Girdėjome apaštalo Paulius žodžius vyskupui Titui. O kiek dorybių turime turėti mes, vyskupai? Juk visi tai girdėjome, ar ne? Tai nelengva, nėra lengva: visi esame nusidėjėliai. Tačiau pasitikime jūsų malda, kad bent priartėtume prie to, ką apaštalas Paulius pataria visiems vyskupams. Sutinkate? Ar melsitės už mus?

Ankstesnėse katechezėse pabrėžėme, kad Šventoji Dvasia visuomet gausiai pripildo Bažnyčią savo dovanų. Kristus savo Dvasios galia ir malone nepaliaujamai kildina tarnystes, kurių tikslas ugdyti krikščioniškąsias bendruomenes kaip jo kūną. Tarp tų tarnysčių išsiskiria vyskupo tarnystė. Vyskupe, kuriam padeda kunigai ir diakonai, tampa esamas pats Kristus, kuris rūpinasi savo Bažnyčia, laiduodamas jai savo globą ir vadovavimą. Iš vyskupų, kunigų ir diakonų buvimo bei tarnavimo galime atpažinti tikrą Bažnyčios veidą: tai šventoji Motina hierarchinė Bažnyčia. Per tuos išrinktus Viešpaties ir pašventintus Šventimų sakramentu mūsų brolius Bažnyčia iš tikrųjų vykdo savo motiniškąją funkciją: ji gimdo mus Krikštu kaip krikščionis, leisdama mums iš naujo gimti Kristuje; ji budriai stebi mūsų augimą tikėjimu; veda mus į Tėvo glėbį, kad galėtume priimti jo atleidimą; parengia mums Eucharistijos stalą, prie kurio maitina mus Dievo žodžiu ir Jėzaus Kūnu bei Krauju; ji prašo mums Dievo palaimos ir jo Dvasios jėgos, palaikydama mus per visą gyvenimą, apgaubdama savo jautrumu bei šiluma, ypač sunkiausiais momentais, kai patiriame išbandymus, kančias ir mirtį.

Ta Bažnyčios motinystė ypatingu būdu reiškiasi per vyskupo asmenį ir jo tarnystę. Kaip Kristus pasirinko apaštalus ir juos išsiuntė, kad skelbtų Evangeliją ir ganytų jo kaimenę, taip ir jų įpėdiniai vyskupai paskirti krikščioniškųjų bendruomenių vadovais kaip jų tikėjimo laidas ir Viešpaties buvimo tarp jų gyvas ženklas. Todėl suprantame, kad tai nėra prestižinis postas ar garbės pareigos. Vyskupystė nėra garbės titulas, tai tarnystė. Taip norėjo Jėzus. Bažnyčioje neturi būti vietos pasaulietiškai galvosenai. Pasaulietiška mąstysena sako: „Tas žmogus padarė bažnytinę karjerą, tapo vyskupu.“ Ne, ne, Bažnyčioje negali būti vietos tokiai galvosenai. Vyskupystė yra tarnystė, o ne garbės titulas, kuriuo galima puikautis. Būti vyskupu reiškia visada turėti prieš akis Jėzaus pavyzdį, kuris kaip geras ganytojas atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (plg. Mt 20, 28; Mk 10, 45) ir atiduoti savo gyvybės už avis (plg. Jn 10, 11). Šventi vyskupai – o Bažnyčios istorijoje jų daug, labai daug šventų vyskupų – mums parodo, kad tos tarnystės nesiekiama, jos neprašoma, ji neperkama, bet klusniai priimama siekiant ne išaukštinimo, bet pažeminimo, kaip Jėzus, kuris „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Liūdna, kai žmogus siekia tų pa­reigų ir daro daugelį dalykų, kad jas gautų, o kai pasiekia, ne tarnauja, o puikuojasi, gyvena tik tam, kad tenkintų savo tuštybę.

Reikia išryškinti dar vieną vertingą elementą. Kai Jėzus išsirinko ir pašaukė apaštalus, jis galvojo ne apie kiekvieną skyrium, bet kad jie būtų su juo vienybėje, kaip viena šeima. Taip pat vyskupai sudaro vieną kolegiją, susibūrusią apie popiežių, kuris yra saugotojas ir laidas tos gilios bendrystės, kuri taip rūpėjo Jėzui ir jo apaštalams. Kaip gražu, kai vyskupai drauge su popiežiumi išreiškia tą kolegialumą ir stengiasi vis labiau ir geriau tarnauti tikintiesiems, labiau būti Bažnyčios tarnais! Neseniai tai patyrėme per vykusią šeimai skirto Vyskupų sinodo asamblėją. Tačiau taip pat galvojame apie visus pasaulyje pasklidusius vyskupus, gyvenančius įvairiose vietose, kur skiriasi kultūros, mentalitetas bei tradicijos, kurių teritorijas skiria dideli atstumai – prieš keletą dienų vienas vyskupas man sakė, kad jam atvykti į Romą iš tos vietos, kurioje gyvena, reikia beveik trisdešimt valandų skristi, – vis dėlto visi jaučia esantys vienas kito dalis ir išreiškia glaudų ryšį tarp bendruomenių Kristuje. Bendroje Bažnyčios maldoje visi vyskupai drauge įsiklauso į Viešpaties ir Dvasios balsą ir todėl gali nuodugniai skirti dėmesį žmogui ir laiko ženklams (Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 4).

Brangūs bičiuliai, visa tai leidžia mums suprasti, kodėl krikščioniškosios bendruomenės laiko vyskupą didele dovana ir yra pašauktos stiprinti su juo nuoširdžią ir stiprią vienybę, pradedant nuo kunigų ir diakonų. Jei tikintieji, diakonai ir kunigai nėra vienybėje su vyskupu, Bažnyčia nėra sveika. Bažnyčia, kuri nėra vienybėje su vyskupu, yra serganti Bažnyčia. Jėzus troško visų tikinčiųjų, taip pat diakonų ir kunigų vienybės su vyskupu. Ir jie tai daro suvokdami, kad būtent vyskupe tampa regimas kiekvienos Bažnyčios ryšys su apaštalais ir su kitomis bendruomenėmis, susivienijusiomis su savo vyskupais ir su popiežiumi vienoje Viešpaties Jėzaus Bažnyčioje – mūsų šventojoje Motinoje hierarchinėje Bažnyčioje. Ačiū.