Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Gavėnia – vilties kelionė“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
gavėnia, viltis
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 971
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 1° marzo 2017. La Speranza cristiana - 13. La Quaresima cammino di speranza
DATA: 2017-03-01
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 5 (443), 2017, p. 2.
SERIJA: Katechezės apie viltį
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 5 (443), 2017, p. 2.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 13. Gavėnia – vilties kelionė

2017 m. kovo 1 d.

Šiandien, Pelenų trečiadienį, įžengiame į liturginį gavėnios laikotarpį. Atsižvelgdamas į tai, kad šis katechezių ciklas skirtas krikščioniškajai vilčiai, šiandien norėčiau pristatyti jums gavėnią kaip vilties kelią.

Iš tikrųjų ši perspektyva tampa akivaizdi, jei pagalvojame, kad gavėnia Bažnyčioje nustatyta kaip pasirengimo laikas Velykoms. Šio keturiasdešimties dienų laikotarpio prasmę nušviečia Velykų slėpinys, į kurį jis nukreiptas. Galime įsivaizduoti, kad prisikėlęs Viešpats mus kviečia išeiti iš savo tamsybių, o mes leidžiamės į kelią link jo, kuris yra šviesa. Gavėnia yra kelias pas prisikėlusį Jėzų, tai atgailos laikotarpis, taip pat apsimarinimo, kuris nėra savitikslis, bet mums padeda prisikelti su Kristumi ir atnaujinti savo krikšto tapatybę, taigi iš naujo gimti „iš aukštybių“, iš Dievo meilės (plg. Jn 3, 3). Todėl gavėnia savo esme yra vilties laikas.

Kad geriau suprastume, ką tai reiškia, turime susieti tai su pamatine patirtimi, izraelitų išėjimu iš Egipto, apie kurį Biblijoje pasakojama Išėjimo knygoje. Tai prasideda nuo Egipto vergijos aprašymo, priespaudos, priverstinių darbų. Tačiau Viešpats nepamiršo savo tautos ir savo pažado: jis pašaukia Mozę ir stipria ranka išveda izraelitus iš Egipto, veda juos per dykumą į laisvės žemę. Tame kelyje iš vergovės į laisvę Viešpats duoda izraelitams įstatymą, idant išmokytų juos mylėti jį, vienintelį Viešpatį, taip pat mylėti vieni kitus kaip brolius. Šventasis Raštas parodo, jog išėjimas yra ilgas ir varginantis: simboliškai jis tęsiasi 40 metų, tai yra tiek, kiek trunka vienos kartos gyvenimas, – kartos, kuri kelyje patiria išbandymų bei nuolatinę pagundą ilgėtis Egipto ir gręžtis atgal.

Mums visiems taip pat pažįstama pagunda gręžiotis atgal, visiems. Tačiau Viešpats lieka ištikimas tiems vargšams žmonėms, kurie, vadovaujami Mozės, pasiekia Pažado žemę. Visa ta kelionė paženklinta viltimi: tai viltis pasiekti tą Žemę ir šia prasme tai yra išėjimas, perėjimas nuo vergovės į laisvę. Tos 40 dienų taip pat mums skirtos pereiti iš vergijos, iš nuodėmės į laisvę, į susitikimą su prisikėlusiu Kristumi. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas vargas, kiekvienas išbandymas, kiekvienas nuopuolis ir kiekviena nauja pradžia – visa tai turi prasmę tik išganymo plano kontekste: Dievas savo tautai nori gyvenimo, o ne mirties, džiaugsmo, o ne skausmo.

Jėzaus Pascha yra jo išėjimas, per kurį jis atvėrė mums kelią, kad pasiektume pilnutinį, amžiną ir laimingą gyvenimą. Norėdamas atverti tą kelią, tą perėjimą, Jėzus turėjo apiplėšti save – atsižadėti savo šlovės ir nusižeminti, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Atverti mums kelią į amžinąjį gyvenimą jam kainavo visą kraują, dėka jo buvome išvaduoti iš nuodėmės vergijos. Tačiau tai nereiškia, kad jis viską padarė, o mums nebereikia nieko daryti, kad jis perėjo kryžių, o mes „į dangų važiuojame karieta“. Taip nėra. Mūsų išganymas iš tikrųjų yra jo dovana, bet kadangi tai meilės istorija, ji reikalauja, kad mes ištartume „taip“ ir dalyvautume jo meilėje, kaip rodo mūsų Motina Marija, o po jos – visi šventieji.

Gavėnia gyvuoja pagal šią dinamiką: Kristus savo išėjimu eina pirma mūsų, o mes įveikiame dykumą jo dėka sekdami paskui jį. Jis gundomas dėl mūsų, jis nugali gundytoją dėl mūsų, tačiau ir mes drauge su juo turime kovoti su pagundomis ir jas įveikti. Jis teikia mums savo Dvasios gyvąjį vandenį, o mes privalome semtis iš jo versmės ir gerti per sakramentus, maldą, adoraciją. Jis yra šviesa, nugalinti tamsybes, o iš mūsų reikalaujama, kad išlaikytume mažą liepsnelę, mums patikėtą krikšto dieną.

Šia prasme gavėnia yra mūsų atsivertimo sakramentinis ženklas (plg. Romos mišiolas, Pirmasis gavėnios sekmadienis, Pradžios malda); kas eina gavėnios keliu, nuolat yra atsivertimo kelyje. Gavėnia yra mūsų kelio iš vergijos į laisvę sakramentinis ženklas, ir šį kelią reikia nuolat pradėti iš naujo. Žinoma, tai sunkus kelias, ir taip turi būti, nes meilė yra reikli, tačiau tai yra pilnas vilties kelias. Pasakyčiau dar daugiau, gavėnios išėjimas yra kelias, kuriame formuojasi viltis. Dykumos įveikimo vargas – visi išbandymai, pagundos, iliuzijos, miražai – visa tai yra būtina nukaldinant stiprią, tvirtą viltį, tokią kaip Mergelės Marijos viltis, kuri savo Sūnaus kančios ir mirties sutemose ir toliau tikėjo, turėjo viltį jo prisikėlimu, Dievo meilės pergale. Šiandien įžengiame į gavėnią, atvėrę širdį šiam horizontui. Jausdami, kad priklausome šventai Dievo tautai, su džiaugsmu įženkime į šį vilties kelią.