Šeima yra Bažnyčios ir sinodinio proceso, numatančio du sinodus – vieną ką tik pasibaigusį neeilinį ir ateinantį spalį susirinksiantį eilinį, – išsamiai apmąstoma pagrindinė tema. Atsižvelgdamas į tai, manau, jog tikslinga, kad artimiausios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos tema būtų susijusi šeima. Šeima, šiaip ar taip, yra pirmutinė vieta, kur mokomės bendrauti. Atsigręžimas į šį pirminį dalyką gali padėti mums pasimokyti bendrauti autentiškiau ir žmogiškiau, taip pat pažvelgti į šeimą iš naujos perspektyvos.

Įkvėpimo galėtume pasisemti iš Evangelijos pasakojimo apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą. „Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“ (Lk 1, 41–42).

Šiame epizode mums pirmiausia parodoma, kad komunikavimas yra su kūno kalba susijęs dialogas. Pirmas į Marijos pasveikinimą iš tiesų atsako kūdikis džiugiai šoktelėdamas Elzbietos įsčiose. Džiaugtis susitikus kitą tam tikra prasme yra bet kurios kitos bendravimo formos, mūsų išmokstamos dar prieš išvystant pasaulio šviesą, archetipas ir simbolis. Mus priglobiančios įsčios yra pirmutinė komunikavimo „mokykla“, kur per fizinį kontaktą saugioje erdvėje įsiklausydami ir lydimi raminamų motinos širdies dūžių, pradedame susipažinti su išoriniu pasauliu. Toks dviejų būtybių, viena kitai artimų ir sykiu dar svetimų, susitikimas, pažado kupinas susitikimas, yra mūsų pirmutinė komunikavimo patirtis. Ir ta patirtis mums visiems būdinga, nes visi esame gimę iš motinos.

Net ir atėję į pasaulį tam tikra prasme išliekame „įsčiose“, kurios yra šeima. Tos įsčios – įvairūs tarp savęs susiję asmenys: šeima yra „vieta, kur mokomasi kartu gyventi būnant skirtingiems“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 66). Skirtingos lytys ir kartos bendrauja pirmiausia todėl, kad vienas kitą priima, nes juos sieja artimas ryšys. Ir juo platesnė šių santykių vėduoklė, juo skirtingesni amžiaus tarpsniai, juo turtingesnis yra mūsų gyvenamasis laukas. Būtent ryšys pagrindžia žodį, kuris savo ruožtu stiprina ryšį. Kalbos mes nesukuriame: ją vartojame, nes esame gavę. Šeimoje mokomasi kalbėti „motinos kalba“, t. y. savo protėvių kalba (plg. 2 Mak 7, 25. 27). Šeimoje žinoma, kad pirma mūsų būta kitų, kurie davė mums gyvybę ir galimybę savo ruožtu duoti gyvybę kitiems bei padaryti ką nors gero ir gražaus. Galime duoti, nes esame gavę, ir ši pozityvi apytaka yra šeimos gebėjimo komunikuoti savo viduje ir su kitais šerdis bei, imant bendriau, bet kokio komunikavimo paradigma.

Už mus pirmesnio „ryšio“ patirtis lemia, kad šeima yra ir gyvenimo aplinka, kurioje perteikiama ta pamatinė komunikavimo forma – malda. Motina ir tėvas, guldydami savo naujagimius į lovą, labai dažnai patiki juos Dievui prašydami, kad jis sergėtų; o jiems paaugus, tėvai su jais meldžiasi paprastomis maldomis, meiliai prisimindami kitus žmones – senelius, giminaičius, ligonius bei kenčiančiuosius ir visus tuos, kuriems labiausiai reikia Dievo. Taip didžiuma iš mūsų šeimoje išmokstame komunikavimo religinio matmens, kuris krikščionybėje persmelktas meilės, Dievo mums dovanojamos ir mūsų kitiems siūlomos meilės.

Gebėjimas šeimoje vienas kitą apkabinti, palaikyti, pagloboti, suprasti žvilgsnius ir tylėjimą, drauge juoktis ir verkti – tarp žmonių, kurių nepasirinkome ir kurie vis dėlto vienas kitam yra tokie svarbūs, – būtent tas gebėjimas pirmiausia įgalina mus suvokti, kas yra komunikavimas kaip artumo atradimas bei statydinimas. Mažėjantis atstumas, vienam prie kito artinantis ir vienam kitą priimant, leidžia pajusti dėkingumą ir džiaugsmą: Marijos pasveikinimas ir kūdikio šoktelėjimas paskatina Elzbietą ištarti palaiminimą, palydimą nuostabios Magnificat giesmės, kurioje Marija aukština jai ir jos tautai skirtą Dievo planą. Iš tikint ištarto „taip“ išplaukiantys padariniai toli pranoksta mus pačius ir pasklinda po pasaulį. „Aplankyti“ reiškia atverti duris, neužsisklęsti savo butuose, eiti kitų link. Ir šeima yra gyva tada, kai „kvėpuoja“, atsiveria tam, kas pranoksta ją. O taip besielgiančios šeimos gali perteikti savo žinią apie gyvenimą ir bendrystę, gali suteikti paguodos bei vilties labiausiai sužeistoms šeimoms ir prisidėti prie augimo pačios Bažnyčios, kuri juk yra šeimų šeima.

Šeima labiau už visa kita yra vieta, kur kasdieniame bendrabūvyje pažįstamos savosios bei kitų ribos, didelės ir mažos bendro gyvenimo, vienas kito pakentimo problemos. Tobulų šeimų nebūna, tačiau netobulumo, silpnumo ir net konfliktų nereikia bijoti, reikia tik išmokti artintis prie jų konstruktyviai. Todėl šeima, kurioje, nepaisant ribotumų ir nuodėmių, vyrauja meilė, tampa atleidimo mokykla. Atleidimas yra komunikavimo dinamika, komunikavimas, kai, užsisklendus ir santykiams sudužus, vėl galima pradėti iš pradžių bei ugdytis prašant ir sulaukiant atleidimo. Vaikas, išmokstantis šeimoje įsiklausyti į kitus, pagarbiai kalbėti ir ginti savo požiūrį, neatmesdamas kitų požiūrio, visuomenėje prisidės prie dialogo bei susitaikymo.

Susidūrę su komunikavimo sunkumais, daug galime pasimokyti iš šeimų, kurių vaikai turi vieną ar kelias negalias. Motorinis, sensorinis ar intelektinis trūkumas visada gundo užsisklęsti. Tačiau tėvų, brolių ir seserų bei kitų draugiškų asmenų meilės dėka tai taip pat gali būti paskata atsiverti, dalyvauti ir su visais komunikuoti. O mokyklai, parapijai ir draugijoms tai gali padėti tapti svetingesnėmis visiems ir neatstumiančiomis nė vieno.

Pasaulyje, kuriame taip dažnai keikiamasi, netinkamai atsiliepiama apie kitus, sėjama nesantaika, o mūsų žmogiškoji aplinka nuodijama apkalbomis, šeima gali mokyti komunikavimo kaip palaiminimo. Net ir ten, kur, atrodo, neišvengiamai vyrauja neapykanta ir smurtas – kur šeimas skiria mūro ar ne mažiau nepramušamos prietarų ar piktumo sienos, kur pagrįstai galima sakyti: „Pakaks!“. Ir tiktai laimindami, užuot keikę, lankydami, užuot atstūmę, priimdami, užuot kovoję, iš tikrųjų galime pertraukti blogio spiralę, paliudyti, kad gėris visada įmanomas, auklėti vaikus broliškumo dvasia.

Naujausios komunikavimo priemonės, tapusios neatsiejama jaunimo gyvenimo dalimi, komunikuoti šeimoje bei tarp šeimų ir padeda, ir trukdo. Trukdo, kai jos tampa nebeįsiklausymo į kitus, vengimo fiziškai įsitraukti į grupę būdas, kai užpildo kiekvieną tylos ir poilsio akimirką užmirštant, kad „tyla yra neatsiejamas komunikavimo elementas ir be jos neegzistuoja turiningi žodžiai“ (Benediktas XVI. Žinia 46-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga, 2012 01 24). Padeda, kai įgalina pasakoti ir keistis mintimis, palaikyti ryšį su tais, kurie toli, padėkoti bei paprašyti atleidimo, vis susitikti su kitais. Tik kasdien iš naujo atrasdami tą gyvybiškai svarbų centrą – susitikimą, tą „gyvąją pradžią“, mokėsime tinkamai naudotis technologijomis, užuot buvę jų valdomi. Ir šioje srityje pirmutiniai auklėtojai yra tėvai. Tačiau jų negalima palikti vienų; krikščionių bendruomenė pašaukta jiems padėti išmokyti savo vaikus komunikavimo pasaulyje gyventi vadovaujantis žmogaus kilnumo ir bendrojo gėrio kriterijais.

Tad šiandien mums iškilęs iššūkts vėl išmokti pasakoti, o ne vien gaminti ir vartoti informaciją. Būtent šia kryptimi mus kreipia galingos ir brangios šiuolaikinio komunikavimo priemonės. Informacija svarbu, tačiau jos neužtenka, nes ji pernelyg dažnai tikrovę supaprastina, supriešina skirtumus ir įvairius požiūrius ir akina apsispręsti to ar ano naudai, užuot skatinusi matyti visumą.

Pagaliau šeima taip pat yra ne diskutuotinas objektas ar ideologinių mūšių vieta, bet sritis, kur artimai bendraujant mokomasi komunikuoti, ir komunikuojantis subjektas, „komunikuojanti bendruomenė“. Bendruomenė, mokanti lydėti, švęsti ir duoti vaisių. Šia prasme įmanoma susigrąžinti žvilgsnį, gebantį atpažinti, kad šeima ir toliau yra didžiulis turtas, o ne problema ar krizę patirianti institucija. Komunikavimo priemonėms kartais būdinga tendencija šeimą pateikti taip, tarsi ji būtų pripažintinas ar atmestinas, gintinas ar pultinas abstraktus modelis, o ne konkreti tikrovė, kuria reikia gyventi; arba tarsi ji būtų kieno nors prieš ką nors nukreipta ideologija, o ne vieta, kur visi mokosi, ką reiškia bendrauti gaunant ir dovanojant meilę. Pasakoti, priešingai, reiškia suvokti, kad mūsų gyvenimas yra įpintas į vieningą istoriją, kad balsų daug ir kiekvienas yra nepamainomas.

Gražiausia šeima, pagrindinė veikėja, o ne problema, yra ta, kuri savo liudijimu moka perteikti ryšio tarp vyro ir moters bei tarp tėvų ir vaikų grožį bei turtingumą. Ne kovojame, kad apgintume praeitį, bet visur, kur esame, kantriai ir kupini pasitikėjimo darbuojamės statydindami ateitį.

Vatikanas, 2015 m. sausio 23-ioji, Šv. Pranciškaus Salezo šventės vigilija

PRANCIŠKUS