Išvien su broliais bei seserimis ortodoksais ir dalyvaujant kitoms Bažnyčioms bei krikščioniškoms bendruomenėms Katalikų Bažnyčia šiandien švenčia kasmetinę Pasaulinę maldos už kūrinijos apsaugą dieną. Ši diena teikia „tikintiesiems ir bendruomenėms puikią progą atnaujinti asmeninį įsipareigojimą savo pašaukimui sergėti kūriniją, dėkojant Dievui už įstabų jo rankų darbą, kurį jis patikėjo mūsų rūpinimuisi, ir šauktis jo pagalbos kūrinijai apsaugoti ir gailestingumo padarytoms nuodėmėms pasauliui, kuriame gyvename, atleisti“ [1].

Labai padrąsina tai, kad rūpinimusi mūsų planetos ateitimi dalijasi visos Bažnyčios ir krikščioniškos bendruomenės, taip pat kitos religijos. Pastaruoju metu religijos vadovai bei religinės organizacijos ėmėsi daug iniciatyvų padaryti viešąją nuomonę jautresnę planetos neatsakingo išnaudojimo pavojams. Čia norėčiau paminėti patriarchą Baltramiejų ir jo pirmtaką Dimitrijų, kurie daug metų nuolatos ragino nenusidėti darant žalą kūrinijai, taip atkreipdami dėmesį į moralinę ir dvasinę krizę, kuri yra aplinkos degradacijos problemų pagrindas. Atsiliepdama į didėjantį dėmesį kūrinijos išsaugojimui, Trečioji ekumeninė Europos asamblėja (Sibiu, 2007) pasiūlė švęsti „Kūrinijos laiką“, kuris truktų penkias savaites nuo rugsėjo 1-osios (ortodoksų dieviškosios kūrinijos atminimo dienos) iki spalio 4-osios (Pranciškaus Asyžiečio minėjimo dienos Katalikų Bažnyčioje ir kai kuriose kitose Vakarų tradicijose). Nuo tos akimirkos ši iniciatyva, remiama Pasaulinės Bažnyčių tarybos, išjudino įvairiose pasaulio dalyse ekumeninę veiklą. Reikia džiaugtis, kad panašios iniciatyvos, skatinančios ekologinį teisingumą, rūpinimąsi vargšais ir atsakingą visuomeninę veiklą, visame pasaulyje suburia žmones, pirmiausia jaunimą, iš įvairios religinės aplinkos. Krikščionys ir nekrikščionys, tikintieji ir geros valios žmonės – visi turime vieningai būti gailestingi mūsų bendriesiems namams – Žemei ir pasaulį, kuriame gyvename, branginti kaip dalijimosi bei bendrystės vietą.

1. Žemė šaukia...

Šia Žinia atnaujinu dialogą su kiekvienu šioje planetoje gyvenančiu žmogumi apie vargšų kančias ir aplinkos niokojimą. Dievas dovanojo mums žydintį sodą, tačiau mes jį paverčiame „griuvėsių, dykrų ir purvo“ (Laudato si‘, 161) užterštu plotu. Biologinės įvairovės nykimo ir ekosistemų griovimo – reiškinių, dažnai sukeltų mūsų neatsakingo ir savanaudiško elgesio – akivaizdoje neturėtume nuleisti rankų ar likti abejingi. „Dėl mūsų tūkstančiai rūšių nebešlovins Dievo savo egzistencija ir neperteiks savo žinios. Neturime tokios teisės“ (ten pat, 33).

Planeta toliau šyla – iš dalies dėl žmogaus veiklos: 2015-ieji buvo šilčiausi metai per visą stebėjimo laiką, o 2016-ieji tikriausiai bus dar šiltesni. Tai sukelia sausrą, potvynius, gaisrus ir vis rimtesnius ekstremalius meteorologinius reiškinius. Klimato pokyčiai prisideda ir prie priverstinės migracijos sukrečiančios krizės. Pasaulio vargšai, mažiausiai atsakingi už klimato kaitą, yra pažeidžiamiausi ir jau kenčia nuo jos padarinių.

Kaip pabrėžia integralioji ekologija, žmonės artimai susiję vienas su kitu ir su visa kūrinija. Blogai elgdamiesi su gamta, blogai elgiamės ir su žmonėmis. Sykiu kiekvienas kūrinys turi vidinę vertę, kurią privalu gerbti. Išgirskime „ir žemės, ir vargšų šauksmą“ (plg. ten pat, 49) ir pamėginkime rūpestingai pagalvoti, kaip galėtume tinkamai ir laiku į tai atsiliepti.

2. ...nes nusidėjome

Dievas dovanojo mums žemę, kad ją pagarbiai ir darniai dirbtume bei sergėtume (plg. Pr 2, 15). Ją „per daug“ dirbti – t. y. trumparegiškai ir savanaudiškai išnaudoti – ir per menkai sergėti yra nuodėmė.

Garbingasis ekumeninis patriarchas Bartlamiejus nekart drąsiai ir pranašiškai atkreipė dėmesį į mūsų nuodėmes kūrinijos atžvilgiu: „Tai, kad žmonės Dievo kūrinijoje griauna biologinę įvairovę, tai, kad žmonės gadina žemę ir prisideda prie klimato kaitos atimdami iš žemės jos natūralias girias ar naikindami jos drėgnąsias zonas, tai, kad žmonės teršia vandenį, dirvą, orą – visa tai yra nuodėmė.“ Be to, „nusikaltimas gamtai yra nusikaltimas mums patiems ir nuodėmė Dievo atžvilgiu“ [2].

Regint tai, kas darosi mūsų namams, Gailestingumo jubiliejus tepašaukia tikinčius krikščionis „į gilų vidinį atsivertimą“ (Laudato si‘, 217), pirmučiausia remiamą Atgailos sakramento. Šiais Jubiliejaus metais išmokime ieškoti Dievo gailestingumo už nuodėmes kūrinijai, tas nuodėmes, kurių ligi šiol nemokėjome pažinti ir išpažinti; ir įsipareigokime žengti konkrečius žingsnius ekologinio atsivertimo keliu – atsivertimo, reikalaujančio aiškaus savo atsakomybės mūsų pačių, artimo, kūrinijos ir Kūrėjo atžvilgiu suvokimo (plg. ten pat, 10; 229).

3. Sąžinės ištyrimas ir atgaila

Pirmutinis žingsnis šiame kelyje visada yra sąžinės ištyrimas, reikalaujantis įvairių nuostatų. „Pirmiausia minėtini dėkingumas ir neužtarnautumas, tai yra pripažinimas, kad pasaulis yra Tėvo meilės dovana, skatinanti nesitikint atlygio elgtis pasiaukojamai ir dosniai <...>. Minėtinas ir meilės kupinas suvokimas, kad nesame atskirti nuo kitų kūrinių, bet su kitomis visatos būtybėmis sudarome įstabią visuotinę bendrystę. Tikintysis žvelgia į pasaulį ne iš lauko, bet iš vidaus, pažindamas saitus, kuriais Tėvas mus suvienijo su visomis būtybėmis“ (ten pat, 220).

Į šį gailestingumo bei gerumo kupiną Tėvą, laukiantį kiekvieno savo vaiko sugrįžimo, galime kreiptis bei išpažinti savo nuodėmes kūrinijos, vargšų ir būsimųjų kartų atžvilgiu. „Kadangi visi darome nedidelę ekologinę žalą“, visi esame pašaukti pripažinti savo „mažą ar didelį indėlį, kuriuo prisidedame prie aplinkos darkymo ir griovimo“ [3]. Šitai yra pirmutinis žingsnis žengiant atsivertimo keliu.

2000-aisiais, irgi Jubiliejaus metais, mano pirmtakas šventasis Jonas Paulius II taip pat kvietė katalikus gailėtis dėl praeities ir dabarties religinės nepakantos, dėl žydams, moterims, vietinėms tautoms, imigrantams, vargšams ir negimusiems kūdikiams padarytų neteisybių. Per šį Gailestingumo ypatingąjį jubiliejų visus kviečiu daryti tą patį. Kaip individai, įpratę prie gyvensenos, grįstos klaidingai suprantama gerovės kultūra ir „netvarkingu troškimu vartoti daugiau nei iš tikrųjų būtina“ (plg. ten pat, 123), ir kaip sistemos, „primetančios pelno bet kokia sąskaita logiką, nesusimąstant apie socialinę atskirtį ar gamtos griovimą“ [4], dalyviai gailėkimės dėl blogio, kurį darome savo bendriesiems namams.

Rimtai ištyrę sąžinę ir kupini tokio gailesčio, galime išpažinti savo nuodėmes Kūrėjo, kūrinijos, mūsų brolių bei seserų atžvilgiu. „Katalikų Bažnyčios katekizme klausykla pateikiama kaip vieta, kur tiesa išlaisvina per susitikimą“ [5]. Žinome, kad „Dievas yra didesnis už mūsų nuodėmę“ [6], visas nuodėmes, įskaitant kūrinijos atžvilgiu. Išpažįstame jas, nes dėl jų gailimės ir norime keistis. O gailestingoji Dievo malonė, gaunama per sakramentą, padės mums tai padaryti.

4. Keisti kursą

Sąžinės ištyrimas, gailestis ir nuodėmių išpažinimas gailestingam Tėvui veda prie tvirto pasiryžimo keisti gyvenimą. Jis turi virsti kūrinijai pagarbesnėmis konkrečiomis nuostatomis bei elgsenomis, pavyzdžiui, labiau apgalvotu naudojimusi plastiku bei popieriumi, vandens, maisto ir elektros energijos taupymu, atliekų rūšiavimu, rūpestingu elgesiu su kitomis gyvomis būtybėmis, naudojimusi viešuoju transportu bei kelių asmenų važiavimu viena transporto priemone ir taip toliau (plg. Laudato si‘, 211). Neturime manyti, kad tokios pastangos per menkos pasauliui pagerinti. Tokiais veiksmais „visuomenėje skleidžiamas gėris, visada duodantis vaisių, kurių dažnai nepastebime“ (ten pat, 212), ir skatinama „pranašiška bei kontempliatyvi gyvensena, įgalinanti nuoširdžiai džiaugtis netampant apsėstu vartojimo“ (plg. ten pat, 222).

Panašiai pasiryžimas keisti gyvenimą turėtų reikštis tuo, kaip prisidedame prie kultūros bei visuomenės, kurios dalis esame, statydinimo: juk „rūpinimasis gamta neatsiejamas nuo gyvensenos, apimančios gebėjimą drauge gyventi ir puoselėti bendrystę“ (ten pat, 228). Ekonomikoje ir politikoje, visuomenėje ir kultūroje negali vyrauti trumpalaikiškumo mąstysena ir greito finansinio pelno ar greitos rinkiminės sėkmės siekis. Priešingai, šias sritis būtina perorientuoti į bendrąjį gėrį, apimantį kūrinijos tvarumą bei rūpinimąsi ja.

Konkretus atvejis yra „ekologinė skola tarp Šiaurės ir Pie­tų (plg. ten pat, 51–52). Norint grąžinti šią skolą, būtina rūpintis neturtingesnių šalių aplinka, teikiant joms finansinių išteklių bei techninę pagalbą. Tai padėtų tvarkytis su klimato kaitos padariniais ir skatintų darnią plėtrą.

Bendrųjų namų apsauga reikalauja didesnio politinio sutarimo. Šiuo atžvilgiu džiugina tai, kad 2015 m. rugsėjį pasaulio šalys priėmė Darniosios plėtros tikslus, o 2015 m. gruodį patvirtino Paryžiaus sutartį dėl klimato kaitos, kurioje iškeltas reiklus, bet pamatinis tikslas sustabdyti temperatūros pasaulyje kilimą. Dabar vyriausybės pareiga gerbti prisiimtus įsipareigojimus, įmonėms atsakingai prie to prisidedant, o piliečių – reikalauti, kad tai vyktų ir kad būtų keliami net dar ambicingesni tikslai.

Tad keisti kursą reiškia „griežtai laikytis pirminio įsakymo saugoti kūriniją nuo bet kurio blogio mūsų ir kitų žmonių gerovės labui“ [7]. Tikslo iš akių neišleisti mums gali padėti šis klausimas: „Kokį pasaulį trokštame palikti tiems, kurie bus po mūsų, dabar augantiems vaikams“ (Laudato si‘, 160).

5. Naujas gailestingumo darbas

„Niekas su Dievu nesieja labiau nei gailestingumo veiksmas, nes būtent dėl gailestingumo Viešpats atleidžia mums mūsų nuodėmes ir suteikia malonę daryti gailestingumo darbus jo vardu“ [8].

Parafrazuojant šventąjį Jokūbą, „gailestingumas be darbų yra negyvas. <...> Dėl mūsų globalizuoto pasaulio kaitos kai kurio materialinio ir dvasinio skurdo daugėja: todėl ieškodami naujų veikimo būdų, leiskime veikti artimo meilės kūrybiškumui. Šitaip gailestingumo kelias taps vis konkretesnis“ [9].

Krikščioniškasis gyvenimas apima tradicinių gailestingumo darbų kūnui ir sielai praktikavimą [10]. „Paprastai gailestingumo darbus traktuojame kaip individualius ir susijusius su tam tikra įstaiga – ligoninėmis sergantiems, valgyklomis alkstantiems, prieglaudomis benamiams, mokyklomis stokojantiems išsilavinimo, klausyklomis bei dvasiniu vadovavimu tiems, kuriems reikia patarimo bei atleidimo. <...> Tačiau jei juos aprėptume vienu žvilgsniu, žinia būtų ta, kad gailestingumo objektas yra visas žmogaus gyvenimas“ [11].

Akivaizdu, jog pati mūsų gyvenimo visuma aprėpia ir rūpinimąsi bendraisiais namais. Tad leidžiu sau pasiūlyti prie kiekvieno iš abiejų tradicinių gailestingumo darbų sąrašų pridėti rūpinimąsi bendraisiais namais.

Kaip gailestingumo darbas sielai, rūpinimasis bendraisiais namais reikalauja „su dėkingumu apmąstyti Dievo pasaulį“ (Laudato si‘, 214); „toks kūrinijos kontempliavimas leidžia per kiekvieną daiktą atrasti kokį nors mokymą, kurį Dievas norėjo perteikti“ (ten pat, 85). Kaip gailestingumo darbas kūnui, rūpinimasis bendraisiais namais reikalauja „paprastų kasdienių veiksmų, laužančių smurto, išnaudojimo, egoizmo logiką“ (plg. ten pat, 230) ir besireiškiančių „veikla, kuria mėginame kurti geresnį pasaulį“ (ten pat, 231).

6. Baigdami pasimelskime

Nepaisydami savo nuodėmių bei bauginančių iššūkių, kurie mūsų laukia, niekada nepraraskime vilties: „Kūrėjas mūsų neapleidžia, nesitraukia nuo savo meilės plano, nesigaili mus sukūręs <...> nes galutinai susijungė su mūsų žeme, o jo meilė visada mums padeda surasti naujų kelių“ (ten pat, 13; 245). Pirmiausia rugsėjo 1-ąją, o paskui ir per visus metus melskimės:

„Vargšų Dieve,
padėk mums išvaduoti
šios žemės apleistuosius ir užmirštuosius,
kurie tokie vertingi Tavo akyse. <...>

Meilės Dieve,
parodyk mūsų vietą šiame pasaulyje,
kad būtume Tavo meilės įrankiai
visoms šios žemės būtybėms“ (ten pat, 246).

Gailestingumo Dieve,
leisk mums priimti Tavo atleidimą
ir visuose mūsų bendruose namuose skleisti Tavo
gailestingumą.

Būk pašlovintas!

Amen.

Vatikanas, 2016 m. rugsėjo 1 d.

PRANCIŠKUS