Brangūs broliai ir seserys!

Artimiausią spalį vyks 15-oji eilinė Vyskupų sinodo generalinė asamblėja. Jis bus skirta jaunimui, pirmiausia santykiui tarp jaunimo, tikėjimo ir pašaukimo. Šia proga galėsime pasigilinti į tai, koks centrinis mūsų gyvenime yra Dievo mums adresuojamas pašaukimas ir kad tai yra „Dievo planas kiekvieno meto vyrams ir moterims“ (Vyskupų sinodas, 15-oji eilinė generalinė asamblėja. Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas, Pratarmė). 

Šią gerąją žinią vėl skelbia 55-oji Pasaulinė maldos už pašaukimus diena: nesame palikti atsitiktinumui ir nesame nešami padrikų įvykių sekos, priešingai, mūsų gyvenimas ir būtis pasaulyje yra dieviškojo pašaukimo vaisius!

Įsikūnijimo slėpinys ir mūsų neramiais laikais mums primena, kad Dievas visada eina pasitikti ir yra Dievas-su-mumis, vaikščioja mūsų gyvenimo dažnai dulkinais keliais ir, žinodamas mus kankinantį meilės ir laisvės ilgesį, kviečia džiaugtis. Asmeninių ir bažnytinių pašaukimų yra daug ir įvairių, tačiau jų visų atveju būtina šį iš aukštybių kviečiantį žodį išgirsti, įžvelgti ir juo gyventi. Įgalindamas išskleisti savo talentus, šis žodis mus taip pat padaro išganymo įrankiais pasaulyje ir veda į laimės pilnatvę. 

Šie trys aspektai – išgirdimas, įžvelgimas ir gyvenimas – būdingi ir Jėzaus misijos pradžiai, kai jis po maldos bei grumtynių dykumoje dienų apsilanko savo sinagogoje Nazarete ir ten išgirsta žodį, įžvelgia jam Tėvo patikėtos užduoties turinį ir paskelbia atėjęs tai „šiandien“ įgyvendinti (plg. Lk 4, 16–21). 

Išgirsti

Viešpaties pašaukimas – tai pasakytina iš anksto – nėra toks akivaizdus kaip daugybė daiktų, kuriuos galime girdėti, matyti ar paliesti savo kasdienėje patirtyje. Dievas ateina tyliai ir diskretiškai, nesibrukdamas į mūsų laisvę. Tad gali nutikti, kad jo balsą nustelbia gausybė rūpesčių ir reikalų, užpildžiusių mūsų protą ir širdį. 

Todėl būtina nusiteikti atidžiai įsiklausyti į jo žodį ir savo gyvenimą, būti dėmesingiems mūsų kasdienybės smulkmenoms, mokytis skaityti įvykius tikėjimo akimis, likti atviriems Dvasios netikėtumams. 

Dievo mums sumanyto ypatingo ir asmeninio pašaukimo neįmanoma atrasti liekant užsisklendusiam savyje, savuose įpročiuose ir apatijoje, būdingoje tiems, kurie savo gyvenimą švaisto siaurame savojo „aš“ rate, vėjais paleisdami galimybę svajoti apie didžius dalykus bei atlikti svarbų vaidmenį unikalioje ir originalioje istorijoje, kurią Dievas norėtų rašyti drauge su mumis. 

Jėzus irgi buvo pašauktas ir pasiųstas. Todėl jis laikė esant būtina tyloje susikaupti, klausėsi ir skaitė Dievo žodį sinagogoje ir, lydimas Šventosios Dvasios šviesos bei galios, atskleidė pilnutinę prasmę savo asmens ir Izraelio tautos istorijos atžvilgiu. 

Tokia nuostata šiandien darosi vis sunkesnė, nes esame panirę į triukšmingą visuomenę, karštligišką dirgiklių ir informacijos apstybę, ženklinančią mūsų dienas. Išorinį triukšmą, kurio kartais taip kupini mūsų miestai ir gyvenamieji kvartalai, dažnai atitinka vidinis išsibarstymas bei vidinė sumaištis, neleidžiantys stabtelėti, pajusti kontempliacijos skonio, blaiviai apmąstyti mūsų gyvenimo bei veiklos įvykių ir, pasitikint Dievo planu mums, vaisingai pažinti. 

Tačiau, kaip žinome, Dievo Karalystė ateina be triukšmo ir nepatraukdama dėmesio (plg. Lk 17, 21); jos pradmenis išvysti galime vien tada, kai, kaip pranašas Elijas, mokame įžengti į savo dvasios gelmę, leisdami jai atsiverti vos girdimam švelnaus dieviškojo vėjo šnabždesiui (plg. 1 Kar 19, 11–13). 

Įžvelgti

Skaitydamas ištrauką iš pranašo Izaijo knygos Nazareto sinagogoje, Jėzus įžvelgia jam skirtos misijos turinį ir pasidalija juo su tais, kurie laukia Mesijo: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams iš­vadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19). 

Lygiai taip ir kiekvienam iš mūsų savo pašaukimą galima atrasti tik per dvasinį įžvelgimą, „procesą, kuriuo asmuo, kalbėdamasis su Viešpačiu ir klausydamasis Dvasios balso, subrandina pamatinius apsisprendimus, pradedant nuo gyvenimo būvio pasirinkimo“ (Vyskupų sinodas, 15-oji generalinė asamblėja. Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas, II, 2). 

Pirmiausia atrandame tai, kad krikščioniškajam pašaukimui visada būdingas pranašiškasis matmuo. Raštas liudija, jog pranašai tautai pasiunčiami didelio materialinio vargo ir dvasinių bei moralinių krizių akimirkomis Dievo žodžio vardu raginti ją atsiversti, žadinti jos viltį ir ją guosti. Kaip dulkes į orą pakeliantis vėjas, pranašas sutrikdo klaidingą Viešpaties žodį užmiršusios sąžinės ramybę, regi įvykius Dievo pažadų šviesoje ir padeda tautai istorijos tamsoje išvysti aušros ženklus. 

Ir šiandien mums labai reikia tokio gebėjimo įžvelgti ir tokio pranašavimo, mums būtina įveikti ideologijos bei fatalizmo pagundas ir, puoselėjant santykį su Viešpačiu, atrasti vietas, priemones ir situacijas, per kurias Jis mus šaukia. Kiekvienas krikščionis turėtų išsiugdyti gebėjimą „skaityti“ savo gyvenimo „vidų“ ir suvokti, kur ir kam jis pašauktas Viešpaties tęsti jo misijos. 

Gyventi

Galiausiai Jėzus skelbia dabartinės valandos naujybę, uždegsiančią daugelį, o kitų širdis užkietinsiančią: atėjo laiko pilnatvė, ir Jis yra Izaijo skelbtasis Mesijas, atėjęs išlaisvinti belaisvių, grąžinti regėjimo akliesiems ir skelbti Dievo gailestingosios meilės kiekvienam kūriniui. Tikrai „šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21), – sako Jėzus. 

Evangelijos džiaugsmas, atveriantis mus susitikimui su Dievu ir broliais bei seserimis, negali pakęsti mūsų lėtumo ir tinginystės; jis mūsų nepalytės, jei stovėsime prie lango lūkuriuodami tinkamo meto; nepripildys, jei šiandien nesurizikuosime apsispręsti. Šaukiami esame šiandien! Krikščioniškoji misija skirta dabarčiai! Ir kiekvienas iš mūsų yra šaukiamas – nesvarbu, ar tai būtų pasaulietinis gyvenimas santuokoje, kunigiškasis gyvenimas su šventimais gautoje tarnyboje ar ypatingo pašventimo gyvenimas – tapti Viešpaties liudytoju čia ir dabar. 

Šis Jėzaus skelbtas „šiandien“ mums teikia tikrumą, kad Dievas ir toliau „nužengia“ gelbėti mūsų žmonijos ir padaryti mus savo misijos dalininkais. Viešpats tebekviečia gyventi drauge su juo ir sekti paskui jį iš labai arti, tiesiogiai jam tarnauti. Ir kai Jis duoda suprasti, kad kviečia mus visiškai pašvęsti save Jo karalystei, neturime bijoti! Gražu – ir didelė malonė – visam laikui būti pašvęstam Dievui ir tarnavimui broliams bei seserims!

Viešpats ir šiandien kviečia sekti paskui jį. Kad dosniai atsakytume: „Štai aš!“, neturėtume laukti, kol būsime tobuli, baimintis savo ribotumo bei nuodėmių, bet atvira širdimi priimti Viešpaties balsą. Išgirsti, įžvelgti savo asmeninę užduotį Bažnyčioje bei pasaulyje ir galop ja gyventi Dievo mums dovanojamoje šiandienoje. 

Švenčiausioji Marija, Mergele iš periferijos, išgirdusi ir priėmusi kūnu tapusį Dievo Žodį, visada mus saugok ir lydėk mūsų kelyje. 

Vatikanas, 2017 m. gruodžio 3-ioji, I advento sekmadienis

PRANCIŠKUS