertinti ir ugdyti, turint omenyje tą indėlį, kurį jos gali suteikti ekumeniniam judėjimui. Tai ypač akivaizdu tais atvejais, kai abu sutuoktiniai ištikimai atlieka savo religines pareigas. Bendras krikštas ir malonė leidžia tų santuokų partneriams pagrįsti ir argumentuoti jų moralinių ir dvasinių vertybių vieningumą.

Dėl šio tikslo, taip pat pabrėžiant tokios mišrios santuokos, kurią abu sutuoktiniai išgyvena tikėjimo pilnatvėje, ekumeninę reikšmę, reikia stengtis, – net jeigu ne visuomet tai bus lengva, – kad katalikai ir nekatalikai dvasininkai nuoširdžiai bendradarbiautų, pradedant nuo pasirengimo santuokai ir vestuvėms.

O nekataliko sutuoktinio eucharistinės Komunijos klausimu reikia laikytis Krikščionių Vienybės Sekretoriato nurodytų normų [179].

Akivaizdu, kad dabar įvairiose pasaulio šalyse gausėja katalikų ir nekrikštytųjų santuokų. Daugeliu atvejų nekrikštytasis sutuoktinis išpažįsta kitą religiją, ir jo įsitikinimus reikia vertinti pagarbiai, pagal II Vatikano Susirinkimo Deklaraciją Nostra aetate apie santykius su nekrikščionių religijomis; tačiau dažnai, ypač laicistinėse visuomenėse, tokių santuokų nekrikštytasis asmuo neišpažįsta jokios religijos. Vyskupų Konferencijos ir atskiri vyskupai turi imtis tam tikrų ganytojiškų priemonių, kurios saugotų kataliko sutuoktinio tikėjimą ir galimybę laisvai jį praktikuoti, ypač su tuo susijusią pareigą padaryti viską, kas tik įmanoma, kad vaikai būtų pakrikštyti ir auklėjami katalikiškai. Be to, reikia visais būdais remti kataliką sutuoktinį, kad šeimoje savo katalikišku gyvenimu jis galėtų liudyti tikėjimą.

Ganytojiška veikla esant kai kurioms išskirtinėms aplinkybėms

79. Vyskupų Susirinkimas, rūpindamasis šeimos globa ne tik religiniu, bet ir kitais požiūriais, nepraleido progos tinkamai įvertinti kai kurias išskirtines aplinkybes ne tik religiniu, bet dažnai ir civiliniu požiūriu, padėtį, į kurią sparčiai vykstant dabartiniams kultūriniams pasikeitimams – deja, patenka ir katalikai, labai pakenkdami pačiai šeimos institucijai ir visuomenei, kurios pagrindinė ląstelė yra šeima.

a) Bandomosios vedybos

80. Pirmoji išskirtinė aplinkybė yra vadinamosios „bandomosios vedybos“, kurias dabar daugelis žmonių norėtų pateisinti, iškeldami tam tikrus tų santuokų teigiamumus. Jau pats žmogaus protas pakiša mintį, kad negalima pritarti tokioms santuokoms, kaip menkai įtikinamas „eksperimentavimas“ žmonėmis, kurių orumas reikalauja, kad meile jie būtų apdovanoti išskirtinai ir be jokių laiko ar kitų aplinkybių apribojimų.

Savo ruožtu Bažnyčia, atsižvelgdama į galutines, pirmines, iš tikėjimo kylančias normas, tokių ryšių negali pripažinti. Viena vertus, fizinis susijungimas yra realus viso asmens atsidavimo simbolis: dabartinėje žmogaus būklėje toks visiškas atsidavimas negalimas be meilės ryšio su Jėzaus Kristaus duota „caritas“. Antra vertus, dviejų krikštytųjų santuoka yra realus simbolis Kristaus susivienijimo su Bažnyčia, ne laikino ar „bandomojo“ susijungimo, o ištikimo visai amžinybei; taigi dviejų krikštytųjų santuoka tegali būti tik nesuardoma.

Dažniausiai tokių aplinkybių negalima pakeisti, jei žmogus nuo vaikystės nebuvo auklėjamas, padedant Kristaus malonei, ryžtingai nugalėti bundantį aistringumą ir užmegzti su kitu skaisčios meilės ryšius. Tai bus nepasiekiama, jei teisingai neugdysime sugebėjimo mylėti tikrąja meile ir tinkamai naudotis lytiškumu, taip pat, kad visas žmogaus asmuo visais požiūriais, taigi ir kūniškai, įsijungtų į pilnutinę Kristaus paslaptį.

Būtų labai naudinga ištirti „bandomųjų vedybų“ priežastis psichologiniu ir sociologiniu požiūriais, kad būtų galima rasti veiksmingą gydymą.

b) Visai laisvi ryšiai

81. Čia kalbėsime apie ryšius, kurių nepripažįsta jokios institucijos – nei civilinės, nei religinės. Tokie vis dažniau pasitaikantys ryšiai negali neatkreipti dėmesio dar ir todėl, kad tų ryšių priežastys gali būti labai skirtingos ir jas veikiant gali pavykti sumažinti jų padarinius.

Juk kai kurie asmenys dėl sunkių ekonominių, kultūrinių ar religinių sąlygų jaučiasi beveik priversti taip gyventi, nes sudaryti tikrą santuoką jiems galėtų būti nenaudinga, dėl jos galėtų netekti ekonominės naudos, patirti diskriminaciją ir t.t. Kiti, priešingai, protestuoja ir niekina Bažnyčios autoritetą, nepripažįsta visuomenės, šeimos institucijų, visuomeninės–politinės sistemos arba ieško tik malonumų. Pagaliau kiti taip gyvena dėl visiško nesąmoningumo, kraštutinio neturto, dėl kurio dažnai kaltas neteisingumas, arba dėl tam tikro psichinio nesubrendimo, kai asmuo pasidaro pernelyg silpnas ir bailus, kad galėtų užmegzti nuolatinį ir galutinį ryšį. Kai kuriuose kraštuose pagal tradicinius papročius tikroji santuoka sudaroma tik tam tikrą laiką kartu pagyvenus ir po pirmojo vaiko gimimo.

Spręsdama sunkias sielovados problemas, Bažnyčia vertina visus elementus, atsižvelgdama į religinius ir moralinius jų padarinius (praradimas religinės santuokos prasmės, kuri matoma Dievo Sandoros su Jo tauta šviesoje; sakramentinės malonės netekimas; tikras pasileidimas), taip pat ir visuomeninius (šeimos supratimo kompromitavimas, ištikimybės jausmo, taip pat ir visuomenei, susilpnėjimas; galima psichinė skriauda vaikams; egoizmo patvirtinimas).

Ganytojų ir vietinės bendruomenės rūpestis pažinti – kiekvieną atskirai – tokias situacijas ir konkrečias jų priežastis; taktiškai ir pagarbiai bandyti suartėti su taip gyvenančiais; kantriai šviečiant ir kupinais meilės įspėjimais bei krikščionišku šeimos liudijimu padėti jiems reguliuoti situaciją. Tačiau pirmiausia reikia užkirsti kelią tokioms šeimoms atsirasti, moraliniu ir religiniu auklėjimu išugdyti jaunuolių ištikimybės jausmą, supažindinant juos su sąlygomis ir struktūromis, kurios padeda išsaugoti tokią ištikimybę, be kurios nėra tikros laisvės, padedant jaunuoliams dvasiškai subręsti, kad jie galėtų suprasti Santuokos sakramento turtingą žmogišką ir antgamtinę realybę.

Dievo tauta taip pat tegu rūpinasi, kad visuomeninės valdžios organai, priešindamiesi žalingoms degradacijos tendencijoms, kurios pavojingos atskirų piliečių garbei, saugumui ir gerovei, stengtųsi neleisti taip formuoti viešosios nuomonės, jog nebūtų vertinama santuokos ir šeimos institucijų reikšmė. Kadangi daugelyje sričių dėl visiško neturto, kurio priežastis – neteisingos ir netinkamos visuomeninės–ūkinės struktūros, jaunuoliai neturi sąlygų tinkamai kurti šeimas, visuomenė ir valdžia teisiškai sudarytas santuokas turi remti visuomeniniais ir politiniais nutarimais, garantuodama šeimai atlyginimą, išleisdama potvarkius dėl butų, tinkamų gyventi šeimoms, suteikimo, kad būtų normalios sąlygos dirbti ir gyventi.

c) Katalikai, sudarę tik civilinę santuoką

82. Kaskart daugiau pasitaiko atvejų, kai katalikai dėl ideologinių ar praktinių priežasčių labiau linkę sudaryti tik civilinę santuoką, nepripažindami bažnytinės santuokos arba bent ją atidėliodami. Tokių žmonių padėties negalima sulyginti su ta, kai žmonės gyvena visai nesusituokę, nes čia bent kiek įsipareigojama laikinam ar, galimas daiktas, pastoviam gyvenimui, nors dažnai tam sprendimui nėra svetima skyrybų perspektyva. Tokios poros, norėdamos, kad jų santuoką viešai pripažintų valstybė, pasirengusios ne tik siekti naudos, bet ir prisiimti įsipareigojimus. Nepaisant to, ši situacija Bažnyčiai nepriimtina.

Turi būti dedamos ganytojiškos pastangos, kad sutuoktiniai gerai suprastų, jog tarp išpažįstamo tikėjimo ir gyvenimo būtina harmonija; teks padaryti visa, kas įmanoma, kad šie asmenys sureguliuotų savo gyvenimą pagal krikščioniškus principus. Nors tuos sutuoktinius reikia vertinti su didele meile ir sudominti juos krikščioniškų bendruomenių gyvenimu, deja, Bažnyčios ganytojai negali leisti jiems priimti sakramentus.

d) Gyvenantieji atskirai ir išsiskyrusieji, kurie nesudarė naujos santuokos

83. Įvairūs motyvai – abipusio supratimo trūkumas, nesugebėjimas bendrauti ir kiti – gali suardyti teisėtai sudarytą santuoką, kurios atstatyti dažnai nebeįmanoma. Aišku, gyvenimą atskirai tenka laikyti paskutine priemone, kai jau joks išmintingas veikimas bus nevaisingas.

Palikto sutuoktinio dažna dalia – vienatvė ir kiti sunkumai, ypač jeigu jis nekaltas. Tokiu atveju bažnytinė bendruomenė turi ypač jį remti; rodyti jam pagarbą, solidarumą, supratimą ir teikti konkrečią pagalbą, kad galėtų išsaugoti ištikimybę ir šiuo sunkiu atveju; bendruomenė turi padėti jam, kad jis pajėgtų atleisti, nes to reikalauja krikščioniška meilė, taip pat būti pasirengusiam vėl iš naujo pradėti buvusį santuokinį gyvenimą.

Analogiškas atvejis ir išsiskyrusio sutuoktinio, kuris, gerai suprasdamas, kad teisėta santuoka nesuardoma, nebesituokia antrą kartą, o pasišvenčia tik savo šeimyninėms pareigoms bei krikščioniško gyvenimo įpareigojimams. Tokiu atveju jo ištikimybė ir krikščioniškumas įgyja ypatingą liudijimo pasauliui ir Bažnyčiai vertę, ir Bažnyčia tuo labiau turi teikti jam nuolatinę pagalbą ir meilę, nesudarydama jokių sunkumų priimti sakramentus.

e) Išsiskyrusieji, kurie sudarė naują santuoką

84. Deja, kasdieninė patirtis liudija, kad tas, kuris kelia skyrybų klausimą, planuoja iš naujo susituokti, aišku, be katalikiškų bažnytinių sakramentų. Kadangi skyrybos yra nelaimė, kuri, kaip ir visos nelaimės, vis dažniau pasitaiko ir katalikiškoje aplinkoje, būtinas neatidėliotinas šios problemos sprendimas. Šį klausimą tiesiogiai sprendė Susirinkimo Tėvai. Juk Bažnyčia įkurta tam, kad visus žmones, ypač pakrikštytuosius, vestų į išganymą, ir ji negali palikti pačių likimui tų, kurie, jau susieti sakramentiniu ryšiu, bandė sudaryti naują santuoką. Bažnyčia taip pat nenuilsdama stengsis atiduoti jų dispozicijai savo turimas išganymo priemones.

Tegul ganytojai žino, kad dėl tiesos meilės turi gerai orientuotis ir suprasti padėtį. Juk yra skirtumas tarp tų, kurie stengėsi išsaugoti pirmąją santuoką ir visai neteisingai buvo palikti, ir tų, kurie suardė teisėtą santuoką dėl sunkios savo kaltės. Pagaliau yra ir tokių, kurie iš naujo susituokė, kad galėtų išauklėti vaikus, o jų sąžinė subjektyviai įsitikinusi, jog galutinai iširusi ankstesnė santuoka niekada nebuvo teisėta.

Kartu su Susirinkimu karštai kviečiu ganytojus ir visą tikinčiųjų bendruomenę teikti paramą išsiskyrusiems, nuoširdžiai rūpinantis, kad jie nesijaustų atskirti nuo Bažnyčios; jei gali, be abejonės, turi dalyvauti jos gyvenime. Tebūnie skatinami klausytis Dievo Žodžio, dalyvauti šv. Mišiose, ištvermingai melstis, aktyviau įsijungti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti vaikus, ugdyti atgailos dvasią ir rūpintis atgailos darbais, tuo būdu nuolat prašant Dievo malonės. Tegu Bažnyčia meldžiasi už juos, tegu juos drąsina, tegu būna gailestinga motina, kuri palaiko jų tikėjimą ir viltį.

Tačiau Bažnyčia iš naujo patvirtina savo nuostatą, kuri remiasi Šventuoju Raštu, neleisdama priimti eucharistinės Komunijos išsiskyrusiems, kurie sudarė naują santuoką. Jiems negali būti leista priimti Komuniją nuo to momento, kai jų gyvenimo būdas objektyviai prieštarauja meilei tarp Kristaus ir Bažnyčios, meilei, kurią išreiškia ir įgyvendina Eucharistija. Be to, yra ir kitas motyvas: leidimas priimti jiems Eucharistiją galėtų suklaidinti tikinčiuosius ar versti juos abejoti Bažnyčios mokymu apie santuokos neišardomumą.

Susitaikyti – priimdami Atgailos sakramentą, kuris atvertų kelią eucharistinei Komunijai, – gali tik tie, kurie, gailėdamiesi, kad buvo neištikimi Kristui, yra pasirengę taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad jis neprieštarautų santuokos neišardomumui. Tai bus tada, kai vyras ir moteris dėl svarbių priežasčių – pavyzdžiui, vaikų auklėjimo, – negali išsiskirti ir „nusprendžia gyventi visiškai santūriai arba susilaikydami nuo aktų, kurie leistini tik sutuoktiniams“ [180].

Panašiai pagarba, skirta Santuokos sakramentui, patiems sutuoktiniams, jų giminaičiams ir tikinčiųjų bendruomenei, draudžia ganytojui dėl kokių nors motyvų ar priežasčių iš naujo besituokiantiems išsiskyrusiems teikti kokias nors bažnytines apeigas. Juk tai sudarytų naujos sakramentinės santuokos įspūdį ir galėtų suklaidinti, tarsi teisėtai sudaryta santuoka gali būti išardyta.

Taip elgdamasi Bažnyčia yra ištikima Kristui ir Jo tiesai; taip pat vadovaujasi motiniškumo jausmu savo vaikams, ypač tiems, kurie buvo nekalti, kad juos paliko teisėtas sutuoktinis.

Bažnyčia tvirtai tiki, jog net tie, kurie neįvykdė Viešpaties įsakymo ir iki šio laiko taip gyvena, gali gauti iš Viešpaties atsivertimo ir išganymo malonę, jeigu ištvermingai melsis, atgailaus ir mylės.

Neturintieji šeimos

85. Trokštu tarti dar keletą žodžių tiems asmenims, kuriuos dėl konkrečių gyvenimo situacijų, dažnai nuo jų nepriklausančių, laikau ypač artimais Jėzaus Širdžiai, vertais meilės, ir Bažnyčia bei ganytojai turi veiksmingai jais rūpintis.

Deja, labai daug žmonių negali – tiksliąja to žodžio prasme – remtis šeima. Didelė žmonijos dalis gyvena labai skurdžiai, kai dėl promiskuiteto, butų trūkumo, santykių laikinumo ir nepastovumo, labai menkos kultūros negalima nė kalbėti apie tikrąją šeimą. Taip pat yra asmenų, kurie dėl įvairių motyvų pasaulyje gyvena vieniši. Vis dėlto jiems visiems yra „geroji šeimos naujiena“.

Dėl tų, kurie gyvena labai skurdžiai, kaip jau minėjau, būtina imtis drąsių veiksmų, kad būtų surasti sprendimai, taip pat ir politiniai, kurie padėtų jiems išsisukti iš tos nežmoniškos ir žeminančios padėties. Tas uždavinys, įpareigojantis visą visuomenę, ypač skiriamas valdžiai – dėl jos funkcijų ir atsakomybės, taip pat šeimoms, kurios turi skurstančius užjausti ir būti pasirengusios jiems padėti.

Tiems, kurie neturi natūralios šeimos, tegu dar plačiau atveria duris didžioji šeima – Bažnyčia, kuri vėliau sudaro konkrečias šeimas – vyskupijas, parapijas, pagrindines bažnytines bendruomenes ir apaštališką judėjimą. Šiame pasaulyje nėra nė vieno be šeimos: Bažnyčia yra namai ir šeima visiems, ypač tiems, kurie „vargsta ir yra prislėgti“ [181].

PABAIGA

86. Baigdamas šią Apaštališką Adhortaciją, karštai ir nuoširdžiai kreipiuosi į jus, sutuoktiniai, tėvai ir šeimų motinos; į jus, vaikinai ir merginos, kurie esate Bažnyčios bei pasaulio ateitis ir viltis ir duosite pradžią ateinančio trečiojo tūkstantmečio šeimoms; į jus, garbingieji ir brangūs Broliai vyskupai ir kunigai, mylimi sūnūs ir dukterys, vienuoliai ir vienuolės, pasišventusios Viešpačiui sielos, liudijančios sutuoktiniams aukščiausiąją Dievo meilę; į jus, visi geros valios žmonės, kurie kokiu nors būdu rūpinatės šeimos likimu.

Žmonijos ateitis ateina per šeimą!

Todėl neišvengiama ir neatidėliotina, kad kiekvienas geros valios žmogus įsijungtų į šeimos vertybių gelbėjimą ir remtų jos poreikius.

Jaučiuosi ypač įpareigotas kreiptis į Bažnyčios sūnus ir dukteris. Tie, kurie tikėjimo dėka pilnutinai pažino nuostabų Dievo planą, turi dar nuoširdžiau rūpintis mūsų meto – to išbandymų ir malonės meto – šeima.

Jie turi ypatingai mylėti šeimą. Tas įsakymas konkretus ir reiklus.

Mylėti šeimą – tai mokėti branginti jos vertybes bei galimybes ir visuomet ją paremti. Mylėti šeimą – tai reiškia suvokti jai gresiančius pavojus ir blogį, kad būtų galima jų išvengti. Mylėti šeimą – vadinasi, kartu su kitais kurti palankias sąlygas jai vystytis. Tačiau ypatingą meilę dabartinei krikščioniškai šeimai, kurią ne kartą gundo atgrisimas, kankina didėjantys sunkumai, mes galime parodyti atgaivindami jos pasitikėjimą savimi, savo prigimties ir malonės turtais, Dievo jai patikėta pasiuntinybe. „Reikia, kad mūsų laikų šeimos pakiltų! Reikia, kad sektų Kristumi“! [182].

Krikščioniškas uždavinys – taip pat su džiaugsmu ir įsitikinimu skelbti gerąją naujieną apie šeimą, kuri jaučia stiprų poreikį kaskart iš naujo klausytis ir kaskart giliau suprasti autentiškus žodžius, liudijančius jos tapatumą, vidinį turtingumą, pagaliau jos pasiuntinybę žmonijos žemėje ir Dievo šalyje.

Bažnyčia žino kelią, kuriuo eidama šeima gali atrasti tiesos apie save gelmę – tą kelią, kuriuo eiti išmoko Kristaus mokykloje ir kurio niekam neprimeta per visą Dvasios šviesoje matomą istoriją, tik jausdama savyje galingą reikalavimą, visiems be baimės, greičiau su dideliu pasitikėjimu ir viltimi jį nurodyti, nors žino, kad „geroji naujiena“ taip pat pažįsta Kryžių. Būtent per Kryžių šeima gali pasiekti pilnutinę savo būtį ir tobulą meilę.

Pagaliau trokštu kviesti visus krikščionis drąsiai ir nuoširdžiai bendradarbiauti su visais geros valios žmonėmis, kurie yra atsakingi už tarnavimą šeimai. Tie, kurie pasišventė jos gerovei Bažnyčios prieglobstyje, Jos vardu ir Jos įkvėpti – atskiri žmonės, grupės, judėjimai ar draugijos – dažnai šalia savęs suranda asmenis ir institucijas, kurios tarnauja tam pačiam idealui. Jei būsime ištikimi Evangelijai ir visoms žmogiškoms vertybėms bei teisingoms iniciatyvoms, tai tas bendradarbiavimas galės padėti greičiau ir vientisiau vystytis šeimai.

O dabar, baigdamas šį ganytojišką pranešimą, kuris turi atkreipti visų dėmesį į rimtus, bet žavinčius krikščioniškos šeimos uždavinius, trokštu šauktis Šventosios Šeimos iš Nazareto globos.

Pagal stebuklingą Dievo planą šioje šeimoje ilgus metus gyveno nežinomas Dievo Sūnus: taigi ji yra visų krikščioniškų šeimų modelis ir pavyzdys. Šeima, vienintelė pasaulyje, kuri tyliai ir niekam nežinoma gyveno mažame Palestinos miestelyje; kuri patyrė neturtą, persekiojimus, tremtį, kuri garbino Dievą nepaprastai skaisčiai ir kilniai, nepraleidžia progos padėti visoms krikščioniškoms šeimoms; maža to – viso pasaulio šeimoms, kad jos ištikimai atliktų savo kasdienes pareigas, nugalėtų nerimą ir vargus, kilniai tarnaudamos kitiems ir džiaugsmingai vykdydamos Dievo planus.

Tegu šventasis Juozapas, „Teisusis Vyras“, nenuilstantis darbininkas, nepriekaištingas jam patikėtų brangenybių globėjas, saugo šeimas, globoja ir visuomet jas apšviečia.

Tegu Mergelė Marija, kuri yra Bažnyčios Motina, bus taip pat „namų Bažnyčios“ Motina, kad jos motiniškos pagalbos dėka kiekviena krikščioniška šeima iš tikrųjų galėtų tapti „mažąja Bažnyčia“, kurioje atsispindės ir gyvens Kristaus Bažnyčios paslaptis. Tegu Ji, Viešpaties Tarnaitė, bus mums pavyzdys, kaip nuolankiai ir kilniai priimti Dievo valią, tegu Ji, Skausmingoji Motina prie Kryžiaus, ramina skausmus ir nušluosto ašaras tiems, kurie kenčia dėl šeimos vargų.

O Viešpats Kristus, viso pasaulio Karalius, šeimų Karalius, tegu kaip ir Kanoje gyvena kiekviename krikščioniškame židinyje, teikdamas jam šviesą, džiaugsmą, ramybę ir stiprybę. Kristaus Karaliaus iškilmių dieną maldauju Jo, kad kiekviena šeima galėtų kilniai prisidėti prie Jo Karalystės atėjimo į pasaulį, „tiesos ir gyvybės karalystės, teisingumo, meilės ir taikos karalystės“ [183], į kurią skuba istorija.

Jam, Marijai ir Juozapui patikiu kiekvieną šeimą. Į jų rankas atiduodu šią Adhortaciją: tegu Jie atiduoda ją jums, garbingieji Broliai ir mylimieji Sūnūs, ir tegu atveria jūsų širdis šviesai, kurią Evangelija spinduliuoja kiekvienai šeimai.

Užtikrindamas, kad nuolatos melsiuosi, visiems ir kiekvienam atskirai nuoširdžiai teikiu Apaštališkąjį palaiminimą Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Roma, prie šv. Petro, 1981 metų lapkričio 22 dieną, per Kristaus Karaliaus iškilmę, ketvirtaisiais Pontifikato metais

JONAS PAULIUS II